Dėl žemaičių „mun-“ ir „num-“

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL ŽEMAIČIŲ mun- ir num- B. VANAGIENĖ ir V. VITKAUSKAS Žemaičiai asmeninio įvardžio aš netiesioginių linksnių ir žodžio numas „namas“ šaknyje turi balsį u (tarm. o, ū). Taigi jų įvardžio aš vienaskaitos paradigma yra tokia: 1. šiaurės (dounininkų) tarmės Judrėnai Mósėdis Kretingà1 aš aš aš mō·nes mō·nes mō·nes mōnẹi mōnẹi mō·n | mōnẹi mōnẹ mūni mōni mōnẹ·m mōnẹ·m mōnẹ·m mōnie mōnie mōnie 2. pietų (dūnininkų) tarmės Kuršėnai Vainutas Viduklė aš aš aš mūnī·s mōnes mīnes mūn mō·n || mōnī· muon2 mūnị monẹ muni mūnịm monẹ·m mūnịm mūnie monie mūnie 3. vakarų (donininkų) tarmės3 1 J. Aleksandravičius, Kretingos tarmės įvardis, „Kalbotyra“, t. 10, p. 121. mūon < mūn, nes Viduklės ir Nemakščių tarmėse il, im, in, ir, ul, um, un, ur > iel, iem, ien, ier, uol, uom, uon, uor. 3 Kai kuriose vakarų žemaičių tarmėse dabar vartojamos formos su šaknimi mun- (žr. Lietuvių kalbos gramatika, t. 1, Vilnius, 1965, p. 647), tačiau greičiausiai jos yra atėjusios iš anksčiau ten paplitusios vakarų aukštaičių tarme rašytos religinės literatūros. Kad vakarų žemaičių seniau vartota formos su mun-, rodo mūsų pateikiamos Karklės ir Rusnės tarmių paradigmos ir kitose vietose užrašyti atskiri pavyzdžiai, plg.: atpjā'uk mūnē vėsa (duonos) kā'mpa; mūni sakī'k, uo as tēvi Rmč; ē'k so mūnē·m, pariodī·so Sg; āna mūni ozī·ika gerō Krg; mūni, mūna Sausg alviai, Šilutės raj., mūn Šilininkai, Šilutės raj. ir kt. O kad bažnyčios vartojama literatūrinės kalbos forma gali paveikti atskirų tarmės žodžių tarimą, matome iš pietų ir daugėlio šiaurės žemaičių tarmių suliteratūrinto žodžio diegs || diēvas || dievas, vartojamo šalia sūdrų, dī·valau, dī·val·čau Krš, sōdėję, diēvola'č'au, pūondėnė Lk, Trš, dēivāla'u Jdr, Ms. Apie vakarų žemaičių vartotą ir vartojamą šaknį mun- žr. J. Lebedys, V. Urbutis, Du žemaitiški XVIII a. vidurio tekstai, „Baltistica“, IV (2), 1968, p. 301. 14* 211 Kārklė4 aš ? mọn mọnė ? — Rùsnė aš mùnės mùn || mùne mùnį mung·m — Šaknies balsį u turi ir žemaičių: a) savybinis įvardis māno, plg.: mūna Grd, Klm, Krš, Skdv, Šauk, Vdk, Žgč; mòna Kārklė⁵, NmŠ, Pj, Rsn, Šv, Tn, Vn; mõ·na, mõ·na visos šiaurės žemaičių tarmės ir pietų žemaičiai apie Laukuvą, Pāvandenę, Užventį, Varnius; b) įvardžiuotinės formos manāsis, manōji, plg.: mònā·sis, mònūo-jė Rdn, Trš; mònā·ses Lk, Pvn, Užv; mònūoje Rsn; munūoji Krš, Šauk; c) įvairūs kitokie tos šaknies vediniai, plg.: mūniška „kaip aš, pagal mane“ Krš; muniškis „maniškis“ Ms, Pp, Rdn, Trš, Skd; mọnė·škes Jdr, Vvr; mọnėškes Pj, Tn, Vn; munā·tis: uojė tu munā·tis „vaje tu mano“ Krš; munė·li: jėtuš tu munė·li „vaje tu mano“ Krš. Tiek asmeninio, tiek savybinio įvardžio formas su šaknimi mun- randame ir 18–19 a. žemaičių rašytojų raštuose⁶, pvz.: Tas tay ira muna oblubiencius, wiras muna, yr fargas Pannifies muna ŽCh 5; anfay muni sawa žyidu saw usłubawoie ŽCh 6; tu daugiaus m unes tayp geray ne szersy ney dabosy StnD (prierašas prie 17-osios dainos I šakos); Szenden dar žmona sako i sawą wiriszki mąno pats, wijtoie mąno wiriszkys Dauk B 83; tóret mąn pirmó pazadieti vissus pritarus atmesti DaukBi VII; Bene mąna dukrele? Bene mana jaunoiė? D 6; Nier mąn brotajtio žirgams balnoti D 84; Dalis žmoniu mąna wiskupistie giwenqntiu ValančŽV II 11; Saule! nedziowink tu mun upala Klementas LCh 261. Formos su šaknimi mun- seniai yra patraukusios kalbininkų dėmesį, ir dėl jų šaknies balsio kilmės reikšta visokių nuomonių. Vieni mano, kad u čia yra atsiradęs iš a, kuris, atsidūręs tarp dviejų nosinių prie balsių, pagal žemaičių tarmių dėsnį sutamsėjo, t.y. virto u (o, u), kitų nuomone, šaknis mun- sietina su panašiomis kitų kalbų (latvių aukšžemniekų tarmių mun „man“, s. sl. мънѣ) formomis. Pirmosios nuomonės šalininkų teiginiai: K. Būga: „… žemaičiai a tarp m ir n arba n ir m verčia balsiu u. Žodžius namai, man, kamanos ir kamanė žemaičiai ištaria: numai, mùn arba mùnie, kāmunos ir kamunė „laukinė bitė“⁷. P. Skardžius: „… tariamo žemaičių numo vietoje tėra tik namas. Čia tarp n ir m buvo a paverstas į u (iš tikrųjų tai į tam tikrą garsą tarp u ir o) lygiai taip pat, kaip ir žodžiuose kāmunos, mūnie iš kamanos, mūnie8. V. Grinaveckis: „Antrasis (dvigarsių am, an — B. V., V. V.) sandas m, n daugelyje lietuvių kalbos tarmių yra pirmąjį sandą nutraukęs į užpakalinę eilę, patamsinęs, padaręs jį mažiau atvirą… Šitokią nuomonę patvirtina a į o išvirtimas ne 4 J. Gerullis ir Chr. Stang’as, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933, p. XIV–XV. 5 Ten pat, p. XV. 6 Dėl Mažvydo raštų formų su man- žr. J. Senkus, Pirmosios lietuviškos knygos tarmė, LKK, t. 1, p. 81. 7 K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 2, Vilnius, 1959, p. 282. 8 „Gimtoji kalba“, Kaunas, 1937, p. 95 (P. Skardžiaus prierašas prie J. Laboko str. „Žemaičių namas“). 212 tik šiuose dvigarsiuose, bet ir kitais atvejais m, n aplinkoje, pvz.: nòmā ~ namāi, mònì ~ mànie…9 K. Kuzavinis: „Žemaičių tarmės forma mùnie fonetiškai atsirado iš mànie10. Laikantis šios nuomonės, „Lietuvių kalbos žodyne“ žemaičių mun- irgi daugiausia yra transponuojama man-11. P. Jonikas, pagal savo aprašomosios Pagramančio tarmės dėsnius mun- fonetiškai transponuoti iš man- negalėdamas (Pagramantyje am, an visais atvejais išlieka sveiki), formas mìnes, mùn, mùni, muni.m̄. transponuoja mùnes, mùn, mùni, munimi, prirašydamas pastabą, kad šaknis mun- „greičiausiai kildintina iš man-12. Panašiai daro ir Z. Zinkevičius „Lietuvių dialektologijoje“, sakydamas, kad „Vietoj aukštaičių kamieno man- žemaičiai turi mun- (mùnes). Pakitimas gali būti fonetiškas, nes ir vietoj žodžių kamãnė ‘laukinė bitė’, kãmanos, nãmas žemaičiai turi kamunẽ, kãmunos, nùmas… Vadinasi, a virsta u nosiniu priebalsiu aplinkoje…“13 Tekste jis visur pateikia tas formas su balsiu u, pvz.: mùn (p. 301), mùnes (p. 297), mumũ (p. 403), numiẽ (p. 403), numiẽn (p. 405) ir t.t. Chr. Stangas taip pat nurodo, kad žemaičių tarmių mun- gali būti kilęs iš man-14. Antrosios nuomonės šalininku teiginiai: A. Meje: „Baltų ir slavų kalbos išrutuliojo naują (naudininko linksnio – B. V., V. V.) darybą, be abejonės, dėl kilmininko linksnio įtakos: s. pr. mennei ir, su kitu šaknies vokalizmu, liet. tarm. mùnei, s. sl. мънѣ“15. J. Endzelīnas: „Ta pati mun- (t. y. kaip ir latvių augšzemnieku tarmių – B. V., V. V.) visuose asmeninio įvardžio netiesioginiuose linksniuose ir savybiniame įvardyje turi lietuvių (žemaičių) tarmės… Ir Gotjo (Gauthiot)… tikriausiai teisingai ji yra palyginęs su slavų mъn- įnaginininke mъnojo ir naudininke mъně…“16 Tokią pat nuomonę J. Endzelīnas yra pareiškęs ir vėliau17. (Latvių kalbininkai ir šiandien pagal J. Endzelīną aiškina augšzemnieku tarmių formas su u, pvz.: mu:n „man“18). 9 Vl. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dünininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, Vilniaus Valstybinio Pedagoginio Instituto Mokslo darbai, t. 11, Vilnius, 1960, p. 77. 10 К. Кузавинс, Некоторые вопросы истории местоимений в литовском языке. Конференция по вопросам истории балтийских языков. Программа и тезисы докладов. Вильнюс, 1964, p. 13. 11 Plg.: Pagal kukavimo, pagal lingavimo, rodos, mano (orig. muna) dukrelė, rodos, mano (orig. muna) jaunoji (StnD 23) LKŽ VI 792; Mals mano (orig. mano) dukrelė dainiuodama… (D 23) LKŽ VI 82; Kiek ans mane (tarm. mùni) yra prikukdęs… (Krš) LKŽ VI 794; Ans y greitesnis – ans gal mane (tarm. mùni) užklękti (Klvž) LKŽ VI 49; Klimba braška jau mano (tarm. mùna) seni kaulai (Šauk) LKŽ VI 79; Ar čia seniai išlaidino ant manęs (tarm. mòne˙s) lietuvį… (Plt) LKŽ VII 19; Mama, išlaidy̌k mane (tarm. mùni) pro duris… (Dr) LKŽ VII 21, nors kai kada paskutiniuosiuose tomuose parašoma ir kitaip, pvz.: Galėjai pas mùni užklękti (KlvrŽ) LKŽ VI 49; Įklojau į murzą, kad mùni atminnų (Trk) LKŽ VI 155; Maliūtalì mano! (Lk) LKŽ VII 799; Jūso prisiveng, o mune į dumblą sumaišo (Krš) LKŽ VII 756; Oi, mergele muno, oi, jaunoji muno… (D 34) LKŽ VII 816. 12 P. Jonikas, Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939, p. 59. 13 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 299. 14 Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo – Bergen – Tromsø, 1966, p. 251. 15 A. Meйe, Общеславянский язык, Москва, 1951, p. 365. 16 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīga, 1951, p. 509. 17 J. Endzelīns, Senie slavu un baltu valodu sakari, „Latvijas PSR Zinātņu Akademijas Vēstis“, Rīga, 1952, Nr. 3, p. 40. 18 M. Rudzīte, Latviešu dialektoloģija, Rīga, 1964, p. 350. 213 J. Otrembskis: „Morfema mun- pasikartoja visuose pirmojo asmens įvardžio casus obliqui formose. Jos senoviškumą įrodo s. rusų vienaskaitos naudininkas мънѣ19. A. Valeckienė: „Žemaičių tarmėje visi įvardžio aš vienaskaitos netiesioginia linksniai turi šaknį mun-: munęs, mun, mune ir t.t. … Žemaičių mun- greičiausiai yra sena šaknis, o ne koks fonetinis tarminis perdirbinys iš man-. Vienaskaitos naudininke mun taip pat turi latvių kalbos rytinių šnektų dalis“20. Nevienodai aiškinamas ir žemaičių tarmių žodžio numas (nõ˙ms, nũms) šaknies balsis u. Šis žodis vartojamas visame žemaičių tarmių plote ir reiškia: 1. gyvenamą namą: Yl, Pvn, Šlnt, Užv; 2. dgs. gimtinę, gimtuosius namus: Akm, Klk, Krš, Pp, Šauk, Trš, Vkš; 3. tvartą: Pln, Rs, Vdk,; 4. priangį: Dov, Klp, Krg, Plik, Prk21 Ypač paplitę prieveiksmiai: nọmēi „namie, namo“ Dr, Jdr, Krtn, Lk, Ms, Pp, Sd, Trš, Vvr; nõmi˙ Lkv, Pj, Pvn, Užv, Varn, Vds; nūmi˙ Grd, Pgr, Rs, Skdv, Trg, Vdk, Vn; nọmē˙ Kaŕklē22, Rsn, Sg; nọmi˙n Kv, Pj, Šv; nọmē˙n Krg; ṇumē˙n Kin Sg, Šlu; ṇumuõ Klm, Nmk, Šauk, Vg. Šaknies balsį u turi ir išvestiniai žodžiai, pvz.: numi.nis „naminis“ Lk, Pp, Rdn, Sd, Trš; ṇumi˙nis Krš, Krtv, Skdv, Šauk; nọmē˙škes „namiškis“ Jdr, Kv, Vvr; nu-mi˙škis Ms, Pp, Rdn, Trš; nọmē˙škes Pj, Šv, Vn, Žv; i˙nomi˙s „įnamys“ Jdr, Pvn, Rdn, Trš, Vds; i˙nomā˙ute „įnamiauti“ Ms, Pp, Sd, Trš, Vn, Vvr, Žv; i˙numauti Krš, Krtv, Šauk; i˙nomēni˙nks „įnamys“: a[š] statā˙so dide bōta, kõr galē˙so kētures i˙nomēni˙nkos i˙silē˙tē˙s Prk; nõ˙mnēšis „namie nešiojamas“: paskuõli˙n[k] kiõke nūors koskē˙le nõ˙mnēše Ms; nõ˙msā˙rks „namų saugotojas, prižiūrėtojas“ Mžk; nõ˙msā˙rks Klk, Pp, Pvn, Rdn, Trš, Užv, Vds; ṇumsārks Krš, Krtv, Šauk; prýnumis „priemenė“ Kalotė23. Žodį inumys, tikriausiai atėjusį iš žemaičių, turi vakarų aukštaičių tarmės apie Šakyną, Gruzdžius, Šimkaičius. Forma inums vartojama latvių Gramzdos tarmėje ir kai kurių rašytojų raštuose; latvių raštuose taip pat randama forma inumnieks24. Šaknį num- randame ir 17—19 a. žemaičių rašytojų raštuose: Broley idant nuog wilka ne atrafumime|Laukie bandos draſkomos | n u m a n tekiekime Slavočinskis LCh 77; … nu n u m u iki n u m u wayksčio, galpadas prasidama ŽCh 25; … tynay nameluſu ubagiſzkuſy, kaypo ubagay, ubagiſzka kamarely n u n u w m o j e ŽCh 43; Palinkai tusztczius N u m u s, dyrbat nor apylſi Poška LCh 269; Buwa garsas apłynkyw yr wysy žynoja Jog n u m u s to Žemaycze aytoras dabōja Stanevičius LCh 313; Sesu sesery wiszne wadyn todel jog jy ysztekiedama netrukus palaus buty n u m y s z k e 19 J. Otrebski, Gramatyka języka litewskiego, t. 3, Warszawa, 1956, p. 136. 20 Lietuvių kalbos gramatika, t. 1 (vyr. red. K. Ulvydas), Vilnius, 1965, p. 647 (sky-riaus autorė A. Valeckienė); žr., be to, A. Valeckienė, Dėl lietuvių kalbos morfologinės sandaros ir jos raidos, kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, Vilnius, 1964, p. 10; A. Valeckienė, Dėl dabartinės lietuvių kalbos negimininių įvardžių linksniavimo sistemų susidarymo ir raidos, „Baltistica“, I (2), Vilnius, 1966, p. 131. 21 Plg. J. Balčikonis, Priemenė ir sinonimai, „Baltistica“, II (2), Vilnius, 1966, p. 191. 22 J. Gerullis ir Chr. Stang’as, min. veik., p. XV. 23 J. Balčikonis, min. str., p. 191. 24 J. Endzelīns un E. Hauzenberga, Papildinājumi un labojumi K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai, t. 1, Rīgā, 1934—1938, p. 501. 214 Stn D 20 (prierašas): Toki wissą sawą gyvenimą szenden dar kalnienaj ir Žamajteį teb waden nómąjs nu wissópirmojo ir wissóweczojo savo trobesio nómó wadınamo DaukB 30; Wadinoji Nomiejó, nu žodį nu mieji is, kórs wissados savo nómusi lin-doje Dauk B 83; Kajp asz beparejsiu? Kajp asz beatseksiu? I matuszes sódneli I senusius numelus D 10; Numaj ju buwa žemi bet gan plati, katrusi wargą wenkart su wisajs numiszkiejs giwolejs Valanč ŽV I 8. Dėl num- balsio u kilmės, be jau aptartos nuomonės apie fonetinį balsio a tarp nosinių priebalsių pakitimą25, dar teigiama, kad čia šis balsis galėjęs atsirasti dėl balsių kaitos. Tokios nuomonės yra R. Trautmanas26, E. Frenkelis27. Žodį numai tarminė apofonija linkęs aiškinti ir R. Šmitleinas28. „Lietuvių kalbos žodynas“ šaknį num- paprastai transponuoja nam-, tik kai iliustracinis pavyzdys duodamas iš senųjų rašytojų žemaičių raštų, paliekama num-29. Iš nurodytų šaltinių matyti, kad žemaičių tarmių pirmojo asmens įvardžio netiesioginių linksnių ir šaknies num- tyrimo istorija yra glaudžiai susijusi su balsio a tarp nosinių priebalsių likimo nagrinėjimu. Todėl pirmiausia reikia išsamiau panagrinėti klausimą, ar balsis a tarp m ir n visada išvirsta u. Jei tai yra dėsnis, bendras visoms žemaičių tarmėms, tai tada ir šaknys mun-, num- bus fonetiškai atsiradusios iš senesnių — man-, nam-. Žodžių su balsiu a tarp m, n žemaičių tarmėse užrašyta nedaug, tačiau jie rodo štai ką. 1. Žodžiai kāmanos, kamānė Žemaičiuose tariami kā˙manas, kā˙manie (kāmunie) tik į vakarus nuo linijos Mažeikiai — Telšiai — Tverai — Kvėdarna30 (žr. žem.), t.y. ne visas žemaičių tarmių plotas, kaip gali atrodyti iš kai kurių pateiktų citatų, šiuose žodžiuose balsį a tarp priebalsių m ir n „verčia“ į u. Rytinė žemaičių dalis šiuos žodžius taria su a, pvz.: āpmest'r's, pagrā˙ž'įntas kā˙manas blęzgó˙nčes Vds; kamā˙nę i˙gė˙ls Pvn; ššperėis i kamamę.kę e golles pri šeimó˙nta (krosnies šildomosios sienelės) Rdn; kā˙manas gražė˙šnes — i svečės kō˙r važūji Trs; kamā˙nų bl-jāu iš tuola Krš (Rūdėnų km.); a piršlė˙s važū˙si, ka su kamanūms arklī˙s Krš (Pažiužmės km.); a tas kamani̇nis medūs Grd; kā˙manas jau švenčums, ne kuožna˙ di˙na˙ Grd; so kamanūoms arklī˙s pastati˙c ki˙mė Vn; kamā˙nes kė˙rpiese sugūlūses Skdv; sū kamanūms važū˙dava Skdv; sū kamanūoms pamā˙ue arklī˙s Pašilė (į vakarus nuo Kražių). Pastebėta svyravimų net kā˙manie, kā˙manas vartojimo plote, pvz., Tirkšliuose sakoma kā˙manas (kai kada ir kā˙manas), bet visada tik kā˙manie31. Vadinasi, žodžiai kā˙manie, kā˙manas dar besąlygiškai nerodo, jog man-, nam- 25 Apie tos nuomonės atstovus žr. išnašas 7, 8, 9, 10, 12, 13, 14. Be to, dar V. Pisani, Il tema baltico *nama- „Studi Baltici“, t. 4, 1934—1935, p. 52, antra išnaša. 26 R. Trautmann, Baltisch-slavisches Wörterbuch, Göttingen, 1923, p. 123. 27 E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg-Göttingen, 1962, p. 482. 28 R. Schmittlein, Études sur la nationalité des Aestii, Baden, 1948, p. 90. 29 Klykai žąsēs gulbinēs, o naminēs (tarm. nómė.nės) tar, tar, tar, kler, kler, kler (Šts) LKŽ VI 53; Motyna paliko namie (tarm. nómę) beklibuojanti, o aš į turgų (Grg) LKŽ VI 79; Ne patys namiškiai (tarm. nómėškė) nežino, kokį priežastį buvo jos pakliuvimo (Brs) LKŽ VI 163; Pati numie klebėj kūdikėlį parnešė (S. Dauk) LKŽ VI 20; Visi talkininkai klegėdamys numon išvaikščiojo (M. Valanč) LKŽ VI 27. 30 Nepavyko sužinoti, kaip šiuos žodžius taria klaipėdiškiai. Iš senesnių užrašymų LKŽ kartotekoje yra lapelis iš Dovilų, kur užrašyta forma kāmanos, bet ar tai tarminė, ar suliteratūrinta forma, sunku pasakyti. 31 A. Girdenio informacija. 215 1. Žemaičių patarmių ribos; 2. mun-, num- tarimo riba; 3. kāmunos, kamunė tarimo plotas; 4. am, an > om (um), on (un) riba; 5. inumyš už Žemaičių ribų. visose žemaičių tarmėse virsta mun-, num-. Greičiau tai yra kitos vakarinių žemaičių tarmių žodžių kamunė, kãmunos priesagos (plg. dar Mósėdyje pasakojamą formą kã·menas greta kã·monas). 2. Šiaurės žemaičių plačiai žinomų pelkių pavadinimas yra tariamas kamã·nas ~ Kamãnos: põ·rus (upelio vardas) prasę·ded ęs kamã·nu, ės tū· pė·lku Vkš (Purvėnų km.); Akm, Krš, Lc, Lž, Mžk, Pp, Trš, Vgr, jose išlikusio ežeriuko vardas — ka-mã·nu ẽžė·rs ~ Kamanų ežeras Akm, Klk, Vgr, Vkš, o kaimas netoli tų pelkių vadinamas pãkamanė ~ Pãkamānai. 3. Veiksmažodis manýti su daugybe reikšmių ir vedinių visose žemaičių tarmėse tariamas su šakniniu a³², pvz.: manī·k tã·msta, mõ·ms i· gã·lva dėjiuos Vds; gė-rã· manã·us pri· mali·na Pj; ons jau manėjis sė·rktę, vọ dã·r isigõ·ndęs Šts; ašọ lãbã· manī·ta, nē·kė·ntọ leĩžọnušeu Rdn; vi·nã· buoba· su vaikū· bũ·rũ sunīkū manī·ti·s Krš; neapmanã·u kọu bedarī·tę: pięstę ẽ·tọ·nt er pǫ·snaktę ãtė·s Šts; i·šmanã·u Kv; neẽšmaniem kọu badarī·tę Brs; kã·p ãnė· tė·rp šėves kã·lb, mėš neišmanė·m Prk; ọ·nc pri tūo dã·rba nieka nepã·rmana Vvr; nepã·rmanau kan. tu cė sakãi· Ll; pėrmjã·u buobas, nu·manī·k, lī·sa pī·na cėlendrọ·ka pri·selė·da — i·viedra e nė·šã·s Lkv; kad ãnī· pã·tes nenu·šemã·na, kọ·r aš ãĩ·sọ praši·tę Pvn; kàs par ešmanī·tuoje: paiī·mso dė·rža — ešlakstī·s vėšė nēkė· Rdn. Išimti sudaro tik Švėkšnos apylinkės Skomantų kaime išgirstos formos: kõ· to monã· tã·b dẽ·rbdã·ms; monī·te gãlė kã·p niore, tęķ ti·lieķ; mõna mõnī·mo, cẽ nēgerã·. Sprendžiant iš Švėkšnos tarmės formų, pvz., vienaskaitos ir daugiskaitos naudininkų anõm, gerõ·m, senõ·m, gražõ·m, laukõ·ms, vakõ·ms, vi·rõ·ms, arklė·ms ir minėtasis manýti tariamas yra, tikriausiai, naujas (galėjęs atsirasti nusižiūrėjus į kitus žodžius, gal net į įvardžio mun- šaknį). 4. Neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių formose, jų vediniuose balsis a visada išlaikomas, pvz.: trẽnamũ·n vãisto tòrọ Pvn; marė· nama gõ·ĩ Jdr; je važõ·nama, važõuk Trš; ãnios pėnamė va·nėkã· Pj; tõrõ trės pė·namos, trī·s pė·nclã· žvī·g Užv; rõgė· pjã·uname Pkl; vagõ·rklã· ė·r ī· daigė·namis Plng; ãnà bõ·va nu sē·na gã·rbenama Ms; sũ·nkė· i· gã·unamės Vvr; penamuoji kã·ulė Yl ir t.t. Visi šie atvejai neleidžia sutikti su kategoriškais tvirtinimais, kad šaknys mun- ir num- yra fonetiškai atsiradusios iš man-, nam-. Be to, reikia priminti, kad mun-, num- arealas yra daug didesnis už dvigarsių am, an virtimo ọm (am), ọṇ(un) arealą, taigi atrodytų, kad a tose šaknyse verčiamas į ọ (u) nepriklausomai nuo minėtųjų dvigarsių vertimo, o tai jau neįtikinama. Nustačius, kad a nosinių priebalsių aplinkoje į u virsta nelabai griežtai dėsningai, žemaičių asmeninio įvardžio aš netiesioginių linksnių šaknį mun- galima drąsiau sieti su latvių tarmių vienaskaitos naudininko forma mun, sen. slavų мѫнѣ ir, kaip nurodo S. Karaliūnas³³, net su anatoliečių kalbų įvardžiais: hetitų am (m)uk „mane, aš, man“, likiečių emu ir amu, lidiečių amu „aš, man“. Neturi atitikmens giminingose kalbose žemaičių numas. Tačiau, turėdami galvoje balsio a virtimo į u tarp nosinių priebalsių sąlygiškumą, būtume linkę manyti, kad priimtinesnė yra nuomonė, jog žemaičių num- turi kitą šaknies balsį. ³² Plg. dar iš senesniųjų raštų: Dwy paskutynnes atgrąžas tayp reyk yszmaniti StnD 17 (prierašas); Wysados wyneyp teyszmana Pabrėža; wislab parmanyset DaukBi VII; nelabs žmonių pramanimas DaukBi IX ir kt. ³³ S. Karaliūnas, Seniausieji baltų ir slavų kalbų santykiai (Filologijos mokslų kandidato laipsnio disertacija, mašinraštis), Vilnius, 1966, p. 288; C. Каралюнас, Древнейшие отношения балтийских и славянских языков (автореферат), Вильнюс, 1967, p. 11. 217 ПО ПОВОДУ ЖЕМАЙТСКИХ тип- и пит- Б. ВАНАГЕНЕ, В. ВИТКАУСКАС Резюме Косвенные падежи личного местоимения aš „я“ и слово namas „дом, изба“ жямайты произносят с корневым гласным u (вместо аукштайтского a), напр., mòṇèi (mòm), mò nì, mùn „мне“; nộ·ms, núms „дом“. С мнением, что гласный и в тип-, пит- фонетически происходит от гласного а, вряд ли можно согласиться, так как не во всех жямайтских говорах а между двумя носовыми согласными „превращается“ в и. А именно: а) слова kàmanos „узда“ и katànė „шмель“ с u, т.е. kamunos и katunė, произносятся только к западу от линии Мажяйкяй – Тяльшяй – Твярай – Кведарна; б) северные жямайты свои топонимы Kamanos „название болота“, Kamanu ežeras „озеро Каману“, Pakamaniai „название деревни“ произносят с а: kamà·nas, kamà·ni ežė·rs, pàkamanė; в) слово manyti „1. думать, полагать; 2. намереваться, предполагать“ почти все жямайты произносят с корневым а и др. Кроме того, ареал тип-, пит- гораздо обширнее ареала жямайтских дифтонгических сочетаний от, оп (ит, ип) < am, an. Поэтому жямайтское местоимение тип-, скорее всего, следует связывать с диалектной формой дательного п. ед. ч. латышского языка тип- и ст. слав. мьнѣ. В слове namas может быть другой корневой гласный.