Semantika ir etimologija

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA SEMANTIKA IR ETIMOLOGIJA SIMAS KARALIŪNAS 1. Kai kurie semantikos klausimai Žmogus gyvena ir veikia kalbos reiškinių jūroje. Kalba savo reikšmių visuma sudaro gyvybiškai svarbią pačios žmogaus egzistencijos aplinką ir yra vienas žmogaus ženklinės elgsenos komponentų. „Le sens apparaît toujours comme une donnée immédiate: cela suffit à l'homme pour vivre et agir dans un monde signifiant“, – teigia vienas žymiausių mūsų dienų semiotikų A. Greimas1. Kiek žmogaus mąstymas ir elgsena yra kalbos sąlygojami, pademonstravo Sapiro-Whorfo hipotezė ir L. Weisgerberio lingvistinis reliatyvizmas. „Semantinių laukų“ teorija, kurią plėtodamas L. Weisgerberis iškėlė minėtąjį lingvistinio reliatyvizmo principą, buvo svarbi ne tik santykių kalba – mąstymas ir kalba – kultūra tyrinėjimui, bet davė semantikam ir leksikologams ir struktūrinį metodą. Vadinasi, vietoj klasikinės semantikos spręstų dviejų problemų – reikšmių klasifikacijos ir semantinių kitimų dėsnių suradimo – pastaraisiais dešimtmečiais į pirmą vietą išėjo deskriptyvinės semantikos ir semantinės struktūros išryškinimo problemos. Atsakydamas į klausimą, kiek reikšmės gali sudaryti struktūrą, L. Hjelmslevas nurodė, kad jos gali būti laikomos sudarančiomis struktūrą dėl dviejų priežasčių: 1) dėl to, kad dalinės reikšmės (significations particulières) priklauso nuo išskaičiavimo variantų, kurie logiškai išvedami iš galimų santykių, numatomų aprašant formą; 2) dėl to, kad bendrosios „reikšmės“, arba sem temos, priklauso nuo verčių (de valeurs), kurios taip pat kyla iš formos ir apibrėžia galimas koreliacijas2. Nepaisant to, kad žodžių reikšmės yra tokia kalbos sritis, kuri sunkiausiai leidžiasi sisteminama ir formalizuojama, kad dažnai neaišku, kur pasibaigia vienas turinio plano segmentas ir prasideda kitas ir kad todėl šioje srityje palankią dirvą turi subjektyvizmas ir savavališkumas, vis dėlto, atrodo, leksiką ir reikšmes galima tyrinėti taikant ir tikslesnius, struktūrinės lingvistikos metodus. Taip elgtis semantikam leidžia genialią F. de Saussure koncepciją apie du kalbos planus – turinio ir raiškos (plan du contenu et plan de l’expression) ir vėliau konstatuotas jų izomorfizmas, kuris leidžia „à concevoir la structure sémantique comme une articulation de l’univers sémantique en unités significations minimales (=ou sèmes), correspondant aux traits distinctifs du plan de l’expression (=ou phèmes)“3. Remiantis šiais kardinaliniais bendrosios kalbos teorijos principais, keliamas uždavinys gauti aiškią informaciją apie minimalių semantinių elementų (seman- 1 A. J. Greimas, Du sens. Essais sémiotiques, Paris, 1970, p. 39. 2 L. Hjelmslev, Pour une sémantique structurale, in: Essais linguistiques (=Travaux du cercle linguistique de Copenhague, vol. XII), Copenhague, 1959, p. 108. 3 A. J. Greimas, op. cit., p. 40. 5 tic primitives) ir jų santykių skaičių bei pobūdį, aprašant šiuo metu bent ribotą jų kiekį, postuluojama semantinės teorijos struktūra, dedamos pastangos kurti semantinę teoriją, pagrįstą generatyvinės gramatikos principais. Kokią struktūrinės semantikos teoriją mes bekurtume, struktūrinis semantikos tyrinėjimas, reikia manyti, pirmiausia priklauso nuo struktūrinio leksikos tyrinėjimo. Sinchroninis kalbos (pavyzdžiui, lietuvių) žodyno aprašymas (toks aprašymas būtų idealai tobulas) turėtų pateikti mažiausiai dvejopą informaciją: paprastų ir sudėtinių leksinių vienetų inventorių ir struktūrinius modelius, į kuriuos tie vienetai įeina. Inventorius turėtų apimti: 1) kalboje egzistuojančius morfus (žinoma, absoliutinis pilnumas negali būti pasiektas), 2) visus žodžius (konvencionalines morfų kombinacijas) ir 3) visas frazes (pastovias specifinių žodžių grupes, kurios skiriasi nuo paprastos žodžių sumos). Kiekvienas inventoriaus punktas turėtų būti vienaip ar kitaip identifikuotas, nurodant morfo ar žodžio funkciją, duodant sinonimą ar ekvivalentišką pasakymą. Antrojo tipo informaciją, kaip minėta, sudarytų nurodymas struktūrinių modelių, paradigmų, į kurias leksiniai vienetai įeina. Nustatyti struktūrines paradigmas galima pateikiant leksiką „tinklo“ forma. Ką tai reiškia, matyti iš čia duodamo inventoriaus fragmento, kuris susideda iš žodyno elementų (fonologinių ir realių), turinčių struktūros CV pirmąjį skiemenį, einantį prieš fonemų seką (ras). Priebalsiai                        Balsiai                      a  e  i  u  ā  ē  ī  ū  ė  o  etc. k  karas keras kiras kuras karas keras kyras kūras kėras koras g  garas geras giras guras garas geras gyras gūras gėras goras t  taras teras tiras turas taras teras tyras tūras tėras toras d  daras deras diras duras daras deras dyras dūras dėras doras p  paras peras piras puras paras peras pyras pūras pėras poras b  baras beras biras buras baras beras byras būras bėras boras etc. Toks leksikos „tinklo“ pateikimas rodytų: 1) akį kiekvienai matematiškai galimai fonemų kombinacijai, 2) sferą akių, neužpildytų dėl fonotaktinių apribojimų (antai kāras, kėras, gāras, gėras etc. automatiškai iškrinta, kadangi trumpas kirčiuotas žodžio pradžios balsis vardžodžiuose lietuvių kalboje negalimas, bet plg. pėras „toks titulas“) ir 3) akis, kurios yra faktiškai užpildytos morfais ir žodžiais ir kurios ne7. Šitoks paprastas matematinis fonemų kombinacijų sąrašas veikiai taptų be galo didelis ir nepatogus. Tačiau, pritaikius fonotaktines taisykles, jis 4 F. P. Dineen, The Structure of Semantic Elements, Actes du xᵉ congrès international des linguistes, II, Bucarest, 1970, p. 589–593. 5 Jerry A. Fodor, Jerrold J. Katz, The Structure of a Semantic Theory, Language, 39, 1963, p. 170–210. 6 S. Abraham, I. Evseev and V. Serban, The Bases of a Structural Semantics, Actes du xᵉ congrès…, II, p. 609–611. 7 F. G. Cassidy, A Descriptive Approach to the Lexicon, in: Approaches in Linguistic Methodology ed. by I. Rauch and Ch. T. Scott, Madison, Milwaukee, and London, 1967, p. 9–15. 6 žymiai sumažėtų eliminavus visas neužpildytas akis. Bet ir taip apmažintas jis vis vien liktų gana didelis, tačiau toks leksikos tyrinėjimo metodas gali būti naudingas, nes jis duotų pilną kalbos morfų ir jų kombinacijų inventorių, atskleistų struktūrinius žodyno ryšius ir padėtų nustatyti žodyno raidos ir pasipildymo tendencijas. Apdorojimo darbą žymiai palengvintų kompiuteriai. Šio leksikos tyrinėjimo metodo autoriaus F. Cassidy įsitikinimu, idealus leksikos aprašymas ir jos struktūrinis tyrinėjimas yra dabar „within the realm of possibility“8. Struktūrinis žodyno aprašymas, reikia manyti, pasitarnautų ir semantikai. Tada būtų galima bandyti kelti klausimą, ar vienai struktūrinei paradigmai arba fonologiškai artimoms paradigmoms priklausantys raiškos plano segmentai nemanifestuoja kartais vienos ar gretimų jutiminio patyrimo ir mąstymo sričių turinio segmentų. Struktūrinis žodyno aprašymas gal leistų kiek tiksliau tyrinėti ir tokius painius semantikos reiškinius, kaip polisemija ir jos ryšys su homonimija, kurie, kaip žinoma, greta sinonimijos, žodžių motyvacijos ir žodžių charakterio, yra pagrindinis deskriptyvinės semantikos objektas. Polisemija, nors ją logikai ir laiko komunikacijos bei mąstymo kliūtimi, yra galinga kalbos ekonomijos priemonė, nes ji žymiai palengvina mūsų atmintį. Žodžių daugiareikšmiškumas atsiranda dėl kelių priežasčių. Kontekstualinė sememos variacija pareina nuo to paprasčiausio fakto, kad skirtinguose pasakymuose žodis niekad neturi absoliučiai tos pačios reikšmės. Antai žodis knyga turi konkrečią reikšmę, ir, atrodo, koks čia gali būti jo reikšmės kaitaliojimas. Tačiau vienas dalykas yra knyga autoriui, kitas – leidėjui ar rinkėjui ir dar kitas – knygų pardavėjui. Viena ji reiškia knygų kolekcionieriui, kita – antikvarui, dar kita – bibliografui ar bibliotekininkui ir visai ką kita – skaitytojui. Priklausomai nuo konteksto ir situacijos, kur žodis vartojamas, jis gali turėti ir paprastai turi skirtingų reikšmės niuansų. Vieni tų niuansų yra efemeriniai, kiti gali išsiplėtoti ligi pastovių reikšmės atspalvių, kurie ilgainiui, didėjant tarp jų atstumui, gali virsti skirtingomis žodžio reikšmėmis. Didelį vaidmenį čia dar vaidina ir metonimija bei metaforos. Pavyzdžiui, akis, be savo pagrindinės reikšmės „regėjimo organas“, turi 21 reikšmę, atsiradusią dėl įvairiomis asociacijomis paremto vardo perkėlimo: „1. nėrtinė tinklo skylė; 2. mezginio kilpa; 3. nyčių kilpa, skylė; 4. kilpa kiškiams, lapėms ir kitiems žvėreliams gaudyti; 5. ledė prakirsta nedidelė skylė arba visai neužšalusi vieta; aketė; 6. liūne kiaura vieta; pelkių ar baigiančių užaugti ežerų nedidelis vandens plotas etc.“ Kadangi žodžio reikšmės funkcinio krūvio negalima išmatuoti, tai negalima pasakyti, ir kokiu laipsniu viena nuo kitos skiriasi vieno žodžio reikšmės bei kokiu laipsniu jos skiriasi nuo kito žodžio reikšmių. Kitaip sakant, negalima žinoti, kur pasibaigia polisemija ir prasideda homonimija. Leksikografas čia turi vadovautis grynai savo instinktu. Tiesa, kriterijų atskirti polisemiją nuo homonimijos buvo pasiūlyta ir čia, tačiau jie yra tik pagalbiniai ir problemos negali išspręsti. Antai, manoma, kad jei du identiškos formos žodžiai vartojami viename ir tame pačiame sakinyje, nesuvokiant jų kartojimo, tai kalbėtojas nejaučia tarp jų jokio prasmės ryšio. Pavyzdžiui, pranc. pas „žingsnis“ ir pas „ne“ vartojami viename sakinyje: Cela ne se trouve pas dans le pas d’un cheval „Ne kasdien tai randi“. Vadinasi, dabartinėje prancūzų kalboje tai du skirtingi žodžiai, nors jie abu ir kilę iš lot. passus 8 F. G. Cassidy, op. cit., p. 14. 7 „žingsnis“. Remiamasi dar ir tuo, kad, atseit, joks save gerbiąs poetas nerim uos dviejų žodžių, kuriuos jis jaučia esant vienareikšmius9. Ryšium su tuo galima pasiūlyti dar vieną kriterijų polis emijai atskirti nuo homonimijos. Jei vienas alomorfas manifestuoja tuos pačius ar artimus turinio segmentus, kuriuos manifestuoja ir kitas alomorfas, jų manifestuojamus turinio segmentus galima laikyti priklausančiais vienam žodžiui (bet ne dviem žodžiams – homonimams). Pavyzdžiui, kuópti turi tokias reikšmes: „1. valyti, švarinti; prižiūrėti; 2. doroti, derlių imti; 3. imti medų, kopti; 4. linus valyti nuo spalių, brukti; 5. kaupti, kasti, kabinti; 6. laidoti; 7. slėpti; 8. rūpintis; 9. plėšti, griebti, stverti; vogti; 10. su apetitu, daug valgyti, srėbti, ėsti, kabinti; 11. smarkiai bėgti, eiti, dumti“ (žr. LKŽ VI 916). Visai artimų reikšmių grupę randame ir prie veiksmažodžių 1 kópti, 2 kópti|kópti, 3 kóp-til|kópti (žr. LKŽ VI 351–4). Jeigu taip, veiksmažodžiai kópti|kópti ir kuópti, matyt, yra alomorfai, nes, be to, uo : o kaita lietuvių kalboje yra visai reguliari. Vadinasi, vietoj trijų homonimų turėsime veikiausiai vieną daugiareikšmį veiksmažodį kópti|kópti: „1. valyti, kuopti; 2. doroti, valyti (javus nuo lauko); 3. imti medų (iš avilio, drevės); 4. kabinti, semti, krauti mėšlą su šakėmis į vežimą, mėžti; 5. apkasioti kaupoti (bulves, daržoves…); kasti į krūvą, daryti kaupą, kaupti; žerti; 6. laidoti; 7. slėpti; 8. imti, grobti, griebti, gobti; 9. godžiai valgyti, kabinti; 10. eiti, vykti“ (greta homonimo kópti „lipti (aukštyn, žemyn, per ką…)“), kadangi jo ryšys su veiksmažodžiu kópti|kópti „valyti, kuopti; doroti, valyti (javus nuo lauko)“ etc. sinchroniniame plane neparodomas. Be to, dar čia gali praverti ir toks lietuvių semantikoje konstatuojamas reiškinys: sememos „(godžiai) valgyti, ėsti, ryti, kirsti“, „eiti, vykti, bėgti“, „mušti, kirsti, smogti“, „vogti“ dažnai eina greta kitų įvairių sememų. Kitaip sakant, dažnas lietuvių kalbos veiksmažodis yra metaforiškai pavartojamas minėtiems veiksmams žymėti, plg., pvz., dróžti „su peiliu ar kitu aštriu įrankiu piaustyti, smailinti, lyginti; mušti, kirsti, šerti, duoti; valgyti, kirsti, gerti; smarkiai eiti, bėgti, važiuoti, vykti, braukti etc.“ LKŽ II² 747. Matyt, ir lat. I žaút „trocknen, zum Trocknen aushängen“ ir II žaut „schlagen, einen starken Schlag versetzen etc.“ ME IV 792–3, ne tik diachroniškai, bet ir sinchroniškai žiūrint, yra vienas ir tas pats žodis (plg. liet. džiáuti „kabinti, dėti, kad džiūtų; vogti; kirsti, smogti etc.“ LKŽ II² 1016), apie tai žr. žemiau. Panašiai, pavyzdžiui, ir liet. káuti „eiti, vykti“ LKŽ V 450 vargu ar bus skirtingas nuo káuti „mušti, dobti; kovoti; kalti (kalvėje)“ veiksmažodis (plg. reikšmių santykius, kuriuos turi dróžti). Tiesa, čia dar reikėtų pagalvoti, kaip žodynų sudarymo praktikoje ir sinchroninėje semantikoje panašiais atvejais elgtis: gal ir iš tikrųjų tikslingiau skirti du ar kelis žodžius, laikant juos homonimais, nes daugeliu atvejų reikšmės yra taip nutolusios, kad susekti jų pirminį ryšį ir tuo būdu konstatuoti polisemiją padeda tik kruopšti etimologinė analizė (žr. žemiau). Benagrinėdami deskriptyvinės (sinchroninės) semantikos klausimus, mes visai priėjome prie diachroninės semantikos dalykų. Semantinė analizė, kaip žinoma, greta fonologinio ir derivacinio nagrinėjimo, yra vienas pagrindinių etimologijos aspektų. Nagrinėjant polisemijos ir homonimijos reiškinius diachronijoje, aiškinant leksemų kilmės santykius, didelę reikšmę turi B. Jėgerio suformuluotas principas: „… treffen mehrere weit auseinanderstehende Bedeutungen (A, B, C …) in einer 9 S. Ullmann, Semantics. An Introduction to the Science of Meaning, Oxford, 1962, p. 179. 8 Lautung zusammen, so muß diese Tatsache festgestellt werden. Taucht diese Bedeutungsreihe A, B, C… woanders auf, so ist kaum mehr daran zu zweifeln, daß zwischen den Bedeutungen, A, B und C eine — wenn auch zunächst nicht erkennbare — Bedeutungsverwandtschaft besteht“¹⁰. Šio principo pagrįstumą B. Jėgeris įrodė visu savo čia cituojamu darbu, geriausiu baltų kalbų semantikos diachroniniu tyrinėjimu. Šis principas suponuoja tai, kad vienos reikšmės žodžio turinio plane yra organiškai atsiradusios iš kitų, kad jos reprezentuoja dėsningą semantinę raidą. Didžioji dalis atvejų, be abejonės, tai ir rodo. Tačiau konstatuojama dviejų turinio segmentų koegzistencija vieno žodžio turinio plane gali dėsningos segmentų raidos ir nerodyti. Mat, žodis savo turinio segmentą gali būti pasiskolinęs iš kito žodžio. Taip dažniausiai atsitinka tada, kai žodžiai turi panašų fonetinį apvalkalą. Čia mes susiduriame su vadinamosios „pseudo-semantinės raidos“ atvejais. Konkrečiai imant, tai, kad pranc. essuyer reiškia: 1. „šluostyti“ ir 2. „iškęsti, pakelti“, nerodo, jog šie du jo manifestuojami turinio segmentai būtų atsiradę vienas iš kito, nes segmentą „iškęsti, pakelti“ šis veiksmažodis gavo iš essayer „bandyti, mėginti; stengtis“, kuris XVI a. reiškė ir „pergyventi, pakelti, iškęsti“¹¹. Lat. vuobit reiškia ir „die Lippen zum Lachen zusammenziehen“, ir „schälen, bolstern (piem., riekstus, žirnus)“ ME IV 677. Šie turinio segmentai per daug nutolę nuo vienas antro, kad jiems surastume paralelių iš kitų kalbų ir tuo būdu patvirtintume jų diachroninį ryšį. Nėra abejonės, kad turinio segmentą „schälen, bolstern“ vuobit gavo iš rimažodžio luōbit „schälen, klauben, bolstern“. Sudėtingą semantinę infiltraciją matome liet. plúoštas ir plūoštas atveju: plúoštas „1. tekstilės žaliava, ploni ir stiprūs plaušeliai; 2. plaustas, keltas“ pirmąja reikšme (plg. alomorfą pláustas, kuris tokios reikšmės neturi) bus gavęs iš plūoštas „tekstilės žaliava, ploni ir stiprūs plaušeliai; (šieno, šiaudų, plaukų ir pan.) kuokštas, sauja, glėbelis; puokštė, bukietas; juosta, ruoželis; keltas, plaustas“, o plūoštas, kuris etimologiškai siejasi su veiksmažodžiu plėšti, reikšme „keltas, plaustas“, matyt, pasiskolino iš plúoštas. Jų labai artimas raiškos planas (skiriasi tik fonemomis š — s), matyt, ir buvo ta priežastis, dėl kurios pradėjo artėti ir turinio planas. Vadinasi, prieš teigiant, kad santykis tarp kokių nors dviejų vieno turinio plano segmentų yra reguliarus semantinės raidos padarinys, būtina — kiek tai įmanoma — išsiaiškinti, ar tai nėra „pseudo-semantinės raidos“ atvejis. 2. Liet. džiaugtis etimologija Liet. džiaugti „džiuginti“, džiaugtis „turėti džiaugsmą, linksmintis“ LKŽ II² 1014 latvių kalboje atliepia džaugt „ergötzen“, -tiēs „sich ergötzen“, gáugtîes „sich freuen, jubeln; hoffen, erwarten; versprechen, im Begriff sein; sich beklagen; milināties, liebkosen“ ME I 694, „glausties“ EH I 425. Nors šie lietuvių ir latvių kalbų atitikmenys buvo konstatuoti jau seniai, tačiau liet. džiaugti(s) ir jo latvių kalbos giminaičiai, neskaitant vieno kito nepavykusio bandymo¹², patikimos etimologijos dar neturi. 10 B. Jēgers, Verkannte Bedeutungsverwandtschaften baltischer Wörter, K Z, 80, 1966, p. 10–11. 11 J. Orr, Words and Sounds in English and French, Oxford, 1953, p. 157 tt. 12 E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg-Göttingen, 1962, p. 116–7. 9 H. Hirtas¹³ liet. džiaugiuosi siejo su lot. gaudēo, gr. γηθέω „džiaugiuosi“ ir, tardamas čia esant priebalsių metatezę, kildino iš *gaudžiuosi. Lotynų ir graikų kalbų žodžių senesnė forma atrodė *gāu-edh-ējō (ar *gāu-adh-ējō)¹⁴. Vadinasi, turėdami galvoje lietuvių kalbos konservatyvų charakterį, lauktume *goved- (ar *govad-), bet ne *gaud-. Be to, kad čia nebūta metatezės, lengva pasakyti remiantis kitais bendrašakniais žodžiais lietuvių ir latvių kalbose (žr. žemiau). Nesėkmingas buvo ir P. Perssono¹⁵ bandymas: lat. gaugtiês jis gretino su s. vok. aukšt. goukolōn, gouggolōn „kvailioti, pokštus krėsti“, o lat. gaūbt² – su vid. vok. aukšt. gief „kvailys“. Pirmiausia čia, kaip matyti, smarkiai nutolusios gretinamųjų žodžių reikšmės, ir – svarbiausia – etimologinis latvių kalbos žodžių šaknies pradžios priebalsis yra *d- (ne *g-; žr. žemiau). Prieš leidžiantis į etimologijos aiškinimą, reikia pažymėti, kad liet. džiaugti(s) ir lat. džaugt(ies), gauties genetinis identifikavimas, kuris atrodo esąs gana akivaizdus, susiduria su fonetinio pobūdžio sunkumais. Liet. džiaugti(s) dėsningai tęsia senesnę šaknį *deug-: diftongas eu dėsningai virto jau, o junginys *dja- pasikeitė į dž’a (plg. liet. biaurùs, lat. blaũrs iš *beur-). Junginiu *dj, *tj refleksai prieš užpakalinės eilės balsius latvių kalboje yra ž, ž¹⁶. Tokius garsus kaip tik ir turime nagrinėjamosios šaknies žodžiuose, plg. lat. ap-žaugties „wachsend (einen andern Baum) umwinden“, apžaugties kam ap kaklu „sich jemandem um den Hals winden“ EH I 128, žaudīties (praes. -guôs, praet. -dzījuos) „sich aufdrängen; liebevoll um einen herumsein, liebkosen, umarmen, küssen (hauptsächl. von kleinen Kindern gesagt); einander liebkosen“ ME IV 790, žauguoties „t. p.“ ibid., žaugas „die Liebkosung; jausmas, valuodas“ ibid., žaugule „das Liebchen, die Mätresse“ ibid., žaugzmas „jausmas, valuodas“ ibid. (plg. liet. džiaūgsmas „didelio pasitenkinimo ar malonumo jausmas, linksmumas, laimė“ LKŽ II² 1013). Šios latvių leksemos laikytinos reguliariais šaknies *deug- kontinuintais. Dėl to, kad vietoj ž- randame dž-, lat. džaugt(iês), džauga J. Endzelynas (EH I 563) buvo linkęs įtarti esant lituanizmais. Iš tikrųjų, šios formos gyvojoje latvių kalboje nevartojamos, jos žinomos tik iš senesnių latvių kalbos žodynų (Langės „Lettisch-deutsches Lexikon“, 1773, Stenderio „Lettisches Lexikon“, 1789, Ulmanio „Lettisch-deutsches Wörterbuch“, 1872). Tačiau nei dž- vietoj dėsningojo ž- buvimas, nei tai, kad šios formos gyvojoje kalboje nevartojamos, nėra, atrodo, pakankamas pagrindas laikyti jas lietuviškais skoliniais. Tokių atvejų, kur vietoj lietuvių kalbos dž, č latvių kalboje taip pat turime dž, č, yra ir daugiau, plg., pvz., lat. džàut, čuôp², čàpt, čùpt, čupinêt, čuožātiês, čūzinât ir liet. džiauti, čiuopti, čiopti, čiūpti, čiupinėti, čiuožti, čiūzinėti. Visus juos paskelbti lietuvių kalbos skoliniais būtų per drąsu. Juoba kad senųjų junginių *dj, *tj refleksai dž, č užfiksuoti ir pačioje latvių kalboje (dalyje žemgališkųjų tarmių)¹⁷. Iš šių tarmių formos su dž, č ir galėjo patekti į senuosius latvių kalbos žodynus ar iradijuoti į kitas tarmes. ¹³ H. Hirt, BB, 24, 1899, p. 280: „Aus dem lit. stellt sich zu γηθέω und gaudeo džiaugiuos aus *gaudžiuos“. ¹⁴ A. Walde- J. B. Hofmann, Lateinisches etymologisches Wörterbuch, I, Heidelberg, 1936, p. 584. ¹⁵ P. Persson, Beiträge zur indogermanischen Wortforschung, Uppsala, 1912, p. 59 tt. ¹⁶ J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, p. 177 tt. ¹⁷ M. Rudzīte, Latviešu dialektoloģija, Rīgā, 1964, p. 91. 10 Fonetinės raidos *deug- > lat. žaug- tarpinė stadija *d’aug- veikiausiai atsispindi formoje g’augtiės. Kadangi esama duomenų, leidžiančių kuršių kalbai rekonstruoti d’, t’, < *d̑j, *t̑j18, g’augtiės galima laikyti į latvių kalbą atėjusiu iš kuršių kalbos19, nes latvių kalboje palataliniai d’, t’ skoliniuose refleksuojami g’, k’. Veiksmažodis gaugtiės kaip tik ir užfiksuotas iš vakarinės Latvijos dalies (Dunika). Vadinasi, šaknį *deug-, „džiaugtis“ ar jai artimą reikšmę, randame paliudytą ir trečiojoje baltų kalboje – kuršių, kurioje, kaip galima spėti, diftongas *eu taip pat buvo virtęs jau. Šaknies džiaug- < *deug- nykstamojo laipsnio variantą lietuvių kalboje turi džiūgti „imti džiaugtis“ LKŽ II² 1031, džiūga „džiaugsmas“ ib. 1029, džiūgà, džiūgas „kas greit džiaugiasi kuo“ ib. 1029, džiūgùs „kuris veikiai nudžiunga, džiaugiasi, linksmas“ ib. 1031, džiūgauti „labai džiaugtis“ ib. 1029 ir kt. Afrikatos dž buvimas prieš užpakalinės eilės balsį rodo, kad šios formos veikiausiai atsirado normaliojo laipsnio šaknies varianto džiaug- pamatu pagal modelį šaukti : šūkti = džiaugti : x. Tai patvirtina tas faktas, kad jos neturi atitikmenų latvių kalboje. Tolesniems džiaugti(s), ap-žaugtiės, džaugt(ies), g’augtiės ryšiams išaiškinti gali padėti lat. žaugātiės2 „bez apduoma kāpt, iet; die Herde verlassend (ins Getreide) laufen, (über Gräben) springen (von Kühen gesagt)“, žauga2 „eine Kuh, die wiederholt die Herde verlassend ins Getreide geht, über Gräben springt u. s. w.; tāds, kas iet tur, kur aizliegts“ ir su šaknies galo- k- žauka „ein Ausgelassener; wer hin und her klettert; eine Hure etc.“ ME IV 790. Kad šių pastarųjų latvių kalbos žodžių pamate slypi lat. žauties, žaunuōs, žāvuōs „klettern; hoch steigen; tollen, ausgelassen sein; laufen; ungeachtet aller Hindernisse schnell gehen; neapdūomi kam virsū jeb pāri skriet; unnütz wohin gehen; fallen, stürzen“ ME IV 793, „pārgālvigi kurp iet, grūsties; heimlich irgend wohin gehen; klettern; eilen, laufen; durch etwas kriechen“ EH II 817, gana akivaizdu, plg. lat. guovis pirmuo dienu ganuos žaugājas… „springen einander auf den Rücken“ ME IV 790 s. v. žaugātiės2, kur aiškiai matyti veiksmažodžio žaugātiės2 turinio ryšys su žauties. Lat. žauties lietuvių kalboje atliepia džiūti, džiūna, džiovė „bėgti, greitai eiti; smarkiai ką daryti“ LKŽ II² 1016. Lat. žauties turinio plane kiek išsiskiria segmentas „fallen, stürzen“. Tačiau, kad tai kontekstualinis variantas, atsiradęs veikiausiai dėl metaforinio veiksmažodžio pavartojimo, gražiai rodo liet. Kad džiovė (griuvo) aukštienykas, net kojos užsiriėtė Žiežmariai (žr. LKŽ. II² 1016 s. v. džiūti). Lat. žauties, liet. džiūti giminaičiai kitose ide. kalbose yra s. ind. dhavate „bėga, teka“, gr. ϑέω „bėgu“, ϑοός „greitas“ (ide. *dheu- „laufen, rinnen“20). Derivacijos požiūriu čia svarbus tas faktas, kad baltų šaknis *dēu- > *djāu- „bėgti, greitai eiti; tekėti etc.“ buvo išplėsta formantu -g-. Todėl reikia pažymėti, kad latvių kalboje šį formantą turi ir leksemos, reiškiančios „džiūti“ ar jam artimus turinio segmentus, plg. lat. žugt, žugstu, žūgu = žūt „trocknen“ ME IV 835, žugls „mager“ ib. 829 (dėl turinio segmentų ryšio plg. liet. džiūti „darytis sausam, sausėti; lysti, menkėti etc.“ LKŽ II² 1035). Vadinasi, tas faktas, kad leksemos žaugātiės2 „bez apduoma kāpt, iet; die Herde verlassend (ins Getreide) laufen, (über Gräben), 18 J. Endzelin, Über die Nationalität und Sprache der Kuren, FUF, 12, 1912, p. 59—72; K. Būga, RR, III, 1961, p. 172—4; V. Kiparsky, Die Kurenfrage, Helsinki, 1939, p. 253, tt. 19 Taip jau darė K. Būga, RR III 174 ir J. Endzelīns, ME I 694 (pastarasis neatmeta ir skolinimo iš lietuvių tarmių galimybės). 20 J. Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bern, 1959, p. 259. 11 springen“ ir žūgt „trocknen“ turi formos ryšį (bendra formanta -g-!), leidžia ieškoti ir jų turinio ryšio, kitaip tariant, leidžia įtarti jas esant etimologiškai identiškas. Liet. džiáuti „kabinti, dėti, kad džūtų; džiovinti; vogti; kirsti; smogti“ LKŽ II² 1016 (apie jo turinio segmentų santykius žr. aukščiau), džiūti „darytis sausam, sausėti; vysti, gle bti, nykti, žūti (apie augalus); lysti, menkėti“ ib. 1035, lat. žaut „trocknen, zum Trocknen aufhängen“, žaut „schlagen, einen starken Schlag versetzen; giessen; giessen, stark regnen“ ME IV 792—3 (apie tai, kad čia turime vieną leksemą su polis emija, žr. aukščiau), žūt „trocknen“ ib. 838, kaip žinoma, turi kelias etimologijos hipotezes²¹. E. Bernekeris²² juos lygino su s. ind. dunóti „dega“, davah „miškas“ (< „degimas“). J. Endzelynas²³, prileisdamas pirminę reikšmę „austrocknen, verdorren, erstarren“, šiuos baltų kalbų žodžius yra susiejęs su s. vok. aukšt. tawalōn „išnykti, numirti“, s. skand. dó „sustingo (apie sąnarius)“, s. vok. aukšt. touwen, s. angl. dōian „mirti“, got. dauþs „miręs“. Toks siejimas susiduria su semantinio ir fonologinio (germanų kalbų žodžiai šaknyje turi au) pobūdžio sunkumais. Pastaruoju metu germanų kalbų žodžiai kitaip etimologizuojami²⁴. Remdamasis tuo, kad sememos „spindėti, žėrėti, šviesti“, „kaisti, degti“ ir „džiūti“ yra giminingos (plg., pvz., lot. sūdum „giedra; giedras dangus“, sūdus „sausas; be debesų, giedras“), F. Spechtas ²⁵ iškėlė hipotezę, esą senasis ide. dangaus pavadinimas diēus „spinduliuojantis, žėrintis dangus“ (s. ind. dyáuh „dangus, diena“ ir „dievas“, gr. Ζεύς, lot. diēs „diena“) tebeslypintis liet. džiáuti, lat. žaut. Deja, dėl žemiau pateikiamų baltų kalbų faktų, kuriems pirmenybės reikalauja modernieji lingvistinės analizės metodai, mes esame priversti šios įdomios hipotezės atsisakyti²⁶. Konstatuotas lat. žūgt „trocknen“ (: žūt „trocknen“) ir žaugāties2 „bez apdūma kapť, iet; die Herde verlassend (ins Getreide) laufen, (über Gräben) springen“ (: žauties „tollen, ausgelassen sein; laufen; ungeachtet aller Hindernisse schnell gehen etc.“) derivacinis ryšys (abu jie turi formantą -g-), kaip jau minėta, leidžia ieškoti ir jų turinio plano ryšio. Kad semema „džiūti, darytis sausam“, kur opozicijos intranzityvumas – tranzityvumas antrasis narys yra „kabinti, dėti, daryti, kad džūtų“, ir semema „bėgti, tekėti, lietis“ gali būti istoriškai giminingos, pirmiausia matyti iš liet. šėkti „mažėti, džiūti, slūgti (apie vandenį); nykti, menkti, liesėti“, lat. sikt (praes. sieku = liet. senkù) „versiegen, fallen (vom Wasser), vertrocknen“ ir lot. sicāre „džiovinti, išdžiovinti; nusausinti; išgerti; melžti, iščiulpti“. Šią prielaidą toliau galima paremti tuo faktu, kad vienos šaknies su baltų šėkti, sikt yra ne tik gr. (aoristas) ἐ-σχ-ετο „išseko, išsisėmė, išdžiūvo“, s. ind. á-sakrah „neišsenkantis, neišsisemiantis“, bet ir, — svarbiausia, — av. hišku- „sausas“ (iš reduplikacinio darinio si-sk-us), vid. air. sesc, kimr. hysb, bret. hesp „sausas“ (iš *sisk̑uo-)²⁷. Lot. siccus „sau- 21 Žr. E. Fraenkel, LEW, p. 117. 22 E. Berneker, IF, 10, 1899, p. 158. 23 K. Mühlenbachs Lettisch-deutsches Wörterbuch, IV, p. 793. 24 J. Pokorny, IEW, p. 260. 25 Fr. Specht, Der indogermanische Himmelsgott im Baltisch-Slavischen, KZ, 69, 1/2, 1948, p. 115—123. 26 Plg. dar, ką sako M. Mayrhoferis: „Unsicher bleibt hingegen Spechts Ansatz eines diēu*-„strahlen, leuchten“, — das über „brennen“ lit. džiáuti-„zum Trocknen aufhängen“ džiovà„Dürre“ ergeben haben soll“. — M. Mayrhofer, Kurzgefaßtes etymologisches Wörterbuch des Altindischen, II, Heidelberg, 1963, p. 71. 27 J. Pokorny, IEW, p. 894; M. Mayrhofer, op. cit., I, p. 64. 12 sas“ (iš *sikkos su ekspresyvine geminata) ir av. hiku- „sausas“ yra vienos kilmės su s. ind. sécate, siñcāti, av. hiñcaiti, hičaiti „išlieja, išpila“, s. vok. aukšt. sihan „košti“ (vok. seihen), s. vok. aukšt., s. saks., s. angl. sigan „lašant kristi, slūgti, tekėti“²⁸ (ide. *seik̑- „ausgießen, seihen, rinnen, träufeln“ Pokorny IEW 893)²⁹. It. asciutto „sausas“ tebetęsia lot. exsūctus, kuris yra lot. exsūgo „iščiulpiu, išsiurbiu“ (: sūgo „čiulpiu; įsiurbiu; sugeriu“) būtojo laiko neveikiamasis dalyvis. Remiantis šiais akivaizdžiais faktais, sememu „džiūti, darytis sausam“ ir „bėgti, tekėti, lietis“ istorinį ryšį galima laikyti įrodytu³⁰. O kadangi „bėgti, tekėti“ vartojami kalbant ir apie vandenį, ir apie asmenį, plg., pvz., vaik as bėga ir vanduo bėga ir santykį tarp tekėti : takas, vadinasi, tuo pačiu paaiškėja ir tai, kad liet. dž iauti „kabinti, dėti, kad džiūtų; vogti; kirsti, smogti“, lat. žaut (žaut) „trocknen, zum Trocknen aushängen; schlagen, einen starken Schlag versetzen“, liet. dž iūti, lat. žūt „trocknen“ ir liet. dž iauti „bėgti, greitai eiti; smarkiai ką daryti“, lat. žauties „klettern; hoch steigen; tollen, ausgelassen sein; laufen; ungeachtet aller Hindernisse schnell gehen; neapduomīgi kam virsū jeb pāri skriet; unnüt., wohin gehen etc.“ priklauso vienai ir tai pačiai šakniai, juoba, kad turinio segmentus „bėgti, lietis“ randame manifestuojamus ir pačioje nagrinėjamojoje šaknyje, plg. lat. žaut „giessen, stark regnen“ ME IV 793. Be to, iš čia nustatyto sememų „džiūti, darytis sausam“ ir „bėgti, tekėti, lietis“ istorinio ryšio matyti ir tai, kad pastaroji semema resp. jos alosema „bėgti, skubėti, smarkiai eiti“ yra pirminė. Šitai konstatavę, galime grįžti prie dž iaugt(i)s, ap-žaugties, dž iaugt(ies), gāugties etimologijos. Čia nagrinėjamųjų veiksmažodžių turinio plane išsiskiria tokios pagrindinės turinio segmentų grupės: 1) „turėti džiaugsmą, linksmintis; (sich) ergötzen, sich freuen, jubeln“ (džiaugt(i)s, džiaugt(ies), gāugties), 2) „hoffen, erwarten; versprechen, im Begriff sein; sich beklagen“ (gāugties); 3) „mylināties, liebkosen; glausties“ (gāugties), „einander liebkosen; liebevoll um einen herumsein, küssen, umarmen, sich aufdrängen“ (žaud zīties, žauguoties); 4) „wachsend (einen andern Baum) umwinden“ (ap-žaugties). Segmentai „sich aufdrängen“ bei „wachsend (einen andern Baum) umwinden“ yra gana artimi. Sememos „džiaugtis“ genetinį ryšį su turinio segmentais, kuriuos turi lat. žaugāties² „die Herde verlassend (ins Getreide) laufen, (über Gräben) springen (von Kühen gesagt) etc.“ ir žauties „klettern; hoch steigen; tollen, ausgelassen sein; laufen etc.“, palyginti nesunkiai galima taip pat parodyti, plg. s. vok. aukšt. frao, frō, frawēr „linksmas, besidžiaugiantis“ (vok. froh) : s. skand. frār „greitas, skubus, staigus, ūmus“, vid. angl. frow „greitas, skubinas“ (iš germ. frawa-), s. ind. prā́vate „šoka, šokinėja“; angl. exult „džiaugtis, džiūgauti“, kuris seniau reiškė ir „šokinėti iš džiaugsmo (to leap upward, especially for joy)“. Šis anglų kalbos veiksmažodis tęsia lot. ex(s)ultō „šokinėju, pasišokėju; kunkuliuoju, siaučiu, banguoju; žaviuosi, 28 Plg. A. Walde–J. B. Hofmann, Lateinisches etymologisches Wörterbuch, II, Heidelberg, 1954, p. 533. 29 Plg. dar, ką sako J. Pokorny: „daneben eine Wz. seik̑- ‘trocken’, die wohl über ‚abrinnen, versiegen = austrocknen‘ mit seik̑- ‚ausgießen‘ zu vereinigen ist“, — J. Pokorny, IEW, p. 894. 30 Plg.: „A few (t. y. leksemos, žyminčios „sausas“) are from the notion of „extract the juice“, — C. D. Buck, A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago, Illinois, 1949, p. 1076. 13 džiaugiuosi etc.“ lot. exsiliō „iššoku; pašoku etc.“ frekventatyva. Pastarojo pamatas yra salio „šoku, šokinėju“, gr. ἄλλομαι „šoku“ giminaitis“³¹. Kitų „džiaugtis“ semantinio lauko segmentų atsiradimas yra daugiau ar mažiau suprantamas: dėl „mylināties, liebkosen; glausties“ plg. lot. gaudeō „džiaugiuosi, jaučiu pasitenkinimą“ ir gaudere aliquid „mylėti, mėgti ką“; dėl „hoffen, erwarten; versprechen, im Begriff sein; sich beklagen“ plg. lat. priecāties „sich freuen“, priekš „die Freude“, s. ind. prināti „džiugina, linksmina; ragina, skatina, budina; ragauja, mėgina, naudojasi; gėrisi, grožisi, randa malonumą“, av. frīnaīti „pageidauja, geidžia, nori, linki“, got. frijōn „mylėti“, s. sl. prijaja, prijati „numatyti, nujausti, iš anksto apgalvoti; būti apdairiam, atsargiam; rūpintis; stengtis“. Vadinasi, esama rimto pamato manyti, kad „džiaugti(s)“ reiškiančios leksemos džiaugti(s), ap-žaugtiēs, džaugt(ies), g’augtiēs yra greičiausiai kilusios iš pamatinio veiksmažodžio džiauti „bėgti, greitai eiti; smarkiai ką daryti“, žauties „klettern, hoch steigen; tollen, ausgelassen sein, laufen; ungeachtet aller Hindernisse schnell gehen; neapdairingi kam viršų jeb pāri skriet; giessen, stark regnen; schlagen, einen starken Schlag versetzen etc.“. Liet. džiaūgti(s) turi šaknyje trumpą diftongą au (< eu), o džiauti, žauti rodo buvus ilgąjį diftongą ēu, plg. dar praes. džiauna/džiaū-ja, žāuju/žāunu, praet. džiōvē, žāvu. Tačiau kad greta šaknies su ilguoju diftongu būta ir alomorfo su trumpuoju diftongu, rodo lat. žavēt „trocknen, räuchern“ ME IV 794 ir žugls „mager“ ib. 829. 3. Lat. džaubt, g’aibt2 etimologija Be ap-žaugtiēs, džaugt(ies), g’augtiēs, sememai „sich freuen“ manifestuoti latvių kalba vartoja ir leksemas su šaknies galo -b-: g’aibju, g’aubu, g’aubt2 „ergötzen, jubeln“, -ties „sich freuen, jubeln; hoffen, erwarten; versprechen, im Begriff sein; sich beklagen“ ME I 694, gaubt „achten auf, sorgen für, besorgen (gādat)“ EH I 425, g’aubas „das Wehklagen“ ME I 694, g’aubigs „ergötzlich“ EH I 425, džaubt „sich sorgen, Sorge tragen“, džaubtiēs „sich ergötzen; etwas zu tun versprechen“ EH I 365. Čia, kaip ir šaknyje džaug-/g’aug- atveju, taip pat šaknies pradžioje kaitaliojasi dž-/g’-. Formos su dž- vartojamos augšzemniekų tarmėse (Bērzgale, Pilda, Zasa), o formos su g’- daugiau koncentruojasi pietvakarinėje augšzemniekų dialekto dalyje, prie Lietuvos sienos, pereidamos ir į vidaus dialekto plotą (Bēzaune, Blīdienē, Kaldabruņa, Krustpils, Liepkalne, Nereta, Saikava, Sauka, Stūri, Sunākste, Susēja, Zasa). Kaip matyti, geografinis nagrinėjamųjų formų paplitimas nieko aiškaus apie jų kilmę nepasako. Formos su g’- į latvių kalbą, matyt, bus atėjusios iš senųjų baltų dialektų (gal ir iš lietuvių), kuriuose junginiai *dj, *tj galėjo būti virtę *d’, *t’. Kaip ten bebūtų, šiuo atveju mums svarbu tai, kad besikaitaliojantys dž-/g’- suponuoja etimologinį *dj- šaknies pradžioje. Vadinasi, nagrinėjamosios leksemos turi šaknį, seniau atrodžiusią *djaub- < *deub-, kuri nuo šaknies *d jaug- < *deug- tesiskiria šaknies galo priebalsiu. Šaknies *deug- ir šaknies *deub- leksemų turinio planas yra toks artimas ir jų fonetinis apvalkalas yra toks panašus, kad savaime peršasi mintis apie tų šaknų genetinį tapatumą. Ir iš tiesų, kaip tik tokia nuomonė, kad g’aubtiēs yra vėlyvas veiksmažodžio g’augties perdirbinys arba gretiminė forma su šaknies galo priebalsių 31 A. Walde-J. B. Hofmann, op. cit., II, p. 468. 14 variacija, ir buvo pareikšta³². Ir lietuvių, ir latvių kalbose galima sutikti sporadinio priebalsių b/g ir p/k kaitaliojimosi atveju, plg. liet. bābas „ragaisis, pyragas (vaikų kalboje)“ LKŽ I² 538: bāgas „t. p.“ ib. 554; brýnas „be turto, be darbo, plikas“ LKŽ I² 1050: grýnas „…nuogas; plikas; tuščias; neturtingas, vargingas“ LKŽ III 606–7; blúoksnis „gluosnis“ LKŽ I² 952: glúoksnis LKŽ III 441, glúosnis „gluosninių šeimos medis; žilvitis (Salix)“ ib. 442; lat. plùons² „kluons, pads“ EH II 305: kluõns „Estrich aus Lehm; die Tenne“ ME II 238; praulêt „modern“ ME III 379: kraulêt² „faulen“ EH I 643; žup­snis „so viel man mit 3 (od. 2) Fingern fassen kann, ein Wenig etc.“ ME IV 832 (plg. liet. žiùpsnis): žuksnis „eine Handvoll, soviel man mit den Armen fassen kann etc.“ ib. 829. Tačiau, kaip matyti, tie priebalsiai kaitaliojasi daugiausia žodžio pradžioje ir sonorinių priebalsių l, r kaimynystėje, o šakny:s *deug-, *deub- juos turi šaknies gale. Fonētiniam šių šaknų kildinimui iš viena antros prieštarauja tai, kad 1) šaknis *deub-, K. Mühlenbacho – J. Endzelyno žodyno duomenimis, neturi paliudyto alomorfo *žaub-, atitinkančio alomorfą -žaug-ties, ir 2) šaknies *deub- leksemų turinio plane pasirodo segmentai (plg. „sich sorgen, Sorge tragen“, „sich beklagen; das Wehklagen“), kurių neturi šaknies *deug- leksemos. Remiantis džiaùgti(s), ap-žaugtiẽs, džaugti(ies), gaugtiẽs analogija, paprasčiausia, žinoma, būtų manyti, kad ir džàubt(ies), gàubt(ies) taip pat yra susidarę iš žauties „klettern, hoch steigen; tollen, ausgelassen sein, laufen; ungeachtet aller Hindernisse schnell gehen etc.“. Tačiau taip manyti neleidžia minėtasis faktas, kad nerandame paliudyto alomorfo *žaub-, atitinkančio alomorfą -žaugtiẽs, kurio *žaub- būtų identiškas žauties šakniai. Negalėtų būti atsitiktinis dalykas tai, kad tokius pačius šaknies pradžios priebalsius turi ir veiksmažodžiai džáubt-, bju-, -bu „würgen“ EH II 365, gàubt „schlachten, würgen“ ME I 694. Dėl sememų „sich sorgen, Sorge tragen“ ir „würgen“ ryšio galima palyginti lat. sirds man žnaudzəs ME IV 824 s. v. žnaùgt (: žnaùgt „würgen, knebeln, zuschnüren, stark drücken; ausringen“, liet. žniaùgti „veržti su žniaugu, čiaupti“); semantinius santykius tarp angl. anxious „susirūpinęs, neramus; nekantriai siekiąs, trokštąs“, lot. anxius „bailus, baikštus; neramus, nerimastaująs, susirūpinęs; niūrus, paniuręs, piktas; bauginas, gąsdinąs, kankinantis“ ir lot. angō „gniaužiu, spaudžiu; slėgiu, smaugiu“ ir tai, kad angl. worry „nerimauti, rūpintis; varginti, įgristi etc.“ tęsia vid. angl. worien, wirien „griebti už gerklės; pykynti, erzinti“ ir s. angl. wyrgan „smaugti, dusinti“. Vadinasi, šių sememų genetinis ryšys didesnių abejonių negalėtų kelti. Lat. džàubt „sich sorgen, Sorge tragen“ ir raiškos, ir turinio planu visai artimas yra liet. džiaūbia, džiaūbė, džiaūbti „eiti nosį nuleidus“ (Gervėčiai) LKŽ II² 1012. Lietuviškojo atitikmens konstatavimas galutinai patvirtina čia keliamą mintį, kad lat. džàubt(ies) „sich ergötzen etc.; sich sorgen etc.“, gàubt(ies) „(sich) ergötzen, jubeln etc.“ turi etimologiškai skirtingą šaknį negu leksemos ap-žaugtiẽs, džaugti(ies) gaugtiẽs. Su liet. džiaūbti neabejotinai yra giminingi liet. džiūbti „kristi, pulti žemėn (visu svoriu)“ LKŽ II² 1029, džiūbinti „mušti, pliekti; kirsti, kapoti“, džiūbyti „lesti, kapoti su snapu; mušti, pliekti; kirsti, kapoti etc.“ ib. 1028, džiūboti „kirsti, kapoti“ ib. ³² J. Endzelīns, ME, I, p. 694 s. v. gàubt²; E. Fraenkel, LEW, p. 117. 15 1029, džiaubénti „eiti, moklinti“ ib. 1028. Nors šios nykstamojo laipsnio leksemos ir buvo vėlai sukurtos džiaubti pamatu, — tuo paaiškinama, kodėl jos turi afrikatą dž prieš u ir kodėl joms nerandama atitikmenų latvių kalboje, — tačiau jos galėjo būti sukurtos dar tada, kai džiaubti tebeturėjo senesnius turinio segmentus, ir, vadinasi, jos gali atspindėti senesnį šaknies džiaub-/džiub- turinį („kristi, pulti žemėn“, „mušti, plėkti; kirsti, kapoti“ ir pan.). Liet. džiaubti, lat. gaubt(ies), džaubt(ies) reprezentuoja alomorfą su jo kamieno veiksmažodžiams būdingu normalioju šaknies vokalizmu e: *deub-. Jų giminaičiai, atstovaujantys alomorfui *doub-, gali būti liet. daūbti „duobti, skobti; dobti, mušti“ LKŽ II² 310, daubà „slėnys, klonis, griova; skylė, urvas, ola, įlanda; landynė“ ib. 309, daūbas „skylė, urvas, ola, įlanda; landynė“, „pastumdėlis, apsileidėlis, tinginys“ ib. 310, lat. daūba „die Schlucht“ ME I 443, pr. pa-daubis „Tal“ Elb. 30 ir turintys nykstamąjį šaknies vokalizmą liet. dūbti „darytis dubiam, rastis įdubai, linkti; klimpti, smegti, grimzti; plyšti, irti“ LKŽ II² 785, lat. dubt „einsinken, einfallen, hohl werden“ ME I 509. Visi jie yra ide. šaknies *dheu-b- „tief, hohl“ Pokorny IEW 267 kontinuantai. Suminėtųjų leksemų etimologinei identifikacijai svarbus daūbti „duobti, skobti; dobti, mušti“ ir džiaubti „eiti nosį nuleidus“, gaubt „achten auf, sorgen für, besorgen (gādāt)“, džaubt „sich sorgen, Sorge tragen“ turinio plano ryšys, kurį gražiai rodo, pavyzdžiui, liet. rūpėti „turėti rūpestį“, lat. rūpēt „Sorge machen, bekümmern“, liet. raūpti „turėti rūpestį, liūdėti“: raūpti „kasti, duobti“, raupýti „urbti“ serb.-chorv. rūpa „skylė, duobė“, s. skand. rauf „skylė“³³. Sememų „sich sorgen, Sorge tragen“ ir „würgen“ genetinį ryšį palyginti nesunkiai galima parodyti (žr. aukščiau), o sememų „sich sorgen, Sorge tragen“ ir „sich freuen, jubeln, ergötzen“ istorinis santykis, reikia pasakyti, palieka gana neaiškus. Greta sememos „sich sorgen, Sorge tragen, besorgen“, susiformavusios, kaip jau minėta, sememų „duobti, skobti, urbti“, „dobti, mušti, skersti, smaugti“ (plg. lat. džaubt(ies) „würgen“, gaūbt(ies) „schlachten, würgen“) pamatu, semema „sich freuen, jubeln, ergötzen“ galėjo atsirasti dviem būdais. Galima manyti, kad šioki tokį vaidmenį čia suvaidino semantinė poliarizacija, kuri remiasi semantine universalia „darytis, virsti priešingu negu yra“, plg., pvz., gerai žinomus liet. brėkšti „aušti, švisti“ : žem. „temti“; smagūs „greitas, smarkus; jaukus, malonus; linksmas, gerai nusiteikęs“ : žem. „sunkus“, lat. smags „schwer, lastend“; liet. viltis „tikėtis“ : lat vilties „sich täuschen, sich versehen“ ir pagaliau bendrašaknius šilti : šalti bei s. slav. kon-bco „galas“ : na-čona, na-četi „pradėti“ (iš *kin-) ir t. t. ir pan. Kad taip galėjo būti, rodytų s. sl. radъ „kuris džiaugiasi“ : s. rus. roditi „rūpintis, labai stengtis“. Prie to, kad džaubt(ies), gaūbt(ies) turinio plane greta sememos „sich sorgen, Sorge tragen, besorgen“ atsirado ir semema „sich freuen, jubeln, ergötzen“, galėjo prisidėti ir džiaugt(ies), gaūgt(ies): būdami raiškos planu gana panašūs, jie galėjo ir adijuoti ir turinio planą (apie šį reiškinį žr. aukščiau), juoba kad šių abiejų veiksmažodžių turinio planai turėjo kai kurių susilietimo taškų, plg. gaūgties „hoffen, 33 Dėl semantinės motyvacijos plg.: „Лит. rūpi берет забота“ является „стативною“ формою к активной raūpti „поковыбать“, иначе говоря, безличным глаголом rūpi выражается то состояние человека, которое производится в нём чьим-то постоянным „ковырянием“ (скребением) — raupimas“, — K. Būga, RR, II, p. 545. 16 erwarten; versprechen, im Begriff sein; sich beklagen“ ir gàubtiēs „hoffen, erwarten; versprechen, im Begriff sein; sich beklagen“. Sie turinio segmentai yra tarpiniai tarp sememų „sich freuen, jubeln, ergötzen“ ir „sich sorgen, Sorge tragen, besorgen“. SEMANTICS AND ETYMOLOGY S. KARALIŪNAS Summary Possibilities of a structural approach in semantics and lexicon are discussed. The brilliant idea of F. de Saussure about two plans of language — the plan of expression and the plan of content—and their isomorphism makes it possible to apply structural methods in the field of semantics and lexicon. The grid presentation of lexical data proposed by F. G. Cassidy may be of great value in the investigation of Lithuanian lexicon. Beyond any doubt, structural study of a lexicon would in many ways further semantic research. It would, in all probability, provide descriptive semantics with stricter methods in studying such complex phenomena as polysemy and homonymy. The principle established by B. Jēgers allows in many cases to discover polysemy in diachrony where it is generally considered to be homonymy from the sinchronic point of view. In this connexion it must be borne in mind however that there may be some cases of „pseudo-semantic“ development. E.g. because of their phonemic similarity Lith. plūostas „1. fibre, filament; 2. ferry, raft“ seems to have borrowed the first meaning from plūōstas „fibre; filament; tuft“. In accordance with this principle the etymologies of Lith. džiaugtis „be glad, rejoice“ and Latv. džàubt „grieve, worry“, gàubt² „delight, rejoice, exult“ are given. Lith. džiaugtis „be glad, rejoice“ and its Latvian equivalents apžaugties „twine round another tree by growing“, džiaugt(iēs) „delight, please; take delight; be amused“, gàugtiēs „be glad, be joyful, rejoice, exult; hope, expect, await etc.“ must be derivationally connected with Latv. žaugātiēs² „leaving a herd to run (into corn), to leap over ditches (when speaking about cows) etc.“ and with Latv. žautiēs „climb, mount, ascent; romp, rag; run etc.“, Lith. džiáuti „run, hurry etc.“. The semantic development from „to run, hurry, leap etc.“ to „to be glad, rejoice, exult“ is clearly seen in E exult „to rejoice greatly; be jubilant or triumphant; (obsolete) to leap upward, especially for joy“ or in OHG frao, frō, frawēr „joyful, jubilant“, ME frow „quick, rapid, fast“ etc. It is worth while pointing out that Lith. džiūti, Latv. žūt „dry, grow dry“, and Lith. džiáuti, Latv. žaut „hang up (for drying)“ turned out to belong to the same root as Lith. džiáuti „run, hurry etc.“, Latv. žautiēs „climb; mount, ascent; romp, rag; run etc.“, because the sememe „to dry, grow dry“ is to be understood as „to flow out, escape, run out; drip out“. Latv. džàubt „grieve, worry“, gàubt² „rejoice, exult“ are most likely related to Latv. dzāibt „strangle, throttle; choke“, gàubt „butcher, slaughter; strangle“; for their coherence cf. semantic development of E anxious and worry. As dž- and ǵ- are dialectal reflexes of the consonant cluster *dj-, the counterpart of Latv. dzāibt, gàubt in Lithuanian is džiáubti „go, walk in the state of sadness“. It is possible that 2. Leksikos tyrinėjimai 17 these verbs belong to the root, attested in Lith. daũbti „hollow out; hit, kill“, daubà „ravine“, Latv. daũba „id.“, Lith. dùbti „become hollow, sunken“, Latv. dubt „sink in; cave in“. The semantic analogy is furnished by Lith. rūpėti „be anxious, be concerned“, raũpti „id.“, raĩpti „dig, hollow out“, Serbo-Croat. rȕpa, „pit“. In changing over to „rejoice, exult“, the sememe „grieve, worry, be anxious, be concerned“ could have followed the model of the semantic universal „to change the state of being X“ or, — which is more likely, — it might have been influenced by the words džiaugt(iės), gáugt(iės) because of their phonemic similarity.