Semantika ir etimologija

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA SEMANTIKA IR ETIMOLOGIJA SIMAS KARALIŪNAS 1. Kai kurie semantikos klausimai Žmogus gyvena ir veikia kalbos reiškinių jūroje. Kalba savo reikšmių visuma sudaro gyvybiškai svarbią pačios žmogaus egzistencijos aplinką ir yra vienas Žmogaus ženklinės elgsenos komponentų. „Le sens apparait toujours comme une donnée immėdiate: cela suffit a ’homme pour vivre et agir dans un monde signifiant“, — teigia vienas žymiausių mūsų dienų semiotikų A. Greimas*. Kiek žmogaus mąstymas ir elgsena yra kalbos sąlygojami, pademonstravo Sapiro-Whorfo hipotezė ir L. Veisgerberio lingvistinis reliatyvizmas. ,,Semantiniy laukų“ teorija, kurią plėtodamas L. Veisgerberis iškėlė minėtąjį lingvistinio reliatyvizmo principą, buvo svarbi ne tik santykių kalba — mąstymas ir kalba — kultūra tyrinėjimui, bet davė semantikams ir leksikologams ir struktūrinį metodą. Vadinasi, vietoj klasikinės semantikos spręstų dviejų problemų — reikšmių klasifikacijos ir semantinių kitimų dėsnių suradimo — pastaraisiais dešimtmečiais į pirmą vietą išėjo deskriptyvinės semantikos ir semantinės struktūros išryškinimo problemos. Atsakydamas į klausimą, kiek reikšmės gali sudaryti struktūrą, L. Hjelmslevas nurodė, kad jos gali būti laikomos sudarančiomis struktūrą dėl dviejų priežasčių: 1) dėl to, kad dalinės reikšmės (significations particuliėres) priklauso nuo išskaičiavimo variantų, kurie logiškai išvedami iš galimų santykių, numatomų aprašant formą; 2) dėl to, kad bendrosios „reikšmės“, arba sematemos, priklauso nuo verčių (de valeurs), kurios taip pat kyla iš formos ir apibrėžia galimas koreliacijas?. Nepaisant to, kad žodžių reikšmės yra tokia kalbos sritis, kuri sunkiausiai leidžiasi sisteminama ir formalizuojama, kad dažnai neaišku, kur pasibaigia vienas turinio plano segmentas ir prasideda kitas ir kad todėl šioje srityje palankią dirvą turi subjektyvizmas ir savavališkumas, vis dėlto, atrodo, leksiką ir reikšmes galima tyrinėti taikant ir tikslesnius, struktūrinės lingvistikos metodus. Taip elgtis semantikams leidžia geniali F. de Saussure koncepcija apie du kalbos planus — turinio ir raiškos (plan du contenu et plan de l'expression) ir vėliau konstatuotas jų izomorfizmas, kuris leidžia „A concevoir la structure sėmantigue comme une articulation de Vunivers sėmantigue en unitės significations minimales (= ou sėmes), correspondant aux traits distinctifs du plan de I'expression (=ou pheémes)“. Remiantis šiais kardinaliniais bendrosios kalbos teorijos principais, keliamas uždavinys gauti aiškią informaciją apie minimalių semantinių elementų (seman1 A. J. Greimas, Du sens. Essais sémiotiques, Paris, 1970, p. 39. 2 L. Hjelmslev, Pour une sėmantigue structurale, in: Essais linguistigues (= Travaux du cercle linguistigue de Copenhague, vol. XII), Copenhague, 1959, p. 108. * A. J. Greimas, op. cit., p. 40. tic primitivės) ir jų santykių skaičių bei pobūdį, aprašant šiuo metu bent ribotą jų kiekį, postuluojama semantinės teorijos struktūra*, dedamos pastangos kurti semanting teoriją, pagrįstą generatyvinės gramatikos principais“. | Kokią struktūrinės semantikos teoriją mes bekurtume, struktūrinis semantikos tyrinėjimas, reikia manyti, pirmiausia priklauso nuo struktūrinio leksikos tyrinėjimo. Sinchroninis kalbos (pavyzdžiui, lietuvių) žodyno aprašymas (toks aprašymas būtų idealiai tobulas) turėtų pateikti mažiausiai dvejopą informaciją: paprastų ir sudėtinių leksinių vienetų inventorių ir struktūrinius modelius, į kūriuos tie vienetai įeina. Inventorius turėtų apimti: 1) kalboje egzistuojančius morfus (žinoma, absoliutinis pilnumas negali būti pasiektas), 2) visus žodžius (konvencionalines morfų kombinacijas) ir 3) visas frazes (pastovias specifinių žodžių grupes, kurios skiriasi nuo paprastos žodžių sumos). Kiekvienas inventoriaus punktas turėtų būti vienaip ar kitaip identifikuotas, nurodant morfo ar žodžio funkciją, duodant sinonimą ar ekvivalentišką pasakymą. Antrojo tipo informaciją, kaip minėta, sudarytų nurodymas struktūrinių modelių, paradigmų, į kurias leksiniai vienetai įeina. Nustatyti struktūrines paradigmas galima pateikiant leksiką „tinklo“ forma. Ką tai reiškia, matyti iš čia duodamo inventoriaus fragmento, kuris susideda iš žodyno elementų (fonologinių ir realių), turinčių struktūros CV pirmąjį skiemenį, einantį prieš fonemų seką (ras). Balsiai 6 bhp Kalės [aE 1.0 3 Ur) ao 07 jet. Priebalsiai | a | k | karas keras kiras kuras karas keras kyras kiras kéras koras g | garas geras giras guras garas geras gyras glras géras goras t | taras teras tiras turas taras teras tyras tūras téras toras d daras deras diras duras daras deras dyras daras déras doras p | paras peras piras puras paras peras pyras pūras pėras poras b | baras beras biras buras baras beras byras biliras béras boras etc. Toks leksikos „tinklo“ pateikimas rodytų: 1) akį kiekvienai matematiškai galimai fonemų kombinacijai, 2) sferą akių, neužpildytų dėl fonotaktinių apribojimų (antai kdras, kėras, gdras, gėras etc. automatiškai iškrinta, kadangi trumpas kirčiuotas žodžio pradžios balsis vardažodžiuose lietuvių kalboje negalimas, bet plg. péras „toks titulas“) ir 3) akis, kurios yra faktiškai užpildytos morfais ir Zodžiais ir kurios ne". Šitoks paprastas matematinis fonemų kombinacijų sąrašas veikiai taptų be galo didelis ir nepatogus. Tačiau, pritaikius fonotaktines taisykles, jis * F. P. Dineen, The Structure of Semantic Elements, Actes du xe congrės international des linguistes, II, Bucarest, 1970, p. 589 —593. 5 Jerry A. Fodor, Jerrold J. Katz, The Structure of a Semantic Theory, Language, 39, 1963, p. 170-210. 6 S. Abraham, |. Evseev and V. Serban, The Bases of a Structural Semantics, Actes du x“ congrés..., II, p. 609—611. | 7 F. G. Cassidy, A Descriptive Approach to the Lexicon, in: Approaches in Linguistic Methodology ed. by I. Rauch and Ch. T. Scott, Madison, Milwaukee, and London, 1967, p. 9-15. o Žymiai sumažėtų eliminavus visas neužpildytas akis. Bet ir taip apmažintas jis vis vien liktų gana didelis, tačiau toks leksikos tyrinėjimo metodas gali būti naudingas, nes jis duotų pilną kalbos morfų ir jų kombinacijų inventorių, atskleistų struktūrinius žodyno ryšius ir padėtų nustatyti žodyno raidos ir pasipildymo tendencijas. Apdorojimo darbą žymiai palengvintų kompiuteriai. Šio leksikos tyrinėjimo metodo autoriaus F. Cassidy įsitikinimu, idealus leksikos aprašymas ir jos struktūrinis tyrinėjimas yra dabar ,,within the realm of possibility“*. Struktūrinis žodyno aprašymas, reikia manyti, pasitarnautų ir sėmantikai; Tada būtų galima bandyti kelti klausimą, ar vienai struktūrinei paradigmai arba fonologiškai artimoms paradigmoms priklausantys raiškos plano segmentai nemanifestuoja kartais vienos ar gretimų jutiminio patyrimo ir mąstymo sričių turinio segmentų. Struktūrinis žodyno aprašymas gal leistų kiek tiksliau tyrinėti ir tokius painiūs semantikos reiškinius, kaip polisemija ir jos ryšys su homonimija, kurie, kaip žinoma, greta sinonimijos, žodžių motyvacijos ir žodžių charakterio, yra pagrindinis deskriptyvinės semantikos objektas. Polisemija, nors ją logikai ir laiko komunikacijos bei mąstymo kliūtimi, yra galinga kalbos ekonomijos priemonė, nes ji žymiai palengvina mūsų atminčiai. Žodžių daugiareikšmiškumas atsiranda dėl kelių priežasčių. Kontekstualinė sememos variacija pareina nuo to paprasčiausio fakto, kad skirtinguose pasakymuose žodis niekad neturi absoliučiai tos pačios reikšmės. Antai žodis knyga turi konkrečią reikšmę, ir, atrodo, koks čia gali būti jo reikšmės kaitaliojimasis. Tačiau vienas dalykas yra knyga autoriui, kitas — leidėjui ar rinkėjui ir dar kitas — knygų pardavėjui. Viena ji reiškia knygų kolekcionieriui, kita — antikvarui, dar kita — bibliografui ar bibliotekininkui ir visai ką kita —skaitytojui. Priklausomai nuo konteksto ir situacijos, kur žodis vartojamas, jis gali turėti ir paprastai turi skirtingų reikšmės niuansų. Vieni tų niuansų yra efemeriniai, kiti gali išsiplėtoti ligi pastovių reikšmės atspalvių, kurie ilgainiui, didėjant tarp jų atstumui, gali virsti skirtingomis žodžio reikšmėmis. Didelį vaidmenį čia dar vaidina ir metonimija bei metaforos. PavyzdZiui, akis, be savo pagrindinės reikšmės ,,regéjimo organas“, turi 21 reikšmę, atsiradusią dėl įvairiomis asociacijomis paremto vardo perkėlimo: ,,1. nertinė tinklo skylė; 2. mezginio kilpa; 3. nyčių kilpa, skylė; 4. kilpa kiškiams, lapėms ir kitiems Zvéreliams gaudyti; 5. lede prakirsta nedidelė skylė arba visai neužšalusi vieta; aketé: 6. liūne kiaura vieta; pelkių ar baigiančių užaugti ežerų nedidelis vandens plotas etc.“ Kadangi žodžio reikšmės funkcionalinio krūvio negalima išmatuoti, tai negalima pasakyti, ir kokiu laipsniu viena nuo kitos skiriasi vieno žodžio reikšmės bėi kokiu laipsniu jos skiriasi nuo kito žodžio reikšmių. Kitaip sakant, negalima žinoti, kur pasibaigia polisemija ir prasideda homonimija. Leksikografas čia turi vadovautis grynai savo instinktu. Tiesa, kriterijų atskirti polisemiją nuo homonimijos buvo pasiūlyta ir čia, tačiau jie yratik pagalbiniai ir problemos negali išspręsti. Antai, manoma, kad jei du identiškos formos žodžiai vartojami viename ir tame pačiame sakinyje, nesuvokiant jų kartojimo, tai kalbėtojas nejaučia tarp jų jokio prasmės ryšio. Pavyzdžiui, pranc. pas „Žingsnis“ ir pas „ne“ vartojami viename sakinyje: Cela ne se trouve pas dans le pas d'un cheval ,,Ne kasdien tai randi“. Vadinasi, dabartinėje prancūzų kalboje tai du skirtingi žodžiai, nors jie abu ir kilę iš lot. passus 8 F. G. Cassidy, op. cit., p. 14. „žingsnis“. Remiamasi dar ir tuo, kad, atseit, joks save gerbiąs poetas nerimuos dviejų žodžių, kuriuos jis jaučia esant vienareikšmius?. Ryšium su tuo galima pa- “siūlyti dar vieną kriterijų polisemijai atskirti nuo homonimijos. Jei vienas alomorfas manifestuoja tuos pačius ar artimus turinio segmentus, kuriuos manifestuoja ir kitas alomorfas, jų manifestuojamus turinio segmentus galima laikyti priklausančiais vienam žodžiui (bet ne dviem žodžiams — homonimams). Pavyzdžiui, kuopti turi tokias reikšmes: „l. valyti, švarinti; prižiūrėti; 2. doroti, derlių imti; 3. imti medų, kopti; 4. linus valyti nuo spalių, brukti; 5. kaupti, kasti, kabinti; 6. laidoti; 7. slėpti; 8. rūpintis; 9. plėšti, griebti, stverti; vogti; 10. su apetitu, daug valgyti, srėbti, ėsti, kabinti; 11. smarkiai bėgti, eiti, dumti“ (Žr. LKŽ VI 916). Visai artimų reikšmių grupę randame ir prie veiksmažodžių 1 kopti, 2 kopti|kopti, 3 koptilképti (žr. LKZ VI 351 —4). Jeigu taip, veiksmažodžiai kopti|kopti ir kudpti, matyt, yra alomorfai, nes, be to, uo : 0 kaita lietuvių kalboje yra visai reguliari. Vadinasi, vietoj trijų homonimų turėsime veikiausiai vieną daugiareikšmį veiksmažodį kopti | kopti: „1. valyti, kuopti; 2. doroti, valyti (javus nuo lauko); 3. imti medų (iš avilio, drevės); 4. kabinti, semti, krauti mėšlą su šakėmis į vežimą, mėžti; 5. apkasioti kaupuoti (bulves, daržoves...); kasti į krūvą, daryti kaupą, kaupti; žerti; 6. laidoti; 7. slėpti; 8. imti, grobti, griebti, gobti; 9. godžiai valgyti, kabinti; 10. eiti. vykti“ (greta homonimo kopti „lipti (aukštyn, žemyn, per ką...)“, kadangi jo rySys su veiksmažodžiu kopti|kopti „valyti, kuopti; doroti, valyti (javus nuo lauko) etc.“ sinchroniniame plane neparodomas). Be to, dar čia gali praversti ir toks lietuvių semantikoje konstatuojamas reiškinys: sememos „(godžiai) valgyti, ėsti, ryti, kirsti“, „eiti, vykti, bėgti“, „mušti, kirsti, smogti“, „vogti“ dažnai eina greta kitų įvairių semenų. Kitaip sakant, dažnas lietuvių kalbos veiksmažodis yra metaforiškai pavartojamas minėtiems veiksmams žymėti, plg., pvz., drožti „su peiliu ar kitu aštriu įrankiu piaustyti, smailinti, lyginti; mušti, kirsti, šerti, duoti; valgyti, kirsti, gerti; smarkiai eiti, bėgti, važiuoti, vykti, braukti etc.“ LKŽ II? 747. Matyt, ir lat. I žaūt „trocknen, zum Trocknen aushéngen® ir II Zaut ,,schlagen, einen starken Schlag versetzen etc.“ ME IV 792-3, ne tik diachroniSkai, bet ir sinchroniškai žiūrint, yra vienas ir tas pats žodis (plg. liet. džiduti „kabinti, dėti, kad džiūtų; vogti; kirsti, smogti etc.“ LKŽ II? 1016), apie tai žr. žemiau. Panašiai, pavyzdžiui, ir liet. kduti „eiti, vykti“ LKŽ V 450 vargu ar bus skirtingas nuo kduti „mušti, dobti; kovoti; kalti (kalvėje)“ veiksmažodis (plg. reikšmių santykius, kuriuos turi drožti). Tiesa, čia dar reikėtų pagalvoti, kaip žodynų sudarymo praktikoje ir sinchroninėje semantikoje panašiais atvejais elgtis: gal ir iš tikrųjų tikslingiau skirti du ar kelis žodžius, laikant juos homonimais, nes daugeliu atvejų reikšmės yra taip nutolusios, kad susekti jų pirminįį| ryšį ir tuo būdu konstatuoti polisemiją padeda tik kruopšti etimologinė analizė (Zr. žemiau). Benagrinėdami deskriptyvinės (sinchroninės) semantikos klausimus, mes visai priėjome prie diachroninės semantikos dalykų. Semantinė analizė, kaip žinoma, greta fonologinio ir derivacinio nagrinėjimo, yra vienas pagrindinių etimologijos aspektų. Nagrinėjant polisemijos ir homonimijos reiškinius diachronijoje, aiškinant leksemų kilmės santykius, didelę reikšmę turi B. Jėgerio suformuluotas principas: „.treffen mehrere weit auseinanderstehende Bedeutungen (A, B, C ...) in einer * S. Ullmann, Semantics. An Introduction to the Science of Meaning, Oxford, 1962, p. 175. Lautung zusammen, so mul} diese Tatsache festgestellt werden. Taucht diese Bedeutungsreihe A, B, C... woanders auf, so ist kaum mehr daran zu zweifeln, daB zwischen den Bedeutungen, A, B und C eine — wenn auch zunichst nicht erkennbare -- Bedeutungsverwandtschaft besteht“1®. Šio principo pagrįstumą B. Jégeris įrodė visu savo Cia cituojamu darbu, geriausiu baltų kalbų semantikos diachroniniu tyrinėjimu. Šis principas suponuoja tai, kad vienos reikšmės žodžio turinio plane yra organiškai atsiradusios iš kitų, kad jos reprezentuoja dėsningą semantinę raidą. Didžioji dalis atvejų, be abejonės, tai ir rodo. Tačiau konstatuojama dviejų turinio segmentų koegzistencija vienfAžodžio turinio plane gali dėsningos segmentų raidos ir nerodyti. Mat, žodis savo turinio segmentą gali būti pasiskolinęs iš kito žodžio. Taip dažniausiai atsitinka tada, kai žodžiai turi panašų fonetinį apvalkalą. Čia mes susiduriame su vadinamosios ,,pseudo-semantinés raidos“ atvejais. Konkrečiai imant, tai, kad pranc. essuyer reiškia: 1. „šluostyti“ ir 2. „iškęsti, pakelti“, nerodo, jog šie du jo manifestuojami turinio segmentai būtų atsiradę vienas iš antro, nes segmentą „iškęsti, pakelti“ šis veiksmažodis gavo iš essayer ,,bandyti, mėginti; stengtis“, kuris XVI a. reiškė ir ,,pergyventi, pakelti, iškęsti“. Lat. vuobit reiškia ir ,,diej Lippen zum Lachen zusammenziehen“, ir „schūlen, bolstern (piem., riekstus, zirnus)“ ME IV 677. Šie turinio segmentai per daug nutolę nuo vienas antro, kad jiems surastume paralelių iš kitų kalbų ir tuo būdu patvirtintume jų diachroninį ryšį. Nėra abejonės, kad turinio segmentą „,schūlen, bolstern“ vuobit gavo iš rimažodžio Iuébit ,,schilen, klauben, bolstern“. Sudėtingą semantinę infiltracija matome liet. pluostas ir pluoštas atveju: pliostas ,,1. tekstilės žaliava, ploni ir stiprūs plaušeliai; 2. plaustas, keltas“ pirmąją reikšmę (plg. alomorfą pldustas, kuris tokios reikšmės neturi) bus gavęs iš pluoštas „tekstilės žaliava, ploni ir stiprūs plaušeliai; (šieno, šiaudų, plaukų ir pan.) kuokštas, sauja, glėbelis; puokštė, bukietas; juosta, ruoželis; keltas, plaustas“, o pluoštas, kuris etimologiškai siejasi su veiksmažodžiu plėšti, reikšmę „keltas, plaustas“, matyt, pasiskolino iš pliostas. Jų labai artimas raiškos planas (skiriasi tik fonemomis § — s), matyt, ir buvo ta priežastis, dėl kurios pradėjo artėti ir turinio planas. Vadinasi, prieš teigiant, kad santykis tarp kokių nors dviejų vieno turinio plano segmentų yra reguliarus semantinės raidos padarinys, būtina — kiek tai įmanoma — išsiaiškinti, ar tai nėra „pseudo-semanitinės raidos“ atvejis. 2. Liet. dZiaugtis etimologija Liet. dZiadigti „džiuginti“, dZiafigtis „turėti džiaugsmą, linksmintis“ LKŽ II2 1014 latvių kalboje atliepia džaugt „ergotzen“, -tiés „sich ergdtzen®, gaugtiés „,sich freuen, jubeln; hoffen, erwarten; versprechen, im Begriff sein; sich beklagen; milinaties, liebkosen“ ME I 694, „glausties“ EH I 425. Nors šie lietuvių ir latvių kalbų atitikmenys buvo konstatuoti jau seniai, tačiau liet. dZiadigti(s) ir jo latvių kalbos giminaičiai, neskaitant vieno kito nepavykusio bandymo??, patikimos etimologijos dar neturi. 10 B. Jėgers, Verkannte Bedeutungsverwandtschaften baltischer Worter, K Z, 80, 1966, p. 10—11. 11 J. Orr, Words and Sounds in Englisch and French, Oxford, 1953, p. 157 tt. 12 E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg-Gottingen, 1962, p. 116-7. H. Hirtas®® liet. džiaugiūosi siejo su lot. gauded, gr. yn9éw „džiaugiuosi“ ir, tardamas čia esant priebalsių metatezę, kildino iš *gaudžiuosi. Lotynų ir graikų kalbų žodžių senesnė forma atrodė *gau-edh-éio (ar *gau-adh-éio)**. Vadinasi, turėdami galvoje lietuvių kalbos konservatyvų charakterį, lauktume *goved- (ar *govad-), bet ne *gaud-. Be to, kad čia nebūta metatezės, lengva pasakyti remiantis kitais bendrašakniais žodžiais lietuvių ir latvių kalbose (žr. žemiau). Nesėkmingas buvo ir P. Persono** bandymas: lat. g'augtiės jis gretino su s. vok. aukšt. goukolon, gouggolėn „,kvailioti, pokštus krėsti“, o lat. gaiibr® — su vid. vok. aukšt. gief „kvailys“. Pirmiausia čia, kaip matyti, $markiai nutolusios gretinamųjų žodžių reikšmės, ir — svarbiausia — etimologinis latvių kalbos žodžių šaknies pradžios priebalsis yra *d- (ne *g-; žr. žemiau). Prieš leidžiantis į etimologijos aiškinimą, reikia pažymėti, kad liet. džiaūgti(s) ir lat. džaugt(ies), gaugties genetinis identifikavimas, kuris atrodo esąs gana akivaizdus, susiduria su fonetinio pobūdžio sunkumais. Liet. dZiaiigti(s) dėsningai tęsia senesnę šaknį *deug-: diftongas eu dėsningai virto jau, o junginys *djapasikeitė į dž'a (plg. liet. biaurūs, lat. bjaiirs iš *beur-). Junginių *dj, *tj refleksai prieš užpakalinés eilės balsius latvių kalboje yra ž, š**. Tokius garsus kaip tik ir turime nagrinėjamosios šaknies žodžiuose, plg. lat. ap-žaugtiės ,,wachsend (einen andern Baum) umwinden“, apžaugties kam ap kaklu „sich jemandem um den Hals winden“ EH I 128, žaudzitiės (praes. -guds, praet. -dzijuos) „sich aufdrangen; liebevoll um einen herumsein, liebkosen, umarmen, kiissen (hauptsūchl. von kleinen Kindern gesagt); einander liebkosen“ ME IV 790, Zauguétiés „t. p.“ ibid., žaugas „die Liebkosung; jausmas, valuodas“ ibid., Zaugule „das Liebchen, die Matresse“ ibid., žaugzmas „Jausmas, valuodas“ ibid. (plg. liet. džiaiigsmas „didelio pasitenkinimo ar malonumo jausmas, linksmumas, laimė“ LKŽ II2 1013). Šios latvių leksemos laikytinos reguliariais šaknies *deugkontinuantais. Dėl to, kad vietoj žrandame dž-, lat. džaugt(iės), džauga J. Endzelynas (EH I 563) buvo linkęs įtarti esant lituanizmais. Iš tikrųjų, šios formos gyvojoje latvių kalboje nevartojamos, jos žinomos tik iš senesnių latvių kalbos žodynų (Langės ,,Lettisch-deutsches Lexikon“, 1773, Stenderio ,,Lettisches Lexikon“, 1789, Ulmanio .,Lettisch-deutsches Worterbuch®, 1872). Tačiau nei džvietoj dėsningojo žbuvimas, nei tai, kad šios formos gyvojoje kalboje nevartojamos, nėra, atrodo, pakankamas pagrindas laikyti jas lietuviškais skoliniais. Tokių atvejų, kur vietoj lietuvių kalbos dž, č latvių kalboje taip pat turime dž, č, yra ir daugiau, plg., pvz.. lat. džaut, čČuodpt?, capt, Čupt, Čupinėt, čuožaūtiės, čužinat ir liet. džiauti, čiuopti, čiopti, čiūpti, čiupinėti, čiudžti, čiužinėti. Visus juos paskelbti lietuvių kalbos skoliniais būtų per drąsu. Juoba kad senųjų junginių *dj, *tjį refleksai dž, č užfiksuoti ir pačioje latvių kalboje (dalyje zemgališkųjų tarmių)“. Iš šių tarmių formos su dž, ¢ ir galėjo patekti į senuosius latvių kalbos žodynus ar iradijuoti į kitas tarmes. 13 H. Hirt, BB, 24, 1899, p. 280: ,,Aus dem lit. stellt sich zu yn9%éw und gaudeo džiaugiuos aus *gaudzitios*. '* A. WaldeJ. B. Hofmann, Lateinisches etymologisches Worterbuch, I, Heidelberg, 1936, p. 584. 15 P. Persson, Beitrige zur indogermanischen Wortforschung, Uppsala, 1912, p. 59 tt. 16 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 177 tt. 17 M. Rudzite, Latviešu dialektologija, Riga, 1964, p. 91. 10 Fonetinės raidos *deug-> lat. Zaugtarpinė stadija *d'augveikiausiai atsispindi formoje gaugtiés. Kadangi esama duomenų, leidžiančių kuršių kalbai rekonstruoti d’, t',<*dj. *tj“, gaugtiés galima laikytiį latvių kalbą atéjusiu iš kuršių kalbos!?, nes latvių kalboje palataliniai d", t* skoliniuose refleksuojami g', k'. Veiksmažodis g'augtiés kaip tik ir užfiksuotas iš vakarinės Latvijos dalies (Dunika). Vadinasi, šaknį *deug-, „džiaugtis“ ar jai artima reikšme, randame paliudytą ir trečiojoje baltų kalboje — kuršių, kurioje, kaip galima spėti, diftongas *eu taip pat buvo virtęs jau. Šaknies dfiaug- < *deugnykstamojo laipsnio variantą lietuvių kalboje turi džiūgti „imti džiaugtis“ LKŽ II? 1031, džiugė „džiaugsmas“ ib. 1029, džiugė, džiūgas ,.kas greit džiaugiasi kuo““ ib. 1029, džiugūs ,,kuris veikiai nudžiunga, džiaugiasi, linksmas“ ib. 1031, džiūgauti „labai džiaugtis“ ib. 1029 ir kt. Afrikatos dž buvimas prieš užpakalinės eilės balsį rodo, kad šios formos veikiausiai atsirado normaliojo laipsnio šaknies varianto džiaugpamatu pagal modelį šaūkti : šūkti =džiaūgti : x. Tai patvirtina tas faktas, kad jos neturi atitikmenų latvių kalboje. Tolesniems džiaūgti(s), ap-žaugtiės, džaugt(iės), g'augtiės ryšiams išaiškinti gali padėti lat. žaugatiės* ,,bez apduoma kūpt, iet; die Herde verlassend (ins Getreide) laufen, (ūber Graben) springen (von Kiihen gesagt)“, žduga? ,,eine Kuh, die wiederholt die Herde verlassend ins Getreide geht, ūber Grūben springt u. s. w.; tads, kas iet tur, kur aizliegts“ ir su šaknies galo -kžauka ,,ein Ausgelassener; wer hin und her klettert; eine Hure etc.“ ME IV 790. Kad šių pastarųjų latvių kalbos žodžių pamate slypi lat. Zautiés, žaunuos, žūvuds ,,klettern; hoch steigen; tollen, ausgelassen sein; laufen; ungeachtet aller Hindernisse schnell gehen; neapduomigi kam virsū jeb pari skriet; unniitz wohin gehen; fallen, stiirzen* ME IV 793, ,,pargalvigi kurp iet, gristies; heimlich irgend wohin gehen; klettern; eilen, laufen; durch etwas kriechen® EH II 817, gana akivaizdu, plg. lat. guovis pirmuo dienu ganuos Zaugdjas... , springen einander auf den Riicken® ME IV 790 s. v. Zaugatiés®, kur aiškiai matyti veiksmažodžio Zaugadtiés® turinio ryšys su Zauties. Lat. Zautiés lietuvių kalboje atliepia dZiduti, dZiduna, džiovė ,,bégti, greitai eiti; smarkiai ką daryti“ LKZ II? 1016. Lat. Zautiés turinio plane kiek išsiskiria segmentas „fallen, stūrzen“. Tačiau, kad tai kontekstualinis variantas, atsiradęs veikiausiai dėl metaforinio veiksmažodžio pavartojimo, gražiai rodo liet. Kad džiovė (griuvo) aukštienykas, net kojos užsirietė Žiežmariai (žr. LKZ. II2 1016 s. v. džidauti). Lat. žautiės, liet. dZiduti giminaičiai kitose ide. kalbose yra s. ind. dhavate „bėga, teka“, gr. 9č0 „bėgu“, 906c „greitas“ (ide. *dheu- ,laufen, rinnen“??). Derivacijos požiūriu čia svarbus tas faktas, kad baltų šaknis *dėu-> *djau- „bėgti, greitai eiti; tekėti etc.“ buvo išplėsta formantu -g-. Todėl reikia pažymėti, kad latvių kalboje šį formantą turi ir leksemos, reiškiančios „džiūti“ ar jam artimus turinio segmentus, plg. lat. žūgt, žūgstu, žūgu=žūt „trocknen“ ME IV 835, žugIs „mager“ ib. 829 (dėl turinio segmentų ryšio plg. liet. džiūti „darytis sausam, sausėti; lysti, menkėti etc.“ LKŽ II2 1035). Vadinasi, tas faktas, kad leksemos Zaugatiés® ,,bez apduoma kapt, iet; die Herde verlassend (ins Getreide) laufen, (iiber Griiben), 18 J. Endzelin, Uber die Nationalitit und Sprache der Kuren, FUF, 12, 1912, p. 59-72; K. Biiga, RR, III, 1961, p. 172—4; V. Kiparsky, Die Kurenfrage, Helsinki, 1939, p. 253, tt. 1% Taip jau darė K. Būga, RR III 174 ir J. Endzelins, ME I 694 (pastarasis neatmeta ir :skolinimo iš lietuvių tarmių galimybės). *0 J. Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wėrterbuch, Bern, 1959, p. 259. 11 springen“ ir žūgt „trocknen“ turi formos ryšį (bendrą formantą -g-!), leidžia ieškoti ir jų turinio ryšio, kitaip tariant, leidžia įtarti jas esant etimologiškai identiškas. Liet. džiduti , kabinti, dėti, kad džiūtų; džiovinti; vogti; kirsti; smogti“ LKŽ 112 1016 (apie jo turinio segmentų santykius žr. aukščiau), džiūti ,,darytis sausam, sausėti; vysti, glebti, nykti, žūti (apie augalus); lysti, menkėti“ ib. 1035, lat. Zaut „trocknen, zum Trocknen aushangen“, Zaut ,schlagen, einen starken Schlag versetzen; giessen; giessen, stark regnen ME IV 792-3 (apie tai, kad čia turime vieną leksema su polisemija, žr. aukščiau), žūt „trocknen“ ib. 838, kaip žinoma, turi kelias etimologijos hipotezes®.. E. Bernekeris** juos lygino sus. ind. dunoti „dega“, davah „miškas“ (< „degimas“). J. Endzelynas®, prileisdamas pirminę reikšmę „austrocknen, verdorren, erstarren“, šiuos baltų kalbų žodžius yra susiejęs su s. vok. aukšt. rawalon „išnykti, numirti“, s. skand. dé „sustingo (apie sąnarius)“, s. vok. aukšt. fouwen, s. angl. ddian „mirti“, got. daups „miręs“. Toks siejimas susiduria su semantinio ir fonologinio (germanų kalbų žodžiai šaknyje turi au) pobūdžio sunkumais. Pastaruoju metu germanų kalbų žodžiai kitaip etimologizuojami?*. Remdamasis tuo, kad sememos ,,spindéti, žėrėti, šviesti“, „kaisti, degti“ ir „džiūti“ yra giminingos (plg., pvz., lot. sūdum „giedra; giedras dangus“, sūdus „Sausas; be debesų, giedras“), F. Špechtas 2 iškėlė hipotezę, esą senasis ide. dangaus pavadinimas dičus „spinduliuojantis, žėrintis dangus“ (s. ind. dyduh „,dangus, diena“ ir „dievas“, gr. Zevc, lot. diés „,diena“) tebeslypintis liet. džiduti, lat. žaūt. Deja, dėl žemiau pateikiamų baltų kalbų faktų, kuriems pirmenybės reikalauja modernieji lingvistinės analizės metodai, mes esame priversti šios įdomios hipotezės atsisakyti®, Konstatuotas lat. Ziigt ,,trocknen (: Zit ,,trocknen®) ir žaigdtiės* ,,bez apduoma kapt, iet; die Herde verlassend (ins Getreide) laufen, (liber Graben) springen® (:Zautiés ,tollen, ausgelassen sein; laufen; ungeachtet aller Hindernisse schnell gehen etc.) derivacinis ryšys (abu jie turi formanta -g-), kaip jau minėta, leidžia ieškoti ir ju turinio plano ryšio. Kad semema „džiūti, darytis sausam“, kur opozicijosintranzityvumas — tranzityvumas antrasis narys yra „kabinti, dėti, daryti, kad džiūtų“, ir semema „bėgti, tekėti, lietis“ gali būti istoriškai giminingos, pirmiausia matyti iš liet. sėkti „mažėti, džiūti, slūgti (apie vandenį); nykti, menkti, liesėti“, lat. sikt (praes. sieku = liet. senkū) ,,versiegen, fallen (vom Wasser), vertrocknen“ ir lot. sicare „džiovinti, išdžiovinti; nusausinti; išgerti; melžti, iščiulpti“. Sia prielaidą toliau galima paremti tuo faktu, kad vienos šaknies su baltų sėkti, sikt yra ne tik gr. (aoristas) Ž-ox-ero „išseko, išsisėmė, išdžiūvo“, s. ind. d-sakrah ,.neiSsenkantis, neišsisemiantis“, bet ir, — svarbiausia, — av. hišku- „sausas“ (iš reduplikacinio| darinio sisk-us), vid. air. sesc, kimr. hysb, bret. hesp „sausas“ (iš *siskųo-)?". Lot. siccus ,,sau2 Žr. E. Fraenkel, LEW, p. 117. 22 E. Berneker, IF, 10, 1899, p. 158. 28 K. Miihlenbachs Lettischdeutsches Worterbuch, IV, p. 793. ?4 J. Pokorny, IEW, p. 260. 25 Fr. Specht, Der indogermanische Himmelsgott im Baltisch-Slavischen, KZ, 69, 1/2, 1948, p. 115—123, 26 Plg, dar, ką sako M. Mayrhoferis: ,,Unsicher bleibt hingegen Spechts Ansatz eines diéu*- „strahlen, leuchten“..., das ūber ,,brennen* lit. dZidu-ti ,,zum Trocknen aufhangen“, džiova ,,Diirre“ ergeben haben soll“,— M. Mayrhofer, KurzgefaBtes etymologisches Worterbuch des Altindischen, II, Heidelberg, 1963, p. 71.* 27 J. Pokorny, IEW, p. 894; M. Mayrhofer, op. cit., I, p. 64. 12 sas“ (iš *sikkos su ekspresyvine geminata)ir av. hiku- ,,sausas“ yra vienos kilmės su s. ind. sécate, sificdti, av. hinčaiti, hičaiti „„išlieja, išpila“, s. vok. aukšt. sihan ,,košti“ (vok. seihen), s. vok. aukšt., s. saks., s. angl. sigan ,,lašant kristi, slūgti, tekėti“** (ide. *seik“- „ausgieBen, seihen, rinnen, traufeln“ Pokorny IEW 893)*". It. asciutto ,,sausas“ tebetęsia lot. exsūctus, kuris yra lot. exsūgo „iščiulpiu, išsiurbiu“ (: sūgo ,, Ciulpiu; įsiurbiu; sugeriu“) būtojo laiko neveikiamasis dalyvis. Remiantis šiais akivaizdžiais faktais, sememų „džiūti, darytis sausam“ ir „bėgti, tekėti, lietis“ istorinį ryšį galima laikyti irodytu®. O kadangi „bėgti, tekėti“ vartojami kalbant ir apie vandenį, ir apie asmenį, plg., pvz., vaikas bėga ir vanduo bėga ir santykį tarp tekėti : tūkas, vadinasi, tuo pačiu paaiškėja ir tai, kad liet. džiduti „kabinti, dėti, kad džiūtų; vogti; kirsti, smogti“, lat. žaūt (Zaut) „trocknen, zum Trocknen aushéingen; schlagen, einen starken Schlag versetzen“, liet. džiiiti, lat. žūt „trocknen“ ir liet. džiduti ,,bégti, greitai eiti; smarkiai ką daryti“, lat. žautiės „,klettern; hoch steigen; tollen, ausgelassen sein; laufen; ungeachtet aller Hindernisse schnell gehen; neapduomigi kam virsū jeb pari skriet; unniit. wohin gehen etc.“ priklauso vienai ir tai pačiai šakniai, juoba, kad turinio segmentus „bėgti, lietis“ randame manifestuojamus ir pačioje nagrinėjamojoje šaknyje, plg. lat. žaut „,giessen, stark regnen“ ME IV 793. Be to, iš čia nustatyto sememų „džiūti, darytis sausam“ ir ,,bégti, tekėti, lietis“ istorinio ryšio matyti ir tai, kad pastaroji semema resp. jos alosema „bėgti, skubėti, smarkiai eiti“ yra pirminė. Šitai konstatavę, galime grįžti prie dZiaiigti(s), apžaugtiės, džaugt(iės), gaugtiés etimologijos. Čia nagrinėjamųjų veiksmažodžių turinio plane išsiskiria tokios pagrindinės turinio segmentų grupės: 1) „turėti džiaugsmą, linksmintis; (sich) ergdtzen, sich freuen, jubeln“ (džiaūgti(s), džaugt(iės), gaugtiés), 2) „,hoffen,erwarten; versprechen, im Begriff sein: sich beklagen“ (g'augtiės); 3) ,,milinaties, liebkosen; glausties“ (g'augties), ,,einander liebkosen; liebevoll um einen herumsein, kiissen, umarmen, sich aufdringen” (Zaudzitiés, Zauguotiés); 4) ,,wachsend (einen andern Baum) umwinden“ (ap-Zauigtiés). Segmentai ,,sich aufdringen* bei ,,wachsend (einen andern Baum) umwinden® yra gana artimi. Sememos „džiaugtis“ genetinį ryšį su turinio segmentais, kuriuos turi lat. ždugatiės? ,,die Herde verlassend (ins Getreide) laufen, (iiber Graben) springen (von Kiihen gesagt) etc.“ ir Zautiés „,klettern; hoch steigen; tollen, ausgelassen sein; laufen etc.“, palyginti nesunkiai galima taip pat parodyti, plg. s. vok. aukšt. frao, fra, frawėr ,linksmas, besidžiaugiantis“ (vok. froh) : s. skand. frar „greitas, skubus, staigus, ūmus“, vid. angl. frow „greitas, skubinas“ (iš germ. frawa-), s. ind. prdvate „šoka, šokinėja“; angl. exult „džiaugtis, džiūgauti“, kuris seniau reiškė ir „šokinėti iš džiaugsmo (to leap upward, especially for joy)“. Šis anglų kalbos veiksmažodis tęsia lot. ex(s)ulto „šokinėju, pasišokėju; kunkuliuoju, siaučiu, banguoju; žaviuosi, 28 Plg, A. Walde—J. B. Hofmann, Lateinisches etymologisches Worterbuch, II, Heidelberg, 1954, p. 533. 29 Plg. dar, ką sako J. Pokorny: „daneben eine Wz. seik* — „trocknen“, die wohl ūber ,,abrinnen, versiegen =austrocknen“ mit seik“-,,ausgieBen“ zu vereinigen ist“, — J. Pokorny, IEW, p. 894. 30 Plg.: A few (t. y. leksemos, žyminčios ,,sausas*) are from the notion of „extract the juice“, — C. D. Buck, A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago, Illinois, 1949, p. 1076. 13