Lietuvių vardyno rinkimas ir tyrinėjimas

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA APŽVALGOS, PASTABOS, RECENZIJOS LIETUVIŲ VARDYNO RINKIMAS IR TYRINĖJIMAS Kiekvienos kalbos nemažą leksikos dalį sudaro tikriniai žodžiai, arba vardy- nas: asmenvardžiai (antroponimai), vietovardžiai (toponimai), vandenvardžiai (hid- ronimai), tautų bei genčių vardai (etnonimai)ir kt. Lietuvių kalboje tokių vardų yra šimtai tūkstančių. Literatūrinėje kalboje ne visi jie vienodai dažni, o kai kurie ir apskritai nepasitaiko. Daugelis jų, pavyzdžiui, smulkių vietų ar kitų mažų objektų vardai (mikrotoponimai), kai kurios asmenų pravardės, žinomi ir vartojami labai nedideliuose plotuose (keliuose kaimuose, o neretai ir viename kaime) gyvenančių žmonių, įeina tiktai į tiems plotams būdingų šnektų žodyninę sudėtį. Tikriniai Žodžiai atsirado įvairiu laiku. Kai kurių jų amžius — daugiau ar ma- žiau aiškus, patvirtintas istorinių įvykių ar šaltinių. Sakysim, vadinamieji krikščio- niškieji žmonių vardai į lietuvių kalbą atėjo kartu su krikščionybės įvedimu (XIV a. pabaiga — XV a. pradžia). Kiek vėliau, daugiausia XVI — XVII a., susiformavo lietuvių pavardės. Nauji žmonių vardai, kaip ir kiti tikriniai žodžiai, kuriami ir mūsų dienomis. Kartu yra daug tikrinių žodžių, atsiradusių žiliausioje senovėje, kurių amžių galima nustatyti tik apytiksliai, sąlygiškai. Antai, nemaža gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) bei vandenvardžių, kurie vartojami šių dienų Lietuvoje, pasitaiko jau XIII a. ir dar ankstesniuose istoriniuose šaltiniuose. Žymusis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga ne viename savo darbe yra pabrėžęs, kad daugelis upių, ežerų bei didesnių gyvenviečių vardų žmonių kalboje dažnai išlieka nepakitę ne tik šimtus, bet ir tūkstančius metų. Dėl to tikrinių žodžių tyrinėjimai duoda daug vertingų duomenų kalbos mokslui, padeda atskleisti labai tolimos tautų istorijos puslapius. Domėjimasis tikriniais lietuvių žodžiais turi senas tradicijas. Pirmieji šios sri- ties darbai buvo bandymai sudarinėti tikrinių žodžių sąrašus. Bene seniausi yra žinomi Lietuvės vietovardžių sąrašai. Iš XVIII a. pabaigos (1784 m.) Lietuvos TSR Centriniame valstybiniame istoriniame archyve yra išlikęs gana didelis rankraštinis dvylikos Vilniaus vyskupyštės dekanatų vietų vardų rinkinys. Kalbos mokslui ne- maža duomenų duoda ir keli kiti praktiniams bažnyžios reikalams parengti leidi- niai, kuriuose nurodyta daug Lietuvds gyvenamųjų vietų ir jų vardų!. Daug Lietu- vos vietovardžių pateko į daugiatomį „Lenkų karalystės ir kitų slavų kraštų geogra- fini žodyną“*. Dar reikšmingesni yra XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išleisti lietuviškų tikrinių žodžių rinkiniai: J. Spruogio apie 10000 vietovardžių apimantis ! Synodus Dioecesana Vilnensis, Wilnae 1744; Executorium decretum de limitibus dioe- cesis Vilnensis, Vilnae, 1854; Executorium decretum de limitibus dioecesis Telsensis seu Samogi- tiensis, Vilnae, 1854; ir kt. * Stownik geograficzny krėlestwa polskiego i innych krajėw slowianskich, t. T— XIV, War- szawa, 1880— 1895. 209 „Senosios Žemaičių žemės XVI amžiaus geografinis žodynas“, E. Volterio „Suvalkų gubernijos gyvenamųjų vietų sąrašai“*, J. Tumo-Vaižganto Lietuvos vietų vardai (,,Sanraszas geografiszkuju Lietuvos vardu“*), V. Kalvaičio iš Klaipėdos krašto bei Rytū Prūsijos surinkti asmenvardžiai ir vietovardžiai? ir kt. Beveik visi minė- tieji vietovardžių bei asmenvardžių rinkiniai sudaryti ne kalbininkų, kai kurie jų išleisti ne lietuvių kalba ir šių dienų mokslo reikalavimų daugeliu atžvilgių nebepa- tenkina, Be to, visi jie jau yra tapę bibliografinėmis retenybėmis. Lietuvių vardyno sistemingo rinkimo bei mokslinio tyrinėjimo pradininku buvo K. Būga. Per palyginti trumpą laiką jis sukaupė gana didelę tikrinių žodžių karto- teką (apie 47000 vardų), o surinktąją medžiagą panaudojo ar ją apibendrino tokiuose kalbos mokslui ir istorijai svarbiuose darbuose, kaip „Apie lietuvių asmens vardus“, ,.Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen ?“, ,,Upiu vardų stu- dijos ir aisčių bei slavėnų senovė“, ,,Aisčių praeitis vietų vardų Sviesoje*? ir kt. Dau- guma šių darbų tiek moksliniu, tiek metodologiniu požiūriu savo reikšmės nėra nustoję ir šiandien. Kai kurias K. Būgos iškeltas mintis (pvz., teiginį, kad priešis- toriniais laikais baltų teritorija rytuose ir pietuose siekusi daug toliau, negu jos da- bartinė etnografinė riba) iš esmės patvirtina ir daugelio tarybinių bei užsienio šalių kalbininkų toponimijos tyrinėjimai, taip pat archeologų, istorikų darbai. Savo pa- skelbtais darbais K. Būga padėjo pamatus lietuvių onomastikai — kalbotyros (tiks- liau, leksikologijos) šakai, tyrinėjančiai tikrinius žodžius, Teikdamas tikrinių žodžių rinkimui bei jų tyrinėjimams svarbią reikšmę ir su- prasdamas šio darbo didžiulę apimtį, K. Būga ne kartą kreipėsi į lietuvių visuomenę: „Jei mes tikrai norime pažinti savosios tautos nerašytąją praeitį, tai turime būtinai surankioti visus vietų vardus ir išleisti juos abėcėliškai surašytame žodyne“. Tokiu žodynu remdamasis, „kalbininkas istorininkas galės mums papasakoti apie tai, kas per tauta ar taūtos yra gyvenusios Lietuvoje prieš lietuvių įtraukimą į šią šalį“. Šis K. Būgos raginimas pradėtas įgyvendinti tik po jo mirties, 1933 m. įsteigus Pa- vardžių ir vietovardžių komisiją ir išleidus ,,Instrukciją Lietuvos žemės vardynui surašyti“ (1934). Iki 1940 m. pagal šią instrukciją daugiausia pradinių mokyklų mokytojai, miškininkai, matininkai-žemėtvarkininkai, studentai ir kiti kraštotyros mėgėjai iš vietinių gyventojų surašė didelę dalį vardyno, saugomo dabar Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Asmenvardžių ir vietovardžių rinkimui vadovaudami, patys juos rinkdami, vardyno fondus tvarky- dami nemaža tuo metu darbo įdėjo kalbininkai J. Balčikonis, A. Salys, J. Senkus ir kt. Antrasis pasaulinis karas keliolikai metų nutraukė šį nebaigtą darbą. Po K. Būgos ilgą laiką Lietuvoje buvo nutrūkęs ir sistemingas tikrinių žodžių tyrinėjimas. Atskirais vardyno duomenimis daugiau ar mažiau buvo operuoiama * MH. Cnporuc, leorpaduueckuit cnosapb japeBHell >kOMOHTCKON seman XVI crojieTns, Buabua, 1888. * 3. Boas rep, Cnuckn HacejieHHhix mect Cysaakckoi ryGepuuu, C. IlerepGypr, 1901. 5 Dirva — Žinynas, 1904, I (Nr. X), II (Nr. XI). * W. Kalwaitis, Lietuviszkų Wardų Klėtele, Tilžėje, 1910. * K. Būga, Rinktiniai raštai, t. I— III, Vilnius, 1958 — 1961. Kaip gausiai K. Būga, spręsdamas įvairius lituanistikos, baltistikos ar indoeuropeistikos klausimus, naudojo tikrinius žodžius taip pat rodo jo „Rinktinių raštų“ indeksas. 8 K. Būga, Rinktiniai raštai, t. III, p. 642—643. 210 tiktai kitų sričių lingvistiniuose darbuose. Pavyzdžiui, žinomoje P. Skardžiaus stu- dijoje, iš esmės skirtoje bendrinių žodžių darybai®, aiškinama ir daugiau kaip! 1500 tikrinių žodžių — asmenvardžių, vietovardžių — daryba. Svarbūs kiti lituanisti- kos darbai, specialistų stoka bei kitos priežastys kurį laiką neleido pradėti platesnio onomastikos tyrinėjimo ir po antrojo pasaulinio karo. Pirmieji pokario metų šios srities darbai daugiausia buvo parašyti populiariai ir skirti plačiajai visuomenei?? Onomastikos darbas Lietuvoje žymiai suintensyvėjo šeštojo dešimtmečio pabai- goje!!. Vis didėjantis ne tik baltistų, bet ir indoeuropeisty doméjimasis| lietuviškuoju vardynu, taip pat literatūrinės kalbos praktiniai poreikiai lietuvių kalbininkams kėlė svarbius ir neatidėliotinus uždavinius: a) atnaujinti nebaigtą tikrinių' žodžių, ypač vietovardžių, rinkimą, b) sisteminti sukauptą! vardyno medžiagą ir pradėti jos publi- kavimą, c) pradėti mokslinius vardyno tyrinėjimus. Tuo tikslu 1959 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institute buvo įsteigta Toponimi- kos grupė, tapusi viso onomastinio darbo respublikoje branduoliu. Jau kitais metais buvo parengta ir išleista nauja „Instrukcija vietovardžių rinkėjams“, kurioje apibū- dinta šių vardų reikšmė mokslui, nurodyti vieningi jų užrašymo principai. Vadovau- jantis šia instrukcija, turi būti pateikta: vietovardžių literatūrinės, taip pat visos tarmi- nės bei žinomos senovinės formos, objektų charakteristika, lokalizacija, liaudiški vardų kilmės aiškinimai, su" vietovardžiu ir vieta susijusi tautosaka, istorinės-arche- ologinės ir kitos žinios. Pradėta kasmet organizuoti toponimines ekspedicijas į tas vie- tas, iš kurių vietovardžiai dar nebuvo rinkti ar labai maža rinkti — daugiausia į Klaipėdos kraštą ir rytines Lietuvds TSR vietas: Drūskininkų, Dūkšto, Ignalinos, Maisiagalos, Pabradės, Švenčionių, Varėnės ir kitas apylinkes. Kartu tikrinama ir pildoma anksčiau surinktoji medžiaga, kadangi dalis jos buvo užrašyta skubotai, netiksliai, daugelis toponimų nesukirčiuota, nepateiktos tarminės vietovardžių for- mos. Šiame darbe nemažą pagalbą teikia vietos mokytojai, užpildydami Toponimi- kos grupės siunčiamas anketas su tikslintinų vietovardžių sąrašais. Toponiminės medžiagos rinkimas — vienas skubiausių ir labiausiai neatidėlioti- nų darbų. Dėl pastaraisiais dešimtmečiais įvykusių ir vykstančių Lietuvos! kaime di- delių pakitimų (kaimų išdalinimo į vienkiemius buržuazinės santvarkos metais, žemės ūkio kolektyvizacijos ir naujų'gyvenviečių kūrimo Tarybų valdžios metais, vis platesniu mastu vykdomų melioracijos darbų, hidroelektrinių! statybos, naujųį kelių! tiesimo ir kt.) daugelis vardų ,ypač mikrotoponimai, sparčiai nyksta iš žmonių! atminties. Dėl to į vietovardžių rinkimo darbą įtraukiami ir kiti lituanistai: dialektologai, tiriantieji tarmes Lietuvių kalbos atlasui, mokytojai, studentai. 1960 m. respublikos periodinėje spaudoje ir kituose leidiniuose!* buvo paskelbtas žymių mokslininkų ir kultūros veikėjų akademikų J. Balčikonio, K. Bieliuko, K. Korsako ir kitų kreipimasis į plačiąją visuomenę ,,Rinkime vietovardžius“. Tame kreipimesi išreikštas raginimas * P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius,! 1943. 10 Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Vilnius, 1948 (atskirame"*skyriuje aprašoma lietuviškųjų asmenvardžių bei vietovardžių kilmė, daryba); S. Tarvydas," Lietuvos vietovardžiai," Vilnius, 1958; ir kt. 11 Ąpie toponiminės medžiagos rinkimą ir tyrinėjimą Lietuvoje? iki septintojo“ dešimtmečio pradžios rašė E. Grinaveckienė ir J. Senkus, žr. Bonpockhi ssbiko3nanus, Mocksa, 1961, Nr. 6, p. 130—131; Literatūra ir kalba, t. VI, Vilnius, 1962, p. 459—465. 12 Geografinis metraštis, t. 3, Vilnius, 1960, p. 437—439; „Literatūra ir menas“, 1960.VII.2; „Tarybinis mokytojas“, 1960. VII.3. 211 surinkti visus Lietuvos TSR vietovardžius, užrašyti, anot K. Būgos, mūsų respub- likos ,,Zemés kalbą“ vis dar tebėra labai aktualus ir nuolat prisimintinas. Kartu su vietovardžiais renkami ir asmenvardžiai. Didžioji dalis lietuviškųjų pa- vardžių iš gyvosios kalbos surašyta dar prieš antrąjį pasaulinį karą. Pastaraisiais me- tais antroponimus daugiau pradėta rinkti iš senųjų (XVI — XVIII a.) istorinių, valsty- binių dokumentų, rankraštinių metrikų knygų, įvairių kitų raštų ir archyvinių šaltinių, Tai vertinga medžiaga lietuviškųjų pavardžių susidarymo ir jų raidos tyrinėjimams. Taigi Lietuvių kalbos ir literatūros institute jau yra sukaupti didžiuliai onomasti- nės medžiagos fondai, kuriuos kiekvienais metais dar papildo 7—8 tūkstančiai naujai užrašytų vienetų. Šiuo metu fonduose yra sukaupta apie 300000 vietovardžių ir daugiau kaip 400000 asmenvardžių. Rankraštinę vietovardžių kartoteką sudaro apie 30000 gyvenamųjų vietų vardų, apie 11000 upių bei ežerų vardų, o didžiausią dalį — Žemėvardžiai: laukų, žvyrduobių, kalvų, slėnių, skardžių, pievų, ganyklų, pelkių, durpynų, liūnų, miškų, skynimų, krūmų, kelių, išganų ir kiti vardai. Nemažą negy- venamųjų vietų vardų dalį sudaro ir istoriniai žemėvardžiai: piliakalnių, pilkapių, milžinkapvių, įvairių karų kapų, alkviečių, raguvų, akmenų ir kiti vardai. Iš asmen- vardžių kartotekos, apimančios asmenų vardus, pavardes ir pravardes, paaiškėja, kad Lietuvoje yra daugiau kaip 50000 skirtingų pavardžių. Šie fondai yra neišsenkamas labai svarbios medžiagos šaltinis ne tik lietuvių kalbos mokslui ir praktikai, bet ir apskritai lietuvių tautos, taip pat jos kaimynų — latvių, rusų, baltarusių, lenkų ir kitų tautų — istorijos tyrinėtojams. Vertingų duome- nų juose yra seniai išnykusių ir rašytinių paminklų nepalikusių baltų genčių — jot- vingių, kuršių, sėlių, žiemgalių — teritoriniam paplitimui bei jų kalbinėms ypaty- bėms tyrinėti. Dėl to lietuvių kalbininkų uždavinys šią rankraštinę medžiagą siste- minti ir kiek galima sparčiau ją publikuoti. Iš jau atliktų reikšmingiausių šios srities darbų yra grupės kalbininkų parengtas „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas““**, Tai pirmas, galima sakyti, pilnas lietuviš- kųjų hidronimų rinkinys'* — jame kartu su pasikartojančiais vardais ir variantais duota apie 8000 upių ir apie 3000 ežerų vardų. Vardyne pateiktieji hidronimai yra sukirčiuoti (taip pat turi pažymėtas kirčiavimo paradigmas), nurodyta jų lokaliza- cija. Jame stengtasi duoti visas turimas hidronimų formas ir kartu „atrinkti iš jų tiks- liausias bei plačiausiai vartojamasir teikti jas lietuvių literatūrinės kalbos vartosenai norminėmis“!*, Medžiagos pilnumas ir tikslumas, suprantama, kelia ir mokslinę šio vardyno vertę — juk gana daug mažesnių objektų (upių ir ežerų) vardų mokslui iki tol apskritai nebuvo žinomi, o kai kurie hidronimai lingvistinėje ir kitoje lite- ratūroje buvo paplitę įvairiai iškraipytomis, netiksliomis formomis. Vardynas susilau- kė gyvo atgarsio bei palankių atsiliepimų tiek respublikoje, tiek ir už jos ribų**. 13 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, sudarė B. Savukynas, A. Vanagas, V. Vitkauskas, K. Vosylytė ir I. Ermanytė, redagavo: E. Grinaveckienė (ats. red.) ir J. Senkus. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, 1963. 14 Tki tol pilniausias upių vardų sąrašas buvo pateiktas leidinyje „Lietuvos TSR upių kadast- ras“ (Vilnius, 1959), Nemaža hidronimų randame ir kituose leidiniuose, pvz.: A. Basalykas, Lietuvos upės, Vilnius, 1956; K. Bieliukas, Lietuvos ežerai, Vilnius, 1956. Tačiau visi tie leidiniai skirti ne kalbos mokslo reikalams, o kitų sričių specialistams. 15 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. VI. '6 Plg, recenzijas: J. Balčikonis, Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, „Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra“, t. 10, Vilnius, 1964, p. 281—283; V. Mažiulis, 212 Paskutiniaisiais metais naujai parengtas ,,Lietuvos TSR administracinis-terito- rinis suskirstymas“, apimantis visų dabartinių Lietuvos gyvenamųjų vietų vardus ir skirtas daugiausia praktiniams (administraciniams) tikslams. Šio pobūdžio leidinių su Lietuvos gyvenamųjų vietų vardais yra iSleista ir ankstesniaisiais metais!", Jienemaža prisidėjo prie lietuviškosios oikonimijos norminimo, tačiau visi tie leidiniai lingvistiniu požiūriu turėjo ir gana daug trūkumų: juose buvo pateiktos tiktai oikonimų kilminin- ko linksnio formos (iš kurių vardininkas ne visada aiškus), daugelis jų buvo netikslios. Paskutiniajame leidime, kurį parengė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezi- diumas, bendradarbiaudamas su Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Toponimikos grupės kalbininkais, oikonimų bus pateikiamos vardininko linksnio formos, o būti- nais atvejais nurodomas ir kilmininkas (kai jis neaiškus iš vardininko formos). Vardų formos jame — autentiškos: sutikslintos su Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Vardyno fondų ir, kiek buvo įmanoma, dabartinės gyvosios kalbos duomenimis. Be to, gyvenamųjų vietų vardai (jų yra apie 25000) čia pateikiami kirčiuoti. Šiuo po- žiūriu tai pirmas toks, visus Lietuvos gyvenamuosius vardus apimantis, leidinys!?. Dėl to jis ne tik prisidės prie tolesnio šių vardų norminimo, bet ir bus patikimas medžiagos šaltinis mokslo reikalams, lietuviškųjų oikonimų studijoms. Remiantis minėtais rankraštiniais fondais, bus rengiami ir kiti vardynai. Atsi- žvelgiant į lietuvių kalbos praktikos ir mokslo svarbiausius poreikius, pirmiausia pradėtas rengti pilnas pavardžių vardynas. Vietovardžių bei asmenvardžių rašybos, tarties ir kitais norminimo klausimais vis daugiau rašoma respublikinėje periodinėje spaudoje. Ypač daug šiam tikslui skir- tų straipsnių, neretai su ištisais taisytinų tikrinių žodžių sąrašais, skelbiama Lietuvių kalbos ir literatūros instituto leidinyje ,,Kalbos kultūra“ (nuo 1961 m. leidžiama kas- met po du sąsiuvinius). Tokių straipsnių šiame leidinyje yra paskelbę: V. Grinavec- kis, A. Jonaitytė, J. Lipskienė, V. Maciejauskienė, K. Pakalka, Z. Rabačiauskaitė, A. Rosinas. B. Savukynas , V. Vaitkevičiūtė, A. Vanagas, A. Vidugiris, V. Vitkaus- kas, K. Vosylytė, Z. Zinkevičius ir kt. Kirčiuoti tikriniai žodžiai kartais pateikiami ir įvairiuose kituose, ne specialiai onomastikos klausimams skirtuose lingvistiniuose darbuose!®. | Turtingi rankraštiniai fondai, gausėjantys publikuoti faktinės medžiagos šalti- niai skatina intensyvinti ir lietuviškosios onomastikos tyrinėjimus. Tam tikras darbas šioje srityje jau yra atliktas. Pirmiausia čia minėtini hidronimų tyrinėjimams skirti didesni darbai: A. Vanago „Lietuvos TSR hidronimų daryba“ (Vilnius, 1970) ir B. Savukyno ,,EZery vardai“. A. Vanago monografija (parašyta 1966 m. apgintos kandidatinės disertacijos „Lietuvos TSR upių vardų daryba“ pagrindu ir papildyta ežerų vardais) susideda iš Mūsų vietovardžiai, „Tiesa“, 1963.XI.19; K. Morkūnas, Svarbi lietuvių kalbos mokslui ir prak- tikai knyga, „Pergalė“, 1964, Nr. 4, p. 164—166; K. Papečkys, 7000 upių, 3000 ežerų, ,,Kauno tiesa“, 1963.X.9; S. Tarvydas, „Tarybinis mokytojas“, 1963.X.24; M. Hasiuk, „Lingua Pos- naniensis“, t. 11, Poznan, 1966, p. 159—160. '" Lietuvos apgyventos vietos, Kaunas, 1925; Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis pa- dalinimas, Vilnius, 1949; Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, Vilnius, 1959. '* Nepilnas, tik didesniųjų Lietuvos gyvenamųjų vietų kirčiuotų vardų (kartu su kitais tikri- niais žodžiais) sąrašas buvo pateiktas jau minėtajame ,,Lietuviy kalbos rašybos žodyne“. '* Plg., pavyzdžiui: akademinio ,,Lietuviy kalbos žodyno“ sutrumpinimų paaiškinimus; Z. Zin- kevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966; ir kt. 14. Leksikos tyrinėjimai 213 dviejų svarbiausių dalių. Pirmojoje jos dalyje aiškinami bendresnieji teoriniai klausi- mai, susiję su lietuvių hidronimijos nagrinėjimu, duodama kritinė ankstesniųjų šios problemos tyrinėjimų apžvalga. Antrojoje monografijos dalyje, remiantis gausia kon- krečia toponimine medžiaga, detaliai nagrinėjama visų Lietuvos upių ir ežerų vardų daryba. Hidronimų darybiniai tipai čia išskirti struktūrinės-gramatinės klasifika- cijos principais, kuriuos autorius yra nurodęs jau anksčiau paskelbtame straipsnyje „Dėl hidronimų darybos nagringjimo*®. Monografija, pirmą kartą išryškinusi vi- sos lietuviškųjų hidronimų sistemos susidarymą, leis sėkmingiau ir sparčiau spręsti kitus aktualius toponomastikos klausimus: aiškinti atskirų upių ir ežerų vardų kilmę, vykdyti lyginamuosius hidronimijos tyrinėjimus ir kt. Monografiją papildo ir ja nau- dotis palengvina 35 žemėlapiai (juose parodytas svarbesniųjų lietuviškųjų hidroni- mų darybinių elementų paplitimas) ir visų nagrinėjamųjų hidronimų indeksas. B. Savukyno darbas skirtas Lietuvos ežerų vardų etimologiniams tyrinėjimams, Aiškindamas šių vardų kilmę, autorius pirmiausia juos lygina su kitais vietovardžiais ir asmenvardžiais, ieško atitikmenų lietuvių, latvių ir prūsų onomastinėje medžiagoje, o paskui etimologizuojamuosius vardus sieja su atitinkamais baltų kalbų bendriniais žodžiais. Neretais atvejais, siekdamas geriau išryškinti ežerų vardų pirminę semantiką, jis pasitelkia ir kitų indoeuropiečių kalbų leksiką. Dalis šio etimologinio tyrinėjimo (ežerų vardai , prasidedantys A— G raidėmis) yra paskelbta Lietuvių kalbos ir lite- ratūros instituto leidiniuose?!, Gaila tik, kad autorius šį beveik įpusėtą ir reikalingą darbą paskutiniaisiais metais nustojo rašyti ir skelbti. Tam tikrų didesnių tiriamųjų darbų yra susilaukusi ir antroponimija. Pirmiausia čia minėtina plati J. Dumčiaus monografija ,,Antikiniai tikriniai vardai lietuvių kal- boje“, taip pat J. Jurkėno darbas ,,Senieji dvikamieniai asmenvardžiai Lietuvos Di- džiosios kunigaikštystės raštuose“. Tai kandidatinės disertacijos, kurių kol kas yra paskelbti tik autoreferatai®® ir atskiri skyriai, būtent: J. Dum¢éiaus ,,Antikiniai vardai lietuvių liaudies kalboje“ ir ,,Antikiniai tikriniai vardai lietuvių raštuose“**, J. Jurkéno „Mopdojornueckue THIbi JPEBHHX JMTOBCKHX CJIOXKHbIX HMėK“, ,,Hekoropbie KOMNOOHEHTbI JIATOBCKHX JIPEBHHX CJIOXKHbIX JIHUHbIX HMĖH““, ,,O TMOSBJIEHHH- CO- ueTaHH1 al BMecTO KĖėTOHTa qu B JMTOBCKHX APEBHHX JIHYHBIX HMeHAX“***, Be jau atliktų ar tebevykdomų didesnių tiriamųjų bei apibendrinamųjų darbų, Lietuvos TSR Mokslų akademijos ir aukštųjų mokyklų mokslo darbuose, žurnale „Baltistica“ (leidžiamas nuo 1965 m.), taip pat kituose leidiniuose kasmet pasirodo nemaža straipsnių, kuriuose nagrinėjami įvairūs lietuvių onomastikos klausimai**. 20 Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida (Lietuvių kalbotyros klausimai (toliau — LKK), t. 7), Vilnius, 1964, p. 207—220. un Zr LKK: t. 3, 1960, p. 289—300; t. 4, 1961, p. 219—226; t. 5, 1962, p. 191—198; t. 8 (Lie- tuvių kalbos leksikos raida), p. 183— 194. 22 4. Įlymujoc, AHTHUHBIE HMEHa COGCTBEHHBIE B JIHTOBCKOM S13biKe, Buabnioc, 1958; IO, IOpkenac, ĮlpeBune CJAOKHbE HMEHa B NHCbMeHHbIX NamaTHHKax Beaukoro Kusukecrsa Jlutosckoro, Buasnioc, 1966. 2 Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslo darbai, Istorijos-filologijos serija, t. 3, Vilnius, 1957, p. 171—185; t. 4, 1958, p. 81—108. 24 Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra, t. 13, Vilnius, 1965, p. 57—65;5 t. 15, 1967, p. 43—56. g 23 Žr, bibliografines rodykles: Lietuvių kalbotyra 1944—1960, Vilnius, 1963; Lietuvių kal- i. 1961—1964, Vilnius, 1965; Lietuvių kalbotyra 1965—1968, Vilnius, 1971 (skyrius ,,Onomas- 214 Atskirų Lietuvos regionų toponimija bei hidronimija nagrinėjama J. Senkaus straips- nyje „Šešupės ir Jiesios intakai“?*, K. Vosylytės ,,Vabalninko apylinkių gyvenamųjų vietų vardai“?" ir kt. Čia taip pat minėtini Lietuvos TSR Paminklų apsaugos ir kraš- totyros draugijos leidiniai: ,,Zervynos“ (Vilnius, 1964), „Ignalinos kraštas“ (Vil- nius, 1966), .,Dieveniskés* (Vilnius, 1968), ,,Gaidés ir Rimšės apylinkės“ (Vilnius, 1969), ,,Merkiné* (Vilnius, 1970), ,,Dubingiai“ (Vilnius, 1971), kuriuose, be kitų žinių, pateikiama ir nagrinėjama ten aprašomų apylinkių toponimija (K. Eigminas, I. Ermanytė, S. Karaliūnas ir kt.), Iš reikšmingesnių paskelbtų straipsnių, kuriuose tyrinėjami atskirų darybinių grupių toponimai, yra: B. Savukyno „,Kilmininkiniai lietuvių vietovardZiai“s, J. Senkaus ,,Lietuvių kalbos mažybiniai hidronimai“?*, A. Vanago „Akmenė, Laš- mud ir kiti panašios darybos upėvardžiai“, ,,Lietuviy priesaginiai hidronimai, išvesti iš kitų hidronimų“, ,,Lietuvos gyvenamųjų vietų vardai, kilę iš vienaskaitos asmen- vardzio“®, Z. Rabačiauskaitės „Prielinksniniai vietovardziai“® ir kt. Remiantis toponimine medžiaga, tyrinėjami substratiniai lietuvių kalbos elemen- tai. Pavyzdžiui, jotvingių substrato pėdsakams lietuvių toponimijoje yra skirti straips- niai: B. Savukyno ,,K npoG/ieMe 3anajiuoGajiruūckoro cy6erpata B t0ro3ariajįHoH JIntBe*®2, K. Kuzavinio ,,Gafbus — jotvingiškas žodis“**, Su atskirų baltų genčių substratu, galimas daiktas, siejasi lietuvių hidronimijoje pasitaikantys formantai -aja, -ajai, -ajas, -ajė, -ajis, -ajys; -asas, -esa, -esas iš dalies -ykščia, -ykštis, -ėta, -ėtas, -ėtis (daugiausia Šiaurės rytų Lietuvoje, spėjamoje sėlių teritorijoje), -alė, -alis (Vakarų Lietuvoje, spėjamoje kuršių teritorijoje), taip pat hidronimai su kirčiuota galūne -ūs (Pietų Lietuvoje, jotvingių teritorijoje). Tokią išvadą daro A. Vanagas straipsnyje ,,K Bonpocy o JinajiekTHON AuddepeHimanuu GajiTOB, OOHTABINHX Ha TeppHTOpHH JIHTBEkI (NO JiaHHbIM THApOHHMHKAH)“ 34, Nemaža straipsnių skiriama ir atskirų tikrinių žodžių darybos ar kilmės aiškini- mams, tai: J. Balčikonio ,,Sirvydas ar Sirvydas“ ?**, V. Grinaveckio ,,Dél kai kurių vietovardžių kilmės*“** (aiškinama vardų Dievytis ir Keklis kilmė), V. Mažiulio „Dėl Neringos vardo“*", A. Vanago „Dėl upės vardo Danė (Danija, Dangé)“ss, „Dėl vietovardžio Labguva darybos ir kilmės“*?, , Dél Lietuvos upių vardų Duno- jus ir Dniepras kilmés*“4 ir kt. į * LKK, t: 6, 1963, p. 213—234, ?*7 Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 1(14), Vilnius, 1963, p. 229—237. 28 LKK, t. 6, p. 235—246. ** Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 2(15), 1963, p. 249—260. % LKK, t. 4, 1961, p. 227—232; Lietuvių kalbos gramatinė sandara (LKK, t. 9), 1967, p. 231—238; Baltistica, t. III(1), Vilnius, 1967, p. 111—116. *! Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai (LKK, t. 11), 1969, p. 243-255. ** Baltistica, t. I(2), 1966, p. 165—176. ** Ten pat, t. IV(1), 1968, p. 65—67. Taip pat žr. A. Vana gas, Panemunių dzūkų toponimijos svarbesnieji bruožai, ,,Panemuniy dzūkai“, Vilnius, 1970, p. 33—42, ** Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 1(26), 1968, p. 143—155. ** Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra, t. 11, Vilnius, 1965, p. 143— 144, ¥ LKK, t. 3, 1960, p. 321-324. 37 Ten pat, p. 301-316. % Ten pat, p. 317-320. ** Baltistica, t. 1(2), p. 185—189. ** Lietuvių kalbos leksikos raida (LKK, t. 8), 1966, p. 173—182. 14* 25 Onomastikos duomenimis daugiausia pagrįsti ir nauji kai kurių baltiškųjų etno- nimų kilmės aiškinimai: K. Kuzavinio paskelbtos aisčių, Nadravos (Nadruvos), Skalvos, sėlių**, J. Kazlausko — kursiy*®, V. Grinaveckio — žemaičių** ir kitų vardų etimologijos. Ypatingo dėmesio yra susilaukusi K. Kuzavinio pateikta Lietuvos vardo etimologija iš upėvardžio Lietava (> dialekt. hibr. Lietauka) ,,Neries dešinysis in- takas“ Čiobiškis, Kernavė*!. Vienas kitas lietuvių kalbininkų onomastikos darbas paskelbtas ir už respubli- kos ribų: J. Balčikonio straipsnis ,,Has3BaHHsi JIHTOBCKHX HaceJIČHHbIX MYHKTOB, 06pa30BaHHbIe OT Ha3BaHHH pek H o3ep““**, A. Vanago su baltarusių kalbininku M. Birila VI Tarptautiniame slavistų suvažiavime (Pragoje) skaitytas praneši- mas apie lietuviškuosius elementus baltarusių onomastikoje, kuris išleistas atskira knyga*“. Suprantama, ne su visomis autorių mintimis, keliamomis čia minėtuose ir kituose onomastikos darbuose, galima sutikti, kai kurie jų teiginiai dar reikalingi tolesnių tyrinėjimų, išsamesnių įrodymų, didesnio pagrindimo patikimesne faktine medžia- ga. Kritinių pastabų dėl šių darbų galima rasti ir įvairiose recenzijose, nors apskri- tai šios srities lietuvių kalbininkų darbai dar per mažai recenzuojami. Kai kurie bendresnieji lietuvių onomastikos rinkimo, publikavimo ir tyrinėji- mo aspektai, taip pat atskirų tikrinių vardų kilmės, raidos ir kiti klausimai neretai svarstomi Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organizuojamuose respublikiniuose dialektologiniuose-toponiminiuose pasitarimuose, Vilniaus univer- siteto, Vilniaus ir Šiaulių pedagoginių institutų dėstytojų bei studentų lituanistų mokslinėse konferencijose. Įvairiais onomastikos klausimais lietuvių kalbininkai skai- to pranešimus kitose respublikose, sąjunginėse, tarptautinėse konferencijose*". * „Paskutiniuoju metu ypatingo aktualumo įgijo baltų onomastikos, ypač toponi- mikos, tyrinėjimas tarptautiniu mastu““**. Todėl prie lietuvių onomastikos problemų sprendimo taip pat prisideda kitų tautų ir šalių kalbininkai bei istorikai. Ypač daug 41 Baltistica, t. I(2), p. 177 tt. 42 Ten pat, t. IV(1), 1968, p. 59—63. 43 Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra, t. 19, 1968, p. 45—50. 4 Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra, t. 10, 1964, p. 5—18; plg. dar to paties autoriaus straipsnį ,,Lietuviy upėvardžiai lie-(/ei-)“ (Ten pat, t. 17, 1967, p. 135—137). 45 Lingua Posnaniensis, t. 7, Poznan, 1959, p. 240—252 46 M, B. Bipwaa, A. II. Banarac, Jlirojekis saeMmenthl y GeJiapyckalt aHamacThillbl, Minucx, 1968. 47 Žr. Beecolozsas KoHgepennusi no TOnoHHMHKe CCCP (Tesnckbi JIOK/1a/IJOB Hi. cooGluuienui), Jlennurpan, 1965; III pecny6nikaucbka OHOMacTHuHa (rigponiMiuKa) KOHĖepexnis (Tesu), Kuis, 1965; Kondepeniums no TOonoknuMuKe cesepo-sananuoi 30KbI CCCP (Teanch OK J1ajIOB H. C006nLe- unit), Pura, 1966; IlpoOjieMbi cJiaBsHCKHX STHMOJIOTHUECKHX HCCJIe/ĮOBaHHIŪ B CBA3M ¢ OOmnel TIpOGJIEMATHKON COBpeMeHHOH sTHMOJIOTHH. MeikuayKapojiubii cumnosuym (IlporpaMma. Tesu- Chi AOKJIa/OB), MockBa, 1966; Ilepmurasi Genapyckas akaMacTbiuKHafi KaHOepaHUbISi TanaHiMis (T33icht paKJianav), Mineck, 1967; Opounmuka, Mocksa, 1969; IV pecnyGaikancbka OHOMaCTHY- Ha koudepenuis (Teun), Kuis, 1969; Congressus tertius internationalis fennougristarum (Tesncbi, I), Tallinn, 1970. 48 K. Korsakas, Baltistikos uždaviniai ir perspektyvos, ,,Pergalé”, 1970, Nr. 10, p. 177. 216 darbų lietuvių onomastikai yra paskyręs lenkų kalbininkas J. Otrembskis, plg. straips- nius: ,,La formation des noms physiographigues en lithuanien®, ..La formation des noms de lieux en lithuanien*“*?, ,,O badaniach nad nazwami wodnymi i miejscowymi na obszarze Litwy““*?, ,.Slawizacja litewskich nazw wodnych i miejscowych*“?! ir kt. Daugelio tikrinių žodžių darybą bei kilmę jis aiškina ir savo didžiausiame veikale „Lietuvių kalbos gramatika“ *?. Kai kuriuos lietuvių onomastikcs dalykus paskuti- naisiais metais paskelbtuose straipsniuose liečia L. Gumeckaja (plg. 53 ir 54 išnašą), V. Rūkė-Dravinia (,,Diminutive bei Familiennamen im Lettischen und Litaui- shen“**), T. Buch (,,Litewskie nazwy miejscowe w powiatach Sejny i Suwalki*3, ,,Litewskie nazewnistwo osobowe w powiatach Sejny i Suwatki“**, , Nazwy toni rybackich jeziora Galadus*?®), K. -O. Falkas (,, Ze studiéw nad slawizacja litewskich nazw miejscowych i osobowych*“®, | O metodach slawizacji litewskich nazw oso- bowych i miejscowych; o genezie i rozpowszechnieniu nazw na-ance“**), A. Ob- rembska-Jablonska (,,Elementy litewskie w mikrotoponimii wschodniej Bialos- toczyzny*®) ir kt. Minétinas Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio lietuvių kalbininko P. Joniko darbas ,,Misy pavardės ir ju atsiradimas®“®, Lietuviškų tikrinių žodžių tyrinėjimo sėkmė glaudžiausiai siejasi su kitų baltų kalbų šios srities laimėjimais. Reikšmingų onomastikos darbų jau yra sulaukusi latvių kalbotyra. Vienas iš pirmų- jų latvių toponimus pradėjo rinkti A. Bylenšteinas. Tačiau jo XIX a. pabaigoje užrašyti Kurzemės ir Vidzemės vietų vardai daugiausia liko rankraščiuose. Toliau sėkmingiausiai šį darbą tęsė įžymusis kalbininkas Janis Endzelynas. Daugiausia jo rūpesčiu šio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo surinkta gana daug Latvijos vietovardžių, kurie paskelbti dviejose knygose®. Didžiausias ir svarbiausias ** Lingua Posnaniensis, t. 1, 1949, p. 199—243; t. 2, 1950, p. 4—43. 5* I migdzynarodowa slawistyczna konferencja onomastyczna, Wroclaw — Warszawa — Krakow, 1961, p. 49—58. 51 Z polskich studiow slawistycznych, seria 2, Językoznawstwo, Warszawa, 1963, p. 267—287. ** J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. II, Nauka o budowie wyrazoéw, Warszawa, 1965. Taip pat plg. 106 išnašą. 52 Bonpocki TeopHH H HCTOpHH s3bIKa (COOpHHK B uecTb npod. B. A. Jlapana), Jlenunrpan, 1963, p. 84—87. 54 ĮlocnijpkenHa i MarepiaJiu 3 yKpaikncbkoi Mos, t. 6, Kuis, 1964, p. 121—132. Scando-Slavica, t. 2, Copenhagen, 1956, p. 41 —47. ** Onomastica, t. 7, Wroclaw-Warszawa-Krakėw, 1961, p. 221—229. 57 Ten pat, t. 9, 1964, p. 312—320. 58 Ten pat, t. 12, 1967, p. 109—123. Scando-Slavica, t. 9, 1963, p. 87—103. ** Sprakliga bidrag, t. 4, Nr. 19, Lund, 1964, p. 1—16. Taip pat plg. 83 išnašą. 8 Studia z filologii polskiej i stowianskiej, t. 8, Warszawa, 1969. p. 261 — 270. ** Literatūros metraštis, t. 2, Chicago, 1954, p. 111—146. ** Latvijas vietu vardi, d. I, Vidzemes vardi, piedaloties A. Abzlei, J. Kaulipam un P. Smitam, savūcis un redigéjis J. Endzelins, Riga, 1922; Latvijas vietu vardi, d. II, Kurzemes un Latgales vardi, piedaloties A. Abelei, Z. Graudam, E. Hauzenbergai, F. Jakobsonam, L. Paulei, J. Plakim, B. Spūlim, J. Turkupulim, savicis, redigéjis un izdevis J. Endzelins, Riga, 1925. Remdamasis šio leidinio I dalyje paskelbtais Vidzemés vietovardziais, K. Būga parašė plačią studiją, kurioje ran- dame naujų įdomių išvadų apie suomiškos kilmės vardus dabar latvių ir lietuvių apgyventose vieto- se, apie kai kurių baltų genčių teritorinį pasiskirstymą, atskirus baltų kalbų reiškinius bei jų atsi- radimo chronologiją ir kt., žr. jo Rinktiniai raštai, t. III, p. 612—648. 217 J. Endzelyno šioje srityje atliktas darbas yra jo įpusėtas kapitalinis veikalas ,,Latvi- jos TSR vietovardžiai“**, Nors jame pateikiami ne visi Latvijos vietų vardai, o tik svarbiausi kalbos mokslui, šis veikalas yra vienas didžiausių ir reikšmingiausių baltų toponimijos tyrinėjimo istorijoje. Latvių toponimų kilmės aiškinimams daug panau- dota ir lietuvių vardyno publikuotos bei rankraštinės medžiagos, saugomos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Po J. Endzelyno mirties šį nebaigtą darbą daugiausia tęsia jo mokinė V. Dambė, nemaža prisidėjusi prie jau išleistų tomų parengimo spau- dai, taip pat atlikusi ir kitų reikšmingų latvių toponimijos tyrinėjimų**. Rinkdami, publikuodami ir tyrinėdami latvių tikrinius žodžius, didesnius ar mažesnius darbus yra atlikę E. Blesė**, J. Plakis®?, M. Rudzytė, R. Gryslė ir kiti kalbininkai. Tiek kalbotyrai, tiek ir istorijai didelę reikšmę turi jau išnykusių baltų kalbų ar jų dialektų tikrinių žodžių tyrinėjimai. Vienas iš svarbiausių tokių darbų tebėra prieš pusšimtį metų išleista buvu- sio Leipcigo universiteto profesoriaus (pagal kilmę lietuvio) J. Gerulio knyga®, kurioje daugiausia iš įvairių nespausdintų šaltinių surinkta apie 2900 senosios Prūsų Žemės vietovardžių: miestų, pilių, kaimų, ežerų, upių, laukų, pievų, miškų ir kitų vietų vardų. Prie daugelio šių vardų taip pat duoti lietuviški bei latviški vietovardžiai — prū- siškųjų vardų atitikmenys. Teigiamai vertindamas šią knygą, K. Būga recenzijoje rašė: „Kad prūsų tauta būtų pražuvusi, nepalikusi nė vieno savo kalbos teksto, tai ir tuomet iš vienų tiktai vietovardžių, kuriuos yra surinkęs Gerulis, būtų aišku, kad prūsų kalbos būta vienos kilmės su lietuvių ir latvių kalbomis“**. Nemažiau vertingas ir beveik tuo pačiu metu paskelbtas R. Trautmano darbas apie prūsų asmenvardzius™. Prūsų tikriniams žodžiams daugiau ar mažiau vietos skiriama ir kai kuriuose naujesniuose užsienio kalbininkų darbuose, plg. J. Otrembskio straipsnį ,,Uber der Herkunft des Preussennamens“"!. J. Povierskio „Najdawniejsze nazwy etniczne z terenu Prus i niektérych obszaréw sasiednich“?, F. Lorenco „PreuBische Orts- namen und Appellative in Namen in Raum links der unteren Weichsel“**, H. Gur- novičiaus ,,Dialekty kociewskie i malborski Pomorze Gdanskie“™ ir kt. Daugiausia toponimijos tyrinėjimais remiantis, aiškinamos jotvingių kalbos ypa- tybės. Toponimijos duomenys padeda nustatyti ir šios išnykusios baltų genties teri- ** J. Endzelins, Latvijas PSR vietvardi, d. I, t. 1 (A-J), d. I, t. 2 (K-O), Riga, 1956—1961. $* V. Dambe, Blidienes vietvardi ka pagatnes liecinieki (Rakstu krūjums veltijums akadé- mikim profesoram dr. Jinim Endzelinam vina 85 dzives un 65 darba gadu atcerei, Riga, 1959, p. 391—452); B. O. Jlau6e, Mceaegopanus no BoripocaM TOnoHHMHKH Jlarsuiickoit CCP (Jlo- KJIajį Ha COHCKaHHe CTerleHH KaHjįHjlaTa OHJIOJIOrHuecKHX HayK), Pura, 1962; ir kt. Dar žr. 99 iš- našą. ® E. Blese, Latviešu personu vardu un uzvardu studijas, Riga, 1929. 7 J. Plakis, Latvijas vietu vardi un latviešu pavardi, d. I, Kurzemes vūrdi (Latvijas ūniver- sitates Raksti, Filologijas un filosofijas fakultates sėrija, t. 4, Nr. 1, Riga, 1936); J. Plakis, Latvi- jas vietu vardi un latviešu pavirdi d. II, Zemgales vardi (Ten pat, t. 5, Nr. 5, Riga, 1939). ** Die altpreuBischen Ortsnamen gesammelt und sprachlich behandelt von Dr. Georg Gerul- lis, Berlin und Leipzig, 1922. * K. Būga, Rinktiniai raštai, t, II, p. 383—384, " R. Trautmann, Die altpreuBischen Personennamen, Gėttingen, 1925. “1 Lingua Posnaniensis, t, 5, 1955, p. 76—77. *?* Komunikaty Mazursko-Warminskie, Olsztyn, 1965, Nr. 2, p. 161—183. 78 Zeitschrift fiir Slawistik, t. 11, sas. 2, Berlin, 1966, p. 243—250. "* Pomorze Gdanskie, Literatura i język, Gdansk, 1967, Nr. 4, p. 147—172, 218 torinį paplitimą. Nemaža ginčų keliančia jotvingių problema paskutiniaisiais metais ypač domisi lenkų ir kai kurie kiti mokslininkai: J. Otrembskis (,,513bik sirBsiroB“**, „Dainava — Ha3BaHHe OjįĮHOrO H3 ATBSUKCKHX INJIieMeH“**, | Das Jatwingerprob- lem““**, ,,Udzial jačwingėw w uksztaltowaniu języka polskiego“**), A. Kaminskis*?, J. Nalepa®, J. Antonievičius („Terytoria plemienne ludéw baltyjskich w okresie sta- rozytnym w $wietle badan archeologii i hidronimii“®!), A. Volfas (,,W sprawie naz- wy Jačwiegow“*?) ir kt. Šios problemos sprendimui taip pat vertingi yra užsienio kalbininkų darbai, kuriuose pateikiami bei negrinėjami Lenkijos Liaudies Respub- likos Suvalkų krašto baltiškieji toponimai ir hidronimai®®, Nurodydami jotvingių gyventą teritoriją, toponimijos duomenimis remiasi ir kai kurie tarybiniai istorikai: V. Sedovas („Kypransi siTBaroB“8*, „3acejisJiH JH STBATH IOxHVIO JiuTBY?$5), A. Tautavičius (,,Lietuviy ir jotvingių genčių gyventų plotų ribų klausimu“$*) ir kt. Baltų kalbų substratiniai pėdsakai rytų slavų hidronimijoje labai kruopščios ir išsamios analizės susilaukė stambiose žinomų Maskvos lingvistų V. Toporovo ir O. Trubačiovo studijose*". Baltiškus elementus Ukrainos toponimijoje ir hidronimijoje plačiau tyrinėja Kijevo kalbininkas A. Nepokupnas („CjioBocjioxerine Kak GaJi- THHCKHH 3JIeMeHT B TOnOHHMHH YKpaunckoro Ilojiecbst“98, „YrkpaiHCbKO-Ga/Ji- TiKCbKi cTYAi“9*), Kai kuriuos naujus duomenis bei originalias mintis apie baltų ir slavų toponimijos ryšius taip pat iškėlė maskvietis E. Pospelovas („O 6asiThiickoii THnoTe3e B ceBepHopyccKoH TonoHHMHKe“??), Latvijos kalbininkės A. Rekena ** Bonpocki cJiaBAHcKOro si3bikO3HaHHS, t. 5, Mocksa, 1961, p. 3—8. "6 Ten pat, t. 7, 1963, p. 3—6. 77 Zeitschrift fiir Sprachwissenschaft, t. 9, sas. 2, Wiesbaden, 1963, p. 157—167. “8 Acta Baltico-Slavica, t. 1, Bialystok, 1964, p. 207—216. "* A. Kaminski, Jačwiež (Terytorium, ludnos$é, stosunki gospodarcze i spoleczne), Lodz, 1953. 8 J. Nalepa, Ja¢wiegowie (Nazwa i lokalizacja), Bialystok, 1964. Taip pat plg. jo straipsnį »Przyczynek do znajomosci toponomastyki i mowy Jačwiegow“ (Acta Baltico-Slavica, t. 3, 1966, p. 127-133). 81 Komunikaty Mazursko-Warmiriskie, 1965, Nr. 4, p. 513— 530. 2 Acta Baltico-Slavica, t. 3, 1966, p. 187-190. #8 Plg. švedų kalbininko K.-O. Falko straipsnius leidiniuose: Acta Baltico-Slavica, t. 3, p. 69— 75; Studia jezykoznawcze pošwiecone profesorowi doktorowi Stanistawowi Rospondowi“, Wroc- taw, 1966, p. 359—370; Sprakliga bidrag, t. 4, Nr. 20, 1965; t. 5, Nr. 22, 1966. Taip pat plg. 56— 58, 61 ir 104 išnašas. 8% CoBerckas apxeojiorus, Mocksa, 1964, Nr. 4, p. 36—51. % Ten pat, 1968, Nr. 2, p. 82—92. ** Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 2(21), 1966, p. 161—182. V. Sedovo ir A. Tautavičiaus diskusines pastabas jotvingių ribų klausimu dar žr. Lietuvos TSR Mokslų akade- mijos darbai, A serija, 1(26), 1968, p. 177—190, o dėl šių autorių darbuose lingvistinių duomenų (daugiausia tikrinių žodžių su -da ir -up-) interpretavimo— aukščiau minėtą A. Vanago straipsnį „K Bonpocy o JunanekTHOfi įnuĖOdJepeHunalnH 6aatoB, OOHTABLIHX Ha TeppuTOpuH JluTBu“ (Zr. 34 išnašą). * B. H. Tonopos, O. H. Tpy6aues, JIuHrBHCTHUECKHIl aHaan3 rHApoHHMOB Bepxuero INojnuenpoBba, Mocksa, 1962; O. H. Tpy6aues, Haspauns pek IlpasoGepexnoli Ykpamusi, Mocxsa, 1968. Plg. dar 101—103 išnašas. ** Kondepenuns no TOroKHMHKe ceBepo-3anajjnoli 30ust CCCP (Tesnch JIOKJIajIOB It. C006- wennit), Para, 1966, p. 100—102. : ** Mososnascrso, Kuis, 1968, Ne 6, p. 33—42. Plg. dar 109 išnašą. * Bonpockit sisbikosnanus, Ne 2, 1965, p. 29-38. 219 („JlarBHiickHe S135IKOBbIe CB5S13H C JIMTOBCKHMH HM CJIABSIHCKHMH S3bIKAMH 110 JaH- HhIM TONnoHHuMHH Kajryne“??) ir M. Semionova („K Bonpocy 0 eJraBsino-Gali- THHCKHX SI3bIKOBbIX CBS1351X. [lo JtakhbIM Tononumun Jlarsuiickoit CCP“*2), gor- kietis L. Trubė („O Gaathiicknx 3sementax B THApoHHMHH [OpbKOBeKON 06- nacrH. B cBs3H c OnpejzeJjieHHeM BOCTOUKHON TpaHHIlbl APEBHETO paccejIeHHsi GaJi- THIICKHX nJIeMen“?3), minskietis V. Žučkevičius („K Boripocy O ¢BS3six TONOHHMHH Beaopycuu ¢ TononnMeii JlurBbi H JlarBun“?*) ir kt. Remiantis toponimija, taip pat tyrinėjami baltų ryšiai su germanais, ilyrais ir kt., plg. O. Trubačiovo „3amMer- KH 10 3THMOJIOTHH H oHoMacTHKe. Ha wmatepnane GaJiTO-IepMAHCKHX OTHO- wennii“®, V, Toporovo .Heckonbko HaHpHIICKO-GaITHICKHX Napajjeneii H3 00J1acTH TONMOHOMACTHKH “9, Be jau minėtų kitataučių kalbininkų, lietuviškus tikrinius žodžius tyrinėja, jais sa- vo darbuose operuoja taip pat lenkai S. Rospondas, M. Rudnickis, J. Safarevičius, vokiečiai V. Fenclau, H. Krajė, J. Princas, prancūzas A. Šmitleinas, šveicaras A. Se- nas ir daugelis kitų*". Kai kuriuos jų darbus yra recenzavę lietuvių kalbininkai A. Sa- baliauskas, B. Savukynas, V. Urbutis, A. Vanagas®. Nemaža kitų tarybinių tautų ir užsienio kalbininkų savo naujausius darbus, kuriuose nagrinėjami tiek bendrieji, tiek ir atskiri konkretūs lietuvių ar baltų onomas- tikos klausimai, yra paskelbę ir Lietuvos TSR lingvistiniuose leidiniuose. Minėtini šie reikšmingesni straipsniai: V. Dambės ,,Dazi vėrojumi Latvijas PSR dienvidvietu- mu dalas toponimika®, M. Rudzytės ,,Dazi Salacas baseina hidronimi“???, V. Topo- rovo „O GaJiTHŪCKHX CJIejįaX B TOMOHHMHKE PYCCKHX TepHTOppnh““, ,,K Boripo- CV O TONOHHMHUECKHX COOTBETCTBHSX Ha ČGaJITHHCKHX TEPPHTOPHSIX HM K 3artally or Bueziki““??*, O. Trubačiovo ,,H3 onsira KHcecJieJtoBaHHSi THApOHHMOB Y kpaHHbi“ 192, V. Toporovoir O. Trubačiovo ,,BaJirulickas ruzponumusi Bepxnero IojinenpoBba“ 193, T. Buch ,,Z badan onomastycznych w pėlnocnej Sejnenszezyžnie“!9*, H. Šalio *1 Kongepenuns no TOnOHHMHKE CeBepo-3artajįHOli 30HbI CCCP (Te3ncbhi AOKJIaJIOB H C006- mennit), p. 121—125. *2 Ten pat, p. 112—114, ** Ten pat, p. 106—108. Dar plg. V. Sedovo pranešimo ,[I'mapouumusi roasaun” tezes (Ten pat, p. 128—132). ** Ten pat, p. 94—97. Taip pat plg. B. A. )Kyukennu, Tonounmuka Beaapyccun, Munck, 1968. % Jlpyra pecny6aikancbka oHomacTHuHa Hapaaa (Tesu), Kunis, 1962, p. 9—12; Ilnranns oHoMacTHKH, Kunis, 1965, p. 16—24. Dar plg. 105 išnašą. TlpoGaembl nHaoeBponeiickoro a3biko3Hanus, Mocksa, 1964, p. 52-58. ?7 Plg, Onoma. Bibliographical and information bulletin, Vol. XIV (1969), 3 (Bibliographia onomastica 1964 — 1965), International centre of onomastics — Leuven (Belgium), p. 479-482 (lietuvių onomastikos tyrinėjimų bibliografing rodyklę sudarė A. Vanagas). 98 Žr. Literatūra ir kalba, t. II, Vilnius, 1957, p. 397—403; LKK, t. 6, 1963, p. 320— 325, 330— 333; Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida (LKK, t. 7), 1964, p. 221—231, 236—239; Baltistica, t. II(1), 1966, p. 297—102; t.V(2), 1969, p. 210—217; Iš lietuvių leksikologijos ir leksi- kografijos (LKK, t. 12), 1970, p. 194—200; Acta Baltico-Slavica, t. 2, Bialystok, 1965, p. 494 —497. 9 LKK, t. 6, 1963, p. 247—267. 100 Baltistica, t. II(2), 1966, p. 199—202. 101 LKK, t. 2, 1959, p. 55—63; Baltistica, t. I(2), 1966, p. 103—111. 102 Baltistica, t. IV(1), 1968, p. 31—54, 193 I KK, t. 4. 1961, p. 195—217. 104 Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra, t. 14, 1966, p. 51—55. 220 „,Baltische Gewissernamen im FluBsystem ,,„Obere Havel“ (Siidost-Mecklenburg) “10, J. Otrembskio „Balt. *leitaū“, „Lit. Ukmergė“*9*, P. Aristės ,,„Wie der Este Litauen und der Litauer nennt“, „,,Lūti ,JiaTBHHCKHH, JiaTbinICKHH, JlaTBKa““ B TONOHHMHH Deronun““!*, J, Duridanovo ,,Siidslawisch-baltische Ubereinstimmungen im Bereiche der Wortbildung“1, A. Nepokupno ,[l'eorpapuueckue TepMHHbI H TOMNOHHMbI ykpauHckoro Ilojiecbsi H Gantuiickne (MpaHCKHe) Ha3BaHHsi peJibecdpa““!??, Įvairių tautų filologų domėjimasis baltų tikriniais žodžiais ir jų darbai, kurie čia nurodyti toli gražu ne visi’? daug prisideda prie spartesnio ir sėkmingesnio sudétin- gų lietuvių onomastikos klausimų sprendimo, skatina tų klausimų tyrinėjimą dar labiau intensyvinti ir plėsti. K. Morkūnas 105 Baltistica, t. II(1), 1966, p. 7—42. 1% Ten pat, t. III(2), 1967, p. 201—203; t. VI(2), 1970, p. 213—215. J. Otrembskio hipotezę apie vardų Lietuva, lietuviai kilmę dar žr. jo Gramatyka języka litewskiego, t. I, Warszawa, 1958, p. 2—8. 107 Baltistica, t. III(2), 1967, p. 205—207; t. V(1), 1969, p. 97—100. 108 Ten pat, t. V(1), p. 21—27. 10% Ten pat, t. VI(1), 1970, p. 11—26. "0 Nekalbant apie tos srities atliktus bei paskelbtus darbus po 1970 m., t.y. jau atida- vus šią apžvalgą spaudai. 221