Zietelos tarmės veiksmažodžio kaityba

BALTŲ KALBŲ VEIKSMAŽODŽIO TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. VIDUGIRIS ZIETELOS TARMĖS VEIKSMAŽODŽIO KAITYBA Apie Zietelos tarmės veiksmažodį kalbininkai žino daugiausia iš P. Arumos, E. Frenkelio, Chr. Stango ir Z. Zinkevičiaus darbų1, kuriuose liečiamos daugiausia retesnės ir būdingesnės ypatybės. Šiame straipsnyje stengiamasi pateikti, kiek galima, pilnesnį Zietelos tarmės veiksmažodžio kaitýbos vaizdą. Pats straipsnis yra didesnio darbo, parašyto 1957—1961 m. apie Zietelos tarmę, dalis ir čia spausdinamas tik nežymiai paredaguotas ir papildytas vienu kitu nauju pavyzdžiu2. 1. Bendrosios pastabos § 1. Veiksmažodžių yra keturios nuosakos: tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir geidžiamoji. Tiesioginė nuosaka turi tris laikus: esamąjį, būtąjį (kartinį) ir būsimąjį. Atskiros būtojo dažninio laiko formos tarmė neturi. Jį buvus rodo suprieveiksmejusios formos būlau, būlo, pvz.: būlau, giedame visalòkas giemės „būdavo, giedame (dainuoja-me) visokias giesmes (dainas)“; būlo, an Pētro kãsa kunodãs „būdavo, apie Petrą (birželio 29 d.) kasa bulves“. Kartotinis ir pasikartojantis veiksmo pobūdis nusakomas daugiausia darybinėmis priemonėmis, ypač priesagomis -inėti, -dinėti ir kt. Veiksmažodžių skaičiai yra du: vienaskaita ir daugiskaita. Dviskaita dabar nebevartojama. Užrašytas tik vienas sakinys su tariamosios nuosakos dgs. 1 asm. galūne -va, netaisyklingai pavartota 2-ju asmeniu: pastorōkitės, kad jūs būt u v a a b u d u „pasirūpinkite (pasistenkite), kad jūs būtute abudu“ (P. Dicevičiūtė-Chaleckienė iš Pagirių k.). Visų nuosakų ir laikų dgs. 1 asm. formos dažniausiai baigiasi -m, o 2 asm. -t. Tačiau retkarčiais pasakoma ir -me arba -mė, -te, rč. -te. Galūnės balsis -ė įsivestas greičiausiai pagal sangrąžinius veiksmažodžius, plg. turimės, turitės. Vienaskaitos ir daugiskaitos trečiojo asmens formos visada vienodos. § 2. Bendraties formos tarmėje yra dažniausiai sutrumpėjusios, pvz.: áust, bėginėt, diūot, gẽrt, giedót, kirpt, krimst, varguót „vargti“. Galūnės priebalsis t3, tačiau, rodos, truputį minkštesnis, negu pietinių vakarų aukštaičių. Gal 1 Žr. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen, Dorpat, 1931 (toliau — LMT); E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, — Balticoslavica, t. II, Wilno, p. 14—107; Chr. S. Stang, Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiete von Wilna, — Norsk Tidskrift for Sprogvidenskap, t. 18, Oslo, 1958, p. 171—201 (toliau— NTS); Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966. 2 Iš tarmės morfologijos yra skelbta apie veiksmažodžių darybą su priesagomis -inėti, -dinėti, MAD, A, t. 2(11), p. 219—231; apie įvardį, LKK, t. 3, p. 113—131, daiktavardį, LKK, t. 11, p. 147—182. Keletą pastabų apie tarmės fonetiką žr. LKK, t. 2, p. 195 tt. 3 Plg. K. Būga, Zýtėlos šnektą (užrašai), rankraštis Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto bibliotekos Rankraštyne (toliau — ZŠ), p. 19 (rašo sjūtō). 199 būt, toks įspūdis susidaro dėl to, kad šis t Zietelos tarmėje yra visai neaspiruotas arba bent mažiau aspiruotas, negu, pvz., apie Kybartus. Be to, Zietelos tarmėje bendraties galūnės priebalsis t, atsidūręs prieš skardžiuosius priebalsius arba balsinguosius l, m, n, r ir pusbalsį j, neretai suskardėja, pvz.: láugd~láukti, nudᵘdinėd~nuduodinėti, padaríd~padaryti, pérnakvod~pérnakvoti, ragėd~regėti, turėd~turėti, važiuod~važiuoti. Bendratys su -ti rečiau vartojamos: áiti, dūmi'ti „rūkyti“, girdėti, glūdi'ti „lygin-ti, glostyti“, jėsti „ėsti, valgyti“, varinėti. Tik labai retai pasitaiko formų su -tie, pvz.: būt ie, pjautie. Anksčiau jas vartojus dažniau rodo K. Būgos užrašyti pavyzdžiai: yškuotie, jįmtie, šienavūotie4. Sangrąžinių veiksmažodžių bendratis dažniausiai baigiasi -tis, pvz.: bārtis, guldāvi'tis „gultis“, kūltis „muštis, stengtis“, riñktis „ruoštis“, varītis, rečiau — -ties, pvz.: turėtíes „laikytis“. Dažnai sangrąžos dalelytę gale turi ir priešdėlėti veiksmažodžiai, pvz.: nėgalu pavef sties „negaliu pasiversti“, jėmė žmonės pærbūda-votinėtis an futurū „ėmė žmonės keltis į vienkiemius“, dar plg. § 41. § 3. Tarmė visai neturi siekinio, būdinio, veikiamosios rūšies esamojo, būsimojo ir reikiamybės dalyvių formų. Išnykusios taip pat padalyvio formos, plg. § 51. 2. Asmenavimas Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas Priebalsinis kamienas. § 4. Tarmėje yra išlikusių keletas veiksmažodžių, turinčių daugiausia 3 asm. atematinių, arba priebalsinio kamieno, formų. Kitos asmenų formos turi arba kontaminuotas, arba vien atematinių veiksmažodžių galūnes. Daugiausia kontaminacinių formų turi veiksmažodžių ait, dėt, giedót, jėst, mi'gót paradigmos: Vienaskaita 1. aimù, dēmù, jēmù5, gìemù, mièg mù 2. aimi, dēmi, jēmi, gìemi, miègmi 3. ait(i), dāst, rč. dėst(i), jēst(i), gíest(i), mīg(e)t(i) aima, dēma, jēma, gìema, mīgma Daugiskaita 1. aimam(e), dēmam, jēmam, gìemam, miègmam, 2. aimat(e), dēmat, jēmat, gìemat, miègmat Pastabos. § 5. Minėti atematiniai veiksmažodžiai pasižymi formų įvairumu. Dažniausiai yra vartojamos kontaminacinės formos su -m-, apibendrintos pagal vns. 1 asmenį, pvz., aimù, jėmu, dėmi, gíemam, mīgmat(e). Tik 3 asm. dažniau vartojamos atematinės formos: ānas aĩt ir aĩt an dārbo „jis eina ir eina į darbą“; bėginėdami jēšti ānas „bėgiodamas valgo jis“, tvārte dāst višta; padēst vežima; ot, gìesti gražai „ot gražiai gieda“; jāu mīe kt anā. O to asmens kontaminacinės formos kiek 4 K. Būga, ZS, p. 11—12. 5 Formos su dviem kirčiais rodo, kad jos gali būti kirčiuojamos dvejopai, pvz., jėmu, jėmi, jėmù, jėmi ir t.t. 200 rečian vartojamos: jau visi ãima namón; sązdėm a an kaisnūko do ir gãno „susisėda į vieną vietą ir gano“; ir teb jėma visi „ir taip valgo visi“; móterės ir prag dãrbi gėma „moterys ir dirbdamos dainuoja (gieda)“. Greičiausiai pagal šias formas pasitaiko sudarytų ir kitų tematinį 1—3 asm. veiksmažodžių, pvz.: grūmu kap mėdžas; skimu kviekas. Kartais pasitaiko formų, padarytų iš 3 asm. atematinių formų su tematine galūne -a, pvz.: gĩsta „gieda“, jėstasi „valgoma, valgosi“, lieksta „lieka“, peršta „peršti“, skausta „skauda“. Dalis šių formų gali būti padaryta pagal priesagos -sta (diksta, džiūsta) vedinius. Kai kurie tarmės atstovai kartais vartoja 3 asm. formas, padarytas pagal būtojo laiko kamieną, pvz.: dėja „deda“, gidója „gieda“, migója „miega“. O mokantys skaityti arba bendravę su kitų lietuvių kalbos tarmių atstovais veiksmažodžio eiti vartoja ir lk. galūnes: einu, eini, eina. § 6. Labai įvairios yra veiksmažodžio būti formos. Apibendrintai vartojama forma irà dažniausiai nusako asmenį kalbamuoju momentu: aš irà nai mažesnis „aš esu mažiausias“, tu irà didėšnis kap aš; mė̄s jau visi čà irà. Esamojo laiko atematinio veiksmažodžio šaknies es- užrašyta tik forma ãsti (girdėta nenatūraliai tariant su dviem kirčiais): apskalãuna ru·būs, ir vėl grãžu·s ãsti. Reikšmė „gyventi“ dažniausiai vartojamos šaknies bū- formos: aš būstu gerai; kap tū būsti; kas vargūoja, o kas gerai būsta „kas vargsta, o kas gerai gyvena“; mė̄s tep ir būstam; o jūs kap būstat? Pagal šias formas pasitaiko sudaryta ir bendratis būsti, kartais ir tariamosios nuosakos formos, pvz., dar mūmi nė čà būsti, nė važūoti „dabar mums nei čia būti, nei važiuoti“, lagadnai būstumēm „gerai gyventumėm“. Tą šaknį turi ir daiktavardis būsti·mas „gyvenimas, buvimas“. Abi Pagirių kaimo atstovės dažniau vartojo pagal kontaminacines, su formantu -m- sudarytas formas, pvz., aš būmu daiktė „aš gyvenu mieste“, senėik būmu an svieto; nemóžna ait žu·rėt, kur anà būma; mė̄s čà būmam kap ir pirmáik. Kaip ir forma būstu, taip ir būmu, kartais pasitaiko su kirčiu gale bu·stù, bu·mù. Greta formų būsta, būma retkarčiais pasakoma dar ir būna, būva. 3 asm. prasme kartais pavartojama net ir bendratis būti: šen àtait anas ir būti „čia ateina jis ir būna“. Trumpam ir dažnam buvimui reikšti tarmėje paprastai vartojama forma buvóti, pvz.: anà Žiteloj dažnaĩ buvója; ir aš kap kadaik buvóju ten. § 7. Iš veiksmažodžio duoti padaryta atematinė 3 asm. forma dúosti reta: ãni·s jãm viso dúosti „jie jam visko duoda“. Greičiausiai pagal šią formą yra padarytas ir antrinis veiksmažodis pazdu·zdinėjas „pasiduoda“, dažniau du·dinėja. Dabar daugiausia yra vartojamos formos dúoju, dúoji, dúoja, dúojam, dúojat, kaip šluoju, šluoji, šluoja⁶. § 8. Tarmėje yra ir daugiau veiksmažodžių, turinčių tik vieną, dažniausiai 3 asm. atematinę formą, pvz.: -likt(i): ir anas aĩt, neatsilikt namie⁶ vienas „ir jis eina, nelieka namie vienas“; paskui bōt: labai varinėjas, neatsilikt „paskui tėvą (vaikas) labai sekioja, neatsilieka“; niẽžti: kója· nẽšti nãkap „kažkaip koją niežti“; peršti: manīm gãrklà pe·ršti; 6 Chr. Stangas mano jas atsiradusias dėl baltarusių даю, дает, дае įtakos, žr. Chr. S. Stang, NTS, t. 18, p. 194. 201 skaūst(i) : vidui s k a ū s t; pirštūs labai s k a ū s t i. Su es. l. 3 asm. galūnė -ti pasitaiko ir tokių formų, kurios tarmėje paprastai yra tik tematinės. Dažnai viename sakinyje gali būti dvi atematinės formos: viena sena, antra greičiausiai naujesnė, paprastai sutampanti su bendratimi, pvz.: sėsti : bėginėdami jėsti anas, nesėsti „bėgiodamas valgo jis, nesėda“; sumálti : agūnų samált do jėst „aguonų sumala ir valgo“; vįršti : gįšti drūžina, až pirkã vįršti „dainuoja pajauniai, net pirkia virsta, griūva“; užmėsti : an pečių išmėsti do per kaklą ir aiti „an pečių užmeta, taip pat per kaklą ir eina“. Kartais tokių veiksmažodžių atematinė forma frazėje esti ir vieniša, pvz.: áusti : káp nūima nūg snauničos, tai jau áusti „kai nuima nuo mestuvų, tada jau audžia“; mišt : kárvė mišt kraujų; pinti, razskėlt : raskált aną jās ir pinti „perskelia ji jas (šakneles) ir pina“; raūst : džikei raūst, kab iškabina, tai káp plūgū „šernai rausia, kai užkabina, tai kaip plūgų“; vémti : ir jām niēko, nevémti, niēko. Visos šios formos rodo atematinių veiksmažodžių gausumą tarmėje. a kamienas. § 9. Viena iš būdingesnių tarmės a kamieno veiksmažodžių darybos ypatybių yra ta, kad kai kurie skirtingos šaknies esamojo laiko veiksmažodžiai yra priderinti prie kitų pagrindinių formų (būtojo laiko ir bendraties). Tai: a) veiksmažodžiai, kurie es. l. šaknyje prieš sonantus turi balsį e, pvz.: kirpa : kirpo, kirpt, krimta : krimto, krimst, liūda : liūdo, liūst, pirka : pirko, pirkt, rińka || rynko, ryńkt, slińka : slińko, slińkt, vija „vėja“ : vijo, vyti, vira : virė, virt7; b) veiksmažodžiai, kurie lk. turi intarpą, pvz.: brida „brenda“ : brido, brist, lipa „limpa“ : lipo, lipt, plūka „plunka“ : plūko, plūkt, sniga : snigo, snigt, svila : svilo, svilt, šila : šilo, šilt; c) taip pat dar veiksmažodžiai: gija : gijo, git, gima : gimė, gimt, lija : lijo, lit, lika : liko, likt, mira : mirė, mir(t). Bet ši esamojo laiko darybos ypatybė tarmėje tikriausiai nėra senas dalykas, nes greta dar neretai sakoma ir: gija, gimsta, kerpa, keičia, kremta, lainda (< lenda), lija, mėna „prisi-, atsimena“, lieka || lika, miršta, peįka, prikemša, rańka || reńka, svila, šila. Su intarpu a kamieno es. l. veiksmažodžių tarmėje yra labai maža: patįnka : patįko, rańda : rādo, sāpranta : saprāto, šūnta : šūto. Daugumas kitų a kamieno veiksmažodžių yra tokie pat kaip lk.: aūga, aūna, bėga, dirba, gūla, ima || jima, kanda, kėpa, lūpa, męta, mina, móka, pina, riša, rita, skina, skūta, šūva, sūka, šāla, šóka, vėda, vėža, žinda || žbnda. (n)a kamieno (arba priesagos -na) veiksmažodžių tarmėje yra nedaug. Tai daugiausia formos, kurios būtajame laike prieš galūnę turi -ov-, o kitose formose -au-, 7 Kad tokių es. l. formų atsiradimui turėjo didesnės įtakos ne bendratis, o būtojo laiko formos, rodo veiksmažodžiai, kurių bendratis skiriasi nuo es. ir būt. l. formų, pvz.: list, likt, virt. 202 pvz.: džáuna : džóvė, pjáuna : pjovė, ráuna : róvė, sagáuna : sagóvė, sakráuna : sakróvė, kráuna, rč. kráuja; (st)a, (št)a kamieno (arba priesagos -sta, -šta) veiksmažodžių tarmėje yra nemaža, pvz.: apgįrsta „įkaūšta“, āūšta, dīksta ~ dýgsta, dźūsta, gaišta „dingsta, prapuola“, gęšta, grįšta, isigāsta, išplūksta „išplaukia“, ištrūksta, išvįsta, klūm(p)sta, mėgsta || mėsta „myli“, mirksta, miršta, nuvįsta, pažįsta, plįšta, prijunksta, prirūksta ~ prirūgsta, rūksta | „smilksta“, sasilksta „prailgsta, nusibosta“, tinšta, viršta. Su priesaga -sta, -šta pasitaiko ir daugiau tokių veiksmažodžių, kurie lk. neturi tos priesagos, pvz.: dulksta „dulka“, guršta „lūžta“, išpūlsta „išpuola, iškrinta“, pūsta „pūva“, hibridas nutīksta „nutyla“. Daugelis veiksmažodžių su -sta (-šta) turi dar įvairių kitų gretiminių lyčių, pvz.: dźūsta || dźūna, gimsta || gimė, gįsta || gįja, gįja, grūsta, rč. grūna, ištrūksta || ištrūka, mė(k)sta, rč. mėga, lįpsta || lįpa „limpa“, pavóksta, dž. vōga „vagia“, prirūgsta || prirūga, sasti̇ksta || sasti̇ka, susitįnka, uskeršta || uskerd(ž)a „paskerdžia“, tėmsta || tėma, tinšta || tina. Atskiri lk. -sta priesagos veiksmažodžiai tarmėje yra su kita priesaga, pvz.: sasilkāunina „išalksta“, senėja „sensta“, slizgoja(si) „slysta“, vargūja „vargsta“. § 10. a kamieno veiksmažodžiai asmenuojami taip: Vienaskaita 1. bėgu, nešu, viru, mė(k)stu, pjáunu, mōkinu 2. bėgi, neši, viri, mė(k)sti, pjáuni, mōkini 3. bėga, neša, vira, mė(k)sta, pjáuna, mōkina Daugiskaita 1. bėgam, nešam, viram, mė(k)stam, pjáunam, mōkinam 2. bėgat, nešat, virat, mė(k)stat, pjáunat, mōkinat Su nukritusiu galūnės balsiu a pasitaiko tik 3 asm. veiksmažodžiai ir, nėr. ia kamienas. § 11. Daugumas ia kamieno veiksmažodžių yra tokie pat, kaip lk., pvz.: áudža, braūka, daūža, grāudža, grėba || grėba, jója, kėika, kenča, klāuša, klója, láidža, lėka ~ lėkia, laīka ~ lenkia, lója, mėłza, praūša, rāuga, raūša, reīka, sėja, stója, sūnča, stūma, šaūka, tráuka, vėma, verča, vōga, žaidža „griežia, groja“. Keletas ia-kamienių veiksmažodžių yra perėję į a kamieną, pvz.: denga „dengia“, gniba, kvėpa „kvepia“, tęsa „tęsia“. Atskiri ia kamieno veiksmažodžiai į a kamieną yra perėję dėl fonetinių priežasčių, t. y. dėl kamiengalio priebalsio r sukietėjimo, pvz.: āra ~ āria, gira ~ giria, gēra ~ gēria, kāra ~ kāria, skira ~ skiria, tvēra || tvēra, vēra || vēra. Kartais ia kamieną turi veiksmažodžiai, kurie lk. yra kitokio kamieno, pvz.: girdža, dž. girdina „girdo“, grūdža, dž. grūda, krimča, dž. krimta, kremta. Kai kurios šio kamieno formos kartais vietoje afrikatų č, dž turi t, d, pvz.: āuda, grāuda, láida, skerdą, spāuda, sūita. 203 § 12. ia kamieno veiksmažodžiai asmenuojami šitaip: Vienskaita 1. klóju, áudžiu || audžiu, praūši, šunčiu || šuntiu 2. klóji, áudi, praūsi, šunti 3. klója, áud(ž)ia, praūša, šunčia || šunįta Daugiskaita 1. klójam, áud(ž)am, praūšam, šūntam || šūnčam 2. klójat, áudžat, praūšat, šūnčat Galūnės balsio neturi kartais pirmìnis veiksmažodis reik || reikia ir kartais antriniai, pvz.: kas po bála bráidžioj, pašunta špāros „kas po balą braižioja, iššunta tarpupirščiai“; kap kas išdūmoj, tep ir sako; nėkas iš giros važúoj. i kamienas. § 13. Esamojo laiko i kamieno veiksmažodžių tarmėje yra nedaug, pvz.: gãli, gùli, nóri, pěni, rãgi ~ regi, rāvi, rūpi, sėdi, stóvi, tūli, tingi, turi, usigavi, židi, žūri. Vos pora pavyzdžių pasitaikė išgirsti su priesaga -s-i: kùtkudáksi „kudaksi, kudakuoja (višta)“, lòpsi „mirksi (akimis)“. i kamieno yra taip pat žodis nãkvi (rč. nakvója) ir priesagos -elėti vediniai: dūsteli „papučia, atsikvepia“, lòpteli „mirkteli“, stūkteli, žvìl(k)teli. § 14. i kamieno veiksmažodžiai kaitomi taip: Vienskaita 1. stóvu, tūriu, nãkvi — stóvim, tūrim, nãkvim 2. stóvi, tūri, nãkvi — stóvit, tūrit, nãkvit 3. stóvi || stóu, tūri, nãkvi Daugiskaita Be žodžio stóu, galūnės i retkarčiais neturi dar gál „gali“ ir tūr „turi“. o kamienas. § 15. Es. 1. o kamieno veiksmažodžius pagal bendraties priesagą galima skirti į dvi grupes: a) o kamieno veiksmažodžių, turinčių bendratį su priesaga -oti, tarmėje yra nedaug, pvz.: bijo, jėško || juoško (greta jėškoja || juoškoja), kāro, žino || žìno; b) daugiau yra es. 1. o-kamienių veiksmažodžių, kurie turi bendratį su priesaga -yti, pvz.: ardo, bādo, daĩlo „dalo“, dāro, gāno, kláuso, kráto, laĩžo, maĩšo, sāko, samdo, vaĩko, vāro. Daugelis esamojo laiko formų, kurių bendratis turi priesagą -yti, dažniausiai yra padaromos su priesaga -ina, taigi jos yra kito (a) kamieno, pvz.: gāudina, gīdina, kósina, láistina, mė tina, skāldina, ródina, šāldina, šildina, taisina greta láisto, méto, skáldo, taiso. Bet, skirtingai nuo 1k., kartais greta rākina sakoma ir ižrāko „užrakina“. § 16. Štai o kamieno veiksmažodžių asmenavimo paradigmos: Vienskaita 1. bijáu, kratáu, mėtau || mėtinu — bijom, krátom, métom 2. bijái, kratái, mėtai || mėtini — bijot, krátot, métot 3. bijo, kráto, méto || métina Daugiskaita § 17. Nepriešdėlėti esamojo laiko veiksmažodžiai tarmėje yra kirčiuojami bemaž taip pat, kaip 1k. (išskyrus nedėsningai pasitaikančius kirčio vietos svyravimus). 204 Daug labiau skiriasi priešdėlėtų esamojo laiko veiksmažodžių kirčiavimas. Priešingai 1k., kirčio į priešdėlį nukelia: a) tvirtagalės šaknies dviskiemeniai veiksmažodžiai, pvz.: àtaìt, àtaima, àtprauša, àtšunka, ìntìt „įeina“, ìšait „išeina“, nègrìdžiu, nèdenga, nèkopa „neslepia“, nèmìgmu, nèkenčia, nèranda, nèškaust „neskauda“, nèverka, nèžūri „nežiūri“, nùsūnča, nùveima || nùveit, pàškerdu „paškerdžiu“, pàšunta „iššunta“, pràhait „praeina“, „pridenga“ || pridengia, primirksta, primulka „pririja“, priverpam, rč. sàpranta, sùpranta, sàgriebù || sagriebù, sàšala „sušąla“, ùskerda „paskerdžia“ greta rč. atàit, atprauša, nèkenča, priverpa ir kt.; b) trumpos šaknies veiksmažodžiai, pvz.: nègali, nèturi, nèmira „nemiršta“ nùmira, prituri „prilaiko, išlaiko“, sàvira „suverda“ (plg. vira „verda“) ir kt.; c) kartais ir tvirtapradės šaknies veiksmažodžiai, pvz.: àtgrùsta „nugriūva“, àtjunku, ìndìrbam „išdirbame“, ìžgìest „užgieda“, nèbùsta, nèdìrba, nèkeìka, nèmiršta, nèpùsta, nèžinda, nùmiršta, pàbùsti „pabūna“, pàdirbu, pàgirdža „pagirdo“, pàjėma „paėda, pavalgo“, pàstovi, priru˙ga || priru˙gsta, ràzgru˙sta, sàšti˙ksta, dž. atgrùsta, ìžgìest, nekàìka. Skirtingai nuo 1k., kirčio į priešdėlį kartais nenukelia šie veiksmažodžiai: nekalba, nekaša, nevõga, sakalbù, nuperka, pripila, dž. nekàlba, nùperka, pripila. Tačiau tai jau yra ne dėsningumai, o svyravimai. Veiksmažodžiai su per- visada kirčiuoja priešdėlį: pèràiti, pèrneša, pèrverčia, pèrverst. Būtasis laikas o kamienas. § 18. Daugumas būtojo laiko o kamieno veiksmažodžių yra tokie pat, kaip 1k., pvz.: àugo, adbrùko „nurungė, nustūmė“, atjùŋko „nujunko, nuprato“, at-ùko „atslūgo“, dėjo, dirbo, grùdo || grùdo, grùvo ~ griùvo, išdžùvo8, ištrùko, jójo, klójo, išvìdo, krim̃to, „griaužė“, lìko, lìndo, pagàìšo „pradingo, prapuolė“, pagràùdo „sutrynė, sugrūdo“, pras·làpo, sadìgo, sėjo, stójo, vijo. Kurie-ne-kurie būt. l. veiksmažodžiai turi gretimines, t. y. o ir ē kamieno lytis, pvz.: atlàidė || atlàido, nelàidė || nelàido (plg. 1 asm. palàidau, pėrlaidau), grùdo, grùdo, rč. grùdė; pàpuvė, dž. papùvo, pàšalė, pèršalė || pàšalo, sàšalė || sùšalo, sagòvė, rč. sagàvo. Visada o kamieno yra šie trumpos šaknies veiksmažodžiai: dasikìšo „prilindo“, palùpo „išdraskė, nu-, išplėšė“, parìto „pargrio(v)ė, pervertė“, rìšo, skùto, sùvo, sùpo, sùko. Atskiri pirminiai veiksmažodžiai būt. l. pavartojami su priešagomis, pvz.: ìžmigój „užmigo“, nepažnój(o) „nepažino“ ir kt. § 19. Būt. l. o-kamieniai veiksmažodžiai asmenuojami taip: Vienaskaita 1. radaũ, klójau, gulėjau, šìnavau 2. radaĩ, klójei, gulėjai, šìnavai 3. ràdo, klójo, gulėj || -ėjo, šìna || -avo 8 Formos išdžùvo, grùdo || grùdė su trumpu u tikriausiai atsirado vėliau pagal formas: bùvo, rùvo, pùvo. 205 Daugiskaita 1. rãdom,  klõjom,  gulėjom,  šiẽnāv om 2. rãdot(e),  klõjot,  gulėjot,  šiẽnāvot. § 20. Sveiką 3 asm. galūnę o po priebalsių j ir v daugiausia išlaiko dviskiemeniai o-kamieniai veiksmažodžiai: dějo, jójo, klójo, lójo, sėjo, stójo, vijo, gãvo, pūvo, būvo, ãjo, aĩjo, ėjo, greta ãj, rč. aĩj. Tačiau tie veiksmažodžiai su priešdėliais dažniausiai yra jau be galūninio -o: indėj, inklój, pasėj, pazdėj „pažiūrėjo“, intėj, parāj, nuvėj, sagāu, rč. apėjo, atsėjo, indėjo, sagāvo || sagõvē. Daugiaskiem(en)ės o kamieno 3 asm. formos beveik visada po j ir v neturi galūninio -o: mokėj, norėj, skaudėj, žūrėj; braĩdžoj, širdoj, bijoj, treptelėj; samelāu, nuvaždāu. Su sveika galūne tos formos pasitaiko tik retkarčiais: mān viso davinėjo; lietuvėi ataidinėjo; juõškojo, kap būs padėt; ānas visa žinōjo; kārvė apsitelāvo; daržas išžalāvo. Formų su -ėlėti pilnomis galūnėmis visai negirdėta. § 21. Iš kitų būtojo laiko veiksmažodžių 3 asm. formų išsiskiria forma bit, biti „buvo, gyveno“, pvz.: ānas bīt macinūtulis „jis buvo mažytis“; bīt maniṁ(p) ku-dėlo; ir bōčo ne bīt namìe; jėmė jā káp žōna ir bīti tenāka „ėmė, vedė ją kaip žmoną ir gyveno tenai“; anà sa bōču nebiti, tai anà ir nemóka „ji su tėvu negyveno, todėl ir nemoka (lietuviškai)“; bāčis iš bīt septinazdėšim septinis metūs; anà pra bit Adesè peñkazadėšim mētų. Kitų asmenų reikšme bit(i) retai pasitaiko, plg. aš bit arša chvarā „aš buvau labai ligota“, dž. dár aš mažas buvaũ; aš sveikà buvaũ; Forma buvójo reiškia neilgai trunkamą pasikartojantį veiksmą, buvimą, pvz.: neilga aš iš tavę rodā buvójau „neilgai aš dėl tavęs linksma buvau (neilgai aš tavimi džiaugiausi)“; kañp jūs vākar buvójo(t) „pas ką jūs vakar buvote, lankėtės“. Šiandien tik Zietelos tarmėje berandama forma bit(i) seniau buvo vartojama kitose lietuvių tarmėse ir senuosiuose raštuose⁹, plg. dar latvių bija „buvo“. § 22. Kartais (greičiausiai slavų k. pavyzdžiu) vietoje veiksmažodžių reikėj(o), reikė (būt. l.) yra vartojama esamojo laiko forma reika su pagalbiniu veiksmažodžiu būvo, arba bit(i), pvz.: reĩka bit padarit „reikėjo padaryti“; visa reĩka atnėšt bit savīm „viską reikėjo pačiam atsinešti“; reĩka būvo dūot. Matyt, čia veiksmažodis reika suvokiamas kaip prieveiksmis, plg. brus. трэба, rus. надо, нужно. ė kamienas. § 23. Būtojo laiko ė kamieno veiksmažodžių tarmėje yra gerokai mažiau, negu lk. I (in)o kamieną yra perėję daugelis ė-kamienių veiksmažodžių, kurie turi bendratį su priesaga -yti, pvz.: gūdino „gaudė“, mókino „mokė“, pramėtino „pramėtė“, primerkināu „primerkiau“, satrūkināu „sutraukiau“, šaldino, šildino ir kt. Kiti ė-kamieniai būt. l. veiksmažodžiai yra tokie pat, kaip lk. Tai veiksmažodžiai, kurių: a) būt. l. turi tą patį šaknies vokalizmą, kaip ir es. l., pvz.: arė : āra, āudė : āudža, dārė : dāro, dažūžė || dažūžė : dažūža ir pan., dengė, kāšė, kenitė, krātė, lāukė, liepė, mētė „metė, paliko“, intārė „įdrėskė“, nēšė, patrāukė „sprogo“, skāldė || skāldino, šūitė, taišė, vādė, vērė, žāidė; ⁹ A. Schleicher, Handbuch der litauischen Sprache, t. I, Prag, 1856, p. 252; F. Kurschat, Grammatik der litauischen Sprache, Halle, 1876, p. 278; A. Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund Litauischer Texte des XVI und des XVII Jahrhunderts, Göttingen, 1877, p. 206. 206 b) būt. 1. turi skirtingą šaknies vokalizmą, negu es. 1., pvz.: àpsàvė || àpsàu : apsąnga, dãvė || dãu : dùoja, dõvė : džáuma, gẽrė : gẽra, gìmė : gimsta ir pan., jėmė, krõvė, kùlė, minė, mirė, pakõrė, pìlė, pinė, pjõvė, rẽmė || rẽmė, sagõvė, skėlė, skìrė, šlãvė, šõvė, trinė, võgė. Atskirų žodžių ė kamienas kaitaliojasi su o kamienu, pvz.: gùle, rč. gùlo, kã-sė, rč. kãšo, pagãdė, dž. pagadino, reĩkė, dž. reĩkėj(o), usìrãkė, dž. rakino, žãidė, rč. žãid(ž)o, plg. § 18. § 24. Būt. 1. ė-kamieniai veiksmažodžiai asmenuojami taip: Vienaskaita 1. laukau, davāu, (j)ėdau, kratāu 2. laukėi, davėi, (j)ėdėi, kratėi 3. laukė, dãvė || dãu, (j)ėdė, kratė Daugiskaita 1. laukėm, dãvėm, (j)ėdėm, kratėm 2. laukėt, dãvėt, (j)ėdėt, kratėt § 25. 1. Būtojo laiko vns. 1 asm. ė kamienas turi minkštą kamiengalio priebalsį. Skirtingai nuo 1k., vietoje kamiengalio afrikatų č, dž visos to tipo tarmės ė-kamienės formos turi t, d: ardau, audau, iškratau, išvertau, ižidau, jėdau, kentau, metau, nùšuntau, pagadau, paláidau, pasamdau, pastatau, pėrkratau, pėrlaídau, saspãudau, variau. Galimas daiktas, Zietelos tarmėje šios formos afrikatų ir seniau neturėjo, nes 1k. afrikatos čia yra naujesnės10. Be to, afrikatoms atsirasti čia tikriausiai neleido ir kitų asmenų ė-kamienės formos, plg.: áudei, sùntei, áudė, šùntė, áudėm, šùntėt. Retkarčiais pasitaikančios formos išverčiau, pàgrūdžau laikytinos atsitiktinėmis, atsiradusiomis dėl bendravimo su kitų tarmių atstovais. Su nukritusiu -e (po v) iš 3 asm. ė-kamienių formų užrašyta tik viena kita, būtent: àpšàu basanùos „apsiavė basnirčia“; tai ãnas mán dãu ita ramìti „tai jis man davė šią lazdą“; nėdau jàm nìko ani·s; pasìdau, an sandò „pasidavė į teismą“. § 26. Daugumas būtojo laiko veiksmažodžių formų kirčiavimu sutampa su 1k. Tačiau greta pasitaiko viena kita ir kitaip kirčiuojama forma. Kitą kirčio vietą kartais turi pakeitę kamieną priešdėlėti veiksmažodžiai, pvz.: papùvo, pašãlo, bet pàpuvė, àpšale, nùšale, pàšale. Kiti atskiri kirčio nevienodumai yra daugiausia atsitiktinio pobūdžio: pàgrūdžau, nekeldinau, neverte, prikìšau, sagriebau, dž. pagrūdo, nekėldina, prikìšo, sàgriebau. Būsimasis laikas § 27. Tarmės būsimojo laiko lytys, kaip ir 1k., yra padaromos iš bendraties. Būsimojo laiko veiksmažodžiai asmenuojami taip: Vienaskaita 1. būsu, kabisu, žaisiu, nešù, jimsù, lisù 2. būsi, kabisi, žaisi, neši, jimsi, lisi 3. būs, kabis, žais, neš, jìms, lis 10 Žr. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. I, Warszawa, 1958, p. 299. 207 Daugiskaita 1. b ūsim, kabūsim, žaisim, nešim, jūšim, lsim 2. būsit, kab isit, žaisit, nešit, jūšit, lsit § 28. 1 asm. prieš galūnę -u esantis -s- arba -š- yra visada kietas: aisū, bėksu, davinėsu, kaisu „kasiu“, lupšu, pagrašū „apgręšiu“, parvešu, primoksiu, važiosu¹¹. Būs. 1. 3 asm. formos, padarytos iš vienaskiemenių bendraties kamienų su ilgesniais tvirtapradžiais šaknies balsiais i, u, dažniausiai turi sutrumpėjusius i, u, pvz.: diks (< *dīgs), išgis (< *-gīs), išvis „pamatys“, lis (lietus); būs (< *būs), pabūs „užteks“, nugris, inrūks „irugs“, padžūs „sudžius“, pūs. Tačiau greta pasitaiko formų ir su nesutrumpėjusiais i, u: aplis (lietus), sadiks, pažis (telūkas); išdžūs, grūs, nedavis (plg. vīt), pašūs „susiuš“, pūs. Veikiausiai šie i, u čia yra tariami pagal analogiją su antriniais veiksmažodžiais, kurie būs. 1. 3 asm. visada išlaiko ilgus i, u. Tik vietoje tvirtapradės priegaidės tariama tvirtagalė: gaišis, iškabis „užkabins“, iškinkis, iškratis, iškuris „iškūrens“, nulaižis, padaris, sakis, varis, rč. varis. Metatonija yra įvykusi ir kitus šaknies balsius ar dvigarsius turinčiose 3 asm. formose, pvz.: aukš, dėš, dūš, geš, kuiš, laiš, likinėš „liks“, ragės, satemės ~ sutemš, stōs, važios, žais. Tik retai kada būs. 1. 3 asm. formos ištariamos tvirtapradžiai: laiš, kaiš ~ kąs, pritėms, žais. Tvirtagalė priegaidė pasitaiko greičiausiai pagal kitas formas, plg.: laist, laisu, laisti, kaist, inkaiškit, žaist, žaisit. Trumpos arba tvirtagalės šaknies būs. 1. 3 asm. formos yra tokios pat, kaip lk.: aīs, imš, lis, liks, kąs, mėš, neš, ramš ~ remš, ras, šūps, šūs, šaukš, veš. Veiksmažodžio reikėti, reikti būs. 1. 3 asm. dažniausiai yra slaviškos konstrukcijos: žāras reĩka būs ravēt daržą „tuojau reiks ravėti daržą“, rč. reiks, reikės. Greičiausiai atsitiktinė yra dgs. 1 asm. forma padarīsime. § 29. Zietelos tarmės trumpinės ir tvirtagalės priegaidės šaknies veiksmažodžiai vns. 1 ir 2 asm. yra išlaikę senovinį galūninį kirčiavimą, pvz.: 1 asm. ataisū, atnešū, jimšū, ištašū „ištrauksiu“, kirsū, lupšū, neužmiksū, numirsū, nuprausū, pagrašū „apgręšiu“, rinksū, užvešū „nuvešiu“; aisi, atneši, neimši, neinsi'si, nepa-suksi, pavirsi, pirksi, rasi, rinks i, riši, sukepši, samirksi, veši. Tik retai kada tos formos ištariamos netaisyklingai, su atitrauktu kirčiu: jimšū, išlisi, prisimši, rinksi, sarinksi. Tariamoji nuosaka § 30. Tariamoji nuosaka padaroma iš bendraties kamieno ir tariamosios nuosakos asmenų galūnių. Šios nuosakos veiksmažodžiai asmenuojami taip: Vienaskaita 1. mėkčap, neščā(p), norėčā(pė), sakīčap 2. mėktai, neštai, norėtai, sakitai mėktum(ei), neštum(ei), norėtum(ei), sakītum(ei) 3. mėktū(p), neštū(p), norėtū(p), sakītū(pė) 11 Minkštai šiuos s, š retkarčiais pasako tik daugiau su kitų tarimų atstovais bendraave asmenys. 208 Daugiskaita 1. mēktumėm, nėštumėm, norėtumėm, sakitumėm 2. mėktumėt, nėštumėt, norėtumėt, sakitumėt § 31. Tariamosios nuosakos vns. 1 asm. galūnė dažniausiai esti dvejopos formos: atneščà, bū́ċa, bijóca, meščà, mirčà, važiúȯca, verkč๲ greta aičàp, bū́càp, ganičàp, giėdočàp, išviščàp, ješčàp, klóčàp, pirkčàp, stovėčàp, šókčàp. Tik kartais (labai retai) vietoje formanto -p pasitaiko -b: aičàb, bū́càb, kaščàb, laukčàb, turėčàb, dar plg. sangrąžines formas turėčabės „turėčiausi, laikyčiausi“, turėtusibės „turėtusi, laikytusi“. Remiantis pastarosiomis formomis, galima būtų spėti, kad formantas -p atsirado iš žodžio gale suduslėjusio -b (< -be < -bė, plg. pr. be, sen. sl. be). Tačiau tokio spėjimo neparemia pasitaikančios formos su nesutrumpėjusiu formantu -pė, pvz.: aičapė || aičapė, bučapėgi, pa(si)kláuščiapė, primdinčapė. Gal būt, formų su -pė priebalsis p (< -b < -be) pradėtas tarti pagal dažnesnes formas dirpčap, verkčap, kaip ir suduslėjęs priebalsis k (< g) yra atsiradęs parodomuosiuose įvardžiuose (tsaikig < *tasaigigi) ir prieveiksmiuose (kadaikig < *kadaigigi). Vns. 1 asm. kartais pavartojamas ir su džūkams būdinga galūne -tau: nepasi-skustau „nenusiskusčiau“, pasėdėtau, tilėtau. Vns. 2 asm. galūnė dažniausiai yra tokia pat, kaip ir džūkų, -ai: adėtai, būtai, daskúltai „pasiektumei“, galėtai, jėškotai || jųškotai, imtai, išgėrtai, neatátai, kláustai, papúltai, sadėktai, vaiščotai, vi˙žėtai. Gerokai rečiau (dažniau tik pagiriškių) vartojama galūnė -umei: atvažiúotumei, galėtumei, girdėtumei, indėtumei, išgėrstumei, nuveitumei, pagautumei, rašītumei, sajėstumei. Kartais galūnė ištariama -umai: atautumai, išrašitumai, nuveitumas, prijėstuma. Su sutrumpinta galūne -um formos dar retesnės: kad krūpà prijunktum, tai pažįstum „kad truputį priprastum, tai pažintum“; kad jū́s atsi-vartitum. Pastaroji forma kartais pavartojama ir 3 asm. reikšme, pvz.: reikà kokós, kab jō dažu˙rētum „reikia kokios (moters), kad ją prižiūrėtų“; kad paláuktu˙p nedēlā; tai anà atsilik­tum „kad būtų palaukusi savaitę, tai ji būtų atsilikusi“. Šiaip tariamosios nuosakos 3 asm. formos vartojamos tiek be -p, tiek su -p: būtų, dirptu˙, galėtu˙, ataitu˙, kultu˙, nunėštu˙, sašaltu˙, pirk­tu˙, rč. atsiūstu˙p, atvažiúotu˙p, bütur˙p, neimturu˙p, pamirturu˙p, reiktu˙p, taisitu˙p, žaistu˙p. Kartais pasitaiko formų ir su -pė, rč. -pė, pvz.: būtu˙pė, nekáistu˙pė „nekaistų“, ganitu˙pė, reiktu˙pė, rḃnktu˙pė, sarińktu˙pė, rč. nepirk­tu˙pė. Postpozicija -p(ė) čia pridėta jau po sen. *un>u˙. Retkarčiais pavartojamos ir sutrumpintos 3 asm. formos, pvz.: tsai neimtu˙p už žaniko, kad anà nebūt graži „tasai nevestų, jei ji nebūtų graži“; prirašė, kad atsiūst „parašė, kad atsiųstų“; ānas nórí, kad anà atvažiúodinėt paz ji; ānas manè įžješt „jis mane užestų“; nóri, kad kità jīḿt. Vietoje reiktų kartais pavartojama slaviška konstrukcija: reikà būt˙ davāšt „reikėtų privesti“; nereikà būt˙ budavótis. Dgs. 1 asm. galūnė yra -umėm: atneš­tumėm, gėrtumėm, imtumėm, pirk­tumėm, raštumėm, važiúotumėm. Retkarčiais greta pavartojama ir trumpesnė galūnė -um(e), -um(ė): atvažiúotume, atsiskirtume, galėtum, ūtari˙tumė, žaistum. Galūnė -umėmė reta: norėtumėmė, rḃnktumėmė. 12 Pagirių sodžiaus atstovės dažniau vartoja formas be -p. 14. 902 209 Dgs. 2 asm. galūnė yra -umėt, rečiau -umėte. Sutrumpinta galūnė -ut visai reta: atvažiuotut. § 32. Galūninį kirčiavimą geriausiai išlaikė vns. 1 asm. formos, kur yra veikęs Sosiūro – Fortunatovo dėsnis: atneščā, išsbrinkčā(p), išdekčāp „uždegčiau“, nei-čāp, mirčā, pajimčāp, sakepčāp. Tik retkarčiais pasitaiko nukrypimų: ačāp, numirčāp. Vns. 2 ir 3 asm. galūninio kirčiavimo tėra tik liekanų: jimtaī, nepamestaī, numir-tāi, sadeḳtai, užkurtāi, rč. dirptū, išaitū, nerastūp, rastū(si), reikū, sadektū. Pasitaiko viena kita forma su įvykusia metatonija: dirptū, prijunk­tum „pripras-tumei“, pripintū. Šiaip daugiausia išlieka bendraties priegaidė: kāistu, kūltū, atsi-skirtum(e), išgėrtumėt, papūltai, žāistumėt. Palyginti nevienodai yra kirčiuojamos tariamosios nuosakos formos, padary-tos iš pirminių bendratčių, kurios savo šaknyje seniau turėjo trumpus a, e. Vns. 2 ir 3 asm. formos dažniausiai išlaiko nepakitusius minėtus balsius, pvz.: kāstai, rāstai, sadēktai, sakēptai; kāstu, rāstu, padēktu(p), pakāktu(p), vēštu(p). Su pailgin-tais a, e šios formos daug retesnės: kāstai, nāštai, kāstu, rāstū(p), vēštu. Dgs. 1 ir 2 asm. formos turi daugiausia jau pailgintus a, e: atnāštumēm, atvāštumēt, kāstu-mēm, rāstumēt, rč. atnēštumēt, rāstumēm. Minėtų formų kirčio įvairavimai rodo, kad a, e ilginti pradėta ne labai seniai: dgs. 1 ir 2 asm. formose šis procesas yra jau beveik pasibaigęs, o vns. 2 ir 3 asm. — jis yra tik prasidėjęs. Liepiamoji nuosaka § 33. Zietelos tarmės liepiamoji nuosaka, kaip ir lk., yra padaroma iš bendraties su formantu -k. Tarmė turi šių asmenų liepiamosios nuosakos formas: Vienaskaita 2. bēk, kāēpk, nakvōk, kabīk, penēk Daugiskaita 1. bēkim, kāēpkim, nakvōkim, kabīkim, penēkim 2. bēkit, kāēpkit, nakvōkit, kabīkit, penēkit § 34. Liepiamosios nuosakos 2 asm. sveika galūnė -ki (< -kie) kiek dažniau išlieka būdama uždara: dirpkig (< dirbki+gi) || dirpkig, jēskig, lāisik, nekabikig „ne-liesk“, nesirōdikig, nusiprauskig, pasiklausikig, turēkig, ustātikig, žūrēkig. Enkliti-nė dalelytė gi prie liepiamosios nuosakos 2 asm. formų prisijungusi yra jau po -kie sutrumpėjimo į -ki. Tik labai retai kada balsis -i išlieka atviroje galūnėje: a) su kirčiu: gulkī, jimkī; b) nekirčiuotas: abdengdīnēki, nemēki, pasidairīki, užraśki. Šiaip formos yra visada be -i: aik, duok, nupīrk. Kartais pasitaiko formų su nelietuviškos kilmės dalelyte -ka: užvēška jā ir adiōk „nuvešk gi ją ir atiduok“. P. Aruma čia yra užrašęs ir liepiamosios nuosakos vns. 2 asm. formų be formanto -k liekanų, pvz.: girdī „klausyk“, ragī „žiūrėk“¹³. 13 Žr. P. Arumaa, LMT, p. 73, bet tekste p. 42 rašo girdī (su trumpa -i). Šių formų dabar neteko girdėti. 210 Dgs. 1 asm. galūnė dažniausiai yra -kim. Išsiskiria veiksmažodžio eiti liepiamosios nuosakos dgs. 1 asm. senoji atematinė forma: aimà Zētelon; bról, aimà; broliuk a i m à (ži m à), išgėrsim; ėmà pirkõn; a m à insigērsim; plg. K. Būgos užrašytą frazę: a m à sijoti¹⁴ greta aìkim. Chr. Stangas formą a(i)ma mano esant iš kilmės sena (atematinė) indikatyvo formą¹⁵. Dgs. 2 asm. liepiamosios nuosakos formos palyginti yra dažnai vartojamos ir su galūne -ė, -e: ieškìte, išpìlkite, nerìnkite, pasùlskite, sėskìte || sėskite, palàukite, žiūrėkite || žùrėkit, kàskit. Be to, atskirų dgs. 2 asm. lyčių tarmėje pasitaiko ir kitokios formos. Visai be -ki- yra užrašytos liep. nuos. dgs. 2 asm. frazėje: nuvažiuòte, nuvažùote, pažiūrėsite „nuvažiuokite, nuvažiuokite, pažiūrėsite“. Sunku pasakyti, ar čia turime liepiamosios nuosakos formą be -ki-, ar haplologinį reiškinį. Yra dgs. 2 asm. lyčių ir su sinkope (po k iškritęs balsis -i-), pvz.: palàukte, lìkte „palaukite, likite“; nu, nulėkìet „nu, nulėkite (vaikai)“. Priebalsis t gale čia yra pridėtinis. Geidžiamoji nuosaka § 35. Sintetinę geidžiamosios nuosakos formą, padarytą su te- yra užrašęs tik K. Būga: tedirbý šaú¹⁶ „tedirbie šaũ“. Dabar šios nuosakos formos dažniausiai yra analitinės, daromos iš esamojo laiko veiksmažodžių su žodžiais tegùl, dž. nechòj, kartais chòj: prirašìkit, tegùl atvažiuòja „parašykite, tegu atvažiuoja“; nechòj jėmi dūgno nebūsta „tegu jiems dugno nebūna (tegu juos bedugnė praryja)“ nechòj jì plàškėna „tegu ji galas“; chòj diēz gina „tegu dievas gina, saugo“. 3. Sangrąžiniai veiksmažodžiai § 36. Sangrąžiniai veiksmažodžiai padaromi su sangrąžos dalelyte -s(i) <-sie. Būdinga, kad tarmėje sangrąžinėmis formomis kartais paverčiamos lytys, kurios lk. nebūna arba retai būna sangrąžinės: auginasi „auga“, bėrasi || bērasī „byra“, būstasi „gyvenasi, einasi“, bėginė́josi „bėgiojo“, dirbasi „darosi, tampa“, giemasi „giedasi“, gimàus „gimiau“, jėstasi „valgosi, valgoma“, kándasi „kanda, kandžiojasi“, samdosi „eina tarnauti“, sasìdega „sudega“, žùrėjosi „žiūrėjo“. Pagal vietą, kur prisijungia s(i) prie veiksmažodžio, galima skirti dvi pagrindines grupes: nepriešdėlėtus (dirbtis, jūoktis, rūpi·tis) ir priešdėlėtus (apsisakāti, atsilìgdinėti, isigulėti, pasitraukti „sprogtį“) sangrąžinius veiksmažodžius. § 37. Nepriešdėlėtieji veiksmažodžiai sangrąžos dalelytę visada turi žodžio gale. Sveika -si dažniausiai išlaiko esamojo, būtojo ir tariamosios nuosakos 3 asmuo, pvz.: dirbasi, dirbosi, jūokasi, jūokėsi, lìetu·si, mokì·tu·si. Su sutrumpėjusi -si dažniau vartojami tik es. l. i kamieno žodžiai nóris, rágis ~ rėgìsi, tùris, o kitų kamienų tik atsitiktinės formos: lējas ~ lėjąsi, reñkas. Visais kitais atvejais atvirame žodžio gale šis i nėra išlikęs. § 38. Sangrąžos dalelytė -s(i) žodžio gale padėjo išlikti ne tik daugeliui nesutrumpėjusių senoviškų galūnių (jū·kies, turù·s), bet ir atskiriems senovinio galūninio kirčiavimo veiksmažodžiams ar jų formoms. Daugiau ar mažiau galūninio kirčia- 14 Žr. K. Būga, Žs, p. 19. 15 Žr. Chr. Stang, NTS, t. 18, p. 196–197. 16 Žr. K. Būga, Žs 17. 14* 211 vimo formų turi išlaikę šie sangrąžiniai veiksmažodžiai: bartis, dėtis, duotis, gultis, (į)imti(s), klaustis, laistis, mestis, rastis, rinktis, sėstis, stotis, tvertis, vilktis. Ištisą galūninio kirčiavimo paradigmą retas jų yra išsaugojęs. Užrašytos šios bendratys: dėtis, imtis, klaustis, rastis, rinktis, sėstis, stotis, vilktis. Bene dažniausiai su kirčiu gale pasitaiko es. ir būt. 1. 3 asm. formos. Kirtis paprastai krinta ant sangrąžinės dalelytės -si, pvz.: barasì, jimasi, randasi, renkasi, sėdasi, stojasi¹⁷; davėsi, dėjosi, gulėsi, jėmėsi, laidosi, metėsi, radosi, rinkosi, sėdosi, stojosi. Gerokai retesnės formos su kirčiu ant kamiengalio: davėsi, metėsi, radosi arba gulės, jėmės, tverės, plg. dzūkų plačiai vartojamas formas radõs, sėdõs, stojõs. Būsimojo laiko 3 asm. formų taip pat neretai pasitaiko, tai dėsis, duosis, imsīs, laisis, rasis, sėsis, stosīs. Retesnės yra kitų asmenų formos, pvz.: jėmeis, radais, sėdais, sėdės, sėdomės. Greta gana dažnai vartojamos ir paprastai kirčiuotos formos: bārasi, gūlesi, jėmesi, rā­dosi, sėduos, stojomės. Tai rodo, kad galūninio kirčiavimo veiksmažodžiai tarmėje nyksta. Antra vertus, viena kita retesnė forma galūnėje sukirčiuota gali būti ir dėl analogijos. Toliau pateikiame geriausiai išlikusias veiksmažodžių sėstis, stotis paradigmas. V а i e n s k a i t a Es. 1. būt. 1. būs. 1. 1. sėd̃iuos, stoj̃uos, sėd̃aus, stoj̃aus, sėsiuos, stosiuos 2. sėd̃ies, stoj̃ies, sėd̃ais, stoj̃ais, sėsies, stosies 3. sėdasi, stojasi, sėdosi, stojosi, sėsis, stosis Daugiskaita 1. sėdamės, stojamės, sėdomės, stojomės, sesimės, stosimės 2. sėdatės, stojatės, sėdotės, stojotės, sesitės, stosités § 39. Tariamosios nuosakos vns. 1 asm. sangrąžinės formos visada yra su postpozicija -pė (tvirtagalės šaknies lytvs dažniau kirčiuoja galūnę), pvz.: gulčapės, juokčapės, klauščapės, prauščapės, kulčapės, skūščapės, šukūčapės, turėčapės. Su postpozicija -bė išgirsta tik forma turėčabės; be afrikatos — mōki·tepes. Vns. 2 asm. sangrąžinės lytys yra su dvejopa galūne: -umeis ir -ais, pvz.: klāustum(e)is, māudi·tumeis, greta klāustais, gultais, mōki·tais, prauštais. Tar. nuos. 3 asm. formos labai įvairuoja: a) kaip lk.: lė·tu·si, mōki·tu·si, rastu·si || rāstu·si; b) dažniausiai vartojamos formos yra su postpozicija -p(e), pridėta po sangrąžos dalelytės -si-: lė·tu·sip(ė), klāustu·sip, melstu·sipe, mōki·tu·sip, prauštu·sip(ė), rastu·sip; c) kartais po postpozicijos -pė arba -bė dar pasitaiko antra sangrąžos dalelytė: kad sviekė ganitu·sipės kėltuva; kad melstu·sipes dī·vu; gul­davi·tu·sipės „gultųsi“, prauštu·sipes, turėtu·sipes || turėtu·sibės; d) formos su viena sangrąžos dalelyte po postpozicijos -pė (ar -bė) retos: prauštu·pes, rūpi·tu·bės „rūpintųsi“. Dgs. 1 asm. sangrąžinių formų galūnė yra -umės: dailitumės, riṅktumės, o 2 asm. -umėtės: dailitumėtės, mōki·tumėtės, žaidotumėtės. Liepiamosios nuosakos sangrąžinių galūninio kirčiavimo veiksmažodžių užrašyta nedaug, tai vns. 2 asm. gulkis, rinkis, sėskis, stokis, dgs. 1–2 asm. gulkimės, gulkītės, sėskimės, stokītės ir kt. Dažniausiai sakoma: bārkis, gulkis, prauškis, sėskis, dailikimės, kū·opkimės „slėpkimės“, dailikītės, prauškītės ir kt. 17 Chr. Stango, NTS, t. 18, p. 199 užrašytos formos stovisi dabar neteko girdėti. 212 § 40. Priešdėlietuose veiksmažodžiuose sangrąžos dalelytė -s(i)- yra daugiausia tarp priešdėlio ir šaknies, pvz.: es. l. apsisáko „pasireiškia“, insidūja „atrodo“, isiríngdinėja „išsikrausto“, nesiguldavina „nesigula, negula“, pasijėst „paėda, pavalgo“, prasi va iščioji, prisivargūoja, rasia idinėja „skirstosi“; būt. l. apsižūrėj, atsitiko „liko“, insidirbo „įklimpo, išsitepė“, isilaižė ~ išsilaižė „išgijo“, pasitraukė „sprogo“, prasilaukė, patsikėlė „pasikėlė“, prisikentėj, sasikraud inėj „susikrovė“; būs. l. isivísim „pasimatysim“, pasiklausisit, prisiriždinėsu, rasibėks „išbėgios, pasklis“; liep. ir tar. nuos. insiaudinėk „apsiauk“, isivirtu·p, nusipraūškik, pasigaditu·, pasiklãuskig. Jeigu priešdėlėtas veiksmažodis yra su neiginiu ne arba veiksmažodis turi du priešdėlius, dalelytės -si- vieta dažniausiai irgi nesikeičia: nepasikrãusim, neprisižinódinėkit „neprisipažinkit“, painsiringdinėja „išsipu ošia, puošiasi“, panusiveddinėj, parasia idinė, pausikeldinėjom „susikėlėm, prabudom“. Tačiau kartais -si- tuos du priešdėliu arba neiginį ir priešdėlį perskiria. Tai atsitinka dažniausiai tada, kai veiksmažodžio šaknies reikšmę pirmasis priešdėlis visai pakeičia. Tokie žodžiai kalbančiųjų yra suvokiami jau kaip paprasti (nepriešdėliniai) veiksmažodžiai, pvz.: isipradėdinėja ~ išsipradedinėja „prasideda“, neprisipažindinėjau „neprisipažindavau“, nesirastój, pasirazmedinėję. § 41. Zietelos tarmėje yra nemaža pavyzdžių, kai ir priešdėlėtas veiksmažodis sangrąžos dalelytę turi galūnėje (plg. žemaičius), pvz.: abdengáus, ateimasi, dadėjosi, ištrūpinosi, nepagri·žavinosi „nesugrįžo“, padabó josi „patiko, pamilo“, padaraús, padėjosi, padjėsi·s „pa-sidėjo“, padjėsi·s „pa(si)šėsi, paválgysi“, pamóki·tu·si, prikuldinė jasi „prisikala, kalama“, prisegd inėjosi „prisikėnėjo“, rukinas „rūko“. Sangrąžos dalelytė dažnai būna gale taip pat ir veiksmažodžiu su neiginiu, pvz.: nebėginėjosi, nedėsė·s, nedu·jasi, negūrinasi, nejuo·kū·si, nejuo·kėsi, nelanksū·s, nenóris, neragėjomės, netūris, neūtarinasi, nežaidójasi, neguldavi·tu·sipės „nesigultų“. § 42. Tarmėje yra nemaža veiksmažodžių ir su dviem sangrąžos dalelėm: viena jų esti tarp priešdėlio ir veiksmažodžio šaknies, antroji — žodžio gale, pvz.: apsitūrė josi, apsižāninosi, insidairais, isigandėsi, isigandáus, isidūsinasi, išmokinosi, isipraūstusip, parsida v inėjosi, pasibū·simės, pasijėsi·s, pasijėsi·s, pasiklausáus, pasipraščosimės, pasiskaldinosi, pas(i)taisysis, pasulsėsities, pazdabójosi, pazdaraús, pazdárėsi, pazdarisis, pazdu·dinėjasi, prisiringdinėsu·os, prismóki·tumėis, sasriñksimės, sasriñktumės, usinorėjo s i „užsinorėjo“. Veiksmažodžiuose sulsėjosi, silsėjosi „ilsėjosi“, záiro si, -ėsi „dairosi, žiūri“ visai jau nebejaučiama dviejų sangrąžos dalelyčių. Todėl pasitaiko iš šių žodžių padarytų ir tokių darinių, plg. nesizda irėsi, prisuslsėjosi. § 43. Sangrąžiniams veiksmažodžiams būdingi tie patys kirčiavimo dėsningumai ir atsitiktinumai, kaip ir priešdėlėtų veiksmažodžių, pvz.: isidenga, isimiegmu, nesikėla, nesikópa, nesikūla, nesimė·kt, nesivėrča, pasijėst, pasikūlė, pasilanka, pasilã nka, sas iait, sasaiam „užsidengia“, „išsimiega“, „nesislepia“, „nesikula“, „nesimiega“, „paėda, pavalgo“ || pasijėst, pasikūlė, pasilanka || pasilã nka, sas iait, sasaiam „susieina“, „susieinam“ ir kt., plg. § 17, 26, 29, 32. 213 Dalyvis Veikiamieji dalyviai § 44. Žietelos tarmėje vartojami tik būtojo laiko veikiamieji dalyviai. Esamojo ir būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių jau nebėra. Jų vietoje vartojamos kitos kokios nors formos. Pavyzdžiui, es. l. veikiamųjų dalyvių reikšme yra užrašyta neveikiamųjų dalyvių būt. l. forma stovėtas, pvz.: stovėtas vandūo vekau išala „stovintis vanduo greitai iššala“. Neretai pavartojami skoliniai, pvz.; kur stojāščas vandūo, ten ān’s būsta „kur stovintis vanduo, ten jie (karosai) gyvena“, plg. kalūščas „duriantis“, letiščā „lekiančti“ ir kt. § 45. Būtojo laiko veikiamieji dalyviai tarmėje dabar turi tik vieną sustabarėjusią nekra tosios giminės vns. vard. formą su galūne -e (taria e˙, po sukietėjusiu priebalsiu -a˙). Mot. g. galūnė -us (< -usi) užrašyta tik iš P. Chaleckienės: aš būčan bijojus sakit „aš būčiau bijojusi sakyti“. Ta pati būt. l. dalyvinė forma su -e gali žymėti tiek vienaskaitą, tiek daugiskaitą, tiek vyriškąją, tiek ir moteriškąją giminę, pvz.: vyr. g. vns. ānas atait insirīnkā˙: „jis ateina išsipuošęs, apsirengęs“; nēkur inšīla˙ išajei „kažkur įšilęs išėjai“; kō tu išlūpa˙ galva˙ tēp āimi „ko tu taip užkėlęs galvą eini“; atāj sasmainā˙ „atėjo persimainęs, pasikeitęs“, tas jau krūpa˙ padāugė˙ nuvažiāu „tas jau truputį paaugęs nuvažiavo“; aš ausis pastātā˙ ir klau-sau; gili žaltīs sasisūkā˙; sėdi ānas rasikėtā˙; kōjas rastātā˙; mot. g. vns. stōu obolē iššāugā˙; didelē; vaišcoja anā kepelūšī šaudini; izdējā˙; chvāsta vištos inkišā˙ „vaikšto ji šiaudinę skrybėlę užsidėjusi, vištos uodegą įsikišusi“; vyr. g. dgs. (dvs.) kūlasi iššāje˙ an kēlo; padējə˙ bāltinam; bit du brōhu ne-sidailā˙ „buvo du nepasidalinę, nepersiskyrę broliai“; tep ir važūjat rasisišēgā˙; palāuakə˙ per k’ēk mēnu˙, išlūpo strūcha „keletą mėnesių palaukę, nuplėšė stogą“; mot. g. dgs. žūri kap vā rnos rasižōvā˙ „žiūri kaip varnos išsižiojusios“; paskilā˙ rańkos skaušt. Kartais ši apibendrinta vardininko forma pavartojama kitų linksnių prasme, pvz.: išsuntē vīra˙ nejēdē laukān „išsiuntė nevalgiusį vyrą į lauką“. Vietoje kitų linksnių dalyvinių formų iš veiksmo kylanti ypatybė paprastai nusakoma perifras­tiškai, žodžių grupėmis, pvz.: mažā liko pirkū, kad nesādegē „maža liko nesudegusių pirkų“; itai bōbai, kad chvarā, nesām pieno „šiai sergančiai bobai nešam pieno“. Dalyvinė forma visur išlaiko būtojo laiko veiksmažodžio kryptį ir priegaidę. Neveikiamieji dalyviai § 46. Neveikiamosios rūšies dalyvių formos palyginti yra įvairesnės ir geriau iš-silaikiusios, negu veikiamųjų dalyvių. Tačiau esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių tarmėje irgi beveik nėra, išskyrus užrašytas dvi abejotino autentiškumo formas: šuvamā mašinā; melžamā anā, jau melžasi¹⁸. Dalyvinės es. l. formos stengiamasi nusakyti kitokiais būdais: su priesaga -imis, -e˙ — melžinē karvė „melžiama karvė“; 18 Formos užrašytos iš Bernardo Žukelio, kurio brolis mokėsi Vilniuje, ir iš Adomo Žukelio, kurį laiką dirbusio Ukrainoje, kur jis yra bendravęs su kitų tarmių lietuviais. 214 siūlų: šulų komolukas „siūvamų siūlų kamuoliukas“; žodžių grupėmis — pūdas, kad virt, dirptas iš molio „verdamas puodas dirbtas iš molio“, būtuoju laiku — nežinotas žmogus atāj „nepažįstamas žmogus atėjo“, hibridiniais perdirbiniais — vaišiojom kap savi nežinojomi žmonės (plg. незнакомые люди). § 47. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais. Jų galūnės yra tokios pat, kaip a, o kamieno būdvardžių, plg. paradigmas: Viena skaita V. kāptas, keptā, virtas, virtā, dūmi·tas, -a K. kāpto, keptōs, virto, virtōs, dūmi·to, -os N. keptām, kāptai, virtām, virtai, dūmi·tam, ai G. keptà, virtà, dūmi·ta· Į. keptì, keptái, virtù, virtái, dūmi·tu, -ai In. keptām, keptōj, virtām, virtōj, mirkī·tam Il. keptān, keptōn, virtān, virtōn, dūmi·tan Ad. keptām(p) keptāi(p), dirptaip, Daugiskaita V. keptì, kāptos, virtì, virtos, dūmi·ti, -os K. keptū, virtū, dūmi·tu· N. keptī·mi, keptōmi, pjautī·mi, dūmi·tīmi, -omi G. keptūs, keptàs, virtūs, virtàs, dūmi·tus, -as Į. keptais, keptomi, pjautais, pjautomi, dūmi·tais, -omi In. keptī·s(ā), keptosā, virtū·s(ā), virtosā, dūmi·tu·sa, -osa Il. keptī·sna, keptōsna, virtū·sna, dūmi·tu·sna, -osna Tarmėje yra daugiau vartojami priešdėleti būt. l. neveikiamieji dalyviai: apkāltas, apsukti, apringdinėtos „nurinktos“, inspāustas „suspaustas“, inkastas, išāštri·tas, išlāngvi·tas „iškastruotas“, išāl di·tas „užšaldytas“, išūstas „išsiųstas“, pakultà, pasamdīta, paraskultà „sudaužyta“, pėrlaistas, paišneždinėti, pririždinėtos, užrumbi·ta „susūta, atsiūlėta“. Šalia vyr. ir mot. g. formų gana dažnai vartojama ir būt. l. neveikiamųjų dalyvių bevardė giminė: dū·ta, dirpta, aplipīta, neatardinėta, išāusta, neprijunkta, padarīta, pridırpta, pradūrta, užvārīta, iššāsta. Būt. l. neveikiamosios rūšies dalyviai kirčiuojami daugiausia taip pat, kaip 1k. Tik atskirų (dažniau priešdėlėtų) dalyvių kirčiavimas įvairuoja, pvz.: apdėnk-tas, apautas, atvėžta, iškāsta, ištestas, išāšta, išvēžtas, nekāstos, nurinkta, pakōptas „palaidotas“, palūnta „nulupta“, raskirstas „per kirstas“, sakėpta „iškepta“, uždėnkta, užskāstas, dažniau apdengtas, iškastas, nurinkta, sākėpta, uždengta. Tarmėje visai neužrašyta būsimojo laiko ir reiškiamybės dalyvių. Nevartojamos taip pat neveikiamųjų dalyvių sangrąžinės ir įvardžiuotinės formos. Sundurtiniai laikai ir nuosakos § 48. Zietelos tarmė tiesioginės nuosakos pradėtinių laikų, padarytų tiek su veikiamaisiais, tiek su neveikiamaisiais dalyviais, neturi. Vartojami tik sudurtiniai atliktiniai laikai. 215 Veikiamosios ir neveikiamosios rūšies sudurtiniai atliktiniai laikai yra du: esamasis ir būtasis. 1. Esamojo laiko sudurtinės formos niekada neturi jungiamojo pagalbinio veiksmažodžio yra: a) veik. r. žmogus jau apsiláidę· barzdai „žmogus jau apsileidęs, apaugęs barzda“; jáunas ir rasigėra· „jaunas ir pasigėręs“; vidùj sapùvę· ánas; vênas básas, kitas apsǽvę·; visokù̃ sasrĩnkę·; visì prijùnkę· pri savo liẽžùvò; kurì atsidalinę·; tĕmi sunkęst; kója išstìnę· „koja ištinusi“; karà jau atsikėlę· „žievė jau atsiknojusi“; anà, kab virvę, sasisùkę·; kunòdos apsilùpę·; vesėj sasryñkė· daugì bóbu; kraujù abėgę· akės „krauju pasruvusios akys“; b) neveik. r. arkļis dár nekáltas „arklys dar nekaustytas“; galė invalidas cvìkas; vênas pìštas ràzdauštas ir išgìdi·tas; gerai pripenėtas ãnas; slimstai inspaustas šiẽnas „silpnai priveržtas šienas“; anà pamaišìta „ji yra maišyto kraujo“; ski·lè prakultà; manà momà pakoptà; mes atsu·sti; ragì, kap sanesòti čerẽvi·kėlei; visì stalai an kẽmo paišneždinẽti; baltì žìrnèi samaišìti sa juòdais; ános druskái pasùdi·tos „jos druska pasūdytos“. 2. Būtojo laiko formos visada turi pagalbinį veiksmažodį bit(i), buvo“; a) veik. r. ánas bit labai insiragãvę·; arkļis bit blógas, išdžūvę·; sadìgę· buvo linai; pripùvę· bit kvìčėi „supeliję, papuvę buvo kviečiai“; neinšalę· bit ákmeni·s; anà daugest kap mėnà rasilaidę· bit „ji (liepia) daugiau kaip mėnesį žydėjo“; anà numirà bit; b) neveik. r. ánas apautas biti; ánas ir čanaik bit krūpa· móki·tas; Rafàlinas bit žmonesà pratìntas kǽk. „Rapolas buvo žmonėse kiek prasilavinęs“. Tarmėje yra gana nemaža sudurtinių es. ir būt. l. formų, padarytų su neveikiamosios rūšies dalyvių bevarde gimine, pvz.: es. l. jáu manìp visa padìrpta, padarìta; išmokėta visa, visa išdù·ta; vískas pakùlta; nedù·ta jėst, dabar viskás apsodìta, apsėta; dár neatardìnėta, o žolė jėmėsi „dar neaparta, o jau auga žolė“; jei dár visa čà neprijùnkta „jai čia dar viskas neįprasta“; būt. l. prìversta akmenų bit; taukù prìlaista bit; strùchà an strùchós sàbrukta buvo „stogas ant stogo buvo subrukta (pirkios)“; užvàrìta bit snìegù. Sudurtinių būsimojo laiko formų nugirsta tik su neveikiamosios rūšies dalyviais: kãelas būs nuklótas žmonėmi; tadaìk visa bus padarìta; visà žãmė būs išàrtà. § 49. Be minėtų tiesioginės nuosakos sudurtinių laikų, tarmėje dar yra vartojamos sudurtinės tariamosios nuosakos formos. Dažniausiai jos yra padarytos su veikiamaisiais dalyviais: būčap žinóję·, tai nevažàvę· „būčiau žinojęs, tai būčiau nevažiavęs“; bútumėm sėdėjė· ir ùtarinà·; jėsk, kab bútai pri-jėda· „valgyk, kad būtumei privalgęs“, plg. P. Chaleckienės frazę: aš būčap bijójus sakìt, kad neusìširdot „aš būčiau bijojusi sakyti, kad nesupyktų“. Neveikiamosios rūšies sudurtinės tariamosios nuosakos formos retos: kab ne li·tus tsaik tai visa jau būtù·p papjauta ir pàrinkta „kad ne tas lietus, tai jau būtų viskas nupjauta ir nuimta (nuo laukų)“. Sudurtinių liepiamosios nuosakos formų neteko nugirsti. Kartais pasitaiko savotiškų sudurtinių būtojo laiko veikiamosios rūšies formų, kurias sudaro abu dalyviai, t. y. vietoje pagalbinio veiksmažodžio buvo, bit(i) sakoma bùvę·, pvz.: aš jì sàgóvę· bùvę· „aš jį sugavęs buvau“; áni·s jau nuvažàvę· bùvę. 216 Tačiau apskritai tarmėje jaučiama tendencija prastinti sudurtines formas, pvz.: kad paláuktu·p nedėla; tai anà ats iliktum „kad ji būtų palaukusi savaitę, būtų atsilikusi“; kab negėrtu·p vãkar, nu·nài negulėtu·p; kap nerasi-bėktu; tai ji rastų „jei nebūtų pabėgęs, tai ji būtų radę“. Pusdalyvis § 50. Tarmėje vartojamos sustabarėjusios (nei skaičiumi, nei gimine nekaitomos) pusdalyvio formos. Jos padaromos dažniausiai iš bendraties kamieno su priesaga -dami, pvz.: vyr. g. vns. o áñas nenorėdami ait paz lóvi; „o jis nenorėdamas eina prie lovio“; vėjas, jām davinėdami ità nostalni·kėla, sãkė; o žmogãlis, aidami namóp, užėjo karčmón; itus metùs li·tūkas lijo neiškadavōdami; bėginėdami jėsti áñas; nemokėdami nepautari·si; aš ùtarinu, o áñas žūri, kab dùrnas nežinódami; dar savì·s kampù·s sėdėdami bùsti nekāp „dabar namie sėdėdamas gyveni nekaip (t. y. nedirbdamas negyvensi)“; áñas nusivėdė jį gi·dódami; mot. g. vns. anà gulėdami áuga; bėgo jō pati rėgdami; aš (pati) nuvejau tën vergdami; anà sėdėdami miegoj; galù pirkój sėdėdami tik kā dirpt; vyr. ir mot. g. dgs. mės kāp pàdegėm, tai kur kas žinódami rašiājom, rasirbūkom; nenorėdami visi mės sazgħadinom ait; mės tadaik kā du·módami sākōm; apā-jom jė·škodami; paz Valērika aidami, užėkit ir paz Barnādika. Formos su -dami (<damie) gali būti apibendrintos iš vyr. g. daugiskaitos¹⁹, nes ar tik ne analogiškai apibendrinta turime ir mot. g. dgs. galūnę -damos retkarčiais pasitaikančiose formose: āni·s ùtarino čà gẽrdamos; tiktai·k kójas at-kula vāiščodamos; rasikirnōčīnė· pamacītku negaledamōs āj „išsikėtęs pamažu negalėdamas ėjo“. Formos su -damos yra sumišusios su sangrąžinio pusdalyvio formomis su -damosi, pvz.: vī·nas būdamosi tai ir numirīs „vienas gyvendamas ir numirs“, kopdamōsi ištrūko áñas „slapstydamasis pabėgo jis“; ir klāusasi ju·gdamōs „ir klausiasi juokdamasis“. Greta pasakoma viena kita apibendrinta forma ir su mot. g. vns. galūne -a, pvz.: mōža važū·dama numirīs „gal važiuodama numirs“; aš pats išimōkinau (skaityti) ganīdama. Magnetofonu užrašyta ir forma su -damu, pvz.: vī·nas vī·na· dastojinēdamu kab jēmėsi do ir ištezdinē-dami ir visi trīs āni·s tēn (nuskendo). Padalyvis § 51. Zietelos tarmėje užrašyta vos pora formų, primenančių lk. ir kitų lietuvių kalbos tarmių esamojo laiko padalyvio formas, tačiau pavartotų pusdalyvio vietoje, pvz.: iš kokū nedėlu· kēturas itai visa iškūlam tep pasistorōjant „per kokias keturias savaites visa tai iškuliame pasistengdami“; iš čà važāvant tep niūsumau lāpà „iš čia važiuodama taip nusiunčiau laišką“. Tai veikiausiai naujos formos²⁰, nes padalyvio funkcijas tarmėje paprastai eina pusdalyvio ir veikiamojo dalyvio formos. 19 P. Skardžius mano, kad šios lytys yra apibendrintos iš dvĭskaitos, žr. P. Skardžius, Dėl pusdalyvių raidos, Archivum Philologicum, t. 6, Kaunas, 1937, p. 105. 20 Formos užrašytos iš Adolio Žukelio ir M. Burkonienės, nemaža susidūrusių su kitų lietuvių kalbos tarmių atstovais. Daugelyje vietų dirbusi mokytoja Kateryna Jodienė padalyvius vartoja taip, kaip lk. 217 Vietoje esamojo laiko padalyvio vartojamas pusdalyvis, pvz.: dirbdami dieną mažasnė, kaip nedirbdami „dirbant diena trumpesnė, negu nedirbant“; aidama reikia atkalbėt ražončių „einant reikia rožančių sukalbėti“; aš ragėjau kiški bėgdami „aš mačiau kiškį bėgant“; neragėt aidami „einant nematyti“; rūgūs pjaudamōs, vašarai reikia vešūte padarīt „rūgius pjaunant, vasarą reikia pavėsi padaryti (pailsėti); mān sasīlgo namie būdamā „man praĭgo, namie bebūnant“; kāršta aidamōs; ne vešēi būdama, tai reikia, kad ledōkas būtu šūo „ne sodžiuje gyvenant, reikia, kad būtų piktas šuo“; rātas nugrīvo važūodami „važiuojant nukrito ratas“; ale apiaudami čīstet ir veksēt „bet apiplaustant (skus-ti bulvę) švariau ir greičiau“; jō brōlis Vezāučie, važūodami Slāniman bit vīnas „jo brolis (gyveno) Vezaučiuje (esančiame prie kelio), važiuojant į Slanimą“; kap rādo kā giroj kopdamōs, parūnko „kai rado ką besislepiant girioje, paėmė“. Kartais taip pavartotą pusdalyvio formą geriau aiškinti prieveiksmiu, o ne padalyviu, pvz.: vogdami nejėšk, o padslīnk „vogčiomis nevalgyk, o pa(si)trauk (lėkštę arčiau)“. Būtojo laiko padalyvių vietoje vartojamas veikiamosios rūšies dalyvis, pvz.: reika nejėda; gildāwītis „reikia nevalgius gultis“; negadanai vienam jau likæ „negerai vienam jau likus“; tep langvēst, kap apsāeva „taip (basam) lengviau, kaip apsiauvus“ ir kt. Kitokių padalyvio formų ar jų pakaitalų neužfiksuota. § 52. Zietelos tarmės veiksmažodis turi nemažą savitumų, kuriuos reikia aiškinti ilgą tarmės izoliaciją. Dėl to pirmiausia tarmėje yra išlikusių kait ybos ar-chaiškumų: tai atematinės ir joms dalyvaujant susidariusios kontaminacinės veiksmažodžių formos, būtojo laiko 3 asm. forma bit(i), tariamosios nuosakos formos su postpozicija -p(ė), -b(ė), sangrąžiniai galūninio kirčiavimo veiksmažodžiai ir kt. Daugelis šių ypatybių yra bendros pietrytinių lietuvių kalbos pakraščių tarmėms, tik forma bit(i) veda į buv. Rytų Prūsijos lietuvių kalbos tarmes. Antra vertus, veiksmažodis turi nemaža ir naujumų: tai atematiškai pavartojamos atskiros tem atinių veiksmažodžių bendratys, sustabarėjusi viena veik iamųjų dalyvių būtojo laiko forma ir jos vartojimas kartu su pusdalyvio formomis vietoje padalyvio, taip pat įvairios gretiminės kamienų formos ir kirčiavimo anomalijos. Slavų kalbų įtaka aiškintina daugelis lk. nebūdingų sangrąžinių formų (auginasi, būstasi, gēmasi ir kt.). Kur kas daugiau slaviškų analogijų galima būtų sekti darboje, kuri čia mažai liečiama. Kitų lietuvių kalbos tarmių ir lk. elementų veiksmažodžio kait yboje pastebėta maža. А. ВИДУГИРИС СЛОВОИЗМЕНЕНИЕ ГЛАГОЛА В ЗЕТЯЛЬСКОМ ГОВОРЕ Резюме Из-за долгой изоляции местного литовского говора (он находится в окружении белорусского языка) глагол в Зетяльском говоре отличается большим своеобразием. Во-первых, в нем сохранились некоторые архаические особенности, напр., атематические или на основе их образовавшиеся контаминированные формы глагола (aiti | aima, ēsti | ēma, miegti | mieg- 218 ma), форма 3-го лица ед. и мн. ч. прошедшего времени bit(i), формы сослагательного наклонения с постпозицией -p(ė), иногда -b(ė) (1-ое лицо ед. ч. aičār / aičārē / aičārē, giedōčār, turēčabēs, 3-е лицо ед. и мн. ч. atšūstu p ganitu pē), возвратные глаголы с ударением на окончании (3-е лицо ед. и мн. ч. настоящего времени jimasi, sėdasi, прошедшего времени jēmėsi, stojosi, будущего времени gulsis, jimsis, rasis) и др. Большинство из этих особенностей характерны для юго-восточных окраинных говоров литовского языка, только форма bit(i) Зетяльский говор приближает к западным литовским говорам, некогда существовавшим на территории бывшей Восточной Пруссии. Во-вторых, для говора характерны многие инновации, напр.: некоторые инфинитивы употребляются в значении изменяемых атематических форм (nesėsti — nesėda, samalt — sumala, viršti — virsta), некоторым глаголам с основой на а настоящего времени свойственны формы, образованные на основе корня прошедшего времени (krīmta — kremta : krīmto, līnda — lenda : līndo, līpa — limpa : līpo, sniga — snīga : snigo), очень резко сократилось число форм действительных причастий: из них сохранилась только одна неизменяемая, обобщённая форма среднего рода мн. ч. прошедшего времени (dirbę, išaugę, sasiskukę, žaidę); эта форма в наши дни заменяет также и формы деепричастия прошедшего времени (reika, nejėdę guldāvi tis) (деепричастия прошедшего времени в говоре нет), а форма деепричастия настоящего времени заменяются формами полупричастия (dirbdami diēnā mažāšnė kab nedirbdami), которые также являются неодинаковыми (dirbdamā/dirbdamī/dirbdamos). Акцентуация форм глагола часто бывает очень различной: atati|ātai, negirdžū|negirdžū, pašunta|pašūnta и др. В образовании некоторых возвратных глаголов можно видеть прямое влияние окружающего белорусского языка (būstasi, gināusi, kāndasi), но в словоизменении глагола прямое влияние славянских языков незначительно.