Kai kurios Gervėčių tarmės veiksmažodžio ypatybės

BALTŲ KALBŲ VEIKSMAZODZIO TYRINEJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA E. GRINAVECKIENĖ KAI KURIOS GERVĖČIŲ TARMĖS VEIKSMAŽODŽIO YPATYBĖS Gervėčių (BTSR, Gardino sr., Astravo raj.) izoliuotos lietuvių kalbos tarmės (ji vartojama aplink Gervėčių miestelį esančiuose 12 lietuviškų kaimų — Gaigiliuose, Galčiūnuose, Gėliūnuose, Giriose, Kerplėšinoje, Knystūškėse, Miciūnuose, Miltičėjose, Mockosė, Pėtrikuose, Pelegrindojė, Rimdžiūnuose) aprašo ar išsamesnių apibendrinamų tyrinėjimų iki šiol beveik neturime, nors šio krašto lietuvių kalba tiriama nuo XIX a. pabaigos. Šių apylinkių tarminės medžiagos rinkimas ypač suaktyvintas tarybinės santvarkos metais. Be pluošto šių vietų tekstų*, pastaruoju metu taip pat paskelbta čia vartojamų frazeologizmų ir semantinių dialektizmu?, aprašyta fonologinė tos tarmės sistema®, tyrinėjami kai kurie leksinės ir semantinės to krašto lietuvių kalbos ir slavų kalbų įtakos aspektai*. Nemaža šios tarmės kalbinės medžiagos yra akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ ir jo kartotekoje*, „Lietuvių kalbos atlaso“ kartotekoje ir fonotekoje®, akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“", J. Paulausko studijoje „Veiksmažodžių priešdėlių funkcijos dabartinėje literatūrinėje lietuvių kalboje“*, Z. Zinkevičiaus knygoje „Lietuvių dialektologija“* ir kt. Patraukia į save dėmesį šios tarmės veiksmažodžio sistema, kai kurie jo kaitybos, darybos, reikšmės ir kt. ypatumai, jo lyčių archaiškos liekanos ir perdirbiniai. Šiame straipsnyje ir mėginama viena kita tokia veiksmažodžio ypatybė nušviesti, : ! 3. Boasrep, JlutoBCcKkasi XpecToMaths, Bam. 2, CIl6, 1904, p. 396—402; P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen, Dorpat, 1930, p. 7—18; Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija), Vilnius, 1970, p. 394— 395. * Leksikos tyrinėjimai, Vilnius, 1972 (A. Vidugirio ir J. Lipskienės straipsniai). * T. M. Cygnus, K XapaktepHcTHKe (OHOJOrHYECKHX CHCTEM JIKHTOBCKO-CJIABAHCKOTO [lorpauuuba (Kau. auccepraums), Mocksa, 1970. 4 JI. T. HeBckas, O JiekcHuecCKOM H CeMaH THYECKOM B3aHMOJIEHCTBHH JIHTOBCKOTO H CJI2BAHCKHX S3bIKOB (Ha MaTepuaJie reorpaduueckKoli ane si THBHOIL TeEpMHHOJIOTHH), — CoBerckoe cJaBsHOBeneHHe, Mocksa, 1972, Ne 1, p. 90— 104. * Lietuvių kalbos žodynas, I— VIII, Vilnius, 1941—1970; jo kartoteka, saugoma Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. $ Lietuvių kalbos atlaso kartoteka ir fonoteka, saugoma Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 7 Lietuvių kalbos gramatika, I, Vilnius, 1965; II, Vilnius, 1971. * J. Paulauskas, Veiksmažodžių priešdėlių funkcijos dabartinėje literatūrinėje lietuvių kalboje, — Literatūra ir kalba, III, Vilnius, 1958, p. 303-453. * Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966. 221 1. Be čia vartojamų visų balsinių veiksmažodžio kamienų (kl/égae'® ‘kalba’, laidzia ‘leidZia’, girdz "girdi", daro), tarmėje pasitaiko ir vieno kito veiksmažodžio kontaminuota priebalsinio kamieno vienaskaitos I-ojo asmens galūnė, pvz.: būmū (jo -mgreičiausiai atsiradęs pagal es-mi+u analogija'') ‘banu’, demu "dedu", ditomu "duodu", dziūmu "džiūstu', eimū ‘einu’, ému "valgau, édu’, giemu "giedu, dainuoju’, miegmū ‘miegu’, sviemu "sviedžiu'. Šios naujadarinės formos pagrindu čia padaryta ir vartojama visa esamojo laiko paradigma, pvz.: demi ‘dedi’, déma "deda", dėmam ‘dedame’, démat ‘dedate’, dioma ‘duoda’, dziūma ‘dZiusta’, eima "eina", éma "ėda, valgo’, giema "gieda, dainuoja’, miégma "miega", sviema ‘sviedzia’. Ypač dažnai kontaminuotos lytys pasitaiko su prieSdéliais, pvz.: padema "padeda", padūoma ‘paduoda’, izdziima ‘iSdZiusta’, areima ‘ateina’, ateima biilo ‘ateidavo’, ifeima ‘iSeina’, nuveima ‘nueina’, wieima ‘ieina’, suvéma "suėda, suvalgo’, pagiema ‘pagieda, padainuoja’, pérgiema ‘pergieda, perdainuoja’, némiegma ‘nemiega’, pasviema ‘pasviedzia’. Tačiau ne visiems šiems veiksmažodžiams tos formos esamajame laike yra vienintelés. Kai kurie ju greta turi ir grynai balsines formas, pvz.: prabiiva "prabūna', némiega ‘nemiega’. Pastarosios tarméje įsigali. Cia yra išlikusi ir grynai atematiné esamojo laiko daugiskaitos I-ojo asmens forma amė ‘eime’ (šalia gretiminio jos varianto amėte ‘eime’), perėjusi į liepiamosios nuosakos sistemą. Pasitaikančios iš esamojo laiko formų padarytos veiksmažodžio būti leidžiamosios nuosakos formos yra be priebalsinio kamieno požymių ir savo daryba gana įvairios, pvz.: tėsta būna, tebūv, tebū, tebui'* "tegul buna’. Ar visi čia vartojamieji veiksmažodžiai su priebalsinio kamieno reliktais savo kilme yra buvę priebalsinio asmenavimo, turimais duomenimis sunku pasakyti. Gal daugiausia abejonių kelia dziūmu, dziūmi, dziūma (izdziūma)... formos. Literatūroje niekur nėra nurodyta, kad ši šaknis būtų priklausiusi priebalsinio asmenavimo tipui. Dėl to manoma, kad ji greičiausiai yra atsiradusi pagal kitų tokių reliktinių formų analogiją. Visai analoginių priebalsinio kamieno reliktinių veiksmažodžių formų mūsų užfiksuota ir gretimoje Lazūnų tarmėje, pvz.: išdema "išdeda’, padema ‘padeda’, ūždema 'uždeda', dūomu ‘duodv’, wundioma ‘iduoda’, pardiiomu “parduodu’, aima ‘eina’, uiieima ‘jeina’, išeima ‘iSeina’, aimam ‘einame’, éma "valgo, éda’, préma ‘priéda, privalgo’, neéma "neėda, nevalgo’, suvéma "suėda, suvalgo’, giemu ‘giedu’, giema ‘gieda’, sviema ‘sviedzia’, pasviema "pasviedžia'. Tačiau, kaip pavyzdžiai rodo, čia nevartojamos nei dzitimu, dziiima (izdziiima), nei biima, būmū formos. 2. Dėmesio vertos ir tarmės sangrąžinių veiksmažodžių formos. Sangrąžiniai veiksmažodžiai galūnėje dažniausiai turi sangrąžos dalelytės trumpinį -s, pvz.: kalbėcis "kalbėtis', juokiatės, suksiuds, prausiés, ėmeis "atsiradai', stojis ‘stokis’, stotūsbi "atsistotų', sėstūsbi "atsisėstų', gultūsbi ‘atsigulty’®, Tačiau čia palyginti 10 Tarminiai pavyzdžiai straipsnyje pateikiami įprastiniais 1k. (=literatūrinės kalbos) rašmenimis, visais atvejais stengiantis atspindėti ir jų tarimą. Dėl tos priežasties čia dar vartojamas /, nes po sukietėjusio / tarmės -i (< *-&n, *&n), y, in, ė yra suužpakalėję. Be to, balsiai i, y, ė taip pat yra suužpakalėję ir po priebalsių s, §, Ž, r, V, c. " Zr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 346. 12 Mūsų duomenimis, forma tebii "tegul būna", bui "būk" Gervėčių tarmėje yra tikras faktas, o ne nesusipratimas, kaip teigia Z. Zinkevičius (Lietuvių dialektologija, p. 372). 13 Sangrąžos dalelytės buvimas tarp galūnės ir -bi rodo, kad -bi čia yra ne kas kitas, kaip postpozicinė dalelytė. Be to, ji čia pridėta naujai, jau po sangrąžos dalelytės priaugimo prie veiksmažodžio galūnės. 222 plačiai vartojama ir sveika dalelytė -si. Visų pirma ji išlikusi esamojo ir būtojo laiko (rečiau tariamosios nuosakos) III-iojo asmens galūnėje, pvz.: darosi, dzyrbasi "vyksta', dūmaliojasi "dūmuojasi', gaminasi "rengiasi", juokiasi, kėliasi ‘kyla’, kėpasi, klausiasi "klausia', pjdunasi, praiisiasi, rūkaliojasi ‘ruksta’, sūgasi "segasi', sėdūvinasi ‘sédasi’, sūkasi || sukasi, sūpasi, stukénasi "beldžiasi', vėjasi, velkasi, vynidjasi ‘raitosi’; dzyrbosi "darėsi, vyko", guldėsi ‘gulési’, klaūsėsi, kumeliūvosi, meldėsi, radosi, sėdosi; juoktūsi. Jai išlikti sveikai iš dalies galėjo padėti analogiškos baltarusių kalbos sangrąžinių veiksmažodžių formos. Bet ir čia greta sveikų tų formų rečiau pasitaiko formos su sangrąžos trumpiniu -s, pvz.: kėlias, klaiisos, dairos, rūgis ‘matosi’, sūpas, sūkės "sukosi". Priešdėliniuose veiksmažodžiuose sangrąžos dalelytė, kaip ir literatūrinėje kalboje, yra paprastai tarp priešdėlio ir šaknies, pvz.: asigeidė (< ažsigeidė) “uzsigeidė', unsibediau "įstrigau'. Tačiau formos su neiginiu, žyminčios nuolatinę veiksmo atlikėjo ypatybę ar turinčios beasmenę reikšmę, vartojamos su dviem sangrąžos dalelytėmis. Viena jų yra galūnėje, antroji — tarp neiginio ir šaknies, pvz.: neskūndziojasi ‘nekanda, nesikandžioja (apie šunį)', neslaiikosi ‘nelinksta’ (apie lazdą), nesndris "nesinori', nesragėcis (šalia pasakoma ir nesragécie) ‘nesimatyti’. Tai, galimas daiktas, rodo tam tikrą sangrąžos dalelytės, esančios tarp neiginio ir šaknies, morfologinės reikšmės blukimą, atsiradusį greičiausiai dėl inkorporuojamosios įtakos baltarusių kalbos, kurioje sangrąžiniai veiksmažodžiai, būdami nesuaugę su neiginiu, taip pat ir visi kiti priešdėliniai veiksmažodžiai sangrąžos dalelytę visada turi tik gale, pvz.: nademaarics, Hasapviracs, He 3ascHerqcs, He cadO3enaca. Tarmėje pasitaiko sangrąžinių formų, turinčių savaiminę reikšmę, pvz.: dzyrbasi "vyksta', kėliasi ‘kyla’ (apie saulę, vėją), dūmaliojasi ‘dumuoja’, rūkaliojasi ‘riksta’. Lk. panašiais atvejais savaiminė reikšmė paprastai nusakoma nesangražinėmis formomis*!*, tačiau akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ nurodoma pavyzdžių (ypač iš rytinių Lietuvos tarmių), kai savaiminis veiksmas gali būti reiškiamas ir sangrąžine forma!*. Lk. vartosenai gramatika labiau teikia nesangrąžines formas, bet pateisina ir sangrąžines (K. Būga jas laikė atsiradusias dėl slavų kalbų itakos'®). Gervėčių tarmės sangrąžinės savaiminės reikšmės veiksmažodžių formos nėra visai įprastos. Jei, sutikdami su gramatika, jas ir būtume linkę laikyti lietuviškomis, tačiau negalėtume atsisakyti nuomonės, kad prie jų atsiradimo čia bus aiškiai prisidėjusi ir baltarusių kalbos analogiškos reikšmės veiksmažodžių įtaka. Baltarusių kalbos įtaka greičiausiai aiškintina ir viena kita atskirų veiksmažodžių sangrąžinių formų reikšmė, pvz.: asipikcino "supyko" (apie raganą, plg. baltarusių saxaanayiracs), asiverkiau "pravirkau', prazbūdo ‘pabudo’. kiindziojasi “kanda’ (apie šunį, plg. baltarusių xycaeuya), laiikosi "linksta" (plg. baltarusiy 2Ke4ga), kėpasi ‘dilgina’ (apie dilgėles, plg. baltarusių nausyya). Priešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytė -sitarmėje visada dėsningai išlieka sveika, jei priešdėlis baigiasi priebalsiu, pvz.: acisūkė (<at+si-+sakė) "atsiliepė', apsivertė "pavirto', acikėlė "pasikėlė, atsikėlė', unsispyré ‘isispyré’, asisviedė "užsimetė', apsisagé ‘apsisegé’, asipikcino ‘supyko’, asiverkiau "pravirkau', un- '4 Lietuvių kalbos gramatika, II, p. 207. 15 Ten pat, p. 208. '* K. Būga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 113. 223 sitaisė "įsirengė', asibaidė ‘pasibaidé’, asildidé "nusileido", asigeidė "užsigeidė", neisimoko 'neišsimoko', aciskaldudo ‘atsiskalauja’, unsimaišis "įsimaišęs". Jei veiksmažodžio priešdėlis baigiasi balsiu, įvyksta sangrąžos dalelytės sinkopė (ji fonetiškai sutrumpėja į -s-), pvz.: nesuzbarém ‘nesusibaréme’, pazdairė “prižiūrėjo, globojo', susciko ‘susitiko’, prizdé ‘prisidéjo’, nūstįsė ‘nusitempé’, pastvėrė ‘pasi¢iupo’, pazbijéjom ‘pabijojome’, nūzdaužė ‘nusisuko’, nuzguiido "nusigando’, nesldidzia “nesileidZia’, nusmainius "pasikeitusi, iš veido išėjusi'. Tais atvejais, kai priešdėlis baigiasi balsiu, o veiksmažodžio šaknis prasideda s, §, ž priebalsiu, sangrąžos dalelytės sinkopės gali neįvykti, bet lygiagrečiai (naujai) gali ir įvykti (tuomet susidaro priebalsių geminatos), pvz.: prisisvéikina "užsveikina', nusispyrė, nusisagė ‘nusisegé’, rasižėjo "išsižiojo'; tessiū "tesisiuva', težžūr "tesižiūri’, tessėdz “tesisédi’, téssuk "tesisuka'; pasisūkce || passūke, susisūkus || sussūkus, nusisagdai || nussagdai 'nusisek", pasisodzynk || passodzynk, prisižūrėjau || prižžūrėjau. Kai kurių sangrąžinių veiksmažodžių būtojo laiko Ill-iojo asmens lytys tarmėje yra kirčiuojamos dvejopai: šaknyje ir galūnėje, pvz.: davės || davės "blaškėsi, mėtėsi, puolé’, dėjėos || dėjos "buvo, darėsi', ėmės || ėmės "prasidėjo, atsirado’, rados || rūdos "pasidarė, atsirado’, rinkės || riūikos ‘rinkosi’, sėdės || sėdos "atsisėdo", stojés || stojos "atsistojo', sviedės || sviedės ‘nusimeté, puolé’, vijos || vijos "vijosi". Dvejopą — šakninį ir galūninį — kirtį čia turi ir kai kurių šio laiko veiksmažodžių daugiskaitos I-ojo ir II-ojo asmens lytys, pvz.: davėmės || davémés "plušome, dirbome", davėtės || davétés "plušote, dirbote’, kratėmės || krūtėmės "važiavome kratomi', kratėtės || krūtėtės ‘vaZiavote kratomi', sėdomės || sédomés "atsisėdome’, sėdotės || sėdotės "atsisėdote', stojomės || stojomės ‘atsistojome’, stojotės || stojotės "atsistojote". Panašaus kirčiavimo atvejų daug kur dar pasitaiko rytinėse Lietuvos tarmėse ir kai kuriuose senuosiuose (M. Daukšos) raštuose. Šių formų kirčiavimas galūnėje rodo čia išlaikytą senąjį tų veiksmažodžių galūninį kirčiavimą!". Tačiau Gervėčių tarmėje dvejopas šių formų kirčiavimas dar labai glaudžiai susijęs ir su skirtinga jų reikšme, kuri, be abejo, yra naujesnė. Formos su kirčiu šaknyje čia paprastai daugiau vartojamos nusakyti neizoliuotam būtajam laikui, žyminčiam veiksmą, vykstantį kalbamuoju momentu, o formos su kirčiu galūnėje čia jau nusako izoliuotą veiksmą, vykusį praeityje gerokai prieš kalbamąjį momentą, pvz.: And tai stojos tai sédos, tai tėkė kiton pirkion ir Ana sėdės ir nuvažūvo; Jų vaikai sciprai stojos an kėjų; Iš uiiksto ryto meFgos rifikos vuogduc; Anos smagei émés linū rduc ir Iš kur jau tį ta gražuma ėmės; Karvė buvo prapuolus, ale radds. Tačiau visų kitų veiksmažodžių (jų dauguma) sangrąžinės šio laiko IIlI-iojo asmens formos kirčiuojamos tik šaknyje, pvz.: brūkės ‘spraudési’, gyrdés "girdėsi', sūgės 'segėsi', šėrės "šėrėsi', vėžės "vežėsi'. Greičiausiai dėl pastarųjų įtakos ir dvejopai kirčiuojamų veiksmažodžių reikšmės čia jau ne visada aiškiai diferencijuojamos. Tik galūnėje kirčiuojamos sangrąžinės dviskiemenių (i)a, i kam. veiksmažodžių liepiamosios nuosakos formos be -k, pvz.: barfes“* "barkis', imies ‘imkis’, 17 Lietuvių kalbos gramatika, II, p. 301. 18 Galūnės -ies priegaidė šioje tarmėje, sprendžiant iš ausies, aiškiai girdima tvirtapradė; t. y. prieštarauja Z. Zinkevičiaus (Lietuvių dialektologija, p. 372) apibendrintam tvirtinimui. 224 mušies "muškis', nešies ‘neskis’, vedzies "veskis', dedzies || dedzis "dėkis', vežies || veZis'® "vežkis', kelies || kelis "kelkis', sėdzies || sėdzis ‘séskis’, gulis "gulkis*, klojis "klokis', stojis "stokis', laidzmės "leiskimės', sėdzmės || sédzmetés® “sėskimės", prausmés ‘prauskimés’, gulmės || gulmetės "gulkimės', dedztės ‘dékités’, muštės "muškitės', stotės ‘stokités’, sėdztės "sėskitės'. Sangrąžinės 0 kam. liepiamosios nuosakos veiksmažodžių formos, kaip ir paprastosios, kirčiuojamos šaknyje, pvz.: mdkais ‘mokykis’, mdkaités "mokykitės', darais ‘darykis’, daraimés "darykimės', dūraitės ‘darykites’. 3. Įdomūs savo forma, funkcijomis, iš dalies ir kilme Gervėčių tarméje vartojami veiksmažodžių priešdėliai. Priešdėlis an- (tarmiškai un-, prieš lūpinius p, b > um-, sangr. unsi-~ ansi-) Ik. atliepia į-, pvz.: umbrazdéj "įbrazdėjo, įvirto', undėta ‘idéta’, undioj ‘iduok’, ufieina "įeina", ungrūvo "įkrito", unldiscie ‘ileisti’, uiikasé ‘ikasé’, untėjo "įliejo, įpylė', unspiers "įspirs, paspirs', unšducie "įšauti, pašauti', untaisė "įtaisė, įrengė', ufitepé 'įtepė'; unsibediau "įsibedžiau', unsimaišis "įsimaišęs', unsiriiiko ‘apsirengé’, unsispyrė ‘isispyré’, unsitaisė "įsirengė, pasirengė". Priešdėlis ančia, kaip ir Lazūnų tarmėje (: ungrūvo ‘ikrito’, unduoc "įduoti', ufieima "įeina'), visada vartojamas be galinio -f ir greta visai neturi savo varianto in-, pasitaikančio kartais lygiagrečiai su untkai kuriose rytų aukštaičių tarmése?!, Kaip tik dėl šios priežasties linkę manyti, kad čia, taip pat ir Lazūnuose, jis nėra priešdėlių inir untmišimo rezultatas, o greičiausiai senas savarankiškas priešdėlis an-, analogiškas (tiek savo forma, tiek ir reikšme) prūsų an®? ir latvių ie*® (pastarasis, mūsų nuomone, galėtų būti kilęs iš *en, plg. lat. piekts, prūsų penckts, lietuvių peiiktas). Priešdėlis ap- (apsi-) Ik. atliepia tą patį ap- (apsi-), pvz.: apsūkcie "apsukti', apsvaidzycie "apmėtyti", apdrdém "aparėme"', apdécie ‘apdéti’; apsidziaugė ‘apsidziaugė'. Pasitaiko pavyzdžių, kai priešdėlis apčia pavartojamas ir nureikšme, pvz.: Vaikai aptraūks (=nudraskys) odbuolius; Dziėdas čystai aprūškė pūpu (= Senelis švariai, visai nuraškė pupa); Norėj plūksnelas aprducie (= Norėjo plunksneles nurauti). Ši priešdėlio apreikšmė lietuvių kalbai nebūdinga. Tai greičiausiai morfologinis vertinys iš baltarusių kalbos (plg. ju abadpays, abapsaus). '* Dvejopos gretiminės formos taip pat patvirtina mūsų teiginį, kad galūnės -ies priegaidė tvirtapradė, nes tik tvirtapradžiai galūniniai dvibalsiai trumpédami galėjo suvienabalséti, ir tuo būdu iš -ies greta galėjo atsirasti naujesnė -is. Dar plg. rytų aukštaičių daris< *darys, vazids < *važiūos. Turint tai galvoje, be pagrindo lieka Z. Zinkevičiaus spėjimas (Lietuvių dialektologija, p. 372), jog Lazūnų stojis galūnė greičiausiai yra priderinta prie stokis. ** Liepiamosios nuosakos daugiskaitos I-ojo asmens forma sėdzmetės... greičiausiai yra kontaminacinė, padaryta prie nesangrąžinės šio asmens formos papildomai pridėjus sangrąžinę daugiskaitos II-ojo asmens galūnę. Toks šios formos sudūrimas iš dalies aiškintinas kontaminacine jos reikšme: ji vartojama tik tais atvejais, kai galvoje turimi be savęs dar keli kiti asmenys, plg. J.Otręebski, Wschodniolitewskie narzesze twereckie, I, Krakow, 1934, p. 385; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 373. * Plg. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 416. ?*2 Žr. J. Endzelins, Senprūšu valoda, Rigū, 1943, p. 94, 141. Greta anprūsų kalboje esantys enir unpriešdėliai savo daryba laikytini anvariantais: ungreičiausiai vėlesnis < *an, O engalėtų santykiauti su ankaip žodžio pradžios e su a. *2 Žr. J, Endzelins, Darbu izlase, I, Riga, 1971, p. 562—567. 15. 902 Greta priešdėlio ap-, atliepiančio Ik. ap-, tarmėje kartais sutinkamas ir iš priešdėlio apisinkopės keliu atsiradęs ap-, kuris asimiliuodamasis išvirto į a-. Jis pasitaiko tik lietuvių kalbai svetima nureikšme, pvz.: Abyrė (api + byrėjo) médziagu lakštai (=Nubyréjo medžių lapai), plg. baltarusių acinaJics. Priešdėlis at- (aci-) 1k. atliepia at- (atsi-), pvz.: atdjo "atėjo', ateido "ateina", acimįsiu ‘atsiminsiu’. Pasitaiko nemaža pavyzdžių, kai atpavartojamas lietuvių kalbai svetima nuar parreikšme, pvz.: Kūma atpjou (=nupiovė) jam kaklo; Norėj jam atkifsc galvu (= Norėjo jam nukirsti galvą); Atkapoj (=nukapojo) jdm sparnūs; Atkinkyk (=nukinkyk) drklius; Anas atūj (=paréjo) namė. AtvaZavo (=parvažiavo) verkdamas. Greta šio priešdėlio čia sutinkamas ir sinkopės keliu iš atiatsiradęs priešdėlis at-, kuris asimiliuodamasis išvirto a-, pvz.: Raikia aduodzyc (<ati+duodyti "ištekinti') dūkteris; Adavė (<ati+davé) jų atgal. Priešdėlis až- (asi-) dėsningai vartojamas vietoj 1k. už- (uZsi-) paprastai veiksmo pabaigai žymėti, pvz.: Vilkai vienu aždūsino (= užsmaugė), kitu — aZeidé (=sužeidė); Bernūkas aždžyrė (=užrietė) kėjas; Anas ažvertė (=užvertė) galvu; Gaidzjs ažgiedėj (=užgiedojo); Žųsis aždūrė (=uždarė) tvdrkon (=tvartan); Kad ažvyščiak (= pamatyčiau, užvysčiau), aždaūščiak (=užmuščiau); Kifvi asisviedė (=užsimetė) až (=už) peciū; Anas asikrutė (= užsidirbo) pinigą. Šis priešdėlis kartais vartojamas ir kai kurių kitų priešdėlių reikšmėmis, pvz. Ašpjdu (= papiove) tų meitėli; Asibaidė (=pasibaidė) arklys; Asildidė (=nusileido) sdutė; Anas asijuokė (=susijuokė, prasijuokė); Asiimdo rytas ‘Svinta’; Tau vandenėlis akelds ažrifikdo (=semia). Pastarosios priešdėlio až-(ažsi-) reikšmės greičiausiai skolintinés. J. Endzelyno nuomone, priešdėlis ažsenesnis už užir yra tiesioginis latvių tarmių azir slavų 3aatitikmuo®. Kadangi jis vartojamas ne tik rytinėse Lietuvos tarmėse, bet ir senuosiuose (net ir vakariečio B. Vilento) raštuose, galimas daiktas, jis sietinas su prūsų assa || esse*“. Gretiminių priešdėlio až- (asi-) formų nekonstatuota, nors šalia prielinksnio až kartais pasitaiko ir ažu, pvz.: až (=už) jos; až (=už) dziends; až kiimu (= už kūma); au caro (=prie caro). Šalia šio priešdėlio čia vartojamas ir priešdėlis uZ-, tarméje visais atvejais išvirtęs į uš-. Pasitaiko dar, kad jis vartojamas savo senąja krypties reikšme "ant ko'**, nors rečiau būdingas jam ir reikšmės sutapimas su až-, pvz.: Meška usliido (= užlipo) um pėcio; Anas ūšlipė um mėdziagos; Ušricink tų kėlmu un manį; Dziėdas ir ūšvertė kėlmu um meškos; Uséko gaidėlis un lazdés; Ušvydo gati galvos kiimu (=mirtį); Mergaitė ušvydo ugni. Priešdėlis ušyra tiesioginis latvių uzir lietuvių užatitikmuo. Suduslėjęs jo variantas čia apibendrintas visose pozicijose greičiausiai priešdėlio iš-< iž- (plg. latvių iz-, slavų u3-) pavyzdžiu. Tik taip, mūsų nuomone, aiškintinas priešdėlio ušatsiradimas ir kitose rytų aukštaičių tarmėse. Priešdėlis da- (daz- ~ dasi-) tarméje palyginti dažnas, pvz.: dazdūmojo ‘susigalvojo', davėšč ‘priveiti’, nedagéris ‘neprisigéres iki soties’, dačdė. Priešdėlis iš- (isi- ~ išsi-) vartojamas kaip ir lk., pvz.: Išeido Zmud iš megė2% J. Endzelins, Darbu izlase, I, p. 321—323. 25 Plg. ten pat, p. 324. 26 Plg. dar P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, p. 54. 226 lio "Išeina žmogus iš miškelio'; Gerai išrėdiau (=atrodžiau) jdunas; Mama išnešė iš klėcies stiri; Isiprausė baltai; Isiritiiodavo (=išsirisdavo, išvirsdavo) iš kėlmo ugnėtė; Klaūsosi isižėji. Priešdėlis nu- (nus- || nuz- || nusi-) vartojamas kaip ir 1k., pvz.: Nūdaušta (=numušta) bėržas; NumirSaii (=pamiršau) kalbu; Nūrėškė (=nuraškė) dbuoli; Nūgrūna (=nukrinta) vyžai né koju; Nenustodo (=nenustoja) Ijcie; Nuspirksim pamažū karvi; Ūpė nūzdaužė (=nusisuko) un Gervėcių; Labai nusmanis (=nusimainęs, išėjęs iš veido), ryt gal jau mirs. Anas nuzguiido (=nusigando) ir mirė; Nusisėgdai || nussėgdai (=nusivilk) sūvu adiėždu (=drabuZius). Priešdėlis pa- (pas- || paz- || pasi-) vartojamas kaip ir lk., pvz.: Palūkėk manį; Pasiuntėk vaiku; Palapsėjo sparnéliais; Vienu dziėnu paturėj (= palaikė) ir atvežė atgalion; Ateikit rytėlių parytūoc (= pabūti kartu rytais); Undué papldudė (=paplovė) krafitu; Raikia pasmokyc; Pazbijéjau aic; Pasisodzynk || passodzynk poru obelditių. Kartais priešdėlis papavartojamas ir subei kitomis reikšmėmis, pvz.: Piemenėliai laukiosa pašals (=sušals); Parifiko (=surinko) bernukūs ir išvežė; Paldužė (=sulaužė) ratūs; Ana gera: vaikų pazdairė (=prižiūrėjo, globojo, augino); Anas negdli pamirfcie (=numirti). Pastarosios priešdėlio pareikšmės greičiausia skolintinės. Priešdėliu patarmėje yra reiškiamas visiškas veiksmo (dažniausiai kartotinio) užbaigimas praeityje (ar galimas toks jo užsibaigimas ateityje). Tuo atveju šis priešdėlis čia, kaip ir daugelyje kitų pietrytinio lietuvių kalbos pakraščio tarmių*", baltarusių kalbos pavyzdžiu?** pridedamas ir prie kitų priešdėlinių veiksmažodžių arba yra net du kartus pakartojamas, pvz.: Anys jau visi panumiri (=išmirę); Žūsys paišdvės ton tvarkon "Žąsys viena po kitos išdvės tame tvarte'; Parasėjo (<pa+raz+si+ėjo "išsivaikščiojo') kas kur; Pasuvėj (=susirinko) visi ik vienam; Papariūiko (=surinko, išrinko) iš mūsų kiėmo (=kaimo) visūs bérnus; Papadūriau (=pasidūriau iš kelių kartų, keliose vietose) koju; Papanuvėj (=išsiskirstė, išsivaikščiojo) vienas až kito. Tarmės veiksmažodžiams būdingas ir slaviškas priešdėlis pad- (plg. baltarusių nad-), atliepiantis 1k. pri-, ap-, pvz.: Anas padnešė vaiku jop "Jis prinešė vaiką prie jos’; Anas maf padvildzinėja “Jis mane apvilia’. Tarméje vartojamas ir veiksmažodžių priešdėlis par- (pars- || parz- ~ parsi-), atliepiantis Ik. par- (parsi-), pvz.: Kdrvi pardiociak ‘Karve parduočiau'; Kas jų parsvėš ‘Kas ja parsives’. VeiksmaZodZiy priešdėlis per- (pers- ~ persi-) tarméje, kaip ir lk., visada kirCiuotas, pvz.: AtvaZiodé pérverzdzinéc žmonių un savés viéros ‘Atvazinédavo perversti žmonių į savo tikéjima’; IS žmonių pérverté karvelitis; Sumirko (= suslapo) undenin ir pėršalo; Pérvyto (= paseno) anas, jau ne tokis gražūs; Pérsmainé gyvéntuvė "Pasikeitė gyvenimas’. Veiksmažodžių priešdėlis pietarmėje retas. Lk. atliepia ap-, pvz.: Anys pieriūko (=aprengė) jų baltai. 2* Zr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 424. * Plg. baltarusių nanacmpaasem, nananpbimato, Daugiau pavyzdžių žr. Kypc cyuacnaii Geaapyckaii siteparypuait Moen, Mapdanorisi, Minck, 1957, p. 152—153. = 227 Šis pats priešdėlinis veiksmažodis sutinkamas ir Lazūnų tarmėje*??. Savo kilme jis, be abejo, sietinas su prielinksniu pieir polinksniu -pi (< *pie) ir yra tiesioginis latvių pieatitikmuo. J. Endzelyno nuomone, lietuvių pie(-) šalia polinksnio -pi galėjo savarankiškai atsirasti ir be pašalinės (latvių kalbos) įtakos*?. Priešdėlis pra- (pras- || praz- ~ prasi-) čia dažniausiai vartojamas kaip Ik., pvz.: Visa pragaišo; Pradziūvo kėlias; Anas unksci prazbūdo. Greta jų pasitaiko vienas kitas pavyzdys, kur priešdėlis prapavartojamas lietuvių kalbai nebūdinga, greičiausiai skolintine, reikšme, pvz.: Avurkūs (=agurkus) pradzygindzinėjam (=sudaiginame, plg. baltarusių npapacmaem) pirkidj; Prazgavai (=atsibudau, plg. baltarusių npauryacs) ryti. Priešdėlis pri- (pris- || priz- || prisi-) vartojamas dažniausiai kaip ir Ik., pvz.: Nuzgundaū, nėt plaukų pridgo (= priaugo) pilna kepūrė; Priklegém (=prikalbėjome) visa ko. Prieidaū arciaū — mėdzias duga "Prieinu arčiau — miškas auga’; Anas prikruté (=pridirbo) ciek ir ciek; Nėra man kop prizglaiiscie "Nėra man prie ko prisiglausti'; Pripirkdzinėj maZutditiy vistditiy "Pripirko mažučių vištaičių". Pasitaiko, kad šis priešdėlis čia plačiai vartojamas ir kitų priešdėlių reikšmėmis, pvz.: Aš pripažinaū po véido “Aš atpažinau iš veido"; Prisisvéikina (= pasisveikina) su visais; Nériu, kad prildukciak (=sulaukčiau) sūnats; Prigerdzinėja vaiku (= geria į vaiko sveikatą); Dūkterys prirangtos (=išpuoštos, aprengtos) gražai; Ar prisižūrėjai || prižžūrėjai, kokis ūnas ‘Ar įsižiūrėjai, koks jis’; Anas gudrūs: primano (=išmano); Prirūšė (=parašė) ūnas jam kortu (= laišką). Pastarosios priešdėlio prireikšmės greičiausiai skolintinės. Tarmės veiksmažodžiams būdingas ir slaviškas priešdėlis raz- (rasi- < raz+ +si-), vartojamas Ik. pa-, išir kt. priešdėlių reikšmėmis, pvz.: Būvo sapcyniolika lavūkų (= valakų), ir visūs raspirko (=išpirko); Audeklu rūstįsiam (=iStiesiame, patiesiame) un žofės; Kūcinas razvertė (= pavertė) viralu; Rastūsė (=ištąsė) duncym; Pie ju (=apie ja) visdp rasakinéj (= pasakojo); Tu gerail rasidai (=apsidairyk, apsizitrek). Priešdėlis su- (sus- || suz- || susi-) vartojamas kaip lk., pvz.: Jy sumusé; Ky sūgriebė, ty ėm; Ugniū suldkstai namdn; Suveidé (=susirinkdavo) kas vakaras; Rugins sustaciam (=sustatome); Susturite (=nutilkite), ky klėgat (=kalbate); Susisdgdai || sussagdai sūvu adiėždu ‘Susisagstyk savo drabuzius’; Suzgriebé (=susiprato), cik per vélai. Atskirais atvejais tarmės suvartojamas Ik. perir kitomis reikšmėmis, pvz.: Sumirko (=permirko, peršlapo) undeniūi ir asirgo (= susirgo). Sudiiré (= persmelkė) jų, kas ce yr; Susriūiks (= bus, išeis) di vidrstai (= varstai). Greta šio priešdėlio čia kartais pasitaiko ir priešdėlis sa- (sas- ~ sasi-), pvz.: Nesascikdiaii (=nesusitikau) tokio, kad mari veizét (=ieškotų); Anas visa sasrašinėjo (= užsirašinėjo), kų aš provijau (= pasakojau). Buvusioje Gardino gubernijoje randamą priešdėlį sadėl daugybės čia esamų slavizmų J. Endzelynas buvo linkęs laikyti atsiradusiu iš sudėl slavų ca- (<co) jtakos®. Kad Gervėčių sataip pat galėtų būti atsiradęs dėl slavų įtakos, paremia 29 Plg, J. Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai, — Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A, Serija 1, p. 191. 20 J, Endzelins, Darbu izlase, I, p. 470. 31 Ten pat, p. 496. 228 čia greta vartojami baltarusių veiksmažodžiai su šiuo priešdėliu (caermpakxaenya, cacKOtviub, cacmasiyya). Leidžiamosios nuosakos formoje vartojamas priešdėlis re- (tes- || tez- || tesi-), pvz.: teprūšai, tebui "tegu buna’, tevakščioj "tevaikščioja'; tesmoko ‘tesimoko’. E. MH. TPHHABSL KEHE HEKOTOPbIE OCOBEHHOCTH TMIATMOJIA TEPBSATCKOTO TOBOPA Pearome B crarbe ocBemaioTCA KOHTAMHHALHOHHBIE DEJHKTHI aTEMATHUECKHX TJIaroJIOB, a Takke tdopma, ĖdynrKuus, 06pasoBanne H OTHUACTH NMPOHCXOXK/IEHHE BO3BpaTHbIX H NMPHCTABOYHLIX IJaroJIB M30MHPOBAaHHOTO I'epBATCKOrO roBOpa JIHTOBCKOTO s3blKa, HAXOASMIErOCs Ha TeppHTODpHH Beaopycckoii CCP (I'poanenckas o6a., Octposeukuit p-H). ToBop AaHHOrO HaCeJIEHHOTO NYHKTa, COCTABAAIOMIErocs H3 MecTeuka I'epBAT H 12 ero oxpyKalomux JHTOBCKHX J€peBenb, 10 CHX Nop OCHOBATEJIbHO HHKEM He HCCJIejĮOBAJICA, XOTH ero JHa/JeKTHbe MaTepHajbl CcOOHpaioTCH HaynHad ¢ xoHua XIX Beka H MyGJHKYIOTCS, a TaKXe HCNOAL3YIOTCA B OTAEJbHHX S3BIKOBe]- YeCKHX TpyJAax. Ha ocnoBe Goratoro aHanekTHOro MaTepHaja, XpaHswmerocs B KapTOTeKe ,ATaaca JauTOBCKOro s3bika“ (MHCTHTYT JHTOBCKOro A3bIKA H autepatypul AH JICCP), B crathe ycraHasJHMBAIOTCS 3aKOHOMEPHOCTH YTNOTpPe6JeHHS OTAeNLHBIX PJIATOJIbHLIX (DOpM; 3TH GopMb npexie BCEro CPaBHHBAIOTCA C COOTBETCTBYIOUWMMH OCOGEHHOCTAMH ČeJIOpyCCKOTO S513LIKA, ynorpebaseMOro 3jieCh B KauecTBe BTOpPOro, HO AOMHHHPYIOLIEro OOHOUHAJIbHOTO 53blKa, a TAKKe C BOCTOYHOAayKIITAHTCKHMH rOBOPaMH JIHTOBCKOrO i3blKa, HHOT/Į2 C JIATbILICKHM H JPeBHENPYCCKHM A3blKaMH. YCTaHOBJIEHHbie 3aKOHOMEPHOCTH HJJIOCTPHPYIOTCA MHOTOYHCJEHHHIMH NpPHMEDaMH, COOpaHHBIMH M3 YCT HaceJeHHs CaMHM aBTOPOM H APYTHMH JHLAMH, UACTb KOTOPHIX SBJISCTCA BbIXOJŲULAMH H3 JaHHOI MECTHOCTH. B HEKOTOpHX CAyuasiX NOATBEPXKAAIOTCH, a HHOTAA VTOUHAIOTCA H NONPaBJAAIOTCS YXKe HMEIOIHeCs THTOTE3bI, OO bACHeHHS H TOJIKOBAHHSA OTAEAbHBIX K3blKOBHIX SIBJEHHH. B crarbe npuBOASITCS H HEKOTOpHIE HOBbiE, 10 CHX MOP SI3HIKOBEAaMM He HCMOJb30BaHHLIE H He OnyOJIHKOBaHHbIe, OCOGEHHOCTH IJlaroja 3TOro rosopa, AaeTcsi HX TOJKOBAaHHE H OLEHKA. ITpuBenennas XapakTepHCTHKa HEKOTOpHIX ocoGenHocTeil raarona epBsTckoro rosopa, no seeil BEPOSITHOCTH, MOCJAYXKHT JaJjibHefilleMy HCCJeJOBaHHIO TJIATOJIbHONH CHCTEMB BOCTOYHBIX TOBOPOB JIHTOBCKOTO #3bIKa.