Dėl kai kurių žodžių literatūrinės formos ir kirčio

IŠ LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS IR LEKSIKOGRAFIJOS LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA Pastabos, recenzijos DĖL KAI KURIŲ ŽODŽIŲ LITERATŪRINĖS FORMOS IR KIRČIO Tarm inių ir senųjų raštų žodžių literatūrinės formos nustatymas yra toji problema, kurią nuolat prisieina spręsti rašantiesiems didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“. Čia ir pateikiama keletas panašių mažmožių iš leksikografinės praktikos. 1. Amelėti ar omelėti? Žodis āmėlėti pirmą kartą fiksuojamas K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyne“, kur jis aiškinamas „meiliai pratar­ti, maloniai prakalbinti“ Užpaliai, „jaukinti, pratinti“ Vyžuonos ir iliustruojamas sakiniais: Āmelėdama prisiprātino į savę mergiōtę. Paāmėlėk (припаскай, приголубь) ir priprāsk! Užpaliai¹. Kitoje savo žodyno vietoje āmėlėti K. Būga bando sieti su āmalioti „niekus tauzyti“², o su šiuo gretina žodį āmas „речь, сознание, Bewusstsein, žādas“³. Bene šis pagrįstas siejimas bus suggestionavęs K. Būgą atstatyti formą āmėlėti4, nors, pavyzdžiui, jo panaudotas šiai formai paliudyti lapelis iš Vyžuonų (D. Tuskenio) aiškiai rodo kitą formą — omelėti5. Matyt, K. Būgai čia ne viskas yra buvę aišku, nes savo kreipimesi visuomenėn „Vyrai moterys, talkon!“, paskelbtame prieš pat pasirodant jo žodyno korektūroms, prašo suteikti žinių ir apie žodį amelėti6. Šiandien formą ōmelėti7 turime patvirtintą — ir ne tik Vyžuonose: ji paliudyta ir iš kitų vietų — Dusetų, Sudeikių, Leliūnų, Utenos, netgi Užpalių. Pvz.: Omelēja vaika ant kelių Dusetos. Gal ir tave reikēs omelėti kaip mažą! Dūsetos. Turi vieną dukterį, tai ir omelēja Leliūnai. 1 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 436. Beje, čia pat nurodomas tarminis tarimas – āmalāt veikiausiai yra korektūros klaida (po m turėtų būti ne a o e), nes ir paties K. Būgos iš Užpalių užrašytame lapelyje randame formą āmėlėti. 2 Žr. K. Būga, min. veik., III, p. 432. 3 Žr. ten pat, p. 433. 4 Šis siejimas išlieka pagrįstas ir tuo atveju, jeigu atstatome formą omelėti: plg. čia taip pat omuo „atmintis; supratimas, nuovoka“, omenis „protas, intelektas, sąmonė; atmintis“; aumuo „supratimas, nuovoka“, āumenys „atmintis“ (taigi, čia turime šaknies balsių kaitą). 5 Būdinga, kad vėlesnė „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija šio lapelio nepanaudoja (plg. Lietuvių kalbos žodynas, I, Vilnius, 1941, p. 98; II leid., Vilnius, 1968, p. 119–120) ir, nors palieka jį toje pačioje kartotekos vietoje, tačiau padaro jo dublikatą ir tą dublikatą nukelia prie o raidės. 6 Žr. K. Būga, min. veik., III, p. 488. 7 Tvirtagalė priegaidė čia atstatoma sąlygiškai, nes žodžio vartojimo plote balsių priegaidės neskiriamos. Tvirtagališkumą čia galėtume bent kiek motyvuoti šiuo žodžiu reiškiamo veiksmo tęstiniu pobūdžiu. 189 Niekaip nesinorėtų tikėti, jog tai kitas žodis, negu K. Būgos iš Užpalių ir „Lietuvių kalbos žodyno“ I t. (bei jo II leid.) iš Užpalių ir Jūžintų pateikiamas žodis āmėlėti. Greičiausiai tai vienas žodis, tik įvairiai atstatytas. Tad katra tų formų yra tikroji literatūrinė? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime pažvelgti į literatūrinės kalbos a· ir o· atitikmenis šių formų vartojimo plote. Formą omėlėti galėtume įtarti esant rotininkišką. Tačiau, viena, formoje omelėti o· yra ilgas (o·), vadinasi, negali būti literatūrinės kalbos a refleksas, nes pastarasis rotininkų plote paprastai būna trumpesnis (ɔ arba ă·), tik pietryčiuose, arčiau Ukmergės, kur mūsų kalbamas žodis jau nėra vartojamas, yra ilgas (ɔ·)⁸, o antra, apskritai iš visų nurodytų žodžio paplitimo vietų tik vieni Leliūnai bent kiek arčiau prieina prie rotininkų arealo, bet į jį neįsilieja (K. Morkūno liudijimu, Leliūnai, esantys dešinėje plento Anykščiai—Rokiškis pusėje, nerotininkuoja). Tokiu būdu galimybė, kad omelėti būtų rotininkiška forma, atkrinta. O tarminė forma āmėlėti — iš Užpalių ir Jūžintų — drąsiai gali būti laikoma žadininkiška (literatūrinės kalbos kirčiuotas o·: a· (ă·)⁹, ypač turint omenyje senesnius užrašymus (K. Būgos iš Užpalių užrašyta bent prieš pusamžį), nes, anot Z. Zinkevičiaus, „matyt, dar visai neseniai, bent uteniškių tarmės plote, ištisai buvo tariama ă· arba a·“¹⁰. Iš Dusėtų, Sudėikių, Vyžuonų, Leliūnų ir Utenos užrašyta (rečiau) forma omelėti nesunkiai paaiškinama ir suprantama, nes žadininkavimas ten yra nykstanti tarminė ypatybė. Pateikėjų omelėti (dažniau tai yra pastarųjų metų užrašymai) daugeliu atvejų gali atspindėti realų tarminį o· arba bent ɔ·, rečiau — ă·, kurį „atskirti nuo ɔ·, t. y. o su a atspalviu, ne visuomet lengva“¹¹. Pagaliau primintina ir tai, kad užrašinėtojai nespecialistai mėgsta ir literatūrinti. Vadinasi, tarmės fonetika rodo, jog yra pakankama tikimybė formą āmėlėti laikyti žadininkiška forma. Į literatūrinę kalbą ji turi būti atstatoma ōmėlėti. 2. Žemaičių oršas – (v)ašo sūnus, aržuolo draugas Etnografinėje literatūroje, kalbant apie žemaičių trobos kamino įrengimą, minimas žodis oršas. Štai V. Milius rašo: „Katiliui pakabinti įtaisytas vašas (oršas) su kabliu apatinėje dalyje. Jis medinis arba iš stambios geležinės grandinės, pritaikytas prie balkio, kuris pertiestas trobos lubų aukštyje“¹². Kitų tarminių variantų tarpe oršas minimas ir K. Čerbulėno: „Vašas tarmiškai vadinamas ašas, onšas, vonšas, oršas, anšas“¹³. Be čia minėtų, žinomos taip pat formos vanšas, ošas, vošas ir oušas. Visų šių variantų raida yra aiški: an > on > o > ou (žemaičių) arba an > ą (aukštaičių). Suprantamas ir garso v buvimas ar nebuvimas žodžio pradžioje. Išsiskiria tik forma oršas (ōršas). Akademinio lietuvių kalbos žodyno kartotekos (M. Untulio užrašymai), Lietuvių kalbos atlaso kartotekos ir V. Miliaus¹⁴ duomenimis ji Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 50. Žr. Z. Zinkevičius, min. veik., p. 69 ir žml. Nr 28. Žr. ten pat, p. 69. Žr. ten pat. Žr. V. Milius, Platelių apylinkių gyvenamieji namai, „Iš lietuvių kultūros istorijos“, II, Vilnius, 1959, p. 218. Žr. K. Čerbulėnas, Namas („numas“) – pirminis lietuvių gyvenamojo pastato tipas, ten pat, I, Vilnius, 1958 p. 129. Žr. V. Milius, cit. veik., p. 214. 190 vartojama nedideliame plote — Vindeikiuose, Notėnuose, Gintališkėje, Platel iš? Daug įtikinamiau M. Daukšos „Postilės“ dėgus, dėgaus galima interpretuoti kaip dángus, dángaus. Tam pritaria dabartinės kalbos faktai: 1. Kaip dángus, dángaus atspindys tarmėse yra išlikęs tvirtapradis šaknies kirčiavimas išvestiniuose būdvardžiuose: dángiškas Pagramantis²², Daukšiai, Baitininkai, Pilviškiai, dánginis Keturvalakiai, Kazlų Rūda. 2. Greta dabartinės kalbos dángus, dángaus M. Daukšos „Postilės“ dėgus, dėgaus gali egzistuoti lygiai taip, kaip tarmėse egzistuoja analogiška tos pačios šaknies ir darybos, tik kito kamieno žodžio danga kirčiavimo pora: dángą, dangõs ir dánga, dángos Šakiai, Keturvalakiai, Kapsukas, Kalvarija, Daukšiai, Marcinkonys, pvz.: Dánga dengia duonkubilį Daukšiai. Gerai prispausk avilio dángą, kad lytus neilytų Šakiai. Su dánga užvėriau drevę, kad meškos neišplėštų Marcinkonys²³. Čia taip pat priskirtinos ir dusetiškių bei rokiškėnų dángos „diafragma“: Neprapjauk dángų, viduriai susikraujuos Rokiškis, egzistuojančios greta kupiškėnų dángų²⁴. Tas faktas, kad tiek žodžio dángos arealas (Rytų Lietuva), tiek žodžio dánga ir ypač būdvardžių dángiškas, dánginis arealai (Pietvakarių Lietuva) gana nutolę nuo „Postilės“ autoriaus M. Daukšos tėviškės, mūsų interpretacijai gali ir neprieštarauti: XVI amžiuje šių kalbinių reiškinių arealai galėjo būti visai kitoki. Šitokiam atstatymui puikiai pritaria ir istoriniai duomenys: dángus, dángaus yra senas metatoniškai kirčiuojamas deverbatyvinis daiktavardis (plg. dengti). K. Būga savo veikale „Die Metatonie im Litauischen und Lettischen“, kalbėdamas apie šį metatonijos atvejį (deverbatyvinio daiktavardžio /: veiksmažodžio ~), pateikia ir mūsų jau minėtus pavyzdžius: dánga „Deckel der Bachtroges“ Keturvalakiai, dángos, Gen. dángų Ds „Zwerchfell, Diaphragma“: dángo 3 praes. frequ. von deńgti „decken“²⁵. Čia pat K. Būga pažymi: „Hierher gehört auch le. (kurisch) dánga BGr. „Ecke“²⁶. Be abejo, čia pridera ir latvių (kuršių) dándzis „Kranz, aus einem Stück bestehende Radfelge“²⁷. Prūsų kalbos duomenys — acc. sing. dangon 151₁₉, 155₄, 159₆, 161₈, 163₅–₆, 167₃, 169₁₂,₁₆, 219₂, 239₄,₁₃, dangan 169₆ ir deńgijĸas gen. sing. f. 231₃, deńgijĸanſ acc. pl. f. 229₇,₂₈ — irgi rodytų lietuvių buvus dángus (ir dángiškas). ²² Žr. Lietuvių kalbos žodynas, II, p. 174. Gaila, kad kitais atvejais tokio kirčiavimo pavyzdžiai Žodyne neiškelti. Antai nepanaudotas patikimo rinkėjo iš Kazlų Rūdos užrašytas dánginis, o pateiktas, be abejo, naujesnis danginis (žr. ten pat., p. 173). ²³ „Lietuvių kalbos žodyno“ II t. randame tik dangà (p. 171). Į visą ištiso nemažo arealo medžiagą, liudijančią kirčiavimą dánga, kažkodėl pažiūrėta nepatikliai. ²⁴ Žr. Lietuvių kalbos žodynas, II, p. 174. ²⁵ Žr. K. Būga, min. veik., II, Vilnius, 1959, p. 397. ²⁶ Žr. ten pat. ²⁷ Žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg–Göttingen, 1955–1965, p. 88. ²⁸ Žr. Prūsų kalbos paminklai, parengė V. Mažiulis, Vilnius, 1966. Skaičiai rodo puslapius ir eilutes. 192 Visa tai rodo, kad M. Daukšos „Postilės“ dāgus, dāgaus tikrai yra dāngus, dāngaus. Tokiu būdu tai būtų bene vienintelis tikras u kamieno daiktavardžių I kirčiuotės pavyzdys ne tik „Postilėje“29, bet ir visoje lietuvių kalboje30. Chronologija nepaneigiamai byloja, kad M. Daukšos dāngus yra senesnis už dabartinį kirčiavimą dāngùs. Pastovaus šakninio kirčiavimo virtimas galūniniu (I > IV kirč.)31 šiame pavyzdyje atitinka bendrąją pagrindinę lietuvių kalbos vardžodžių kirčiavimo raidos tendenciją. J. Klimavičius DĖL VIENO TERMINOLOGINIO MAŽMOŽIO K. BŪGOS IR E. FRENKELIO RAŠTUOSE Visoje Lietuvoje krūsn yse, raštų rietuvėse, akmeninių pamatų skylėse ir kituose užnarviuose peri nedidelis paukštelis, ornitologų lotyniškai vadinamas Oenanthe oenanthe L. Prof. T. Ivanauskas apie jį taip rašo: „Lietuvoje jų aptiksi grynu ose laukuose, ypač nederlingose vietose. Dažnai pasitaiko šalia plentų ir didelių vieške-lių, bet taip pat ir artimoje miestų kaimynystėje, kariuomenės mankštos aikštėse, stadionuose, arti geležinkelių stočių, ypačiai ten, kur sukrauti akmenys, raštai… Po karo, kai mūsų kraštas buvo sėte prisėtas visokių rūšių griuvėsių, šiam paukščiui perėti susidarė labai palankios sąlygos, nes tie griuvėsiai atstoja jam kalnų papėdes, akmenuotąjį kraštovaizdį. Antai kultupių po karo nemaža pasirodė ir pačiame Vilniuje, kur griuvėsiais pavirto ištisi miesto kvartalai“1. Lietuvišku terminu šiam paukšteliui pavadinti paimtas žemaičių tarmės žodis kūltupys (žodynuose ir mokslinėje periodikoje pasitaiko dar trys šio žodžio variantai: kūltupis, kultupis ir kultupys2). Šio termino daryba aiški: jis sudarytas iš žemaitiško žodžio kūlis „akmuo“ + tupėti. Rytų Lietuvoje kūltupiui pavadinti vartojami žodžiai antukas || antikas ir intukas3. Minėtinos dar formos antuka, antukys, antukytis ir kt. K. Būga str. „Славяно-балтийские этимологии“4 yra pastebėjęs, kad „Сл. ot-oka 29 M. Daukšos „Postilės“ žmogus 843, žmogaus 1328 ir kt. P. Skardžius yra linkęs laikyti taip pat I kirčiuotės, bet tai tėra, kaip pažymi ir pats autorius, tik prielaida, nors ir labai tikėtina (žr. P. Skardžius, min. veik., p. 124). 30 Plg. K. Būgos pastabą: „Daiktavardžiui pavyzdžio neturiu“ (žr. K. Būga, min. veik., III, p. 35). 31 To priežastis, kaip teisingai yra pastebėjęs A. Girdenis, bene bus „skirtingų linksnių diferencijavimo poreikis“ (žr. A. Girdenis, Kodėl įsigali „galūninis“ vardžodžių kirčiavimas, „Mokslinės aukštųjų mokyklų dėstytojų konferencijos lietuvių kalbos klausimais, skirtos Spalio 50-mečiui, programa ir pranešimų tezės“, Vilnius, 1967, p. 6). 1 Žr. T. Ivanauskas, Lietuvos paukščiai, III, V., 1955, p. 309–310. 2 Nesunorminta šio termino variantų vartosena matyti net ir akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“: prie žodžių akmenė ir antikas (I, V., 1968) jame rašoma kultupys, prie žodžio girnakalis (III, V., 1956) – kultupis, prie žodžių gudžvirblis (III, V., 1956) ir intukas (IV, V., 1957) – kultupys, o prie pagrindiniu žodžiu iškeliamo kūltupis (VI, V., 1962) prirašomos tik formos kultupys ir kultupis. 3 Minėtini dar šie sinonimai: akmenė (ornitologai šiuo terminu vadina ne kūltupį, bet Arenaria interpres), čėkšla, čėkšta, girnakalis, gudžvirblis ir, tur būt, čekutis. Nors akad. „Lietuvių kalbos žodyne“ (II, V., 1969) prie pastarojo žodžio nurodoma, kad tai „perkūno oželis“ (Scolopax gallinago), bet iliustracinis sakinys tai paneigia: „Oi tu čekut, čekutėli, ko tu lendi krūsnin“ (Švenčionys). 4 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, V., 1958, p. 472. 13. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 193