Kai kurie baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimai

B A L T Ų I R S L A V Ų K A L B Ų R Y Š I A I L I E T U V O S T S R M O K S L Ų A K A D E M I J A SIMAS KARALIŪNAS KAI KURIE BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SENIAUSIŲJŲ SANTYKIŲ KLAUSIMAI Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema kalbotyroje iškilo jau seniai. Ilgus metus tyrinėtojai ją nagrinėjo ir svarstė, tačiau vieningos nuomonės nepriejo, ir tos problemos sprendimas, galima sakyti, dar daugiau susikomplikavo. Diskusijos ir ginčai tuo klausimu šiandien vyksta su tokia pat aistra, kaip ir prieš daugelį metų. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos aktualumą rodo ne tik tas faktas, kad ji, kaip viena svarbiausių slavų kalbotyros problemų, buvo plačiai svarstyta IV Tarptautiniame slavistų Maskvos suvažiavime (ta tema buvo skaityti keturi pranešimai), bet ir tai, kad Tarptautinio slavistų komiteto nutarimu 1962 m. buvo įsteigta Tarptautinė komisija baltų-slavų santykiams tirti, į kurią įėjo keliolika žymių slavistikos ir baltistikos specialistų iš vienuolikos Europos šalių¹. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema kaip tik ir yra vienas tos komisijos darbo barų. Ši problema aktuali ir dėl to, kad ji taip pat įeina į didesnį indoeuropeistikos klausimų ratą. Nuo to, kaip sprendžiama baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema, iš dalies priklauso ir daugelio baltų bei slavų kalbų istorijos klausimų sprendimas. Suprantama, baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema siejasi ir su atskirais lietuvių kalbos istorijos klausimais. Tai, kad dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos „vyksta šiandien moksle aštrios diskusijos, atskirais atvejais įgyjančios net aktualios idėjinės-politinės prasmės“², kelia ir lietuvių lingvistams uždavinį neatidėliojant pasakyti šiuo klausimu savo nuomonę. Baltų ir slavų kalbos, priklausydamos ide. kalbų šeimai, yra kilusios iš prieš keletą tūkstantmečių egzistavusio kalbinio junginio, vadinamo įvairiai – ide. pro- 1 V Tarptautiniame slavistų Sofijos suvažiavime buvo patvirtinta tokia šios komisijos sudėtis: K. Korsakas (komisijos pirmininkas, TSRS), J. Safarevičius (pirmininko pavaduotojas, Lenkija), S. Bernšteinas (TSRS), I. Duridanovas (Bulgarija), V. Falkenhanas (VDR), K. O. Falkas (Švedija), V. Georgijevas (Bulgarija), V. Holtumas (Anglija), Č. Kudz inovskis (Lenkija), V. Kiparskis (Suomija), B. Larinas (TSRS), Chr. Stangas (Norvegija), R. Šmitelinas (Prancūzija), V. Toporovas (TSRS), P. Trostas (Čekoslovakija), A. Vračius (Rumunija). 2 K. Korsakas, Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai, LKK, 6, 1963, p. 13. 7 kalbė, kalba, kalbinė vienybė, kalbinė bendrystė ar bendraja epocha3. Dėl to, kad baltų ir slavų kalbos yra kilusios iš ide. kalbinės bendrystės, jos turi daug bendrų bruožų, paveldėtų iš senų senovės, randamų taip pat ir kitose ide. kalbose. Tačiau, greta to, baltų bei slavų kalbos turi ir tokių bendrybių, kurių šių kalbų kilimu iš ide. kalbinės bendrystės paaiškinti negalima. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemą ir sudaro tai, kaip atsirado baltų ir slavų kalbų inovacijos, t.y. tokios fonetikos, morfologijos ir leksikos bendrybės, kurios būdingos baltų ir slavų kalboms ir kurios už jų kalbinio arealo nepasitaiko. Atsakant į klausimą, kaip atsirado baltų ir slavų kalbų inovacijos ir kokio pobūdžio buvo baltų ir slavų kalbų santykiai pirmaisiais šimtmečiais, joms išsiskyrus iš ide. kalbinės bendrystės, buvo sukurta keletas skirtingų teorijų. Baltų ir slavų seniausiųjų santykių problemos tyrinėjimo istorijai ir sukurtų teorijų išdėstymui yra skirtas pirmasis šio darbo skyrius. Antrajame skyriuje dėl vietos stokos apsiribojama fonetinių reiškinių analize, duodama jų tyrinėjimo istorija, išdėstomos jų kilmės ir raidos koncepcijos. Trečiajame skyriuje bandomi spręsti kai kurie baltų ir slavų (taip pat ir kitų ide.) kalbų seniausiųjų santykių chronologijos klausimai. Darbo autorius, norėdamas kiek įmanoma išryškinti baltų ir slavų kalbų bendrybių kilmę ir jų atsiradimo laiką, remiasi baltų, slavų ir kitų ide. kalbų medžiaga. Iš baltų kalbų daugiausia operuojama lietuvių kalbos duomenimis, kurie neretai yra archaiški ir į kuriuos, sprendžiant šią problemą, ne visada būdavo pakankamai atsižvelgiama. Dėstant medžiagą, ypač pirmojoje šio darbo dalyje, vadovautasi chronologiniu principu: tyrinėtojų darbai aptariami vienas po kito ta tvarka, kaip jie pasirodė. Tyrinėtojo veikla yra priskiriama vienam laikotarpiui — ir daugiausia tam, kada pasirodė svarbiausias tyrinėtojo darbas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimu, nors atskirų jo straipsnių šiuo klausimu būta paskelbtų ir kitais laikotarpiais. Antai Chr. Stango pažiūros apžvelgiamos skyriuje apie XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio darbus, nors vienas jo straipsnis pasirodė ir 1963 m., o J. Kurilovičiaus pažiūros — skyriuje apie pokario metų darbus, nepaisant, kad pirmasis jo straipsnis minėtu klausimu pasirodė dar 1934 m. Šio darbo autorius jokiu būdu nesiekia apskritai išspręsti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos — kol kas ji tebėra perdaug sudėtinga. Darbe daugiausia norima tiktai nušviesti dabartinę baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos tyrinėjimo padėtį, nurodyti šiuo klausimu esamų teorijų stipriąsias bei silpnąsias puses ir pateikti argumentų tai teorijai, kuri atrodo autoriui esanti patikimiausia. 3 Darbe pakaitomis yra vartojami terminai „prokalbė“ (праязык, Ursprache), „kalbinė vienybė“ (языковое единство, Spracheinheit) ir „kalbinė bendrystė“ (языковая общность, Sprachgemeinschaft), tačiau kiekvienam jų yra suteikiama kitokia prasmė. Neryškaus dialektinio susiskaidymo kalbiniam vienetui, egzistavusiam priešistoriniais laikais, tinka terminas „prokalbė“. Didesnės dialektinės diferenciacijos priešistoriniam kalbiniam vienetui yra taikomas terminas „kalbinė bendrystė“. Kalbant apie koncepciją tų tyrinėtojų, kurie pripažįsta baltų-slavų kalbą, egzistavusią po ide. kalbinės bendrystės suirimo, yra vartojamas jų pačių terminas „baltų-slavų kalbinė vienybė“. 8 BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SENIAUSIŲJŲ SANTYKIŲ TYRINĖJIMO ISTORIJA Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimo istorija jau yra gana plačiai nušviesta. Bendrųjų teorinių teiginių, liečiančių šių kalbų seniausiuosius santykius, raidai yra skirtas platus N. Bogoliubovos ir T. Jakubaitės straipsnis¹. Tų santykių tyrinėjimo istoriją detaliai aprašo V. Toporovas trijuose dideliuose straipsniuose². Čia daugiausia apsistojama prie svarbesnių, ypač teorinių tų santykių tyrinėjimo momentų. Vis tik šame ir aukščiau minėtame darbe neišvengta kartojimosi. Baltų ir slavų kalbų santykių klausimas lyginamojo-istorinio metodo kūrėjų darbuose Mokslinis atskirų kalbų giminystės santykių tyrinėjimas prasidėjo XIX a. pradžioje, kai F. Bopo, R. Rasko ir J. Grimo darbai¹ padėjo ide. lyginamosios-istorinės kalbotyros pamatus. Pirmieji komparatyvistai į kalbų giminystę pažiūrėjo naujai, remdamiesi kalbų lyginamosiomis studijomis. Rasmus Raskas (1787—1832) savo darbuose nemažą vietos skyrė baltų ir slavų kalbų analizei. Jis pirmą kartą iškėlė baltų kalbų reikšmę mokslui, ir nuo to laiko šioms kalboms skiriama svarbi vieta lyginamojoje kalbotyroje. R. Raskas nurodė, kad baltų kalbos sudaro savarankišką ide. kalbų šaką ir kad jos yra giminingos su slavų ir germanų kalbomis. Panašiai manė ir Francas Bopas (1791—1867). Jo nuomone², prūsų, lietuvių ir latvių kalbos sudarančios artimai giminingų kalbų grupę, kuri šliejasi prie slavų kalbų. F. Bopas pažymėjo, kad baltų kalbos nelaikytinos slavų kalbų sudėtine dalimi. Jis mėgino nustatyti reliatyvinę kalbų kilmės chronologiją, kurios principas yra toks: artimesnė ar tolimesnė kalbų giminystė priklausanti nuo jų vėlesnio arba ankstesnio išsiskyrimo. Remdamasis tuo, kad baltų kalbos yra daugiau giminingos slavų, negu kitoms kalboms, F. Bopas manė, jog šios kalbos, matyt, išsiskyrė gerokai vėliau. Baltų-slavų kalba nuo savo azijinės sesers, kurią esą galima vadinti sanskritu arba niekuo nevadinti, atsiskyrusi vėliau, negu klasikinės, germanų ir 1 Н. Д. Боголюбова, Т. А. Якубайтис, История разработки вопроса о балто-славянских языковых отношениях, „Rakstu krājums (Veltījums akadēmikim profesoram Dr. Jānim Endzelīnam viņa 85 dzīves un 65 darba gadu atcerei)“, Rīga, 1959, p. 331—375. 2 В. Н. Топоров, Новейшие работы в области изучения балто-славянских языковых отношений, ВСЯ, 3, 1958, p. 134—161; Очерк истории изучения древнейших балто-славянских языковых отношений, УЗИСл, 17, 1959, p. 248—274; Из истории изучения древнейших балто-славянских языковых отношений, УЗИСл, 23, 1962, p. 3—43; dar plg. O. Szemerényi, The Problem of Balto-Slav Unity—A Critical Survey, „Kratylos“, 2, 1957, p. 97—123; A. Vraciu, Slava si baltica. Problema vechilor raporturi dintre ele în lumina noilor cercetari, „Romanoslavica“, 12, 1965, p. 283—297, kur apžvelgiami naujausieji šios srities tyrinėjimai. 1 F. Bopp, Über das Conjugationssystem der Sanskritsprache in Vergleichung mit jenem der griechischen, lateinischen, persischen und germanischen Sprache, Frankfurt am Main, 1816; R. Rask, Undersögelse om det gamle Nordiske eller Islandske Sprogs Oprindelse, Kjöbenhavn, 1818; J. Grimm, Deutsche Grammatik, Göttingen, 1819 (II leid. 1822). 2 F. Bopp, Über die Sprache der alten Preussen, Berlin, 1853, p. 80. 9 keltų kalbos, bet prieš azijinės dalies suskilimą į iranėnų ir indų kalbų šakas. Vadinasi, F. Bopas pirmasis iškėlė mintį dėl baltų-slavų prokalbės ir glaudžių baltų ir slavų kalbų ryšių su indų-iranėnų grupės kalbomis. Baltų kalboms lygiateisę padėtį kitų ide. kalbų tarpe pripažino ir Jak obas Grimas (1785–1863). Jo nuomonę, dažni leksikos atitikmenys rodo seną slavų ir germanų kalbų ryšį. Baltų ir slavų kalbos tarpusavy yra daug artimesnės, negu kiekviena jų atskirai germanų kalboms. Baltų kalbos tam tikru laipsniu esančios tarpininkės tarp slavų ir germanų kalbų. Tačiau tai nereiškia, kad baltų kalbos yra pastarųjų kalbų mišinys. Lygiai taip pat, J. Grimo nuomone, negalima manyti, kad slavų ir germanų kalbos seniausius savo sistemos elementus būtų pasiskolinusios iš baltų kalbų. Pagal J. Grimą, germanų, slavų ir baltų kalbų bendrybės ir panašumai atsiradę dėl to, kad tarp jų seniai egzistavusi bendrystė (Gemeinschaft)4. Pirmųjų komparatyvistų pažiūras apibendrino ir toliau išplėtojo Augustas Šleicheris (1821–1868), daug vietos savo tyrinėjimuose skyręs baltų kalbų giminystės klausimams. A. Šleicherio kalbų giminystės santykių supratimas yra susijęs su jo bendrąja ide. kalbų kilmės koncepcija. A. Šleicheris sukūrė darnią genealoginės kalbų klasifikacijos hipotezę, pavadintą „genealoginio kalbų medžio“ teorija (Stammbaumtheorie). Pagal šią teoriją vieningoji ide. prokalbė (indogermanische Ursprache) pirmiausia suskilusi į dvi šakas: į baltų, slavų, germanų kalbų šaką (Slawodeutsch) ir į indų-iranėnų, graikų, italikų, keltų kalbų šaką. Didelė baltų, slavų, germanų kalbų šaka vėliau suskilusi į dvi mažesnes — germanų (Deutsch) ir baltų-slavų (Slawolitauisch). Tuo pačiu metu skilusi ir antroji ide. prokalbės šaka — pirmiausia į indų-iranėnų ir į graikų-italikų-keltų. Vėliau graikams atsiskyrus, likusi italikų-keltų prokalbė. Baltų ir slavų kalbų šaką, A. Šleicherio vadinama baltų-slavų prokalbe (Slawolitauische Ursprache), vėliau suskilusi į slavų ir baltų kalbas-pagrindus (Grundsprache), kurios savo ruožtu vėl skilsiančios į atskiras kalbas5. Vadinasi, F. Bopo iškeltą mintį dėl baltų-slavų prokalbės A. Šleicheris išplėtojo ir įjungė į darnią ide. prokalbės skilimo teoriją. Jis aiškiai nurodė baltų-slavų prokalbės vietą ide. kalbų tarpe ir pripažino jos genetinius ryšius su germanų prokalbe. A. Šleicherio autoritetas buvo toks didelis, kad baltų-slavų prokalbės teorijos laikėsi daugumas kalbininkų XIX a. antrojoje pusėje ir net XX a. pradžioje. Lyginamosios-istorinės indoeuropeistikos kūrimosi laikotarpiu buvo ginčijamasi ne dėl to, buvo ar nebuvo baltų-slavų prokalbė, — ją pripažino visi be išimties, — bet dėl jos vietos kitų ide. kalbų tarpe. R. Raskas baltų ir slavų kalbas laikė labiau giminingomis indų-iranėnų (arijų) grupės kalboms, o F. Bopas, J. Grimas ir A. Šleicheris teigė, kad baltų ir slavų kalbos yra genetiškai susijusios su germanų kalbomis. Ši baltų ir slavų kalbų vietos problema liko svarstymo objektu ir XX a. antrojoje pusėje. 3 J. Grimm, Geschichte der deutschen Sprache, Aufl. III, Leipzig, 1868, I, p. 9–10, 119; II, p. 711–712, 715. 4 J. Grimm, op. cit., I, p. 119. 5 A. Schleicher, Compendium der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, Aufl. III, Weimar, 1871, p. 6–7. 10 Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimas XIX a. antrojoje pusėje A. Šleicheris mirė įsitikinęs, kad jam pavyko pastatyti tobulą ir užbaigtą indoeuropiečių kalbotyros pastatą. Tačiau XIX a. antrojoje pusėje tas pastatas buvo pradėtas griauti. Ir jį ėmė griauti patys A. Šleicherio mokiniai. Antai Johanas Šmitas (1843–1901) kritiškai įvertino „genealoginio kalbų medžio“ teoriją. Jo nuomone, faktai rodo, kad baltų-slavų (Lituslawische) kalbos glaudžiai yra susijusios ir su germanų, ir su indų-iranėnų kalbomis. Dėl to, nurodo J. Šmitas, vienodu pagrindu gali būti pripažinta tiek baltų-slavų-germanų prokalbė, tiek ir baltų-slavų-arijų prokalbė. Taigi baltų ir slavų kalbų vieta liekanti neaiški. Ji paaiškėsianti tada, kai, J. Šmito nuomone, bus pripažinta ne tik tai, kad baltų ir slavų kalbos neatsiskyrė nei nuo germanų, nei nuo indų-iranėnų kalbų, bet ir tai, kad jo organiškai jungia dvi pastarąsias kalbų grupes. Kaip tarp Europos ir Azijos geografiškai nėra jokių sienų, taip griežtai pravedamos demarkacijos linijos neturėtų būti ir tarp Europos bei Azijos kalbų. J. Šmitas priduria, kad visur galima matyti nenutrūkstamą perėjimą (continuierlicher Übergang) nuo vienos kalbos į kitą, ir jokių griežtų ribų ide. kalbiniame plote niekad nebuvę: du vienas nuo antro nutolę dialektai, pavyzdžiui, A ir X, buvę nenutrūkstamai susieti tarp jų esančių dialektų B, C, D ir t.t. Turėdamas visa tai galvoje, J. Šmitas vietoj „genealoginio kalbų medžio“ teorijos pasiūlo „bangų“ teoriją (Wellentheorie): „Jos vietoj aš norėčiau pateikti vaizdą bangos, kuri, toldama nuo savo centro, plinta koncentriniais nuolat silpnėjančiais ratais“2. Taigi, pagal jį, kalbiniai pakitimai tarsi bangos iš vienos kalbos į kitą sklisdavo. Naujos J. Šmito idėjos buvo palyginti didelis žingsnis į priekį. Kai kurios jų (ide. dialektai, geografinio nenutrūkstamumo idėja ir kt.) buvo išplėtotos XX a. Svarbu pažymėti, kad baltų-slavų prokalbės teorija nekėlė J. Šmitui jokių abejonių. Jo tyrinėjimų objektas buvo baltų ir slavų kalbų vieta ide. kalbų šeimoje. Kitas A. Šleicherio mokinys Augustas Leskynas (1840–1916) bandė suderinti „genealoginio kalbų medžio“ ir „bangų“ teorijas. Jis manė3, kad baltų, slavų ir germanų kalbos galėjusios pergyventi bendrą istorinį etapą nepriklausomai nuo kitų ide. kalbų, taigi ir skilimą, kaip jis suprantamas A. Šleicherio teorijoje. Be to, visai tikėtina, kad baltų ir slavų kalbos buvusios ta grandimi, kuri jungusi germanų ir indų-iranėnų kalbas. A. Leskyno nuomone, nesą būtino reikalo pripažinti baltų-slavų-germanų prokalbę, nes tų kalbų linksniavimo sistemos, išskyrus kai kuriuos linksnius su bendru formantu -m-, nesančios jau tokios panašios4. Taigi „Vadinamoji „genealoginio kalbų medžio“ teorija visai neprieštarauja „perėjimo“ teorijai, jei taip trumpai pavadintume J. Šmito hipotezę“5. 1 L Schmidt, Die Verwandtschaftsverhältnisse der indogermanischen Sprachen, Weimar, 1872, p. 16–27. 2 J. Schmidt, op. cit., p. 27. 3 A. Leskien, Die Declination im Slawisch-litauischen und Germanischen, Leipzig, 1876, p. XII. 4 A. Leskien, op. cit., p. 157–158. 5 A. Leskien, op. cit., p. XII. 11 Nei J. Šmito, nei A. Leskyno nedomino baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykiai. Į juos atkreipė dėmesį J. Hanušas. Jano Hanušo (1858—1887) straipsnis6, pasirodęs 1886 m., buvo pirmasis, specialiai paskirtas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemai. J. Hanušas iškėlė du klausimus: 1) kas leidžia pripažinti bendrą baltų-slavų kalbinį periodą? 2) kaip galima tiksliau apibrėžti laiką, kada baltai ir slavai kalbėjo viena kalba? Atsakydamas į pirmąjį klausimą, J. Hanušas pateikė keliolika baltų ir slavų kalbų fonetikos ir morfologijos bendrybių: ide. sonantų likimą, įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimą ir kt. Antrasis jo argumentas, rodantis bendrąjį baltų-slavų kalbinį periodą, buvo baltiškos kilmės Pabaltijo ugrų-finų kalbų skoliniai, kuriuos jis laikė baltoslaviškais (tuo metu mokslininkams dar nebuvo paaiškėjusi jų grynai baltiška kilmė). Atsakydamas į antrąjį klausimą, J. Hanušas spėjo, kad baltų-slavų gentis turėjusi suskilti į baltus ir slavus maždaug tarp V a. pr. m. e. ir II m. e. amžiaus, nes Herodoto neurai, jo nuomone, buvę baltoslavai. Šitokio datavimo vėlesnieji tyrinėtojai nepatvirtino. J. Hanušo straipsnis buvo tuo reikšmingas, kad jame konkrečiai buvo iškeltas klausimas dėl baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykių ir kad pirmą kartą vienoje vietoje buvo pateiktos visos tuo metu žinomos baltų ir slavų kalbų bendrybės. Greitai ne tik baltų ir slavų, bet ir visų ide. kalbų giminystės klausimai pasitraukė į antrąją vietą. Iškilo visai nauji klausimai (garsų dėsniai, analogija, skoliniai), kurie ilgus metus buvo tyrinėtojų dėmesio centre7. Pasirodė vieno žymiausių jaunagramatikių (Junggrammatiker) mokyklos atstovo Karlo Brugmano (1849—1919) straipsnis8, kuriame buvo skeptiškai pažiūrėta į prokalbių teoriją: atskirų kalbų bendri naujadarai negali būti argumentas, rodantis artimą kalbų giminystę, nes tie naujadarai galėję kiekvienoje kalboje atsirasti nepriklausomai. Vieninteliu kalbų giminystės argumentu, turinčiu įrodomąją galią, K. Brugmanas laikė fonetikos, fleksijos, sintaksės ir leksikos naujadarų visumą9. Nors ir skeptiškai žiūrėjo K. Brugmanas į kalbų giminystės teorijas, jis vis dėlto manė, kad baltų ir slavų kalbos seniau pergyvenusios bendrystės epochą (Zeit der baltisch-slawischen Urgemeinschaft)10. Savo „Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos apybraižoje“ K. Brugmanas pateikė septynias baltų ir slavų kalbų bendrybes, rodančias, jo nuomone, glaudžius tų kalbų ryšius11: 1) ide. sonantų n, r̥ virtimas in, ir (plg. liet. at-mintis ir s. sl. mьnǫ, pa-mętь); 2) intervokalinių geminatų supaprastėjimas; 3) įvardžiuotinių būdvardžių formų susidarymas su įvardžiu *jo- (plg. liet. gerasis ir s. sl. dobrъjь); 6 J. Hanusz, O dobie litewsko-słowiańskiej w stosunku do pra języka indoeuropejskiego, „Rozprawy i sprawozdania z posiedzeń wydziału filologicznego Akademii Umiejętności“, 11, Kraków, 1886, p. 249—272. 7 Plačiau žr. F. Specht, Die „indogermanische“ Sprachwissenschaft von den Junggrammatikern bis zum ersten Weltkriege, „Lexis“, 1, 1948, p. 229—263. 8 K. Brugmann, Zur Frage nach den Verwandtschaftsverhältnissen der indogermanischen Sprachen, „Internationale Zeitschrift für allgemeine Sprachwissenschaft“, 1, 1884, p. 226—256. 9 K. Brugmann, op. cit., p. 253. 10 K. Brugmann Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, I, Strassburg, 1897, p. 146. 11 K. Brugmann, op. cit., p. 20—21. 12 4) nt kamieno dalyvių ir priebalsinio kamieno daiktavardžių perėjimas tam tikruose linksniuose į i kamieną (plg. liet. vėžančio, s. sl. vezǫšta iš *vezontio ir liet. vežàs, s. sl. vezi iš *vezonts; liet. akmenìmis, s. sl. kamenьmi ir liet. akmuõ, s. sl. kamy iš *akmōn¹²; 5) ide. įvardžių *so, *sā pakeitimas įvardžiais liet. tas, tā, s. sl. to, ta; 6) įvardžių vienaskaitos naudininko liet. mānie, pr. mennei, s. sl. mьnē susidarymas pagal vienaskaitos kilmininką; 7) o kamienų daiktavardžių vienaskaitos kilmininko pakeitimas ablativu (plg. liet. vilko, s. sl. vlьka ir s. ind. vṛkāt). Šių K. Brugmano pateiktų baltų ir slavų kalbų bendrybių pakako, kad daugumas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kalbininkų įsitikintų, jog egzistavo baltų-slavų prokalbė. XIX a. antrojoje pusėje, kaip ir anksčiau, vienas svarbiausių baltų ir slavų kalbų klausimų buvo jų vietos ide. kalbų šeimoje klausimas. Tačiau kaip tik šiuo metu atkreipiamas dėmesys į baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykius: pasirodo pirmasis specialus, kaip matėme, šiai problemai skirtas J. Hanušo straipsnis, o K. Brugmanas pateikia bendrybes, charakterizuojančias baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykius. Nors daugumas šio laikotarpio mokslininkų baltų-slavų prokalbe neabejojo, tačiau kaip tik šiuo metu, XIX a. pabaigoje, pasigirsta dėl jos skeptiškų balsų. Tie balsai ypač stiprėja XX a. pradžioje. 1908—1912 m. diskusija dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių XX a. pradžioje baltų-slavų prokalbės teorija buvo pradėta smarkiai abejoti Kritiškai buvo išnagrinėtos visos baltų ir slavų kalbų bendrybės, kurios paprastai buvo laikomos baltų-slavų prokalbės teorijos argumentais. Į visas prokalbes buvo pradėta žiūrėti skeptiškai nuo jaunagramatikų laikų. Visus ide. kalbų grupavimus dialektais B. Delbriukas laikė abejotinais, išskyrus indų-iranėnų prokalbę. Apie baltų-slavų prokalbę abejodamas kalbėjo P. fon Bradkė². Janas Boduenas de Kurtenė (1845—1929) 1903 m. rašė, kad argumentų už „lietuvių-slavų epochą“ esą nė kiek ne daugiau ir ko gero dar mažiau, negu prieš ją, ir kad todėl mes galime laikyti ją moksline fikcija³. Kazimieras Jaunius (1848—1908) tvirtino, kad „netiesa, būk slaviška ir aistiška esančios dvynaitės seserys: aistiška kalba yra slaviškosios sesuo, lygiai taip pat, kaip ir kitų indoeuropiečių kalbų“⁴. Minėtieji tyrinėtojai, nenurodydami argumentų, apsiribojo bendro pobūdžio samprotavimais, nukreiptais prieš baltų-slavų prokalbės teoriją. 12 K. Brugmano knygoje „Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen“ (Berlin—Leipzig, 1922, p. 18) dalyviai ir priebalsinis kamienas atskirti, ir todėl ten nurodytos aštuonios ypatybės. 1 B. Delbrück, Einleitung in das Sprachstudium, 3. Aufl., Leipzig, 1893 (I leidimas 1880 m.). 2 P. von Bradke, Beiträge zur Kenntnis der vorhistorischen Entwicklung unseres Sprachstamms, Giessen, 1880. 3 И. Бодуэн-де-Куртенэ, Лингвистические заметки и афоризмы, ЖМНП, 346, 1903, p. 330. 4 К. Явнис, Грамматика литовского языка, Петроград, 1908—1916, p. 27. 13 Pirmasis argumentuotojai prieš baltų-slavų prokalbės teoriją pasisakė Antuanas Meje (1866—1936). Dar 1905 m. A. Meje rašė, kad baltų ir slavų kalbos neturinčios tiek inovacijų, kiek joms yra priskiriama, ir kad nesą pamato kalbėti apie baltų-slavų vienybės epochą (d’une époque d’unité balto-slave)5. 1908 m. pasirodžiusioje knygoje „Indoeuropiečių dialektai“6 didelį skyrių A. Meje skyrė baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių charakteristikai. Prieš pradėdamas nagrinėti K. Brugmano nurodytas baltų ir slavų kalbų bendrybes, A. Meje pažymėjo, kad baltų ir slavų kalbų panašumas yra akivaizdus. Baltų ir slavų kalbų sistemų panašų charakterį, jo nuomone, lėmė šie veiksniai: 1) baltų ir slavų kalbos kilo iš ide. kalbinės bendrystės (l’unité indo-européenne) identiškų dialektų (de parlers indo-européens sensiblement identiques), kurių neskyrė nė viena svarbesnė izoglosa; 2) baltų ir slavų kalbos savo raidoje nepergyveno radikalių sistemos lūžių (aucune fracture brusque du système), taigi jos yra konservatyvios ir archaiškos ir todėl išlaikė daug senovės ypatybių; 3) baltai ir slavai visą laiką gyveno gretimuose geografiniuose rajonuose panašiomis civilizacijos sąlygomis. Be to, A. Meje nurodė, kad baltų ir slavų kalbų panašumą sustiprino skoliniai — ypač baltų kalbų iš slavų7. Toliau A. Meje detaliai išnagrinėjo K. Brugmano suminėtas baltų ir slavų kalbų bendrybes. 1. Ide. sonantų l, m, n, r panaši raida, be baltų ir slavų kalbų, buvusi dar germanų bei keltų kalbose. Tam tikrose pozicijose u greta sonanto atsirado graikų, lotynų ir armėnų kalbose. Todėl priedėtinio balsio i, u greta sonantų atsiradimas yra ide. kalbinės bendrystės dialektinis reiškinys, bet ne baltų ir slavų kalbų inovacija. 2. Geminatų supaprastėjimas yra ide. kalbų bendrosios s tendencijos rezultatas, ir jis prasidėjo dar ide. kalbinėje bendrystėje. Baltų ir slavų kalbose, kaip ir armėnų kalboje, geminatos supaprastėjo, o kitose kalbose to neįvyko. Abejotinas geminatų buvimas pačioje ide. kalbinėje bendrystėje, kur daugiausia jos pasitaikydavo hipokoristinėje ir vaikų kalbos leksikoje. 3. Įvardžiuotinių būdvardžių tipai abiejose kalbų grupėse detalėmis skiriasi, o jų reikšmė nesutampa. Įvardį *jo- labai panašiai greta daiktavardžių ir būdvardžių vartoja Avestos kalba (A. Meje ypač akcentuoja tai, kad tiek Avestoje, tiek baltų ir slavų kalbose įvardis *jo- yra derinamas su tais žodžiais, su kuriais jis vartojamas). 4. Esamojo laiko vyriškosios giminės veikiamieji dalyviai perėjo į jo kamieną pagal moteriškosios giminės dalyvius (jā kamienas), egzistą visus jau ide. kalbinėje bendrystėje. A. Meje nurodė, kad būdvardžiai yra linkę pereiti į balsinį kamieną daug greičiau, negu daiktavardžiai (lietuvių kalba teturi o ir u kamieno būdvardžius, slavų kalbos — tik o kamieno). Šis perėjimas yra bendrosios ide. kalbų inovacijos išraiška,—nes baltų ir slavų kalbų tikslus ekvivalentas randamas vakarų germanų kalbose (senojoje anglų, senojoje saksų ir senojoje vokiečių aukštaičių kalboje). 5. Įterpimas -i- į tokias formas, kaip liet. akmen-i-mis, s. sl. kamen-b-mi, būdingas ne vien baltų ir slavų kalboms, nes lygiai tokį pat reiškinį pažįsta lotynų (plg. ped-i- 5 A. Meillet, Etudes sur l’étymologie et le vocabulaire du vieux slave, II, Paris, 1905, p. 201. 6 A. Meillet, Les dialectes indo-européens, Paris, 1908. 7 A. Meillet, Les dialectes indo-européens, Nouveau tirage, Paris, 1922, p. 40—41. 14 bus), armėnų (plg. ot-i-wkh) ir kt. kalbos. Be to, šių dviejų tipų suartėjimą palengvino tai, kad fonetiškai sutapo tiek i bei priebalsinio kamieno vienaskaitos galininkai, tiek ir jų daugiskaitos galininkai. 6. Parodomojo įvardžio senąjį vardininką *so-, *sā- (plg. skr. sá, sā, gr. ὁ, ἡ, got. sa, so) pakeitė kamienu *to-, *tā-, be baltų ir slavų, dar vakarų germanų kalbos (plg. s. saksų thē, thia, s. vok. aukšt. dēr, diu). A. Meję pabrėžė, kad tai labai paprasta inovacija, nes visos paradigmos formos, išskyrus vienaskaitos vardininką, prasidėjo priebalsiu t-, kuris analogijos keliu labai lengvai galėjo būti perkeltas į vienintelį linksnį su pradiniu priebalsiu s-. 7. Įvardžio naudininkas liet. manie, man, pr. mennei neatitinka s. sl. mъně nei šaknies, nei žodžio galo balsiais. A. Meję pridūrė, kad šios baltų ir slavų kalbų formos yra puikus pavyzdys paralelinių, bet nepriklausomų viena nuo antros inovacijų, charakterizuojančių abi kalbų grupes. 8. Vienaskaitos genetyvas-ablityvas liet. vilko, s. sl. vlъka atitinka sanskrito abliatyvą vṛkāt. Genetyvas ir abliatyvas susiliejo dėl to, kad visuose kamienuose, išskyrus o tipą, vienaskaitos genetyvas ir abliatyvas turėjo vieną ir tą pačią formą. Graikų kalba genetyvo formą vartojo abliatyvui reikšti, o baltų ir slavų kalbose, atvirkščiai, genetyvo funkciją įgijo abliatyvas. Neatrodo, pabrėžia A. Meję, kad šis reiškinys būtų atsiradęs baltų-slavų vienybės laikotarpiu (à une période de communauté), nes prūsų kalba turi kilmininką deiw as „dievo“. Vadinasi, pridūrė jis, abliatyvo apibendrinimas lengvai paaiškinamas nepriklausoma kalbų raida. Išnagrinėjęs šias baltų ir slavų kalbų bendrybes, A. Meję padarė išvadą, kad „baltų ir slavų kalbų raida vyko paraleliai; dėl šio paralelizmo, suprantama, atsirado kai kurių identiškų formų, bet šios inovacijos neleidžia pripažinti tų kalbų raidos bendro periodo“8. Kaip ryškų paralelinės inovacijos pavyzdį A. Meję nurodė de Saussūro-Fortunatovo dėsnį, visai teisingai tvirtindamas, kad šis dėsnis veikė nepriklausomai lietuvių ir slavų kalbose. Pateikęs analogiškų kitų ide. kalbų faktų ir iškėlęs daugiau panašių reiškinių, A. Meję parodė, kad minėtosios baltų ir slavų kalbų bendrybės yra arba archaizmai, paveldėti iš praindoeuropietiškųjų laikų, arba naujadarai. Jei reiškinys arba faktas yra archaiškas, vadinasi, baltų bei slavų, kaip ir kitos ide. kalbos, jį išlaikė. Taip pat ir naujadarai negali būti griežtas baltų-slavų prokalbės ar bendrosios epochos argumentas, nes jie galėjo atsirasti arba nepriklausomai baltų, slavų ir kitose ide. kalbose, arba tų kalbų kontaktų epochoje. Be to, A. Mejęs nuomone, baltoslaviškosios inovacijos esančios tik panašios, bet ne identiškos (plg., pavyzdžiui, asmeninio įvardžio naudininką). Naujos drąsios A. Mejęs idėjos išklibino baltų-slavų prokalbės teorijos pamatus. Jo kritika parodė, kad esamų argumentų įrodyti baltų-slavų prokalbei nepakanka. Todėl prokalbės teorijos šalininkai buvo priversti ieškoti naujų faktų savo teiginiams ginti. Pirmasis atsiliepė Viktoras Poržežinskis (1870—1929). Jo baltų ir slavų klausimui skirto darbo išvada buvo tokia: „baltų ir slavų kalbos pergyveno bendrą periodą, kurio metu atsirado nemaža naujadarų“9. 8 A. Meillet, op. cit., p. 45. 9 W. Porzeziński, Die baltisch-slavische Sprachgemeinschaft, RSI, 4, 1911, p. 2—3. 15 Toliau savo darbe V. Poržežinskis stengiasi išryškinti kiek galima daugiau inovacijų, atsiradusių, jo nuomone, baltų-slavų prokalbėje, kurią jis vadina „baltų-slavų periodu“. Norėdamas apginti baltų ir slavų kalbų bendrybes nuo A. Mejės kritikos, V. Poržežinskis detaliai išanalizavo pirmą ir paskutinę K. Brugmano suminėtų bendrybių. Tas bendrybes baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimo sprendimui jis laiko labai svarbiomis. V. Poržežinskis pateikė ir naujų faktų, laikydamas juos baltoslaviškomis inovacijomis. Tokiomis inovacijomis jis laikė veiksmažodžių būtąjį laiką (preteritą), plg. liet. nešė, vedė ir s. sl. nešė-acho, vedė-acho. Skirtumas tarp baltų preterito ir slavų imperfekto, jo nuomone, esąs tas, kad baltų kalbų preteritas susidarė asigmatinio aoristo pamatu10. V. Poržežinskis gynė bendrąjį baltų ir slavų kalbų periodą (eine baltisch-slavische Periode), o Janas Rozvadovskis (1867—1935) baltų ir slavų kalbų seniausiesiems santykiams nušviesti sudarė gana sudėtingą schemą11. Jis skyrė tris baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykių raidos periodus: 1) bendrystės periodas (doba prawspólności), trukęs greičiausiai III tūkstantmetį pr. m. e.; 2) periodas, kai santykiai tarp baltų ir slavų kalbų buvo nutrūkę ir jų raida vyko nepriklausomai (II ir I tūkstantmetis pr. m. e.); 3) naujo suartėjimo ir kaimyninių santykių periodas, kuris prasidėjo apie mūsų eros pradžią ir tęsiasi ligi šių dienų12. Į J. Rozvadovskio teoriją daugumas tyrinėtojų pažiūrėjo abejingai. Tik čekų kalbininkas O. Hujeris laikė ją „visai patikima“13. Be to, ir B. Gornungas yra tos nuomonės, kad baltų ir slavų kalbų kontaktai buvo ilgam laikui nutrūkę ir vėl naujai užsimezgę apie mūsų eros pradžią14. J. Rozvadovskio teorija kelia rimtų abejonių. Abejotina, kad per du ar pusantro tūkstančio metų baltų ir slavų kalbos nebūtų palaikiusios jokių kontaktų, kurie vėl būtų užsimezgę tik apie mūsų eros pradžią. Ir toponimija, ir materialinė kultūra, ir istorinių šaltinių fragmentai leidžia manyti, kad baltai ir slavai greičiausiai nuo žilos senovės buvo kaimynai ir todėl, suprantama, galėjo palaikyti tam tikrus ryšius, atsispindėjusius ir jų kalbose. Be to, vargu ar III tūkstantmetyje pr. m. e. baltų ir slavų santykiai buvo labai glaudūs, nes esama pamato manyti, kad tuo metu baltų dialektai galėjo būti artimesni germanų dialektams. J. Rozwadowskis iš tikrųjų gynė baltų-slavų prokalbės teoriją, tačiau buvo priverstas ją modifikuoti ir nukelti į labai tolimą praeitį, nes senąją nepakeistą šios teorijos variantą jau buvo sunku ginti. J. Rozwadowskio pavyzdys rodo, kokią įtaką tuo metu turėjo A. Mejės idėjos. Po V. Poržežinskio ir J. Rozwadowskio straipsnių baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimo sprendimas pradėjo komplikuotis. 10 W. Porzeziński, op. cit., p. 24–25. 11 J. Rozwadowski, O pierwotnym stosunku wzajemnym języków bałtyckich i słowiańskich, RSI, 5, 1912, p. 1–36. 12 J. Rozwadowski, op. cit., p. 24. 13 O. Гуйер, Введение в историю чешского языка, Москва, 1953, р. 42. 14 Б. В. Горнунг, Из предыстории образования общеславянского языкового единства, Москва, 1963, р. 95. 16 Įvairiapusiškai baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius ėmėsi nagrinėti. Janis Endzelynas (1873—1961), paskyręs tam klausimui visą monografiją15. Pirmiausia J. Endzelynas iškėlė principinį klausimą: kokie kalbiniai faktai ir reiškiniai rodo artimus baltų ir slavų kalbų giminystės ryšius? Suprantama, kad tokie kalbiniai faktai ir reiškiniai turi būti tų kalbų inovacijos. Tačiau kad inovacijos turėtų įrodomąją galią, J. Endzelyno nuomone, jų privalo būti daug16. Šiais principais vadovaudamasis, J. Endzelynas ir nagrinėjo baltų bei slavų kalbų fonetikos, gramatikos, sintaksės ir leksikos bendrybes, taip pat ir skirtumus. Ypač išsamiai jis analizavo fonetinius reiškinius. J. Endzelynas aiškiai parodė, kad tokie bendri baltų ir slavų kalbų fonetikos reiškiniai, kaip geminatų supaprastėjimas, skardžiųjų ir skardžiuoju aspiruotuoju priebalsiu sutapimas, galūninio -m perėjimas į -n, taip pat priebalsių -d, -t nukritimas žodžio gale, yra arba ide. kalbinės bendrystės dialektiniai reiškiniai, arba nepriklausomai atsiradę jau atskirose ide. kalbose, ir todėl jie neturi įrodomosios galios. Ne vieną naują faktą, bendrą baltų ir slavų kalboms, taip pat ne vieną seną tų kalbų skirtumą pastebėjo J. Endzelynas morfologijoje ir sintaksėje. Jis pateikė ir didelį baltų bei slavų kalbų bendrosios leksikos sąrašą (apie 200 žodžių). Nepaprastai kruopščiai peržvelgęs baltų ir slavų kalbų bendrybes ir skirtumus, J. Endzelynas tų kalbų seniausiuosius santykius taip apibūdino: „Dar bendrojoje indoeuropiečių prokalbėje „slavų“ tarmė šiuo tuo jau skyrėsi nuo „baltų“ tarmės, užimdama maždaug vidurį tarp „arijų“ ir „baltų“ tarmių. Kai indai-iranėnai, ide. prokalbei skylant, teritoriškai nuo slavų atsiskyrė, pastarieji, būdami artimiausi baltų genčių kaimynai, pergyveno su jais bendrąją epochą, kurios metu jų kalbos buvo dar taip artimos, kad slavai suprato baltų kalbą, o baltai — slavų. Tuo metu jų kalbos praturtėjo daugeliu naujų, joms bendrų žodžių, jose atsirado kai kurių (nedaug!) bendrų fonetikos, morfologijos ir sintaksės pakitimų. Vadinasi, galima kalbėti apie „slavų-baltų epochą“16; termino „slavų-baltų prokalbė“ geriau nevartoti, nes jis lengvai sukelia mintį apie visišką kalbinę vienybę. Kad slavų kalba nuo baltų kalbos skyrėsi jau ide. prokalbėje, rodo ir ta aplinkybė, jog atskirų slavų kalbų artimumas baltų kalboms, atrodo, yra vienodo laipsnio (tiesa, kai kurios baltų tarmės išnyko, nepalikusios jokių rašto paminklų). Vargu ar galima abejoti, kad visos slavų kalbos yra vienodai nutolusios nuo baltų kalbų. Prūsų kalba kai kuo skiriasi nuo lietuvių bei latvių kalbų ir suartėja su slavų kalbomis. Išskyrus pr. twais, swais (s. sl. tvoi, svoi), kur sutapimas greičiausiai atsitiktinis, specialiais gramatikos srities panašumo atvejais mes susiduriame ne su bendrais naujadarais, o su senovės išlaikymu (plg., pavyzdžiui, pr. noūson, tebbei, wans: s. sl. nasъ, tebě, vy ir niekatrąją giminę), todėl šitie sutapimai nerodo didesnės (palyginti su lietuvių ir latvių) prūsų kalbos giminystės su slavų kalbomis“17. Remdamasis labai senais, jo nuomone, tų kalbų skirtumais (pavyzdžiui, ide. s virtimas š po r, k baltų ir ch po k, r, i, u, slavų kalbose; ide. kh virtimas k baltų ir ch slavų kalbose ir kt.), skirtingai nuo baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos šalininkų J. Endzelynas manė, kad baltų ir slavų kalbos kilo iš ide. kalbinės bendrystės skirtingų dialektų. Skirtingai nuo A.Mejės paralelizmo teorijos J. Endzelynas teigė, 15 И. Эндзелин, Славяно-балтийские этюды, Харьков, 1911. 16 И. Эндзелин, op. cit., p. 3. 17 И. Эндзелин, op. cit., p. 200—201. 2. Baltų ir slavų kalbų ryšiai 17 kad, suskilus ide. kalbinei bendrystei, baltų ir slavų kalbos suartėjo ir pergyveno bendrą epochą. Padaryti pastarąją išvadą J. Endzelyną privertė tokios baltų ir slavų kalbų inovacijos: ide. r̥, l̥, m̥, n̥ virtimas ir, il, im, in ir ur, ul, um, un; daugiskaitos naudininko galūnė *-mus; ide. eu ir ēu virtimas baltų ir slavų kalbose į jau, iš kur vėliau atsirado slavų ju; įvardžiuotinių būdvardžių susidarymas; o-kamienų daiktavardžių senojo vienaskaitos kilmininko pakeitimas abliatyvu; įvardžio *mun- atsiradimas; predikatyvinis įnagininko vartojimas; neiginio kilmininkas; pagaliau didelės dalies leksikos panašumas18. Taigi baltų ir slavų kalbų bendrosioms inovacijoms paaiškinti J. Endzelynas sukūrė konvergencijos teoriją. J. Endzelynas buvo tos nuomonės, kad kalbinės bendrybės nebūtinai suponuoja bendrąją kalbų prokalbę, egzistavusią po ide. kalbinės bendrystės suirimo: dalis tų bendrybių gali būti sąlygojama bendra kalbų kilme iš ide. kalbinės bendrystės; dalis jų gali atsirasti kalboms geografiškai suartėjus ir užmezgus kontaktus. J. Endzelyno idėja, kad geografinis sąlytis, kaimynystė ir įvairaus pobūdžio kontaktai gali sukelti kalbose bendrų naujų reiškinių arba sudaryti sąlygas vienos kalbos naujadarams persilieti į kitą kalbą, buvo kalbos moksle palyginti naujas dalykas. Tiesą sakant, J. Endzelyno koncepcijos geografinis momentas priminė J. Šmito geografinio nenutrūkstamumo idėją. Ši J. Endzelyno idėja derinosi su natūraliojo kalbų gyvavimo faktais: dėl geografinio sąlyčio skirtingose kalbose atsiranda bendrų pakitimų ir kalbos suartėja (plg. Balkanų pusiasalio kalbas). Naujoji J. Endzelyno teorija buvo vertinama prieštaringai. Baltų-slavų kalbinės vienybės (prokalbės) teorijos šalininkai laikė J. Endzelyną esančiu jų pusėje. J. Rozvadoskis rašė, kad, jo įsitikinimu, visų ligi tol pripažinta baltų-slavų prokalbės teorija esanti įrodyta ir kad ją naujais argumentais sustiprinęs J. Endzelynas19. A. Meję, recenzuodamas J. Endzelyno knygą, pareiškė, kad J. Endzelyno padarytos išvados, išskyrus subtilius niuansus, nesiskiriančios nuo jo išvadų20. Tokį prieštaringą vertinimą sukėlė nepakankamas recenzentų įsigilinimas į naująją teoriją ir, be to, tam tikras J. Endzelyno teiginių neapibrėžtumas. J. Endzelynas, darydamas apibendrinamojo pobūdžio išvadas, buvo labai atsargus. Lyg norėdamas patikslinti ir paaiškinti kitų nelabai suprastą savo poziciją, J. Endzelynas prie baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimo grįžo 1931 m. Straipsnyje, skirtame baltų ir slavų kalbų veiksmažodžiui21, J. Endzelynas ypač pabrėžė ide. dialektų, iš kurių kilo baltų ir slavų kalbos, didelį panašumą. Ir po ide. prokalbės suskilimo baltų ir slavų protėviai kurį laiką greičiausiai pasilikę kaimynais ir palaikę kalbinius kontaktus. Šiuo kalbinės bendrystės periodu (in dieser Periode der Sprachgemeinschaft) atsiradusios kai kurios kalbinės inovacijos. Tačiau jos buvusios labai negausios, nes baltų ir slavų kalbos anuo metu buvusios labai 18 И. Эндзелин, op. cit., p. 200. Be šių bendrųjų baltų ir slavų kalbų bruožų, 1938 m. J. Endzelynas nurodo dar tris: dažni kirčio perkėlimo atvejai; įvardžio 1-ojo asmens daugiskaitos kilmininkas *nōs(s)ēm; bendratis su *-et(e)i greta esamojo laiko 1-kamieniu formu, žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas skaņas un formas, Rīgā, 1938, p. 9–10; plg. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 7. 19 J. Rozwadowski, op. cit., p. 6–7. Plg. dar A. Šachmatovo ir N. Joklio recenzijas, žr. A. Шахматов, ЮРЯС, 17, 1912, p. 281–290; N. Jokl, AfslPh, 35, 1913, p. 307–317. 20 A. Meillet, RSl, 5, 1912, p. 153. 21 J. Endzelin, Zur slavisch-baltischen Konjugation, APh, 2, 1931, p. 38–46. 18 konservatyvios. J. Endzelynas mano, kad tą prasmę galima kalbėti apie baltų-slavų kalbų bendrystę (slavisch-baltische Sprachgemeinschaft), o jeigu norima, ir apie prokalbę (Ursprache)22. Iš šio straipsnio aiškiai matyti J. Endzelyno pažiūros į baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius: po ide. kalbinės bendrystės suskilimo baltų ir slavų kalbos sudariusios atskirus kalbinius vienetus, kurių santykiai buvę kontaktų pobūdžio. Šiame straipsnyje J. Endzelynas, darydamas išvadą baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimu, rėmėsi tų kalbų veiksmažodžio bendrybėmis, nes monografijoje „Baltų ir slavų kalbų etiudai“ veiksmažodis liko beveik neliestas. Priešingai A. Mejės nuomonei, kad baltų ir slavų kalbų veiksmažodžio struktūros esančios labai skirtingos, J. Endzelynas bandė parodyti, jog ir šioje srityje baltų bei slavų kalboms esama daug bendrų dalykų. Pavyzdžiui, ide. optatyvas, J. Endzelyno nuomone, slavų kalbose imtas vartoti imperatyvo reikšme. Toks pat likimas jį ištikęs ir baltų kalbose: prūsų kalboje jis reiškia imperatyvą, lietuvių kalbos permis(y)vas (pavyzdžiui, tenesė) kilęs iš ankstesniojo optatyvo. Baltų kalbos turi sigmatinį būsimąjį laiką. Kad jį turėjusios ir slavų kalbos, rodo, J. Endzelyno nuomone, dalyviai byšęšt- arba byšąst- (plg. liet. būsiančio) ir kt. Tokios nuomonės dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių J. Endzelynas buvo ligi pat savo gyvenimo pabaigos. Tai rodo jo straipsnis „Senieji baltų-slavų kalbiniai ryšiai“23, kur jis vėl pakartojo ankstesnius savo teiginius. 1908 – 1912 m. diskusija24 seniausiųjų baltų ir slavų kalbų santykių problemos tyrinėjimo istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį. Ji parodė, kad tų kalbų seniausiųjų santykių problema nėra tokia paprasta ir lengvai išsprendžiama, kaip buvo manoma XIX a. Pereitojo amžiaus tyrinėtojų visuotinai pripažinta baltų-slavų prokalbės teorija pasirodė esanti tiktai viena iš kelių hipotezių, kurią, kaip ir kitas, reikia pagrįsti ir ginti. 1908 – 1912 m. diskusija taip pat parodė to meto kalbotyros silpnąją pusę ir jos metodo trūkumus. Beveik tų pačių kalbinių faktų analizės pagrindu buvo sukurtos keturios teorijos, skirtingai interpretuojančios baltų ir slavų kalbų bendrybių (inovacijų) kilmę ir jų charakterį. Po šios diskusijos baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos sprendimas dar labiau susikomplikavo, ir, matyt, todėl dėmesys teoriniams tyrinėjimams atslūgo. Dėl to darosi suprantamas kai kurių tyrinėtojų skeptiškas požiūris į 1908 – 1912 m. diskusiją. Aleksandras Briukneris (1856 – 1939) pavadino ją „tuščiu dalyku“25, nes juk A. Mejė neneigęs baltų ir slavų kalbų struktūrų panašumo, o baltų-slavų vienybės (prokalbės) teorijos atstovas sąžiningai nurodęs bruožus, skiriančius baltų ir slavų kalbas. Pats A. Briukneris įrodinėjo baltų-slavų kalbų vienybę, remdamasis leksika. Baltų ir slavų kalbų 22 J. Endzelin, op. cit., p. 45. 23 Я. М. Эндзелин, Древнейшие славяно-балтийские языковые связи, „Известия Академии наук Латвийской ССР“, 3 (56), 1952, p. 33—46; „Труды Института языка и литературы АН Латвийской ССР“, 2, 1953, p. 67—82. 24 Ją plačiai yra aprašęs B. Gornungas, žr. Б. В. Горнунг, Из истории изучения балтийско-славянских языковых отношений (научная полемика 1911—1912 г.г.), „Rakstu krājums“, p. 109—132. 25 A. Brückner, Die lituslavische Spracheinheit, KZ, 46, 1914, p. 217—239. 2* 19 kamienų darybos atitikmenys, jo nuomone, esantys svarbesni, negu visi K. Brugmano nurodytieji punktai26. Tokia padėtis, kad vienų ir tų pačių kalbinių faktų pagrindu buvo sukurtos keturios skirtingos hipotezės, greičiausiai susidarė dėl to, kad tuo metu nepakankamai buvo ištirtos slavų ir ypač baltų kalbos, nebuvo žinoma lyginamųjų reiškinių chronologija, trūko faktinės medžiagos daugiau ar mažiau įtikinamiems teoriniams apibendrinimams. Todėl K. Būga buvo visiškai teisus, rašydamas, kad „šitą klausimą (t.y. baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą — S.K.) bus galima išspręsti tik visapusiškai ištyrus baltų ir slavų kalbas“27. Nepaisant to, kad šiandien baltų kalbų tyrinėjimas yra smarkiai suintensyvėjęs, daugelį baltų kalbų istorijos klausimų dar reikia išspręsti istoriniu-lyginamuoju metodu arba naujai peržiūrėti, remiantis paskutiniaisiais lingvistikos pasiekimais (nekalbame kol kas apie struktūrinį baltų kalbų tyrinėjimą, kuris dar paliktinas ateičiai). Čia suminėtos aplinkybės, taip pat vėlyvas baltų kalbų rašto paminklų pasirodymas, fragmentiški prūsų kalbos tekstai, kitų baltų kalbų — kuršių, sėlių ir kt. — rašto paminklo nebuvimas ir trukdo sėkmingai spręsti baltų bei slavų kalbų seniausiųjų santykių problemą. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimas XX a. antrajame dešimtmetyje Kazimieras Būga (1879—1924) 1908—1912 m. diskusijoje nedalyvavo, tačiau savo nuomonę dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių ne kartą yra pasakęs. Jau „Aistiškuose studijuose“, K. Jauniaus mokslo paveiktas, K. Būga aiščių prokalbę laikė viena ide. prokalbės dukterų, „kuri kaip tikrasis vaikas užlaikė labai daug ir savo motinos privalumų ir ypatybių“2. Apie bendrą baltų ir slavų kalbų prokalbę ar epochą K. Būga nė negalvojo. Straipsnyje apie lietuvių kalbą, 1910 m. parašytame lenkų enciklopedijai3, baltų-slavų vienybės teoriją K. Būga pavadino dogma, kuri atsiradusi dėl dviejų priežasčių: 1) dėl baltų ir slavų tautų artimos kaimynystės, 2) dėl gana gausių slaviškų skolinių ir šiaip svetimybių, esančių lietuvių kalboje, nes praėjusio amžiaus kalbininkai nemokėję atskirti, kas lietuviška ir kas ne. Čia K. Būga daro labai įdomią prielaidą: jeigu aiščiai gyventų ne prie Baltijos jūros, o kur nors toliau nuo slavų, pavyzdžiui, Irane arba Pirėnų pusiasalyje, niekam nė į galvą neateitų ieškoti artimos baltų giminystės su slavais4. Toliau K. Būga rašė, kad dabartiniai baltų-slavų vienybės teorijos šalininkai neieškelę nė vieno įtikinamo argumento jai paremti. Septyni K. Brugmano punktai, 26 A. Brückner, op. cit., p. 236. 27 K. Būga, RR, I, p. 433. 1 Vartojami K. Būgos terminai. 2 K. Būga, Aistiški studijai, I, Peterburgas, 1908, p. 10. 3 Kaž. Būga, Litewsk i język, „Wielka encyklopedja powszechna ilustrowana“, serja I, 43—44, Warszawa, 1910, p. 624. 4 Loc. cit. 20 K. Būgos nuomone, jokiu būdu nerodą artimesnės baltų ir slavų kalbų giminystės (powinnowactwa). Todėl aisčių kalbų grupę, pabrėžia K. Būga, reikia skirti nuo slavų kalbų grupės ir laikyti ją atskiru ide. šeimos nariu 5. Straipsnyje „Kalbų mokslas bei mūsų senovė“ (1913) seniausiesiems baltų ir slavų kalbų santykiams charakterizuoti K. Būga pacituoja J. Endzelyno išvadą6, padarytą monografijoje „Baltų ir slavų kalbų etudai“. Iš to matyti, kad K. Būga buvo J. Endzelyno konvergencijos teorijos šalininkas. Straipsnyje „Šis-tas iš lietuvių ir indoeuropiečių senovės“ (1924) K. Būga rašė: „Kiti kalbininkai tiki, kad kalbos bendrybės, kurių turi gana daug aisčių ir slavėnų kalba, rodančios aisčius ir slavėnus turėjus dar ir atskirą prokalbę po indoeuropiškosios. Tuo aš netikiu, nes nerandu nė vieno kalbos fakto, kuris būtinai verstų mus pripažinti tariamąją aisčių-slavėnų prokalbę. Visos aisčių ir slavėnų kalbos bendrybės terodo tiktai tiek, kad aisčių gyvenama kaimynais su slavėnais (išretinta cituojant – S.K.) nuo nebeatmenamų laikų, t.y. nuo indoeuropiškosios gadynės. Kaimynų kalbos, net ir nebūdamos tarp savęs giminaitės, dažnai turi bendrų fonetikos ypatybių: mat, jos, iš vieno centro išėjusios, tarsi vilnys gali užlieti ir kaimynų kalbos visą plotą arba dalį7. Ypač svarbūs yra K. Būgos teiginiai baltų ir slavų bendrosios leksikos klausimais. Remiantis tik tuo, kad baltų ir slavų bendrojoje leksikoje nerandama atitikmenų kitose ide. kalbose, negalima, K. Būgos nuomone, teigti, kad baltų ir slavų kalbos turėjusios dar ir atskirą prokalbę. Kadangi baltai ir slavai nuo senovės buvę kaimynai, todėl esą visai nenuostabu, kad jų kalbose yra nemaža bendrų žodžių. Tai viena baltų ir slavų kalbų bendrosios leksikos atsiradimo priežastis. Antrąja priežastimi K. Būga laiko baltų ir slavų kalbų kilmę iš ide. kalbinės bendrystės: baltų ir slavų kalbų bendrieji žodžiai galėję būti „indoeuropiečių prokalbės slavėnų ir aisčių tarmių grupės žodžiais“. Visi tie bendrieji baltų ir slavų kalbų žodžiai, K. Būgos nuomone, tiek terodą, „kad senų senovėje šiaurės rytų indoeuropiečių dviejų tarmių (t.y. baltų ir slavų tarmių – S.K.) turėta tiems daiktams kiti vardai, nesutinką su vakarietių ir pietiečių indoeuropiečių prokalbės tarmių vardais“8. Antai, pavyzdžiui, varnai ar varnui vadinti baltai ir slavai vartoja vieną žodį, o italikai ir graikai tam tikslui turėję visai kitą žodį, plg. liet. várna, lat. vārna, pr. warne, sl. *varnā (rus. воро́на, lenkų wrona, čekų vrána, serb.-chorv. vrȁna); liet. varnas, pr. warnis, sl. *varnъ (rus. во́рон, lenkų wron, čekų vran, serb.-chorv.vrȁn) ir lot. cornix „varna“, gr. κορώνη „varna“; lot. corvus „varnas“, gr. κόραξ „varnas“9. K. Būga ypač pabrėžia tą mintį, jog „Bendrieji žodžiai dar nerodo, kad slavėnai su baltais būtų kilę ne tiesiog iš indoeuropiečių prokalbės kaimynų tarmių, bet per pereiginį laipsnį, vadinamąją bendrą „slavėnų aisčių prokalbę“10. 5 K. Būga, loc. cit. 6 K. Būga, RR, I, p. 407–408. 7 K. Būga, RR, III, p. 595. 8 K. Būga, RR, II, p. 169. 9 Varnos ir varno pavadinimai nėra specifinė baltų ir slavų kalbų bendrybė, nes tokį pat žodį tam reikalui turi ir tocharų kalba, plg. toch. B wrauna (žr. E. Schwentner, IF, 63, 1958, p. 167). 10 K. Būga, loc. cit. 21 Vadinasi, K. Būgos nuomone, baltų ir slavų kalbų bendroji leksika atsirado dėl to, kad: a) baltų ir slavų kalbos kilo iš ide. kalbinės bendrystės, kur baltų ir slavų dialektai jau turėjo tik jiems vieniems būdingų žodžių; b) baltų ir slavų kalbos istorijos bėgyje betarpiškai ribojosi ir buvo kaimynės. Toks baltų ir slavų kalbų bendrosios leksikos kilmės interpretavimas neprarado savo vertės ir šiandien. Ilgalaikis giminingų kalbų kontaktavimas iš tikrųjų gali sukelti ne tik analogiškus fonetikos ir morfologijos reiškinius, bet ir sąlygoti bendros leksikos atsiradimą. Įga nerado nė vieno fakto, rodančio baltų ir slavų kalbų vienybę (jo terminu, prokalbę), ir todėl buvo griežtai prieš ją nusistatęs, o rusų kalbininkai A. Šachmatovas ir A. Sobolevskis, dirbę tuo pat metu, baltų-slavų kalbų vienybe neabejojo. Aleksejus Šachmatovas (1864–1920), pažymėjęs, kad baltų ir slavų kalbų ypatingu artumu vargu ar galima abejoti, rašo: „Šis artumas negali būti atsitiktinis ir priklausyti tiktai nuo bendros jų kilmės iš indoeuropiečių prokalbės; ir baltų, ir slavų kalbos turi daug bendrų nukrypimų nuo senųjų santykių, ir šitie bendrieji nukrypimai liudija jų bendrą gyvenimą tuo metu, kada jos jau atsiskyrė nuo kitų indoeuropiečių kalbų. Vadinasi, reikia pripažinti baltus ir slavus kilus iš bendrų protėvių (от одного общего родоначальника), kurie jau buvo atsiskyrę nuo giminės, kalbėjusios indoeuropiečių prokalbe. Baltų ir slavų kalbų protėviu, kurį galima vadinti baltų-slavų prokalbe, buvo kalba tos indoeuropiečių giminės, kuri, išsiskyrusi iš indoeuropiečių šeimos, tik paskui suskilo į dvi — baltų ir slavų šakas“11. Iš citatos matyti A. Šachmatovo pažiūra į baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius: jis neabejodamas teigia buvus baltų-slavų vienybę, tiek lingvistinę, tiek ir etninę, egzistavusią po ide. kalbinės bendrystės suirimo. Originalią ir įdomią slavų tautų ir kalbų genezės hipotezę sukūrė Aleksejus Sobolevskis (1856–1929). Spręsdamas slavų prokalbės susidarymo problemą, jis ypatingą dėmesį skyrė ide. s refleksams slavų kalbose. Po i, u, r ir k slavų kalbose ide. s virto ch, visose kitose pozicijose jis išliko nepakitęs. Šitą fonetinį dėsnį A. Sobolevskis suabsoliutino ir padarė išvadą, kad slavų prokalbė yra dviejų kalbų junginys: s-kalbos ir ch-kalbos12. Ch-kalba priklausanti iranėnų kalbų šakai ir esanti greičiausiai viena kitų kalbos tarimų. Iš tos kalbos kilę žodžiai su ch vietoj s. O s-kalba, A. Sobolevskio nuomone, esanti „artima baltų kalboms, sudariusi anksčiau su jomis vieningą, slavų-baltų, arba slavų-lietuvių, kalbą“13. Jai priklausą žodžiai ir formos su s vietoj senojo s; šito pasikeitimo į ch baltų-slavų kalboje niekada nėra buvę. Taigi A. Sobolevskis buvo įsitikinęs, kad baltų ir slavų tautos kažkada šnekėjusios viena kalba. Toji vieningoji baltų-slavų kalba, jo nuomone, egzistavusi ligi pat mūsų eros pradžios, t. y. ligi to laiko, kai prie Baltijos jūros susidūrę skitai su baltais-slavais. Apie hipotetinius baltus-slavus ir jų kalbą A. Sobolevskis nieko daugiau negalėjo pasakyti: „Iš kur į Baltijos pajūrį pateko tautos su s-kalba protėviai, baltų-slavų 11 А. Шахматов, Очерк древнейшего периода истории русского языка, „Энциклопедия славянской филологии“, вып. II, Петроград, 1915, p. IX. 12 А. Н. Соболевский, Русско-скифские этюды, ИОРЯС, 27, 1924, p. 334. 13 А. Н. Соболевский, op. cit., p. 334. 22 tauta, mes nežinome; vargu ar iš vakarų, pietvakarių ar rytų. Neturime pagrindo jos ieškoti nė tarp Herodoto minimų tautų“. O tauta su ch-kalba, jo nuomone, yra senas Baltijos pajūrio gyventojas, davęs vardą ir Nemuno upei14. A. Sobolevskio hipotezė susilaukė griežtos kritikos ir buvo atmesta15. Ir A. Šachmatovo, ir A. Sobolevskio hipotezėms trūko argumentacijos, paremtos baltų ir slavų kalbų faktinės medžiagos analize. A. Šachmatovo ir A. Sobolevskio pavyzdys lyg patvirtino K. Būgos žodžius, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su kalbų geneze, pirmiausia būtina gerai ištirti pačias kalbas. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje mokslininkai daugiausia tyrė pačias baltų ir slavų kalbas. Nagrinėdami atskirus jų fonetikos, akcentologijos, morfologijos ir leksikologijos klausimus, tyrinėtojai darydavo ir bendresnio pobūdžio išvadas, liečiančias tų kalbų seniausiuosius santykius. Šitoks induktyvinis baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimo sprendimas, paremtas gausios faktinės medžiagos analize, metodologiškai buvo nepaprastai reikšmingas. Didelės reikšmės baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimui turėjo N. van Veiko studija, skirta tų kalbų kirčio ir intonacijų sistemų kilmei1, ir R. Trautmano baltų bei slavų kalbų žodynas2. Savo knygos įvade Nikolajus van Veikas (1880—1941) nurodė, kad tarp A. Šleicherio ir J. Rozwadowskio teorijų nėra jokio principinio skirtumo: abu tyrinėtojai pripažįsta „baltoslaviškąjį periodą“. Toliau N. van Veikas sąmoningai pridūrė, kad ir A. Me jės teorija labai nesiskirianti nuo A. Šleicherio teorijos, nors iš pirmo žvilgsnio jų skirtumas gali pasirodyti labai didelis. Mat, baltų-slavų dialektai (galima sakyti esą ir „prokalbė“), anot A. Me jės, egzistavę ide. kalbinėje bendrystėje ligi jai suskylant, o A. Šleicheris, kaip rodanti jo „genealoginio kalbų medžio“ schema, pripažįstąs jų egzistavimą dar po ide. kalbinės bendrystės (A. Šleicherio terminu, prokalbės) suskilimo. Pats N. van Veikas buvo tos nuomonės, kad tie ide. kalbinės bendrystės dialektai, iš kurių vėliau susiformavo baltų ir slavų kalbos, sudarė gana glaudžią (zusammenhängendes), nors ir dialektiškai diferencijuotą visumą (Ganzes) dar ir tada, kai kitos ide. kalbų grupės, pavyzdžiui, indų-iranėnų, jau buvo atsiskyrusios. Šitas kontinuumas, matyt, ilgai netvėręs, nes žinomos kalbose ryškesnių pėdsakų nepalikęs. Todėl teoriškai įmanomą baltų-slavų kalbinę vienybę, sako N. van Veikas, praktiškai mes galime ignoruoti3. Prabaltiškiesiems ir praslaviškiesiems dialektams rekonstruavęs dvi intonacijas— cirkumfleksą ir akutą, — N. van Veikas pažymėjo, kad „tai jokiu būdu nerodo 14 A. H. Соболевский, op. cit., p. 332. 15 Kritišką A. Sobolevskio hipotezės įvertinimą yra davęs A. Pogodinas, žr. А. Л. Погодин, Теория акад. А. Н. Соболевского о двояком происхождении славянского племени, „Slavia“, 9, 1930—1931. 1 N. van Wijk, Die baltischen und slavischen Akzent- und Intonationssysteme (Ein Beitrag zur Erforschung der baltisch-slavischen Verwandtschaftsverhältnisse), Amsterdam, 1923. 2 R. Trautmann, Baltisch-slavisches Wörterbuch, Göttingen, 1923. 3 N. van Wijk, Die baltischen und slavischen Akzent- und Intonationssysteme, 2. Aufl., ’s—Gravenhage, 1958, p. 13. 23 artimesnės abiejų kalbų grupių giminystės, nes: 1) prabaltiškųjų ir praslaviškųjų intonacijų kokybę galima nustatyti tik labai neapibrėžtai; 2) panašius intonacijų santykius turi ir graikų kalba“4. Reinholdo Trautmano (1883—1951) „Baltų ir slavų kalbų žodynas“ yra stambiausias ir pilniausias baltų ir slavų kalbų leksikos rinkinys. Jį daugiausia sudaro bendrieji baltų ir slavų kalbų žodžiai, nors jame yra duota ir tokių, kurie egzistuoja tik vienoje kalbų grupėje arba net tik vienoje kalboje. Taip atsitiko, matyt, todėl, kad R. Trautmanas buvo įsitikinęs baltų-slavų kalbų vienybės (baltisch-slavische Sprachgemeinschaft) buvimu5: baltų kalbų žodžiai, dabar neturintys atitikmenų slavų kalbose, jo nuomone, seniau galėję būti ir slavų kalbose. R. Trautmano pateiktos leksikos didelės dalies negalima laikyti baltoslaviškąja: dalis abiejų kalbų grupių bendrųjų žodžių turi atitikmenų kitose ide. kalbose ir todėl greičiausiai yra paveldėta iš ide. kalbinės bendrystės, dalis yra tik vienoje kalbinėje grupėje ar net kalboje. R. Trautmano žodynas buvo svarbus baltų ir slavų kalbų leksikos, o taip pat ir tų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimui. Tačiau, be to, sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, jis darė ir tam tikrą neigiamą poveikį. Tyrinėtojus sugestijavo pats tokio žodyno sudarymo faktas: jei iš baltų ir slavų kalbų leksikos galima parašyti tokį didelį žodyną, tai dėl tų kalbų egzistavusios vienybės negali būti jokios abejonės! Akivaizdus pavyzdys čia gali būti šie F. Spechto žodžiai: „Kad baltų ir slavų kalbos seniau pergyveno bendrą raidą, kurią galima paaiškinti tik baltų ir slavų prokalbės teorija, po R. Trautmano „Baltų ir slavų kalbų žodyno“ pasirodymo, nebeturėtų kelti abejonių“6. Kyla klausimas, kokia yra iš tikrųjų leksikos reikšmė, tyrinėjant kalbų giminystės santykius. Ryšium su tuo prisimintini A. Mejės teiginiai apie baltų ir slavų kalbų leksikos raidą. Keldamas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių ir leksikos reikšmės klausimus ir ne kartą prisimindamas R. Trautmano žodyną, straipsnyje „Slavų kalbų žodyno kilmė: I. — Baltų-slavų vienybės problema“7 jis nurodė: 1. Prarastieji elementai žodyną charakterizuoja taip pat, kaip ir išlaikytieji. Baltų ir slavų kalbos prarado daug senųjų ide. žodžių, juos pakeisdamos naujais. Antai baltų ir slavų kalbos neteko senojo „tėvo“ pavadinimo (s. ind. pitá, gr. πατήρ, lot. pater). Vietoj jo baltai pradėjo vartoti naujadarą: liet. tėvas, lat. tēvs ir pr. tāws, o slavai — ekspresyvinės kilmės s.sl. ot-bьcь (dėl priesagos plg. būdvardį s. sl. ot-bьjь „tėvo“). Ta aplinkybė, kad baltų ir slavų kalbos neteko senųjų žodžių ir vietoj jų susikūrė skirtingus pakaitalus, rodo, kad baltai ir slavai turėjo panašias gyvenimo sąlygas ir jų kalbos kito paraleliškai. 2. Baltų ir slavų kalbų leksikos atitikmenys nerodo, kad baltų ir slavų kalbos turėjo bendrojo gyvenimo periodą, buvusį po ide. epochos, nes ta bendroji baltų ir slavų kalbų leksika yra paveldėta iš ide. kalbinės bendrystės dialektų, plg., pavyzdžiui, liet. miglà, s. sl. mbgla ir gr. ο-μίχλη8. 4 N. van Wijk, op. cit., p. 46. 5 R. Trautmann, op. cit., p. V. 6 F. Specht, Zur baltisch-slavischen Spracheinheit, KZ, 62, 1934, p. 248. 7 A. Meillet, Les origines du vocabulaire slave: I. — Le problème de l’unité balto-slave, RÉSI, 5, 1925, p. 5—13. 8 A. Meillet, loc. cit. 24 3. Paralelinę baltų ir slavų kalbų raidą rodo leksikos darybiniai formantai. Antai nomina instrumenti vediniuose baltai turi priesagą *-tlo- (liet. -kla-), o slavai – priesagą *-dhlo, plg. liet. árklas ir s. sl. ralo, čekų rádlo. Šios priesagos yra panašios, bet ne tapačios, ir abi jos yra senos: pirmoji atitinka lot. -culum (plg. lot. pōculum „taurė“), o antroji – lot. -bulum (plg. lot. pābulum „pašaras“) ir gr. -θλον (plg. gr. γένεθλον). 4. Ryškus baltų ir slavų kalbų skirtumas yra tas, kad ide. leksiką baltų kalbos išlaikė geriau, negu slavų. Pavyzdžiui, baltų kalbos gerai išlaikė žmogaus ir vyro pavadinimus (plg. s. liet. žmuo, pr. smoy ir lot. hemō ar homō, got. guma; liet. vyras, lat. vīrs, pr. wijrs ir s. ind. vīráḥ, lot. vir, s. air. fer, got. wair), o slavų kalbos jų neteko. Baigdamas savo straipsnį, A. Meję rašo: „Baltų ir slavų kalbų žodyno indoeuropietiškoji dalis yra kilusi iš vienos ir tos pačios ide. dialektų grupės. Tačiau pakanka pasklaidyti Trautmano Baltisch-slavisches Wörterbuch, kad įsitikintum, jog tarp ide. kalbinės bendrystės ir istorinės baltų bei slavų kalbų epochos nebuvo jokio periodo, kurio metu būtų susiformavęs abiejoms kalbų grupėms bendras žodyno fondas. Yra paralelizmas, nėra vienybės“⁹. Įdomu, kad A. Mejęs nuomonė apie baltų ir slavų kalbų leksiką yra labai artima K. Būgos nuomonei — šių kalbų bendrąją leksiką abu tyrinėtojai laiko: 1) kilusia iš ide. kalbinės bendrystės dialektų ir 2) atsiradusią nepriklausomai, paraleliai, abiem kalbų grupėms gyvenant nuo seno kaimynystėje. Iš tikrųjų dėl baltų ir slavų kalbų bendrosios leksikos visiškai nebūtina pripažinti baltų-slavų kalbinę vienybę: tai leksikai atsirasti pakako įvairių kontaktų, kuriuos savo istorijoje yra turėję baltai ir slavai. Be to, sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, leksikos reikšmės negalima perdėti, nes žodynas, kaip žinoma, yra labiausiai kintanti kalbos sistemos dalis. Norėdamas pagrįsti baltų ir slavų kalbų vienybės teoriją, be leksikos argumento, Francas Špechtas (1888—1949) pasitelkė keletą jo pastebėtų gramatikos bendrybių¹⁰, kaip antai: parodomųjų įvardžių vienaskaitos vietininko pakeitimą galininku su postpozicija (liet. tamē=s. sl. tomb iš *tamen), griežtą men ir n kamienų skyrimą, vyriškosios giminės nomina agentis su formantu *-tēr- netekimą (plg. ide. *patēr ir liet. tėvas, s. sl. отbь) ir kt. N. van Veikas, R. Trautmanas ir F. Špechtas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą sprendė, remdamiesi savo konkrečių tyrinėjimų išvadomis. Visai kitokiu keliu ėjo italų neolingvistai. Sutinkamai su teoriniais savo bendrosios lingvistikos principais jie daugiausia mėgino nustatyti baltų ir slavų kalbų charakterį. Iš pradžių Vitorijas Pizanis pripažino¹¹, kad baltų ir slavų kalbos po ide. kalbinės bendrystės suskilimo pergyveno bendrą raidos periodą. Baltų ir slavų kalbų izoglosos, kertančios tų kalbų plotą, V. Pizanio nuomone, leidžiančios manyti, kad baltų ir slavų kalbų teritorijos pasiliko vieningos gana ilgą laiką po ide. kalbinės bendrystės suskilimo. Bendrąjį šių kalbų raidos periodą V. Pizanis vadino bendrystės ⁹ A. Meillet, op. cit., p. 13. ¹⁰ F. Specht, op. cit., p. 248—259. ¹¹ V. Pisani, Balto e slavo, StB, 2, 1932, p. 1—22 (= Linguistica generale e indoeuropea, Milano, 1947, p. 65—82). 25 epocha (bet ne prokalbė), kurią jis datavo maždaug V amžiumi pr. m. e. ir IV m. e. amžiumi. Tačiau vėliau V. Piz a nio pažiūros pasikeitė: jis manė, kad, remiantis izoglosų sistema, vargu ar galima kalbėti apie baltų-slavų bendrystę, taip pat vargu ar galima kalbėti apie baltų ir slavų prokalbę, nes ji, atrodo, niekad neegzistavusi12. Kitas italų neolingvistas Matejas Bartolis (1874—1946), išanalizavęs keletą baltų ir slavų kalbų atitikmenų, priėjo išvadą, kad chronologinę baltų kalbų padėtį apsprendžia tai, jog priešistorinių naujadarų jose esą daugiau, negu germanų kalbose, ir žymiai mažiau, negu senojoje indų kalboje13. Nesutikdamas su M. Bartolio išvada, Džulijanas Bonfantė išreiškė nuomonę14, kad baltų kalbos, ypač lietuvių kalba, esančios ir archaiškos, ir konservatyvios, o slavų kalbos — konservatyvios, bet ne archaiškos. Dž. Bonfantė nurodė keletą archaizmų, kartu pridurdamas, kad ir baltų kalbos neatspi̇yrusios inovacijų bangoms, ėjusioms iš centro (graikų, armėnų ir kt. kalbų)15. Norvegų kalbininkas Christijanas Stangas ne tik analizavo baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius, bet ir parašė stambių veikalų, kuriuose nušvietė baltų ir slavų kalbų veiksmažodžio ir akcentologijos istoriją. Viename savo straipsnyje16 Chr. Stangas iškėlė klausimą: ką gi pagaliau reiškia sąvoka „kalbinė vienybė“? Jo nuomone, kalbinę vienybę galima suprasti dvejopai: 1) vienybė, kuriai būdingi individualūs (ne dialektiniai ir ne socialiniai) nukrypimai; 2) vienybė, kada kalbantieji jaučia, jog jų kalba yra viena ir ta pati, nors ir suskilusi į dialektus (pagal šią definiciją, pavyzdžiui, vokiečių kalba yra viena kalba, o švedų ir norvegų — dvi, nors skirtumas tarp pastarųjų yra mažesnis, negu tarp šiaurės ir pietų vokiečių tarmių; tokia kalbinė vienybė, Chr. Stango nuomone, remiasi politiniais ir kultūriniais santykiais). Pirmojo tipo vienybės tarp baltų ir slavų kalbų po ide. kalbinės bendrystės suirimo negalėję būti, nes, pavyzdžiui, ide. s likimas po k, r, i, u slavų kalbas priartina prie indų-iranėnų kalbų. Antrojo tipo vienybės buvimo tarp šių kalbų po minėtojo suirimo kalbos mokslo duomenimis įrodyti negalima. Baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius Chr. Stangas vaizduoja taip: Baltų ir slavų kalbos kilusios, galima sakyti, iš to paties ide. dialekto. Tačiau tarp jų esą labai senų skirtumų: skirtingas ide. s po k, r, i, u likimas (žr. šio darbo p. 81 tt.), skirtingos satam-fenomeno detalės (plg. liet. klausyti ir sl. slyšati, žr. šio darbo p. 186 tt.) ir kt. Vėliau, kai ide. kalbinė bendrystė suskilo, baltų ir slavų kalbos pergyvenusios tam tikrą periodą, kurio metu jų teritorijos buvusios apjuostos keleto naujų izoglosų. Vienos jų apėmusios visą tų kalbų teritoriją, o kitos — tik jos dalį. Tokios izoglosos esančios r, l, m, n virtimas ir, il, im, in, ir ur, ul, um, un (žr. šio darbo p. 76), veiksmažodžio tipas su -auju : -ųja, nomina agentis liet. artōjas, pr. artoys, s. sl. ratajь ir kt. Kol, Chr. Stango nuomone, egzistuojanti galimybė susidaryti naujoms 12 V. Pisani, Glottologia indoeuropea, Torino, 1949, p. 26. 13 M. Bartoli, Il carattere conservativo dei linguaggi baltici, StB, 3, 1933, p. 1—26. 14 G. Bonfante, „Arcaico“ e „conservativo“ nel gruppo baltico, StB, 5, 1935—1936, p. 30—37, plg. „Indogermanisches Jahrbuch“, 21, 1937, p. 326. 15 Plačiau apie tai žr. B. H. Топоров, Из истории изучения древнейших балто-славянских языковых отношений, p. 22—25. 16 Chr. Stang, Einige Bemerkungen über das Verhältnis zwischen den slavischen und baltischen Sprachen, NTS, 11, 1939, p. 85—98. 26 izoglosoms, tol esą galima kalbėti apie gyvąją izoglosinę teritoriją (lebendiges Isoglossengebiet). 1963 m. Chr. Stangas savo pažiūras į baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius detalizuoja ir konkretizuoja17. Jis išreiškia nuomonę, kad skirtingas ide. s po k, r, i, u likimas ir kai kurie skirtingi satam-fenomeno refleksai (klaušyti : sly-šāti) baltų ir slavų kalbose savo amžiumi nesiekia ide. kalbinės bendrystės laikų. Aptaręs kai kurias baltų ir slavų kalbų inovacijas, Chr. Stangas prieina išvadą, kad šios kalbos po ide. kalbinės bendrystės suskilimo sudariusios vieningą dialektinę sritį (Dialektgebiet), kurioje atsiradę tų kalbų naujadarai ir dėl kurios galima vartoti išsireiškimą „baltų-slavų kalbos“ („Baltisch-slavisch“). Antra vertus, jo nuomone, pripažintina ir tai, kad šioje dialektinėje srityje kryžiavosi tam tikros senos izoglosos, skyrusios baltų dialektus nuo slavų. Baltų-slavų dialektinės srities skilimas vykęs etapais, nes yra izoglosų, kurių vienos apimančios slavų-rytinių baltų, kitos — slavų-prūsų arealą. Savo darbuose Chr. Stangas dažnai vartoja išsireiškimą „baltų-slavų kalbos“. Knygoje „Slavų kalbų akcentuacija“18 nurodoma, kad termino „baltų-slavų kalbos“ („Balto-Slavonic“) jis nevartojęs absoliučiai vienalytės kalbos prasme. Šiuo terminu jis suprantąs „dialektinį plotą, kuris yra tiek vienalytis, kad jame atsiradę kalbiniai pakitimai gali apimti visą plotą arba jo dalį“19. Tokią Chr. Stango nuomonę dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių patvirtino jo knygos „Slavų ir baltų veiksmažodis“ pagrindinės išvados20. Anksčiau baltų ir slavų veiksmažodžio sistemų bendrumai turėję būti daug didesni, o jų esamojo laiko sistemos po ide. kalbinės bendrystės suirimo turėjusios būti labai panašios21. Vėliau dėl skirtingų raidos tendencijų šių kalbų veiksmažodžio sistemos viena nuo antros nutolusios. Chr. Stangas iškelia ir didelių baltų bei slavų kalbų veiksmažodžio struktūrinių skirtumų. Baltų, kaip ir germanų, kalbos neturi sigmatinio aoristo ir, matyt, niekad jo nėra turėjusios. Slavų sigmatinis aoristas labai sutampa su indų-iranėnų: abu turi pailgintą šaknies vokalizmo laipsnį. Ryšium su tuo Chr. Stangas konstatuoja, kad baltų ir slavų kalbos aoristo atžvilgiu priklausė, galimas daiktas, skirtingoms geografinėms sferoms. Slavų kalbose nėra ilgos šaknies preterito, kurį turi baltų, germanų, keltų, italikų ir albanų kalbos. Baltų kalbose paplitęs sigmatinis būsimasis laikas, kurio neturi slavų kalbos. Čia būsimojo laiko funkciją ėmė atlikti perfektivinis esamasis laikas, todėl sigmatinio būsimojo laiko nebereikėjo. Chr. Stango analizė rodo, kad kai kurie struktūriniai tipai ir kategorijos (pavyzdžiui, nazaliniai ir i-kamieniai veiksmažodžiai, optatyvas) veikiau yra konvergencinės arba net paralelinės raidos padariniai. Iš XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių baltų bei slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimo apžvalgos matyti, kad šio laikotarpio tyrinėtojai, išskyrus R. Trautmaną ir F. Špechtą, neranda duomenų, leidžiančių pripažinti nebėjo- 17 Chr. Stang, Über das Verhältnis zwischen slavischen und baltischen Sprachen, „Prace językoznawcze“, 5, 1963, p. 393–394. 18 Chr. S. Stang, Slavonic accentuation, Oslo, 1957. 19 Chr. S. Stang, op. cit., p. 174. 20 Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, Oslo, 1942. 21 Chr. S. Stang, loc. cit., p. 268, 271. 27 tiną baltų-slavų kalbinę vienybę. Atvirkščiai, konkrečių akcentologinių ir morfologinių reiškinių tyrinėjimas leido padaryti tokias išvadas, kurios rodė baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius buvus kontaktinio pobūdžio. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimas pokario metais Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos tyrinėjimas suaktyvėjo po antrojo pasaulinio karo. Buvo paskelbta keletas specialiai šiai problemai skirtų straipsnių. Šių kalbų seniausieji santykiai charakterizuojami taip pat ne viename stambiame baltų ar slavų kalbų istorijos veikale. 1950 m. išėjusi E. Frenkelio knyga „Baltų kalbos“1 buvo akstinas pasirodyti J. Endzelyno straipsniui, į kurį savo ruožtu atsiliepė J. Otrębskis, A. Zenas ir kt. (žr. žemiau). Kilo, galima sakyti, tam tikra diskusija. Ypač aktyviai baltų ir slavų kalbų seniausieji santykiai buvo diskutuojami, ruošiantis IV Tarptautiniam slavistų Maskvos suvažiavimui. Pokario metais baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimams yra būdinga tai, kad juose detaliai analizuojamos žinomos ir konstatuojamos naujos šių kalbų bendrybės ir skirt ybės, keliamas jų chronologijos klausimas. Be to, šiuo metu vengiama kurti baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius naujai interpretuojančių hipotezių, pasitenkinama 1908–1912 m. iškeltų teorijų modifikacija, detalesne argumentacija ar jų kritika. 1946 m. pasirodė dviejų lenkų lingvistų darbai, skirti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemai2 — J. Safarevičiaus straipsnis „Dėl baltų-slavų bendrystės klausimo“3 ir T. Ler-Splavinskio knyga „Apie slavų kilmę ir protėvynę“4. Janas Safarevičius savo straipsnyje konstatavo, kad, iš vienos pusės, tokios baltų ir slavų kalbų inovacijos, kaip esamojo laiko daryba iš aoristo šaknų (plg. liet. duomi, s. sl. damъ ir s. ind. dādam, gr. ἔδομεν), tipo minėti išvedimas iš perfekto šaknies *men-, esančios labai senos ir todėl jos negalėjusios atsirasti baltų ir slavų kalboms antrąkart suartėjus. Taip teigdamas J. Safarevičius, be abejo, turėjo galvoje J. Endzelyno konvergencijos teoriją. Tokios ir panašios inovacijos, jo nuomone, rodančios, kad bendrystės epocha tikriausiai yra buvusi ir kad ji egzistavusi betarpiškai po ide. kalbinės bendrystės, ją pratęsdama5. Antra vertus, tokie seni baltų ir slavų kalbų skirtumai, kaip esamojo laiko priesagos *-do vartojimas (plg. s. sl. idǫ ir liet. eimi, liet. vėrda, kurio nėra slavų kalbose), J. Safarevičiaus nuomone, rodo, kad šių kalbų bendrystės epocha (okres wspólnoty) nebuvo ilgalaikė. Jis mano, kad baltų-slavų bendrystė suirusi ne dėl geografinių kontaktų, bet dėl iranėnų genčių antplūdžio. Vėliau J. Safarevičiaus pastabos dėl baltų ir slavų kalbinės vienybės pasidarė dar kritiškesnės6. 1961 jis rašo, kad „baltų-slavų bendrystės epochos buvimas nėra visai tikras“7. Toliau J. Safarevičius nurodo, kad baltų ir slavų kalbų bendrybės 1 E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, Heidelberg, 1950. 2 Karo metais yra išėjęs H. Pederseno straipsnis „Et baltoslavisk problem“ (In memoriam Kr. Sandfeld, København, 1943), su kuriuo šio darbo autoriui, deja, neteko susipažinti. 3 J. Safarewicz, Przyczynki do zagadnienia wspólnoty bałto-słowiańskiej, „Sprawozdania z czynności i posiedzeń Polskiej Akademii Umiejętności“, 46, 1946, p. 199–202. 4 T. Lehr-Splawiński, O pochodzeniu i praojczyźnie słowian, Poznań, 1946. 5 J. Safarewicz, op. cit., p. 200. 6 J. Safarewicz, Bałto-słowiańskie stosunki językowie, „Słownik starożytności słowiańskich“, I, 1 (A–B), Wrocław–Warszawa–Kraków, 1961, p. 79–80. 7 J. Safarewicz, op. cit., p. 79. 28 daugiau yra panašios į paralelines, nepriklausomai atsiradusias inovacijas (plg. o-kamienių daiktavardžių vienaskaitos kilmininko galūnę – liet. -o, s. sl. -a ir pr. -as). Netgi tokią labiausiai į akis krintančią baltų ir slavų kalbų bendrybę, kaip įvardžiuotiniai būdvardžiai, jis laiko nepriklausomai susiformavusia vienoje ir antroje kalbų grupėje. Baltų-slavų bendrystės epochą, J. Safarevičiaus nuomone, siekia tik šio reiškinio užuomazgos. Jis mano, kad baltų ir slavų kalbos kilusios iš vieno ide. kalbinės bendrystės dialekto ir kad baltų-slavų bendrystės epocha, jeigu, žinoma, ji buvusi, galėjusi egzistuoti II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje. Kiek kitokiu aspektu baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą sprendė kitas lenkų lingvistas Tadeušas Ler-Splavinskis (1891–1965). Knygoje „Apie slavų kilmę ir protėvynę“ jis glaustai išdėstė savo koncepciją: „slavų ir baltų protėviai kadaise pergyveno bendrosios kalbinės raidos epochą, kuri tęsėsi dar ir po to, kai ryšiai su kitų ide. dialektų grupėmis jau buvo nutrūkę9. T. Ler-Splavinskis vadovaujasi tuo metodologiniu principu, kad inovacijos daug tikriau rodančios bendrą kalbų raidą, negu praindoeuropietiškieji archaizmai, kurie, jo nuomone, lengvai galėjo išlikti ir tų kalbų savarankiškoje raidoje. Savo teiginiui paremti T. Ler-Splavinskis sumini keletą bendrų baltų ir slavų kalbų inovacinių fonetikos, morfologijos ir leksikos pakitimų. Svarbiausiu argumentu jis vis dėlto laiko žodyno bendrybes, kurių, jo nuomone, esą taip daug, kad jos sudaro didelį (net iš 1600 pozicijų) baltų ir slavų kalbų etimologinį žodyną (turimas galvoje R. Trautmano žodynas). T. Ler-Splavinskio nuomone, seni morfologijos ir ypač žodyno skirtumai nep patvirtina tezės apie pirminį baltų ir slavų kalbų vienumą. Pirma, šie skirtumai rodo, kad tie ide. dialektai, kuriais kalbėjo baltų ir slavų protėviai ide. kalbinės bendrystės laikais, buvę artimi, tačiau gerokai ir skyręsi tiek gramatikos, tiek ir žodyno sudėtimi. Tai anaiptol nesutrukdė susiformuoti bendroms jų raidos tendencijoms, veikusioms ir po ide. kalbinės bendrystės suskilimo ir vėliau suartinusioms abi dialektų grupes jau jų bendrosios epochos metu. Antra, seni baltų ir slavų kalbų skirtumai rodo, kad bendroji baltų-slavų epocha (doba wspólności językowej bałto-słowiańskiej) egzistavusi labai tolimoje praeityje. Šią epochą pakeitęs gana ilgas savarankiškos ir nepriklausomos prabal tų ir praslavų dialektų raidos etapas, kurio metu atsiradę skirtingų gramatinės sandaros formacijos tendencijų ir padidėjusios žodyno skirtybės, iš dalies paveldėtos dar iš ide. kalbinės bendrystės. Tuo metu kontaktai tarp abiejų dialektinių grupių labai susilpnėję, tačiau galutinai nenutrūkę. Praėjus kuriam laikui, šie kontaktai vėl pagyvėja, ir jų atspindys buvęs baltų kalbų skoliniai iš slavų ir slavų – iš baltų. Ši T. Ler-Splavinskio koncepcija10, išdėstyta 1946 m. knygoje „Apie slavų kilmę ir protėvynę“, vėlesniaisiais metais buvo plėtojama daugelyje straipsnių11, bet jos esmė liko ta pati. 8 J. Safarewicz, op. cit., p. 80. 9 T. Lehr-Splawiński, op. cit., p. 23. 10 Jos kvintesencija žr. ВЯ, I, 1958, p. 37–41 ir „Сборник ответов на вопросы по языкознанию (К IV Международному съезду славистов)“, М., 1958, p. 152–157. 11 T. Ler-Splavinskio darbų, paskelbtų 1946–1955 m., bibliografiją žr. V. Falkenhahn, ZfSl, 2, 1956, p. 49–88; jo darbų (tame tarpe ir baltų bei slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimu) išspaudas 1951–1961 m., bibliografiją žr. „Studia linguistica in honorem Thaddaei Lehr-Splawiński“, Warszawa, 1963, p. 7–8. 29 Paminėtinas T. Ler-Slavinskio straipsnis, kuriame jis bando charakterizuoti tuos ide. dialektus, iš kurių kilo baltų ir slavų kalbos12. T. Ler-Slavinskio nuomone, ide. dialektai, iš kurių vėliau susiformavo baltų ir slavų kalbos, nesudarė ide. kalbinės bendrystės metu kompaktiškos vienumos, bet susidėję iš keleto artimai giminingų tarmių, turėjusių gana gausių skirtumų. Baltų ir slavų kalbų ide. dialektiniam pagrindui charakterizuoti T. Ler-Slavinskis pateikia tokias to pagrindo nevienalytiškumą rodančias ypatybes: I. Reiškiniai, būdingi baltų ir nepažįstami slavų kalboms: a) baltų kalbos, kaip ir visos ide. vakarų kalbos (išskyrus germanų), skiria ide. ō ir ā, o slavų kalbose, kaip indų-iranėnų bei germanų, ide. ilgieji balsiai sutapo (žr. šio darbo p. 61 tt.); b) ide. junginys sr- liko sveikas lietuvių kalboje (plg. liet. sraujà ir s. ind. srá-vati), o latvių, prūsų, slavų ir visose ide. vakarų kalbose virto str- (plg. s. sl. struja13); c) skirtinga skaitvardžio „pirmas“ daryba, plg. liet. pìrmas, pr. pirmas, s. angl. forma, s. saks. formo (priesaga *-mo-) ir s. sl. prъvъ (priesaga *-uo-, kaip indų-iranėnų, tocharų ir, tur būt, ilirų); d) skirtinga skaitvardžių „vienuolika“ ir „dvylika“ daryba, plg. antrąją sandą *-leig- (liet. vienúolika, dvýlika, got. ainlif, twalif, s. vok. aukšt. einlif, zwalif) ir senosios slavų kalbos sintaksinį junginį (jedinъ na desęte, dъva na desęte); e) prūsų kalba išlaikė ide. medialinę 1-ojo asmens galūnę -mai (pr. asmai „esu“, plg. gr. -μαι). II. Reiškiniai, būdingi slavų ir nepažįstami baltų kalboms: a) slavų, kaip ir indų-iranėnų, ide. s po k, r, i, u virto (š>) ch, o lietuvių kalboje tik po r, k (plg. s. sl. mъchъ, ucho ir liet. músos, ausis; plačiau apie tai žr. p. 81 tt.); b) nomina agentis su sufiksu -telb (plg. het. -talla-); c) sufiksas *-es-, kaip ir hetitų, kūno dalių pavadinimuose (plg. s. sl. ucho ušese, oko očese); d) būdvardinių abstraktų sufiksas -ostb (plg. het. -ašti)14; e) deverbalinių būdvardžių, turinčių dalyvinę funkciją, daryba su priesaga *-lo- (plg. s. sl. bylъ ir het. dalugmūla iš dalugnu- „ilginti“)14; f) sufiksų *-no- || *-io vartojimas sudaryti intranzityviniams ir tranzityviniams tos pat šaknies veiksmažodžiams, bendras su germanų kalbomis (plg. s. sl. užasnąti : užasiti ir got. usgeisnan : usgaisjan); g) perfekto 1-ojo asmens fleksijos -é (s. sl. vedě=lot. vidē) ir medialinės 3-ojo asmens galūnės -tъ < *-tor išlaikymas. Šie seni baltų ir slavų kalbų skirtumai rodo, kad ide. kalbinės bendrystės skilimo metu baltų ir slavų dialektai skyrėsi daugeliu gramatinių ypatybių. Kadangi baltų ir slavų kalbų teritorijos ilgus amžius betarpiškai ribojosi, — ta aplinkybė, be abejo, spartino skirtumų niveliacijos ir bendrybių atsiradimo procesą, — tai ide. kalbinės bendrystės skilimo metu skirtumai, T. Ler-Slavinskio nuomone, galėję būti daug gausesni ir didesni. 12 T. Lehr-Splawiński, Podstawy indoeuropejskie wspólnoty językowej bałto-słowiańskiej, „Z polskich studiów slawistycznych“, Warszawa, 1958, p. 125—136. 13 Lietuvių kalboje esama pavyzdžių ir su str-, plg. liet. strañjas „greitas (apie vandenį)“, strėbti, stragùs. 14 Šiuos du sufiksus, atrodo, turi ir baltų kalbos, plg. liet. bjaur-astis (: bjaurùs) ir dęg-las (: dègti). 30 Iš T. Ler-Splavinskio teorijos matyti, kad 1) baltų ir slavų kalbas jis kildina iš tokių ide. kalbinės bendrystės dialektų, kurie nebuvo identiški, ir kad 2) baltų ir slavų dialektai suartėję tik vėliau. Nors iš paviršiaus T. Ler-Splavinskio teorija ir primena J. Endzelyno konvergencijos koncepciją, tačiau iš esmės jos smarkiai skiriasi: lenkų lingvistas pripažino ne tik lingvistinę, bet ir etninę baltų bei slavų giminystę. Panašiai baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą sprendžia ir André Vajanas, kuris nedvejodamas pripažįsta baltų-slavų vienybės periodą (une période d’unité balto-slave)15. Jo nuomone, bendrų baltų ir slavų kalbų bruožų gausumas, ypač tokių stebinančių, kaip įvardžiuotiniai būdvardžiai, aiškiai rodo, kad po ide. kalbinės bendrystės suirimo gana ilgą laiką egzistavęs baltų-slavų kalbinės vienybės periodas. Viena, prancūzų slavistas pripažįsta, kad baltų kalbos skiriasi nuo slavų ne daugiau, kaip švedų nuo vokiečių, kita, jis yra priverstas konstatuoti, kad slavai be vargo jaučia savo kalbų giminystę, tuo tarpu lietuvių kalba jiems yra visai svetima. Baltijos venetus (Vénèdes de la Baltique) A. Vajanas yra linkęs laikyti baltais-slavais, kurie apie mūsų eros pradžią savo kalba dar mažai skyrėsi. Jo nuomone, bendrąją baltų-slavų kalbą reikia įsivaizduoti kaip tarmių junginį (un faisceau de parlers), kurio centro ir pakraščių tarmės tarpusavy daugiau ar mažiau skyrėsi. Baltų-slavų gentis, toliau teigia prancūzų slavistas, į dvi grupes perskyru­sios apie mūsų eros pradžią įsiveržusios germanų giminės, ypač gotai iš Skandinavijos, ir tuo būdu galutinai išardžiusios baltų-slavų kalbų vienybę, jau susiskaldžiusią dialektais. A. Vajanas kelia uždavinį rekonstruoti baltų-slavų kalbą. Tokiu atveju baltų ir slavų kalbų tyrinėtojams tektų operuoti trimis rekonstruotais kalbiniais modeliais – indoeuropietiškuoju, baltoslaviškuoju ir prabalt išškuoju resp. praslaviškuoju. Straipsnyje „Baltų-slavų kalbinė vienybė“16 A. Vajanas gana detaliai išanalizavo baltų ir slavų kalbų bendrybes ir skirtumus, ypač akcentuodamas identiškumą tų faktų, kuriuose A. Meję įžvelgė šių kalbų skirtumus (pavyzdžiui, veiksmažodyje). Straipsnio pabaigoje A. Vajanas kelia uždavinį skirtingiems baltų ir slavų kalbų reiškiniams ir faktams surasti vieningą pamatą17. Iš straipsnio matyti, kad ne vienam baltų ir slavų kalbų reiškiniui A. Vajanas ir bando surasti kaip tik tokį bendrą pirminį pamatą. Kai kuriuos vėliau susiformavusius slavų kalbų reiškinius iš tikrųjų, atrodo, galima interpretuoti, remiantis baltų kalbų duomenimis. Antai A. Vajanas visai pagrįstai nurodo, kad slavų kalbų imperfekto fleksijoje galima atpažinti išplėstus priesagomis *-ėjā- ir *-ājā- kamienus (plg. s. sl. vidēa- ir iškaa-), kurie randami tik baltų kalbose (plg. liet. mylėjo ir ieškojo). Tačiau A. Vajano nurodomas kitų reiškinių bendras pirminis pamatas kelia didelių abejonių. Pavyzdžiui, A. Vajanas mano, kad liet. neša yra vienaskaitos 3-ojo asmens *nešeti ir daugiskaitos 3-ojo asmens *nešanti formų susiliejimo rezultatas. Vargu ar baltų kalbos kadaise yra turėjusios tematinį veiksmažodžių vienaskaitos ir daugiskaitos 15 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, Lyon—Paris, 1950, p. 13—15; Le problème de l’unité balto-slave, BSL, 51, 1955, p. XIII—XV. 16 A. Vaillant, L’unité linguistique balto-slave, „Filologija“, I, Zagreb, 1957, p. 23—35. 17 „Il faut retrouver l’unité initiale là où elle a cessé d’être apparente“, – A. Vaillant, op. cit., p. 34. 31 3-ojo asmens galūnės *-ti ir *-nti. Tam įrodyti trūksta duomenų. Savaime suprantama, kad minėtasias vienaskaitos ir daugiskaitos 3-ojo asmens formas A. V. Vianas atstatė, remdamasis vien slavų kalbų atitikmenim faktais, plg. s. rus. nesetb ir nesoutb. 1950 m., kai pasirodė A. V. Viajano „Slavų kalbų lyginamoji gramatika“, išėjo ir baltų kalbų istorijos veikalas — E. Frenkelio knyga „Baltų kalbos“18. Abiejų knygų autoriai nemažą dėmesį skyrė baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimui, tačiau sprendė jį visai priešingai. A. V. Vianas yra karštas baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos šalininkas, o E. Frenkelis laikosi nuomonės, kad baltų ir slavų kalbų bendrybės ir naujadarai atsiradę dėl ilgaamžės kaimynystės. Žymus vokiečių baltistas, lietuvių kalbos etimologinio žodyno autorius19 Ernstas Frenkelis (1881—1957) savo knygoje „Baltų kalbos“ detaliai išanalizavo bendrus ir skirtingus baltų ir slavų kalbų fonetikos, akcentologijos, morfologijos, sintaksės ir leksikos reiškinius. Daugeliu nagrinėjamų reiškinių jis pateikė paralelių iš kitų ide. kalbų, parodydamas, kad tie reiškiniai nėra būdingi tik baltų ir slavų kalboms. Taip pat jis nurodė ir didelius struktūrinius baltų ir slavų kalbų skirtumus. E. Frenkelis pripažįsta, kad baltų ir slavų kalbas jungia daug izoglosų, kurios atsiradusios, jo nuomone, dėl to, kad 1) baltų ir slavų kalbos, būdamos nutolusios nuo ide. kalbų aktyvių santykių ir mainų centro, išlaikė seną pavidalą ir 2) jos buvo ilgus amžius kaimynės20. Be to, šių grupių kalbose neretai pastebima paraleliai atsiradusių pakitimų, kurie tačiau patys savaime nerodo glaudesnio baltų ir slavų kalbų ryšio. Pasitaiko ir žymių skirtumų, ypač žodyno ir sintaksės. Kartais slavų kalbos turinčios mažiau senovės bruožų, negu baltų. Baltų, slavų ir germanų kalbos sudarančios sąjungą Prahos lingvistinės mokyklos prasme21. Į E. Frenkelio knygą atsiliepė J. Endzelynas22 (žr. šio darbo p. 19), atskirais klausimais polemizavęs su E. Frenkeliu, o kiek vėliau pasirodė dideli J. Otrembskio ir A. Zeno straipsniai. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimo sprendimu šie straipsniai priminė 1950 m. pasirodžiusius darbus: kaip ir tada, viename jų buvo įrodinėjama baltų ir slavų kalbinė vienybė, o antrajame ji buvo neigiama. Straipsnyje „Slavų-baltų kalbinė vienybė“ Janas Otrembskis23 peržiūrėjo ankstesnę savo poziciją baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimu. 1947 m. jis rašė, kad „baltų-slavų prokalbės niekad nebuvo“24, nes jos pripažinti neleidžiąs skirtingas ide. s po k, r, i, u likimas baltų ir slavų kalbose. 1954 m. J. Otrembskis jau mano, kad baltų ir slavų kalbos kilusios iš vienos baltų-slavų kalbinės grupės dialektų. Tą grupę reikia laikyti vienybe, kilusia iš vienos kalbos, savo ruožtu išsiskyrusios iš ide. kalbinės grupės25. Baltų ir slavų kalbų žodynas, J. Otrembskio 18 E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen (Ihre Beziehungen zueinander und zu den indogermanischen Schwesteridiomen als Einführung in die baltische Sprachwissenschaft), Heidelberg, 1950. 19 E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg—Göttingen, 1955 tt. 20 E. Fraenkel, op. cit., p. 75. 21 E. Fraenkel, op. cit., p. 75. 22 Я. М. Эндзелин, Древнейшие славяно-балтийские языковые связи, 1953, p. 67—82. 23 Я. С. Отрембский, Славяно-балтийское языковое единство, ВЯ, 1954, 5, p. 27—42, 6, p. 28—46. 24 J. Otrębski, „Slavia Occidentalis“, 18, 1947, p. 448. 25 Я. С. Отрембский, ВЯ, 6, p. 43. 32 nuomone, esąs toks panašus, kad baltai ir slavai, kalbėdami savo kalbomis, supratę vieni antrus ne tik vienybės epochoje, bet ir ilgą laiką po jos suskilimo. Baltų ir slavų kalbose J. Otremskis visur mato buvus identiškus reiškinius ir vykus panašius procesus: sigmatinį aoristą turi slavų kalbos — jį bus turėjusios ir baltų kalbos, kur jis vėliau sutapęs su būsimuoju laiku; slavų kalbose diftongai oi ir ei virto ē ir ī — panašus procesas vykęs ir baltų kalbose, kur diftongai oi ir ei virtę ie ir kt. Silpnoji J. Otremskio argumentacijos pusė ta, kad įvairių chronologinių epochų reiškinius jis laiko vykusiais vienu metu — ir ilgųjų balsių ō bei ā sutapimą, ir ide. skiemeninių sonantų refleksaciją, ir diftongų oi bei ei monoftongizaciją, ir ide. palatalinių gomurinių priebalsių asibiliaciją, ir kirčio nukėlimą pagal de Sosiūro-Fortunatovo dėsnį (apie kai kuriuos jų plačiau žr. antrojoje šio darbo dalyje). Be to, baltų ir slavų kalbų reiškinius jis analizuoja, nesiedamas jų su kitu ide. kalbų panašiais reiškiniais. Antai junginio tt virtimo st negalima laikyti būdingu baltų ir slavų kalbų reiškiniu ir, vadinasi, baltų-slavų kalbinės vienybės argumentu, nes tą reiškinį pažįsta ir kitos ide. kalbos (iranėnų ir graikų). Kadangi junginys tt virto st gana vėlai (jau susiformavus atskiroms ide. kalbinėms grupėms) ir todėl nepriklausomai iranėnų ir graikų kalbose, tai jis galėjo pakisti nepriklausomai taip pat ir baltų bei slavų kalbose. Norėdamas parodyti baltų ir slavų kalbų vardžodžio fleksijos visišką tapatumą, J. Otremskis rekonstruoja baltų ir slavų kalbų skaitvardžio „trys“ paradigmą, tačiau neatkreipia dėmesio į tai, kad beveik lygiai tokias pat linksnių galūnes turi kitos ide. kalbos — germanų, senoji indų ir kt. Karštas baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos šalininkas A. Vaianas ne kartą yra pažymėjęs, kad baltų-slavų kalbą reikia įsivaizduoti susidedančią iš dialektų, o J. Otremskio nuomone, baltų ir slavų kalbos kilusios iš vienos kalbos, kuri išsiskyrusi iš ide. kalbinės grupės ir tik vėliau suskilusi į dialektus. Prieš A. Vajano, J. Otremskio ir kt. ginamą baltų-slavų kalbinės vienybės teoriją kategoriškai yra nusistatęs Alfredas Zenas28. Jis mano29, kad senieji baltai (Urb alten) gyvenę į šiaurę nuo Pripetės pelkių (Pripet- oder Rokitno-Sümpfe). Iš vakarų, šiaurės ir rytų senųjų baltų gentis supę ugrai-finai, o iš pietvakarių tiesioginiai baltų kaimynai — senieji germanai (Urgermanen). Nepereinamos Pripetės pelkės skyrusios baltus nuo slavų, trukdžiusios jų bendravimui ir galutinai izoliavusios baltus ir jų kalbą. A. Zenas rašo, kad dėl Pripetės pelkių neišbrendamumo negalėję būti jokių tiesioginių baltų ryšių su slavais30. Baltų sodybos į šiaurę nuo Pripetės, toliau teigia A. Zenas, nebuvusios pirminės. Prabaltai (Vorb alten) gyvenę į vakarus ar pietvakarius nuo Pripetės pelkių, kur jų kaimynais buvę slavai, germanai ir, galimas daiktas, ilirai. Čia jie sudarę valstybinio pobūdžio vienybę (staatliche Einheit), bet ne ilirų-germanų-slavų-baltų prokalbę (Ursprache). Savarankiškam baltų kalbiniam tapsmui, kitaip sakant, jų kalbinei bendrystei (Urbaltisch) susiformuoti, reikėję, kad pasikeistų jų kaimynų — praslavų 26 W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, Heidelberg, 1954, p. 76–78. 27 Я. С. О тр ембский, ВЯ, 6, р. 28–29. 28 A. Senn, On the Degree of Kinship between Slavic and Baltic, „The Slavonic and East European Review“, 20, 1941, p. 251–265; Die Beziehungen des Baltischen zum Slavischen und Germanischen, KZ, 71, 1954, p. 162–188. 29 A. Senn, Die Beziehungen des Baltischen zum Slavischen und Germanischen, p. 162–188. 30 A. Senn, op. cit., p. 164. 3. Baltų ir slavų kalbų ryšiai 33 ir pragermanų (Vorslaven und Vorgermanen) – kalbos, o pačių prabaltų kalba dar galėjusi pasilikti „praindoeuropietiška“ („urindogermanisch“). A. Zenas mano, kad baltai su slavais į kontaktus suėjo tik po slavų ekspansijos į šiaurę: rytiniai baltai – su rytiniais slavais, o prūsai – su vakariniais slavais. A. Zenas nurodo tokias bendras baltų ir slavų kalbų ypatybes: a) postkonsonantinio į išnykimas prieš priešakinės eilės balsius, b) nt dalyvių perėjimas į io kamieną, c) daugiskaitos naudininko galūnė -mus, d) asmeninių įvardžių vienaskaitos I asmens formos su *mur, e) asmeninių įvardžių I asmens daugiskaitos kilmininkas *nō(s)sōm31. Visos baltų ir slavų kalbų bendrybės, anot A. Zeno, yra arba archaizmai, paveldėti iš ide. laikų, arba naujadaraI, atsiradę kiekvienoje kalbų grupėje nepriklausomai. Iš straipsnio „Baltų kalbų santykiai su slavų ir germanų kalbomis“ lyg ir atrodo, kad A. Zenas laikosi paralelizmo teorijos. Tačiau vėlesniame straipsnyje „Baltų ir slavų santykiai32“ A. Zenas sakosi nesąs A. Meje’s paralelizmo teorijos šalininkas ir priduria, kad jis netikįs paraleline raida dviejų kaimyninių kalbų, kurių atstovai daugiau kaip tūkstantį metų išgyveno glaudžią simbiozę. Gausūs baltų ir slavų kalbų atitikimai ir panašumai, A. Zeno nuomone, atspindi tai, kad praeityje rusai ir lenkai turėjo politinę ir kultūrinę įtaką lietuviams ir latviams. Skirtingai nuo J. Otrembskio ir A. Zeno, į baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius Valteris Porcigas pažiūrėjo visai kitu metodologiniu požiūriu. Knygoje „Indoeuropiečių kalbinio ploto skaidymasis“33 autoriaus padarytos išvados baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimu yra itin svarbios ne vien dėl to, kad šių kalbų tarpusavio santykių lyginimas su kitų ide. kalbų grupių (pavyzdžiui, indų-iranėnų ar keltų-italikų) tarpusavio santykiais leidžia geriau matyti, kas yra tie baltų ir slavų kalbų seniausieji tarpusavio santykiai ir kokią teoriją geriausiai paaiškina jų kilmę. Tos išvados ypač svarbios ir todėl, kad, norėdamas apibūdinti baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius, V. Porcigas vartoja visai kitą metodą. Jis rašo: „Mūsų žinios leidžia spręsti, kad abi kalbų grupės visą laiką buvo kaimynės. Dėl to atsirado daugelis tik joms būdingų naujadarų, kurie beveik visi yra leksikos ir žodžių darybos. Fonetikos ir fleksijos naujovių baltų ir slavų kalbos, atrodo, neturi. Galimas daiktas, kad kaimyniniai jau galėjo būti ir tie dialektiniai arealai, iš kurių baltų ir slavų kalbos paveldėjo didelę savo sistemų dalį. To įrodymui tiesioginių duomenų yra maža. Baltų ir slavų kalbų skiemeninių sonantų refleksacija, kuri vyko jau atskirose kalbose, yra vienoda, tačiau pati savaime ji neturi jokios įrodomosios galios. Mūsų spėjimas dėl pirminių arealų kaimynystės būtų patvirtintas arba paneigtas, jei abi kalbų grupės su kitomis kalbomis turėtų vienodą arba dažnai skirtingą santykį“34. Iš citatos matyti, kad pirminių baltų ir slavų dialektų arealų santykiams, kitaip sakant, baltų ir slavų kalbų seniausiesiems santykiams apibūdinti V. Porcigas atsisako tradicinio baltų ir slavų kalbų bendrybių ir skirtumų argumento: šių kalbų 31 A. Senn, op. cit., p. 185. 32 A. Senn, The Relationships of Baltic and Slavic, „Ancient Indo-European Dialects“, Berkeley and Los Angeles, 1966, p. 139–151. 33 W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, Heidelberg, 1954. 34 W. Porzig, op. cit., p. 140. 34 inovacijos, jo nuomone, atsiradusios dėl ilgalaikės baltų ir slavų kalbų kaimynystės. Dėl to V. Porcigas, norėdamas geriau charakterizuoti baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius, lygina juos su kitų ide. kalbinių grupių santykiais. Peržvelgęs baltų bei slavų, iš vienos pusės, ir, iš kitos, indų-iranėnų kalbų santykius ir nustatęs, kad šių kalbų arealą juosia dvidešimt viena izoglosa, V. Porcigas padarė tokią išvadą: indų-iranėnų ir baltų kalbų santykis beveik yra tolygus indų-iranėnų ir slavų kalbų santykiui, vadinasi, II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje baltų ir slavų kalbų ryšiai turėjo būti glaudūs35. V. Porcigo požiūriu artimas yra ir Antano Salio požiūris. A. Salys rašo: „Akivaizdus ir visų pripažįstamas abiejų kalbinių grupių panašumas yra lengvai paaiškinamas tuo, kad jos kilo iš dviejų kaimyninių ide. dialektų, kurie palaikė kontaktus dar ir paskutinės ide. kalbinės vienybės dezintegracijos stadijos metu. Prabaltų (pre-Balts) migracija į šiaurę maždaug apie 2000 m. pr. m. e. nutraukė kontaktus su praslavais (pre-Slavs), ir dėl tos priežasties abi kalbinės grupės pradėjo plėtotis savarankiškai. Dėl slavų ekspansijos nauji kontaktai apie VI m. e. a. užsimezgė šiaurėje ir šiek tiek anksčiau pietuose“36. Apie labai glaudžius baltų bei slavų kalbų ryšius rašo Manus Loimanas. Savo straipsnyje „Baltų ir slavų kalbos“37 jis visų pirma pažymėjo, kad baltų-slavų kalbinės vienybės teorija (die baltoslavische Theorie) yra tapusi principinio ginčo auka: ginčijamasi dėl tų principų, kuriais remiantis, interpretuotinos baltų ir slavų kalbų bendrybės. Toliau autorius, išvardijęs kelias baltų ir slavų kalbų bendrybes, didžiausią straipsnio dalį paskyrė šių kalbų veiksmažodžio sistemų santykiams nagrinėti. M. Loimanas teigia, kad baltų -ā, -ē preteritas iš esmės yra panašus į slavų tematinį ir sigmatinį aoristą. Pateiktos veiksmažodžio bendrybės, jo nuomone, yra be išimties seni naujadarai, rodą glaudų ryšį tarp baltų ir slavų kalbų. Remdamasis tais naujadarais, M. Loimanas mano, kad po ide. kalbinės bendrystės suirimo baltų ir slavų kalbas jungė didokas izoglosų pluoštas, kuris šias dvi kalbų grupes skyrė nuo kitų kalbų. Todėl, jo nuomone, baltų-slavų pirminė bendroji pakopa, buvusi tokio pat tipo, kaip indų-iranėnų, yra vienintelė tinkama tų izoglosų pluošto interpretacija38. Teiginį apie baltų-slavų kalbinę vienybę M. Loimanas grindė veiksmažodžio sistemų bendrybėmis, o J. Kurilovičius – daugiausia prozodiniais santykiais. Ježas Kurilovičius pagrindiniais baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos argumentais laiko šiuos reiškinius39: a) apofonijos „pilnasis laipsnis: nulinis laipsnis“ pakeitimą; b) dviejų tipų priešpastatymų eR : iR, eR : uR (kur R žymi sonan 35 W. Porzig, op. cit., p. 169. 36 A. Salys, Baltic Languages, „Encyclopaedia Britannica“, 3, 1964, p. 53. 37 M. Leumann, Baltisch und Slavisch, „Corolla linguistica, Festschrift F. Sommer“, Wiesbaden, 1955, p. 154–162. 38 M. Leumann, op. cit., p. 162. 39 J. Kuryłowicz, Balto-słowiańska jedność językowa, „Słownik starożytności słowiańskich (Zeszyt próbny)“, Warszawa, 1934, p. 4–7; L’apophonie en indo-européen, Wrocław, 1956, p. 209–243, 286–308; L’accentuation des langues indo-européennes, Wrocław–Kraków, II leid., 1958, p. 162–356; O jedności językowej bałto-słowiańskiej, BPTJ, 16, 1957, p. 71–113; О балто-славянском языковом единстве, ВСЯ, 3, 1958, p. 15–49. 3* 35 tus l, r, m, n) atsiradimą; c) kiekybinius pakitimus (naujų ilgumų atsiradimą); d) kirčio ir intonacijų pakitimus. Ypač svarbia inovacija J. Kurilovičius laiko baltų ir slavų kalbų intonacijas, kurias jis vadina esminiu, būdingiausiu šių kalbų bruožu40. Jo nuomone, graikų kalbos intonacijų sistema ir baltų bei slavų kalbų intonacijų sistema yra susiformavusios nepriklausomai viena nuo kitos, ir todėl jų negalima laikyti paveldėtomis iš ide. kalbinės bendrystės. Kurilovičius mano, kad graikų galūninių skiemenų intonacijos atsiradusios jau istoriniais laikais, o baltų ir slavų akūtas yra kirčio atitraukimo į ilgą skiemenį rezultatas. J. Kurilovičius, vadovaudamasis prosodiniais principais, taip periodizuoja baltų ir slavų kalbų istoriją: 1) baltų-slavų epocha (nuo intonacijų atsiradimo); 2) lietuvių kalbos epocha (nuo de Sosiūro dėsnio veikimo); 3) bendroji slavų epocha (nuo jerų susilpnėjimo ir neoakūto atsiradimo)41. Kaip M. Loimanas ar J. Kurilovičius, baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos nevedėdamas laikosi ir P e t e r i s A r u m a. Šiai teorijai pagrįsti jis stengiasi pateikti naujų faktų. Derivatų su elementu b(h) analizei skirtame straipsnyje42 P. Aruma apgailestaudamas konstatavo, kad baltų ir slavų kalbų žodžių darybos santykiai labai mažai tyrinėti, o priesagos paprastai yra linkusios kietėti ir dėl to sudarančios gerą dirvą kalbų skirt ybėms rastis. Vis dėlto, jo nuomone, baltų ir slavų kalbų derivacijoje „nuostabūs sutapimai aptinkami kiekviename žingsnyje“43. Trumpųjų balsių, ypač i bei u, pailginimą ir dažną ilgųjų balsių ū bei ī vartojimą, kaip ir intonacijų sistemą, P. Aruma laiko labai svarbiais faktais baltų ir slavų kalbinės vienybės klausimo sprendimui44. 1964 m. išleistame „Praslav iškosios gramatikos“ pirmajame tome45 P. Aruma teigia, kad baltų ir slavų kalbos kilusios iš gana vieningo ide. kalbinės bendrystės arealo, nes šios kalbos, palyginus su kitomis indoeuropiečių kalbomis, turi labai daug bendrų izoglosų. Po indoeuropiečių kalbinės bendrystės iširimo baltų ir slavų kalbos sudariusios vienybę (sprachliche Einheit), kuri, galimas daiktas, buvo suskilusi į du pagrindinius dialektus. Baltų ir slavų kalbos, P. Arumos nuomone, seniau galėjusios būti tokios artimos, kaip indu-iranėnų kalbos. Šią tezę esą sunku pagrįsti todėl, kad baltų ir slavų kalbų rašto paminklai pasirodė labai vėlai, praėjus pusantro — dviem tūkstantmečiams po indu ir iranėnų kalbų paminklų pasirodymo. Gausūs vėlesniu laiku tyrinėjimai (P. Aruma turi galvoje darbus, pasirodžiusius po 1908–1912 m. diskusijos) baltų-slavų vienybės teoriją pademonstruoja kaip įrodyta faktą46. Toliau P. Aruma nurodo, kad nesama jokių duomenų, kuriais remdamiesi galėtume nustatyti baltų-slavų vienybės laiką. Vis dėlto jis linkęs manyti, kad IV a. pr. m. e. baltų-slavų vienybė (anot P. Arumos, kalba) jau skilo. 40 J. Kuryłowicz, L’accentuation des langues indo-européennes, p. 163. 41 J. Kuryłowicz, op. cit., p. 163. 42 P. Arumaa, Die Verwandtschaftsverhältnisse zwischen Baltisch und Slavisch, ZfsIPh, 24, 1955, p. 9–28. 43 P. Arumaa, op. cit., p. 28. 44 P. Arumaa, De l’unité balto-slave, „Scando-Slavica“, 9, 1963, p. 86. 45 P. Arumaa, Urslavische Grammatik (Einführung in das vergleichende Studium der slavischen Sprachen), I. Band (Einleitung·Lautlehre), Heidelberg, 1964. 46 P. Arumaa, op. cit., p. 19–20. 36 Osvaldas Semerenjis taip pat mano, kad senovėje egzistavęs bendrosios baltų-slavų kalbos periodas (a period of common language). Dideliame savo straipsnyje „Baltų-slavų vienybės problema — Kritinė apžvalga“⁴⁷, peržvelgęs daugelį baltų ir slavų kalbų bendrybių ir konstatavęs kai kurių jų (pavyzdžiui, esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių priesagos *-mo-, plg. liet. neša-mas, s. sl. neso-mъ ir het. ašima-, „mylimas“) archaiškumą, jis priėjo išvadą, kad baltų ir slavų kalbų inovacijomis laikytinos šios bendrybės: 1) palatalizacija; 2) balsio i ir (po gomurinių priebalsių) u atsiradimas prieš ide. l, m, n, r; 3) ide. priebalsio s po k, r, i ir u virtimas š; 4) kirčio inovacijos; 5) įvardžiuotiniai būdvardžiai; 6) dalyvių jo linksniavimas; 7) o-kamienių vardažodžių vienaskaitos kilmininko galūnė *-ā(t); 8) naujos būdvardžių laipsnių priesagos; 9) pirmojo asmens įvardžių vienaskaitos šaknis *men- (*mun-) ir daugiskaitos kilmininkas *nōsōm; 10) įvardžiai *tos/*tā vietoj ide. *so/*sā; 11) esamojo laiko paradigma *dōmi, *dōsi, *dōst-, *dōdṇ-; 12) būtojo laiko kamienai -ē ir -ā; 13) veiksmažodžiai su liet. -āuju = s. sl. -uja; 14) bendrasis žodynas⁴⁸. Šios svarbiausiosios baltų ir slavų kalbų inovacijos, O. Semerenjo nuomone, negali būti paaiškintos atsitiktinumu ar paraleline raida. Vadinasi, jos rodo, kad tarp baltų ir slavų būta bendrojo kalbos ir gyvenimo periodo⁴⁹. Tačiau reikia pridurti, kad kai kurių O. Semerenjo suminėtų baltų ir slavų kalbų bendrybių, atrodo, negalima laikyti inovacijomis. Antai dalyvių jo linksniavimą turi gotų kalba; ide. s po k, r, i, u virto š taip pat indų-iranėnų kalbose, ir, be to, yra duomenų manyti, kad tas procesas vyko nepriklausomai kiekvienoje kalbų grupėje (žr. šio darbo p. 81tt.); ide. įvardį *so/*sā pakeitė ir vakarų germanų kalbos (plg. s. saksų thē, thia ir s. vok. aukšt. der, diu); būtojo laiko kamienus su -ē ir -ā turi ir italikų kalbos (plg. lot. dice-bam, amā-bam)⁵⁰. Priebalsių palatalizacija, atrodo, nėra labai senas, prabaltiškus laikus siekęs reiškinys. Opozicija, pavyzdžiui, p – pʹ (plg. taupau – taupʹau), greičiausiai susidarė, nykstant j jau lietuvių kalbos dirvoje, nes latvių kalboje jos fonetinė realizacija buvo kitokia—lat. p – pl ir p – pj. Teiginį, kad priebalsių palatalizacija yra nesenas reiškinys, remia ir baltų junginio sj skirtinga raida, plg. liet. siūti, lat. šūt ir pr. schuwikis (= liet. siuvikis). Taigi galima manyti, kad baltų kalbinė bendrystė turėjo sveikus priebalsių junginius su j. Baltų-slavų kalbinės vienybės nerodo ir kitos O. Semerenjo suminėtos šių kalbų bendrybės. Įvardžio šaknies *mun- atsiradimas yra per daug neaiškus⁵¹, kad ją būtų galima laikyti baltų ir slavų kalbų inovacija, atsiradusia baltų-slavų kalbinės vie- ⁴⁷ O. Szemerényi, The Problem of Balto-Slav Unity—A Critical Survey, „Kratylos“, 2, 1957, p. 97—123. Jo 1948 m. išspausdintas straipsnis „Sur l’unité linguistique balto-slave“ (Études slaves et roumaines, I, 1948) šio darbo autoriui liko neprieinamas. ⁴⁸ Kai kurių šių bendrybių detalesnę charakteristiką žr. antrojoje darbo dalyje. ⁴⁹ O. Szemerényi, op. cit., p. 120. ⁵⁰ Būtojo laiko kamienai su -ē ir -ā gali būti archaizmai, žr. A. Vaillant, L’origine des présents thématiques en -e/o-, BSL, 38, 1937, p. 96. ⁵¹ Įvardis munie gali būti žemaičių tarmėje atsiradęs fonetiškai, nes čia a (balt. o) tarp m ir n virsta u, plg. žem. nūmas, kāmunos, kamunė vietoj lk. namas, kamanos, kamanė, — K. Būga, RR, II, p. 282; P. Jonikas, Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939, p. 59; J. Aleksandravičius, Kretingos tarmės įvardis, „Kalbotyra“, 10, 1964, p. 121; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 299. 37 nybės metu. o-kamienių vardžodžių vienaskaitos kilmininko fleksija -ā rodo buvus glaudžius santykius tik tarp rytinių baltų ir slavų kalbų, nes prūsų kalba čia turi išlaikiusi, atrodo, senąją galūnę -as (plg. het. antuhšāš „žmogaus“). A. Vajano nuomone52, kuriai pritaria O. Semerenjis, kad prūsų kalbos galūnė -as atsiradusi iš senosios *-ā (liet. -o, lat. -a), prie kurios -s pridėtas pagal vardininką, yra perdėm hipotetinė ir todėl vargu ar galima ja remtis. O. Semerenjo, kaip ir kitų baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos atstovų, argumentacijai yra būdingas polinkis kiekviename, kad ir skirtingame šių kalbų fak­te ar reiškinyje ieškoti identiškumo. Antai slavų kalbų priesagą *-dlo-, kurią turi nomina instrumenti, O. Semerenjis kildina iš *-tlo (bet ne iš ide. *-dhlo-, kaip kad visų tyrinėtojų yra daroma) greičiausiai dėl to, kad ji yra ir baltų kalbose (liet. -kla-s). Tačiau slavų kalbose priebalsis t juk nevirto d. Baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos šalininkas yra ir bulgarų kalbininkas Vladimiras Georgijevas. V. Georgijevas53 iškėlė kriterijaus, kuriuo būtų nustatomas kalbinių grupių artimumo laipsnis, klausimą. Jis nurodo, kad tokį kriterijų galėtų duoti indų-iranėnų kalbinė vienybė, dėl kurios buvimo nėra abejonės ir apie kurią leidžia spręsti seniausiųjų tų kalbų rašto paminklų duomenys. Be senųjų indų-iranėnų kalbų paminklų (seniausios Rigvedos vietos datuojamos II tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga, o Avesta — ne vėliau kaip VIII a. pr. m. e.), V. Georgijevo nuomone, vargu ar pavyktų nustatyti artimą tų dviejų kalbinių grupių giminystę ir tuo būdu prieiti išvadą dėl kadaise egzistavusios indų-iranėnų kalbinės vienybės, nes dabartinės indų ir iranėnų kalbos smarkiai pasikeitė. Slavų kalbų rašto paminklai, toliau teigia jis, ėmė rodytis tik nuo IX—X a., o lietuvių — tik nuo XVI a. vidurio, vadinasi, slavų kalbų duomenys yra užfiksuoti beveik 2000 metų, o lietuvių — 2500 metų vėliau, negu indų-iranėnų. Vis dėlto baltų ir slavų kalbų artimumas esąs akivaizdus, o tarp X—XV amžiaus indų ir iranėnų kalbų tokia artimuma esą kur kas sunkiau pastebėti. Todėl V. Georgijevas įsitikinęs, kad „baltų ir slavų kalbos kadaise sudarė vienybę, trukusią ilgą laiko tarpą ir suskilusią tikriausiai vėliau, negu indų-iranėnų vienybė“54. Manydamas baltų ir slavų kalbų morfologijos artimumą esantį tokio laipsnio, kad praslaviškoji morfologija yra beveik identiška lietuvių morfologijai, V. Georgijevas laiko tą morfologijos artimumą svarbiausiu baltų-slavų kalbinės vienybės argumentu: vienodos žodžių kait ybos morfemos (vardažodžio ir veiksmažodžio fleksija) negalinčios būti skolinamos (būtent: skolinamos!) ar atsirasti kalboms suartėjus, — jos turėjusios būti paveldėtos iš kadaise egzistavusios kalbinės vienybės55. V. Georgijevas duoda tokius baltų ir slavų kalbų santykių raidos etapus: baltų-slavų kalbinės vienybės periodas — III tūkstantmetis pr. m. e.; pereinamasis periodas — III tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga ir II tūkstantmečio pr. m. e. pradžia; 52 A. Vaillant, BSL, 44, 1948, p. 129. 53 В. Георгиев, Към въпроса за балто-славянската езикова общност, „Български език“, 8, 1958, р. 105—110; Балто-славянский, германский и индо-иранский, СФ, 1, 1958, р. 7—26; Исследования по сравнительно-историческому языкознанию, М., 1958, р. 218—238. 54 В. Георгиев, Балто-славянский, германский и индо-иранский, р. 10. 55 В. Георгиев, ор. cit. р. 11. 38 praslaviškasis periodas — II ir I tūkstantmečiai pr. m. e.56 Kaip matyti, baltų-slavų kalbinę vienybę V. Georgijevas nukelia į labai tolimus laikus, į III tūkstantmetį pr. m. e. (ide. kalbinė bendrystė, jo nuomone, egzistavusi ligi IV tūkstantmečio pr. m. e.). Ta proga prisimintina, kaip baltų-slavų kalbinę vienybę datuoja kiti vienybės teorijos šalininkai. A. Vajanas mano57, kad baltų-slavų kalbinė vienybė susirusi apie mūsų eros pradžią, kai užplūdusios germanų gentys ir jos atskyrusios baltus nuo slavų. Panašios nuomonės laikosi ir J. Otrembskis58. P. Aruma spėja59, kad IV a. pr. m. e. baltų-slavų vienybė jau skilusi. T. Ler-Splavinskis60 baltų-slavų kalbinės vienybės, kurią jis vadina baltų-slavų kalbine bendryste, suirimą datuoja 1500 — 1300 m. pr. m. e. Baltų-slavų kalbinės vienybės teorija pokario laikotarpiu yra susilaukusi ir nemaža kritinių pastabų. Anglų slavistas Viljamas Metjusas (? — 1958), straipsnyje „Baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykiai“61 trumpai apžvelgęs ir kritiškai įvertinęs baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimo istoriją, konstatavo, kad šių kalbų bendrybių pilniausio inventoriaus sudarymas dar nepadeda spręsti jų seniausiųjų santykių problemos: bendrybės, kaip kalbos faktai, yra izoliuotos ir todėl argumentais negali būti laikomos, nes kalba yra ne izoliuotų duomenų inventorius, bet sistema, kurioje tie duomenys yra susiję ir vienas nuo kito priklauso. V. Metjusas mano, kad baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimas turi būti tyrinėjamas kita kryptimi: abi kalbų grupes reikėtų ištirti kaip sistemas. Detalūs sinchroniniai, pavyzdžiui, lietuvių ir rusų kalbų struktūrų aprašai esą būtini teisingam tyrinėjimui ir, galimas daiktas, seniausiųjų santykių problemos sprendimui. Jie leistų tyrinėtojui sulyginti visas abiejų sistemų detales, ir tuo būdu būtų galima prieiti labiau pagrįstų išvadų. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos tyrinėtojai, kurdami savo teorijas, paprastai remiasi rekonstruotais faktais, tačiau kiekvienam žinoma, kad tos rekonstrukcijos visais atvejais esančios pagrįstos ne vienu laiku užfiksuotų kalbų duomenų lyginimu. Antai senosios indų kalbos rašto paminklai esą daugeliu šimtmečių senesni už slavų kalbų paminklus, o pastarieji maždaug puse tūkstantmečio — už lietuvių kalbos paminklus. Be to, lyginant su senosiomis kalbomis, paprastai cituojamos ne senųjų raštų, bet dabartinės lietuvių kalbos formos. Palyginus senąją indų kalbą su hindi, matyti, kaip smarkiai pasikeitė indų kalbos. Panašiai galėjusios pakisti ir baltų bei slavų kalbos, tačiau apie tuos pakitimus mes nieko nežinome. Rekonstruotosios priešistorinės formos esančios nerealios, kadangi nėra jokių įrodymų, kad jos kadaise egzistavusios. V. Metjusas pažymi, kad baltų-slavų kalbinės vienybės teorijoje subjektyvizmas užimąs svarbią vietą. Šią teoriją jis griežtai atmeta kaip antiistorinę: kadangi baltų 56 B. Георгиев, op. cit., p. 14. 57 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 13—14. 58 J. Otrębski, Rozwój wzajemnych stosunków między grupą językową bałtycką a słowiańską, „Z polskich studiów slawistycznych“, Warszawa, 1958, p. 146. 59 P. Arumaa, Urslavische Grammatik, I, p. 19. 60 T. Lehr-Spławiński, Wspólnota językowa bałto-słowiańska a problem etnogenezy słowian, „Slavia Antiqua“, 4, 1954, p. 21. 61 W. K. Matthews, The Interrelations of Baltic and Slavonic, „The Slavonic and East European Review“, 35, 1957, p. 409—427; В. К. Мэтьюс, О взаимоотношении славянских и балтийских языков, СФ, I, 1958, p. 27—44. 39 ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema yra diachroninė, tai ją suformuluoti galime kaip istorinės dialektologijos problemą, tuo pačiu „neutralizuodami“ ir jos sinchroniškumą. Baltų-slavų kalbinės vienybės teoriją atmeta ir čekų lingvistas Adolfas Erhartas. Jis mano62, kad baltų ir slavų kalbų morfologinių sistemų panašumą lėmė konservatyvus abiejų kalbų grupių charakteris. A. Erhartas pažymėjo, kad šių kalbų bendrybių (Übereinstimmungen) pakanka įrodyti tik ide. dialektų, iš kurių vėliau kilo baltų ir slavų kalbos, kaimynystę. Po ide. kalbinės bendrystės suskilimo baltų ir slavų kalbos galėjusios, jo nuomone, plėtotis savarankiškai. Tačiau, nurodo A. Erhartas, mes neturime nė vieno fakto, kuriuo galėtume galutinai paneigti baltų-slavų kalbinės vienybės teoriją. Toliau A. Erhartas trumpai apibūdino baltų ir slavų kalbų skirtumus ir bendrybes. Skirtumų jis nurodė keturiolika, o bendrybių – dvidešimt penkis. A. Erhartas suminėo tokias baltų ir slavų kalbų bendrybes: ide. ḱ, gʰ virtimas š, ž (slavų s, z), kaip indų-iranėnų, armėnų ir kt. ide. dialektuose; skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių netekimas, kaip ir kt. ide. dialektuose; ide. a ir o sutapimas, kaip ir kt. ide. kalbose; ide. eu virtimas jau; ide. s pakitimas į š tam tikrose pozicijose, kaip ir indų-iranėnų kalbose; ide. R virtimas iR ir uR (ši bendrybė neturinti įrodomosios galios, nes tai nesąs tipiškas fonetinis reiškinys); o-kamienių vardažodžių vienaskaitos kilmininko galūnė (A. Erhartas čia linkęs pripažinti slavų įtaką baltų kalboms); ā-kamienių vardažodžių vienaskaitos įnagininko galūnė (liet. -a < *-ān, s. sl. -ą, -oją; s. ind. -ā, -ayā be m); priebalsinių kamienų perėjimas į i kamieną, kaip ir lotynų kalboje; įvardžiuotiniai būdvardžiai (įvardžio ide. šaknis; plg. iranėnų ir germanų kalbų duomenis); esamojo laiko dalyvių priesaga *-jo-, kaip ir vakarų germanų kalbose; įvardis *mun- (plg. het. ammu); pirmojo asmens įvardžių vienaskaitos naudininko sudarymas vienaskaitos kilmininko formos pamatu (A. Erhartas pažymi, kad tai esąs paralelus reiškinys); įvardžių daugiskaitos kilmininkas *nōssom, *vōssom; įvardžių šaknies *i/j-o- funkcionavimas asmeniniu įvardžiu, kaip lotynų ir germanų kalbose; parodomųjų įvardžių vardininkai *tos, *tā (vietoj ide. *sos, *sā); įvardžių naudininkai (ir vietininkai) su galūne m (plg. liet. tāmui, tamē), kaip vakarų germanų kalbose; skaitvardis „devyni“ (rytų baltų d- galėjęs atsirasti dėl slavų kalbų įtakos); skaitvardžiai liet. ašmas, s. sl. osmь; distributyvinių skaitvardžių daryba (plg. liet. penkeri, s. sl. petorъ); žodžių daryba, plg. baltoslaviškas priesagas -ējas : -ējė; -ovas : -avъ; -lis, -lys : -lb; -uolis : alb; -ininkas : -bnikъ; -ytis : -ištъ; -tukas : -tъkъ; -tojas : -tajь; -yba : -ьba; preterito daryba su priesagomis *-ē, *-ā, kaip lotynų kalboje; infinityvų priesaga *-ti (A. Erhartas lygina su vedų -tāye) ir esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių priesaga *-mo-, kaip armėnų, luvų (ir, reikia pridėti, hetitų) kalbose. Kaip matyti, prie baltų ir slavų kalbų bendrybių A. Erhartas priskyrė ne tik baltų ir slavų kalbų inovacijas (ide. eu virtimą jau; ide. R perėjimą į iR ir uR; o-kamienių vardažodžių vienaskaitos kilmininko galūnę; ā-kamienių vardažodžių 62 A. Erhart, Zum Problem der baltisch-slavischen Spracheinheit, „Sborník prací filosofické fakulty Brněnské University“, Ročník VII, Rady jazykovědné (A), Č. 6, 1958, p. 123–130. 40 vienaskaitos įnagininko galūnę; įvardį *mun-; darybines morfemas ir kt.), bet ir tuos bendruosius reiškinius, kurie randami ir kitose ide. kalbose. A. Erhartas nurodė tokias baltų ir slavų kalbų skirt ybes: 1. Pirmoji slavų kalbų palatalizacija yra gana sena, ir visai galimas daiktas, kad ji yra susijusi su indų-iranėnų palatalizacija. Tai būtų svarbus argumentas prieš baltų-slavų kalbinės vienybės teoriją. 2. Skirtingas ide. ō ir ā likimas (plačiau žr. šio darbo p. 61 tt.). 3. Baltų kalbų būdvardžių linksniavimas, kaip ir germanų, skiriasi nuo daiktavardžių (pronominalinės vienaskaitos naudininko galūnės ir t.t.). 4. Būdvardžių lyginamojo laipsnio priesaga -esnis primena germanų atitinkamą sufiksą (plg. got. -izan). 5. Žodžių daryba. Slavų kalbų nomina agentis sudaromi su priesaga -telb, kurios neturi lietuvių kalba. Lietuvių priesagų -ėjas, -tojas atitikmenys slavų kalbose gana reti. Lietuvių kalbos deminutyvinėse priesagose vyrauja slavų kalboms svetimas elementas -l-, o slavų kalbų labai dažnas deminutyvinis elementas -k- lietuvių kalboje vartojamas retai. Baltų nomina instrumenti priesaga buvo *-tlo-, o slavų — *-dhlo. Lietuvių kalba turi labai produktyvią būdvardžių priesagą -ingas, kurios nėra slavų kalbose. 6. Pirminių nekaitomųjų skaitvardžių „penki“ — „devyni“ pakeitimas: baltų kalbose prie jų buvo pridėtas adjectyvizuojantis elementas jo, o slavų kalboje — skaitvardžių abstraktai sudaromi su priesaga *-ti-. 7. Lietuvių kalbos skaitvardžių „vienuolika“ — „devyniolika“ sudarymo būdas turi paralelių tik germanų kalbose. 8. Kai kurie esamojo laiko darybos tipai (nosinis intarpas, sta kamienas) visai neturi analogijų slavų kalbose. Slavų kalbose plačiai paplitę *ne/no veiksmažodžiai baltų kalbose beveik neaptinkami. Baltų kalbų intranzityviniai veiksmažodžiai turi priesagą -i-, o slavų — -i- (<ei?). 9. Baltų kalbose nesama jokių sigmatinio aoristo pėdsakų. 10. Baltų kalbų vienaskaitos pirmasis asmuo turi išlaikęs ide. fleksiją *-ō. Slavų kalbų galūnės -ą kilmė neaiški. 11. Baltų kalbų daugiskaitos trečiasis asmuo neturi galūnės. 12. Baltų kalbos neturi dalyvių su priesagomis -l- ir -n-. 13. Veiksmažodžių aspektų kategorija yra baltų kalbose prasčiau išlaikyta. 14. Žodynas. Vienos A. Erharto pateiktos baltų ir slavų kalbų skirt ybės gali būti labai senos, pavyzdžiui, skaitvardžių neatitikimas, sigmatinis aoristas, daugiskaitos trečiasis asmuo. Tos skirt ybės liečia kardinalines baltų ir slavų kalbų sistemos dalis, rodydamos, kad praeityje baltų ir slavų kalbos nebuvo tapatingos. Kitos jų (pirmoji slavų kalbų palatalizacija, skirtingas ide. balsių ō ir ā likimas, sta-kamieniai veiksmažodžiai, vienaskaitos pirmojo asmens fleksija ir kt.) greičiausiai bus vėliau atsiradusios. Vadinasi, jos baltų ir slavų kalbų santykių po ide. kalbinės bendrystės suskilimo neatspindi. Tuo būdu A. Erhartas nurodė didelius ir senus baltų ir slavų kalbų skirtumus. 41 Vienas nuosekliausių konvergencijos teorijos gynėjų Samuelis Bernšteinas taip pat iškėlė klausimą, dėl ko negalima pripažinti baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos64. Jo nuomone: 1. Daugelis seniausių procesų baltų ir slavų kalbose buvo skirtingi (pavyzdžiui, ide. o ir a baltų kalbose virto a, slavų — o; ide. ē ir ā skirtumą baltų kalbos išlaikiusios, o slavų kalbos jo netekusios; plačiau apie tai žr. šio darbo p. 52 tt.). 2. Daugelis svarbiausių slavų prokalbės procesų, vykusių jos ankstyvuoju periodu, baltų kalboms buvo nepažįstami visai arba iš dalies (pavyzdžiui, ide. s slavų kalbose virtęs ch po k, r, i, u, o lietuvių kalboje — š po k, r; plačiau apie tai žr. šio darbo p. 81 tt.). 3. Baltų-slavų vienybės teorija neigia seną baltų prokalbės dichotomiją. 4. Baltų-slavų vienybės teorijos šalininkai negali rekonstruoti baltų-slavų prokalbės; tai esąs akivaizdus tos teorijos nepagrįstumo įrodymas. 5. Baltų-slavų vienybės teorijos neremia archeologijos duomenys. Archeologai, pavyzdžiui, J. Kostše vskis neranda kultūros, kurią būtų galima laikyti baltų-slavų kalbinės vienybės ekvivalentu. Tuo remdamasis, S. Bernšteinas mano, kad nei baltų-slavų kalbinės vienybės (prokalbės), nei baltų-slavų progenties niekad nebuvo. Toliau S. Bernšteinas pažymėjo, jog tai, kad baltų ir slavų kalbos yra artimos, kad jos turi nemaža bendrybių, esąs visų pripažintas faktas. Ir ne dėl to tyrinėtojai ginčijasi. Paprastai ginčijamasi dėl baltų ir slavų kalbų bendrybių pobūdžio ir kilmės. S. Bernšteinas mano, kad baltų ir slavų kalbos yra tokios artimos ne dėl jų kilmės iš ide. kalbinės bendrystės, o dėl tarp jų užsimezgusių ilgalaikių kontaktų, kurie prasidėję dar ne tuoj po ide. kalbinės bendrystės suirimo ir pasibaigę gerokai prieš mūsų erą. Kitaip sakant, baltų ir slavų kalbų artimumas, jų bendrybės atsiradusios dėl baltų ir slavų kalbų bendrystės (сообщность, Verkehrsgemeinschaft)65. Ilgalaikių kontaktų prielaidos pakanka paaiškinti baltų ir slavų kalbų bendrybių kilmei. Nepripažįsta baltų-slavų kalbinės vienybės ir dichotominio jos skilimo ir Borisas Gornungas. Jo nuomone, skylant ide. kalbinei bendrystei, skirtingų dialektinių tipų integracija (kontaktų stiprėjimas, dialektų sąveika ir susiliejimas) ne tik pastoviai lydėjusi diferenciacijos procesus (kalbinės vienybės skilimas), bet ir dažnai vyravusi, todėl pati diferenciacija kartais būdavusi integracinių procesų padarinys66. B. Gornungo nuomone, ide. kalbinės bendrystės „šiaurės vakarų“ zona III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje ir II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje suskilusi į „vakarų“ (protokeltų-ilirų-italikų-germanų) ir „šiaurės rytų“ (protobaltų-slavų-tocharų) zonas. Kai prototocharai išsikraustę už Volgos, likusi ide. kalbinės bendrystės „šiaurės rytų“ zona ir laikytina tuo bendru šaltiniu, iš kurio tarmių margumo susiklosčiusios protobaltų ir protoslavų kalbinės bendrystės. 64 С. Б. Бернштейн. Очерк сравнительной грамматики славянских языков (проспект), КСИСл, 18, 1956, р. 3—26; Балто-славянская языковая сообщность, СФ, I, 1958, р. 45—68; Очерк сравнительной грамматики славянских языков, М., 1961, р. 27—37; taip pat žr. ВЯ, I, 1958, р. 48—49; „Сборник ответов на вопросы по языкознанию (К IV Международному съезду славистов)“, М., 1958, р. 167—169. 65 С. Б. Бернштейн, Балто-славянская языковая сообщность, р. 45. 66 Б. В. Горнунг, К дискуссии о балто-славянском языковом и этническом единстве, ВЯ, 4, 1958, р. 55—62; Из предыстории образования общеславянского языкового единства, М., 1963. 42 Daugiausia keliantis abejonių B. Gornungo teorijos momentas yra tas, kad protprūsų dialektai nuo seno ėję ne į protobaltų, bet į protoslavų kalbinę bendrystę. Prūsų kalbos baltiškumas yra neabejotinas. Neatrodo, kad tas baltiškumas prieš kelis tūkstantmečius būtų buvęs mažesnis, negu dabar. Prūsų-slavų izoglosų67 aiškiai nepakanka tokiai išvadai daryti. Apie II tūkstantmečio pr. m. e. antrąjį ketvirtį protoslavų dialektai, kurių tarpe, kaip jau minėta, buvę protprūsų dialektai, ir protobaltų dialektai ėmė artėti — prasidedanti „baltų-slavų epocha“68 (B. Gornungas vartoja J. Endzelyno terminą). Tačiau, B. Gornungo nuomone, ji nebuvusi ilgalaikė, nes apie II tūkstantmečio pr. m. e. vidurį protprūsų dialektai prisijungę prie protobaltų (t. y. pagal B. Gornungą protolietuvių-latvių) ir tuo būdu susiformavusi baltų kalbinė bendrystė69. B. Gornungas mano, kad tada baltų ir slavų kontaktai nutrūkę ilgam laikui. B. Gornungo principinis požiūris į seniausiuosius baltų ir slavų kalbų santykius primena J. Endzelyno, Chr. Stango, E. Frenkelio ir S. Bernšteino koncepcijas. Ypač verta dėmesio yra B. Gornungo mintis, kad baltų ir slavų kalbų genetiniai ryšiai (resp. bendrybės) galintys siekti chronologiškai skirtingas epochas. B. Gornungas juos kildina iš penkių epochų70: 1) iš rutulio pavidalo amforų kultūros epochos; 2) iš kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūrų ekspansijos epochos; 3) iš kontaktų tarp protobaltų bei protoslavų grupių ir laivinių kovos kirvių kultūros nešėjų epochos; 4) iš kontaktų su protoindais-iranėnais epochos, kurios metu susiformavo satam izoglosa ir 5) tik pagaliau iš „baltų-slavų epochos“. Baltų ir slavų kalbų bendrybių projekcija į skirtingas chronologines plokštumas yra metodologiškai nepaprastai svarbi, nes baltų-slavų kalbų vienybės teorijos šalininkai paprastai chronologijos momento nepaiso: visas baltų ir slavų kalbų bendrybes jie linkę projektuoti į vieną chronologinę plokštumą. Tada susidaro įspūdis, kad baltų ir slavų kalbų bendrybių iš tiesų esama labai daug ir kad jos — o tai svarbiausia — yra kilusios iš vienos epochos. Tokiu atveju savaime peršasi mintis dėl baltų-slavų kalbų vienybės. Baltų ir slavų kalbų bendrybių analizė rodo, kad jos vis dėlto greičiausiai yra skirtingų chronologinių epochų padarai. Iš padarytos apžvalgos matyti, kad pokario metais įvairių šalių kalbininkai, dalyvavę baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių svarstymuose, kaip ir anksčiau, vieningos nuomonės nepriejo. Dalis tyrinėtojų — T. Ler-Splavinskis, A. Vajanas, J. Otrembskis, M. Loimanas, J. Kurilovičius, P. Aruma, O. Semerenijis, V. Georgijevas — laikosi baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos. Kita dalis tyrinėtojų — J. Safarevičius, E. Frenkelis, A. Zenas, A. Salys, V. Porcigas, V. Metjusas, A. Erhartas, S. Bernšteinas, B. Gornungas — ta teoriją neigia ir baltų bei slavų kalbų artimumą, jų bendrybes linkę aiškinti šių kalbų bendryste (J. Safarevičius), ilgaamže kaimynyste (E. Frenkelis), glaudžiais ryšiais (V. Porcigas), ilgalaikiais kontaktais (S. Bernšteinas) ar ide: dialektų, iš kurių jos kilo, kaimynyste (A. Erhartas). 67 J. Endzelīns, Par prūšu valodas radniecības sakariem, FBR, 11, 1931, p. 189—193; S. Stang, Einige Bemerkungen über das Verhältnis zwischen den slavischen und baltischen Sprachen, NTS, 11, 1939, p. 85—103. 68 Б. В. Горнунг, Из предыстории образования общеславянского языкового единства, р. 96. 69 Б. В. Горнунг, op. cit., p. 106, išnaša 9. 70 Б. В. Горнунг, op. cit., p. 97. 43 Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimas ir IV bei V Tarptautinis slavistų suvažiavimas Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimą gerokai suaktyvino IV ir V Tarptautinis slavistų suvažiavimas. Ypač didelį dėmesį baltų ir slavų kalbų genetinių santykių klausimui skyrė IV slavistų suvažiavimas, vykęs Maskvoje 1958 m. rugsėjo 1—10 d. Ruošiantis suvažiavimui, Tarybinis slavistų komitetas paskelbė trisdešimt suvažiavimui apsvarstyti skirtų klausimų, kurie apėmė pagrindines slavų kalbotyros problemas. Dvidešimtasis klausimas buvo: „Ar egzistavo baltų-slavų kalbinė ir etninė vienybė ir kaip reikia ją suprasti?“1 Atsakymai į šiuos klausimus buvo išleisti atskiru leidiniu2. Suvažiavime baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimu buvo perskaityti keturi pranešimai3. Šie pranešimai ir apskritai pati baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema suvažiavimo metu buvo karštai diskutuojami4. Į klausimą „Ar egzistavo baltų-slavų kalbinė ir etninė vienybė ir kaip reikia ją suprasti?“ atsakė K. Janačekas, V. Kiparskis, V. Ernitsas, E. Dikenmanas, L. Bulachovskis, I. Lekovas ir kt. K. Janačekas pažymėjo5, kad teigiamai atsakyti į šį klausimą neleidžiančios dvi svarbiausios kliūtys: 1) baltų ir slavų kalbų paminklai pasirodė labai vėlai; 2) mes nežinome, ką iš atskirų ide. kalbų galima laikyti ide. prokalbės ir kokiu būdu baltų-slavų periodą atskirti nuo ide. prokalbės periodo. V. Kiparskis išreiškė įsitikinimą, kad baltų-slavų kalbinė vienybė yra buvusi6. Jo nuomone, priešingu atveju nebūtų galima paaiškinti gausių vadinamojo pagrindinio žodyninio fondo leksinių naujadarų. Baltų-slavų etninį kompleksą V. Kiparskis linkęs sieti su Herodoto neurais. V. Ernitsas, kaip ir V. Kiparskis, pripažįsta baltų-slavų vienybę. Jis nurodė7, kad baltai-slavai, atsiskyrę nuo kitų sateminės grupės atstovų, tam tikrą laiko tarpą dar išlaikė savo vienybę. Vėliau, gausėjant gyventojams, plečiantis teritorijai ir randantis dialektiniams bruožams, ėmė ryškėti kalbiniai ir teritoriniai baltų ir slavų 1 ВЯ, 1, 1958, p. 36. 2 Сборник ответов на вопросы по языкознанию (К IV Международному съезду славистов), М., 1958. 3 Р. Trosto „Baltų-slavų kalbinių ir etninių santykių klausimo dabartinė padėtis“, V. Ivanovo ir V. Toporovo „Kaip kelti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą“, J. Otrembskio „Baltų ir slavų kalbinių grupių santykių raida“ ir V. Mažiulio „Dėl seniausiųjų baltų ir slavų kalbų santykių“, žr. IV Международный съезд славистов (Материалы дискуссий), II, М., 1962, p. 422—426. 4 Apie baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius, be pranešėjų, kalbėjo T. Ler-Splavinskis (Lenkija), M. Altbaueris (Izraelis), K. O. Falkas (Švedija), V. Georgijevas (Bulgarija), J. Čekanovskis (Lenkija), V. Iličiuss-Svitičius (TSRS), M. Guchman (TSRS), M. Fasmeris (Vokietijos Federatyvinė Respublika), V. Machekas (Čekoslovakija), E. Zeidelis (Vokietijos Demokratinė Respublika), A. Vračius (Rumunija), B. Gornungas (TSRS), B. Larinas (TSRS), P. Aristė (TSRS); žr. IV Международный съезд славистов (Материалы дискуссий), II, p. 429—450. 5 Сборник ответов на вопросы по языкознанию (К IV Международному съезду славистов), p. 162—166. 6 Op. cit., p. 170—171. 7 Op. cit., p. 173—174. 44 skirtumai. Bet kontaktai buvę palaikomi ir toliau. Todėl kalbiniai pakitimai, atsiradę vienoje grupėje, lengvai galėję persimesti ir į antrąją. Visa tai, V. Ernito nuomone, turėję įvykti prieš baltų ir Pabaltijo ugrų-finų kontaktus (apie 2000 m. pr. m. e.), nes slavų kalbose tie kontaktai jau neatsispindėję. E. Dikenmanas pažymėjo8, kad teigiamai atsakyti į klausimą, ar buvo baltų ir slavų etninė vienybė, trūksta duomenų, o jų kalbinė vienybė nekelian­ti jokių abejonių. L. Bulachovskis (1888–1961), vienas stambiausių slavų akcentologijos specialistų, pabrėžė9, kad baltų kalbų kirtis iki šiol nepraradęs savo senosios morfologinės funkcijos (šokinėjimo paradigmoje). Tačiau to negalima esą pasakyti apie slavų kalbas. Svarbiausias baltų ir slavų kalbų ypatingo artimumo įrodymas — de Sosiūro-Fortunatovo dėsnis — gali būti paralelinės abiejų kalbų grupių raidos padarinys. Hirto dėsnio veikimas baltų ir slavų kalbose apskritai kelias abejonių. Ne įtikinamesni yra ir kiti šių kalbų bendri akcentologiniai reiškiniai (pavyzdžiui, metatonija supyno formose ir pan.). Baltų kalbų skirtumas nuo slavų esąs toks akivaizdus, kad nereikalaująs jokių įrodinėjimų. Tai „uždaros“ kalbinės grupės, neturinčios jokių pereinamųjų grandžių. Neatrodo, kad ir prieš tūkstantį metų baltų ir slavų kalbų santykių vaizdas būtų buvęs iš esmės kitoks. Galima manyti, kad senovėje egzistavę baltų ir slavų kalbų ryšiai buvo kadaise galutinai nutraukti. Tačiau tai nesutrukdė baltų ir slavų kalboms ne tik išlaikyti kai kurias buvusiojo artimumo žymes, bet ir atskirai susidaryti naujų bendrybių. L. Bulachovskis mano, kad daugumas baltų ir slavų kalbų bendrybių atsirado tuo metu, kai šios kalbos dar tebepriklausė ide. kalbinės bendrystės sateminiam dialektui, kurio rėmuose ir galėjusi egzistuoti baltų-slavų kalbinė vienybė. Baltų-slavų kalbinės vienybės teorijai nepritarė ir J. Lekovas10. Šių kalbų bendrybes, jo nuomone, sudaro: 1) ide. kalbinės bendrystės palikimas; 2) vėlesnių laikų reiškiniai, atsiradę dėl paralelinės raidos; 3) įvairių chronologinių epochų skoliniai. I. Lekovas atkreipė dėmesį į tai, kad spręsti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą trukdo terminijos painiava, nes tyrinėtojų vartojami labai įvairūs terminai — bendrystė, vienybė, bendroji epocha ar periodas, prokalbė, paralelinė raida ir kt. Kaip minėtuose atsakymuose, taip ir suvažiavimo pranešimuose dėl baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių nebuvo prieita vieningos nuomonės. P. Trostas11 savo pranešime pabrėžė, kad pagrindinis argumentas, galintis įrodyti baltų-slavų kalbinę vienybę, — tai specifiniai morfologijos atitikmenys, būtent, smulkūs morfologiniai bruožai, panašūs abiejose kalbų grupėse. Masinius dviejų kalbų sutapimus, jo nuomone, galima paaiškinti dvejopai: genetiniais ryšiais arba kalbine sąjunga. Tačiau baltų ir slavų kalbų smulkių morfologinių bruožų panašumas daugiau rodąs genetinius ryšius, negu kalbinę sąjungą. Jau anksčiau buvo minėtas kai kurių tyrinėtojų (pavyzdžiui, V. Metjuso) reikalavimas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemos sprendimui ieškoti naujų 8 Op. cit., p. 175. 9 Op. cit., p. 157–162. 10 Op. cit., p. 172–173. 11 P. Trost, K otázce baltoslovanských jazykových vztahů, „Československé přednášky pro IV. Mezinárodní sjezd slavistů v Moskvě“, Praha, 1958, p. 221–227. 45 būdu, naujų metodų, nes šių kalbų bendrybių ir skirtybių inventoriaus sudarymas vargu ar padeda tą problemą spręsti. Metodologijos požiūriu vertingas buvo V. Ivanovo ir V. Toporovo pranešimas12, baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą iškėlęs visai nauju planu. Autoriai nurodė, kad klausimo, — buvo ar nebuvo baltų-slavų prokalbė, — esą negalima kelti. Mat, pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimai rodo, kad baltų ir slavų, indų ir iranėnų, o taip pat italikų ir keltų kalbų grupių seniausiąjį būvį reikia suprasti ne kaip tradicinę prokalbę, bet kaip dialektų erdvės ir laiko kontinuumą. Dėl tos priežasties baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą V. Ivanovas ir V. Toporovas kelia taip: koks yra santykis tarp baltų ir slavų kalbų seniausiųjų struktūrinių modelių? Vidinės rekonstrukcijos keliu nustatę seniausius fonologinius ir morfologinius modelius atskirai baltų ir slavų kalboms ir juos sulyginę, V. Ivanovas ir V. Toporovas priėjo išvadą, kad seniausieji baltų ir slavų kalbų struktūriniai modeliai sutampa ir kad jie iš esmės skiriasi nuo indoeuropietiškojo modelio. Be to, baltų ir slavų kalbų modelių negalima esą talpinti į vieną chronologinę plokštumą: slavų kalbų modelis vėliau atsiradęs, ir jis esąs baltų kalbų struktūrinio modelio pakitimo rezultatas13. Šio baltų ir slavų kalbų genetinių santykių problemos sprendimo esmę V. Toporovas apibūdino taip: slavų prokalbė susiformavo iš periferinių baltiškojo tipo dialektų14. V. Ivanovo ir V. Toporovo hipotezė gerai derinasi su tuo kalbinių faktų erdvės ir laiko dėsningumu, kuris yra pastebimas realiajame kalbų gyvenime: kalbos, turinčios nežymią dialektinę diferenciaciją ir užimančios didelę teritoriją, yra vėliau kilusios ir vėliau po tą teritoriją išplitusios. Tokios kaip tik yra slavų kalbos. Baltų kalbos, atvirkščiai, būdamos mažoje teritorijoje, yra smarkiai susiskaldžiusios dialektais. Slavų ir baltų kalbų santykiui gera analogija yra po įvairius kontinentus išplitusi anglų kalba ir labai dialektiškai diferencijuotos vakarų germanų kalbos Europoje. J. Otremskis savo pranešime15 pabrėžė, kad baltai ir slavai kažkada šnekėję viena kalba. Iš idė. kalbinės bendrystės paveldėtojai baltų-slavų kalbinė vienybė (łączność bałtycko-słowiańska), J. Otremskio nuomone, suirusi labai vėlai, apie mūsų eros pradžią. Suirimo priežastis buvusi ta, kad dalis baltų, arba baltų-slavų, pradėję kalbėti ugrų-finų kalbomis, ir virtę ugrais-finiais. V. Mažiulis16 daugiausia apsistojo prie prezentinių kamienų liet. duomi, demi, s. sl. damь kilmės. Autorius, remdamasis hetitų kalbos duomenimis, šias atematines lytis kildina iš nereduplikacinių praide. formų. Elementas -d- daugiskaitos trečia- 12 В. В. Иванов и В. Н. Топоров, К постановке вопроса о древнейших отношениях балтийских и славянских языков, М., 1958. 13 В. В. Иванов и В. Н. Топоров, op. cit., p. 39. 14 В. Н. Топоров, К проблеме балто-славянских языковых отношений, КСИСл., 33—34, 1961, p. 213. 15 J. Otrębski, Rozwój wzajemnych stosunków między grupą językową bałtycką a słowiańską, p. 146—148. 16 В. Мажюлис, Заметки к вопросу о древнейших отношениях балтийских и славянских языков, Вильнюс, 1958. Lietuviškąjį pranešimo variantą žr. Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu, LKK, 2, 1959, p. 5—16. 46 jame asmenyje galėjęs atsirasti, V. Mažiulio nuomone, jau dėl susiformavusių baltų ir slavų konjugacinių sistemų. Kalbai kintant, pastoviausi dažnai būna skaitvardžiai. Todėl, tyrinėjant kalbų giminystės santykius, jie turi didelę reikšmę. Ta prasme įdomios išvados, kurių priėjo V. Mažiulis, tyrinėdamas baltų skaitvardžio sistemą17: „Apskritai, baltų skaitvardžių darybinė ir morfologinė sistema daugeliu atvejų panaši slaviškajai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad baltų seniausieji, t.y. bendraindoeuropietiškieji, skaitvardžiai yra betarpiški indoeuropiečių prokalbės reliktai, o vėlesnieji, t. y. nebendraindoeuropietiškieji, skaitvardžiai yra atitinkamai panašūs slavų, o taip pat germanų bei kai kurių kitų indoeuropiečių kalbų skaitvardžiams“18. V. Mažiulio tyrinėjimai rodo, kad daugumas baltų ir slavų kalbų skaitvardžio bendrybių yra paveldėtos iš ide. kalbinės bendrystės. IV Tarptautinio slavistų suvažiavimo pranešimuose, skirtuose baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemai, ir to klausimo diskusijose buvo atstovaujamos dvi teorijos — baltų-slavų kalbinės vienybės teorija ir baltų bei slavų kalbų konvergencinės raidos teorija. Kaip ir anksčiau, baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos šalininkai akcentavo baltų ir slavų kalbų inovacijas, o baltų ir slavų kalbų konvergencinės raidos teorijos atstovai, neneigdami šių kalbų inovacijų, pabrėžė ir ne mažiau gausius archaiškus jų skirtumus. Savaime suprantama, kad, remiantis bendrybėmis (inovacijomis) ir skirtumais, kurių chronologija nežinoma, vargu ar galima išspręsti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemą. Suvažiavimo diskusija parodė, kad, sprendžiant šią problemą, reikia pasitelkti įvairių lingvistinių metodų kompleksą, kuriame svarbią vietą turėtų užimti baltų ir slavų kalbų santykiai su kitomis kalbomis ir kalbų grupėmis, baltų ir slavų kalbų skoliniai iš kitų kalbų ir į kitas kalbas, etnonimija ir toponimija, landšafto terminai (biologiniai ir geografiniai) ir kt. Šių ekstralingvistinių problemų sprendimas kartu su pagilinta struktūrine baltų ir slavų kalbų reiškinių analize leis prieiti tam tikrų geografinio ir chronologinio pobūdžio išvadų ir pasakyti, ar baltų ir slavų dialektai egzistavo drauge ar atskirai19. Natūralu, kad mokslo raidoje po karštligiškų ir įtemptų tyrinėjimų ateina atoslūgio metas. Toks atoslūgis iš tikrųjų prasidėjo po IV Tarptautinio slavistų suvažiavimo. Antai, be T. Ler-Splavinskio slavų etnogenezės apybraižos konspekto, kur prabėgomis buvo paliesti ir genetiniai baltų bei slavų kalbų santykiai, V Tarptautiniame slavistų suvažiavime, vykusiame 1963 m. rugsėjo 17—23 d. Sofijoje, šių kalbų seniausiųjų santykių problemai nebuvo skirta nė vieno pranešimo20. Tiesa, ir čia buvo 17 В. Мажюлис, Литовские числительные и соотношение балтийских числительных с числительными других индоевропейских языков (рукопись), М., 1955; Индоевропейская децимальная система числительных, ВЯ, 4, 1956, р. 53—59. 18 V. Mažiulis, Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu, p. 14. 19 В. М. Иллич-Свитыч, Балто-славянская проблематика на IV Международном съезде славистов, ВЯ, 1, 1959, р. 139—141. 20 Славянска филология, VI (отчетни материали), София, 1965. 47 kalbėta apie baltų ir slavų kalbų santykius, tačiau apie vėlyvus, istorinio laikotarpio. Šių santykių klausimams buvo skirti V. Falkenhano, J. Otrembskio, T. Zdancevičiaus ir E. Smulkovos pranešimai21. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema pastaraisiais metais Jau buvo minėta, kad po IV Tarptautinio slavistų suvažiavimo susidomėjimas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema sumažėjo. To priežastimi, galima daiktas, reikia laikyti šios problemos komplikuotumą, chronologiškai diferencijuotų lyginamųjų reiškinių stoką, objektyvių kriterijų kalbų giminiškumo laipsniui nustatyti nebuvimą. Vis dėlto, atskiri straipsniai ar knygų skyriai, kur bendrais bruožais apibūdinami baltų ir slavų kalbų seniausieji santykiai, pasirodo ir toliau. A r i t o n a s V r a č i u s mano¹, kad baltų ir slavų kalbos yra kilusios iš ide. vieningos dialektinės srities. J a n i s L o j a mano, kad „baltų ir slavų kalbos savarankiškai susiformavo ide. kalbinėje bendrystėje, tačiau dėl ilgalaikių ir gana gyvų baltų ir slavų ryšių jų kalbose vėliau atsirado vienas kitas bendras reiškinys“². Jo nuomone, apie baltų-slavų kalbinę vienybę negali būti jokios kalbos, juo labiau, kad pačių baltų kalbų (prūsų, viena, ir lietuvių-latvių, kita), dideli skirtumai neleidžia J. Endzely­nui neabejojant pripažinti baltų prokalbę. Tokie bendri baltų ir slavų kalbų reiškiniai, kaip io kamieno įtaka nt kamieno dalyviams, daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnės su -m- (plg. atitinkamus germanų kalbų faktus), priebalsinio kamieno perėjimas į i kamieną (plg. atitinkamus lotynų kalbos faktus) ir įvardžiuotiniai būdvardžiai, J. Lojos laikomi nepriklausomai ir savarankiškai atsiradusiais baltų ir slavų kalbų naujadarais. Kategoriškai prieš baltų-slavų kalbinės vienybės teoriją yra nusistatęs ir Fedotas Filinas³. Ši teorija, jo nuomone, neturinti tvirto mokslinio pagrindo: baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos šalininkų argumentacijai yra būdingas apriorizmas, antiistorიზmas ir tendencingumas, parenkant ir aiškinant faktus. Tokio antiistorizmo ir neskaitymo su reiškinių chronologija pavyzdžiu F. Filinas nurodo V. Georgijevo teiginį, kad lietuvių kalba, kuriai būdingas fonetikos ir morfologijos konservatyvumas, beveik galinti atstoti raštų neužfiksuotą slavų prokalbę. F. Filinas nepritaria ir priešingam požiūriui, kad baltų ir slavų kalbos iš ide. kalbinės bendrystės išsiskyrusios nepriklausomai viena nuo antros ir kad glaudesnio kontakto tarp jų niekad nebuvę. Jis mano, kad dar ide. kalbinės bendrystės rėmuose susiformavusi grupė dialektų, kuriais kalbėjusieji turėję gana glaudžius ir ilgalaikius kontaktus. Giminingi dialektai, neizoliuoti nuo kitų ide. 21 V. Falkenhano „Lietuvių-lenkų kalbinė sąjunga“, J. Otrembskio „Lietuviškųjų vandenvardžių ir vietovardžių slavizavimas“, T. Zdancevičiaus „Lietuvių ir rusų kalbų žodyno įtaka Belostoko apylinkėse“ ir E. Smulkovos „Dėl baltarusų g ega „tитnagас“, žr. J. Marvan, Vzajemné vlivy mezi slovanskými a baltskými jazyky (V. Mezinárodní sjezd slavistů v Sofii), „Slavia“ 33, 1964, p. 252–256. 1 A. V r a c i u, Problema comunității lingvistice balto-slave, „Romanoslavica“, 4, 1960, p. 87–106; žr. recenziją LKK, 6, 1963, p. 325–330. 2 J. Loja, Valodniecības vēsture, Rīga, 1961, p. 151–154. 3 Ф. М. Филин, Образование языка восточных славян, М.–Л., 1962, p. 123–130; žr. recenziją LKK, 7, 1964, p. 240–243. 48 dialektų, praturtėjo ypatingais naujadarais ir turėjo daug bendrų pakitimų. Šitoje ide. dialektų grupėje buvę protobaltų ir protoslavų kalbų protėviai. Yrant ide. kalbinei bendrystei, išsiskyrusios protobaltų ir protoslavų kalbos, kurių sistemos, nebūdamos tapačios, palikusios panašios ligi mūsų dienų. Iš to F. Filinas daro išvadą, kad baltų ir slavų kalbų kontaktai su mažomis pertraukomis egzistavę per visą tų kalbų istoriją. Vertingas indėlis į baltų ir slavų kalbų akcentologijos santykių tyrinėjimą yra Vladislavo Iličiaus-Svitičiaus knyga apie vardažodžio paradigmų istoriją.4 Šių kalbų vardažodžio paradigmų sistemos yra panašios. V. Iličiaus-Svitičiaus tyrinėjimų duomenys leidžia spręsti, kad baltų ir slavų vardažodžio akcentuacijos sistemos yra ide. akcentuacijos sistemos tęsinys. Lietuvių kalbos baritoninės paradigmos vardažodžiai (išskyrus grupę su ilgu neapofoniniu balsiu šaknyje) atitinka graikų, senosios indų ir germanų kalbų tokios pat paradigmos vardažodžius. Taip pat ir lietuvių kalbos kilnojamojo kirčio paradigmos vardažodžiai atitinka minėtų kalbų oksitoninės paradigmos vardažodžius. Ide. priešpastatymas „baritoninė akcentuacijos paradigma : kilnojamojo kirčio arba oksitoninė paradigma“ iš esmės yra išlaikytas ir slavų kalbose.5 Vadinasi, baltų ir slavų kalbų vardažodžio akcentuacija yra labai artima, o seniau ji buvo dar artimesnė. Baltų ir slavų kalbų vardažodžio akcentuacijos artimumas, kaip parodė V. Iličiaus-Svitičiaus tyrinėjimas, yra archaizmas, paveldėtas iš ide. kalbinės bendrystės laikų, ir todėl jis nerodo, kad po ide. kalbinės bendrystės suskilimo būta baltų-slavų kalbinės vienybės. Vytautas Mažiulis naujame baltų etnogenezės klausimams skirtame darbe6 terminu „seniausieji kontaktai“ vadina tokius giminingų dialektų (idiomų) kontaktus, kuriems būdinga tai, kad: 1) juos palaikiusios gentys gana gerai suprato vienos kitas; 2) teritorija, kurioje egzistavo seniausieji kontaktai, priklausomai nuo gyventojų tankumo turėjusi būti daugiau ar mažiau ribota, nes didelėje teritorijoje anksčiau ar vėliau kompaktiniai lingvistiniai kontaktai turėję nutrūkti. Remdamasis baltų gentims priskiriama laivinių kovos kirvių kultūra, kuri II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje išplito dideliuose šiaurės rytų Europos plotuose, V. Mažiulis linkęs manyti, kad baltų seniausiųjų kontaktų (kitaip sakant, baltų kalbinės bendrystės) irimas prasidėjęs kaip tik tuo metu. O kadangi baltų seniausieji kontaktai ir baltų-slavų seniausieji kontaktai pradėję irti, jo nuomone, vienu metu, tai baltų-slavų seniausiųjų kontaktų irimo pradžią jis datuoja II tūkstantmečio pr. m. e. pirmaisiais šimtmečiais. V. Mažiulio nuomone, nuo II tūkstantmečio pr. m. e. pradžios einant į gilesnę senovę, baltų ir slavų kalbų kontaktai turėję būti vis glaudesni. Jis daro išvadą, kad slavų prokalbė egzistavusi, o baltų — ne; baltų prokalbė (Ursprache) egzistavo baltų-slavų kalbinės vienybės rėmuose (within the framework of the Balto-Slavonic „Ursprache“).7 Daugiausia dabartiniams baltų ir slavų kalbų arealiniams santykiams yra skirta Anatolijaus Nepokupno knyga „Arealiniai baltų-slavų kalbinių santykių 4 В. М. Иллич-Свитыч, Именная акцентуация в балтийском и славянском (Судьба акцентуационных парадигм), М., 1963; žr. recenziją LKK, 7, 1964, p. 231–236. 5 В. М. Иллич-Свитыч, op. cit., p. 83. 6 V. Mažiulis, Linguistic Notes on Baltic Ethnogenesis, Moscow, 1964. 7 V. Mažiulis, op. cit., p. 3. 4. Baltų ir slavų kalbų ryšiai 49 aspektai“8. Tačiau tiek pačia metodologija, tiek ir nagrinėjamųjų semantinių ir sintaksinių reiškinių geografija ši knyga taip pat gali praversti baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių tyrinėjimui. Baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius lietęs Georgas Ševeljovas nurodo9, kad šios kalbos turinčios daug ryškių bendrybių, bet ir ne mažiau ryškių skirt ybių. Šios skirt ybės labiausiai ir trukdančios apibrėžti baltų-slavų vienybės (Balto-Slavic unity) laiką, jei ta vienybė iš viso kada nors buvo. Daug svarbios informacijos, G. Ševeljovo nuomone, duoda garsų kitimų lyginimas, ypač kai kreipiamas dėmesys į jų chronologiją. Paprastu faktu G. Ševeljovas laiko tai, kad „iš penkių slavų prokalbės istorijos periodų pirmojo periodo (maždaug apie 2000—1500 m. pr. m. e.) slavų kalbų fonetiniai ir fonologiniai pakitimai buvo bendri taip pat ir baltų kalboms, o vėlesniųjų periodų — jau ne“10. Šiuo periodu baltų ir slavų kalbos patyrusios tokius pakitimus: baltų kalbos, kaip ir slavų, netekusios aspiruotųjų sprogstamųjų ir labiovelarinių priebalsių, supaprastinusios priebalsių ir spirantų junginius, skiemeninius sonantus R pavertusios į iR ir uR, įsigijusios dvi ilgųjų skiemenų intonacijas — akutą ir cirkumfleksą, netekusios galūninio r. Kai kurie iš čia suminėtų pakitimų įvykę ir kitose kalbose, bet dvejopa skiemeninių sonantų vokalizacija ir fonematinių intonacijų atsiradimas esą grynai baltų ir slavų kalbų reiškiniai. Todėl galima neabejoti, kad pirmuoju slavų prokalbės periodu baltų ir slavų kalbų raida buvusi bendra. Vėlesniaisiais slavų prokalbės raidos periodais baltų kalbos nebuvusios visiškai izoliuotos nuo slavų kalbų, bet ryšys buvęs labai netvirtas. Kad baltų ir slavų kalbų santykiai labai susilpnėjo, rodo du svarbūs slavų kalbų fonetiniai pakitimai, tik iš dalies atsispindėję baltų kalbose: baltų kalbose s po k, r, i, u nepakito ligi ch, kaip tai atsitiko slavų kalbose; baltų kalbose s pakito tik po k, r (žr. šio darbo p. 81 t.t.). Antrasis charakteringas slavų kalbų pakitimas—ide. o ir a sutapimas—palietęs tik baltų kalbų trumpuosius balsius. Taigi fonetinių pakitimų pamatu galime, G. Ševeljovo nuomone, nustatyti keturis baltų ir slavų kalbų giminystės santykių raidos periodus: 1) bendrosios raidos periodas apie 2000—1500 m. pr. m. e.; 2) susilpnėjusių kontaktų periodas; paskutinieji šio periodo šimtmečiai buvo VI ir V a. pr. m. e.; 3) nepriklausomos raidos periodas (period of no established contacts) maždaug nuo V a. pr. m. e. ligi VI—VII m. e. a.; 4) rytų slavų ir latvių kontaktų (Pskovo srityje) periodas. Reikia pasakyti, kad G. Ševeljovo nupieštas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių vaizdas yra palyginti objektyvus. Neabejotina, kad skiemeninių sonantų vokalizacija ir priegaidžių opozicijos susidarymas yra baltų ir slavų kalbų inovacijos. Jos leidžia manyti, kad pirmaisiais amžiais po ide. kalbinės bendrystės suskilimo baltų ir slavų kalbų raida buvo bendra ta prasme, kad inovacijos banga, kilusi slavų kalbų areale, netrukdoma galėjo užlieti visą baltų kalbų arealą arba jo dalį, 8 А. П. Непокупный, Ареальные аспекты балто-славянских языковых отношений, Киев, 1964. 9 G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, Heidelberg, 1964, p. 613—614. 10 G. Y. Shevelov, op. cit., p. 613. 50 ir atvirkščiai. Kitaip sakant, jos leidžia manyti, kad baltų ir slavų kalbos sudarė „gyvąją izoglosinę teritoriją“ (Chr. Stango terminas). Išanalizavęs slavų kalbų amatų (audimo, medžio apdirbimo, puodininkystės ir kalvystės) terminologiją ir ją palyginęs su baltų kalbų atitinkama terminologija, Olegas Trubačiovas11 konstatavo, kad: 1) šios srities leksikoje baltų ir slavų kalbos smarkiai skiriasi12; 2) baltų ir slavų kalbų atitikmenys atsiranda vėlesniuose, naujai susiformavusiuose leksikos sluoksniuose, o tai perša išvadą, jog šios srities baltų ir slavų kalbų artimumas yra antrinis13. Susumuodamas savo tyrinėjimų rezultatus, O. Trubačiovas rašo: „…pati medžiaga rodo senųjų slavų orientaciją ne į kontaktus su baltais, bet į kontaktus su labiau į vakarus gyvenančiais indoeuropiečiais, kurių bendravimas su slavais, kuriant terminiją, buvo toks didelis ir toks rimtas, kad mes esame verčiami pripažinti kadaise egzistavus centrinės Europos kultūrinį rajoną, apėmusį senovės germanų, italikų, slavų dialektus (arba jų dalį) ir nepalietusį baltų dialektų, su kuriais bendrauti galėjo būti pradėta vėliau“14. * * * Visas ligi šiol sukurtas baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių teorijas, pasinaudojant M. Veingarto ir N. van Veiko schemomis15, galima grafiškai pavaizduoti taip: Norint pasakyti, kuriai iš esamų teorijų teiktina pirmenybė, kuri jų laikytina patikimiausia, objektyviausiai atspindinčia baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius, reikia peržvelgti šių kalbų svarbiausias bendrybes, ypač akcentuojant tas, kurios yra laikomos pagrindiniais baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos argumentais. 11 О. Н. Трубачев, Ремесленная терминология в славянских языках, М., 1966. 12 О. Н. Трубачев,, op. cit., p. 209. 13 О. Н. Трубачев, op. cit., p. 275. 14 О. Н. Трубачев, op. cit., p. 393. 15 Žr. N. van Wijk, Die baltischen und slavischen Akzent- und Intonationssysteme, p. 12. 4* 51 BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SVARBIAUSIŲJŲ BENDRYBIŲ CHARAKTERISTIKA Sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemą, daugiausia yra operuojama šių kalbų fonetikos, morfologijos ir leksikos bendrybėmis, kurios ir sudaro, galima sakyti, kiekvienos teorijos argumentaciją. Baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos šalininkai ypač akcentuoja baltų ir slavų kalbų inovacijas. Lingvistinėje literatūroje ypač dažnai nurodomos tokios baltų ir slavų kalbų bendrybės: vienodas ide. trumpųjų balsių o bei a ir dviftongo eu likimas, vienoda ide. skiemeninių sonantų R refleksacija, ide. priebalsio s pakitimas po k, r, i, u, palatalinių gomurinių priebalsių k’ ir g’ asibiliacija, priegaidžių atsiradimas, Hirto ir de Sosiūro-Fortunatovo dėsniai, sufiksų *-ėjo-, *-tėjo- ir kt. susiformavimas, įvardžio šaknies *mun- atsiradimas, įvardžiuotinių būdvardžių susiformavimas, vienoda o-kamienių vardadžodžių vienaskaitos kilmininko fleksija, veiksmažodžių antrojo asmens galūnės *-sēi kilmė ir kt. Baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos šalininkai visas šias, taip pat dar kitas bendrybes, ypač inovacijas, projektuoja į vieną chronologinę plokštumą. Tuo būdu susidaro įspūdis, kad baltų ir slavų kalbų bendrybių, ypač inovacijų, esama labai daug ir kad jos, — o tai svarbiausia, — esančios kilusios iš vienos epochos. Iš to daroma išvada, kad baltų-slavų kalbinė vienybė buvo neabejotinai. Tačiau baltų ir slavų kalbų bendrųjų reiškinių ir procesų atsiradimo sąlygų ir detalių išsiaiškinimas ir jų chronologijos klausimo nušvietimas gali gerokai pakeisti šių kalbų bendrybių, ypač inovacijų, susiformavimo ir raidos vaizdą. Dėl to kyla uždavinys nuodugniai peržvelgti svarbiausias baltų ir slavų kalbų bendrybes, o ypač tas, kurios yra laikomos pagrindiniais baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos argumentais. Šiame darbe dėl pratarmėje nurodytų motyvų apsiribojama fonetinių reiškinių analize1. Ide. trumpieji balsiai o ir a Ide. trumpųjų balsių o ir a refleksas baltų kalbose yra a, o slavų kalbose — o. Plg.: a) ide. o: liet. naktis, lat. nakts, pr. naktin (acc. sing.), s. sl. noštь (iš *nakti-): lot. nox noctis; liet. akis, lat. acs, pr. ackis, s. sl. oko : lot. oc-ulus, gr. ὄσσε (nom. du.); b) ide. a: liet. ašis, lat. ass, pr. assis, s. sl. osь : lot. axis, gr. ἄξων, s. vok. aukšt. ahsa, s. ind. ákṣaḥ; liet. marios, lat. mare, pr. mary, s. sl. morje : lot. mare, got. marei. Ide. trumpuosius balsius o ir a geriausiai išlaikė lotynų ir graikų kalbos. Todėl jų pavyzdžiai aiškiai rodo, kur seniau būta balsio o ir kur — a. Sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, svarbu išsiaiškinti, kokį balsį vietoj dabartinių balt. a ir sl. o turėjo baltų kalbinė bendrystė ir slavų prokalbė. Tyrinėtojų nuomonės šiuo klausimu skiriasi. 1 Baltų ir slavų kalbų bendrųjų akcentologinių ir morfologinių reiškinių trumpą charakteristiką žr. S. Karaliūnas, Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimu, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, Serija A, 1(20), 1966, p. 167—177; С. Каралюнас, Древнейшие отношения балтийских и славянских языков (автореферат), Вильнюс, 1967. 52 M. Muchas¹, P. Krečmeris², J. Endzelyn as³, J. Mikola⁴, V. Vondrakas⁵, E. Švarcas⁶, T. Ler-Splavinskis⁷, A. Vajanas⁸, J. Otrembskis⁹, K. Horālekas¹⁰, P. Aruma¹¹, V. Georgijevas¹² ir kt. manė ar tebemano, kad ir baltų kalbinėje bendrystėje, ir slavų prokalbėje ide. trumpieji balsiai o ir a virtę a. M. Bartolis¹³, V. Poržežinskis¹⁴, H. Jakobzonas¹⁵, F. Fortunatovas¹⁶ ir kt. buvo tos nuomonės, kad baltų-slavų kalbinės vienybės metu egzistavęs balsis ă (a su mažu labializacijos laipsniu), iš kurio vėliau atsiradęs baltų a ir slavų o. Visi šie tyrinėtojai buvo baltų-slavų kalbinės vienybės arba baltų-slavų bendrosios epochos (J. Endzelynas) teorijų šalininkai, o tai greičiausiai ir sąlygojo jų požiūrį į baltų ir slavų kalbų vokalizmo raidą: baltų kalbose turėję vykti tie patys reiškiniai, kaip ir slavų. Kadangi visose baltų kalbose vietoj ide. o ir a buvo a, tai ir baltų kalbinėje bendrystėje, šių tyrinėtojų nuomone, taip pat turėjęs būti a. Darant išvadą, kad baltų kalbose seniau būta balsio a, nebuvo pakankamai remiamasi pačių baltų kalbų faktais. Antai J. Endzelynas¹⁷ buvo linkęs manyti, kad baltų-slavų epochoje turėjęs egzistuoti balsis a dėl dviejų priežasčių: 1) ide. o virtimo a bangą, apėmusi indų-iranėnų, albanų ir germanų kalbų plotą, turėjusi užlieti ir su jomis besiribojančias baltų bei slavų kalbas; 2) vietoj dabartinio slavų kalbų balsio o slaviškos kilmės graikų ir ugrų-finų kalbų skoliniuose esąs a. Šiuos skolinius pagrindiniu argumentu, kad slavų prokalbėje egzistavo trumpasis balsis a, laikė ir kiti minėtieji tyrinėtojai. Gana seniai buvo pareikšta ir kita nuomonė. K. Brugmanas¹⁸ manė, kad ide. o ir a baltų-slavų kalbinės vienybės metu virtę balsiu a, kuris slavų kalbose išlikęs, o baltų kalbose pakitęs į a. Tačiau jo nuomonė, kad baltų kalbose seniau egzistavęs ¹ M. Much, Abhandlungen zur germanischen Philologie, „Festgabe für R. Heinzel“, Halle, 1898, p. 213. ² P. Kretschmer, Die slavische Vertretung von indogermanischen o, AfslPh, 27, 1905, p. 228–240. ³ Я. Эндзелин, Славяно-балтийские этюды, p. 106–107. ⁴ J. J. Mikkola, Urslavische Grammatik, I, Heidelberg, 1913, p. 48. ⁵ W. Vondrák, Vergleichende slavische Grammatik, I, 2. Aufl., Göttingen, 1924, p. 106. ⁶ E. Schwarz, Zur Chronologie von asl. a > o, AfslPh, 41, 1927, p. 124–136. ⁷ T. Lehr-Splawiński, O pochodzeniu i praojczyźnie słowian, p. 24. ⁸ A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 107. ⁹ Я. С. Отрембский, Славяно-балтийское языковое единство, ВЯ, 5, 1954, p. 28. ¹⁰ K. Horálek, Úvod do studia slovanských jazyků, Praha, 1962, p. 99. ¹¹ P. Arumaa, Urslavische Grammatik, I, p. 74–77. ¹² В. Георгиев, Вокалната система в развоя на славянските езици, София, 1964; Нови теории и традиционални заблуди, „Български език“, 15, 1965, p. 297–307. ¹³ M. G. Bartoli, Riflessi slavi di vocali labiali romane e romanze, greche e germaniche, „Zbornik u slavu V. Jagića“, Berlin, 1908, p. 30–60. ¹⁴ W. Porzeziński, Die baltisch-slavische Sprachgemeinschaft, p. 16. ¹⁵ H. Jacobsohn, Arrier und Ugrofinnen, Göttingen, 1922, p. 75. ¹⁶ Ф. Ф. Фортунатов, Лекции по фонетике старославянского (церковно-славянского) языка, Петроград, 1919, p. 26. ¹⁷ Я. Эндзелин, op. cit., p. 106–107. ¹⁸ K. Brugmann, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, I, 1, p. 146. 53 o, gerai argumentuota nebuvo. V. Tomsenas19 ir H. Jakobzonas20 savo teiginius, kad baltų kalbose seniau būta balsio o, rėmė baltiškos kilmės ugrų-finų kalbų skoliniais, kur vietoj dabartinio baltų kalbų a pasitaiko trumpasis balsis o. Remdamasis baltiškos kilmės Pabaltijo finų kalbų skoliniais, K. Būga21 manė, kad seniausiuoju baltų-finų kalbų kontaktų periodu ide. o baltai buvo išlaikę sveiką tik nekirčiuotoje pozicijoje, o kirčiuotą išvertę a. Teiginį, kad baltų kalbinėje bendrystėje egzistavęs trumpasis balsis o, pastaruoju metu mėginama pagrįsti naujais faktais. J. Kazlauskas22 mano, kad lietuvių kalbos rytinių aukštaičių tarmių in, un ir žemaičių tarmių ẹn, ọn galėję atsirasti iš ẹn, ọn. Toliau J. Kazlauskas teigia, kad latvių kalbos junginių ẹn, ọn virtimas ē, ō ir paskui (susidarius koreliacijai ē : ō) į ie, uo esąs paprastesnis ir suprantamesnis. Junginiai en, an nebūtinai turėję duoti ē, ō, nes esą galimi ir nosiniai ẹ, ą. V. Mažiulis23 mano, kad prūsų kalbos tipo doalgis „dalgis“ žodžiuose grafema oa žyminti ilgą balsį ō, dėl cirkumfleksinio pailgėjimo atsiradusį iš trumpojo o, kuris, jo nuomone, laikytinas bendrabaltškuoju. Teiginį, kad baltų kalbinė bendrystė turėjo trumpąjį balsį o, remia, gal būt, dar ir kiti duomenys. 1. Tyrinėjant baltų kalbų vokalizmo raidą, mokslinėje literatūroje jau buvo nurodytas vokalizmo sistemų raidos polarizacijos principas24. Jis aiškiai matyti iš žemaičių tarmių vokalizmo sistemų raidos. Čia platūs ir atviri yra ne tik balsiai a, e, bet ir balsiai ɔ, ẹ. Kad balsiai ɔ, ẹ yra kilę iš siaurųjų balsių u, i, rodo junginiai um, un, im, in, kuriuose balsiai u, i daugiausia išliko nepakitę. Tą faktą, kad balsiai u, i visose kitose lietuvių kalbos tarmėse išlaikė savo siaurumą, o žemaičių tarmėje praplatėjo, greičiausiai reikia aiškinti didele ilgųjų balsių labializacija ir dideliu jų siaurėjimu, plg. lk. uo, ie→žem. ū, ī, ọu, ẹi, lk. o, ė→žem. uo, ie. Vadinasi, žemaičių tarmių ilgųjų balsių sistema kito siaurėjimo ir labializacijos kryptimi, o trumpųjų balsių sistema, atvirkščiai, – platėjimo ir delabializacijos kryptimi. Tokiu atveju belieka padaryti išvadą, kad ne tik balsiai ɔ, ẹ, bet ir balsiai a, e yra atsiradę iš siaurų ir labializuotų trumpųjų balsių (u, i resp. o, ẹ). Turint galvoje šią trumpųjų balsių platėjimo tendenciją, kai kuriose pozicijose pasitaikantį jų siaurumą galima laikyti senu. Antai žemaičių tarmės junginiuose, kaip jau minėta, um, un, im, in balsiai u, i būna visuomet siauri, kitaip sakant, čia dėl nosinių balsių įtakos jie bus išlaikę savo pirmykštį charakterį. Lygiai taip pat ir žemaičių junginių ɔm, ɔn, ẹm, ẹn balsius ɔ, ẹ reikia laikyti senesniais, negu atvirojo skiemens a, e. Apie tai mokslinėje literatūroje jau buvo rašyta25. Šiaurės dounininkų tarmės senovinio kirčio pozicijoje turi siaurus, kai kur dėl didelio siaurėjimo diftongizuotus balsius ẹ/ie, jei tolesniame skiemenyje yra siau- 19 V. Thomsen, Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske)Sprog, Köbenhavn, 1890, p. 89. 20 H. Jacobsohn, op. cit., p. 75. 21 K. Būga, RR, I, p. 457. 22 И. Казлаускас, К развитию общебалтийской системы гласных, ВЯ, 4, 1962, p. 20–24. 23 В. Мажюлис, Заметки по прусскому вокализму, „Вопросы теории и истории языка (Сборник в честь профессора Б. А. Ларина)“, Ленинград, 1963, p. 192–193; V. Mažiulis, Remarques sur le vocalisme du vieux prussien, „Acta baltico-slavica“, 2, 1965, p. 55. 24 И. Казлаускас, op. cit., p. 21–22. 25 И. Казлаускас, op. cit., p. 23. 54 rieji balsiai u, i (trumpi ar ilgi). Prieš kitus tolimesnio skiemens balsius čia yra platus e. Katroje pozicijoje yra išlaikytas senesnis balsio e charakteris, rodo balsių u, i elgesys. Siaurieji balsiai u, i didžiojoje dounininkų tarmių arealo dalyje yra nepakitę prieš tarmės siauruosius balsius u, ū, uo, i, ī, ie. Prieš kitus tarmės balsius jie yra praplatėję, virtę ọ, ẹ26. Jeigu balsiai u, i prieš siauruosius balsius išlaikė savo pirmykštį charakterį, vadinasi, ir balsis e šioje pozicijoje taip pat galėjo išlaikyti savo pirmykštį charakterį (siaurumą). Taigi čia aprašytieji faktai rodo, kad žemaičių dialektų pirminiai trumpieji balsiai greičiausiai buvo siauri o, ẹ. Rytų aukštaičių tarmėse (vadinamuosiuose rotininkuose) vietoj kirčiuoto negalinūninio literatūrinės kalbos balsio a yra tariamas o (dialektologinė transkripcija žymimas ə ir ă), plg. anykštėnų, kupiškėnų rotai, gražū (acc. sing.), vokaras, dorbas. Nekirčiuotoje pozicijoje ir kirčiuotame žodžio gale, kuris fonologiškai prilygsta nekirčiuotai pozicijai, čia yra a, plg. vakarai, gražūs, giria27. Kyla klausimas, ar rotininkavimas yra naujai atsiradęs reiškinys, ar jis yra paveldėtas iš senų laikų (kitaip tariant, katros pozicijos — kirčiuotosios ar nekirčiuotosios — vokalizmas yra senesnis). Rotininkavimas yra išplitęs palyginti nedideliame plote tarp Papilio ir Ukmergės28. Kadangi pietinėje rotininkavimo ploto dalyje neveikia balsių asimiliacija ir todėl garsų santykiai yra aiškesni, pradžioje čia ir bus apsiribota šios dalies tarmių balsių sistemų nagrinėjimu. Z. Zinkevičiaus duomenimis29, pavyzdžiui, Anykščių tarmės balsių sistemos yra tokios: trumpieji balsiai ilgieji balsiai kirčiuotoje pozicijoje u. i. ū ī ə. ẹ. uo ie nekirčiuotoje pozicijoje u i u. i. a e a. e. Prieš dviftongų uo ir ie (kurie sinchroniniu požiūriu traktuotini, gal būt, kaip įtemptosios fonemos) atsiradimą ilgųjų balsių sistema kirčiuotoje pozicijoje galėjo būti tokia: ū ī ō ē ā ē Kiekvienos fonemos padėtį sistemoje galėjo charakterizuoti tokie diferencialiniai požymiai: fonemos /ū/ ir /ī/ — difuzinės (priešpastatytos fonemoms /ō/ ir /ē/) ir nekompaktinės (priešpastatytos fonemoms /ā/ ir /ē/); 26 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 61–62. 27 Plačiau žr. Z. Zinkevičius, op. cit., p. 50. 28 Z. Zinkevičius, op. cit., p. 50–51 ir žemėl. Nr. 6. 29 Z. Zinkevičius, op. cit., p. 50 tt. 55 fonemos /ō/ ir /ē/ – nedifuzinės (priešpastatytos fonemoms /ū/ ir /ī/) ir nekompaktinės (priešpastatytos fonemoms /ā/ ir /ē/); fonemos /ā/ ir /ē/ – kompak­tinės (priešpastatytos fonemoms /ō/ ir /ǭ/) ir nedifuzinės (priešpastatytos fonemoms /ū/ ir /ī/). Be to, fonemos /ū/, /ō/, /ā/ ir /ī/, /ē/, /ė/, atrodo, turėjo diferencinius požymius „bemoliškumas – dieziškumas“. Fonemos /ū/, /ō/, /ā/ bemolinėmis apibūdintos dėl to, kad fonetiniame lygyje smarkiai labializuoti buvo ne tik balsiai ū ir ō, bet tam tikrą labializacijos laipsnį, atrodo, turėjo ir ā (adekvatesnis žymėjimas būtų ā ar net ā). Kad balsis ā buvo labializuotas, rodo jo labializavimasis ligi diftongo uo žemaičių ir kai kuriose aukštaičių tarmėse (apie Zietelą, Lazūnus, Ramaškonis ir apie Adutiškį bei Gerdasias prie Druskininkų 30). Ši diftongizacija pati savaime suponuoja bal­sio ā tam tikrą pirmąjį labializacijos laipsnį. Tai, kad balsis ā buvo kompak­tinės, nedifuzinės ir, be to, bemolinės fonemos manifestantas, patvirtina, atrodo, ir slavų kalbų balsio a perteikimas lietuvių ilgųjų balsiu o (plg. liet. striōkas ir s. rus. strachъ, lenk. strach). Rytinių baltų kalbinei bendrystei rekonstruotinas greičiausiai toks balsis, kokį dabar turi rytų aukštaičiai (apie Dusetas, Svėdasus, Alantą, Uteną) ir vakarų žemaičiai (apie Karklę, Žardę). Šio balsio (t. y. ā) archaiškumą rodo ir geografinis momentas: pagal arealinės lingvistikos principus kalbinis reiškinys ar faktas, egzistuojantis marginaliniuose ar vienas nuo antro nutolusiuose arealuose, yra senesnis už tą kalbinį reiškinį ar faktą, kuris yra paplitęs centriniame ar ištisiniame areale31. Kitaip sakant, yra pamato manyti, kad minėtose rytų aukštaičių ir pajūrio žemaičių tarmėse išliko senasis rytinių baltų kalbinės bendrystės ā. Palyginę rytinių baltų kalbinės bendrystės ilgųjų balsių sistemą su Anykščių tarmės ilgųjų balsių sistema, matome, kad: 1) fonematiniame lygyje jos elementų tarpusavio padėtis ir priklausomybė liko ta pati: fonemos charakterizuojamos tais pačiais diferenciniais požymiais, kaip ir anksčiau; 2) fonetiniame lygyje jos elementai kito nedidelės labializacijos ir siaurėjimo kryptimi: ō, ē→uo, ie ir ā, ē→ɔ, ė. Kyla klausimas, kuria kryptimi – siaurėjimo ar platėjimo – kito Anykščių tarmės trumpųjų balsių sistema ir koks buvo jos raidos santykis su ilgųjų balsių sistemos raida. Atsakant į šį klausimą, svarbi yra ta aplinkybė, kad rytų aukštaičių tarmėse (bent tose, kurios įeina į rotininkavimo plotą) yra susidariusi koreliacija tarp trumpųjų balsių, čia pailgintų ligi pusilgių, ir ilgųjų balsių. Šios koreliacijos buvimą patvirtina daugelis faktų. Apie Ukmergę neutralizuotos ne tik ilgumo – trumpumo, bet ir lokalinės (tembro) opozicijos, plg. rōtas „ratas“ : prōtas „protas“. Šiaurinėje rotininkavimo arealo dalyje, kur veikia balsių asimiliacija, vienodas likimas ištiko tiek trumpąjį e, tiek ir ilgąjį ē. Prieš bemolinius balsius ir absoliutiniame žodžio gale vietoj literatūrinės kalbos e ir ē kupiškėnų tarmėje yra a resp. ā, o prieš diezi­nius balsius ir etimologinį j – e resp. ē. Pozicijoje po k, g, š, ž, č, j nepriklausomai nuo tolimesnio skiemens kokybės dauguma kupiškėnų turi e resp. ē, o apie Papilį prieš bemolinius balsius ir absoliutiniame žodžio gale minėtoje pozicijoje yra æ resp. ǣ32. 30 Z. Zinkevičius, op. cit., p. 71. 31 В. Пизани, Общее и индоевропейское языкознание, „Общее и индоевропейское языкознание (Обзор литературы)“, Москва, 1956, p. 112–114. 32 Z. Zinkevičius, op. cit., p. 54, 74. 56 Susidarius (daugiausia dėl trumpųjų balsių ilgėjimo) koreliacijai tarp trumpųjų ir ilgųjų balsių, abi vokalizmo sistemos turėjo kisti viena ir ta pačia kryptimi. Kadangi, kaip matėme, ilgųjų balsių sistema labializavosi ir siaurėjo, tai labializacijos ir siaurėjimo kryptimi turėjo kisti ir trumpųjų balsių sistema. Vadinasi, rytų aukštaičių siaurieji balsiai o, ẹ greičiausiai yra naujai atsiradę iš senesnių plačiųjų balsių a, e. Nekirčiuotoje pozicijoje ilgųjų balsių sistema rotininkų tarmėse kito priešinga kryptimi – ji trumpėjo ir platėjo. Antai Anykščių tarmėje ō, ē delabializavosi bei platėjo ir tuo būdu sutapo su ā, ē, o pastarieji, delabializuodamiesi ir platėdami, virto a., æ.. Nekirčiuotoje pozicijoje rotininkų tarmės visur turi plačius trumpuosius balsius. Taigi vienoda rotininkų tarmių vokalizmo sistemų raida nekirčiuotoje pozicijoje taip pat remia teiginį apie vienodą jų raidą ir kirčiuotoje pozicijoje. Koreliacijos tarp trumpųjų ir ilgųjų balsių egzistavimą rytų aukštaičių tarmėse (resp. trumpųjų balsių ilgėjimą, siaurėjimą ir labializaciją kirčiuotoje pozicijoje) rodo dar ir tai, kad didesniame rotininkų plote greta ilgųjų balsių ō, ō randame trumpąjį (čia pailgintą) ɔ, o rytinėje to ploto dalyje greta ā – trumpąjį balsį ā. Paribio tarmėse šie santykiai gali būti supainioti – greta ɔ gali būti ā (Trakinių kaime tarp Kavarsko ir Alantos), o greta ā – ɔ (Švedasų šnektoje)³³. Tačiau pats koreliacijos egzistavimas neabejotinas ir čia. Kupiškėnų tarmės balsių kaitaliojimasis priklausomai nuo pozicijos (asimiliacija) bus suprantamas tuo atveju, jei mes manysime, kad čia seniau egzistavo platūs atviri balsiai e resp. ē, kurie prieš bemolinius balsius ir absoliutiniame žodžio gale dar labiau praplatėjo ir virto a resp. ā, o prieš diezinius balsius ir etimologinį j susiaurėjo ir virto ẹ resp. ē, t. y. e resp. ē → a resp. ā; e resp. ē → ẹ resp. ē Plataus balsio a siaurėjimą rotininkų tarmėse rodo ir tai, kad akutiniame diftonge au yra balsis a (bet ne o). Jis nesusiaurėjo, matyt, dėl kirčio pobūdžio ir dėl u, prieš kurį, atrodo, negali būti siauras balsis (e ar o). Labializuotas balsis a kai kur pasitaiko ir žemaičių tarmėse (apie Laukuvą, Sedą ir kt.)³⁴. Tačiau jis ir čia greičiausiai yra naujas, nes žemaičių tarmėse dėl smarkiai labializuotų ir susiaurėjusių ilgųjų balsių trumpieji balsiai dėsningai turėjo pasidaryti atviri ir platūs. Minėtieji lietuvių kalbos tarmių vokalizmo pakitimai (poliarizacinė trumpųjų ir ilgųjų balsių raida žemaičių tarmėje, koreliacijos susidarymas ir asimiliacijos reiškiniai rytų aukštaičių tarmėse), gal būt, rodo, kad trumpieji balsiai o, e virto atvirais a, e palyginti seniai. 2. Latv(i)ų kalboje trumpąjį balsį o vietoj literatūrinės kalbos a turi aukšzemniekų rytinės tarmės. Balsis o čia gali būti tiek kirčiuotoje, tiek ir nekirčiuotoje pozicijoje (plg. lat. vosara ir vosora „vasara“), tiek prieš užpakalinės, tiek ir prieš 33 Z. Zinkevičius, op. cit., p. 50. 34 Z. Zinkevičius, op. cit., p. 51. 57 priešakinės eilės balsius (plg. lat. lobs „labas“ ir obi „abi“)³⁵. Nepatyrinėjus latvių kalbos tarmių vokalizmo sistemų raidos, sunku ką pasakyti apie šio balsio senumą. Trumpasis balsis o pasitaiko ir prūsų kalboje. Prūsų kalbos Elbingo žodynėlyje vietoj a gana dažnai randamas o³⁶, plg. pr. wobse „vapsva“, sompisinis „rupi duona, Grobbrot“ (pr. som- atitinka liet. sam-). Šis o gali būti seniau plačiau vartoto trumpojo balsio o liekana³⁷. 3. Kad baltų kalbinėje bendrystėje galėjo egzistuoti trumpasis balsis o, rodo, galimas daiktas, ir baltiškos kilmės Pabaltijo finų kalbų skoliniai, kuriuose tam tikrais atvejais yra o, plg. suom. morsian ir liet. marti, suom. oinas ir liet. avinas, suom. lohi ir liet. lašiš ir kt.³⁸ Pastaruoju metu V. Šteinicas pareiškė patikimą nuomonę, kad žodžiai su o priklauso seniausiajam baltiškos kilmės ugrų-finų kalbų skolinių sluoksniui³⁹. Kai kurie tyrinėtojai, pradedant K. Brugmannu⁴⁰, linkę manyti, kad ir slavų prokalbėje taip pat būta trumpojo balsio o. Tokios nuomonės buvo ar tebėra M. Fasmeris⁴¹, A. Meje⁴², S. Bernšteinas⁴³, F. Filinas⁴⁴ ir kt. Faktą, kad slavų kalbų balsį o slaviškos kilmės graikų kalbos skoliniuose ir toponimuose atliepia balsis a, pavyzdžiui, M. Fasmeris⁴⁵ taip aiškino: graikų kalbos uždaras balsis o netikęs perduoti slavų kalbų balsiui o, nes šis buvęs atviras. Slavų prokalbėje, A. Meje’s nuomone⁴⁶, didelio tembro skirtumo tarp trumpojo o ir ilgojo a nebuvę. Skirtumas buvęs daugiausia kiekybinis. S. Bernšteinas mano⁴⁷, kad slavų kalbų balsis o seniau turėjęs mažą labializacijos laipsnį. Vadinasi, vieni tyrinėtojai teigia, kad slavų prokalbėje buvęs trumpasis balsis a arba ă, o kiti linkę manyti, jog slavų prokalbėje būta balsio o. Iš tikrųjų, tarp šių dviejų požiūrių nėra tokio didelio skirtumo, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mat, tie, kurie teigia slavų prokalbėje buvus balsį a, taip pat mano, kad šis trumpasis balsis buvęs truputį labializuotas ir labiau uždaras, negu balsis a. O tie, ³⁵ J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, p. 110–123; M. Rudzīte, Latviešu dialektoloģija, Rīgā, 1964, p. 267–271. ³⁶ E. Berneker, Die preussische Sprache, I. Lautlehre, Strassburg, 1895, p. 27; J. Endzelin, Zum o für a im Elbinger Vokabular, StB, 5, 1935–1936, p. 94–98; Senprūšu valoda, Rīgā, 1943, p. 24. ³⁷ Plg. И. Казлаускас, op. cit., p. 21. ³⁸ Iš pastarųjų metų literatūros žr. E. Nieminen, Über einige Eigenschaften der baltischen Sprache, die sich in den ältesten baltischen Lehnwörtern der ostseefinnischen Sprachen abspiegelt, „Sonderabdruck aus den Sitzungsberichten der Finnischen Akademie der Wissenschaften 1956“, Helsinki, 1957, p. 199–200; A. Sabaliauskas, Baltų ir Pabaltijo suomių kalbų santykiai, LKK, 6, 1963, p. 109–136. ³⁹ W. Steinitz, Zur Periodisierung der alten baltischen Lehnwörter im Ostsee-Finnischen, „Symbolae linguisticae in honorem Georgii Kurylowicz“, Wrocław–Warszawa–Kraków, 1965, p. 297–303. ⁴⁰ K. Brugmann, op. cit., p. 146. ⁴¹ M. Vasmer, Zwei kleine Abhandlungen. II. Zur slavischen Vertretung von arioeurop. o, KZ, 41, 1907, p. 157–164. ⁴² А. Мейе, Общеславянский язык, Москва, 1951, p. 42–44. ⁴³ С. Б. Бернштейн, Очерк сравнительной грамматики славянских языков, p. 144–146. ⁴⁴ Ф. П. Филин, Образование языка восточных славян, p. 101. ⁴⁵ M. Vasmer, op. cit., p. 157–164. ⁴⁶ A. Meje, op. cit., p. 44. ⁴⁷ С. Б. Бернштейн, op. cit., p. 143. 58 kurie mano slavų prokalbėje buvus trumpąjį balsį o, kartu pabrėžia ir jo silpną labializacijos laipsnį bei atvirumą. Tiksliau apibrėžti slavų prokalbės trumpojo balsio kokybę leidžia, atrodo, tokie faktai: 1. Kad slavų prokalbės balsis, kilęs iš ide. o ir a, fonetiškai galėjo būti artimesnis balsiu a, negu o, rodo slaviškos kilmės ugrų-finų, baltų, germanų ir graikų kalbų skoliniai bei toponimai, kurie visur turi a vietoj dabartinio slavų kalbų balsio o, plg. suom. papu „pupą“ iš rus. боб, pr. maddla „malda, Bitte, Gebet“ iš lenk. modła, s. bavarų Rasa iš sl. ražb, gr. βάβεω „senė“ iš sl. *baba ir kt. Kitų kalbų a slavų visur yra perteikiamas balsiu o, plg. s. sl. kotblъ „katilas“ iš got. *katils (plg. katile gen. pl.). Tai rodo, kad skolinimosi metu slavų kalbos turėjo balsį a. 2. Baltarusijos ir kai kurie pietinės Rusijos dialektai, taip pat kai kurie labai archaiški Bulgarijos dialektai48 nekirčiuotoje pozicijoje turi balsį a (vadinamasis „akavimas“), plg. baltar. каза́, rus. каза́ (rašoma коза) ir bulg. kazý-te (nom. pl.). Nekirčiuotoje pozicijoje šie dialektai bus išlaikę praslaviškąjį trumpąjį balsį a49. „Akavimo“ kilmės klausimu neseniai vykusioje diskusijoje50 vyravo požiūris, jog šį baltarusių ir pietinių Rusijos tarmių ypatybė atsirado gana vėlai (apie XIII–XIV a.)51 spontaniškai arba veikiama substrato. Patikimesnė, atrodo, vis dėlto yra pirmoji „akavimosi“ kilmės interpretacija — šių tarmių nekirčiuotosios pozicijos a laikytinas praslaviškojo a reliktu, nes: a) tai verčia pripažinti geografinis momentas (plg. analoginį archaikinių bulgarų dialektų reiškinį); b) slavų prokalbėje egzistavus trumpąjį a patvirtina fonologiniai tyrinėjimai. 3. Visi ligšioliniai tyrinėtojai slavų prokalbei yra rekonstravę koreliaciją a : ā (resp. ă : ǟ)52. Ide. trumpojo balsio o virtimas a ir sutapimas su ide. a refleksu buvo susijęs su kitų slavų prokalbės balsių delabializacija. Slavų prokalbėje kartu su priešbalsių palatalizacija vyko priešbalsių labializacijos (resp. balsių delabializacijos) 48 Ст. Стойков, Акане в говора на с. Триград (Девинско), „Български език“, 13, 1963, p. 8–21. 49 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 107; G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 386–387; В. И. Георгиев, Русское аканье и его отношение к системе фонем праславянского языка, ВЯ, 2, 1963, p. 20–29; Общеславянское значение проблемы аканья, ВЯ, 4, 1964, p. 151–152. 50 В. Г. Руделев, К фонологической интерпретации русского аканья, ВЯ, 2, 1963, p. 30–38; П. С. Кузнецов, К вопросу о происхождении аканья, ВЯ, 1, 1964, p. 30–41; В. В. Колесов, О некоторых особенностях фонологической модели, развивающей аканье, ВЯ, 4, 1964, p. 66–79; Я. Риглер, К проблеме аканья, ВЯ, 5, 1964, p. 36–45; В. И. Лыткин, Ещё к вопросу о происхождении русского аканья, ВЯ, 4, 1965, p. 44–52; Г. А. Хабургаев, О фонологических условиях развития русского аканья, ВЯ, 6, 1965, p. 55–63. Dar plg. M. Halle, Akan’e (The Treatment of Unstressed Nondiffuse Vowels in Southern Great Russian Dialects), „Symbolae linguisticae in honorem Georgii Kuryłowicz“, p. 103–109. 51 Plg. В. И. Борковский, П. С. Кузнецов, Историческая грамматика русского языка, М., 1963, p. 142. 52 R. Jakobson, Remarques sur l’évolution phonologique du russe comparée à celles des autres langues slaves, TCLP, 2, 1929, p. 20–23; F. V. Mareš, Vznik slovanského fonologického systému a jeho vývoj do konce období slovanské jazykové jednoty, „Slavia“, 25, 1956, p. 445; G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 150–162; H. ван Вейк, К истории фонологической системы в общеславянском языке позднего периода, „Slavia“, 19, 1950, p. 293. 59 procesas. Pastarųjų metų fonologinių tyrinėjimų konstatuota53, kad trumpieji balsiai o ir a (kaip ir ō bei ā) pirmiausia sutapo pozicijoje po lūpinių priebalsių. Čia balsio o (kaip ir ō) diferencialinis požymis „bemoliškumas“ pasidarė irrelevantinis, nes tas požymis buvo lūpinių priebalsių konstitutyvinis elementas (plačiau žr. šio darbo p. 67 tt.). Teiginiui, kad slavų prokalbėje egzistavo trumpasis balsis a (bet ne o),1 prieštarauja vyriškosios giminės o-kamienių vardžodžių vienaskaitos vardininko ir galininko galūnė -ō – fonetiškai ji galėjo ir ...irasti tik iš *-os ir *-om per tarpinius *-u(s) ir *-u(m). Vienaskaitos vardininko galūnės -ō atsiradimą vietoj *-as (plg. s. sl. vьlkъ) G. Ševel iovas visai pagrįstai linkęs aiškinti morfologinėmis priežastimis54. Galūnė *-am galėjusi virsti -ō labai lengvai, nes balsių siaurėjimas prieš nosinius priebalsius esąs dažnas reiškinys, aptinkamas daugelyje kalbų. Po slavų prokalbės žodžio galo fonetinių pakitimų dėl o ir u kamienų analogijos susidariusi tokia proporcija: *-u (acc. sing., u kam.): *-u (nom. sing., u kam.)= *-u (acc. sing., o kam.): x (nom. sing., o kam.), kur x turėjęs būti lygus *-u. Vadinasi, niekas netrukdo manyti, kad slavų prokalbėje būta trumpojo a, galimas daiktas, kiek labializuoto, nes slaviškos kilmės rumunų kalbos skoliniuose vietoj slavų prokalbės a yra oa, plg. rum. groază „siaubas“ iš sl. *graza55. Slavų trumpasis balsis a, tyrinėtojų nuomone, virto o gana vėlai (apie VIII–IX a.), prieš pat pirmųjų slavų kalbų rašto paminklų pasirodymą56. Po IX a. slaviškos kilmės skoliniai kitose kalbose jau gana dažnai turi o, plg. gr. Σϑλοβενοί iš sl. *slověne. Beveik visi tyrinėtojai sutinka, kad tiek baltų, tiek ir slavų kalbose pirminė trumpųjų balsių sistema buvo trikampė: Tačiau tiek pat galima ir antra alternatyva, kad šių kalbų pirminė trumpųjų balsių sistema buvo keturkampė: kurioje nebuvo opozicijos a : o. Be baltų ir slavų kalbų, ide. trumpieji balsiai o ir a sutapo dar germanų, albanų, senojoje indų ir hetitų kalbose. Šiose kalbose jiems atliepia a. 53 B. K. Журавлев, Формирование группового сингармонизма в праславянском языке, ВЯ, 4, 1961, p. 35–36. 54 G. Y. Shevelov, op. cit., p. 156–157. 55 G. Y. Shevelov, op. cit., p. 162. 56 E. Schwarz, op. cit., p. 136; H. ван Вейк, op. cit., p. 293; F. V. Mareš, op. cit., p. 445; G. Y. Shevelov, op. cit., p. 151; B. K. Журавлев, Из истории вокализма в праславянском языке позднего периода, ВЯ, 2, 1963, p. 13, 19; В. И. Георгиев, ВЯ, 2, 1963, p. 29; Нови теории и традиционални заблудки, „Български език“, 15, 1965, p. 297–307. 60 Trumpasis balsis a ide. kalbinėje bendrystėje, matyti, buvo retas. Jis dažniausiai pasitaikė ekspresyvinėje, techninėje ir buitinėje leksikoje, o balsių kaitoje jis beveik nedalyvavo57. Fonemas o ir a skiriančių Europos kalbų leksika, turinti trumpąjį balsį a, apsiriboja daugiausia žemės ūkio sritimi, ir dėl tos priežasties ši leksika, taigi ir fonema a, gali būti vėlesnės kilmės58. Kai kurie tyrinėtojai linkę manyti, kad pietinių ide. kalbų (armėnų, graikų, italikų ir keltų) opozicija o : a gali būti atsiradusi vėliau dėl laringalų kritimo59. Todėl visai įmanoma, kad tos ide. kalbos, kurios neturi opozicijos o : a, niekad jos ir neturėjo. Prabaltiškasis trumpasis balsis o ir praslaviškasis a gali atliepti pietinių ide. kalbų o ir a. Sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, svarbu yra išsiaiškinti, kokius neįtemptų kompaktinių fonemų manifestantus resp. žemojo pakilimo užpakalinius trumpuosius balsius turėjo baltų ir slavų kalbos pirmaisiais amžiais po išsiskyrimo iš ide. kalbinės bendrystės. To pasakyti negalima dėl daugelio priežasčių, iš kurių svarbiausios: a) neturime duomenų, kuriais remdamiesi galėtume rekonstruoti tokių tolimų epochų vokalizmo santykius, t.y. nežinome, ar tikrai tuo metu baltų dialektai turėjo trumpąjį balsį o, o slavų dialektai – trumpąjį balsį a; b) neaišku, kokia trumpųjų balsių sistema (trikampė ar keturkampė) baltų ir slavų kalbose buvo pirminė; c) nežinome tikslios absoliutinės chronologijos, kada ide. trumpųjų balsių o ir a refleksai (pripažinus trikampę trumpųjų balsių sistemą pirmine) sutapo baltų ir slavų kalbose. Šiaip ar taip, kokią trumpųjų balsių sistemą belaikytume pirmine, viena yra aišku: lygiai tokią pat, kaip baltų ir slavų kalbų, pirminę trumpųjų balsių sistemą turėjo ir kiti ide. dialektai (pvz., germanų). Vadinasi, vienodos pirminės baltų ir slavų kalbų trumpųjų balsių sistemos rekonstrukcija jokiu būdu nerodo bendros, skirtingos nuo kitų ide. dialektų baltų-slavų raidos pakopos resp. baltų-slavų kalbinės vienybės. Ide. ilgieji balsiai ō ir ā Ide. ilgieji balsiai ō ir ā slavų kalbose sutapo. Baltų kalbos jų skirtumą išlaikė. Taigi baltų ir slavų kalbos smarkiai skiriasi ide. ilgųjų balsių raida. Sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problemą, svarbu yra išsiaiškinti, kada slavų kalbos pradėjo nebeskirti ide. ilgųjų balsių. Ide. ā latvių kalboje yra išlaikytas sveikas (ā), lietuvių kalboje jis virto o, o slavų kalbos čia turi a, plg.: liet. brólis, broter-ėlis, lat. brãlis, brāter-ītis, s. sl. bratrъ : s. ind. bhrātā, gr. φράτηρ „brolijos narys“, lot. frāter, got. broþar (o iš ide. ā), toch. A pracar; 57 A. Meillet, Introduction à l’étude comparative des langues indo-européennes, 7 éd., Paris, 1934, p. 99, 166–168. Plg. „La voyelle a se trouve notamment dans des mots de caractère populaire, technique ou affectif“ (p. 99). 58 H. Kuhn, Ablaut, in: Altertumskunde, KZ, 71, 1954, p. 129–161. 59 J. Kuryłowicz, L’apophonie en indo-européen, Wrocław, 1956, p. 167–168. 61 liet. moté, móteris, lat. māte, s. sl. mati: s. ind. matā, gr. (dorėnų) μάτρη, lot. māter, toch. A mācer. Ide. ō slavų kalbose virto a. Rytinių baltų kalbose jo refleksas buvo dvejopas. Vienur ide. ō virto uo, plg.: liet. juos-ta, lat. juos-ta, s. sl. po-jasъ „diržas“ : gr. ζωστός „apjuostas“ (= liet. juostas), avest. vāh „diržas“ (ā iš ide. ō); liet. puo-tà: gr. πώ-νω „geriu“, lot. pō-tus „gertas“, s. ind. pā-ti „(jis) geria“ (ā iš ide. ō); liet. uoga, lat. uōga : s. sl. jag-oda; liet. uolektis (ir uolektis), lat. uōlekts : gr. ὠλένη „alkūnė“: *ōl- yra pailgintasis šaknies *el-/*ol- laipsnis (plg. liet. elcūnė, alkūnė ir lat. elkuons); liet. ūosis, lat. uōsis : rus. яс-ень, serb.-chory. jas-ēn; liet. dūo-ti, duo-snùs, duo-slùs, dūo-klė, lat. duō-t, s. sl. da-ti, da-nъ „duoklė“ (= liet. duo-nis „dovana“¹), da-rъ „dovana“: gr. δῶ-μι „duodu“, δῶ-ρον „dovana“, lot. dō-num „dovana“, s. ind. dānám „dovana“ (ā iš ide. ō); bet su o liet. do-snùs (lat. dā-sns), do-slùs, do-vanà (lat. dō-vana), dō-vamas „dovanai duodamas“, dō-vis „davimas“, dō-sai „marčios dovanos“, dō-tas „davimas, dovana“, dō-talas (lat. dā-tali „dovanos“) „davimas, duoklė“, do-tilas „t.p.“: plg. pr. dā-t, dā-twei „duoti“. Ide. ō, kaitaliojėsi su ide. ē, taip pat tam tikrais atvejais yra virtęs uo, plg. brėžti : bruožas; plėšti, lat. plēst : plūostas, lat. plūōsti „plėšyti“, pluosa „šėlimas“; rėžti, s. sl. rěz-ati „smogti“: ruožas, s. sl. razъ „smūgis; karfas“; sėsti : sūodžiai, lat. suōd-rēji „suodžiai“, s. sl. sazъda; ėsti : ūodas, lat. uōds. Kitur ide. ō lietuvių kalboje yra virtęs o, latvių – ā, plg.: liet. nor-ėti: gr. νωρ-εῖν „veikti, daryti“, νώρ-εμενος „didelis, platus“; liet. krōk-ti (ir kriōk-ti), kriog-uoti „šnėkėti arba rėkti užkimusiu balsu“, lat. krākt, krākt, s. rus. krak-ati „krenkšti“: lot. crōc-āre, crōc-īre „krankti (apie varnus)“, gr. κρώζω „krenkščiu“ (-ζ- iš *-gj-), s. vok. aukšt. hruoh „varna“ (uo iš germ. ō); liet. žmōnės, žmona: lot. acc. sing. homōnem (nom. sing. homō) ir hemōnem; šaknis *gʰm-/*gʰem-/*gʰom-; žodžiuose žmōnės, žmona turime nulinio laipsnio šaknį, o normaliojo laipsnio šaknis yra liet. žem-ė; bet s. liet. žmuo (iš *gʰm-ōn); liet. prō, pró- (plg. pró-plaiša): lot. prō, prō(d)-, gr. πρω-; bet lat. pruō-jām, pruō-m „šalin, lauk“; o-kamienių vardažodžių vienaskaitos kilmininkas liet. vilk-o, lat. vilk-a, s. sl. vlъk-a: s. lot. (asmenvardis) Gnaiv-ōd, lot. lup-ō „iš vilko“, s. ind. vṛk-āt, vṛk-ād (-āt -ād iš *-ōd), gr. τω (iš *pōd) „iš kur“. Vietoj dėsningosios balsių kaitos (liet. ē : uo, lat. ē : uo iš ide. ē : ō) lietuvių kalboje pasitaiko kaita ē : o, o latvių kalboje – ē : ā, plg.: liet. bėgti, lat. bēgt: liet. bog-inti „greitai ar sunkiai ką nešti, vežti, danginti, gabenti“, bet lat. buōk-stīt „slėpti“, buōk-stīties „slankioti, valkiotis“; liet. glėbti, lat. glēbt: liet. glōbti „siaūsti, supti, glėbti“, lat. glābt „globoti, saugoti“, liet. globà (acc. sing. glōbą) ir glōba; normalusis balsių kaitos laipsnis yra liet. glab-ōti „glėbti, imti, glėmžti“, lat. glab-āt „saugoti, globoti; laidoti“ (iš balt. *glo-b-); 1 Liet. donis laikytinas slavizmu. 62 liet. korýs (acc. sing. kõrį), lat. kãris : gr. χηρός „vaškas“, lot. cēra; plg. kor-ýti, kor-ýtas; liet. mólis, mõlė „žemė prie molio“, mol-iūgas „molio spalvos, molinas“, lat. mãls (paprastai dgs. mãli): s. sl. mẽlъ „kalkės“; E. Frenkelis čia priskiria ir mėlas, mėlynas²; liet. nókti, lat. nãkti „ateiti“ : got. nehv(a) „arti“, nehv-jan „artintis“, s. vok. aukšt. nãh „arti“ (ā iš ē < ide. ē); liet. plėšti : plótas, greta jų normaliojo laipsnio šaknys *plet- (plg. plėčia, plet-óti) ir *plot- (plg. platus); liet. slėgti (ir slėgti), lat. slėgt : liet. slog-inti „slėgti, spausti“, sloga „tokia liga; sunkenybė, bėda“, slõgas „sunkumas prislegti linams ar kanapėms“, lat. slāga, slāgs „našta, sunkumas, kančia, liga“; bet liet. šliuogas (ir šliuogas) „sunkumas kaiñ prislegti“, lat. šluõga, šluõgs „t.p.“, šluõdz-it, šluõdz-et „slėgti, spausti“; liet. sėsti, sėd-ėti : sod-inti, sõdas (ir sõdnas), s. sl. sadъ, liet. sodà (acc. sing. sõdą), sõdžius (lat. sādzā, sādzius, spėjama, yra lituanizmai); žem. svad-inti „sodinti“ gali būti iš *suod-inti; liet. tvėrė, lat. tvēru „čiuopau, griebiau“: liet. tvorà; normalųjį laipsnį randame tvēr-ia, plg. s. rus. tvor-iti „daryti, kurti“; liet. vókas (ir vokà) „dangtis, antvožas; mirkčiojamas akies uždangalas“, lat. vāks „dangtis“: s. sl. vėko „(akies) vokas, dangtis“; liet. vóras „Spinne“, lat. vāris : liet. vėrė, lat. vēru „vėriau“: normalusis laipsnis yra vēr-ia, var-tai; liet. žolė, lat. zāle : liet. žėlė; normaliojo laipsnio šaknis *g’hel-/*g’hol- randama žodžiuose žėl-ia, žãl-ias. Ide. ō ir ā refleksai prūsų kalboje yra labai neaiškūs. Elbingo žodynėlyje (Pamedės dialekto paminklas) ide. ā yra žymimas grafemomis o ir oa (plg. pr. mothe ir liet. mótė, lat. māte; pr. moazo „teta“ ir liet. mõša, lat. māsa „sesuo“). Lygiai taip pat čia yra žymimas ide. ō (plg. pr. podalis ir liet. žem. puo-dãlis; pr. woasis ir liet. úosis, lat. uosis). Vienodas grafinis ide. ō ir ā refleksų žymėjimas lyg rodytų, kad prūsų kalbos Elbingo žodynėlio dialekte ide. ō ir ā sutapo³. Tačiau J. Kazlauskas mano⁴, kad vienodas grafinis žymėjimas nerodas ide. ō ir ā refleksų opozicijos neutralizacijos. Juk senuosiuose lietuvių kalbos raštuose raide o esąs žymimas tiek o, tiek ir uo. Pr. o (iš ide. ō), J. Kazlausko nuomone, galėjęs būti siauresnis ir labiau labializuotas, negu o (iš ide. ā). Pastarasis galėjęs būti žemesnio pakilimo ir silpnai labializuotas garsas. Prūsų kalbos katekizmuose (Sembos dialekto rašto paminklai) ide. ā refleksas yra žymimas ā arba a (plg. pr. brāti ir liet. brólis, lat. brālis). Ide. ō refleksas čia yra žymimas daugiausia ō arba o (plg. pr. per-ōn-i „bendruomenė“ ir liet., lat. -uon- tokiuose žodžiuose, kaip gel-uon-is ir dzel-uon-s). Tam tikrais atvejais ide. ō refleksas čia yra žymimas ā arba a (plg. pr. dāt, dātwei bei daton ir liet. duóti, lat. duôt; pr. sālin ir liet. žolė, lat. zāle). Vadinasi, katekizmų dialekte ide. ā ir ō refleksų skirtumas yra išlaikytas, išskyrus tam tikrus atvejus, kur ide. ā ir ō, kaip ir rytinių baltų kalbose, yra sutapę. ² E. Fraenkel, LEW, p. 430. ³ Plg. K. Būga, RR, III, p. 104. ⁴ И. Казлаускас, К развитию общебалтийской системы гласных, p. 21. 63 Dvejopas ide. ilgojo balsio ō refleksas baltų kalbose ilgą laiką painiojo tyrinėtojus. Vieni jų (J. Hanušas⁵, O. Videmanas⁶, J. Mikola⁷ ir kt.) vieninteliu ide. ō refleksu baltų kalbose laikė liet. o, lat. ā, o lietuvių ir latvių kalbų uo kildino iš ide. *ōu (arba *ōn ir *ōns). Šiai nuomonei prieštarauja tas faktas, kad dėsninga ide. diftongo *ōu raida lietuvių kalboje buvo ne uo, bet áu, plg. liet. gáuti, káuti ir kt. Kad jų šaknys yra kilusios iš *gōu-, *kōu-, rodo formos gōvė, kōvė. Káuti kildinimą iš *kōu- patvirtina ir kitų ide. kalbų duomenys (plg. s. vok. aukšt. houwan „kalti“ ir lot. cūd ere „kalti, mušti“ < *kou-/*kōu-). Kiti tyrinėtojai (G. Malovas⁸, H. Pedersenas⁹, V. Poržežinskis¹⁰, A. Vajanas¹¹ ir kt.) manė, kad ide. ō lietuvių ir latvių kalbose virtęs tik uo. Tokios nuomonės buvo ir žymiausi baltų kalbų specialistai K. Būga¹², J. Endzelynas¹³, P. Skardžius¹⁴, E. Frenkelis¹⁵ ir J. Otrembskis¹⁶. Visi šie tyrinėtojai lietuvių ir latvių kalbų balsius ō ir ā vietoj laukiamojo uo laikė atsiradusiais dėl balsių kaitos: pagal lietuvių kalbos apofoniją a : o (iš ide. a : ā) greta dėsningosios kaitos a : uo (iš ide. o : ō) atsiradusi taip pat ir balsių kaita a : o (vietoj ide. o : ō). Svarbų vaidmenį čia suvaidinusi ta aplinkybė, kad ide. trumpieji balsiai a ir o baltų kalbose sutapę į balsį a. Šios hipotezės trūkumas yra tas, kad ji nepaaiškina balsių kaitos tokių žodžių (pavyzdžiui, bog-inti), kurie neturi gretiminių formų su trumpuoju balsiu a (pavyzdžiui, *bag- iš ide. *bog-). Be to, esti atvejų, kuriems paaiškinti tyrinėtojai yra priversti sugalvoti gana sudėtingas schemas. Antai norėdamas paaiškinti prūsų kalbos žodžio dāt (plg. liet. dúoti ir lat. duôt) balsį ā, J. Endzelynas sukūrė sudėtingą analogijos teoriją¹⁷. Sprendžiant pagal lat. dakstīt „duoti“, gr. δόσις „dovana“ ir lot. datio „davimas“, baltų kalbose turėjęs būti infinityvas *dat(e)i. Ilgasis ā (plg. pr. dāt) čia atsiradęs dėl to, kad bendratyse betarpiškai prieš *-t(e)i balsis esąs visada ilgas. O lietuvių ir latvių kalbų žodžiai dúoti ir duôt dvibalsį uo yra gavę iš būsimojo laiko formos (plg. liet. dúosiu ir s. ind. dāsyā-mi). Žodžiams, turintiems šaknies balsį o (lat. ā), besikaitaliojantį su ē, vietoj laukiamojo uo, J. Endzelynas bandė surasti indoeuropietiškąjį pagrindą, siūlydamas pri- 5 J. Hanusz, O dobie litewsko-słowiańskiej w stosunku do prajęzyka indoeuropejskiego, p. 254. 6 O. Wiedemann, Das litauische Präteritum, Strassburg, 1891, p. 45–51. 7 J. Mikkola, RSI, 1, 1908, p. 8; Urslavische Grammatik, p. 50–51. 8 G. Mahlow, Die langen Vocal e A, E, O in den europäischen Sprachen, Berlin, 1879, p. 82. 9 H. Pedersen, Wieviel Laute gab es im Indogermanischen?, KZ, 36, 1900, p. 101–103. 10 B. K. Поржезинский, К истории форм спряжения в балтийских языках, Москва, 1901, p. 7. 11 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 112. 12 K. Būga, Priesagos -ūnas ir dvibalsio uo kilmė, RR, II, p. 340–366. 13 J. Endzelin, Le. nākt : li. nók̇ti : got. nēhʷ und der Wechsel von ē und ā, KZ, 62, 1934, p. 23–28; Le. buokstīt und Verwandtes, APh, 5, 1935, p. 10–13; Was ist im Altpreussischen aus ide. ō (und ā) geworden, StB, 4, 1935, p. 133–143; Lettische Grammatik, Riga, 1922, p. 39; Latviešu valodas gramatika, p. 58–59. 14 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, p. 47–48, 544. 15 E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, p. 76. 16 Я. С. Отрембский, Славяно-балтийское языковое единство, ВЯ, 5, 1964, p. 29; tačiau savo „Gramatyka języka litewskiego“ (I, Warszawa, 1958, p. 180–181) J. Otrembskis pripažino ir ide ō > liet. o. 17 J. Endzelin, Was ist im Altpreussischen aus ide. ō (und ā) geworden? p. 136. 64 pažinti ide. balsių kaitą ā : ē18. Tačiau tokia apofonija su mažomis išimtimis ide. kalboms nebūdinga19, dėl to į šią J. Endzelyno mintį buvo pažiūrėta kritiškai20. Dar kiti tyrinėtojai (J. Zubatas21, K. Brugmanas22, H. Hirtas23, A. Meje24, N. van Veikas25, Chr. Stangas26, J. Safarevičius27, H. Krahe28, G. Ševeliovas29 ir kt.) pripažino dvejopą ide. ō raidę baltų kalbose: vienur jis virtęs uo, kitur – ā (liet. o, lat. ā). Remdamasis dvejopa ide. ō raida baltų kalbose ir tuo būdu perdėdamas lietuvių kalbos archaiškumą, J. Zubatas30 iškėlė mintį, kad ide. kalbinė bendrystė turėjusi du ō – vieną, lietuvių kalboje virtusį uo, ir antrą, lietuvių kalboje davusį o. Vėliau, konstatavus dvejopos ide. ō raidos priklausymą nuo specifinių lietuvių kalbos sąlygų, nuo šios teorijos buvo atsisakyta. Pripažinus dvejopą ide. ō raidą baltų kalbose, savaime kilo klausimas, kuriais atvejais ide. ō čia virto uo ir kuriais – ā (liet. o, lat. ā, pr. ā arba a). H. Hirtas ir A. Meje buvo linkę manyti31, kad ide. ō, kaitaliojęsis su ide. ē, baltų kalbose virto ā, o ide. ō, balsių kaitoje nedalyvavęs, virto uo. Šios nuomonės nepagrįstumą rodo tipo brėžti : bruožas balsių kaita (žr. šio darbo p. 62), taip pat ir tas faktas, kad ide. neapofoninis balsis ō gana dažnai baltų kalbose atstovaujamas balsio ā (žr. šio darbo p. 62). Pastaraisiais metais ide. ō (kaip ir apskritai baltų kalbų vokalizmo) raidą links­tama sieti (J. Kazlauskas, V. Mažiulis32) su akcentuacine sistema: kirčiuotoje pozicijoje ide. ō rytinių baltų kalbose virtęs uo, prūsų dialektuose greičiausiai buvęs išlaikytas sveikas, o nekirčiuotoje pozicijoje ide. ō baltų kalbose sutapęs su ide. ā. Teiginys, kad ide. ō (ir apskritai vokalizmo) raida priklauso nuo akcentuacinės sistemos, yra paremtas gyvosios lietuvių kalbos faktais. Antai daugelyje rytų aukštaičių tarmių ide. ō ir ā refleksų opozicija nekirčiuotoje pozicijoje yra eliminuota: vienos rytų aukštaičių tarmės vietoj ide. ō ir ā čia turi a (pusilgį arba trumpą), kitos (pvz., apie Kupiškį ir kt.) – o (pusilgį arba trumpą), dar kitos (pvz., apie Raguvą ir kt.) – u (paprastai redukuotą trumpą). Ide. ō ir ā refleksų opozicijos taip pat 18 J. Endzelin, Le. nākt : li. nókti : got. nēh und der Wechsel von ē und ā, p. 27. 19 A. Meillet, Introduction à l’étude comparative des langues indo-européennes, p. 153–168. 20 E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, p. 78. 21 J. Zubatý, Zum baltischen ū, BB, 18, 1892, p. 241–266. 22 K. Brugmann, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, I, 1, p. 151–152, 158. 23 H. Hirt, Indogermanische Grammatik, II, Heidelberg, 1921, p. 33, 180. 24 A. Meillet, op. cit., p. 100–104. 25 N. van Wijk, Les voyelles uo, ie en letto-lituanien et en russe, StB, 4, 1935, p. 144. 26 Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, p. 196 (išnaša). 27 J. Safarewicz, Przyczynki do zagadnienia wspólnoty bałto-słowiańskiej, p. 199–202. 28 H. Krahe, Indogermanische Sprachwissenschaft, I, Berlin, 1958, p. 57. 29 G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 150. 30 J. Zubatý, op. cit., p. 241. Plg. J. Otrebski, Przyczynki słowiańsko-litewskie, I, Wilno, 1930, p. 53–54. J. Zubato teoriją ir savo ide. kalbų lyginamąsias gramatikas įtraukė K. Brugmanas ir H. Hirtas, žr. K. Brugmann, op. cit., p. 151–152, 158 ir H. Hirt, op. cit., p. 33, 180. 31 H. Hirt, op. cit., p. 33; A. Meillet, op. cit., p. 100–104; kritinės pastabas dėl H. Hirto nuomonės žr. K. Būga, RR, II, p. 242. 32 И. Казлаускас, К развитию общебалтийской системы гласных, p. 24; В. Мажюлис, Заметки по прусскому вокализму, p. 195–196; V. Mažiulis, Remarques sur le vocalisme du vieux prussien, p. 53–59. 5. Baltų ir slavų kalbų ryšiai 65 neturi vakarų aukštaičiai apie Smalininkus (čia yra ilgas o su labai nežymia diftongizacija, o kartais ir aiškus diftongas ou) ir vakarų žemaičiai apie Priekulę (čia yra ilgas o33. Taigi nekirčiuotoje pozicijoje šiose tarmėse vietoj ide. ō ir ā egzistavo labializuotas garsas ā (adekvatesnis grafinis žymėjimas būtų ā); vienose tarmėse jis virto a, kitose — o, u ar net diftongu ou. Kirčiuotoje pozicijoje ide. ō ir ā refleksų skirtumas šiose tarmėse yra išlaikomas. Baltų kalbų medžiaga, liečiančioji ide. ō likimą baltų kalbose, minėtajai minčiai (apie ide. ō raidos priklausymą nuo akcentuacinės sistemos), atrodo, taip pat neprieštarauja: lietuvių kalboje daugeliu atvejų uo yra baritoninės paradigmos žodžiuose (plg. brúožas, júosta, plúoštas, rúožas34, súodžiai, úodas, úoga, úolektis, úosis ir kt.). Kilnojamojo kirčio paradigmos žodžiuose (pvz., puõta) galėjo būti apibendrintas baritoninių linksnių (plg. acc. sing. puõtą) vokalizmas. Lietuvių kalbos o, atitinkantis kitų ide. kalbų ō, gana dažnai esti nekirčiuotas (plg. nor-ėti, bog-inti, kriog-úoti, kor-ỹs, kor-ýtas, slog-à, slog-inti, sod-inti, tvorà, vilk-o, vorai, žmonių, žolė ir kt.). Čia reikia dar turėti galvoje tokius veiksnius, kaip analogija ir apibendrinimas: nekirčiuotąjį ō turinčių formų vokalizmas galėjo būti apibendrintas ir formoms su kirčiuotuoju ō. Taip galėjo atsirasti o kirčiuotoje pozicijoje. Galėjo būti ir atvirkščiai: formų su kirčiuotuoju ō, dėsningai virtusių uo, vokalizmas galėjo būti perkeltas į tos pat šaknies formų nekirčiuotąją poziciją. Taip galėjo atsirasti uo nekirčiuotoje pozicijoje. Tuo būdu pasidaro suprantamas dubletinių šaknų buvimas, plg. liet. šúo-lis ir šõ-k-ti, taip pat liet. dúo-ti, lat. duõ-t ir pr. dā-t. Latvių kalbos žodžių juõsta, úoga, úoleks, uõsis ir kt. laužtinė priegaidė rodo, kad šie žodžiai latvių kalboje seniau priklausė kilnojamojo kirčio paradigmai. Čia taip pat galėjo būti apibendrintas baritoninių linksnių vokalizmas. Baltų kalbų medžiagos analizė rodo, kad ide. ō ir ā, kaip jau minėta, baltų kalbose sutapo nekirčiuotoje pozicijoje. Sutapimo rezultatas baltų kalbose, kaip ir slavų, atrodo, buvo ā, plg. lat. ā ir pr. (katekizmų dialekto) ā arba a. Kad liet. o yra kilęs iš senesnio ā (greičiausiai su nedideliu labializacijos laipsniu), rodo lietuvių kalbos tarmės ir senieji raštai (plg. M. Mažvydo katekizmo a[ō]), apie tai plačiau žr. šio darbo p. 56. Vadinasi, ide. ilgųjų balsių sutapimas buvo prasidėjęs ir baltų kalbose. Priežastis, kuri sulaikė tolesnį ide. ilgųjų balsių ō ir ā sutapimą baltų kalbose, matyt, buvo ta, kad baltų ō (ide. ō) suėjo į koreliaciją su baltų ē₂, atsiradusiu kirčiuotoje pozicijoje iš ē ir, atrodo, iš ā35 (plg., pavyzdžiui, liet. piẽmõ ir suomių paimen iš baltų *pai-men, plg. gr. ποιμήν). Baltų ō ir ē₂ koreliacinę raidą rodo jų diftongizacija (plg. aukštaičių uo ir ie, žemaičių ộu ir ẹi) ir tolesnis siaurėjimas (plg. žemaičių ū ir ī) lietuvių kalbos tarmėse. Susidarius šiai koreliacijai, rytinių baltų kalbų ilgojo vo- 33 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 69, 86—87 ir žemėlapiai Nr. 29, Nr. 59. 34 DLKŽ (p. 687) žodžio rúožas nurodo trečiąją kirčiavimo paradigmą. 35 H. Hirt, Vom schleifenden und gestossenen Ton in den indogermanischen Sprachen, IF, 1, 1892, p. 32—41; J. Endzelin, Litauisch-lettische Miszellen. I. Zum lit.-lett. ie, „Lietuvių tauta“, II, Vilnius, 1911, p. 284—291; FBR, 12, 1932, p. 180—181; K. Būga, RR, II, p. 90, 277; Chr. S. Stang, Ein Beitrag zum Problem von Diphthong ie im Litauischen, „Die Welt der Slaven“, I, 2. Heft, 1956, p. 137—139; J. Kuryłowicz, Łotewsko-litewska monoftongizacja ai, ei>ie, BPTJ, 15, 1965; P. Skardžius, Zum Wandel ai, ei>ie im Litauischen, ZfslPh, 26, 1958, p. 375—382; И. ЭнДзелин, О происхождении литовско-латышского ie, ИОРЯС, 12, I, 1907, p. 40—66. 56 kalizmo sistema pasidarė simetrinė, joje neliko tuščių vietų, ir ilgojo balsio ō slinkimas prie ā buvo sustabdytas. Tačiau koreliacija ō : ē₂ susidarė tik rytinių baltų kalbinėje bendrystėje (po IV — III a. pr. m. e.). Jai atsirasti prūsų kalboje, atrodo, nebuvo sąlygų, nes čia diftongas ei (ir ai) nebuvo monoftongizuotas (plg. pr. deiws, eit ir kt.)36. Dėl tos priežasties ide. ilgųjų balsių ō ir ā sutapimas prūsų kalboje galėjo vykti ir toliau, t.y. iš nekirčiuotosios pozicijos galėjo pereiti ir į kirčiuotąją. Tiesa, prūsų kalbos rašto paminklų fragmentiškumas neleidžia pasakyti, koks buvo tikrasis ide. ō ir ā likimas prūsų kalboje. Kad čia ō ir ā opozicija galėjusi būti ir eliminuota, rodytų tokios aplinkybės: 1) vienodas ide. ō ir ā refleksų grafinis žymėjimas Elbingo žodynėlyje (grafemos o ir oa); 2) ide. ō ir ā refleksų virtimas ū arba u po lūpinių ir, atrodo, taip pat po gomurinių priebalsių katekizmų dialekte. Visi čia nagrinėtieji ide. ō ir ā pakitimai vyko vėlesniuose baltų kalbų raidos etapuose. Sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, svarbu yra tai, kad baltų kalbos (rytiniai baltai neabejotinai) tebeskyrė ide. ō ir ā. Taip pat negali būti abejonų, kad baltų kalbos šiuos balsius skyrė ir seniausiais jų istorijos periodais. Kad baltų kalbos seniausiais savo raidos periodais skyrė du ilguosius balsius, matyti iš baltiškos kilmės Pabaltijo ugrų-finų kalbų skolinių, kur baltų ō daugeliu atvejų perteikiamas suomių uu (plg. suom. huuta ir liet. šluota; suom. kuuro ir lat. kuorns „kurčias“), o baltų ā — suomių uo (plg. suom. vuota ir liet. óda, suom. tuohi ir liet. tošis, suom. luoma ir liet. lomà). Be to, iš skolinių matyti, kad baltų ā turėjo tam tikrą labializacijos laipsnį (suom. uo < *oo). Kaip jau buvo minėta, slavų kalbose ide. ilgųjų balsių ō ir ā refleksų opozicija išnyko. Pastarųjų metų fonologiniai tyrinėjimai (A. Martinė, V. Žuravliovas ir kt.) parodė, kad greta ide. trumpųjų balsių o ir a ide. ilgųjų balsių ō ir ā sutapimas buvo vienas pirmųjų slavų kalbų vokalizmo sistemos pakitimų. Fonologiniais tyrinėjimais taip pat nustatyta, kad kartu su slavų kalbų priebalsių palatalizacijos procesu vyko kitas procesas — priebalsių, buvusių prieš labializuotus balsius, labializacija. Fonologinė tų procesų esmė buvo ta, kad balsiai savo diferencinius požymius „dieziškumas — bemoliškumas“ atidavė prieš einantiems priebalsiams37. Ide. ilgųjų balsių ō ir ā sutapimas slavų kalbose ir yra susijęs su vienu šių procesų — su balsių delabializacija ir priebalsių labializacija. Balsių delabializacijos proceso pradžia yra laikoma o ir a neutralizacija pozicijoje po lūpinių priebalsių, t.y. grupės po : pa, bo : ba, me : ma, uo : ua, pō : pā, bō : bā... galėjo sutapti ir nebesiskirti. Bemoliškumas yra konstitutyvinis lūpinių priebalsių požymis, ir todėl balsiams, esantiems betarpiškai po lūpinių priebalsių, jis pasidarė irrelev antinis. Balsių o ir a sutapimo rezultatas 36 E. Berneker, Die preussische Sprache, I, Lautlehre, p. 16—18; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, Göttingen, 1910, p. 137—141; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 29. 37 В. К. Журавлев, Формирование группового сингармонизма в праславянском языке, ВЯ, 4, 1961, р. 35. 5* 67 dėl disimiliatyvinės neutralizacijos turėjo būti a. Vėliau, kai balsių o ir ō diferencinis požymis „bemoliškumas“ atiteko prieš juos einantiems priebalsiams, balsiai o ir a sutapo ir kitose pozicijose (po dantinių priebalsių ir kt.)38. Tiksli ō ir ā sutapimo chronologija nežinoma. Aišku tik tai, kad slavų-germanų ir slavų-graikų kalbų kontaktų metu (maždaug nuo m. e. pirmųjų šimtmečių) slavų kalbos ō jau nebeturėjo: germanų ir graikų kalbų ilgas uždaras ō slavų kalbose perteikiamas balsiu ū, plg. s. sl. bukъvi „raidės“ iš got. bōkōs „knygos“, s. sl. Solomunъ iš gr. Σολομών. Galima manyti, kad prieš ide. ō ir ā refleksų opozicijos neutralizaciją slavų kalbos turėjo šiuos balsius sveikus. Tai, gal būt, rodo ir kai kurie skirtingi jų refleksai galūnėse. Antai ide. kalbinės bendrystės o kamieno vienaskaitos naudininkas turėjo galūnę *-ōi, ā kamieno — *-āi. Jeigu šios galūnės dėl ō ir ā opozicijos neutralizacijos fonetiškai būtų sutapusios, abiem kamienams turėtume tą pačią galūnę. Tačiau taip nėra, nes senosios slavų kalbos o kamienas čia turi -u (plg. rab-u), ā kamienas — ē (plg. žen-ē). Pirminė slavų, kaip ir baltų, kalbų ilgųjų balsių sistema greičiausiai buvo tokia: ī ū ē ō ā Ir baltų, ir slavų kalbos šią trikampę sistemą paveldėjo iš ide. kalbinės bendrystės šiaurės arealo dialektų (plg., pvz., visiškai tokią pat germanų kalbų pirminę ilgųjų balsių sistemą) ir pirmaisiais savo nepriklausomos egzistencijos šimtmečiais tebeturėjo greičiausiai nepakeistą. Kadangi baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema yra baltų ir slavų dialektų santykių, egzistavusių tarp jų pirmaisiais šimtmečiais po išsiskyrimo iš ide. kalbinės bendrystės, problema, tai savaime aišku, kad ide. ō ir ā opozicijos išlaikymo baltų kalbose ir jos eliminavimo slavų kalbose negalima laikyti nei baltų-slavų kalbinės vienybės teorijos argumentu, nei kontraargumentu. Balsių ō ir ā likimas charakterizuoja vėlyvesniuosius baltų ir slavų kalbų raidos etapus ir jos tendencijas. Tolesnei ide. ō ir ā raidai baltų ir slavų kalbose buvo bendra tai, kad ilgieji balsiai turėjo polinkį sutapti. Šia ypatybe baltų ir slavų kalbos įeina į tą patį arealą, kuriam priklauso germanų ir indų-iranėnų kalbos. Tačiau ide. ō ir ā likimu baltų ir slavų kalbos taip pat smarkiai ir skiriasi. Slavų kalbose ide. ilgieji balsiai sutapo visur, o baltų kalbose — tik nekirčiuotoje pozicijoje. Iš ide. kalbinės bendrystės paveldėtą ilgųjų balsių skirtumą baltų (rytinių baltų neabejotinai) kalbos išlaikė ligi pat šių dienų (liet. uo : o, lat. uo : ā). Baltų ir slavų kalbos skiriasi ne tik ide. ilgųjų balsių raidos rezultatais, bet ir pačiomis ilgųjų balsių sistemų raidos tendencijomis. Baltų kalbų ilgųjų balsių sistema turėjo polinkį siaurėti ir labializuotis, ir dėl to baltų ō ir ē₂ lietuvių kalboje virto uo ir ie, o baltų ā ir ē pasikeitė į o ir ė. Slavų kalbose, atvirkščiai, buvo žymi ilgųjų balsių sistemos plėtėjimo ir delabializacijos tendencija. Dėl to slavų ō ir ū virto balsiais a ir y. 38 Б. К. Журавлев, op. cit., p. 35–36. 68 Ide. diftongo eu raida Koks buvo ide. diftongo eu refleksas baltų ir slavų kalbose, dar nėra galutinai išaiškinta. Vienais atvejais ide. diftongą eu (ēu) atspindi baltų (rytinių) jau ir slavų ju (iš slavų *jau), plg.: liet. liaukà ir liauka (Karsakiškis, Panevėžys), pl. liaukos „tokia kiaulių liga“, liaūkti „bėgti, gausiai tekėti“, lat. ļauka ir laukas¹ „kiaulių liga“: gr. λεύκη „išbėrimas“ (ši žodį, manoma, iš baltų yra pasiskolinę suomiai, plg. suomių leuka „smakras“²; tai rodytų, kad skolinimosi metu baltai teturėjo eu); liet. liaupsė, acc. sing. liaūpse (iš *leub-s-), s. sl. ljubъ „mielas“: got. liufs, s. vok. aukšt. liob „mielas“ (got. iu, s. vok. aukšt. io iš ide. eu); liet. liaudis ir liaudžia, acc. sing. liaudžią (Valkininkai, Rodūnia), lat. pl. ļaudis ir dial. ļauži, s. sl. ljudьje „žmonės“, s. rus. ljudi „liaudis“: s. vok. aukšt. liut „žmonės“ (iu iš ide. eu); liet. siāuras, lat. sāurs: gr. εὔριπος „sąsiauris“ (gr. εὐ- gali būti iš *seu-); liet. šiāurė (iš *ḱeu-r-): s. rus. séverъ (iš *k’ēu-er-). Yra nemaža atvejų, kur kitų ide. kalbų diftongui eu baltų kalbose atliepia au, o slavų — u (iš slavų *au), plg.: liet. baūsti: s. sl. bljusti „stebėti, suvokti“, gr. πεύθομαι „suvokiu, patiriu“, got. ana-biudan „įsakyti, įpareigoti“ (got. iu iš ide. eu); liet. naūjas, pr. nauns, liet. *navas (kalbininkų atstatyta forma iš kaimo vardo Nav-ikai ir pavardės Nav-ikas): got. niujis, gr. νέος „naujas, jaunas“ (iš *νέFος), het. neua-; tačiau s. sl. novo, lot. novus, galų (vietovardis) Novio-dūnum (plg. liet. Naujamiestis) rodo buvus ide. *nou-; liet. laūkas ir láukas „baltu snukiu ar balta kakta gyvulys“, lat. lauks: gr. λευκός „baltas“ (iš baltų šį žodį yra pasiskolinę suomiai, plg. suomių laukki „balta dėmė gyvulys“, kuris šaknyje turi diftongą au); liet. raūdas, lat. raūds, s. sl. ruda „metalas“, rus. румяный (rus. rum- iš *raud-m-): s. angl. réod „rausvas“, gr. ἐρεύθω „raustu“. Jau čia pateikta medžiaga rodo, kad nelengva tiesiai pasakyti, koks buvo ide. eu refleksas baltų ir slavų kalbose — liet. jau ir sl. ju ar liet. au ir sl. u. Vieni tyrinėtojai (J. Šmitas³, G. Ul janovas⁴, E. Bernekeris⁵, V. Por že zin- ¹ K. Širvydo forma laukos (C. Szyrwid, Dictionarium trium linguarum, Quinta editio, Vilnae, 1713, p. 136), patekusi į K. Miulenbacho–J. Endzelyno ir E. Frenkelio žodynus (K. Mü len b a c h a Latviešu valodas vārdnīca. Redigējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, II, Rīgā, 1925–1927, p. 426; E. Fraenkel, LEW, p. 361), greičiausiai taisytina į liaukos, nes: 1) iš kitur forma laukos (su kietu l-) nežinoma, 2) trečiajame K. Širvydo žodyno leidime (C. Szyrwid, Dictionarium trium linguarum, Tertia editio, Vilnae, 1642, p. 157, 528) yra Laukos (= liaukos). Žr. K. Pakalka, Konstantino Širvydo žodyno „Dictionarium trium linguarum“ lietuviškų žodžių registras (LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1964, mašinraštis). ² Kai kurie tyrinėtojai (E. Nieminenas, Y. Toivonenas) suom. leuka baltiškumą neigia, žr. A. Sabaliauskas, Baltų ir Pabaltijo suomių kalbų santykiai, LKK, 6, 1963, p. 121. ³ J. Schmidt, Was beweist das e der europäischen Sprachen für die Annahme einer einheitlichen europäischen Grundsprache?, KZ, 23, 1877, p. 352–353. ⁴ Г. Ульянов, Основы настоящего времени в старославянском и литовском языках, Варшава, 1888, p. 36, 64, 100. ⁵ E. Berneker, Von der Vertretung des eu im baltisch-slavischen Sprachzweig, IF, 10, 1899, p. 145–167; plg. AfslPh, 25, 1903, p. 487. 69 skis6, E. Cupica7, J. Endzelynas8, H. Pedersenas9 ir kt.) manė, kad ide. eu baltų kalbose dėsningai virtęs jau, o slavų – ju. H. Pedersenas pridūrė, kad vien žodžio liaukà (plg. gr. λεύκη) esą pakanka įrodyti, jog ide. eu lietuvių kalboje virto jau10. Kadangi ide. eu virtimas liet. jau minėtų tyrinėtojų buvo laikomas dėsningu, tai visi tie atvejai, kur lietuvių (ir kitų baltų) au atitinka kitų ide. kalbų eu, turėjo, anot jų, būti išimtys. Todėl reikėjo rasti būdų jiems paaiškinti. Patyrinėjęs šį klausimą, V. Poržežinskis priėjo išvadą11, kad baltų kalbinėje bendrystėje minkštieji priebalsiai prieš eu, veikiami priebalsių, stovėjusių prieš u (čia jie buvo kieti), dalyje žodžių buvę pakeisti kietais. Tokiu būdu grupė „minkštasis priebalsis + diftongas eu“ lietuvių ir latvių kalbose virto grupe „minkštasis priebalsis + diftongas au“, o prūsų kalboje – grupe „minkštasis priebalsis + diftongas eu“. Grupė „kietasis priebalsis + diftongas eu“ virto grupe „kietasis priebalsis + diftongas au“. Šiai V. Poržežinskio nuomonei pritarė E. Bernekeris12, nurodydamas, kad taip galima paaiškinti daugelį išimčių, kur au yra vietoj laukiamojo jau. Visai kitaip au kilmę bandė aiškinti H. Pedersenas13. Žodyje tautà, jo nuomone, t…t galėjęs pasikeisti į t…t dėl antrojo t asimiliuojamojo poveikio. Žodis laũkas balsį o galėjęs gauti iš kito tos pat šaknies žodžio. O naũjas vietoj *niaujas galėjęs atsirasti disimiliacijos arba kitokiu būdu. Lygiai taip žodžio tautà diftongo au atsiradimą dar 1907 m. aiškino E. Cupica14. Šie au vietoj laukiamojo jau atsiradimo aiškinimai nėra visai pavykę. Antai V. Poržežinskis neįrodė, kodėl vienur minkštieji priebalsiai buvo pakeisti kietais, o kitur – ne. Jo koncepcija nepaaiškina, kodėl, pavyzdžiui, pr. peuse nevirto *pause, nors baltų kalbinėje bendrystėje greta egzistavo žodis, kuriame p- prieš u buvo kietas (plg. liet. pušis). Pagal V. Poržežinskio koncepciją tokio pakeitimo kaip tik ir reikėtų laukti. Kad žodyje tautà būta asimiliacijos, kaip teigia E. Cupica ir H. Pedersenas, žinoma, manyti galima, bet pagrįsti faktais sunku. O. Videman as15, K. Johansonas16, J. Mikola17, A. Meilė18 ir kt. manė, kad jau baltų kalbose atsiradęs tik iš ide. ēu, o dvibalsis au atspindis ide. eu. Slavų kalbose, jų nuomone, ju galėjęs atsirasti tiek iš ide. ēu, tiek ir iš ide. eu. Šių tyrinėtojų nuomonei neprieštarauja daugelis lietuvių kalbos pavyzdžių, kur jau yra kilęs iš ide. trumpojo diftongo eu. Kriterijų, leidžiantį sus ek ti, kur ide. eu virto jau ir kur – au, bandė nustatyti J. Zubatas19. Jo nuomone, ide. eu baltų ir slavų kalbose virtęs jau resp. ju prieš prieša k i nės eilės balsius, o prieš užpakalinės eilės balsius jis pasikeitęs į au resp. u. 6 В. Поржезинский, К истории форм спряжения в балтийских языках, Москва, 1901, p. 79–80. 7 E. Zupitza, Lit. naũjas, KZ, 40, 1907, p. 250–251. 8 И. Эндзелин, Славяно-балтийские этюды, p. 79. 9 H. Pedersen, Lit. IAU, StB, 4, 1934–1935, p. 150–154. 10 H. Pedersen, op. cit., p. 152. 11 В. Поржезинский, op. cit., p. 80. 12 E. Berneker, AfslPh, 25, 1903, p. 489. 13 H. Pedersen, op. cit., p. 150–154. 14 E. Zupitza, op. cit., p. 254–255. 15 O. Wiedemann, Das litauische Präteritum, p. 17–18, 32, 184. 16 K. Johansson, Indische Etymologien, IF, 8, 1897, p. 172 (išnaša). 17 J. Mikkola, Urslavische Grammatik, I, p. 57–61. 18 A. Meillet, Le traitement de *-eu- en letto-lituanien, BSL, 25, 1924, p. 174–175. 19 J. Zubatý, AfslPh, 20, 1898, p. 396–397. 70 J. Zubato aiškinimui, šiek tiek jį modifikavęs, pritarė J. Endzelynas20. Jo nuomone, baltų kalbų au atsiradęs iš ide. eu greičiausiai ne prieš visus užpakalinės eilės balsius, bet tik prieš kirčiuotus, plg. J. Endzelyno duodamus pavyzdžius liet. tautā ir got. þiuda (-d- iš -t- rodo, kad šie žodžiai iš seno buvo kirčiuojami galūnėje), liet. laũkas ir gr. λευκός. J. Zubato ir J. Endzelyno koncepcija21 nepaaiškina tokių lietuvių kalbos faktų, kur jau yra prieš užpakalinės eilės balsius, plg., pavyzdžiui, liaukà, siaũras, kiáuras, kiáutas ir kt. Be to, diftongas jau neretai pasitaiko ir tuose žodžiuose, kurie turi pastovų šaknies kirtį, plg. kiaũlė, kiaũšis, liáudis, šiáurė ir kt. E. Bernekeris22, E. Cupica23, K. Būga24, G. Ševel novas25 ir kt. buvo linkę manyti, kad baltų kalbų diftongas au esąs kilęs iš ide. diftongo, turėjusio kitą balsių kaitos laipsnį, negu diftongas eu. Balsių kaitos galimybės neatmetė ir J. Endzelynas26. Tokiu būdu, pavyzdžiui, liet. tautā reikėtų kildinti ne iš ide. *teutā, bet iš ide. *toutā arba *tautā. Atskirai reikia paminėti J. Otrembskio nuomonę27, pagal kurią normalusis ide. diftongo eu kontinuantas (rytinių) baltų kalbose esąs au su prieš einančiu kietu priebalsiu. Slavų kalbose dėl ankstyvos priebalsių palatalizacijos prieš priešakinės eilės balsius ide. eu virtęs *jau (iš kurio vėliau atsirado ju). Kadangi ide. diftongas eu baltų kalbose kitęs prieš priebalsių palatalizaciją (t.y. priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius ir prieš jotą turėję dar būti kieti), tai diftongas, kuriuo virtęs eu, turėjęs būti au su prieš jį esančiu kietu priebalsiu. J. Otrembskis čia vieną hipotetinį dalyką (eu virtimas au) grindžia kitu taip pat hipotetiniu dalyku (priebalsių kietumas ir jų palatalizacija). Jo koncepcijai prieštarauja daugelis lietuvių ir latvių kalbų žodžių, kurių diftongas jau aiškiai yra kilęs iš ide. eu. Baltų ir slavų kalbose gana dažnai pasitaiko atvejų, kur ta pati šaknis turi du variantus — vieną su jau, antrą su au (slavų ju ir u). Liet. kiáunė ir lat. caune (c- iš *kj-) šaknyje turi jau, o pr. caune ir rus. куна́ — au. Vienos slavų kalbos turi ju (plg. s. rus. плюща „plaučiai“ ir s. ček. plučé), o kitos — u (plg. s. sl. plušta ir lenk. płuca). Baltų kalbų pavyzdžiai rodo, jog čia yra o laipsnio šaknies vokalizmas, plg. liet. plaučiai, lat. plāušas ir pr. plauti. Jeigu pripažintume, kad baltų ir slavų kalbose ide. eu tam tikrais atvejais dėsningai virto au resp. u, tai šie faktai verčia manyti, jog šis virtimas vyko labai vėlai, jau atskirose kalbose. Savaime suprantama, kad taip būti negalėjo. Suomių skolinys laukk(i) rodo, kad baltų ir ugrų-finų kontaktų metu baltų kalbos jau turėjo au vietoj kitų ide. kalbų eu. 20 И. Эндзелин, Славяно-балтийские этюды, p. 83; J. Endzelin, Lettische Grammatik, p. 40—41. 21 Šią koncepciją pripažino V. Vondrakas ir A. Vajanas, W. Vondrák, Vergleichende slavische Grammatik, I, p. 41; A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 122—124. 22 „Die wenigen Fälle, wo au, u zu entsprechen scheinen, lassen sich durch die Annahme anderen Ablauts bei Seite schaffen“, — E. Berneker, IF, 10, 1899, p. 167. 23 E. Zupitza, op. cit., p. 250—251. 24 K. Būga, RR, II, p. 348. 25 G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 272—275. 26 И. Эндзелин, Славяно-балтийские этюды, p. 82; J. Endzelin, Lettische Grammatik, p. 41. 27 J. Otrębski, LP, 4, 1953, p. 308—312; Я. С. Отрембский, Славяно-балтийское языковое единство, ВЯ, 5, 1954, p. 31—32. 71 Jeigu manytume, kad ide. eu kitimas baltų ir slavų kalbose buvo dėsningas procesas ir vyko jis baltų ir slavų kalbinėse bendrystėse, tai jokių būdų negalėjo vienose kalbose atsirasti jau resp. ju, o kitose — au. Toks įvairavimas rodo, kad arba o vokalizmas buvo paveldėtas iš ide. kalbinės bendrystės, arba jis atsirado atskirose kalbose struktūrinės analogijos keliu. Kadangi, pavyzdžiui, greta pr. caune nebuvo formos su kitu balsių kaitos laipsniu ir dėl to struktūrinė analogija nebuvo galima, tai prūsų kalbos žodis galėjo kilti tik iš šaknies *kou-. Baltų (ir slavų) kalbose ide. eu virtus jau, susidarė balsių kaita jau : au : u (ide. eu : ou : u). Daugeliu atvejų minkštasis priebalsis išstūmė kietąjį, buvusį prieš u laipsnį. Pavyzdžiui, liet. griūti vietoj laukiamojo *grūti atsirado pagal griáuti < *grēu-. Minkštasis priebalsis buvo apibendrintas ir tose formose, kuriose dėl balsių kaitos buvo atsiradęs o, plg. griovė vietoj laukiamojo *grovė < *grōu-.²⁸ Galima įsivaizduoti ir atvirkščią procesą: kietasis priebalsis, buvęs prieš u laipsnį, galėjo išstumti minkštąjį priebalsį. Antai galima manyti, kad lat. laukas (su kietu l-) vietoj *liaukas atsirado pagal tokį baltų žodį (plg. pr. luckis „skiedra“), kur kietasis l- buvo dėsningas. Tačiau taip manyti neleidžia tokie žodžiai, kaip pr. peuse ir liet. pušis, pr. caune ir liet. kiáunė. Nors baltų kalbinėje bendrystėje greta peuse egzistavo ir pušis, tačiau dėl to peuse nevirto *pause. Dėl analogijos taip pat ir pr. caune negalėjo atsirasti iš *kiaune, nes nėra žodžio, kur priebalsis būtų buvęs prieš u laipsnį. Visa tai rodo, kad jau kaitaliojimaisi su au tokio tipo žodžiuose, kaip liet. kiáunė : pr. caune, reikia aiškinti fonomorfologinėmis priežastimis. Šia išvada remia, gal būt, ir baltiškos kilmės suomių kalbos skoliniai. Galima manyti, kad žodžius leuka ir laukki suomiai skolinasi vienu metu, nes abu jie yra susiję su gyvo daikto ypatybių pavadinimais. Šie skoliniai rodo, kad skolinimosi metu 1) baltų kalbose jau egzistavo au vietoj kitų ide. kalbų eu ir 2) diftongas eu dar nebuvo virtęs jau. Diftongas eu virto jau daug vėliau, negu eu perėjo į au. Taigi procesai eu > au ir eu > jau greičiausiai nebuvo susiję nei chronologiškai, nei struktūriškai. Minėti faktai, atrodo, leidžia dalį baltų ir slavų kalbų žodžių, turinčių au resp. u vietoj kitų ide. kalbų eu, kildinti iš o laipsnio šaknies, plg.: *kēu-g- : liet. kiáugė ir *kōu-g- : liet. káugė, lat. kaudze, s. isl. haugr „kalva“; *kēu-n- : liet. kiáunė, lat. caūne ir *kōu-n- : pr. caune, rus. куча; *leu-k- : gr. λευκός, got. liuha „šviesa“ ir *lou-k- : liet. laukas, lat. lāuks, lot. lūc-idus „šviesus“, gr. λούσσον (-σσ iš *-kj-) „balta eglės šerdis“; *leu-k- : liet. liaukà, liaūkti, lat. lauku, gr. λεύκη ir *lou-k- : lat. laukas; *leu-|*lēu- : liet. liáutis, liav-ōnas, lat. laut „leisti“, ček. leviti „atleisti“, got. lēwjan „palikti likimo valiai“ ir *lou-|*lōu- : liet. lavōnas, pr. au-lāut „mirti“; *pleu- : s. rus. pljuća „plaučiai“, s. ček. pljuće, gr. πλεύμων ir *plou- : liet. plaučiai, lat. plaušas, pr. plauti, s. sl. plušta, lenk. płuca; *reu-d- : s. angl. réod „rausvas“, gr. ἐρεύθω „raustu“ ir *rou-d- : liet. raūdas, raud-ōnas, lat. rauds, s. sl. ruda „ruda“, rus. румяный (rum- iš *raud-m-); *sreu- : liet. sriaumuō, gr. ῥεῦμα „srovė“ (ῥ- iš *sr-) ir *srou- : liet. srav-ėti, sraumuo, lat. strāume, s. rus. strumenь „upelis“ (stru- iš *srau-); ²⁸ Gal dėl panašių ir kitokių nelabai aiškių priežasčių vienos lietuvių kalbos tarmės (kai kuriose formose) r turi minkštą, o kitos — kietą, žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 153–156. 72 *teut- : got. piuda „tauta“, ilirų (asmenvardis) Teuta ir *tou-t- : liet. tautà, lat. tāuta, pr. tauto, oskų touto „valstybė“, kimrų tūd „šalis“ (tū- iš *tou-), s. air. tuath „tauta“ (tua- iš *tou-). Reikia pridurti, kad tik dalis baltų ir slavų kalbų žodžių su šaknies o vokalizmu gali siekti ide. kalbinės bendrystės laikus. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie lietuvių kalbos žodį tautà ir jo giminaičius: vieni ide. dialektai galėjo turėti *teu- laipsnį, o kiti — *tou- laipsnį. Tačiau daugumos žodžių variantai su e ir o balsių kaitos laipsniais galėjo susidaryti jau baltų ir slavų kalbose, nes balsių kaita baltų kalbose (pavyzdžiui, lietuvių kalboje) tebėra gyva ir šiandien. Antai vieni baltų dialektai turėjo žodį kiáunę su e balsių kaitos laipsniu, o kiti — su o balsių kaitos laipsniu (plg. pr. caune). Kai kuriuose lietuvių kalbos žodžiuose diftongas au iš tikrųjų gali būti vietoj ide. eu. Tokios esamojo laiko formos, kaip keičia, sėka (pasaka) ir kt., kurių šaknis turi e laipsnio vokalizmą, rodo, kad ir formose baudžia, plaukia, smaukia turi būti e laipsnio vokalizmas, nes o laipsnio vokalizmą paprastai turi iteratyviniai-kauzatyviniai veiksmažodžiai, plg. kaityti, sakyti ir baũdinti, plaũkyti, smaũkyti. Kad senasis šaknies diftongas šiose esamojo laiko formose buvo eu, rodo ir atitinkami kitų ide. kalbų žodžiai, plg. liet. baudžia ir s. sl. bljūsti, liet. plaukia ir s. vok. aukšt. fliogen „lėkti“ (io iš eu), liet. smaukia ir s. skand. smjūga „spraustis, smukti“ (ju iš eu). Senųjų formų *beudja, *pleukja ir *smeukja šaknies diftongas eu buvo pakeistas au ne todėl, kad ide. eu baltų kalbose būtų dėsningai virtęs au, bet, matyt, todėl, kad šių esamojo laiko formų vokalizmas prisitaikė prie kitų tos pat šaknies formų su o vokalizmu. Vadinasi, galima manyti, kad, be kelių veiksmažodžių, kuriuose ou vietoj senesniojo eu greičiausiai atsirado analogijos būdu, ide. diftongas eu baltų (ir slavų) kalbose nevirto au. Visi tie baltų ir slavų kalbų žodžiai, kurių šaknyje yra au resp. u vietoj kitų ide. kalbų eu, greičiausiai yra kilę iš formų su o laipsnio vokalizmu. Ide. diftongas eu baltų ir slavų kalbose dėsningai virto jau resp. ju. Šis fonetinis reiškinys yra laikomas baltų ir slavų kalbų inovacija, rodančia glaudžius tų kalbų santykius ir remiančia baltų-slavų kalbinės vienybės teoriją. Ide. eu virtimą jau resp. ju laikyti baltų-slavų kalbinės vienybės argumentu galima tik tuo atveju, jeigu ide. eu būtų virtęs jau resp. ju baltų-slavų vienybės metu. Tačiau nėra, atrodo, jokio pamato šį fonetinį reiškinį laikyti tokiu senu. Negalima tikrai pasakyti, kad ide. eu virtimas jau būtų bendrabalt(i)škas. Iš prūsų kalbos paminklų sunku spręsti, koks ide. diftongo eu refleksas buvo prūsų kalboje. Tipo bleusky Elbingo žodynėlio parašymai yra dviprasmiški. Vieni tyrinėtojai mano29, kad parašymas eu žymi diftongą au po suminkštinto priebalsio. Taigi ir prūsų kalboje ide. eu virtęs jau. R. Trautmanas atkreipia dėmesį ir į panašų jau rašymą senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, pvz., gereus vietoj geriaus M. Daukšos raštuose30. Kiti laikosi tos nuomonės31, kad prūsų eu iš tikrųjų ir žymi diftongą eu, bet ne jau. Pagal juos prūsų kalboje ide. eu išlaikytas nepakeistas. 29 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 148—149; J. Endzelīns, Prūsų tekstu grafika, FBR, 15, 1935, p. 97—98; Senprūšu valoda, p. 30; V. Mažiulis, Prūsų kalbos paminklai, Vilnius, 1966, p. 54—55. 30 R. Trautmann, op. cit., p. 148. 31 J. Otrębski, LP, 4, 1953, p. 308—312. 73 Visų tyrinėtojų, kaip argumentas, minimas pr. iaukint (= liet. jaukinti), kuris, esą, rodo, kad prūsų kalboje ide. eu taip pat virto iau. Tačiau tas argumentas yra nepatikimas, nes to žodžio galėjo būti ir šaknis *ouk- (не *euk-). Šaknies o vokalizmas kaip tik ir tinka veiksmažodžio pr. iaukint ir liet. jaukinti kauzatyvinei reikšmei. Kad j- čia gali būti protetinis, rodo s. sl. učiti (u- iš *au-) ir s. ind. ókah „namas“. Žodžiai, kurie Elbingo žodynėlyje rašomi su digrafu eu (ew), yra tokie: bleusky 286, geauris 757 (plg. liet. giaurÿs LKŽ, III, 282), gleuptene 247, keutaris 762, keuto 156, 497 (plg. liet. kiáutas), peuse 597, skewre 685 (plg. liet. kiáglė). Krinta į akis tas faktas, kad čia prieš šį digrafą niekad nebūna grafemų i, y ar g, kurias būtų galima interpretuoti kaip priebalsių minkštumo ženklus. Tokio grafinio žymėjimo kaip tik ir lauktume, jei prūsų kalba šiuose žodžiuose būtų turėjusi junginį iau. Tiesa, minėtos grafemos Elbingo žodynėlyje kartais pasitaiko ir prieš priešakinės eilės balsius, plg. plieynis 38 greta pleynis 75. Dėl to atkreiptinas dėmesys į žodžio keuto rašymą: abu kartus jis yra užfiksuotas vienodai, t. y. su digrafu eu. Visa tai lyg ir rodytų, kad minėtuose Elbingo žodynėlio žodžiuose būta diftongo eu. Remiantis tuo, kad prūsų kalboje junginys *sj virto š (plg. schuwikis 496, schu-meno 507, schuwan 471), paprastai linkstama manyti, kad prūsų kalboje j iškrito ir po kitų priebalsių (dantinių, gomurinių), tuos priebalsius suminkštinęs³². Tačiau kai kurie parašymai, ypač grafemos g vartojimas, lyg ir rodo, kad čia vis dėlto yra žymimas garsas j, antai plg. angurgis 565, ansalgis 506, kargis 410, saligan 468, wargien 525 (plg. cugis 518 = liet. kūjis, kur grafema g žymi garsą j). Labai jau abejotina, kad čia grafema g žymėtų priebalsių minkštumą³³. Kaip rodo lietuvių ir latvių kalbos, j nebūtinai turėjo kartu iškristi visose pozicijose: vienur (pvz., po t, d) jis iškrito anksčiau, kitur (pvz., po lūpinių priebalsių) — vėliau, vienur to kritimo rezultatas buvo vienoks, kitur — kitoks. Todėl junginio *sj pakitimas dar visai nerodo, kad būtų pakitę ir kitų priebalsių junginiai su j. Tiesa, ir patys „jotinių“ priebalsių palatalizacijos koncepcijos atstovai visiškai nepaneigia, kad po lūpinių priebalsių j prūsų kalboje dar tebeegzistavo³⁴. Šiuo atveju Elbingo žodynėlio grafika yra tokia: piuclan 547 (žodžio pradžioje), kalabian 424, tarbio 325, knapios 268, wupyan 9, wormyan 465, samyen 235, clawio 375, perwios 281. Aiškinantis, ar prūsų kalboje dar buvo diftongas eu, ar vietoj jo prūsų dialektai jau turėjo jau, ne tiek svarbu, ką žymi parašymai bia, bio, piu, pio, pya, mya, mye ir wio: lūpinio priebalsio junginį su j ar palatalizuotą lūpinį priebalsį prieš užpakalinės eilės balsius. Svarbu tai, kad šios pozicijos grafinis pavaizdavimas skiriasi nuo analoginės žodžio peuse pozicijos grafinio pavaizdavimo: jeigu diftongas eu prūsų kalboje būtų virtęs jau, tai ir čia (t. y. žodyje peuse) lauktume tokio pat lūpinio priebalsio (su j ar palatalizuoto) prieš užpakalinės eilės balsį grafinio pavaizdavimo (*pjau, *pyau ar *pyeu). Ar skirtingas grafinis pavaizdavimas neatspindi tik skirtingo fonetinio komplekso (aukščiau pateiktuose pavyzdžiuose pja ar p’a..., o žodyje peuse—pe)? Kalbant apie prūsų kalbos paminklų grafikos fonetinę interpretaciją, verta prisiminti dar ir tai, kaip J. Endzelynas aiškina II katekizmo parašymą pvienkts. Jis spėja, kad 32 J. Endzelins, Prūšu tekstu grafika, p. 96–98; T. Milewski, Przyczynki do gramatyki pruskiej, „Slavia Occidentalis“, 15, 1936, p. 102–108; V. Mažiulis, op. cit., p. 54–55. 33 Plg. abejojančią J. Endzelyno žodžio wargien aiškinimą: „je te vēl iesprausts aiz g varbūt tāpēc, lai g-burtu te kas nelasītu ka vēlāro balsīgo šļēdeni“, — J. Endzelins, op. cit., p. 97. 34 J. Endzelins, op. cit., p. 98; V. Mažiulis, op. cit., p. 55. 74 čia, po lūpinio priebalsio, galėjęs atsirasti j35. Taigi j galėjo būti žymimas net prieš priešakinės eilės balsius. Visiškai analogiškai prieš užpakalinės eilės balsius Elbingo žodynėlyje žymimi ir kiti priebalsiai (su j ar palatalizuoti), plg. maldian 438, median 586, medione 699, brunyos 419, dragios 386 ir kt. Panašiai jie turėtų būti žymimi ir žodžiuose keutaris, keuto, skевre, geauris, jeigu čia tie priebalsiai būtų prieš užpakalinės eilės balsius. Be to, atkreiptinas dėmesys į tą faktą, kad Elbingo žodynėlyje grafemos i, y po priebalsių prieš priešakinės eilės balsius paprastai nerašomos (plg. deywis 1, deynayno 5, metis 166 ir t.t.), išskyrus, žinoma, vieną kitą atvejį (kaip antai plienis 38 greta pleynis 75, geyте 339 ir kt.). Taigi ir minėtuose žodžiuose, turinčiuose digrafą eu (ew), greičiausiai būta priešakinės eilės balsio, vadinasi, ir dviftongo eu. Kartu paaiškėja, kad nėra ir tikrų duomenų, kurie rodytų ide. eu virtimą dvibalsiu jau buvus bendrabaltų reiškiniu. Ide. diftongo eu pakitimo metu baltų (rytinių) ir slavų kalbose buvo susidariusios visai skirtingos fonologinės situacijos: baltų kalbose tas pakitimas buvo susijęs su vienais fonologiniais procesais, o slavų kalbose — su visai kitais. Fonетinis eu virtimas jau suponuoja balsio e pozicijoje prieš u praplatėjimą ir suuźpakalėjimą (pirmiausia, atrodo, ten, kur tas balsis turėjo akūtinę priegaidę), t.y. e→ā. Kad toks fonetinis reiškinys yra galimas, rodo lietuvių kalba, kurioje pastebimi atvejai, kai balsis e prieš u ar v platėja ir užpakalėja, plg. daugelio tarmių kliāvas ir klēvas. Prieš v (u) žemaičiai daug kur taria a su einančiu minkštu priebalsiu. Čia net vietoj ē, atsiradusio iš ei, yra tariamas a, plg. kr’āus „kreivas“³⁶, š’āvā „šeiva“. Iš e prieš u atsiradęs a fonetiškai galėjo būti labai artimas balsiui a, buvusiam taip pat prieš u (iš senųjų diftongų āu ir ōu), o po j balsis a galėjo ir visai sutapti su ā. Kai balsis o virto a, balsiai a ir ā pasidarė fonemos /a/ variantais. Tokiu būdu variantas ā galėjo būti fonemizuotas, kitaip sakant, vietoj fonemos /e/ manifestanto segmente CāuC (C žymi priebalsius) atsirado fonemos /a/ manifestantas, t.y. CāuC → C’auC. Priebalsiai, buvę prieš diezinius balsius, jau tada turėjo skirtis nuo priebalsių, buvusių prieš bemolinius balsius. Pirmieji buvo palataliniai, antrieji — veliariniai. Pozicija prieš j greičiausiai buvo neutrali. Įvykus aukščiau minėtiesiems pakitimams, palataliniai priebalsiai atsidūrė prieš bemolinį balsį a. Tokia padėtis negalėjo ilgai egzistuoti, nes ji prieštaravo visai sistemai, kurioje palataliniai priebalsiai buvo tik prieš diezinius balsius, o bemoliniai balsiai — tik po veliarinių priebalsių. Ši anomalija galėjo būti eliminuota dviem būdais: 1) C’auC turėjo virsti CauC (prieš bemolinį balsį tegalimas veliarinis priebalsis); 2) C’auC turėjo virsti CjauC (prieš bemolinį balsį palatalinis priebalsis tegalimas prieš j). Pirmosios galimybės realizavimas buvo susijęs su didesniais sunkumais, negu antrosios: priebalsiai šioje pozicijoje iš palatalinių priebalsių klasės turėjo pereiti į veliarinių priebalsių klasę. Nors tarp palatalinių ir veliarinių priebalsių klasių ir buvo papildomosios distribucijos santykis, pirmosios galimybės realizavimas vis dėlto turėjo būti kardinalinis poslinkis sistemoje. Dėl to, matyt, ir buvo realizuota antroji galimybė, nes, be to, jos realizavimas buvo kompromisinis: pozicija prieš j buvo neutrali, taigi 35 J. Endzelīns, op. cit., p. 96. 36 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 51. 75 čia priebalsiai buvo nei palataliniai, nei veliariniai (resp. ir palataliniai, ir veliariniai). Joto įspraudimas panaikino susidariusį prieštaravimą sistemoje. Beje, kai kur, ypač tais atvejais, kai greta egzistavo šaknies variantas su diftongu au (ir ou), tipo C’auC- šaknis nesunkiai galėjo būti pakeista tipo CauC- šaknimi. Taip, matyt, ir atsitiko veiksmažodžiuose, plg. daužia vietoj dėsningojo *djaūžia pagal daužyti. Slavų prokalbėje diftongo eu monoftongizacija su prieš esančiu palataliniu priebalsiu buvo susijusi su sudėtinių grupinių fonemų formavimusi. Formuojantis sudėtinėms grupinėms fonemoms, sonantai (tame tarpe ir u) jungėsi prie priešais buvusių tokių fonemų ir darėsi skiemeniniais, nes skiemens sudaromasis paprastai buvo paskutinis grupinės fonemos elementas. Vėliau diferencialinius požymius „atvirumas : uždarumas“ transfonologizavus į diferencialinius požymius „ilgumas : trumpumas“, balsiai, buvę jau neskiemeniniai, pasidarė atliekamais dieziškumo rodikliais, ir todėl jie lengvai išnyko. Grupinei fonemai C’eu virtus C’+u, slavų prokalbės fonologinėje sistemoje susidarė unikalinis atvejis – diezinis priebalsis buvo prieš bemolinį balsį. Prieštaravimas tarp diezinio priebalsio ir po jo einančio bemolinio balsio galėjo būti panaikintas, susiformavus neutralioms grupinėms fonemoms. Taip atsiradę neutralieji (nei dieziniai, nei bemoliniai) priebalsiai (pvz., b) turėjo sutapti su jau esančiais sistemoje neutraliaisiais priebalsiais (pvz., b iš bjV) ir duoti tuos pačius refleksus. Matyt, todėl priebalsių, buvusių pozicijoje tiek prieš j, tiek ir prieš diftongą eu, refleksai yra vienodi visose slavų kalbose37. Vadinasi, fonologinė ide. eu virtimo jaū baltų kalbose ir ’u slavų kalbose interpretacija galutinai patvirtina intuityvų spėjimą, kad šis pakitimas buvo visiškai savarankiškas baltų ir slavų kalbų reiškinys. Ide. diftongas eu kito baltų ir slavų kalbose ne tik skirtingomis sisteminėmis sąlygomis ir veikiamas skirtingų sisteminių veiksnių, bet taip pat buvo skirtinga ir to pakitimo fonetinė esmė: (rytinių) baltų kalbose eu virto jaū, o slavų kalbose — tiesiog ’u. Ide. diftongo eu likimas yra akivaizdus baltų ir slavų kalbų paralelinės raidos pavyzdys. Tas pavyzdys rodo, kad bendrosios baltų ir slavų kalbų raidos tendencijos, palaikomos geografinio sąlyčio, tebeegzistavo ir vėlesniaisiais tų kalbų istorijos etapais. Ide. skiemeninių sonantų likimas Ide. skiemeniniai sonantai l, r, m, n (toliau žymimi R) baltų ir slavų kalbose virto il, ir, im, in arba rečiau ul, ur, um, un (toliau žymimi iR ir uR). Vienodas jų likimas ypač suartina baltų ir slavų kalbas. Ide. trumpieji sonantai R virto iR arba uR (su cirkumfleksu), plg.: a) liet. vilkas, lat. vilks, pr. wilkis, s. sl. vlъkъ, rus. волк, serb.-chorv. vuk (iš sl. *vьlkъ) : s. ind. vṛ́kaḥ, got. wulfs, gr. λύκος, lot. lupus; pr. kirsnan „juodas“ (plg. liet. Kirsna, Šešupės intakas), s. sl. čьrnъ, rus. чёрный (iš sl. *čьrnъ) : s. ind. kṛṣṇáḥ „juodas“; liet. šimtas, lat. simts, s. sl. sъto (greičiausiai skolinys iš iranėnų kalbų) : s. ind. śatám (śa- iš ide. *k’ṃ-), gr. ἑκατόν (-κα- iš ide. *k’ṃ-), toch. kānt(e), lot. centum, got. hund; 37 В. К. Журавлев, Развитие группового сингармонизма в праславянском языке, Минск, 1963, р. 29–41. 76 liet. mintis (acc. sing. minti), at-mintis, lat. mit „minti, atspėti“, pr. po-minisnan „atmintis“, s. sl. pa-mętъ (ę iš bn): s. ind. matíh (-a- iš n) „ketinimas, noras; malda“, lot. mens mentis „dvasia, protas“, got. munš „mintis“; b) liet. kulnas (ir kulnis, acc. sing. kūlni), lat. kulna „kulnas“, pr. kulnis „kulkšnis“, s. sl. klъka „kelio įdubimas“, bulg. kъlka „šlaunis“, serb.-chorv. kūk (iš sl. *kъlk-): lot. calx „kulnas“, toch. A kolye „šlaunis“; pr. curwis „jautis“: liet. kárvė, s. sl. krava, rus. корова, gr. κέρας „ragas“: lietuvių, slavų ir graikų žodžiai turi normaliojo laipsnio šaknį *kerH-/*korH-; lot. cornu „ragas“, got. haúrn „ragas“ iš *kṛH-; liet. ungurys (gen. sing. ūngario): pr. angurgis, rus. угорь (у- iš *ang-), šaknis *ng-/*ong-. Ide. ilg ieji sonantai R̄ (iš ide. *RH) virto iR arba uR (su akūtu), plg.: a) liet. vilna, lat. vīna, pr. wilnis ir wilna „sijonas; švarkas“, s. sl. vъlna, serb.-chorv. vūna (iš sl. *vъlna): s. ind. ūrṇā, av. varəna, gr. λῆνος, lot. lāna, got. wulla (iš germ. *wulna); liet. žirnis, lat. zirnis, pr. syrne „grūdas“, s. sl. zrъno, rus. зерно (iš sl. *zьrno): lot. grānum (rā iš ide. *ṛH), got. kaúrn „javai“; liet. pintì, lat. pīt, s. sl. peti (ę iš bn, bet gali būti ir iš en, plg. s. sl. mrěti, praes. mьrǫ), praes. pьnǫ: arm. henum „pinu, mezgu“, lot. pendere „sverti, vertinti“; dar plg. liet. pántis; b) liet. gurklỹs (gen. sing. gūrkliō), pr. gurcle „gerklė“ (iš balt. *gur-tl-), s. rus. gъrlo (rus. горло), lenk. gardło (iš sl. *gъr-dl-): s. ind. gūrtáh „laukiamas, malonus“, lot. gurges „verpetas“, gurgulio „kvėpuojamoji gerklė“; plg. dar liet. gūrkšnis, gerklė, gargaliuoti; liet. mùlkis, lat. muļķis: s. ind. mūrkháh „kvailas“. Ide. sonantai R baltų ir slavų kalbose virto iR ir uR ne tik antekonsonantinėje pozicijoje, bet taip pat ir antevokalinėje, plg.: liet. pilìs, lat. pils, pr. (vietovardžiai) Pill-aw, Pille-kaym: s. ind. pūḥ (acc. sing. pūr-am) „gynybinė siena“, gr. πόλις „miestas“; liet. girìà, lat. dzira (ir dzire) „miškas“: s. ind. giríh „kalnas“; pr. garian, garrin „medis“ ir s. sl. gora „kalnas“ turi kitą balsių kaitos laipsnį (*gor-); liet. gun-ioti, gūn-yti „gainio­ti, vaikyti“, pr. gun-twei, s. sl. gъn-ati „vyti“, liet. giñti, lat. dzīt (i iš in), s. sl. žęti (ę iš ьn arba en), praes. žьnǫ „pjaunu (javus)“: liet. gan-ýti, lat. gan-īt, s. sl. gon-iti. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad ide. skiemeniniai sonantai R baltų ir slavų kalbose vienais atvejais virto iR, kitais — uR. Kyla klausimas, nuo ko priklausė pridėtinio balsio i ir u distribucija. Vienodo atsakymo į šį klausimą nėra. J. Endzelynas¹, J. Mikola², K. Būga³, R. Trautmanas⁴ ir kt. linkę buvo i arba u atsiradimą aiškinti balsių kaita. Pagal šią koncepciją iR atsiradęs iš eR, ¹ И. Эндзелин, Славяно-балтийские этюды, р. 3—24. ² J. J. Mikkola, Urslavische Grammatik, I, p. 68—71; plg. Woher lit. jau und slav. ju?, IF, 16, 1904, p. 99. ³ K. Būga, RR, II, p. 128—129, 260—264. ⁴ R. Trautmann, Viennes baltų slavėnų gramatikos bruožas, „Švietimo darbas“, 1922, 3—6, Kaunas, p. 271—272; Ein Kapitel aus der Lautlehre der baltisch-slavischen Sprachen, „Slavia“, 2, 1923. 77 diftongo eR nykstamojo laipsnio, o uR—iš oR, diftongo oR nykstamojo laipsnio. Taigi baltų ir slavų kalbose redukuotieji e ir o virto normaliaisiais balsiais i ir u. Baltų kalbose daugeliu atvejų iR kaitaliojasi su eR, o uR — su aR, plg. girtas : gérti (bet plg. gurklys), gilti : gėlti, kilti : kėlti; kūlti : kūlti, kūmpas : kampas, pr. curwis : liet. karvė. Tačiau pasitaiko atvejų, kur iR gali būti greta aR, o uR — greta eR, plg. miltai : málti, liet. minia : got. manags „daug“, liet. giria : pr. garian, s. sl. gora, pr. gulsennin „skausmą“ : liet. gėlti. Vienos šaknies formose gali pasitaikyti iR ir uR greta, plg. tilpti : telpa : talpinti : tūlpinti. Tie atvejai, kur iR yra greta aR, o uR — greta eR, minėtų autorių koncepcijai neprieštarauja, nes, pavyzdžiui, greta *m̥n- ir *mon- (plg. liet. minia ir got. manags) seniau galėjo egzistuoti ir *men-, kurio nykstamasis laipsnis galėjo būti liet. minia. Dėl to tiek nuneigti, tiek ir pagrįsti faktais balsių kaitos teoriją vargu ar galima. Pravartu iškelti klausimą, kodėl baltų ir slavų kalbose prieš skiemeninius sonantus atsirado būtent balsiai i ir u, bet ne, sakysim, balsiai e arba a, kaip kitose ide. kalbose. Baltų kalbinėje bendrystėje egzistavo diftongai eR ir oR, paveldėti iš ide. laikų. Dėl to, matyt, prieš skiemeninius sonantus ir negalėjo atsirasti e ir o (liet. a). Keturlaukėje baltų trumpųjų balsių sistemoje i u e o, palyginus ją su diftongų pirmųjų sandų sistema e(R) o(R), laisvieji nariai buvo balsiai i ir u, nes diftongų pirmaisiais sandais buvo tik balsiai e ir o. Todėl diftongų, atsirandančių iš skiemeninių sonantų, pirmaisiais sandais tegalejo būti laisvieji balsiai i ir u. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad iR ir uR distribucija galėjo priklausyti nuo normaliojo balsių kaitos laipsnio formų, kitaip sakant, nuo diftongų eR ir oR: iR (iš R) galėjo atsirasti tose formose, greta kurių egzistavo tos pat šaknies formos su diftongu eR (plg. kil-ti : kel-ti), o uR (iš R) — tose formose, greta kurių buvo formos su diftongu oR (plg. kūl-ti : kūl-ti). Jeigu šaknis turėjo kaitą eR/oR, tai jos formose galėjo atsirasti tiek iR, tiek uR (plg. liet. tém-ti : lat. tim-sa : liet. tamša : lat. tūm-sa). K. Brugmanas, A. V ajanas, J. Kurilovičius, G. Ševeliov as ir kt. manė, kad pridėtinio balsio i arba u atsiradimas priklausė nuo fonetinės aplinkos. K. Brugmanas⁵ pažymėjo, kad balsis u atsiradęs po lūpinių ir gomurinių priebalsių. Šis teiginys baltų ir slavų kalbų medžiaga reikiamai argumentuotas nebuvo. Toks K. Brugmano aiškinimas buvo paremtas senosios indų ir graikų kalbų duomenimis, nes čia po lūpinių ir gomurinių priebalsių būna ul ir ur. A. V ajanas⁶ mano, kad baltų ir slavų kalbose pridėtinis balsis u kilęs iš ide. labiovelarinių priebalsių kʷ, gʷ, gʷʰ vokalinio elemento. Antai baltų ir slavų kalbų *gen- : *gun- (plg. liet. gėna : gunióti, gūnyti ir s. sl. ženą : gʷona-ti) atsiradę iš ide. *gʷʰen- : *gʷʰn- (vadinasi, *gʷʰn- > *gʷʰn- > *gun-). Taigi, anot A. V ajano, baltų ir 5 K. Brugmann, Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 123. 6 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 171. 78 slavų kalbose priedėtinis balsis u atsiradęs po labiovelarinių priebalsių, o balsis i — po visų likusiųjų. Panašiai mano ir J. Kurilovičius⁷. Pasak jo, skiemeniniai sonantai R baltų ir slavų kalbose virte uR ne tik po labiovelarinių, bet ir po grynųjų gomurinių priebalsių (ide. k, g, gh), o po visų kitų priebalsių — iR. Šią savo koncepciją J. Kurilovičius grindžia ta prielaida, kad baltų ir slavų kalbų priebalsių palatalizacija esanti senesnis reiškinys, negu skiemeninių sonantų vokalizacija. J. Kurilovičius mano, kad R perėjimas į iR grupėse kR ir gR būtų k ir g pakeitęs į k’ ir g’. Tačiau kadangi prieš R gomuriniai priebalsiai negalėję palatalizuotis ir dėl to jie buvę kieti, vokalinis skiemeninio sonanto atspalvis tegalėjęs būti užpakalinės eilės (t. y. u). J. Kurilovičiaus pateikti statistikos duomenys⁸ ne visiškai atitinka jo teiginius, nes uR po kitų priebalsių turi nė kiek ne mažesnį skaičius pavyzdžių, negu po gomurinių priebalsių. Antai uR po k ir g turi 35,6%, po m — 34,8%, po n — 33,3% pavyzdžių. Toks pat procentas pavyzdžių, kaip po n, yra ir po j. Didžiausioji dalis (44,4%) pavyzdžių diftongus uR turi po priebalsio s. Kituose pavyzdžiuose visur yra iR. Pirminiai iR ir uR distribucijos santykiai kalbos raidoje galėjo būti supainioti. Antai balsių kaita eR : R po kietųjų gomurinių priebalsių dėsningai virto eR : uR (plg. liet. gerklė : gurklys iš baltų *ger-tl- : *gur-tl-). Kadangi po visų kitų priebalsių egzistavo kaita eR : iR ir kadangi ji, būdama dažnesnė, galėjo būti apibendrinta, tai greta formų su uR po kietųjų gomurinių priebalsių lengvai galėjo atsirasti formos su iR (plg. liet. girtas). Patyrinėjęs iR ir uR distribucijos klausimą, G. Ševeljovas priėjo tokias išvadas⁹: a) po palatalinių gomurinių priebalsių R virto iR; b) tarp velarinių gomurinių (tame tarpe ir labiovelarinių) priebalsių R virto uR; c) po velarinių gomurinių priebalsių prieš neveliarinius fonetinis R refleksas buvo uR; d) po lūpinių priebalsių prieš velarinius gomurinius fonetinis R refleksas buvo uR; e) po lūpinių priebalsių prieš neveliarinius gomurinius ir po dantinių priebalsių (tame tarpe ir s) prieš bet kokį priebalsį R virto iR. Svarus fonetinės aplinkos teorijos argumentas yra tas faktas, kad baltų ir slavų kalbose uR po priebalsių š ir ž (iš ide. k’ ir g’) beveik nepasitaiko. Randamas vienas kitas pavyzdys (plg. liet. šultis, žulsnūs) veikiausiai yra vėlyvos kilmės. Šis faktas leidžia manyti, kad skiemeninių sonantų R perėjimo į iR ir uR metu baltų ir slavų kalbos tebeturėjo k’ ir g’ arba jos jau buvo išvertusios į š ir ž (galimas daiktas, š ir ž). Ir k’, g’, rš, ž turėjo būti labai minkšti. Vadinasi, remiantis fonetinės aplinkos teorija, reikia pripažinti, kad baltų ir slavų kalbose ide. skiemeninių sonantų dėsningoji raida buvo R > iR. O raida R > uR, priklausiusi nuo fonetinės aplinkos (po k ir g), buvo anomalija. ⁷ J. Kuryłowicz, L’apophonie en indo-européen, Wrocław, 1956, p. 227—243; O jedności językowej bałto-słowiańskiej, BPTJ, 16, 1957, p. 81—94; O балто-славянском языковом единстве, ВСЯ, 3, 1958, p. 23—24. ⁸ J. Kuryłowicz, L’apophonie en indo-européen, p. 229 (išnaša). ⁹ G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 90. 79 Balsis u po tam tikrų priebalsių prieš skiemeninius sonantus yra atsiradęs ir kitose ide. kalbose. V. Georgijevo nuomone10, ide. skiemeniniai sonantai po gomurinių priebalsių toch arų kalboje virtę uR (po visų kitų — āR). Senojoje indų kalboje po lūpinių ir, atrodo, senųjų labiovelarinių priebalsių r prieš balsius virto ur11. Toje pačioje fonetinėje aplinkoje l ir r virto ul ir ur ir graikų kalboje. Tačiau tarp baltų bei slavų, tocharų, indų-iranėnų ir graikų kalbų čia nėra jokio genetinio ryšio, nes negali būti abejonės, kad po tam tikrų priebalsių balsis u prieš l ir r atsirado kiekvienoje kalboje savarankiškai. Kitose ide. kalbose prieš sonantus taip pat yra atsiradęs balsis i. Antai albanų kalboje prieš balsius ide. R virto ne tik iR, bet ir Ri12. Keltų kalbose prieš priebalsius balsis i atsirado po sonantų l ir r13. Negali būti ir kalbos apie genetinį ryšį tarp baltų, slavų, albanų ir keltų kalbų, nes aplinkybės, kuriomis greta sonanto atsirado balsis i, kiekvienoje kalboje buvo skirtingos: baltų ir slavų kalbose iR atsirado tiek prieš balsius, tiek ir prieš priebalsius, o albanų kalboje — tik prieš balsius; baltų ir slavų kalbose balsis i atsirado prieš sonantus, o keltų kalbose — po sonantų. Panašiausią ide. skiemeninių sonantų refleksaciją turi pelazgų kalba: čia skiemeniniai sonantai, kaip baltų ir slavų kalbose, virto iR arba uR14. Tačiau genetinis ryšys tarp šio baltų bei slavų ir pelazgų kalbų reiškinio neįrodomas, nes nežinoma pelazgų kalbos iR ir uR distribucija. Ta aplinkybė, kad pelazgų kalboje tam tikrais atvejais atsirado ir lu, ru bei om, on, greičiausiai rodo, kad baltų bei slavų ir pelazgų kalbų ide. skiemeninių sonantų refleksacija vyko savarankiškai. Visa, kas pasakyta, leidžia manyti, kad ide. skiemeninių sonantų R virtimas iR arba uR yra baltų ir slavų kalbų inovacija. Nė viena kita ide. kalba neturi tokios skiemeninių sonantų refleksacijos, kaip baltų ir slavų kalbos. Šia refleksacija baltų ir slavų kalbos visiškai sutampa: slavų kalbos iR arba uR turi ten, kur ir baltų (išskyrus vieną kitą atvejį15); tiek baltų, tiek ir slavų kalbose ide. skiemeniniai sonantai R virto iR arba uR ne tik antekonsonantinėje, bet ir antevokalinėje padėtyje. Visa tai rodo, kad ide. skiemeninių sonantų R virtimo iR arba uR metu baltų ir slavų kalbos palaikė glaudžius santykius: vienos kalbinės grupės areale kilusi inovacinė banga galėjo užlieti ir kitos arealą. Nebuvimas nė vienoje kitoje ide. kalboje tokios pat skiemeninių sonantų refleksacijos, kaip baltų ir slavų kalbose, taip pat verčia manyti, kad ide. skiemeniniai sonantai buvo vokalizuoti (t.y. virto iR arba uR) jau iš ide. kalbinės bendrystės šiaurės arealo dialektų išsiskyrusiose baltų ir slavų kalbose. Ide. skiemeniniai sonantai R baltų ir slavų kalbose virto iR arba uR greičiausiai prieš intonacinės opozicijos „cirkumfleks : akut as“ susiformavimą, nes iR 10 В. Георгиев, Балто-славянский и тохарский языки, ВЯ, 6, 1958, p. 8—15. 11 T. Burrow, The Sanskrit Language, II impression, London, 1959, p. 86. 12 N. Jokl, Die Verwandtschaftsverhältnisse des Albanischen zu den übrigen idg. Sprachen, „Die Sprache“, 9, 1963, p. 120—122. 13 Г. Льюис и Х. Педерсен, Краткая сравнительная грамматика кельтских языков, Москва, 1954, p. 29. 14 В. И. Георгиев, Исследования по сравнительно-историческому языкознанию, p. 92. 15 Plg. liet. sùrbti ir rus. срáбáto, lenk. sarbáć (bet s. sl. srobati), liet. būrlas ir rus. берлога. Panašūs neatitikimai nealygintinai reikšmingų baltų ir slavų kalbų skirtumų, nes jie pasitaiko ir pačiose baltų kalbose (plg. lat. tamnieku tūmsa ir augšzemnieku tīmsa). 80 ir uR buvo traktuojami kaip dvifton­gai: iR resp. uR gavo cirkumfleksą, o iR resp. ūR (iš ide. *RH) — akutą. Kadangi baltiškos kilmės ugrų-finų kalbų skoliniai turi iR ir uR (plg. suomių villa ir liet. vilna, suomių kurpponen ir liet. kūrpė), tai baltų kalbose ide. skiemeninių sonantų refleksacija įvyko prieš baltų ir ugrų-finų kalbų kontaktus. Ide. s likimas Slavų ir indų-iranėnų kalbose po k, r, i, u ide. priebalsis s pakito: slavų kalbose jis virto ch, indų-iranėnų — š (s. ind. ṣ, av. š). Lietuvių kalboje ide. s yra virtęs š po k ir r. Ar lietuvių kalboje ide. s yra pakitęs ir po i bei u, dar nėra galutinai išaiškinta. Plg.: liet. aukštas, lat. augsts : lot. augustus „iškilas“ (: liet. augti); liet. makštis, lat. maksts : s. sl. mošьna „dėžutė“ (iš *maks-ina) (: liet. makas „odinis maišelis (tabakui, pinigams)“, lat. maks „maišelis“, pr. danti-maks „Zahnfleisch, dantenos“, s. vok. aukšt. mago „pilvas“); liet. veršis, lat. vērsis „jautis“, pr. werstian „Kalb, veršis“ : s. ind. vṛṣaḥ, av. varšni- „avinas“, lot. verrēs „kuilys, meitelis“ (lot. -rr- iš *rs); liet. viršus, lat. virsus : s. sl. vrъchъ, s. rus. vrъchъ; s. ind. vārṣmā „viršūnė“, lot. verrūca „iškilimas; karpa“, air. ferr „geresnis“ (lot. -rr- ir air. -rr iš *rs); liet. maišas, lat. maiss, pr. moasis „Blasebalg, dumplės“ : s. sl. měchъ „maišas“, s. ind. meṣáḥ „avinas“, av. maeša- „avis“; liet. paišyti, lat. pāisīt „linus minti“ : s. rus. pъchati „grūsti“, s. ind. piṣṭáḥ „sumaltas“, av. pišant- „sugrūstas“; liet. jūšė (ir jušė) „žuvų sriuba“, pr. iuse „Juche, tokia sriuba“ : s. sl. jucha „sriuba“, s. ind. yúḥ (yūṣám), lot. iūs; liet. ausis, lat. auss, pr. ausins (acc. pl.) : s. sl. ucho, av. uši, got. ausō, gr. οὖς, lot. auris (lot. -r- iš -s-). Kaip rodo pastarieji pavyzdžiai, vienais atvejais lietuvių kalboje po i ir u yra š (plg. maišas ir jūšė), o kitais — s (plg. paišyti ir ausis). Dėl to savaime kyla klausimas: ar pakito ide. s lietuvių kalboje po i bei u, ar ne? Tyrinėtojų nuomonės šiuo klausimu skiriasi. J. Endzelynas¹, K. Būga², J. Šeftelovičius³, E. Frenkelis⁴, J. Kurilovičius⁵, S. Bernšteinas⁶, G. Ševel iovas⁷ ir kt. mano, kad ide. s po i ir u lietuvių kalboje nepasikeitė. Priebalsį š daugelyje tipo maišas pavyzdžių jie kildina iš sk’ arba k’. Tačiau, aiškindami to š kilmę, šios koncepcijos atstovai susiduria su dideliais sunku- ¹ И. Эндзелин, Славяно-балтийские этюды, p. 51—60; J. Endzelin, Lettische Grammatik, p. 110; Über den slavisch-baltischen Reflex von idg. sk’, ZfslPh, 16, 1939, p. 107—115. ² K. Būga, RR, III, p. 589—590, 823; plg. K. Буга, Судьба индоевропейского s в литовском языке (Vilniaus Valstybinio universiteto rankraštynas, E 180). ³ J. Scheftelowitz, Die verbalen und nominalen sk’- und sk-Stämme im Baltisch-Slavischen und Albanischen, KZ, 56, 1929, p. 156—170. ⁴ E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, p. 113; LEW, p. 397 (s. v. maišas). ⁵ J. Kuryłowicz, L’apophonie en indo-européen, p. 374. ⁶ С. Б. Бернштейн, Очерк сравнительной грамматики славянских языков, p. 161. ⁷ G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 129. 6. Baltų ir slavų kalbų ryšiai 81 mais. Štai kaip įvairiai ir nepatikimai yra aiškinama garso -š- kilmė, pavyzdžiui, žodyje laiškas. H. Petersonas8 lietuvių kalbos žodį laiškas kildino iš *loik’sko-. Norėdamas paaiškinti tipo laiškas žodžių junginio -šk- kilmę, K. Būga9 pareiškė nuomonę, kad ide. sk’ lietuvių kalboje virtęs šk’10. Todėl pagal jį liet. laiškas esąs kilęs iš *loisk’-. J. Šeftelovičius11 liet. laiškas ir s. sl. listъ siejo su s. ind. līs- „plėšti“ ir kildino iš *lik’-ko- bei *lik’-to-. Nepripažįstant ide. s po i ir u virtimo š, vargu ar įmanoma paaiškinti priesagos -iškas priebalsį š. Nežinodamas, kaip tą š paaiškinti, J. Šeftelovičius12 priesagą -iškas laikė pasiskolinta iš slavų kalbų. J. Endzelynas manė13, kad be *-isko- seniau buvusi dar ir priesaga *-isk’o (iš kur liet. *-iša-). J. Endzelyno teiginys, kad priesaga -iškas atsirado, kontaminuojantis šioms priesagoms, nėra patikimas. H. Pedersenas14, K. Brugmanas15, H. Arncas16, A. Vajanas17, J. Otrembskis18 ir O. Semerenjis19 manė, kad baltų kalbinėje bendrystėje ide. s pakito ne tik po k, r, bet ir po i, u. Baltų kalbų medžiaga ši išvada nebuvo pagrįsta. Ji rėmėsi ta prielaida, kad baltų ir slavų kalbos kažkada sudarė kalbinę vienybę: kadangi ide. s po i ir u pakitęs slavų kalbose, tai jis turėjęs pakisti ir baltų kalbose, sudariusiose seniau su slavų kalbomis vienybę. Norėdamas paaiškinti, kodėl vienais atvejais po i ir u lietuvių kalboje yra š, o kitais — s, H. Pedersenas nustatė tokį dėsnį20: po akūtinio balsio (plg. jūšė) išliko š, o po cirkumfleksinio balsio š vėl virto s (plg. saũšas). Tačiau šiam dėsniui prieštarauja lietuvių kalbos faktai: daugeliu atvejų s yra po akūtinio balsio (plg. ãusas „auksas“, lýsė, viẽšulas, kláusė ir kt.), o š — po cirkumfleksinio balsio (plg. maišas, kiũši ir kt.). A. Mejẹ21, R. Trautmanas22, V. Pizani23 ir V. Porcigas24 teigė, kad lietuvių kalboje ide. s po i ir u vienur atliepia priebalsį š, o kitur — priebalsį s. 8 H. Petersson, Arische und armenische Studien, Lund—Leipzig, 1920, p. 91. 9 K. Būga, RR, II, p. 285—286. 10 Ide. sk’ lietuvių kalboje greičiausiai virto š, plg. J. Scheftelowitz, op. cit., p. 165—170; J. Endzelin, Über den slavisch-baltischen Reflex von idg. sk’, p. 107—115; M. Leumann, Idg. sk’ im Altindischen und im Litauischen, IF, 58, 1941, p. 1—26, 113—130. 11 J. Scheftelowitz, op. cit., p. 196. 12 J. Scheftelowitz, op. cit., p. 197. 13 J. Endzelin, Über den slavisch-baltischen Reflex von idg. sk’, p. 112—113. 14 H. Pedersen, Das indogermanische s im Slavischen, IF, 5, 1895, p. 33—87. 15 K. Brugmann, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, I, 2, p. 781. 16 H. Arntz, Sprachliche Beziehungen zwischen Arisch und Balto-Slawisch, Heidelberg, 1933 p. 9—10. 17 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 32. 18 Я. Отрембский, Славяно-балтийское языковое единство, ВЯ, 5, 1954, p. 32—34. 19 O. Szemerényi, The Problem of Balto-Slav Unity — A Critical Survey, p. 105—107. 20 H. Pedersen, op. cit., p. 77—78. 21 A. Meillet, Les dialectes indo-européens, p. 85. 22 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 169; Baltisch-Slavisches Wörterbuch, p. 165 ir 250 (s. v. maiša- ir sausa-). 23 V. Pisani, Balto e slavo, StB, 2, 1932, p. 16. 24 W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, p. 165. 82 Atsakyti į klausimą, ar lietuvių kalboje po i ir u ide. s virto š, ar ne, padeda lietuvių kalbos medžiagos analizę. Štai pavyzdžiai, kur vietoj kitų ide. kalbų s lietuvių kalboje esama š: maišas, riešas (riešutas), višta, glušas, jušė (jušė), kriaušė, kruša, kūšys, rūšė, pušė (puškas), aiškus (eiškus), ieškoti, kišką, laiškas (laiskas), miškas, reiškia; -uš- (ėpušė, kermušė, vėtušas), *-ištja- (eriščias) ir -išk- (moteriškas). Veiksmažodžiai rišti, aušti ir traušti yra abejotini, nes jų -š- gali būti kilęs ir iš -s-sk’ arba -sk’. O štai pavyzdžiai, kur ide. s po i ir u nevirto š: ausis, mušė, mušas, pusė; ausas (auksas), blusà, lỹsė, usnis, iesmė, viesulas, visas, pliauskà (plauska); paisyti, tiešti (teisti), veisti, daūsos, klausyti, kniaustis, niausti, praušti, saūsas, tausytis, triušti, būtojo laiko dalyvių priesaga -us- (plg. mirusį25). Lyginimas su kitų ide. kalbų atitinkamais faktais rodo, kad elementas -s- šiuose žodžiuose yra senas, neabejotinai buvęs prieš ide. s virtimą š. Dėl to čia po i ir u yra lauktinas š vietoj s. Sprendžiant klausimą, kodėl šiuose žodžiuose ide. s nevirto š, reikia turėti galvoje tą faktą, kad priebalsis liko sveikas tuo atveju, kai tarp jo ir balsių i bei u buvo morfemų sandūra26. Kai kurių čia pateiktų žodžių elementas s taip pat yra priklausęs vienai morfemai, o balsiai i ir u — kitai, plg.: plau-sk-à, pliau-sk-à (: plaũ-t-as, pliaũ-t-as, lat. plàu-kt-s, plàu-t-s), viė-s-ulas, vė-s-ulas (: vė-jas, vė-tra), pai-s-yti (: pai-l-yti, pai-v-yti, peĩ-k-ė, peĩ-k-enà), kniaũ-s-tis, kniaũ-s-ėsi (: kniaũ-t-esi)27. Tas pat pasakytina ir apie liet. niaũ-s-ti „nuleisti, palenkti galvą“, apsi-niaũ-s-ti „būti paniurusiam“, niau-s-óti „būti liūdnam, paniurusiam“. Nei garsai, nei reikšmė neprieštarauja jų siejimui su liet. niaũ-k-tis (niáu-k-tis) „dengtis debesimis“, niau-k-ùs „apsiniaukęs, tamsus“ ir niau-r-ùs „paniuręs, piktas“. Ide. s virtimo š metu dėl greta egzistavusių artimos reikšmės formų, turėjusių kitokius šaknies galo priebalsius, s galėjo būti suvokiamas kaip priesaga, t.y. priklausantis kitai morfemai, negu i ir u. Aiškinimas, jog elementas -s- nepasikeitė į -š- dėl to, kad jis priklausė kitai morfemai, negu i ir u, tinka ne visiems žodžiams, išlaikiusiems sveiką s. Jis netinka tiems žodžiams, kurie greta, atrodo, nėra turėję asigmatinės formos ir kuriuose s greičiausiai nėra buvęs formantinis, plg. liet. tausytis „rimti (apie vėją)“, lat. tusēt „sunkiai alsuoti, dusti“, pr. tusnan „ramus, tylus“, s. sl. po-tuchnǫti „gesti“, s. ind. tuṣyati „(jis) rimsta“. Dėl to šiuos žodžius reikia kitaip aiškinti. Visai galimas daiktas, kad ide. s po i ir u lietuvių kalboje nevirto š prieš kai kuriuos priebalsius (pavyzdžiui, prieš j)28. Šiuo požiūriu peržvelgta medžiaga rodo, kad daugumas žodžių savo -s- turi prieš j(i), plg. elementą *-sja, išskiriamą žodžiuose *peisja (iš paisyti), tiešia, teisčia, veisia, kláusia (klausyti, kur s prieš i), kniausiasi, praušia, *teusjasi (iš tausytis, kur s prieš i), triūšia. Būtojo laiko dalyvių priesaga -us- taip pat visada yra buvusi 25 Visi žodžiai ir atvejai, kur š ir s yra vietoj kitų ide. kalbų s, suregistruoti straipsnyje „К вопросу об н.-е. *s после i, u в литовском языке“, „Baltistica“, I(2), 1966, p. 113–126. 26 Op. cit., p. 122. 27 Dėl reikšmių ir etimologijų žr. E. Fraenkel, LEW; K. Būga, RR, I–III (Rodyklės). 28 „Baltistica“, I(2), 1966, p. 125. 83 prieš j, plg. mirusio ir mirusios iš *mirusiō ir *mirusjās. Tokie i-kamieniai daiktavardžiai, kaip ausis, musis (plg. dar jā kamieno musià, kur s buvo prieš j) ir pùšis, kilę iš senųjų priebalsinio kamieno žodžių, atrodo, yra kur kas senesni, negu jų ē-kamienės formos, plg. mùsė, pùsė. Kitų žodžių s yra buvęs prieš v(u) (plg. lýsvė, viesulas) m ir n (plg. iesmė ir usnis). Vadinasi, daugumas žodžių, kuriuose s po i ir u liko nepakitęs, turi tą s prieš sonantus j(i), v(u), m ir n. Matyt, tokios s pozicijos reikia ieškoti ir tuose žodžiuose, kuriuose dabar po s nėra sonanto. Sakysim, žodžiu aũsas, blusà, aũsos, dùsas, mùsas ar mùsos, saũsas, visàs morfemos aus-, blus-, daus-|dus-, mūs-|mus-, saus-, vis- kur kas dažniau yra buvusios prieš sonantinius priebalsius ir balsius, negu prieš morfemą -a- (-o-), plg. auksinis, auksinti, auksýti, auksius (kirtis nežinomas), auksnas, áuksinas, auksioti (-k- čia yra antrinis, plg. pr. ausis ir lot. aurum); blusia (kirtis nežinomas), blùsinas, blusýnas, blusinėti, blusingas, blusinis, blusinti, blùsius; dūsúoti, dūsinti (lat. dusinat), dūsýti, dùsnà, dusulýs (lat. dusulis), duslùs; mūsýti, musýti; saũsis, sausmė, sausra, sausumà, susnà; vismet, visur, lat. visur (dar plg. s. sl. vьsь ir s. ind. viṣú-, rodančius, gal būt, kad seniau ir baltiškasis žodis taip pat galėjo turėti i ar u). Visa čia išdėstyta medžiaga, atrodo, leidžia daryti išvadą, kad ide. s. po i ir u baltų kalbose liko nepakitęs, galimas daiktas, tada, kai jis betarpiškai ėjo prieš sonantus. Vadinasi, niekas neprieštarauja prielaidai, kad ide. s po i ir u virto š taip pat ir baltų kalbose, išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kur tas s priklausė kitai morfemai, negu i ir u, ir kur jis buvo betarpiškai prieš sonantus. Vadinasi, baltų kalbose, kaip slavų ir indų-iranėnų, ide. s pozicijoje po k, r, i, u taip pat pakito. Kad šis reiškinys buvo bendrabalt(i)škas, rodo baltiškos kilmės Pabaltijo ugrų-finų kalbų skoliniai, kur baltų kalbų priebalsių š (ir ž) atliepia garsas h, galėjęs atsirasti tik iš š (plg. suomių halla, estų hall ir liet. šalnà, lat. salna; suomių hihna, estų ihn ir liet. šìkšnà, lat. siksna). Prabalt(i)škasis š, atsiradęs iš ide. s po k, r, i, u ir iš ide. ḱ, o taip pat jo koreliatas ž, atsiradęs iš ide. gʰ bei gʰh, latvių ir prūsų dialektuose dėl jų fonologinių sistemų ypatybių virto s ir z. Nepakitę jie išliko tik lietuvių kalboje. Kai kurie tyrinėtojai (A. Meje⁽²⁹⁾, S. Bernšteinas⁽³⁰⁾ ir kt.) ide. s virtimo š pėdsakų linkę įžiūrėti prūsų kalboje, kur (trečiajame katekizme) iš tikrųjų greta -rs- pasitaiko -rsch- (plg. pr. kirscha, kerscha greta kirsa, pirschau greta pirsdai). Šį prūsų kalbos reiškinį greičiausiai reikia laikyti ne prabalt(i)škosios būsenos liekana, bet naujai atsiradusiu (galimas daiktas, dėl vokiečių kalbos įtakos⁽³¹⁾) prūsų kalbos faktu, sietinu su *sj virtimu š ir garso š atsiradimu junginiuose šp-, šk-, šl-. Ide. s po k, r, i, u virtimas š yra bendras baltų, slavų ir indų-iranėnų kalbų reiškinys. Dėl to jis negali būti baltų ir slavų kalbų inovacija. Baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių charakteristikai svarbu yra tai, kad aplinkybės, kuriomis ide. s virto š, kiekvienoje kalbų grupėje buvo skirtingos. 29 A. Meillet, Les dialectes indo-européens, p. 85. 30 С. Б. Бернштейн, Очерк сравнительной грамматики славянских языков, р. 161. 31 И. Эндзелин, Славяно-балтийские этюды, р. 60—68; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 37. 84 Slavų kalbose ide. s virto ch tik prieš balsius, o kai po jo buvo sonantas arba priebalsis, jis liko sveikas32 (plg. s. sl. pracho iš *parsas ir s. sl. prъstъ iš *pṛstis). Baltų ir indų-iranėnų kalbose, priešingai slavų kalboms, ide. s virto š ne tik prieš balsius, bet ir prieš priebalsius. Baltų, kaip ir slavų kalbose, ide. s po i ir u liko nepakitęs prieš sonantus. Senojoje indų kalboje, priešingai baltų ir slavų kalboms, ide. s virto š ne tik po k, r, i, u, bet ir po k’ l ir i, kilusio iš ide. H. Indų-iranėnų kalbose šis reiškinys buvo toks intensyvus, kad čia net z po minėtų garsų virto ž (plg. av. mūždam ir s. sl. mbzda). Senojoje indų kalboje ide. s virtimui š trukdė po jo buvęs r (plg. s. ind. tisrāḥ mot. g. „trys“), o dažnai ir anusvara33. Visa tai leidžia manyti, kad ide. s po k, r, i, u kito greičiausiai atskirai baltų, slavų ir indų-iranėnų kalbose34. Paralelinė ide. s raida minėtose trijose kalbų grupėse, gal būt, rodo ir tas faktas, kad naujosiose indų kalbose (sindi, hindi ir kt.) s. ind. š yra virtęs kh ir h35. Neabejotina, kad šis indų kalbų reiškinys genetiškai nieko bendro neturi su panašiu slavų kalbų reiškiniu (sl. ch greičiausiai iš senesnio š). Ta aplinkybė, kad kafirų kalbose ide. s po u liko nepakitęs36, leidžia manyti, kad ide. s kito gana vėlai, jau susiformavusiuose indų-iranėnų grupės dialektuose. Išvadą, kad ide. s po k, r, i, u kito atskirai baltų ir atskirai slavų kalbose, remia pagaliau ir pačių baltų kalbų medžiaga. Kad ide. s po k, r, i, u virtimo š metu baltų ir slavų kalbos jau buvo du savarankiški kalbiniai vienetai, rodo ta aplinkybė, kad baltų kalbose priebalsis s, priklausęs kitai morfemai, negu i ir u, liko sveikas, o slavų kalbose jis ir čia virto ch (plg. daugiskaitos vietininkus liet. avi-sù ir s. sl. gostb-chъ, liet. tri-sù ir s. sl. trb-chъ). Jei baltų ir slavų kalbos tuo metu būtų sudariusios vienybę, tai tokio neatitikimo, reikia manyti, nebūtų buvę. Ide. s virtimo š metu arba tuojau po jo baltų ir slavų kalbose buvo ryškios priešingos tendencijos: baltų kalbų fleksijoje visur buvo apibendrintas s, o slavų kalbose, priešingai, fleksinis ch pakliuvo ir į pozicijas, kur jis fonetiškai nebuvo motyvuotas (plg. s. sl. synъ-chъ ir žena-chъ vietoj laukiamos formos *žena-sъ). Baltų kalbose ide. s po i ir u nevirto š prieš sonantus, o slavų kalbose analogijos būdu ch buvo perkeltas į priesagas ir žodžių šaknis, kur fonetiškai jis negalėjo atsirasti (plg. s. sl. spě-chъ greta spě-ti ir rusų ma-x-ámъ greta má-ámъ, t.y. má-j-atъ). Nors, kaip minėta, ide. s virto š gana vėlai, jau susiformavusiuose, pavyzdžiui, indų-iranėnų dialektuose, tačiau, iš kitos pusės, jis pakito kur kas anksčiau, negu įvyko daugelis fonetinių baltų ir slavų kalbų pakitimų. Antai baltų kalbose, atrodo, ide. s virto š anksčiau, negu t ir d iškrito prieš s (plg. liet. garšas iš *gord-s-os). Ši mintis keltina dėl to, kad ide. s virtimas š po k, r palietė ir priesagas (plg. garšas, garšvà). 32 J. Kurilovičius mano (L’apophonie en indo-européen, p. 374), kad slavų kalbose ir prieš priebalsius ide. s virtęs š (> sl. ch), kuris tik vėliau pasikeitęs į s. 33 A. Thumb, R. Hauschild, Handbuch des Sanskrit, I, Heidelberg, 1958, p. 306; T. Burrow, The Sanskrit Language, p. 79–80. 34 C. C. Uhlenbeck, Miscellen. 1. Zur Geschichte des s im Slavischen, KZ, 39, p. 599–600; A. Meillet, Les dialectes indo-européens, p. 84–85; И. Эндзелин, Славяно-балтийские этюды, p. 74. 35 J. V. Lazicius, Zur Wandlung idg. s>sl. ch, IF, 51, 1933, p. 196–199. 36 G. Morgenstierne, Indo-European k’ in Kafiri, NTS, 13, 1945, p. 225–238. 85 Slavų kalbų s virtimas ch buvo ankstesnis, negu diftongo ai monoftongizacija ir er bei or metatezė pietų slavų ar pleofonija rytų slavų kalbose, nes po diftongo ai ir er bei or ide. s yra pasikeitęs. Tas faktas, kad baltiškos kilmės Pabaltijo ugrų-finų kalbų skoliniuose baltų š (ir ž) atliepia garsas h, galėjęs atsirasti iš š, rodo baltų ir Pabaltijo ugrų-finų kontaktus prasidėjus tada, kai ide. s po k, r, i, u ir ide. k’ baltų kalbose jau buvo virtę š. Ide. s po k, r, i, u virtimas š baltų kalbose buvo struktūriškai susijęs su ide. k’ asibiliacija. Dar 1908 m. A. Meje pastebėjo, kad palataliniai gomuriniai priebalsiai buvo asibiliuoti tuose ide. dialektuose, kuriuose ide. s po k, r, i, u virto š³⁷. Kad ide. s po k, r, i, u pakitimas ir ide. k’ asibiliacija buvo sinchroniniai struktūriškai susiję procesai, aiškiai rodo vienodas tų procesų rezultatas: s po k, r, i, u ir ide. k’ lietuvių kalboje virto š. Iš čia paaiškėja ir fonologinis ide. s po k, r, i, u virtimo š procesas. Po sprogstamojo priebalsio k, liežuvio viršūnėlė tarimojo r ir po siaurųjų balsių i bei u priebalsio s artikuliacija greičiausiai buvo aukštesnė ir pats garsas tikriausiai buvo tariamas tyliau ir ne taip ryškiai. Akustiškai tas priebalsio s variantas galėjo būti tarpinis garsas tarp dabartinių lietuvių kalbos s ir š, t.y. jis galėjo būti š. Priebalsio s „aukštojo varianto“ virtimas savarankiška fonema priklausė nuo to, jog kalbos raidoje junginiai *-rś- bei *-rḱ-, *-iś- bei *-iḱ- ir kt. sutapo. Jų sutapimo rezultatas buvo -rš- ir -iš-. Tačiau ir junginys *-oḱ- taip pat virto -aš-. Bet kadangi junginys *-os- turėjo būtent fonemą /s/ (o ne jos „aukštąjį variantą“ š), tai š ir s buvo fonologiškai skirtingi garsai. Tokiu būdu fonema /s/ suskilo į du skirtingus vienetus — i s ir š³⁸. Šiame skyriuje pateiktų duomenų pamatu galima padaryti tokias ide. kalbinės bendrystės dialektų santykius liečiančias išvadas: 1) ide. s po k, r, i, u virtimo š metu baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektai jau buvo savarankiški kalbiniai vienetai (plg. aukščiau nurodytas skirtingas to virtimo detales); 2) to virtimo metu baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektai palaikė tam tikrus kontaktus: visose trijose kalbų grupėse ide. s kito toje pačioje pozicijoje, o šio pakitimo rezultatas irgi buvo tas pats. Ide. palatalinių gomurinių priebalsių raida Ide. kalbinės bendrystės (dialektiniai) k’, g’, g’h baltų ir slavų kalbose asibiliavosi. Lietuvių kalboje jie virto š, ž, latvių, prūsų ir slavų — s, z, plg.: liet. šimtas, lat. simts, s. sl. sъto, s. ind. śatám, av. satəm : gr. ἑκατόν, lot. centum, s. vok. aukšt. hund, toch. kante; liet. širdis, lat. sirds, pr. seyr (iš *šer(d)), s. sl. srъdъ-ce, s. rus. sьrd-ce : gr. καρδία, lot. cor cordis, het. kard-; liet. paršas, pr. parstian (paliudyta prastian Voc. 686), s. rus. porosja, serb.-chorv. prâse : s., vok. aukšt. farah, lot. porcus „kiaulė, meitelis“, gr. πόρκος; liet. žiemà, lat. ziema, pr. semo (s- skaitytinas z-), s. sl. zima, s. ind. hēman „žiemą“ (h- iš ide. g’h-): gr. χεῖμα, lot. hiems, het. gimmant-; 37 „La ligne du traitement š/s coincide donc en gros avec celle du traitement des gutturales“, A. Meillet, Les dialectes indo-européens, p. 86. 38 A. Martinet, Concerning some Slavic and Aryan Reflexes of IE s, „Word“, 7, 1951, p. 91–95. 86 Iiet. žvėris, lat. zvērs, pr. swīrins (acc. pl.), s. sl. zvěrъ : gr. θήρ, lot. ferus (f- iš g’h); Iiet. bėržas, lat. bērzs, pr. berse, s. sl. brěza, serb.-chorv. breza, s. ind. bhūrjāh : s. vok. aukšt. birihha (hh iš germ. k < ide. g’). Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad vienos ide. kalbos turi spirantus, o kitos tuose pačiuose žodžiuose — sprogstamuosius. Seniau šiai fonetinei ide. kalbų ypatybei buvo teikiama didelė reikšmė: pagal ją ide. kalbos buvo suskirstytos į du dialektus — kentuminį ir sateminį (nuo lotynų ir Avestos šimto pavadinimo centum ir satam). Pirmasis tokį ide. kalbinio ploto dialektinį skirstymą 1888 m. pasiūlė P. fon Bradkė1. Jam pritarusio K. Brugmano2 dėka ide. kalbų skirstymas į kentuminį ir sateminį dialektus buvo visuotinai pripažintas. Pagal šį skirstymą sateminių kalbų grupei, be minėtų baltų ir slavų, buvo priskirtos dar indų-iranėnų, armėnų ir albanų, o kentuminių kalbų grupei — graikų, italikų, keltų, germanų ir ilirų. Lingvistinį klasifikavimą atitiko ide. kalbų geografinė padėtis: visos sateminės kalbos buvo ide. kalbinio ploto rytuose, o kentuminės — vakaruose. Tačiau ilgainiui buvo imta abejoti, ar ide. kalbų dialektinio skirstymo pagrindu galima imti palatalinių priebalsių asibiliacijos izoglosą. Ištyrus neseniai atrastas tochārų ir hetitų kalbas, pasirodė, kad jos, nors ir geografiniu atžvilgiu būdamos tarp sateminių kalbų, vis dėlto yra kentuminės. Taigi centum ir satam teorija neteko geografinio argumento. Be to, kentuminių kalbų elementų yra ir pačiose sateminėse kalbose, ypač esančiose arčiau į vakarus (pavyzdžiui, baltų ir slavų), o palatalinių gomurinių priebalsių asibiliacijos elementų esama kentuminėse kalbose (plg. kai kuriuos asibiliacijos reiškinius hetitų kalboje). Baltų ir slavų kalbose gomurinis priebalsis ir spirantas dažnai kaitaliojasi toje pačioje šaknyje, todėl susidaro kaita liet. š : k, ž : g ir slavų s : k, z : g, plg. liet. šaukti, lat. saukt : liet. kaukti; liet. šeima : kiemas, kaimas; liet. šleivas : klevas, lat. klēvs; liet. šliubas : kliubas, lat. kluhurs; liet. šliaukti : kliaukti; liet. ašmuõ, s. ind. aśmā „akmuo, uola, dangus“ : liet. akmuõ, lat. akmens, gr. ἄκμων „priekalas“; liet. aštrùs : akūotas; liet. krėšti, krešėti : krėkti, krekėti, lat. krecēt; liet. šùnpis : kùmpis; liet. šuõ, lat. suns, pr. sunis : lat. kuņa „kalė“; liet. švañkšti : kvañkšti; liet. šviẽti, s. sl. světěti : lat. kvitēt; liet. ker̃džius, pr. kerdan (acc. sing.) „Zeit, laikas“, s. sl. črěda „banda; galvijai“ : s. ind. śárdhah „banda“; s. ind. rúsant- : liet. laũkas; liet. smãkras (ir smakrà), alb. mjekër „smakras; barzda“ (iš *smekrā-) : s. ind. śmáśru „barzda“ (ś- iš s-); liet. pėkus „galvijai“, pr. pecku, lot. pecu : s. ind. paśúh, av. pasu-; liet. žárdis „aptverta vieta gyvuliams“ : gárdas, s. sl. gradъ „miestas“; liet. žėltas „gel­svas“ : geltãs; liet. žentas, s. sl. zetъ : liet. gentis „giminaičiai“; liet. žnybti, žnaibyti : gnybti, gnaibyti; liet. aržóti „rėkauti, šūkauti; bartis, muštis“ : argóti „mušti“; pr. gunsix „Beule, gumbas“ : liet. gūnglė „gumbas“; liet. įstrižas : įstrigas; s. sl. brěgъ „krantas“ : av. barǝzah- „kalnas“ (plg. s. vok. aukšt. berg); s. sl. kotora „ginčas“ : s. ind. śátruh „priešininkas“; s. sl. kloniti : s. rus. sloniti se, s. ind. śrāyate „(jis) sliejasi“; s. rus. světo : květo. 1 P. von Bradke, Beiträge zur Kenntnis der vorhistorischen Entwicklung unsres Sprachstamms, Giessen, 1888. 2 K. Brugmann, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, I, 1, p. 542—544. 87 Pasitaiko atvejų, kur baltų kalbose yra spirantas, o slavų – gomurinis arba kur baltų kalbose – gomurinis, o slavų – spirantas, plg. liet. klausyti, lat. klāusīt, pr. klausīton „erhören, išklausyti“ : s. sl. slušati (tačiau spirantą turi ir baltų kalbos, plg. liet. šlovė, šlovinti, lat. slava, slavět); liet. šešūras, s. ind. śváśuraḥ: s. sl. svekrъ; liet. šokti: s. sl. skokъ; liet. žąsis, lat. žūose, pr. sansy: sl. *gǫsь (rus. гусь, lenk. gęś); liet. žvaigždė, lat. zvaigzne, pr. swāigstan (acc. sing.) „Schein, šviesa“ : s. sl. zvězda (zv- iš gv-), lenk. gwiazda; pr. massī „kam, galiu“ : s. sl. moga ir kt. Šiems baltų ir slavų kalbų skirtingiems ide. palatalinių priebalsių refleksams didelės reikšmės teikti nereikėtų, nes tų skirtingų refleksų pasitaiko ir pačiose baltų kalbose. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad baltų ir slavų kalbose esama kentuminių elementų. Vadinasi, jos nėra grynos sateminės kalbos. Baltų ir slavų kalbos nėra vienintelės sateminių kalbų tarpe, kur randama kentuminių elementų. Albanų, trakų ir frigų kalbose taip pat yra pastebima spirantų ir gomurinių priebalsių kaita. Hetitų ir kai kuriose kitose anatoliečių kalbose ide. k’ prieš u yra virtęs s (plg. ašuwa „arklys“), nors visose kitose pozicijose veliariniai ir palataliniai priebalsiai sutapo³. Visos tos kalbos, kuriose toje pačioje šaknyje kaitaliojasi spirantai ir gomuriniai priebalsiai, sudaro pereinamųjų dialektų grupę tarp rytuo­se ir vakaruose esančių ide. kalbų. Todėl V. Porzigas visai pagrįstai palatalinių priebalsių asibiliacijos zonoje išskyrė du arealus: pirmąjį, į kurį įeina indų-iranėnų ir armėnų kalbos ir kur palataliniai priebalsiai su kai kuriomis mažomis išimtimis yra ištisai virtę spirantais, ir antrąjį, kurį sudaro jau minėti pereinamieji dialektai⁴. Vadinamųjų sateminių kalbų ypatybę, kad spirantai kaitaliojasi su gomuriniais priebalsiais, dar 1904 m. pastebėjo E. Cupica, pažymėdamas, kad sateminio arealo vakaruose formų su gomuriniais priebalsiais esąs didesnis procentas, negu rytuose⁵. Kadangi slavų kalbos yra toliau į ide. kalbinio ploto rytus, todėl ir formų, turinčių gomurinius priebalsius vietoj spirantų, yra mažiau⁶. Dėl ko baltų ir slavų, o taip pat ir kitose ide. kalbose atsirado k, g vietoj laukiamųjų š, ž resp. s, z, nėra vieningos nuomonės. Daugumas tipo liet. pėkus, sl. *gąsь pavyzdžių buvo laikomi germaniškos kilmės skoliniais⁷ arba dėl kentuminių kalbų įtakos pakeistais savo fonetinę formą⁸. Kadangi formų su k, g vietoj laukiamųjų š, ž (sl. s, z) yra gana daug, laikyti jas skoliniais, atrodo, būtų netikslinga. Laikant skoliniu pėkus, dėl nuoseklumo reikėtų 3 Вяч. В. Иванов, Проблема языков centum и satem, ВЯ, 4, 1958, p. 19; Хеттский язык, Москва, 1963, p. 90. Tačiau kai kurie tyrinėtojai (pvz., H. Kronaseris, žr. jo Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen, Heidelberg, 1956, p. 229) spirantus turinčius žodžius het. ašuwa „arklys“, šuwana (acc. sing.) „šuo“ ir kt. linkę laikyti skoliniais iš indų-iranėnų kalbų. 4 W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, p. 74. 5 E. Zupitza, Zur Gutturalfrage, K.Z. 37, 1904, p. 400. 6 Kitaip mano G. Ševelióvas, žr. G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 141–145. 7 Dėl liet. pėkus žr. K. Būga, RR, II, p. 85–86; dėl sl. *gąsь žr. K. Brugmann, Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 158. 8 Antai M. Fasmeris (REW, I, p. 324) mano, kad sl. *zǫsь (plg. liet. žąsis) garsas z- buvęs pakeistas g- dėl germanų kalbų įtakos, plg. s. vok. aukšt. gans, o E. Frenkelis (Die baltischen Sprachen, p. 15) teigia, kad liet. pėkus, pr. pecku priebalsis k atsiradęs, senajam baltiškajam galvijų pavadinimui su š (plg. liet. pešti) susikryžminus su got. faihu „pinigai“ (iš *peku). 88 laikyti skoliniu ir kleivas. Būtų nepanašu į tiesą, kad baltai, turėdami savą žodį šleivas, lygiai ta pačia reikšme pasiskolino dar ir kleivas. Gomurinių priebalsių k ir g atsiradimą vietoj laukiamųjų š ir ž (lat., pr. ir sl. s ir z) kiti tyrinėtojai buvo linkę aiškinti greta esančių priebalsių disimiliuojamuoju poveikiu. A. Meję teigė, kad k’ ir g’ slavų kalbose virtę k ir g dėl s poveikio⁹. A. Mejęs nuomonei pritarė ir E. Frenkelis¹⁰. Panašiai manė ir A. Vajanas¹¹, sakydamas, kad k’, g’, g’h baltų ir slavų kalbose virtę k, g tada, kai jie stovėję po s arba š. Liet. klausyti savąjį k, A. Vajano nuomone, gavęs iš konstrukcijos iš-klausyti. A. Mejęs bei A. Vajano interpretacija¹² palieka nepaaiškinusi gana dažnos k, g ir š, ž kaitos. S. Agrelio ir K. Būgos nuomone¹³, ide. k’ ir g’, buvę prieš r, baltų ir slavų kalbose nevirtę š ir ž resp. s ir z, plg. liet. smákras ir s. ind. śmáśru. O tipo šleivas : kleivas žodžius, kuriuose gomuriniai priebalsiai neina greta r, K. Būga nelaikė galimu kildinti iš vienos šaknies¹⁴. Tačiau galima rasti lietuvių kalbos formų, kuriose priebalsiai k ir g, nors ir nebūdami prieš r, yra vietoj laukiamųjų š ir ž, plg. liet. akmuo ir s. ind. aśmá. V. Machekas linkęs manyti¹⁵, kad palataliniai gomuriniai priebalsiai galėjo depalatalizuotis prieš sklandžiuosius sonantus r, l ir prieš užpakalinės eilės balsius (vor dunklen Vokalen). Baltų ir slavų kalbų kaitą k, g : š, ž resp. s, z dar kiti tyrinėtojai (A. Briukneris¹⁶, G. Ševeliovas¹⁷, V. Lემanas¹⁸ ir kt.) mėgino paaiškinti ide. veliarinių ir palatalinių priebalsių kaita (k, g, gh : k’, g’, g’h). Spręsdamas šios priebalsių kaitos atsiradimo klausimą, V. Lემanas konstatavo tokius faktus: 1) ide. kalbose palatalinių ir veliarinių gomurinių priebalsių artikuliacija priklauso nuo po jų einančių balsių artikuliacijos: prieš e gomurinis priebalsis turi liežuvio priekio, prieš o — liežuvio užpakalio artikuliaciją, prieš a ji yra neutrali, taigi nepalatalinė; 2) sატəm-fenomenas pasireiškė tuose ide. dialektuose, kurie suprastino balsių sistemą; 3) prieš a ir r niekad nebūva k’, g’, g’h¹⁹. Remdamasis šiais faktais, V. Lემanas padaro išvadą, kad pirminė ide. kalbų gomurinių priebalsių opozicija buvusi k : kʷ (resp. g : gʷ ir gh : gʷh), o palatalinis priebalsis k, sateminėse kalbose atsiradęs prieš e, buvo fonemos k pozicinis variantas. Toliau V. Lემanas mano, kad dėl esminių pakitimų balsių sistemoje (plg. s. ind. a iš ide. e, o, a; liet. a iš ide. o ir a; s. sl. o iš ide. o ir a) tarp veliarinių ir palatalinių gomurinių alofonų atsiradęs fonematinis kontrastas, t. y. 9 „Le slave emploie la vélaire lorsque le mot renferme une sifflante: gostь : hostis, gažb : ža-šis“, — A. Meillet, Indo-iranica. II. — Trois notes sur la phonétique des gutturales, MSL, 9, 1896, p. 347. Taip pat žr. A. Meillet, Varia, II. — A propos de v. sl. gažb, MSL, 13, 1905–1906, p. 243–245. 10 E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, p. 15. 11 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, p. 37–38. 12 Kritinės pastabos dėl A. Mejęs koncepcijos žr. M. Vasmer, Beiträge zur slavischen Grammatik, I. Meillet’s urslavisches Sibilantendissimilationgesetz, ZfslPh, 2, 1925, p. 54–58. 13 S. Agrell, Baltoslavische Lautstudien, Lund, 1919, p. 27; K. Būga, RR, II, p. 217, 223. 14 „Šitokios žodžių poros nėra vestinos iš vienos prolytes. Vadinasi, ir šleivas, ir kleivas bus kilę iš atskirų šaknų š(e)l-ei- ir k(e)l-ei-“, — K. Būga, RR, II, p. 221. 15 V. Machek, Zur Vertretung der indogermanischen Palatale, IF, 53, 1935, p. 89. 16 A. Brückner, Die lituslavische Spracheinheit, KZ, 46, 1914, p. 233. 17 G. Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, p. 141–142. 18 W. P. Lehmann, Proto-Indo-European Phonology, Austin, 1964, p. 100–101. 19 W. Lehmann, op. cit., p. 101. 89 k ir k’ pasidarę fonemomis. Tokiu būdu V. Lემanas bando atsakyti į kardinalinį klausimą: dėl kurių priežasčių alofonai k ir k’ gavo fonematinį statusą20. Tačiau negalima pasakyti, kad V. Lemano atsakymas į šį klausimą būtų visai be priekaištų: išdėstytasis aiškinimas daugiau tinka indu-iranėnų, bet ne baltų ir slavų kalboms, kuriose opozicija tarp priešakinės eilės ir užpakalinės eilės balsių (tarp e i a resp. o) buvo griežtai išlaikyta. Dėl to, kad e ir o kaitaliojasi vienos šaknies formose (plg. veiksmažodžio kamien- galių e/o kaita), V. Lemano nuomone, vienoje ir toje pačioje morfemoje atsiradusi ir palatalinių bei veliarinių gomurinių priebalsių kaita. Kadangi ide. kalbinėje bendrystėje priebalsių kaita nebuvusi galima, tai po to, kai k’ ir k pasidarė fonemomis, turėjo būti apibendrintas arba palatalinis, arba veliarinis priebalsis. Tačiau galėjo būti ir taip, kad vienoms formoms buvo apibendrintas palatalinis, o kitoms — veliarinis priebalsis. Šis V. Lemano palatalinių ir veliarinių priebalsių kaitos kilmės aiškinimas, atrodo, tinka tik šaknies galo priebalsių kaitai (tipas kre-š-ėti : kre-k-ėti). Žodžio pradžios priebalsių kaitą (tipas šleivas : kleivas) reikėtų aiškinti kitaip. Pavyzdžius, kuriuose kaitaliojasi gomuriniai ir spirantiniai priebalsiai, galima suskirstyti į tris grupes: 1. Pirmosios grupės žodžių besikaitaliojančiuosius gomurinius ir spirantinius priebalsius galima laikyti formantais: s. ind. rūśant- : liet. laũkas, liet. krešėti : krekėti, aržóti : argóti, av. barəzah- : s. sl. bregъ; įstrižas : įstrigas, pr. massi : s. sl. moga, šliaužti : sliaugti. 2. Antrąją grupę sudaro žodžiai, kurių gomuriniai priebalsiai eina prieš sonantus, tačiau nuo jų yra atskirti kitu garsu: kaũkti : šaukti, kiẽmas : šeima, kermušė : šermūkšnis, liet. ker̃džius : s. ind. śárdhah, liet. katãryti, s. sl. kotora : s. ind. śátruḥ, liet. gãrdas : žãrdis, liet. žąsis : sl. *gaśb, liet. geltas : želtas, gentis : žentas. 3. Trečiajai grupei skirtini žodžiai, kurių gomuriniai priebalsiai eina betarpiškai prieš sonantus: kl, gl: klausýti : šlovė, kleivas : šleivas, kliaũkti : šliaũkti, kliùrti : šliùrti, s. sl. kloniti : s. rus. sloniti, klúbas : šlúbas, liet. gùnglė : pr. gunsix; kr: liet. smãkras : s. ind. śmáśru, s. sl. svekrъ : liet. šešuras; km: akmuõ : ašmuõ; kn, gn: gnýbti : žnýbti; agnùs : ažnas; kj (kj) — ; kv (ku), gv: kvaĩkšti : švañkšti, s. rus. květъ : svěť, lat. kvitēt : liet. švitėti, lenk. gwiazda : liet. žvaigždė, kùmpis : šùmpis, liet. šuo : lat. kuņa, liet. pėkus : s. ind. páśuh. Remiantis pastarajai grupei priskirtais žodžiais, būtų galima manyti, kad baltų (ir, gal būt, slavų) kalbose palataliniai priebalsiai k’, g’ depalatalizavosi prieš sonantus, t.y. k’l(g’l), k’r, k’m, k’n ir k’v(k’u) virto kl(gl), kr, km, kn ir kv(ku)21 Prieš r tikrai bus depalatalizavęsi, nes lietuvių kalba neturi junginių *šr-, *žr- (ne- 20 J. Kurylowicz, On the Methods of Internal Reconstruction, „Proceedings of the Ninth International Congress of Linguists“, London, 1964, p. 9—36. 21 Plg. С. Каралюнас, Древнейшие отношения балтийских и славянских языков, p. 8. 90 skaitant, žinoma, skolinių). Logiška būtų manyti, kad palataliniai gomuriniai priebalsiai sukietėjo ir prieš kitus sonantus – prieš l, m, n, o taip pat ir prieš j, v. Tokiai išvadai struktūrinė analogija būtų s likimas po k, r, i, u: priebalsis s nevirto š, atrodo, taip pat pozicijoje prieš sonantus (žr. šio darbo p. 84). Tačiau prielaidai, kad palataliniai gomuriniai priebalsiai depalatalizavosi prieš sonantus, prieštarauja daugelis lietuvių kalbos žodžių, turinčių žodžio pradžioje šl-, žl-, šm-, žm-, šn-, žn-, šv-, žv-. Tačiau svarbu neišleisti iš akių ir tos aplinkybės, kad daugumą šių žodžių galima įtarti esant onomatopėjinės kilmės, plg., pavyzdžiui, tuos, kurie prasideda junginiais šn-, žn-: šnabždėti/šnibždėti, šnairas, šnarėti/šnėrėti, šnarkšti/šnėrkšti, šnar̃pšti/šnėr̃pšti, šnekėti, šnervės, šniaukšti, šniaukti, šniokšti, šnioti, šnypšti, šnir̃kšti/šnir̃kšti, šniukštinėti, šniurti, šnopsėti; žnaibyti, žnairùs, žneksėti, žniaugti, žniaukti, žnybti, žniugti. Vadinasi, ir pati kaita (šl- : kl-, šm- : km- ir tt.) taip pat galėjo atsirasti dėl daugelio ją turinčių žodžių onomatopėjinės kilmės. Be to, gali būti teisinga ir K. Būgos nuomonė, kad ne visus šiuos turinčius gomurinį ir spirantinį priebalsį variantus galima kildinti iš vienos šaknies: variantas su gomuriniu priebalsiu gali būti kilęs iš vienos šaknies, o variantas su šnypščiamuoju priebalsiu – iš kitos. Iš prielaidos, kad palataliniai priebalsiai depalatalizavosi prieš sonantus (jeigu ji ateityje pasirodytų esanti teisinga), būtų galima padaryti kai kurias išvadas. Baltų kalbinėje bendrystėje dar prieš palatalinių priebalsių asibiliaciją greta normaliojo balsių kaitos laipsnio formų (pvz., *k’eu-/*k’ou- ir *g’er-/g’or-), kur betarpiškai prieš e ir o buvusių palatalinių priebalsių raida turėjo būti dėsninga (t.y. jie turėjo virsti š ir ž, plg. šau-kti ir žar-dis), egzistavo nulinio balsių kaitos laipsnio formos (pvz., *k’u- ir *g’r-). Pastarosiose formose palataliniai priebalsiai, buvę betarpiškai prieš u ir r, galėjo būti depalatalizuoti, t.y. *ku- ir *gr-→ku- ir *gr- (plg. kù-kti, kù-kti; su *gr- pavyzdžių nėra). Taip vienos šaknies formose galėjo atsirasti palatalinių (> st-biliantinių) ir veliarinių priebalsių kaita. Vėliau apibendrinus k ir g galėjo atsidurti prieš e ir o, š ir ž – prieš i ir u. Taip galėjo atsirasti dubletai vienoda ar panašia reikšme (plg. šaikti : kaukti, šukti : kūkti), o kartais ir su tam tikra semantine diferenciacija (plg. žardis : gardas). Vadinasi, žodžių akmuõ ir agnùs gomuriniai priebalsiai galėjo atsirasti dėl palatalinių priebalsių depalatalizacijos prieš m, n, o žodžiai ašmuõ ir ãžnas šnypščiamuosius priebalsius bus gavę iš pozicijos prieš balsį, kur dėsningai galėjo asibiliuotis palataliniai priebalsiai. Kadangi priebalsių š ir k (resp. ž ir g) kaitos kilmė yra labai neaiški, negalima padaryti jokių išvadų, apibūdinančių baltų ir slavų kalbų seniausiuosius santykius. Pati palatalinių gomurinių priebalsių asibiliacija įvyko baltų, slavų ir indų-iranėnų kalbose. Ta aplinkybė ir neutralizuoja šio reiškinio relevantiškumą baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimui. Tačiau palatalinių priebalsių asibiliacija, kuri struktūriškai buvo susijusi su priebalsio s pakitimu po k, r, i, u (žr. šio darbo p. 86), verčia manyti, kad tų pakitimų metu baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektai palaikė kalbinius ir teritorinius kontaktus. Antra vertus, skirtingos tų pakitimų detalės rodo, kad tuo metu minėtos dialektų grupės jau buvo autonominiai kalbiniai vienetai. Palatalinių priebalsių asibiliacija baltų kalbose įvyko prieš baltų ir ugrufinų kalbų kontaktus (jų baltiškos kilmės skolinių h atsirado iš š ir ž). 91 BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SENIAUSIŲJŲ SANTYKIŲ CHRONOLOGIJOS KLAUSIMAI Vienos baltų ir slavų kalbų bendrybės yra archaizmai, kitos — baltų ir slavų kalbų inovacijos, dar kitos — taip pat ir kitoms ide. kalboms pažįstami naujadarai. Tokie bendri baltų ir slavų kalbų morfologijos reiškiniai, kaip vardadžio fleksija, priesagos *-esti-/*-osti-, *-lo-, *-er-/*-or-, atematinų ir tematinių veiksmažodžių fleksija (*-mi, *-si, *-ti, *-ō, *-ēi,-) ir kt., yra paveldėti iš ide. kalbinės bendrystės ir todėl laikytini archaizmais. Archaizmu iš dalies galėtų būti ir įvardžiuotiniai būdvardžiai. Ide. priebalsio s po k, r, i, u pakitimas (baltų š, slavų ch) ir ide. palatalinių priebalsių k’, g’, g’h virtimas baltų š, ž, slavų s, z yra naujadarai, pažįstami ir kitoms ide. kalbų grupėms (indų-iranėnų). Be to, esama duomenų, kurie leidžia teigti, kad šie reiškiniai įvyko kiekvienoje kalbų grupėje atskirai. Prie reiškinių, aptinkamų ir kitose ide. kalbose, priklauso taip pat ilgos šaknies vardadžių baritonezė (Hirto dėsnis) ir o-kamienių vardžodžių vienaskaitos kilmininko galūnė *-ō. Pagaliau ir pačios baltų bei slavų kalbų inovacijos nėra lygiavertės. Ide. diftongo eu pakitimas ir de Sosiūro-Fortunatovo dėsnis yra neabejotinos baltų ir slavų kalbų inovacijos. Tačiau jos atsirado paraleliai baltų ir slavų kalbose, be to, gana vėlai ir skirtingomis aplinkybėmis. Baltų ir slavų kalbų inovacijos, kurių atsiradimo sąlygos ir galutinis rezultatas buvo visiškai identiški, yra tokios: 1) ide. skiemeniniu sonantu R virtimas iR ir uR; 2) intonacijų opozicijos „akūtas: cirkumfleksas“ susidarymas; 3) kai kurių darbinių formantų (pavyzdžiui, *-ējo-, *-tājo-) atsiradimas. Šios baltų ir slavų kalbų inovacijos verčia pripažinti tam tikrą baltų ir slavų kalbų aktyvių kontaktų, bendravimo epochą, kitaip sakant, bendrystės epochą. Kyla klausimas, kada ši baltų ir slavų kalbų bendrystė (resp. kontaktų epocha) galėjo egzistuoti. Archeologų tarpe vyrauja nuomonė, kad kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūrų atstovai galėjo būti baltų, slavų ir germanų gentys1. Ją remia, atrodo, ir lingvistiniai duomenys. Tokios baltų, slavų ir germanų kalbų inovacijos, kaip kai kurių daugiskaitos linksnių bendra galūnė -m- (plg. liet. rankoms, s. sl. rąkamъ, got. gibom), skaitvardžio „tūkstantis“ pavadinimas (plg. liet. tūkstantis, pr. tū-simtons (acc. pl.), s. sl. tysęšti, tysąšti, got. þūsundi), bendras aukso pavadinimas (plg. lat. zèlts, s. sl. zloto, got. gulþ), bendras veiksmažodis valdymui žymėti (plg. liet. valdyti, s. sl. vladъ, got. waldan) ir nemaža kitų bendrų leksikos paralelių2, leidžia manyti, kad baltų, slavų ir germanų kalbų praeities santykiai buvo itin glaudūs, kad šios kalbos yra pergyvenusios bendrystės (resp. kontaktų) epochą. Baltų, slavų ir germanų kalbų kontaktai turėjo egzistuoti tuo metu, kai formavosi šių kalbų linksniavimo sistema, atsirado tūkstančio sąvoka, pirmieji valdžios ženklai, buvo 1 M. Gimbutas, The Balts, London, 1963, p. 43; А. Я. Брюсов, Об экспансии „культур с боевыми топорами“ в конце III тысячелетия до н. э., СА, 3, 1961, p. 14–33, Восточная Европа в III тысячелетии до н. э. (Этногенетический очерк), СА, 2, 1965, p. 47–56; П. Н. Третьяков, Финно-угры, балты и славяне на Днепре и Волге, М.—Л., 1966, p. 69–73. 2 W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, p. 140–143. 92 į ta su metalais (plg. dar iš bendro šaltinio, tačiau kiekvienos kalbinės grupės atskirai pasiskolintą sidabro pavadinimą: liet. sidãbras, rus. серебро, got. silubr). Visa tai rodo baltų, slavų ir germanų kalbų kontaktų archaiškumą ir neprieštarauja jų datavimui III tūkstantmečiu p. m. e. To meto ide. šiaurės arealo dialektai, iš kurių vėliau atsirado baltų, slavų, germanų ir kt. kalbos, galėjo turėti iš penkių trumpųjų (i, u, e, o, a) ir ilgųjų (ī, ū, ē, ō, ā) balsių susidedančią vokalizmo sistemą, sveikus skiemeninius sonantus R, trijų eilių konsonantizmo sistemą (bh – b – p, dh – d – t ir t. t.), gomurinių priebalsių kʷ – k, gʷ – g opozicijas ir tam tikrose pozicijose dar neišskritusius laringalinius priebalsius. Reikia konstatuoti, kad tebėra neaišku, ar egzistavo trumpųjų balsių o ir a opozicija, nes baltų, slavų ir germanų kalbos šių dviejų balsių niekada neskyrė. Baltų, slavų ir germanų dialektinė bendrystė bus turėjusi ir laisvą fonologinį kirtį. Nors ide. šiaurės arealo dialektams buvo būdingas vieningas fonologinis modelis, tarp baltų, slavų ir germanų dialektų jau egzistavo seni ir formavosi nauji (ypač morfologijoje) struktūriniai skirtumai. Šį teiginį, gal būt, remia dar ta aplinkybė, kad baltų ir slavų kalbų artimumas germanų kalboms yra skirtingo laipsnio: baltų ir germanų kalbas jungia daugiau izoglosų, negu slavų ir germanų kalbas. Tokios baltų ir germanų kalbų inovacijos, kaip skaitvardžių „pirmas“ (plg. liet. pirmas, got. fruma, s. anglų forma su priesaga *-mo-; slavų kalbos čia turi priesagą *-uo-, plg. s. sl. prъvъ, s. ind. pūrvah), „vienuolika“, „dvylika“ (plg. liet. vienúo-lika, dvy-lika, got. ain-lif, twa-lif, s. vok. aukš. ein-lif, zwei-lif, kur antrasis komponentas sietinas su ide. šaknimi *leigʷ- „(pa)likti“) daryba, vienodas įvardžių dviskaitos pirmasis ir antrasis asmuo (plg. liet. žem. vēdu, got. wit < *we-duo; liet. jü-du, got. jut < *ju-duo), bendros konstrukcijos gamtos reiškiniams žymėti (plg. liet. sniegas drimba, lat. sniegs drēb, s. isl. drífr snær) ir gausios žodyno bendrybės (plg., pavyzdžiui, ėjimą reiškiantį veiksmažodį liet. žengia ir s. anglų gengān), rodo, kad baltų ir germanų dialektai betarpiškai ribojosi ir kad jų kontaktai buvo aktyvūs ir ilgalaikiai. Šios ryškios baltų ir germanų kalbų inovacijos leidžia manyti buvus net baltų ir germanų kalbinę bendrystę ide. šiaurės arealo dialektų rėmuose. Baltų ir germanų kalbose susiformavo skaitvardžiai „pirmas“, „vienuolika“ ir „dvylika“, bendra baltų ir germanų kalbų leksika žymi primityvias buities sąlygas, šiose kalbose nesama socialinės terminijos⁴, — visa tai rodo, kad baltų ir germanų kalbų bendrybės yra labai archaiškos ir kad jų kontaktai, galimas daiktas, yra senesni už baltų, slavų ir germanų kalbų kontaktus. Šią prielaidą sustiprina tas faktas, kad baltų ir germanų kalbų inovacijos atsirado prieš gomurinių priebalsių palatalizaciją ir asibiliaciją (plg. kad ir jau minėtus liet. žengia ir s. anglų gengān). Slavų ir germanų kalbų santykiai nepasižymi tokiu inovacijų gausumu: šioms kalboms yra bendri daugiausia leksikos naujadarai⁵. ³ Iš pastarųjų darbų žr. W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, p. 145–147; H. C. Чемоданов, К вопросу о германо-балтийских языковых связях, „Вопросы германского языкознания“, 1961, p. 68–87; Сравнительная грамматика германских языков, I, p. 70–79. ⁴ Сравнительная грамматика германских языков, I, p. 78–79. ⁵ W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, p. 143–145; Сравнительная грамматика германских языков, I, p. 79–81; О. Н. Трубачев, Ремесленная терминология в славянских языках, М., 1966. 93 Baltų-germanų, slavų-germanų ir baltų-slavų-germanų izoglosų analizė leidžia, atrodo, daryti tokią išvadą: baltų ir slavų kalbos kilo greičiausiai iš skirtingų ide. kalbinės bendrystės šiaurės arealo dialektų. Iš pradžių „baltų“ dialektai glaudesnius kontaktus galėjo palaikyti su „germanų“ dialektais. Tuo atveju, jeigu baltų ir slavų kalbos būtų kilusios iš vieno ide. kalbinės bendrystės šiaurės arealo dialekto, tai baltų-germanų izoglosos tikriausiai nebūtų atsiradusios: jos apimtų ir slavų kalbų plotą. „Baltų“ ir „slavų“ dialektų artėjimas galėjo prasidėti baltų-slavų-germanų bendrystės (resp. kontaktų) metu. Be izoglosų, apėmusių visų trijų dialektų grupių plotą, dėl betarpiško ribojimosi bei kontaktų galėjo atsirasti ir separatinų baltų-slavų izoglosų. Visai galimas daiktas, kad baltų-slavų-germanų bendrystės (resp. kontaktų) metu baltų ir slavų dialektuose buvo pradėtos dažniau vartoti greta būdvardžių anaforinis-demonstratyvinis įvardis, prasidėjo kai kurių indoeuropietiškos morfologinės sistemos elementų transformacija („baltizavimas“ ir „slavizavimas“), atsirado pirmosios baltų-slavų leksinės bendrybės. Tuo metu galėjo susiformuoti kai kurie skirtingi baltų ir slavų kalbų reiškiniai, pavyzdžiui, baltų kalbų sigmatinis būsimasis laikas, o slavų — sigmatinis aoristas. Ryšium su kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūrų atstovų migracija III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje ir II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje baltų, slavų ir germanų kalbinė bendrystė, egzistavusi ide. kalbinės bendrystės šiaurės areale, suiro. Prasideda nauja baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių epocha. II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje baltų ir slavų dialektai, atrodo, bus pergyvenę ypač glaudžių kontaktų epochą. Nors pagal archeologinius duomenis baltai ir slavai tuo metu ir užėmė didelius šiaurės rytų Europos plotus, reikia pripažinti, kad tuo metu baltų ir slavų dialektai smarkiai suartėjo. Kad II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje baltų ir slavų dialektų kontaktai galėjo būti ypač glaudūs, rodo ne tik minėtosios baltų ir slavų kalbų inovacijos, kurios greičiausiai tuo metu ir bus atsiradusios, bet ir baltų bei slavų kalbų santykiai su indų-iranėnų kalbomis. Tokios baltų, slavų ir indų-iranėnų kalbų izoglosos, kaip asmeninių įvardžių vienaskaitos kilmininkas (plg. liet. tarm. mane, s. sl. mene, av. mana), įvardžio *jos vartojimas su vardazodžiais, ide. priebalsio s po k, r, i, u pakitimas, palatalinių priebalsių asibiliacija ir gausios žodyno bendrybės8, leidžia manyti, kad praeityje baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektų teritorijos ribojosi ir šie dialektai palaikė tam tikrus kontaktus. Šie kontaktai yra datuojami II tūkstantmečio pr. m. e. pirmąja puse7. Neabejotina, kad baltų, slavų ir indų-iranėnų kalbų kontaktai yra keliais šimtmečiais vėlesni, negu baltų, slavų ir germanų. Sprendžiant baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimą, svarbus yra tas faktas, kad baltų ir indų-iranėnų kalbų artimumas yra beveik toks pat, kaip ir slavų ir indų-iranėnų kalbų artimumas, kitaip sakant, baltų ir slavų kalbos yra vienodai nutolusios nuo indų-iranėnų kalbų8. Šis faktas lyg rodytų, kad II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje (t. y. maždaug tarp 2000—1500 m. pr. m. e.) bal- 6 H. Arntz, Sprachliche Beziehungen zwischen Arisch und Balto-Slawisch; W. Porzig, Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets, p. 164—169. 7 W. Porzig, op. cit., p. 169. 8 W. Porzig, op. cit., p. 169. 94 tų dialektai suartėjo su slavų dialektais. To meto baltų ir slavų dialektų sistemose galėjo įvykti tokie pakitimai: iškrinta laringalai; eliminuojama skardžiųjų ir skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių opozicija (b : bh>b ir t.t.); skiemeniniai sonantai R virsta iR ir uR; susiformuoja intonacijų opozicija („akūtas : cirkumfleksas“); atsiranda kai kurie nauji sufiksai (pavyzdžiui, *-ėjo- ir *-tājo-); asibiliuojami palataliniai priebalsiai k’, g’ (liet. š, ž; sl. s, z); pakinta ide. s po k, r, i, u (liet. š, sl. ch). Kai kurie šių reiškinių (gomurinių priebalsių asibiliacija, ide. s pakitimas ir laringalų iškritimas) buvo bendri baltų, slavų ir indų-iranėnų kalboms, taigi turėjo atsirasti tuo metu, kai minėtos trys dialektų grupės palaikė kontaktus, t.y. II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje. Ide. s po k, r, i, u ir palatalinių priebalsių pakitimas, įvykęs greičiausiai atskirai baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektuose, patvirtina čia implicitškai einančią mintį, kad tuo metu jau egzistavo tam tikrą autonomiją turintys ide. dialektai. Be bendrųjų baltų, slavų ir indų-iranėnų izoglosų, savaime suprantama, tuo metu (II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje) turėjo atsirasti separatinės baltų ir slavų kalbų izoglosos, kurios ir buvo minėtos baltų ir slavų kalbų bendrybės — skiemeninių sonantų pakitimas, naujų darybinių morfemų ir leksemų atsiradimas ir, atrodo, dėl laringalų išnykimo atsiradusi intonacijų opozicija. Šių baltų ir slavų kalbų inovacijų atsiradimo laikas nežinomas. Neturime jokių duomenų, kurie padėtų tiksliai nustatyti, kada atsirado, pavyzdžiui, tokie baltų ir slavų kalbų sufiksai, kaip *-ėjo-, *-tājo-. Dėl to kyla klausimas, kodėl šių baltų ir slavų kalbų inovacijų atsiradimo laikas vis dėlto yra datuojamas II tūkstantmečio pr. m. e. pirmąja puse. Teigiant, pavyzdžiui, skardžiųjų ir skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių opozicija buvus eliminuotą ir intonacijas atsiradus dėl laringalų kritimo, minėtų priebalsių opozicijos eliminavimo, intonacijų atsiradimo ir laringalų nykimo vienalaikiškumas pasidaro ypač akivaizdus. Iš skiemeninių sonantų R atsiradę iR ir uR intonacijų formavimosi metu jau buvo traktuojami kaip diftongai, todėl, reikia manyti, skiemeniniai sonantai pakito prieš intonacijų atsiradimą. Vadinasi, visi šie reiškiniai bus atsiradę maždaug vienu metu arba betarpiškai po vienas kito. Kadangi ir skiemeninių sonantų pakitimas, ir intonacijų kilmė, ir darybinių morfemų *-ėjo-, *-tājo- susiformavimas buvo baltų ir slavų kalbų naujadarai, tai galima spėti, kad jie bus atsiradę maždaug vienu metu. Kadangi minėtų baltų ir slavų kalbų inovacijų atsiradimo priežastys bei sąlygos ir galutiniai rezultatai buvo baltų ir slavų kalbose identiški, tai, reikia manyti, tos inovacijos atsirado tada, kai baltų ir slavų kalbų kontaktai ir bendravimas buvo aktyviausi. Tas faktas, kad ide. s po k, r, i, u kitimo ir palatalinių priebalsių asibiliacijos metu baltų, slavų ir indų-iranėnų dialektai palaikė tam tikrus kontaktus, o taip pat beveik vienodas baltų ir slavų kalbų artimumo indų-iranėnų kalboms laipsnis rodo aktyviausius ir glaudžiausius baltų ir slavų dialektų santykius buvus II tūkstantmečio pr. m. e. pirmojoje pusėje. Vadinasi, baltų ir slavų kalbų inovacijų atsiradimas gali 95 būti datuojamas II tūkstantmečio pr. m. e. pirmąja puse (t.y. maždaug 2000–1500 m. pr. m. e.). Laikyti tas inovacijas atsiradusiomis vėliau neleidžia, atrodo, baltų ir ugrų-finų kalbų kontaktai, kuriuose slavų dialektai nedalyvavo. Vadinasi, baltų ir ugrų-finų kalbų kontaktų metu baltų ir slavų kalbų ryšiai, galimas daiktas, dėl didelių teritorijų turėjo būti gerokai susilpnėję. Baltų ir ugrų-finų kalbų kontaktai turėjo prasidėti po to, kai skiemeniniai sonantai R jau buvo virtę iR ir uR ir palataliniai priebalsiai k’, g’ jau buvo pakitę į š, ž, plg. suomių villa ir liet. vilna; suom. kurpponen ir liet. kùrpė; suom. halla, estų hall ir liet. šalnà; suom. hihna, estų ihn ir liet. šikšnà (suomių ir estų h iš baltų š ir ž). Jei minėtus baltų kalbų pakitimus datuojame II tūkstantmečio pr. m. e. pirmąja puse (t.y. maždaug 2000–1500 m. pr. m. e.), tai baltų ir ugrų-finų kalbų kontaktai turėjo prasidėti maždaug II tūkstantmečio pr. m. e. trečiajame ketvirtyje arba vėliau (bet jokiu būdu ne anksčiau). Kadangi baltų ir ugrų-finų kalbų kontaktų metu baltų ir slavų kalbų ryšiai, atrodo, buvo gana silpni, tai tas silpnėjimas turėjo prasidėti taip pat II tūkstantmečio pr. m. e. trečiajame ketvirtyje arba vėliau. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad baltų ir slavų dialektų ryšiai, kaimynystė ir bendravimas nuo to laiko būtų visiškai nutrūkę. Nuo to laiko galėjo prasidėti baltų ir slavų kalbų paralelinė raida. Baltų ir slavų kalbų paralelinių, visai analogiškų atskirų reiškinių savarankiškas atsiradimas (ide. diftongo eu pakitimas, de Sosjūro-Fortunatovo dėsnis ir, gal būt, veiksmažodžių vienaskaitos II asmens galūnė *-sēi) galėjo priklausyti nuo šių kalbų kilmės iš ide. kalbinės bendrystės, paveldėtų bendrųjų raidos tendencijų, to paties struktūrinio jų tipo ir geografinio sąlyčio. Baltų ir slavų kalbų inovacijų atsiradimo ir tų kalbų aktyvių kontaktų datavimui II tūkstantmečio pr. m. e. pirmąją pusę gali pasirodyti prieštaraujanti viena aplinkybė. Archeologai mano, kad III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje ir II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje ryšium su kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūrų ekspansija senieji baltai, arba p