Dėl keleto lietuvių kalbos skolinių

IŠ LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS IR LEKSIKOGRAFIJOS LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA aa DĖL KELETO LIETUVIŲ KALBOS SKOLINIŲ S. KARALIŪNAS Kaip žinoma, tradiciniuose indoeuropiečių kalbų etimologijos tyrinėjimuose dėmesys pirmiausia buvo kreipiamas į atitikmenų suradimą kitose ide. kalbose, siekiant išryškinti archaiškiausią ide. kalbų leksikos sluoksnį ar apimančias kelias giminingų kalbų grupes inovacines leksemas. Tie žodžiai, kuriems atitikmenų ki- tose ide. kalbose nepavykdavo surasti, būdavo paliekami nuošaly kaip vėlyvi, isto- rinėms rekonstrukcijoms beverčiai naujadarai. Dažniausiai su materialine kul- tira susijusias realijas Žyminčias leksemas, kurios, paviršutiniškai pažiūrėjus, kalbos sistemoje atrodė esančios izoliuotos, bet turėjo lengvai kitose (ide. ar ne- ide.) kalbose randamus atitikmenis, daugeliu atvejų buvo linkstama laikyti skoli- niais. Kad materialinės kultūros objektai ir juos žymintys žodžiai keliauja iš tau- tos į tautą resp. iš kalbos į kalbą, yra gerai žinomas reiškinys (plg., pvz., gatvė, pi- piras, šilkas, turgus ir kt.). Tačiau tai — ekstralingvistinis faktorius, ir, savaime suprantama, jo nepakanka, ir, vien juo remiantis, netikslinga nustatyti, ar žodis yra savas ar skolintas, nors jis ir žymi kokią nors kultūrinę realiją. Pastaruoju metu, paaštrėjus dėmesiui į kalbos leksinių elementų padėtį siste- moje, jų santykius su kitais elementais ir padidėjus pastangoms leksemą pirmiausia etimologizuoti panaudojant pačios kalbos sistemos duomenis, neretai iškeliamas ir naujai peržiūrimas skolinių klausimas. Antai J. Otkupščikovas, remdamasis baltų kalbų faktais, paneigia nuomonę, kad liet. kafstas esąs per slavus atėjęs ugro- finų kalbų žodis, ir labai argumentuotai įrodinėja jo baltiškumą: „Il0CKOJIbKY B JIATOBCKOM s3blKe yepeloBaHue kefstas/kafstas ,,rpo0“ TNOJHOCTBLIO CoOBNaJI2eT C uyepelloBaHHeM kefstas|kai'stas ,,3eMyepoiika®, MOMKHO BEICKA3aTh npeanoJoxe- HHe O Ga/ITHACKOM NPOUCXOXKAEHHH JIHT. keFstas ,,rpoG* H JITIL Skirsts. ConocraBjie- HHE JIT. kei-s-tas „Tpo6“ c kef-s-las „pnonoro“ n kirsti ,,py6uTh, BbipyOnBaTb“ B JIOCTATOYHOH Mepe MpOSICHSET BTHMOJIOTHIO paCCMAaTpHBaeMbIX GAJITHICKHX cJi0B. Popma c orsiacokoii o (JIHT. kaf-s-tas) COBMAjaeT no CBOE CeMaHTHKe, a TaKxXe B reHeTHYECKOM IlIaHe C JIT. pra-kar-tas ,sciu” (= ,,BLULOJIČJIEHHASI KOJIOJIa“). DrTHMOJIOTHS JITIN. SKifsts NpOSICHSETCS IPH CONocTaBJIEHHH C JIHT. skersti „„pe3arb“; B CEMAHTHYECKOM K€ acneKTe Bee NpUBeJIeHHbIe GaJITHHCKHE CJIOBa MOryT OkbITb COMOCTaBJEHbl C pyc. Koa00a „Tpo6“, ,,KOpHITO JŲJISI KOpMma 12* 179 cKoTa“ Hu TA. — JUT. kalti ,Boipon6usBath“!, Taip pat ir V. Urbutis, remdama- sis visa eile tarmėse randamų bendrašaknių žodžių, visai pagrįstai kelia mintį, kad liet. ūčiū, aciu, ūčiuo ir kt., kurie E. Fraenkelio laikomi slavizmais*?, gali būti savi, lietuviški Zodziai®. Remiantis čia nurodytais metodologiniais principais, šiame straipsnelyje ir norima panagrinėti keletą tyrinėtojų vieningai laikomų skoliniais lietu- vių kalbos žodžių (dėka, kūbilas, posnia, šišava*), iškeliant ligi šiol ignoruotą atitinkamą baltų kalbų medžiagą, rodančią, kad nėra būtino reikalo nagrinėjamų- jų lietuvių kalbos žodžių laikyti skoliniais. 1. dėka duokia, duokė, duokti „numanyti kokį darbą padaryti“ LKŽ II 612, kuris turi variantą su šaknies galo priebalsiu -g-, plg. nūduogia ,„,numano“ Išlaužas, siejasi su vardažodžiais dudgas „protas, nuovoka; menko proto žmogus“ Daugėliškis, Kuktiškės, Linkmenys, Subačius, Vidiškės, duoga „t. p.“ Kiaukliai, Panevėžys, dudgis, dudgius „menko proto Žmogus“ Daugėliškis, žr. LKŽ II 611, dudkas „menko proto žmogus; vėpla, neišmanėlis, kvailys“ Ignalina, Kirdeikiai, Kuktiš- kés, Linkmenys, Tauragnai®. Su šaknies vokalizmu o yra dokia, doké, dokti „suprasti, permanyti* LKZ II 412 bei savo dokia ,,freiwillig, iš geros valios“ R II 149, M II 196. Jam identiška frazė savo dėka, plg. Rugių kirsti jis ir savo dėka (savo valia, neprašomas) ateis LKZ II 262 jau turi ė vokalizma. Vardažodis déka (ir dėka) ,,dékojimas, padėka; malo- nė; valia“ LKŽ II 262 vartojamas plačiai tiek tarmėse, tiek ir senuosiuose raštuose, plg. dar dékas ,,dékojimas, padėka“ LKŽ II 262, jų denominatyvus dėkoti, dėkūo- ti „sakyti dėkui“ LKŽ II 264 bei prieveiksmius dėkui, dėku, dėkuo LKŽ II 264 (pastarieji savo kilme veikiausiai yra o kamieno vienaskaitos naudininko formos, plg. dėkas). Ypač svarbus tas faktas, kad latvių kalboje taip pat randamas segmen- tas su šaknies vokalizmu ė, plg. lat. dėka „freier Wille; das Naturell, die Charak- tereigentūmlichkeit“ ME I 46, kurio specifinė reikšmė neleidžia jo laikyti skoliniu nei iš lietuvių, nei iš slavų kalbų. Gal būt, čia galima skirti ir lat. daga (dial. duoga) „zum Nutzen oder Vorteil“ (loc. sing.) ME I 461, EH I 318. Kadangi d bei t kontrastas lietuvių kalboje turi fonematinį statusą, plg., pvz., dėgti : tėkti, daryti : taryti ir kadangi čia nagrinėjamosios šaknies žodžiai nepri- klauso ekspresyvinei leksikai, kurioje skardieji bei duslieji priebalsiai neretai ne- tenka distinktyvinés funkcijos, minimuosius Žodžius mes laikysime priklausan- čius atskirai šakniai ir nesiesime jų su tokiais jiems fonetiškai bei semantiškai ar- 1 IO, B. Orkyniųukos, Has HcTopHH HHAO-eBponefickoro CJI0B006pa3oBaKHs, Jlennnrpajį 1967, p. 221—2. Liet. karstas, lat. škirsts senais baltiškais žodžiais dar 1911 m. taip pat laikė ir K. Būga, žr. K. Būga, RR, I, p. 308—9. Šios savo nuomonės, deja, jis vėliau atsisakė, žr. K. Būga, RR, II, p. 192—4. * E. Fraenkel, LEW, p. 1. 3 V. Urbutis, — Baltistica, V(1), 1969, p. 48—9. 4 Zr. E. Fraenkel, LEW, p. 86, 304, 641, 990—991 ir ten nurodytą literatūrą. 5 Dubkas šiaip būtų galima neskirti nuo dvakas „,kvaiša, pusgalvis* LKZ II 663, dvakti ,,vadétis, dūksoti, kvéptis; kvailéti, kvaišti“ LKZ II 664 (dėl šaknies vokalizmo santykio plg. apvalūs ir apuo- luis), tačiau jų vartojimo arealai ne visai sutampa: dvdkas vartojamas į šiaurę (Biržai, Dusetos, Ku- piškis ir kt.) nuo dudkas vartojimo ploto, ir tai leidžia juos atskirti. 180 timais žodžiais, kaip tudkas „protas, sumanumas“, (nu)tuokti „numanyti, supras- ti, nujausti“ ir kt.* Ta šaknis, kuriai dudkti (su -k- iš -g- prieš tenues), dudgas, dokti, dėka, dėkas, lat. dėka galėtų priklausyti, yra ide. *dėg- „packen“ Pokorny 183, atstovaujama got. tékan „Jiesti“ (praet. taitok), s. skand. taka (angl. take) „imti“, toch. B tek- „Jiesti“ (praet. teksa su šaknies vokalizmu č ar o). Turinio plano segmentų „„(pri)imti“ ir ,,mastyti, galvoti, manyti; galvojimas, sumanumas, protas“ genetinis s ide. kalbose yra gerai paliudytas, plg., pvz., vok. annehmen „priimti, sutikti; manyti“ greta nehmen „imti“; gr. Šėyopos, jon. déxopar „priimu, gaunu“: Soxéw „manau, galvoju“, Séfu „nuomonė“, Soxel pot „man atrodo (t. y. man priimtina)“. Iš turinio plano segmento „mąstyti, gal- voti, manyti etc.“ gali atsirasti segmentas „,dėkoti“, plg. got. bagkjan, s. vok. aukšt. denken, s. angl. bencan „galvoti“, iš kurių yra kilę vardažodžiai s. vok. aukšt. danc (vok. Dank), s. angl. panc (angl. thank), got. pagks „dėkingumas, padėka“ (plg. ypač s. angl. panc reikšmes: „mintis, manymas, mąstymas; malonė, prielankumas; džiaugsmas, malonumas, linksmybė; dėkingumas, padėka“). Vadinasi, dėkingu- mas, padėka suvokiama kaip „das in gedenkender Gesinnung sich duBernde Ge- fūhl“, plg. vok. Dank wissen ir pranc. savoir gré „būti dékingam (t. y. žinoti dékin- gumą)“. Apskritai imant, pirminiu vokalizmu laikytinas č, o išvestiniu — 4. Susidaro prieštaravimas: segmentai, turintys antrinį vokalizmą, manifestuoja pirminį tu- rinio plano segmentą „galvoti, manyti“, o segmentai su pirminiu vokalizmu é — iSvestinj turinio plano segmentą „būti dékingam; dékingumas, padėka“. Kadangi turinio plano segmentas „imti; liesti“ baltų kalbose nėra paliudytas, reikia manyti, kad šaknis *dėg- (-k- prieš tenues) baltų kalbinėje bendrystėje reiškė „galvoti, manyti, suvokti“. Iš jos dėsningai buvo generuojami vardažodžiai duo- gas, dudkas „protas, nuovoka“, kurie pasitarnavo veiksmažodžiams su vokalizmu uo atsirasti, plg. dudgti, duokti. Tačiau vardažodžiai gali būti sudaromi ir nekei- čiant šaknies vokalizmo, plg. liet. slėgri : sléga, slėgas (greta sluoga, slūogas). Veiks- mažodžio *dėg- (-k-) „galvoti, manyti, suvokti“ dėsningi vardažodžiai taip pat buvo dėka, dėka, dėkas, kurių kiek moduliuota reikšmė santykiauja su pamatinio veiksmažodžio reikšme, kaip germanų vardažodžio got. pagks reikšmė —su pama- tinio veiksmažodžio got. pagkjan reikšme". 2. kūbilas Liet. kūbilas vieningai laikomas per slavų kalbas (plg. s. rus. keobols) atėju- siu germanizmu (plg. vok. Kiibel „statinė“, plg. dar s. vok. aukšt. miluh-chubili „pieno statiné“s), Liet. kūbilas turi platų reikšmių diapazoną: „statinė plačiu dugnu miltams, grūdams supilti, daržovėms rauginti, skysčiams laikyti; uždaroma statinė drabu- * Jų etimologiją žr. E. Fraenkel, LEW, p. 1141. * Senųjų raštų formos dėkuju, dėkujam „dėkoju, dėkojame“, plg., pvz., vienos M. Mažvydo giesmės Diekuiu tau Diewe tiewe | Jog mane fche nakti faugojei ĮNuog fkadu wiffu bei priegadu, iš tikrųjų galėtų būti slavizmai (plg. s. baltar. Oxxyro, daxyan). 8 Šis vokiečių kalbos žodis savo ruožtu laikomas skoliniu iš lot. capella „statinaitė“, žr. A. Wal- de — J. B. Hofmann, Lateinisches etymologisches Worterbuch, I, Heidelberg, 1938, p. 310; plg. Fr. Kluge, Etymologisches Worterbuch der deutschen Sprache, 17. Aufl., Berlin, 1957, p. 408. 181 žiams laikyti; kraitkubilis; išskobtas didelis medinis indas su dėtiniu dugnu, duo- binys; duonmaišis, duonkubilis, duonkepė; betoninis šulinio lankas; didelė statinė, dedama malūne po girnomis; toks tautinis lietuvių šokis; jaunų vyrų žaidimas, panašus į ieties svaidymą; mušamas muzikos instrumentas, panašus į būgną (dug- nai ir šonai skirtingo medžio ir nevienodo storio lentelių)“ LKZ VI 749—750. Jis vartojamas visame lietuvių kalbos plote — ir žemaičių, ir aukštaičių tarmėse. Jis sutinkamas tiek senuosiuose raštuose (pvz., M. Daukšos „Postilla Catholic- ka, p. 170), tiek ir žodynuose (P. Ruigio ir Kr. Milkaus). Jis paplitęs tautosakoje (pvz., A. Juškos surinktose dainose). Iš jo buvo daroma gausybė pavardžių: Ku- bilas (20 šeimų), Kubilius (361 šeima), Kubilis (12 šeimų), Kubilénas (4 šeimos), Ku- bilinas (2 šeimos), Kubiliūnas (39 šeimos), Kubilavicius (2 šeimos), Kubilėvičius (5 šeimos), Kubilinskas, Kubilinskis (20 šeimų), Kubilskis, Kubilskas (4 šeimos), Ku- bilnikas (2 šeimos). Visa tai leidžia pagrįstai iškelti klausimą, ar kūbilas iš tikrųjų yra skolinys. Pirmiausia reikia pažymėti, kad esama ir keleto šio žodžio variantų. P. Ruigio ir Kr. Milkaus žodynuose užfiksuota forma kubilis : Kubbilis, lo „ein [tehend offenes GefaB; ein Kiefen“ R I 69, Kubillis, lio, Kubilas, lo „ein offenes Bottcher- GefaB, ein Kiefen zum Bier“ M I 133, o F. Neselmano žodyne, be Kubilis, io „ein Kiibel, ein offenes Bottchergefil, das oben an der Oeffnung enger ist als am Bo- den“ N 206, randame ir keistą formą Kublulis, io „ein aus einem Stiicke Holz gehohltes GefaB“ (Ragnit) N 207, kuris, gal būt, kilęs iš mažybinės formos *ku- bilulis ar *kubululis su iškritusiais i ir u. Iš Laukuvos yra žinomas to žodžio variantas kūbelas LKŽ VI 748 (jei e čia ne- žymi i, žemaičių tarmėje tariamų plačiai). Vienos šaknies su žodžiu kūbilas galėtų būti: liet. kub-drka ,,medinis indelis, dėžutė; abrinas, vogonė“, kubarkis „medinis kibiras“ LKŽ VI 748 (gal būt, su sla- viška priesaga -ka iš *kub-ara, plg. kaukara „kalva, kaubrys“, kūkštara „kupra; tarpumenté; našta“), kūbikas ,,molinis ar medinis indelis“, kubikė „medinė svies- tinė“, kūbikis „indas kruopoms, miltams laikyti; virimo puodas su dviem ause- lėmis“ LKŽ VI 749, kubilké „medinis indelis sviestui įsidėti“ LKZ VI 750 (vei- kiausiai iš kūbilas su lituanizuota slaviška priesaga -ka), kuboré ,,didelis medinis šaukštas viralui semti“, kaborka ,,medinis indelis, dėžutė; abrinas, vogonė“ LKŽ VI 751 (galimas daiktas, iš kuborė su slaviška priesaga -ka; dėl priesagų -ar- ir -or- kaitos žodžiuose kub-ara ir kub-orė plg. kaūkaras „,kalnelis, kalva, kaubrys“: kaii- koras „t. p.“), kubūrka „medinis indelis, dėžutė; abrinas, vogonė“, kuburké „t. p.“ LKŽ VI 754 (gal būt, iš *kub-ura| *kub-urė su slaviška priesaga -ka, dėl priesagų -ara : -ura kaitaliojimosi plg. kaūkaras : kaūkuras), kubūlkė, kubulkė, kubulkis „medinis indelis, dėžutė; abrinas, vogonė“ LKŽ VI 753 (iš *kubula| *kub-ulė, plg. lat. kubuls; dėl priesagų -ul-: -il- kaitos žodžiuose *kub-ula| *kub-ulė ir kūb-ilas plg. juiid-ulas : jurid-ilas „kas nuolat juda; nenuorama, padauža“, plg. dar kib- -uras : kib-iras „smulki sausa šakelė“). Nepaprastai varijuoja liet. kūbilas atitikmuo latvių kalboje, plg. lat. kubls „der Kiibel, Bottich“ ME II 297, kublis, kubla EH I 666. Šios formos, be abejo, turi sin- kopėtą u, plg. pilną formą lat. dial. kubuls ir kubulis EH II 666. Sinkopėtą balsį turi ir mažybinės formos lat. kublitis, kublinš „ein aus Holz verfertigtes Gefūss zur Aufbewahrung von Milch, Grūtze““ ME II 297, plg. pilną forma kubulinš ibid., 182 ir tai, matyt, patvirtina liet. kublulis kildinimą iš *kubilulis ar *kubululis. Be prie- sagos -ulis, latvių kalba vartoja -als (plg. kubals EH I 665), -els (plg. deminutyvą kubelelis „ein kleiner Kūbel“ EH I 665) bei -ils (plg. J. Kurmino žodyno formą kubils®). Tos pat šaknies, kaip kubils, yra, matyt, ir lat. kubucis ,.eine grosse ciba (toks indas); ein holzernes Trinkgefiiss; ein mit einem Deckel versehenes Gefiss aus Bir- kenrinde, worin man Beeren sammelt od. Tabak bewahrt“ ME II 297. Vadinasi, lietuvių ir latvių kalboms yra bendri tokie variantai: kabilas/kubuls (formantų -il-|-ul- kaita gana dažna), kūbikis|kubucis (dėl formantų -ik~[-uk- kai- taliojimosi plg. durūkas „kas duria“ greta dūrikas) ir su ta pačia piesaga kūbe- las|kubel-elis. Pamatiniu šių gausių darinių veiksmažodžiu galima laikyti liet. kūbti „Jinkti (prie žemės)“: Kubstu, jau suvisum kubstu (Tauragnai) LKŽ VI 753, lat. kubinat „decken“ ME II 297, ap-kubinat „umlegen“ : lakatu ap galvu ap-kubindtiés „,sich umdecken“ ME I 96 (dėl jų semantinių santykių plg. liet. gaūbti „supti, dengti, kloti, gobti; lenkti, riesti“ LKŽ III 159). Šie veiksmažodžiai toliau sietini su ide. šaknimi *keu-b|bh- ,,biegen“ Pokorny 589, kuriai priklauso gr. xdrrTo „Ienkiuosi, linkstu“, xvpo ,lenkiu®. Tai, kad įvairius medinius indus žyminčios leksemos neretai yra susijusios su lenkimą, rietimą, gaubimą reiškiančiomis šaknimis, yra palyginti dažnas reiškinys, plg. liet. guobinūkas „iš medžio išskaptuotas indas“ LKŽ III 736: guodbti „duobti, skobti, skaptuoti“ ibid.; dubuo „už lėkštę gilesnis indas sriubai“ LKŽ II 549 : dūb- ti „grimzti, klimpti, linkti“ LKŽ II 547; duobinys „išskobtas medinis indas su dėti- niu dugnu“ LKŽ II 609: dudbti „daryti įdubimą; skobti, skaptuoti“ LKŽ II 610: gūbužis „indas iš medžio be ąsų pienui košti“ LKŽ III 692 : gūbti „dubti, linkti“ LKŽ III 691; kaukėrė „medinis indas lašiniams grūsti; grūstuvė, piesta; medinis indas taukams ar sugrūstiems lašiniams laikyti“ LKŽ V 424 : kūkti | linkti, svirti, klupti, kumpti“ LKŽ VI 808; s. ind. kumbhdh „puodynė, ąsotis“, gr. x0dp.P0c „in- das, rykas“: angl. hump „kupra“, lot. cumbo „gultis“ (< „enktis“ resp. „riestis“); lot. cūpa „kubilas, statinė“ :s. ind. kūpah „duobė, urvas“, siejamas su ide. šaknimi *keu-p- „riesti, skliausti“. Ypač svariu argumentu, kad liet. kūbilas, lat. kubls gali būti baltiški žodžiai, reikia laikyti tai, kad indui, rykui žymėti lietuvių kalboje vartojamas ir normalu- sis šaknies kūb-ti balsių kaitos variantas su šaknies vokalizmu aw, — šaknies, ku- riai mes Cia kaip tik ir priskyrėme liet. kūbilas, lat. kubls, plg. liet. kaubarė, kaubo- rė „medinis išskaptuotas indas, medinis dubuo“ Tverečius, žr. LKŽ V 417. Liet. kūbilas ir lat. kubls, kaip ir pastarųjų indų, rykų pavadinimų semantinis ryšys su veiksmažodžiu kūbti „linkti“ būtų visai suprantamas, nes pirminė liet. kūbilas reikšmė, matyt, ir buvo „išskobtas didelis medinis indas su dėtiniu dugnu“, kuria jis yra užfiksuotas iš Prienų, žr. LKŽ VI 750. * J. Kurmin, Slownik polsko-lacinsko-lotewski, Wilno, 1858, p. 233. — Dėl jos tikrumo abejoja J. Endzelynas, žr. K. Miihlenbach—J. Endzelin, Lettisch-deutches Worterbuch, II, p. 297 s. v. kubis. 183 3. posnia Geriau susipažinus su atitinkamais lietuvių kalbos duomenimis — kitais šio žodžio variantais tarmėse, kirčiavimu, reikšmėmis — kyla abejonė, ar tikrai jis yra svetimas. Abejonę sustiprina tai, kad šis žodis, be to, palyginti nesunkiai eti- mologizuojamas lietuvių kalbos medžiaga. Pirmiausia galima pažymėti, kad liet. pošnia ir sl. * pašnja, iš kurio lietuviška- sis žodis, spėjama, kilęs, reikšmės nėra visi tapatingos. Be reikšmių „arimas; su- artas laukas; javai“, pavyzdžiui, rus. ndwura|namwnsi dar turi „duona, rugiai; medaus sunešimas, koriai avilyje, bičių darbas“*?. Tokių reikšmių liet. pošnia neturi. Liet. posnia reikšmių diapazonas yra žymiai didesnis, plg. pošnid (acc. sing. pésniq) „dvaro laukai“ Liškiava (plg. dar Pošnia Paberžės par. kaimas), pošnėlė „dvaro laukai“ Punskas, Seinai (plg. dar Pošnėlė Seirijų valsčiaus giria ir Simno valsčiaus miškas), pdsnia „dvaro laukas“ Lazdijai (Barčiai), posnia (acc. sing. poš- nią) „laukas, kur seniau buvo dvaro ganyklos“ Gudeliai, Kalvarija, pošnia ,lau- kas, dirva“ Kazlų Rūda, Salakas, posnia „pasėliai“ Tauragnai, pošnid „,vasarojus“ Strūnaitis, pošnia „javai“ Daugai, Kuktiškės, Linkmenys, Palūšė, Ramaškonys, pošnia (acc. sing. pėšnią) „gėrybė, turtas“ Dusetos, posnia (acc. sing. pdsniq) „gė- rybės“ Jūžintai, pošnia (acc. sing. pdsniq) „vieta, kur supilami išvalyti grūdai“ Onuškis. Dieveniškėse (plg. pdsnis ,,pasélai®) ir Šimonyse (plg. pdsnis „,ūkis“) var- tojama i-kamienė forma. A. Juškos žodyno rankraštyje iš Veliuonos randame už- fiksuota: Pdsmé „wielkošė pola“: Pošmė yra lauko didumas= liolės. Taigi čia jau turime priesagą -m-, ir tokiu atveju, laikant liet. posnia slaviz- mu, vargu ar pavyktų patenkinamai paaiškinti slaviškos priesagos -n- substitu- ciją. Lietuvių kalbos tarmėse vartojama šio žodžio i-kamienė forma, kuri, apskri- tai paėmus, įsijungia į vardažodinės fleksijos sistemą (plg. pošnid, pošnė, pošnis ir musia, mūsė, musis), taip pat prieštarauja to Žodžio laikymui slavizmu. Pagaliau dar galima pridėti kalbamojo žodžio akūtinę priegaidę, kuri slaviškos kilmės lie- tuviy skoliniams, išskyrus vieną kitą atvejį (plg. biesas iš sl. *bésv), nėra būdinga. Liet. posnia, pésmé su priesagomis -n-, -m- ar -sn-, -sm- (dėl to, kad priesagas -n- ir -m- gali turėti bedrašakniai žodžiai, plg., pvz., barnia, barné, barnis ir baimė LKŽ 12 661; bégsnis, bėgsnė ir bégsmé LKŽ 12 724; dognis, dogsnis ir dogmė LKZ II 411) bus pasidaryti iš šaknies, slypinčios veiksmažodžiuose pėšyti (-ija, -ijo) „arti, dirbti“ Breslauja, „stropiai dirbti, plušėti“ Rokiškis, Šimonys, pošinti „Jau- Žyti, gadinti“ Lazdijai, Šėta, pagal modelį kopnia : kopti, smuknia : smūkti etc., krosnis: lat. krat etc. Galima pastebėti liet. pošnid reikšmių kitimą nuo, atrodo, pirminės reikšmės „dirva, laukas“ ligi „,gėrybė, turtas“, „ūkis“ ir net ligi „daug“ (plg. pietvakarių aukštaičių tarmių pošnis „daug“). Sememų „dirva, laukas“ ir „ar- ti, dirbti“ ryšys yra lengvai suvokiamas, plg. arimai : drti; dirva : dirti ir kt. Veiksmažodis pėšyti|pdšinti šaknyje turi vokalizmą o, kuris yra normaliojo šaknies balsio pailgintasis laipsnis. Normalusis vokalizmas a randamas veiksma- žodžiuose įpūšyti (-ija, -ijo) ,.iarti, įdirbti“: Žemė gera, tik reikia ją inpūšyt, tai ir de- rės Tverečius, pasyti ,kedenti (vilnas“) Rimšė ir, be abejo, su jais giminingame pašyti (paso, pasé) „pešioti, kedenti (pvz., vilnas, linus, pakulas ir kt.); maišyti (apie kortas)“ DLKZ 556. Veiksmažodis pasyti nuo pašyti skiriasi fleksija (pirmasis yra 10 B. Jlaas, TojikoBbili cJioBapb »KHBoro BeJukopycckoro si3biKa, III, 1955, p. 25. 184 iįjo-kamienis) ir kirčio vieta. Etimologinė šių veiksmažodžių identifikacija didesnio sunkumo nesudaro, nes ir fleksijos, ir kirčio vietos svyravimai yra gana dažni, plg. pasyti, -ija, -ijo| pasyti, paso, -ė ir Iopyti, -ija, -ijo| Idpyti, -o-, -ė LKZ VII 651, Iiūo- dyti, -ija, -ijo] lūodyti, -o, -ė LKŽ VII 690 ir kt.; dėl kirčio vietos plg. pasyti| pasy- ti ir maigyti| mdigyti, mangytis| mdngytis. Kadangi pašyti ryšys su pirminiu veiksmažodžiu pėšti yra visiškai akivaizdus, tai ir veiksmažodžiai pasyti „,kedenti (vilnas); arti, dirbti“, pošyti „arti, dirbti; stropiai dirbti, plušėti“, pdsinti „laužyti, gadinti“, pošinti Liškiava, pošinti Svent- ežeris ,,maiSyti (apie kortas)“ (: pašyti ,,maiSyti (apie kortas)“) taip pat yra pirmi- nio veiksmažodžio pėšti vediniai. Semantiniam-derivaciniam vardažodžio posnia ryšiui su pésyti, pasyti, pašyti ir galų gale su pėšti galima pateikti paralelę iš latvių kalbos. B. Jégers įrodė, kad lat. puésums „iškirsta miško vieta, skynimas, lydimas“ yra pasidarytas iš veiksmažo- džio pūost „reinigen, sdubern, fegen, aufriumen; roden; putzen, schmiicken etc.“ (plg. dar puost ,,einen Baum beschneiden; roden“: kuokus puost „aushauen“ EH II 347), kurį lietuvių kalboje atitinka puėšti, puošti ,,dabinti, gražinti; rengti, vilkti“, ir kad lat. pūost, taigi ir liet. pudsti, puošti, toliau yra sietinas su liet. pėšti „rauti, traukti plaukus, plunksnas, šieną ir pan.“*. Reikia dar pažymėti, kad su turinio segmentais „iškirsta miško vieta, skynimas, lydimas“ siejasi segmentai „,dirvonas“ ir „arimai, dirva“. Tokią reikšmę kaip tik ir turi liet. tarm. puošumas (be kirčio) „dirvonas, apleista vieta“: Puošumuose auga varnažolės Tirkšliai. Kadangi, kaip čia buvo norima įrodyti, liet. pošnid, pošmė yra veikiausiai susi- daręs lietuvių kalbos dirvoje, slavų kalbų žodžiai rus. ndiursa, dial. namus, baltar. namnf (plg. dar s. rus. pašonja) sudaro tipologinę paralelę. Tipologiškai artimu, bet genetiškai skirtingu pamatu (plg. liet. pasyti, p Ošinti, kilusį iš pėšti, ir sl. pachate, siejamą čia su sl. pasti „ganyti“, čia su pachdto ,,véduoti; šluoti“'?, čia su čekų para ti „plėšti“ *) dėl baltų ir slavų kalbų geografinio sąlyčio, betarpiškų kontaktų ir dėl tam tikros baltų ir slavų pasienio dialektų konvergencijos šiose kalbose susikū- rė naujos semantiškai ir darybiškai artimos leksemos. Be to, ta konvergencija pasi- reiškia ne tik paralelių bendrybių susiformavimu, bet, atrodo, ir vienos dialektų grupės dominuojančia įtaka kitai: antai liet. posnia reikšmė „dvaro laukas“ galėjo atsirasti skatinama dvare vartotos slavų kalbos. 4. šišava Radęs J. Otrembskio Tverečiaus tarmės apraše užfiksuotą liet. šišava ,,zbio- rowisko malych dzieci“!*; F. Specht’as 1951 išspausdintoje pastaboje laikė jį gi- lios senovės veldiniu: „Lit. šišavd ist regelrechte Ableitung aus einem u- Stamm *šišus, der genau ved. Sisu- ,,Kind, jugendlich“ entspricht*“!5, Po metų pasirodžiu- siame straipsnelyje E. Fraenkel’is, priešingai, manė, kad liet. *šišis, iš kurio pada- rytas šišava, yra per slavų kalbas (plg. rus. wu „valkata“) atėjęs ugrofinų kalbų 11 B. Jėgers, Verkannte Bedeutungsverwandtschaften baltischer Worter, K Z, 80, 1966, p. 13 tt. 12 M. Vasmer, Russisches etymologisches Wėrterbuch, II, Heidelberg, 1955, p. 326—7. 13 Georg Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, Heidelberg, 1964, p. 133. 14 J. Otrebski, Wschodniolitewskie narzecze Twereckie, I, p. 166. 15 Fr. Specht, Litauisch šišava, KZ, 69, 3/4, 1951, p. 184. 185 žodis (plg. estų siss „plėšikas“)!*, Nėra abejonės, kad, taip manydamas, E. Fraen- kel'is rėmėsi K. Miūlenbacho J. Endzelyno ,,Latviy kalbos žodynu“, kur nuro- dyta: „Sisis ,,1) ein Morder, Rūuber etc.; 2) ein kleines Kind“; In der Bed. 1 di- rekt oder durch r. www ,,Vagabund, Franctireur“ aus estn. sišs ,„„Rūuber““"", Kaip čia iš tikrųjų yra? Liet. šišava (acc. sing. šišavą) „vaikai“ tevartojamas mažame rytinės Lietuvos plote (Mielagėnai, Paringys, Tverečius, Vidiškės). Tačiau tai dar nėra pamatas laikyti jį svetimu žodžiu. Jis turi aiškią kolektyvinę reikšmę. Tai gražiai matyti iš Mielagėnų tarmės duomenų: išdykęs vaikas, nenuorama čia vadinamas žodžiu ši- Sas, o jų būrys — šišava, plg. analoginės reikšmės Sunava ,,Sunes*, velniava „velniai“, žydava „žydai“ Tverečius, bernava „bernai“ Ceikiniai, Daugėliškis ir kt.*3 Taigi šišava yra aiškus vardažodžio šišas „,vaikas“ vedinys, plg. jau minėtą šišas „išdy- kęs vaikas, nenuorama“ Mielagėnai. Vardažodis šišas turi ir daugiau reikšmių, plg. šišas „,vaikėzas, piemuo, menkas žmogus, varlys“: Kožnas šišas visur kišas Troškūnai, šišas ,,nenuolaidus, piktas žmogus“: Tokio šišo neperkalbési Lyduo- kiai, šišas ,,padikimas, siutas; kūrybinis įkvėpimas“ DLKŽ 810. Šie vardažodžiai, plg. dar šišus „piktas, niurzgus“ (be kirčio) Tauragnai, šišūs „plaktas, muštas (apie molį)“ Gegužinė, toliau siejasi su veiksmažodžiais šišti, šįšta|šįša, šišo (be kir- čio) ,,pykti, dūkti, siautėti“ Tauragnai (galėtų būti ir šyšti, šyšo, nes dėl kirčiuotų balsių ilginimo šaknies vokalizmo kiekybė neaiški); šišti, šįštū „excandesco, užsi- degu, užpykstu“ Kvėdarna (K. Jauniaus paliudyta) ir dar toliau, matyt, su šįšta „pradeda šašti“ Bg II 244, šišti, šyštū, šišaū ,,šašti“ NdZ IV 501, (nu)-šišęs „grin- dig, raudig“ N 520, K 278, 429. Turinio plano segmentų „,pykti, niršti, siausti, dūk- ti“ ir „,Šašti, gesti, pūti“ (plg. liet. šūšas ,,votis, skaudulys“ Upyna, lat. sasi „klei- ne Geschwiire; eiternde Driisen (hauptsūchl. im Genick)“ ME III 745) manifes- tacija vienu išraiškos plano segmentu yra visai galima, plg. liet. didytis „,bartis, rietis, vaidytis, nesugyventi“, slov. jad „pyktis, rūstybė; nuodai“, jdditi ,,pykinti, kelti apmaudą, erzinti“ : s. vok. aukšt. eiz ,,skaudulys, votis, pūlingas sutinimas“, eitar „pūliai“, gr. otdoc „pūlinys, sutinimas“ : lat. idra, idrs „das faule Mark ei- nes Baumes®; s. sl. gnėvo „pyktis, piktumas, rūstybė“: s. rus. bažn. gnévs „puvė- siai“, s. sl. gniti „pūti, gesti“. Minėtieji lietuvių kalbos žodžiai toliau yra tos pačios šaknies kaip liet. šūšas „plutelė, susidariusi žaizdos ar opos paviršiuje etc.“, lat. sass ,,Schorf auf einer halbverheilten Wunde etc.“** ir, matyt, liet. šešti ,,be priežasties pykti, priekabių ieškoti, knisti“ (be kirčio) Tauragnai. Lietuvių kalbos šaknies šiš- resp. šeš- Žodžių lizde turime turinio plano segmen- tų „šašti, gesti, pūti; šašas“ : ,(išdykęs) vaikas; vaikézas, pienburnis, menkas žmo- gus“ konfrontaciją. Tai — semantinis reiškinys, turintis paralelių ir kitais atve- jais, kur šie turinio plano segmentai manifestuojami taip pat vieno išraiškos pla- no segmento, plg. šaša-valkis „meprinokęs obuolys ar nesubrendęs Žmogus, vai- kas“ Biržai, kur pirmasis komponentas, be abejonės, yra šūšas (plg. dar pastarojo 16 E, Fraenkel, Zwei Nachtrūge. 2) Ostlit. Sifava ,,Schar kleiner Kinder“, K Z, 70, 3/4, 1952, p. 240; plg. LEW, p. 990-991. 17 K. Miihlenbach — J. Endzelin, Lettisch-deutsches Worterbuch, III, p. 849. '* Plačiau žr. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, p. 379 tt. 19 Plg, E. Fraenkel, LEW, p. 966. 186 reikšmę „menkas žmogus, pienburnis“ DLKŽ 798); krūmas „šašas, spuogas; nenaudėlis, išdykėlis; vaikagalys“ LKZ VI 409; plg. dar gėbenė (ir gebėnė (?), gebenė) „pūslė, spuogas, pauškulė, išbėrimas; mažas daiktas, mažybė“ LKŽ III 191. Ryškiausią paralelę minėtai semantinei konfrontacijai sudaro liet. šašavd ,,ma- ži vaikai“ Mielagėnai, kuris, be abejonės, vardažodžio šūšas kolektyvinę reikšmę žymi, Tai gražiai rodo lat. sass, kuris, be daugelio kitų savo reikšmių, turi ir „ein Kind, ein Jūngling (verūchtlich)“ EH II 450 reikšmę, koegzistuojančią su ,,Schorf auf einer halbverheilten Wunde“. Taigi, schematiškai apibendrinant, galima kons- tatuoti: „šašas“ : „(išdykęs) vaikas“ krūmas + + Sasas + + (Sasava) la. sass + + šišas 0 + (šišava) Nulio (0) vietoje schemos simetrija reikalauja įrašyti sememą „šašas resp. šašti“, kurią kaip tik ir turi leksema šišti, Vadinasi, čia pateikta medžiaga leidžia liet. šišava „vaikai, jų būrys“ laikyt lietuvių kalbos žodžiu, turinčiu kolektyvinę reikšmę, ir sieti jį su liet. šišas „„išdy- kes vaikas, nenuorama; vaikėzas, piemuo, menkas žmogus, varlys etc.“, šišti „,šaš- ti“, šešti ,,be priežasties pykti, priekabių ieškoti, krimsti“, §@sas, lat. sass ir kt. Labai neaiški lat. sisis ,,Mo6rder, Rūuber etc.; verichtliche Leute; ein kleines Kind“ kilmė. Nėra rimto pamato teigti, kad jis yra pasiskolintas iš estų kalbos, plg. est. siss, sissik „plėšikas, grobikas“, juoba, kad ir šio estų žodžio bei jo suo- miškojo atitikmens sissi, sissika ,,excursor militaris in silvis, latro, praedo sil- vestris“ ugrofiniškumas nėra visai tikras: J. Mikkola jų šaltiniu laiko rus. CbituUuK „seklys“*?. Antra vertus, negalima drąsiai manyti esant jį ir baltišku, nors kai ku- rios aplinkybės (Zr. žemiau) ir kalba už tai. Lat. sisis morfologiškai galėtų atliepti liet. šišis ,,SykStuolis“ Alsėdžiai, Žilinai (plg. dar šišė „šykštuolė“ J I 405), nors jų reikšmė ir nutolusi. Lat. sisis savo reikšme „ein kleines Kind“ ypač suartėja su liet. šišava ,,vaikai, jų būrys“ ir šišas ,,vaikézas, piemuo, menkas žmogus, varlys“, ir tai galima laikyti svariu argumentu už jo baltiškumą. Jo reikšmė ,,Morder, Rūu- ber; Marodeure“ galėjo atsirasti ir latvių kalbos dirvoje, plg. reikšmes, kurias tu- ri liet. šašvalka „nenaudėlis, valkata“ Baisogala, Kuršėnai, Skirsnemunė, Upyna, Sasvalka „valkata“ Tverai. Kaip rodo lat. sass (= liet. šūšas), latvių kalba seniau taip pat galėjo turėti formų su šaknies e vokalizmu, greta kurių visai nesunkiai, ypač per intarpines, galėjo atsirasti ir formos su šaknies i vokalizmu panašiai, kaip tai atsitiko lietuvių kalboje. K BONPOCY O HEKOTOPbIX 3AHMCTBOBAHHSX JIMTOBCKOTO S3bIKA C. KAPAJIIOHAC Pesiome IlpuBojįjuTCS51. HOBbIK MATEpHAJI JIATOBCKOTO H JIATbILICKOTO SI3bIKOB, YKa3bIBAIOMMHA HA TO, 4TO HET JIOCTATOYHOrO OCHOBAHHSA JMT. dėka „OjaronapuHocTs“, kūbilas ,uaw, Kanab, KanKa“, pošnia „HHBa, nammsi; XJIeOa, >xHTO H Ap.“, šišava ,,Barara (netefl)“ cuHTaTLb 3aHMCTBOBAHHAMH. 20 J. J, Mikkola, Beriihrungen zwischen den westfinnischen und den slavischen Sprachen. I. Slavische Lehnworter in den westfinnischen Sprachen, Helsingfors, 1894, p. 167. 187 ON SOME LITHUANIAN LOANWORDS S. KARALIŪNAS Summary The Lith. words dėka “thank, gratitude“, kūbilas “vat, tub; tun“, pošniad “ploughed field; crops, corn etc.“, šišava „children“ are commonly considered to be loanwords. As is well known in etymological studies Lithuanian words used to be compared with words in the other IE lan- guages rather than with the facts of the Lithuanian (or other Baltic) language itself. Not always sufficiently taking into consideration the data of the Baltic languages some Lithuanian (and Latvian) words were thought to be loanwords. An attempt is made in this paper to bring to light some Lithuanian (and Latvian) material which shows that there is no basis to consider the words dealt with here as loanwords.