Aktualus tyrinėjimas

AKTUALUS TYRINĖJIMAS V. Schmidt, Die Streckformen des deutschen Verbums. Substantivisch-verbale Wortverbindungen in publizistischen Texten der Jahre 1948 bis 1967, Halle (Saale), 1968, 144 p. Vokiečių kalbininkės Veronikos Šmidt studija apie veiksmažodžių junginius su veiksmažodiniais daiktavardžiais (pavyzdžiui, Vortrag halten| Mitteilung machen, Entscheid(ung) treffen. lietuvių atitinkamai padaryti pranešimą, priimti nutarimą) dėl šio klausimo problemiškumo gali patraukti ir lituanistų dėmesį. Kaip žinoma, J. Jab- lonskis, nors pats vartojo duoti patarimą, gauti pakvietimą, neturėti pasitikėjimo, šiaip jau panašius junginius taisé!. Kai kas tokiam taisymui nepritarė ir tokius junginius gynė. Panašiai pasielgė ir J. Jablonskio ,,Rinktiniy raštų“ sudarytojas J. Palionis?. Tačiau dar ir dabar šios formos vertinamos skirtingai, o vartojamos dar skirtingiau. Todėl, nepretenduodami į išsamią recenziją, norėtume iškelti vieną kitą teorinę šio darbo mintį, kuri galėtų būti aktuali ir lietuvių kalbai. Savo darbui autorė surinko daugiau kaip pusdvylikto tūkstančio pavyzdžių iš 20 metų (1948—1967) laikotarpio vokiečių publicistikos. Ši turininga knyga susi- deda iš įvado, trijų skyrių — gramatinės ir sintaksinės analizės, stilistinės analizės ir gausių statistinių duomenų apibendrinimo, išvadų bei priedų — dviejų registrų: veiksmažodinių daiktavardžių ir veiksmažodžių (su dažnumo nurodymu). Veiksmąžodžių ir veiksmažodinių daiktavardžių junginiais? V. Smidt vadina ana- litinius frazeologinius junginius, sudarytus iš daiktavardinio abstrakto ir reikš- miškai išblėsusio veiksmažodžio, atliekančio struktūrinio centro uždavinį, ir egzistuojančius lygiagrečiai su sintetinėmis veiksmažodžio formomis, semantiškai apytikriai ekvivalentiškomis. Jų atsiradimą autorė aiškina veiksmažodžio subs- tantyvacija, kuri suardanti sakinį — nelieka turinio. Tada į pagalbą ateiras kitas veiksmažodis, kuris tampąs jungtimi. Tik reikėtų manyti, kad daiktavardėjimas vyksta už sakinio ribų, o sakinyje substantyvuotos formos, šios veiksmažodžio transformacijos, panaudojamos jau gatavos. Veiksmažodine jungtimi dažniausiai einą poliseminiai veiksmažodžiai, nes jų reikšmių kitimas vykstąs konkrečių reikšmės elementų silpnėjimo ir abstrakčių stiprėjimo kryptimi (o tuo pačiu stiprėjąs abstrak- 1 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, t. II, Vilnius, 1959, p. 515. 2 Žr. ten pat, p. 532. * Vokiškai Streckformen, pažodžiui būtų tęstinės formos. Galima tik pasigėrėti šio neįmantraus termino (taip pat analogiško su juo Streckverb) patogumu ir apgailestauti, kad mes tokio trumpo neturime. 223 tumas ir pagrindinėje leksinėje reikšmėje). Jie, be to, yra labai junglūs (daugiavelen- čiai), todėl ir analitinių junginių sudaro daug. Šios jungtys dažniausiai vadinamos pusiau pagalbiniais veiksmažodžiais*. Vokiečių kalboje jų yra gana daug, lygiai kaip joje yra stipresnė ir pagalbinių bei modalinių veiksmažodžių kategorija. Dėl tos priežasties, kad veiksmažodinės jungties reikšmė yra suabstraktėjusi, išblėsusi, jun- ginio reikšmė nėra jo komponentų reikšmių suma. Čia pasireiškia tam tikras idioma- tiškumas, reikšmių izoliavimas. O tai esanti viena iš priežasčių, kad šios analitinės formos savo reikšmėmis nėra visiškai ekvivalentiškos sintetinėms. Panašiai pasisako ir kiti autoriai. Sintetinė forma yra pastovi, veiksmas — bendresnės, platesnės reikš- mės. O analitiniame junginyje veiksmas detalizuotas ir konkretizuotas, semantika maksimaliai siaura®, Čia turime tikrai įdomų reiškinį: suabstraktéjusio veiksma- žodžio ir veiksmažodinio abstrakto junginys duoda konkretesnę, siauresnę reikšmę, negu sintetinės formos reikšmė. V. Ambrazas pažymi. kad tokiu junginiu nusakomas ne tik veiksmas, bet ir jo objektas ar rezultatas“. Toliau autorė parodo, kaip daugiau ar mažiau modifikuojama analitinio jungi- nio reikšmė, pasikeitus jame, lyginant su sintetine forma, veikslui (ingresyvui, du- ratyvui, egresyvui, inchoatyvui, kontinuatyvui, rezultatyvui, kauzatyvui), taip pat kitoms gramatinėms (aktyvui, pasyvui, refleksyvui) ir sintaksinėms (asmeninio ar beasmenio sakinio konstrukcija) kategorijoms. Veikslų pasikeitimas analitiniuose junginiuose iš tikrųjų suteikia naujų variantinių galimybių. Tai rodo ir lietuvių kal- bos pavyzdžiai, plg.: kovotiir pradėti kovą, įsitrauktiį kovą — tęsti kovą, vesti kovą — baigti kovą, nutraukti kovą. V. Šmidt tai laiko svarbiausiu gramatiniu ir sintaksiniu analitinių formų pasirinkimo motyvu. Substitucija (pakeitimas) tokiais atvejais ne- galima. ; Labai reikšmingas ir aktualus yra autorės pastebėtas pažyminio vaidmuo, plg. pranešti ir padaryti įdomų pranešimą, nutarti ir priimti svarbų nutarimą. Substi- tucija šiais atvejais yra visiškai negalima. Autorės statistika rodo, kad pažyminių (ar kitų išplėtinių, pvz.: padaryti pranešimą apie...) gali turėti apie 70 procentų atvejų. Stiliaus srityje, analitines ir sintetines formas traktuodama kaip fakultatyvines, apytikriai ekvivalentiškas, V. Šmidt iškelia šiuos veiksmažodžių junginių su veiksma- žodiniais daiktavardžiais vartojimo motyvus: pranešimo oficialumas, iškilmingumas, viešumas, aktualumas ir kt. Autorė pažymi, kad, vertinant šias formas, vis labiau atsisakoma beatodairiško, paviršutiniško smerkimo, nepagrįstų kaltinimų. Šių junginių gausėjimas esąs susi- jęs su kitomis kalbos tendencijomis — substantyvacija, nominalizacija ir kt. Mokslo, technikos, švietimo ir kultūros vystymasis veikiąs ir mąstymo procesą, o per jį ir kalbą. Vis labiau stiprėja moksliškumo, abstraktumo, sąvokiškumo tendencijos. * Kadangi jie neretai būna tiesiog desemantizuoti, tampa lyg ir kokiais gramatizuotais for- mantais, kai kurių tyrinėtojų yra vadinami tuščiaisiais veiksmažodžiais (plg. M. A. Tlekaep, Anannrn3M H HAHOMATH3M COueTaHHA C „TIYyCTbIMH“ TJIAaroJIiaMH, „L IpoGJjieMbi JEKCHKOJOTHH H rpaMMATHKH“, Bein, II, Munck, 1967, p. 137. 3 Zr. B. H. Auap YCEHKO, K BOIIpOCY O cHHOGOP MHH (0 JIHHTBOCTHJ/IHCTHYECKOM Xapak- TEpEe CHHOHHMHYECKHX OTHO LIeHH I MEXKJY raaroJJoM H rJjaaroJibHO-uMeHHbIM CJIOBOCOYETAHHEM ), Pycckuit si3bIK, ero nzyuenue B Bbiciueli cpeaueii LIKOJIe, Acrpaxaus, 1970, p. 22. ® Zr. V. Ambrazas, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksės klausimai, „Lietuvių kalba tary- biniais metais“. Vilnius, 1967, p. 132. 224 Siekiama kalbinių formų stabilumo. O tą stabilumą kaip tik ir laiduoja junginiai su pastoviu daiktavardiniu branduoliu, Tai patvirtiną ne tik naujosios kalbos. Antai H. Jakobis (H. Jacobi) panašų reiškinį dar 1903 m. yra pastebėjęs sanskrito moksli- niame stiliuje, kur jis, anot H. Jakobio, buvo išaugęs iki nepaprasto, sakytume, gąs- dinančio laipsnio. Kalboje taip pat stiprėjąs analitiškumas. Veiksmažodžių ir veiksmažodinių daiktavardžių junginiai teikią daugiau galimybių naujam turiniui reikšti, nes kelių reikšminių elementų sujungimas sukuriąs daugiau variantų, ku- riems nėra sintetinių atitikmenų. Žinoma, šis procėsas turįs ir atvirkščiąją pusę. Autorė sakosi vengusi kritiško ak- cento. Tačiau ji vis dėlto pažymi, kad yra ir rūpesčių bei pavojų. Gausėjant šių analiti- nių junginių, stiprėjanti tendencija apeiti dominuojantį struktūrinį veiksmažodžio vaidmenį sakinyje, didėjąs reikšminis jo išblėsimas. Yra nepagrįsto vartojimo atve- ų. Kartais sunku pasakyti, ar veiksmažodžio ir veiksmažodinio daiktavardžio jungi- nys yra sąmoningai stilistiškai pasirinktas, ar vartojamas tik iš analogijos. Tai esąs tikras pavojus kalbai. Per augančią abstrakciją galįs būti prarastas vaizdumas ir aiškumas. Tačiau autorė mano, kad kalbos vystymąsi galima paveikti, ir juo efekty- viau, kuo kultūringesnė visuomenė. Tokios mintys abejonių nekelia. Nors praktiškai lietuvių kalboje ir toliau aktuali liks stilistinė šių formų vartosena, būtų labai naudingas ir teorinis šio reiškinio patyri- néjimas. V. Šmidt darbas čia būtų didelė paspirtis ir nepakeičiamas šaltinis mikro- tipologiniams gretinimams, iš kurių galima gauti svarbių išvadų apie kalbų artimu- mą ir leksinį savitumą. Pavyzdžiui, pusiau pagalbinių veikstnažodžių vokiečių kalboje yra net arti 300. Tačiau tik keleto jų lietuviški atitikmenys gal neatsiliktų dažnumu ir junglumu (geben — duoti, machen — daryti, haben — turėti ir kt.). Kitų junglu- mas daug mažesnis arba net nulinis, pvz.: Vorsitz fiihren — pirmininkauti, Unter- suchung fiihren — tardyti (nors Kampf fiihren — kovoti |vesti kovą); Verzicht leisten — atsisakyti; Sorge tragen — rūpintis, Verantwortung tragen — atsaky- ti, būti atsakingam; Opfer bringen — pasiaukoti, in Ordnung bringen — sutvarky- ti, zu Ausdruck bringen — išreikšti ir pan. Jungčių lietuvių kalboje mažiau yra dėl to, kad joje iš viso mažiau abstrakčių veiksmažodžių. Vadinasi, lietuvių kalboje yra dažnesnės sintetinės formos. Tą sintetiškumą kaip tik ir stiprina lietuvių kalbos veiks- mažodžio semantikos konkretumas, Kitais atvejais, nors vartojami analitiniai junginiai, bet jų veiksmažodiniai kompo- nentai yra neadekvatūs, pvz. : Beweis fiihren — pateikti įrodymą; Gefahr bringen — (su)kelti pavojų, Hilfe bringen — (su)teikti pagalbą; Frage, Aufgabe stel- len — kelti klausimą, uždavinį; Klage erheben — paduoti skundą. Panašiai yra ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, rusų desams analitiniuose junginiuose atitinka vokiečių machen, tun, geben, ziehen, treiben, wirken, erteilen, bringen ir kt. — iš viso apie 60 veiksmažodžių". Rusų oxaseeamo (6ausarue, Aro6esHocmob, noMOwWo6, npedno- 4menue) atitinka ukrainiečių poOumu (6uaus, aacky), nodasamu (donomozy), 6eidJda ea mu (nepeeazy)?. Veiksmažodinių komponentų neadekvatumas (lygiai kaip ir jų pakeičiamumas, plg. pvz.: padaryti |atlikti tyrimus) patvirtina mintį apie jų 7 Žr. M. A. Ilekaep, min. veik., p. 138. 8 Žr. JI. H. lImenés, OCHOBHBIE rnponeccebi B JIEKCHKE COBpEMEHHbIX BOCTOYHOCJ/IABSIHCKHX SI3bIKOB, CJiaBsiHCcKOe 513biKO3HaHHe, Mocksa, 1966, p. 403. 225 tuštumą, desemantizaciją, bent dalinę gramatizaciją. Kartu tai yra svarbūs kalbų savitumo faktoriai. Kitas dalykas — veiksmaZodiniai daiktavardžiai. V. Ambrazas teigia, kad lietuvių kalboje jų vartosenos sfera yra gerokai siauresnė?, Be abejo, didelių skirtumų rastu- me ir tarp priesagos -imas abstraktų, iš vienos pusės, ir kitų priesagų, o ypač galū- nių vedinių, iš kitos. Pastarieji turi konkretesnę reikšmę. O tik sukonkretėjęs abstrak- tas gali tapti veiksmo objektu, kas yra būtina analitinio junginio sąlyga. Dėl to, kad priesagos -imas vediniai, pavyzdžiui, sėdėjimas, ėjimas, veikimas, šokimas, daugini- mas, sudėjimas, brėžimas, yra abstraktai, negalintys tapti veiksmo objektais, nesako- ma, pavyzdžiui, vykdyti sėdėjimą; atlikti ėjimą, veikimą, šokimą, dauginimą, sudéjimq; daryti brėžimą. Bet visiškai įmanoma pasakyti turėti posėdį; duoti eigą, atlikti veiksmą, šokį, daugybą, sudėtį; daryti brėžinį, nes šiuose junginiuose veiksmažodiniai daikta- vardžiai yra konkretesnės reikšmės. Panašiai galima pasakyti apie junginius atlikti kelionę, pareigas; vykdyti sėją; turėti kosulį, svajonę, rūpesti, nuostolį; daryti priekaiš- tą, mankštą; sudaryti paliaubas, santuoką, sandėrį; duoti pastabą, pažadą; paduoti skundą; suteikti pagalbą; pasiekti pergalę ir pan. O jeigu sakoma padaryti pranešimą, tai Čia priesagos -imas vedinys pranešimas yra tiek sukonkretėjęs, kad, sakysim, tą pranešimą pametus, sunku būtų jį padaryti. Be abejonės, šis vertingas Veronikos Šmidt darbas ateityje susilauks detalesnio studijavimo ir vertinimo, o lietuvių kalba — išsamaus veiksmažodžių ir veiksmažo- dinių junginių tyrinėjimo. Jo reikalingumas yra aikvaizdus. \ J . Klimavičius: 3 Žr. V. Ambrazas, min. veik., p. 137. 226