A. Salio kalbinė veikla

A. SALIO KALBINĖ VEIKLA Pernai mirė Žymus vyresniosios kartos kalbininkas A. Salys, kuris išvarė gilią vagą lietuvių kalbotyroje. Jis pasireiškė įvairiose lietuvių kalbos mokslo srityse: tyrinėjo lietuvių tarmes, kalbos istoriją, sudarinėjo žodynus, tvarkė lietuvišką termi- niją ir kt. Mums pravartu ateityje visapusiškai nušviesti A. Salio kalbinę veiklą ir detaliai iškelti, ką nauja, reikšminga jis yra įnešęs į lietuvių kalbos mokslą. Šiuo tarpu trumpai paminėsime svarbiausius A. Salio kalbinius darbus ir jo nuopelnus lietuvių kalbotyrai. A. Salys gimė 1902 m. Kretingos rajone, Reketėje. 1923—25 m. studijavo Kau- no universitete lietuvių kalbą ir lyginamąją kalbotyrą, 1925—29 m. Leipcige bal- tistiką, slavistiką ir lyginamąją kalbotyrą, 1929 m. Hamburge eksperimentinę fonetiką. Grįžęs į Lietuvą, jis profesoriavo Kauno ir |Vilniaus universitetuose iki 1943 m., kur dėstė pagrindines lietuvių kalbos mokslo disciplinas (lietuvių dialek- tologiją, baltų kalbotyros įvadą, kalbos istoriją ir kt.), daug prisidėdamas prie kal- bos mokslo vystymo ir parengdamas didelį būrį mokytojų lituanistų, lietuvių kalbos tyrinėtojų ir kalbos kultūros kėlėjų. Pasitraukęs iš Lietuvos, 1944—46 m. dirbo Greifsvaldo ir Tiubingeno universitetuose. Nuo 1947 m. buvo Pensilvanijos universiteto profesorius, kur dėstė slavistiką ir baltistiką, tuo būdu populiarin- damas lituanistiką JAV ir įtraukdamas į lietuvių kalbos tyrinėjimą ne vieną ameri- kietį lingvistą, iš kurių mums labiausiai žinomas V. Šmolstygas. A. Salys nebuvo užsidaręs kabinetinis mokslininkas. Jis palaikė plačius moks- linius ryšius su įvairių šalių kalbininkais, buvo kelių tarptautinių kalbos draugijų narys, kalbinių žurnalų redaktorius ir bendradarbis, JAV išleistos lietuviškos encik- lopėdijos kalbotyros skyriaus redaktorius. A. Salys aktyviai dalyvavo moksliniame organizaciniame darbe, 1939—1941 m. būdamas Lituanistikos instituto lietuvių kalbos skyriaus vedėju, 1941 —1944 m. Lietuvių kalbos instituto direktoriumi, įvai- rių terminologijos komisijų pirmininku bei nariu, pavardžių ir vietovardžių komi- sijos nariu ir kt. A. Salio kalbinė veikla buvo šakota, intensyvi ir produktyvi. Jis atliko reikšmin- gus darbus dialektologijos, leksikografijos, onomastikos, terminologijos, kalbos kultūros ir kitose srityse, kuriais daug prisidėjo prie lietuvių kalbos mokslo vystymo. Nemaža yra nuveikęs A. Salys, tyrinėdamas lietuvių kalbos tarmes. Pradėjus universitete dėstyti lietuvių kalbos dialektologiją, iškilo būtinas reikalas paruošti lietuvių dialektologijos vadovą, kad studentai lituanistai turėtų iš ko susipažinti su lietuvių kalbos tarmėmis. J. Juškos, A. Baranausko, K. Jauniaus ir kitų paskelb- tos žinios apie lietuvių kalbos tarmes ir jų suskirstymą negalėjo atstoti lietuvių kal- bos dialektologijos vadovėlio, ir A. Salys aistringai imasi uždavinio parengti lietuvių kalbos tarmių apžvalginį kursą. Pats renka dialektologinę medžiagą ir stengiasi į tą darbą įtraukti studentus ir mokytojus. Tam reikalui Paruošė keletą plačių anke- ų (apklausų) dialektologinei medžiagai rinkti ir išsiuntinėjo į įvairias mokslo įstai- 257 gas bei mokyklas. Jis kartu su kitais rūpinosi specialių dialektologinių kursų orga- nizavimu, kuriuose buvo parengtas nemažas būrys tarmių aprašinėtojų, kurie atei- tyje turėjo daug nudirbti lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo bare. Dialektologų ir kitų kalbininkų fonetiniam lavinimui A. Salys įsteigė Kauno universitete fonetikos labo- ratoriją, kuri padėjo studentams geriau susipažinti su tarmių fonetika. Kelerių me- tų intensyvaus darbo rezultatas buvo A. Salio lietuvių kalbos tarmių kursas, kurio santrauka ,,Lietuviy kalbos tarmės“ buvo išspausdinta 1935 m. Jame buvo pateikta detali tarmių klasifikacija ir iškeltos atskirų tarmių fonetinės ir kitokios ypatybės. Tuo kursu buvo naudojamasi ir tarybiniais metais; jis bus svarbus ir lietuvių dialekto- logijos istorijai tyrinėti. A. Salys sėkmingai tęsė A. Baranausko ir kitų pradėtus istorinius lietuvių kal- bos tarmių tyrinėjimus ir paskelbė savo disertacijos „Žemaičių tarmės“ (vokiečių kalba, 1930 m.) pirmąją dalį, skirtą žemaitiškos kalbinės srities susidarymo (istori- jos) klausimams nagrinėti. Be šio istorinės dialektologijos darbo, A. Salys yra iš- spausdinęs keletą straipsnių iš tarmių istorijos. Įsitraukęs į lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimą, A. Salys ėmėsi ir atskirų tarmių aprašų redagavimo ir leidimo darbo. Jo suredaguotas išėjo tarminių monografijų serijos ,,Lietuvių kalbos tarmės“ antrasis leidinys (P. Joniko ,,Pagramančio tarmė“, 1939 m.). Pokario metais A. Salio dialektologiniai darbai padėjo studentams lituanistams susipažinti su lietuvių dialektologijos pagrindais, su tarmių aprašymo metodika, kurią perteikė naujai kalbininkų kartai buvę A. Salio mokiniai J. Senkus, E. Mika- lauskaitė ir kt. Dėl to buvo įmanomas spartus dialektologinio darbo išplėtimas ir vykdymas, renkant daugiau kaip iš 700 vietovių medžiagą lietuvių kalbos tarmiu atlasui, aprašant atskiras tarmes, rengiant apibendrinamą veikalą apie lietuvių kal- bos tarmes. ; Reikšmingą darbą A. Salys yra atlikęs lietuvių leksikografijoje. Jis yra vienas iš autorių bei redaktorių dvikalbio penkiatomio ,,Lietuviy rašomosios kalbos Zody- no“, kuriame pateikti vokiečių kalbos atitikmenys ir kuris buvo išleistas Heidelberge (1932—1968 m.). Šiam žodynui nuo trečiojo tomo daug liaudies kalbos, ypač žemai- čių tarmės, leksikos pateikė A. Salys, žymiai praturtinęs lietuviškąją žodyno dalį. Tai vienas didžiausių lietuvių kalbos žodynų, kurį žodžių gausumu žymiai pralenkia tik dabar leidžiamas akademinis ,,Lietuviu kalbos žodynas“. Vokiečių kalbos ati- tikmenys įgalina minėtu A. Salio ir kitų autorių žodynu naudotis indoeuropiečių kalbų tyrinėtojus, kuriems anksčiau patys didžiausi lietuvių kalbos leksikos šalti- niai buvo G. Neselmano ir Fr. Kuršaičio žodynai, turintys kelis kartus mažiau žo- džių. Kelis dešimtmečius A. Salys rinko medžiagą istoriniam lietuvių kalbos žodynui, norėdamas pasekti leksikos raidą, žodžių istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Tuo tikslu jis 1969 m. lankėsi Tarybų Lietuvoje ir čia rinko medžiagą sumanytam žodynui iš akademinio ,,Lietuviy kalbos žodyno“ kartotekos ir kitų šaltinių. Jis ta- rėsi méginsigs parengti nedidelį istorinį žodynėlį, daugiausia apimantį XIX a. galo ir XX a. pradžios leksiką, kurios puoseléjime ir norminime jis pats aktyviai dalyvavo. Gaila, kad šis A. Salio sumanymas liko neįkūnytas. A. Salys prisidėjo ir prie didžiojo ,,Lietuviy kalbos žodyno“ rengimo, tobuli- nimo. Kelerius metus jis buvo Žodyno mokslinės komisijos narys, aktyviai dalyva- 258 vo, keliant ir svarstant įvairius leksikografinius klausimus, kurie ir šiandien yra ne- nustoję savo aktualumo (pvz., tarmiškai užrašytų žodžių bei posakių transkribavi- mas literatūrine kalba, skolinių ir homonimų nustatymas, sudaiktavardėjusių būd- vardžių pateikimas ir kt.). Daug dėmesio A. Salys skyrė tikrinių vardų (asmenvardžių, vietovardžių, van- denvardžių, gentivardžių ir kt.) rinkimui, žodynų sudarymui ir tyrinėjimui. Lietu- vių kalboje tokių vardų yra šimtai tūkstančių. Nemaža jų surinko ir pradėjo tyrinė- ti K. Būga, didžiai vertindamas „Žemės kalbą“ kaip svarbų šaltinį tautos praeičiai pažinti. K. Būgos darbo tęsėjų tarpe vienas aktyviausių buvo A. Salys, 1933 m. įsteigtos Pavardžių ir vietovardžių komisijos narys. Išleidus „„Instrukciją Lietuvos žemės vardynui surašyti“ (1934 m.), mokytojams, miškininkams, žemėtvarkininkams, studentams ir kitiems talkininkaujant, iki 1940 m. buvo surinkta didžioji vardyno dalis, kuri dabar saugoma, pildoma ir tyrinėjama Lietuvių kalbos ir literatūros in- stitute. Labai produktyvus buvo A. Salys ir lietuviškos terminologijos kūrimo bei tvar- kymo darbe. Jis buvo vyriausybės patarėjas terminologijos klausimais, kelių termino- loginių komisijų pirmininkas bei narys ir įvairių mokslo ir technikos terminų kū- rėjas. Turėdamas gerą, greitą kalbinę orientaciją, gilų kalbos jausmą, jis lengvai ir greitai surasdavo reikiamą terminą liaudies kalboje arba pats sukurdavo. Šimtai liaudinių žodžių jo buvo pavartoti siauresne, platesne ar perkeltine reikšme ir ilgai- niui terminologizavosi, pvz.: slogutis „košmaras“, nuospaudas „nuspaudžiamasis presas“, grūdalas ,,grudinamasis skiedinys“, prašvaitas „apšviesta vieta fotograf ijos negatyve“ ir t.t. Daug terminų jis yra vykusiai sukūręs, ir jie įsigalėjo vartosenoje, pvz.: požiūris, šviesomatis, tolimatis, įšvaita, sąnara, staigmena ir t. t. A. Saliui rūpėjo ir literatūrinės kalbos puoselėjimas, norminimas ir kiti kalbos kultūros dalykai. Jis atidžiai sekė literatūrinės kalbos raidą ir greitai, gyvai reagavo į kalbos praktikoje, ypač spaudoje, pasirodžiusius taisytinus kalbos dalykus. Kal- bos praktikos reikalams jis su kitais pradėjo leisti kalbos laikraštėlį ,,Gimtoji kalba“, kuriame aktyviai bendradarbiavo, nagrinėdamas įvairius kalbos praktikos dalykus. Kai kurie jo paskelbti straipsniai yra įdomūs ir šiandien, nes jie liečia aktualius klau- simus, pvz.: lietuviški vardai, gentivardžiai, sutrumpinimai ir kt. Viename iš dien- raščių A. Salio buvo pradėta „Kalbos skiltelė“, kreipusi nuolatinį dėmesį į kas- dieninę kalbos vartoseną, taisiusi kalbą, teikusi naujus žodžius bei terminus, patarusi, kaip vartoti įvairius žodžius ir konstrukcijas. Kirčiavimui mokytis A. Sa- lys sukirčiavo chrestomatijos ,,Vargo mokyklai“ I ir II dalis. Taigi A. Salys daug prisidėjo prie lietuvių kalbotyros dirvonų plėšimo, naujų tyrinėjimų organizavimo ir vykdymo, kalbinių kadrų ruošimo ir kalbos kultūros kėlimo. Būdamas emigracijoje, jis paskutiniaisiais metais palaikė glaudžius ryšius su Lietuvių kalbos ir literatūros institutu. su Tarybų Lietuvos kalbininkais, sekė ir teigiamai vertino jų darbus, buvo atvykęs į tėvynę kalbinės medžiagos rinkti. Jį visad traukė gimtasis kraštas, gimtoji kalba, kurios tyrinėjimui jis buvo visa siela atsidavęs. A. Salys praturtino lietuvių kalbotyrą reikšmingais darbais, kuriais naudojasi ir dar ilgai naudosis mūsų filologai, su pagarba minėdami jų autorių, daug nusipelniusį lituanistikos mokslui. J. Kruopas