Kai kurios Gervėčių tarmės veiksmažodžio ypatybės

BALTŲ KALBŲ VEIKSMAŽODŽIO TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA E. GRINAVECKIENĖ KAI KURIOS GERVĖČIŲ TARMĖS VEIKSMAŽODŽIO YPATYBĖS Gervėčių (BTSR, Gardino sr., Aštravo raj.) izoliuotos lietuvių kalbos tarmės (ji vartojama aplink Gervėčių miestelį esančiuose 12 lietuviškų kaimų – Gaigaliuose, Galčiūnuose, Geliūnuose, Giriose, Kerplosinoje, Knystiškėse, Miciūnuose, Miltiėjos, Mockose, Petrikuose, Pelegrindoje, Rimdžiūnuose) aprašų ar išsamesnių apibendrinamų tyrinėjimų iki šiol beveik neturime, nors šio krašto lietuvių kalba tiriama nuo XIX a. pabaigos. Šių apylinkių tarminės medžiagos rinkimas ypač suaktyvintas tarybinės santvarkos metais. Be pluošto šių vietų tekstų1, pastaruoju metu taip pat paskelbta čia vartojamų frazeologizmų ir semantinių dialektizmų2, aprašyta fonologinė tos tarmės sistema3, tyrinėjami kai kurie leksinės ir semantinės to krašto lietuvių kalbos ir slavų kalbų įtakos aspektai4. Nemaža šios tarmės kalbinės medžiagos yra akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ ir jo kartotekoje5, „Lietuvių kalbos atlase“ kartotekoje ir fonotekoje6, akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“7, J. Paulausko studijoje „Veiksmažodžių priešdėlių funkcijos dabartinėje literatūrinėje lietuvių kalboje“8, Z. Zinkevičiaus knygoje „Lietuvių dialektologija“9 ir kt. Patraukia į save dėmesį šios tarmės veiksmažodžio sistema, kai kurie jo kaitybos, darybos, reikšmės ir kt. ypatumai, jo lyčių archaiškos liekanos ir perdirbiniai. Šiame straipsnyje ir mėginama viena kita tokia veiksmažodžio ypatybė nušviesti. 1 Э. Вольтер, Литовская хрестоматия, вып. 2, СПб, 1904, p. 396—402; P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen, Dorpat, 1930, p. 7—18; Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija), Vilnius, 1970, p. 394—395. 2 Leksikos tyrinėjimai, Vilnius, 1972 (A. Vidugirio ir J. Lipskienės straipsniai). 3 Т. М. Судник, К характеристике фонологических систем литовско-славянского пограничья (канд. диссертация), Москва, 1970. 4 Л. Г. Невская, О лексическом и семантическом взаимодействии литовского и славянских языков (на материале географической апеллятивной терминологии), — Советское славяноведение, Москва, 1972, № 1, р. 90—104. 5 Lietuvių kalbos žodynas, I—VIII, Vilnius, 1941—1970; jo kartoteka, saugoma Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 6 Lietuvių kalbos atlaso kartoteka ir fonoteka, saugoma Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 7 Lietuvių kalbos gramatika, I, Vilnius, 1965; II, Vilnius, 1971. 8 J. Paulauskas, Veiksmažodžių priešdėlių funkcijos dabartinėje literatūrinėje lietuvių kalboje, — Literatūra ir kalba, III, Vilnius, 1958, p. 303—453. 9 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966. 221 1. Be čia vartojamų visų balsinių veiksmažodžio kamienų (klėga10 ‘kalba’, laidžia ‘leidžia’, girda ‘girdi’, daro), tarmėje pasitaiko ir vieno kito veiksmažodžio kontaminuota priebalsinio kamieno vienaskaitos I-ojo asmens galūnė, pvz.: būmi (jo -m- greičiausiai atsiradęs pagal es-mi+u analogiją11) ‘būnu’, demù ‘dedu’, dúomu ‘duodu’, dziūmu ‘džiūstu’, eimi ‘einu’, ėmu ‘valgau, ėdu’, giemu ‘giedu, dainuoju’, miegmu ‘miegu’, sviemu ‘sviedžiu’. Šios naujadar inės formos pagrindu čia padaryta ir vartojama visa esamojo laiko paradigma, pvz.: demi ‘dedi’, dėma ‘deda’, dėmam ‘dedame’, dėmat ‘dedate’, dúoma ‘duoda’, dziūma ‘džiūsta’, eima ‘eina’, ėma ‘ėda, valgo’, giema ‘gieda, dainuoja’, miėgma ‘miega’, sviema ‘sviedžia’. Ypač dažnai kontaminuotos lytys pasitaiko su priešdėliais, pvz.: pàdema ‘padeda’, padúoma ‘paduoda’, izdziūma ‘išdžiūsta’, àteima ‘ateina’, àteima būlo ‘ateidavo’, išeima ‘išeina’, nùveima ‘nueina’, uñeima ‘įeina’, su vēma ‘suėda, suvalgo’, pag iema ‘pagieda, padainuoja’, pérgiema ‘pergieda, perdainuoja’, nėmiegma ‘nemiega’, pasviema ‘pasviedžia’. Tačiau ne visiems šiems veiksmažodžiams tos formos esamajame laike yra vienintelės. Kai kurie jų greta turi ir grynai balsines formas, pvz.: prabūva ‘prabūna’, nėmiega ‘nemiega’. Pastarosios tarmėje įsigal i. Čia yra išlikusi ir grynai atematinė esamojo laiko daugiskaitos I-ojo asmens forma amė ‘eime’ (šalia gre­timinio jos varianto amėte ‘eime’), perėjusi į liepiamosios nuosakos sistemą. Pasitaikančios iš esamojo laiko formų padarytos veiksmažodžio būti leidžiamosios nuosakos formos yra be priebalsinio kamieno požymių ir savo daryba gana įvairios, pvz.: tėsta būna, tebūi, tebūi12 ‘tegul būna’. Ar visi čia vartojamieji veiksmažodžiai su priebalsinio kamieno reliktais savo kilme yra buvę priebalsinio asmenavimo, turimais duomenimis sunku pasakyti. Gal daugiausia abejonių kelia dziūmu, dziūmi, dziūma (izdziūma)... formos. Literatūroje niekur nėra nurodyta, kad ši šaknis būtų priklausiusi priebalsinio asmenavimo tipui. Dėl to manoma, kad ji greičiausiai yra atsiradusi pagal kitų tokių reliktinių formų analogiją. Visai analoginių priebalsinio kamieno reliktinių veiksmažodžių formų mūsų užfiksuota ir gretimoje Lazūnų tarmėje, pvz.: išdema ‘išdeda’, pàdema ‘padeda’, ùždema ‘uždeda’, dúomu ‘duodu’, undúoma ‘įduoda’, pardúomu ‘parduodu’, àima ‘eina’, uñeima ‘įeina’, išeima ‘išeina’, àimam ‘einame’, ėma ‘valgo, ėda’, prėma ‘prieda, privalgo’, nėėma ‘nėda, nevalgo’, su vēma ‘suėda, suvalgo’, giemu ‘giedu’, giema ‘gieda’, sviema ‘sviedžia’, pasviema ‘pasviedžia’. Tačiau, kaip pavyzdžiai rodo, čia nevartojamos nei dziūmu, dziūma (izdziūma), nei būma, būmi formos. 2. Dėmesio vertos ir tarmės sangrąžinių veiksmažodžių formos. Sangrąžiniai veiksmažodžiai galūnėje dažniausiai turi sangrąžos dalelytės trumpinį -s, pvz.: kalbėcis ‘kalbėtis’, juòkiatės, suksiuòs, praũsies, emeis ‘atsiradai’, stojis ‘stokis’, stotìšbi ‘atsistotų’, sėstìšbi ‘atsisėstų’, gultìšbi13 ‘atsigultų’. Tačiau čia palyginti 10 Tarminiai pavyzdžiai straipsnyje pateikiami įprastiniais lk. (=literatūrinės kalbos) rašmenimis, visais atvejais stengiantis atspindėti ir jų tarimą. Dėl tos priežasties čia dar vartojamas į, nes po sukietėjusio į tarmės -i (< *-ēn, *-ēn), y, in, ė yra suužpakalėję. Be to, balsiai i, y, ė taip pat yra suužpakalėję ir po priebalsių s, š, ž, r, v, c. 11 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 346. 12 Mūsų duomenimis, forma tebūi ‘tegul būna’, būi ‘būk’ Gervėčių tarmėje yra tikras faktas, o ne nesusipratimas, kaip teigia Z. Zinkevičius (Lietuvių dialektologija, p. 372). 13 Sangrąžos dalelytės buvimas tarp galūnės ir -bi rodo, kad -bi čia yra ne kas kitas, kaip postpozicinė dalelytė. Be to, ji čia pridėta naujai, jau po sangrąžos dalelytės priaugimo prie veiksmažodžio galūnės. 222 plačiai vartojama ir sveika dalelytė -si. Visų pirma ji išlikusi esamojo ir būtojo laiko (rečiau tariamosios nuosakos) III-iojo asmens galūnėje, pvz.: darosi, dzyrbasi ‘vyksta’, dūmaliojasi ‘dūmuojasi’, gaminasi ‘rengiasi’, juokiasi, keliasi ‘kyla’, kepasi, klausiasi ‘klausia’, pjūnasi, prausiasi, rūkaliojasi ‘rūksta’, sągasi ‘segasi’, sėdavinasi ‘sėdasi’, sukasi || sukasi, supasi, stukėnasi ‘beldžiasi’, vėjasi, velkasi, vyniojasi ‘raitosi’; dzyrbosi ‘darėsi, vyko’, guldėsi ‘gulėsi’, klaušėsi, kumeliavosi, meldėsi, radosi, sėdosi; juoktųsi. Jei išlikti sveikai iš dalies galėjo padėti analogiškos baltarusių kalbos sangrąžinių veiksmažodžių formos. Bet ir čia greta sveikų tų formų rečiau pasitaiko formos su sangrąžos trumpiniu -s, pvz.: kėlias, klaušos, dairios, rāgis ‘matosi’, sūpas, sūkės ‘sukosi’. Priešdėliniuose veiksmažodžiuose sangrąžos dalelytė, kaip ir literatūrinėje kalboje, yra paprastai tarp priešdėlio ir šaknies, pvz.: asigeidė (< ažisigeidė) ‘užsigeidė’, unsibedėu ‘įstrigau’. Tačiau formos su neiginiu, žyminčios nuolatinę veiksmo atlikėjo ypatybę ar turinčios beasmenę reikšmę, vartojamos su dviem sangrąžos dalelytėmis. Viena jų yra galūnėje, antroji — tarp neiginio ir šaknies, pvz.: neskūndžiojasi ‘nekanda, nesikandžioja (apie šunį)’, neslanķosi ‘nelinksta’ (apie lazdą), nesnóris ‘nesinori’, nesragėcis (šalia pasakoma ir nesragėcie) ‘nesimatyti’. Tai, galimas daiktas, rodo tam tikrą sangrąžos dalelytės, esančios tarp neiginio ir šaknies, morfologinės reikšmės blukimą, atsiradusį greičiausiai dėl inkorporuojamosios įtakos baltarusių kalbos, kurioje sangrąžiniai veiksmažodžiai, būdami nesuaugę su neiginiu, taip pat ir visi kiti priešdėliniai veiksmažodžiai sangrąžos dalelytę visada turi tik gale, pvz.: надбымалася, наварылся, не залінецлася, не сглезлася. Tarmėje pasitaiko sangrąžinių formų, turinčių savaiminę reikšmę, pvz.: dzyrbasi ‘vyksta’, keliasi ‘kyla’ (apie saulę, vėją), dūmaliojasi ‘dūmuoja’, rūkaliojasi ‘rūksta’. Lk. panašiais atvejais savaiminė reikšmė paprastai nusakoma nesangrąžinėmis formomis14, tačiau akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ nurodoma pavyzdžių (ypač iš rytinių Lietuvos tarmių), kai savaiminis veiksmas gali būti reiškiamas ir sangrąžine forma15. Lk. vartosenai gramatika labiau teikia nesangrąžines formas, bet pateisina ir sangrąžines (K. Būga jas laikė atsiradusias dėl slavų kalbų įtakos16). Gervėčių tarmės sangrąžinės savaiminės reikšmės veiksmažodžių formos nėra visai įprastos. Jei, sutikdami su gramatika, jas ir būtume linkę laikyti lietuviškomis, tačiau negalėtume atsisakyti nuomonės, kad prie jų atsiradimo čia bus aiškiai prisidėjusi ir baltarusių kalbos analogiškos reikšmės veiksmažodžių įtaka. Baltarusių kalbos įtaka greičiausiai aiškintina ir viena kita atskirų veiksmažodžių sangrąžinių formų reikšmė, pvz.: asipikcino ‘supyko’ (apie raganą, plg. baltarusių закланавілася), asiverkiau ‘pravirkau’, prazbūdo ‘pabudo’, kūndžiojasi ‘kanda’ (apie šunį, plg. baltarusių кусаўца), laŋkosi ‘linksta’ (plg. baltarusių гнецца), kėpasi ‘dilgina’ (apie dilgėles, plg. baltarusių пякуцца). Priešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytė -si- tarmėje visada dėsningai išlieka sveika, jei priešdėlis baigiasi priebalsiu, pvz.: acisākė (< at+si+sākė) ‘atsiliepė’, apsivertė ‘pavirto’, acikėlė ‘pasikėlė, atsikėlė’, unsispyrė ‘įsispyrė’, asisviedė ‘užsimetė’, apsisagė ‘apsisėgė’, asipikcino ‘supyko’, asiverkiau ‘pravirkau’, un- 14 Lietuvių kalbos gramatika, II, p. 207. 15 Ten pat, p. 208. 16 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 113. 223 siraise ‘įsirengė’, asibaidė ‘pasibaidė’, asilaidė ‘nusileido’, asigeidė ‘užsigeidė’, neišimòko ‘neišsimòko’, aciskaláudo ‘atsiskalauja’, unsimaíšis ‘įsimaišęs’. Jei veiksmažodžio priešdėlis baigiasi balsiu, įvyksta sangrąžos dalelytės sinkopė (ji fonetiškai sutrumpėja į -s-), pvz.: nešūbarėm ‘nesusibarėme’, paždairė ‘prižiūrėjo, globojo’, susciko ‘susitiko’, prizdė ‘prisidėjo’, nūtsisė ‘nusitempė’, pastvėrė ‘pasičiupo’, pažbijojom ‘pabijojome’, nūzdaužė ‘nusisuko’, nuzgūndo ‘nusigando’, neslaídžia ‘nesileidžia’, nusmainius ‘pasikeitusi, iš veido išėjusi’. Tais atvejais, kai priešdėlis baigiasi balsiu, o veiksmažodžio šaknis prasideda s, š, ž priebalsiu, sangrąžos dalelytės sinkopės gali neįvykti, bet lygiagrečiai (naujai) gali ir įvykti (tuomet susidaro priebalsių geminatos), pvz.: prisisvėikina ‘užsveikina’, nusispyrė, nusisagė ‘nusisegė’, rasizójo ‘išsižiojo’; tessiū ‘tesisiuva’, težžūr ‘tesižiūri’, tessėdz ‘tesisėdi’, tessuk ‘tesisuka’; pasisùkė || passùkė, susisùkus || sussùkus, nusisągdai || nussągdai ‘nusisek’, pasisodžynk || passodžynk, prisizūrėjau || pričžūrėjau. Kai kurių sangrąžinių veiksmažodžių būtojo laiko III-iojo asmens lytys tarmėje yra kirčiuojamos dvejopai: šaknyje ir galūnėje, pvz.: davės || dãvės ‘blaškėsi, metėsi, puolė’, dėjos || dėjos ‘buvo, darėsi’, ėmės || ėmės ‘prasidedėjo, atsirado’, radõs || rãdos ‘pasidarė, atsirado’, rinkõs || riñkos ‘rinkosi’, sėdõs || sėdos ‘atsisėdo’, stojõs || stójos ‘atsistojo’, sviedės || sviedės ‘nusimetė, puolė’, vijõs || vijós ‘vijosi’. Dvejopą — šakninį ir galūninį — kirtį čia turi ir kai kurių šio laiko veiksmažodžių daugiskaitos I-ojo ir II-ojo asmens lytys, pvz.: davėmės || dãvėmės ‘plūšome, dirbome’, davėtės || dãvėtės ‘plūšote, dirbote’, kratėmės || krãtėmės ‘važiuavome kratomì’, kratėtės || krãtėtės ‘važiuavote kratomi’, sėdomės || sėdomės ‘atsisėdome’, sėdotės || sėdotės ‘atsisėdote’, stojomės || stójomės ‘atsistojome’, stojotės || stójotės ‘atsistojote’. Panašaus kirčiavimo atvejų daug kur dar pasitaiko rytinėse Lietuvos tarmėse ir kai kuriuose senuosiuose (M. Daukšos) raštuose. Šių formų kirčiavimas galūnėje rodo čia išlaikytą senąjį tų veiksmažodžių galūninį kirčiavimą17. Tačiau Gervėčių tarmėje dvejopas šių formų kirčiavimas dar labai glaudžiai susijęs ir su skirtinga jų reikšme, kuri, be abejo, yra naujesnė. Formos su kirčiu šaknyje čia paprastai daugiau vartojamos nusakyti neizoliuotam būtajam laikui, žyminčiam veiksmą, vykstantį kalbamuoju momentu, o formos su kirčiu galūnėje čia jau nusako izoliuotą veiksmą, vykusį praeityje gerokai prieš kalbamąjį momentą, pvz.: Anà tai stojos tai sėdos, tai tékė kitón pirkión ir Anà sėdõs ir nuvažiávo; Jų vaikai sciprai stojõs an kójų; Iš ūñksto rytò mérgos riñkos vuogáuc; Ános smagei ėmės linų raúc ir Iš kur jau ti ta gražumà ėmės; Karvė buvo prapuolus, ale radõs. Tačiau visų kitų veiksmažodžių (jų dauguma) sangrąžinės šio laiko III-iojo asmens formos kirčiuojamos tik šaknyje, pvz.: brùkės ‘spraudėsi’, gýrdės ‘girdėsi’, sàgės ‘segėsi’, šėrės ‘šėrėsi’, vėžės ‘vežėsi’. Greičiausiai dėl pastarųjų įtakos ir dvejopai kirčiuojamų veiksmažodžių reikšmės čia jau ne visada aiškiai diferencijuojamos. Tik galūnėje kirčiuojamos sangrąžinės dviskiemenių (i)a, i kam. veiksmažodžių liepiamosios nuosakos formos be -k, pvz.: bariès18 ‘barkis’, imiès ‘imkis’, 17 Lietuvių kalbos gramatika, II, p. 301. 18 Galūnės -ies priegaidė šioje tarmėje, sprendžiant iš ausies, aiškiai girdima tvirtapradė, t. y. prieštarauja Z. Zinkevičiaus (Lietuvių dialektologija, p. 372) apibendrintam tvirtinimui. 224 mušies ‘muškis’, nešies ‘neškis’, vedzies ‘veskis’, dedzies || dedzis ‘dėkis’, vežies || vežis19 ‘vežkis’, kelies || kelis ‘kelkis’, sėdzies || sėdzis ‘sėskis’, gulis ‘gulkis’, klojis ‘klokis’, stojis ‘stokis’, laidzmēs ‘leiskimēs’, sēdzmēs || sēdzmetēs20 ‘sēskimēs’, prausmēs ‘prauskimēs’, gulmēs || gulmetēs ‘gulkimēs’, dedztēs ‘dēkitēs’, muštēs ‘muškītēs’, stotēs ‘stokitēs’, sēdztēs ‘sēskitēs’. Sangrąžinės o kam. liepiamosios nuosakos veiksmažodžių formos, kaip ir paprastosios, kirčiuojamos šaknyje, pvz.: mókais ‘mokykis’, mókaitēs ‘mokykitės’, dārais ‘darykis’, dāraimēs ‘darykimės’, dāraitēs ‘darykitės’. 3. Įdomūs savo forma, funkcijomis, iš dalies ir kilme Gervėčių tarmėje vartojami veiksmažodžių priešdėliai. Priešdėlis an- (tarmiškai un-, prieš lūpinius p, b > um-, sangr. unsi- ~ ansi-) lk. atliepia į-, pvz.: umbrazdėj ‘įbradėjo’, įvirto, undėta ‘įdėta’, unduoi ‘įduok’, uņeina ‘įeina’, ungrūvo ‘įkrito’, unlaiście ‘įleisti’, unkase ‘įkasė’, untėjo ‘įliejo, įpylė’, unspiers ‘įspir s, paspirs’, unšauce ‘išauti, pašauti’, untaiše ‘įtaisė, įrengė’, uņtepė ‘įtepė’; unsubedziau ‘įsibedžiau’, unsimaišis ‘įsimaišęs’, unsiriniko ‘apsirengė’, unispyvė ‘įsispyrė’, unsit aišė ‘įsirengė, pasirengė’. Priešdėlis an- čia, kaip ir Lazūnų tarmėje (: ungrūvo ‘įkrito’, undūoc ‘įduoti’, uņeima ‘įeina’), visada vartojamas be galinio -t ir greta visai neturi savo varianto in-, pasitaikančio kartais lygiagrečiai su unt- kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse21. Kaip tik dėl šios priežasties linkę manyti, kad čia, taip pat ir Lazūnuose, jis nėra priešdėlių in- ir unt- mišimo rezultatas, o greičiausiai senas savarankiškas priešdėlis an-, analogiškas (tiek savo forma, tiek ir reikšme) prūsų an22 ir latvių ie23 (pastarasis, mūsų nuomone, galėtų būti kilęs iš *en, plg. lat. pie kts, prūsų penckts, lietuvių penktas). Priešdėlis ap- (apsi-) lk. atliepia tą patį ap- (apsi-), pvz.: apsūkcie ‘apsukti’, apsvaidzýcie ‘apmėtyti’, apārdēm ‘aparėmė’, apdėcie ‘apdėti’, apsidziauge ‘apsidžiaugė’. Pasitaiko pavyzdžių, kai priešdėlis ap- čia pavartojamas ir nu- reikšme, pvz.: Vaikai aptraūks (= nudraskys) obuolius; Dziėdas čystai aprāškė pūpu (= Senelis švariai, visai nuraškė pupą); Norėj plūksnelās apraucie (= Norėjo plunksneles nurauti). Ši priešdėlio ap- reikšmė lietuvių kalbai nebūdinga. Tai greičiausiai morfologinis vertinys iš baltarusių kalbos (plg. jų абабрацць, абарваць). 19 Dvejopos gretiminės formos taip pat patvirtina mūsų teiginį, kad galūnės -ies priegaidė tvirtapradė, nes tik tvirtapradžiai galūniniai dvibalsiai trumpėdami galėjo suvienabalsėti, ir tuo būdu iš -ies greta galėjo atsirasti naujesnė -is. Dar plg. rytų aukštaičių darìs < *darīs, važìs < *važiùos. Turint tai galvoje, be pagrindo lieka Z. Zinkevičiaus spėjimas (Lietuvių dialektologija, p. 372), jog Lazūnų stojis galūnė greičiausiai yra priderinta prie stokis. 20 Liepiamosios nuosakos daugiskaitos I-ojo asmens forma sēdzmetēs… greičiausiai yra kontaminacinė, padaryta prie nesangrąžinės šio asmens formos papildomai pridėjus sangrąžinę daugiskaitos II-ojo asmens galūnę. Toks šios formos sudarymas iš dalies aiškinamas kontaminacine jos reikšme: ji vartojama tik tais atvejais, kai galvoje turimi be savęs dar keli kiti asmenys, plg. J. Otrebski, Wschodnolitewskie narzecze twereckie, I, Kraków, 1934, p. 385; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 373. 21 Plg. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 416. 22 Žr. J. Endzelīns, Senprūšu valoda, Rīgā, 1943, p. 94, 141. Greta an- prūsų kalboje esantys en- ir un- priešdėliai savo daryba laikytini an- variantais: un- greičiausiai vėlesnis < *an, o en- galėtų santykiauti su an- kaip žodžio pradžios e su a. 23 Žr. J. Endzelīns, Darbu izlase, I, Rīgā, 1971, p. 562—567. 15. 902 225 Greta priešdėlio ap-, atliepiančio 1k. ap-, tarmėje kartais sutinkamas ir iš priešdėlio api- sinkopės keliu atsiradęs ap-, kuris asimiliuodamasis išvirto į a-. Jis pasitaiko tik lietuvių kalbai svetima nu- reikšme, pvz.: Abyrė (api + byrėjo) medžiagų lakštai (=Nubyrėjo medžių lapai), plg. baltarusių acinacia. Priešdėlis at- (aci-) 1k. atliepia at- (atsi-), pvz.: atėjo ‘atėjo’, ateido ‘ateina’, acimisiu ‘atsiminsiu’. Pasitaiko nemaža pavyzdžių, kai at- pavartojamas lietuvių kalbai svetima nu- ar par- reikšme, pvz.: Kūma atpjōu (= nupjovė) jam kãklo; Norėj jam atkirsę galvų (= Norėjo jam nukirsti galvą); Atkapój (= nukapojo) jām sparnūs; Atkinkýk (= nukinkyk) árklius; Ānas atāj (= parėjo) namõ. Atvažāvo (= parvažiavo) vérkdamas. Greta šio priešdėlio čia sutinkamas ir sinkopės keliu iš ati- atsiradęs priešdėlis at-, kuris asimiliuodamasis išvirto d-, pvz.: Raikia aduodžyc (< ati + duodvti ‘ište kinti’) dūkteris; Ādavė (< ati + davė) jų atgal. Priešdėlis až- (asi-) dėsningai vartojamas vietoj 1k. už- (užsi-) paprastai veiksmo pabaigai žymėti, pvz.: Vilkai vienu aždūsino (= užsmaugė), kitu — ažéidė (= sužeidė); Berniūkas aždžyrė (= užrietė) kójas; Ānas ažvértė (= užvertė) galvų; Gaidžys ažgiedój (= užgiedojo); Žūsis aždārė (= uždarė) tvárkon (= tvartan); Kad ažvýščiauk (= pamatyčiau, užvyščiau), aždauščiauk (= užmuščiau); Kīrvi asisviedė (= užsimetė) až (= už) pecių; Ānas asikrūtė (= užsidirbo) pinigų. Šis priešdėlis kartais vartojamas ir kai kurių kitų priešdėlių reikšmėmis, pvz. Ašpjōu (= papjovė) tų metēli; Asibaidė (= pasibaidė) arklys; Asilāidė (= nusileido) sáulė; Ānas asijūokė (= susijuokė, prasijuokė); Asiiimādo rytas ‘švinta’; Tau vandenelis akelas ažriņkdo (= semia). Pastarosios priešdėlio až-(ažsi-) reikšmės greičiausiai skolintinės. J. Endzelyno nuomone, priešdėlis až- senesnis už už- ir yra tiesioginis latvių tarmių az- ir slavų за- atitikmuo24. Kadangi jis vartojamas ne tik rytinėse Lietuvos tarmėse, bet ir senuosiuose (net ir vakarėčio B. Vilento) raštuose, galimas daiktas, jis sietinas su prūsų assa || esse25. Gretiminių priešdėlio až- (asi-) formų nekonstatuota, nors šalia prielinksnio až kartais pasitaiko ir ažu, pvz.: až (= už) jos; až (= už) dienõs; až kùmu (= už kūmą); ažu čāro (= prie caro). Šalia šio priešdėlio čia vartojamas ir priešdėlis už-, tarmėje visais atvejais išvirtęs į uš-. Pasitaiko dar, kad jis vartojamas savo senąja krypties reikšme ‘ant ko’26, nors rečiau būdingas jam ir reikšmės sutapimas su až-, pvz.: Meškā užlindo (= užlipo) um pėčio; Ānas užlīpė um medžiagos; Užšricink tų kelmu un mani; Dziedas ir užvertė kelmu um meškõs; Užóko gaidēlis un lazdõs; Užvýdo gati galvõs kùmu (= mirtį); Mergaitė užšvýdo ugnį. Priešdėlis uš- yra tiesioginis latvių uz- ir lietuvių už- atitikmuo. Suduslėjęs jo variantas čia apibendrintas visose pozicijose greičiausiai priešdėlio iš- < iš- (plg. latvių iz-, slavų из-) pavyzdžiu. Tik taip, mūsų nuomone, aiškintinas priešdėlio už- atsiradimas ir kitose rytų aukštaičių tarmėse. Priešdėlis da- (daz- ~ dasi-) tarmėje palyginti dažnas, pvz.: dazdūmojo ‘susigalvojo’, davēšč ‘privežti’, nedagēris ‘neprisigėręs iki soties’, daēdė. Priešdėlis iš- (isi- ~ išši-) vartojamas kaip ir 1k., pvz.: Išēido žmūo iš megē- 24 J. Endzelīns, Darbu izlase, I, p. 321—323. 25 Plg. ten pat, p. 324. 26 Plg. dar P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, p. 54. 226 lio ‘Išeina žmogus iš miškelio’; Gerai išródžiau (=atrodžiau) jáunas; Mamà išnešė iš klėties sūrį; Išprausė baltai; Isirituodavo (=išsiris[davo, išvirdavo) iš kėlmo ugnelė; Kláusosi išžioji. Priešdėlis nu- (nus- || nuz- || nusi-) vartojamas kaip ir lk., pvz.: Nūdausta (=numušta) beržas; Numiršau (=pamiršau) kalbu; Nūrėškė (=nuraškė) obuolį; Nūgrūna (=nukrinta) vyžai nō kóju; Nenustōdo (=nenustoja) lỹcie; Nuspirkšim pamažū kárvi; Upė nūzdaužė (=nusisuko) un Gervečių; Labai nusmānis (=nusimainęs, išėjęs iš veido), ryt gal jau mirš. Ānas nuzgūndo (=nusigando) ir mirė; Nusisėgdai || nussėgdai (=nusivilk) savu adieždu (=drabužius). Priešdėlis pa- (pas- || paz- || pasi-) vartojamas kaip ir lk., pvz.: Palūkėk manį; Pasiuntėk vaikų; Palapsėjo sparneliais; Vienu džioenu paturėj (=palaikė) ir atvežė atgalion; Ateikit rytėlių parytūoc (=pabūti kartu rytais); Unduō paplaudė (=paplovė) krańtu; Raikia pasmōkyc; Pazbijojau aic; Pasisodzyńk || passodzyńk pōru obelaičių. Kartais priešdėlis pa- pavartojamas ir su- bei kitomis reikšmėmis, pvz.: Piemenėliai laukūosa pašals (=sušals); Parińko (=surinko) bermukus ir išvežė; Palāužė (=sulaužė) ratūs; Anà gerė: vaikų pazdaire (=prižiūrėjo, globojo, augino); Ānas negāli pamircie (=numirti). Pastarosios priešdėlio pa- reikšmės greičiausia skolintinės. Priešdėliu pa- tarmėje yra reiškiamas visiškas veiksmo (dažniausiai kartotinio) užbaigimas praeityje (ar galimas toks jo užsibaigimas ateityje). Tuo atveju šis priešdėlis čia, kaip ir daugelyje kitų pietrytinio lietuvių kalbos pakraščio tarmių27, baltarusių kalbos pavyzdžiu28 pridedamas ir prie kitų priešdėlinių veiksmažodžių arba yra net du kartus pakartojamas, pvz.: Ānys jau visi panumirė (=išmirė); Žūsys paišdves tōn tvārkon ‘Žąsys viena po kitos išdvės tame tvarte’; Parasėjo (<pa+raz+si+ėjo ‘išsivaikščiojo’) kas kur; Pasuvėj (=susirinko) visi ik vienām; Paparińko (=surinko, išrinko) iš mūsų kiemo (=kaimo) visūs bėrnus; Papadū́riau (=pasidūriau iš kelių kartų, keliose vietose) kōju; Papanūvėj (=išsiskirstė, išsivaikščiojo) vienas až kito. Tarmės veiksmažodžiams būdingas ir slaviškas priešdėlis pad- (plg. baltarusių nad-), atliekantis lk. pri-, ap-, pvz.: Ānas pádnešė vaikų jōp ‘Jis prinešė vaiką prie jos’; Ānas man padvildzinėja ‘Jis mane apvilia’. Tarmėje vartojamas ir veiksmažodžių priešdėlis par- (pars- || parz- ~ parsi-), atliekantis lk. par- (parsi-), pvz.: Kárvi pardūociak ‘Karvę parduočiau’; Kas jų parsveš ‘Kas ją parsiveš’. Veiksmažodžių priešdėlis per- (pers- ~ persi-) tarmėje, kaip ir lk., visada kirčiuotas, pvz.: Atvažiuodė pėverzdzinėc žmonių un savōs vieros ‘Atvažinėdavo perversti žmonių į savo tikėjimą’; Iš žmonių pėrvertė karvelius; Sumirko (=sušlapo) undenīn ir peršalo; Pérvyto (=paseno) ānas, jau ne tōkis gražūs; Pérsmainė gyven-tuvė ‘Pasikeitė gyvenimas’. Veiksmažodžių priešdėlis pie- tarmėje retas. Lk. atliepia ap-, pvz.: Ānys pierinko (=aprangė) jų baltai. 27 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 424. 28 Plg. baltarusių нанастраляем, нанапрымаю. Daugiau pavyzdžių žr. Курс сучаснай беларускай літаратурнай мовы, Марфалогія, Мінск, 1957, p. 152–153. 15* 227 Šis pats priešdėlinis veiksmažodis sutinkamas ir Lazūnų tarmėje29. Savo kilme jis, be abejo, sietinas su prielinksniu pie- ir polinksniu -pi (< *pie) ir yra tiesioginis latvių pie- atitikmuo. J. Endzelyno nuomone, lietuvių pie(-) šalia polinksnio -pi galėjo savarankiškai atsirasti ir be pašalinės (latvių kalbos) įtakos30. Priešdėlis pra- (pras- || praz- ~ prasi-) čia dažniausiai vartojamas kaip lk., pvz.: Visa pragaišo; Pradžiūvo kėlias; Ānas unksi prazbūdo. Greta jų pasitaiko vienas kitas pavyzdys, kur priešdėlis pra- pavartojamas lietuvių kalbai nebūdinga, greičiausiai skolintine, reikšme, pvz.: Avurkūs (= agurkus) pradžygindzinējam (=sudaiginame, plg. baltarusių папасмадаем) pirkioj; Prazgavau (=atsibudau, plg. baltarusių прачнуўся) ryti. Priešdėlis pri- (pris- || priz- || prisi-) vartojamas dažniausiai kaip ir lk., pvz.: Nuzgundai, nėt plaukių priāgo (=priaugo) pilna kepurė; Priklegēm (=prikalbėjome) visa kō. Prieidau arčiau – mēdžias āuga ‘Prieinu arčiau – miškas auga’; Ānas prikrutē (=pridirbo) ciek ir ciek; Nēra mán kōp prziglaūsčie ‘Nėra man prie ko prisiglausti’; Pripirkdzinēj mažuṭāitių vištāitių ‘Pripirko mažučiu vištaičių’. Pasitaiko, kad šis priešdėlis čia plačiai vartojamas ir kitų priešdėlių reikšmėmis, pvz.: Aš pripažinau po veido ‘Aš atpažinau iš veido’; Prisisveikina (=pasisveikina) su visais; Nōriu, kad prilāukčiak (=sulaučiau) sūnaũs; Prigerdzinēja vaiku (= geri į vaiko sveikatą); Dūkterys prirangtos (=išpuoštos, aprengtos) gražai; Ar prisizūrėjai || prižūrėjai, kōkis ānas ‘Ar įsižiūrėjai, koks jis’; Ānas gudrūs: primāno (=išmano); Prirašē (=parašė) ānas jam kōrtu (=laišką). Pastarosios priešdėlio pri- reikšmės greičiausiai skolintinės. Tarmės veiksmažodžiams būdingas ir slaviškas priešdėlis raz- (rasi- < raz+ + si-), vartojamas lk. pa-, iš- ir kt. priešdėlių reikšmėmis, pvz.: Būvo sapcynōlika lavāku (=valakų), ir viūs raspirko (=išpirko); Āudeklu rāstīsiam (=ištiesiame, patiesiame) un žōtēs; Kācinas razvertē (=pavertė) viralu; Rastūsē (=ištąsė) duncym; Pie jū (=apie ją) visāp rasakinēj (=pasakojo); Tu gerāi rasidār (=apsidairyk, apsižiūrėk). Priešdėlis su- (sus- || suz- || susi-) vartojamas kaip lk., pvz.: Ju sūmušē; Ku sūgriebē, ty ēm; Ugnū sulākstai namōn; Suveidē (=susirinkdavo) kas vākars; Rugiūs sūstaciam (=sustatome); Sustūrite (=nutilkite), ku klēgat (=kalbate); Susisāgdai || sussāgdai sāvu adieždū ‘Susisagstyk savo drabužius’; Sūzgriebē (=susiprato), cik per vēlā. Atskirais atvejais tarmės su- vartojamas lk. per- ir kitomis reikšmėmis, pvz.: Sumirko (=perm irko, peršlapo) ūndeniū ir asiūrgo (=susirgo). Sudūrē (=persmelkė) jū, kas ce yr; Susriņks (=bus, išės) dū viōrstai (=varstai). Greta šio priešdėlio čia kartais pasitaiko ir priešdėlis sa- (sas- ~ sasi-), pvz.: Nesaseikdiau (=nesusitikau) tōkio, kad man veizēt (=ieškotų); Ānas visa sasrašinėjo (=užsirašinėjo), ku aš prōvijau (=pasakojau). Buvusioje Gardino gubernijoje randamą priešdėlį sa- dėl daugybės čia esamų slavizmų J. Endzelynas buvo linkęs laikyti atsiradusiu iš su- dėl slavų ca- (< со) įtakos31. Kad Gervėčių sa- taip pat galėtų būti atsiradęs dėl slavų įtakos, paremia 29 Plg. J. Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai, — Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A, Serija 1, p. 191. 30 J. Endzelīns, Darbu izlase, I, p. 470. 31 Ten pat, p. 496. 228 čia greta vartojami baltarusų veiksmažodžiai su šiuo priešdėliu (састракаючыя, саскокнуць, саставіцца). Leidžiamosios nuosakos formoje vartojamas priešdėlis te- (tes- || tez- || tesi-), pvz.: teprāšai, tebūi ‘tegu būna’, tevākščioji ‘tevaikščioja’; tesmōko ‘tesimoko’. Е. И. ГРИНАВЯЦКЕНЕ НЕКОТОРЫЕ ОСОБЕННОСТИ ГЛАГОЛА ГЕРВЯТСКОГО ГОВОРА Резюме В статье освещаются контаминационные реликты атематических глаголов, а также форма, функция, образование и отчасти происхождение возвратных и приставочных глаголов изолированного Гер嶽тского говора литовского языка, находящегося на территории Белорусской ССР (Гродненская обл., Островецкий р-н). Говор данного населенного пункта, состоящего из местечка Гервяты и 12 его окружающих литовских деревень, до сих пор основательно никем не исследовался, хотя его диалектные материалы собираются начиная с конца XIX века и публикуются, а также используются в отдельных языковедческих трудах. На основе богатого диалектного материала, хранящегося в картотеке „Атласа литовского языка“ (Институт литовского языка и литературы АН ЛССР), в статье устанавливаются закономерности употребления отдельных глагольных форм; эти формы прежде всего сравниваются с соответствующими особенностями белорусского языка, употребляемого здесь в качестве второго, но доминирующего официального языка, а также с восточноаукштайтскими говорами литовского языка, иногда с латышским и древнепрусским языками. Установленные закономерности иллюстрируются многочисленными примерами, собранными из уст населения самим автором и другими лицами, часть которых является выходцами из данной местности. В некоторых случаях подтверждаются, а иногда уточняются и поправляются уже имеющиеся гипотезы, объяснения и толкования отдельных языковых явлений. В статье приводятся и некоторые новые, до сих пор языковедами не использованные и не опубликованные, особенности глагола этого говора, дается их толкование и оценка. Приведенная характеристика некоторых особенностей глагола Гервятского говора, по всей вероятности, послужит дальнейшему исследованию глагольной системы восточных говоров литовского языка.