Lietuvių ir slavų kalbų gramatinio kontaktavimo reiškiniai pietryčių Lietuvoje

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ IR SLAVŲ KALBŲ GRAMATINIO KONTAKTAVIMO REIŠKINIAI PIETRYČIŲ LIETUVOJE E. GRINAVECKIENĖ Pietryčių Lietuvoje yra vietų, kur gyventojai kalba keliomis kalbomis. Pavyzdžiui, i pietus ir pietvakarius nuo Vilniaus (pietvakarinė Vilniaus rajono dalis, rytinė Trakų rajono dalis, Eišiškių rajonas) daugiausia kalbama baltarusiškai, jaunesni vietos gyventojai linksta kalbėti lenkiškai, beveik visi moka rusiškai, o kai kurie 70 ir daugiau metų seneliai moka dar ir lietuviškai. Lietuviškai kiek supranta, o kartais ir kalba mokyklinio amžiaus vaikai, taip pat atskiri viduriniosios kartos žmonės. Daugelyje šio ploto vietų senesni žmonės dar gerai atsimena tuos laikus, kai jų seneliai ir tėvai tarpusavyje kalbėjo lietuviškai, tačiau su savo vaikais ir vaikaičiais jie jau buvo pradėję kalbėti „paprastu“ (t.y. baltarusiškai). Šalčininkų apylinkėse, pavyzdžiui, lietuvių kalba iš kasdienės vartosenos pasitraukė maždaug prieš 70—80 metų, tačiau iki I-ojo pasaulinio karo čia dar buvo nemaža žmonių, kalbančių lietuviškai¹. Kaimuose, esančiuose toliau nuo stambesnių administracinių ir kultūrinių centrų, prie prastesnių kelių ir nuošalesnėse vietose lietuviškai laisvai buvo kalbama ir iki buržuazinės Lenkijos okupacijos, t.y. iki 1920 m. Ši okupacija nemaža prisidėjo prie lietuvių kalbos išstūmimo. Tačiau lietuvių kalba šiame plote nebuvo visiškai užmiršta². Tuo metu lietuviškai kalbėjo daugiausia vyresnės kartos žmonės. Dabar daugumas senesnių šio krašto lietuviškai kalbėjusių žmonių yra jau išmirę, o išlikusių būrelis diena iš dienos pastebimai retėja. Senesnių žmonių tarpe pasitaiko tokių, kurie yra tiek primiršę lietuviškai, kad jau mažą ką gali šia kalba pasakyti, nors ne vienas prisipažįsta: aš visa pažįstu, ką sakai³ „aš visa su- 1 Plg. Lietuvių kalbos atlaso medžiagą, užrašytą iš Šalčininkų, Šalčininkėlių, Butrimonių, Daugidonių, Didžiųjų Sėlų, Barčių (Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštiniai fondai). 2 Pavyzdžiui, iš Šalčininkų valsčiaus 1942 m. gyventojų surašymo statistinių duomenų, saugomų LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštiniuose fonduose, matyti, kad Šalčininkuose tuo metu lietuviškai dar kalbėjo 26 asmenys, Ažulomyje — 56, Mažuosiuose Baušiuose — 30, Milvyduose — 5, Mikantonyse — 86, Kliūnuose — 27, Širviuose — 16, Kameninkė — 17, Vincipolyje — 5, Dainiškėse — 47, Stakų Ūtoje — 6, Tribonyse — 1, Pamūrinėje — 1, Pašalčyje — 7. 3 Terminiai pavyzdžiai straipsnyje daugiausia pateikiami literatūrinės kalbos rašmenimis, tik balsiai i, y, i ir ė po sukietėjusių priebalsių žymimi ы, э. Šių nekirčiuotų balsių ilgumas žymimas tašku raidės dešiniajame šone aukštai, kirčiuotų ilgumą rodo priegaiės ženklas, pvz.: krūto ~ krīto, rītas ~ rītas, grūžo ~ grīžo, pėlė ~ pėlė, pelė ~ pelė Btrm. Raidė ė žymimas paplatėjęs balsis e, pvz.: bernėlis — bernėlis SM. Baltarusių kalbos pavyzdžiuose raidė э žymimas priebalsis visais atvejais tariamas frikatyviškai. 219 prantu, ką sakai“. Jie paprastai atsimena tik kai kuriuos lietuviškus žodžius, daiktų pavadinimus, moka lietuviškai suskaičiuoti bent ligi šimto, atsimena vieną kitą lietuviškos dainos nuotrupą, gali lietuviškai išplūsti netikėlį ir pan. Yra čia ir vienas kitas vietinis senelis, dar palyginti gerai kalbantis lietuviškai, galintis papasakoti apie senovės laikus, apie savo gyvenimą, buitį, padainuoti lietuviškų senovinių liaudies dainų, pasekti pasakų, užminti mįslių, minklių ir pan. Tiriamajame plote buvo labiausiai ieškoma kaip tik tokių pateikėjų. Yra pagaliau čia nemaža vidurinio-sios kartos žmonių, kalbančių tarpusavyje baltarusiškai ar lenkiškai, tačiau supran-tančių ir šiek tiek galinčių kalbėti lietuviškai. Jie paprastai moka pasakyti vieną kitą lietuvišką frazę, atsakinėti į kasdieninius klausimus ir kt. Šio ploto jaunimas lietuvių kalbos yra šiek tiek pramokęs mokykloje, tačiau tarp savęs lietuviškai beveik ne-kalba. Stebėti kalbiniams procesams, vykstantiems šiame plote, Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas 1952—1967 m. laikotarpiu yra suorganizavęs keliolika dialektologinių ekspedicijų. Viena iš jų 1966 m. buvo vykdoma kompleksiš-kai su Baltarusijos TSR MA J. Kolaso Kalbotyros instituto dialektologais. Iš viso čia ištirta 17 gyvenamųjų punktų: Marijampolis (Vilniaus rajonas), Trą-kai, Barčiai, Šklėriai, Lygainiai, Paneriai (Trakų rajonas), Senieji Macėliai, Rūdininkai, Didžiosios Sėlos, Šalčininkai, Šalčininkėliai, Daugidonys, Butrimonys, Vežionys, Eišiškės, Kaniūkai, Dieveniškės (Eišiškių rajonas)4. Ne visų šių punktų medžiaga vienoda ir lygiavertė. Vienur vietinė lietuvių tarmė yra labiau paveikta slavų kalbų, kitur — mažiau. Lietuviškiausi iš jų yra Marijampolis, Senieji Macėliai, Didžiosios Sėlos, Butrimonys, Dieveniškės. Kiekviename iš šių gyvenamųjų punktų tyrinėjimo metu išsamiau buvo apklausinėta po 3—6 vyresnio amžiaus vietinius gyventojus, tik Trakuose, Lygainiuose ir Paneriuose tokių terasta vos po 1—2. Ekspedicijų metu daugiausia dėmesio buvo skiriama vietinei palaipsniui nykstan-čiai, o kai kur ir visai baigiančiai išnykti lietuvių kalbos tarmei, ypač jos gramatinei sandarai, fonetikai, leksikai, vietų vardams, taip pat joje pasitaikantiems superstra-tiniams reiškiniams, atsiradusiems dėl kontaktuojamų kalbų įtakos. 1966 m. kom-pleksinėje ekspedicijoje trijuose gyvenamuose punktuose (Senuosiuose Macėliuose Senuosiuose Trakuose ir Butrimonyse) straipsnio autorės buvo stebima ir vietinės lietuvių kalbos įtaka kitoms kontaktuojamoms (daugiausia baltarusių) kalboms. Stebint šios teritorijos kalbų tarpusavio kontaktus ir jų įtaką tų kalbų žodžių darybai ir gramatinei sandarai, visų pirma krinta į akis darybiniai-semantiniai ver-tiniai ir skoliniai. Vietinėje lietuvių kalbos tarmėje yra gana gausu semantiškai išverstų veiksma-žodžių priešdėlių, perėmusių lietuvių kalboje vartojamų įprastųjų veiksmažodžių priešdėlių funkcijas, pvz.: atbyrėj (= nubyrėjo) obuoliai; ragutėlės palāužysi (= sulaužysi); po cýltu duobābl· pȧkasė (= iškasė) Dv; pàmūšė (= sudaužė) paūtų; karāivis užšovė (= nušovė) žmogų; žiedų àtvogė (= pavogė) Šlč; aplàisk (= paleisk) gýrną — ploniaũ (= smulkiau) mals DS; pálku (= lazda) apsispiria (= pasispiria) Šlčn; pralydėjau (= palydėjau) sesūti; nesustòs (= nenustos) graita lietùs Mrj; už (= i)lankų pærvirto (= pavirto); atšālo (= iššalo) vyšnios; visa pakentėjom (= iškentėjom); ėm ir pravarė (= pavarė) jų nuog savį; jam rankās palāužė (= iš- 4 Žr. šių punktų tarmine medžiaga, saugomą Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštiniuose fonduose. 220 laužė); anà àtsku̇ta (= nuskuta) bulbàs Kn; atpjóu (= nupjovė) káčinu viodegų; usirġsit (= susirgsite) nog tos dúonos; usisùko (= apsisuko) galvà; vyro motkà (= motina) praskaitė (= perskaitė) láišku; tvorà padràškė (= sudraskė) kaptónų (= švarką); sùkepa (= iškepa) déšru; pračýrškino (= užčirškino, užspirgė) riebuliais; apsižagnóju (= persižegnoju) lietuviškai; ažverkė (= pravirko) gáiliai; pagùrino (= išmušė) langų; visos dikterys patékėj (= ištekėjo); sùvirė (= išvirė) dešinc paùtu Lg; atkirto (= nukirto) vỹru rañkų Trak; visi ma draugai seniai pàmirė (= išmirė) ir jų kaulai papùvo (= supuvo) SM. Šio tipo darybiniai vertiniai tarmėje yra gaũs, ir jų vis daugiau joje atsiranda. Tarmėje pasitaiko nemaža veiksmažodžių su slaviškos kilmės priešdėliais, pvz.: razbrínko (= išbrinko) téšmuo; razdàrė (= atidarė) duris; razbaidė (= išbaidė) višįas Dv; raspióu (= perpiovė) per puštį; razmaišo (= išmaišo) bùlbu bradžius; rasižóji (= išsižioję) kláuso Lg; rasivéikino (= atsisveikino) su visais Trak; gegulė pàdmetė (= padėjo) pàutų; pàdnešė (= atnešė) po dùrimi SM⁵. Baltarusiskas priešdėlis pa- kartais pridedamas ir prie lietuviško priešdėlinio veiksmažodžio. Toks veiksmažodis paprastai įgauna veiksmo, vykusio praeityje, dažnumo reikšmę, pvz.: paišmirė (= išmirė vienas po kito) žmonės; papamiršo (= užmiršo vieną po kitos) sekmės Dv, Lg; paapklóstė (= apklostė visus iš eilės) sa vaikus; papariniko (= surankiojo) viúgas Btr; paažukėlė (= sukėlė vieną po kito) medžiuosa; paažùrišė (= apraištė) obelis; paapšluostė (= nušluostė visiems iš eilės) nósis SM⁶, plg. balt. папазбітацца, папрагуляваць, папрагалупліваць, папракаіцца, панакарыць, паатхадзіць, папаезжаць, папрылятаць ir kt.⁷ Retais atvejais pasitaiko ir su slaviškos kilmės priešdėliu vienas kitas prieveiksmis pvz.: panedaũgi „po truputį, pamažu“ Lg, DS; panedaũgelio „po truputį“ Btrm. Baltarusiu kalbos būdvardžiu, turinčių priklausymo reikšmę, pavyzdžių čia padaroma ir atitinkamos reikšmės lietuviškų daiktavardžių su įvardžiuotinių būdvardžių galūnėmis, pvz.: sénioji (= senelio) pirkėlė; óškioji (= ožkos) skūra (= oda), baràninoj mésa „aviena“, kárvysis (= karvės) pienas SM; Gabrukėj (= Gabruko) laukai, Petrukój (= Petruko) žámė Lg, plg. vietinės baltarusiu tarmės бабіные гуці, каровінае малако, Антонаўная хaтa. Daiktavardžių su įvardžiuotinių būdvardžių galūnėmis pasitaiko ir izoliuotose lietuvių tarmėse Baltarusijos TSR⁸. Slavų kalbų kiek paveikta ir būdvardžių laipsnių daryba. Vietoj aukštesniojo laipsnio formų baltarusių kalbos pavyzdžiu čia dažnai vartojamos aukščiausiojo laipsnio formos, pvz.: geráusio (= geresnio) gyvenimo nėrai (= nėra) kap kalkozi (= kolūkyje) Lg; nėrai gardžiausio (= gardesnio) per (= už) vėgėlbį ir per lynų SM (plg. balt. у мяне быў старэйшы брат; ён быў цвярдзейшы за мяне). Aukščiausiojo laipsnio formos dažniausia yra daromos su slaviškos kilmės afiksu nai-, Žr. dar Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 30. Daugiau pavyzdžių žr. J. Lipskienė ir A. Vidugiris, Dieveniškių tarmė, — Lietuvių kalbos gramatinė sandara (LKK, IX), Vilnius, 1967, p. 203—204. Dar plg. Курс сучаснай беларускай літаратурнай мовы, Мінск, 1957, p. 156. Žr. J. Senkus. Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai, — MAD, A, I, Vilnius, 1958, p. 187; E. Grinaveckienė, Tarmių medžiagos rinkimas lietuvių kalbos atlasui, — LKK, III; Vilnius, 1960, p. 193. 221 pvz.: naigardžiausi (= gardžiausi) obuoliai; naigeriausia (= geriausia) žuvis Btrm, plg. balt. наибышэйшы, найлепшы, lenk. największy, najlepszy, najświętszy. Sudarant visų aukščiausiąjį laipsnį, prie nurodytosios aukščiausiojo laipsnio formos dar pridedamas ir lietuviškas darybinis komponentas kuo-, pvz.: kuonai-gražiausia „visų gražiausia“, kuonaimėiliausia „visų meil iausia“. Atskirais atvejais šio ploto lietuvių tarmei nėra svetimos ir slaviškos kait ybinės formos arba jų kontaminacija su lietuviškomis. Baltarusių ir lenkų kalbos galėjo skatinti lietuviškų priešdėlinių sangrąžinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytę vartoti ne tik tarp priešdėlio ir šaknies, bet ir galūnėje (nors žymiai rečiau), pvz.: netāpinosi „nesiskandino“, nelūposi „nesimušė“ SM, Lg; įnkasėse „įsikasė“, ažjuokėse „susijuokė“ Btrm, plg. balt. таніцца, біцца, заканапацца. Kartais čia randame veiksmažodžių net su dviem sangrąžos dalelytėmis, kurių viena tarp priešdėlio ir šaknies, antroji — galūnėje, pvz.: norėjom gyvėnc, ale (= bet) nezgy-vėnas Kn. Kartais sangrąžos dalelytė prie veiksmažodžių (ir dalyvių) čia dedama ir tais atvejais, kai žodis neturi sangrąžinėms formoms būdingos reikšmės, pvz.: sūnūs suslankėjis (< sulenkėjęs) visai Kn; tu insišlāpinsi (= sušlapsi) vandenīn Dv, plg. balt. апалячыцьца, вымочвацца. Nesvetimi šio ploto lietuvių tarmei ir atvirkštiniai atvejai, kai sangrąžinės reikšmės veiksmažodžiai sangrąžos dalelytės neturi, o ši jų reikšmė nusakoma analitinėmis priemonėmis, pvz.: paimk pas šav „pasiimk“ Dv; nūveža an sau kiemo, dėda vainiku an sa galvōs „dedasi vainiką ant galvos“, rōvē sau plāikus „rovėsi plaukus“ Lg. Retkarčiais vietoj sangrąžinių veiksmažodžių (panašiai, kaip baltarusių ir lenkų kalbose) vartojami paprastieji, pvz.: užmōvē (= užsimovė) piršcinį ir pradėj rānku dzyīgęs Lg; sūmušė (= susimušė) rānku net verkia Btrm; uždėj (= užsidėjo) vilkas kōjų in vežimo Brč. Greta aptrumpėjusių ir įprastinį tariamosios nuosakos trečiojo asmens formų (jei mylėt, tai tep nedarytų) pasitaiko formų su sveikesnėmis galūnėmis ir dar su formantu b, pvz.: kad kas nevōktumb mādzių Trak; kat ragētumb, kap sviėtas (= žmonės) gyvėna SM, plg. balt. прынес б ты вады; зайшоў б ты. Veiksmažodis būti esamajame laike čia, kaip ir baltarusių kalboje, dažniausiai neasmenuojamas, o jo trečiojo asmens forma yra perėmusi visų kitų asmenų funkcijas, pvz.: aš yrā grȳšnas „aš esu nusidėjęs“ Dv; tegu yra (= būna) jis Mrj; jūs yrā (= esate) žmōnės Kn, plg. balt. я (ёсць) чалавек; вы (ёсць) людзі. Veiksmažodžių daugiskaitos pirmasis asmuo čia retkarčiais turi galūnę -ma, pvz.: gyvulius vāroma (= varome) an linijos Trak; visų žiemų sūkėma (= sukome) gyvnas Lg. Veiksmažodžių daugiskaitos pirmojo asmens galūnė -ma apskritai yra būdinga žemaičių tarmėms. Liaudies dainose retkarčiais ji pasitaiko ir kupiškenų šnektos plote⁹. Pietryčių Lietuvoje ši galūnė greta visuotinai šiame plote vartojamos galūnės -me pasitaiko daugiausia tik tose vietose, kur lietuvių kalbos sistema yra labiausiai apsilpusi, todėl čia, mūsų supratimu, ji labiau sietina su atitinkama baltarusių kalbos galūne: заплачымы, пабачыма¹⁰. Vietos lietuvių tarmėse yra nemaža slavų kalbų pavyzdžiu sudarytų sintaksinių konstrukcijų. Iš jų minėtinos šios: 1. Prielinksnio ant konstrukcijos vartojimas veiksmo krypčiai, tikslui, daikto kokybei, veiksmo kiek ybei reikšti, pvz.: stāto pietliās (= kilpas) an kiškio ir an briėdžio Lg; āj an vōkiečio Mrj; atāj duktė an trijų akių SM; žūro an miško; 9 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 336. 10 Plg. Т. П. Ломтев, Белорусский язык, Москва, 1951, p. 102. 222 nubėgo an paršėlių balso; reikia padalyc an trijų Brč, plg. balt. пятля на зайца; дачка на тры очи; дзяліць на тры часці. 2. Prielinksnio dėl konstrukcijos vartojimas veiksmo objektui ir tikslui reikšti, pvz.: aš dėl marčios šąšuras SM; vyžai dėl senų gerai Kn; aš dėl jūsų nesakysiu draugas „jūsų nevadinsiu draugu“ Škl; vyras dėl žmonos duonų duoda Mrj; pripečka (= priežada) dėl ugnės; dzieška (= gelda) dėl mėsos Lg; ådau skripkėlėr (= smuikelį) dėl tėvulio Dv, plg. balt. я зраблю гэта дзеля вас; дзеля навесткі я дзевер. 3. Prielinksnio palei konstrukcijos su kilmininku vartojimas veiksmo vietai reikšti, pvz.: meška palei šitos móterės padėj karnų mėdo Brč, plg. balt. каля бабы. 4. Prielinksnio po konstrukcijos su vardininku vartojimas veiksmo objektui reikšti, pvz.: verke po mócinai Dgn, plg. balt. плакаць па мацеры; paglósto meškai po galvai Brč, plg. balt. ударила па спіне. 5. Prielinksnio prieš konstrukcijos su įnagininku vartojimas veiksmo laiku reikšti, pvz.: prieš trim karaliais Škl, plg. balt. перад адьездам. 6. Prielinksnio už (ažu, až) konstrukcijos vartojimas su kilmininku: a) veiksmo laikui reikšti vietoj prielinksnio prie konstrukcijos, pvz.: da buvo už Mikalójo (= Nikolajaus laikais) SM; už čėro (= caro) buvo prispausta kalba: sa kalbos sarmāčinos jauni Lg; už Lánkijos (= buržuazinės Lenkijos laikmečiu) ūtárinom (= kalbėjom) lietuviškai Btrm; tai buvo da už ma atminciės „to aš dar neatsimenu“ Trak., plg. lenk. za życia, za króla, za mojej pamięci; b) veiksmo laikui reikšti vietoj prielinksnio po konstrukcijos, pvz.: už tos vainos (= karo) pamirė Mrj; c) veiksmo trukmei reikšti vietoj prielinksnio per konstrukcijų, pvz.: ažu vasaros kiek daug nemudzyrbi; ažu vienos valandos ir nuainu Kn. d) Veiksmo vietai reikšti vietoj prielinksnio iš už konstrukcijos, pvz.: žmogus žūro už krūmo Trak, plg. balt. з-за куста; e) veiksmo priežasčiai reikšti vietoj prielinksnio per konstrukcijos, pvz.: aš svieto (= žmonių) nemačiau už ašarų; už ta vaikų aš negaliu gyvent Lg, plg. balt. з-за слёз; з-за вадь; f) veiksmo priežasčiai reikšti vietoj prielinksnio dėl konstrukcijos, pvz.: stovėjau už vandenio litro (= litra) Škl; tai ir pyksim (= pyksimės) ažu vištų Kn. 7. Prielinksnio už (ažu, až) konstrukcijų su galininku vartojimas: a) veiksmo laikui reikšti vietoj prielinksnio už (ar po) konstrukcijos su kilmininku, pvz.: ažu tris nedėlias (= savaites) buvo vešėlia (= vestuvės) Dv; už tris mėnasius bus ketveri; už metus pargrįžo; grįšiu už metus už dvejus; už kokį (= kiek) laikų cigonai (= čigonai) invažiav Lg, plg. balt. усё адбылася за адну мінуту; lenk. wrócę się za godzinę; b) veiksmo krypčiai reikšti vietoj prielinksnio prie konstrukcijos, pvz.: vaikai skrañda (= bėga) už šitų gaisrų SM; c) veiksmo priežasčiai reikšti vietoj prielinksnio dėl konstrukcijos, pvz.: ažu tų arklių ir gula ir kelia Mrj, plg. balt. з-за каня; d) veiksmo priežasčiai reikšti vietoj prielinksnio per konstrukcijos, pvz.: ažu duūnių (= kvaili) visų bažnyčių pragaišino (= pražudė), plg. balt. з-за дурня; e) veiksmo objektui reikšti vietoj prielinksnio į konstrukcijos, pvz.: už lankų pervirto Kn; ánas jūnkės (= mokėsi) aż kūnigų Lg, plg. balt. вучыцца за доктара; 223 f) veiksmo objektui reikšti vietoj kilmininkinės konstrukcijos, pvz.: ādau dukte- ri už jį Lg; ana už plaukus ēm mani Kn, plg. balt. адаць за яго; g) veiksmo objektui reikšti vietoj neprielinksninės įnagininko konstrukcijos, pvz.: susiedas (= kaimynas) apsirangė už velnių Lg; rankų už sūktuvį padarė, pirštų — už klėmkų (= rankeną) Trak, plg. lenk. przebrać się za kobietę; mieć się za piękną; balt. ён пераадзеўся за чорта. 8. Prielinksnio už (už) konstrukcijos su įnagininku vartojamos vietoj konstrukcijų su kilmininku vietai reikšti, pvz.: šienāuna až Merkiu SM, plg. balt. касілі за ракой. 9. Pasitaiko atvejų, kai veiksmažodžiai tęsti, iškišti, atminti, šaukti, imti čia kartais eina ne su galininku, kaip literatūrinėje kalboje, o su kilmininku, pvz.: tiškit (= traukit) jo in viršų; iškišo ylgo snāpo Brč; atminė jo vardo DS; kam šaukiat dzievo Slč; pašaukė policijos (= milicija) Dv; tėvai norėj, kad jos imtų Škl., plg. balt. цягнуць у сябе паветра; носа высунуць; успомніць чалавека; прасіць дапамогі; прасіць слова; узяць слова. 10. Veiksmažodis dalyti čia baltarusių kalbos pavyzdžiu vartojamas su įnagininku, pvz.: sėdės dalyteis pinigais Dv, plg. balt. дзяліцца хлебом. 11. Prieveiksmis aplinkui atskirais atvejais yra vartojamas kaip prielinksnis, einantis su kilmininku, pvz.: aplinkui kiškio apstoj aves; aplinkui trobų — medžias (= miškas) Brč, plg. balt. навокал возера растуць дрэвы. Atskirų sintaksinių konstrukcijų – slaviškos kilmės vertinių – čia pasitaiko ir daugiau, pvz.: atėj dzieńų apie dzyvylikų valandų (= dvyliktą valandą) Brč, plg. balt. прыйшоў у дванаццаць часоў; bus kilōmatry (= kilometrai) šaši Kn, plg. balt. будзе кілометроў шэсць; vienas vienų (= kita) pririša pas beržų; vienas iš vieno (= kito) atimdo Dv, plg. balt. ціснуць адзін аднаго; išej āic pievon DS; nūginė ganýc avis Dv; išvedė vėsc tūrgūn Kn ir pan. Apskritai, daugiausia slaviškų žodžių darybos ir gramatinės sandaros skolinių bei vertinių pasitaiko buitinėje kalboje, o liaudies pasakojamojoje, ypač jos dainuojamojoje tautosakoje, jų yra daug mažiau. Antra vertus, kai kurių lietuvių kalbai būdingų žodžių darybos ir gramatinės sandaros elementų pasitaiko ir vietinėje baltarusių tarmėje. Čia sakysime, dažnos mažybinės priesagos -уля || -коля¹¹, -ук || -юк¹² (ir jų vediniai — -укуць, -ейчук, -улюк, эйчук). Šių priesagų vediniai atitinka vakarinių dzūkų tarmėse gyvai vartojamus priesagų -ulis, -ulė, -(i)ukas, -uliukas, -ukucis (= ukutis), -eiciukas (< -evičiukas) darinius. Su priesagomis -уля||-коля, -ук || -юк dažniausiai daromi mažybiniai ir maloniniai asmenų vardai ir bendriniai žodžiai, pvz.: Адулія „Adulė“, Пятруля „Petrutė“, Стасоля „Stasytė“; Пятрюк „Petrukas“, Янук „Jonukas“, 11 Šio ploto baltarusių tarmėje gausiai vartojami mažybiniai ir maloniniai priesagos -уля dariniai, mūsų manymu, laikytini lituanizmais, kadangi lenkų kalboje, su kuria artimai kontaktuojasi vietos baltarusių ir lietuvių tarmės, pasitaikantys šios priesagos dariniai yra reti ir paprastai dažniausiai turi kitas reikšmes, plg. Jan Łoś, Gramatyka polska, Cz. II, Słowotwórstwo, Lwów, Warszawa, Kraków, 1925, p. 48; dar plg. J. Otrębski, Wschodnio litewskie narzecze trockie, I, Kraków, 1934, p. 153–154; Gramatyka języka litewskiego, II, Warszawa, 1965, p. 128; LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvių kalbos gramatika, I, Vilnius, 1965, p. 274–275, 352. 12 Pietvakarių Lietuvos baltarusių tarmėse, kaip ir Baltarusijos TSR teritorijoje prie Lietuvos TSR pasienio, gausiai vartojami priesagos -ukas mažybinės reikšmės dariniai laikytini lituanizmais, kadangi likusioje Baltarusijos teritorijos dalyje jie yra reti ir dažniausiai turi kitas reikšmes, plg. Курс сучаснай беларускай літаратурнай мовы, p. 59. 224 Габрук „Gabrukas“; мамуля „mamulė“; дачоля „dukrėlė“, сяструля „sesutė“, цятуля „tetulė“, жануля „žmonelė“, бацюля „tėvelis“, дзіцюля „vaikelis“, братуля „brolelis“, бальшуля „didžiulė“, сладулля „saldulė“; бацюк „tėvelis“, дзядук „senelis“, братук „brolukas“, цятулюк „tetulytė“, дзядуляк „seneliukas“, мамулюк „mamulytė“ ir kt. Trak. Priesaga -ук || -юк gana dažna ir šeimų pavardėse, padarytose pagal tėvo vardą, pvz.: Габрукі „Gabrio N. vaikai“. Дамі-нокі „Daminiko N. vaikai“, Юзюкі „Juozo N. vaikai“ Trak, plg. liet. tarmės Gabrūkai „Gabrio N. vaikai“, Daminiukai „Daminiko N. vaikai“. Sudėtinės prie-sagos -укуць, -эйчук yra gana plačiai vartojamos nevedusių jaunų sūnų pavardėse, padarytose iš jų tėvų pavardžių, pvz.: Карпукць „Karpuko sūnus“, Жвірб-лукуць „Žvirbluko sūnus“, Тамашэйчук „Tamaševičiaus sūnus“, Трусейчук „Trusevičiaus sūnus“ ir kt. Priesaga -укуць pridedama ir prie tėvo vardo. Tokie dariniai paprastai žymi nevedusių sūnų pravardes, pvz.: Антукуць „Antanuko sūnus“, Пятрукуць „Petruko sūnus“, Габрукуць „Gabruko sūnus“, plg. lietuviškus tarmiškus atitikmenis Karpukučius, Gabrukučius, Žvirblukučius13. Kai kurie vietinės baltarusių tarmės daiktavardžiai, skirtingai nuo baltarusių literatūrinės kalbos, yra tos pačios giminės, kaip ir atitinkami lietuvių tarmės daiktavardžiai, pvz.: чарны крой, вялікі печ, адзін канаў, plg. balt. lk. чорна крой, вялікая печ, адна канава ir vietinės lietuvių tarmės juodas kraujas, didžiulis pečius, vienas kanalas. Baltarusių tarmėje apie Trakús, Senúosius Macelius, Lygáinius ir Butrimónis esamojo laiko veiksmažodžių vienaskaitos trečiojo asmens forma kartu su dalele няхай, veikiausiai dėl lietuvių kalbos įtakos, yra vartojama ir leidžiamosios nuosakos daugiskaitos trečiojo asmens reikšme, pvz.: няхай ляціць дзеці ў лес; няхай яны ідзе дзеля нас, plg. dar esamojo laiko vienaskaitos trečiojo asmens formų vartojimą daugiskaitos trečiojo asmens reikšme kitais atvejais: шэсць братоў жыве; пчалы рукой ідзе; тры сыны служыць у арміі; яны ненавідзе сіроткі; яны ганяе яе вон, dar plg. balt. lk. пчалы рукой ідуць; яны ганяюць яе вон. Vietinėje baltarusių tarmėje pastebėta ir keletas lietuvių kalbai artimų sintaksinių konstrukcijų. Čia vartojamas lietuvių kalbai būdingas siekio kilmininkas, pvz.: прыйшла пазьчыць нажа; я пайшоў паглядзець сваёй сястры; яна пайшла паглядзець карціны, пайшоў травы касіць Trak, Lg, plg. balt. lk. пайшоў траву касіць; прыйшли паглядзець карціну. Būdingas šio ploto baltarusių tarmei ir dalies kilmininkas, pvz.: ёсць такіх людзей; ёсць ваўкоў; ёсць ягадоў; ёсць баравікоў „yra baravykų“ Btrm, Brč, Lg, Trak, plg. balt. Ck, ёсць такіе людзі; ёсць ягадЫ; ёсць такія справы ir pan. Kartu pastebėta, kad iš kontaktuojamų tarmių nenyksta kai kurie abiejų kalbų sistemoms bendri arba artimi darybiniai ir kiti gramatinės sandaros elementai. Nors vietinės lietuvių tarmės gramatinė sistema daugeliu atvejų yra kiek išjudinta kontaktuojamų kalbų įtakos, ir šalia lietuviškų formų pamažu pradedama lygiagrečiai vartoti ir skolinį bei vertinį, tačiau joje visai nenyksta priesagų -očius, -ūnas, -okas, -inykas, -ynė, -ata dariniai. Taip yra, galimas daiktas, todėl, kad atitinkamos priesagos yra palyginti produktyvios ir vietos baltarusių tarmėje, pvz.: liet. Trak, SM, Lg Btrm pilvočius, šakočius, galvočius, barzdočius — balt. сілач, барадач, вусач; 13 Plg. E. Grinaveckienė, Lietuvių literatūrinės kalbos ir tarmių sąveika, kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais, Vilnius, 1967, p. 172–173. 15 Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 225 keikūnas, režūnas „rajūnas“, pasalūnas, bastūnas — шантун „буртинінкас“, балбатун „плепуѕ“, свістун, дзікун, крыкун; šaipōkas, viliōkas, pirmōkas, variōkas — гуляк „dykinėtojas“, медзяк „variokas“, середняк „vidutiniokas“, пяршак „pirmokas“; bicinýkas, nakčigonykas „bendrabučio komendantas“, gyvãtnykas „gyvačių gaudytojas, jų pardavinėtojas“, tárpinykas „balkis daržinėje, skiriantis šalinę nuo aslós“, grãbinnykas — wydatnik „išdavikas“, пакупнік „pirkėjas“, падлазнік „pataikūnas“, ваяўнік „karo vyras“, ляснік „eigulys“; saldžynė „meduolis“, žemynė „žemuogė“, tolynė „toluma“, šlapynė „šlapuma“, tankynė „tankumynas“ — гарачыня „karštenybė“, цвёрдзіня „kietuma“, быстрына „greitumas“, вышыня „aukštuma“, цялпіня „šiltumas“; gyvatà „gyvenimas“, balbatà „plepėjimas“, lūpata „kas supl yšęs, vienu lopu“ — пустата, дабрата, чыстата, цесната ir pan. Tiek lietuvių, tiek ir vietos baltarusių tarmėse yra gyvai vartojami iteratyvinės ir frekventatyvinės reikšmės priešdėliniai eigos veikslo veiksmažodžiai (lietuvių su priesagomis -inėti, -dinėti, -dyti, baltarusių — -іваць, -ываць, -аваць, -яваць, -оўваць, -ёваць), pvz.: liet. ateidýzė „ateidinėti“, atbėgdzinėc „dažnai atbėgti“, atvažiuodzinėc „dažnai atvažiuoti“; balt. — залепліваць, затрымліваць, папры-лятаць, расцягніваць ir kt. Abiejose tarmėse gana plačiai vartojami ir kuopiniai skaitvardžiai, pvz.: ašūn (= nušovė) dvėjētu vilkų Btrm, penkētu vištų turiu Dv; atāj trājetas cigōnų (= čigonų) DS, būvo šašetas vaikų SM, balt. — двух салдат прыйшло; у мяне трох сыноў і дачка; cirot чатырох нас было. Baltarusių literatūrinėje kalboje (o taip pat ir lietuvių) šiuo atveju labiau linkstama pastaruoju metu vartoti kiekinius skaitvardžius, pvz.: у мяне тры сыны і дачка; два сыны жывуць, plg. lietuvių aš turiu tris sūnus ir dukterį; dù sūnūs gyvena ir pan. Abiem tarmėm labai būdingas ir plačiai vartojamas įnagininkas be prielinksnio, pvz.: spárdos kõjom; ãrė: jaučiais; ýlu prãdūra; vienu rankų papjõu vilkų, plg. balt. нагой пастукау; рукой касілі ir pan. Gretimose lietuvių tarmėse įnagio įnagininkas kartais jau linkstamas vartoti su prielinksniu su, tačiau vietinėje lietuvių tarmėje šio proceso beveik nepastebima. Nors abiejose tarmėse vartojamas būvio įnagininkas (pvz.: ãnas yrai dãktaru „jis yra gydytojas“, bocià buvo aiguliu „tėvas buvo eiguliu“, plg. balt. яна была настаўніцей „ji buvo mokytoja“, пражый жыць лясніком „pragyveno amžių eiguliu“), tačiau pastaruoju metu šalia jo konstrukcijų vis dažniau įsigali galininko su prielinksniu už konstrukcijos, pvz.: visų sa būici buvai až aigulių, plg. balt. быць за правадніка; яна была за гаспадыню, ён стаў за старшыну; вы вучыцеся за вучыцеляй, plg. dar lenk. wynając się za stróża ir kt. Abiejose tarmėse vietoj būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko plačiai vartojamos jų bevardės giminės formos, pvz.: drōbinės kelnės pasiūta Eiš; pievos išarta ir žolių prisėta SM; žmogus maiši skepanī (= rūsin) įmesta Lg, plg. balt. санажа́ць вы́арано і травы пасеяно, портки пашыто. Abiejose tarmėse gausu atvejų, kai sakinyje pažyminys eina po pažymimojo žodžio, pvz.: užprūole· jų vilkai trįs Lg; giedōj giesmes šventàs SM; paar dė (= išardė) cýltus visùs Btrm; suvàrė· kap gyvūlius kokiùs Dv, plg. balt. на яго напалі воўкі тры; пайшоў духом святым „išėjo kur kojos neša“; пяе песню святую ir pan. Šiose tarmėse plačiai vartojama ir daugiau bendrų ar panašių sintaksinių konstrukcijų, pvz.: ãnas juōkias iš manį, plg. balt. яны смяюцца з нас; lenk. on śmieje się ze mnie, bet rus. смеются 226 над нами; saldesnis už medų, plg. balt. саладзейшы за мед; lenk. jestes starszy niż ja, bet rus. слаже меда; vilkas atėjo ir papjovė telį, plg. balt. воўк прыйшоўшы з лесу і зарэзаўшы цяля, bet rus. волк пришел с леса и зарезал теленка. Kontaktuojamoje lietuvių tarmėje pastebėta ir nemaža nykstančių, vien tik jos sistemai būdingų gramatikos elementų. Jie nyksta, be abejo, todėl, kad kitose kontaktuojamose kalbose nėra tiesioginių atitikmenų, ir jų egzistavimas nėra palaikomas iš aplinkos. Iš pradžių paprastai smarkiai susiaurėja tokių kalbos elementų vartojimo sfera, pradeda blėsti jų reikšmė, jie patys nyksta, stabareja, tačiau dar tam tikrą laiką laikosi tarmėje. Pastebėta, sakysime, kad vietinėje lietuvių tarmėje yra gerokai apiblukusi čia nykstančių dauginių skaitvardžių reikšmė. Juos paprastai pakeičia kiekiniai skaitvardžiai. Kadangi dauginių skaitvardžių reikšmė yra gerokai išblėsusi, tarmėje jie kartais yra maišomi su kuopiniais ir vartojami pastarųjų reikšme, pvz.: mes gyvenom peñkelios ar šešelios varšnos nog Valkininkų, Škl; peñkelius vaikus užaugino SM ir pan. Čia taip pat smarkiai apnykusi ir kitoms kontaktuojamoms kalboms nepažįstama pusdalyvio kategorija. Pastaruoju metu retos pusdalyvių formos tarmėje yra sustabarėjusios, o kartais vartojamos ir vietoj dalyvių, pvz.: ảńys aina ir aidamu (= eidami) visa (= vis) gieda Dv; kąsėm bulbàs an šóknõs sėdėdama (= sėdedami) Eiš; rādoma kiškį kÿlposa gulėdamų (= gulinti) Lg; vilkas pvuolė ganydamų (= gananti) karves piemeni SM; juokdami (= juokdamiesi) važu Btr; žmonių aidamų (= einančių) ragėjau Dv; girdėj, kas tai uža ir vis arčiau aina uždama (= uždamas); kitas žmogus medzi (= miške) stovėdama (= stovėdamas) ragėj Ds. Panašaus pusdalyvių vartojimo atvejų pasitaiko ir izoliuotose lietuvių tarmėse Baltarusios TSR¹⁴. Sudurtiniai veiksmažodžių laikai čia irgi palyginti reti. Juose vartojamų dalyvių formos smarkiai niveliavęsi. Vietoj vyriškosios ir moteriškosios giminės būtojo laiko dalyvių vienaskaitinių formų čia visais atvejais bevartojama tik jų vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko forma, savo funkcijomis artima baltarusių kalbos padalyviui¹⁵, pvz.: vilkas atskridi (= atbėgęs) Lg; mergutaitė (= mergaitė) apsraudōji (= apsiraudojusi) SM; kumėlė: aširgi (= apsirgusi); ãnas nuzgañdi (= nusigandęs) Dv ir pan., plg. balt. муж на вайне нагипшы; вада дарогу заня ўшы; ён з Мінска прыехаўшы. Apskritai, vietoj sudurtinių veiksmažodžių laikų čia vis dažniau imami vartoti vientisiniai, tačiau ir jų vartojimas dažnai yra gerokai sumišęs, kartais gana neįprastas ar lietuvių kalbai nebūdingas, pvz.: kad aš nueinu (= būčiau nuėjęs), tai padarbs'iu (= būčiau padaręs) Brč ir pan. Pietryčių Lietuvoje kontaktuojančiose lietuvių ir slavų kalbose yra atsiradę ar išryškėję šie gramatiniai reiškiniai: 1. Vietinėje lietuvių tarmėje vartojama nemaža slavų kalbų pavyzdžių sudarytų žodžių bei sintaksinių konstrukcijų. Iš jų minėtini: semantiniai veiksmažodžių priešdėlių vertiniai ir skoliniai, būdvardžių laipsnių semantiniai skoliniai, atskirų prielinksnių slaviškas vartojimas bei linksnių valdymas ir pan. Vietinėje baltarusių tarmėje pastebėta lietuviškos žodžių darybos ir sintaksės elementų. Tai 14 Žr. J. Senkus. Lazūnų tarmės tekstai, LKK, t. 2, Vilnius, 1959, p. 220; E. Grina veckienė, LKK, t. 3, Vilnius, 1960, p. 193; plg. dar J. Lipskienė ir A. Vidugiris, Dieveniškių tarmė, kn.: Lietuvių kalbos gramatinė sandara (LKK, t. 9), Vilnius, 1967, p. 211. 15 Plg. Т. П. Ломтев, Беларускский язык, p. 113; Нарысы па беларускай дыялекта- логіі, Мінск, 1964, p. 286, 288—290. 15* 227 mažybinių priesagų -уля, -ук, -укуць, -эйчук ir kt. vartojimas, siekio ir dalies kilmininko konstrukcijos ir kt. 2. Iš šios teritorijos kalbų gramatinės sistemos nyksta kontaktuojamoms kalboms (daugiausia stebėta lietuvių ir baltarusių vietinės tarmės) bendri ar artimi kalbiniai reiškiniai. Nors vietos lietuvių tarmės gramatinė sistema yra gerokai paveikta slavų kalbų įtakos, tačiau joje nenyksta priesagų -očiųs, -inas, -okas, -inykas, -ynė, -ata dariniai greičiausiai dėl to, kad atitinkamos priesagos produktyvios ir vietos baltarusių tarmėje. Joje gausu iteratyvinės ir frekventatyvinės reikšmės priešdėlinių eigos veikslo veiksmažodžių su priesagomis -dyti, -inėti, -dinėti, kurie savo reikšme yra analogiški baltarusių tarmėje plačiai vartojamiems priesagų -іваць, -оўваць, -аваць ir pan. dariniams. Abiejose kontaktuojamose tarmėse yra ir bendrų ar panašių sintaksinių konstrukcijų. 3. Iš kiekvienos kontaktuojamos kalbos gramatinės sandaros nyksta tie elementai, kurių neturi kitos kontaktuojamos kalbos. Vietos lietuvių tarmėje yra labai apiblukęs bei apsilpęs dauginių skaitvardžių ir pusdalyvių vartojimas; kinta jų funkcijos, reikšmė, stabarėja formos. Čia palyginti retai bepasitaiko sudurtinių veiksmažodžių laikų; juose vartojamų dalyvių formos smarkiai nivelavęsi. Iškeltiėji pietryčių Lietuvos lietuvių ir slavų kalbų bruožai laikytini ryškiausiais tų kalbų kontaktavimo padariniais. НЕКОТОРЫЕ ЯВЛЕНИЯ ГРАММАТИЧЕСКОГО КОНТАКТИРОВАНИЯ ЛИТОВСКОГО И СЛАВЯНСКИХ ЯЗЫКОВ В ЮГО-ВОСТОЧНОЙ ЛИТВЕ Э. ГРИНАВЯЦКЕНЕ Резюме В языковом ареале юго-восточной Литвы издавна сравнительно интенсивно контактируют литовский и славянские (в основном белорусский, отчасти польский) языки. Вследствие из взаимодействия в системе каждого контактирующего языка проявляются некоторые особенности, отличающие местные говоры от системы соответствующего языка и объединяющие контактирующие говоры между собой. В статье на конкретных примерах показаны некоторые явления контактирования, отражающиеся в грамматической структуре местного литовского (отчасти и белорусского) говора. В контактирующих говорах выделяются следующие черты, которые, на наш взгляд, можно считать основным результатом такого контактирования. 1. В местном литовском говоре употребляется немало слов и отдельных синтаксических конструкций, образованных по примеру славянских языков. Среди них можно упомянуть семантические кальки и заимствования некоторых глагольных приставок, семантические кальки сравнительных степеней имен прилагательных, употребление некоторых предлогов и др. В местном белорусском говоре отмечены некоторые элементы словообразования и синтаксиса, свойственные литовскому языку. 2. В грамматических системах контактирующих языков не исчезают общие или близкие явления. Хотя грамматическая система местного литов- 228 ского говора находится под сравнительно сильным влиянием славянских языков, однако в употреблении образований с суффиксами -očius, -ūnas, -okas, -inykas, -ynė, -ata отмечена некоторая устойчивость. Скорее всего это объясняется тем, что соответствующие суффиксы продуктивны и в местном белорусском говоре. В литовском говоре также распространены приставочные глаголы несовершенного вида с суффиксами -inėti, -dinėti, -dyti, имеющие итеративное и фреквентативное значения. Глаголы соответствующего значения широко известны и в местном белорусском говоре. 3. Из грамматической системы каждого контактирующего языка исчезают те элементы, которые отсутствуют в других контактирующих языках. В местном литовском говоре, например, отмечено некоторое сужение функций собирательных имен числительных и полупричастия, нивелящия форм причастий и др.