J. Kazlauskas. „Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis)“

BALTŲ KALBU VEIKSMAZODZIO TYRINĖJIMAII LTB T UV O58E*T" SC R" MO'K"S LU AK. ADEM 1/F A RECENZIJOS J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius, 1968, 414 p. Kiekviena kalba turi ilgesnę ar trumpesnę istoriją, kurioje didele dalimi atsispindi ir visos tautos istorija. Kalbos nueitą kelią atskleidžia žodžių ir gramatikos formų kilmės bei raidos pažinimas. Dėl to turėti gimtosios kalbos etimologinį žodyną ir istorinę gramatiką — vienas iš svarbiausių kiekvienos tautos kalbininkų uždavinių. Tačiau šie kapitaliniai darbai neįmanomi be gausios faktinės senųjų rašytinių šaltinių ir dabartinių tarmių medžiagos, be daugybės detalių paruošiamųjų tyrinėjimų, be aukštos kvalifikacijos, plačios lingvistinės erudicijos mokslininkų. Dėl tų ir kitų priežasčių parašytus etimologinius žodynus ir istorines gramatikas šiandien turi palyginti dar nedaug kalbų. Lietuvių kalba dėl savo archaiškumo ir turtingumo jau nuo XIX a. vidurio atkreipė ir iki šiol tebetraukia daugelio pasaulio kalbininkų dėmesį. Per tą laiką parašyta daugybė studijų atskirais lietuvių kalbos istorijos klausimais, paskelbta nemaža apibendrinamųjų darbų, iš kurių ypač minėtini pasirodę pastaraisiais dešimtmečiais: Vakarų Vokietijoje išleistas Ernesto Frenkelio „Lietuvių kalbos etimologinis žodynas“, žymaus lenkų kalbininko Jano Otrembskio trijų tomų „Lietuvių kalbos gramatika“?, Oslo universiteto profesoriaus Kristiano S. Stango .,Balty kalbų lyginamoji gramatika“ ir kt. Svarų įnašą į savo gimtosios kalbos tyrinėjimų aruodą paskutiniaisiais metais įnešė ir lietuvių kalbininkai. Vienas iš svarbiausių jų darbų yra buvusio Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto profesoriaus Jono Kazlausko ..Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ — pirmoji tokia gramatika, parašyta lietuvių kalba. Tai didelė dovana visiems, kas domisi lituanistika, o ypač respublikos aukštųjų mokyklų studentams filologams. J. Kazlausko knyga nėra kitų panašių gramatikų sekimas ar kartojimas. Tai brandus ir labai originalus veikalas, kuriame pateiktų lingvistinių duomenų kaupimui ir iškeltų problemų tyrinėjimui atiduota keliolika kruopštaus, įtempto darbo metų. Šiam veikalui pamatus J. Kazlauskas padėjo, paskelbdamas įvairiais lietuvių kalbos istorinės fonetikos, fonologijos, morfologijos klausimais keliasdešimt VE. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg — Géttingen, 1955— 1965. * J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, t. III (Nauka o formach), Warszawa, 1956; t. I (Wiadomosci wstgpne. Nauka o gloskach), Warszawa, 1958; t. II (Nauka o budowie WYrazow), Warszawa, 1963, * Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo — Bergen — TromsO, 1966. 239 straipsnių, kuriais šiandien remiasi daugelio tautų kalbininkai, besidomintys baltistika. Per trumpą laiką teigiamo įvertinimo bei susidomėjimo sulaukė ir ,,Lietuvių kalbos istorinė gramatika“, 1971 m. už ją autoriui po mirties suteikta Respublikinė premija. Gramatiką sudaro trys pagrindiniai skyriai. Pirmajame skyriuje (p. 5—122) plačiau nagrinėjamas lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės pobūdis, kirčio atitraukimas tarmėse ir to atitraukimo priežastys, svarbiausieji dėsniai, suformavusieji dabartinį lietuvių kalbos kirčiavimą. Nemaža vietos čia skiriama lietuvių kalbos vardažodžio kirčiavimo paradigmų susidarymo bei jų santykio su kitų indoeuropiečių kalbų kirčiavimo paradigmomis aiškinimui. Daug nauja lietuvių akcentologijai duoda ir priešdėlinių veiksmažodžių senosios kirčio vietos nustatymas, veiksmažodžio kilnojamų kirčiavimo paradigmų rekonstrukcija, dalyvių, sangrąžinių ir kitų veiksmažodžio formų kirčiavimo raidos nušvietimas. Skyrius baigiamas akūtinių galūnių ir indoeuropiečių d likimo lietuvių kalboje nagrinėjimu. J. Kazlausko originali lietuvių kalbos kirčiavimo raidos koncepcija paremta įvairių dabartinių tarmių kirčio sistemų fonologine analize. Kirčio tam tikrais atvejais iš galūnės atitraukimas, Žodžio galo ilgųjų balsių trumpėjimas, minėtojo 6 refleksacija lietuvių kalboje ir daugelis kitų fonetikos reiškinių, iki šiol paprastai tyrinėtų izoliuotai vienas nuo kito, gramatikos autoriui — tiktai atskiros visds lietuvių kalbos morfonologinés sistemos kitimo grandys. Visus tuos reiškinius jis sieja su paties kirčiavimo tipo raida, melodinio kirčio perėjimu į dinaminį ir kiekybinio kirčio elementų stiprėjimu: „akūtinių galūnių sutrumpėjimą ar virtimą cirkumflektinėmis galima paaiškinti dinaminio žodžio kirčio, kuris tolesnėje lietuvių kalbos raidoje (tarmėse) vis labiau įsigali ar virsta kiekybiniu, atsiradimu“ (p. 108). Suprantama, tų teiginių didesniam pagrindimui nepaprastasvarbūs turėtų būti įvairių tarmių visapusiški ir patikimi kirčio ir priegaidės eksperimentiniai tyrinėjimai, kurių lietuvių dialektologijoje, deja, kol kas dar labai pasigendama. Antrasis gramatikos skyrius (p. 123—286) skirtas daiktavardžio linksniavimo istorijai. Jame duota giminės, skaičiaus, linksnio kategorijų apžvalga, detaliai nušviesta visų daiktavardžio kamienų istorinė raida, atskirų kamienų nykimas ar perėjimas į kitus kamienus. Ypač plačiai ir įdomiai traktuojama vienaskaitos naudininko, vietininkų, daugiskaitos naudininko ir įnagininko formų raida. Visų čia paliestų klausimų tyrinėjimams J. Kazlauskas yra paskyręs daugiausia laiko ir jėgų. Dėl to daiktavardžio morfologijos skyrius yra bene išsamiausias, jame pateikta gausiausiai faktinės senųjų lietuviškų raštų ir dabartinių tarmių medžiagos, padarytos išvados ar teiginiai daugeliu atvejų nekelia abejonių. Tiesa, kai kurių daiktavardžio morfologijos reiškinių aiškinimai vis dėlto dar yra hipotetiniai ir, reikia manyti, kalbininkų bus diskutuojami. Pavyzdžiu čia gali būti iki šiol senojo vietininko reliktais laikytos namié, ori tipo formos, kurios, gramatikos autoriaus nuomone, „yra prieveiksmiai, o ne kokios išnykusios linksnio formos liekanos“ (p. 136; ne taip kategoriškai jos šia prasme traktuojamos p. 160: „greičiausiai tos formos niekada nėra buvusios linksnių formos, o anksčiau buvusios tam tikromis prieveiksminėmis formomis, vėliau pradėtomis vartoti su postpozicijomis. Ir tik kai kurių kamienų nepostpozicinės formos galėjo tarmėse atlikti ir linksnio funkcijas.“).. Abejoti taip pat galima ir autoriaus teiginiu, absoliutinančiu prūsų kalboje vietininko reiškimą 240 „prielinksniu en (an) ir naudininko ar galininko linksniu“ (p. 136). Juk prūsų kalbos rašytiniai paminklai (kurių duomenimis remiamasi) dėl žinomų priežasčių galėjo būti smarkiai paveikti tuometinės vokiečių kalbos. Šios kalbos įtaka (tik daug naujesne), be abejo, reikia aiškinti ir konstrukcijos į + galininkas vartojimą inesyvo reikšme Nidoje, kurią tarp kitų vietų autorius nurodo, ieškodamas lietuvių kalbos tarmėse analogijos, remiančios jo spėjimą, „kad prūsų kalboje en su naud. ir en su gal. anksčiau galėjo būti diferencijuojami reikšmėmis: en +naud. reiškė buvimo vietą, o en +gal. — kryptį“ (p. 136). Galima nurodyti ir daugiau atvejų, kai teiginiai remiami duomenimis, kurie galėtų būti interpretuojami ir kitaip, negu gramatikoje. Pavyzdžiui, Bagaslaviškio, Gelvonų, Pabaisko apylinkių vienaskaitos vietininko (inesyvo) formų kdilij, mélij (šalia ak), pirty) galūnė -ij gali būti ne tik iš -ij(e) (p. 156), bet ir iš nekirčiuotoje pozicijoje ten sutrumpėjusios -yj(e). Be to, kartu su minėtais pavyzdžiais pateiktą vns. vietininko formą kdrtij galėtume transponuoti ir į kartėj, kadangi šakninio kirčiavimo i-kamieniai moteriškosios giminės žodžiai tų apylinkių tarmėje perėję i ė-kamienių linksniavimą (dar plg. vns. vard. žėme ~ žėmė, vns. viet. Zémij~ žėmėj). Kai kurie daiktavardžio morfologijos tarminiai faktai, paskutiniaisiais dešimtmečiais susilaukę kalbininkų tarpe nemaža prieštaringų nuomonių dėl jų kilmės, J. Kazlausko ne tik nenagrinėjami, bet ir neminimi. Tai o-kamienio vienaskaitos naudininko galiné -ai*, ga-kamienio vienaskaitos įnagininko formos tipo rankai „(su) ranka“ ir kt. Trečiojo skyriaus (p. 287—404) pavadinimas „Iš veiksmažodžio istorijos“ rodo, kad gramatikoje nepretenduojama visapusiškai nušviesti šios labai sudėtingos kalbos dalies formų raidą. Tačiau pasirinktieji klausimai — asmens galūnių raida, esamojo, būtojo, būsimojo laiko, liepiamosios ir tariamosios nuosakos formavimasis bei istorija — iš esmės atskleidžia lietuvių kalbos veiksmažodžio kaitybos sistemą. Savo pažiūrą apskritai į lietuvių kalbos veiksmažodį J. Kazlauskas išreiškia skyriaus pradžioje, apžvelgdamas bendruosius indoeuropiečių veiksmažodžio raidos bruožus. Jo nuomone, visų dabartinių indoeuropiečių kalbų (taigi ir lietuvių kalbos) „veiksmažodžio struktūra turi nemaža inovacijų, suformuotų individualios kalbų raidos dėsningumų ir neatspindinčių senojo indozuropiečių veiksm ažodžio modelio“ (p. 288). Kartu jis pritaria kalbininkams (V. Toporovui ir kt.), kritikuojantiems gana ilgai vyravusią jaunagramatikių koncepciją, pagal kurią in doeuropiečių prokalbės veiksmažodžio modelis buvo rekonstruojamas, remiantis s. indų ir s. graikų kalbų veiksmažodžiu. Apžvelgęs veiksmažodžio galūnių sistemą, autorius daro išvadą, kad baltų kalbose ji daug paprastesnė, negu kitose indoeuropiečių. kalbose. „Tas paprastumas iš dalies yra lemtas ypatingai archaiškų bruožų išlaikymo, iš vienos pusės, ir savitos baltų kalbų veiksmažodžio raidos, iš kitos“ (p. 304). Iš atskiras galūnes liečiančių aiškinimų ypač minėtina gerai argumentuota pažiūra, jog baltų kalbų veiksmažodžio vienaskaitos ir daugiskaitos 3 asmens viena forma yra archaizmas, o ne naujadaras ir kad 3 asmens funkcijas čia gali eiti priešistorinis grynas kamienas. Kartu reliktiniai 3 asmens formos vartojimo atvejai autoriaus įžiūrimi ir tokiuose ry tylauks- * Matyt, J. Kazlauskas, kaip ir kai kurie kiti kalbininkai savo pastarųjų metų darbuose, šią galūnę laiko nauja, atsiradusia pagal tų tarmių fonetikos dėsnius iš -ui (plg. Debeikių šnektos vns naud. vaikai „vaikui“ ir vns. viet. turgai „turguj(e)“). taičių tarmėse pasitaikančiuose posakiuose, kaip: nėra kada važiuoja, nebuvo kada daro, nebus kada eina ir pan. Gaila tik, kad kol kas šio spėjimo negalima paremti nors ir palygintinedidele senovę siekiančių mūsų rašytinių paminklų duomenimis. Iš esamojo laiko formų gramatikoje nagrinėjami atematiniai ir infiksiniai bei stakamieniai veiksmažodžiai. Pateikiamas pilnas vaizdas veiksmažodžių, išlaikiusių atematinę esamojo laiko fleksiją, jos liekanas ar pėdsakus, nurodomas tų formų dažnumas ir santykis su atitinkamomis tematinėmis formomis atskiruose senosios lietuvių raštijos paminkluose (M. Daukšos „Postilėje“, M. Petkevičiaus ,„,Katekizme“ ir kt.) ir tarmėse. Įdomiai aiškinama atematinių veiksmažodžių asmenų galūnių raida, vienaskaitos ir daugiskaitos formų sąveika. Remdamasis senųjų raštų ir tarmių duomenimis, autorius labai įtikinančiai įrodė, kad geidžiamosios nuosakos (arba permisyvo) formos tipo tedūrai, teeiniė, tetylič (ar tetyly), kaip ir kai kurių rytinių aukštaičių tarmių liepiamosios nuosakos vienaskaitos 2 asmens formos (pvz., darai „daryk“, tyly „tylėk“), yra identiškos su esamojo laiko vienaskaitos 2 asmens formomis. Kartu paneigta ilgą laiką tuo klausimu vyravusi nuomonė ir padaryta, be abejonės, teisinga išvada, jog „Tematinių veiksmažodžių optatyvo, visai identiško su s. indų, graikų ar kitų indoeuropiečių kalbų optatyvu, egzistavimo pėdsakų lietuvių kalboje, matyt, nėra“ (p. 382). Suprantama, negalima tvirtinti, kad veiksmažodžio skyriuje, kaip ir kituose skyriuose, visais klausimais autoriaus jau tartas „paskutinis žodis“. Dar ir toliau, matyt, bus diskutuojama dėl kilmės tokių tarmėse pasitaikančių būtojo laiko 3 asmens trumpųjų formų, kaip dė, sto, kurias J. Kazlauskas linkęs laikyti senesnėmis už ilgesniąsias formas dėjo, stojo. Nepaisant kai kurių naujų argumentų, vis dėlto mažai įtikinantis lieka tvirtinimas, jog liepiamosios nuosakos formantas -k(i) yra kilęs iš dalelytės gi. Tokia formanto -k(i) kilmė, tarp kitko, sunkiai yra suprantama ir fonetiniu požiūriu. Galima paminėti ir vieną kitą bendresnę, t. y. visus gramatikos skyrius liečiančią, kritinę pastabą. Sakysim, nepaaiškinęs motyvų, autorius darbe nevienodai pateikia lietuvių kalbos tarmių pavyzdžius: vienur fonetine transkripcija, kitur transponavęs į literatūrinę kalbą. Ne visada nuosekliai, o kai kur ir nelabai tiksliai nurodyta tarminių duomenų lokalizacija. Ne visai vykusiai pasirinkti bei vartojami kai kurie terminai. Ypač tai liečia atskirų lietuvių kalbos tarmių pavadinimus®, kurių įvairūs dubletai neretai kelia neaiškumų ar net klaidina skaitytoją, plg. vienai ir tai pačiai tarmei pavadinti vartojamus pavadinimus: „vakarų aukštaičiai“ ir „aukštaičiai vakariečiai“, „pietų vakarų aukštaičiai“ ir „pietvakarių aukštaičių tarmė“, „rytų aukštaičiai“ ir ,,rytiniai aukštaičiai“, „dzūkai“ ir „rytiniai aukštaičiai“ ir kt. Galima taip pat apgailestauti, kad recenzuojamoje knygoje beveik nepaliesti būdvardžio raidos klausimai, visiškai nenušviesta skaitvardžio, įvardžio, prieveiksmio ir kitų smulkesnių kalbos dalių istorija. Toms kalbos dalims J. Kazlauskas buvo numatęs atskirą knygą. Vertindami jau turimą rankose nors ir nepilną ,,Lietuvių kalbos istorinę gramatiką“, galime konstatuoti, kad ji parašyta vykusiai panaudojus kalbos faktų sinchroninės ir diachroninės analizės šiuolaikinę metodiką. Gau5 Gramatikoje J. Kazlauskas vartoja tradicinę (K. Jauniaus— K. Biigos— A. Salio) lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, griežtai pasisakydamas prieš A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus pasiūlytąjį A. Baranausko klasifikacijos naująjį variantą (Zr. p. 410). 242 siOs lietuvių kalbos tarmių, senųjų raštų, latvių, prūsų, taip pat kitų indoeuropiečių, ypač slavų, kalbų medžiagos panaudojimas, rėmimasis statistikos duomenimis leido autoriui dėl dabartinės lietuvių kirčiavimo sistemos susidarymo, daugelio gramatinių formų kilmės ir raidos pasakyti naują, labai argumentuotą žodį. J. Kazlausko knyga yra reikšminga ne tik lietuvių kalbotyrai, bet taip pat baltistikai, indoeuropeistikai ir apskritai bendrajai kalbotyrai. K. Morkūnas R. Eckert, Baltistische Studien, Berlin, 1971, 102 p. Leipcigo universiteto profesorius Raineris Ekertas mūsų respublikos kalbininkams yra „savas žmogus“: neretai su juo susitinkame įvairiose konferencijose, pasitarimuose, dažnai skaitome įdomius jo straipsnius, skelbiamus tiek Vokietijos Demokratinės Respublikos, tiek Tarybų Sąjungos (pirmiausia, žinoma, mūsų respublikos), tiek ir kitų šalių leidiniuose, jo vardą kartas nuo karto randame informacijose apie VDR baltistų veiklą, grožinės lietuvių literatūros vertimus į vokiečių kalbą ir t. t. Neseniai Leipcigo Saksų Mokslų akademija savo pranešimų serijoje atskira knyga išleido šio kalbininko straipsnių rinkinį, pavadintą ,,Baltistische Studien“. Tokios knygos išleidimas — džiugus įvykis jau vien dėl to, kad tai pirmoji VDR išleista knyga, skirta grynai baltistikos problemoms. Ji yra tartum tolimas atgarsis tų gražių Leipcigo universiteto ir apskritai vokiečių baltistikos tradicijų, kurias įžymieji vokiečių mokslininkai sukūrė dar praėjusiame šimtmetyje. Šių tradicijų pionierius Augustas Šleicheris pagerbiamas specialiai šiai knygai parašytoje žymaus VDR slavisto Rudolfo Fišerio pratarmėje, kurioje, be kita ko, primenama, kad susidomėjimas baltų kalbomis pastaruoju metu vėl didėja. ; Prisiminus A. Šleicherį, galima konstatuoti malonų faktą, kad per kelerius pastaruosius metus apie šį vokiečių kalbininką — „kalbotyros didvyrį“, kaip jį kažkada pavadino Fridrichas Kuršaitis, paskelbta ypač daug įdomių darbų (J. Dycės (Dietze), R. Fišerio ir kt.)?. R. Ekerto knyga taip pat prasideda straipsniu apie A. Šleicherį „Zu August Schleichers “Litauischer Grammatik'“ (p. 9—20). Straipsnio autorius taikliai charakterizuoja garsiąją Šleicherio gramatiką, pateikia įdomią šios knygos atsiradimo istoriją, primena jos reikšmę lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijai, mūsų literatūrinės kalbos raidai ir t. t. Suprantama, nurodoma ir silpnosios A. Šleicherio veikalo vietos, dėl kurių daugiausia buvo kaltas ne autorius, bet ano meto lingvistikos lygis. Gal tik vienas R. Ekerto priekaištas A. Šleicheriui truputį per „griežtas“. Straipsnio autorius primena daugeliui baltistų jau, tur būt, ir ,,sparnuotu® itapusi A. Šleicherio posakį, jog latvių kalba ,.eine in Laut und Grammatik jūngere Sprache (ist), die sich zum Litauischen etwa verhilt wie das Italienische zum Latein“ (plg. p. 13). Teisus R. Ekertas, teigdamas, kad tuo metu latviy kalba dar nebuvo pakankamai ištyrinėta, jog tik J. Endzelyno darbai šią spragą užpildė. Tačiau net ir po J. Endze- * Amerikiečiai perspausdino, gal bit, vieną pačių įdomiausių straipsnių apie A. Šleicherį, kaip žmogų ir mokslininką, daugiau kaip prieš šimtmetį parašytą jo žymiojo mokinio Johano Šmito, plg. Portraits of Linguists, A Biographical Source Book for the History of Western Linguisics, 1746—1963, edited by Thomas A. Sebeok, I, Bloomington and London, 1967, p. 374-395. 16* 243