Dėl žemaičių „mun-“ ir „num-“

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL ŽEMAIČIŲ mun- ir num- B. VANAGIENĖ ir V. VITKAUSKAS Žemaičiai asmeninio įvardžio aš netiesioginių linksnių ir žodžio numas „namas“ šaknyje turi balsį x (tarm. o. u). Taigi jų įvardžio aš vienaskaitos paradigma yra tokia: I. šiaurės (dounininkų) tarmės Judrėnai Mosėdis Kretinga! aš aš aš mo'nęs mao nes mo.nes monéi monéi mon || monéi monė mūni moni monė'm moné'm moné'm monie monie monie 2. piety (danininky) tarmés Kuršėnai Vainūtas Vidūklė aš aš aš mūni's mones munes min morn || moni" muon? muni mong muni munim | monė'm munim munié monie munié 3. vakarų (donininky) tarmės? +]. Aleksandravičius, Kretingos tarmės įvardis, „Kalbotyra“, t. 10, p. 121. * muion < mum, nes Vidūklės ir Nemakščių tarmėse il, im, in, ir, il, um, un, ur > iel, iem, fen, fer, uol, tom, tion, ior. * Kai kuriose vakarų žemaičių tarmėse dabar vartojamos formos su šaknimi man- (žr. Lietuvių kalbos gramatika, t. I, Vilnius, 1965, p. 647), tačiau greičiausiai jos yra atėjusios iš anksčiau ten pa- plitusios vakarų aukštaičių tarme rašytos religinės literatūros. Kad vakarų žemaičių seniau vartota formos su mun-, rodo mūsų pateikiamos Karklės ir Rūsnės tarmių paradigmos ir kitose vietose už- rašyti atskiri pavyzdžiai, plg.: atpjd'uk miné vėsa (duonos) kampa: mini“ saki‘k,%o aš tėvi' Rm&; &'k so munė'm, paniodi'so Sg; ana mun} ožlarika gėrė" Krg; mimi, miina Sausgalviai, Šilūtės rai., min Silinifikai, Šilūtės raj. ir kt. O kad bažnyčios vartojama literatūrinės kalbos forma gali paveikti atskirų tarmės žodžių tarimą, matome iš piety ir daugelio šiaurės žemaičių tarmių suliteratūrinto žo- džio dieys || dievas || dievas, vartojamo šalia sūdi'ų, divalau, di'vald'čau Krš, sėdėių, deivold au, pūondėivę Lk, Trš, deivaldu Jar, Ms. Apie vakarų žemaičių vartotą ir vartojamą šaknį mun- žr. J. Lebedys, V. Urbutis, Du žemaitiški XVIII a. vidurio tekstai, „„Baltistica“, IV (2), 1968, p. 301. 14* 21t Kaiklė* Rūsnė aš aš ? mūnes mon mun || mūnė monė mūni ? munė'm Šaknies balsį w turi ir žemaičių: a) savybinis įvardis mano, plg.: muna Grd, Klm, Krš, Skdv, Sauk, Vdk, Zg&; mona Kaiklė*, Nmš, Pj, Rsn, Sv, Tn, Vn; mgna, mg.- na visos šiaurės Žemaičių tarmės ir piety žemaičiai apie Lalikuva, Pavandeng, Ūž- ventj, Varniūs; b) įvardžiuotinės formos manasis, manoji, plg.: mond sis, monūo- je Rdn, Trš; mėnda'sęs Lk, Pvn, Uzv; monūoje Rsn; munioji Krš, Sauk; c) įvairūs kitokie tos šaknies vediniai, plg.: mūniška' „kaip aš, pagal mane“ Krš; muni.škis „maniškis“ Ms, Pp, Rdn, Trš, Skd; monė.škęs Jdr, Vvr; monėškęs Pj, Tn, Vn; mund'tis: uojė tu mund'tis „vaje tu mano“ Krš; munė“*li: jėtus tu munė'li „vaje tu mano“ Krš. Tiek asmeninio, tiek savybinio įvardžio formas su šaknimi mun- randame ir 18—19 a. žemaičių rašytojų raštuose“, pvz.: Tas tay ira muna oblubiencius, wiras muna, yr fargas Panniftes muna ŽCh 5; anfay muni fawa žyidu saw ušlubawoie ŽCh 6; tu daugiaus munes tayp geray ne szersy ney dabosy StnD (prierašas prie 17-osios dainos I šakos); Szenden dar žmona sako i sawą wiriszki mąno pats, wijtoie mąno wiriszkys Dauk B 83; téret man pirmo pažadieti vissus pritarus atmesti DaukBi VII; Bene mana dukrele? Bene mana jaunoie? D 6; Nier mąn brotajtio žirgams bal- noti D 84: Dalis žmoniu magna wiskupistie giwengntiu ValančŽV II 11; Saule! ne- dziowink tu mun upala Klementas LCh 261. Formos su šaknimi mun- seniai yra patraukusios kalbininkų dėmesį, ir dėl jų šaknies balsio kilmės reikšta visokių nuomonių. Vieni mano, kad uw čia yra atsira- dęs iš a, kuris, atsidūręs tarp dviejų nosinių priebalsių, pagal žemaičių tarmių dės- nį sutamsėjo, t.y. virto u (9, w), kitų nuomone, šaknis mun- sietina su panašiomis kitų kalbų (latvių augšzemniekų tarmių mun „man“, s. sl. mar 6) formomis. Pirmosios nuomonės šalininkų teiginiai: K. Būga: ,,... žemaičiai a tarp m ir n arba n ir m verčia balsiu w. Žodžius na- mai, man, kamanos ir kamūnė žemaičiai ištaria: numai, mūn arba mūnie, kūmunos ir kamunė „laukinė bitė““. P. Skardžius: .,... tariamo žemaičių numo vietoje tėra tik namas. Čia tarp n ir m buvo a paverstas į u (iš tikrųjų tai į tam tikrą garsą tarp u ir 0) lygiai taip pat, kaip ir žodžiuose kūmunos, mūnie iš kamanos, manie*®, V. Grinaveckis: „Antrasis (dvigarsiy am, an — B. V., V. V.) sandas m, n dau- gelyje lietuvių kalbos tarmių yra pirmąjį sanda nutraukęs į užpakalinę eilę, patam- sinęs, padaręs jį mažiau atvirą... Šitokią nuomonę patvirtina a į 9 išvirtimas ne 4 J. Gerullis ir Chr. Stang'as, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933, p. XIV-XV. 5 Ten pat, p. XV. 6 Dėl Mažvydo raštų formų su man- žr. J. Senkus, Pirmosios lietuviškos knygos tarmė, LKK, t. I, p. 81. 7 K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 2, Vilnius, 1959, p. 282. 8 „Gimtoji kalba“, Kaunas, 1937, p. 95 (P. Skardžiaus prierašas prie J. Laboko str. „Žemaičių namas“). 212 tik šiuose dvigarsiuose, bet ir kitais atvejais m, n aplinkoje, pvz.: noma: ~ namai, moni' ~ mūnie...“* K. Kuzavinis: „Žemaičių tarmės forma mūnie fonetiškai atsirado iš manie*°. Laikantis šios nuomonės, „Lietuvių kalbos žodyne“ žemaičių mun- irgi dau- giausia yra transponuojama man-11. i P. Jonikas, pagal savo aprašomosios Pagramančio tarmės dėsnius mun- fone- tiškai transponuoti iš man- negalėdamas (Pagramantyje am, an visais atvejais išlieka sveiki), formas manes, min, muni, muni.m. transponuoja mimes, mim, muni, munimi, priraS§ydamas pastabą, kad šaknis mun- „greičiausiai kildintina iš man-“2. Panašiai daro ir Z. Zinkevičius „Lietuvių dialektologijoje®, sakydamas, kad „Vietoj aukštaičių kamieno man- žemaičiai turi mun- (mūnęs). Pakitimas gali būti fonetiškas, nes ir vietoj žodžių kamūnė "laukinė bitė? kūmanos, namas žemaičiai turi kamunė, kūmunos, nūmas... Vadinasi, a virsta u nosinių priebalsių aplinkoje. ..**. Tekste jis visur pateikia tas formas su balsiu w, pvz.: mim (p. 301), mimes (p. 297), numiū (p. 403), numié (p. 403), numién (p. 405) ir t.t. Chr. Stangas taip pat nurodo, kad žemaičių tarmių mun- gali būti kilęs iš man-14. Antrosios nuomonės šalininkų teiginiai: A. Mejė: „Baltų ir slavų kalbos išrutuliojo naują (naudininko linksnio — B. V., V. V.) darybą, be abejonės, dėl kilmininko linksnio įtakos: s. pr. mennei ir, su kitu šaknies vokalizmu, liet. tarm. munei, s. sl. mond “15. J. Endzelynas: „Tą patį mun- (t. y. kaip ir latvių augšzemniekų tarmių — B. V., V. V.) visuose asmeninio įvardžio netiesioginiuose linksniuose ir savybiniame įvardyje turi lietuvių (žemaičių) tarmės... Ir Gotjo (Gauthiot)... tikriausiai teisin- gai jį yra palyginęs su slavų man- įnagininke monojo ir naudininke monč...“** To- kia pat nuomonę J. Endzelynas yra pareiškęs ir vėliau!". (Latvių kalbininkai ir šiandien pagal J. Endzelyną aiškina augšzemniekų tarmių formas su wu, pvz.: mun ,,man“1%), * VI. Grinaveckis, Šiaurės vakarų diinininky tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, Vilniaus Valstybinio Pedagoginio Instituto Mokslo darbai, t. 11, Vilnius, 1960, p. 77. 10 K. Kysasuunc, Hekoropbie Bonpochi HCTOpHH MeECTOHMEHHĖŪ B JHTOBCKOM siabike. Kon- ¢epeHiuHs no BonpocaM HCTOPHH GaJATHHACKHX s3bikoB. IIporpaMMa H Te3HChI JJOKJIaJIOB. Buasuioc, 1964, p. 13. “ Plg.: Pagal kukavimo, pagal lingavimo, rodos, mano (orig. muna) dukrelė, rodos, mano (orig muna) jaunoji (StnD 23) LKZ VI 792; Mals mano (orig. mano) dukrelė dainiuodama... (D 23) LKŽ VI 82; Kiek ans mane (tarm. muni) yra prikukdęs... (Krš) LKZ VI 794; Ans y greitesnis — ans gal mane (tarm. mani) antklenkti (KlyrŽ) LKŽ VI 49; Klimba braška jau mano (tarm. mitna) seni kaulai (Sauk) LKŽ VI 79; Ar čia seniai išlaidino ant manęs (tarm. md-nes) liežuvį... (Plt) LKZ VII 19; Mama, išlaidyk mane (tarm. muni) pro duris... (Dr) LKZ VII 21, nors kai kada paskutiniuosiuose tomuose parašoma ir kitaip, pvz.: Galėjai pas muni užklenkti (KivrZ) LKZ VI 49; Jklojau į murzą, * kad muni atmintų (Trk) LKZ VI 155; Maliuitali muno! (Lk) LKZ VII 799; Jūso prisiveng, o mune į dumblą sumaišo (Krš) LKŽ VII 756; Oi, mergele muno, oi, jaunoji muno... (D 34) LKZ VII 816. 12 P. Jonikas, Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939, p. 59. 13 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 299. '4 Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo — Bergen — Tromsė, 1966, p. 251. 15 A. Meiie, O6wecaassinckuil sa3bik, Mocksa, 1951, p. 365. 16 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 509. 7 J. Endzelins, Senie slavu un baltu valodu sakari, „Latvijas PSR Zindtpu Akademijas Vėstis“, Riga, 1952, Nr. 3, p. 40. '8 M. Rudzite, Latviešu dialektologija, Riga, 1964, p. 350. 213 J. Otrembskis: ,,Morfema mun- pasikartoja visuose pirmojo asmens įvardžio casus obligui formose. Jos senoviškumą įrodo s. rusų vienaskaitos naudininkas MOH GO, A. Valeckiené: „Žemaičių tarméje visi įvardžio aš vienaskaitos netiesioginia linksniai turi šaknį mun-: mungs, mun, mune ir t.t. ... Žemaičių mun- greičiausiai yra sena šaknis, o ne koks fonetinis tarminis perdirbinys iš man-. Vienaskaitos nau- dininke mun taip pat turi latvių kalbos rytinių šnektų dalis“??, Nevienodai aiškinamas ir žemaičių tarmių žodžio numas (nd ms, nūms) šaknies balsis wu. Šis žodis vartojamas visame žemaičių tarmių plote ir reiškia: 1. gyvenamą na- ma: Yl, Pvn, Slat, Užv; 2. dgs. gimtinę, gimtuosius namus: Akm, Klk, Krš, Pp, Sauk, Trš, Vkš; 3. tvartą: Pln, Rs, Vdk,; 4. prieangį: Dov, Klp, Krg, Plik, Prk* Ypač paplitę prieveiksmiai: ndėmėi „namie, namo“ Dr, Jdr, Krtn, Lk, Ms, Pp, Sd, Trš, Vvr; nomi: Lkv, Pj, Pvn, Užv, Varn, Vds; numi' Grd, Pgr, Rs, Skdv, Trg, Vdk, Vn; nomé: Kaiklé®®, Rsn, Sg; nomin Kv, Pj, Sv; npmén Krg; numén Kin Sg, Slu; numué Kim, Nmk, Sauk, Vg. Saknies balsį w turi ir i§vestiniai Žodžiai, pvz.: numi.nis „naminis“ Lk, Pp, Rdn, Sd, Trš; numinis Krš, Krtv, Skdv, Sauk; nomė.škęs „namiškis“ Jdr, Kv, Vvr; nu- mi.škis Ms, Pp, Rdn, Trš; nomėškęs Pj, Šv, Vn, Žv; i-npmi's „įnamys“ Jdr, Pvn, Rdn, Trš, Vds; f'nomd'utę „įnamiauti“ Ms, Pp, Sd, Trš, Vn, Vvr, Žv: i"'numauti Krš, Krtv, Sauk; i‘nomeni'nks „įnamys“: a[§] stati"so didę bota, ko'r galésp ke- tures i'nomeni'nkos irsilė*stė*s Prk: nod'mnešis „namie nešiojamas“: paskūoli'n[k) kūokę nūors koské'le nė"mnešę Ms; ng'msū'rks „namų saugotojas, prižiūrėtojas“ Mžk; ng'msaū'rks Klk, Pp, Pvn, Rdn, Trš, Užv, Vds; nurūsarks Krš, Krtv, Sauk; prynumis „priemenė“ Kalėtė**. Žodį įnumys, tikriausiai atėjusį iš žemaičių, turi vakarų aukštaičių tarmės apie Šakyną, Gruzdžiūs, Šimkaičius. Forma inums vartojama latvių Gramzdos tarmėje ir kai kurių rašytojų raštuose; latvių raštuose taip pat randama forma inumnieks®. Šaknį num- randame ir 17—19 a. žemaičių rašytojų raštuose: Broley idant nuog wilku ne atraftumime|Laukie bandos drafkomos | numan tekiekime Slavočinskis LCh 77;...nu numu iki numu waykščio, ga/padas prasidama ZCh 25; ... tynay numelufy ubagifzkufy, kaypo ubagay, ubagifzka kamarely nunuwmoje ZCh 43; Palinkat tusztczius Numus, dyrbat nor apylsi Poška LCh 269; Buwa garsas aplyn- kuy yr wysy Zyndja Jog numus to Zemayjcze dytoras dabéja Stanevičius LCh 313; Sesu sesery wiszne wadyn todel jog jy ysztekiedama netrukus palaus buty numyszke '* J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, t. 3, Warszawa, 1956, p. 136. * Lietuvių kalbos gramatika, t. 1 (vyr. red. K. Ulvydas), Vilnius, 1965, p. 647 (sky- riaus autorė A. Valeckienė); žr., beto, A. Valeckienė, Dėl lietuvių kalbos morfologinės sanda- ros ir jos raidos, kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, Vilnius, 1964, p. 10; A. Va- leckienė, Dėl dabartinės lietuvių kalbos negimininių įvardžių linksniavimo sistemų susidarymo ir raidos, „,Baltistica“, I (2), Vilnius, 1966, p. 131. * Plg. J. Balčikonis , Priemenė ir sinonimai, „,„Baltistica“, II (2), Vilnius, 1966, p. 191. *# J. Gerullis ir Chr. Stang'as, min. veik., p. XV. * J. Balčikonis, min. str., p. 191. * J. Endzelins un E. Hauzenberga, Papildindjumi un labojumi K. Miilenbacha Latvie- Su valodas vardnicai, t. 1, Riga, 1934-1938, p. 501. 214 Stn D 20 (prierašas); Toki wissą sawą gywenimą szenden dar kalnienaj ir Zamaj- tej teb waden n 6 majs nu wissopirmojo ir wissoweczojo sawo trobesio n 6 m 6 wadinamo DaukB 30; Wadino ji Nomiejé, nu zodio num iejis, kors wissados sawo nomus i lin- doie Dauk B 83; Kajp asz beparejsiu? Kajp asz beatseksiu? I matuszes sodneli I senusiusnumelus D 10; Numaj ju buwa žemi bet gan plati, katrusi warga wenkart su wisajs numiszkiejs giwolejs Valané ZV 1 8. Dėl num- balsio u kilmės, be jau aptartos nuomonės apie fonetinį balsio a tarp nosinių priebalsių pakitimą**, dar teigiama, kad čia šis balsis galėjęs atsirasti dėl balsių kaitos. Tokios nuomonės yra R. Trautmanas®, E. Frenkelis?". Žodį numai tarmine apofonija linkęs aiškinti ir R. Šmitleinas?*?. „Lietuvių kalbos žodynas“ šaknį num- paprastai transponuoja nam-, tik kai iliustracinis pavyzdys duodamas iš senųjų rašytojų žemaičių raštų, paliekama num-*. Iš nurodytų šaltinių matyti, kad žemaičių tarmių pirmojo asmens įvardžio ne- tiesioginių linksnių ir šaknies num- tyrimo istorija yra glaudžiai susijusi su balsio a tarp nosinių priebalsių likimo nagrinėjimu. Todėl pirmiausia reikia išsamiau panagrinėti klausimą, ar balsis a tarp m ir n visada išvirsta w. Jei tai yra dėsnis, bendras visoms žemaičių tarmėms, tai tada ir šaknys mun-, num- bus fonetiškai atsiradusios iš senesnių — man-, nam-. Žodžių su balsiu a tarp m, n Žemaičių tarmėse užrašyta nedaug, tačiau jie rodo štai ką. , 1. Žodžiai kūmanos, kamūnė Žemaičiuose tariami kū'monas, kamonie (kamunie) tik į vakarus nuo linijos Mažeikiai — Telšiai — Tvėrai — Kvėdarna?" (žr. Zem.), t.y. ne visas žemaičių tarmių plotas, kaip gali atrodyti iš kai kurių pateiktų citatų, šiuose žodžiuose balsį a tarp priebalsių m ir n „,verčia“ į u. Rytinė žemaičių dalis šiuos žodžius taria su a, pvz.: dpmesitri's, pagrūa'ži'ntas kū'manas blėzgo'nčes Vds; kamūrnę i"gė"Is Pvn; spseréis i kamanė.kę ę golies pri ščimo'nta (krosnies šildomo- sios sienelės) Rdn; ka‘manas grazé-snes — i sveéps kor važduji Trš; kama fu bi- ja'u iš tiola Krš (Rūdėnų km.); a piršlė“s važūrsi, ka su kamanums atkli-s Krš (Pa- žiužmės km.); a tas kamaninis medūs Grd; ka manas jau §vénéums, ne kuoznd: di- na Grd; so kamanuomsarkli's pastati*c ki'mė Vn; kama'nes ké rpiese suguluses Skdv ; su kamanums važū'dava Skdv; su kamanuéms pamd-uc arkli's Pašilė (į vakarus nuo Kražių). Pastebėta svyravimų net kamonie, kaū"monas vartojimo plote, pvz., Tirkšliuosė sakoma kū'monas (kai kada ir kū'manas), bet visada tik kamanie*!. Vadinasi, žodžiai kamonie, ka'monas dar besąlygiškai nerodo, jog man-, nam- ** Apie tos nuomonės atstovus žr. išnašas 7, 8,9, 10, 12, 13, 14. Be to, dar V. Pisani, Il tema baltico *nama- „„Studi Baltici“, t. 4, 1934— 1935, p. 52, antra išnaša. * R. Trautmann, Baltisch-slavisches Worterbuch, Gottingen, 1923, p. 123. ¥ E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg-Gėttingen, 1962, p. 482. ® R. Schmittlein, Etudes sur la nationalitė des Aestii, Baden, 1948, p. 90. ** Klykau žąsės gulbinės, o naminės (tarm. nOmė.nes) tar, tar, tar, kler, kler, kler (Sts) LKŽ VI 53; Motyna paliko namie (tarm. ndmėi) beklibuojanti, o aš į turgų (Grg) LKŽ VI 79: Nė patys namiš- kiai (tarm. nOmėškė") nežino, koki priežastis buvo jos pakluikimo (Brs) LKZ VI 163: Pati numie klėbėj kūdikėlį parnešė (S. Dauk) LKŽ VI 20; Visi talkininkai klegėdamys numon išvaikščiojo (M. Valanč) LKŽ VI 27. ** Nepavyko sužinoti, kaip šiuos žodžius taria klaipėdiškiai. Iš senesnių užrašymų LKŽ karto- tekoje yra lapelis iš Dovilų, kur užrašyta forma kūmanos, bet ar tai tarminė, ar suliteratūrinta for- ma, sunku pasakyti. "A. Girdenio informacija. 215 1 i — i 777 77 —] Vara — ‘oO Mik e, *29g = ns Yy Toke AL r o Sk OKri = m) A “Ws a T EVs 2 ji | TS % 1 i ie: 7 aN. P eGrz 7/90; iii \ 0 M kam r Kod ®lg r = fo" į ®5 este oPkr p Lk by . k, valg ras eekKrtv Rd e Kip *ę a/7 4 SOT Sauk *5 End /Rf eUiv 224 g . Vy yr Tv 70 fd = RT PRAT i ME EE i Pi po 30 = . $3 IIIA CTI ALL eGrnk kin n See BN Rite Nk WSiv o OCs (Šiu TS e Bt E e *Krk sn „27 Kite W.a2oč hg 2 Ar 30s RTP | 8) ia m šalį *s LJ rnv 72 e Pgg M. Smin o!'P Cig čk ® sy 2 "Gi Srd = Kdl Pik Ka Ve Vik, Bb —=i eSk eik; o — Ch ®Snt Gr; eink: ZP eBr KAUNAS —= Nm oPiv ®KzR v ———— 00000600 4 oViky 55 : Kbr eGž ešil j eVrb z P ET [TTT] s ®Ki ®Kps gGdi ik ePjv ® dė a eLdvn pa razžę - 1. Žemaičių patarmių ribos; 2. mun-. num- tarimo riba; 3. kūmunos, kamunė tarimo plotas; 4. am, an > om (um), on (un) riba; 5. įnumys už Žemaičių ribų. visose žemaičių tarmėse virsta mun-, num-. Greičiau tai yra kitos vakarinių Zemai- čių tarmių žodžių kamunė, kūmunos priesagos (plg. dar Mėsėdyje pasakomą for- mą kaū'menas greta ka monas). 2. Šiaurės žemaičių plačiai žinomų pelkių pavadinimas yra tariamas kamū'nas ~ Kamanos: pg'ryus (upelio vardas) prasé.ded es kamūr'nu, ėš tii pė'Iku Ykš (Purvénu km.); Akm, Krš, Lc, Lz, Mžk, Pp, Trš, Var, jose išlikusio ežeriuko vardas — ka- manu ėžė'rs ~ Kamanų &zeras Akm, Klk, Vgr, Vkš, o kaimas netoli tų pelkių vadinamas pdkamané: ~ Pakamaniai. 3. Veiksmažodis manyti su daugybe reikšmių ir vedinių visose žemaičių tarmė- se tariamas su šakniniu a*?, pvz.: mani“k ta'msta, mo ms i" ga'lva diejūos Vds: gė- ra: mand'us pri“ malū'na Pj; ons jau manéis sé'rkte, vo da'r isigo'ndęs Sts; dsp laba' mani‘ta, né‘kénto leiZpunesu Rdn; vind: būoba' su vaikii- bū'fū suki mani‘ti's Krš; neapmand-u kou bedari‘te: pieste été'nt er pd.snakte ates Sts: i'šmana'u Kv; neešmaniem kou badari‘te Brs; ka'p ané: té'rp séves ka'lb, més neismané m Prk: o.nc. pri tūo darba nieka nepd'rmana Nvr; nepd'rmanau kan. tu če sakd'i Ll; pėrmja'u biiobas, numani‘k, li'sa pina celendro.ka pri‘selé*da — i“ viedra e né'sa's Lkv: kad ani: pates nenusemana, kor as ai-so prasite Pvn; kas par esmani-tioje: paii-mso dé'ria — eslaksti's vėsė nėkė' Rdn. Išimtį sudaro tik Švėkšnos apylinkės Skoman- tį kaime iSgirstos formos: kg to mond: tab dé'rbda ms; moni‘te galė ka'p niore, “tek ti'liek; mona moni'mo, čė négera. Sprendžiant iš Švėkšnos tarmės formų, pvz., vienaskaitos ir daugiskaitos naudininkų aném, geré'm, send'm, gražo'm, laukė'ms, va ki ms, vi'ro"ms, arklė'ms, ir minėtasis manyti tarimas yra, tikriausiai, 4. Neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių formose, jų vediniuose balsis a visada išlaikomas, pvz.: trénamii'n vaisto toro Pvn; marė. nama gėl Jdr; je vaZéu- nama, važduk Trš; anūos pėnamė va'nėka' Pj; toro trės pénamos, tri's pė'nela" *vi'g Užv; rogé: pjūarunameę Pkl; vago'rkla' é'r i" daigė.namis Plng; ana bo va nu sė*na ga'rbenama Ms; sū'nkė: i gū"unameęs Nvr; penamiioji kū'ule Yl ir t.t. Visi šie atvejai neleidžia sutikti su kategoriškais tvirtinimais, kad šaknys mun- ir num- yra fonetiškai atsiradusios iš man-, nam-. Be to, reikia priminti, kad mun-, num- arealas-yra daug didesnis už dvigarsių am, an virtimo om (um), on(un) arealą, taigi atrodytų, kad a tose šaknyse verčiamas į o (u) nepriklausomai nuo minėtųjų dvigarsių vertimo, o tai jau neįtikinama. Nustačius, kad a nosinių priebalsių aplinkoje į w virsta nelabai griežtai dėsningai, žemaičių asmeninio įvardžio aš netiesioginių linksnių šaknį mun- galima drąsiau sieti su latvių tarmių vienaskaitos naudininko forma mun, sen. slavų max ir, kaip nurodo S. Karaliūnas**, net su anatoliečių kalbų įvardžiais: hetitų am (m)uk „mane, aš, man“, likiečių emu ir amu, lidiečių amu „aš, man“. Neturi atitikmens giminingose kalbose žemaičių numas. Tačiau, turėdami gal- voje balsio a virtimo į w tarp nosinių priebalsių sąlygiškumą, būtume linkę manyti, kad priimtinesnė yra nuomonė, jog žemaičių num- turi kitą šaknies balsį. 32 Plg. dar iš senesniųjų raštų: Dwy paskutynenses atgranžas tayp reyk yszmaniti StnD 17 (prierašas); Wysadoos wyineyp teyszmana Pabrėža; wislab parmanyset DaukBi VII; nelabs žmoniū pramanimas DaukBi IX ir kt. 33 S. Karaliūnas, Seniausieji baltų ir slavų kalbų santykiai (Filologijos mokslų kandidato laipsnio disertacija, mašinraštis), Vilnius, 1966, p. 288; C. Kapamionac, ĮlpeBneiinime ornonienua GanTHACKMX HM CJaBSHCKHX s3biKoB (aBTopedepar), Buasuioc, 1967, p. 11. 217