Sudurtinių atliktinių veiksmažodžio laikų reikšmės ir vartojimas

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA SUDURTINIŲ ATLIKTINIŲ VEIKSMAŽODŽIO LAIKŲ REIKŠMĖS IR VARTOJIMAS N. SLIŽIENĖ Sudurtinės atliktinės veiksmažodžio formos turi specifinę reikšmę, kuri skiriasi nuo vientisinių formų reikšmės. Tiesa, į kai kurių sudurtinių atliktinių formų, pavyzdžiui, esamojo ir būtojo kartinio laiko, vartojimo sferas atkakliai braunasi būtojo kartinio laiko vientisinės formos, tačiau sudurtinės formos vis dėlto yra dar gana gausios ir plačiai vartojamos. Šio straipsnio uždavinys — nušviesti sudurtinių atliktinių veiksmažodžio formų vartojimą. Kadangi apie tariamosios nuosakos atliktinių formų reikšmes ir vartojimą jau rašyta1, o liepiamosios ir geidžiamosios nuosakos formos yra gana retos, čia bus apsiribojama tik tiesioginės nuosakos laiku atliktinėmis formomis. Kadangi būtojo laiko dalyviai dažnai vartojami tokia pat reikšme, kaip ir sudurtinės atliktinės formos, tam tikrais atvejais bus pateikiami ir jų pavyzdžiai2. § 1. Sudurtinės atliktinės veiksmažodžio formos reiškia ankstesniu veiksmu pasiektą rezultatinę būseną, trunkančią tam tikru dabarties, praeities arba ateities momentu. Nuo vientisinių veiksmažodžio formų sudurtinės atliktinės skiriasi savo santykinė-rezultatinė reikšme. Atliktinėmis formomis nusakyti veiksmai siejami su dviem laiko planais: ankstesniajam laiko planui priklauso veiksmo procesas, o vėlesniajam — tuo veiksmu pasiekta rezultatinė būsena. Vientisinėmis formomis nusakyti veiksmai paprastai priklauso tik vienam laiko planui. Vientisinėmis formomis pasakomas toks veiksmas, kuris vyksta, vyko arba įvyko, vyks arba įvyks, o atliktinėmis formomis nusakomas jau įvykęs arba anksčiau vykęs, bet jau nebevykstantis veiksmas; kalbamuoju momentu arba kitu kurio kalbėtojo pasirinktu momentu yra išlikusi tik tuo veiksmu pasiekta rezultatinė būsena. Šitokį vientisinių ir sudurtinių atliktinių formų reikšmės skirtumą galima laikyti veiksline, veikslą suprantant 1 Žr. N. Sližienė, Tariamosios nuosakos sudurtinių atliktinių formų reikšmės ir vartojimas, „Kalbos kultūra“, 11, Vilnius, 1966, p. 40—45. 2 Apie būtojo laiko dalyvius, vartojamus sudurtinių atliktinių formų reikšme, žr. N. Sližienė, Lietuvių literatūrinės kalbos sudurtinių veiksmažodžio formų struktūra, kn.: Lietuvių kalbos gramatinė sandara, Vilnius, 1967, p. 78—79. 2 Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 17 plačiąja prasme3. Su lietuvių kalbos veiksmažodžių eigos ir įvykio veikslais tas skirtumas neturi nieko bendra, dėl to atliktinės formas, kaip ir vientisines, turi tiek eigos, tiek įvykio veikslo veiksmažodžiai. Kai pagrečiui vartojamos vientisinės ir sudurtinės atliktinės formos, tai pastarosios žymi ankstesnį veiksmą, negu pirmosios. Atliktinės formos žymi ne tik kad veiksmas yra atliktas ir jau nebevyksta (t.y. turi tam tikrą plačiąja prasme suprasto veikslo reikšmę), bet kartu reiškia ir veiksmų laiko santykius. Labai dažnai jos vartojamos pagrindinio ir šalutinio sakinio veiksmų laiko santykiams reikšti. Tokiais atvejais išryškėja jų santykinė laiko reikšmė. § 2. Tiesioginės nuosakos sudurtinės atliktinės formos reiškia tiesiogiai patirtą esančią, buvusią ar būsimą rezultatinę būseną. Nuosakos reikšme jos nesiskiria nuo tiesioginės nuosakos vientisinių formų. Tiesioginės nuosakos sudurtinės atliktinės formos, kaip ir vientisinės formos, yra keturių laikų: esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio ir būsimojo. Iš jų daugiausia vartojamos esamojo ir būtojo kartinio laiko atliktinės formos. Esamasis laikas § 3. Esamojo laiko sudurtinės atliktinės formos reiškia ankstesniu veiksmu pasiektą rezultatinę būseną, trunkančią kalbamuoju momentu. Įvykio veikslo veiksmažodžių esamojo laiko atliktinės formos dažniausiai reiškia kalbamuoju momentu trunkančią konkrečią rezultatinę būseną, pasiektą ankstesniu veiksmu, kuris suvokiamas kaip konkretus vientisinis aktas. Kur tvartai buvo, dabar riogso mūrai; iš tų mūrų atkvepia kvapas: daug gyvų daiktų yra čia sudegę. SimonR I 151. Tas bernelis yr atjojęs per lygų laukelį. JD 101. Juk yra susidariusi net tam tikra nuomonė: kur ateina Muštokas, ten atsitinka nelaimė. SimonVK II 25–26. – O kokį žodį tu esi jiems davęs? – paklausė jo kitas žynys. BalčHP₁ 25. Jau keturis šimtus tūkstančių svarų yra dėl to karo išdavę, o dar jokio pelno, sako, nematyti. SimonVK I 75. Ar nėra jie kartais dėl ko susibarę? MairRR II 96. Aš taip esu nuvargęs, Maryn, mūsų šėmoji šią naktį atsivedė. SimonVK I 305. – Tai jau galutinai nusistatęs esi? – pasiklausė vyrą Kukienė, sūnui iš pirkios išėjus. KrėvRg 124. Ta pasaka tiems žmonėms yra parašyta, kurie, pramanę sau neteisingas priežastis, nekaltus žmones žudo. DaukRR 293. Esu mūsų vado, didžiojo magistro, pasiųstas pas šios pilies valdovą. KrėvP 216. Tamsta esi areštuotas! VienR V 328. Žiūrėk, kiek ritinių audekly yra prikamšyta ant špitoľės višky… ŽemR I 377. Eigos veikslo veiksmažodžių formoms konkrečios rezultatinės būsenos reikšmė mažai būdinga. 3 Kalbėdamas apie bulgarų kalbos veikslius, J. Maslovas yra pažymėjęs, kad reikšmės skirtumai tarp aoristo ir imperfekto bei perfekto ir neperfekto irgi esą veiksiniai, jeigu veikslias suprantamas plačiąja prasme, žr. Ю. С. Маслов, Глагольный вид в современном болгарском литературном языке, kn.: Вопросы грамматики болгарского литературного языка, Москва, 1959, p. 157–158, 162, 164–165. Kalbose, neturinčiose eigos ir įvykio veikslo formų, perfektas, pliuskvamperfektas ir pan. sudurtinės veiksmažodžio formos kai kurių kalbininkų laikomos tiesiog veiksinėmis, plg. И. П. Иванова, Вид и время в современном английском языке, Изд-во ЛГУ, 1961, p. 106–143. 18 Kas nors šiąnakt dobiluose yra nakvojęs — gulykla palikusi. Plt (LKŽ III 714). Tavo žodžiuose daugel drąsos, kurios aš iš tokio, kaip tu, nesu laukęs, todėl neužpykau ir tau atsakysiu. KrėvP 202. Esamojo laiko atliktinės formos paprastai nusako tokį veiksmą, kuris yra ankstesnis už esamojo laiko planą, t.y. už kitus dabartyje vykstančius veiksmus. Tačiau sakinyje pasakytos laiko aplinkybės gali rodyti ir tikslų ar bent apytikrį jo laiką. Nori Gugis prisiminti, ką negero yra padaręs per ištisus metus, bet nieko prisiminti negali, išskyrus, kad girtas buvo. KrėvRg 234–235. Žuvėdai turi ant savo uolų ženklus, kurie rodo, jog Žemaičių jūra per 1000 metų yra per kelias uolektis nus ekusi. DaukRR 156. Gurkleti siūlai yra susimetę į gurkles besukant. Lk LKŽ III 752). Gal kažkada [Gugis] jų (maldelių) ir mokėjo, bet seniai jau yra visa pamiršęs. KrėvRg 231. § 4. Eigos veikslo veiksmažodžių esamojo laiko atliktinės formos dažniausiai reiškia apibendrintą rezultatinę būseną, pasiektą neapibrėžtos praeities veiksmu. Tas praeities veiksmas paprastai esti apibendrintas, jis gali būti ne kartą vykęs arba nė karto nevykęs. Ir Šimonio tėvas, ir tėvo tėvas — kartu kartas atgal yra šitą kartoję savo vaikams. SimonR I 32. Kitados Kistyno tarpu kalnė yra mačiusi ir laimingų laikų — ir net labai laimingų. VienR I 12. — O tavo senelis, esu girdėjęs, visai ką kita sako: jei ne vokiečiai, tai mes šiandien nei plentų, nei geležinkelių, nei bažnyčių, nei mokyklų neturėtumėm, — primena Anskis Vilko Martynui. SimonVK I 90. — Bene tu esi, daisia, lūši mačiusi? — jau rimtai nustebo Geišė. VaižgDD 34. Motutė man yra sakiusi: „Dabokis, vaikaiti!“ ŽemR I 109. Aną esu kiek sykį šokdinta. Krš (DAK). Labai dažnai šia reikšme vartojamos neigiamos esamojo laiko atliktinės formos. Ar žūsim, ar laimėsim, mūsų garbė bus didžiausia, ir gražiausias apie mus sudės vaidilos dainas, kokių mūsų tėvai dar nėra girdėję, kokių protėviai dar nėra klausę. KrėvP 210. Bet bailaus lietuvininko, rodos, dar niekas nėra matęs, — na, tai geriau ir būkime ąžuolūs. SimonVK I 338. Norėtų [Joniukas] paprašyti Antaną, bet nedrįsta: juk nė karto dar nėr važinėjęsis. BilR I 161. Apibendrintos rezultatinės būsenos reikšmė vartojamos ir įvykio veikslo veiksmažodžių esamojo laiko atliktinės formos, tik žymiai rečiau. — Man, sakysim, vis tiek, — tarė baisusis Mikas: — ne vienam tokiam esu padėjęs išsipainioti iš bėdos, padėsiu ir tau. BalčHP, 265. O! ji yra pasakiusi motinai tokių žodžių, kurių greičiausia nė viena motina negalėtų atleisti. SimonVK II 229. Ar yra tau atsitikęs koks antžygis (nelaimė) praleisti? Pln (LKŽ I 143). Yra pastebėta, kad, trinant du kūnus į kits kitą, vienas įsielektrina vienos rūšies elektra, antras — antros. BaršF 5. Esu ir aš nuvogta (apvogta), vienkiemiai kad gyvenu. Šts (LKŽ V 368). Visais šiais atvejais esamojo laiko atliktinės formos labai aiškiai nusako neapibrėžtos praeities veiksmą ir labai silpnai — juo pasiektą rezultatinę būseną. Daugelio atvejų būsenos reikšmė tiek neryški, kad galima sakyti, jog esamojo laiko atliktinės formos reiškia neapibrėžtos praeities veiksmą, aktualų kalbamajam momentu. Dėl to, matyti, ir J. Jablonskis, 1901 m. gramatikoje aptardamas šią reikšmę, rezultatinės būsenos visiškai neminėjo. Jis rašė: „Pereinamasis atliktasis laikas, sudė- 2* 19 tas iš pereitojo veiksmažodžio ir jungiamojo žodžio esu, esmi, nurodo dar, kad veiksmas kada-nors, rasi kelis kartus yra atsitikęs; žmogus, pasakodamas apie tokius atsitikimus, kalba ne apie vieną kokį atskirą, jam žinomą, atsitikimą, bet parodo, kad tokių atsitikimų arba keli galėjo būti jo gyvenime, arba niekada negalėjo būti4. Kontekstas kartais rodo, kad esamojo laiko atliktinėmis formomis apibendrintai nusakytas veiksmas yra įvykęs netolimoje praeityje. Jis jau užmiršęs, kas šiandien yra buvę, ką jis yra dirbęs, ką, kur ir iš kur vežiojęs, kas yra padėjęs, užėjęs ar įsakymus davinėjęs, kelis kartus yra jam surikęs tūūnas: „Mykoliuk, tekinas!“ VaižgDD 9. Apibendrintos rezultatinės būsenos reikšme daugiausia vartojamos veikiamosios rūšies esamojo laiko atliktinės formos. Neveikiamosios formos (daugiausia beasmenės) pasitaiko retai. § 5. Esamojo laiko sudurtinių atliktinių formų reikšme pavartoti būtojo laiko dalyviai dažniausiai reiškia konkrečią rezultatinę būseną. Severja ėmė dairytis progos jam pasiteisinti, tik nežmanė, dėl ko, kuo ji nusidėjusi. VaižgDD 53. Ar tu girdi, kaip mumis susirūpinę gerieji žmonės? LzPR I 399. Antraip apversk knygą: ne taip paėmęs. Grž (LKŽ I 135). Klausinėjo motinėle: – Kur siūdintos kamanelės? JD 481. Čia mūsų vienų kiekvienas mietas įbestas, kiekvienas tvoros straipsnis užtvertas, kiekviena troba iš naujos medžiagos savo rankomis sutašyta… VaižgDD 83. Apibendrintą rezultatinę būseną, pasiektą neapibrėžtos praeities veiksmu, tokie dalyviai reiškia retai. Rasit, ir mūsų ponas kur tokių lekajumi prie karaliaus dvaro užsieniuose buvęs. LzPR II 90. Bėgo metai, amžiai slinko; daug užgydyta žaizdų! Net didžiausio kaltininko žmonės n’atmena skriaudų. MairRR I 171. Apibendrintos rezultatinės būsenos reikšme kiek daugiau vartojami bevardės giminės būtojo laiko neveikiamieji dalyviai, ypač tie, kurie neturi neveikiamosios rūšies reikšmės. Bet tai neįdomu, o įdomu tai, kad čia vaikščiota ano žmogaus, kuris dabar priklauso kitai, o tai kitai atėjo Ilžė padėti. SimonVK II 122. Vis mieli vaidenas plotai, kur ganyta mūs, kur arta. GirR II 287. Kai kuriais atvejais dažniau yra vartojami atliktinių formų reikšmę turintys būtojo laiko dalyviai, negu esamojo laiko sudurtinės atliktinės formos. Pavyzdžiui, kuriant meninį dabarties paveikslą, dažniausiai vartojami tik būtojo laiko dalyviai. Jonas išsitiesęs kniūpsčias pas krosnį ant suoliuko; trumpa jam vietos, todėl kojas ligi kelių pastatęs aukštyn pagal sieną; galva antrame gale nusikišusi ilgiau suoliuko. ŽemR I 86. Čia paliepių torielkos po mišką išklotos, čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kemsotos, čia po eglėm šeimynom sudygę rudokės, čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės, čia rausvos, melsvos, pilkos umėdės sutūpę, linksnutės, gražiai auga, niekas jom nerūpi. BaranAŠ 5. Trobos be langų, be durų; kitų nugriauti stogai, patrankų šūviais pramuštos sienos, išdraskyti sienojai, tvorų nė žymės nebeliko. VienR I 293. 4 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, t. I, Vilnius, 1957, p. 102. 20 Šiais atvejais būtojo laiko dalyviai labai aiškiai nusako rezultatinę būseną. § 6. Esamojo laiko atliktinės formos, sudarytos su pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko formomis esti, būna, būva, paprastai reiškia ne vieną kartą tuo pačiu veiksmu pasiekiamą arba dėsningai pasikartojančią rezultatinę būseną. Atskridę pulkeliai jau esti susiskirstę poromis, ir šios poros netrukus pakrinka. IvanLP II 75. Moteriškosios, tiesą pasakius, čia labai gačnios: bažnyčioj būva apsidariusios su strupkėmis, su aplinkuo kvaldotomis, su sijonais margai dažytais, pačiu aukštais. ValPJ 26. Griaumedis uosis dažniausiai būna augęs tankumyne. Grk (LKŽ III 575). Ūminės trachomos atvejais kartais esti visas ragenos paviršius sėte nusėtas smulkučių drumstulėlių. AvižATD 19. Seni autoriai teigia, kad, jei lizdas būva sukrautas aukštame medyje, patelė nuneša ant žemės vaikus, suėmusi juos į snapą. IvanLP II 71. Apibendrinto esamojo laiko kontekste šiokia reikšmė yra galima ir tada, kai vartojamos pagalbinio veiksmažodžio formos esu, esi, yra… Bet kai reikia, kai bėdoj esi, tai visa esi užmiršęs, ir Klaidižiok sau sveikas ligi gaidgysčio… O gaidžiui pragydus ir atsiminodus, daugiausia esi jau netoli savo namų; esi, pasirodo, visą naktį klaidžiojęs už vartų. Kartais esi nuvestas ir ligi kapinių. SimonR I 93. Kol srovė teka lazdele, jungiančia elektros mašinos konduktorius, o vienas konduktorius yra įsielektrinęs teigiamąja elektra, o antras – neigiamąja. BaršF 29. § 7. Turėdamos santykinę-rezultatinę reikšmę, esamojo laiko sudurtinės atliktinės formos paprastai santykiauja su esamojo laiko vientisinėmis (taip pat su dabarties veiksmą reiškiančiomis neveikiamosiomis sudurtinėmis) formomis: atliktinėmis formomis nusakomas veiksmas, ankstesnis už visus kalbamuoju momentu trunkančius veiksmus, o tuo veiksmu pasiekta rezultatinė būsena yra su jais vienalaikė. Visa Aužbikų apylinkė tebemiega ar dar nėra išėjusi į laukus. VaizgDD 59. Aš padėti negaliu, pats iš namų nieko negaunu, esu išvarytas iš mokyklos ir dabar vargiai galėsiu verstis, o čia dar skolos, pažįstamų nėra. BilR I 90. Esamojo laiko, kaip ir kitų laikų, atliktinės formos gana dažnai vartojamos pagrindinio ir šalutinio sakinio veiksmų laiko santykiams reikšti. – Dėdė Tautrimas sakė… – Bet Anskis ar nebežino, ar nebenori aiškinti, ką dėdė Tautrimas yra sakęs. SimonVK I 89. Višta kadaikščioja, kad kiauši yra padėjusi. Rg (LKŽ V 42). Taigi nutverk rykus, kurie tam yra padaryti, o mėžk greitai ir linksmai pakvipusią skarbą. DonR 49. Matyt, yra gerai įkausęs, kad ein šlitiniuodamas. Vyr (LKŽ V 448). Tam tikrais atvejais esamojo laiko atliktinės formos vartojamos šalutiniuose sakiniuose ir tada, kai pagrindiniame sakinyje eina ne esamojo, o būtojo ar būsimojo laiko vientisinės formos. Tačiau, kai pradėjau išsivynėti naujoj vietoj, tai pamačiau, kad sagos jau yra čia buvusios. BaltPV₁ I 36. Netrukus Mykolas gavo žinią, kad jo motina nėra palikta viena savo likimui, kad yra kam ja rūpintis, ir tai jį visai nuramino. VienR V 197. Ji pasakodavo jam visados daug apie jo mirusią motiną ir apie tai, kiek ta gero yra jai padariusi. BalčHP₁ 230. Kiek sužeistų esi surinkus, paklaus tave tėvynė. SNėrP₁ 309. 21 Tokiais atvejais pagrindinio sakinio tariniu eina veiksmažodžiai, reiškiantys kalbėjimą, mąstymą, psichines būsenas ar fizinius pojūčius (sakė, manė, žinojo, jaudinosi, jautė, matė ir pan.), arba juos atstojančios žodžių grupės (ėjo kalbos, gavo žinią, atėjo į galvą ir pan.). Šių žodžių semantika pasakotojui leidžia apibrėžti veiksmo laiką ne pagal savo, o pagal veikėjo kalbamąjį momentą. Kalbamasis momentas čia nukeliamas į praeitį arba į ateitį, taigi esamojo laiko atliktinės formos vartojamos perkeltine reikšme. Panašiai vartojamos ir esamojo laiko vientisinės veiksmažodžių formos (pvz.: Aš maniau, kad jis miega)5. Kai kada esamojo laiko atliktinės formos esti pavartotos ir pagrindiniame, ir prie jo prijungtame šalutiniame sakinyje. Tokiais atvejais pačios atliktinės formos veiksmų laiko santykio nerodo, jis paaiškėja tik iš viso sakinio prasmės. Grėtė tyli, nesiaiškina, kad, jeigu ji čia būtų buvusi, būtų davusi ir pinigų, ir arklius į ligoninę nuvežti; ne, ji nesigiria, juk savo gyvenime ji niekada nėra pasigyrusi netgi tuo, ką tikrai yra gero padariusi. SimonVK II 395. Ar tamstai esu sakęs, kad aš esu radęs didelę grybą? Lnkv (DAK). § 8. Esamojo laiko atliktinės formos dažniausiai vartojamos objektyviai, t.y. jomis paprastai nusakoma tokia rezultatinių būsena, kuri iš tikrųjų trunka kalbamąoju momentu (žr. visus aukščiau pateiktus pavyzdžius). Tačiau kartais esamojo laiko atliktinių formų reiškiama rezultatinė būsena iš tikrųjų kalbamuoju momentu netrunka. Tai subjektyvus esamojo laiko atliktinių formų vartojimas. Tam tikrais atvejais, dažniausiai norint įspėti dėl galimų ateities nemalonumų, esamojo laiko atliktinėmis formomis nusakoma tokia rezultatinė būsena, kurios kalbamuoju momentu dar nėra, bet kuri numatoma ateityje. Norėdamas pabrėžti savo įsitikinimą numatomos rezultatinės būsenos tikrumu, kalbėtojas pasako ją kaip dabarties faktą ir todėl vartoja esamojo laiko atliktines formas. Šiais atvejais dažniausiai vartojami esamojo laiko sudurtinių atliktinių formų reikšmę turintys būtojo laiko dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio. Apsižiūrėk tik, sakau, apsižiūrėk! Juk jeigu tik viena kibirkštėlė užlekia ant stogo, ir jau esame dingę! SimonR I 157. Papulsi į jų nagus — sveikas dingęs. Jrb (LKŽ II 386). Neduok dieve gauti erzlių mergą — sveikas prapuolęs! Užv (LKŽ I 263). Su žmogumi kiekvieną dieną gali susieiti, o pono malonė su ligi vartais… nepasijusi — ir išlėkęs… išgins ponas iš didelio gerumo… ŽemR II 69. Ką pagauna jos liežuvis, tas jau dingęs, tas jau žuvęs. Krūviniais liežuviais švaistos ir kardais: — kas ant kelio — žuvęs! Rangosi žiedais. — Susikurk ugnelę, pataria jai ta, — mesk į ją kuodelį, — ir bėda baigta! SNėrP₁ 452. Esamojo laiko atliktinės formos čia turi savo įprastinę morfologinę reikšmę, tik kalbantysis vieną akimirką įsivaizduoja, tarsi būsima situacija jau yra dabartyje. Paprastai esamojo laiko atliktinėmis formomis nusakytas veiksmas esti pasibaigęs prieš kalbamąjį momentą ir palikęs tik savo padarinį — rezultatinę būseną. Tačiau kartais iš konteksto matyti, kad jis tebetrunka ir kalbamuoju momentu. — Bet antra atlėnkus, kas ko nekeikia! — nori teisintis Lėnė. — Miesčionis keikia būrą, būras keikia miesčionį. Taip jau, aš manau, iš amžių yra buvę. SimonVK 5 Плг. З. М. Думаюте, Значение и употребление простого настоящего времени глагола в современном литовском литературном языке, автореферат кандидатской диссертации, Вильнюс, 1961, р. 5–6. 22 1167. Jūs, šaltaiškiai, visada esate buvę protingi žmonės, apie jūsų protą ir išmintį net pati vyriausybė žino. O ji ir žino, kad jums niekas taip greit galvos neapsuks. Simon VK I 70. Nors žmoneliai kasmet renkasi po kis ki to į tą pačią žemelę, pasaulis dėlto palieka toks pat pilnas, koks buvęs nuo pat senovės. ŽemR I 149. Tai, kad veiksmas trunka kalbamuoju momentu, kalbėtojas laiko pašnekovui jau žinomu dalyku, jis tik nori pabrėžti, kad tas veiksmas visada ir anksčiau yra vykęs, kad pašnekovas galėtų padaryti išvadą, jog, jeigu iki šiol taip buvo, vadinasi, ir dabar taip turi būti. Taigi ir čia visų pirma iškeliamas ankstesnis veiksmas, kurio padariniai aktualūs kalbamuoju momentu. Neigiamos esamojo laiko atliktinės formos dažnai vartojamos, norint pabrėžti dabarties veiksmo ir visos situacijos ypatingumą. Koks laimingas jos veidas! Tokio Grėtės veido Karalienė dar nėra mačiusi. SimonVK II 175. Vai, berneli, kokie tavo žodžiai! Tokių dar aš nesu girdėjusi. KrėvP 120. Bet Joniukas linksmas ir laimingas; važinėjas per visą dieną, per visą dieną iš visos galios dainuoja savo dainą, nors rėja be perstogės krato jo kūną, drebiną plaučius krūtinėje, nors jam sopa gerklę ir balas užkimę. Bet dainuoja, kad tik jį daugiau pavažinėtų, nes juk niekados jis dar nėra važinėjęsis. BiiR I 162. [Jasius] (duoda) Štai tau laiškas. [Petras] Laiškas? Man? [Jasius] Matai gi… [Petras] (paėmęs voką, laiko ir žiūri) Aš dar niekuomet nesu gavęs laiško… BinkRn 342. Neigiamomis atliktinėmis formomis kalbėtojas pasako, kad veiksmas anksčiau niekada nėra vykęs, vadinasi, tai, kad jis dabar vyksta, yra neįprasta ir ypatinga. Ir šiuo atveju pabrėžiamas veiksmo nebuvimas (nevyki­mas) praeityje, aktualus kalbamuoju momentu. Kaip ir esamojo laiko vientisinės formos, esamojo laiko sudurtinės atliktinės formos vartojamos, gyvai pasakojant praeities atsitikimus. Praeityje trukusi rezultatinė būsena pavaizduojama taip, tarsi truktų pačiu kalbamuoju momentu. Daugiausia šiais atvejais vartojami būtojo laiko dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio. Petras mojavo dalgiu sakytum plunksnele ir ėjo toli visų priešaky… O šeimininkas mataravo straksėdamas iš paskos. Petras jau išvarė pradalgę, stovi baro gale, o šeimininkas tik pusiau įsilingavęs… BaltPV I 103–104. Tyliai suprelūdavo vargonai, iš daugelio lūpų paskambėjo giesmė. Grėtė jau vėl nudūrusi akis, lyg didelė kalė ją slėgtų. SimonVK I 258. Karalienė tvyksteri: kažkas palytėjo jai petį. Bet ne, niekas. Vaikų nė vienas dar nėra pajudėjęs iš savo vietų. Tik Vilius atsisukęs žiūri didelėm akim į ją, paskui į ligonį. Marikė jau tyliai atsisėdusi prie lovos galo. Martynas tebeklūpo… Klabterėjo ir lengvai atsidarė stubos durys. SimonVK I 154. Vaikas jau nebeverkė, o tiktai dejavo, kaip paaugęs žmogus, kuris kenčia didelius vidujinius skausmus. Jau viskas išbandyta, visoki galimi ir negalimi vaistai suduoti, ir niekas niekas nepadeda. SimonVK II 101. § 9. Esamojo laiko sudurtinės atliktinės formos savo reikšme šiek tiek artimos būtojo kartinio laiko vientisinėms formoms, nes tiek vienos, tiek kitos reiškia praeities veiksmą. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas, kad veiksmas, nusakytas būtojo kartinio laiko vientisinėmis formomis, dažniausiai priklauso tik praeičiai ir nesusisiekia su dabartimi, o esamojo laiko sudurtinės atliktinės formos reiškia tokį praeities veiksmą, kuris susijęs su dabartimi, kuriuo pasiekta rezultatinė būsena yra esamojo laiko plano dalis. Vientisinėmis formomis pasakojami praeities įvykiai, nuosekliai vyko vienas po kito arba vienalaikiai; visi jie sudaro praeities situaciją ir ne- 23 išeina už jos ribų. Sudurtinėms atliktinėms formoms pasakojamoji funkcija nebūdinga. Jos nusako praeities veiksmą, tarsi plėšte išplėštą iš būtojo laiko plano, izoliuotą nuo kitų praeities įvykių ir susietą su dabartimi. Plg.: Anskis po pietų nesis kubino bėgti lauk, kaip Vilius su Marčiuku. Jis nuėjo į didžiąją stubą baigti mokyklos darbų. Atsisėdęs jis užsiėmė ausis, užmerkė akis ir kelis kartus, pažvelgdamas kartais į knygą, perskaitė kažką vokiškai. „Jau mokų“, – sušuko pagaliau patenkintas. Sukišo knygas atgal į maišelį, maišelį užkab ino ant lovos kojos ir atsistojęs nusirąžavo. SimonVK I 83. Štai piktžolės ir rudenį tebėra žalios. Ar iš tingėjimo? Oo! Pačios sau paliktos, nesumaningo ar neapsukraus žmogaus „neglobojamos“, reikia suprasti: netrukdomos, jos seniai išvedžiojo po dvejus vaikus ir trečiuosius štai yra pradėjusios. Tai visai kas kita! Jos nėmaž neliūsta, kad nebesus kubs: savo uždavinį yra dvigubai atidirbusios, savo veislės ateitį yra net per gerai aprūpinusios, kad neišnyktų. VaižgDD 60. Būtojo kartinio laiko vientisinės formos paprastai vartojamos būtojo laiko kontekste, o esamojo laiko sudurtinės atliktinės — esamojo. § 10. Pavartotos tam tikroje kalbos situacijoje ar kontekste, būtojo kartinio laiko vientisinės formos irgi gali reikšti praeities veiksmą, susijusį su dabartimi. Ryšys su dabartimi ryškiausias tada, kai yra išlikę kokių nors to veiksmo padarinių, todėl šią reikšmę dažniausiai turi rezultatinį veiksmažodžių vientisinės formos. Iš kur tu, brolau, pramokai taip kalbėti ir drąsos tiek įgijai? Kai gyvas buvai, rodos, trijų skatikų nebuvai vertas, o dabar kalbi, lyg ropę kremti. KrėvRg 273. Ale tik pamanykite, ką jūsų Anė! Sakykite, kuo jinai pavirto? Jau visai ji nebe Šalteikių duktė. SimonVK I 30. Taip jau ims ir užkapos?! Už ką? Nieko blogo mes jam nepadarėm... mes net nežinom nieko... BaltPV₁ I 67. Kitų veiksmažodžių vientisinėmis formomis nusakyto praeities veiksmo ryšys su dabartimi yra sunkiau suvokiamas. Neragink, berneli, tavo tėvas negers iš stikliuko, iš kurio raganus gėrė. KrėvRg 78. — Ryt bus giedra ir dar ilgai bus giedra. — Iš kur gali žinoti? Ar su dievu tarėisi? — nusijuokė Pikči lingis. KrėvRg 110. Neužmiršk Lakštingalos, jei kas atsitiktų. Nuo vakar dienos vargšelė nelėse... CvR III 218. Nors būtojo kartinio laiko vientisinių formų reikšmė tokiais atvejais ir labai artima esamojo laiko sudurtinių atliktinių formų reikšmei, vis dėlto jos visada skiriasi tam tikru niuansu: palyginti su sudurtinėmis formomis, vientisinės daug menkiau tereikšia praeities veiksmo ryšį su dabartimi. Kaitaliojant būtojo kartinio laiko vientisines formas su esamojo laiko atliktinėmis, vieni praeities veiksmai gali būti mažiau, o kiti — labiau susiejami su dabartimi. — Kiaušinis vištos nemokina, ir tu manęs nemokink, — šiurkščiai atsikirto vyras. — Kad sumaniau, tai visa su dievo pagalba ir apgalvojęs esu. KrėvRg 120. — Mes jau susitarę esame su Kuogio Kazių, — spyrėsi sūnus. — Kad pasakiau, reikia tėvo klausyti nesiginčinus, — šūktelėjo Kukis. — O su kuo susitare i, manęs neatsiklausęs, man nerūpi. KrėvRg 123–124. Vis dėlto būtojo kartinio laiko vientisinėmis formomis nusakytų praeities veiksmų ryšys su dabartimi dažnai esti tiek ryškus, kad, norint, jas galima būtų pakeisti esamojo laiko sudurtinėmis atliktinėmis formomis. Plg. būtojo kartinio laiko vientisines ir esamojo laiko sudurtines atliktines formas šiuose pavyzdžiuose: 24 – Kaip matau, tu šiandien ar ne pas kalę nasrų pasiskolinusi esi, ar gal drignių apsidėlei! – sumojo ranka vyras ir nuėjo į kluonus. KrėvRg 67. Draugai, ką jūs, iš tikrųjų?! Argi aš nusipelniau tokios garbės, aš prastas… CvR IV 295. Užteks man ir drąsos, kad su jūsų valdovais susiremčiau, užteks ir tam, kad judu, mane piktu žodžiu įžeidusius, tinkamai nubausčiau, kaip to esata nusipeln-iusi. KrėvP 222. – Tai pasilakė, – pasigirdo moteriškas minioje balsas. – Tikras tėvulis!.. KrėvRg 217. Tai yr prigėręs, kad kniustinas eit. Krtn (LKŽ VI 271). Tik tada, kai reikia ypatingai pabrėžti išlikusius būtojo veiksmo padarinius, vartojamos tiktai esamojo laiko sudurtinės atliktinės formos. Paprastai tokiais atvejais jos reiškia nuolatinę rezultatinę būseną ir dažniausiai vartojamos, nusakant mokslo dėsnius, amžinas tiesas. Elektronus lengvai galima atskirti nuo atomo; iš to savaime tenka spėti, kad jie yra susispiętę išorinėje atomo dalyje. BarsF 171. Emulsijos pavyzdžiu gali būti pienas, kuriame yra pakibę riebalų rutuliukai. MatKCh 9. Adsorbcijos reiškiniai yra be galo paplitę gamtoje ir technikoje. MatKCh 172. Paminėsiu jums kai kuriuos skaičius, ir esu įsitikinęs, kad jie neatrodys jums sausi ir nuobodūs (tsp). Tik esamojo laiko sudurtinėmis atliktinėmis formomis nusakoma ir pasikartojanti įprastinė ankstesniu veiksmu pasiekta rezultatinė būsena. Žiemos pradžioje poros jau būna susidariusios. IvanLP II 70. Ataušta ir Rapolienė ir ginčą baigia kone malda, jei Rapolas tuo laiku esti išėjęs. VaizgRR I 133. Kai įsibailinus esu, tai ir per miegą rodosi ugnis. Bsg (LKŽ I 462). Anos iškepti pyragai visuomet yr iškilę, išsikorėję, malonu ir pavaizėt. Vvr (LKŽ VI 361). § 11. Kaip esamojo laiko sudurtinės atliktinės, taip ir būtojo kartinio laiko vientisinės formos tam tikrame kontekste gali reikšti ne tik konkrečią, bet ir apibendrintą rezultatinę būseną. Aukščiau minėtas vientisinių ir sudurtinių formų reikšmės skirtumas yra ir šiais atvejais. Plg. abejas formas tame pačiame kontekste: Palauk, kūmele, nesiskusk dar! Skerdžius geras žmogus, niekam dar nėra pikto padaręs. Bent neteko girdėti. KrėvRg 67. – Jūs, aš žinau, sakote: raganius skerdžius, – o kokis aš raganius? Senų laikų patyrimų daugel girdėjau, naudojosi jais ir dažnai tiesą atspėju – štai tau ir raganius! – Tai ir apie tai, kad žmogus savo laimės atspėti nemoka ir todėl vargsta, irgi iš senų laikų žmonių esi girdėjęs? – Ne, kam meluosiu, šita gal girdėjau, gal ir ne. Negalvojau apie tai. KrėvRg 110. Ar ne gana pons amtsrots, mus kaip tėvs pamokindams, draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt? O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė. DonR 100–101. Esamojo laiko sudurtinės atliktinės formos turi ryškesnę apibendrintą reikšmę, negu vientisinės būtojo kartinio laiko formos. Minint keletą neapibrėžtos praeities veiksmų, kurių vieni daugiau apibendrinami, kiti mažiau arba esti vienkartiniai, pirmieji paprastai pasakomi sudurtinėmis, o antrieji – vientisinėmis formomis. Plg.: Dabar jau nei išeiti niekur nebegali, nei į kiemelį, nei į darželį: „Nesivalyk po kojų!“ – užrėkia. Ir bėk nusigandęs… Ar aš taip dariau savo išmintininkams? Ar aš šiaip kokiam žmogui esu neteisybę dariusi? SimonR I 379. – Pasakyk man, broli, ką, ant žemės gyvendamas, esi dėl pono Jėzaus gero padaręs, kad dabar nori dangun patekti? – Ką aš gero esu daręs, klausai, šventasis apaštale? Gyvulėlius gerai ganiau, visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles mylėjau ir bemylėdamas dievulį garbinau, kad taip gražu ir gera jo pasauly gyventi. KrėvRg 274. 25 Manęs, seno vilko, neišgąsdinsi... Aš dar per praeitą karą mažiau viso ko. Matęs aš savo amžiuje kraujo. VenciR III 356. Suprantamas daiktas, aš pasakosiu, ką pats esu girdėjęs. Ir tas, ką aš noriu pasakoti, kartą tikrai atsitiko. BalčHP₁, 245. Ne kartą, man dar namie esant, čia žmoneliai yra nusikandinę savo ark lelius. Ir aš čia kartą skendėjau. SimonR I 311. — Juk, ir tu pats gėrei ten kažkokiose vestuvėse, ant žemės gyvendamas. Ar gal užmiršai? — Gert tai geriau, bet tuo aš niekam pikto nepadariau, tik suteikiau šeimininkams ir jauniesiems malonumą. — O aš gerdamas ar esu kam pikta padaręs, pasakyk, šventasis Petrai? KrėvRg 266. Štai man dabar kažkas kušta ausin, kad tu apipyškinai savo metu kažkokį Ariją, viešai, prie visų, užvažiavai jam į veidą tik dėl to, kad jis kalbėjo žodžius, kurie jums, vyskupams, labai nepatiko. O aš nieko nesu mušęs. KrėvRg 271. Be to, pasitaiko atvejų, kai būtojo kartinio laiko vientisinės formos vartojamos greta esamojo laiko sudurtinių atliktinių formų, norint ypatingai pabrėžti, kad neapibrėžtos praeities veiksmas yra tikrai buvęs. — Taip tik šneka, bet kažin, ar yra kas velniuką matęs, — ginčijosi svečias. — Kaip tai nėra matęs? — šokosi pati... — Ne tik matė, bet, matai, dar ir pasisakė. ŽemR II 430. Tu manai, vaikeli, kad aš jaunas nesu buvęs, mergų nesu mėgęs, nesu mylėjęs? Vai ir kaip dar mėgau! KrėvRg 97. — Pasakyk tu man, brolau, nejaugi nesi niekam pikto padaręs? — lyg į savo mintis atsiliepdamas, vėl užklausė Kukis. — Kaip nesu⁶, gal ir daugel kam padariau, bet aš apie tai nei galvojau, nei dabar galvoju. KrėvRg 259. Taigi, norint pasakyti su dabartimi susijusį praeities veiksmą, vartojamos ne tik esamojo laiko sudurtinės atliktinės, bet ir būtojo kartinio laiko vientisinės formos. Nors jų reikšmės šiais atvejais yra labai artimos, vis dėlto skiriasi tam tikru niuansu: sudurtinės atliktinės formos turi ryškesnę rezultatinės būsenos reikšmę, o būtojo kartinio laiko vientisinės — ryškesnę praeities veiksmo reikšmę. Kadangi vientisinėmis formomis nusakyto praeities veiksmo ryšys su dabartimi paaiškėja tik iš konteksto ar kalbos situacijos, jis kartais ryškesnis, kartais mažiau ryškus. Dėl to ir šių formų reikšmė vienais atvejais daugiau priartėja prie sudurtinių atliktinių formų reikšmės, kitais — mažiau. Dažnai kalbantysis sąmoningai vartoja vienas ar kitas formas, norėdamas kada daugiau, kada mažiau pabrėžti praeities veiksmo ryšį su dabartimi. Tačiau kartais vientisinės formos vartojamos vietoje sudurtinių ir be kokio nors aiškaus motyvavimo. Būtasis kartinis laikas § 12. Būtojo kartinio laiko sudurtinės atliktinės formos reiškia ankstesniu veiksmu pasiektą rezultatinę būseną, trukusią prieš kalbamąjį momentą. Jų reiškiama rezultatinė būsena dažniausiai esti konkreti. Juras pasilenkė, norėdamas geriau padėti Monikos galvą, ir krūptelėjo: šaltis jau buvo pakilęs jos sąnariais. CvR VIII 235. Tamošius savo gyslotomis rankomis turėjo apkabinęs kaip replėmis vokiečio kaklą ir jau beveik visai buvo nusukęs nuo pečių. LzPR II 117. Numetęs ugniagesio žibintą, Norbertas pasiraivė. Kažin kuo 6 Pagalbinis veiksmažodis būti čia pavartotas eliptiškai — be dalyvio. 26 buvo porą kartų smeigę į nugarą, bet per storąjį vatinėlį mažai kliudė. Gud-Guz KIT 241. Ratuose buvo kažkieno įsidintas šeimininko sūnelis Jonukas, kuris, gerai neatversdamas botago, kėmeravo botkočiu ir net susilenkdamas rikčiojo ant arklių: „No, no, no!“ VienR I 284. Vei kaip skūnės, kur mus lobiai buvo sukrauti, nei pūstynės stov ir maisto viso neteko. DonR 37. Apibendrintos rezultatinės būsenos reikšmę būtojo kartinio laiko atliktinės formos turi rečiau, negu esamojo laiko formos, be to, joms mažiau būdinga ir tokia ryški neapibrėžtos praeities veiksmo reikšmė. Nors Prakapas ir buvo girdėjęs apie marių kiaulytes, tačiau iki to laiko jų nebuvo matęs. CvR III 57. Mokslinėse knygose klebonas buvo skaitęs apie tokias gamtos išdaigas. VenclR III 42. Seniai taip buvo kalbėję. CvR VIII 222. Ir buvo, žinote, pas mus senukas profesorius — žilutis, mažas, bet mums jis buvo parodęs daug širdies. VenclR III 285. Rapolas per visą amžių gangreit nebuvo darbo dirbęs. VaižgDD 83. Jie žinojo, kad ne vienas jų nebegrįš iš kovos lauko, ir gal dėl to jie vėl prisiminė tai, apie ką šimtus kartų buvo kalbėta ir perkalbėta. VienlR III 324. § 13. Būtojo kartinio laiko sudurtinės atliktinės formos santykiauja su būtojo kartinio laiko vientisinėmis (taip pat su būtąjį veiksmą reiškiančiomis neveikiamosiomis sudurtinėmis) formomis. Atliktinėmis formomis pasakomas veiksmas, ankstesnis už būtojo kartinio laiko vientisinių formų žymimus praeities veiksmus, o vienalaikė su jais yra tuo veiksmu pasiekta rezultatinė būsena. Bet Madlikė ir negirdėjo, ką jaunoji šeimininkė sakė, ji tikrai buvo sustojusi šluoti ir visiškai užmiršusi Grėtę, nes kambary prie lango stovėjo Martynas su Einiuku ant rankų. SimonVK II 11. Pažvelgė atgal atsikėlęs vyriausiasis vienuolis ir nustebo: toli toli pietuose keliose vietose buvo matomi dideli gaisrai, ir plati raudona pašvaistė buvo užėmusi visą akiratį. VienR I 32. Būtojo kartinio laiko sudurtinės atliktinės formos labai dažnai vartojamos pagrindinio ir šalutinio sakinio veiksmų laiko santykiams reikšti. Pritildęs balsą, Ignotas ėmė klausinėti, ir Kirs­tukienė pakuždom išpasakojo jam visa, kas buvo atsitikę prekių stotyje. Gud-GuzKIT 180. Moterų pusė kapos sūnelius palydėt pasisiūlė, nes ir jas kvieslys į česnį buvo pakvietęs. DonR 66. Tik bravaro įrengimas buvo tęsiamas toliau, nes visos mašinos jau buvo atgabentos. VienR V 403. Kai apsigręžiau, jau jis buvo pabėgęs, ir tik lekianči sienomis jo šešėlį temčiau. BalčHP 1 47. Gražiai jau buvo sutemę, kai grįžome. Nmn (LKŽ III 547). Jau Maldutis buvo sučiupęs ieškomą mintį, kai staiga užpakaly vėl kažin kas sukosėjo. VienR I 248. § 14. Pavartotos esamojo laiko kontekste arba tiesioginėje kalboje, būtojo kartinio laiko atliktinės formos dažnai įgyja savitą reikšmės atspalvį: jos reiškia ankstesniu veiksmu pasiektą rezultatinę būseną, trukusią kurį laiką praeityje ir paskui nutrauktą. Tiesa, buvau užmiršus: štai jis liepė tau atiduot sidabrą šitą. VaičRn 176. Pasirodo, vėl čia mūsų dvare buvo pasipainiojęs tas katorgininkas buntaučikas Mykolas Jonaitis… VienR V 344. Boba išlėkė pasitikti ir pasigyrė: — Buvo atėjus rugiapiūtė, tai aš jau atidaviau jai visus lašinius ir skilandį. Žž (DT). Buvai tu kiek 27. prisnudus? SruogR III 414. Kai visi susėdo, Ignotas ėmė klausinėti šio bei to apie Petriuką, kur jis gano ir ar buvo parėjęs, apie namiegų sveikatą, apie gyvenimą, apie duoną. Gud-GuzKIT 53. Tu pats supranti, kad mes gyvename ant ugniakalnio. Ne vieną kartą jis jau buvo prasiveržęs ir nemažai baimės įvarė mums visiems. VienR V 496. Atliktinių formų reikšmė čia yra ta pati, kaip ir ankstesniuose pavyzdžiuose: jos reiškia ankstesniu veiksmu pasiektą rezultatinę būseną, trukusią tam tikru praeities momentu. Tačiau kalbamuoju momentu rezultatinės būsenos jau nebėra, ji yra nutraukta. Dėl to šiais atvejais yra numanomas rezultatinę būseną nutraukęs veiksmas: buvo atėjęs, vadinas, išėjo, nes dabar nebėra. Kartais toks veiksmas dar ir pasakomas. Buvo ėmę šalt, ir vė atidrėkiavo. Gs (LKŽ II 469). Buvau pasisamdęs piemenį, bet išėjo. Vb (LKŽ II 783). Grybai buvo užėję dygti, paskui vėl nustojo. Ėr (LKŽ II 796). Kuo trumpiau truko praeityje pasiekta rezultatinė būsena, tuo ryškesnė ją sukūrusio veiksmo reikšmė. Dažnai rezultatinės būsenos beveik nebejaučiame ir atliktine forma tiesiog pasakome veiksmą, po kurio įvyko numanomas priešingas veiksmas. Ypač tai būdinga vadinamųjų slinkties veiksmažodžių atliktinėms formoms. Būtojo kartinio laiko atliktinės formos nutrauktos rezultatinės būsenos reikšmę kartais gauna ir būtojo laiko kontekste. Pačiais pavgiais, iš abiejų pusių upės, kaip užbrėžta juodavo apseke šapai ir šamalai — rodė, ligi kur buvo užtvinstęs pavasarį vanduo. ŽemR I 133. Juras klepseno didelėmis klumpėmis, kurias buvo palikęs mokytojos prieškam b ar y. CvR VIII 162. Nė vienas dvarokų sambūzdis be jų neapsiedavo. Už tai ne kartą jie ir iš dvaro buvo pavaryti. Gud-GuzKIT 109. Šiais atvejais atliktinėmis formomis nusakyta ankstesniu veiksmu pasiekta rezultatinė būsena truko prieš vientisinių formų žymimus praeities veiksmus, o pasakojamuoju metu jos jau nebebuvo. Nutrauktos rezultatinės būsenos reikšmė yra tam tikras būtojo kartinio laiko santykinės-rezultatinės reikšmės atspalvis, sąlygojamas kalbos situacijos ar konteksto. Jis būdingas tik įvykio veikslo veiksmažodžių atliktinėms formoms, daugiau-sia veikiamosioms. Šį būtojo kartinio laiko atliktinių formų reikšmės atspalvį yra pažymėjęs ir J. Jablonskis. 1901 m. gramatikoje jis rašė: „Šitas laikas vartojamas ir išreiškimui… tokio pereitojo veiksmo, kuris paskui virto kitaip, neteip, kaip buvo laukiama“⁷. Vėlesnėse gramatikose J. Jablonskis šį būtojo kartinio atliktinio laiko reikšmės apibrėžimą dar patikslino: „Juo pažymim ir tą būtąjį veiksmo padarinį (tą būtąjį baigtinį arba pabaigtinį veiksmą), kurio dabar, kalbant, nebėr arba kurs yra buvęs prieš kitą būtąjį veiksmą“⁸. 7. J. Jablonskis, min. veik., p. 103. 8 Ten pat, p. 426. Panašus reikšmės atspalvis būdingas ir kai kurių kitų kalbų atitinkamoms veiksmažodžių formoms, pavyzdžiui, bulgarų ir XV—XVI a. baltarusių kalbų pliuskvamperfektams, plg. Ю. С. Маслов, Глагольный вид в современном болгарском языке, кн.: Вопросы грамматики болгарского литературного языка, Москва, 1959, p. 280—281; У. В. Аніченка, Формы плюсквамперфекта ў беларускай міленачнай XV—XVI ст. ст., „Учёные записки Мозырского педагогического института“, вып. I, Минск, 1957 (выслейе 1958), p. 174. 28 § 15. Panašiomis kontekstinėmis sąlygomis pavartotos eigos veikslo veiksmažodžių būtojo kartinio laiko atliktinės formos reiškia kurį laiką vykusį, bet paskui nutrūkusį praeities veiksmą. Buvau manęs neiti į gegužinę, bet kad taip, tai būtinai eisiu. BinkRn 335. Kai kas, pavyzdžiui Jaunius apie 1902 m., Zarasus buvo bandęs vadinti net ir Ežeriūnais. BūgKS 2. Bet kaip jie buvo šoke visai atprovoti medes, tai to nepadaręs. ŽemR II 109. Grįžtuvėli pirmą buvo gražiai girdėjęs. O dabar jo visai nebegirdi. VaižgDD 22—23. Tik tai už vartų atsiminė, jog prie pono buvo ėjęs, ir ėmė galvoti: eit ar nebe-eiti? LzPR II 27. Kadangi eigos veikslo veiksmažodžių atliktinės formos turi palyginti neryškią rezultatinės būsenos reikšmę, šiais atvejais jos visiškai nebejaučiama, ir atliktinėmis formomis benusakomas tik kurį laiką trukęs praeities veiksmas. Tuo būdu eigos veikslo veiksmažodžių būtojo kartinio laiko atliktinės formos tomis pačiomis kontekstinėmis sąlygomis įgyja kiek kitokią reikšmės atspalvį, negu įvykio veikslo veiksmažodžių formos. § 16. Būtojo kartinio laiko atliktinės formos, žyminčios nutrauktą rezultatinę būseną ar nutrauktą praeities veiksmą, gali būti vartojamos greta būtojo kartinio laiko vientisinių formų, nuosekliai pasakojant praeities įvykius. Įvykio veikslo veiksmažodžių formos: Balys, gerai nenuklausęs, atsistojo ir jau buvo ištiesęs ranką susipažinti su nauju vokiečių mokslininku, bet policininkas šiurkščiai suėmė jį už alkūnės ir ištempė pro duris. VienR I 301. Spėjo Taručiai vienas į antrą klausiama žvilgterėti, burnų nenusivalė, šoko Monika slėpti lėkščių, buvo pradėjusi: — Tu dieve, ką man pasakyti? — ir svečias pasirodė duryse. CvR VIII 96. Jonas, tas susiraukė, persikreipė, buvo numojęs ranką, bet paskui priėjo prie brolio, apsikabino, pasibučiavo ir vis šnibžda. VienR V 372. Praėjo dar kelios dienos, dar kartą buvo nuėjusi Veronika prie kryžiaus, tačiau nė kiek jai nepalengvėjo, o po širdimi bėda vis augo didyn ir opyn. VienR I 177. Išlandžiojau aš mišką skersai ir išilgai, buvau nug lęs net Daujotčių palaukėn — vis ieškodamas Jono kapo. Bet jo niekur nebuvo. BaltPV₁ I 88. Šiais atvejais įvykio veikslo veiksmažodžių būtojo kartinio laiko atliktinės formos savo reikšme priartėja prie būtojo kartinio laiko vientisinių formų. Skirtumas tarp jų yra tas, kad vientisinėmis formomis konstatuojamas tik praeityje įvykęs veiksmas arba juo pasiektas rezultatas (turima galvoje bendroji morfologinė būtojo kartinio laiko reikšmė), o atliktinės formos žymi ir tuo veiksmu pasiektos rezultatinės būsenos trukmę. Ši trukmė priklauso nuo to, kaip greitai įvyko rezultatinę būseną nutraukęs veiksmas. Kuo trumpiau truko rezultatinė būsena, tuo mažesnis skirtumas tarp sudurtinių ir vientisinių formų reikšmės. Eigos veikslo veiksmažodžių formos: Jau buvo norėjęs prašytis į kalėjimo ligoninę, bet, pasitaręs su manim ir kitais kaimynais, nusprendė lukterti — gal dar pasitaisysiąs. VienR I 100. Ragana pribėgus pakniso kalną, buvo bandžius lipti, bet neužlipo, aplink bėgt nė nebandė. BsP₁ III 20. Dar buvo iš naujo mėginęs pradėti neužbaigtą giesmę, bet, priešais išvydęs Jadvyga, jos ašarų pilnas akis, nutilo, tarytum sugautas vagis. MairRR II 34. Numigęs kelias valandas, pabudau ir išgirdau, kad ties mano galva kažkas 29 laksto. Iš karto buvau taręs, kad ten būsite jūs; bet po aukštą lakstė mažiausia divedėm žmonių, ir aš girdėjau jų šūksmą ir riksmą. BalčHP 34. Nuo būtojo kartinio laiko vientisinių formų sudurtinės atliktinės šiuo atveju skiriasi tik tuo, kad pabrėžia, jog nusakomas veiksmas truko tiktai tam tikrą laiką, plg.: Norėjo sustot, pasiklausinėti apie gimtąjį sodžių, apie miestelį, apie pažįstamus, bet… smuklė jau buvo pasilikusi užpakaly. VienR I 142. § 17. Būtojo kartinio laiko atliktinės formos, pavartotos nuosekliame praeities įvykių pasakojime, savo reikšme daugeliu atvejų yra artimos būtojo kartinio laiko pradinėms formoms. Plg.: Tas apsuk uolis buvo norėjęs mane apsukti, bet nepasisekė. Grž (LKŽ I 217). Kad nekiltų gimnazijoj triukšmas, ponas Tįjūnas pradžioj buvo manęs visai nutylėti apie pinigų dingimą…, tačiau, pasitaręs su manim, apsigalvojo. BinkRn 326. – O ten apačioj, – sargas kryptelėjo galva į bokštą, – yra tokie rūsiai, į kur patekęs jau niekas gyvas nebeišeina, – buvo pradėjęs šnibždėti, bet, išgirdęs koridoriuje žingsnius, nutilo. VienR I 108. Gaubį vėl nupurtė, ir jis buvo benoris kažką surikti. Bet Vilius, nieko nematęs ir nusijuokęs neva iš savo pokštų, sukirto arkliams ir greita risčia nuvažiavo namo. SimonVK II 363. Širdis man ėmė tankiai plakti, ir buvau jau benoris atsisėsti, ją apkabinti ir, paėmęs už rankos, atvirai, iš tikros širdies viską jai papasakoti, bet tą valandėlę pati pakėlė mano galvą ir, ją pasidėjusi sau ant kelių, pradėjo kalbėti. VienR I 216. – Neleisiu namų daužyt! Pelkišiuko, amžiną atilsį, pasakyta… – buvo bepradedanti senoji. Bet Kazimieras nebedavė jai baigt. – Pažiūrėsim! – pasakė kietai. BaltPV₁ I 348–349. Vis dėlto pradėtinių ir atliktinių formų reikšmės šiek tiek skiriasi. Pradėtinės formos reiškia staiga, netikėtai nutrauktą veiksmą, kuris gal kurį laiką truko, o gal buvo nutrauktas, nespėjęs nė gerai prasidėti. Atliktinėmis formomis nusakomas tikrai kurį laiką trukęs ir ne taip staiga nutrauktas veiksmas. § 18. Būtasis kartinis atliktinis laikas dažnai vartojamas vietoje būtojo dažninio atliktinio laiko. Pastarojo reikšmę jis gauna dažniausiai tada, kai pasakomas greta būtojo dažninio laiko formų. Ir atkišdavo [Rozalija] mirusiojo našlei džiovintą sūrį, kurį pati buvo gavusi už stebuklingus gydymus. BaltPV₁ I 51. Nusikaltusius apylinkės žmones jis varydavo į kaimyninį dvarą su rašteliu, kuriame buvo pažymėtas lazdų skaičius. CvR III 187. Nors valgykloje ant stalų ir buvo padėta meniu — popierukai su patiekalų sąrašu, bet tai tik dėl prastų žmonių akių: kunigėliams ir šiaip „saviesiems“ paduodavo savo nuožiūra, be jų pasirinkimo, ir niekuomet niekas neužprotestuodavo. VienR V 227. § 19. Kada-ne-kada būtojo kartinio laiko atliktines formas kalbėtojas pavartoja savo nuožiūra vietoje laukiamų esamojo laiko atliktinių formų. Man rodos, perdaug buvom pridžiovę [linų], reiks mažumą nudžiauti, šiaip neišdžius. Šv(LKŽ II 729). Atėjęs Jonas pas poną sako: „Jau aš noriu savo algos; atsimikit, ponas, kaip buvom suderėję…“ BsP₁ III 110. Jonas Onai perka saldainius ir limonadą, kaip vakar vakare buvo žadėjęs. VenclR III 37. Jis parsiveža namo noro pasidalyti su savo tautiečiais visu tuo, ką pats buvo patyręs. Jabl(LKŽ II 168). 30 Analogiškų atvejų, kai vietoje laukiamo perfekto pavartotas pliuskvamperfektas, J. Endzelynas yra pastebėjęs latvių liaudies dainose9. § 20. Neigiamos būtojo kartinio laiko atliktinės formos (panašiai kaip ir esamojo laiko, žr. § 8) dažnai vartojamos, norint pabrėžti praeityje vykusio veiksmo ir susidariusios situacijos ypatingumą. Nustebo jaunas raitelis, kranklio balsą išgirdęs: tiek metų medžiojo, tiek dienų pragvėno, dar niekuomet nebuvo girdėjęs, kad kranklys kalbėtų, žmogaus mintis atspėtų. KrėvP 74. Eidamas pro duris, pažvelgė į ją Aničokas ir sumišo: niekuomet dar jis nebuvo matęs Veronikos tokios grakščios, tokios liūdnos ir nusiminusios. VienR I 192. Šitaip Šmitas dar niekur ir niekada nebuvo pasirodęs. Simon VK II 26. § 21. Būtojo kartinio laiko sudurtinių atliktinių formų reikšmė skiriasi nuo būtojo kartinio laiko vientisinių formų reikšmės. Atliktinės formos žymi praeityje trukusią rezultatinę būseną, pasiektą ankstesniu veiksmu, jų reikšmė susijusi su dviem laiko planais, o vientisinės formos reiškia praeityje vykusį veiksmą, ir jų reikšmė siejasi tik su vienu laiko planu. Tačiau, pavartotos tam tikrame kontekste, vientisinės formos savo reikšme gali būti labai artimos sudurtinėms atliktinėms formoms. Skirtumas tarp jų yra toks pat, kaip tarp esamojo laiko sudurtinių atliktinių ir vadinamąja perfektine reikšme pavartotų būtojo kartinio laiko vientisinių formų: vientisinės formos turi ryškesnę ankstesniojo veiksmo reikšmę ir menkiau tereikšia jo ryšį su pagrindiniu, šiuo atveju būtojo laiko, planu. Plg.: Aš paprašiau išklausyti manęs ir be baimės, aiškiai, apsakiau viską, ką padariau ir ką žinojau. BalčHP₁ 53–54. Tais pačiais atmokėjo Kolumbui žmonės už tai, ką jis jiems gera buvo padaręs. BilR I 99. Mėnulis jau buvo pakilęs virš Fredos šlaitų, seniai nutilo paupyje armonika, tik retkarčiais žyvgavo garvežiai, dundėjo per Žaliąjį tiltą traukiniai. VienR V 316. [Mykoliukas] traukė griežtuvu ramiai, vyriškai, tvirtai; visos stygos gauste gaudė, visas miškas aidėjo, net žiogai buvo nutilę. VaižgDD 28. Kartais iš konteksto būna aišku, kad būtojo kartinio laiko vientisinėmis formomis nusakyto veiksmo rezultatas truko praeityje tik kurį laiką, o paskui nutrūko. Tokiais atvejais vientisinės formos savo reikšme artimos sudurtinėms atliktinėms, reiškiančioms kurį laiką trukusią ir nutrauktą rezultatinę būseną (plg. § 14). Jos skiriasi tuo, kad vientisinės formos turi ryškesnę ankstesniojo veiksmo reikšmę, o sudurtinės – ryškesnę nutrauktos rezultatinės būsenos reikšmę. Plg.: Kunigą vakar parvežiau; dar mergos šaukia, kad daktarą parvežčiau. ŽemR I 16. Juk uošvienė net buvo parvežusi žmogų, kuris Einiuką apskaitė, ir jinai, Gretė, leido tai daryti. SimonVK II 104. Ir neapsiriko ji: visi jau žinojo ne tik jos nelaimę, bet žinojo, ir kad kunigas išrišimo nedavė, kad barės, kad kojomis trepsėjo ir už kasų pešė; visi suprato, kokiu nuomaru sekminėse Veronika apmirė. VienR I 191. Per pačią akėją arklys buvo apsirgęs. Ldk (LKŽ I 43). Būtojo kartinio laiko vientisinėmis formomis galima nusakyti ir neapibrėžtos praeities veiksmą, susietą su pagrindiniu būtojo laiko planu, tik tas ryšys nebūna toks 9 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīga, 1951, p. 971. 31 aiškus, kaip pavartojus sudurtines atliktines formas. Žymiai mažiau ryškus ir veiksmo apibendrinimas. Plg.: Senasis vaidila daugel kraštų iškeliavo, daugel šalių išžingsniavo, pas šimtus valdovų viešnagėjo, garsų žygių, narsų darbų matė, dar daugiau buvo girdėjęs… KrėvP 150. Mano tėvas jaunas taip pat buvo daug keliavęs ir sutiko mane leisti. BalčHP₁43. § 22. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai būtojo kartinio laiko sudurtinės atliktinės formos pavartojamos vientisinių formų reikšme. Kad parėjau, mane nepažino — aš tokį pavidalį buvau turėjęs. Kalt (DAK). — Ar buvai žvejys? — Buvau buvęs. Vnt. Taigi kalba (jos žodynas) parodo, kad aisčių jau ariama, ekėjama ir sėjama nuo nebeatmenamų laikų. Dar nebuvo buvę nei lietuvių, nei latvių, nei prūsų, kaip atskirų tautų su atskiromis kalbomis, o jau jie visa tai mokėta. BūgRR II 8. Tokie atvejai labai reti, sporadiški. Bū­tasis dažninis laikas § 23. Būtojo dažninio laiko sudurtinės atliktinės formos reiškia ankstesniu veiksmu pasiektą rezultatinę būseną, trukusią praeityje neapibrėžtą skaičių kartų. Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites; užtat per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. BūR I 184. Tur būt, nuo ilgos kelionės gėlės ar smilgos stiebu [vabaliuko] sparneliai būdavo pasisukinėję netvarkingai. SimonVK I 202. Dickiai (šunys) dieną būdavo pririšti, o naktį vieną paleisdavo. Vlkv(DT). Per ištisus devynis mėnesius vienuoliai būdavo atskirti nuo viso pasaulio. VienR I 26. Būtojo dažninio laiko sudurtinės atliktinės formos savo reikšme santykiauja su būtojo dažninio laiko vientisinėmis (arba dažninį praeities veiksmą reiškiančiomis būtojo dažninio laiko neveikiamosiomis sudurtinėmis) formomis, o kartais ir su dažninį praeities veiksmą reiškiančiomis būtojo kartinio laiko vientisinėmis formomis. Jos gali būti vartojamos pagrindinio bei šalutinio sakinio veiksmų laiko santykiams reikšti. Juk mama Barbikę taip pat visada nurengdavo, kai jinai būdavo suslapusi, ir paguldydavo į lovą. SimonVK II 87. Lyg mažutę savanorį Moniką tuojau sodindavo ant kelių, įdėdavo į rankas cukrainį ar šiaip niekutį, o jeigu ji būdavo atsigulusi — išplėšdavo iš lovos. CvR VIII 214. Piemenui pabėgus, kitą pasamdytį šeimininkui, nebuvo lengva, nes visi samdiniai jau būdavo parsisamdę. GlKS 176. § 24. Būtojo dažninio laiko atliktinėmis formomis pasakoma ir tokia ankstesniu veiksmu pasiekta rezultatinė būsena, kuri truko praeityje nuolatos, bet kalbėtojui aktuali tik atskirais praeities momentais. Kazinkas jam pasidarė — visada būdavo išsiciustijęs, o dabar tikras apšepėlis. Kp (LKŽ I 218). Nemėgo jis Palmutės dar ir už tai, kad ji visuomet būdavo gražiai išpuošta, visuomet baltutė, švarutė, ir su ja nei gerai pažaisti, nei pabėgioti, nei pas kumečių vaikus nubėgsi. VienR V 190. Ponios Akauzės namuose buvo kambarys jis būdavo nuolat uždarytas, ir Mukui niekados neteko matyti, kas ten yra. BalčHP₁ 86—87. Dažniausiai ganyklos būdavo toli, jeigu kaimas didelis — net už trijų kilometrų. Jos būdavo apaugusios krūmokšniais. GlKS 203. Senoviškos prijovestės 32 vis būdavo prastesniu siūlu paaustos. Rdm (LKŽ I 412). Klėtys, kaip ir gyvenamieji namai, būdavo vienu galu atgręžtos į gatvę. GIKS 88. § 25. Būtojo dažninio laiko sudurtinės atliktinės formos vartojamos gana retai. Jų vietoje dažnai pasakomos būtojo kartinio laiko atliktinės formos (plg. § 18), o kai kada, ypač šalutiniuose sakiniuose, jas pavaduoja būtojo dažninio laiko vientisinės formos. Pastarosios nuo atliktinių formų skiriasi silpnesne rezultatinės būsenos reikšme. Užtat viduvasarį, kada aptirpdavo žemesniųjų kalnų sniegas ir nuslūgdavo ledynų upeliai, vienuolyną aplankydavo daugybė žmonių ir sunešdavo daug pinigų ir maisto. VienR I 26. Būsimasis laikas § 26. Būsimojo laiko sudurtinės atliktinės formos reiškia ankstesniu veiksmu pasiektą rezultatinę būseną, numatomą arba įsivaizduojamą ateityje. Kaip ir kitos atliktinės formos, būsimojo laiko formos dažniausiai reiškia konkrečią rezultatinę būseną, rečiau – apibendrintą. — Žinoma, mes nieko negrąžinsime, — neva pritaria Martynas Viliui. — Juk jau viską būsime dailiai suvartoję... SimonVK II 310. Tokiai džiovai esant, sienas per porą dienų bus susirgęs. Vvr (LKŽ II 734). Mušk, būsi motiną užmušęs, o ne svetimą. SimonVK II 345–346. Tu visai neturėsi kaklo; galva tau iš vieno bus suaugus su pečiais! BalčHP1 142. Tačiau, gink dieve, nesusijuokti, šiaip būsim žuvę amžinai! BalčHP1 17. Aš jau būzio (tokio asočio) į pievas neštis neduosiu, bus ir sumušę. Ms(LKŽ I 1005). Ką tu, Jonai: aš atsisakysiu, vietoje tavęs jau bus pakviestas kitas — ką žmonės pasakys: broliai, po vienu stogu gyvename, ir še tau — nei vienas, nei kitas! VienR V 83. Tie tik tesupras, kurie tokioi bėdoj bus patys buvę. Grž (LKŽ „k“ s.v. katras). Skirtingai nuo esamojo ir būtojų laiko formų, kuriomis nusakomi realūs dabarties arba praeities veiksmai, būsimojo laiko formos reiškia veiksmus, kurie tik numatomi arba įsivaizduojami ateityje. Todėl, kaip vientisiniu, taip ir sudurtiniu atliktinių būsimojo laiko formų reikšmė dažniausiai įgyja įvairius papildomus modalinius ir emocinius atspalvius. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, būsimojo laiko atliktinėmis formomis ankstesniu veiksmu pasiekta rezultatinė būsena pasakoma kaip galima, kaip būtina, neišvengiama, kartais kaip grasinimas ar įspėjimas ir pan. Būsimojo laiko sudurtinės atliktinės formos palyginti nedažnai tėra vartojamos būsimojo laiko kontekste. Dažniausiai jomis nusakoma pavienė ateityje numatoma rezultatinė būsena. Nė eikim pas juos, nė ką, vis tiek bus išvažiavę. Vilky (DAK). Jonui šiemet liko boba (paskutinė pradalge) mukirsti, jis kitamet bus jau vedęs. Brt (LKŽ I 783–784). Ir nelaimingas tas žmogus, kurs veido ašarą neplovė: jam uždarytas bus dangus! MairRR I 107. Pavartotos būsimojo laiko kontekste, būsimojo laiko sudurtinės atliktinės formos savo reikšme santykiauja su būsimojo laiko vientisinėmis formomis: jomis nusakoma rezultatinė būsena, vienalaikė su vientisinių formų reiškiamais veiksmais, bet pasiekta ankstesniu veiksmu. Tie po tiesos žvaigžde bus gimę, ženkle negęstančios dienos, — jie negirdės kurtaus sprogimo, šiurpios bombonešių dainos. SNėrP1 284. Eisma pirtin paskui vyrų – 3. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 33 visas gailumas bus prapuolęs. Ktk (LKŽ III 30). Sugrįžęs žentas, ūkis bus išpūstytas... SimonVK II 67. Kaip ir kitos atliktinės formos, būsimojo laiko formos dažnai vartojamos pagrindinio ir šalutinio sakinio veiksmų laiko santykiams reikšti. Gerai, pirma aš tau pagiedosiu, o kai tu būsi pailsėjusi, tu eisi pietų virti, taip? SimonVK II 88. Mūsų pievose ir vėlė žvangės nuo ryto dalgės, visi, kas dirbt bus kilę, linksmi dirbs, dirbs pavalgę. GirR II 257. Jei tokiais atvejais pamėginsi išsiaiškinti, kiek ilgai liga bus trukusi, paprastai gausi labai neaiškų atsakymą. AvižATD 5. Tik kur jau aš bematysiu, jeigu būsiu užkasta, kaip tu sakai. BaltPV1 I 188. Kad vasarojus prieis, rugius jau būsim suvežę. Knv (LKŽ II 793). Kai nueisi, bus jau visas puodas jos priverktas ašarų. JablRR I 310. § 27. Būsimojo laiko sudurtinės atliktinės formos vartojamos su dabartimi susijusiems spėjimams reikšti. Dažniausiai jos reiškia spėjamą konkrečią rezultatinę būseną, trunkančią kalbamuoju momentu. Piemuo pašėmė botagą pačiaukštinti ir dabar jau kažkur bus nučiaukšinęs. Grš(LKŽ II 65). Tarp žmonių tačiau plačiai eina gandas, kad stačiai velniui bus užrašęs sielą nuo anos baisios nakties, kai, apgautas įtarties, nuskandino savo mielą. MairRR I 167. Leisk, tėve, pirmąkart pabėgioti, ar tavo juodžemiška išmintis nebus pridengusi šešėliais saulę, kuri ir šviečia, ir gaivina žmogų? SruogR III 499. Aš jau matau, kas čia kaltas; mus bus apšmeižusi piktoji teta! BalčHP1 5. Ir ėmė Dovydai aimanuoti, kas čia bus pagrobęs jų „humašką“. VaižgDD 123. Net prie altoriaus Gailiūnikė nė „ja“ nepasakiusi. Bet tai bus pramanyta. SimonVK I 324. Rečiau būsimojo laiko atliktinės formos reiškia spėjamą apibendrintą rezultatinę būseną. Tu, matyti, būsi ten dirbęs. Grž (LKŽ I 994). Juk būsi girdėjusi, kad Gaidys ją (žmoną) nusipirko? SimonVK I 315. Senovėje kamanos latviams bus buvę du kreivo medžio kamienu, t.y. dvi pavaži. BūgKS 19. Tu tikrai būsi ją matęs. Prm (DAK). Spėjimo reikšmę lemia būsimojo laiko specifika. Kadangi būsimojo laiko formos reiškia ne tai, kas tikrai vyksta arba įvyko, bet tai, kas tik gali įvykti ir yra daug mažiau tikra, jos tinka ir ne visai tikrai žinomiems, spėjamiems dalykams nusakyti10. § 28. Kada-ne-kada būsimojo laiko atliktinėmis formomis nusakoma įprastinė rezultatinė būsena, kartkartėmis pasikartojanti dabartyje (a) arba praeityje (b). a) Žiūrėk, lyja kaip iš kibiro ar šąla iki poškėjimo — Jokūbas visada gyvas. Nors iš vakaro bus smarkiai įtraukęs, vis tiek ateis (trš). Biržiai nei baisūs, nei klastingi, tik šelmiai prigavikai. Šep, šep, šep smulkiais savo lapeliais; rodos, niekur nieko, o žiūrėk — ir būsi atsidūręs kur kitame krašte. VaižgDD 79. Mūsų vyrams jau nepasiceravosi — vienam tas, kitam kitkas bus prakiuręs. Vž (LKŽ II 8). b) Pritrūko maisto vaikams, nemitusi Martynienė turėjo parduoti didžiąją pagalvę. Už tuos pinigus pirkinėjo maisto. Rytą, išeidama prie tetos, ką nors pravirusi paliks prie Barboros ugnies, prašys, kai sukils vaikai, paduoti... Barbora kartais bus kur išėjusi, o kartais, ir namie būdama, užmirš vaikus. ŽemR II 406—407. 10 Atitinkamos būsimojo laiko sudurtinės formos spėjimui reikšti vartojamos ir kai kuriose kitose kalbose, pavyzdžiui, latvių, vokiečių, anglų, prancūzų, bulgarų. 34 Šiais atvejais būsimojo laiko atliktinės formos stiliaus sumetimais vartojamos vietoje esamojo arba būtojo kartinio bei būtojo dažninio laiko atliktinių formų11. § 29. Kartais būsimojo laiko sudurtinėmis atliktinėmis formomis pasakoma tokia ankstesniu veiksmu pasiekta rezultatinė būsena, kuri iš tiesų trunka jau kalbamuoju momentu, tik kalbėtojo priskiriama ateičiai. — Dabar būsiu ir vilką matęs, — tarė Jonas, eidamas iš žvėryno. JabRR I 317. Dabar jis (Mykoliukas) bus radęs naują erdvę, kuriai vėl šypsosis, kuria gyvens dėl kurios nematys dienos vargų ir sunkumų. VaižgDD 29. Nors an senatvės būsiu buvus Kaune. Kvr(DAK). Dabar ir aš būsiu bartas. JabRR I 318. Sudurtinių atliktinių laikų reikšmės santykis su veiksmažodžių veikslu § 30. Sudurtinės atliktinės laikų formas turi tiek eigos, tiek įvykio veikslo veiksmažodžiai, tačiau daugiausia vartojamos įvykio veikslo veiksmažodžių formos. Tai galima paaiškinti tuo, kad sudurtines atliktines formas sudarantys būtojo laiko dalyviai daromi taip pat daugiausia iš įvykio veikslo veiksmažodžių. Eigos veikslo veiksmažodžių atliktinės formos rezultatinės būsenos reikšmę turi žymiai silpnesnę, negu įvykio veikslo veiksmažodžių formos, nes jų žymimas veiksmas yra neįvykęs ir nepasiekęs kokybinių veikėjo veiklos ar būsenos permainų. Sudurtinėms atliktinėms formoms būdinga rezultatinės būsenos reikšmė kartais turi įtakos veiksmažodžių veikslo reikšmei. Pavyzdžiui, atliktinės formos tų veiksmažodžių, kurių būtojo kartinio laiko vientisinės formos gali turėti čia eigos, čia įvykio veikslo reikšmę (baigė, lėmė, skyrė, grįžo, virto, pirko, kvietė ir pan.), dažniausiai vartojamos įvykio veikslo reikšme. Po kapą metų esame jau baigę — jau nebedaug žemelės mums bereikia... TilvU 58. Ir pamilo visi Meilūžę už jos linksmą būdą, už gerą širdį, o ypač senas šešuras Kirklys, kuriam dievai tikros dukružės nebuvo lėmę... KrėvP 33. O kadangi ji buvo neseniai grįžusi iš ligoninės, tai ir atsižvelgė į jos būklę. SimonVK II 392. Gulėjo žemė po sniegu sušalus. Ir duona buvo virtus akmenim. TilvU 135. Tič tik, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys ir ponus taip, kaip ir mus, šudop suvadinęs, algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys. DonR 104. Taip pigiai tokį atlaiką buvau pirkusi, ir koks gražus sijonukas išėjo! Grk (LKŽ I 319). Visi narsieji karvedžiai buvo kritę, o su jais ir liuosybė tėvainės į kapus įžengė. DaukRR 129. Jei taip reikalas pavirto, — tai, matyt, taip buvo skirta... BinkRn 130. Ylakių medinė bažnyčia yr du kartu durta — iš pryšakio ir iš užpakalio. Šts (LKŽ II 648). Pamokos gimnazijoje dar tebėjo savo ruožtu, tačiau trimestras jau buvo baigtas. VienR V 149. Be to, dažniausiai įvykio veikslo reikšme vartojamos atliktinės formos tų veiksmažodžių, kurie šiaip yra eigos veikslo, tik jų būtojo kartinio laiko vientisinės formos gali turėti įvykio veikslo reikšmę (pvz.: Ar daug šiemet sėjote linų?). Nedaug buvau sėjęs, ale kad gera byra buvo, tai duonikei užteks. Šmk (LKŽ I 685). O kap tik tą dieną buvo piovę avį, tai gerai pavalgy(d)ino. VIkv (DT). Jis pa- 11 Įprastiniams dabarties ir praeities veiksmams nusakyti vartojamos taip pat ir būsimojo laiko vientisinės formos, žr. J. Pikčilingis, Veiksmažodžio laikų vartojimas, „Tarybinė mokykla“, 1958, Nr. 8, p. 29. 3° 35 manė, kad tai plėšikas, ištrūkęs beprotis, pagaliau, kad tai grafas Drakula, apie kurį buvo ne per seniai skaitęs knygą. CvR III 84. Brakšt iš po pat nosies ir nutraukė du sijonus ir dvi skepetukes... Bet kokias? Šilkines, kur po tris rublius buvo mokėta! ŽemR II 292. Tas krežis buvo pintas iš lanksčių žilvičių. Slnt (LKŽ VI 559). Karalienė, ne visai pasitikėdama to laiško aiškumu ir širdingumu, nes jis buvo vokiškai rašytas, pati dar savo ranka pridėjo kelis žodžius lietuviškai. SimonVK I 110. O kai kada visos kitos veiksmažodžio asmenuojamosios formos turi eigos veikslo reikšmę, tik atliktinės — įvykio. Šalusi yra — bus gleimota važiuoti. Ggr (LKŽ III 409). Spauda drausta buvo. Alv (DAK). Visos neveikiamosios atliktinės formos dažniausiai turi įvykio veikslo reikšmę. Iš dalies tai priklauso nuo jas sudarančių būtojo laiko dalyvių. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai, nors padaryti iš eigos veikslo veiksmažodžių, gana dažnai turi įvykio veikslo reikšmę, pvz.: džiovinta duona, kepti obuoliai, virtos bulvės, sukti siūlai, megzta kepurė, lopyti kailiniai ir pan. Sudurtinių atliktinių laikų vartojimas XVI—XVII a. raštuose § 31. Sudurtinių atliktinių laikų vartojimas XVI—XVII a. raštuose iš esmės nesiskiria nuo jų vartojimo dabar. Dažniausiai šiais laikais nusakoma ankstesniu veiksmu pasiekta konkreti rezultatinė būsena, trunkanti tam tikru dabarties, praeities arba ateities momentu. Tada mes nug tos prisegos norim walni buti, kurę mes taw prisieke esme. BrB Joz 2,20. Kelese Christus nug smertes | Weisdeket kur est gulejes. Mž 278. Didžiaturis, kuris wilkieio purpuru ir labai plamu baltu dungalu, pragary ira pakastas. SP 55. Per dirwu žmogaus tinginio pereiau ir per winiciu durno wiro, a sztay wisa ap žielus buwo dilginėmis, ir apdingi aba apkieti buwo wirszu ios erszkiečių, ir twora iš akmeniu pagadinta buwo. SP 321. O kaip Saule buwa nussileidus, liepe ghis anus nug medziu nuimti, ir numeste (padrebti) ing ana Dūbe kurioie buwa nussislepe. BrB Joz 10, 27. O kaip busit Miestana insigawe (miestą paėmę) tada ghi ugnimi uszdekite. BrB Joz 8,8. Ir szmones kurios bus sutwertas garbins Wieschpati. Mž 474. Rečiau atliktinės formos reiškia apibendrintą rezultatinę būseną, pasiektą neapibrėžtos praeities veiksmu. Tenai ghi regesit, kaip ghis tumus ira biloies. BrP II 4. Kas yra pirm’ wiėnu wardu wadinta kriksczionis, tai nu wadina Luterionais, kitas Zwinglionais, kitas Kalwinistais. DP 246. Tadda anis ... weikiei paklisdawa isch kelio, kurio Tewai iu waikschczoie buwa. BrB Teis 11,39. § 32. Dėl kitų kalbų įtakos sudurtinės atliktinės laiku formos XVI—XVII a. raštuose kartais vartojamos ne taip, kaip dabar. Esamojo laiko sudurtinėmis atliktinėmis formomis, panašiai kaip būtojo kartinio laiko vientisinėmis, pasakojami praeities įvykiai, visiškai nesusiję su dabartimi. Diewe kada aei pirm žmogniu | tawa: ir peraeies essi gire pustie. Zeme drebeia ir dagus lascheia del | buties to Diewa ant Sinai. Mž 288. [Jobas] turėja sunus septinis | Priegtam labai grazžias tris dukteris | Kurius Diewas didei est milejies 36 sweikata palaimi est ghims dawes. Mž 431. Ir tikôs arba tâpę est’, kad’ besedédamas sú ieis ėme duna, ir žėgnôjo ir lauzė, ir talio iiėmus. DP 192. Issai tare ir tâpę est wissa, iissái išâke, ir sutwerti yra wissi dáiktai: Zodžiu sawiu padarė izg niéko wissa. DP 133. Atėio Christus ant’ musu miserios, trószko alku, nuwárginos, miegóio, stebúklingus dáiktus dare, pikta kęnte: nuplaktas yr’ erszkezeis karunawôtas, susspiauditas, plástakomis iszm ustas ant’ medžio pakabintas: iétimi pradúrtas, karsté padétas, bet’ trečią dieną kėlės iz numirusiu. DP 200. Ir kaip ischkalbeia regintiemus wissims pakeltas est nůg žemes ant auksta. Mž 303. Daugiausia šitaip pavartotų esamojo laiko atliktinių formų pastebėta M. Mažvydo raštuose (giesmėse), šiek tiek pasitaiko M. Daukšos postilėje, o neveikiamųjų formų – ir kitų autorių raštuose. Kadangi daugumos M. Mažvydo giesmių originalai mums buvo neprieinami, sunku pasakyti, kokias veiksmažodžių formas ten atitinka mūsų esamojo laiko atliktinės formos. Su originalu galima palyginti tik vieną iš lenkų kalbos verstą giesmę su šitaip pavartotomis atliktinėmis formomis. Isch Marias Czistas pannas | Gimes estì (lenk. narodzil się) szmagus tikras| Ir isch malanes sawa teisei | Vsz mus greschnus praszuwusius | Nomires est (lenk. jest ci umarl) ant kriszaus | Ir deiuiste sawa mace | Isch nomirusiuu kiele (lenk. jest wstal). Mž 367—36812. Kaip matome, viename ir kitame tekste pavartotos veiksmažodžių formos sutampa tik iš dalies. M. Daukšos postilėje šitaip pavartotos esamojo laiko veikiamosios atliktinės formos visur atitinka lenkiško originalo būtojo laiko vientisines formas, tačiau versdamas M. Daukša, matyti, naudojosi ir lotynišku tekstu (plg.: ir tikôs arba tâpę est’ DP 192, ssâlo sie WjP 407, factum est Luk 24, 30). Galimas daiktas, kad lotynų kalba bus veikusi ir M. Mažvydo giesmių vertimus. Galėjo jiems daryti įtakos ir vokiečių kalba, kur perfekto formų reikšmę daugeliu atvejų gana sunku atskirti nuo preterito reikšmės13. Tam tikrą akstiną vartoti atliktines formas tolimos praeities veiksmams nusakyti galėjo duoti ir pati esamojo laiko atliktinių formų reikšmė: reikšdamos apibendrintą rezultatinę būseną, esamojo laiko atliktinės formos turi labai ryškią neapibrėžtos praeities veiksmo reikšmę. Esamojo laiko neveikiamosios atliktinės formos, pavartotos pasakojant praeities įvykius, M. Daukšos postilėje yra atsiradusios dėl pažodinio vertimo: visais atvejais atitinkamose lenkiško teksto vietose yra pavartotos neveikiamosios formos, sudarytos iš būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių su pagalbinio veiksmažodžio būti esamojo laiko formomis arba be jų. Pastarosios savo ruožtu yra pažodžiui išverstos iš lotynų kalbos, kur šiais atvejais vartojamos tokios pat sudėties sudurtinės neveikiamosios perfekto formos (plg.: O teip’ W. Jėzus, kad’ iėmus tatai passakė, imtas yrà ing dagu. DP 225; wžiety jest WjP 379; assumptus est. Mork 16, 19)14. 12 Lenkiškos formos cituojamos pagal Chr. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, Oslo, 1929, p. 39. 13 Žt. W. Wilmanns, Deutsche Grammatik, Abt. III, Hälfte 1, Strassburg, 1906, p. 189—191. 14 Kalbėdamas apie tokios pat sudėties ir taip pat pavartotas neveikiamąsias formas XVI—XVII a. rusų kalbos rašytiniuose paminkluose, P. Kuznecovas taip pat laiko jas atsiradusias dėl lotynų kalbos įtakos, žr. П. С. Кузнецов, К вопросу о сказуемостном употреблении страдательных причастий в русском литературном языке XVIII и начала XIX века, „Труды института русского языка АН СССР“, т. II, 1950, p. 164—166. 37 § 33. Pažodžiui verčiant, esamojo laiko neveikiamosios atliktinės formos kartais pavartojamos ir ateityje numatomai rezultatinei būsenai nusakyti. Imkite Dwasią S., kurių atlaísite núdemes... yra iėmus atlaištos (= są odpuszczone WjP 429; remittuntur Jon 20, 23), o kurių vžturesite... yra iėmus vžtūrėtos (= są zátrzymane WjP 429; retenta sunt Jon 20, 23). DP 203. Imket schwenta Dwasę, kuriemus griekus atleisite, themus ira atleisti, ir kuriemus nutwersite, themus ira nutwerti. BnP II 42. § 34. Pažodžiui iš lenkų kalbos yra išverstos veiksmažodžių galėti, turėti, reikėti būtojo kartinio laiko veikiamosios atliktinės formos, pavartotos praeities veiksmo reikšme. Nes ir tassai galėjęs bù (= byl mog WjP 274) padarė įžkalbėtis, kaip ir musiszkèi ne įtikimiei įžkalbinėjies. DP 126. Ir įdant jos didumas szirdisčia mūsų wirpsotų, ant pastaros weczėrios, kad awinėlį wełkos su mokytinies sawáis atatėjęs, turėjęs buwo (= mial byl WjP 554) eit tųg to pasaulo Tėwop, szitą sakramentą įstate. DP 268. Reikė bù (= potrzeba bylo WjP 404), įdant W. Christus kentėtu, ir teip įdant' įeitų ing garbę sawą. DP 191. Išvados 1. Pagrindinė sudurtinių atliktinių veiksmažodžio formų reikšmė yra santykinė-rezultatinė: atliktinės formos reiškia ankstesniu veiksmu pasiektą rezultatinę būseną, trunkančią tam tikru dabarties, praeities arba ateities momentu. Visų laikų atliktinėms formoms būdingi du šios reikšmės atspalviai: konkrečios rezultatinės būsenos ir apibendrintos rezultatinės būsenos. Konkrečią rezultatinę būseną dažniausiai reiškia įvykio veikslo veiksmažodžių formos, o apibendrintą — eigos veikslo. 2. Sudurtinės atliktinės formos santykiauja su atitinkamo laiko vientisinėmis formomis iš vienos pusės kaip tam tikros skirtingos plačiąja prasme suprasto veikslo formos, o iš kitos pusės — kaip santykinės ir absoliutinės laiko reikšmės formos. 3. Būtojo kartinio laiko atliktinės formos gali turėti tam tikrą konteksto sąlygojamą reikšmės atspalvį: įvykio veikslo veiksmažodžių formos reiškia nutrauktą rezultatinę būseną, o eigos veikslo veiksmažodžių formos — nutrūkusį praeities veiksmą. 4. Būsimojo laiko atliktinės formos dėl būsimojo laiko specifikos labai dažnai vartojamos modaline spėjimo reikšme. Šiais atvejais savo laiko reikšme jos prilygsta esamojo laiko atliktinėms formoms. 5. Sudurtinių atliktinių formų santykinė-rezultatinė reikšmė kartais turi įtakos veiksmažodžių veiksliui, dėl to kai kurių eigos veikslo veiksmažodžių atliktinės formos vartojamos įvykio veikslo reikšme. 6. Esamojo ir būtojo kartinio laiko sudurtinių atliktinių formų reikšmė gana dažnai vartojamos būtojo kartinio laiko vientisinės formos, tačiau jos paprastai skiriasi tam tikru niuansu: palyginti su sudurtinėmis formomis, vientisinės turi ryškesnę ankstesniojo veiksmo reikšmę ir silpniau tereikšia jo ryšį su vėlesniu laiko planu. Dėl to vienų ir kitų formų vartojimas šiek tiek skiriasi. 7. XVI—XVII a. raštuose sudurtinės atliktinės formos vartojamos panašiai, kaip ir dabar. Pastebėti skirtumai nuo šių dienų vartosenos yra atsiradę dėl kitų kalbų įtakos. 38 ЗНАЧЕНИЯ И УПОТРЕБЛЕНИЕ СЛОЖНЫХ ЗАВЕРШЕННЫХ ВРЕМЕННЫХ ФОРМ Н. СЛИЖЕНЕ Резюме В статье освещаются значения и употребление сложных завершенных временных форм изъявительного наклонения главным образом в современном литовском литературном языке, но для сравнения также привлекаются материалы из литовских памятников XVI—XVII в.в. Основное значение сложных завершенных временных форм литовского языка является относительно-результативным: завершенные формы обозначают предшествующим действием достигнутое результативное состояние, которое продолжается в определенный момент настоящего, прошлого или будущего. В зависимости от контекста все завершенные временные формы могут обозначать или конкретное результативное состояние, достигнутое конкретным предшествующим действием, напр.: Kur tvartai buvo, dabar riogso mūrai; iš tų mūrų atkvepia kvapas: daug gyvų daiktų yra čia sudegę. — Где хлева стояли, сейчас торчат каменные стены; от этих стен приходит запах: много живых существ здесь сгорело (досл.: суть сгоревшие) (И. Симонайтите), или обобщенное результативное состояние, достигнутое обобщенным действием неопределенного прошлого, напр.: Juk Vilius yra laikęs Ilzę savo glėby, gal jis ją karščiau mylėjo, negu ją — Grėte. — Ведь Вилюс держал (досл.: есть державший) Ильже в своих объятиях; может быть, он ее более горячо любил, чем ее — Грете (И. Симонайтите). Первый оттенок значения чаще приобретают завершенные формы глаголов совершенного вида, а второй — формы глаголов несовершенного вида, особенно формы настоящего времени. Значение сложных завершенных форм соотносится со значением простых форм соответствующего времени, так как действие, выраженное завершенными формами, определяется как предшествующее не только достигнутому результативному состоянию, но и всем одновременным с ним действиям и состояниям, выраженным соответствующими простыми временными формами. Поэтому сложные завершенные формы часто употребляются для выражения временных отношений между действиями главного и придаточного предложения. Таким образом, сложные завершенные формы соотносятся с простыми временными формами с одной стороны как формы, имеющие относительное временное значение, а с другой стороны — как формы с результативным значением, т.е. в видовом плане, если понимать вид в широком смысле. Сложные завершенные формы прошедшего однократного времени, употребленные в соответствующем контексте, приобретают некоторый обусловленный контекстом оттенок значения. Формы глаголов совершенного вида обозначают прерванное результативное состояние, достигнутое предшествующим действием, напр.: Tu negirdėjai, šiąnakt vėl kažin kas buvo atėjęs avižų vogti. — Ты не слышал, в ту ночь опять кто-то приходил (досл.: был пришедший) воровать овес (А. Венуолис). Формы глаголов несовершенного вида обозначают прерванное предыдущее действие, напр.: Jau buvo norėjęs prašytis į 39 kalėjimo ligoninę, bet, pasitaręs su manim ir kitais kaimynais, nusprendė lukterti — gal dar pasitaisysiąs. — Хотел было (досл.: был хотевший) уже проситься в тюремную больницу, но, посоветовавшись со мной и с другими соседями, решил подождать — может еще поправится (А. Венуолис). Иногда в этих случаях значение сложных завершенных форм является близким значению сложных начинательных форм прошедшего однократного времени, ср.: Uožvienė buvo benorinti į turgų važiuoti, bet suleido kelionę. — Теща хотела было (досл.: была хотящая) на базар ехать, но не поехала (И. Симонайтите). Сложные завершенные формы будущего времени, кроме своего основного относительно-результативного значения, очень часто употребляются с модальным значением предположения, напр.: Juk būsi girdėjusi, kad Gaidys ją (žmoną) nusipirko? – Ведь ты, пожалуй, слыхала (досл.: будешь слыхавшая), что Гайдис ее (жену) купил? (И. Симонайтите). Их временное значение в таких случаях совпадает со значением завершенных форм настоящего времени. Относительно-результативное значение завершенных форм иногда оказывает влияние на глагольный вид. Поэтому сложные завершенные формы некоторых глаголов несовершенного вида часто употребляются со значением совершенного вида. Простые формы прошедшего однократного времени в соответствующем контексте довольно часто получают значение, очень близкое значению сложных завершенных форм настоящего или прошедшего однократного времени. Все-таки значение простых временных форм в таких случаях не является эквивалентным значению сложных завершенных форм: простые формы имеют более яркое значение предшествующего действия и слабее выражают его связь с последующим планом времени. В зависимости от контекста это различие проявляется в большей или меньшей степени. В литовских памятниках XVI—XVII веков сложные завершенные формы по своему употреблению обычно не отличаются от соответствующих форм современного литовского языка. Некоторые различия возникли из-за влияния других языков (например, польского, латинского). 40