Dar dėl „kubelo“

DAR DĖL kubelo Straipsnyje „Dėl keleto lietuvių kalbos skolinių“ pateikdamas naują lietuvių kalbos žodžio kūbilas etimologiją, S. Karaliūnas suabejojo jo varianto kūbelas, užrašyto iš Laukuvos, tikrumu. Faktai rodo šią abejonę esant be pagrindo. Jau iš seniau žinoma, kad kai kurios žemaičių šnektos be priesagos -ilas atskiruose žodžiuose turi priesagą -elas. Kalbėdamas apie priesagą -elas, šalia kitų tarminių pavyzdžių, P. Skardžius iš žemaičių nurodo žodį krėtelas „krečiamasis rėtis“2. Lietuvių kalbos žodyne randame: erželas II1 835, II2 1151 (iš S. Daukanto raštų), krėtelas VI 522 (iš Šilalės, Tirkšlių, S. Daukanto raštų). V. Grinaveckis su priesaga -elas iš žemaičių yra užfiksavęs šiuos žodžius: brėzgėls ~ brizgelas, ėržėls ~ eržėlas, sprāgėls ~ sprāgelas3 ir, be šių, dar krėtelas, Siāutelai (Šilalės raj. kaimas).4 Lietuvių kalbos atlaso medžiagą5 rodo, kad forma sprāgelas žemaičių vartojama gana plačiai (Būdv iečiai, Eigirdžiai, Gargždai, Kerviai, Kuršėnai (Rekčių km.), Leckavą, Mickiškė, Padvarėliai, Pajūris, Pėžaičiai, Pievenai, Pikeliai, Plikiai, Priekulė, Ramūčiai, Rietavas, Skabučiai, Šiauduva, Šilalė, Švėkšna, Tirkšliai, Tryškiai, Vainutas). Kartais lygiagrečiai vartojamos abi formos — sprāgilas ir sprāgelas (Eidžiotai, Kaunatava, Puokė, Šlapgirė, Židikai). Šio straipsnelio autoriai su priesaga -elas yra užrašę tokius žodžius: diobels (Užventis), ėržėls, krētē·ls (Pāvandėnė, Viekšniai), diobā·ls ~ dėbelas, ėržėls, krātā·ls ~ krėt elas (Švėkšna). Kai kuriose šnektose, kur turima savų žodžių su priesaga -elas, prie jų yra pritapę ir skoliniai āsilas, kātilas, kūbilas6, kurie tariami: ēsēls ~ ėselas, kūbelas7, ē·sē·ls (Pāvandėnė), kā·tē·ls, kōbē·ls (Pāvandėnė, Viekšniai), kōbē·ls (Vainutas), kūbels (Kuršėnai, Rekčių km.), kā·tā·ls8 ~ kātelas, kōbā·ls ~ kūbelas (Švėkšna). Su e kūbilą rašo ir S. Daukantas: „...dirbo ratus tekinius, wažius, ragės, szliedės arba szlajės, kubelus ir kitas indas...“9 „Lygi dali dajļidawo sau patys nomų baldus, beje: kubelus, bosus, werpeles...“10 Visa tai rodo, kad kūbelas (su e) nėra atsitiktinis dalykas. Tai patvirtina Švėkšnos kā·tā·ls, kōbā·ls, kur a šiuo atveju tegali atsirasti iš e, o ypač iš Plaškių užrašyta forma kūbelus (dgs. gal.)11 B. Vanagienė, V. Vitkauskas 1 Žr. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos (Lietuvių kalbotyros klausimai, 12), Vilnius, 1970, p. 181—183. Straipsnio autorius rašo: „Iš Laukuvos yra žinomas to žodžio variantas kūbelas LKŽ VI 748 (jei e čia nežymi i, žemaičių tarmėje tariamą plačiai)“. 2 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, p. 175. 3 Vl. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida. — Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai, 11, Vilnius, 1960, p. 44. 4 V. Grinaveckis, Šalteniai, o ne Šaltiniai. — Kalbos kultūra, 16, Vilnius, 1969, p. 62. 5 Remiamasi Lietuvių kalbos atlasui parengtu rankraštiniu žemėlapiu. 6 Nors S. Karaliūno siūloma šio žodžio etimologija ir labai įdomi, bet vis dėlto sunku atsisakyti nuo tradicinio siejimo su slaviškuoju (iš germanų atėjusiu) kъblъ (žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Göttingen, 1962, p. 304.) 7 Žr. V. Grinaveckis, min. straipsniai. 8 Iš panašaus tarimo, gal būt, atsirado katalas (iš A. Juškos žodyno) LKŽ, 5, p. 404. 9 Budą Senowęs-Lētuwių Kalnienų ir Žamajtių iszraszę Pagal Senowęs Rasztų Jokub's Laukys, Petropilie, 1845, p. 21. 10 Ten pat, p. 71. 11 Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija), Vilnius, 1970, p. 170. 222