Šnektų grupės žodyno sudarymo principai

2 LEKSIKOS TYRINEJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA ŠNEKTŲ GRUPĖS ŽODYNO SUDARYMO PRINCIPAI V. VITKAUSKAS Keičiantis gyvenimo sąlygoms, kaimui artėjant prie miesto, nykstant senojo kaimo realijoms, stiprėjant literatūrinės kalbos įtakai, daug senų tarmiškų žodžių sparčiai traukiasi iš vartosenos. Stabili tarmių morfologija, sunkiau keičiantisi fonetika yra plačiai aprašyta ir nagrinėta kapitaliniame Z. Zinkevičiaus veikale „Lietuvių dialektologija“, daugelyje kandidatinių disertacijų, o leksika paprastai aprašinėjama tik tiek, kiek reikalinga anksčiau minėtoms sritims. Leksika yra judriausias kalbos elementas, visada turėjęs ir turįs tendenciją kisti kartu su tobulėjančiu ir keičiančiusi gyvenimu. Ypač tai būdinga dabartiniams laikams. Mūsų kaimo jaunoji karta aktyviai mokosi Ik, visiškai nebežino daugelio anksčiau kaime buvusių populiarių dalykų. Todėl gana abejotina, ar iš dabartinės senosios kaimo kartos, gimusios XIX a. gale ir XX a. pradžioje ir gerai išlaikiusios senąją tarmių leksiką, visą šnektų žodyną, jos leksikos sistemą perims dabartinė jaunoji karta. Užfiksuoti traukiančiosi iš gyvenimo senosios kartos žodžių lobyną, naujų žodžių kūrimo principus darosi aktualu ir būtina. Todėl atsiranda reikalas imti sudarinėti tarminius žodynus, leidžiančius išsamiai išnagrinėti tarmių leksiką, pateikti jos sistemą ar bent dalį kalbos mokslo ir praktikos reikalams, išryškinti žodyninio fondo tikrąją padėtį (tarmiškų žodžių funkcionavimą šnektose, jų keitimąsi, traukimąsi iš vartosenos, naujų atsiradimą ir pan.). Tarminiai žodynai dabar yra bene labiausiai rūpimas dalykas Tarybų Sąjungos ir daugelio šalių leksikografams dialektologams. Ypač jais rūpinasi rusų kalbininkai, kurie šalia 17 tomų literatūrinės kalbos žodyno greitai turės daugiatomį visų rusų tarmių žodyną, bemaž visų Rusijos Federacijos sričių ir kraštų šnektų grupių leksikos rinkinius ir nagrinėjimus, yra jau išleidę net vieno kaimo leksikos kruopščiai parengtą žodyną!. Susipažinus su keliolika įvairių žodynų, jų sudarymo principais (apie tai yra paskelbtas platesnis straipsnis ,,Tarminiy žodynų tipai ir sudarymo principai“ MA Darbuose, A serijoje, t. 2(33), p. 153—170), sumanyta pakalbėti apie lietuvių kalbos vienos kokios šnektų grupės žodyną ir sudarymo principus. Tam reikalui nagrinėtini šie dalykai: 1. Šnektų plotas, bendros izoglosos, kad išryškėtų tarmių bendrumas, artumas, priklausymas vienam arealui. ! CnoBaps coBpeMexHoro pycekoro HapojHoro rosopa (jį. Heyauno Psisanekoji o6macti). Marepuas co6pajin u caosapb cocraBuJiu: I'. A. Bapunosa, I'. C. Korotkosa, E. A. HekpacoBa,H. A. OccoBenknit, B. B. Cuaunna, K. II. Cvonuna, nog pegakunek H. A.Occoseuxoro. Mocxsa, 1969, 612 c. 79 2. Žodyno tikslas, kuo šituo darbu siekiama. Ypač atkreiptinas dėmesys į leksikos nykstantįjį sluoksnį, svarbų kalbos istorijai ir šiuo metu jaunosios kartos nebevartojamą. 3. Žodyno tipas, nes nuo jo pasirinkimo priklauso medžiagos išdėstymas, kaupimas, gana margds tarminės leksikos įvertinimas (čia aiškūs keli sluoksniai: bendra visai tautai leksika, specifiški šnektos ar šnektų grupės žodžiai, skoliniai, naujai iš Ik per mokyklas, radiją ir televiziją, teatrą, per iš kitų Lietuvos vietų atvykstančius specialistus į tarmę ateiną žodžiai). Visais šiais klausimais ir norima konkrečiai pakalbėti. Žodžiai iš žemaičių šnektų (daugiausia apie Kuršėnus, Varputėnus, Dirvénénus ir kt.) prof. J. Balčikonio skatinimu pradėti rinkti nuo 1954 m. Per vasarą būdavo užrašoma po keletą šimtų ir atiduodama Lietuvių kalbos žodyno redakcijai. 1958 m. pradėjus dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute ir važinėjant į ekspedicijas, susikaupė nemaži pietų Žemaičių (rytų dūnininkų) tarmės leksikos pluoštai, tapę "pamatu sumanytam tarminiam žodynui. Jis, manytina, atspindės ne tik vienos, kompaktiškos tarmės žodyninę sudėtį, bet turės duoti supratimą ir apskritai apie visų žemaičių leksiką, nes šios tarmės žodžiai dažnai vartojami daug kur Žemaičiuose. Tokio žodyno šnektų grupės plotas, iš kurio daugiausia turime medžiagos, būtų šitas: Šiaulių raj. Kuršėnų ir Micaičių apylinkės (svarbesnės gyvenamosios vietos: Kuršėnai, Varputėnai, Pakšteliai?), Šiaulių raj. Raudėnų apylinkės rytinė dalis (Dirvėnėnai), Kelmės raj. Pašilėnų ir Ūžvenčio (į vakarus esą kaimai) apylinkės (Vidsodis, Ūžventis), Telšių raj. Pavandenės apylinkės pietinė dalis bei Telšių raj. Luėkės apylinkės pietinė dalis (Viekšnaliai). 1. Jų bendros fonetinės ypatybės: a) ie, uo > iš, w“: kivc, §i'nc, ii*ses, vns. gal. dii-be(PvnR, Uzv, Vds, Vkšn), žie, i*vas, irga, dgs. vard. ū'les (Dr, Krš, Pkš, Vrp). b) Kamieno ir kirčiuotų galūnių ė, 0 > ie, uo: ūoška, uoškė'lę, viežę, iiema'u (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), griobi, žuolė*li, riėk, griėblis (Dr, Krš, Pkš, Vrp). c) Visuotinis kirčio atitraukimas*. d) *tj, *dj > t, d prieš a: jūtutė:, ja-utéms, ja-utés, bet jauce || jū'uče (PvnR, Uzv, Vds, Vkšn), gaidė“, gaidė'ms, gaidė“s, bet gai"dže (Dr, Krš, Pkš, Vrp). 2. Fonetinės ypatybės, kurios bendros tik impulsu, bet skiriasi niuansais: a) am, an > om, on: O'mžos, so'mda, ko'nd, do'ngos (PvnR, UŽv, Vds, Vkšn), um, un:* krumta, lumda, Zunc, gui.din (Dr, Krš, Pkš, Vrp). 2 Šis kaimas pasirinktas dėl to: tai yra Lietuvių kalbos atlaso punktas, vienas iš didesnių kaimų šiaurinėje kuršėniškių dalyje, priklausiusioje Papilės valsčiui ir patyrusioje didesnę latvių kalbos įtaką (yra buvę latvių sodybų). 3 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 38—39, 447, Pavyzdžių žr. Vyt. Vitkauskas, Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 3, Vilnius, 1960, p. 62. ‘80 b) i, u> g, 0: pléks, Zendru, žlėks, sopo (PvnR, Užv, Vds, Vksn), į, ut: trikti, kisi, lip, sukd-u (Dr, Krš, Pk, Vrp). c) 4. €, Lu~ on, en, in, un: 29°ncés, bré-ncte, gri-nck, skii'ncte (PvnR, Užv, Vds, Vk3n), un, en, in, un: drufi.cis, spréncti, lifi.c, Suii.cti (Dr, Krš, PKS, Vrp). d) vakarinių šnektų nuoseklesné regresyviné balsių asimiliacija, o rytinių liečiamas tik balsis e*: sičėnęs || sičėnęs, miėdžo || miedžo, di-rbe, si"rksę, sūrmtęs, vaikū.ko, vine, Zi.ve (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), ; sėnis, mielėnų, Zému, plėpis (Dr, Krš, Pkš, Vrp). 3. Šių šnektų fonetikos tarpusavio skirtumai: a) Vakarinės šnektos ilgina kirčiuotus kamieno trumpuosius balsius a, e, i, u, o rytinės ne: rate, peste, žė.na, di.delęs, klė.va, sni.kes (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), sasti, gėsti, sutina, žūva (Dr, Krš, Pkš, Vrp). b) Vakarinės ilgina kirčiuotų tvirtaprade priegaide mišriųjų dvigarsių i, u + I, m, n, r ir dvibalsio ui pirmuosius sandus, o rytinės ištaria trumpai: kėlpa, pi'ntę, kii-msces, pė'rptelies || poėrrptelies, klirmpes, vaikū'itęs, (PvnR, Ūžv, Vds, Vkšn), žirnis, pilks, mūlkis, klūmpe' (Dr, Krš, Pkš, Vrp). c) Vakarinės šnektos em, en > em, en, o rytinės išlaiko sveikus (gal tai gretimų aukštaičių įtaka“, nes dažnokai galima išgirsti sakant rintini's, kintieje, žinta“, vartūojint, važirsinti ir kt.): pémpe, kė'mšėo, dė'ng, ménketelis, bet sé'nte, sé'mte, givé'nte (PvnR, Uzv, Vds, Vksn), ké mpi, plemp, véng, dei.kti (Dr, Kr, Pkš, Vrp). d) Vakarinės vietoj Ik tvirtapradés taria laužtinę priegaidę (ga'uda, įted, vaikū"ites, ritę, lirst PvnR, Užv, Vds, Vkšn), o rytinės tvirtapradę išlaiko, tik ją taria su vos pastebimu lūžiu, kuris panašus į vakarų aukštaičių Šakynos šnektos aprašytąjį lūžį" (virs, birk, piesc, kdrula, tvdriks Dr, Krš, Pkš, Vrp). e) Tęstinės priegaidės tarimu dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose rytinės šnektos nesiskiria nuo 1k®, o vakarinės gerokai įvairuoja: mišriuosiuose dvigarsiuose a, e, i, u + m, n, r tęstinės priegaidės spūdis tenka pirmajam sandui (va'rks, skoėrmbd'is || sko-mbals, kė*rp, pli'nk, šiūnt, plūnkšt PvnR, Užv, Vds, Vkšn), o visais * Balsiai į, U yra tik šiek tiek paplatinti, neįtempti, bet skiriasi nuo Ik trumpųjų i, u. * Plačiau žr. V. Vitkauskas, Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos šiaurės rytų žemaičių dūnininkų tarmėse, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 6, Vilnius, 1963, p. 269— 273. * Taip yra pareiškęs prof. dr. J. Kazlauskas 1970 m. antrojoje sąjunginėje baltistikos konferencijoje. Plg. jo straipsnį ,,Dél baltų *ei ir *6 raidos lietuvių žemaičių tarmėse“, , Baltistica®, V(1), p. 32-33. | * A. Laigonaitė, Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės supratimo, „Kalbotyra“, 1, Vilnius, 1958, p. 94; A. Jonaitytė, Šakynos tarmės kirtis ir priegaidė, ,,Lietuvių kalbotyros klausimai““, 2, Vilnius, 1959, p. 122. ; * K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 29. 6. Leksikos tyrinėjimai 81 kitais apie Viekšnalius, rytinėje Pavandenės apylinkių dalyje tariama per abu sandus <Giks. vėikte, drūūd, mails, skalpte, sélke), o apie Užventį ir Vidsodį spūdis, rodos, (šaūks, tenka antrajam sandui (svei.k, plaū.p, teraū.ni“, plaū.sks „,pliauska“), nors kartais ir čia tęstinė priegaidė nutęsiama per abu (vaiks, klaipas, vėlk)?. f) Vakarinėse šnektose pokirtiniai ilgieji skiemenys tariami su laužtine priePavandenės ir Viekšnalių apylinkėse beveik nuosekliai (sd'usietę, satzbė:rgždę, kaotri-na~ Kotryna, bėteni.nkū'ms), o Vidsodžio ir Ūžvenčio apylinkėse — tik senosiose, ne antrinėse galūnėse ir kai kuriose priesagose: ašturūūolekta's mėtū's, kalėkiems, plaū.tė", tievind-tes, bet: puo sauliegrondže, sauliekaita, vérpals, i*sesd-usiejems ir t.t. 1° Svarbu dar ir tai, kad šios visos šnektos įeina į vieną etnografinę sritį, t. y. čia vienodi pastatai, darbo įrankiai, valgiai, daugelis papročių, prietarų ir kiti etnoggrafiniai dalykai". gaide: Žodyno tikslas Tarmės žodžių rinkimas, tur būt, yra nepabaigiamas darbas. Dabar turima per 48 tūkst. lapelių kartoteka, rodos, turėtų aprėpti visą tarmės žodyninę sudėtį, tačiau, kiekvieną kartą susidūrus su šnektų atstovais, galima išgirsti gana daug anksčiau negirdėtų ir nesitikėtų žodžių. Pavyzdžiui, moterėlė, norėdama charakterizuoti garbanotą mergaitės suvedžiotoją, metė tokį sakinį: tuoks prisisika garbankra-mis| uštai.si vai.ka. Kiti tarmės atstovai, net tolesnėse vietose neįprasto žodžio garbankramis suktai pasiteiravus, ji pakartojo, suprato. Sis darinys, iš pradžių itartas momento naujadaru, okazionalizmu, dabar jau isrodo ir kiek stabilesniu žodžiu, lengvai sudarytu pagal tarmės dėsnius. Tokių žodžių gali būti ir daugiau. Tai yra vienas iš tarmių leksikos platėjimo, didėjimo kelių, nes liaudies asociatyvus mąstymas ir stichiškas žodžių darybos dėsnių suvokimas leidžia greitai sudaryti kokiai ypatybei žymėti naują žodį. Prisimintini čia prof. dr. J. Palionio žodžiai: ,,... Jie (tarminiai individualizmai. — V. V.), iš vienos pusės, labai gražiai parodo natūraliosios žodžių darybos procesus, o iš antros — visuomet turi potencijos iš okazionalizmų virsti uzualizmais. Pagaliau, visapusiškai neištyrus kokio nors tarminio žodžio paplitimo, nelengva ir nustatyti, ar tas Žodis iš tikrųjų yra tarminis individualizmas, okazionalizmas, ar plačiau vartojamas“*. Kitas nežinomų žodžių „aruodas“ yra užmirštami, iš vartosenos traukiąsi žodžiai. Jaunajai kartai dabar linkstant prie Ik, mažėjant kaimo gyventojų skaičiui, daugelis tarmei būdingų žodžių ima įgauti dubletus iš Ik. Jie imami vartoti vis dažniau; ir net visiškai išstumiami senieji tarmės žodžiai“. Nepa9 Šia tema yra išspausdintas „Baltisticos“ VI(2) knygoje (p. 167— 172) platesnis straipsnis „Dėl tęstinės priegaidės spūdžio vietos dvigarsiuose (kuriose-ne-kuriose žemaičių šnektose)“. 10 Ąpie rytinėse šnektose pasitaikančią antrinę tvirtapradę priegaidę žr. Vyt. Vitkauskas, Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė, ,,Lietuviu kalbotyros klausimai“, 3, Vilnius, 1960, p. 67—68. 11 Ypač čia naudingas yra P. Višinskio straipsnis ,,Antropologiné žemaičių charakteristika“, kur ypač daug faktų yra iš Užvenčio apylinkių (žr. P. Višinskis, Raštai, Vilnius, 1964, p. 129— 234). 12 J. Palionis (rec.)— „Baltistica“, V(2), Vilnius, 1969, p. 202. 13 Įdomumo dėlei pateiktinas toks atsitikimas. Pakuršėnyje vienai 19 metų mergaitei paeržinti (jos palaukéje laukė mylimasis vestis į šokius) buvo senelės pasakyta : ai.k|rava prei.kšas la'uk. Ši, nėmaž neįsižeidusi, nešokiruota, atsakė: me, afi.c krivickis*! Jai jau preikšas ne meilu“ zis, bet pavardė! O tokių atsitikimų yra labai daug, ir dar juokingesnių. 82 laikomi lk, mokyklos, senieji dialektizmai nyksta, ir tik daugiau įsikalbėJus su vyresniaisiais, 70—80 metų šnektų atstovais, jie nejučiomis pasako, pavartoja iš aktyviosios vartosenos beveik išėjusių žodžių, kuriuos tarsi atkasa iš užmaršties. 1969 m. vasarą tokių pavyzdžių buvo užrašyta labai daug. Pvz.: gyvéntuvé „,gyvenamoji vieta, ūkis“ Vkšn, pastdvai „ūkio pastatai“ Dr, Pkš, prygnybėnti „,prispausti, prilenkti“ PvnR, gramaiitas „,grumstas“ Vds, Vkšn, gribišduti ,,vogéioti*, grikužikė ,,kryklė“ PvnR, Užv, grumézas „apdaužytas koks daiktas“ Dr, grūtis „dviese supančioti arkliai“ Vkšn, gūmūriuoti ,,glemžti į kesulą“ Dr, gurgždas , miskinis skudutis“ Dr, ičtikrai „tikrai“ Krš, įmainais „,pasikeičiant“ Dr, išžiova „„išsižiojėlis“ Vkšn, ižti „trūkinėti“ PvnR ,Vk3n, jovalinis ,skirigs pelus nuo grūdų“ (apie kuliamąją)“ PvnR, Vkšn, kditrėti ,,darytis kaitru“ PvnR, Vkšn, frazeologizmas kdlkais eiti ,.tvirkti, pasileisti“ Dr, kaslidti ,,kasinėti“ PvnR, Užv, keperėža „toks trišakas vaikų žaidimų medis“ PvnR, Užv, kefštvijimas ,,keršijimas“ Dr, kybinéties ,,po truputį erzintis, kirkintis“ UZv, kiltas ,,audeklasiš pašukų“ Uzv, kitiimené „Kiti žmonės“ Dr, atsikluinéti „,atsitokėti“ Dr, Užv, krucysta ,,vagiliavimas® Vds, palūpėti ,,gauti naudos“ Dr ir t.t., ir t.t. Kartais iš tokių užrašymų, iš užmaršties atgaivintų faktų net galima susidaryti vaizdą apie daug didesnį kai kurių žemaitiškų žodžių arealą. Pvz., Pavandenės ir Viekšnalių apylinkėse užrašytas žodis peréné „pirtis“ (dabar bemaž visuotinai vartojamas žodis pirtis), tose pat epylinkėse ir į šiaurę nuo Kuršėnų esančiame Rekčiū kaime būdvardis smagūs ,,sunkus®: smagė žO“ncės PnvR, vékésmage|[vétomi] tioli: lėk Vkšn, diel pardudsa lina: sunkesni|smagesni Pkš ir t.t. Užrašyti, pateikti kalbos mokslui kuo daugiau tokių žodžių, dar neseniai visuotinai vartotų ir dėl susidariusių aplinkybių traukiančiųsi ir net pasitraukusių iš vartosenos, bet užsilikusių senųjų tarmės atstovų atmintyje, ir yra vienas iš šio žodyno tikslų. Žinoma, šis žodyno bruožas nėra pagrindinis. Juo siekiama kiek galint išsamiau pateikti vienos tarmės būdingąją leksiką, apibendrinti keliolika metų dirbtą leksikologo ir leksikografo darbą!*. Tokiu šnektų grupės žodynu siekiama: : 1. Atskleisti vietos žmonių istoriją, buitį, papročius, liaudies poezijos bruožus, nes tai rodo beveik kiekviename šio žodyno kartotekos lapelyje užrašyti sakiniai apie įvairius tų apylinkių įvykius, papročius (į tai kreipiamas ypač didelis dėmesys), apie darbus ir darbo įrankius, apie valstiečių pastatus, aplinką ir pan. Be to, turima užrašytų nemaža dainų, pasakų, liaudies pasakojimų ištraukų, piršlių oracijų. Tos medžiagos didesnę dalį stengiamasi įdėti į šį žodyną. '* Gali kilti klausimas: visų tarmių, šnektų, šnektelių leksika dedama į didįjį Lietuvių kalbos žodyną, tai kam dar atskirų tarmių žodynas reikalingas. Didžiojo žodyno yra visai kiti interesai ir tikslai, specifiški žodžių pateikimo principai, pagaliau visa ten dedama medžiaga yra atstatoma į Ik, dažnai nevengiant tarminiy formų išversti, pakeisti Ik formomis (apie tai minima recenzijose, žr. K. Vosylytė, Vyt. Vitkauskas, Akademinio Lietuvių kalbos žodyno naujas tomas, „Pergalė“, 1967, Nr. 1, p. 163; Vyt. Būda, Naujas leidimas, „Pergalė“, 1969, Nr. 3, p. 172). Be to, didžiajam Lietuvių kalbos žodynui negali rūpėti vienos kokios tarmės ar šnektos visuma; ten iš tarmių imama tik tai, kas įdomu, svarbu kalbos mokslui, naudinga žodyno straipsnio struk-. tūrai, jos visumai ar pan. Susidaryti kokios nors vienos tarmės lėksikos sistemos vaizdą yra labai keblu. Ir ne visus tarmės žodžius didžiojo žodyno redakcija gali turėti. Sutelkus dėmesį: į apibrėžtą tarmių plotą, galima nuodugniau surinkti tarminę leksiką ir ją pateikti. ot 83: 2, Kiek galima išsamiau palyginti tarmės leksiką su Ik, nustatyti jų skirtumus. Kiekvienas tarmės žodis lyginamas su lk formomis ir žiūrima, kuo jo vartosena ir tarimas skiriasi nuo Ik (tas skirtumas pirmiausia ir užfiksuojamas tarminiame žodyne). Lyginama netiktai su ,,Dabartinés lietuvių kalbos žodynu“, bet ir su kitais norminamaisiais žodynais (pvz.: ,,Lietuviu rašomosios kalbos žodynu“ 1—V, Heidelberg, 1932—1968, ,, Lietuviy -latvių kalbų žodynu“, Ryga, 1964 ir kt.), bet dar irsudidziuoju Lietuvių kalbos žodynu ir jo kartoteka. 3. Iškelti, kurie tarmės žodžiai (jie gali būti būdingi ir gretimoms tarmėms) yra įėję į Ik, nes pasidomėjus kai kurių žodžių geografija, pasirodė, kad Ik iš tos ir gretimų tarmių turi pasiėmusi ne vieną žodį, pavyzdžiui, alkis „greit išalkstąs“, amžininkas, -ė „ilgai tveriąs, laikąsis“, apyvoka „ruoša“, atvejis, dudra, augmud ,,votis, auglys“, kaūkas „,aitvaras, tokia namų dvasia“, mdrkstytis ,,mirk¢ioti®, praždisti ,sprapuldyti“, piaga's, veizéti ir kt. Nustatyti tokių į Ik iš atskirų tarmių atėjusių žodžių kilmę yra gana nelengva, nes šiuo atveju reikia nustatinėti žodžių geografiją iš įvairių, „kartais gana prieštaringų šaltinių. Kai kuriuos iš tų žodžių ima vartoti, be Ik, ir daug tarmių, todėl čia reikia būti labai atsargiam ir dėti tik tuos žodžius, kurių arealas yra visiškai aiškus (apima tik dalį kokių tarmių) ir kurie iš senovės nežinomi svarbiausioms Ik požiūriu, didžiausioms aukštaičių tarmėms. 4. Pateikti daug liaudies kalbos frazeologijos. Į frazeologizmus čia kreipiamas labai didelis dėmesys; jų dalis jau anksčiau buvo tvarkyta ir skelbta „Kalbos kultūros“ sąsiuviniuose?**. 5. Padėti tikslinti ir lyginti su liaudies kalba iš to ar netolimo žemaičių tarmių ploto kilusių rašytojų — Žemaitės!", Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos, P. Višinskio — raštų leksiką, konstrukcijas, žodžių formas. O kad toks tikslinimas ir lyginimas reikalingas, labai akivaizdžiai yra parodęs A. Šešelgis, tyrinėdamas Žemaitės raštų tekstologinius klausimus)“. Jis, pvz., nurodo atvejus, kai iš Žemaitės pavartotų žodžių ir konstrukcijų pastyroti, ropštis, užmigis, ryzintis, iš pažemės, ana vaikas „ir t. t. atsirasdavo ir kartais dar tebeatsiranda: pastovėti, lipti, užmigti, vyrintis, iš po žemės, ana vaikos ir kt. Tokių tekstologinių netikslumų iš Žemaitės raštų patenka net į didįjį Lietuvių kalbos žodyną, pvz., būsią“ (= būsis, t. y. apsimeta, dedasi), kviekšiš) (=kvčėkšti) ir kt. Tas pats būsis netiksliai suprastas ir Lazdynų Pelėdos raštų leidėjų?!. Žinoma, tai nėra kokie nors probleminiai dalykai, tačiau ir tuo šis tarminis žodynas galės padėti teisingiau tvarkyti mūsų literatūrinį palikimą. 6. Papildyti Lietuvių kalbos žodyną ir Lietuvių kalbos atlasą. Iš šio tarmių ploto užrašyti žodžiai, bent iš pradžių, kai dar nemanyta rašyti tarminio žodyno, būdavo atiduodami didžiajam Lietuvių kalbos žodynui. Vėliau 15 Gal neatsitiktinai Ik pirmoji šį žodį yra pavartojusi Žemaitė, žr. J. Balčikonis, Žemaitės kalba, „Tiesa“, 1945.VI.12. (Nr. 135). 16 „Kalbos kultūra“, 6, 54—67; „Kalbos kultūra“, 9, 67—78; „Kalbos kultūra“, 11, 78—90; „Kalbos kultūra“, 12, 69—82. 17 Remiantis $iofZodyno medžiaga, panagrinéta Žemaitės raštų leksikos tarminė priklausomybė stati straipsnyje „Kelios pastabos dėl Žemaitės raštų kalbos“ (jis pasiūlytas „,Literatūrai ir 18 A. Šešelgis, Žemaitės raštų tekstologiniai klausimai, Vilnius, 1968, p. 114, 133—135. 19 Lietuvių kalbos žodynas, I (antras leidimas), Vilnius, 1968, p. 1209. 20 Lietuvių kalbos žodynas, VI, Vilnius, 1962, p. 1084. 2 V, Vitkauskas, Dėl vienos Lazdynų Pelėdos raštų kalbos smulkmenos, „Kalbos kultūra“, 8, Vilnius, 1965, p. 17. 84 dažnai dalis žodžių (pvz., cidabršaknies vediniai, leisti visi lapeliai ir kt.) būdavo nurašomi didžiojo žodyno kartotekai, kai trūkdavo medžiagos kokiam žodžiui ar žodžio reikšmei. Šitaip Lietuvių kalbos žodyne atsirado žodžių, kurie žymimi tik šio tarminio žodyno santrumpomis, pvz.: agrastyné „agrastų uogienė“, dižinėti „,skilinėti“, ančgulu „prisispyrus, prisigulus“, dnčkerta „tam tikras javų užkirtimas“, dnténa ,,anties mėsa“, dpolas „apvalus“, apolbuinis „kas apvalaus veido“, atskinstalas ,,atskiedimas®, lamargdi „,bildint, tratant (apie važiavimą)“, lengvinybė ,lengvumas®, liurskimas ,,plepéjimas*, melagysta ,,melagysté*, maurynas ,,vieta, kur daug maurų“, mazkraujysta ,,mazakraujysté*, mégénimas „mėginimas“, suméikimas ,,sugebėjimas“, suméikti ,,sugebéti*, meisgaljs ,,mésgalys*, meisiné ,,mésiné*, meisinéti ,,mésinéti“, mekioti „mikčioti“, nirudiniai ,,apyrudeniu® ir t.t. Be to, šio tarminio žodyno kartotekoje yra žodžių, kurių nėra didžiojo Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje (ir, žinoma, išėjusiuose jo tomuose), pvz.: agudninti ,,barstyti, tepti aguonomis“, akyveiza ,,akivaizda“, apgaulysta „apgaulė“, apyapstis ,,apstokas, platokas“, apyskinstis ,,skystokas®, apyžleiba „,apčiuopomis“, arkléna (arklėna) „arklio mėsa“, gembiniūkas „tokia senoviška drabužių pakaba“, ginslinis ,sudziuvélis“, gifslinti „eiti,styplinti“,gins/)s,-ė,,kas sudžiūvęs“,gyvolūitis „gyvuliukas“, gromanitas ,,grumstas“, grybikė „vaistų tabletė“, grobinis ,,nuo žarnų nuvalytas“, gruilijimas „,nedailus kirpimas“, gruzybė „trapumas“, guibyti „žudyti“, įnumauti „būti įnamiu“, išdykysta „išdykimas“, išdžiūtrietis ,,kas sudžiūvęs“, išžargais ,,skubant, išsižergus (eiti)“, jovalinuotas ,,jovalu išteptas“, kartélyné „,kartėlių, metėlių arbata“, kirminingas „turįs daug kirmėlių“ ir t. t. Didžiojo Lietuvių kalbos žodyno tekstų rengėjai galės teisingiau atstatinėti į Ik tarmines formas ir išvengti dabar jame pasitaikančių nenuoseklumų, kai, pvz., iš tarmės ti (~tié), &;je || a:je (mėjo), turd || tor (~ turd), tūjaū (~ tujail) padaroma tė (pagal rytų lietuvių ti“ = tė), ėjo, turin, tuojail ir t.t. Tai gal atsitiktiniai nelygumai, neapsižiūrėjimai, betgi ir tai bus ne pro šalį, jei didžiojo Žodyno rengėjams šiuo tarminiu žodynu bus atkreiptas dėmesys į kuriuos-ne-kuriuos šios ir gretimų žemaičių tarmių žodžių ir formų atstatinėjimo į Ik klausimus. Naudingos medžiagos šiame darbe galima rasti ir Lietuvių kalbos atlasui, ypač rengiant sintaksės, fonetikos, morfologijos skyrius, nes atsakymai į atlaso medžiagos rinkimo programos klausimus iš tų vietų dažnai nėra išsamūs dėl riboto ekspedicijos laiko, programos klausimų platumo ar jų nesupratimo ir jaunų medžiagos rinkėjų nepatyrimo ir pan. Šiame žodyne visi tarmės faktai yra kiek galint kruopščiau patikrinti, — dedami tik tie sakiniai, kur nėra kokių nors prieštaravimų, nenuoseklumy, nenuklausytų garsų. Taigi reikia tikėtis, kad šis tarminis žodynas bus naudingas ir mokslui, ir praktikai, parodys liaudies gyvosios kalbos turtus, padės geriau susipažinti su vienos ne tokios jau mažutės mūsų tarmės leksika. Apie šio žodyno tipą Šnektų grupės žodynas šiuo atveju teigiama esąs įmanomas diferencinis. Kodėl? I. Osoveckis yra rašęs, kad ,,Zodyno tipą nulemia tas aspektas, kuriuo bus ragrinéjama ir Žodyne pateikiama kalbinė medžiaga“*?, Šio žodyno tikslas yra parodyti pačią ** H. A. Occoseuxnii, O cocTaBJeHHH pernoHaJibHbIX CJIOBapeli (Hexoropibie Bonpockhi pycckoli nexkcukorpaduu), „Bonpocbhi si3sikO3KHaHnHn“, 1961, Ne 4, p. 77. 85 būdingąją tarmės leksiką, kurios pirmiausia ir reikia kalbos mokslui. Tiek mūsų tiriamoji tarmė, tiek kitos negali (bent šiuo metu) būti laikomos uždarais kalbiniais vienetais: visos jos yra ypač susijusios su Ik ir iš dalies su gretimomis tarmėmis, todėl nustatyti tarminio žodyno apimtį ir ribas yra sunku, nes iš Ik į kiekvieną tarmę per mokyklą, radiją, televiziją, laikraščius plūste plūsta visai naujų žodžių, dar neseniai visiškai nevartotų tarmėje. Pasirinktas toks tikslas: parodyti, išryškinti tą baltiškos, lietuviškos leksikos sluoksnį, kuris nežinomas Ik ar kuo nors skiriasi nuo jos, nepaskandinti būdingųjų tarmės žodžių bendroje visos tautos leksikoje, pakankamai gerai pateikiamoje ir paaiškinamoje norminiuose lietuvių kalbos žodynuose. Taigi jame išryškinama specifinė tarmės leksika. (Neatsižvelgiama, ar kitos tarmės, Snektos ir šnektelės turi tokį pat žodį, ar ne. Imamas tik vienas lyginimo kriterijus — literatūrinė kalba.) Nusistačius tokį žodyno tipą, tuoj pat iškyla žodžių atrankos klausimas. Šnektų grupės žodynui dėl anksčiau išdėstytų minčių atrenkami šitokie tarmės žodžiai. 1. Visi lietuviški žodžiai, turį kitokią šaknį, negu Ik, taip pat tie, kurie paprastai vartojami tik vieno kito iš Žemaičių kilusio rašytojo kūriniuose. o norminiuose žodynuose pateikiami su pažyma žem., t.y. kvalifikuojami kaip siauri, žemaičiams būdingi dialektizmai. Pvz.: aldija (dldija) ,,erdvi patalpa“, apvaZa ,,nesišlykštėjimas“, apvažūs „nesišlykštis“, drmijos „bedugnė“, aržūs „smarkus“, berigti „baigti“, blerbinas „platus, dukslus drabužis“, cyrulys „vieversys“, déinauti ,,merginti“, duja ,,smulkus lietus“, dujodti „smulkiai lynoti“, gėžė „pilkasis garnys“, gurlūs „riebus“, indėvė „kažkokia pikta dvasia“, kdišti ,,grandyti“, kastinys „Iš rūgščios grietinės taisomas žemaičių valgis“, kdupa ,,rogiy skersinis, kalamas ant stipinų“, kėrna ,,menkas žmogus“, kramé „,gyvatės, rupūžės, silkės galva“ ; makaulė“, krūpė (krūpis) „rupūžė“, krasna (kresna) „spirgas“, kalps „(girnų) akmuo“, išlėžti ,,nuvytus išgulti“, liepélé ,.toks panagės pūlinys“, /yžinties ,,meilikauti*, maigūs „linkęs į miegą“, nagažis (nakažis) ,,menkas koks gyvulys“, ndrZyties „maivytis“, niokti „bėgti; vyti, ginti“, pditvė'ies ,,peikėtis“, rabėti „,krebždėti“, rėtis „randas“, stelgti „,stengti, rūpinti“, vafstas „,vasarojus“, žiūžis ,,susuktas smūgiui drabužis“ ir kt. 2. Tie lk vartojami, norminamųjų žodynų nelaikomi dialektizmais žodžiai, kurie įją dažniausiai yra atėję iš Valančiaus, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos. Šatrijos Raganos ir kitų iš to krašto kilusių rašytojų raštų. Pvz.: alkūs „greitai išalkstąs“, ašvienis „darbinis arklys“, katéti ,,kudakuoti, plepėti“, niilanka (1k nuolanka) ,,pagerbimo, nusilenkimo reikalaująs žmogus“, pramonė „pramoga; prasimanymas“, vesus „,vešlus“, žagas „tirta“ ir kt. Šios grupės žodžiai Ik palyginti retai vartojami, turi aiškią izoglosą, apimančią šiaurės vakarų Lietuvos dalį, todėl įtrauktini į tarmės žodyną. Tačiau yra nemaža grupė žodžių, kurie tvirtai įėjo į Ik (tikriausiai irgi per minėtų rašytojų raštus), bet taip pat turi aiškią izoglosą — žemaičių šnektų dalį ir artimesnes aukštaičių vietas. Pvz.: atvejis, mėnkė, dudra (Ik dažniausiai vartojama audra), yda (miestuose mėgstama iškreipti šį kirčiavimą sakant yda), pūga, skdrda, Siduré® ir kt. Gal ir ginčytinas yra noras šitokius žodžius dėti į tarminį žodyną, bet jie šioje tarmėje ir jos kaimynėse yra vartojami iš tradicijos nuo amžių (ne išmokti), išlaikę senovišką ?** Apie kai kurių tokių žodžių ginčijamus arealus žr. J. Kazlauskas (rec.), „Baltistica“, VI(2), Vilnius, 1968, p. 326. 86. tradicinį kirčiavimą, turi savo frazeologiją ir pan. Nors tie minėti pavyzdžiai, F. Filino žodžiais tariant, yra dialektizmai tik pagal savo kilmę, bet ne pagal vartojimą*?*, tačiau, matydami, kad juos lk yra atidavusios tam tikros tarmės, kad jų arealas apima tik dalį lietuvių kalbos ploto, manytume esant reikalinga tokius žodžius įtraukti į šį diferencinį tarmės žodyną. Be to, tie žodžiai yra daugiau ar mažiau išlaikę apibrėžtus vartojimo arealus iki mūsų dienų (vartojami už dabar žinomų arealų ribų tik inteligentų ar Ik kiek daugiau mokančių tarmės atstovų), o Ik požiūriu jie yra iš kitų tarmių į Ik atėjusių žodžių sinonimai. Pvz.: vėtra — dudra (ar audra), žiūrėti — veiz- (d)éti, sūmanos — kiminai, pelynai — mėtėlės ir t.t.** Jei kokio nors žodžio geografija kiek išeina iš žemaičių tarmės ribų, tai neturėtų nieko nulemti. Tarmių sąveika yra kasdienis dalykas, vykęs ne tiktai vakar ar užvakar. Todėl jeigu kartais kokį žemaitišką žodį turi Žagarės, Šakynos, Jėniškio (ten galima išgirsti net „,tipiškiausius“ ZemaitiSkus žodžius kalys „girnų akmuo“ ir krūpis „,vapūžė“) ar net Krakių šnektos (t. y. senosios Žemaičių kunigaikštystės plotai), jis vis dėlto yra įtrauktinas į diferencinį tarminį žodyną. Taip šiuo atveju ir daroma. Kartais dėl medžiagos stokos gali ir nepavykti nustatyti visiškai tikslaus tokių žodžių arealo, bet, įdėti į šį žodyną, jie atkreipty leksikologų dėmesį, ir bendromis jėgomis jų geografija galės būti patikslinta. Apie įvairių, sunkiai išaiškinamų dialektizmų dėjimą į diferencinį tarminį žodyną F.Filino gana įdomiai yra pasakyta: ,,Visais atvejais, kai abejojama, ar žodis yra dialektizmas, ar visos tautos vartojamas, arba kai sunku nustatyti, kad jis dialektizmas, toks žodis détinas į Zodyng “26, 3. Svetimos kilmės, bet Ik įsigalėjusių žodžių tarminiai variantai. Pvz.: ablius „oblius“, agurklas „agurkas“, amatniiikas „amatininkas“, būlbė ,„,bulvė“, kruopai „kruopos“, kūdrylius „,kadrilius“, kandpis „kanapė“, mérkas „morka“, nastūrkas „nasturta“, pūdas „,pūdas“*", pūndas ,,pudas®, uostai „ūsai“ ir t.t. Atsargiai įtraukiamos ir visuotinai tarmės atstovų vartojamos senesnių tarptautinių žodžių tarminės formos, turinčios savo izoglosą. Dažniausiai tai įvairių ligų, įrankių dalių, mechanizmų pavadinimai ir pan., pvz.: kruopas ,.tokia gerklės liga, smaugai“, leguléktorius ,,plūgo dalis“, masyna ,,kuliamoji “ ir kt. 4. Tarmės specifinės žodžių darybos formos, skirtingos nuo Ik: a) priesagų vediniai: kiauléna (kiauléna) „kiaulės mėsa“, ožkėna (ožkėna) „ožkos mėsa“, blakstėnas ,.blakstiena®, balžėnas ,,balžienas“, kdlvéné , kalvio žmona“, karaléné ,,karalienė“, grybikė „vaistų tabletė“, mergikė ,,paaugusi mergaitė“, duonjné ,.duonos pritrupintas valgis; duonienė“ sétinyné „,griežčių, sėtinių sriuba“, žirnynė,,,Žirnių sriuba“, cypsena „,cypimas“, eisena (eišena) „ėjimo būdas, eigastis“, léksena ,lėkimas, bėgimas“, pilvazas „,pilvūzas“, vėpeza (vėpiza) ,,iSsiZiojélis, plepys“, jaunysta „jaunystė“, mažysta „vaikystė“. pakaroklis ,,pakaruoklis“, atZindoklis ,.atzinduolis®, vaikūitis „vaikelis“, Zvéraitis ,,zvériukas®, paukštūritis „,paukščiukas“, karūmenė ,.kariuomenė“, didūmenė „diduomenė“, sausolis ,,sausuolis“, agudninas ,,aguonomis nubarstytas“, alinas (alinuotas) „aluotas“, smiltinas (smiltimiotas) „,smėliuotas“, žėminas ** O. II. Puann, Ilpoekr ,,CroBaps pyccKHX HapoaHbIX roBopoB““, Mcckea — Jlenunrpan, 1961, p. 23. ** Plg. A. Lyberis, Lietuvių kalbos sinonimų žodynas, Kaunas, 1961. 26 O. II. dPuaun, ten pat, p. 139. *7 Sutrumpinta, tur būt, todėl, kad nesutaptų su žodžiu pi‘c~ puodas. 87 d) Prieveiksmiai ir prielinksniai su formantais - ir -uo (pvz., išilgu ir išilguo || išilguo dedami atskirai, nes tai kiti darybiniai variantai. Iš būdvardžių padaryti prieveiksmiai su formantu -(i)ai pateikiami būdvardžio lizde, pvz.: įkypūs, -i adj. (4) skersas, įstrižas... ikypiai adv.: ne stdtė"Jalė i"*ki"pe' dirri Krš ir t.t. e) Dėl enklizės sutrumpėję prielinksniai nu, pri, priš dedami į vieną straipsnį su ilgą balsį išlaikiusiais ni, pry, pryš (šie prielinksniai su trumpaisiais balsiais daugiausia vartojami Kuršėnų apylinkėse, Dirvėnėnuose, Pakšteliuosė ir Varputėnuose,. nors seniausi tų šnektų atstovai dar visai neseniai ištardavo ir kartais dar ištaria su ilgaisiais balsiais i*, u"). f) Ištiktukai, tariami su trumpu ir ilgu šaknies balsiu, dedami atskirai, nes tais atvejais jie turi kitą reikšmę ar reikšmės atspalvį (kitas intensyvumas). Pvz., kirkšt interj. silpnam, menkam girgždėjimui nusakyti... kyrkšt interi. stipriam girgždėjimui nusakyti... lūpt interj. greitam, bet nevykusiam vaiko ėjimui nusakyti... lūpt interj. smarkiam, sunkiam ėjimui nusakyti... ir t.t. | g) Žodžiai, kurių atstatymai į Ik yra abejojami, kurių-ne-kurių žodynų įvairiai pateikiami, rašomi du kartus: vieną kartą tik nurodoma į mūsų laikomą patikimesnį variantą, o kitu atveju pateikiamas visas straipsnis. Pvz.: angus, -i adj. (4) žr. (v)angus (v)angūs, -i adj. (4) tingus, rambus: wfūi.gūs pri dū'rba|kuol privard: |pra-kaic išmuš Dr; ongė'm géfaii./népava-rkst Vas... || prk.: tuok[s] sé'nvaikis|ufi.gis pri žanū'tvis Vrp. andud sm. (3*) zr. (v)anduo. (v)andud sm. (3*) upių, ežerų, jūrų skystis: tūndenc parnésk [ifesti vé-rdu Pkš; ūndini iSpili krūpis Dr; agorrkla: virne ond Vds... ir t.t. Išvestiniai žodžiai i$ tokiy formų pateikiami tik vieną kartą, t.y. tik mūsų laikoma patikimesnė atstatyta forma, pvz.: (v)angstyties, (v)angstos, (v)angstės „išsisukinėti nuo darbo“, (v)andėnė ,,vandens susikaupimas organizme, (v)andėnnešis, -ė ,,vandens nešėjas“ ir t.t. (,,Rusu tarmių žodyne“ kurie-ne-kurie žodžiai, kurių atstatymas į Ik yra komplikuotas ar nežinoma, kaip atstatyti, irgi yra pateikiami kelis kartus*“). Tokių pavyzdžių nėra daug, ir jie šio žodyno sistemos — kiekvieną žodį pateikti atskirai — negriaus. | Žodžio straipsnio struktūra yra panaši į didžiojo Lietuvių kalbos žodyno žodžio straipsnio struktūrą (skiriasi tik veiksmažodžių redagavimas, kuris panašus į ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“). Reikia priminti tiktai keletą dalykų. 1. Gramatiné žodžių charakteristika yra tokia, kaip ir didžiajame Lietuvių kalbos žodyne, t.y. lotyniškų žodžių santrumpos. 2. Žodžių reikšmės žymimos numeriais, o reikšmių niuansai atskiriami dviem lygiagretėmis (||). Pvz.: mama sf. (2) motina: mg.na mū'ma Zenioje [gydymo budal Vds. || dvi'lekas mė'tultikra mama (labai stambi) Krš. milžti, mėlža, -o... 2. prk. vilioti: gudri kap la-pi|milsti išmilža visku" i[$] sé nis Krš. || traukti, reikalauti: išmilš iš tavi“s visūz gilūs (kortas lošiant) Kr. grybikė sf. (2) vaistų tabletė:... || nuodas: uzdirk tuoké'm pūa:dla: gri-bikis ka-p Suni: [nuskrips kur patuorié Krš... 3. Žodžių kilmė smulkiau nenagrinéjama, pasitenkinama tik nuorodomis lat. sl., germ., hibr., sv. (šiuo atveju nežinoma konkrečiai iš kokios) ir pan. Svetimos kilmės žodžių etimologiju atsisakyta dėl šių priežasčių: pirma, daugumo į šį žodyną dedamų iš kitų kalbų pasiskolintų žodžių kilmė seniai išaiškinta (pvz., E. Frenkelio etimologiniame žodyne, K. Būgos raštuose ir kt.), ir nebėra reikalo tų dalykų karto- - 40 Cnosapb pycckHx HApOjIHLIX TOBODpOB, Bum. I (coer. O. II. ®uaun), p. 8—9. 94 ti, antra, norint išvengti nevienodumų, kaip, pvz., ,,Rusų tarmių žodyne“, kur vieni žodžiai etimologizuojami (appa, bl, X... Kapeabck. poi. II. ardo, Berick, ard -XEDpJIb, HA KOTOpOH mpocyiinBaercsi HeBoAb! ir t.t.), o kiti, taip pat svetimos kilmės, ne (pvz.: apasl MH. ... Bemaza anst NIpoCynIKH JibHa*?..., OHTHMK, a M. CoBnajnejen nuennnoro yabsi, naceku. Monas. Jlur. CCP, 19614* ir t.t.) 4. Į fonetine transkripcija pateiktus tarmės sakinius įterpiami paaiškinamieji, numanomieji, bet kalbėtojo nepasakyti žodžiai rašomi skliaustuose įprasta rašyba. 5. Patarlės, vaizdingieji ir šmaikštieji pasakymai rašomi už stogelio () iliustracijų pabaigoje. Pvz.: gėrimas sm. (1)... “ vi‘ra’ riūški'ma gierima nepamet|buūuobas li'žūve ld-idi'ma|tiokes tuoke:les pri mirsa Pkš. nélaimé sf. (1)... <“ send'm smeftiz dūriesi|jaund'm né-laimie Krš. ir t.t. 6. Frazeologizmai yra pateikiami žodžio straipsnio gale už rombo (>), t.y. jie neskirstomi į idiomas ir metaforinius frazeologizmus, nes daugeliu atvejų sunku nustatyti, ,,kuriai frazeologizmų rūšiai vieną ar kitą frazeologizmą priskirti““**. Skirstymas į idiomas ir frazeologizmus dažnai būna labai subjektyvus, nepabaigiamų ginčų objektas, dėl to nutarta visus frazeologizmus dėti į vieną vietą, žodžio straipsnio gale. Pvz.: makaluoti, -uoja, -avo tr. 1....2. ...d>liežuviū makaluoti plepėti, liežuvauti: sė:nę vai.kės vė'iz |uo jaunūoje la-ksta li':žovė makalu'dama Vds. nésé sf. (1)... 5. ... {an(tnésés labai greitai: krikšti"nas ufn)] nūosis Krš... nosė pakilna geresnė nuotaika: pagi'ri/pakila mu/n] niosi Dr. nėsė nuknemba nusimena, netenka noro: pwlildirbalalé ka'p nieka negū'vali nukné ba nuosi Krš. ir t.t. 7. Kuraiškiai žinoma, rašomos stilistinės charakteristikos, pvz.: arch. (=archaizmas), psn. (= pasenęs žodis, pasenusią sąvoką reiškiąs žodis), iron. (=ironiškas žodis ar pasakymas), prk. (= perkeltinė reikšmė), vig. (=vulgarizmas) ir t.t.; pažymimas vartojimo intensyvumas, pvz.: ret. (=retai), reč. (=rečiau), džn. (=dažniau) ir kt. 8. Reikšmių aiškinimai įvairūs. a) Žodžiai, kurių kitos šaknys ar priesagos negu lk, aiškinami lk atitikmenimis, t.y. sinonimiškai (retai aprašomuoju būdu). Pvz.: naržyties, -os, -ės kraipytis, maivytis: nd-rfi‘ti's tuokūoms jauniioms a tab ga'l PvnR... nérykla sf. (2) mezgykla: Šailū-$* i'r niéri-kla|priner nertiūū' Dr. nerštva sf. (4) įniršis: 028in kūokė nérstva|paga‘ti-u/s] soplieši"tę pū:če|vūikės PvnR. nčėšinas, -a adj. (3%) nešdamasis...irt.t. b) Žodžiai, kurie tarmėje tik kitaip kirčiuojami ar Ik neturi atitikmens, aiškinami aprašomuoju būdu. Pvz.: nébuvélis, -ė smob. (1) kas ilgai kur nebuves: ...kamė tals] si-re/s] sopovieleslatčėję svéti's nė"bovieles PvnR. nykštis sm. (1) pirmasis rankos ar kojos pirštas... nagai sm. pl. (4) 1. toks prietaisas jkritusiems kibirams iš šulinio traukti: kw naga: |viédra nioru istra-ukti Dr. 2. toks linų apdirbimo prietaisas: su tuoké's nagas [linų] gd'lvas nutrd-uka Vrp. narinis, -¢ adj. (2) iš tam tikrų dalių, narių sudėtas: narine: Zumbre' [buvo)/par viduri širdis ū'je Dr ir t.t. c) Reikšmių pastovesni niuansai aiškinami taip, kaip ir žodžių reikšmės, pvz.: nūmonė sf. (1) 1. supratimas:... || pažiūra: ka vėsė tudkuds nū'muonez biito|nebiūto bū"rno Vas. 2 numiškis, -ė adj. (2) savas, tuose namuose gyvenąs: numiškis vai.kis tas Krš. || prie tų namų pripratęs: ta nomė.škę va'rna|veščiū.ko neoskabén Vds; tii: paZinctu/tas numiškis žvirblis|beu':dėgis Dr. ir t.t. e) Frazeologizmai aiškinami Ik žodžių atitikmeni- ‘1 CnoBapb pycckKHx HapOJHBIX TOBODpOB, Bbir. |, p. 271. 12 Ten pat, p. 272. 43 CnoBapb pyCCKHX HapoOJĮHbIX TOBODpOB, Buin. II, p. 298. *“* Lietuvių kalbos žodynas, I (antras leidimas), Vilnius, 1968, p. XII. 95 mis, rečiau aprašomuoju būdu (tuo atveju frazeologizmo komponentai paprastai skiriasi nuo Ik tik kirčiu ar kamienu arba negalima paaiškinti vienu žodžiu). Pvz.: diūderį (dindas) mūšti tinginiauti..., numičn eiti mirti..., audras kėlti šėlti, dūkti..., baudais nueiti likti tik pažadais..., ddvis pryš dėdvį kaip tu man, taip as tau..., gerklę išvefsti labai šūkauti... ir t.t. f) Įvairūs žodžio variantai ne aiškinami, bet nurodomi į būdingesnį, dažniau vartojamą tarmėje žodį. Pvz.: girtitelaitis, -ė adj. (1) žr. girtitelys..., grįžtis sf. (4) zr. grįžčia..., gvilbyti, gvilbo, gvilbė žr. gvalbyti..., gvilbti, -a, -ė žr. gvelbti..., įkandine adv. žr. 1 įkandin..., lūpšena sf. (1) žr. lupsena... ir t.t. g) Veiksmažodiniai daiktavardžiai nurodomi į veiksmažodžius. Pvz.: greibimas sm. (2)—> greibti..., grėvimas sm. (1)->grauti..., gruilijimas sm. (1)—>gruilyti... ir t.t. Kai į šį žodyną veiksmažodis yra nepatekęs, o iš jo padarytasis daiktavardis dėl kirčiavimo skirtumo dedamas, tai toksai žodis aiškinamas aprašomuoju būdu. Pvz.: grébimas sm. (1) traukimas grėbliu į vieną vietą..., griežimas sm. (1) darinėjimas, apipiaustinėjimas (apie daržoves)..., grobimas sm. (1) čiupimas, griebimas... ir t.t. h) Augalų, gyvūnų, ligų pavadinimai aiškinami lk atitikmenimis (jei kita šaknis ar žodžio daryba) ir aprašomuoju būdu (jei skiriasi kirčiu), įrašant skliaustuose lotynišką jų pavadinimą. Pvz.: Iėgerstva sf. (1) gelsvalapė usnis (Circium oleraceum)..., lėndrė sf. (1) nendrė (Phragmites communnis)..., gėžė sf. (1) pilkasis garnys, gęšė (Ardea cinerea)..., girgždėlė sf. (3")...2. toks paukštis, griežlė (Crex crex)..., 2 krudpas (sv.) sm. (2) tokia gerklés liga, krupas (Laryngitis cruposa)... ir t.t. Fonetiné transkripcija Sitame darbe vartojama dabar dialektology priimta kiek supaprastinta fonetiné transkripcija. Atkreiptinas dėmesys į šiuos dalykus: 1. Balsių ilgumas žymimas tašku šalia raidės (ilgųjų balsių viršuje, pusilgių apačioje) visais atvejais, nežiūrint, ar balsis yra kirčiuotas, ar ne. (Kurių-ne-kurių dialektologų atsisakymas žymėti balsio ilgumą, kai tasai kirčiuotas, šiuo atveju netinka, nes tarmės vakarinių šnektų dalis ištaria trumpai tvirtapradiškai kirčiuojamų dvigarsių il, im, in, ir, ul, um, un, ur ir dvibalsio ui pirmuosius sandus, o tvirtagalę priegaidę turintys dvigarsių antrieji sandai m, r taip pat nepailgėja. Pvz.: ilks, išvirsių, sūmtis, Zine, kuila, vaikūitis, varks, Zumbris Krš, Vrp, Dr, Pkš ir t.t.** 2. Lktrumpieji balsiai i, u vakarinėje tarmės dalyje yra kiek paplatėję. Jie rašomi su brūkšneliu apačioje. Pvz.: prasišvi'p|senūtis uo senūtis Krž; brūkni tir uogūma... Dr; nibri|visi šūok|uo ti škandū'la kėli Pkš; kit: tu padari-si[nusmikelni Vrp ir kt. 3. Priebalsių minkštumas žymimas lankeliu viršum raidės, nenorint, kad brūkšnelis ('), kurį daugelis dialektologu pradėjo vartoti savo darbuose, maišytųsi su tvirtapradės priegaidės ženklu. Priebalsių minkštumas prieš priešakinės eilės balsius ir priebalsių grupėje nežymimas, nes čia tarmė nesiskiria nuo 1k. Pvz.: nūliemiem tis mi'Žūs pasieti... Dr, mūrs licbam jirkti-s iš tudkūr ditpa-pu Krs; mi-2é so akutūs]be aku'tūniir vei.slo vésuokii Vas; tap i-sebaisiejau/diva-liu Uzv ir t.t. * Plačiau apie tai žr. Vyt. Vitkauskas, Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė, Lietuvių kalbotyros klausimai, 3, Vilnius, 1960, p. 71. 96 4. Enklizė žymima tik tuo atveju, kai kirtis iš pagrindinio žodžio yra nukeliamas į prielinksnį ar dalelytę. Pvz.: hich mimi ūškvi 's| i dvi savd'iti pri anii iZbirsu Pkš ir t.t. 5. Kadangi visiškai nevartojama didžiųjų raidžių, tai po tikrinio daiktavardžio kiek aukštėliau paskutinės žodžio raidės rašoma žvaigždutė (kad skaitytojams būtų aišku). Pvz.: bli'nda* bd.va lirkeskes | litkie* anuo tievi'ne Vds; tarnavdu liduoFuS* pri_tudé muzika Vrp; parmaka-siju iz daugielu* Vrp; api apste dalikis* ti‘druobuze: Krš. ir t.t. Visur stengiamasi rašyti taip, kaip girdėta tariant, nors kartais susidaro neįprastas žodžių galo priebalsių vaizdas. Kalbos sraute, susidūrus vieno žodžio galo ir kito žodžio pradžios priebalsiams, tarmėje dažniausiai įvyksta priebalsių asimiliacija. Pvz.: tiokez būva vd'rišes Krš numal.ši vi'rus|siet kū[p] pabuéirti Dr.; vėt kara: lauz dūkteri pri mū'rulkat smaks prari"tu (ps.) Dr. ir t.t. Jei visiškai susilieja vieno žodžio galo priebalsis su kito žodžio pradžios priebalsiu, pirmasis parašomas skliaustuose, kad būtų aiški žodžio reikšmė. Pvz.: sėjūdnc margi.nes|kūoje|s]| soské rdoses PvnR; potras toré osté-kte vesa:/m] meta: Vas; ka'[p] par linga vé'izi|maskué pavasaris. .. Dr; duoveniiok jirzapu* o[ž] skuéla Uzv. ir kt. Po kiekvieno tarmiškai, fonetine transkripcija pateikiamo sakinio yra rašoma vietovės santrumpa ir dedamas taškas kablelis (po paskutiniojo sakinio — taškas). Registre žodžiai pateikiami šitaip: a) Žodžiai, forma ir reikšmėmis visiškai sutampą su Ik (turima omenyje ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“) turi pažymą kaip Ik. b) Prie žodžių, forma sutampančių su Ik, bet neturinčių visų jai būdingų reikšmių, parašoma nuoroda, kokias DŽ pateikiamas reikšmes jie turi. Pvz.: alkiiné sf. (1) DŽ 1,3 r. (Tai išeina: tarmėje šis žodis teturi DŽ pateikiamas reikšmes: 1. rankos kaulų sąnara per rankos vidurį... 3. prk. kelio, upės vingis, užsisukimas...) ¢) Vulgaris žodžiai, vartojami daugelyje lietuvių tarmių, t.y. neturį izoglosų, bet dėl suprantamų motyvų neįtraukiami į norminamuosius žodynus, neaiškinami; tik parašoma: kaip ir kitose tarmėse. d) Svetimos kilmės žodžiai, nevartojami ir nevartotini Ik, rašomi laužtiniuose skliaustuose, pateikiant jų reikšmę. Pvz.: [aprubé (sl.) sf. (3?) vienkiemis] e) Jei kokį Ik žodį ar skolinį turi tik tarmės šnektų dalis, tai stengiamasi nurodyti. Pvz.: apvdrtis sm. (1) kaip lk.: Krš, Pkš, Vrp (kitos šnektos turi formą apdrtis); aušra sf. (4) kaip lk.: Dr, Krš, Pkš, Vrp, Vkšn, Užv (PvnR, Vds aušra antrosios kirčiuotės); [staldas (germ.) sm. (2) tvartas: PvnR, Užv, Vds, Vkšn] (kitos šnektos vartoja Žodį kiité || kūtė) ir t.t. MPUHLIMIIBI COCTABJIEHHSI CJIOBAPSI TPYTMINbi TOBOPOB B. BUTKAYCKAC Matepuan ans cJ0Bapsi Tpyrinki roBopor (co6pano 48.000 KapToyek) coGHpaJiC51 B CEBEPO-BOCTOUHBIX AYHHHHHKCKHX TOBOpax (Kypumenait, [lupsonenaii, [TakiuTsiasiit, Bapnyrenait Ilsiyasiickoro paiiona, Bugcomuc, Ykpsutie Kavismeckoro paiiona, Ilasanjsane, Bekiynansii Tsabiusiiickoro paiiona). 7. Leksikos tyrinéjimai 97 OcHnoBHnasl Leb CJI0BApsi -—— CO BCeil BO3MOxXHOHK NOCcJIeJĮOBATE!bHOCTbIO M0Ka3aTb, UeM JIEKCHKA HCCJIejĮVEeMbIX TFOBOPOB OTJIHUAETCS OT JIEKCHKH JIHTEpaTYPHOTO A3bIKA, Y3HATb, KaKHe JĮHMaJIeKTHbIe CJIOBA BOLNIH B JIHTED. ASHIK, B A3bIK XY0XKECTBEHHOH JIHTePATyphl, Kak MOXHO GoJiee IHPOKO MPeACTaBHTh (paseoJOTHIO XHKBON HapoaHoil peur. CnoBapb TaKkKe YTOUHHT H 06JIETUUT HCCeloBaHHe S3biKa TeX JIHTOBCKHX MHcaTeJel, KOTOpble POJAHIHCH HJIH ĄOJITO YKHJIH Ha TEPPUTOPHH 3THX TOBOpOB HJIH HejlaJIeKO OT Hee (Kemaiite, Jlasauny Ilanena, Iarpuiioc Parana, II. Bummnckuc). Kpome toro, cjoBapb NONOJHHT MaTepHaJbl aKaJeMHUECKOTO CJIOBapsl H aTjiaca JIMTOBCKOTO fI3blKa. CnoBapb TJYNNB FOBOPOB MO CYIIECTBY MOXKeT GbiTh auddepeHnabHbII caoBapb. Ha nepsoe MecTo B HEM BbIIBHTAETCS TOT NJIaCT 6a THIICKOIT, JIHTOBCKOII JIEKCHKH, KOTOpHIii JHOO BOCOLIE HEH3BECTEH JIHTOBCKOMY JIHTEP. SA3bIKY, JH60 0 KAKHM-HHOYIb OCOOEHHOCTSM OT Hero OT/HYaeTcs. Kputepnii cpaBHHBaHHsI OHH — JuTepaTypHbiil si3biK. [last caioBapsi 0TOGPaHbl JieKCHUECKHE, cJaoBooOpa3OBATEJILHbIE, aKIEHTValHOHHBIE, CEMAHTHUECKHE JHAJICKTH3MbI. Uro6hl uKTATEJIb MOT MO3HAKOMHTBCS H C TEM INIACTOM JIEKCHKH, KOTOPBIil grygeTcs OOINLHM H Js HCCJeAYEeMbIX TOBOPOB H JĮJISI JIMTED. Si3biKa, K CJIOBApIo npHjaraeTCSi perHCTp, B KOTOPOM IpHBej/ĮeHbI CJOBA, cOmHe ¢ JIHTEDp. S13bIKOM. Ta uacTrb JIEKCHKH HCCJIeJĮVEMbIX TOBOPOB, KOTOpas UeM-HHOY/Įb OT/IHYAeTCs OT JiMTED. fA3bIKa, B CJIOBApe NPUBOAHMTCS GoJiee NMOAPCGHO, C TIpejįJIOXKEHHAMH, a OCTaJbHAS UaCTb — TOJIbKO (HKcHpyeTcs B perncTpe. TakuM 06pasoM Bech CJIOBapb B LEJIOM OXBATbIBaE€T BCIO CHCTEMY 3TOTO apeaJsia TOBOPOB. SANTRUMPOS Dr=Dirvénénai (Juozapava), Šiaulių r. Krš= Kuršėnai, Šiaulių r. Pkš= Paksteliai, Šiaulių r. — PvnR =Pūvandenė (rytinė apylinkės dalis), Kelmės-Telšių r. Rdn=Raudénai, Šiaulių r. (palyginimas). Užv = Ūžventis, Kelmės r. Vds =Vidsodis, Kelmės r. Vkšn= Viekšnėliai, Telšių r. Vrp = Varputėnai, Šiaulių r. Kiti sutrumpinimai kaip „Lietuvių kalbos žodyne“