Lietuvių vardyno rinkimas ir tyrinėjimas

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA APŽVALGOS, PASTABOS, RECENZIJOS LIETUVIŲ VARDYNO RINKIMAS IR TYRINĖJIMAS Kiekvienos kalbos nemažą leksikos dalį sudaro tikriniai žodžiai, arba vardynas: asmenvardžiai (antroponimai), vietovardžiai (toponimai), vandenvardžiai (hidronimai), tautų bei genčių vardai (etnonimai) ir kt. Lietuvių kalboje tokių vardų yra šimtai tūkstančių. Literatūrinėje kalboje ne visi jie vienodai dažni, o kai kurie ir apskritai nepasitaiko. Daugelis jų, pavyzdžiui, smulkių vietų ar kitų mažų objektų vardai (mikrotoponimai), kai kurios asmenų pravardės, žinomi ir vartojami labai nedideliuose plotuose (keliuose kaimuose, o neretai ir viename kaime) gyvenančių žmonių, įeina tiktai į tiems plotams būdingų šnektų žodyninę sudėtį. Tikriniai žodžiai atsirado įvairiu laiku. Kai kurių jų amžius — daugiau ar mažiau aiškus, patvirtintas istorinių įvykių ar šaltinių. Sakysim, vadinamieji krikščioniškieji žmonių vardai į lietuvių kalbą atėjo kartu su krikščionybės įvedimu (XIV a. pabaiga — XV a. pradžia). Kiek vėliau, daugiausia XVI — XVII a., susiformavo lietuvių pavardės. Nauji žmonių vardai, kaip ir kiti tikriniai žodžiai, kuriami ir mūsų dienomis. Kartu yra daug tikrinių žodžių, atsiradusių žiliausioje senovėje, kurių amžių galima nustatyti tik apytiksliai, sąlygiškai. Antai, nemaža gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) bei vandenvardžių, kurie vartojami šių dienų Lietuvoje, pasitaiko jau XIII a. ir dar ankstesniuose istoriniuose šaltiniuose. Žymusis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga ne viename savo darbe yra pabrėžęs, kad daugelis upių, ežerų bei didesnių gyvenviečių vardų žmonių kalboje dažnai išlieka nepakitę ne tik šimtus, bet ir tūkstančius metų. Dėl to tikrinių žodžių tyrinėjimai duoda daug vertingų duomenų kalbos mokslui, padeda atskleisti labai tolimos tautų istorijos puslapius. Domėjimasis tikriniais lietuvių žodžiais turi senas tradicijas. Pirmieji šios srities darbai buvo bandymai sudarinėti tikrinių žodžių sąrašus. Bene seniausi yra žinomi Lietuvos vietovardžių sąrašai. Iš XVIII a. pabaigos (1784 m.) Lietuvos TSR Centriniame valstybiniame istoriniame archyve yra išlikęs gana didelis rankraštinis dvylikos Vilniaus vyskupystės dekanatų vietų vardų rinkinys. Kalbos mokslui nemaža duomenų duoda ir keli kiti praktiniams bažnyčios reikalams parengti leidiniai, kuriuose nurodyta daug Lietuvos gyvenamųjų vietų ir jų vardų1. Daug Lietuvos vietovardžių pateko į daugiatomį „Lenkų karalystės ir kitų slavų kraštų geografinį žodyną“2. Dar reikšmingesni yra XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išleisti lietuviškų tikrinių žodžių rinkiniai: J. Spruogio apie 10000 vietovardžių apimantis 1 Synodus Dioecesana Vilnensis, Vilnae 1744; Executorium decretum de limitibus dioecesis Vilnensis, Vilnae, 1854; Executorium decretum de limitibus dioecesis Telsensis seu Samogitiensis, Vilnae, 1854; ir kt. 2 Słownik geograficzny królestwa polskiego i innych krajów słowiańskich, t. I—XIV, Warszawa, 1880—1895. 209 „Senosios Žemaičių žemės XVI amžiaus geografinis žodynas“3, E. Volterio „Suvalkų gubernijos gyvenamųjų vietų sąrašai“4, J. Tumo-Vaižganto Lietuvos vietų vardai („Sanrazas geografiszkuju Lietuvos vardu“5), V. Kalvaičio iš Klaipėdos krašto bei Rytų Prūsijos surinkti asmenvardžiai ir vietovardžiai6 ir kt. Beveik visi minėtieji vietovardžių bei asmenvardžių rinkiniai sudaryti ne kalbininkų, kai kurie jų išleisti ne lietuvių kalba ir šių dienų mokslo reikalavimų daugeliu atžvilgių nebepatenkina. Be to, visi jie jau yra tapę bibliografinėmis retenybėmis. Lietuvių vardyno sistemingo rinkimo bei mokslinio tyrinėjimo pradininku buvo K. Būga. Per palyginti trumpą laiką jis sukaupė gana didelę tikrinių žodžių kartoteką (apie 47000 vardų), o surinktąją medžiagą panaudojo ar ją apibendrino tokiuose kalbos mokslui ir istorijai svarbiuose darbuose, kaip „Apie lietuvių asmens vardus“, „Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen?“, „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“, „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“7 ir kt. Dauguma šių darbų tiek moksliniu, tiek metodologiniu požiūriu savo reikšmės nėra nustoję ir šiandien. Kai kurias K. Būgos iškeltas mintis (pvz., teiginį, kad priešistoriniais laikais baltų teritorija rytuose ir pietuose siekusi daug toliau, negu jos dabartinė etnografinė riba) iš esmės patvirtina ir daugelio tarybinių bei užsienio šalių kalbininkų toponimijos tyrinėjimai, taip pat archeologų, istorikų darbai. Savo paskelbtais darbais K. Būga padėjo pamatus lietuvių onomastikai – kalbotyros (tiksliau, leksikologijos) šakai, tyrinėjančiai tikrinius žodžius. Teikdamas tikrinių žodžių rinkimui bei jų tyrinėjimams svarbią reikšmę ir suprasdamas šio darbo didžiulę apimtį, K. Būga ne kartą kreipėsi į lietuvių visuomenę: „Jei mes tikrai norime pažinti savosios tautos nerašytąją praeitį, tai turime būtinai surankioti visus vietų vardus ir išleisti juos abecėliškai surašytame žodyne“. Tokiu žodynu remdamasis, „kalbininkas istor ininkas galės mums papasakoti apie tai, kas per tauta ar tautos yra gyvenusios Lietuvoje prieš lietuvių įtraukimą į šią šalį“8. Šis K. Būgos raginimas pradėtas įgyvendinti tik po jo mirties, 1933 m. įsteigus Pavardžių ir vietovardžių komisiją ir išleidus „Instrukciją Lietuvos žemės vardynui surašyti“ (1934). Iki 1940 m. pagal šią instrukciją daugiausia pradinių mokyklų mokytojai, miškininkai, matininkai-žemėtvarkininkai, studentai ir kiti kraštotyros mėgėjai iš vietinių gyventojų surašė didelę dalį vardyno, saugomo dabar Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Asmenvardžių ir vietovardžių rinkimui vadovaudami, patys juos rinkdami, vardyno fondus tvarkydami nemažą tuo metu darbo įdėjo kalbininkai J. Balčikonis, A. Salys, J. Senkus ir kt. Antrasis pasaulinis karas kelioliką metų nutraukė šį nebaigtą darbą. Po K. Būgos ilgą laiką Lietuvoje buvo nutrūkęs ir sistemingas tikrinių žodžių tyrinėjimas. Atskirais vardyno duomenimis daugiau ar mažiau buvo operuojama 3 И. Спрогис, Географический словарь древней жемойтской земли XVI столетия, Вильна, 1888. 4 Э. Вольтер, Списки населенных мест Сувалкской губернии, С. Петербург, 1901. 5 Dirva – Žinynas, 1904, I (Nr. X), II (Nr. XI). 6 W. Kalwaitis, Lietuwiszku Wardu Klėtele, Tilžėje, 1910. 7 K. Būga, Rinktiniai raštai, t. I–III, Vilnius, 1958–1961. Kaip gausiai K. Būga, spręsdamas įvairius lituanistikos, baltistikos ar indoeuropeistikos klausimus, naudojo tikrinius žodžius taip pat rodo jo „Rinktinių raštų“ indeksas. 8 K. Būga, Rinktiniai raštai, t. III, p. 642–643. 210 tiktai kitų sričių lingvistiniuose darbuose. Pavyzdžiui, žinomoje P. Skardžiaus studijoje, iš esmės skirtoje bendrinių žodžių darybai9, aiškinama ir daugiau kaip 1500 tikrinių žodžių – asmenvardžių, vietovardžių – daryba. Svarbūs kiti lituanistikos darbai, specialistų stoka bei kitos priežastys kurį laiką neleido pradėti platesnio onomastikos tyrinėjimo ir po antrojo pasaulinio karo. Pirmieji pokario metų šios srities darbai daugiausia buvo parašyti populiariai ir skirti plačiajai visuomenei10 Onomastikos darbas Lietuvoje žymiai suintensyvėjo šeštojo dešimtmečio pabaigoje11. Vis didėjantis ne tik baltistų, bet ir indoeuropeistų domėjimasis lietuviškuoju vardynu, taip pat literatūrinės kalbos praktiniai poreikiai lietuvių kalbininkams kėlė svarbius ir neatidėliotinus uždavinius: a) atnaujinti nebaigtą tikrinių žodžių, ypač vietovardžių, rinkimą, b) sisteminti sukauptą vardyno medžiagą ir pradėti jos publikavimą, c) pradėti mokslinius vardyno tyrinėjimus. Tuo tikslu 1959 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institute buvo įsteigta Toponimikos grupė, tapusi viso onomastinio darbo respublikoje branduoliu. Jau kitais metais buvo parengta ir išleista nauja „Instrukcija vietovardžių rinkėjams“, kurioje apibūdinta šių vardų reikšmė mokslui, nurodyti vieningi jų užrašymo principai. Vadovaujantis šia instrukcija, turi būti pateikta: vietovardžių literatūrinės, taip pat visos tarminės bei žinomos senovinės formos, objektų charakteristika, lokalizacija, liaudiški vardų kilmės aiškinimai, su vietovardžiu ir vieta susijusi tautosaka, istorinės-archeologinės ir kitos žinios. Pradėta kasmet organizuoti toponimines ekspedicijas į tas vietas, iš kurių vietovardžiai dar nebuvo rinkti ar labai mažą rinkti – daugiausia į Klaipėdos kraštą ir rytines Lietuvos TSR vietas: Druskininkų, Dūkšto, Ignalinos, Maišiagalos, Pabradės, Švenčionių, Varėnos ir kitas apylinkes. Kartu tikrinama ir pildoma anksčiau surinktoji medžiaga, kadangi dalis jos buvo užrašyta skubotai, netiksliai, daugelis toponimų nesukirčiuota, nepateiktos tarminės vietovardžių formos. Šiame darbe nemažą pagalbą teikia vietos mokytojai, užpildydami Toponimikos grupės siunčiamas anketas su tikslintinų vietovardžių sąrašais. Toponiminės medžiagos rinkimas — vienas skubiausių ir labiausiai neatidėliotinų darbų. Dėl pastaraisiais dešimtmečiais įvykusių ir vykstančių Lietuvos kaime didelių pakitimų (kaimų išdalinimo į vienkiemius buržuazinės santvarkos metais, žemės ūkio kolektyvizacijos ir naujų gyvenviečių kūrimo Tarybų valdžios metais, vis platesniu mastu vykdomų melioracijos darbų, hidroelektrinių statybos, naujų kelių tiesimo ir kt.) daugelis vardų, ypač mikrotoponimai, sparčiai nyksta iš žmonių atminties. Dėl to į vietovardžių rinkimo darbą įtraukiami ir kiti lituanistai: dialektologai, tiriantieji tarmes Lietuvių kalbos atlasui, mokytojai, studentai. 1960 m. respublikos periodinėje spaudoje ir kituose leidiniuose12 buvo paskelbtas žymių mokslininkų ir kultūros veikėjų akademikų J. Balčikonio, K. Bieliuko, K. Korsako ir kitų kreipimasis į plačiąją visuomenę „Rinkime vietovardžius“. Tame kreipimesi išreikštas raginimas 9 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943. 10 Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Vilnius, 1948 (atskirame skyriuje aprašoma lietuviškųjų asmenvardžių bei vietovardžių kilmė, daryba); S. Tarvydas, Lietuvos vietovardžiai, Vilnius, 1958; ir kt. 11 Apie toponiminės medžiagos rinkimą ir tyrinėjimą Lietuvoje iki septintojo dešimtmečio pradžios rašė E. Grinaveckienė ir J. Senkus, žr. Вопросы языкознания, Москва, 1961, Nr. 6, p. 130—131; Literatūra ir kalba, t. VI, Vilnius, 1962, p. 459—465. 12 Geografinis metraštis, t. 3, Vilnius, 1960, p. 437—439; „Literatūra ir menas“, 1960.VII.2; „Tarybinis mokytojas“, 1960. VII.3. 211 surinkti visus Lietuvos TSR vietovardžius, užrašyti, anot K. Būgos, mūsų respublikos „žemės kalba“ vis dar tebėra labai aktualus ir nuolat prisimintinas. Kartu su vietovardžiais renkami ir asmenvardžiai. Didžioji dalis lietuviškųjų pavardžių iš gyvosios kalbos surašyta dar prieš antrąjį pasaulinį karą. Pastaraisiais metais antroponimus daugiau pradėta rinkti iš senųjų (XVI—XVIII a.) istorinių, valstybinių dokumentų, rankraštinių metrikų knygų, įvairių kitų raštų ir archyvinių šaltinių. Tai vertinga medžiaga lietuviškųjų pavardžių susidarymo ir jų raidos tyrinėjimams. Taigi Lietuvos kalbos ir literatūros institute jau yra sukaupti didžiuliai onomastinės medžiagos fondai, kuriuos kiekvienais metais dar papildo 7—8 tūkstančiai naujai užrašytų vienetų. Šiuo metu fonduose yra sukaupta apie 300000 vietovardžių ir daugiau kaip 400000 asmenvardžių. Rankraštinė vietovardžių kartoteką sudaro apie 30000 gyvenamųjų vietų vardų, apie 11000 upių bei ežerų vardų, o didžiausią dalį — žemėvardžiai: laukų, žvyrduobių, kalvų, slėnių, skardžių, pievų, ganyklų, pelkių, durpynų, liūnų, miškų, skynimų, krūmų, kelių, išganų ir kiti vardai. Nemažą negyvenamųjų vietų vardų dalį sudaro ir istoriniai žemėvardžiai: piliakalnių, pilkapių, milžinkapių, įvairių karų kapų, alkviečių, raguvų, akmenų ir kiti vardai. Iš asmenvardžių kartotekos, apimančios asmenų vardus, pavardes ir pravardes, paaiškėja, kad Lietuvoje yra daugiau kaip 50000 skirtingų pavardžių. Šie fondai yra neišsenkamas labai svarbios medžiagos šaltinis ne tik lietuvių kalbos mokslui ir praktikai, bet ir apskritai lietuvių tautos, taip pat jos kaimynų — latvių, rusų, baltarusių, lenkų ir kitų tautų — istorijos tyrinėtojams. Vertingų duomenų juose yra seniai išnykusių ir rašytinių paminklų nepalikusių baltų genčių — jotvingių, kuršių, sėlių, žiemgalių — teritoriniam paplitimui bei jų kalbinėms ypatybėms tyrinėti. Dėl to lietuvių kalbininkų uždavinys šią rankraštinę medžiagą sisteminti ir kiek galima sparčiau ją publikuoti. Iš jau atliktų reikšmingiausių šios srities darbų yra grupės kalbininkų parengtas „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas“13. Tai pirmas, galima sakyti, pilnas lietuviškųjų hidronimų rinkinys14 — jame kartu su pasikartojančiais vardais ir variantais duota apie 8000 upių ir apie 3000 ežerų vardų. Vardyne pateiktieji hidronimai yra sukirčiuoti (taip pat turi pažymėtas kirčiavimo paradigmas), nurodyta jų lokalizacija. Jame stengtasi duoti visas turimas hidronimų formas ir kartu „atrinkti iš jų tiksliausias bei plačiausiai vartojamas ir teikti jas lietuvių literatūrinės kalbos vartosenai norminėmis“15. Medžiagos pilnumas ir tikslumas, suprantama, kelia ir mokslinę šio vardyno vertę — juk gana daug mažesnių objektų (upių ir ežerų) vardų mokslui iki tol apskritai nebuvo žinomi, o kai kurie hidronimai lingvistinėje ir kitoje literatūroje buvo paplitę įvairiai iškraipytomis, netiksliomis formomis. Vardynas susilaukė gyvo atgarsio bei palankių atsiliepimų tiek respublikoje, tiek ir už jos ribų16. 13 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, sudarė B. Savukynas, A. Vanagas, V. Vitkauskas, K. Vosylytė ir I. Ermanytė, redagavo: E. Grinaveckienė (ats. red.) ir J. Senkus. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, 1963. 14 Iki tol pilniausias upių vardų sąrašas buvo pateiktas leidinyje „Lietuvos TSR upių kadastras“ (Vilnius, 1959). Nemažą hidronimų randame ir kituose leidiniuose, pvz.: A. Basalykas, Lietuvos upės, Vilnius, 1956; K. Bieliukas, Lietuvos ežerai, Vilnius, 1956. Tačiau visi tie leidiniai skirti ne kalbos mokslo reikalams, o kitų sričių specialistams. 15 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. VI. 16 Plg. recenzijas: J. Balčikonis, Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, „Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra“, t. 10, Vilnius, 1964, p. 281—283; V. Mažiulis, 212 Paskutiniaisiais metais naujai parengtas „Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas“, apimantis visų dabartinių Lietuvos gyvenamųjų vietų vardus ir skirtas daugiausia praktiniams (administraciniams) tikslams. Šio pobūdžio leidinių su Lietuvos gyvenamųjų vietų vardais yra išleista ir ankstesniaisiais metais17. Jie nemaža prisidėjo prie lietuviškosios oikonomijos norminimo, tačiau visi tie leidiniai lingvistiniu požiūriu turėjo ir gana daug trūkumų: juose buvo pateiktos tiktai oikonimų kilmininko linksnio formos (iš kurių vardininkas ne visada aiškus), daugelis jų buvo netikslios. Paskutiniajame leidime, kurį parengė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, bendradarbiaudamas su Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Toponimikos grupės kalbininkais, oikonimų bus pateikiamos vardininko linksnio formos, o būtinais atvejais nurodomas ir kilmininkas (kai jis neaiškus iš vardininko formos). Vardų formos jame — autentiškos: sutiks­lintos su Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Vardyno fondų ir, kiek buvo įmanoma, dabartinės gyvosios kalbos duomenimis. Be to, gyvenamųjų vietų vardai (jų yra apie 25000) čia pateikiami kirčiuoti. Šiuo požiūriu tai pirmas toks, visus Lietuvos gyvenamuosius vardus apimantis, leidinys18. Dėl to jis ne tik prisidės prie tolesnio šių vardų norminimo, bet ir bus patikimas medžiagos šaltinis mokslo reikalams, lietuviškųjų oikonimų studijoms. Remiantis minėtais rankraštiniais fondais, bus rengiami ir kiti vardynai. Atsižvelgiant į lietuvių kalbos praktikos ir mokslo svarbiausius poreikius, pirmiausia pradėtas rengti pilnas pavardžių vardynas. Vietovardžių bei asmenvardžių rašybos, tarties ir kitais norminimo klausimais vis daugiau rašoma respublikinėje periodinėje spaudoje. Ypač daug šiam tikslui skirtų straipsnių, neretai su ištisais taisytinų tikrinių žodžių sąrašais, skelbiama Lietuvių kalbos ir literatūros instituto leidinyje „Kalbos kultūra“ (nuo 1961 m. leidžiama kasmet po du sąsiuvinius). Tokių straipsnių šiame leidinyje yra paskelbę: V. Grinaveckas, A. Jonaitýtė, J. Lipskienė, V. Maciejauskienė, K. Pakalka, Z. Rabačiauskaitė, A. Rosinas, B. Savukynas, V. Vaškevičiūtė, A. Vanagas, A. Vidugiris, V. Vitkauskas, K. Vosylytė, Z. Zinkevičius ir kt. Kirčiuoti tikriniai žodžiai kartais pateikiami ir įvairiuose kituose, ne specialiai onomastikos klausimams skirtuose lingvistiniuose darbuose19. Turtingi rankraštiniai fondai, gausėjantys publikuoti faktinės medžiagos šaltiniai skatina intensyvinti ir lietuviškosios onomastikos tyrinėjimus. Tam tikras darbas šioje srityje jau yra atliktas. Pirmiausia čia minėtini hidronimų tyrinėjimams skirti didesni darbai: A. Vanago „Lietuvos TSR hidronimų daryba“ (Vilnius, 1970) ir B. Savukyno „Ežerų vardai“. A. Vanago monografija (parašyta 1966 m. apgintos kandidatinės disertacijos „Lietuvos TSR upių vardų daryba“ pagrindu ir papildyta ežerų vardais) susideda iš 16 Mūsų vietovardžiai, „Tiesa“, 1963.XI.19; K. Morkūnas, Svarbi lietuvių kalbos mokslui ir praktikai knyga, „Pergalė“, 1964, Nr. 4, p. 164—166; K. Papečkys, 7000 upių, 3000 ežerų, „Kauno tiesa“, 1963.X.9; S. Tarvydas, „Tarybinis mokytojas“, 1963.X.24; M. Hasiuk, „Lingua Posnaniensis“, t. 11, Poznań, 1966, p. 159—160. 17 Lietuvos apgyventos vietos, Kaunas, 1925; Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas, Vilnius, 1949; Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, Vilnius, 1959. 18 Nepilnas, tik didesniųjų Lietuvos gyvenamųjų vietų kirčiuotų vardų (kartu su kitais tikriniais žodžiais) sąrašas buvo pateiktas jau minėtajame „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“. 19 Plg., pavyzdžiui: akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ sutrumpinimų paaiškinimus; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966; ir kt. 14. Leksikos tyrinėjimai 213 dvejų svarbiausių dalių. Pirmojoje jos dalyje aiškinami bendresnieji teoriniai klausimai, susiję su lietuvių hidronimijos nagrinėjimu, duodama kritinė ankstesniųjų šios problemos tyrinėjimų apžvalga. Antrojoje monografijos dalyje, remiantis gausia konkrečia toponimine medžiaga, detaliai nagrinėjama visų Lietuvos upių ir ežerų vardų daryba. Hidronimų darybiniai tipai čia išskirti struktūrinės-gramatinės klasifikacijos principais, kuriuos autorius yra nurodęs jau anksčiau paskelbtame straipsnyje „Dėl hidronimų darybos nagrinėjimo“20. Monografija, pirmą kartą išryškinusi visos lietuviškųjų hidronimų sistemos susidarymą, leis sėkmingiau ir sparčiau spręsti kitus aktualius toponomastikos klausimus: aiškinti atskirų upių ir ežerų vardų kilmę, vykdyti lyginamuosius hidronimijos tyrinėjimus ir kt. Monografiją papildo ir ja naudotis palengvina 35 žemėlapiai (juose parodytas svarbesniųjų lietuviškųjų hidronimų darybinių elementų paplitimas) ir visų nagrinėjamųjų hidronimų indeksas. B. Savukyno darbas skirtas Lietuvos ežerų vardų etimologiniams tyrinėjimams. Aiškindamas šių vardų kilmę, autorius pirmiausia juos lygina su kitais vietovardžiais ir asmenvardžiais, ieško atitikmenų lietuvių, latvių ir prūsų onomastinėje medžiagoje, o paskui etimologizuojamuosius vardus sieja su atitinkamais baltų kalbų bendriniais žodžiais. Neretais atvejais, siekdamas geriau išryškinti ežerų vardų pirminę semantiką, jis pasitelkia ir kitų indoeuropiečių kalbų leksiką. Dalis šio etimologinio tyrinėjimo (ežerų vardai, prasidedantys A—G raidėmis) yra paskelbta Lietuvių kalbos ir literatūros instituto leidiniuose21. Gaila tik, kad autorius šį beveik įpusėtą ir reikalingą darbą paskutiniaisiais metais nustojo rašyti ir skelbti. Tam tikrų didesnių tiriamųjų darbų yra susilaukusi ir antroponimija. Pirmiausia čia minėtina plati J. Dumčiaus monografija „Antikiniai tikriniai vardai lietuvių kalboje“, taip pat J. Jurkėno darbas „Senieji dvikamieniai asmenvardžiai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės raštuose“. Tai kandidatinės disertacijos, kurių kol kas yra paskelbti tik autoreferatai22 ir atskiri skyriai, būtent: J. Dumčiaus „Antikiniai vardai lietuvių liaudies kalboje“ ir „Antikiniai tikriniai vardai lietuvių raštuose“23, J. Jurkėno „Морфологические типы древних литовских сложных имён“, „Некоторые компоненты литовских древних сложных личных имён“, „О появлении сочетания al вместо дифтонга au в литовских древних личных именах“24. Be jau atliktų ar tebevykdomų didesnių tiriamųjų bei apibendrinamųjų darbų, Lietuvos TSR Mokslų akademijos ir aukštųjų mokyklų mokslo darbuose, žurnale „Baltistica“ (leidžiamas nuo 1965 m.), taip pat kituose leidiniuose kasmet pasirodo nemaža straipsnių, kuriuose nagrinėjami įvairūs lietuvių onomastikos klausimai25. 20 Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida (Lietuvių kalbotyros klausimai (toliau — LKK), t. 7), Vilnius, 1964, p. 207—220. 21 Žr. LKK: t. 3, 1960, p. 289—300; t. 4, 1961, p. 219—226; t. 5, 1962, p. 191—198; t. 8 (Lietuvių kalbos leksikos raida), p. 183—194. 22 И. Думчис, Античные имена собственные в литовском языке, Вильнюс, 1958; Ю. Юркенас, Древние сложные имена в письменных памятниках Великого Княжества Литовского, Вильнюс, 1966. 23 Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslo darbai, Istorijos-filologijos serija, t. 3, Vilnius, 1957, p. 171—185; t. 4, 1958, p. 81—108. 24 Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra, t. 13, Vilnius, 1965, p. 57—65; t. 15, 1967, p. 43—56. 25 Žr. bibliografines rodykles: Lietuvių kalbotyra 1944—1960, Vilnius, 1963; Lietuvių kalbotyra 1961—1964, Vilnius, 1965; Lietuvių kalbotyra 1965—1968, Vilnius, 1971 (skyrius „Onomastika“). 214 Atskirų Lietuvos regionų toponimija bei hidronimija nagrinėjama J. Senkaus straipsnyje „Šešupės ir Jiesios intakai“26, K. Vosilytės „Vabalninko apylinkių gyvenamųjų vietų vardai“27 ir kt. Čia taip pat minėtini Lietuvos TSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos leidiniai: „Žervynos“ (Vilnius, 1964), „Ignalinos kraštas“ (Vilnius, 1966), „Dieveniškės“ (Vilnius, 1968), „Gaidės ir Rimšės apylinkės“ (Vilnius, 1969), „Merkinė“ (Vilnius, 1970), „Dubingiai“ (Vilnius, 1971), kuriuose, be kitų žinių, pateikiama ir nagrinėjama ten aprašomų apylinkių toponimija (K. Eigminas, I. Erm anytė, S. Karaliūnas ir kt.). Iš reikšmingesnių paskelbtų straipsnių, kuriuose tyrinėjami atskirų darybinių grupių toponimai, yra: B. Savukyno „Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai“28, J. Senkaus „Lietuvių kalbos mažybiniai hidronimai“29, A. Vanago „Akmenà, Lašmūõ ir kiti panašios darybos upėvardžiai“, „Lietuvių priesaginiai hidronimai, išvesti iš kitų hidronimų“, „Lietuvos gyvenamųjų vietų vardai, kilę iš vienaskaitos asmenvardžio“30, Z. Rabačiauskaitės „Prielinksininiai vietovardžiai“31 ir kt. Remiantis toponimine medžiaga, tyrinėjami substratiniai lietuvių kalbos elementai. Pavyzdžiui, jotvingių substrato pėdsakams lietuvių toponimijoje yra skirti straipsniai: B. Savukyno „К проблеме западнобалтийского субстрата в югозападной Литве“32, K. Kuzavinio „Gãrbus – jotvingiškas žodis“33. Su atskiru baltų genčių substratu, galimas daiktas, siejasi lietuvių hidronimijoje pasitaikantys formantai -aja, -ajai, -ajas, -ajė, -ajis, -ajys; -asas, -esa, -esas iš dalies -ykščia, -ykštis, -ėta, -ėtas, -ėtis (daugiausia Šiaurės rytų Lietuvoje, spėjamoje sėlių teritorijoje), -alė, -alis (Vakarų Lietuvoje, spėjamoje kuršių teritorijoje), taip pat hidronimai su kirčiuota galūne -ùs (Pietų Lietuvoje, jotvingių teritorijoje). Tokią išvadą daro A. Vanagas straipsnyje „К вопросу о диалектной дифференциации балтов, обитавших на территории Литвы (по данным гидронимии)“34. Nemaža straipsnių skiriama ir atskirų tikrinių žodžių darybos ar kilmės aiškinimams, tai: J. Balčikonio „Širvydas ar Sirvydas“35, V. Grinaveckio „Dėl kai kurių vietovardžių kilmės“36 (aiškinama vardų Dievytis ir Keklys kilmė), V. Mažiulio „Dėl Neringos vardo“37, A. Vanago „Dėl upės vardo Danė (Danija, Dangė)“38, „Dėl vietovardžio Labguvà darybos ir kilmės“39, „Dėl Lietuvos upių vardų Dunojus ir Dniepras kilmės“40 ir kt. 26 LKK, t. 6, 1963, p. 213—234. 27 Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 1(14), Vilnius, 1963, p. 229—237. 28 LKK, t. 6, p. 235—246. 29 Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 2(15), 1963, p. 249—260. 30 LKK, t. 4, 1961, p. 227—232; Lietuvių kalbos gramatinė sandara (LKK, t. 9), 1967, p. 231—238; Baltistica, t. III(1), Vilnius, 1967, p. 111—116. 31 Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai (LKK, t. 11), 1969, p. 243—255. 32 Baltistica, t. I(2), 1966, p. 165—176. 33 Ten pat, t. IV(1), 1968, p. 65—67. Taip pat žr. A. Vanagas, Panemunių dzūkų toponimijos svarbesnieji bruožai, „Panemunių dzūkai“, Vilnius, 1970, p. 33—42. 34 Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 1(26), 1968, p. 143—155. 35 Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra, t. 11, Vilnius, 1965, p. 143—144. 36 LKK, t. 3, 1960, p. 321—324. 37 Ten pat, p. 301—316. 38 Ten pat, p. 317—320. 39 Baltistica, t. I(2), p. 185—189. 40 Lietuvių kalbos leksikos raida (LKK, t. 8), 1966, p. 173—182. 14* 215 Onomastikos duomenimis daugiausia pagrįsti ir nauji kai kurių baltiškųjų etnonimų kilmės aiškinimai: K. Kuzavinio paskelbtos aisčių, Nadravos (Nadruvos), Skalvos, sėlių41, J. Kazlausko – kuršių42, V. Grinaveckio – žemaičių43 ir kitų vardų etimologijos. Ypatingo dėmesio yra susilaukusi K. Kuzavinio pateikta Lietuvos vardo etimologija iš upėvardžio Lietava (> dialekt. hibr. Lietáuka) „Neries dešinysis intakas“ Čiobiškis, Kernavė44. Vienas kitas lietuvių kalbininkų onomastikos darbas paskelbtas ir už respublikos ribų: J. Balčikonio straipsnis „Названия литовских населённых пунктов, образованные от названий рек и озер“45, A. Vanago su baltarusiu kalbininku M. Birila VI Tarptautiniame slavistų suvažiavime (Pragoje) skaitytas pranešimas apie lietuviškuosius elementus baltarusių onomastikoje, kuris išleistas atskira knyga46. Suprantama, ne su visomis autorių mintimis, keliamomis čia minėtuose ir kituose onomastikos darbuose, galima sutikti, kai kurie jų teiginiai dar reikalingi tolesnių tyrinėjimų, išsamesnių įrodymų, didesnio pagrindimo patikimesne faktine medžiaga. Kritinių pastabų dėl šių darbų galima rasti ir įvairiose recenzijose, nors apskritai šios srities lietuvių kalbininkų darbai dar per mažai recenzuojami. Kai kurie bendresnieji lietuvių onomastikos rinkimo, publikavimo ir tyrinėjimo aspektai, taip pat atskirų tikrinių vardų kilmės, raidos ir kiti klausimai neretai svarstomi Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organizuojamuose respublikiniuose dialektologiniuose-toponiminiuose pasitarimuose, Vilniaus universiteto, Vilniaus ir Šiaulių pedagoginių institutų dėstytojų bei studentų lituanistų mokslinėse konferencijose. Įvairiais onomastikos klausimais lietuvių kalbininkai skaito pranešimus kitose respublikose, sąjunginėse, tarptautinėse konferencijose47. * „Paskutiniuoju metu ypatingo aktualumo įgijo baltų onomastikos, ypač toponimikos, tyrinėjimas tarptautiniu mastu“48. Todėl prie lietuvių onomastikos problemų sprendimo taip pat prisideda kitų tautų ir šalių kalbininkai bei istorikai. Ypač daug 41 Baltistica, t. I(2), p. 177 tt. 42 Ten pat, t. IV(1), 1968, p. 59–63. 43 Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra, t. 19, 1968, p. 45–50. 44 Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra, t. 10, 1964, p. 5–18; plg. dar to paties autoriaus straipsnį „Lietuvių upėvardžiai lie-(lei-)“ (Ten pat, t. 17, 1967, p. 135–137). 45 Lingua Posnaniensis, t. 7, Poznań, 1959, p. 240–252 46 М. В. Бирила, А. П. Ванагас, Літоўскія элементы у беларускай анамастыцы, Мінск, 1968. 47 Žr. Всесоюзная конференция по топонимике СССР (Тезисы докладов и сообщений), Ленинград, 1965; III республіканська ономастична (гідронімічна) конференція (Тези), Київ, 1965; Конференция по топонимике северо-западной зоны СССР (Тезисы докладов и сообщений), Рига, 1966; Проблемы славянских этимологических исследований в связи с общей проблематикой современной этимологии. Международный симпозиум (Программа. Тезисы докладов), Москва, 1966; Перша беларуская анамастычная канферэнцыя (тэзісы дакладаў), Мінск, 1967; Орониміка, Москва, 1969; IV республіканська ономастична конференція (Тези), Київ, 1969; Congressus tertius internationalis fennougristarum (Тезисы, I), Tallinn, 1970. 48 K. Korsakas, Baltistikos uždaviniai ir perspektyvos, „Pergalė“, 1970, Nr. 10, p. 177. 216 darbų lietuvių onomastikai yra paskyręs lenkų kalbininkas J. Otręmbskis, plg. straipsnius: „La formation des noms physiographiques en lithuanien“. „La formation des noms de lieux en lithuanien“49, „O badaniach nad nazwami wodnymi i miejscowymi na obszarze Litwy“50, „Slawizacja litewskich nazw wodnych i miejscowych“51 ir kt. Daugelio tikrinių žodžių darybą bei kilmę jis aiškina ir savo didžiausiame veikale „Lietuvių kalbos gramatika“52. Kai kuriuos lietuvių onomastikos dalykus paskutiniaisiais metais paskelbtuose straipsniuose liečia L. Gumeckaja (plg. 53 ir 54 išnašą), V. Rūkė-Dravinia („Diminutive bei Familiennamen im Lettischen und Litauischen“55), T. Buch („Litewskie nazwy miejscowe w powiatach Sejny i Suwałki“56, „Litewskie nazewnictwo osobowe w powiatach Sejny i Suwałki“57, „Nazwy toni rybackich jeziora Gaładuś“58), K.-O. Falkas („Ze studiów nad slawizacją litewskich nazw miejscowych i osobowych“59, „O metodach slawizacji litewskich nazw osobowych i miejscowych; o genezie i rozpowszechnieniu nazw na --ńce60), A. Obrembska-Jabłońska („Elementy litewskie w mikrotoponimii wschodniej Białostoczyzny“61) ir kt. Minėtinas Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio lietuvių kalbininko P. Joniko darbas „Mūsų pavardės ir jų atsiradimas“62. Lietuviškų tikrinių žodžių tyrinėjimo sėkmė glaudžiausiai siejasi su kitų baltų kalbų šios srities laimėjimais. Reikšmingų onomastikos darbų jau yra sulaukusi latvių kalbotyra. Vienas iš pirmųjų latvių toponimus pradėjo rinkti A. Bylenšteinas. Tačiau jo XIX a. pabaigoje užrašyti Kurzemės ir Vidzemės vietų vardai daugiausia liko rankraščiuose. Toliau sėkmingiausiai šį darbą tęsė žymusis kalbininkas Janis Endzelynas. Daugiausia jo rūpesčiu šio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo surinkta gana daug Latvijos vietovardžių, kurie paskelbti dviejose knygose63. Didžiausias ir svarbiausias 49 Lingua Posnaniensis, t. 1, 1949, p. 199–243; t. 2, 1950, p. 4–43. 50 I międzynarodowa slawistyczna konferencja onomastyczna, Wrocław – Warszawa – Kraków, 1961, p. 49–58. 51 Z polskich studiów slawistycznych, seria 2, Językoznawstwo, Warszawa, 1963, p. 267–287. 52 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. II, Nauka o budowie wyrazów, Warszawa, 1965. Taip pat plg. 106 išnašą. 53 Вопросы теории и истории языка (Сборник в честь проф. Б. А. Ларина), Ленинград, 1963, p. 84–87. 54 Дослідження і матеріали з української Мови, т. 6, Київ, 1964, p. 121–132. 55 Scando-Slavica, t. 2, Copenhagen, 1956, p. 41–47. 56 Onomastica, t. 7, Wrocław-Warszawa-Kraków, 1961, p. 221–229. 57 Ten pat, t. 9, 1964, p. 312–320. 58 Ten pat, t. 12, 1967, p. 109–123. 59 Scando-Slavica, t. 9, 1963, p. 87–103. 60 Språkliga bidrag, t. 4, Nr. 19, Lund, 1964, p. 1–16. Taip pat plg. 83 išnašą. 61 Studia z filologii polskiej i słowiańskiej, t. 8, Warszawa, 1969, p. 261–270. 62 Literatūros metraštis, t. 2, Chicago, 1954, p. 111–146. 63 Latvijas vietu vārdi, d. I, Vidzemes vārdi, piedaloties A. Ābelei, J. Kauliņam un P. Šmitam, savācis un rediģējis J. Endzelīns, Rīgā, 1922; Latvijas vietu vārdi, d. II, Kurzemes un Latgales vārdi, piedaloties A. Ābelei, Ž. Graudam, E. Hauzenbergai, F. Jākobsonam, L. Paulei, J. Plāķim, B. Spūlim, J. Turpūkinam, savācis, rediģējis un izdevis J. Endzelīns, Rīgā, 1925. Remdamasis šio leidinio I dalyje paskelbtais Vidzemės vietovardžiais, K. Būga parašė plačią studiją, kurioje randame naujų įdomių išvadų apie suomiškos kilmės vardus dabar latvių ir lietuvių apgyventose vietose, apie kai kurių baltų genčių teritorinį pasiskirstymą, atskirus baltų kalbų reiškinius bei jų atsiradimo chronologiją ir kt., žr. jo Rinktiniai raštai, t. III, p. 612–648. 217 J. Endzelyno šioje srityje atliktas darbas yra jo įpūsetas kapitalinis veikalas „Latvijos TSR vietovardžiai“,64. Nors jame pateikiami ne visi Latvijos vietų vardai, o tik svarbiausi kalbos mokslui, šis veikalas yra vienas didžiausių ir reikšmingiausių baltų toponimijos tyrinėjimo istorijoje. Latvių toponimų kilmės aiškinimams daug panaudota ir lietuvių vardyno publikuotos bei rankraštinės medžiagos, saugomos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Po J. Endzelyno mirties šį nebaigtą darbą daugiausia tęsia jo mokinė V. Dambe, nemaža prisidėjusi prie jau išleistų tomų parengimo spaudai, taip pat atlikusi ir kitų reikšmingų latvių toponimijos tyrinėjimų65. Rinkdami, publikuodami ir tyrinėdami latvių tikrinius žodžius, didesnius ar mažesnius darbus yra atlikę E. Blese66, J. Plāķis67, M. Rudzytė, R. Gryslė ir kiti kalbininkai. Tiek kalbotyrai, tiek ir istorijai didelę reikšmę turi jau išnykusių baltų kalbų ar jų dialektų tikrinių žodžių tyrinėjimai. Vienas iš svarbiausių tokių darbų tebėra prieš pusšimtį metų išleista buvusio Leipcigo universiteto profesoriaus (pagal kilmę lietuvio) J. Gerulio knyga68, kurioje daugiausia iš įvairių nespausdintų šaltinių surinkta apie 2900 senosios Prūsų žemės vietovardžių: miestų, pilių, kaimų, ežerų, upių, laukų, pievų, miškų ir kitų vietų vardų. Prie daugelio šių vardų taip pat duoti lietuviški bei latviški vietovardžiai – prūsiškųjų vardų atitikmenys. Teigiamai vertindamas šią knygą, K. Būga recenzijoje rašė: „Kad prūsų tauta būtų pražuvusi, nepalikusi nė vieno savo kalbos teksto, tai ir tuomet iš vienų tiktai vietovardžių, kuriuos yra surinkęs Gerulis, būtų aišku, kad prūsų kalbos būta vienos kilmės su lietuvių ir latvių kalbomis“69. Nemažiau vertingas ir beveik tuo pačiu metu paskelbtas R. Trautmano darbas apie prūsų asmenvardžius70. Prūsų tikriniams žodžiams daugiau ar mažiau vietos skiriama ir kai kuriuose naujesniuose užsienio kalbininkų darbuose, plg. J. Otrembskio straipsnį „Über der Herkunft des Preussennamens“71. J. Poviერსkio „Najdawniejsze nazwy etniczne z terenu Prus i niektórych obszarów sąsiednich“72, F. Lorenco „Preußische Ortsnamen und Appellative in Namen in Raum links der unteren Weichsel“73, H. Gurnovičiaus „Dialekty kociewskie i malborski Pomorze Gdańskie“74 ir kt. Daugiausia toponimijos tyrinėjimais remiantis, aiškinamos jotvingių kalbos ypatybės. Toponimijos duomenys padeda nustatyti ir šios išnykusios baltų genties teri- 64 J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, d. I, t. 1 (A-J), d. I, t. 2 (K-Ō), Rīgā, 1956–1961. 65 V. Dambe, Blīdienes vietvārdi kā pagātnes liecinieki (Rakstu krājums veltījums akadēmiķim profesoram dr. Jānim Endzelīnam viņa 85 dzīves un 65 darba gadu atcerei, Rīgā, 1959, p. 391–452); В. Ф. Дамбе, Исследования по вопросам топонимики Латвийской ССР (Доклад на соискание степени кандидата филологических наук), Рига, 1962; ir kt. Dar žr. 99 išnašą. 66 E. Blese, Latviešu personu vārdu un uzvārdu studijas, Rīgā, 1929. 67 J. Plāķis, Latvijas vietu vārdi un latviešu pavārdi, d. I, Kurzemes vārdi (Latvijas universitātes Raksti, Filoloģijas un filosofijas fakultātes sērija, t. 4, Nr. 1, Rīgā, 1936); J. Plāķis, Latvijas vietu vārdi un latviešu pavārdi d. II, Zemgales vārdi (Ten pat, t. 5, Nr. 5, Rīgā, 1939). 68 Die altpreußischen Ortsnamen gesammelt und sprachlich behandelt von Dr. Georg Gerullis, Berlin und Leipzig, 1922. 69 K. Būga, Rinktiniai raštai, t. II, p. 383–384. 70 R. Trautmann, Die altpreußischen Personennamen, Göttingen, 1925. 71 Lingua Posnaniensis, t. 5, 1955, p. 76–77. 72 Komunikaty Mazursko-Warmińskie, Olsztyn, 1965, Nr. 2, p. 161–183. 73 Zeitschrift für Slawistik, t. 11, sąs. 2, Berlin, 1966, p. 243–250. 74 Pomorze Gdańskie, Literatura i język, Gdańsk, 1967, Nr. 4, p. 147–172. 218 torinį paplitimą. Nemažą ginčų keliančią jotvingių problema paskutiniaisiais metais ypač domisi lenkų ir kai kurie kiti mokslininkai: J. Otrembskis („Язык ятвягов“75, „Dainavā — название одного из ятвяжских племен“76, „Das Jatwingerproblem“77, „Udział jaćwingów w ukształtowaniu języka polskiego“78), A. Kaminskis79, J. Nalepa80, J. Antoniewičius („Terytoria plemienne ludów bałtyjskich w okresie starożytnym w świetle badań archeologii i hidronimii“81), A. Volfas („W sprawie nazwy Jaćwięgów“82) ir kt. Šios problemos sprendimui taip pat vertingi yra užsienio kalbininkų darbai, kuriuose pateikiami bei neginčijami Lenkijos Liaudies Respublikos Suvalkų krašto baltiškieji toponimai ir hidronimai83. Nurodydami jotvingių gyventą teritoriją, toponimijos duomenimis remiasi ir kai kurie tarybiniai istorikai: V. Sedovas („Курганы ятвягов“84, „Заселяли ли ятвяги южную Литву?“85), A. Tautavičius („Lietuvių ir jotvingių genčių gyventų plotų ribų klausimu“86) ir kt. Baltų kalbų substratiniai pėdsakai rytų slavų hidronimijoje labai kruopščios ir išsamios analizės susilaukė stambiose žinomų Maskvos lingvistų V. Toporovo ir O. Trubačiovo studijose87. Baltiškus elementus Ukrainos toponimijoje ir hidronimijoje plačiau tyrinėja Kijevo kalbininkas A. Nepokupnas („Словосложение как балтийский элемент в топонимии Украинского Полесья“88, „Українсько-балтійські студії“89). Kai kuriuos naujus duomenis bei originalias mintis apie baltų ir slavų toponimijos ryšius taip pat iškėlė maskvietis E. Pospelovas („О балтийской гипотезе в севернорусской топонимике“90), Latvijos kalbininkės A. Rekena 75 Вопросы славянского языкознания, т. 5, Москва, 1961, p. 3—8. 76 Ten pat, t. 7, 1963, p. 3—6. 77 Zeitschrift für Sprachwissenschaft, t. 9, sąs. 2, Wiesbaden, 1963, p. 157—167. 78 Acta Baltico-Slavica, t. 1, Białystok, 1964, p. 207—216. 79 A. Kamiński, Jaćwież (Terytorium, ludność, stosunki gospodarcze i społeczne), Łódź, 1953. 80 J. Nalepa, Jaćwięgowie (Nazwa i lokalizacja), Białystok, 1964. Taip pat plg. jo straipsnį „Przyczynek do znajomości toponomastyki i mowy Jaćwięgów“ (Acta Baltico-Slavica, t. 3, 1966, p. 127—133). 81 Komunikaty Mazursko-Warmińskie, 1965, Nr. 4, p. 513—530. 82 Acta Baltico-Slavica, t. 3, 1966, p. 187—190. 83 Plg. švedų kalbininko K.-O. Falko straipsnius leidiniuose: Acta Baltico-Slavica, t. 3, p. 69—75; Studia językoznawcze poświęcone profesorowi doktorowi Stanisławowi Rospondowi, Wrocław, 1966, p. 359—370; Språkliga bidrag, t. 4, Nr. 20, 1965; t. 5, Nr. 22, 1966. Taip pat plg. 56—58, 61 ir 104 išnašas. 84 Советская археология, Москва, 1964, Nr. 4, p. 36—51. 85 Ten pat, 1968, Nr. 2, p. 82—92. 86 Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 2(21), 1966, p. 161—182. V. Sedovo ir A. Tautavičiaus diskusines pastabas jotvingių ribų klausimu dar žr. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1(26), 1968, p. 177—190, o dėl šių autorių darbuose lingvistinių duomenų (daugiausia tikrinių žodžių su -da ir -up-) interpretavimo— aukščiau minėtą A. Vanago straipsnį „К вопросу о диалектной дифференциации балтов, обитавших на территории Литвы“ (žr. 34 išnašą). 87 В. Н. Топоров, О. Н. Трубачев, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1962; О. Н. Трубачев, Названия рек Правобережной Украины, Москва, 1968. Plg. dar 101—103 išnašas. 88 Конференция по топонимике северо-западной зоны СССР (Тезисы докладов и сообщений), Рига, 1966, p. 100—102. 89 Мовознавство, Київ, 1968, № 6, p. 33—42. Plg. dar 109 išnašą. 90 Вопросы языкознания, № 2, 1965, p. 29—38. 219 („Latvijskie jazykovye svjazi s litovskimi i slavjanskimi jazykami po dannym toponimii Kalupe“⁹¹) ir M. Semionova („K voprosu o slavjano-bal-tijskich jazykovych svjazjach. Po dannym toponimii Latvijskoj SSR“⁹²), gorkietis L. Trubė („O baltijskich elementach v gidronimii Gor’kovskoj oblasti. V svjazi s opredeleniem vostochnoj granicy drevnego rasselenija baltijskich plemen“⁹³), minskietis V. Žučkevičius („K voprosu o svjazjach toponimii Belorusi s toponimiej Litvy i Latvii“⁹⁴) ir kt. Remiantis toponimija, taip pat tyrinėjami baltų ryšiai su germanais, ilyrais ir kt., plg. O. Trubačiovo „Zametki po etimologii i onomastike. Na materiale balto-germanskich otnoshenij“⁹⁵, V. Toporovo „Neskol’ko illirijsko-baltijskich parallelej iz oblasti toponomastiki“⁹⁶. Be jau minėtų kitataučių kalbininkų, lietuviškus tikrinius žodžius tyrinėja, jais savo darbuose operuoja taip pat lenkai S. Rospondas, M. Rudnickis, J. Safarevičius, vokiečiai V. Fenclau, H. Krajė, J. Princas, prancūzas A. Šmitleinas, šveicaras A. Senas ir daugelis kitų⁹⁷. Kai kuriuos jų darbus yra recenzavę lietuvių kalbininkai A. Sabaliauskas, B. Savukynas, V. Urbutis, A. Vanagas⁹⁸. Nemaža kitų tarybinių tautų ir užsienio kalbininkų savo naujausius darbus, kuriuose nagrinėjami tiek bendrieji, tiek ir atskiri konkretūs lietuvių ar baltų onomastikos klausimai, yra paskelbę ir Lietuvos TSR lingvistiniuose leidiniuose. Minėtini šie reikšmingesni straipsniai: V. Dambės „Daži vērojumi Latvijas PSR dienvidvietu daļas toponīmikā“⁹⁹, M. Rudzytės „Daži Salacas baseina hidronīmi“¹⁰⁰, V. Toporovo „O baltijskich sledach v toponimike russkich territorij“, „K voprosu o toponimicheskich sootvetstvijach na baltijskich territorijach i k zapadu ot Visly“¹⁰¹, O. Trubačiovo „Iz opyta issledovanija gidronimov Ukrainy“¹⁰², V. Toporovo ir O. Trubačiovo „Baltijskaja gidronimija Verchnego Podneprov’ja“¹⁰³, T. Buch „Z badań onomastycznych w północnej Sejneńszczyźnie“¹⁰⁴, H. Šalio 91 Konferencija po toponimike severo-zapadnoj zony SSSR (Tezisy dokladov i soobščenij), p. 121–125. 92 Ten pat, p. 112–114. 93 Ten pat, p. 106–108. Dar plg. V. Sedovo pranešimo „Gidronimija goljady“ tezes (Ten pat, p. 128–132). 94 Ten pat, p. 94–97. Taip pat plg. B. A. Žučkevič, Toponimika Belarussii, Minsk, 1968. 95 Друга республіканська ономастична нарада (Тези), Київ, 1962, p. 9–12; Питання ономастики, Київ, 1965, p. 16–24. Dar plg. 105 išnašą. 96 Problemy indoevropejskogo jazykoznanija, Moskva, 1964, p. 52–58. 97 Plg. Onoma. Bibliographical and information bulletin, Vol. XIV (1969), 3 (Bibliographia onomastica 1964–1965), International centre of onomastics — Leuven (Belgium), p. 479–482 (lietuvių onomastikos tyrinėjimų bibliografinę rodyklę sudarė A. Vanagas). 98 Žr. Literatūra ir kalba, t. II, Vilnius, 1957, p. 397–403; LKK, t. 6, 1963, p. 320–325, 330–333; Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida (LKK, t. 7), 1964, p. 221–231, 236–239; Baltistica, t. II(1), 1966, p. 297–102; t.V(2), 1969, p. 210–217; Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos (LKK, t. 12), 1970, p. 194–200; Acta Baltico-Slavica, t. 2, Białystok, 1965, p. 494–497. 99 LKK, t. 6, 1963, p. 247–267. 100 Baltistica, t. II(2), 1966, p. 199–202. 101 LKK, t. 2, 1959, p. 55–63; Baltistica, t. I(2), 1966, p. 103–111. 102 Baltistica, t. IV(1), 1968, p. 31–54. 103 LKK, t. 4. 1961, p. 195–217. 104 Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai, Kalbotyra, t. 14, 1966, p. 51–55. 220 „Baltische Gewässernamen im Flußsystem „Obere Havel“ (Südost-Mecklenburg)“105, J. O. Otręmbskio „Balt. *leita“, „Lit. Ukmergė“106, P. Aristės „Wie der Este Litauen und der Litauer nennt“, „Lati „латвийский, латышский, Латвия“ в топонимии Эстонии“107, J. Duridanovo „Südslawisch-baltische Übereinstimmungen im Bereiche der Wortbildung“108, A. Nepokupno „Географические термины и топонимы украинского Полесья и балтийские (иранские) названия рельефа“109. Įvairių tautų filologų domėjimasis baltų tikriniais žodžiais ir jų darbai, kurie čia nurodyti toli gražu ne visi110, daug prisideda prie spartesnio ir sėkmingesnio sudėtingų lietuvių onomastikos klausimų sprendimo, skatina tų klausimų tyrinėjimą dar labiau intensyvinti ir plėsti. K. Morkūnas 105 Baltistica, t. II(1), 1966, p. 7–42. 106 Ten pat, t. III(2), 1967, p. 201–203; t. VI(2), 1970, p. 213–215. J. Otręmbskio hipotezę apie vardų Lietuva, lietuviai kilmę dar žr. jo Gramatyka języka litewskiego, t. I, Warszawa, 1958, p. 2–8. 107 Baltistica, t. III(2), 1967, p. 205–207; t. V(1), 1969, p. 97–100. 108 Ten pat, t. V(1), p. 21–27. 109 Ten pat, t. VI(1), 1970, p. 11–26. 110 Nekalbant apie tos srities atliktus bei paskelbtus darbus po 1970 m., t.y. jau atidavus šią apžvalgą spaudai. 221