Herman Kølln, „Oppositions of Voice in Greek, Slavic, and Baltic“

Herman Kolln, Oppositions of Voice in Greek, Slavic, and Baltic, Kobenhavn, 1969, 65 p. Savo darbe „Rūšies opozicijos graikų, slavų ir baltų kalbose“ danų lingvistas Hermanas Kellnas nagrinėja minėtų kalbų preterito formacijų semantinės diferenciacijos klausimus. Autorius apsiriboja keliais preteritiniais tipais ir detaliai analizuoja tik tuos, kuriuos jam pavyko konstatuoti buvus bendrus baltų, slavų ir graikų kalboms. H. Kellno padarytos išvados yra tiek svarbios, kad kyla reikalas išsamiau anotuoti tuos knygos skyrius, kur daugiausia liečiamos baltų kalbos. Giminingi, vienašakniai veiksmažodžiai, kaip žinoma, baltų kalbose paprastai turi du preteritus: vieną —su formantu -é-, antrą — su formantu -ū- (plg. keitė : kito). Šią opoziciją prezenso sistemoje atitinka opozicija tarp intarpinių arba sta-kamienių ir je | o-kamienių veiksmažodžių, o turinio plane — tranzityvumo —intranzityvumo opozicija. Turint tai galvoje, H. Kollno keliamą ir sprendžiamą problemą galima suformuluoti taip: ar baltų kalbų ė preterito — a preterito opozicija gali būti kilusi iš slavų ir graikų kalbų opozicijos tarp sigmatinio aoristo ir stipriojo aoristo? Prieš pradedant anotuoti, reikėtų pažymėti, kad H. Kollno hipotezėje didelį vaidmenį vaidina jo iškelta semantinė efektyvumo —inefektyvumo opozicija. Ji betarpiškai liečia rūšies (diatezės) sferą, išreikšdama veikėjo santykį su veiksmu ir veiksmo objektu. Veiksmą, kuris yra neesminis objekto atžvilgiu, kuris neveikia objekto, kuriam pasibaigus objektas lieka koks buvęs, H. Kollnas vadina inefektyviniu (ineffective). Ir atvirkščiai, jeigu veiksmo metu objektas yra kuriamas arba keičia savo būseną, tokį veiksmą reiškiančius veiksmažodžius H. Kollnas laiko efektyviniais (effective). Nesunku suvokti, kad iš tikrųjų čia kalbama apie iš kitų ide. kalbų (graikų, indoiranėnų) gerai žinomą medialinės ir aktyvinės rūšių priešpastatymą. Toks inefektyvinių —efektyvinių veiksmažodžių skyrimas yra gana pagrįstas, nes juo giliau suvokiami ir tiksliau išreiškiami veiksmažodžių semantiniai santykiai. Antai baltų kalbų intarpinius ir sta-kamienius veiksmažodžius geriau tinka vadinti inefektyviniais: terminas ,intranzityvumas® jų turinio planui apibūdinti yra aiškiai per siauras, nes jų tarpe esama ir tranzityvinių veiksmažodžių, plg. jurita, rarida. Inefektyvumo— efektyvumo opozicijos požiūriu H. Kollnas toliau ir nagrinėja atskirų, pirmiausia @ preterito, paskui ir ė preterito tipų semantiką. ū preteritą, kaip žinoma, turi visi baltų kalbų intarpiniai ir sta-kamieniai veiksmažodžiai. Semantiniu atžvilgiu jie, kaip jau minėta, yra intranzityviniai, kartais tranzityviniai, dažnai inchoatyviniai, bet visada inefektyviniai. Vadinasi, ir jų a preteritas taip pat turi inefektyvinę reikšmę. 4 preteritas yra vartojamas ir su kefta, kifto tipo veiksmažodžiais. Semantiniu atžvilgiu šie veiksmažodžiai, atrodo, turi periferinį kontaktą su intarpiniais ir sta-kamieniais veiksmažodžiais. Keletas jų yra intranzityviniai, plg. sniégti | sniéga, brėda, sleiika, lefida, telpa, serga. Žymėdami lėtą judėjimą, jie skiriasi nuo daugumos intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių, bet ir jie kartais būna tokiais, plg. snifiga, brefida, dial. sliūksta, tilpsta. Kiti šio tipo veiksmažodžiai, nors ir tranzityviniai, vis dėlto taip pat yra inefektyviniai, plg. liėka, perka, perša, rerika, velka, nes jie nežymi objekto keitimo, objektas lieka koks buvęs. kremta, kerpa, kerta žymi destruktyvinius veiksmus. Aiškiai efektyviniai yra tik kemša, mélza (praet. milžo) ir trerika. 250 Su kefta, kirto tipo veiksmažodžiais savo fleksija yra susiję tokie balsių kaitą turintys veiksmažodžiai, kaip dial. dėla, dilė, dial. svėla, svilė, dial. gėma, gimė, mėna,. miné, gėna, ginė, vėja, vijo. Senesnis šių veiksmažodžių a preteritas yra paliudytas senuosiuose žodynuose (pvz., gimau Milkės ir Nesselmanno žodynuose) ir latvių kalboje, plg. dilu, svilu, dzinu (a). a preteritą dar turi grupė veiksmažodžių su e/o prezensu ir akūtiniu šaknies balsiu, plg. dugo, bėgo etc. Lietuvių ir latvių kalbose sutinkame atvejų, kur preterito formantas a atsirado ne dėl semantinių veiksnių, bet buvo generalizuotas priklausomai nuo foninių ypatybių. Lietuvių kalboje a preteritą dabar visur randame po j. Apibendrintas jis, matyt, buvo ir lipa, lipo tipo veiksmaZodZziuose, kur jis pakeitė dar tarmėse išlikusį senesnį € preteritą (/ipė): a formantui, kuris paprastai asocijuojasi su šaknies nuliniu laipsniu, čia lengva buvo pakliūti todėl, kad nykstamojo laipsnio šaknies vokalizmą kaip tik ir turi šio tipo veiksmažodžiai. Vadinasi, nagrinėtųjų tipų veiksmažodžiai sudaro semantiškai apibrėžtą veiksmažodžių grupę, kurios dominuojanti reikšmė yra inefektyvinė. Morfo(no)loginėmis ypatybėmis prie jų šliejasi keli destruktyvinius veiksmus reiškiantys veiksmažodžiai. Nagrinėtųjų tipų veiksmažodžiai turi arba yra turėję preteritą su formantu 4, kurio reikšmė, vadinasi, irgi yra inefektyvinė. H. Kollnas konstatavo, kad inefektyvinę reiks-: me slavų ir graikų kalbų preterito sistemoje turi stiprusis (šakninis ir e/o) aoristas. Kad baltų a preteritas istoriškai yra susijęs su slavų ir graikų kalbų stipriuoju aoristu, H. Kellnas gražiai įrodo etimologinėmis paralelėmis. Antai slavų kalbų nazaliniai veiksmažodžiai paprastai turi e/o (tematinį) aorista, plg. sędą : aor. sédw „sėdausi“, Liet. liėka, liko fleksijos atžvilgiu tiksliai atliepia gr. praes. sine „palieku, metu“, aor. &mov „palikau, mečiau“. Destruktyviniai veiksmažodžiai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaraujantys H. Kollno hipotezei, iš tikrųjų ją remia, nes graikų kalboje, turėdami e/o aoristą, jie, kaip ir baltų kalbose, taip pat šliejasi prie inefektyvinių veiksmažodžių, plg. liet. kifto, kirpo ir gr. Ėrapov „rėžiau, kirtau“; krimto ir gr. €čdaxov „kandau, graužiau“. duga, dugo tipo veiksmažodžių atitikmenys slavų ir graikų kalbose visur turi tematinį aoristą, plg. bėgo, sl. bėgo, puolo, sl. pads, sėdo, sl. sėdo etc., kdndo, gr. šdaxov ,,kandau, graužiau“. Iš šių atitikimų plaukianti logiška išvada, kurią H. Kollnas ir daro, yra ta, kad nagrinėtųjų tipų veiksmažodžiai baltų kalbose seniau irgi turėjo stiprųjį (šakninį ir tematinį) aoristą. a preteritas seniau, matyt, buvo būdingas ir kasa, kūsė tipo veiksmažodžiams,. t. y. veiksmažodžiams su a prezensu ir a šaknies vokalizmu. Senieji jų preteritai lako (inf. lakti), rako (inf. rakti), kaso, baro, kalo, malo, aro, kavo, šavo randami senosiose gramatikose, dialektuose ir latvių kalboje. Kalbant apie šiuos veiksmažodžius, reikia pažymėti, kad preteritinis formantas a, priešingai anksčiau minėtiesiems inefektyviniams veiksmažodžiams, čia asocijuojasi su efektyvine reikšme. kdsa, kūsė tipo veiksmažodžiai reiškia tęstinį, ritmiškai kartojamą veiksmą, t. y. veiksmą, kuris buvo būdingas primariniams o vokalizmo veiksmažodžiams. Ryšium su a preteritu H. Kollnas toliau apžvelgia veiksmažodžius, turinčius vadinamąjį „antrąjį“ kamieną su a, plg. ieško (Univ. ieszku), ieškojau, ieškoti, Šio tipo veiksmažodžiai, turėdami šaknyje normalųjį balsių kaitos laipsnį ir žymėdami būseną, yraj] prieSpastatyti nykstamojo laipsnio inchoatyviniams intarpiniams ir sta-kamieniams veiksmažodžiams, plg. fesko : dial su-Yška. Veiksmažodžiai su ant17% 251 ruoju 4 kamienu plačiau atstovaujami slavų kalbose, plg. iską, iskachs, iskati. Grupė šių veiksmažodžių su je/o prezensu reiškia ilgai trunkantį, ritmiškai kartojamą veiksmą, plg.posati „rašyti“, lezati „laižyti“, tesati ,tašyti“, stenati, stenéti“ etc. H. Kollnas mano, kad būtent ši kontinuatyvinė reikšmė ir buvo ta priežastis, dėl kurios veiksmažodžiai su je/o prezensu ir infinityvu -ati buvo daromi iš perfektyvinių (įvykio veikslo) veiksmažodžių stipriojo aoristo, pvz., emlją, imati iš jeto „imti“ (2—3 sing. aor. Jjet®), dušą, dechati iš dechnati „kvėpuoti, dvelkti“. Veiksmažodžių, turinčių normaliojo laipsnio vokalizma ir antrąjį 4 kamieną, yra tik penki (miegoti, giedoti, raudoti, ieškoti, sdugoti); matyti, šis veiksmažodžių tipas, priešingai slavų kalboms, baltų kalbose liko neišplėtotas. Todėl baltų kalbų veiksmažodžiai, kurie, sprendžiant iš atitikmenų slavų kalbose, privalėjo gauti antrąjį 4 kamieną, dažnai turi tą @ tik preterite, o tai, matyt, yra archaiškesnė padėtis. Jau ir anksčiau tyrinėtojų buvo pastebėta, kad baltų 4 preteritai tam tikrais atvejais atliepia slavų veiksmažodžiams su antruoju @ kamienu, plg. kūvo, kduti, sl. kovati, lūko, lakti, s. rus. lokati, kdso, kasti, sl. česati. Iš čia lengva padaryti išvadą, kad baltų ir slavų kalbų antrasis 4 kamienas (*ieska-ti) atsirado, generalizavus indikatyvo preteritinį sufiksą -4- (praet. *ieska-). Kadangi, kaip minėta, antrąjį @ kamieną turintys veiksmažodžiai baltų ir slavų kalbose reiškia tęstinius, ritmiškai pasikartojančius (kontinuatyvinius) veiksmus, logiška manyti, kad senojo 4 preterito reikšmė ir buvo kontinuatyvinė. Bet daugumas 4 preteritą turinčių baltų kalbų veiksmažodžių, pirmiausia intarpiniai ir sta-kamieniai, reiškia ne veiksmo ar būsenos kontinuaciją, bet inchoaciją. Kyla klausimas, kaip paaiškinti tai, kad šie veiksmažodžiai, kurie yra inefektyviniai-inchoatyviniai ir seniau, kaip mano H. Keollnas, turėjo e/o aorista, dabar baltų kalbose reguliariai rodo @ preteritą, seniau turėjusį kontinuatyvinę reikšmę. Atsakydamas į šį klausimą, H. Kollnas rašo: , Mes turime pripažinti, kad e/o aoristas ir 4 preteritas gyvavo seniau vienas greta antro, kad šie veiksmažodžiai gaudavo ir efo aoristą, ir @ preteritą ir kad, kol tematinis aoristas dar buvo gyvas, tarp šių dviejų preterito tipų egzistavo semantinis kontrastas. Tik po to, kai e/o aoristas išnyko greičiausiai dėl foninių priežasčių ir kai 4 preteritas tapo vieninteliu šių veiksmažodžių preteritu, jis pasidarė tinkamas perimti visas preterito funkcijas. Dėl konkretaus šių dviejų preteritų opozicijos charakterio aš manau, kad tai buvo aspektinė opozicija preterito lygmenyje, panaši į tą, žinomą iš kitų kalbų, kaip opozicija tarp aoristo irimperfekto... 4 preterito kontinuatyvinė reikšmė verčia mane manyti čia buvus aspektinę opoziciją; priešpastatytas kitam preteritui, in casu ejo preteritui, ū preteritas tikriausiai vaidino imperfekto vaidmenį“ (p. 41). Lygindami slavų kalbų aoristo—imperfekto opoziciją su atitinkamais baltų kalbų duomenimis, matome, kad preteritai, slavų kalbose žinomi kaip aoristai, baltų kalbose išnyko, o kas jose išliko, yra senieji imperfektai, artimai giminingi slavų imperfektams. Jau seniai tyrinėtojų buvo pastebėta, kad baltų preteritai ieškojo ir sėdėjo yra panašesni į slavų imperfektus iskaache, sédéachs, negu į aoristus iskacho, sédéchs. Analogiškai ir baltų č preteritas vėdė labiau primena slavų imperfektą vedčacho (aor. vesd). Slavų kalbose imperfektai, pasidaryti iš veiksmažodžių su stiprivoju (Sakniniu ar efo) aoristu, turi formantą -čacho, o pagal H. Kollno hipotezę, kad baltų-slavų dialektuose 4 imperfektai buvo daromi iš tų pačių veiksmažodžių kaip ir stiprieji aoristai, veikiau čia lauktume formantą -aach® turinčių imperfekty. Eliminuodamas šį neatitikimą, H. Kollnas gana įtikinamai parodė, kad istoriniu požiūriu baltų inefektyvi252 nių-inchoatyvinių veiksmažodžių a preteritas turi ryšį su slavų formantą -ati turinčiais imperfektyviniais (eigos veikslo) veiksmažodžiais. Antai sl. dušą, dochati turi antrąjį kamieną docha-, kurį ir šaknies vokalizmo atžvilgiu galima lyginti su balty’ intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių preteritu diso. Galima manyti, kad slavų antrasis kamienas su -dtęsia baltų-slavų inchoatyvinių veiksmažodžių imperfektyvinį a preteritą, arba 4 imperfektą, baltų kalbose reflektuotą kaip dūso. Antrasis kamienas su -4- (docha-) slavų kalbose buvo asocijuotas su jeo prezensu (plg. dušą) greičiausiai tik po to, kai šie statyviniai veiksmažodžiai buvo reinterpretuoti kaip imperfektyviniai. H. Kollnas mano, kad pradinės imperfektų formavimosi stadijos buvo bendros baltų ir slavų kalboms. 4 preteritas, pradžioje tarnavęs tik kaip kontinuatyvinių veiksmažodžių (ieškoti, iskati) preteritas, ilgainiui plito ir įgijo specialesnę reikšmę, tapdamas imperfektyviniu preteritu, arba imperfektu (diso, dacha-), priešpastatytu inchoatyvinių intarpinių veiksmažodžių (dūsta, dufisa, dechnq) stipriajam aoristui. Po to, kai aoristo—imperfekto opozicija galutinai įsitvirtino inchoatyviniuose veiksmažodžiuose, ir patys kontinuatyviniai veiksmažodžiai buvo aspektiškai preterito lygmenyje diferencijuoti: jų @ preteritas suskilo į aoristą iskach® ir, dar kartą pridėjus formantą -@-, į imperfektą iskaa-chs. Bet slavų kalbose, kaip minéta, @ preteritas (docha-) buvo asocijuotas su jelo prezensu (dušą), dėl to jis neteko savo kaip imperfekto charakterio ir tapo nepriklausomų (imperfektyvinių) veiksmažodžių preteritu. Šito pasikeitimo rezultatas buvo ne tik tas, kad buvo sukurtas antrasis 4 kamienas, bet ir tas, kad dušą, dochati tipo imperfektyviniai veiksmažodžiai pasekė kontinuatyvinių veiksmažodžių modeliu ir savo preteritą su -aišplėtojo ligi aiškiai išreikšto imperfekto su -ag- (iš *-ūja-). € preterito tipų analizę H. Kollnas pradeda tipo lėsa, lėsė veiksmažodžiais. Šio tipo veiksmažodžiai turi e/o prezensą ir ė preteritą ir priklauso specialiai tranzityvinių veiksmažodžių klasei. Kadangi jie (išskyrus sėkti) žymi objekto keitimą ar kūrimą, galima spėti juos kilus iš efektyvinių veiksmažodžių klasės. Atitinkami slavų veiksmažodžiai taip pat yra efektyviniai ir turi sigmatinį aorista, plg. vėso „Vvedžiau“, nėso „nešiau“, gréss „yriausi“ (praes. grebą), bass „bedžiau“ (praes. bodą). H. Kollnas mano, kad šio tipo veiksmažodžiai baltų kalbose taip pat turėjo sigmatinį aoristą, kadangi sigmatinis aoristas graikų ir slavų kalbose turi efektyvinę reikšmę. Kita veiksmažodžių grupė, kur funkcionuoja é preteritas, yra je/o-kamieniai veiksmažodžiai. Daugumas jų yra tranzityviniai ir greta savęs turi vienašaknius intarpinius ir sta-kamienius veiksmažodžius su intranzityvine reikšme. Bet, greta to, je/okamienių veiksmažodžių tarpe randame ir tokių, kurie rūšies (diatezės) atžvilgiu nesiskiria nuo intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių, kitaip sakant, kaip ir pastarieji jie yra inefektyviniai. Tokiu atveju su pastaraisiais jie sudaro būsenos — inchoacijos opoziciją, plg. jaūčia : juiūita. Vertas dėmesio yra H. Kolino je/o-kamienių veiksmažodžių — tranzityvinių-efektyvinių versus statyvinių-inefektyvinių — distribucijos nustatymo bandymas: jeigu intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių subjektas yra asmuo arba bent gyvas daiktas (animate subject), tai atitinkami je/o veiksmažodžiai yra statyviniai (būsenos), plg. juiita : jaūčia, pra-virksta : verkia. Jeigu jų subjektas yra negyvas arba pasyvus (pvz., miegantis asmuo), atitinkami je/okamieniai veiksmažodžiai yra tranzityviniai (efektyviniai), plg. plyšta : plésia, lūžta : 253 laužia. Ši taisyklė, nors ji ir gana gerai išryškina dviejų je/o veiksmažodžių grupių semantinį skirtumą, neatrodo labai vykusi, nes ne visada lengva pasakyti, ar subjektas yra gyvas ar negyvas, ir, be to, atskirais atvejais, — juos pastebėjo ir pats H. Kollnas, — intarpiniai ir sta-kamieniai veiksmažodžiai greta savęs turi ir tranzityvinius, ir statyvinius je/o-kamienius veiksmažodžius, plg. švifita : šviečia, šveičia. H. Kollnas mano, kad baltų kalbų tranzityviniai-efektyviniai je/o-kamieniai veiksmažodžiai seniau galėjo turėti sigmatinį aoristą, kadangi atitinkami slavy kalbų veiksmažodžiai kaip tik jį ir turi, plg. praes. bljudą : aor. bljuso „Sstebėjau“ (giminingas su liet. baiūdžia : baiidé). Bet statyvinių (inefektyvinių) je/o-kamienių veiksmažodžių atveju reikalai prastesni: jų je/o prezensas, gal būt, ir senas, nes jį rodo ir slavų kalbos, plg. emlją „imu“, dušą „dvesiu“, bet manyti čia buvus ir sigmatinį aoristą, reikšmės atžvilgiu tegu ir nemarkiruotą, vargu ar galima, nes atitinkami slavų veiksmažodžiai čia turi antrąjį 4 kamieną, plg. imati, dschati. Stebinantis dalykas yra tas, kad šie tranzityviniai (efektyviniai) veiksmažodžiai baltų kalbose gauna je/o prezensą: juk kitose kalbose jie turi e/o prezensą, kurį, matyt, galima rekonstruoti ir ide. prokalbei, plg. baūdžia, bet sl. bljudą, gr. xe59op.a, s. ind. bodhati; vefčia, bet lot. verto, s. ind. vdrtate. e|o ar je|/o prezenso pasirodymas su tranzityviniais € preterita turinčiais veiksmaZodZiais, matyt, priklauso nuo šaknies struktūros: e/o prezensa išlaikė tik tie veiksmažodžiai, kurių šaknies struktūra yra TeT-, o T(e)RTšaknies veiksmažodžiai gavo je/o prezensą (jeigu jie išlaikė é preterita), plg. nėša, bet baūdžia, vefčia. Tokios prezenso kamienų diferenciacijos salyga galėjo būti skirtingas veiksmažodinių šaknų santykis su balsių kaita. Tipo TeTšaknys nedalyvauja balsių kaitoje, o tipo TeRTšaknys lengvai virsta nulinio laipsnio morfais. Tik pastarojo tipo šaknyse galėjo atsirasti tranzityvumu priešpastatytos poros. H. Kollnas mano, kad rūšies (diatezės) opozicijos preterito sistemoje, t. y. skirtumas tarp ė preterito ir @ preterito (plg. veftė : vifto) resp. sigmatinio aoristo ir stipriojo aoristo, motyvavo ir prezenso kamienų diferenciaciją. Efektyvinętranzityvinę reikšmę turėjęs sigmatinis aoristas, kurio vietoje, kaip mano H. Kollnas, vėliau baltų kalbose atsirado é preteritas, prezenso sistemoje tegalėjo asocijuotis tik su je/o kamienu, nes e/o kamieną turėjo intarpiniai bei sta-kamieniai veiksmažodžiai ir kai kurie kiti intranzityviniai švita tipo veiksmažodžiai. Tranzityvinė reikšmė asocijavosi su je/o prezenso kamienu palaipsniui. Produktyviu tranzityvinių veiksmažodžių modeliu je/o kamienas tapo tik vėliau, kai senieji e/o prezensai buvo pakeisti jelo prezensais. Tokio prezentinių kamienų keitimo ir ką tik minėto modelio susiformavimo išankstinė sąlyga buvo tie tranzityviniai veiksmažodžiai, kurie, kaip galima spręsti iš slavų kalbų etimologinių atitikmenų, je/o kamieną turėjo iš seno, plg. liėZia, sl. ližą, piėšia, sl. pišą, rėžia, sl. rėžą etc. Tranzityviniai veiksmažodžiai su e/o kamienu, turėdami skirtingą reikšmės šešėlį, galėjo kurį laiką egzistuoti greta tos pačios šaknies tranzityvinių veiksmažodžių su je/o kamienu panašiai, kaip kad pasitaikantys dubletai senojoje slavų kalboje, plg. vęzą ir vęžą, leka ir lęčą. Be to, ir sigmatinis aoristas ne visada reikalauja e/o prezenso, jis gali būti vartojamas (pvz., graikų kalboje) ir su je/o prezensais. Nors ésti, duoti, imti ir nėra efektyviniai, bet jų ė preteritas, H. Kollno nuomonė, gali būti senas. Jy slaviški atitikmenys turi šakninį aoristą, plg. jasts, dasts, jets (praes. jam „ėdu“, dam „duodu“, imą „imu“). Čia H. Kollnas yra priverstas, be jo 254 konstatuoto reguliaraus baltų ė preterito ir slavų sigmatinio aoristo atitikimo, dar pripažinti istorinę tapatybę tarp baltų č preterito ir slavų šakninio aoristo. Ši prielaida griauna vientisumą H. Kollno hipotezės, pagal kurią slavų stiprieji aoristai (šakninis ir tematinis) atliepia baltų a preteritams. Galima suabejoti, ar šių veiksmažodžių é preteritai tikrai seni: dialektuose randamas a preteritas (plg. édo) geriau derinasi su inefektyvine šio veiksmažodžio reikšme ir slavų kalbų stripriuoju aoristu (plg. jast® „ėdei, ėdė“). Toliau grįsdamas savo é preterity kilmės hipotezę, H. Kollnas pabrėžia tą aplinkybe, kad pastarieji trys ė preteritą turintys veiksmažodžiai yra atematiniai. H.Kollnas mano, kad būtent atematiniuose veiksmažodžiuose pirmiausia ir atsirado é preteritas. Taip manydamas H. Kellnas remiasi tuo, kad atematinis slavų veiksmažodis jesmo (liet. esmi) turi imperfektą béchs, kuris yra vienintelis slavų kalbų ė preteritasé preteritą veiksmažodis būti bus turėjęs ir baltų kalbose, plg. pr. ast, béi, bė, be. Statyvinis imperfektas, arba é preteritas, béchs formaliai sutampa su priesagos -&ti statyviniy veiksmažodžių aoristu, plg. aor. sédéchs iš inf. sėdėti „sėdėti“. Ta aplinkybė rodo modelį, pagal kurį buvo sukurti č imperfektai (preteritai). H. Kollnas mano, kad išeities taškas buvo inchoatyvinių veiksmažodžių ir statyvinių veiksmažodžių su antruoju é kamienu opozicija, sl. sėsti : sėdėti, balt. sėsti : sėdėti. Jų aoristai, stiprusis aoristas sčd8 „sėdau“ ir (vėliau sigmatizuotas) č aoristas sédéchs „sėdėjau“, pradžioje tikriausiai buvo preteritai, kurie neturėjo aspektinio statuso ir buvo priešpastatyti vienas kitam kaip ir kitos veiksmažodžio formos, t. y. kaip brus. sėsti : sėdėti jie sudarė inchoacijos opoziciją. Pagal modelį séds : sédéchs veiksmažodis byti greta šakninio aoristo bychs, 2—3 sing. bysts susikuria statyvinį preterita bė-che „buvojau“. Dėka statyvinio prezenso jesmo specialus būsenos veiksmažodis su -ėti čia nebuvo sukurtas, o opozicija bychs „factus sum“ : béchs „eram“ buvo interpretuota kaip aoristo :imperfekto opozicija. Iš šio veiksmažodžio č preteritas išplito pirmiausia į kitus šakninį aoristą turinčius atematinius veiksmažodžius, plg. liet. ėdmi, ėdė, sl. jamo, 2— 3 sing. aor. jasts, imperf. jadčach. Šių veiksmažodžių pamatu prasidėjo é imperfekto (preterito) ekspansija: šį imperfekta susikūrė ir veiksmažodžiai, turėję seną sigmatinį aoristą, plg. sl. vedą, aor. vėss, imperf. vedé-achs, brus. vėda, vėdė. Kadangi pastarieji veiksmažodžiai yra tranzityviniai, sufiksas -ė-, vartojamas kurti imperfektui greta sigmatinio aoristo, praranda kontaktą su intranzityvine (inefektyvine) reikšme, būdinga statyviniams veiksmažodžiams su antruoju č kamienu. Sufiksas -ėbaltų ir slavų kalbose pradžioje, matyt, buvo statyvinių veiksmažodžių neprezentinių formų rodiklis. Ryšium su tuo H. Kollnas pažymi, kad statyviškumas susideda iš trijų komponentų: inefektyviškumo, kontinuatyviškumo ir konsekutyviškumo. Kontinuatyviškumo komponentas ir lėmė tai, kad sufiksas -ėpasidarė imperfekto rodikliu. Kaip ir kontinuatyvinių veiksmažodžių su antruoju 4 kamienu atveju statyviniai veiksmažodžiai su antruoju ė kamienu patys buvo aspektiškai diferencijuoti preterito sistemoje: greta aoristo sėdėcho, pridedant priesagą -@-, buvo sukurtas imperfektas sėdėa-cho. Tokia yra H. Kellno sukurta baltų ir slavų kalbų a preterito ir & preterito (imperfektų) formavimosi ir raidos hipotezė. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad į pradžioje iškeltą klausimą H. Kollnas atsako neigiamai: jo nuomone, @ preteritas resp. 255 é preteritas negali tiesiogiai tęsti baltų ir slavų protodialekty stipriojo resp. sigmatinio aoristo. @ bei ė preteritai (imperfektai), iš vienos pusės, ir stiprusis bei sigmatinis aoristai, iš antros, buvę paralelios, viena greta kitos egzistavusios preteritinės formacijos, kurios buvę daromos iš vienų ir tų pačių veiksmažodžių. a ir é preteritai (imperfektai) palaipsniui plėtę savo vartojimo sferą, užimdami aoristų vietą ir perimdami jų funkcijas. Kaip kiekviena, taip ir H. Kollno hipotezė turi stipresnių ir silpnesnių momentų. Metodologiškai yra pagrįstos H. Kollno pastangos ieškoti istorinio ryšio tarp preteritinių formantų éir @ ir atitinkamų veiksmažodžių (vadinamųjų „antrųjų“) kamienų. Plačias baltų veiksmažodžio tyrinėjimo perspektyvas atveria H. Kellno konstatuotas semantinis ekvivalentiškumas tarp baltų a preterito ir slavų bei graikų stipriojo aoristo ir tarp baltų é preterito ir slavų bei graikų sigmatinio aoristo. Prieš tyrinėtojus iškyla klausimas, kaip diachroniniu požiūriu interpretuoti šį eventualų atitikimą, nes H. Kollno šio klausimo sprendimas, t. y. kad baltų dialektai turėjo sigmatinį aoristą, kurio vėliau neteko, yra problematinis. Turint galvoje baltų kalbų konservatizmą, sigmatinio aoristo visiškas išnykimas būtų ne visai suprantamas ir, be to, vargu ar būtų įmanoma patenkinamai tą išnykimą motyvuoti ir paaiškinti. Tiesa yra tai, kad baltų kalbose buvo ryškios verbalinių paradigmų unifikacijos ir simplifikacijos tendencijos. Bet taip pat tiesa ir tai, kad atskiros senųjų paradigmų formos baltų kalbose dabar gali egzistuoti savarankiškais leksiniais vienetais. H. Kollno nustatyta slavų kalbų sigmatinio aoristo reikšmė yra efektyvinė, o baltų kalbose elementas -s-, kaip darybinis formantas, funkcionuoja su priesagų -ėti ir -oti statyviniais veiksmažodžiais, plg.: dubséti (praes. dubsi greta dubti, durnba) ir vėpsoti (greta vempa, vėpti). Priesagos -saūveiksmažodžiai dažnai rodo pailgintąjį vokalizmą, taigi čia formanats -sasocijuojasi su pailgintuoju šaknies vokalizmo laipsniu, o tai dažnai atsitinka slavų kalbų sigmatiniame aoriste, plg. brus. *vėp-sir sl. aor. vėsto „vedžiau“ iš *véd-s-. Pagal paplitusią nuomonę, kurios laikosi ir pats H. Kollnas, sigmatinis aoristas yra slavų kalbų inovacija, vadinasi, ir jo efektyvinė reikšmė taip pat būtų vėliau atsiradusi. Tokiu atveju, ieškant atitikmenų baltų kalbose, gal būtų tikslinga atsižvelgti ir į kitų veiksmažodžių semantinius-darybinius tipus. Antai šaknies bėsti, sl. bosti atveju vokalizmą d baltų kalbose turi statyviniai-inchoatyviniai veiksmažodžiai, plg. bodėti (praes. bėdi), bostis (praes. -džiasi) ir bdsti (praes. bosta), o slavų kalbose tas vokalizmas pasirodo sigmatiniame aoriste, plg. sl. bass „bedžiau“ iš *bod-s-. Sigmatinis elementas priesagos -stsudėtyje čia funkcionuoja prezenso sistemoje lygiai taip pat, kaip sufiksas -sK- (-sk-), kuris baltų kalbose pradžioje buvo prezentinis formantas, o armėnų kalboje funkcionuoja preterito sistemoje. S. Karaliūnas