Veikalas apie baltiškų vietovardžių slavinimą ir slaviškų lietuvinimą

„yTKa“ =JiKT. ant-uka „eine Schnepfe“ Mielke I 6, afitukas „saxicola oenanthe“ Dūsetos (ep. Vozgéliai), antukys „T.c.“ Veliuona“s, Str. „Die Metatonie im litauischen und lettischen“ K. Būga nurodo žodžius afitukas ir ifitukas turint prie- sagą -ukas ir vėl sugretina su žodžiu dntis „„Ente“. E. Frenkelio etimologiniame lietuvių kalbos žodyne žodžio antis „„Ente“ straipsnyje randame žodžius antuka „Schnepfe“, aiitukas .„saxicola oenanthe, wheat ear, Weisskehchen“, antikas (Dusetos), intukas (Tauragnai, Bez. Utena), antukytis (Veliuona) „Steinschmū- tzer, Steinschnipper““. Šiais sugretinimais sunku patikėti, nes kūltupys į antį nie- kuo nėmaž nepanašus. K. Būgą truputį suklaidino, tur būt, Chr. G. Milkės ir kiti žodynai, kur žodžio antuka reikšmė nurodoma ,eine Schnepfe, t. y. slanka“. Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ šis netikslumas jau pataisytas: žodis antu- ka jame nukreipiamas į antukyps, o pastarasis į antikas ,,Oenanthe oenanthe““. Dialek- tinių terminų antukas ir intukas darybą tiksliau būtų aiškinti taip: anté +-ukas ir intė+-ukas. „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma, kad žodžiai asité ir initė turi „peludės“ reikšmę. Be to, žodis aritė (kaip ir afitis) turi dar ir „krosnies užuangės“ reikšmę. ,,UZnarvio, užuolandos“ —>,,peludės““ reikšmių koreliacija labai akivaiz- di. Su šiais žodžiais siejant aukštaitišką kūltupio pavadinimą, galima įtikinamiau jį paaiškinti. K. Gaivenis VEIKALAS APIE BALTIŠKŲ VIETOVARDŽIŲ SLAVINIMĄ IR SLAVIŠKŲ LIETUVINIMĄ Jurgen Prinz, Die Slavisierung baltischer und Baltisierung slavischer Ortsnamen im Ge- biet des ehemaligen Gouvernements Suvalki, Wiesbaden (Otto Harrassowitz leidykla), 1968, 320 p. su žemėlapiu. Baltiškų vietovardžių ir asmenvardžių slavinimo problema lingvistinėje lite- ratūroje keliama ne pirmą kartą — vien per pastarąjį dešimtmetį pasirodė keli darbai, skirti šiam klausimui!. Tačiau recenzuojama J. Princo knyga savo apim- timi toli pralenkia kitus šios srities veikalus, Knyga susideda iš įvado, dešimties skyrių ir išvadų. Knygos gale autorius pa- teikia tematinę rodyklę. Įvade J. Princas, be kita ko, atkreipia akis į baltiškosios toponimijos, randa- mos slavų kraštuose, nagrinėjimo sunkumus. Jis pateikia pavyzdžių iš V. Toporo- vo ir O. Trubačiovo knygos „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė anali- zė“ (Maskva, 1962), iš H. Šalio (H. Schall) darbų, rodančių, kad dalis šių auto- riy aiškintų baltiškosios toponimijos reliktų gali būti interpretuojami ir kitaip. Bendrosiose pastabose J. Princas trumpai pasako, kokia XIX a. gale — XX a. pradžioje buvo Suvalkų gubernijos etninė sudėtis, kritiškai apžvelgia panaudotus 5 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, V., 1959, p. 393. 6 E, Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg— Gottingen, 1955, tt., p. 11—12. 1 K. O. Falk, Ze studiėw nad slawizacją litewskich nazw miejscowych i osobowych, „„Scando-Slavica“, IX (1963), p. 87—103; O metodach slawizacji litewskich nazw osobo- wych i miejscowych. O genezie i rozpowszechnieniu nazw na -arice, „Sprakliga Bidrag“, t. 4, Nr.19, Lund, 1964, p.1—16; J. Otrebski, Slawizacja litewskich nazw wodnych i miejscowych, „Z polskich studiéw slawistycznych“, Seria 2, Jezykoznawstwo, Warszawa, 1963, p. 267—286. 194 toponiminius šaltinius. Autorius sakosi, kad tais atvejais, kai vietovardžių lytys įvairiuose šaltiniuose skyrėsi, jis pateikė jas visas, o kai buvo vienodos, nurodė tik 1923 m. gyventojų surašymo proga išleistą knygą „Lietuvos apgyventos vietos“ (Kaunas, 1925 — toliau L. 23). Vertinių („Die Ūbersetzung“) skyriuje autorius atkreipic akis į tą faktą, kad baltiškosios ir slaviškosios toponimijos sąveikos ypatingumas reikalauja vertimą (pvz., liet. Raudondvaris — lenk. Czerwony Dwér) skirti nuo aiškinimo, semantinio įprasminimo, t. y. iš esmės nuo semantinės substitucijos (turimi galvoje atvejai, kai neaiškios semantikos vietovardžiai dėl išorinio panašumo į kokį nors kitos kalbos bendrinį žodį „įprasminami“, padaromi aiškios semantikos, pvz., liet. Višakio Rūda — lenk. Wysoka Ruda). J. Princo nuomone, dažniau verčiami tie vietų var- dai ar jų komponentai, kurių pirminė reikšmė yra bendresnė ir paprastesnė. Pvz., liet. Senieji Alksnėnai — lenk. Olkšniany Stare: verčiama tik sąvoka senieji, o Alksnėnai tik pritaikoma prie lenkų kalbos fonetinės sistemos. Autorius kelia iš pir- mo žvilgsnio gana įdomią mintį, kad būdvardžio forma priklauso nuo to, ar kva- lifikacinis toponimas sudaro poliarizacinę porą, ar nesudaro: jeigu kvalifikacinis toponimas kartu yra ir poliarizacinis, tai jo būdvardis esąs įvardžiuotinis (lenkų kalboje būdvardis stovis po daiktavardžio), pvz.: liet. Senieji Alksnėnai ir Naujieji Alksnėnai lenk. Olkšniany Stare ir Olkšniany Nowe; jeigu kvalifikacinis toponimas nesudaro poliarizacinės poros, tai jo būdvardis esąs neįvardžiuotinis (lenkų kalboje jis stovįs prieš daiktavardį), pvz.: liet. Naijas Kdimas lenk. Nowa Wies. Tačiau ši mintis rodosi abejotina. Visų pirma reikia pasakyti, kad vietovardžio Naujas Kaimas yra Žinoma ir gretiminė lytis Naujasis Kaimas. Be to, yra pavyz- džių, kur kvalifikaciniai vietovardžiai sudaro poliarizacines poras, bet jų būdvar- džiai yra neįvardžiuotiniai, pvz. Naiijas Strūnditis ir Sėnas Strūnaitis (Švenčionių r.). Ir atvirkščiai, kvalifikacinio toponimo, nesudarančio poliarizacinės poros, būd- vardis gali būti įvardžiuotinis, pavyzdžiui, Sendja upé (Alanta). Matyt, būdvardžio forma priklauso ne tiek nuo to, ar toponimas sudaro poliarizacinę porą, kiek nuo įvardžiuotinių būdvardžių populiarumo tarméje. Šiame skyriuje autorius iškelia daug įdomių vertimo atvejų: verčiamas tik epi- tetas (Kirsna, Didžioji — Kirsna Wielka), verčiamas visas žodis (Plikakalnis — Lysa Gora, Alksninė, autoriaus netiksliai rašoma Alksnynė — Olszyna), mažybi- nė priesaga verčiama mažybę išreiškiančiu žodžiu (Likiškėliai — Likiszki Male) ir kt. Autorius teisingai pastebi, kad šitoks vietovardžio „reikšmės“ vertimas ga- limas, tik esant tam tikroms bilingvizmo sąlygoms. Substitucijos (aiškinimo, interpretavimo, die Deutung) skyriuje J. Princas nag- rinėja kitą vietovardžių sąveikos atvejį, kuris, skirtingai nuo tik ką aptartojo, galimas ir be bilingvizmo. Kaip jau buvo aukščiau minėta, čia „verčiamas“ ne vie- tovardžio „turinys“, „reikšmė“, bet forma, kuri abiejose kalbose fonetiškai yra gana panaši. Tačiau verčiančioje kalboje mažai pakitusi forma dažnai (išskyrus, svarbiausia, antroponiminius vietovardžius) gauna visai kitą turinį (be aukščiau 13* 195 minėtojo pavyzdžio Višakio Rūda — Wysoka Ruda, dar plg. liet. Molinė : molis — lenk. Malina : malina „avietė“). Svarbu turėti galvoje, kad šiuo atveju negali bū- ti ir kalbos apie kokius nors fonetinius dėsningumus, nes substitucija juos lengvai pažeidžia. Šiame skyriuje nagrinėjami: a) vediniai iš krikščioniškųjų vardų, kurie lietu- vių ir lenkų (baltarusių, rusų) kalboje yra panašūs, pvz., liet. Jokūboniai — lenk. Jakubance (plg. Jokūbas, lenk. Jakub); b) vediniai iš apeliatyvų, pvz., liet. Pūpa- sodis — lenk. Popasodzie (plg. liet. pupa, lenk. pop „popas“); c) formantų substi- tucijos atvejai, pvz., liet. Kudrėnai — lenk. Kudrany ir kt. Ypač išsamus ir platus yra poskyris apie vedinius iš apeliatyvų. Jame autorius pastebėjo daug įdomių substitucijos atvejų (pvz.: lenk. gora — iš liet. giria, lenk. ostrėw — iš liet. aštrūs, lenk. krasny — iš liet. krosnis ir kt.). Kelia abejonių tik kaimų vardų Drapaliai ir Trumpaliai (p. 60, 83) priskyrimas, kad ir su išlygomis, prie sudurtinių darinių, kurių antrasis sandas, autoriaus nuomone, sietinas su lie- tuvių apeliatyvu palios, lenkų kalboje dėl substitucijos virtusiu į pole ,laukas®. Kaimo vardas Drapadliai yra kilęs iš ežero vardo Drapėlis, o šis greičiausiai yra prie- sagos -alis vedinys, plg. Tab-alis ež. Srj. Panašios darybos greičiausiai yra ir Trum- pūliai (plg. dar Trumpaliskiai pv. Rokiškio raj.). Skyriuje ,,Daiktavardiniai sudurtinių bei sudėtinių vietovardžių sandai“ J. Prin- cas detaliai apžvelgia, kaip yra slavinami sudurtinių vietovardžių antrieji sandai bei sudėtinių vietovardžių antrieji Žodžiai. Be to, autorius pateikia ir vieną kitą lietuvinimo atvejį. Pvz., autorius mano, kad sudėtiniai vietovardžiai, kurių antra- sis žodis yra būda, gali būti sulietuvintos slaviškos konstrukcijos: lenk. Debowa Buda — liet. AZuolij Būda, lenk. Czysta Buda — liet. Čysta Būda, lenk. Lipowa Būda — liet. Liepava Būda (p. 74) ir kt. Šį teiginį autorius grindžia tuo, kad lie- tuvių kalboje sudėtiniai oikonimai esą labai reti, o lenkų ir apskritai slavų kalbo- se jie ypač populiarūs. Su pastarąja mintim reikia iš esmės sutikti, tačiau dėl viso vietovardžių modelio su Būda kilmės galima ir abejoti. Pavyzdžiui, kilmininkinis vietovardis AZuolij Būda gali būti ir neslaviškas. Genetyvinį pavidalą jis išlaikė, gal būt, todėl, kad jo pirmasis žodis ąžuolas yra išvestinis, o ilgesni išvestiniai kamie- nai lietuvių kalboje žymiai sunkiau jungiasi su kitais ZodZiais. (Dar plg. Rugėnų Būda vs., Saravij Būda vs. Kėdainių raj.). Be to, tokie kaimų vardai, kaip Mažoji Būda, Sendji Būda, Naujdji Būda (plg. Cysta Būda), taip pat rodo, kad dalis sudė- tinių oikonimų su Būda gali būti savarankiškai susidarę lietuvių kalbos dirvo- je, nors pats bendrinis žodis būda yra slavizmas. Prie sudurtinių oikonimų, kurių antrasis sandas yra iš galas, netinka minėti kaimo vardo Raugalai (p. 76), nes jis yra ne sudurtinis, o asmenvardinis vietovar- dis, kilęs iš pavardės Rdugalas (plg. dar Raduga, Rdugas, Rdugala), kuri savo ruož- tu greičiausiai sietina su bendriniais žodžiais rdugalas, rdugti ir kt. Išimtim laikomas vietovardis Pirktavieté, Kepurienės (p. 91) iš tiesų yra ne =u- dėtinis kaimo vardas, o du skirtingi vardo variantai, kurie lietuviški yra tokie: Kepurinė arba Pirktavieté. Suprantama, kad jie negalėjo virsti vienu sudurtiniu vietovardžiu, Nepatikimi šaltiniai autorių suklaidino ir dėl vietovardžio Asiūklės Pamūrgiai, kuris rašomas įvairiai (Pamurgiai, Asiūklės, Asiūklenskiai, lenk. Pomorgi Osiuk- ldnskie), kilmės (p. 91). Šio oikonimo pirmasis žodis Asiūklės yra greta esančio 196 kito kaimo vardo Asiūklė kilmininkas. Vadinasi, pagal darybą tai paprastas kil- mininkinis vietovardis ir apie jo pirminį slavišką charakterį nėra pagrindo kalbėti. Kaimo vardo Makauskai (lenk. Makowszezyzna) pirminiu šaltiniu J. Princas laiko rekonstruojamą lenkišką arba rusišką praformą *MaxroBcxroe. Tačiau ši re- konstrukcija čia nereikalinga, nes kaimo vardas Makauskai yra kilęs iš pavardės Makduskas. Skyriuje „,Priesagos“ pirmiausia parodoma, kaip yra slavinami lietuvių priesa- giniai oikonimai. Autorius atskirai aptaria kiekvieną priesagą, nurodydamas jų lenkiškuosius variantus. Be kita ko, autorius pateikia pavyzdžių, kur vietoje lie- tuvių oikonimo su mažybine priesaga lenkų kalboje yra kvalifikacinis vietovardis, kurio pirmas žodis yra būdvardis male ar pan., plg. liet. Likiskéliai—lenk. Likisz- ki Male (p. 105). Tai labai įdomūs atvejai, tačiau kartais mažybės vertiniais jų, gal būt, ir netinka laikyti, ypač tais atvejais, kai žinomos ir lietuviškos sudėti- nės formos, plg. liet. Geistarūkai, lenkų Giejsztory Male, E. Volterio — Geištarai Mažai". Reikalas tas, kad autorius gretina skirtingų epochų užrašymus (dabar- tinį ir XIX a. pabaigos). Galimas daiktas, kad čia ne mažybė skirtingai išreiš- kiama lietuvių ir lenkų kalbose, o lenkų kalbos lytys rodo vienu kitu atveju ga- lėjus būti ir tarpinę lietuviškąją konstrukciją (pvz.,* Mažieji Geistarai). Priesaginius vedinius nuo nepriesaginių autorius skiria visai gerai. Pastebėta tik pora netikslumų: vietovardį Bedaliai autorius laiko priesagos -el- || -ėl- vediniu, nors tai greičiausiai yra tik apeliatyvo bedėlis (plg. dalia) daugiskaita; tos pačios priesagos vediniu autoriaus laikomas vietovardis Puskepaliai yra asmen- vardinis, kilęs iš sudurtinės pavardės Puskepalis (plg. pūsė, kėpalas). Antrojoje šio skyriaus dalyje autorius pateikia savitą atvirkštinį pirmosios sky- riaus dalies vaizdą, parodydamas, kokios lietuviškos priesagos atitinka slaviškąsias. Tiesa, antroji dalis nėra visiška pirmosios kopija, nes čia nerandame dalies prie- sagų, nagrinėtų pirmojoje dalyje arba susipažįstame su pirmojoje dalyje neminėtais vediniais. „Priešdėlių“ skyriuje, kuris yra vienas trumpiausių, nes ir pačių priešdėlių, vartojamų oikonimams sudaryti, yra palyginti nedaug, autorius apžvelgia, kaip yra slavinami (dažniausiai lenkinami) priešdėliniai gyvenamųjų vietų vardai. Skyriuje „Galūnės“ J. Princas visų pirma detaliai parodo, kaip yra slavina- mos lietuviškų vietovardžių galūnės -a, -ė, -ia, -is, -ys, -(i)us, -ai, -ės, -iai, -ys (daugiskaita), -(i)os. Toliau autorius apžvelgia slaviškų galūnių lietuvinimo atvejus. Ši apžvalga, be kita ko, bus reikalinga, sudarant slaviškų tik- rinių žodžių transkripcijos į lietuvių kalbą taisykles. Ypač platus ir išsamus yra vokalizmo skyrius. Autorius pirmiausia parodo, kokiais slavų, daugiausia lenkų kalbos balsiais yra pakeičiami lietuviškieji. Be to, J. Princas stengiasi nustatyti, kur tai įmanoma ir yra prasmė, pakeitimų daž- numą. Skyriuje pateikiami, trūkstant autentiškų formų, ir vardų variantai. Dau- geliu atvejų tai naudinga, bet kartais autorius tuo per daug išplečia darbą, ypač tada, kai duoda lietuviškųjų formų „,variantus“. Tie ,,variantai® dažniausiai yra aiškūs iškraipymai (imti paprastai iš Volterio) arba tarmybės. Pavyzdžiui, lietuviškųjų formų „variantai“ su a arba o (p. 179 — 180), atitinkantys lenkų o, literatūrinėje kalboje turi arba balsį a, arba o, bet ne abu greta: Amalviškiai, Mockūbūdžiai, 2 3. Boa bTep, Crikckn nacenennnix MecT Cysazikekoil ryGepumm, C. [lerepGypr, 1901, p. 38 197 Molinė, Pécvietis, Valiai, Mėgiškės, Noreikai, Panoreikupiai, Ropydai Santa- ka. Visi šie vietovardžiai yra iš tų vakarų aukštaičių dialektų, kurie balsį o (kirčiuo- tą ir nekirčiuotą) išlaiko nepakeistą. ,,Variantai“ Amoliskés, Mackobūdzis, Malinė ir tt., yra tik iškraipymai, todėl jų negalima statyti į vieną greta su tikrais kalbos faktais. Autorius ne visada griežtai atskiria tarmybes nuo literatūrinės kalbos dalykų. Antai, kalbant apie liet. a atliepimą lenkų kalboje, sakoma, kad, be kita ko, liet. a gali atliepti ir lenkų e: liet. Alksnekiemis (turi būti Alksniakiemis) — lenk. Elks- nokiemie. Tačiau šis pavyzdys čia nieko nerodo, nes žodžio pradžios a arba e šiuo atveju yra ne polonizavimo, o tarmės dalykas. Du kiti pavyzdžiai (liet. Agliniskiai - lenk. Agliniszki ir liet. Eglinčiškė — lenk. Eglincziški) iš viso be reikalo pateik- ti, nes abiejose kalbose žodžio pradžios balsiai yra vienodi. Kartais autorius tarmybėmis laiko suslavintas vietovardžių formas. Pavyzdžiui, tarmybėmis laikomos (p. 177) lytys (iš Volterio) Obromžiliai, Olakniškiai, Olek- nonys, Otesnykai (išskyrus ne visai aiškų atvejį Oiiciskiai) yra tik suslavinti ar iš- kreipti lietuviškieji vietovardžiai Abromžiliai (?), Alėkniškiai, Aleknonys, Atesniūikai. Pasitaiko atvejų, kai autorius išveda taisyklę iš netikslių arba neaiškių vieto- vardžių lyčių. Pavyzdžiui, autorius teigia, kad liet. -e/-, -er- slavų kalbose gali atliepti -il-, -ir-, ir pateikia tokius pavyzdžius: liet. Aviernyčia, Dau- gerdiškių k., Pošervintis — slav. Asupnuua, Dowgirdyszki, TlonmiupBunTei. Tačiau minėtos lietuviškosios vietovardžių lytys yra arba aiškiai iškreiptos (Pošervintis — turi būti Pasirvintis, plg. Širvinta), arba nedésningai, greičiausiai dėl lenkų kal- bos įtakos pakitusios (Aviernyčia — plg. Aviris). Tik dėl kaimo vardo Daiigerdis- kiai galima abejoti, nes ir tarmėje jis dabar tariamas su -er-. Tačiau toks ta- rimas greičiausiai yra nesenas, nes vietovardis, be abejonės, yra kildintinas iš asmen- vardžio Daigirdas (lytis * Daugerdas nei iš gyvosios kalbos, nei iš raštų nėra Zino- ma). Be kita ko, šaknyje anksčiau buvus dvigarsį -ir-, o ne -er-, rodo ir lenkiškoji šio vietovardžio lytis Dowgirdyszki (1881 m.). Vadinasi, taisyklė, kad liet. -el-, -er- slavų kalbose gali atliepti -il-, -ir-, yra niekuo neparem- ta, todėl ji gali tik klaidinti skaitytojus. Panašiu būdu bus atsiradęs ir skirsnis apie atliepimą liet. e —slavų i, y (p. 201). Visi autoriaus pateiktieji pavyzdžiai, kada vietoje liet. e slavų kalbose yra i, y, abe- jotini. Antai, liet. Didvyžiai || Dedvyžiai (autorius pateikia tik antrąjį variantą) — lenk. Dydwiže, Volterio [luasuxke: čia slaviškosios formos atitinka lietuviškąją Didvyžiai, o ne liet. e slavų kalbose virsta į i, y. Liet. Kreštėnai — lenk. Kreksz- zany; Volteris lietuviškąją lytį pateikia netikslią — Krištėnai ir atitinkamai, su- prantama, netikslią slaviškąją Kpuxmiransl, Vadinasi, ir čia nėra jokio e virtimo i i, y. Volterio Neviedys, , Lietuvos apgyventų vietų“ Niviedé — lenk. Niewietka taip pat nerodo, kad liet. e gali virsti į i, y, nes lytis Niviedė yra netiksli (turi būti Neviedė), o lenkiškosios lyties žodžio pradžios nie- (Niewietka) gali būti atsi- radęs pagal lenkų neiginį nie. Pagaliau, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu vie- toje liet. me- atsirado lenkų nie-, apie atliepimą liet. e— lenk. i, y vis tiek ne- galima kalbėti. Panašiai galima aiškinti ir kitus šiame skirsnelyje pateiktus pavyzdžius. Vadi- nasi, teiginys, kad liet. e gali virsti slavų kalbose į i, y, yra nepagrįstas. Jis, matyt, atsirado dėl medžiagos nepatikimumo. 198 Neskyrimo tikrų lyčių nuo tarmybių arba iškraipymų šiame (ir kitame, „Konsonantizmo“) skyriuje yra gana daug (pavyzdžiui, p. 186, c poskyris; p. 197, c poskyris; p. 201, c poskyris; p. 207, c poskyris; p. 215,c poskyris; p. 216, a po- skyris, p. 244—247, 1.1.2—1.1.6 poskyriai; p. 250—251, 1.2.3—1.2.6. poskyriai; p. 256, 1.4.4. poskyris ir kt.). Tai mažina išvadų preciziškumą ir patikimumą ir verčia labai atsargiai ir net kritiškai vertinti vokalizmo ir konsonantizmo skyrius. Matyt, autoriui, neturėjusiam patikimos medžiagos, reikėjo eiti kitu keliu: pir- miausia pateikti neabejotinus, grynai lingvistinius, kalbų sistemų apspręstus ati- tikmenis bei pasikeitimus, o po to aptarti (matyt, kiekvienu atveju atskirai) spo- radiškas, nedėsningas paraleles. Dabar, kada į vokalizmo skyrių, kuris yra ypač „jautrus“, reikalaujantis juvelyrinio tikslumo, pateko daugybė ne visai aiškių, abejotinų ar net netikslių lyčių, nepatikimų sugretinimų, viso skyriaus vertė pa- stebimai sumažėjo. Tačiau, nežiūrint nepageidautinų priemaišų, bendrą lietuviškojo ir slaviškojo balsyno atitikmenų vaizdą, apskritai imant, vis dėlto galima susidaryti. Šiame skyriuje autorius apžvelgia ir slaviškųjų balsių atitikmenis lietuvių kal- boje. Konsonantizmo skyriuje autorius pirmiausia parodo, kokiais priebalsiais slavų kalbose yra pakeičiami lietuviškieji. Be kita ko, kalbėdamas apie liet. priebalsio v atliepimą lenkų kalboje, J. Princas visai pagrįstai prieštarauja J. Otrembskiui dėl vietovardžių Valkinijikai ir Varėna aiškinimo, pagal kurį slaviškos formos Oubke- HHKH ir Opahkbi esą atsiradusios dekompozicijos būdu (liet. Varėnoje->v-arėnoje—> B Opanax). Toliau autorius parodo, kaip atliepiami lietuvių kalboje slaviškieji priebalsiai, Priešpaskutiniame, dešimtajame, skyriuje autorius aptaria kai kuriuos bend- ruosius garsinio vietovardžių pasikeitimo, garsinio „prisitaikymo“ klausimus, atkreipdamas dėmesį į baltų (lietuvių) ir slavų (lenkų) kalbų vokalizmo ir konso- nantizmo sistemų panašumus ir skirtumus. Paskutinį knygos skyrių sudaro išvados, kur autorius, be kita ko, patikslina, sugriežtina svarbiausių darbe panaudotų sąvokų apibrėžimus: perkėlimo (Um- setzung), substitucijos, įprasminimo (Deutung), vertimo (Ūbersetzung) ir kt. Pa- baigoje J. Princas trumpai sustoja prie vietovardžio „lingvistinės pozicijos“ prob- lemos. Įdomi autoriaus mintis, kad vietovardžio prolytė (archetipas) gali būti laikoma surasta tik tada, kai ji rodosi motyvuota garsiškai, morfologiškai ir se- mantiškai kalbos sistemoje, buvusioje vietovardžio susidarymo metu. Taigi, kaip matyti ir iš šios apžvalgos, recenzuojamasis veikalas yra ne tik pla- tus, bet ir įdomus bei reikalingas. Jo praktinė nauda visų pirma bus ta, kad juo bus galima remtis, sudarant lenkų-lietuvių ir lietuvių-lenkų vietovardžių bei asmenvardžių transkripcijos taisykles. Visas darbas parengtas, apskritai imant, kruopščiai, metodiškai yra gerai apgalvotas, planingas. Svarbiausias darbo trūkumas yra medžiagos, kuria autorius remiasi, netiks- lumas. Jau iš aukščiau pateiktų pavyzdžių matyti, kaip klaidino autorių nepati- kima medžiaga. Netikslių vietovardžių darbe yra labai daug —jų visu išvardin- ti nėra nei reikalo, nei prasmės, nes čia ne tiek autoriaus kaltė, kiek kitų, paleidu- sių į pasaulį vietovardžių sąrašus, kuriuose mirgėte mirga klaidos ir iškraipymai. Galima tik pasakyti, kad jeigu J. Princas būtų turėjęs tikslias literatūrines bei tar- 199 mines vietovardžių lytis, jo darbas būtų buvęs kur kas kompaktiškesnis ir pre- ciziškesnis. Atskiri poskyriai ir skirsniai, suprantama, būtų gavę visai kitą pavidalą. Iš kitų smulkesnių trūkumėlių ir netikslumų galima nurodyti pasitaikančias abejotinas etimologijas, ypač tais atvejais, kai priesaginis oikonimas vedamas tie- siog iš bendrinio žodžio. Pavyzdžiui, iš slaviškos kilmės bendrinių žodžių pdpas, patasas (< vok. Pottasch), randas (<lenk. rząd „valdžia, valdyba...“), sabalas, tūboras, važnyčia vedami vietų vardai Papiškės, Papiškiai (p. 55), Patūšinė (J. Princo netiksliai rašoma Patašynė), Patūšiškės, Patūšiškė (p. 55), Randiškė (p. 55), Sa- bališkėnai, Sabališkės (p. 56), Tabarai, Tabarauskai (p. 56), Vazniškiai (Gudeliai; J. Princo netiksliai — Važniškiai), Vazniškiai (Liudvinavas; p. 57) iš tiesų yra prie- sagos -išk- vediniai iš asmenvardžių Papas, Patūšius, Randis, Sabalys, Taba- ras, Tabarauskas, Vaznis, Vaznys, Vaznius. Kitas reikalas, kad dalis šių asmen- vardžių gali būti slaviškos kilmės. Kaimo vardas Demeniškiai (p. 44) vestinas ne iš rusų ĮJleMban ar lenk. Domi- nik, o iš liet. ežero vardo Dėmenas. Vietovardžiai Pakuonis (lenk. Pokojnie) ir Salūperaugis (lenk. Salopirogi) yra aiškūs substitucijos (Deutung) pavyzdžiai, bet autorius juos mini tik galūnių sla- vinimo skyrelyje, Pasitaiko atvejų, kai lietuviškosios ir slaviškosios vietovardžio formos sugre- tinimo dar nepakanka nustatyti, kuri jų yra pirmesnė. Antai, autorius, kalbėdamas apie priesagų ir galūnių pasikeitimus, teigia, kad vietovardžių Alšėnai (p. 65, 126; Garliava), Barsūkai (p. 164; Liudvinavas), Bundériai (p. 166; Alytus) lenkiškosios formos Olszany, Borsuki, Bondary esančios pirmesnės, o jų lietuviškieji atitikme- nys esą perdirbiniai iš lenkų. Tačiau toks tvirtinimas reikalingas įrodymų, tiksliau, reikalinga vietovardžio istorija. Juk, sakysim, vietovardis Barsūkai gali būti susidaręs vėliau, negu į lietuvių kalbą atėjo bendrinis žodis barsūkas. Vadinasi, jis gali bū- ti kilęs iš lietuvių kalbos žodžio (skolinio) barsūkas. Tuomet lenkiškoji vietovardžio galūnė -i tebus tik lietuviškosios -ai atitikmuo, bet ne atvirkščiai, kaip teigia J. Princas. : Knygos gale autorius pridėjo buvusios Suvalkų gubernijos žemėlapį. Tai labai reikalingas priedas, tačiau žemėlapio vietovardžių galėjo būti duotos ir lietuvis- kosios lytys, bent jau pačių lietuviškiausių vietų vardų. Pasitaiko vienas kitas citavimo netikslumas, pavyzdžiui: L. 23, p. | yra Likiš- kėlio, o J. Princas duoda Likiškėliai; Sabeliškeniai (tiksli forma yra Sabaliskénai) yra L. 23, p. 2,0 ne p. 1; Jokūboniai — L. 23, p. 281, o ne p. 218. A. Vanagas NAUJASIS ,,RUSU-LIETUVIU KALBŲ ŽODYNAS“ Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarytas, panaudojant spausdintą ir rankraštinę medžiagą, kurią surinko J. Baronas. Paruošė V. Baronas ir V. Galinis. Redagavo A-H prof. B. Larinas, K-H ir T-§ J. Macaitis (ats. red.), O-C K. Musteikis. „Mintis“, Vilnius, 1967 (I d. 569 p., II d. 622 p.). Žinomas pedagogas ir leksikografas J. Baronas (1873—1952) savo ,,Rusy- lietuvių žodyną“ išleido 1924 m. Antroji jo žodyno laida, žymiai papildyta ir pa- 200