J. Kazlauskas. „Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis)“

BALTŲ KALBU VEIKSMAZODZIO TYRINĖJIMAII LTB T UV O58E*T" SC R" MO'K"S LU AK. ADEM 1/F A RECENZIJOS J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavar- dis, veiksmažodis), Vilnius, 1968, 414 p. Kiekviena kalba turi ilgesnę ar trumpesnę istoriją, kurioje didele dalimi at- sispindi ir visos tautos istorija. Kalbos nueitą kelią atskleidžia žodžių ir gramati- kos formų kilmės bei raidos pažinimas. Dėl to turėti gimtosios kalbos etimologinį žodyną ir istorinę gramatiką — vienas iš svarbiausių kiekvienos tautos kalbininkų uždavinių. Tačiau šie kapitaliniai darbai neįmanomi be gausios faktinės senųjų rašytinių šaltinių ir dabartinių tarmių medžiagos, be daugybės detalių paruošiamų- jų tyrinėjimų, be aukštos kvalifikacijos, plačios lingvistinės erudicijos mokslinin- kų. Dėl tų ir kitų priežasčių parašytus etimologinius žodynus ir istorines grama- tikas šiandien turi palyginti dar nedaug kalbų. Lietuvių kalba dėl savo archaiškumo ir turtingumo jau nuo XIX a. vidurio atkreipė ir iki šiol tebetraukia daugelio pasaulio kalbininkų dėmesį. Per tą laiką parašyta daugybė studijų atskirais lietuvių kalbos istorijos klausimais, paskelbta nemaža apibendrinamųjų darbų, iš kurių ypač minėtini pasirodę pastaraisiais dešimt- mečiais: Vakarų Vokietijoje išleistas Ernesto Frenkelio „Lietuvių kalbos etimolo- ginis žodynas“, žymaus lenkų kalbininko Jano Otrembskio trijų tomų „Lietuvių kalbos gramatika“?, Oslo universiteto profesoriaus Kristiano S. Stango .,Balty kalbų lyginamoji gramatika“ ir kt. Svarų įnašą į savo gimtosios kalbos tyrinėjimų aruodą paskutiniaisiais me- tais įnešė ir lietuvių kalbininkai. Vienas iš svarbiausių jų darbų yra buvusio Vil- niaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto profesoriaus Jono Kazlausko ..Lietu- vių kalbos istorinė gramatika“ — pirmoji tokia gramatika, parašyta lietuvių kalba. Tai didelė dovana visiems, kas domisi lituanistika, o ypač respublikos aukštų- jų mokyklų studentams filologams. J. Kazlausko knyga nėra kitų panašių gramatikų sekimas ar kartojimas. Tai brandus ir labai originalus veikalas, kuriame pateiktų lingvistinių duomenų kau- pimui ir iškeltų problemų tyrinėjimui atiduota keliolika kruopštaus, įtempto dar- bo metų. Šiam veikalui pamatus J. Kazlauskas padėjo, paskelbdamas įvairiais lie- tuvių kalbos istorinės fonetikos, fonologijos, morfologijos klausimais keliasdešimt VE. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg — Géttingen, 1955— 1965. * J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, t. III (Nauka o formach), Warszawa, 1956; t. I (Wiadomosci wstgpne. Nauka o gloskach), Warszawa, 1958; t. II (Nauka o budowie WYrazow), Warszawa, 1963, * Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo — Bergen — Trom- sO, 1966. 239 straipsnių, kuriais šiandien remiasi daugelio tautų kalbininkai, besidomintys bal- tistika. Per trumpą laiką teigiamo įvertinimo bei susidomėjimo sulaukė ir ,,Lietu- vių kalbos istorinė gramatika“, 1971 m. už ją autoriui po mirties suteikta Respub- likinė premija. Gramatiką sudaro trys pagrindiniai skyriai. Pirmajame skyriuje (p. 5—122) plačiau nagrinėjamas lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės pobūdis, kirčio atitraukimas tarmėse ir to atitraukimo priežastys, svar- biausieji dėsniai, suformavusieji dabartinį lietuvių kalbos kirčiavimą. Nemaža vie- tos čia skiriama lietuvių kalbos vardažodžio kirčiavimo paradigmų susidarymo bei jų santykio su kitų indoeuropiečių kalbų kirčiavimo paradigmomis aiškinimui. Daug nauja lietuvių akcentologijai duoda ir priešdėlinių veiksmažodžių senosios kirčio vietos nustatymas, veiksmažodžio kilnojamų kirčiavimo paradigmų rekon- strukcija, dalyvių, sangrąžinių ir kitų veiksmažodžio formų kirčiavimo raidos nu- švietimas. Skyrius baigiamas akūtinių galūnių ir indoeuropiečių d likimo lietuvių kalboje nagrinėjimu. J. Kazlausko originali lietuvių kalbos kirčiavimo raidos kon- cepcija paremta įvairių dabartinių tarmių kirčio sistemų fonologine analize. Kir- čio tam tikrais atvejais iš galūnės atitraukimas, Žodžio galo ilgųjų balsių trumpė- jimas, minėtojo 6 refleksacija lietuvių kalboje ir daugelis kitų fonetikos reiškinių, iki šiol paprastai tyrinėtų izoliuotai vienas nuo kito, gramatikos autoriui — tiktai atskiros visds lietuvių kalbos morfonologinés sistemos kitimo grandys. Visus tuos reiškinius jis sieja su paties kirčiavimo tipo raida, melodinio kirčio perėjimu į dinaminį ir kiekybinio kirčio elementų stiprėjimu: „akūtinių galūnių sutrumpė- jimą ar virtimą cirkumflektinėmis galima paaiškinti dinaminio žodžio kirčio, kuris tolesnėje lietuvių kalbos raidoje (tarmėse) vis labiau įsigali ar virsta kiekybiniu, atsiradimu“ (p. 108). Suprantama, tų teiginių didesniam pagrindimui nepaprasta- svarbūs turėtų būti įvairių tarmių visapusiški ir patikimi kirčio ir priegaidės eks- perimentiniai tyrinėjimai, kurių lietuvių dialektologijoje, deja, kol kas dar labai pasigendama. Antrasis gramatikos skyrius (p. 123—286) skirtas daiktavardžio linksniavimo istorijai. Jame duota giminės, skaičiaus, linksnio kategorijų apžvalga, detaliai nušvies- ta visų daiktavardžio kamienų istorinė raida, atskirų kamienų nykimas ar perėji- mas į kitus kamienus. Ypač plačiai ir įdomiai traktuojama vienaskaitos naudinin- ko, vietininkų, daugiskaitos naudininko ir įnagininko formų raida. Visų čia palies- tų klausimų tyrinėjimams J. Kazlauskas yra paskyręs daugiausia laiko ir jėgų. Dėl to daiktavardžio morfologijos skyrius yra bene išsamiausias, jame pateikta gausiau- siai faktinės senųjų lietuviškų raštų ir dabartinių tarmių medžiagos, padarytos iš- vados ar teiginiai daugeliu atvejų nekelia abejonių. Tiesa, kai kurių daiktavardžio morfologijos reiškinių aiškinimai vis dėlto dar yra hipotetiniai ir, reikia manyti, kalbininkų bus diskutuojami. Pavyzdžiu čia gali būti iki šiol senojo vietininko re- liktais laikytos namié, ori tipo formos, kurios, gramatikos autoriaus nuomone, „yra prieveiksmiai, o ne kokios išnykusios linksnio formos liekanos“ (p. 136; ne taip kategoriškai jos šia prasme traktuojamos p. 160: „greičiausiai tos formos niekada nėra buvusios linksnių formos, o anksčiau buvusios tam tikromis prieveiksminėmis formomis, vėliau pradėtomis vartoti su postpozicijomis. Ir tik kai kurių kamienų nepostpozicinės formos galėjo tarmėse atlikti ir linksnio funkcijas.“).. Abejoti taip pat galima ir autoriaus teiginiu, absoliutinančiu prūsų kalboje vietininko reiškimą 240 „prielinksniu en (an) ir naudininko ar galininko linksniu“ (p. 136). Juk prūsų kalbos rašytiniai paminklai (kurių duomenimis remiamasi) dėl žinomų priežasčių galėjo būti smarkiai paveikti tuometinės vokiečių kalbos. Šios kalbos įtaka (tik daug nau- jesne), be abejo, reikia aiškinti ir konstrukcijos į + galininkas vartojimą inesyvo reikšme Nidoje, kurią tarp kitų vietų autorius nurodo, ieškodamas lietuvių kalbos tarmėse analogijos, remiančios jo spėjimą, „kad prūsų kalboje en su naud. ir en su gal. anksčiau galėjo būti diferencijuojami reikšmėmis: en +naud. reiškė buvimo vietą, o en +gal. — kryptį“ (p. 136). Galima nurodyti ir daugiau atvejų, kai teigi- niai remiami duomenimis, kurie galėtų būti interpretuojami ir kitaip, negu gramati- koje. Pavyzdžiui, Bagaslaviškio, Gelvonų, Pabaisko apylinkių vienaskaitos vieti- ninko (inesyvo) formų kdilij, mélij (šalia ak), pirty) galūnė -ij gali būti ne tik iš -ij(e) (p. 156), bet ir iš nekirčiuotoje pozicijoje ten sutrumpėjusios -yj(e). Be to, kartu su minėtais pavyzdžiais pateiktą vns. vietininko formą kdrtij galėtume transponuoti ir į kartėj, kadangi šakninio kirčiavimo i-kamieniai moteriškosios giminės žodžiai tų apylinkių tarmėje perėję i ė-kamienių linksniavimą (dar plg. vns. vard. žėme ~ žėmė, vns. viet. Zémij~ žėmėj). Kai kurie daiktavardžio morfologijos tarminiai faktai, paskutiniaisiais dešimt- mečiais susilaukę kalbininkų tarpe nemaža prieštaringų nuomonių dėl jų kilmės, J. Kazlausko ne tik nenagrinėjami, bet ir neminimi. Tai o-kamienio vienaskaitos naudininko galiné -ai*, ga-kamienio vienaskaitos įnagininko formos tipo rankai „(su) ranka“ ir kt. Trečiojo skyriaus (p. 287—404) pavadinimas „Iš veiksmažodžio istorijos“ ro- do, kad gramatikoje nepretenduojama visapusiškai nušviesti šios labai sudėtingos kalbos dalies formų raidą. Tačiau pasirinktieji klausimai — asmens galūnių raida, esamojo, būtojo, būsimojo laiko, liepiamosios ir tariamosios nuosakos formavi- masis bei istorija — iš esmės atskleidžia lietuvių kalbos veiksmažodžio kaitybos sistemą. Savo pažiūrą apskritai į lietuvių kalbos veiksmažodį J. Kazlauskas išreiškia skyriaus pradžioje, apžvelgdamas bendruosius indoeuropiečių veiksmažodžio rai- dos bruožus. Jo nuomone, visų dabartinių indoeuropiečių kalbų (taigi ir lietuvių kalbos) „veiksmažodžio struktūra turi nemaža inovacijų, suformuotų individua- lios kalbų raidos dėsningumų ir neatspindinčių senojo indozuropiečių veiksm ažo- džio modelio“ (p. 288). Kartu jis pritaria kalbininkams (V. Toporovui ir kt.), kriti- kuojantiems gana ilgai vyravusią jaunagramatikių koncepciją, pagal kurią in doeu- ropiečių prokalbės veiksmažodžio modelis buvo rekonstruojamas, remiantis s. indų ir s. graikų kalbų veiksmažodžiu. Apžvelgęs veiksmažodžio galūnių sistemą, autorius daro išvadą, kad baltų kal- bose ji daug paprastesnė, negu kitose indoeuropiečių. kalbose. „Tas paprastumas iš dalies yra lemtas ypatingai archaiškų bruožų išlaikymo, iš vienos pusės, ir savitos baltų kalbų veiksmažodžio raidos, iš kitos“ (p. 304). Iš atskiras galūnes liečiančių aiškinimų ypač minėtina gerai argumentuota pažiūra, jog baltų kalbų veiksmažo- džio vienaskaitos ir daugiskaitos 3 asmens viena forma yra archaizmas, o ne nauja- daras ir kad 3 asmens funkcijas čia gali eiti priešistorinis grynas kamienas. Kartu reliktiniai 3 asmens formos vartojimo atvejai autoriaus įžiūrimi ir tokiuose ry tylauks- * Matyt, J. Kazlauskas, kaip ir kai kurie kiti kalbininkai savo pastarųjų metų darbuose, šią galūnę laiko nauja, atsiradusia pagal tų tarmių fonetikos dėsnius iš -ui (plg. Debeikių šnektos vns naud. vaikai „vaikui“ ir vns. viet. turgai „turguj(e)“). taičių tarmėse pasitaikančiuose posakiuose, kaip: nėra kada važiuoja, nebuvo kada daro, nebus kada eina ir pan. Gaila tik, kad kol kas šio spėjimo negalima parem- ti nors ir palygintinedidele senovę siekiančių mūsų rašytinių paminklų duomenimis. Iš esamojo laiko formų gramatikoje nagrinėjami atematiniai ir infiksiniai bei sta- kamieniai veiksmažodžiai. Pateikiamas pilnas vaizdas veiksmažodžių, išlaikiusių ate- matinę esamojo laiko fleksiją, jos liekanas ar pėdsakus, nurodomas tų formų dažnu- mas ir santykis su atitinkamomis tematinėmis formomis atskiruose senosios lietuvių raštijos paminkluose (M. Daukšos „Postilėje“, M. Petkevičiaus ,„,Katekizme“ ir kt.) ir tarmėse. Įdomiai aiškinama atematinių veiksmažodžių asmenų galūnių raida, vienaskaitos ir daugiskaitos formų sąveika. Remdamasis senųjų raštų ir tarmių duomenimis, autorius labai įtikinančiai įrodė, kad geidžiamosios nuosakos (arba permisyvo) formos tipo tedūrai, teeiniė, tetylič (ar tetyly), kaip ir kai kurių rytinių aukštaičių tarmių liepiamosios nuosakos vienaskaitos 2 asmens formos (pvz., darai „daryk“, tyly „tylėk“), yra identiškos su esamojo laiko vienaskaitos 2 asmens formomis. Kartu paneigta ilgą laiką tuo klau- simu vyravusi nuomonė ir padaryta, be abejonės, teisinga išvada, jog „Tematinių veiksmažodžių optatyvo, visai identiško su s. indų, graikų ar kitų indoeuropiečių kalbų optatyvu, egzistavimo pėdsakų lietuvių kalboje, matyt, nėra“ (p. 382). Suprantama, negalima tvirtinti, kad veiksmažodžio skyriuje, kaip ir kituose skyriuose, visais klausimais autoriaus jau tartas „paskutinis žodis“. Dar ir toliau, matyt, bus diskutuojama dėl kilmės tokių tarmėse pasitaikančių būtojo laiko 3 as- mens trumpųjų formų, kaip dė, sto, kurias J. Kazlauskas linkęs laikyti senesnėmis už ilgesniąsias formas dėjo, stojo. Nepaisant kai kurių naujų argumentų, vis dėlto mažai įtikinantis lieka tvirtinimas, jog liepiamosios nuosakos formantas -k(i) yra kilęs iš dalelytės gi. Tokia formanto -k(i) kilmė, tarp kitko, sunkiai yra suprantama ir fonetiniu požiūriu. Galima paminėti ir vieną kitą bendresnę, t. y. visus gramatikos skyrius liečiančią, kritinę pastabą. Sakysim, nepaaiškinęs motyvų, autorius darbe nevienodai pateikia lietuvių kalbos tarmių pavyzdžius: vienur fonetine transkripcija, kitur transponavęs į literatūrinę kalbą. Ne visada nuosekliai, o kai kur ir nelabai tiksliai nurodyta tarminių duomenų lokalizacija. Ne visai vykusiai pasirinkti bei vartojami kai kurie terminai. Ypač tai liečia at- skirų lietuvių kalbos tarmių pavadinimus®, kurių įvairūs dubletai neretai kelia ne- aiškumų ar net klaidina skaitytoją, plg. vienai ir tai pačiai tarmei pavadinti vartoja- mus pavadinimus: „vakarų aukštaičiai“ ir „aukštaičiai vakariečiai“, „pietų vakarų aukštaičiai“ ir „pietvakarių aukštaičių tarmė“, „rytų aukštaičiai“ ir ,,rytiniai aukš- taičiai“, „dzūkai“ ir „rytiniai aukštaičiai“ ir kt. Galima taip pat apgailestauti, kad recenzuojamoje knygoje beveik nepaliesti būdvardžio raidos klausimai, visiškai nenušviesta skaitvardžio, įvardžio, prieveiks- mio ir kitų smulkesnių kalbos dalių istorija. Toms kalbos dalims J. Kazlauskas buvo numatęs atskirą knygą. Vertindami jau turimą rankose nors ir nepilną ,,Lietu- vių kalbos istorinę gramatiką“, galime konstatuoti, kad ji parašyta vykusiai panau- dojus kalbos faktų sinchroninės ir diachroninės analizės šiuolaikinę metodiką. Gau- 5 Gramatikoje J. Kazlauskas vartoja tradicinę (K. Jauniaus— K. Biigos— A. Salio) lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, griežtai pasisakydamas prieš A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus pasiūly- tąjį A. Baranausko klasifikacijos naująjį variantą (Zr. p. 410). 242 siOs lietuvių kalbos tarmių, senųjų raštų, latvių, prūsų, taip pat kitų indoeuropiečių, ypač slavų, kalbų medžiagos panaudojimas, rėmimasis statistikos duomenimis leido autoriui dėl dabartinės lietuvių kirčiavimo sistemos susidarymo, daugelio gra- matinių formų kilmės ir raidos pasakyti naują, labai argumentuotą žodį. J. Kazlaus- ko knyga yra reikšminga ne tik lietuvių kalbotyrai, bet taip pat baltistikai, indoeuro- peistikai ir apskritai bendrajai kalbotyrai. K. Morkūnas R. Eckert, Baltistische Studien, Berlin, 1971, 102 p. Leipcigo universiteto profesorius Raineris Ekertas mūsų respublikos kalbi- ninkams yra „savas žmogus“: neretai su juo susitinkame įvairiose konferencijose, pasitarimuose, dažnai skaitome įdomius jo straipsnius, skelbiamus tiek Vokietijos Demokratinės Respublikos, tiek Tarybų Sąjungos (pirmiausia, žinoma, mūsų res- publikos), tiek ir kitų šalių leidiniuose, jo vardą kartas nuo karto randame infor- macijose apie VDR baltistų veiklą, grožinės lietuvių literatūros vertimus į vokiečių kalbą ir t. t. Neseniai Leipcigo Saksų Mokslų akademija savo pranešimų serijoje atskira kny- ga išleido šio kalbininko straipsnių rinkinį, pavadintą ,,Baltistische Studien“. Tokios knygos išleidimas — džiugus įvykis jau vien dėl to, kad tai pirmoji VDR išleista kny- ga, skirta grynai baltistikos problemoms. Ji yra tartum tolimas atgarsis tų gražių Leipcigo universiteto ir apskritai vokiečių baltistikos tradicijų, kurias įžymieji vokie- čių mokslininkai sukūrė dar praėjusiame šimtmetyje. Šių tradicijų pionierius Au- gustas Šleicheris pagerbiamas specialiai šiai knygai parašytoje žymaus VDR slavisto Rudolfo Fišerio pratarmėje, kurioje, be kita ko, primenama, kad susidomėjimas baltų kalbomis pastaruoju metu vėl didėja. ; Prisiminus A. Šleicherį, galima konstatuoti malonų faktą, kad per kelerius pas- taruosius metus apie šį vokiečių kalbininką — „kalbotyros didvyrį“, kaip jį kažka- da pavadino Fridrichas Kuršaitis, paskelbta ypač daug įdomių darbų (J. Dycės (Dietze), R. Fišerio ir kt.)?. R. Ekerto knyga taip pat prasideda straipsniu apie A. Šleicherį „Zu August Schleichers “Litauischer Grammatik'“ (p. 9—20). Straipsnio autorius taikliai cha- rakterizuoja garsiąją Šleicherio gramatiką, pateikia įdomią šios knygos atsiradimo istoriją, primena jos reikšmę lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijai, mūsų literatūri- nės kalbos raidai ir t. t. Suprantama, nurodoma ir silpnosios A. Šleicherio veikalo vietos, dėl kurių daugiausia buvo kaltas ne autorius, bet ano meto lingvistikos lygis. Gal tik vienas R. Ekerto priekaištas A. Šleicheriui truputį per „griežtas“. Straips- nio autorius primena daugeliui baltistų jau, tur būt, ir ,,sparnuotu® itapusi A. Šlei- cherio posakį, jog latvių kalba ,.eine in Laut und Grammatik jūngere Sprache (ist), die sich zum Litauischen etwa verhilt wie das Italienische zum Latein“ (plg. p. 13). Teisus R. Ekertas, teigdamas, kad tuo metu latviy kalba dar nebuvo pakankamai ištyrinėta, jog tik J. Endzelyno darbai šią spragą užpildė. Tačiau net ir po J. Endze- * Amerikiečiai perspausdino, gal bit, vieną pačių įdomiausių straipsnių apie A. Šleicherį, kaip žmogų ir mokslininką, daugiau kaip prieš šimtmetį parašytą jo žymiojo mokinio Johano Šmi- to, plg. Portraits of Linguists, A Biographical Source Book for the History of Western Linguis- ics, 1746—1963, edited by Thomas A. Sebeok, I, Bloomington and London, 1967, p. 374-395. 16* 243