Veikalas apie baltiškų vietovardžių slavinimą ir slaviškų lietuvinimą

»yTka“=suT. ant-uka ,,eine Schnepfe“ Mielke I 6, aftukas ,,saxicola oenanthe* Disetos (ep. Vozgéliai), antuky's ,,7.c.“ Veliuona“®. Str. ,,Die Metatonie im litauischen und lettischen“ K. Baga nurodo Zodzius aftukas ir ifitukas turint priesaga -ukas ir vél sugretina su Zodziu dntis ,,Ente“. E. Frenkelio etimologiniame lietuviy kalbos Zodyne ZodzZio antis ,,Ente“ straipsnyje randame Zodzius antuka »schnepfe“, afitukas .,,saxicola oenanthe, wheat ear, Weisskehchen“, antikas (Dusetos), intukas (Tauragnai, Bez. Utena), antukjtis (Veliuona) ,,Steinschmatzer, Steinschnapper“*. Siais sugretinimais sunku patikéti, nes kiltupys j anti niekuo némaz nepanagus. K. Biiga truputj suklaidino, tur bit, Chr. G. Milkés ir kiti Zodynai, kur ZodZio antuka reik’mé nurodoma ,,eine Schnepfe, t. y. slanka“. Akademiniame ,,Lietuviy kalbos Zodyne“ Sis netikslumas jau pataisytas: Zodis antuka jame nukreipiamas j antuks, o pastarasis j antikas ,,Oenanthe oenanthe“. Dialektiniy terminy antukas ir intukas daryba tiksliau bity ai8kinti taip: anté+-ukas ir inté+-ukas. ,,Lietuviy kalbos Zodyne“ nurodoma, kad ZodZiai afité ir ifté turi »peludés* reikSme. Be to, Zodis a/ité (kaip ir aftis) turi dar ir ,,krosnies uZuangés“ reikSme. ,,UZnarvio, uZuolandos*-—,,peludés“ reikSmiy koreliacija labai akivaizdi. Su Siais ZodZiais siejant aukStaiti8kq kiltupio pavadinima, galima itikinamiau ji paaiSkinti. K. Gaivenis VEIKALAS APIE BALTISKU VIETOVARDZIU SLAVINIMA IR SLAVISKY LIETUVINIMA Jurgen Prinz, Die Slavisierung baltischer und Baltisierung slavischer Ortsnamen im Gebiet des ehemaligen Gouvernements Suvalki, Wiesbaden (Otto Harrassowitz leidykla), 1968, 320 p. su Zemélapiu. Baltisky vietovardZiy ir asmenvardziy slavinimo problema lingvistinéje literatiroje keliama ne pirma karta — vien per pastaraji deSimtmetj pasirodé keli darbai, skirti Siam Klausimui'. Tatiau recenzuojama J. Princo knyga savo apimtimi toli pralenkia kitus Sios srities veikalus. Knyga susideda i8 jvado, deSimties skyriy ir iSvady. Knygos gale autorius pateikia tematine rodykle. Ivade J. Princas, be kita ko, atkreipia akis j balti8kosios toponimijos, randamos slavy kraStuose, nagrinéjimo sunkumus. Jis pateikia pavyzdziy i8 V. Toporovo ir O. Trubatiovo knygos ,,AukStutinés Padneprés hidronimy lingvistiné analizé“ (Maskva, 1962), iS H. Salio (H. Schall) darby, rodanéiy, kad dalis Siy autoriy aiSkinty balti8kosios toponimijos relikty gali biti interpretuojami ir kitaip. Bendrosiose pastabose J. Princas trumpai pasako, kokia XIX a. gale — XX a. pradZioje buvo Suvalky gubernijos etniné sudétis, kritiSkai apZvelgia panaudotus °K. Biga, Rinktiniai ra8tai, II, V., 1959, p. 393. ° BE, Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg —Géttingen, 1955, tt., p. 11-12. 1K. O. Falk, Ze studiéw nad slawizacja litewskich nazw miejscowych i osobowych, Scando-Slavica“, IX (1963), p. 87-103; O metodach slawizacji litewskich nazw osobowych i miejscowych. O genezie i rozpowszechnieniu nazw na -arce, ,,Sprikliga Bidrag“, t. 4, Nr.19, Lund, 1964, p.1—16; J. Otrebski, Slawizacja litewskich nazw wodnych i miejscowych, »Z polskich studiéw slawistycznych“, Seria 2, Jezykoznawstwo, Warszawa, 1963, p. 267—286. 194 toponiminius Saltinius. Autorius sakosi, kad tais atvejais, kai vietovardziu lytys ivairiuose Saltiniuose skyrési, jis pateiké jas visas, o kai buvo vienodos, nurodé tik 1923 m. gyventojy sura’ymo proga iSleista knyga ,,Lietuvos apgyventos victos“ (Kaunas, 1925 — toliau L. 23). Vertiniy (,,Die Ubersetzung) skyriuje autorius atkreipie akis i ta fakta, kad balti8kosios ir slavikosios toponimijos sqveikos ypatingumas reikalauja vertima (pvz., liet. Raudéndvaris — lenk. Czerwony Dwér) skirti nuo aiskinimo, semantinio iprasminimo, t. y. i8 esmés nuo semantinés substitucijos (turimi galvoje atvejai, kai neaikios semantikos vietovardZiai dél iSorinio panaSumo ij kokj nors kitos kalbos bendrini Zodi ,,iprasminami*, padaromi aiSkios semantikos, pvz., liet. Visakio Rida — \enk. Wysoka Ruda). J. Princo nuomone, daZniau veréiami tie viety vardai ar ju komponentai, kuriy pirminé reik’mé yra bendresné ir paprastesné. Pvz., liet. Senieji Alksnénai — \enk. Olksniany Stare: vertiama tik savoka senieji, o Alksnénai tik pritaikoma prie lenky kalbos fonetinés sistemos. Autorius kelia i8 pirmo Zvilgsnio gana jidomia minti, kad bidvardZio forma priklauso nuo to, ar kvalifikacinis toponimas sudaro poliarizacine pora, ar nesudaro: jeigu kvalifikacinis toponimas kartu yra ir poliarizacinis, tai jo bidvardis esas ivardZiuotinis (lenku kalboje biidvardis stovis po daiktavardZio), pvz.: liet. Senieji Alksnénai it Naujieji Alksnénai lenk. Olksniany Stare ir Olksniany Nowe; jeigu kvalifikacinis toponimas nesudaro poliarizacinés poros, tai jo biidvardis esas neivardZiuotinis (lenky kalboje jis stovis prie§ daiktavardj), pvz.: liet. Naijas Kdimas lenk. Nowa WieS. Tatiau Si mintis rodosi abejotina. Visy pirma reikia pasakyti, kad vietovardzio Naujas Kaimas yra Zinoma ir gretiminé lytis Naujdsis Kdimas. Be to, yra pavyzdziu, kur kvalifikaciniai vietovardZiai sudaro poliarizacines poras, bet ju biidvardziai yra nejvardZiuotiniai, pvz. Naiijas Striinditis ir Sénas Strinaitis (Svenéioniy r.). Ir atvirk&tiai, kvalifikacinio toponimo, nesudarantio poliarizacinés poros, budvardis gali biti ivardZiuotinis, pavyzdziui, Sendja upé (Alanta). Matyt, biidvardzio forma priklauso ne tiek nuo to, ar toponimas sudaro poliarizacine pora, kick nuo ivardzZiuotiniy bidvardziy populiarumo tarméje. Siame skyriuje autorius iSkelia daug idomiy vertimo atvejy: verciamas tik epitetas (Kirsnd, Didzidji — Kirsna Wielka), vertiamas visas Zodis (Plikakalnis — Lysa Géra, Alksniné, autoriaus netiksliai rasoma Alksnyné — Olszyna), mazybiné priesaga vertiama mazybe iSreiSkiantiu ZodZiu (Likiskéliai — Likiszki Male) ir kt. Autorius teisingai pastebi, kad Sitoks vietovardZio ,,reik’més“ vertimas galimas, tik esant tam tikroms bilingvizmo salygoms. Substitucijos (ai8kinimo, interpretavimo, die Deutung) skyriuje J. Princas nagrinéja kita vietovardziy saveikos atveji, kuris, skirtingai nuo tik ka aptartojo, galimas ir be bilingvizmo. Kaip jau buvo aukStiau minéta, Cia ,,verciamas“ ne vietovardzio ,,turinys“, ,,reik’mé“, bet forma, kuri abiejose kalbose foneti8kai yra gana panasi. Tatiau vertiantioje kalboje mazZai pakitusi forma daZnai (i8skyrus, svarbiausia, antroponiminius vietovardzius) gauna visai kita turinj (be aukStiau 13” 195 minétojo pavyzdZio Visakio Riida — Wysoka Ruda, dar plg. liet. Moliné : molis — lenk. Malina : malina ,,avieté“). Svarbu turéti galvoje, kad Siuo atveju negali biti ir kalbos apie kokius nors fonetinius désningumus, nes substitucija juos lengvai pazeidzia. Siame skyriuje nagrinéjami: a) vediniai i8 krikStioni8kujy vardy, kurie lietuviy ir lenky (baltarusiy, rusy) kalboje yra panaSiis, pvz., liet. Jokibdniai — lenk. Jakubance (plg. Jokiibas, \enk. Jakub); b) vediniai i8 apeliatyvy, pvz., liet. Pipasodis — lenk. Popasodzie (plg. liet. pupa, lenk. pop ,,popas“); c) formanty substitucijos atvejai, pvz., liet. Kudrénai — lenk. Kudrany ir kt. Ypaé i8samus ir platus yra poskyris apie vedinius i$ apeliatyvy. Jame autorius pastebéjo daug idomiy substitucijos atvejy (pvz.: lenk. gdra — i8 liet. girid, lenk. ostréw — i8 liet. astris, lenk. krasny — i8 liet. krdsnis ir kt.). Kelia abejoniy tik kaimy vardu Drapdliai ir Trumpailiai (p. 60, 83) priskyrimas, kad ir su iSlygomis, prie sudurtiniy dariniy, kuriy antrasis sandas, autoriaus nuomone, sietinas su lietuviy apeliatyvu pdlios, lenkyu kalboje dél substitucijos virtusiu i pole ,,laukas“. Kaimo vardas Drapdliai yra kiles i8 ezero vardo Drapalis, o Sis greitiausiai yra priesagos -alis yedinys, plg. Tab-dlis eZ. Srj. PanaSios darybos greitiausiai yra ir Trumpaliai (plg. dar Trumpaliskiai py. Rokikio raj.). Skyriuje ,,Daiktavardiniai sudurtiniy bei sudétiniy vietovardZiy sandai“ J. Princas detaliai apZvelgia, kaip yra slavinami sudurtiniy vietovardZiy antrieji sandai bei sudétiniy vietovardziy antrieji ZodZiai. Be to, autorius pateikia ir viena kita lietuvinimo atveji. Pvz., autorius mano, kad sudétiniai vietovardZiai, kuriy antrasis Zodis yra bida, gali biti sulietuvintos slaviskos konstrukcijos: lenk. Debowa Buda — liet. Azuolqj Bada, lenk. Czysta Buda — liet. Cysta Biida, lenk. Lipowa Biida — liet. Liepava Bada (p. 74) ir kt. Sj teiginj autorius grindZia tuo, kad lietuviy kalboje sudétiniai oikonimai esa labai reti, o lenky ir apskritai slavy kalbose jie ypaé populiariis. Su pastaraja mintim reikia i§ esmés sutikti, tatiau dél viso vietovardziy modelio su Bada kilmés galima ir abejoti. PavyzdzZiui, kilmininkinis vietovardis AZuolq Budd gali biti ir neslaviikas. Genetyvinj pavidala jis iSlaiké, gal bit, todél, kad jo pirmasis Zodis gZuolas yra i8vestinis, o ilgesni iSvestiniai kamienai lietuviy kalboje Zymiai sunkiau jungiasi su kitais ZodZiais. (Dar plg. Rugény Buda vs., Saravi Bida vs. Kédainiy raj.). Be to, tokie kaimy vardai, kaip Mazdji Biida, Sendji Bada, Naujéji Bada (plg. Cysta Biida), taip pat rodo, kad dalis sudétiniy oikonimu su Badd gali biti savarankiSkai susidare lietuviy kalbos dirvoje, nors pats bendrinis Zodis bada yra slavizmas. Prie sudurtiniy oikonimy, kuriy antrasis sandas yra i$ galas, netinka minéti kaimo vardo Raugalai (p. 76), nes jis yra ne sudurtinis, 0 asmenvardinis vietovardis, kiles i§ pavardés Rdugalas (plg. dar Rduga, Rdéugas, Rdugala), kuri savo ruozZtu greitiausiai sietina su bendriniais Zodziais rdugalas, rdugti ir kt. ISimtim laikomas vietovardis Pirktavieté, Kepurienés (p. 91) i§ tiesy yra ne sudétinis kaimo vardas, o du skirtingi vardo variantai, kurie lietuvi8ki yra tokie: Kepuriné arba Pirktdvieté. Suprantama, kad jie negaléjo virsti vienu sudurtiniu vietovardziu. Nepatikimi Saltiniai autoriy suklaidino ir dél vietovardzio Asitiklés Pamirgiai, kuris raSomas jvairiai (Pamurgiai, Asiuklés, Asiiiklenskiai, \enk. Pomorgi Osiuklanskie), kilmés (p. 91). Sio oikonimo pirmasis Zodis Asiiiklés yra greta esantio 196 kito kaimo vardo Asifiklé kilmininkas. Vadinasi, pagal daryba tai paprastas kilmininkinis vietovardis ir apie jo pirminj slavi8ka charakterj néra pagrindo kalbéti. Kaimo vardo Makauskai (lenk. Makowszezyzna) pirminiu Saltiniu J. Princas laiko rekonstruojamg lenkiska arba rusiSka praforma *Makosckoe. Tatiau Si rekonstrukcija ¢ia nereikalinga, nes kaimo vardas Makauskai yra kiles i§ pavardés Makéuskas. Skyriuje ,,Priesagos“ pirmiausia parodoma, kaip yra slavinami lietuviy priesaginiai oikonimai. Autorius atskirai aptaria kiekviena priesaga, nurodydamas jy lenkiSkuosius variantus. Be kita ko, autorius pateikia pavyzdZiu, kur vietoje lietuviy oikonimo su maZybine priesaga lenky kalboje yra kvalifikacinis vietovardis, kurio pirmas Zodis yra biidvardis male ar pan., plg. liet. Likiskéliai—lenk. Likiszki Male (p. 105). Tai labai jdomiis atvejai, ta¢tiau kartais mazZybés vertiniais ju, gal bit, ir netinka laikyti, ypaé tais atvejais, kai Zinomos ir lietuvi8kos sudétinés formos, plg. liet. Geistariikai, lenky Giejsztory Male, E. Volterio—Geistarai MaZai*. Reikalas tas, kad autorius gretina skirtingy epochy uZraSymus (dabartinj ir XIX a. pabaigos). Galimas daiktas, kad ¢ia ne mazybé skirtingai iSrei8kiama lietuviy ir lenky kalbose, o lenky kalbos lytys rodo vienu kitu atveju galéjus biti ir tarping lietuviskaja konstrukcija (pvz.,* MaZieji Geistarai). Priesaginius vedinius nuo nepriesaginiu autorius skiria visai gerai. Pastebéta tik pora netikslumy: vietovardi Bedaliai autorius laiko priesagos -el- || -élvediniu, nors tai greitiausiai yra tik apeliatyvo bedalis (plg. dalid) daugiskaita; tos patios priesagos vediniu autoriaus laikomas vietovardis Puskepaliai yra asmenvardinis, kiles i sudurtinés pavardés Piskepalis (plg. pusé, képalas). Antrojoje Sio skyriaus dalyje autorius pateikia savita atvirkStinj pirmosios skyriaus dalies vaizda, parodydamas, kokios lietuviSkos priesagos atitinka slaviskasias. Tiesa, antroji dalis néra visiska pirmosios kopija, nes Gia nerandame dalies priesagu, nagrinéty pirmojoje dalyje arba susipaZistame su pirmojoje dalyje neminétais vediniais. »,PrieSdéliy“ skyriuje, kuris yra vienas trumpiausiu, nes ir patiy prieSdéliy, vartojamy oikonimams sudaryti, yra palyginti nedaug, autorius apzvelgia, kaip yra slavinami (daZniausiai lenkinami) prieSdéliniai gyvenamujy viety vardai. Skyriuje ,,Galinés* J. Princas visy pirma detaliai parodo, kaip yra slavinamos lietuviSky vietovardZiy galiinés -a, -é, -ia, -is, -ys, -(i)us, -ai, -és, -iai, -ys (daugiskaita), -(i)os. Toliau autorius apzZvelgia slavisky galiiniy lietuvinimo atvejus. Si apZvalga, be kita ko, bus reikalinga, sudarant slavisky tiktiniy ZodZiy transkripcijos i lietuviy kalba taisykles. Ypaé platus ir iSsamus yra vokalizmo skyrius. Autorius pirmiausia parodo, kokiais slavy, daugiausia lenky kalbos balsiais yra pakeitiami lietuviSkieji. Be to, J. Princas stengiasi nustatyti, kur tai jmanoma ir yra prasmé, pakeitimy daznuma. Skyriuje pateikiami, triikstant autentiSky formy, ir vardy variantai. Daugeliu atvejy tai naudinga, bet kartais autorius tuo per daug iSpletia darba, ypaé tada, kai duoda lietuvikujy formy ,,variantus“. Tie ,,variantai* daZniausiai yra aiSkis iSkraipymai (imti paprastai i§ Volterio) arba tarmybés. Pavyzdziui, lietuviSkyju formy ,,variantai“ su a arba o (p. 179— 180), atitinkantys lenky 9, literatirinéje kalboje turi arba balsj a, arba o, bet ne abu greta: Amalviskiai, Mockdabiidziai, 29. Bon bre p, Cnickn Hacenennbix Mect CysauKcKoli ry6epnnn, C. Tetep6ypr, 1901, p. 38 197 Moliné, Pécvietis, Valiai, Mégiskés, Noreikai, Panoreikupiai, Ropydait Santaka. Visi Sie vietovardZiai yra i8 ty vakary auk8taitiy dialektu, kurie balsj o (kiréiuota ir nekirtiuota) iSlaiko nepakeista. ,,Variantai“ Amoliskés, Mackobiidzis, Maliné ir tt., yra tik iSkraipymai, todél jy negalima statyti i viena greta su tikrais kalbos faktais. Autorius ne visada grieZtai atskiria tarmybes nuo literatirinés kalbos dalyky. Antai, kalbant apie liet. a atliepima lenky kalboje, sakoma, kad, be kita ko, liet. @ gali atliepti ir lenky e: liet. Alksnekiemis (turi biti Alksniakiemis) — lenk. Elksnokiemie. Tatiau Sis pavyzdys Sia nieko nerodo, nes ZodZio pradzios a arba e Siuo atveju yra ne polonizavimo, o tarmés dalykas. Du kiti pavyzdZiai (liet. Agliniskiai ~ lenk. Agliniszki ir liet. Eglinéiské — lenk. Eglincziski) i8 viso be reikalo pateikti, nes abiejose kalbose ZodZio pradzios balsiai yra vienodi. Kartais autorius tarmybémis laiko suslayintas vietovardziy formas. Pavyzdiiui, tarmybémis laikomos (p. 177) lytys (i8 Volterio) Obromiiliai, Olakniskiai, Oleknonys, Otesnykai (i8skyrus ne visai aisky atveji Ofciskiai) yra tik suslavinti ar i8kreipti lietuviSkieji vietovardZiai Abromiiliai (), Alékniskiai, Aleknénys, Atesnifikai. Pasitaiko atvejy, kai autorius i8veda taisykle i§ netiksliy arba neaiSkiy vietovardziu lyéiy. PavyzdZiui, autorius teigia, kad liet. -el-, -erslavy kalbose gali atliepti -i/-, -ir-, ir pateikia tokius pavyzdZius: liet. Aviernydia, Daugerdiskiy k., PoServintis — slay. Asupnuia, Dowgirdyszki, Moumpsuntst. Tatiau minétos lietuviskosios vietovardziy lytys yra arba aiSkiai ikreiptos (Poservintis = turi biti Pasirvintis, plg. Sirvintd), arba nedésningai, greitiausiai dél lenky kalbos itakos pakitusios (Aviernycia — plg. Aviris). Tik dél kaimo vardo Daiigerdiskiai galima abejoti, nes ir tarméje jis dabar tariamas su -er-. Tatiau toks tarimas grei¢iausiai yra nesenas, nes vietovardis, be abejonés, yra kildintinas i§ asmenvardzio Daiigirdas (lytis *Daugerdas nei i8 gyvosios kalbos, nei i$ ra’ty néra Zinoma). Be kita ko, Saknyje ankstiau buvus dvigarsi -ir-, o ne -er-, rodo ir lenkiSkoji Sio vietovardzio lytis Dowgirdyszki (1881 m.). Vadinasi, taisyklé, kad liet. -el-, -erslavy kalbose gali atliepti -il-, -ir-, yra niekuo neparemta, todél ji gali tik Klaidinti skaitytojus. Panasiu bidu bus atsiradgs ir skirsnis apie atliepima liet. e —slavy i, y (p. 201). Visi autoriaus pateiktieji pavyzdziai, kada vietoje liet. e slavy kalbose yra i, y, abejotini. Antai, liet. DidvyZiat || Dedvyziai (autorius pateikia tik antraji varianta) — lenk. Dydwize, Volterio J[u~pmxe: Gia slavikosios formos atitinka lietuviskaja DidvyZiai, 0 ne liet. e slavy kalbose virsta i i, y. Liet. Kresténai —lenk. Krekszezany; Volteris lietuviSkajq lyti pateikia netikslig—Kristénai ir atitinkamai, suprantama, netikslia slaviskaja Kpuxurtanpi. Vadinasi, ir Sia néra jokio e virtimo i i, y. Volterio Neviedys, ,,Lietuyos apgyventy viety“ Niviedé —lenk. Niewietka taip pat nerodo, kad liet. e gali virsti i i, y, nes lytis Niviedé yra netiksli (turi biti Neviedé), o lenkiSkosios lyties ZodZio pradzios nie- (Niewietka) gali biti atsirades pagal lenky neiginj nie. Pagaliau, nepriklausomai nuo to, kokiu bidu vietoje liet. ne-atsirado lenky nie-, apie atliepima liet. e—lenk. i, y vis tiek negalima kalbéti. PanaSiai galima aiskinti ir kitus Siame skirsnelyje pateiktus pavyzdzius. Vadinasi, teiginys, kad liet. e gali virsti slavy kalbose j i, y, yra nepagristas. Jis, matyt, atsirado dél medZiagos nepatikimumo. 198 Neskyrimo tikry lytiy nuo tarmybiy arba iSkraipymy Siame (ir kitame, ,Konsonantizmo“) skyriuje yra gana daug (pavyzdZiui, p. 186, c poskyris; p. 197, c poskyris; p. 201, ¢ poskyris; p. 207, c poskyris; p. 215, poskyris; p. 216, a poskyris, p. 244—247, 1.1.2—1.1.6 poskyriai; p. 250-251, 1.2.3—1.2.6. poskyriai; p. 256, 1.4.4. poskyris ir kt.). Tai maZina iSvaduy preciziskuma ir patikimuma ir veréia labai atsargiai ir net kriti8kai vertinti vokalizmo ir konsonantizmo skyrius. Matyt, autoriui, neturéjusiam patikimos medzZiagos, reikéjo eiti kitu keliu: pirmiausia pateikti neabejotinus, grynai lingvistinius, kalby sistemu apsprestus atitikmenis bei pasikeitimus, 0 po to aptarti (matyt, kiekvienu atveju atskirai) sporadixkas, nedésningas paraleles. Dabar, kada i vokalizmo skyriy, kuris yra ypat ,jautrus“, reikalaujantis juvelyrinio tikslumo, pateko daugybé ne visai aiSkiy, abejotiny ar net netiksliy lytiy, nepatikimy sugretinimy, viso skyriaus verté pastebimai sumaZéjo. Tatiau, neZiiirint nepageidautiny priemaisy, bendra lietuviskojo ir slaviSkojo balsyno atitikmeny vaizda, apskritai imant, vis délto galima susidaryti. Siame skyriuje autorius apZvelgia ir slaviskyjy balsiy atitikmenis lietuviy kalboje. Konsonantizmo skyriuje autorius pirmiausia parodo, kokiais priebalsiais slavy kalbose yra pakeitiami lietuvikieji. Be kita ko, kalbédamas apie liet. priebalsio y atliepima lenky kalboje, J. Princas visai pagristai prieStarauja J. Otrembskiui dél vietovardziy Valkinifkai ir Varénd aiskinimo, pagal kurj slavi8kos formos OspKeHuku ir Opanbi esa atsiradusios dekompozicijos bidu (liet. Varénoje—v-arénoje> B Opauax). Toliau autorius parodo, kaip atliepiami lietuviy kalboje slaviSkieji priebalsiai. PrieSpaskutiniame, deSimtajame, skyriuje autorius aptaria kai kuriuos bendruosius garsinio vietovardziy pasikeitimo, garsinio ,,prisitaikymo“ klausimus, atkreipdamas démesj j balty (lietuviy) ir slavy (lenky) kalby vokalizmo ir konsonantizmo sistemy panaSumus ir skirtumus. Paskutinj knygos skyriy sudaro iSvados, kur autorius, be kita ko, patikslina, sugrieZtina svarbiausiy darbe panaudoty savoky apibréZimus: perkélimo (Umsetzung), substitucijos, jprasminimo (Deutung), vertimo (Ubersetzung) ir kt. Pabaigoje J. Princas trumpai sustoja prie vietovardzio ,,lingvistinés pozicijos“ problemos. Idomi autoriaus mintis, kad vietovardZio prolyté (archetipas) gali biti laikoma surasta tik tada, kai ji rodosi motyvuota garsiSkai, morfologiskai ir semantiskai kalbos sistemoje, buvusioje vietovardZio susidarymo metu. Taigi, kaip matyti ir i8 Sios apzvalgos, recenzuojamasis veikalas yra ne tik platus, bet ir idomus bei reikalingas. Jo praktiné nauda visy pirma bus ta, kad juo bus galima remtis, sudarant lenky-lietuviy ir lietuviy-lenky vietovardziy bei asmenvardziy transkripcijos taisykles. Visas darbas parengtas, apskritai imant, kruop&tiai, metodi8kai yra gerai apgalvotas, planingas. Svarbiausias darbo trikumas yra medzZiagos, kuria autorius remiasi, netikslumas. Jau i$ aukStiau pateikty pavyzdZiy matyti, kaip kKlaidino autoriy nepatikima mediZiaga. Netiksliy vietovardZiy darbe yra labai daug —jy visu iSvardinti néra nei reikalo, nei prasmés, nes Gia ne tiek autoriaus kalté, kiek kity, paleidusiy i pasaulj vietovardZiy saraSus, kuriuose mirgéte mirga Kaidos ir iSkraipymai. Galima tik pasakyti, kad jeigu J. Princas biity turéjes tikslias literatiirines bei tar199 mines vietovardzZiy lytis, jo darbas bity buves kur kas kompakti8kesnis ir precizi8kesnis. Atskiri poskyriai ir skirsniai, suprantama, bity gave visai kita pavidala. IS kity smulkesniy trikuméliy ir netikslumy galima nurodyti pasitaikan¢ias abejotinas etimologijas, ypaé tais atvejais, kai priesaginis oikonimas vedamas tiesiog i8 bendrinio Zodzio, PavyzdZiui, i8 slaviskos kilmés bendriniy Zodziy popas, patasas (< vok. Pottasch), randas (<lenk. rzqd ,,valdzia, valdyba...“), sabalas, taboras, vainycia vedami viety vardai Papiskés, Papiskiai (p. 55), PataSiné (J. Princo netiksliai ra8oma Patasyné), Patasiskés, Patasiské (p. 55), Rdndiské (p. 55), Sabaliskénai, Sabaliskés (p. 56), Tabarai, Tabarauskai (p. 56), Vazniskiai (Gudeliai; J. Princo netiksliai — Vazniskiai), Vazniskiai (Liudvinavas; p. 57) i8 tiesy yra priesagos -iskvediniai i§ asmenvardziy Papas, PatdSius, Rdndis, Sabaljs, Tabaras, Tabarduskas, Vaznis, Vazn}s, Vaznius, Kitas reikalas, kad dalis Siu asmenvardZiy gali biti slavi8kos kilmés. Kaimo vardas Demeniskiai (p. 44) vestinas ne i8 rusy J\empsan ar lenk. Dominik, © i8 liet. eZero vardo Démenas. Vietovardziai Paktonis (lenk. Pokojnie) ir Saldperaugis (lenk. Salopirogi) yra aiskis substitucijos (Deutung) pavyzdziai, bet autorius juos mini tik galiiniy slavinimo skyrelyje. Pasitaiko atveju, kai lietuvi8kosios ir slavi8kosios vietovard%io formos sugretinimo dar nepakanka nustatyti, kuri ju yra pirmesné. Antai, autorius, kalbédamas apie priesagy ir galiiniy pasikeitimus, teigia, kad vietovardZiy Alsénai (p. 65, 126; Garliava), Barsiikai (p. 164; Liudvinavas), Bund6riai (p. 166; Alytus) lenkiSkosios formos Olszany, Borsuki, Bondary esanéios pirmesnés, 0 ju lietuviskieji atitikmenys esa perdirbiniai i$ lenky. Tatiau toks tvirtinimas reikalingas jrodymu, tiksliau, reikalinga vietovardzio istorija. Juk, sakysim, vietovardis Barsikai gali biti susidares véliau, negu j lietuviy kalba atéjo bendrinis Zodis barsukas. Vadinasi, jis gali biti kiles i8 lietuviy kalbos ZodZio (skolinio) barsikas. Tuomet lenkiSkoji vietovardZio galiiné -i tebus tik lietuviSkosios -ai atitikmuo, bet ne atvirk8tiai, kaip teigia J. Princas. Knygos gale autorius pridéjo buvusios Suvalky gubernijos Zemélapj. Tai labai reikalingas priedas, tatiau Zemélapio vietovardziy galéjo biti duotos ir lietuviskosios lytys, bent jau patiy lietuviSkiausiy viety vardy. Pasitaiko vienas kitas citavimo netikslumas, pavyzdziui: L. 23, p. 1 yra Liki¥- kélio, o J.'Princas duoda Likiskéliai; Sabeliskeniai (tiksli forma yra Sabaliskénai) yra L. 23, p. 2, 0 ne p. 1; Jokiiboniai —L. 23, p. 281, o ne p. 218. A, Vanagas NAUJASIS ,,RUSU-LIETUVIU KALBU ZODYNAS“ Rusy-lietuviy kalby Zodynas. Sudarytas, panaudojant spausdinta ir rankraStine medziaga, kuria surinko J. Baronas. Paruosé V. Baronas ir V. Galinis. Redagavo A-H prof. B. Larinas, K-H ir TJ. Macaitis (ats. red.), O-C K. Musteikis. » Mintis“, Vilnius, 1967 (1 d. 569 p., IT d. 622 p.). Zinomas pedagogas ir leksikografas J. Baronas (1873—1952) savo ,,Rusylietuviy Zodyna“ i8leido 1924 m. Antroji jo Zodyno laida, zymiai papildyta ir pa200