Dėl keleto lietuvių kalbos skolinių

IŠ LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS IR LEKSIKOGRAFIJOS LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL KELETO LIETUVIŲ KALBOS SKOLINIŲ S. KARALIŪNAS Kaip žinoma, tradiciniuose indoeuropiečių kalbų etimologijos tyrinėjimuose dėmesys pirmiausia buvo kreipiamas į atitikmenų suradimą kitose ide. kalbose, siekiant išryškinti archaiškiausią ide. kalbų leksikos sluoksnį ar apimančias kelias giminingų kalbų grupes inovacines leksemas. Tie žodžiai, kuriems atitikmenų kitose ide. kalbose nepavykdavo surasti, būdavo paliekami nuošaly kaip vėlyvi, istorinėms rekonstrukcijoms beverčiai naujadarai. Dažniausiai su materialine kultūra susijusias realijas žyminčias leksemas, kurios, paviršutiniškai pažiūrėjus, kalbos sistemoje atrodė esančios izoliuotos, bet turėjo lengvai kitose (ide. ar ne-ide.) kalbose randamus atitikmenis, daugeliu atvejų buvo linkstama laikyti skoliniais. Kad materialinės kultūros objektai ir juos žymintys žodžiai keliauja iš tautos į tautą resp. iš kalbos į kalbą, yra gerai žinomas reiškinys (plg., pvz., gatvė, pipiras, šilkas, turgus ir kt.). Tačiau tai – ekstralingvistinis faktorius, ir, savaime suprantama, jo nepakanka, ir, vien juo remiantis, netikslinga nustatyti, ar žodis yra savas ar skolintas, nors jis ir žymi kokią nors kultūrinę realiją. Pastaruoju metu, paaštrėjus dėmesiui į kalbos leksinių elementų padėtį sistemoje, jų santykius su kitais elementais ir padidėjus pastangoms leksemą pirmiausia etimologizuoti panaudojant pačios kalbos sistemos duomenis, neretai iškeliamas ir naujai peržiūrimas skolinių klausimas. Antai J. Otkupščikovas, remdamasis baltų kalbų faktais, paneigia nuomonę, kad liet. karštas esąs per slavus atėjęs ugro-finų kalbų žodis, ir labai argumentuotai įrodinėja jo baltiškumą: „Поскольку в литовском языке чередование keŕstas/kaŕstas „гроб“ полностью совпадает с чередованием keŕstas/kaŕstas „землеройка“, можно высказать предположение о балтийском происхождении лит. keŕstas „гроб“ и лтш. šķīrsts. Сопоставление лит. keŕ-s-tas „гроб“ с keŕ-s-las „долото“ и kìrsti „рубить, вырубивать“ в достаточной мере проясняет этимологию рассматриваемых балтийских слов. Форма с огласовкой o (лит. kār-s-tas) совпадает по своей семантике, а также в генетическом плане с лит. prā-kar-tas „ясли“ (= „выдолбленная колода“). Этимология лтш. šķīrsts проясняется при сопоставлении с лит. skērsti „резать“; в семантическом же аспекте все приведенные балтийские слова могут быть сопоставлены с рус. колода „гроб“, „корыто для корма 12* 179 скота“ и т.д. — лит. kálti „выдолбливать“¹. Taip pat ir V. Urbutis, remdamasis visa eile tarmėse randamų bendrašaknių žodžių, visai pagrįstai kelia mintį, kad liet. áčiū, áčiū, áčiuo ir kt., kurie E. Fraenkelio laikomi slavizmais², gali būti savi, lietuviški žodžiai³. Remiantis čia nurodytais metodologiniais principais, šiame straipsnelyje ir norima panagrinėti keletą tyrinėtojų vieningai laikomų skoliniais lietuvių kalbos žodžių (dėka, kūbilas, poškia, šišavà), iškeliant ligi šiol ignoruotą atitinkamą baltų kalbų medžiagą, rodančią, kad nėra būtino reikalo nagrinėjamųjų lietuvių kalbos žodžių laikyti skoliniais. 1. dėka duōkia, duōkė, duōkti „numanyti kokį darbą padaryti“ LKŽ II 612, kuris turi variantą su šaknies galo priebalsiu -g-, plg. nūduogia „numano“ Išlaužas, siejasi su vardažodžiais duōgas „protas, nuovoka; menko proto žmogus“ Daugėliškis, Kuktiškės, Linkmenys, Subačius, Vidiškės, duoga „t. p.“ Kiaukliai, Panevėžys, duōgis, duōgius „menko proto žmogus“ Daugėliškis, žr. LKŽ II 611, duōkas „menko proto žmogus; vėpla, neišmanėlis, kvailys“ Ignalina, Kirdeikiai, Kuktiškės, Linkmenys, Tauragnai⁵. Su šaknies vokalizmu o yra dokia, dokė, dokti „suprasti, permanyti“ LKŽ II 412 bei savo dokià „freiwillig, iš geros valios“ R II 149, M II 196. Jam identiška frazė savo dėką, plg. Rugių kirsti jis ir savo dėka (savo valia, neprašomas) ateis LKŽ II 262 jau turi ė vokalizmą. Vardažodis dėka (ir dėka) „dėkojimas, padėka; malonė; valia“ LKŽ II 262 vartojamas plačiai tiek tarmėse, tiek ir senuosiuose raštuose, plg. dar dėkas „dėkojimas, padėka“ LKŽ II 262, jų denominatyvus dėkóti, dėkúoti „sakyti dėkui“ LKŽ II 264 bei prieveiksmius dėkui, dėku, dėkuo LKŽ II 264 (pastarieji savo kilme veikiausiai yra o kamieno vienaskaitos naudininko formos, plg. dėkas). Ypač svarbus tas faktas, kad latvių kalboje taip pat randamas segmentas su šaknies vokalizmu ē, plg. lat. dēka „freier Wille; das Naturell, die Charaktereigenthümlichkeit“ ME I 46, kurio specifinė reikšmė neleidžia jo laikyti skoliniu nei iš lietuvių, nei iš slavų kalbų. Gal būt, čia galima skirti ir lat. dāgā (dial. duogā) „zum Nutzen oder Vorteil“ (loc. sing.) ME I 461, EH I 318. Kadangi d bei t kontrastas lietuvių kalboje turi fonematinį statusą, plg., pvz., dégti : tékti, daryti : tarýti ir kadangi čia nagrinėjamosios šaknies žodžiai nepriklauso ekspresyvinei leksikai, kurioje skardieji bei duslieji priebalsiai neretai netenka distinktyvinės funkcijos, minimus žodžius mes laikysime priklausančius atskirai šakniai ir nesiemsime jų su tokiais jiems fonetiškai bei semantiškai argumentais 1 Ю. В. Откупщиков, Из истории индо-европейского словообразования, Ленинград 1967, р. 221—2. Liet. karštas, lat. š, kirstis senais baltiškais žodžiais dar 1911 m. taip pat laikė ir K. Būga, žr. K. Būga, RR, I, p. 308—9. Šios savo nuomonės, deja, jis vėliau atsisakė, žr. K. Būga, RR, II, p. 192—4. 2 E. Fraenkel, LEW, p. 1. 3 V. Urbutis, — Baltistica, V(1), 1969, p. 48—9. 4 Žr. E. Fraenkel, LEW, p. 86, 304, 641, 990—991 ir ten nurodytą literatūrą. 5 Duōkas šiaip būtų galima neskirti nuo dvākas „kvaiša, pusgalvis“ LKŽ II 663, dvākti „vadėtis, dūk­so­ti, kvėpti; kvailėti, kvaišti“ LKŽ II 664 (dėl šaknies vokalizmo santykio plg. apvalūs ir apuo- lūs), tačiau jų vartojimo arealai ne visai sutampa: dvākas vartojamas į šiaurę (Biržai, Dusetos, Kupiškis ir kt.) nuo duōkas vartojimo ploto, ir tai leidžia juos atskirti. 180 timais žodžiais, kaip tūokas „protas, sumanumas“, (m)tuōkti „numanyti, suprasti, nujausti“ ir kt.6 Ta šaknis, kuriai duōkti (su -k- iš -g- prieš tenu­es), duōgas, doktī, dėka, dėkas lat. dēka galėtų priklausyti, yra idė. *dēg- „packen“ Pokorny 183, atstovaujama got. tēkan „liesti“ (praet. taikōn), s. skand. taka (angl. take) „imti“, toch. B tek- „liesti“ (praet. teksa su šaknies vokalizmu ē ar o). Turinio plano segmentų „(pri)imti“ ir „mąstyti, galvoti, manyti; galvojimas, sumanumas, protas“ genetinis ryšys ide. kalbose yra gerai paliudytas, plg., pvz., vok. annehmen „priimti, sutikti; manyti“ greta nehmen „imti“; gr. δέχομαι, jon. δέχομαι „priimu, gaunu“: δοκέω „manau, galvoju“, δόξα „nuomonė“, δοκεῖ μοι „man atrodo (t. y. man priimtina)“. Iš turinio plano segmento „mąstyti, galvoti, manyti etc.“ gali atsirasti segmentas „dėkoti“, plg. got. þagkjan, s. vok. aukšt. denken, s. angl. þencan „galvoti“, iš kurių yra kilę vardžodžiai s. vok. aukšt. danc (vok. Dank), s. angl. þanc (angl. thank), got. þagks „dėkingumas, padėka“ (plg. ypač s. angl. þanc reikšmes: „mintis, manymas, mąstymas; malonė, prielankumas; džiaugsmas, malonumas, linksmybė; dėkingumas, padėka“). Vadinasi, dėkingumas, padėka suvokiama kaip „das in gedenkenkender Gesinnung sich äußernde Gefühl“, plg. vok. Dank wissen ir pranc. savoir gré „būti dėkingam (t. y. žinoti dėkingumą)“. Apskritai imant, pirminiu vokalizmu laikytinas ē, o išvestiniu — ō. Susidaro prieštaravimas: segmentai, turintys antrinį vokalizmą, manifestuoja pirminį turinio plano segmentą „galvoti, manyti“, o segmentai su pirminiu vokalizmu ē — išvestinį turinio plano segmentą „būti dėkingam; dėkingumas, padėka“. Kadangi turinio plano segmentas „imti, liesti“ baltų kalbose nėra paliudytas, reikia manyti, kad šaknis *dēg- (-k- prieš tenu­es) baltų kalbinėje bendrystėje reiškė „galvoti, manyti, suvokti“. Iš jos dėsningai buvo generuojami vardžodžiai duōgas, duōkas „protas, nuovoka“, kurie pasitarnavo veiksmažodžiams su vokalizmu uo atsirasti, plg. duōgti, duōkti. Tačiau vardžodžiai gali būti sudaromi ir nekeičiant šaknies vokalizmo, plg. liet. slėgti : slėgą, slėgas (greta sluogą, sluōgas). Veiksmažodžio *dēg- (-k-) „galvoti, manyti, suvokti“ dėsningi vardžodžiai taip pat buvo dėkā, dėka, dėkas, kurių kiek moduliuota reikšmė santykiauja su pamatinio veiksmažodžio reikšme, kaip germanų vardžodžio got. þagks reikšmė — su pamatinio veiksmažodžio got. þagkjan reikšme⁷. 2. kūbilas Liet. kūbilas vieningai laikomas per slavų kalbas (plg. s. rus. къбьлъ) atėjusiu germanizmu (plg. vok. Kübel „statinė“, plg. dar s. vok. aukšt. miluh-chubili „pieno statinė“⁸). Liet. kūbilas turi platų reikšmių diapazoną: „statinė plačiu dugnu miltams, grūdams supilti, daržovėms rauginti, skysčiams laikyti; uždaroma statinė drabu- 6 Jų etimologiją žr. E. Fraenkel, LEW, p. 1141. 7 Senųjų raštų formos dėkuju, dėkjam „dėkoju, dėkojame“, plg., pvz., vienos M. Mažvydo giesmės Diekui tau Diewe tiewe / Jog mane /che nakti /saug ojei /Nuog /kadu wi /siu bei priegadu, iš tikrųjų galėtų būti slavizmai (plg. s. baltar. дзякую, дзякуем). 8 Šis vokiečių kalbos žodis savo ruožtu laikomas skoliniu iš lot. cupella „statinaitė“, žr. A. Walde — J. B. Hofmann, Lateinisches etymologisches Wörterbuch, I, Heidelberg, 1938, p. 310; plg. Fr. Kluge, Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, 17. Aufl., Berlin, 1957, p. 408. 181 žiams laikyti; kraitkubilis; išskobtas didelis medinis indas su dėtin iu dugnu, duob inys; duonmaišis, duonkubilis, duonkepė; betoninis šulinio lankas; didelė statinė, dedama malūne po girnomis; toks tautinis lietuvių šokis; jaunų vyrų žaidimas, panašus į ieties svaidymą; mušamas muzikos instrumentas, panašus į būgną (dugnai ir šonai skirtingo medžio ir nevienodo storio lentelių)“ LKŽ VI 749–750. Jis vartojamas visame lietuvių kalbos plote – ir žemaičių, ir aukštaičių tarmėse. Jis sutinkamas tiek senuosiuose raštuose (pvz., M. Daukšos „Postilla Catholic-ka, p. 170), tiek ir žodynuose (P. Ruigio ir Kr. Milkaus). Jis paplitęs tautosakoje (pvz., A. Juškos surinktose dainose). Iš jo buvo daroma gausybė pavardžių: Kubilas (20 šeimų), Kubilius (361 šeima), Kubilis (12 šeimų), Kubilėnas (4 šeimos), Kubilinas (2 šeimos), Kubiliūnas (39 šeimos), Kubiliavičius (2 šeimos), Kubilevičius (5 šeimos), Kubilinskas, Kubilinskis (20 šeimų), Kubilskis, Kubilskas (4 šeimos), Kubilnikas (2 šeimos). Visa tai leidžia pagrįstai iškelti klausimą, ar kūbilas iš tikrųjų yra skolinys. Pirmiausia reikia pažymėti, kad esama ir keleto šio žodžio variantų. P. Ruigio ir Kr. Milkaus žodynuose užfiksuota forma kubilis: Kubbilis, lo „ein stehend offenes Gefäß; ein Kiefen“ R I 69, Kubillis, lio, Kubilas, lo „ein offenes Böttcher-Gefäß, ein Kiefen zum Bier“ M I 133, o F. Neselmano žodyne, be Kubilis, io „ein Kübel, ein offenes Böttchergefäß, das oben an der Oeffnung enger ist als am Boden“ N 206, randame ir keistą formą Kublulis, io „ein aus einem Stücke Holz gehöhltes Gefäß“ (Ragnit) N 207, kuris, gal būt, kilęs iš mažybinės formos *kubululis ar *kubululis su iškritusiais i ir u. Iš Laukuvos yra žinomas to žodžio variantas kūbelas LKŽ VI 748 (jei e čia nežymi i, žemaičių tarmėje tariamų plačiai). Vienos šaknies su žodžiu kūbilas galėtų būti: liet. kub-árka „medinis indelis, dėžutė; abrinas, v ogonė“, kubarkis „medinis kibiras“ LKŽ VI 748 (gal būt, su slaviška priesaga -ka iš *kub-ara, plg. kaukara „kalva, kaubrys“, kūkštara „kupra; tarpurentė; našta“), kūbikas „molinis ar medinis indelis“, kubikė „medinė sviestinė“, kūbikis „indas kruopoms, miltams laikyti; virimo puodas su dviem auselėmis“ LKŽ VI 749, kubilkė „medinis indelis sviestui įsidėti“ LKŽ VI 750 (veikiausiai iš kūbilas su lituanizuota slaviška priesaga -ka), kuborė „didelis medinis šaukštas viralui semti“, kaborkà „medinis indelis, dėžutė; abrinas, v ogonė“ LKŽ VI 751 (galimas daiktas, iš kuborė su slaviška priesaga -ka; dėl priesagų -ar- ir -or- kaitos žodžiuose kub-ara ir kub-orė plg. kaūkaras „kalnelis, kalva, kaubrys“: kaū-koras „t. p.“), kubūrka „medinis indelis, dėžutė; abrinas, v ogonė“, kubūrkė „t. p.“ LKŽ VI 754 (gal būt, iš *kub-ura / *kub-urė su slaviška priesaga -ka, dėl priesagų -ara : -ura kaitaliojimosi plg. kaūkaras : kaūkur as), kubūlkė, kubulkė, kubulkis „medinis indelis, dėžutė; abrinas, v ogonė“ LKŽ VI 753 (iš *kubula / *kub-ulė, plg. lat. kubuls; dėl priesagų -ul- : -il- kaitos žodžiuose *kub-ula / *kub-ulė ir kūb-ilas plg. jūnd-ulas : jūnd-ilas „kas nuolat juda; nenuorama, padauža“, plg. dar kib-uras : kib-iras „smulki sausa šakelė“). Nepaprastai varijuoja liet. kūbilas atitikmuo latvių kalboje, plg. lat. kubIs „der Kübel, Bottich“ ME II 297, kublis, kubla EH I 666. Šios formos, be abejo, turi sinkopėtą u, plg. pilną formą lat. dial. kubuls ir kubulis EH II 666. Sinkopėtą balsį turi ir mažybinės formos lat. kublītis, kublins „ein aus Holz verfertigtes Gefäss zur Aufbewahrung von Milch, Grütze“ ME II 297, plg. pilną formą kubuliņš ibid., 182 ir tai, matyt, patvirtina liet. kubulis kildinimą iš *kubulis ar *kubululis. Be priesagos -ulis, latvių kalba vartoja -als (plg. kubals EH I 665), -els (plg. diminutyvą kubelelis „ein kleiner Kübel“ EH I 665) bei -ils (plg. J. Kurmino žodyno formą kubils9). Tos pat šaknies, kaip kubilis, yra, matyt, ir lat. kubucis „eine grosse ciba (toks indas); ein hölzernes Trinkgefäss; ein mit einem Deckel versehenes Gefäss aus Birkenrinde, worin man Beeren sammelt od. Tabak bewahrt“ ME II 297. Vadinasi, lietuvių ir latvių kalboms yra bendri tokie variantai: kūbilas|kubuls (formantų -il-|-ul- kaita gana dažna), kūbikis|kubucis (dėl formantų -ik-|-uk- kaitaliojimosi plg. durūkas „kas duria“ greta dūrīkas) ir su ta pačia piesaga kūbelas|kubel-elis. Pamatiniu šių gausių darinių veiksmažodžiu galima laikyti liet. kūbti „linkti (prie žemės)“: Kubstu, jau suvisum kubstu (Tauragnai) LKŽ VI 753, lat. kubinât „decken“ ME II 297, ap-kubinât „umlegen“: lakatu ap galvu ap-kubinâties „sich umdecken“ ME I 96 (dėl jų semantinių santykių plg. liet. gaūbti „supti, dengti, kloti, gobti; lenkti, riesti“ LKŽ III 159). Šie veiksmažodžiai toliau sietini su ide. šaknimi *keu-b|bh- „biegen“ Pokorny 589, kuriai priklauso gr. κύπτω „lenkiuosi, linkstu“, κυφω „lenkiu“. Tai, kad įvairius medinius indus žyminčios leksemos neretai yra susijusios su lenkimą, rietimą, gaubimą reiškiančiomis šaknimis, yra palyginti dažnas reiškinys, plg. liet. guobinūkas „iš medžio išskaptuotas indas“ LKŽ III 736: guobti „duobti, skobti, skaptuoti“ ibid.; dibuō „už lėkštę gilesnis indas sriubai“ LKŽ II 549: dūbti „grimzti, klimpti, linkti“ LKŽ II 547; duobīnys „išskobtas medinis indas su dė-tiniu dugnu“ LKŽ II 609: duobti „daryti įdubimą; skobti, skaptuoti“ LKŽ II 610; gūbužis „indas iš medžio be ąsų pienui košti“ LKŽ III 692: gūbti „dubti, linkti“ LKŽ III 691; kaukorė „medinis indas lašiniams grūsti; grūstuvė, piesta; medinis indas taukams ar sugrūstiems lašiniams laikyti“ LKŽ V 424: kūkti „linkti, svirti, klupti, kumpti“ LKŽ VI 808: s. ind. kumbháh „puodynė, asotis“, gr. κύμβος „indas, rykas“: angl. hump „kupra“, lot. cumbo „gultis“ (< „lenktis“ resp. „riestis“); lot. cūpa „kubilas, statinė“: s. ind. kūpáh „duobė, urvas“, siejamas su ide. šaknimi *keu-p- „riesti, skliausti“. Ypač svariu argumentu, kad liet. kūbilas, lat. kubls gali būti baltiški žodžiai, reikia laikyti tai, kad indui, rykui žymėti lietuvių kalboje vartojamas ir normalusis šaknies kūb-ti balsių kaitos variantas su šaknies vokalizmu au, – šaknies, kuriai mes čia kaip tik ir priskyrėme liet. kūbilas, lat. kubls, plg. liet. kaubarė, kaubo-rė „medinis išskaptuotas indas, medinis dubuo“ Tverečius, žr. LKŽ V 417. Liet. kūbilas ir lat. kubls, kaip ir pastarųjų indų, rykų pavadinimų semantinis ryšys su veiksmažodžiu kūbti „linkti“ būtų visai suprantamas, nes pirminė liet. kūbilas reikšmė, matyt, ir buvo „išskobtas didelis medinis indas su dėtin[u] dugnu“, kuria jis yra užfiksuotas iš Prienų, žr. LKŽ VI 750. 9 J. Kurmin, Słownik polsko-łacinsko-łotewski, Wilno, 1858, p. 233. — Dėl jos tikrumo abejoja J. Endzelīnas, žr. K. Mühlenbach–J. Endzelin, Lettisch-deutsches Wörterbuch, II, p. 297 s. v. kub[s]ls. 183 3. pošnia Geriau susipažinus su atitinkamais lietuvių kalbos duomenimis – kitais šio žodžio variantais tarmėse, kirčiavimu, reikšmėmis – kyla abejonė, ar tikrai jis yra svetimas. Abejonę sustiprina tai, kad šis žodis, be to, palyginti nesunkiai etimologizuojamas lietuvių kalbos medžiaga. Pirmiausia galima pažymėti, kad liet. pošnia ir sl. *pašnja, iš kurio lietuviškasis žodis, spėjama, kilęs, reikšmės nėra visi tapat ingos. Be reikšmių „arimas; suartas laukas; javai“, pavyzdžiui, rus. па́шня/пашня dar turi „duona, rugiai; medaus sunešimas, koriai avilyje, bičių darbas“¹⁰. Tokių reikšmių liet. pošnia neturi. Liet. pošnia reikšmių diapazonas yra žymiai didesnis, plg. pošnia (acc. sing. pošnią) „dvaro laukai“ Liškiava (plg. dar Pošnia Paberžės par. kaimas), pošnėlė „dvaro laukai“ Punskas, Seinai (plg. dar Pošnėlė Seirijų valsčiaus giria ir Simno valsčiaus miškas), pošnia „dvaro laukas“ Lazdijai (Barčiai), pošnia (acc. sing. pošnią) „laukas, kur seniau buvo dvaro ganyklos“ Gudeliai, Kalvarija, pošnia „laukas, dirva“ Kazlų Rūda, Salakas, pošnia „pasėliai“ Tauragnai, pošnia „vasarojus“ Strūnaitis, pošnia „javai“ Daugai, Kuktiškės, Linkmenys, Palūšė, Ramaškonys, pošnia (acc. sing. pošnią) „gėrybė, turtas“ Dusetos, pošnia (acc. sing. pošnią) „gėrybės“ Jūžintai, pošnia (acc. sing. pošnią) „vieta, kur supilami išvalyti grūdai“ Onuškis. Dieveniškėse (plg. pošnis „pasėliai“) ir Šimonyse (plg. pošnis „ūkis“) vartojama i-kamienė forma. A. Juškos žodyno rankraštyje iš Veliuonos randame užfiksuotą: Pošmė „wielkość pola“: Pošmė yra lauko didumas=liolės. Taigi čia jau turime priesagą -m-, ir tokiu atveju, laikant liet. pošnia slaviškumu, vargu ar pavyktų patenkinamai paaiškinti slaviškos priesagos -n- substituciją. Lietuvių kalbos tarmėse vartojama šio žodžio i-kamienė forma, kuri, apskritai paėmus, įsijungia į vardažodinės fleksijos sistemą (plg. pošnia, pošnė, pošnis ir mūsià, mūsė, mūsis), taip pat prieštarauja to žodžio laikymui slavy̆mu. Pagaliau dar galima pridėti kalbamojo žodžio akut inę priegaidę, kuri slaviškos kilmės lietuvių skoliniams, išskyrus vieną kitą atvejį (plg. bėsas iš sl. *běsъ), nėra būdinga. Liet. pošnia, pošmė su priesagomis -n-, -m- ar -sn-, -sm- (dėl to, kad priesagas -n- ir -m- gali turėti bed šakniai žodžiai, plg., pvz., barnìa, barnė, barnis ir barmė LKŽ I² 661; bėgsnis, bėgsnė ir bėgsmė LKŽ I² 724; dogmis, dógsnis ir dogmė LKŽ II 411) bus pasidaryti iš šak nies, slypinčios veiksmažodžiuose pošyti (-ija, -ijo) „arti, dirbti“ Breslauja, „stropiai dirbti, plušėti“ Rokiškis, Šimonys, pošinti „laužyti, gadinti“ Lazdijai, Šėta, pagal modelį kopnia : kópti, smuknia : smūkti etc., krósnis: lat. krât etc. Galima pastebėti liet. pošnia reikšmių kitimą nuo, atrodo, pirminės reikšmės „dirva, laukas“ ligi „gėrybė, turtas“, „ūkis“ ir net ligi „daug“ (plg. pietvakarių aukštaičių tarmių pošnis „daug“). Sememų „dirva, laukas“ ir „arti, dirbti“ ryšys yra lengvai suvokiamas, plg. arimai : árti; dirvà : dirti ir kt. Veiksmažodis pošyti/pošinti šaknyje turi vokalizmą o, kuris yra normaliojo šaknies balsio pailgintasis laipsnis. Normalusis vokalizmas a randamas veiksmažodžiuose įpašyti (-ija, -ijo) „įarti, įdirbti“: Žemė gera, tik reikia ją įpašyti, tai ir derės Tverečius, pašyti „kedenti (vilnas“) Rimsė ir, be abejo, su jais giminingame pašyti (pašo, pašė) „pešioti, kedenti (pvz., vilnas, linus, pakulas ir kt.); maišyti (apie kortas)“ DLKŽ 556. Veiksmažodis pašyti nuo pašyti skiriasi fleksija (pirmasis yra ¹⁰ В. Даль, Толковый словарь живого великорусского языка, III, 1955, p. 25. 184 įo-kamenis) ir kirčio vieta. Etimologinė šių veiksmažodžių identifikacija didesnio sunkumo nesudaro, nes ir fleksijos, ir kirčio vietos svyravimai yra gana dažni, plg. pašūti, -ija, -ijo|pašūti, pašū, -ė ir lópyti, -ija, -ijo| lópyti, -o-, -ė LKŽ VII 651, lúodyti, -ija, -ijo| lúodyti, -o, -ė LKŽ VII 690 ir kt.; dėl kirčio vietos plg. pašyti| pašyti ir maigyti|maigyti, mangytis|mangytis. Kadangi pašyti ryšys su pirminiu veiksmažodžiu pėšti yra visiškai akivaizdus, tai ir veiksmažodžiai pašyti „kedenti (vilnas); arti, dirbti“, pošyti „arti, dirbti; stropiai dirbti, plūšėti“, pošinti „laužyti, gadinti“, pošinti Liškiava, pošinti Švent-ežeris „maišyti (apie kortas)“ (: pašyti „maišyti (apie kortas)“) taip pat yra pirmi-mio veiksmažodžio pėšti vediniai. Semantiniam-derivaciniam vardžodžio pošnia ryšiui su pošyti, pašyti, pašyti ir galų gale su pėšti galima pateikti paralelę iš latvių kalbos. B. Jēgers įrodė, kad lat. puōsums „iškirsta miško vieta, skynimas, lydimas“ yra pasidarytas iš veiksmažo-džio puōst „reinigen, säubern, fegen, aufräumen; roden; putzen, schmücken etc.“ (plg. dar puōst „einen Baum beschneiden; roden“: kuokus puōst „aushauen“ EH II 347), kuri lietuvių kalboje atitinka puōšti, puōšti „dabinti, gražinti; rengti, vilkti“, ir kad lat. puōst, taigi ir liet. puōšti, puōšti, toliau yra sietinas su liet. pėšti „rauti, traukti plaukus, plunksnas, šieną ir pan.“¹¹. Reikia dar pažymėti, kad su turinio segmentais „iškirsta miško vieta, skynimas, lydimas“ siejasi segmentai „dirvonas“ ir „arimai, dirva“. Tokią reikšmę kaip tik ir turi liet. tarm. puōšumas (be kirčio) „dirvonas, apleista vieta“: Puošumuose auga varnažolės Tirkšliai. Kadangi, kaip čia buvo norima įrodyti, liet. pošnia, pošmė yra veikiausiai susi-daręs lietuvių kalbos dirvoje, slavų kalbų žodžiai rus. пашня, dial. пашня, baltar. пашня (plg. dar s. rus. pašьnja) sudaro tipologinę paralelę. Tipologiškai artimu, bet genetiškai skirtingu pamatu (plg. liet. pošyti, pošinti, kilusį iš pėšti, ir sl. pachať, siejamą čia su sl. pasti „ganyti“, čia su pacháť „veduoti; šluoti“¹², čia su čekų para ti „plėšti“¹³) dėl baltų ir slavų kalbų geografinio sąlyčio, betarpiškų kontaktų ir dėl tam tikros baltų ir slavų pasienio dialektų konvergencijos šiose kalbose susikū-rė naujos semantiškai ir darybiškai artimos leksemos. Be to, ta konvergencija pasi-reiškia ne tik paralelių bendrybių susiformavimu, bet, atrodo, ir vienos dialektų grupės dominuojančia įtaka kitai: antai liet. pošnia reikšmė „dvaro laukas“ galėjo atsirasti skatinama dvare vartotos slavų kalbos. 4. šišavà Radęs J. Otręmbskio Tverėčiaus tarmės aprašė užfiksuotą liet. šišavà „zbi-orowisko małych dzieci“¹⁴, F. Specht’as 1951 išspausdintoje pastaboje laikė jį gi-lios senovės veldiniu: „Lit. šišavà ist regelrechte Ableitung aus einem u- Stamm *šišus, der genau ved. šišu- „Kind, jugendlich“ entspricht“¹⁵. Po metų pasirodžiu-siame straipsnelyje E. Fraenkel’is, priešingai, manė, kad liet. *šišis, iš kurio pada-rytas šišavà, yra per slavų kalbas (plg. rus. шиши „valkata“) atėjęs ugrofinų kalbų ¹¹ B. Jēgers, Verwandte Bedeutungsverwandtschaften baltischer Wörter, KZ, 80, 1966, p. 13 tt. ¹² M. Vasmer, Russisches etymologisches Wörterbuch, II, Heidelberg, 1955, p. 326–7. ¹³ Georg Y. Shevelov, A Prehistory of Slavic, Heidelberg, 1964, p. 133. ¹⁴ J. Otrębski, Wschodniolitewskie narzecze Twereckie, I, p. 166. ¹⁵ Fr. Specht, Litauisch šišavà, KZ, 69, 3/4, 1951, p. 184. 185 žodis (plg. estų sišš „plėšikas“)16. Nėra abejonės, kad, taip manydamas, E. Fraenkel’is rėmėsi K. Mülenbacho — J. Endzelyno „Latvių kalbos žodynu“, kur nurodyta: „sisís „1) ein Mörder, Räuber etc.; 2) ein kleines Kind“; In der Bed. I direkt oder durch r. usu „Vagabund, Francitreur“ aus estn. sišš „Räuber““17. Kaip čia iš tikrųjų yra? Liet. sišavà (acc. sing. sišavą) „vaikai“ tevartojamas mažame rytinės Lietuvos plote (Mielagėnai, Paringys, Tverečius, Vidiškės). Tačiau tai dar nėra pamatas laikyti jį svetimu žodžiu. Jis turi aiškią kolektyvinę reikšmę. Tai gražiai matyti iš Mielagėnų tarmės duomenų: išdykęs vaikas, nenuorama čia vadinamas žodžiu šišas, o jų būrys — šišavà, plg. analoginės reikšmės šunavà „šunės“, velniavà „velniai“, žydavà „žydai“ Tverečius, bernavà „bernai“ Ceikiniai, Daugėliškis ir kt.18. Taigi šišavà yra aiškus vardažodžio šišas „vaikas“ vedinys, plg. jau minėtą šišas „išdykęs vaikas, nenuorama“ Mielagėnai. Vardažodis šišas turi ir daugiau reikšmių, plg. šišas „vaikėzas, piemuo, menkas žmogus, varlys“: Kožnas šišas visur kišas Troškūnai, šišas „nenuolaidus, piktas žmogus“: Tokio šišo neperkalbėsi Lyduokiai, šišas „padūkimas, siutas; kūrybinis įkvėpimas“ DLKŽ 810. Šie vardažodžiai, plg. dar šišus „piktas, niurzgus“ (be kirčio) Tauragnai, šišūs „plaktas, muštas (apie molį)“ Gegužinė, toliau siejasi su veiksmažodžiais šišti, šišta/šiša, šišo (be kirčio) „pykti, dūkti, siautėti“ Tauragnai (galėtų būti ir šyšti, šyšo, nes dėl kirčiuotų balsių ilginimo šaknies vokalizmo kiekybė neaiški); šišti, šišti „excandesco, užsidegu, užpykstu“ Kvėdarna (K. Jauniaus paliudyta) ir dar toliau, matyt, su šišta „pradeda šašti“ Bg II 244, šišti, šyšti, šišau „šašti“ NdŽ IV 501, (nu)-šišęs „grindig, räudig“ N 520, K 278, 429. Turinio plano segmentų „pykti, niršti, siausti, dūkti“ ir „šašti, gesti, pūti“ (plg. liet. šašas „votis, skaudulys“ Upyna, lat. sasi „kleine Geschwüre; eiternde Drüsen (hauptsächl. im Genick)“ ME III 745) manifestacija vienu išraiškos plano segmentu yra visai galima, plg. liet. áidytis „bartis, rietis, vaidytis, nesugyventi“, slov. jād „pyktis, rūstybė; nuodai“, jādīti „pykinti, kelti apmaudą, erzinti“: s. vok. aukšt. eiz „skaudulys, votis, pūlingas sutinimas“, eitar „pūliai“, gr. οἶδος „pūlinys, sutinimas“: lat. idra, idrs „das faule Mark eines Baumes“; s. sl. gnĕvъ „pyktis, piktumas, rūstybė“: s. rus. bažn. gnĕvъ „puvėsiai“, s. sl. gniti „pūti, gesti“. Minėtieji lietuvių kalbos žodžiai toliau yra tos pačios šaknies kaip liet. šašas „plutelė, susidariusi žaizdos ar opos paviršiuje etc.“, lat. sass „Schorf auf einer halbverheilten Wunde etc.“19 ir, matyt, liet. šešti „be priežasties pykti, priekabių ieškoti, knisti“ (be kirčio) Tauragnai. Lietuvių kalbos šaknies šiš- resp. šeš- žodžių lizde turime turinio plano segmentų „šašti, gesti, pūti; šašas“: „(išdykęs) vaikas; vaikėzas, pienburnis, menkas žmogus“ konfrontaciją. Tai — semantinis reiškinys, turintis paralelių ir kitais atvejais, kur šie turinio plano segmentai manifestuojami taip pat vieno išraiškos plano segmento, plg. šaša-vaikis „neprinokęs obuolys ar nesubrendęs žmogus, vaikas“ Biržai, kur pirmasis komponentas, be abejonės, yra šašas (plg. dar pastarojo 16 E. Fraenkel, Zwei Nachträge. 2) Ostlit. šišavà „Schar kleiner Kinder,“ KZ, 70, 3/4, 1952, p. 240; plg. LEW, p. 990–991. 17 K. Mühlenbach — J. Endzelin, Lettisch-deutsches Wörterbuch, III, p. 849. 18 Plačiau žr. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, p. 379 tt. 19 Plg. E. Fraenkel, LEW, p. 966. 186 reikšmę „menkas žmogus, pienburnis“ DLKŽ 798); krāmas „šašas, spuogas; nenaudėlis, išdykėlis; vaikagaly(s“ LKŽ VI 409; plg. dar gebene (ir gebėnė (?), gebenė) „pušlė, spuogas, pauškulė, išbėrimas; mažas daiktas, mažybė“ LKŽ III 191. Ryškiausią paralelę minėtai semantinei konfrontacijai sudaro liet. šašavà „maži vaikai“ Mielagėnai, kuris, be abejonės, vardazodžio šašas kolektyvinę reikšmę žymi. Tai gražiai rodo lat. sass, kuris, be daugelio kitų savo reikšmių, turi ir „ein Kind, ein Jüngling (verächtlich)“ EH II 450 reikšmę, koegzistuojančią su „Schorf auf einer halbverheilten Wunde“. Taigi, schematiškai apibendrinant, galima konstatuoti: krāmas „šašas“ : „(išdykęs) vaikas“ šašas + + (šašavà) 1a. sass + + šašas 0 + (šišavà) Nulio (0) vietoje schemos simetrija reikalauja įrašyti sememą „šašas resp. šašti“, kurią kaip tik ir turi leksema šišti. Vadinasi, čia pateikta medžiaga leidžia liet. šišavà „vaikai, jų būrys“ laikyti lietuvių kalbos žodžiu, turinčiu kolektyvinę reikšmę, ir sieti jį su liet. šišas „išdykęs vaikas, nenuorama; vaikėzas, piemuo, menkas žmogus, varylys etc.“; šišti „šašti“, šėsti „be priežasties pykti, priekabiu ieškoti, krimsti“, šašas, lat. sass ir kt. Labai neaiški lat. sisis „Mörder, Räuber etc.; verächtliche Leute; ein kleines Kind“ kilmė. Nėra rimto pamato teigti, kad jis yra pasiskolintas iš estų kalbos, plg. est. sišš, siššik „plėšikas, grobikas“, juoba, kad ir šio estų žodžio bei jo suomiškojo atitikmens sissi, sissika „excurs or militaris in silvis, latro, praedo silvestris“ ugrofiniškumas nėra visai tikras: J. Mikkola jų šaltiniu laiko rus. съльник „seklys“²⁰. Antra vertus, negalima drąsiai manyti esant jį ir baltiškų, nors kai kurios aplinkybės (žr. žemiau) ir kalba už tai. Lat. sisis morfologiškai galėtų atliepti liet. šišis „šykštuolis“ Alsėdžiai, Žilinai (plg. dar šišė „šykštuolė“ J I 405), nors jų reikšmė ir nutolusi. Lat. sisis savo reikšme „ein kleines Kind“ ypač suartėja su liet. šišavà „vaikai, jų būrys“ ir šišas „vaikėzas, piemuo, menkas žmogus, varylys“, ir tai galima laikyti svariu argumentu už jo baltiškumą. Jo reikšmė „Mörder, Räuber; Marodeure“ galėjo atsirasti ir latvių kalbos dirvoje, plg. reikšmes, kurias turi liet. šašvàlka „nenaudėlis, valkata“ Baisogala, Kuršėnai, Skirsnemunė, Upyna, šāšvalka „valkata“ Tverai. Kaip rodo lat. sass (= liet. šašas), latvių kalba seniau taip pat galėjo turėti formų su šaknies e vokalizmu, greta kurių visai nesunkiai, ypač per intarpines, galėjo atsirasti ir formos su šaknies i vokalizmu panašiai, kaip tai atsitiko lietuvių kalboje. К ВОПРОСУ О НЕКОТОРЫХ ЗАИМСТВОВАНИЯХ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА С. КАРАЛЮОНАС Резюме Приводится новый материал литовского и латышского языков, указывающий на то, что нет достаточного основания лит. dėkà „благодарность“, kūbilas „чан, кадь, кадка“, pošnià „нива, пашня; хлеба, жито и др.“, šišavà „ватага (детей)“ считать заимствованиями. 20 J. J. Mikkola, Berührungen zwischen den westfinnischen und den slavischen Sprachen. I. Slavische Lehnwörter in den westfinnischen Sprachen, Helsingfors, 1894, p. 167. 187 ON SOME LITHUANIAN LOANWORDS S. KARALIUNAS Summary The Lith. words dėka “thank, gratitude”, kūbilas “vat, tub; tun“, pošnia “ploughed field; crops, corn etc.”, šišava „children“ are commonly considered to be loanwords. As is well known in etymological studies Lithuanian words used to be compared with words in the other IE languages rather than with the facts of the Lithuanian (or other Baltic) language itself. Not always sufficiently taking into consideration the data of the Baltic languages some Lithuanian (and Latvian) words were thought to be loanwords. An attempt is made in this paper to bring to light some Lithuanian (and Latvian) material which shows that there is no basis to consider the words dealt with here as loanwords.