Herman Kølln, „Oppositions of Voice in Greek, Slavic, and Baltic“

Herman Kölln, Oppositions of Voice in Greek, Slavic, and Baltic, København, 1969, 65 p. Savo darbe „Rūšies opozicijos graikų, slavų ir baltų kalbose“ danų lingvistas Hermanas Köllnas nagrinėja minėtų kalbų preterito formacijų semantinės diferenciacijos klausimus. Autorius apsiriboja keliais preteritiniais tipais ir detaliai analizuoja tik tuos, kuriuos jam pavyko konstatuoti buvus bendrus baltų, slavų ir graikų kalboms. H. Köllno padarytos išvados yra tiek svarbios, kad kyla reikalas išsamiau anotuoti tuos knygos skyrius, kur daugiausia liečiamos baltų kalbos. Giminingi, vienašakniai veiksmažodžiai, kaip žinoma, baltų kalbose paprastai turi du preteritus: vieną — su formantu -ē-, antrą — su formantu -ā- (plg. keitė : ki-to). Šia opozicija prezenso sistemoje atitinka opozicija tarp intarpinių arba sta-kamienių ir je | o-kamienių veiksmažodžių, o turinio plane — tranzityvumo–intransityvumo opozicija. Turint tai galvoje, H. Köllno keliamą ir sprendžiamą problemą galima suformuluoti taip: ar baltų kalbų ē preterito — ā preterito opozicija gali būti kilusi iš slavų ir graikų kalbų opozicijos tarp sigmatinio aoristo ir stipriojo aoristo? Prieš pradedant anotuoti, reikėtų pažymėti, kad H. Köllno hipotezėje didelį vaidmenį vaidina jo iškelta semantinė efektyvumo–neefektyvumo opozicija. Ji betarpiškai liečia rūšies (diatezės) sferą, išreikšdama veikėjo santykį su veiksmu ir veiksmo objektu. Veiksmą, kuris yra neesminis objekto atžvilgiu, kuris neveikia objekto, kuriam pasibaigus objektas lieka koks buvęs, H. Köllnas vadina neefektyvi-niu (ineffective). Ir atvirkščiai, jeigu veiksmo metu objektas yra kuriamas arba kei-čia savo būseną, tokį veiksmą reiškiančius veiksmažodžius H. Köllnas laiko efekty-viniais (effective). Nesunku suvokti, kad iš tikrųjų čia kalbama apie iš kitų ide. kalbų (graikų, indoiranėnų) gerai žinomą medialinės ir aktyvinės rūšių priešpastatymą. Toks neefektyvinių—efektyvinių veiksmažodžių skyrimas yra gana pagrįstas, nes juo giliau suvokiami ir tiksliau išreiškiami veiksmažodžių semantiniai santykiai. Antai baltų kalbų intarpinius ir sta-kamienius veiksmažodžius geriau tinka vadinti neefektyviniais: terminas „intransityvumas“ jų turinio planui apibūdinti yra aiškiai per siauras, nes jų tarpe esama ir tranzityvinių veiksmažodžių, plg. jūnita, rañda. Ine efektyvumo—efektyvumo opozicijos požiūriu H. Köllnas toliau ir nagrinėja atskirų, pirmiausia ā preterito, paskui ir ē preterito tipų semantiką. ā preteritą, kaip žinoma, turi visi baltų kalbų intarpiniai ir sta-kamieniai veiksmažodžiai. Semantiniu atžvilgiu jie, kaip jau minėta, yra intransityviniai, kartais tranzityviniai, dažnai inchoatyviniai, bet visada neefektyviniai. Vadinasi, ir jų ā preteritas taip pat turi neefektyvinę reikšmę. ā preteritas yra vartojamas ir su keṛta, kiṛto tipo veiksmažodžiais. Semantiniu atžvilgiu šie veiksmažodžiai, atrodo, turi periferinį kontaktą su intarpiniais ir sta-kamieniais veiksmažodžiais. Keletas jų yra intransityviniai, plg. sniēgti | sniēga, brēda, slēnka, leñda, telpa, sērga. Žymėdami lėtą judėjimą, jie skiriasi nuo daugumos intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių, bet ir jie kartais būna tokiais, plg. sniñga, brēda, dial. slīnksta, tilpsta. Kiti šio tipo veiksmažodžiai, nors ir tranzityviniai, vis dėlto taip pat yra neefektyviniai, plg. lieka, perka, perša, renka, velka, nes jie nežymi objekto keitimo, objektas lieka koks buvęs. kreñta, kērpa, kērta žymi destruktyvinius veiksmus. Aiškiai efektyviniai yra tik kemša, melža (praet. milžo) ir treñkia. 250 Su kêrta, kirto tipo veiksmažodžiais savo fleksija yra susiję tokie balsių kaitą turintys veiksmažodžiai, kaip dial. dėla, dilė, dial. svėla, svilė, dial. gema, gimė, mėna, minė, gėna, ginė, vėja, vijo. Senesnis šių veiksmažodžių ā preteritas yra paliudytas senuosiuose žodynuose (pvz., gimau Milkės ir Nesselmanno žodynuose) ir latvių kalboje, plg. dilu, svilu, dzinu (ā). ā preteritą dar turi grupė veiksmažodžių su e/o prezensu ir akūtiniu šaknies balsiu, plg. augo, bėgo etc. Lietuvių ir latvių kalbose sutinkame atvejų, kur preterito formantas ā atsirado ne dėl semantinių veiksnių, bet buvo generalizuotas priklausomai nuo foninių ypatybių. Lietuvių kalboje ā preteritą dabar visur randame po j. Apibendrintas jis, matyt, buvo ir lipa, lipo tipo veiksmažodžiuose, kur jis pakeitė dar tarmėse išlikusį senesnį ē preteritą (lipė): ā formantui, kuris paprastai asocijuojasi su šaknies nuliniu laipsniu, čia lengva buvo pakliūti todėl, kad nykstamojo laipsnio šaknies vokalizmą kaip tik ir turi šio tipo veiksmažodžiai. Vadinasi, nagrinėtųjų tipų veiksmažodžiai sudaro semantiškai apibrėžtą veiksmažodžių grupę, kurios dominuojanti reikšmė yra inefektyvinė. Morfo(no)loginėmis ypatybėmis prie jų šliejasi keli destruktyvinius veiksmus reiškiantys veiksmažodžiai. Nagrinėtųjų tipų veiksmažodžiai turi arba yra turėję preteritą su formantu ā, kurio reikšmė, vadinasi, irgi yra inefektyvinė. H. Köllnas konstatavo, kad inefektyvinę reikšmę slavų ir graikų kalbų preterito sistemoje turi stiprusis (šakninis ir e/o) aoristas. Kad baltų ā preteritas istoriškai yra susijęs su slavų ir graikų kalbų stipriuoju aoristu, H. Köllnas gražiai įrodo etimologinėmis paralelėmis. Antai slavų kalbų nazaliniai veiksmažodžiai paprastai turi e/o (tematinį) aoristą, plg. sędą : aor. sědo, „sėdau-si“. Liet. lieka, liko fleksijos atžvilgiu tiksliai atliepia gr. praes. λείπω „palieku, metu“, aor. ἔλιπον „palikau, mečiau“. Destruktyviniai veiksmažodžiai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaraujantys H. Köllno hipotezei, iš tikrųjų ją remia, nes graikų kalboje, turėdami e/o aoristą, jie, kaip ir baltų kalbose, taip pat šliejasi prie inefektyvinių veiksmažodžių, plg. liet. kirto, kirpo ir gr. ἔταμον „rėžiau, kirtau“; krimto ir gr. ἔδακον „kandau, graužiau“. auga, augo tipo veiksmažodžių atitikmenys slavų ir graikų kalbose visur turi tematinį aoristą, plg. bėgo, sl. běgo, puolo, sl. padъ, sėdo, sl. sědъ etc., kando, gr. ἔδακον „kandau, graužiau“. Iš šių atitikimų plaukianti logiška išvada, kurią H. Köllnas ir daro, yra ta, kad nagrinėtųjų tipų veiksmažodžiai baltų kalbose seniau irgi turėjo stiprųjį (šakninį ir tematinį) aoristą. ā preteritas seniau, matyt, buvo būdingas ir kāsa, kāšė tipo veiksmažodžiams, t. y. veiksmažodžiams su a prezensu ir a šaknies vokalizmu. Senieji jų preteritai lako (inf. lakti), rako (inf. rakti), kaso, baro, kalo, malo, aro, kavo, šavo randami senosiose gramatikose, dialektuose ir latvių kalboje. Kalbant apie šiuos veiksmažodžius, reikia pažymėti, kad preteritinis formantas ā, priešingai anksčiau minėtiems inefektyviniams veiksmažodžiams, čia asocijuojasi su efektyvine reikšme. kāsa, kāšė tipo veiksmažodžiai reiškia tęstinį, ritmiškai kartojamą veiksmą, t. y. veiksmą, kuris buvo būdingas pirminiams o vokalizmo veiksmažodžiams. Ryšium su ā preteritu H. Köllnas toliau apžvelgia veiksmažodžius, turinčius vadinamąjį „antrąjį“ kamieną su ā, plg. ieško (Univ. ieszku), ieškojau, ieškoti. Šio tipo veiksmažodžiai, turėdami šaknyje normalųjį balsių kaitos laipsnį ir žymėdami būseną, yra priešpastatyti nykstamojo laipsnio inchoatyviniams intarpiniams ir sta-kamieniams veiksmažodžiams, plg. ieško : dial su-ýška. Veiksmažodžiai su ant- 17* 251 ruoju ā kamienu plačiau atstovaujami slavų kalbose, plg. iska, iskachǫ, iskati. Grupė šių veiksmažodžių su je/o prezensu reiškia ilgai trunkantį, ritmiškai kartojamą veiksmą, plg. posati „rašyti“, lozati „laizyti“, tesati „tašyti“, stenati „stenėti“ etc. H. Köllnas mano, kad būtent ši kontinuatyvinė reikšmė ir buvo ta priežastis, dėl kurios veiksmažodžiai su je/o prezensu ir infinitvyu -ati buvo daromi iš perfektyvinių (įvykio veikslo) veiksmažodžių stipriojo aoristo, pvz., emljǫ, imati iš jьetъ „imti“ (2—3 sing. aor. jьetъ), dušǫ, dъchati iš dъchnǫti „kvėpuoti, dvelkti“. Veiksmažodžių, turinčių normaliojo laipsnio vokalizmą ir antrąjį ā kamieną, yra tik penki (miegōti, giedōti, raudōti, ieškōti, saugōti); matyti, šis veiksmažodžių tipas, priešingai slavų kalboms, baltų kalbose liko neišplėtotas. Todėl baltų kalbų veiksmažodžiai, kurie, sprendžiant iš atitikmenų slavų kalbose, privalėjo gauti antrąjį ā kamieną, dažnai turi tą ā tik preterite, o tai, matyt, yra archaiškesnė padėtis. Jau ir anksčiau tyrinėtojų buvo pastebėta, kad baltų ā preteritai tam tikrais atvejais atliepia slavų veiksmažodžiams su antruoju ā kamienu, plg. kāvo, kāuti, sl. kovati, lāko, lāk­ti, s. rus. lokati, kāso, kāsti, sl. česati. Iš čia lengva padaryti išvadą, kad baltų ir slavų kalbų antrasis ā kamienas (*ieškā-ti) atsirado, generalizavus indikatyo preteritinį sufiksą -ā- (praet. *ieškā-). Kadangi, kaip minėta, antrąjį ā kamieną turintys veiksmažodžiai baltų ir slavų kalbose reiškia tęstinius, ritmiškai pasikartojančius (kontinuatyvinius) veiksmus, logiška manyti, kad senojo ā preterito reikšmė ir buvo kontinuatyvinė. Bet daugumas ā preteritą turinčių baltų kalbų veiksmažodžių, pirmiausia intarpiniai ir sta-kamieniai, reiškia ne veiksmo ar būsenos kontinuaciją, bet inchoaciją. Kyla klausimas, kaip paaiškinti tai, kad šie veiksmažodžiai, kurie yra inefektyviniai-inchoatyviniai ir seniau, kaip mano H. Köllnas, turėjo e/o aoristą, dabar baltų kalbose reguliariai rodo ā preteritą, seniau turėjusį kontinuatyvinę reikšmę. Atsakydamas į šį klausimą, H. Köllnas rašo: „Mes turime pripažinti, kad e/o aoristas ir ā preteritas gyvavo seniau vienas greta antro, kad šie veiksmažodžiai gaudavo ir e/o aoristą, ir ā preteritą ir kad, kol tematinis aoristas dar buvo gyvas, tarp šių dviejų preterito tipų egzistavo semantinis kontrastas. Tik po to, kai e/o aoristas išnyko greičiausiai dėl foninių priežasčių ir kai ā preteritas tapo vieninteliu šių veiksmažodžių preteritu, jis pasidarė tinkamas perimti visas preterito funkcijas. Dėl konkretaus šių dviejų preteritų opozicijos charakterio aš manau, kad tai buvo aspektinė opozicija preterito lygmenyje, panaši į tą, žinomą iš kitų kalbų, kaip opozicija tarp aoristo ir imperfekto… ā preterito kontinuatyvinė reikšmė verčia mane manyti čia buvus aspektinę opoziciją; priešpastatytas kitam preteritui, in casu e/o preteritui, ā preteritas tikriausiai vaidino imperfekto vaidmenį“ (p. 41). Lygindami slavų kalbų aoristo—imperfekto opoziciją su atitinkamais baltų kalbų duomenimis, matome, kad preteritai, slavų kalbose žinomi kaip aoristai, baltų kalbose išnyko, o kas jose išliko, yra senieji imperfektai, artimai giminingi slavų imperfektams. Jau seniai tyrinėtojų buvo pastebėta, kad baltų preteritai ieškojo ir sėdėjo yra panašesni į slavų imperfektus iskaaсhъ, sěděachъ, negu į aoristus iskachъ, sěděchъ. Analogiškai ir baltų ē preteritas vėdė labiau primena slavų imperfektą veděachъ (aor. vesъ). Slavų kalbose imperfektai, pasidaryti iš veiksmažodžių su stipriuoju (šakniniu ar e/o) aoristu, turi formantą -ēachъ, o pagal H. Köllno hipotezę, kad baltų-slavų dialektuose ā imperfektai buvo daromi iš tų pačių veiksmažodžių kaip ir stiprieji aoristai, veikiau čia lauktume formantą -aachъ turinčių imperfektų. Eliminuodamas šį neatitikimą, H. Köllnas gana įtikinamai parodė, kad istoriniu požiūriu baltų inefektyvi- 252 nių-inchoatyvinių veiksmažodžių ā preteritas turi ryšį su slavų formantą -ati turinčiais imperfektyviniais (eigos veikslo) veiksmažodžiais. Antai sl. dušą, dėchati turi antrąjį kamieną dōcha-, kurį ir šaknies vokalizmo atžvilgiu galima lyginti su baltų intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių preteritu dūso. Galima manyti, kad slavų antrasis kamienas su -ā- tęsia baltų-slavų inchoatyvinių veiksmažodžių imperfektyvinį ā preteritą, arba ā imperfektą, baltų kalbose reflektuotą kaip dūso. Antrasis kamienas su -ā- (dōcha-) slavų kalbose buvo asocijuotas su je/o prezensu (plg. dušą) greičiausiai tik po to, kai šie statyviniai veiksmažodžiai buvo reinterpretutoji kaip imperfektyviniai. H. Köllnas mano, kad pradinės imperfektu formavimosi stadijos buvo bendros baltų ir slavų kalboms. ā preteritas, pradžioje tarnavęs tik kaip kontinuatyvinių veiksmažodžių (ieškoti, iškati) preteritas, ilgainiui plito ir įgijo specialesnę reikšmę, tapdamas imperfektyviniu preteritu, arba imperfektu (dūso, dōcha-), priešpastatytu inchoatyviniu intarpiniu veiksmažodžiu (dūsta, duńsa, dōchna) stipriajam aoristui. Po to, kai aoristo – imperfekto opozicija galutinai įsitvirtino inchoatyviniuose veiksmažodžiuose, ir patys kontinuatyviniai veiksmažodžiai buvo aspektiškai preterito lygmenyje diferencijuoti: jų ā preteritas suskilo į aoristą iškachō ir, dar kartą pridėjus formantą -ā-, į imperfektą iskaa-chō. Bet slavų kalbose, kaip minėta, ā preteritas (dōcha-) buvo asocijuotas su je/o prezensu (dušą), dėl to jis neteko savo kaip imperfekto charakterio ir tapo nepriklausomu (imperfektyvinių) veiksmažodžių preteritu. Šito pasikeitimo rezultatas buvo ne tik tas, kad buvo sukurtas antrasis ā kamienas, bet ir tas, kad dušą, dōchati tipo imperfektyviniai veiksmažodžiai pasekė kontinuatyvinių veiksmažodžių modeliu ir savo preteritą su -ā- išplėtojo ligi aiškiai išreikšto imperfekto su -ā- (iš *-ājā-). ē preterito tipų analizę H. Köllnas pradeda tipo lēsa, lēsē veiksmažodžiais. Šio tipo veiksmažodžiai turi e/o prezensą ir ē preteritą ir priklauso specialiai tranzityvinių veiksmažodžių klasei. Kadangi jie (išskyrus sėkti) žymi objekto keitimą ar kūrimą, galima spėti juos kilus iš efektyvinių veiksmažodžių klasės. Atitinkami slavų veiksmažodžiai taip pat yra efektyviniai ir turi sigmatinį aoristą, plg. vėsō „vedžiau“, nėsō „nešiau“, grēsō „vyriausi“ (praes. grebą), basō „bedžiau“ (praes. bodą). H. Köllnas mano, kad šio tipo veiksmažodžiai baltų kalbose taip pat turėjo sigmatinį aoristą, kadangi sigmatinis aoristas graikų ir slavų kalbose turi efektyvinę reikšmę. Kita veiksmažodžių grupė, kur funkcionuoja ē preteritas, yra je/o-kamieniai veiksmažodžiai. Daugumas jų yra tranzityviniai ir greta savęs turi vienašaknius intarpinius ir sta-kamienius veiksmažodžius su intranzityvine reikšme. Bet, greta to, je/o-kamienių veiksmažodžių tarpe randame ir tokių, kurie rūšies (diatezės) atžvilgiu nesiskiria nuo intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių, kitaip sakant, kaip ir pastarieji jie yra inefektyviniai. Tokiu atveju su pastaraisiais jie sudaro būsenos–inchoacijos opoziciją, plg. jaučia : junta. Vertas dėmesio yra H. Köllno je/o-kamienių veiksmažodžių – tranzityvinių-efektyvinių versus statyvinių-inefektyvinių – distribucijos nustatymo bandymas: jeigu intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių subjektas yra asmuo arba bent gyvas daiktas (animate subject), tai atitinkami je/o veiksmažodžiai yra statyviniai (būsenos), plg. junta : jaučia, pra-virsta : verčia. Jeigu jų subjektas yra negyvas arba pasyvus (pvz., miegantis asmuo), atitinkami je/o-kamieniai veiksmažodžiai yra tranzityviniai (efektyviniai), plg. plýšta : plėšia, lūžta : 253 lūžta. Ši taisyklė, nors ji ir gana gerai išryškina dviejų je/o veiksmažodžių grupių semantinį skirtumą, neatrodo labai vykusi, nes ne visada lengva pasakyti, ar subjektas yra gyvas ar negyvas, ir, be to, atskirais atvejais, — juos pastebėjo ir pats H. Köllnas, — intarpiniai ir sta-kamieniai veiksmažodžiai greta savęs turi ir tranzityvinius, ir statyvinius je/o-kamienius veiksmažodžius, plg. švinta : šviečia, šveičia. H. Köllnas mano, kad baltų kalbų tranzityviniai-efektyviniai je/o-kamieniai veiksmažodžiai seniau galėjo turėti sigmatinį aoristą, kadangi atitinkami slavų kalbų veiksmažodžiai kaip tik jį ir turi, plg. praes. bljudą : aor. bljušь „stebėjau“ (giminingas su liet. baudžia : baudė ). Bet statyvinių (inefektyvinių) je/o-kamienių veiksmažodžių atveju reikalai prastesni: jų je/o prezensas, gal būt, ir senas, nes jį rodo ir slavų kalbos, plg. emlją „imu“, dušą „dvesiu“, bet manyti čia buvus ir sigmatinį aoristą, reikšmės atžvilgiu tegu ir nemarkiruotą, vargu ar galima, nes atitinkami slavų veiksmažodžiai čia turi antrąjį ā kamieną, plg. imati, dočati. Stebinantis dalykas yra tas, kad šie tranzityviniai (efektyviniai) veiksmažodžiai baltų kalbose gauna je/o prezensą: juk kitose kalbose jie turi e/o prezensą, kurį, matyt, galima rekonstruoti ir ide. prokalbei, plg. baudžia, bet sl. bljudą, gr. πεύθομαι, s. ind. bódhati; verčia, bet lot. verto, s. ind. vártate. e/o ar je/o prezenso pasirodymas su tranzityviniais ē preteritą turinčiais veiksmažodžiais, matyt, priklauso nuo šaknies struktūros: e/o prezensą išlaikė tik tie veiksmažodžiai, kurių šaknies struktūra yra TeT-, o T(e)RT- šaknies veiksmažodžiai gavo je/o prezensą (jeigu jie išlaikė ē preteritą), plg. neša, bet baudžia, verčia. Tokios prezenso kamienų diferenciacijos sąlyga galėjo būti skirtingas veiksmažodinių šaknų santykis su balsių kaita. Tipo TeT- šaknys nedalyvauja balsių kaitoje, o tipo TeRT- šaknys lengvai virsta nulinio laipsnio morfais. Tik pastarojo tipo šaknyse galėjo atsirasti tranzityvumu priešpastatytos poros. H. Köllnas mano, kad rūšies (diatezės) opozicijos preterito sistemoje, t. y. skirtumas tarp ē preterito ir ā preterito (plg. vertė : virto) resp. sigmatinio aoristo ir stipriojo aoristo, motyvavo ir prezenso kamienų diferenciaciją. Efektyvinę-tranzityvinę reikšmę turėjęs sigmatinis aoristas, kurio vietoje, kaip mano H. Köllnas, vėliau baltų kalbose atsirado ē preteritas, prezenso sistemoje tegalėjo asocijuotis tik su je/o kamienu, nes e/o kamieną turėjo intarpiniai bei sta-kamieniai veiksmažodžiai ir kai kurie kiti intransityviniai švīta tipo veiksmažodžiai. Tranzityvinė reikšmė asociavosi su je/o prezenso kamienu palaipsniui. Produktyviu tranzityvinių veiksmažodžių modeliu je/o kamienas tapo tik vėliau, kai senieji e/o prezensai buvo pakeisti je/o prezensais. Tokio prezენტinių kamienų keitimo ir ką tik minėto modelio susiformavimo išankstinė sąlyga buvo tie tranzityviniai veiksmažodžiai, kurie, kaip galima spręsti iš slavų kalbų etimologinių atitikmenų, je/o kamieną turėjo iš seno, plg. liežia, sl. lizą, piešia, sl. pišą, rėžia, sl. rězǫ etc. Tranzityviniai veiksmažodžiai su e/o kamienu, turėdami skirtingą reikšmės šešėlį, galėjo kurį laiką egzistuoti greta tos pačios šaknies tranzityvinių veiksmažodžių su je/o kamienu panašiai, kaip kad pasitaikantys dubletai senojoje slavų kalboje, plg. vezą ir vežą, leką ir lečą. Be to, ir sigmatinis aoristas ne visada reikalauja e/o prezenso, jis gali būti vartojamas (pvz., graikų kalboje) ir su je/o prezensais. Nors ėsti, dioti, imti ir nėra efektyviniai, bet jų ē preteritas, H. Köllno nuomone, gali būti senas. Jų slaviški atitikmenys turi šakninį aoristą, plg. jasrъ, dastъ, jetъ (praes. jamъ „ėdu“, damb „duodu“, imą „imu“). Čia H. Köllnas yra priverstas, be jo 254 konstatuoto reguliaraus baltų ē preterito ir slavų sigmatinio aoristo atitikimo, dar pripažinti istorinę tapatybę tarp baltų ē preterito ir slavų šakninio aoristo. Ši prielaida griauna vientisumą H. Köllno hipotezės, pagal kurią slavų stiprieji aoristai (šakninis ir tematinis) atliepia baltų ā preteritams. Galima suabejoti, ar šių veiksmažodžių ē preteritai tikrai seni: dialektuose randamas ā preteritas (plg. ēdo) geriau derinasi su inefektyvine šio veiksmažodžio reikšme ir slavų kalbų stipriuoju aoristu (plg. jastъ „ėdei, ėdė“). Toliau grįsdamas savo ē preteritų kilmės hipotezę, H. Köllnas pabrėžia tą aplinkybę, kad pastarieji trys ē preteritą turintys veiksmažodžiai yra atematiniai. H. Köllnas mano, kad būtent atematiniuose veiksmažodžiuose pirmiausia ir atsirado ē preteritas. Taip manydamas H. Köllnas remiasi tuo, kad atematinis slavų veiksmažodis jesmъ (liet. esmi) turi imperfektą běchъ, kuris yra vienintelis slavų kalbų ē preteritas. ē preteritą veiksmažodis būti bus turėjęs ir baltų kalbose, plg. pr. ast, bēi, bē, be. Statyvinis imperfektas, arba ē preteritas, běchъ formaliai sutampa su priesagos -ēti statyvinių veiksmažodžių aoristu, plg. aor. sěděchъ iš inf. sěděti „sėdėti“. Ta aplinkybė rodo modelį, pagal kurį buvo sukurti ē imperfektai (preteritai). H. Köllnas mano, kad išeities taškas buvo inchoatyvinių veiksmažodžių ir statyvinių veiksmažodžių su antruoju ē kamienu opozicija, sl. sěsti : sěděti, balt. sēsti : sēdėti. Jų aoristai, stiprusis aoristas sědъ „sėdau“ ir (vėliau sigmatizuotas) ē aoristas sěděchъ „sėdėjau“, pradžioje tikriausiai buvo preteritai, kurie neturėjo aspektinio statuso ir buvo priešpastatyti vienas kitam kaip ir kitos veiksmažodžio formos, t. y. kaip brus. sěsti : sěděti jie sudarė inchoacijos opoziciją. Pagal modelį sědъ : sěděchъ veiksmažodis būti greta šakninio aoristo bychъ, 2–3 sing. bystъ susikuria statyvinį preteritą bě-chъ „buvau“. Dėka statyvinio prezenso jesmъ specialus būsenos veiksmažodis su -ēti čia nebuvo sukurtas, o opozicija bychъ „factus sum“ : běchъ „eram“ buvo interpretuota kaip aoristo : imperfekto opozicija. Iš šio veiksmažodžio ē preteritas išplito pirmiausia į kitus šakninį aoristą turinčius atematinius veiksmažodžius, plg. liet. ėdmi, ėdė, sl. jambъ, 2–3 sing. aor. jastъ, imperf. jaděachъ. Šių veiksmažodžių pamatu prasidėjo ē imperfekto (preterito) ekspansija: šį imperfektą susikūrė ir veiksmažodžiai, turėję seną sigmatinį aoristą, plg. sl. vedą, aor. věsъ, imperf. vedě-achъ, brus. věda, vědě. Kadangi pastarieji veiksmažodžiai yra tranzityviniai, sufiksas -ē-, vartojamas kurti imperfektui greta sigmatinio aoristo, praranda kontaktą su intranzityvine (inefektyvine) reikšme, būdinga statyviniams veiksmažodžiams su antruoju ē kamienu. Sufiksas -ē- baltų ir slavų kalbose pradžioje, matyt, buvo statyvinių veiksmažodžių neprezentinių formų rodiklis. Ryšium su tuo H. Köllnas pažymi, kad statyviškumas susideda iš trijų komponentų: inefektyviškumo, kontinuatyviškumo ir konsekutyviškumo. Kontinuatyviškumo komponentas ir lėmė tai, kad sufiksas -ē- pasidarė imperfekto rodikliu. Kaip ir kontinuatyvinių veiksmažodžių su antruoju ā kamienu atveju statyviniai veiksmažodžiai su antruoju ē kamienu patys buvo aseptiškai diferencijuoti preterito sistemoje: greta aoristo sěděchъ, pridedant priesagą -ā-, buvo sukurtas imperfektas sěděa-chъ. Tokia yra H. Köllno sukurta baltų ir slavų kalbų ā preterito ir ē preterito (imperfektų) formavimosi ir raidos hipotezė. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad į pradžioje iškeltą klausimą H. Köllnas atsako neigiamai: jo nuomone, ā preteritas resp. 255 ē preteritas negali tiesiogiai tęsti baltų ir slavų protodialektų stipriojo resp. sigmatinio aoristo. ā bei ē preteritai (imperfektai), iš vienos pusės, ir stiprusis bei sigmatinis aoristai, iš antros, buvę paralelios, viena greta kitos egzistavusios preteritinės formacijos, kurios buvo daromos iš vienų ir tų pačių veiksmažodžių. ā ir ē preteritai (imperfektai) palaipsniui plėtė savo vartojimo sferą, užimdami aoristų vietą ir perimdami jų funkcijas. Kaip kiekviena, taip ir H. Kōllno hipotezė turi stipresnių ir silpnesnių momentų. Metodologiškai yra pagrįstos H. Kōllno pastangos ieškoti istorinio ryšio tarp preteritinių formantų ē- ir ā ir atitinkamų veiksmažodžių (vadinamųjų „antrųjų“) kamienų. Plačias baltų veiksmažodžio tyrinėjimo perspektyvas atveria H. Kōllno konstatuotas semantinis ekvivalentiškumas tarp baltų ā preterito ir slavų bei graikų stipriojo aoristo ir tarp baltų ē preterito ir slavų bei graikų sigmatinio aoristo. Prieš tyrinėtojus iškyla klausimas, kaip diachroniniu požiūriu interpretuoti šį eventualų atitikimą, nes H. Kōllno šio klausimo sprendimas, t. y. kad baltų dialektai turėjo sigmatinį aoristą, kurio vėliau neteko, yra problematinis. Turint galvoje baltų kalbų konservatizmą, sigmatinio aoristo visiškas išnykimas būtų ne visai suprantamas ir, be to, vargu ar būtų įmanoma patenkinamai tą išnykimą motyvuoti ir paaiškinti. Tiesa yra tai, kad baltų kalbose buvo ryškios verbalinių paradigmų unifikacijos ir simplifikacijos tendencijos. Bet taip pat tiesa ir tai, kad atskiros senųjų paradigmų formos baltų kalbose dabar gali egzistuoti savarankiškais leksiniais vienetais. H. Kōllno nustatyta slavų kalbų sigmatinio aoristo reikšmė yra efektyvinė, o baltų kalbose elementas -s-, kaip darybinis formantas, funkcionuoja su priesagų -ėti ir -oti statyviniais veiksmažodžiais, plg.: dubšėti (praes. dùbši greta dùbti, dùmba) ir vėpsóti (greta vẽmpa, vėpti). Priesagos -sā- veiksmažodžiai dažnai rodo pailgintąjį vokalizmą, taigi čia formantas -s- asocijuojasi su pailgintuoju šaknies vokalizmo laipsniu, o tai dažnai atsitinka slavų kalbų sigmatiniame aoriste, plg. brus. *vęp-s- ir sl. aor. vẽšo „vedžiau“ iš *vẽd-s-. Pagal paplitusią nuomonę, kurios laikosi ir pats H. Kōllnas, sigmatinis aoristas yra slavų kalbų inovacija, vadinasi, ir jo efektyvinė reikšmė taip pat būtų vėliau atsiradusi. Tokiu atveju, ieškant atitikmenų baltų kalbose, gal būtų tikslinga atsižvelgti ir į kitų veiksmažodžių semantinius-darybinius tipus. Antai šaknies bēsti, sl. bosti atveju vokalizmą ō baltų kalbose turi statyviniai-inchoatyviniai veiksmažodžiai, plg. bodėti (praes. bódi), bóstis (praes. -džiasi) ir bósti (praes. bōsta), o slavų kalbose tas vokalizmas pasirodo sigmatiniame aoriste, plg. sl. basъ „bedžiau“ iš *bōd-s-. Sigmatinis elementas priesagos -sį- sudėtyje čia funkcionuoja prezenso sistemoje lygiai taip pat, kaip sufiksas -sk- (-sk-), kuris baltų kalbose pradžioje buvo prezensinis formantas, o armėnų kalboje funkcionuoja preterito sistemoje. S. Karaliūnas