Šnektų grupės žodyno sudarymo principai

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA ŠNEKTŲ GRUPĖS ŽODYNO SUDARYMO PRINCIPAI V. VITKAUSKAS Keičiantis gyvenimo sąlygoms, kaimui artėjant prie miesto, nykstant senojo kaimo realijoms, stiprėjant literatūrinės kalbos įtakai, daug senų tarmiškų žodžių sparčiai traukiasi iš vartosenos. Stabili tarmių morfologija, sunkiau keičianti fonetika yra plačiai aprašyta ir nagrinėta kapitaliniame Z. Zinkevičiaus veikale „Lietuvių dialektologija“, daugelyje kandidatinių disertacijų, o leksika paprastai aprašinėjama tik tiek, kiek reikalinga anksčiau minėtoms sritims. Leksika yra judriausias kalbos elementas, visada turėjęs ir turis tendenciją kisti kartu su tobulėjančiu ir keičiančiuisi gyvenimu. Ypač tai būdinga dabartiniams laikams. Mūsų kaimo jaunoji karta aktyviai mokosi 1k, visiškai nebežino daugelio anksčiau kaime buvusių populiarių dalykų. Todėl gana abejotina, ar iš dabartinės senosios kaimo kartos, gimusios XIX a. gale ir XX a. pradžioje ir gerai išlaikiusios senąją tarmių leksiką, visą šnektų žodyną, jos leksikos sistemą perims dabartinė jaunoji karta. Užfiksuoti traukiančiosi iš gyvenimo senosios kartos žodžių lobyną, naujų žodžių kūrimo principus darosi aktualu ir būtina. Todėl atsiranda reikalas imti sudarinėti tarminius žodynus, leidžiančius išsamiai išnagrinėti tarmių leksiką, pateikti jos sistemą ar bent dalį kalbos mokslo ir praktikos reikalams, išryškinti žodyninio fondo tikrąją padėtį (tarmiškų žodžių funkcionavimą šnektose, jų keitimąsi, traukimąsi iš vartosenos, naujų atsiradimą ir pan.). Tarminiai žodynai dabar yra čene labiausiai rūpimas dalykas Tarybų Sąjungos ir daugelio šalių leksikografams dialektologams. Ypač jais rūpinasi rusų kalbininkai, kurie šalia 17 tomų literatūrinės kalbos žodyno greitai turės daugiatomį visų rusų tarmių žodyną, bemaž visų Rusijos Federacijos sričių ir kraštų šnektų grupių leksikos rinkinius ir nagrinėjimus, yra jau išleidę net vieno kaimo leksikos kruopščiai parengtą žodyną1. Susipažinus su keliolika įvairių žodynų, jų sudarymo principais (apie tai yra paskelbtas platesnis straipsnis „Tarminių žodynų tipai ir sudarymo principai“ MA Darbuose, A serijoje, t. 2(33), p. 153–170), sumanyta pakalbėti apie lietuvių kalbos vienos kokios šnektų grupės žodyną ir sudarymo principus. Tam reikalui nagrinėtini šie dalykai: 1. Šnektų plotas, bendros izoglosos, kad išryškėtų tarmių bendrumas, artumas, priklausymas vienam arealui. 1 Словарь современного русского народного говора (д. Деулино Рязанской области). Материал собрали и словарь составили: Г. А. Баринова, Г. С. Коготкова, Е. А. Некрасова, И. А. Оссовецкий, В. Б. Силина, К. П. Смолина, под редакцией И. А. Оссовецкого. Москва, 1969, 612 с. 79 2. Žodyno tikslas, kuo šituo darbu siekiama. Ypač atkreiptinas dėmesys į leksikos nykstantįjį sluoksnį, svarbų kalbos istorijai ir šiuo metu jaunosios kartos nebevartojamą. 3. Žodyno tipas, nes nuo jo pasirinkimo priklauso medžiagos išdėstymas, kaupimas, gana margos tarminės leksikos įvertinimas (čia aiškūs keli sluoksniai: bendra visai tautai leksika, specifiški šnektos ar šnektų grupės žodžiai, skoliniai, naujai iš 1k per mokyklas, radiją ir televiziją, teatrą, per iš kitų Lietuvos vietų atvykstančius specialistus į tarmę ateina žodžiai). Visais šiais klausimais ir norima konkrečiai pakalbėti. Žodžiai iš žemaičių šnektų (daugiausia apie Kuršėnus, Vāputenus, Dirvōnėnus ir kt.) prof. J. Balčikonio skatinimu pradėti rinkti nuo 1954 m. Per vasarą būdavo užrašoma po keletą šimtų ir atiduodama Lietuvių kalbos žodyno redakcijai. 1958 m. pradėjus dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute ir važinėjant į ekspedicijas, susikaupė nemaži pietų žemaičių (rytų dūnininkų) tarmės leksikos pluoštai, tapę pamatu sumanytam tarminiam žodynui. Jis, manytina, atspindės ne tik vienos, kompaktiškos tarmės žodyninę sudėtį, bet turės duoti supratimą ir apskritai apie visų žemaičių leksiką, nes šios tarmės žodžiai dažnai vartojami daug kur Žemaičiuose. Tokio žodyno šnektų grupės plotas, iš kurio daugiausia turime medžiagos, būtų šitas: Šiaulių raj. Kuršėnų ir Micaičių apylinkės (svarbesnės gyvenamosios vietos: Kuršėnai, Vārputėnai, Pakšteliai2), Šiaulių raj. Raudėnų apylinkės rytinė dalis (Dirvōnėnai), Kelmės raj. Pašilėnų ir Užvenčio (į vakarus esą kaimai) apylinkės (Vidsodis, Užventis), Telšių raj. Pāvandenės apylinkės pietinė dalis bei Telšių raj. Luōkės apylinkės pietinė dalis (Viekšņaliai). 1. Jų bendros fonetinės ypatybės: a) ie, uo > i·, u·: kī·c, sī·nc, ū·ses, vns. gal. dū·bę(PvnR, Užv, Vds, Vkšn), ži·c, ī·vas, ū·ga, dgs. vard. ū·les (Dr, Krš, Pkš, Vrp). b) Kamieno ir kirčiuotų galūnių ė, o > ie, uo: ūōškā, uōškē·lę, viežę, īemā·u (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), grūobi, žuolē·li, riek, grieb-lī·s (Dr, Krš, Pkš, Vrp). c) Visuotinis kirčio atitraukimas3. d) *tj, *dj > t, d prieš ā: jā·utē·, jā·utē·ms, jā·utē·s, bet jā·učę || jā·učę (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), gaidē·, gai-dē·ms, gaidē·s, bet gai·dže (Dr, Krš, Pkš, Vrp). 2. Fonetinės ypatybės, kurios bendros tik impulsu, bet skiriasi niuansais: a) am, an > ōm, ōn: ō·mžos, sō·mda, kȯ·nd, dō·ngōs (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), um, un:⁴ krūmta, lūmda, žūnc, guñ·din (Dr, Krš, Pkš, Vrp). 2 Šis kaimas pasirinktas dėl to: tai yra Lietuvių kalbos atlaso punktas, vienas iš didesnių kaimų šiaurinėje kuršėniškių dalyje, priklausančioje Papilės valsčiui ir patyrusioje didesnę latvių kalbos įtaką (yra buvę latvių sodybų). 3 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 38–39, 447. Pavyzdžių žr. Vyt. Vitkauskas, Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 3, Vilnius, 1960, p. 62. 80 b) i, u > ę, ǫ: plėks, žėnãu, žlõks, sǫpò (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), i, u⁴: trĩkti, kišì, lùp, sukãu (Dr, Krš, Pkš, Vrp). c) ą, e, i, u ~ on, en, in, un: žõnčes, brẽncte, gri:nčk, skũ:ncte (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), un, en, in, un: drùn.čus, sprẽncti, liñ.c, sũn.čti (Dr, Krš, Pkš, Vrp). d) Vakarinių šnektų nuoseklesnė regresyvinė balsių asimiliacija, o rytinių liečiamas tik balsis e⁵: siẽnes || siẽnes, miẽdžo || miẽdžo, dìrbę, si˙rksę, sù˙mtes, vaikù.ko, vi.ne, žù.ve (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), sẽnis, mielėnų, žėmų, plėpìs (Dr, Krš, Pkš, Vrp). 3. Šių šnektų fonetikos tarpusavio skirtumai: a) Vakarinės šnektos ilgina kirčiuotus kamieno trumpuosius balsius a, e, i, u, o rytinės ne: rã:ste, pė:šte, žė.na, dì.de.les, klõ.va, snũ.kes (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), šàšti, gẽšti, sutìna, žùva (Dr, Krš, Pkš, Vrp). b) Vakarinės ilgina kirčiuotų tvirtagrade priegaide mišriųjų dvigarsių i, u + l, m, n, r ir dvibalsio ui pirmuosius sandus, o rytinės ištaria trumpai: kẽ˙lpa, pɪ˙nte, kù˙mšes, pɔ˙rptelės || pɔ˙rptelės, khù˙mpes, vaikù˙tes (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), žìrnis, pìlks, mìlkis, klùmpe (Dr, Krš, Pkš, Vrp). c) Vakarinės šnektos em, en > ęm, ęn, o rytinės išlaiko sveikus (gal tai gretimų aukštaičių įtaka⁶, nes dažnokai galima išgirsti sakant rìntini˙s, kìntieje, žìntã˙, vartúojini, važù˙sinti ir kt.): pė˙mpe, kė˙mšɔ, dė˙ng, mėŋketelì˙s, bet sė˙nte, sė˙mte, gi˙vė˙nte (PvnR, Užv, Vds, Vkšn), kė˙mpɪ, plenɪp, vė˙ng, den.kți (Dr, Krš, Pkš, Vrp). d) Vakarinės vietoj lk tvirtagradės taria laužtinę priegaidę (gã˙uda, i˙ed, vaikù˙tes, rì˙te, lù˙št PvnR, Užv, Vds, Vkšn), o rytinės tvirtagradę išlaiko, tik ją taria su vos pastebimu lūžiu, kuris panašus į vakarų aukštaičių Šakynos šnektos aprašytąjį lūžį⁷ (vì˙rs, bù˙k, plẽsc, kã˙ula, tvã˙iks Dr, Krš, Pkš, Vrp). e) Tęstinės priegaidės tarimu dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose rytinės šnektos nesiskiria nuo lk⁸, o vakarinės gerokai įvairuoja: mišriuosiuose dvigarsiuose a, e, i, u + m, n, r tęstinės priegaidės spūdis tenka pirmajam sandui (vã˙rks, skɔ˙mbã˙ls || skɔ˙mbals, kẽ˙rp, plì˙nk, sù˙nt, plù˙nkšt PvnR, Užv, Vds, Vkšn), o visais ⁴ Balsiai i, u yra tik šiek tiek paplatinti, neįtempti, bet skiriasi nuo lk trumpųjų i, u. ⁵ Plačiau žr. V. Vitkauskas, Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos šiaurės rytų žemaičių dunininkų tarmėse, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 6, Vilnius, 1963, p. 269—273. ⁶ Taip yra pareiškęs prof. dr. J. Kazlauskas 1970 m. antrojoje sąjunginėje baltistikos konferencijoje. Plg. jo straipsnį „Dėl baltų *ei ir *ō raidos lietuvių žemaičių tarmėse“, „Baltistica“, V(1), p. 32—33. ⁷ A. Laigonaitė, Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės supratimo, „Kalbotyra“, 1, Vilnius, 1958, p. 94; A. Jonaitytė, Šakynos tarmės kirtis ir priegaidė, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 2, Vilnius, 1959, p. 122. ⁸ K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 29. 6. Leksikos tyrinėjimai 81 kitais apie Viekššnalius, rytinėje Pãvandenės apylinkių dalyje tariama per abu sandus (šã̃ks, vẽikte, drãūd, mõils, skãlptė, sėl̃kė), o apie Užventį ir Vidsodį spūdis, rodos, tenka antrajam sandui (sveĩ.k, plãu.p, terãu.nĩ·, plãu.sks „pliauska“), nors kartais ir čia tęstinė priegaidė nutęsiama per abu (vãiks, klãupãs, vẽlk)⁹. f) Vakarinėse šnektose pokirtiniai ilgieji skiemenys tariami su laužtine priegaide: Pãvandenės ir Viekš́nalių apylinkėse beveik nuosekliai (sã·usietė, sãužbė·rõždlė, kūõtrĩ·na ~ Kótryna, bėteni.nkã·ms), o Vidsodžio ir Užvenčio apylinkėse — tik senosiose, ne antrinėse galūnėse ir kai kuriose priesagose: aštu·nuolektãs mė·tãs, kalẽkkiems, plãu.tė·, tievunã·tes, bet: puo saulėgrõndže, saulėkaita, vẽ·rpals, i·sesã·usiejems ir t. t. ¹⁰ Svarbu dar ir tai, kad šios visos šnektos įeina į vieną etnografinę sritį, t. y. čia vienodi pastatai, darbo įrankiai, valgiai, daugelis papročių, prietarų ir kiti etnografiniai dalykai¹¹. Žodyno tikslas Tarmės žodžių rinkimas, tur būt, yra nepabaigiamas darbas. Dabar turima per 48 tūkst. lapelių kartoteka, rodos, turėtų aprėpti visą tarmės žodyninę sudėtį, tačiau, kiekvieną kartą susidūrus su šnektų atstovais, galima išgirsti gana daug anksčiau negirdėtų ir nesitikėtų žodžių. Pavyzdžiui, moterėlė, norėdama charakterizuoti garbanotą mergaitės suvedžiotoją, metė tokį sakinį: tiõks prisišìka garbankrãmis/ uštã·i.si vaĩ.ka. Kiti tarmės atstovai, net tolesnėse vietose neįprasto žodžio garbankrãmis suktai pasiteiravus, jį pakartojo, suprato. Šis darinys, iš pradžių įtartas momento naujadaru, okazionalizmu, dabar jau išrodo ir kiek stabilesniu žodžiu, lengvai sudarytu pagal tarmės dėsnius. Tokių žodžių gali būti ir daugiau. Tai yra vienas iš tarmių leksikos plėtėjimo, didėjimo kelių, nes liaudies asociatyvus mąstymas ir stichiškas žodžių darybos dėsnių suvokimas leidžia greitai sudaryti kokiai ypatybei žymėti naują žodį. Prisimintini čia prof. dr. J. Palionio žodžiai: „... Jie (tarminiai individualizmai. — V. V.), iš vienos pusės, labai gražiai parodo natūraliosios žodžių darybos procesus, o iš antros — visuomet turi potencialios iš okazionalizmų virsti uzualizmais. Pagaliau, visapusiškai neištyrus kokio nors tarminio žodžio paplitimo, nelengva ir nustatyti, ar tas žodis iš tikrųjų yra tarminis individualizmas, okazionalizmas, ar plačiau vartojamas“¹². Kitas nežinomų žodžių „aruodas“ yra užmirštami, iš vartosenos traukiąsi žodžiai. Jaunajai kartai dabar linkstant prie lk, mažėjant kaimo gyventojų skaičiui, daugelis tarmei būdingų žodžių ima įgauti dubletus iš lk. Jie imami vartoti vis dažniau, ir net visiškai išstumiami senieji tarmės žodžiai¹³. Nepa- 9 Šia tema yra išspausdintas „Baltisticos“ VI(2) knygoje (p. 167—172) platesnis straipsnis „Dėl tęstinės priegaidės spūdžio vietos dvisgariuose (kuriuose-ne-kuriuose žemaičių šnektose)“. 10 Apie rytinėje šnektoje pasitaikančią antrinę tvirtapradę priegaidę žr. Vyt. Vitkauskas, Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 3, Vilnius, 1960, p. 67—68. 11 Ypač čia naudingas yra P. Višinskio straipsnis „Antropologinė žemaičių charakteristika“, kur ypač daug faktų yra iš Užvenčio apylinkių (žr. P. Višinskis, Raštai, Vilnius, 1964, p. 129—234). 12 J. Palionis (rec.)— „Baltistica“, V(2), Vilnius, 1969, p. 202. 13 Įdomumo dėlei pateiktinas toks atsitikimas. Pakuršėnyje vienai 19 metų mergaitei paeržinti (jos palaukėje laukė mylimasis vestis į šokius) buvo senelės pasakyta: ai.kltãva prei.kšãs lą·uk. Ši, nemaž nežinėjusi, nesiokiota, atsakė: ne, an.c krĩ·vckis*! Jai jau prieš ką ne meiluzis, bet pavardė! O tokių atsitikimų yra labai daug, ir dar juokingesnių. 82 laikomi lk, mokyklos, senieji dialektizmai nyksta, ir tik daugiau įsikalbėjus su vyresniaisiais, 70—80 metų šnektų atstovais, jie nejutčiomis pasako, pavartoja iš aktyviosios vartosenos beveik išėjusių žodžių, kuriuos tarsi atkasa iš užmaršties. 1969 m. vasarą tokių pavyzdžių buvo užrašyta labai daug. Pvz.: gyventuvė „gyvenamoji vieta, ūkis“ Vkšn, pastovai „ūkio pastatai“ Dr, Pkš, prygnybenti „prispausti, prilenkti“ PvnR, gramanitas „grumstas“ Vds, Vkšn, gribišauti „vogčioti“, grikuzikė „kryk­lė“ PvnR, Užv, grumõžas „apdaužytas koks daiktas“ Dr, grūtis „dviесе supančioti arkliai“ Vkšn, gūmūriuoti „glemžti į kesulą“ Dr, gurgždas „miškinis skudutis“ Dr, ištikrai „tikrai“ Krš, įmainais „pasikeičiant“ Dr, išžiova „išsižiojęlis“ Vkšn, ižti „trūkinėti“ PvnR, Vkšn, jovalinis „skiriąs pelus nuo grūdų“ (apie kuliamąją)“ PvnR, Vkšn, kaitrėti „darytis kaitru“ PvnR, Vkšn, frazeologizmas kálkais eiti „tvirkti, pasileisti“ Dr, kaslioti „kasinėti“ PvnR, Užv, keperėža „toks trišakas vaikų žaidimų medis“ PvnR, Užv, kerštyjimas „keršijimas“ Dr, kybinėtis „po truputį erzintis, kirkintis“ Užv, kiltas „audeklas iš pašukų“ Užv, kitūmenė „kiti žmonės“ Dr, atsikūnėti „atsitokėti“ Dr, Užv, krūcysta „vagiliavimas“ Vds, palūpėti „gauti naudos“ Dr ir t.t., ir t.t. Kartais iš tokių užrašymų, iš užmaršties atgaivintų faktų net galima susidaryti vaizdą apie daug didesnį kai kurių žemaitiškų žodžių arealą. Pvz., Pãvandenės ir Viekšnãlių apylinkėse užrašytas žodis perėnė „pirtis“ (dabar bemaž visuotinai vartojamas žodis pirtis), tose pat apylinkėse ir į šiaurę nuo Kuršėnų esančiame Rekčių kaime būdvardis smagūs „sunkus“: smagė žõnčės PvnR, vėkė smagė [vėtomi] tuoli-lėk Vkšn, diel parduosa linā-sunkesnį smagės-ni Pkš ir t.t. Užrašyti, pateikti kalbos mokslui kuo daugiau tokių žodžių, dar neseniai visuotinai vartotų ir dėl susidariusių aplinkybių traukiančiųsi ir net pasitraukusių iš vartosenos, bet užsilikusių senųjų tarmės atstovų atmintyje, ir yra vienas iš šio žodyno tikslų. Žinoma, šis žodyno bruožas nėra pagrindinis. Juo siekiama kiek galint išsamiau pateikti vienos tarmės būdingąją leksiką, apibendrinti keliolika metų dirbtą leksikologo ir leksikografo darbą¹⁴. Tokiu šnektų grupės žodynu siekiama: 1. Atskleisti vietos žmonių istoriją, buitį, papročius, liaudies poezijos bruožus, nes tai rodo beveik kiekviename šio žodyno kartotekos lapelyje užrašyti sakiniai apie įvairius tų apylinkių įvykius, papročius (į tai kreipiamas ypač didelis dėmesys), apie darbus ir darbo įrankius, apie valstiečių pastatus, aplinką ir pan. Be to, turima užrašytų nemaža dainų, pasakų, liaudies pasakojimų ištraukų, piršlių oracijų. Tos medžiagos didesnę dalį stengiamasi įdėti į šį žodyną. 14 Gali kilti klausimas: visų tarmių, šnektų, šnektelių leksika dedama į didįjį Lietuvių kalbos žodyną, tai kam dar atskirų tarmių žodynas reikalingas. Didžiojo žodyno yra visai kiti interesai ir tikslai, specifiški žodžių pateikimo principai, pagaliau visa ten dedama medžiaga yra atstojama į lk, dažnai nevengianti terminų formų išversti, pakeisti lk formomis (apie tai minima recenzijose, žr. K. Vosylutė, Vyt. Vitkauskas, Akademinio Lietuvių kalbos žodyno naujas tomas, „Pergalė“, 1967, Nr. 1, p. 163; Vyt. Būda, Naujas leidimas, „Pergalė“, 1969, Nr. 3, p. 172). Be to, didžiajam Lietuvių kalbos žodynui negali rūpėti vienos kokios tarmės ar šnektos visuma; ten iš tarmių imama tik tai, kas įdomu, svarbu kalbos mokslui, naudinga žodyno straipsnio struktūrai, jos visumai ar pan. Susidaryti kokios nors vienos tarmės leksikos sistemos vaizdą yra labai keblu. Ir ne visus tarmės žodžius didžiojo žodyno redakcija gali turėti. Sutelk us dėmesį į apibrėžtą tarmių plotą, galima nuodugniau surinkti tarminę leksiką ir ją pateikti. 6* 83 2. Kiek galima išsamiau palyginti tarmės leksiką su lk, nustatyti jų skirtumus. Kiekvienas tarmės žodis lyginamas su lk formomis ir žiūrima, kuo jo vartosena ir tarimas skiriasi nuo lk (tas skirtumas pirmiausia ir užfiksuojamas tarm in iame žodyne). Lyginama ne tiktai su „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, bet ir su kitais norminamaisiais žodynais (pvz.: „Lietuvių rašomosios kalbos žodynu“ I–V, Heidelberg, 1932–1968, „Lietuvių-latvių kalbų žodynu“, Ryga, 1964 ir kt.), bet dar ir su didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu ir jo kartoteka. 3. Iškelti, kurie tarmės žodžiai (jie gali būti būdingi ir gretimoms tarmėms) yra įėję į lk, nes pasidomėjus kai kurių žodžių geografija, pasirodė, kad lk iš tos ir gretimų tarmių turi pasiemusi ne vieną žodį, pavyzdžiui, alkū́ s „greit išalkstas“, amžininkas, -ė „ilgai tvėrias, laikȧsis“, apyvoka „ruoša“, atvejis, audra, augmuo „votis, auglys“, kaūkas „aitvaras, tokia namų dvasia“, márkšytis „mirksčioti“, pražūsti „prapuldyti“, pūgāls, vežėti ir kt. Nustatyti tokių į lk iš atskirų tarmių atėjusių žodžių kilmę yra gana nelengva, nes šiuo atveju reikia nustatinėti žodžių geografiją iš įvairių, kartais gana prieštaringų šaltinių. Kai kuriuos iš tų žodžių ima vartoti, be lk, ir daug tarmių, todėl čia reikia būti labai atsargiam ir dėti tik tuos žodžius, kurių arealas yra visiškai aiškus (apima tik dalį kokių tarmių) ir kurie iš senovės nežinomi svarbiausioms lk požiūriu, didžiausioms aukštaičių tarmėms. 4. Pateikti daug liaudies kalbos frazeologijos. Į frazeologizmus čia kreipiamas labai didelis dėmesys; jų dalis jau anksčiau buvo tvarkyta ir skelbta „Kalbos kultūros“ sąsiuviniuose16. 5. Padėti tikslinti ir lyginti su liaudies kalba iš to ar netolimo žemaičių tarmių ploto kilusių rašytojų — Žemaitės17, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos, P. Višinskio — raštų leksiką, konstrukcijas, žodžių formas. O kad toks tikslinimas ir lyginimas reikalingas, labai akivaizdžiai yra parodęs A. Šešgėlis, tyrinėdamas Žemaitės raštų tekstologinius klausimus18. Jis, pvz., nurodo atvejus, kai iš Žemaitės pavartotų žodžių ir konstrukcijų pastyroti, ropštis, užmigęs, ryžintis, iš pažemės, ana vaikas ir t. t. atsirasdavo ir kartais dar tebeatsiranda: pastovėti, lipti, užmigti, vyrintis, iš po žemės, ana vaikos ir kt. Tokių tekstologinių netikslumų iš Žemaitės raštų patenka net į didįjį Lietuvių kalbos žodyną, pvz., būsią19 (= būsis, t. y. apsimeta, dedasi), kviekšti20 (= kvėkšti) ir kt. Tas pats būsis netiksliai suprastas ir Lazdynų Pelėdos raštų leidėjų21. Žinoma, tai nėra kokie nors probleminiai dalykai, tačiau ir tuo šis tarminis žodynas galės padėti teisingiau tvarkyti mūsų literatūrinį palikimą. 6. Papildyti Lietuvių kalbos žodyną ir Lietuvių kalbos atlasą. Iš šio tarmių ploto užrašyti žodžiai, bent iš pradžių, kai dar nemanyta rašyti tarminio žodyno, būdavo atiduodami didžiajam Lietuvių kalbos žodynui. Vėliau 15 Gal neatsitiktinai lk pirmoji šį žodį yra pavartojusi Žemaitė, žr. J. Balčikonis, Žemaitės kalba, „Tiesa“, 1945.VI.12. (Nr. 135). 16 „Kalbos kultūra“, 6, 54–67; „Kalbos kultūra“, 9, 67–78; „Kalbos kultūra“, 11, 78–90; „Kalbos kultūra“, 12, 69–82. 17 Remiantis šio žodyno medžiaga, panagrinėta Žemaitės raštų leksikos tarminė priklausomybė autoriaus straipsnyje „Kelios pastabos dėl Žemaitės raštų kalbos“ (jis pasiūlytas „Literatūrai ir kalbai“). 18 A. Šešgėlis, Žemaitės raštų tekstologiniai klausimai, Vilnius, 1968, p. 114, 133–135. 19 Lietuvių kalbos žodynas, I (antras leidimas), Vilnius, 1968, p. 1209. 20 Lietuvių kalbos žodynas, VI, Vilnius, 1962, p. 1084. 21 V. Vitkauskas, Dėl vienos Lazdynų Pelėdos raštų kalbos smulkmenos, „Kalbos kultūra“, 8, Vilnius, 1965, p. 17. 84 dažnai dalis žodžių (pvz., cidabr- šaknies vediniai, leisti visi lapeliai ir kt.) būdavo nurašomi didžiojo žodyno kartotekai, kai trūkdavo medžiagos kokiam žodžiui ar žodžio reikšmei. Šitaip Lietuvių kalbos žodyne atsirado žodžių, kurie žymimi tik šio tarminio žodyno santrumpomis, pvz.: agrastynė „agrastų uogienė“, aižinėti „skilinėti“, ančgulu „prisispyrus, prisigulus“, ančkerta „tam tikras javų užkirtimas“, antiena „anties mėsa“, apolas „apvalus“, apolbūrnıs „kas apvalaus veido“, atškins-talas „atskiedimas“, lamargai „bildint, tratant (apie važiavimą)“, lengvinybė „lengvumas“, liurškimas „plepėjimas“, melagystė „melagystė“, maurynas „vieta, kur daug maurų“, mažkraujystė „mažakraujystė“, mėginimas „mėginimas“, sumėikimas „sugebėjimas“, sumėikti „sugebėti“, meisgalys „mėsgalys“, meisinė „mėsinė“, meisinėti „mėsinėti“, meklioti „mikčioti“, nūrudiniai „apyrudeniu“ ir t.t. Be to, šio tarminio žodyno kartotekoje yra žodžių, kurių nėra didžiojo Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje (ir, žinoma, išėjusiuose jo tomuose), pvz.: agūninti „barstyti, tepti aguonomis“, akyveiza „akivaizda“, apgaulystė „apgaulė“, apyápstis „apstrokas, platokas“, apyškinstis „skystokas“, apyžleiba „apčiuopomis“, arklėna (arklėna) „arklio mėsa“, gembininkas „tokia senoviška drabužių pakaba“, ginšlinis „sudžiūvėlis“, ginšlinti „eiti, stiplinti“, ginšlys, -ė „kas sudžiūvęs“, gyvolūtis „gyvuliukas“, gromantas „grumstas“, grybikė „vaistų tabletė“, grobinis „nuo žarnų nuvalytas“, gruilijimas „nedailus kirpimas“, gružybė „trapumas“, gurbyti „žudyti“, įnumauti „būti įnamu“, išdykystė „išdykimas“, išdžiūtrietis „kas sudžiūvęs“, išžargaus „skubant, išsizerigus (eiti)“, jovalinūotas „jovalu išteptas“, kartelýne „kartėlių, metelių arbata“, kirmingas „turis daug kirmėlių“ ir t. t. Didžiojo Lietuvių kalbos žodyno tekstų rengėjai galės teisingiau atstatinėti į lk tarmines formas ir išvengti dabar jame pasitaikančių nenuoseklumų, kai, pvz., iš tarmės ti· (~ tiė), ė·je || ā·je (~ ėjo), turū || torō (~ turū), tujau || (~ tujaū) padaroma tę (pagal rytų lietuvių ti· ~ tė), ėjo, turiū, tuojau ir t.t. Tai gal atsitiktiniai nelygumai, neapsižiūrėjimai, betgi ir tai bus ne pro šalį, jei didžiojo Žodyno rengėjams šiuo tarminiu žodynu bus atkreiptas dėmesys į kuriuos-ne-kuriuos šios ir gretimų žemaičių tarmių žodžių ir formų atstatinėjimo į lk klausimus. Naudingos medžiagos šiame darbe galima rasti ir Lietuvių kalbos atlasui, ypač rengiant sintaksės, fonetikos, morfologijos skyrius, nes atsakymai į atlaso medžiagos rinkimo programos klausimus iš tų vietų dažnai nėra išsamūs dėl riboto ekspedicijos laiko, programos klausimų platumo ar jų nesupratimo ir jaunų medžiagos rinkėjų nepatyrimo ir pan. Šiame žodyne visi tarmės faktai yra kiek galint kruopščiau patikrinti, — dedami tik tie sakiniai, kur nėra kokių nors prieštaravimų, nenuoseklumų, nenuklausytų garsų. Taigi reikia tikėtis, kad šis tarminis žodynas bus naudingas ir mokslui, ir praktikai, parodys liaudies gyvosios kalbos turtus, padės geriau susipažinti su vienos ne tokios jau mažutės mūsų tarmės leksika. Apie šio žodyno tipą Šnektų grupės žodynas šiuo atveju teigiama esąs įmanomas diferenci­nis. Kodėl? I. Osoveckis yra rašęs, kad „žodyno tipą nulemia tas aspektas, kuriuo bus nagrinėjama ir žodyne pateikiama kalbinė medžiaga“²². Šio žodyno tikslas yra parodyti pačią 22 И. А. Оссовецкий, О составлении региональных словарей (Некоторые вопросы русской лексикографии), „Вопросы языкознания“, 1961, № 4, p. 77. 85 būdingąją tarmės leksiką, kurios pirmiausia ir reikia kalbos mokslui. Tiek mūsų tiriamoji tarmė, tiek kitos negali (bent šiuo metu) būti laikomos uždarais kalbiniais vienetais: visos jos yra ypač susijusios su lk ir iš dalies su gretimomis tarmėmis, todėl nustatyti tarminio žodyno apimtį ir ribas yra sunku, nes iš lk į kiekvieną tarmę per mokyklą, radiją, televiziją, laikraščius plūste plūsta visai naujų žodžių, dar neseniai visiškai nevartotų tarmėje. Pasirinktas toks tikslas: parodyti, išryškinti tą baltiškos, lietuviškos leksikos sluoksnį, kuris nežinomas lk ar kuo nors skiriasi nuo jos, nepaskandinti būdingųjų tarmės žodžių bendroje visos tautos leksikoje, pakankamai gerai pateikiamoje ir paaiškinamoje norminiuose lietuvių kalbos žodynuose. Taigi jame išryškinama specifinė tarmės leksika. (Neatsižvelgiama, ar kitos tarmės, šnektos ir šnektelės turi tokį pat žodį, ar ne. Imamas tik vienas lyginimo kriterijus — literatūrinė kalba.) Nusistačius tokį žodyno tipą, tuoj pat iškyla žodžių atrankos klausimas. Šnektų grupės žodynui dėl anksčiau išdėstytų minčių atrenkami šitokie tarmės žodžiai. 1. Visi lietuviški žodžiai, turį kitokią šaknį, negu lk, taip pat tie, kurie paprastai vartojami tik vieno kito iš Žemaičių kilusio rašytojo kūriniuose, o norminiuose žodynuose pateikiami su pažyma žem., t.y. kvalifikuojami kaip siauri, žemaičiams būdingi dialektizmai. Pvz.: aldija (áldija) „erdvi patalpa“, apvaža „nesišlykštėjimas“, apvažūs „nesišlykštis“, ármijos „bedugnė“, aržūs „smarkus“, beñgti „baigti“, blėrbinas „platus, dukslus drabužis“, cyrulỹs „vieversys“, dėinauti „merginti“, dujà „smulkus lietus“, dujóti „smulkiai lynoti“, gėžė „pilkasis garnys“, gurlùs „riebus“, indėvė „kažkokia pikta dvasia“, káisti „grandyt(i)“, kastinỹs „iš rūgščios grietinės taisomas žemaičių valgis“, káupa „rogių skersinis, kalamas ant stipinų“, kérna „menkas žmogus“, krùmė „gyvatės, rupūžės, silkės galva“; makaulė“, krùpė (krùpis) „rupūžė“, krasnà (kresnà) „spigas“, kùlỹs „(girnų) akmuo“, išlėžti „nuvytus išgul(t)i“, liepėlė „toks panagės pūlinys“, lyžinties „melikauti“, maigùs „linkęs į miegą“, nàgãzis (nàkažis) „menkas koks gyvulys“, nážyties „maivytis“, niòkti „begti; vyti, ginti“, pàitvėties „peikėtis“, rabėi „krebždėti“, rėis „randas“, stėgti „stengti, rūpinti“, vàrštas „vasarojus“, žiùžis „susuktas smūgiui drabužis“ ir kt. 2. Tie lk vartojami, norminamųjų žodynų nelaikomi dialektizmais žodžiai, kurie į ją dažniausiai yra atėję iš Valančiaus, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos ir kitų iš to krašto kilusių rašytojų raštų. Pvz.: alkùs „greitai išalkęs“, ašvienis „darbinis arklys“, katėti „kudakuoti, plepėti“, nùlanka (lk niùolanka) „pagerbimo, nusilenkimo reikalaująs žmogus“, prãmonė „pramoga; prasiman ymas“, vešùs „vešlus“, žãgas „stirta“ ir kt. Šios grupės žodžiai lk palyginti retai vartojami, turi aiškią izoglosą, apimančią šiaurės vakarų Lietuvos dalį, todėl įtrauktini į tarmės žodyną. Tačiau yra nemaža grupė žodžių, kurie tvirtai įėjo į lk (tikriausiai irgi per minėtų rašytojų raštus), bet taip pat turi aiškią izoglosą — žemaičių šnektų dalį ir artimesnes aukštaičių vietas. Pvz.: atvėjis, ménkė, áudra (lk dažniausiai vartojama audrà), ýda (miestuose mėgstama iškreipti šį kirčiavimą sakant ydà), fūgà, skárda, šiáurė23 ir kt. Gal ir ginčytinas yra noras šitokius žodžius dėti į tarminį žodyną, bet jie šioje tarmėje ir jos kaimynėse yra vartojami iš tradicijos nuo amžių (ne išmokti), išlaikę senovišką 23 Apie kai kurių tokių žodžių ginčijamus arealus žr. J. Kazlauskas (rec.), „Baltistica“, VI(2), Vilnius, 1968, p. 326. 86 tradicinį kirčiavimą, turi savo frazeologiją ir pan. Nors tie minėti pavyzdžiai, F. Filino žodžiais tariant, yra dialektizmai tik pagal savo kilmę, bet ne pagal vartojimą24, tačiau, matydami, kad juos lk yra atidavusios tam tikros tarmės, kad jų arealas apima tik dalį lietuvių kalbos ploto, manytume esant reikalinga tokius žodžius įtraukti į šį diferencialinį tarmės žodyną. Be to, tie žodžiai yra daugiau ar mažiau išlaikę apibrėžtus vartojimo arealus iki mūsų dienų (vartojami už dabar žinomų arealų ribų tik inteligentų ar lk kiek daugiau mokančių tarmės atstovų), o lk požiūriu jie yra iš kitų tarmių į lk atėjusių žodžių sinonimai. Pvz.: vėtra – audra (ar audrà), žiūrėti – veiz-(d)ėti, sąmanos – kiminai, pelūnai – mėtelės ir t.t.25 Jei kokio nors žodžio geografija kiek išeina iš žemaičių tarmės ribų, tai neturėtų nieko nulemti. Tarmių sąveika yra kasdienis dalykas, vykęs ne tiktai vakar ar užvakar. Todėl jeigu kartais kokį žemaitišką žodį turi Žagarės, Šakynos, Joniškio (ten galima išgirsti net „tipiškiausius“ žemaitiškus žodžius kailys „gim̃ akmuo“ ir krūpis „rupūžė“) ar net Kräkių šnektos (t. y. senosios Žemaičių kunigaikštystės plotai), jis vis dėlto yra įtrauktinas į diferencinį tarminį žodyną. Taip šiuo atveju ir daroma. Kartais dėl medžiagos stokos gali ir nepavykti nustatyti visiškai tikslaus tokių žodžių arealo, bet, įdėti į šį žodyną, jie atkreiptų leksikologų dėmesį, ir bendromis jėgomis jų geografija galės būti patikslinta. Apie įvairių, sunkiai išaiškinamų dialektizmų dėjimą į diferencinį tarminį žodyną F. Filino gana įdomiai yra pasakyta: „Visais atvejais, kai abejojama, ar žodis yra dialektizmas, ar visos tautos vartojamas, arba kai sunku nustatyti, kad jis dialektizmas, toks žodis dėtinas į Žodyną“26. 3. Svetimos kilmės, bet lk įsigalėjusių žodžių tarminiai variantai. Pvz.: ablius „oblius“, agurklas „agurkas“, amatininkas „amatininkas“, būlbė „bulvė“, krūopai „kruopos“, kādrylius „kadrilius“, kanāpis „kanapė“, mörkas „morka“, nastürkas „nasturta“, pūdas „pūdas“27, pūndas „pūdas“, uōstai „ūsai“ ir t.t. Atsargiai įtraukiamos ir visuotinai tarmės atstovų vartojamos senesnių tarptautinių žodžių tarminės formos, turinčios savo izoglosą. Dažniausiai tai įvairių ligų, įrankių dalių, mechanizmų pavadinimai ir pan., pvz.: krūopas „tokia gerklės liga, smaugai“, legulėktorius „plūgo dalis“, mašyna „kuliamosji“ ir kt. 4. Tarmės specifinės žodžių darybos formos, skirtingos nuo lk: a) priesagų vediniai: kiaulėna (kiaulėna) „kiaulės mėsa“, ožkėna (ožkėna) „ožkos mėsa“, blakstėnas „blakstiena“, balžėnas „balžienas“, kālvėnė „kalvio žmona“, karalėnė „karalienė“, grybikė „vaistų tabletė“, mergikė „paaugusi mergaitė“, duonynė „duonos prit rupintas valgis; duonienė“ setinynė „griežčių, setinių sriuba“, žirnynė „žirnių sriuba“, cūpsena „cypimas“, eisena (ešena) „ėjimo būdas, eigastis“, lēksena „lėkimas, bėgimas“, pilvūžas „pilvūzas“, vėpeza (vėpiza) „išsižiojęlis, plepys“, jaunystà „jaunystė“, mažystà „vaikystė“, pākaroklis „pakaruoklis“, ātžindoklis „atžinduolis“, vaikūitis „vaikelis“, žvėrūtis „žvėriukas“, paukštūtis „paukščiukas“, karūmenė „kariuomenė“, didūmenė „did(u)omenė“, sausūlis „saus uolis“, aguonīnas „aguonomis nubars-tytas“, ālinas (alinūotas) „aluotas“, smiltīnas (smiltinūotas) „smėliuotas“, žēminas 24 Ф. П. Филин, Проект „Словаря русских народных говоров“, Москва — Ленин-град, 1961, р. 23. 25 Plg. A. Lyberis, Lietuvių kalbos sinonimų žodynas, Kaunas, 1961. 26 Ф. П. Филин, ten pat, р. 139. 27 Sutrumpinta, tur būt, todėl, kad nesutaptų su žodžiu pū̃~puodas. 87 (žeminiuotas) „žemėtas“, tuštitelės (tuštitelaitis) „visai tuščias“, jaunitelės (jaunite-laitis) „visai jaunas“, kastinys „kaste kastas“, mintinys „minte mintas“, aštuoniò-leka „aštuoniolika“, šešiòleka „šešiolika“, aštuoniòlektas „aštuonioliktas“, šešiò-lektas „šešioliktas“, dùlenti „eiti, dulinti“, kiaušenti „eiti, kiaušinti“, juokuoti „juo-kauti“, mėgenti „mėginti“ ir t.t.; b) priešdėlių vediniai: ántburba „ant ledo užšalęs vanduo“, áṅčgalis „užgalis“, áṅčgalinis „prisispyrūs spaudžias dirbti“, áṅčvalkas (aṅčvalktis, aṅčvalktys) „užvalkalas“, nùšasa „kas nusašęs“, nùvalka „valkata“, nùdarbė „galėjimas atlikti darbą; atidirbimas“, nùmonė „supratimas; protas“, nùkra-tos „pakulų kritėsiai“, nùdarbūs „tinkamas dirbti“, prýduris „vieta prie durų“, prýe-dis „privalgymas“, prýkabe (prykabė) „priekabė“, prýkletis „priekletis“, prýša-kinis „priešakinis“, prýštarauti „prieštarauti“ ir t.t.; c) kito formanto dariniai: išilguõ (išilgu) „išilgai“, padienuõ „padieniui“, pamėčiuõ „pamėčiui“, pa(v)andeniuõ „pavan-deniui“, dabarčiuo (dabarčiuo) „dabar“, dvijuõ „dviese“, keliuõ „keliese“, kuriuõ „kur, kaip“, šiòkie „paprastą dieną“ ir t.t.; d) kito darybinio kamieno formos: ausė „ausis“, ántė „antis“, klėtė „klėtis“, nósė „nosis“, išėitė „išeitis“, kalčià „kaltė“, kerčia „kertė“, verčia „vertė“, jūrė „jūra“, girė „giria“, skrynė (skrynė) „skrynia“, pietai „pietūs“, ákmenas „akmuo“, kūrtas „kurčias“, rūgštas „rūgštus“, sūras „sūrus“, šviežūs „šviežias“, liūdnūs „liūdnas“, lengvū̄s „lengvas“ ir t.t.; e) kito skaičiaus žodžiai: slógos „sloga“, šakė „šakės“, mètas „metai“ ir kt. 5. Formos su tam tikrais šaknies ar kamieno fonetiniais pakitimais, kurie nepa-aiškinami dėsn­ingais tarmės balsių ir priebalsių išvirtimais. Pvz.: nèkas „niekas“, nèkšas „kas nerimtas, niekais užsiiminėja“, nupėpti „nupiepti“, lytùs „lietus“, mýlas „mielas“, naujynà „naujiena“, prýdas „priedas“, prýš „prieš“²⁸, numai „namai“, nùmas „namas“, numšargas „namus prižiūrintis žmogus“, mùno „mano“, muniškis „maniškis“, mùnas, munóji „manasis, manoji“²⁹, kýbinti „kibinti“, akýplėša „aki-plėša“, torà „tvora“, nakóti „nakvoti“, apolùs (āpolas) „apvalus“, apártis „apvartis“, jėibė „išdaiga“, jėibininkas „išdaigininkas“, apýrudinis „laikas apie rudenį“, kóṗti (kóṗti) „kuopti, valyti“, gráuti „griauti“, srūbčioti „sriūbčioti“, rogsóti „riogsoti“, ginšla „gysla“, skinstas „skystas“, skinstalas „skystalas“, kningà „knyga“, trīnis „trys“, gunžys „gūžys“, klėbys „glėbys“, glegeti „klegėti“, kerėbla „kerėpla“, baržà „barzda“, lizàs „lizdas“, bezėti „bezdėti“ ir t.t. 6. Kitaip kirčiuojami žodžiai, kirčiavimo variantai: a) atskiri žodžiai, pvz.: akėčios (3) — 1k (1), akūotas (3) — 1k (1), aušrà (2) — 1k (4), ganyklà (4) — 1k (2), giltinė (1) — 1k giltinė (3ª), gývybė (1) — 1k gyvybė (1), nèbuvėlis (1) — 1k nebuvėlis (1), pãdegėlis (1) — 1k padėgėlis (1), kelnės (2) — 1k kél nės (1), metinė (metinės) (2) — 1k metinės (1), nykštis (1) — 1k nykštys (3), dauginti — 1k dauginti, kalbinti — 1k kalbinti, telžti — 1k telžti, šokinėti — 1k šokinėti, sproginėti — 1k sproginėti ir t.t.; b) priesagų vediniai: -ýnas (3) — 1k (1): avėtýnas (3), beržýnas (3), žabarýnas (3), žvyrýnas (3); -ėjas, -ėja (3) — 1k (1): audėja (3), milžėja (3), piovėjas, -à (3), šokėjas, -à (3); -ienà (3) — 1k -iena (1): avižienà (3), kvietienà (3), miežienà (3); iš dviskieme- 28 Plg. Raudėnų, Tryškių ir kt. šiaurės žemaičių (dounininkų): lì·tòs, mì·ls, náujì·na, prì·dà, prì·š ir t.t. 29 Apie mun-, num- šaknį žr. J. Lebedys, V. Urbutis, Du žemaitiški XVIII a. vidurio laiš-kai, „Baltistica“, IV(2), Vilnius, 1968, p. 301; B. Vanagienė ir V. Vitkauskas, Dėl žemaičių mun- ir num-, „Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai“ (Lietuvių kalbotyros klausimai 11), Vilnius, 1969, p. 211–217. 88 nių tvirtapradės šaknies būtojo kartinio laiko ė- ir o- kamienų veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai su priesaga -imas: audimas, augimas, brėžimas, gėlimas, kandimas, milžimas, tėžimas, tėvėrimas, žindymas30 (lk tai antrosios kirčiuotės daiktavardžiai). 7. Kita, tik tarmei būdingą reikšmę turintys žodžiai. Pvz.: brėkšti „temti“, gerbti „rengti, tvarkyti“, gróbas „žarna“, gūdas „rytų aukštaitis“, irklas „laivelis“, išeiga „išėjimas iš namų pasilinks minti“, ištisas „ilgas“, kāblis „plūgo dalis branktui įkabinti“, kaīmpas „arklio kinkomais lankas; pintinės lankas“, kamštis „į skuduriuką įdėta saldi mase vaikui čiulpti“, kiäutas „(riešuto) lukštas“, krōkti „verkti“, kroklys „verksnys“, mūlkis „staklių skersinis, per kurį riečiasi audeklas“, mūšis „kirtis, smūgis; pėstynės“, ō „nes“, žmogžudys „žmonių, žmogaus kankintojas“, žūdyti „kankinti“ ir t.t. Būna ir tokių žodžių, kurie pažįstami ir lk, ir tarmėje, bet lk, lyginant su tarme, neturi visų jo reikšmių. Remiantis „Rusų tarmių žodyno“ pavyzdžiu31, tokiu atveju šiame žodyne pateikiamos tiktai tos žodžio reikšmės, kurių neturi lk. Pvz.: alsuoti, -uoja, -avo tr. prk. prisik isus, prisigulus pasakoti: ànā mūn alsū·|ka alsū·|mūn ne galvūo|ne ū·degūo Krs... apačia sf. (3ᵇ) duonkepės krosnies padas: apačė i·kai·ta|kęšk [duoną] kēpk Vds... kelmas sm. (3) toks keiksmas, velnias: je viōki·eu· padīs atuōma|būs ke·lms Dr; ãik puō kelmūn tiōks mō·ndrōs PvnR... gyvas kelmas „daugybė“: jāu kūo kūo|ālė gi·vuolo tərējom gīva ke·lma PvnR... nauda sf. (3) derlius: šėltū·sę krāštū·sę dvė nā·udę jē·m PvnR ir t.t. Žodžiai alsuoti, apačia, kelmas nauda ir kt. tarmėje, žinoma, turi ir daugiau reikšmių, kurios sutampa su „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ nurodomomis ir beveik visų lietuvių vartojamomis reikšmėmis, bet, atsižvelgiant į šio žodyno pobūdį, jos nutylimos (išsykės Registre, į kurį nukreipiama žiūrėti raide R), o iškeliamos tik tos, kurios, rodos, yra nebūdingos lk. Tam tikrame registre bus nurodyta, kad šie žodžiai turi ir bendrų reikšmių su lk. Nenorėta užmiršti ir tų atvejų, kai tarmėje koks žodis vartojamas siauresne, apibrėžtesne reikšme, negu lk. Pvz., būdvardžiai su priesaga -ėnis žymi tik šiaudų, pelų rūšį: miežieniai, kvietieniai, rugieniai gali būti pelai, šiaudai, bet visiškai neįmanomas pasakymas miežieniai, kvietieniai, rugieniai miltai. Tokia susiaurinta reikšme vartojami žodžiai įtraukiami į patį žodyną, nes kitaip negalima išryškinti jų vartosenos niuansų. 8. Tarmės dabartiniai naujadarai, pastoviai vartojami daugumo tarmės atstovų, t. y. tie žodžiai, kurie nėra atsitiktinai pavartoti, bet jau gana tvirtai įėję į tarmės žodyninę sudėtį. Pvz.: ārininkas „arų savininkas“, kīnininkas (kinininkas) „kino mechanikas“, elėktrininkas „elektros išvedžiotojas, tvarkytojas“, paukštinė „paukščių fermos darbininkė“ ir t.t. Šiuo atveju gali kilti klausimas, ar tai ne individualūs vieno ar kelių asmenų susikurti žodžiai. „Rusų tarmių žodyno“ vadovas F. Filinas šiuo klausimu rašo: 30 Apie panašų šių daiktavardžių kirčiavimą M. Daukšos „Postilėje“ ir žemaičių tarmėse žr. Pranas Skardžius. Daukšos akcentologija, Kaunas, 1935, p. 71–72. 31 „Словарь русских народных говоров“, вып. I, составил Ф. П. Филин, Москва – Ленинград, 1965, p. 6–7. Žr. dar to paties žodyno trečią dalį, žodį блин: 1. пресная лепешка, поджаренная на неподмазанной сковороде…2. Блины мн. Названия некоторых обрядов… 3. Нижняя печная вьюшка… 4. То же, что и блинок (в 4-м знач.).— „Словарь русских народных говоров, вып. III, Ленинград, 1968, p. 24. Ten pat, p. 35, dar žr. žodį 2 боб, -а, м. Кормовой горошек ir t.t., ir t.t. 89 „Daugelyje užrašymų iš tarmių mes neretai randame panašios rūšies situacinių, kontekstinių (окказиональные) žodžių, kurie, nevartojami literatūrinėje kalboje, iš pirmo žvilgsnio atrodo esą dialektizmai. Tačiau tie žodžiai nėra nė dialektizmai, nes nėra paplitę, tarmėse vartojami nepastoviai, o kartais netgi visiškai ten nežinomi.“32 Toliau dar šitaip teigiama: „Į diferenci­nį tarminį žodyną neturi patekti vėliau sudaryti žodžiai, ypač tie, kurie padaryti iš tarptautinių žodžių, ir tie, kurie tarmėje atsirado neseniai.“33 Visiškai sutinkant su teiginiu, kad atsitiktiniai, tik retkarčiais tarmės atstovų pasakomi žodžiai nedėtini į diferencinį tarminį žodyną (tai nieko bendra neturi su tarmės leksikos sistema), dėl vieno kito šiame žodyne pateikiamo žodžio reikėtų kiek plačiau pakalbėti. Atsisakius dėti naujuosius darinius iš tarptautinių žodžių, nepatektų tarmės dariniai kynininkas (kinininkas), pasidaręs paprastu, žinomiausiu žodžiu ne tik šio žodyno šnektų plote, bet ir žemaičiams apie Laukuvą34, Raudėnus, Tryškius, Papilę, Judrėnus ir kt., ūrininkas, žinomas apie Luokę, Janapolę (Viržuvėnus), Varnius, elektrininkas, vartojamas dar Girdiškės, Raudėnų, Tryškių apylinkių šnektose. Jie rodo tarmės gyvybingumą, mokėjimą pačiai, be lk pagalbos kurtis naujų žodžių, pastoviai imamų vartoti gana plačiose apylinkėse. Be to, kai kurie iš šių žodžių kaip tarmių faktai yra patekę į didįjį Lietuvių kalbos žodyną35. Pagal senus žodžius arklinis „arklininkas“, kiaulinė „kiaulių šėrėja dvare“ padarytas ir žodis paukštinė „paukštininkė“. Šis žodis taip pat vartojamas daugelio tarmės atstovų, net technikumus ar akademiją baigusių žemės ūkio specialistų. (Žodis kiaulinė dabar irgi įgavo kitą prasmę — „kiaulininkė“.) Tokie saviti, nors ir nauji, bet „prigiję“, jau izoglosą turi taisyklingi tarmės dariniai į šį žodyną patenka. Taigi iš šios trumpos apžvalgos matyti, kad į žodyną įtraukiami ne tik leksiniai, darybiniai, akcentuaciniai dialektizmai (kitų šaknų žodžiai, skirtingų priesagų, priešdėlių darinių, pasikeitusių ar iš senovės išlikusių kamienų vardažodžiai, tarminius formantus turintys prieveiksmiai ir prielinksniai, kita šaknies balsį ar priebalsį turintys žodžiai, kirčiavimo variantai), bet ir semantiniai dialektizmai, t. y. kitos reikšmės negu lk žodžiai. Jeigu tik kokia nors žodžio forma (linksnis, asmuo, laikas), ppr. neiškeliama antraštiniu žodžiu, skiriasi nuo lk, tai tas išryškės registre, o į žodyną tokie žodžiai nebus dedami. Į žodyną nededama: 1. Bendri visoms lietuvių tarmėms (ar bent žinomi daugeliui) žodžiai, tvirtai įėję į lk ir ir pateikiami norminamuosiuose žodynuose, pvz.: akis, koja, burnà, stãlas, žõdis, varlė ir kt., taip pat visų vartojamos atskirų žodžių reikšmės, pvz.: kélmas „nukirsto ar nulaužto medžio prie šaknų liekana“, mazginys „mazgojamieji indai“, naudà „pelnas“ ir t.t. 2. Feodalinio žargono žodžiai, pvz.: čiortas, čierka, ciekavyties, pijõkas, paliecavóti, spãvienė, ukatà, ukãtyti ir kt., aiškūs hibridai, pvz.: bobélka, kumélka, giedorkà, 32 Ф. П. Филин, Проект „Словаря русских народных говоров“, Москва — Ленинград, 1961, р. 31—32. 33 Ф. П. Филин, ten pat, p. 33. 34 Vl. Grinaveckis, Lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimas Tarybų valdžios metais, Vilniaus Valstybinio Pedagoginio Instituto Mokslo darbai, 11, 1960, p. 18. 35 Lietuvių kalbos žodynas, V, Vilnius, 1959, p. 811 (kinininkas); Lietuvių kalbos žodynas, I (antras leidimas), 1968, p. 300 (ūrininkas). 90 umāvas, juokavoties, smarkavoti ir t.t., dažniausiai neturi izoglosų, žinomi daugumai lietuvių, ir tik 1k neprėmus jų, šie skoliniai tapo vartojami vien tarmėse. (Abejojami, dar neaiškūs skoliniai ar hibridai į žodyną dedami, pvz.: bėgsena „bėgimo būdas“, lūpšena „mušimas“, sprōgsena „dvesimas; niek. mirtis“⁽³⁶⁾, krūpmausis „-ė „nenaudėlis, rupūžiokas“ ir kt.) 3. Iš miestų ar miestelių atėję žargonizmai, vartojami kartais jaunesniųjų tarmės atstovų (dažniausiai „mandraujant“, pučiantis), pvz.: dziūnė „kvailys, kvailė“, dziūndžė „degtinė“, dziūdžininkas „girtuoklis“, papūtną „atsitiktinė mašina“, sabrānija „susirinkimas“, stiliūga „stileiva“ ir kt., neturintys didesnės reikšmės kalbos mokslui ir praktikai ir esantys tarmės žodyno šiukšlės (įmetėjus tie žodžiai tu pačių vartotojų pamirštami). 4. Tarptautinių žodžių ne visada pastoviai vartojami perdirbiniai, dažniausiai individualios kalbos faktai, pvz.: makāninkas || makārnininkas „mechanikas“, partagrāfija „fotografija“, pamkum binātas „pramonės kombinatas“, pratikolas „protokolas“, pendicitas „apendicitas“, vermāgas „univermagas“ ir kt. (Panašiai daro ir „Rusų tarmių žodyno“ autoriai, atsisakydami dėti tarptautinių žodžių liaudiškus perdirbimus37, bet pateikdami seniai į rusų tarmes atėjusius tokios pat kilmės žodžius, pvz.: валет, ванель, варган || варгант, воевангелье ir t.t.38) 5. Iš 1k naujai atėję ir ateina žodžiai, vartojami nepastoviai ir apskritai tarmėje dar neturintys vartojimo tradicijų. Pvz.: klaida (tarm. paklydimas), tešla (tarm. mink-lė), kiaulidė (tarm. kiaulininkas), tvārtas (tarm. kūtė || kūtė, staldas), žārna (tarm. grōbas), pelė (tarm. žiūrkė) ir t.t. 6. Vietovardžiai ir asmenvardžiai, nes tai atskira tarmės leksikos dalis, reikalinga specialaus tyrinėjimo. Neįdėtų žodžių registras Diferencinis žodynas gali aprėpti tiktai dalį tarmės leksikos. Norint supažindinti skaitytoją ir su ta dalimi, kuri į jį negalėjo būti įdėta, ir duoti kuo išsamesnį tarmės leksikos vaizdą, pasinaudojus M. Karasio mintimis, sumanyta šio žodyno gale pridėti pastoviai vartojamų ar senų žmonių visiškai dar neseniai vartotų, bet dėl aukščiau nurodytų sumetimų į žodyną nepatekusių žodžių registrą. (Į jį nededama poskyrio „Į žodyną nededama“ 3, 4, 5 atveju minimi žodžiai.) Registras rodo: 1. kokie žodžiai bendri 1k ir tarmei; 2. kokius tarmė turi skolinius ir kurie iš jų dar plačiai tebevartojami, o kurie jau pamiršti (pridedamos atitinkamos pažymos); 3. kokių 1k žodžių, žinomų daugelyje lietuvių tarmių, čia visiškai nevartojama. Pvz., tarmė visiškai neturėjo žodžių (dabar tik pradeda suprasti jų reikšmę) ariōdas, gardūs, karvėlis, kūōlas, kūrpė, pelė, tvārtas „pastatas gyvuliams laikyti“ ir t.t. Be „Neįdėtų žodžių registro“ daug kas nebūtų išryškinta, pateiktieji žodyne žodžiai atrodytų kaip vieninteliai vartojamieji arba tarsi ištraukti iš visos tarmės lek- 36 Apie priesagos -šena galimą lietuvišką kilmę žr. A. Jonait y tė, Latvijų kalbos poveikis palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei sandarai, „Lietuvių kalbos gramatinė sandara“ („Lietuvių kalbotyros klausimai“, 9), Vilnius, 1967, p. 174. 37 Ф. П. Филин, ten pat, p. 34. 38 Словарь русских народных говоров, вып. IV, Ленинград, 1969, p. 26, 38, 46, 354. 91 sikos tam tikri pavyzdžiai. Ypač nebūtų aišku, kokių lk žodžių tarmė visiškai nevartoja (pvz.: arūodo senesnieji tarmės atstovai visiškai nesupranta, laiko net slaviškų žodžių), nes kokio lk žodžio tarminis pakaitalas dar nerodo, kad to literatūrinio leksinio vieneto tarmė nežino (tarmė juk gali turėti keletą sinonimų, plg. tėvas ir plėnas; nib­rė, pliūškė ir vakaruškos; sunkus ir smagūs; mėsti ir maišyti; pražaisti, prapūlyti ir pamėsti; arklys, žirgas ir ašvienis ir t.t.) Be šios rodyklės skaitytojams taip pat gali būti neaišku, ar tie žodžiai, kurių tik atskiros reikšmės tarmėje skiriasi nuo lk, turi kitoniškų, negu nurodyta žodyne reikšmių, ar ne. Davus tokį registrą, tarmių leksikos tyrinėtojams, leksikografams bus žinomas beveik visas tarmės leksikos inventorius, t.y. visi tie žodžiai, kuriuos pavyko užfiksuoti tarmės plote. Taigi faktiškai tai bus išsamus tarmės žodynas, kuriame ta leksikos dalis, kuri nuo lk kuo nors skiriasi, yra išryškinama ir pateikiama plačiau, o kuri ne — tik užfiksuojama. Frazeologija Aptarus žodžių atrankos klausimą, būtina pakalbėti ir apie frazeologizmų atranką šiam žodynui. F. Filinas šiuo klausimu yra rašęs: „Frazeologizmų atrankos principas yra tolygus žodžių atrankos principui, priimtam žodyne“39. Vadinasi, į „Rusų tarmių žodyną“ dedami tik tie frazeologizmai, kurių dėmenys skiriasi nuo lk arba kurių ji visiškai neturi. Šiame žodyne daroma irgi panašiai, t. y. dedami į jį tie frazeologizmai, kurių nors vienas dėmuo kuo nors skiriasi nuo lk, pvz.: gerklę išversti, laidyti „šūkauti“, kaili jėngti, „mušti“, numų krūkis „namų svarbiausias žmogus, tvarkos žiūrėtojas“, numiė būti „pasimirti“, numiė važiuoti „mirti“ ir t.t. Jei būtų išleistas lietuvių lk frazeologizmų žodynas ir nustatyti lk frazeologizmų požymiai ir vartosena, tai būtų galima į šį tarminį žodyną dėti ir tuos frazeologizmus, kurių visi sandai sutampa su lk, bet kurių reikšmės ar vartosena skiriasi nuo jos (arba jie tevartojami toje tarmėje). Frazeologizmai mūsųse tyrinėjami neseniai, mes neturime paskelbto lk frazeologizmų rinkinio, — taigi ir tarmės frazeologizmus lyginti su lk nėra kaip. Dėl to žodyno autorius turi pagrindą šiuo atveju frazeologizmų reikšmių lyginimo atsisakyti. Tenkinamasi tik tais frazeologizmais, kurių formos ar viena iš formų yra dialektizmai. Žodyno sandara 1. Visi žodyno žodžiai dedami griežtai abecėlės tvarka. Antraštinis žodis pateikiamas atstatytas į lk. Taip elgiamasi dėl to, kad atskirų šiaurės rytų žemaičių dėnininkų šnektų fonetinė sistema kiek skiriasi, ir jei neatstatinėtume, vieną kokį žodį reikėtų dėti į kelias vietas. Be to, žodyno skaitytojai turėtų mokėti atskiras tarmės šnektas, nes kitaip negalėtų susirasti reikiamo žodžio. Taigi vokiečių, lenkų kai kurių tarminių žodynų principas ir antraštinius žodžius pateikti tarmiškai, fonetinė rašyba čia netinka. 2. a) Vardažodžiai, turi kamieno, skaičiaus skirtumų, dedami atskirai. Tas pats, bet kokioje nors tarmės vietoje turis kitą kamiengalį ar skaičių žodis dedamas taip pat atskirai, pvz.: augtūvē PvnR ir augtūvės Vrp „augimo vieta“, garinė PvnR, Dr 39 Ф. П. Филин, тен пат, р. 151. 92 ir garinis Krš, Vkšn, gimtùvė PvnR ir gimtùvės Vds, Vrp, mažýstà Dr, Krš ir mažýstė PvnR, Vkšn ir t.t. Į vieną lizdą dedami ia-kamieniai daiktavardžiai, baigiąsi galūnėmis -is ir -ys, nes tie žodžiai turi visų kitų linksnių vienodas galūnes ir daugiausia skiriasi kirčiu (jie beveik tolygūs kirčiavimo variantams), pvz.: ánčvalktis (1) ir ančvalktýs (3ª), gyvólis (1) ir gyvolýs (3ª), vóky tis (1) ir vokýt ys (3ª) ir t.t. (Kirčiavimo variantai tik ir tededami į vieną lizdą, pvz.: áldija (1) ir áldija (1) „erdvi patalpa“, kaminšluostis (1) ir kaminšluõstis (2) „kaminkretys“, kiaulėna (1) ir kiaulenà (3) „kiaulės mėsa“, laukabėgis (2) ir laukābėgis (1) „kas nerimtas, po laukus laksto“, mókesnis (1) ir mókesnis (1) „mokestis“ ir t.t.) Kai kada LKŽ pavyzdžiu į vieną lizdą dedami dariniai su ilgu ir trumpu priesagos balsiu. Pvz.: dėdýna „dėdienė“ ir dėdina, plónymas „smilkinys“ ir plónimas ir kt. b) Įvardžiai, turį postpoziciją -ai (pvz.: ansai „jis“, patsai „pats, tu“, tasai „tas“), dedami atskirai, kad išryškėtų tarmei tik šiuo atveju būdingas darybos tipas. c) Priešdėliniai veiksmažodžiai ir iš jų padaryti daiktavardžiai, neturi ypatingos, išskirtinės reikšmės, dedami į vieną lizdą (nenorima išplėsti darbo), net ne pabrėžiant, nesiskiriant kaip nors priešdėlio. glėgėti, glėga, -ėjo intr. 1. juoktis, klegėti: glėgėję kã b žūn.ces uždarítas Dr.; nu-sęglėgėję|nu-sęju-kìes vėsę PvnR… krūpti, krumpa, -o intr. šasti, spuoguoti: krãu.s neizvarnìe|ir pradėet krūptį [žmogus] Krš; karpìki pri karpìkis|tãp run.kas apkrūpa Dr; lùpa kažìkuõ nukrūpa Krš. kūrimas sm. (1) degimas: už daržinìes pakūrima tù-kstunti sumuokėje Krš; tai õg-ni·s nai·kù·rė·ms|kô·r|kô·r|kāp õžgė·nct|tãp õžgė·nct PvnR ir t.t. Jei priešdėlinis veiksmažodis ar iš jo padarytas veiksmažodinis daiktavardis turi kokią išskirtinę reikšmę, jis yra iškeliamas atskirai nepriešdėlinio veiksmažodžio straipsnio gale. Pvz.: greibti, -a, -ė, .5. prk. smarkiai pirkti: grei.bi išgreibi višku Krš. įgreibti, įgreiba, įgreibė tr. apgauti: vì·na sì·kę i·grė·bę|daugãu napasedú·so PvnR; i·s|greibi vī·rã·tis tū· lau·ka [arams] pasiėmis Pkš. nėigti, -a -ė tr. niekinti… apsinėigti, -a, -ė apsileisti: kuol mergas|kuokel[s] slã·nes|apsižã·ni|apsinė·ig|apsi-lá·už Dr. lėidimas sm. (1) pasilėidimas sm. (1) ištv rinkimas: begali.nęs pasėlė·idemz gė·rtę Vds; dūri diēva[s] žūburi į akes už tuokį pasilė·idimą Krš. Veiksmažodis ar veiksmažodinis daiktavardis, tarmėje vartojamas tik su priešdėliu, yra iškeliamas kaip nepriešdėlinis su brūkšneliu priekyje. Po dvitaškio, padėto po tam tikrų iškeliamų formų, pateikiama priešdėlinio veiksmažodžio bendratis ar daiktavardis su priešdėliu. Pvz.: -gęsti, -ta, gęnto: sugęsti intr. susigimin i uoti: ãnùos labā· sōgė·ntosęs|kāp siėserės Vkšn; lėk į lėk pri muoti·nas (anytos)|susigėn.ta|kad bā·imes Krš. -ilgimas sm. (1): pasiilgimas sm. (1) ilgėjimasis: pàbù·n [vaikas] svėtur į neptūr pasiilgima Dr. 93 d) Prieveiksmiai ir prielinksniai su formantais -u ir -uo (pvz., iš ilgų ir išilgų || išilguo dedami atskirai, nes tai kiti darybiniai variantai. Iš būdvardžių padaryti prieveiksmiai su formantu -(i)ai pateikiami būdvardžio liżde, pvz.: įkypūs, -i adj. (4) skersas, įstrižas… įkypiai adv.: ne statė/alė į ki pe dūri Krš ir t.t. e) Dėl enklizės sutrumpėję prielinksniai nu, pri, priš dedami į vieną straipsnį su ilgą balsį išlaikiusiais nū, pry, pryš (šie prielinksniai su trumpaisiais balsiais daugiausia vartojami Kuršėnų apylinkėse, Dirvonėnuose, Paukšteliuose ir Varpėtuose, nors seniausi tų šnektų atstovai dar visai neseniai ištardavo ir kartais dar ištaria su ilgaisiais balsiais i, u). f) Ištiktukai, tariami su trumpu ir ilgu šaknies balsiu, dedami atskirai, nes tais atvejais jie turi kitą reikšmę ar reikšmės atspalvį (kitas intensyvumas). Pvz., kirkšt interj. silpnam, menkam girgždėjimui nusakyti… kyrkšt interj. stipriam girgždėjimui nusakyti… lūpt interj. greitam, bet nevykusiam vaiko ėjimui nusakyti… lūpt interj. smarkiam, sunkiam ėjimui nusakyti… ir t.t. g) Žodžiai, kurių atstatymai į 1k yra abejojami, kurių-ne-kurių žodynų įvairiai pateikiami, rašomi du kartus: vieną kartą tik nurodoma į mūsų laikomą patikimesnį variantą, o kitu atveju pateikiamas visas straipsnis. Pvz.: angūs, -i adj. (4) žr. (v)angus (v)angūs, -i adj. (4) tingus, ramus: un.gūs pri darbą/kuol prīvārā/prā•kaic išmūš Dr; onge•m gērā/nēpavārkst Vds… || prk.: tīok[s] sē•nvaikis/un.gūs pri žanā•tvis Vrp. anduō sm. (3ª) žr. (v) anduo. (v)anduō s.m. (3ª) upių, ežerų, jūrų skystis: ūndenc pārnešk/liešti vē•rdu Pkš; ūndini išpī•li krūpis Dr; agō•rklā• vī•ne ūndū Vds… ir t.t. Išvestiniai žodžiai iš tokių formų pateikiami tik vieną kartą, t.y. tik mūsų laikoma patikimesnė atstatyta forma, pvz.: (v)angstyties, (v)angštos, (v)angštės „išsisukinėti nuo darbo“, (v)andėnė „vandens susikaupimas organizme, (v)andėnnešis, -ė „vandens nešėjas“ ir t.t. („Rusų tarmių žodyne“ kurie-ne-kurie žodžiai, kurių atstatymas į 1k yra komplikuotas ar nežinoma, kaip atstatyti, irgi yra pateikiami kelis kartus⁴⁰). Tokių pavyzdžių nėra daug, ir jie šio žodyno sistemos — kiekvieną žodį pateikti atskirai — negriaus. Žodžio straipsnio struktūra yra panaši į didžiojo Lietuvių kalbos žodyno žodžio straipsnio struktūrą (skiriasi tik veiksmažodžių redagavimas, kuris panašus į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“). Reikia priminti tiktai keletą dalykų. 1. Gramatinė žodžių charakteristika yra tokia, kaip ir didžiajame Lietuvių kalbos žodyne, t.y. lotyniškų žodžių santrumpos. 2. Žodžių reikšmės žymimos numeriais, o reikšmių niuansai atskiriami dviem lygiagretėmis (||). Pvz.: māma sf. (2) motina: mō.na mā•ma ženūoje [gydymo būdą] Vds. || dvī•lekas mē•tu/tikrā mā•ma (labai stambi) Krš. milžti, mėlža, -o… 2. prk. viloti: gūdrī kā•p lā•pi/mīlšti išmīlža višku į[š] sē•nis Krš. || traukti, reikalauti: išmīlš iš tāvīs višų gīlūs (kortas lošiant) Krš. grybikė sf. (2) vaistų tabletė:… || nuodas: uždūk tuokė•m pā•dla• gri•bikis kā•p šūni/nūskrīps kur pātuorīe Krš… 3. Žodžių kilmė smulkiau nenagrinėjama, pasitenkinama tik nuorodomis lat. sl., germ., hibr., sv. (šiuo atveju nežinoma konkrečiai iš kokios) ir pan. Svetimos kilmės žodžių etimologijų atsisakyta dėl šių priežasčių: pirma, daugumo į šį žodyną dedamų iš kitų kalbų pasiskolintų žodžių kilmė seniai išaiškinta (pvz., E. Frenkelio etimologiniame žodyne, K. Būgos raštuose ir kt.), ir nebėra reikalo tų dalykų karto- 40 Словарь русских народных говоров, вып. I (сост. Ф. П. Филин), р. 8–9. 94 ti, antra, norint išvengti nevienodumų, kaip, pvz., „Rusų tarmių žodyne“, kur vie­ni žodžiai etimologizuojami (арда, ы, ж… карельск. род. п. ардо, венск, ард →жердь, на которой просушивается невод⁴¹ ir t.t.), o kiti, taip pat svetimos kilmės, ne (pvz.: арды мн. … Вешала для просушки льна⁴² …, битник, а м. Совладелец пчелиного улья, пасеки. Йонав. Лит. ССР, 1961⁴³ ir t.t.) 4. Į fonetinę transkripciją pateiktus tarmės sakinius įterpiami paaiškinamieji, numanomieji, bet kalbėtojo nepasakyti žodžiai rašomi skliaustuose įprasta rašyba. 5. Patarlės, vaizdingieji ir šmaikštieji pasakymai rašomi už stogelio (⌃) iliustracijų pabaigoje. Pvz.: gėrimas sm. (1)… ⌃ ví·ra·rū·ki·ma gėrima nepamet|búobas li·žùve lá·di·ma|tuòkes tuokė·les pri mú·sa Pkš. nėlaimė sf. (1)… ⌃ sená·m smė·tiz dùriesi|jauná·m nė·laimie Krš. ir t.t. 6. Frazeologizmai yra pateikiami žodžio straipsnio gale už rombo (◇), t.y. jie neskirstomi į idiomas ir metaforinius frazeologizmus, nes daugeliu atvejų sunku nustatyti, „kuriai frazeologizmų rūšiai vieną ar kitą frazeologizmą priskirti“⁴⁴. Skirstymas į idiomas ir frazeologizmus dažnai būna labai subjektyvus, nepabaigiamų ginčų objektas, dėl to nutarta visus frazeologizmus dėti į vieną vietą, žodžio straipsnio gale. Pvz.: mākaluoti, -uoja, -avo tr. 1.…2. …◇ liežuvį makaluoti plėpėti, liežuvauti: sė·ne vai·kòs vė·iz |uo jaunúoje lá·ksta li·žòvį makalu·dama Vds. nósė sf. (1)… 5. ◇ an[t]nósės labai greitai: krikšti·nas u[n] niósis Krš… nósė pakišina geresnė nuotaika: pagi·ri|pakila mú[n] niósi Dr. nósė nuknėmba nusimena, netenka noro: pí·li|dirba|alė káp nieka negáva|i nukne·ba niósi Krš. ir t.t. 7. Kur aiškiai žinoma, rašomos stilistinės charakteristikos, pvz.: arch. (= archaizmas), psn. (= pasenęs žodis, pasenusia sąvoka reiškias žodis), iron. (= ironiškas žodis ar pasakymas), prk. (= perkeltinė reikšmė), vlg. (= vulgarizmas) ir t.t.; pažymimas vartojimo intensyvumas, pvz.: ret. (= retai), reč. (= rečiau), dzn. (= dažniau) ir kt. 8. Reikšmių aiškinimai įvairūs. a) Žodžiai, kurių kitos šaknys ar priesagos negu lk, aiškinami lk atitikmenimis, t.y. sinonimiškai (retai aprašomuoju būdu). Pvz.: naržyties, -os, -ės kraipytis, maivytis: nà·rži·t·s tuokóms jaunóms a·t·b gà·l PvnR… nėrykła sf. (2) mezgykla: šaùlù·s i·r niéri·klà|priner nėrtiņi· Dr. neršta sf. (4) įniršis: òžėin kūòkė nė·rštvà|pagà·tą u[s] sɔplėšti·tę pà·čę|vaikòs PvnR. nėšinas, -à3b adj. nešdamasis… ir t.t. b) Žodžiai, kurie tarmėje tik kitaip kirčiuojami ar lk neturi atitikmens, aiškinami aprašomuoju būdu. Pvz.: nėbuvėlis, -ė smob. (1) kas ilgai kur nebuvęs: …kamė tà[s] sù·rė[s] sopòvėlės|atė·je svėrti·s nė·bovėlės PvnR. nykštis sm. (1) pirmasis rankos ar kojos pirštas… nagai s sm. pl. (4) 1. toks prietaisas įkritusiems kibirams iš šulinio traukti: kur nagà|viedra niòru ištráukti Dr. 2. toks linų apdirbimo prietaisas: su tuokė·s nagàs [linų] gálvas nutráuka Vrp. narinis, -ė adj. (2) iš tam tikrų dalių, narių sudėtas: narinė· žùmbrė· [buvo]|par vidùrį širàls à·je Dr ir t.t. c) Reikšmių pastovesni niuansai aiškinami taip, kaip ir žodžių reikšmės, pvz.: númonė sf. (1) 1. supratimas: …|| pažiūra: ka vėšė tuokóos nu·mùonez bū·to|nebū·to bà·mo Vds. 2 numiškis, -ė adj. (2) savas, tuose namuose gyvenąs: numiškis vai·kis tàs Krš. || prie tų namų pripratęs: ta nomė·škę várna|veščù·ko neòskabė·n Vds; tų· pažįnctu|tas numiškis žvìrbļs|beur·degis Dr. ir t.t. e) Frazeologizmai aiškinami lk žodžių atitikmeni- 41 Словарь русских народных говоров, вып. I. p. 271. 42 Ten pat, p. 272. 43 Словарь русских народных говоров, вып. II, p. 298. 44 Lietuvių kalbos žodynas, I (antras leidimas), Vilnius, 1968, p. XII. 95 mis, rečiau aprašomuoju būdu (tuo atveju frazeologizmo komponentai paprastai skiriasi nuo lk tik kirčiu ar kamienu arba negalima paaiškinti vienu žodžiu). Pvz.: dindėri (dindas) mušė tinginiauti…, numėn eiti mirti…, audras kelti šėlti, dūkti…, baudais nueiti likti tik pažadais…, dõvis prieš dõvi kaip tu man, taip aš tau…, gėrklę išversti labai šūkauti… ir t.t. f) Įvairūs žodžio variantai ne aiškinami, bet nurodomi į būdingesnį, dažniau vartojamą tarmeje žodį. Pvz.: girteláitis, -ė adj. (1) žr. girtite-lys…, grįžtis sf. (4) žr. grįžčia…, gvìlbyti, gvìlbo, gvìlbė žr. gvalbyti…, gvìlbti, -a, -ė žr. gvelbti…, įkandine adv. žr. 1 įkandin…, lùpšena sf. (1) žr. lupsena… ir t.t. g) Veiksmažodiniai daiktavardžiai nurodomi į veiksmažodžius. Pvz.: greibìmas sm. (2)→greibti…, gróvimas sm. (1)→grauti…, grùlijimas sm. (1)→grūlyti… ir t.t. Kai į šį žodyną veiksmažodis yra nepatekęs, o iš jo padarytasis daiktavardis dėl kirčiavimo skirtumo dedamas, tai toksai žodis aiškinamas aprašomuoju būdu. Pvz.: grėbimas sm. (1) traukimas grėbliu į vieną vietą…, griežimas sm. (1) darinėjimas, apipjaustinėjimas (apie daržoves)…, gróbimas sm. (1) čiupimas, griebimas… ir t.t. h) Augalų, gyvūnų, ligų pavadinimai aiškinami lk atitikmenimis (jei kita šaknis ar žodžio daryba) ir aprašomuoju būdu (jei skiriasi kirčiu), įrašant skliaustuose lotynišką jų pavadinimą. Pvz.: lėgerst́va sf. (1) gelsvalapė usnis (Circium oleraceum)…; lėndrė sf. (1) nendrė (Phragmites communis)…, gėžė sf. (1) pilkasis garnys, gešė (Ardea cinerea)…, girgdžėlė sf. (3°)…2. toks paukštis, griežlė (Crex crex)…, 2 kruõpas (sv.) sm. (2) tokia gerklės liga, krupas (Laryngitis cruposa)… ir t.t. Fonetinė transkripcija Šitame darbe vartojama dabar dialektologų priimta kiek supaprastinta fonetinė transkripcija. Atkreiptinas dėmesys į šiuos dalykus: 1. Balsių ilgumas žymimas tašku šalia raidės (ilgųjų balsių viršuje, pusilgių apačioje) visais atvejais, nežiūrint, ar balsis yra kirčiuotas, ar ne. (Kurių-ne-kurių dialektologų atsisakymas žymėti balsio ilgumą, kai tasai kirčiuotas, šiuo atveju netinka, nes tarmės vakarinių šnektų dalis ištaria trumpai tvirtapradžiskai kirčiuojamų dvigarsių il, im, in, ir, ul, um, un, ur ir dvibalsio ui pirmuosius sandus, o tvirtagalę priegaidę turintys dvigarsių antrieji sandai m, r taip pat nepailgėja. Pvz.: ìlks, išvìrsiau, sùmtis, žūnc, kūila, vaikùtis, vàrks, žūmbris Krš, Vrp, Dr, Pkš ir t.t.45 2. Lk trumpieji balsiai i, u vakarinėje tarmės dalyje yra kiek paplatėję. Jie rašomi su brūkšneliu apačioje. Pvz.: prasišvi·p|senūtis uo senūtis Krž; brūkni|tūr uogūma… Dr; nìbri|vìsi šuok|uo tù škandà·la kėli Pkš; kū· tù padarì·si|nusmùkelni Vrp ir kt. 3. Priebalsių minkštumas žymimas lankeliu viršum raidės, nenorint, kad brūkšnelis (˘), kurį daugelis dialektologų pradėjo vartoti savo darbuose, maišytųsi su tvirtapradės priegaidės ženklu. Priebalsių minkštumas prieš priešakinės eilės balsius ir priebalsių grupėje nežymimas, nes čia tarmė nesiskiria nuo lk. Pvz.: nùliemiem tūs mī·žūs pasieti… Dr; mà·s lù·bam jū·kti·s iš tuókū· dìtpā·pū Krš; mi·žė· sù àku·tā·s|be àku·tū·n|ì·r veì·slo vēšuokū· Vds; tā·p i·sebaisėjā·u|di·vā·lā·u Užv ir t.t. 45 Plačiau apie tai žr. Vyt. Vitkauskas, Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė, Lietuvių kalbotyros klausimai, 3, Vilnius, 1960, p. 71. 96 4. Enklizė žymima tik tuo atveju, kai kirtis iš pagrindinio žodžio yra nukeliamas į prielinksnį ar dalelytę. Pvz.: lù·b mùni ùškvi·s| į dvì savá·iti prì_ anũ· įžbù·su Pkš ir t.t. 5. Kadangi visiškai nevartojama didžiųjų raidžių, tai po tikrinio daiktavardžio kiek aukštėliau paskutinės žodžio raidės rašoma žvaigždutė (kad skaitytojams būtų aišku). Pvz.: blì·nda* bõ·va lù·kėškęs | lù·kie* ãnuõ tievìnę Vds; tarnavá·u lù·duo-rù·s* pri tuõ mùžika Vrp; parmaká·sji ju iš daugìelù* Vrp; apì·apstė· dalìkis* tì·druo-bùžė Krš. ir t.t. Visur stengiamasi rašyti taip, kaip girdėta tariant, nors kartais susidaro neprastas žodžių galo priebalsių vaizdas. Kalbos sraute, susidūrus vieno žodžio galo ir kito žodžio pradžios priebalsiams, tarmėje dažniausiai įvyksta priebalsių asimiliacija. Pvz.: tù·okez bùva vá·išęs Krš; numal̃ši vi·rus|siet kã·[p] pabučì·ti Dr.; vėt karã· łauz dùkterį pri mã·r|kat smáks prarì·tu (ps.) Dr. ir t.t. Jei visiškai susilieja vieno žodžio galo priebalsis su kito žodžio pradžios priebalsiu, pirmasis parašomas skliaustuose, kad būtų aiški žodžio reikšmė. Pvz.: sėjūonc margì·nes|kìoje[s] soskėrdoses PvnR; põ·tras tõrė õstė·ktė vėsą·[m] mė·tũ· Vds; kã·[p] par lìngą vé·izi|mãškuõ pavá·saris… Dr; duovenìok jũ·zapu* o[ž] skuõla Užv. ir kt. Po kiekvieno tarmiškai, fonetine transkripcija pateikiamo sakinio yra rašoma vietovės santrumpa ir dedamas taškas kablelis (po paskutiniojo sakinio – taškas). Registre žodžiai pateikiami šitaip: a) Žodžiai, forma ir reikšmėmis visiškai sutampą su lk (turima omenyje „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“) turi pažymą kaip lk. b) Prie žodžių, forma sutampančių su lk, bet neturinčių visų jai būdingų reikšmių, parašoma nuoroda, kokias DŽ pateikiamas reikšmes jie turi. Pvz.: alkūnė sf. (1) DŽ 1, 3 r. (Tai išeina: tarmėje šis žodis teturi DŽ pateikiamas reikšmes: 1. rankos kaulų sąnara per rankos vidurį… 3. prk. kelio, upės vingis, užsisukimas…) c) Vulgarūs žodžiai, vartojami daugelyje lietuvių tarmių, t.y. neturi izoglosų, bet dėl suprantamų motyvų neįtraukiami į norminamuosius žodynus, neaiškinami; tik parašoma: kaip ir kitose tarmėse. d) Svetimos kilmės žodžiai, nevartojami ir nevartotini lk, rašomi laužtiniuose skliaustuose, pateikiant jų reikšmę. Pvz.: [aprubė (sl.) sf. (3ᵇ) vienkiemis] e) Jei kokį lk žodį ar skolinį turi tik tarmės šnektų dalis, tai stengiamasi nurodyti. Pvz.: apvártis sm. (1) kaip lk.: Krš, Pkš, Vrp (kitos šnektos turi formą apárтис); aušrà sf. (4) kaip lk.: Dr, Krš, Pkš, Vrp, Vkšn, Užv (PvnR, Vds aušrà antrosios kirčiuotės); [stalõdas (germ.) sm. (2) tvartas: PvnR, Užv, Vds, Vkšn] (kitos šnektos vartoja žodį kùtė || kùtė) ir t.t. ПРИНЦИПЫ СОСТАВЛЕНИЯ СЛОВАРЯ ГРУППЫ ГОВОРОВ В. ВИТКАУСКАС Материал для словаря группы говоров (собрано 48.000 карточек) собирался в северо-восточных дунниннинкских говорах (Куршенай, Дирвоненай, Пакштяляй, Варпутенай Шяуляйского района, Видсодис, Ужвянтис Кяльмеского района, Павандяне, Векинналяй Тяльшяйского района). 7. Leksikos tyrinėjimai 97 Основная цель словаря -- со всей возможной последовательностью показать, чем лексика исследуемых говоров отличается от лексики литературного языка, узнать, какие диалектные слова вошли в литер. язык, в язык художественной литературы, как можно более широко представить фразеологию живой народной речи. Словарь также уточнит и облегчит исследование языка тех литовских писателей, которые родились или долго жили на территории этих говоров или недалеко от нее (Жемайте, Лаздину Пяледа, Шатрийос Рагана, П. Вишинскис). Кроме того, словарь пополнит материалы академического словаря и атласа литовского языка. Словарь глуппы говоров по существу может быть дифференциальный словарь. На первое место в нем выдвигается тот пласт балтийской, литовской лексики, который либо вообще неизвестен литовскому литер. языку, либо по каким-нибудь особенностям от него отличается. Критерий сравнивания один — литературный язык. Для словаря отобраны лексические, словообразовательные, акцентуационные, семантические диалектизмы. Чтобы читатель мог познакомиться и с тем пластом лексики, который является общим и для исследуемых говоров и для литер. языка, к словарю прилагается регистр, в котором приведены слова, общие с литер. языком. Та часть лексики исследуемых говоров, которая чем-нибудь отличается от литер. языка, в словаре приводится более подробно, с предложениями, а остальная часть — только фиксируется в регистре. Таким образом весь словарь в целом охватывает всю систему этого ареала говоров. SANTRUMPOS Dr = Dirvonėnai (Juozapavā), Šiaulių r. Krš = Kuršėnai, Šiaulių r. Pkš = Pakšteliai, Šiaulių r. PvnR = Pāvandėnė (rytinė apylinkės dalis), Kelmės-Telšių r. Rdn = Raudėnai, Šiaulių r. (palyginimas). Užv = Užventis, Kelmės r. Vds = Vidsodis, Kelmės r. Vkšn = Viekšnaliai, Telšių r. Vrp = Vārputėnai, Šiaulių r. Kiti sutrumpinimai kaip „Lietuvių kalbos žodyne“