Zietelos tarmės veiksmažodžio kaityba
Full text
BALTŲ KALBŲ VEIKSMAŽODŽIO TYRINĖJIMAI
LP EST Ur VFO FSS TSFR. "MO KS LU A KAD E M TJA
A. VIDUGIRIS
ZIETELOS TARMĖS VEIKSMAŽODŽIO KAITYBA
Apie Zietelos tarmės veiksmažodį kalbininkai žino daugiausia iš P. Arumos, E. Frenkelio,
Chr. Stango ir Z. Zinkevičiaus darbų?, kuriuose liečiamos daugiausia retesnės ir būdingesnės ypa-
tybės.
Šiame straipsnyje stengiamasi pateikti, kiek galima, pilnesnį Zietelos tarmės veiksmažodžio
kaitybos vaizdą. Pats straipsnis yra didesnio darbo, parašyto 1957—1961 m. apie Zietelos tarmę,
dalis ir čia spausdinamas tik nežymiai paredaguotas ir papildytas vienu kitu nauju pavyzdžiu“.
1. Bendrosios pastabos
$ 1. Veiksmažodžių yra keturios nuosakos: tiesioginė, tariamoji, liepiamoji
ir geidžiamoji.
Tiesioginė nuosaka turi tris laikus: esamąjį, būtąjį (kartinį) ir būsimąjį. Atskiros
būtojo dažninio laiko formos tarmė neturi. Jį buvus rodo suprieveiksmėjusios formos
būlau, bilo, pvz.: būlau, gitmame visalokas gitsmės „būdavo, giedame (dainuoja-
me) visokias giesmes (dainas)“; bilo, an Pétro kūsa kunodas „būdavo, apie Petrą
(birželio 29 d.) kasa bulves“. Kartotinis ir pasikartojantis veiksmo pobūdis nusako-
mas daugiausia darybinėmis priemonėmis, ypač priesagomis -inėti, -dinėti ir kt.
Veiksmažodžių skaičiai yra du: vienaskaita ir daugiskaita. Dviskaita dabar ne-
bevartojama. Užrašytas tik vienas sakinys su tariamosios nuosakos dgs. 1 asm. galū-
ne -va, netaisyklingai pavartota 2-ju asmeniu: pastordkitės, kad jūs būtuva abudū
„pasirūpinkite (pasistenkite), kad jūs būtute abudu“ (P. Dicevičiūtė-Chaleckienė
iš Pagirių k.).
Visų nuosakų ir laikų dgs. 1 asm. formos dažniausiai baigiasi -m, o 2 asm. -t
Tačiau retkarčiais pasakoma ir -me arba -mė, -tė, rč. -te. Galūnės balsis -ė įsivestas
greičiausiai pagal sangrąžinius veiksmažodžius, plg. tūrimės, tūritės.
Vienaskaitos ir daugiskaitos trečiojo asmens formos visada vienodos.
$ 2. Bendraties formos tarmėje yra dažniausiai sutrumpėjusios, pvz.: dust,
béginét, dict, gdėrt, gi‘dot, kirpt, krimst, vargū?t „vargti“. Galūnės priebalsis t yra
kietas“, tačiau, rodos, truputį minkštesnis, negu pietinių vakarų aukštaičių. Gal
! Žr. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit gramatischen
Anmerkungen, Dorpat, 1931 (toliau — LMT); E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung
des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, — Balticoslavica, t. II, Wilno, p. 14—107;
Chr. S. Stang, Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiete von Wilna, — Norsk Tidskrift
for Sprogvidenskap, t. 18, Oslo, 1958, p. 171—201 (toliau— NTS); Z. Zinkevičius, Lietu-
vių dialektologija, Vilnius, 1966.
* Iš tarmės morfologijos yra skelbta apie veiksmažodžių darybą su priesagomis -inėti, -dinéti,
MAD, A, t. 2(11), p. 219—231; apie įvardį, LKK, t. 3, p. 113—131, daiktavardį, LKK, t. 11,
p. 147—182. Keletą pastabų apie tarmės fonetiką žr. LKK, t. 2, p. 195 tt.
* Plg. K. Būga, Zytelos šnekta (užrašai), rankraštis Vilniaus valstybinio V. Kapsuko uni-
versiteto bibliotekos Rankraštyne (toliau — Zš), p. 19 (rašo sjūt).
199
būt, toks įspūdis susidaro dėl to, kad šis f' Zietelos tarmėje yra visai neaspiruotas
arba bent mažiau aspiruotas, negu, pvz., apie Kybartus. Be to, Zietelos tarmėje bend-
raties galūnės priebalsis f, atsidūręs prieš skardžiuosius priebalsius arba balsinguosius
I, my, n, r ir pusbalsį j, neretai suskardéja, pvz.: ldugd~ laukti, nudu’dinéd~ nu-
duodinéti, padarid~ padaryti, pėrnakvod ~ pérnakvoti, ragėd = regėti, tur'éd~ turėti,
važu?d ~ važiuoti.
Bendratys su -ti rečiau vartojamos: aiti, dūmi'ti „rūkyti“, girdėti, glūdi'ti ,,lygin-
ti, glostyti“, jėsti „ėsti, valgyti“, varinėti. Tik labai retai pasitaiko formų su -tie, pvz.:
butie, pjdutie. Anksčiau jas vartojus dažniau rodo K. Būgos užrašyti pavyzdžiai:
yškuotie, jimtie, šienavūotie*.
. SangraZiniy veiksmažodžių bendratis dažniausiai baigiasi -tis, pvz.: bdrtis,
guldavi'tis „gultis“, kultis „muštis, stengtis“, riūktis „ruoštis“, varitis, rečiau —
-ties, pvz.: turéties „laikytis“. Dažnai sangrąžos dalelytę gale turi ir priešdėlėti veiks-
mažodžiai, pvz.: négalu pavefsties „negaliu pasiversti“, jėmė žmonės perbuda-
votinėties an futorū „ėmė žmonės keltis į vienkiemius“, dar plg. $ 41.
§ 3. Tarmė visai neturi siekinio, būdinio, veikiamosios rūšies esamojo, būsimo-
jo ir reikiamybės dalyvių formų. Išnykusios taip pat padalyvio formos, plg. $ SI.
2. Asmenavimas
Tiesioginė nuosaka
Esamasis laikas
Priebalsinis kamienas. $4. Tarmėje vra išlikusių keletas veiksmažodžių,
turinčių daugiausia 3 asm. atematinių, arba priebalsinio kamieno, formų. Kitos
asmenų formos turi arba kontaminuotas, arba vien atematinių veiksmažodžių galū-
nes. Daugiausia kontaminacinių formų turi veiksmažodžių ait, dėt, gi“dot, jėst,
mi“got paradigmos:
Vienaskaita
1. aimū, dėmū, jėmū“, gifmū, mi‘gmil
2. aimi, démi, jémi, gi*mi, mi‘gmi
3. ait(i), dest, rč. dėst(i), jėst(i), gi“st(i), mitgt(i)
aima, dėma, | jėma, gi*ma, mi‘gma
Daugiskaita
1. aimam(e), démam, jémam, gimam, mi‘gmam,
2. aimat(e), démat, Jjémat, gi*mat, mi‘gmat
Pastabos. § 5. Minėti atematiniai veiksmažodžiai pasižymi formų jvairumu.
Dažniausiai yra vartojamos kontaminacinės formos su -m-, apibendrintos pagal vns.
1 asmenį, pvz., aimū, jému, démi, gi*mam, mi‘gmat(e). Tik 3 asm. dažniau vartoja-
mos atematinės formos: anas ait ir ait an darbo „jis eina ir eina įdarbą“ ; bėginėdami
i&sti danas „bėgiodamas valgo jis“, tvarte dėst višta; padčėst vežima'; ot, gi“sti
gražai „ot gražiai gieda“; jaūš mi“ kt and. O to asmens kontaminacinės formos kiek
4 K. Būga, Zš, p. 11—12.
5 Formos su dviem kirčiais rodo, kad jos gali būti kirčiuojamos dvejopai, pvz., jėmu, jémi,
jėmū, jėmi ir t.t.
200
rečiau vartojamos: jau visi aim anamop; sazdéma an kaisnūko do ir gūno ,,susiséda
į vieną vietą ir gano“; ir tebjėma visi „ir taip valgo visi“; moterės ir prig darbi gi*ma
„moterys ir dirbdamos dainuoja (gieda)“. Greičiausiai pagal šias formas pasitaiko
sudarytų ir kitų tematinių 1—3 asm. veiksmažodžių, pvz.: grūmu kap mčdžas;
skimū kvietkas.
Kartais pasitaiko formų, padarytų iš 3 asm. atematinių formų su tematine ga-
lune -a, pvz.: gi“sta „gieda“, jéstasi „valgoma, valgosi“, li¢ksta , licka“, peršta „perš-
ti“, skaūsta „skauda“. Dalis šių formų gali būti padaryta pagal priesagos -sta (diks-
ta, džūsta) vedinius.
Kai kurie tarmės atstovai kartais vartoja 3 asm. formas, padarytas pagal būtojo
laiko kamieną, pvz.: dėja „deda“, gitdėja „gieda“, mi‘gdja „miega“. O mokantys
skaityti arba bendravę su kitų lietuvių kalbos tarmių atstovais veiksmažodžio eiti
vartoja ir lk. galūnes: ain, aini, aina.
§ 6. Labai įvairios yra veiksmažodžio būti formos. Apibendrintai vartojama for-
ma i‘ra dažniausiai nusako asmenį kalbamuoju momentu: aš i'ra ndi mažėsnis
„aš esu mažiausias“, fu i'ra did@snis kap aš; més jail visi a i'ra. Esamojo laiko ate-
matinio veiksmažodžio šaknies es- užrašyta tik forma sti (girdėta nenatūraliai ta-
riant su dviem kirčiais): apskalduna ru'būs, ir vėl grūžu's Asti.
Reikšme „gyventi“ dažniausiai vartojamos šaknies bū- formos: aš būstu ge-
rai; kap tu būsti; kas vargi’ja, o kas gerai busta „kas vargsta, o kas gerai gyve-
na“; més itep ir būstam; o jūs kap būstat? Pagal šias formas pasitaiko sudaryta
ir bendratis busti, kartais ir tariamosios nuosakos formos, pvz., dai mūmi nė Ča
būsti, nė vaZi°ti ,,dabar mums nei čia būti, nei važiuoti“, lagadnai būstumėm ,,ge-
rai gyventumėm“. Tą šaknį turi ir daiktavardis būsti'"mas „gyvenimas, buvimas“.
Abi Pagirių kaimo atstovės dažniau vartojo pagal kontaminacines, su formantu
-m- sudarytas formas, pvz., aš būmu daiktė „aš gyvenu mieste“, seneik būmu an
svieto; nemėžna ait žu'rėt, kuf ana būma; mės ča būmam kap ir pirmaik.
Kaip ir forma bustu, taip ir būmu, kartais pasitaiko su kirčiu gale bu'stū, bu'mū.
Greta formų busta, būma retkarčiais pasakoma dar ir būna, biiva. 3 asm. prasme
kartais pavartojama net ir bendratis biiti: Sen atait Gnas ir būti „čia ateina jisir būna“.
Trumpam ir dažnam buvimui reikšti tarmėje paprastai vartojama forma buvoti,
pvz.: ana Ziteloj dažnai buvėja; ir aš kap kadaik buvėju ten.
§ 7. Iš veiksmažodžio duoti padaryta atematinė 3 asm. forma dwsti reta: ani's
jam viso dū"sti „jie jam visko duoda“. Greičiausiai pagal šią formą yra padarytas ir
antrinis veiksmažodis pazdu?zdinėjasi „pasiduoda“, dažniau du?dinėja. Dabar dau-
giausia yra vartojamos formos duu, du?ji, duoja, dicjam, dujat, kaip šlūoju, shioji,
Shioja®.
§ 8. Tarméje yra ir daugiau veiksmažodžių, turinčių tik vieną, dažniausiai 3 asm.
atemating forma, pvz.:
-likt(i) : ir ūnas ait, ne atsilikt nami“ vi¢nas ,,ir jis eina, nelieka namie vienas“;
paskui bėči' labai varinéjasi, neatsilikti ,,paskui tėvą (vaikas) labai sekioja, neatsi-
lieka“;
nitžti ; koja' ni*Sti nėkap „kažkaip koją niežti“;
persti : manimp gérkla® peišti;
= 4 Chr. Stangas mano jas atsiradusias dėl baltarusių nao, naer, nae itakos, zr. Chr. S. Stang,
NTS, t. 18, p. 194.
201
skaūst(i) : vidui skaūst; pirštūs labai skaūsti.
Su es. 1. 3 asm. galūne -ti pasitaiko ir tokių formų, kurios tarmėje paprastai yra
tik tematinės.
Dažnai viename sakinyje gali būti dvi atematinės formos: viena sena, antra
greičiausiai naujesnė, paprastai sutampanti su bendratimi, pvz.:
sėsti : bėginėdami jėsti ūnas, nesėsti „bėgiodamas valgo jis, nesėda“;
sumalti : agūi"nu" samalt do jést „aguonų sumala ir valgo“;
virsti : gitsti družina, až pirka vitsti „dainuoja pajauniai, net pirkia virsta,
griūva“;
uZmdésti : an pelii ižm esti do per kūkla ir aiti ,,an pečių užmeta, taip pat per
kaklą ir eina“.
Kartais tokių veiksmažodžių atematinė forma frazėje esti ir vieniša, pvz.:
dusti : kap nūima nūg snauničos, tai jail austi , kai nuima nuo mestuvy, tada
jau audžia“;
mišt : karvė mišt kraujū;
pinti, razskėlt :rask lt ana jas ir pinti „perskelia ji jas (šakneles) ir pina“;
ratist : d-ikeir aust, kab iškabina, tai kap plu'gū „Šernai rausia, kai užkabina,
tai kaip plūgu“;
vémti : ir jam niėko, nevémti, niėko.
Visos šios formos rodo atematiniy veiksmažodžių gajuma tarméje.
a kamienas. § 9. Viena iš būdingesnių tarmės a kamieno veiksmažodžių da-
rybos ypatybių yra ta, kad kai kurie skirtingos šaknies esamojo laiko veiksmažodžiai
yra priderinti prie kitų pagrindinių formų (būtojo laiko ir bendraties). Tai:
a) veiksmažodžiai, kurie es. l. šaknyje prieš sonantus turi balsį e, pvz.: kifpa :
kirpo, kirpt, krimta : krimto, krimst, lifida : liūdo, list, pifka : pirko, pirkt, riūka||
rotūka : riūko | rotūko, rinkt, sliūka : sliūko, sliūkt, vija ,,veja* : vijo, viti, vira : virė,
virt*;
b) veiksmažodžiai, kurie lk. turi intarpą, pvz.: brida „„brenda“ : brido, brist,
lipa „Jęimpa“ : lipo, lipt, plūka „plunka“ : plūko, plūkt, sniga : snigo, snigt, svila :
svilo, svilt, šila : šilo, šilt;
c) taip pat dar veiksmažodžiai: gija : gijo, git, gima : gimė, gimt, lija : lijo, lit,
lika : liko, likt, mira : mirė, mirt.
Bet ši esamojo laiko darybos ypatybė tarmėje tikriausiai nėra senas dalykas, nes
greta dar neretai sakoma ir: gija, gimsta, kerpa, kefta, kremta, laiida ( < lenda), lija,
ména „prisi-, atsimena“, li*ka || lika, miršta, perka, prikemša, raiika || rerika, svila,
šila.
Su intarpu a kamieno es. 1. veiksmažodžių tarmėje yra labai maža: patirika :
patiko, raida : rado, sapranta : saprato, Sufita : Suto.
Daugumas kitų a kamieno veiksmažodžių yra tokie pat kaip Ik.: duga, aiina,
bėga, dirba, gila, ima || jima, kanda, k@pa, lūpa, mėta, mina, moka, pina, risa, rita,
skina, skuta, Suva, suka, Sala, šoka, vada, v@Za, žinda || Zvinda.
(n)a kamieno (arba priesagos -na) veiksmažodžių tarméje yra nedaug. Tai dau-
giausia formos, kurios būtajame laike prieš galūnę turi -ov-, o kitose formose -au-,
7 Kad tokiy es. I. formų atsiradimui turėjo didesnės įtakos ne bendratis, o būtojo laiko formos,
rodo veiksmažodžiai, kurių bendratis skiriasi nuo es. ir būt. 1. formų, pvz.: list, likt, virt.
202
pvz.: džduna : džovė, pjduna : pjovė, rduna :rové, sagduna :sagdvė, sakrduna :
sakrovė, krauna, rč. krauja;
(st)a, (5t)a kamieno (arba priesagos -sta, -$ta) veiksmažodžių tarmėje yra nemaža,
pvz.: apgirsta „įkaušta“, dušta, diksta~ dygsta, džūsta, gaišta „dingsta, prapuo-
la“, gėsta, grišta, isigūsta, išplūksta „išplaukia“, ištrūksta, išvista, klurn(p)sta,
mėgsta || mėsta „myli“, mirksta, miršta, nuvista, pažista, plišta, prijūnksta, prirūks-
ta~ pririigsta, rūksta |,,smilksta“, Įsasilksta „prailgsta, nusibosta“, tinsta, virsta.
Su priesaga -sta, -šta pasitaiko ir daugiau tokių veiksmažodžių, kurie Ik. ne-
turi tos priesagos, pvz.: dulksta „,dulka“, guršta „Jūžta“, išpulsta „išpuola, iškrin-
ta“, pusta „pūva“, hibridas nutiksta „nutyla“.
Daugelis veiksmažodžių su -sta (-šta) turi dar įvairių kitų gretiminių lyčių,
pvz.: džūsta || džūna, gimsta || gimė, gista | gija, gija, grista, rč. grūna, ištrūksta||
ištrūka, mé(k)sta, rč. mėga, lipsta || lipa „limpa“, pavoksta, dž. véga „vagia“, pririgs-
ta || priru'ga, sastiksta || sastika, sasitifika, uskefrsta || ūskerd(ž)a „,paskerdžia“, tėms-
ta || tėma, tinsta || tina.
Atskiri Ik. -sta priesagos veiksmažodžiai tarmėje yra su kita priesaga, pvz.:
sasialkūnina „išalksta“, senėja „sensta“, slizgoja(si) „slysta“, vargija „vargsta“.
§ 10. a kamieno veiksmažodžiai asmenuojami taip:
Vienaskaita
1. bėgu, nešū, viru, mé(k)stu, pjaunu, mokinu
2 bégi, nesi, viri, mé(k)sti, pjduni, mokini
3, béga, nėša, vira, mė(k)sta, pjauna, mokina
Daugiskaita
1. bėgam, nėšam, viram, mė(k)stam, pjaunam, mokinam
2. bėgat, nėšati, virat, mé(k)stat, pjaunat, mokinat
Su nukritusiu galūnės balsiu a pasitaiko tik 3 asm. veiksmažodžiai ir, nėr.
ia kamienas. § 11. Daugumas ia kamieno veiksmažodžių yra tokie pat, kaip
Ik., pvz.: dudža, braūka, daūža, graudža, gréba || gréba, jėja, kdéika, keriča, klau-
ša, klėja, laidža, Iška ~ Iėkia, laiika ~ leiikia, lėja, mėlža, praūša, rduga, raūša,
reika, sėja, stoja, šuiiča, stūma, šaūka, trduka, vėma, verča, voga, ždidža „griežia,
groja“.
Keletas ia-kamienių veiksmažodžių yra perėję į a kamieną, pvz.: deriga ,,den-
gia“, gniba, kvėpa „kvepia“, tėsa „tęsia“.
Atskiri ia kamieno veiksmažodžiai į «a kamieną yra perėję dėl fonetinių prie-
žasčių, t. y. dėl kamiengalio priebalsio r sukietėjimo, pvz.: dra ~ dria, gira ~ gi-
ria, gėra ~ gėria, kara ~ kūria, skira ~ skiria, tvėra || tvėra, vėtra || vėra.
Kartais ia kamieną turi veiksmažodžiai, kurie lk. yra kitokio kamieno, pvz.:
girdža, dž. girdina „girdo“, grūdža, dž. grūda, krimča, dž. krimta, kremta.
Kai kurios šio kamieno formos kartais vietoje afrikatų č, dž turi t, d, pvz.:
duda, grauda, laida, skerda, spauda, šuūita.
203
§ 12. ia kamieno veiksmažodžiai asmenuojami šitaip:
Vienaskaita
1. klėju, dudu || dudžu, praušū, šunčū || Suni
; klėji, audi, prausi, Sunti
3. kldja, dud(%)a, praiisa, suiifa || Suita
Daugiskaita
1. klėjam, dud(ž)am, praii§am, Suritam || Sufiéam
2 klėjat, dudžat, praiiSat, Sunifat
Galūnės balsio neturi kartais pirminis veiksmažodis reik || reika ir kartais
antriniai, pvz.: kas po bala’ braidžoj, pasunta špūros kas po balą braidžioja, iššun-
ta tarpupirščiai“; kap kas iždūmoj, tep ir sūko; nėkas iž giros važuoj.
i kamienas. § 13. Esamojo laiko i kamieno veiksmažodžių tarmėje yra ne-
daug, pvz.: gali, gūli, nori, p@ni, rūgi ~ regi, ravi, rūpi, sėdi, stovi, tili, tingi, turi,
usigavi, židi, žūri.
Vos pora pavyzdžių pasitaikė išgirsti su priesaga -s-i: kūtkudaksi „kudaksi,
kudakuoja (višta)“, lopsi „mirksi (akimis)“.
i kamieno yra taip pat žodis nakvi (rč. nakvoja) ir priesagos -elėti vediniai:
dūsteli ,,papulia, atsikvepia“, ldpteli „„mirkteli“, stakteli, žvil(k)teli.
§ 14. i kamieno veiksmažodžiai kaitomi taip:
Vienaskaita Daugiskaita
1. stovu, turū, nakvū = stovim, tūrim, nakvim
2. stovi, turi, nakvi - stovit, tūrit, nakvit
3 stovi || stou, turi, nakvi
Be žodžio stou, galūnės i retkarčiais neturi dar gd/ „gali“ ir tur „turi“.
o kamienas. $ 15. Es. l. o kamieno veiksmažodžius pagal bendraties priesa-
gą galima skirti į dvi grupes:
a) o kamieno veiksmažodžių, turinčių bendratį su priesaga -oti, tarmėje yra
nedaug, pvz.: bijo, ji‘sko || ju°sko (greta jitškoja || jū"škoja), karo, Zino || žėno;
b) daugiau yra es. l. o-kamienių veiksmažodžių, kurie turi bendratį su priesa-
ga -yti, pvz.: ardo, būdo, dailo „,„dalo“, daro, gūno, klaiiso, krūto, laižo, maišo, sū-
ko, samdo, vaiko, vūro.
Daugelis esamojo laiko formų, kurių bendratis turi priesagą -yti, dažniausiai
yra padaromos su priesaga -ina, taigi jos yra kito (a) kamieno, pvz.: gdudina, gidi-
na, késina, ldistina, métina, skdldina, rodina, šdldina, šildina, taisina greta ldisto,
mėto, skdldo, taiso.
Bet, skirtingai nuo lk., kartais greta rakina sakoma ir ižrako ,,uZrakina®.
$ 16. Štai o kamieno veiksmažodžių asmenavimo paradigmos:
Vienaskaita Daugiskaita
I bijaii, krataii, métau ||métinu — bijom, krdtom, métom
2. bijai, kratai, métai ||métini — bijot, kratot, métot
3. bijo, krato, méto || métina
§ 17. NeprieSdéléti esamojo laiko veiksmažodžiai tarméje yra kiréiuojami
bemaž taip pat, kaip lk. (išskyrus nedésningai pasitaikančius kirčio vietos svyra-
vimus).
204
Daug labiau skiriasi priešdėlėtų esamojo laiko veiksmažodžių kirčiavimas.
Priešingai lk., kirtį į priešdėlį nukelia:
a) tvirtagalės šaknies dviskiemeniai veiksmažodžiai, pvz.: dtait, ataima, at-
prauša, atšunča, ifitait „įeina“, išait „išeina“, nėgirdžu, nėdenga, nékopa „neslepia“,
nėmi“gmu, nėkenča, nėranda, nėskaust „neskauda“, nėverka, nézuri „nežiūri“,
nūšunča, nūveima || nūveit, paskerdu, „paskerdžiu“, pasunta „iššunta“, prahait ,,praei-
na“, pridenga),,pridengia“, primirksta, primulka „priryja“, priverpam, rč. sapranta, sū-
pranta, sagriebu || sagriebū, sasala „sušąla“, uskerda ,,paskerdzia“ greta rč. atait,
atprailSa, nekenla, priveipa ir kt.;
b) trumpos šaknies veiksmažodžiai, pvz.: négali, néturi, némira „nemiršta“
numira, prituri „prilaiko, išlaiko“, sdvira „suverda“ (plg. vira „verda“) ir kt.:
c) kartais ir tvirtapradės šaknies veiksmažodžiai, pvz.: dtgru'sta „nugriūva“,
atjunko, indirbam „įišdirbame“, ižgitst „užgieda“, nėbu'sta, nėdirba, nėkeika, nė-
miršta, nėpu'sta, nėžinda, nūmiršta, pabu'sti „„pabūna“, padirbu, pagirdža „pagir-
do“, pajéma „paėda, pavalgo“, pastovi, priru'ga || priru'gsta, razgru'sta, sasti‘ksta,
dž. atgrūsta, ižgi*st, nekdika.
Skirtingai nuo Ik., kirčio į priešdėlį kartais nenukelia šie veiksmažodžiai: ne-
kalba, nekūsa, nevėga, sakalbū, nuperka, pripila, dž. nėkalba, nūperka, pripila. Ta-
čiau tai jau yra ne dėsningumai, o svyravimai.
Veiksmažodžiai su per- visada kirčiuoja priešdėlį: pdraiti, pdrnesa, pdrverča,
ptrverst.
Būtasis laikas
o kamienas. § 18. Daugumas būtojo laiko 0 kamieno veiksmažodžių yra
tokie pat, kaip Ik., pvz.: dugo, adbrūko „nurungė, nustūmė“, atjūnko „nūjunko,
nuprato“, at“dko „atslūgo“, dėjo, dirbo, grūdo || grūdo, grūvo ~ griūvo, išdžūvo*,
ištrūko, jojo, klėjo, išvido, krimto, „griaužė“, liko, liūdo, pagaiso „pradingo, pra-
puolė“, pagrido „sutrynė, sugrūdo“, praslapo „peršlapo“, sadigo, sėjo, stėjo, vijo.
Kurie-ne-kurie būt I. veiksmažodžiai turi gretimines, t. y. o ir ė kamieno ly-
tis, pvz.: atldidé || atldido, neldidė || neldido (plg. 1 asm. paldidau, pdrlaidau), gri-
do, grūdo, rč. grudé; papuvé, dž. papūvo, pasale, pdriale || pasdlo, saddle || sušalo,
sagové, rč. sagavo.
Visada 0 kamieno yra Sie trumpos šaknies veiksmažodžiai: dasikiso ,,prilindo®,
palūpo „išdraskė, nu-, išplėšė“, parito ,,pargriové, pervertė“, rišo, skūto, Sūvo, sū-
po, sūko.
Atskiri pirminiai veiksmažodžiai būt. 1. pavartojami su priesagomis, „pvz.:
iZmigoj „užmigo“, nepažnoj(o) „nepažino“ ir kt.
§ 19. Būt. 1. o-kamieniai veiksmažodžiai asmenuojami taip:
Vienaskaita
1 radail, klojau, guléjau, Sinavaii
2, radai, klėjei, guléjai, Sinavai
3 rddo, klėjo, guléj || -éjo, Si®ndu || -dvo
8 Formos išdžiūvo, grūdo || gridé su trumpu u tikriausiai atsirado vėliau pagal formas: būvo,
rivo, pūvo.
205
Daugiskaita
I. radom, klėjom, guléjom, Sicndvom
2. radot(e), klėjot, gulėjot, ši“navot
§ 20. Sveiką 3 asm. galūnę o po priebalsių j ir v daugiausia išlaiko dviskie-
meniai o-kamieniai veiksmažodžiai: dėjo, jojo, klojo, lojo, sėjo, stojo, vijo, gavo,
pūvo, būvo, djo, aijo, ėjo, greta dj, rč. aij. Tačiau tie veiksmažodžiai su priešdė-
liais dažniausiai yra jau be galūninio -o: indėj, inkloj, paséj, pazdėj „pažiūrėjo“,
intūj, parūj, nuvėj, sagdu, rč. apėjo, ats@jo, indėjo, sagavo || sagovė.
Daugiaskiemenės 0 kamieno 3 asm. formos beveik visada po j ir v neturi ga-
lūninio -o: mokėj, noréj, skaudėj, žu'rėj; braidžoj, širdoj, bijoj, tréptelej; sameldu,
nuvažau. Su sveika galūne tos formos pasitaiko tik retkarčiais: mdn viso davinėjo;
littūvei ataidinėjo; jūu"škojo, kap būs padėt; ūnas visa žinėjo; kdrvé apsitelūvo; daf-
žas isižalūvo. Formų su -ėlėti pilnomis galūnėmis visai negirdėta.
$ 21. Iš kitų būtojo laiko veiksmažodžių 3 asm. formų išsiskiria forma bit,
biti „buvo, gyveno“, pvz.: danas bit macintulis „jis buvo mažytis“; bit manim(p)
ku'dėlo; ir b6fo ne bit nami“; jėmė jū kap Zona’ ir biti tendka „ėmė, vedė ją kaip
žmoną ir gyveno tenai“; ana sa boéu nebiti, tai ana ir nemoka „ji su tėvu negyveno,
todėl ir nemoka (lietuviskai)“; bėčis iž bit septinazdėšim septinis metūs; ana prabit
Adesė penkazd@sim métu.
Kitų asmenų reikšme bit(i) retai pasitaiko, plg. aš bit aisa chvara „aš buvau
labai ligota“, dž. ddr aš mūžas buvaū; aš sveika buvaū;
Forma buvdjo reiškia neilgai trunkamą pasikartojanti veiksmą, buvimą,
pvz.: neilga aš iš tavė roda buvėjau „meilgai aš dėl tavęs linksma buvau (neilgai aš
tavimi džiaugiausi)“; karūp jūs vakar buvėjot „pas ką jūs vakar buvote, lankėtės“.
Šiandien tik Zietelos tarmėje berandama forma bir(i) seniau buvo vartoja-
ma kitose lietuvių tarmėse ir senuosiuose raštuose*?, plg. dar latvių bija „buvo“.
$ 22. Kartais (greičiausiai slavų k. pavyzdžiu) vietoje veiksmažodžių reikė-
j(0), reikė (būt. 1.) yra vartojama esamojo laiko forma reika su pagalbiniu veiksma-
žodžiu būvo arba bit(i), pvz.: reikabit padarit „reikėjo padaryti“; visa reika at-
nėšt bit savim ,,viska reikėjo pačiam atsinešti“ ; reika būvo dit. Matyt, čia veiks-
mažodis reika suvokiamas kaip prieveiksmis, plg. brus. Tp36a, rus. Halo, HY>KHO.
ė kamienas. $ 23. Būtojo laiko ė kamieno veiksmažodžių tarmėje yra gero-
kai mažiau, negu Ik. Į (in)o kamieną yra perėję daugelis ė-kamienių veiksmažodžių,
kurie turi bendratį su priesaga -yti, pvz.: gdudino „gaudė“, mokino „mokė“, pra-
mėtino „pramėtė“, primerkinaii ,,primerkiau®, satrdukinau „Ssutraukiau“, šaldi-
no, šildino ir kt.
Kiti ė-kamieniai būt. |. veiksmažodžiai yra tokie pat, kaip lk. Tai veiksmažo-
džiai, kurių:
a) būt. I. turi tą patį šaknies vokalizmą, kaip ir es. l., pvz.: drė : ara, dudé :
dudža, dūrė : dūro, daūžė || daūže : daiifa ir pan., defigé, kūsė, keiité, kraté, laukė,
liėpė, mėtė „metė, paliko“, intardė „įdrėskė“, nėšė, patrdukė „sprogo“, skaldė ||
skaldino, šuritė, taisė, vėdė, verté, ždidė;
* A. Schleicher, Handbuch der litauischen Sprache, t. I, Prag, 1856, p. 252; F. Kurschat,
Grammatik der litauischen Sprache, Halle, 1876, p. 278; A. Bezzenberger, Beitrige zur Geschich-
te der litauischen Sprache auf Grund Litauischer Texte des XVI und des XVII Jahrhunderts, Got-
tingen, 1877, p. 206.
206
b) būt. I. turi skirtingą šaknies vokalizma, negu es. 1., pvz.: apšavė || apšau :
apšaūna, davė || dau : diėja, džovė : diduna, gėrė : gėra, gimė : gimsta ir pan.,
jėmė, krovė, kūle, miné, mirė, pakėrė, pile, pinė, pjovė, rėmė || rėmė, sagovė, skéle,
skirė, šlūvė, šovė, trinė, vogė.
Atskirų žodžių ė kamienas kaitaliojasi su o kamienu, pvz.: gile, rč. gūlo, kū-
sė, rč. kūso, pagūdė, dz. pagadino, reiké, dž. reikėj(o), usirakė, dž. rakino, ždidė, rč.
žaidįž)o, plg. § 18.
§ 24. Būt. |. ė-kamieniai veiksmažodžiai asmenuojami taip:
Vienaskaita
1. ldukau, davail, (j)édau, krataii
2. laukei, dave, (j)ėdei, kratei
3; lauké, davé || dau, (j)éde, kraté
Daugiskaita
1. laukém, dūvėm, (j)ėdėm, krūtėm
2. laukėt, dūvėt, (j)ėdėt, krūtėt > r,
$ 25. 1. Būtojo laiko vns. 1 asm. ė kamienas turi minkštą kamiengalio prie-
balsį. Skirtingai nuo Ik., vietoje kamiengalio afrikatų č, dž visos'to tipo tarmės
ė-kamienės formos turi t, d: ardaii, dudau, iskraiai, išveriau, iždidau, jėdau, ken-
taū, metaū, nūšuniau, pagadaū, paldidau, pasamdaū, pastataū, pdrkrataii; pér-
laidau, saspdudau, vartai. Galimas daiktas, Zietelos tarméje šios formos afrika-
ty ir seniau neturėjo, nes lk. afrikatos čia yra naujesnės!?, Be to, afrikatoms atsi-
rasti čia tikriausiai neleido ir kitų asmenų ė-kamienės formos, plg.: dudei, suntei,
dudė, Suiité, audėm, Sufitét. Retkarčiais“ pasitaikančios formos išverčau, pagrudžau
laikytinos atsitiktinėmis, atsiradusiomis dėl bendravimo sų kitų tarmių. atstovais.
Su nukritusiu -ė (po v) iš 3 asm. ė-kamienių formų užrašyta Aik viénd kita, bū-
tent: apšau basanil’s ,,apsiavé basnirčia“; tai dnas man dau ita’ rasti- „tai jis man
davė šią lazdą“; nėdau jdm niko ani's; pasidau. an saiido „pasidavė į teismą“.
$ 26. Daugumas būtojo laiko veiksmažodžių formų kirčiavimu sutampa su
Ik. Tačiau greta pasitaiko viena kita ir kitaip WE forma, Kitą kirčio vietą
papuvė, apšale, nūšale, pasale. x
Kiti atskiri kirčio nevienodumai yra daugiausia atsitiktinio pobūdžio: pagru-
džau, nekeldinaii, neveftė, prikišau, sagričbau, dž. pagrūdo, nek déldina, prikišo, sa-
griebau.
Būsimasis laikas
§ 27. Tarmės būsimojo laiko lytys, kaip ir lk., yra padaromos iš bendraties.
Būsimojo laiko veiksmažodžiai asmenuojami taip:
Vienaskaita
1. būsu, kabisu, ždisu, nešū, jimsū, lisū
2 busi, kabisi, Zdisi, nesi, jimsi, lisi
3. bus, kabis, žais, nėš, jims, lis
10 Žr. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. I, Warszawa, 1958, p. 299,
207
Daugiskaita
1. būsim, kabisim, Zdisim, nėšim, jimsim, lisim
2. būsit, kabisit, ždisit, nėšit, jimsit, lisit
§ 28. 1 asm. prieš galūnę -u esantis -s- arba -$- yra visada kietas: aisūr,
béksu, davinėsu, kaisu ,kąsiu“, lupsū, pagra'šū „apgręšiu“, parvešū, primoki.su,
vaZiesutl,
Bis. 1. 3 asm. formos, padarytos iš vienaskiemeniy bendračių kamienų su il-
gesniais tvirtapradZiais šaknies balsiais i, u, dažniausiai turi sutrumpéjusius i, u,
pvz.: diks (< *dfgs), iZgis (< *-gls), išvis „pamatys“, lis (lietus); būs (< *bils), pa-
bus ,uzteks®, nugrus, inruks rugs“, padžūs „sudžius“, pis.
Tačiau greta pasitaiko formų ir su nesutrumpéjusiais i, u: aplis (lietus), sadiks,
paZis (telikas); iždžūs, grils, nedavis (plg. vit), pašūs „susiūs“, pūs. Veikiausiai šie
i, u čia yra tariami pagal analogiją su antriniais veiksmažodžiais, kurie būs. I. 3
asm. visada išlaiko ilgus i, u. Tik vietoje tvirtapradés priegaidės tariama tvirtagalé:
gaišis, iškabis „užkabins“, iškinkis, iškratis, iškuris „iškūrens“, nulaižis, padaris,
sakis, varis, rč. varis.
Metatonija yra įvykusi ir kitus šaknies balsius ar dvigarsius turinčiose 3 asm.
formose, pvz.: aūks, dės, dis, gers, kuls, lais, likinės „liks“, ragės, satems ~ su-
tems, stds, vaZil’s, žais. Tik retai kada būs. 1. 3 asm. formos ištariamos tvirtapra-
diškai: Idis, kais ~ ks, pritéms, ždis. Tvirtapradė priegaidė pasitaiko greičiausiai
pagal kitas formas, plg.: ldist, ldisu, ldisti, kdist, inkdiskit, ždist, žaisit.
Trumpos arba tvirtagalés šaknies būs. 1. 3 asm. formos yra tokios pat, kaip
Ik.: ais, ims, lis, liks, kas, més, nėš, rams ~ rems, ras, sūps, Sis, šaūks, vėš.
Veiksmažodžio reikėti, reikti būs. 1. 3 asm. dažniausiai yra slaviškos konstruk-
cijos: zdras reika bus ravét dafža' „tuojau reiks ravėti daržą“, rč. reiks, reikės.
Greičiausiai atsitiktinė yra dgs. 1 asm. forma padarisimei.
§ 29. Zietelos tarmės trumpinės ir tvirtagalės priegaidės šaknies veiksmaZo-
džiai vns. 1 ir 2 asm. yra išlaikę senovinį galūninį kirčiavimą, pvz.: 1 asm. ataisūt,
atnešū, jimsū, ištė'sū „ištrauksiu“, kirsū, lupsū, neužmiksū, numirsū, nuprausū, pa-
gra'šū „apgręšiu“, rinksū, užvešū „nuvešiu“; aisi, atneši, neimsi, neinsli'si, nepa-
suksi, pavirsi, pirksi, rasi, rinksi, riši, sakepsi, samirksi, veši.
Tik retai kada tos formos ištariamos netaisyklingai, su atitrauktu kirčiu: jirūsu,
išlisi, prisimsi, rifiksu, sariūiksi.
Tariamoji nuosaka
§ 30. Tariamoji nuosaka padaroma iš bendraties kamieno ir tariamosios nuo-
sakos asmenų galūnių.
Šios nuosakos veiksmažodžiai asmenuojami taip:
Vienaskaita
1. mékéap, nešča(p), norėča(pė), sakičap
2 mėktai, nėštai, norėtai, sakitai
mėktum(ei), nėštum(ei), norétum(ei), sak itum(ei)
3. méktu(p), nėštu'(p), norėtu'(p), sakitu'(pė)
11 Minkštai šiuos s, š retkarčiais pasako tik daugiau su kitų tarmių atstovais bendravę asmenys.
208
Daugiskaita
1. méktumém, n@stumem, norėtumėm, sakitumėm
2. méktumét, n@stumeét, norėtumėt, sakitumėt
$ 31. Tariamosios nuosakos vns. 1 asm. galūnė dažniausiai esti dvejopos for-
mos: atnešča, būča, bijėča, meséa, miréa, vaziela, verkéa® greta aičap, būčap,
ganičap, gi*dėčap, išviščap, jéséap, klėčap, pirkéap, stovėčap, šdkčap.
Tik kartais (labai retai) vietoje formanto -p pasitaiko -b: aičab, būčab, kaščab,
liukčab, turééab, dar plg. sangrąžines formas turééabés „,turėčiausi,laikyčiausi“, furė-
tusibės „turėtųsi, laikytųsi“. Remiantis pastarosiomis formomis, galima būtų spėti,
kad formantas -p atsirado iš žodžio gale suduslėjusio -b (<-be<-bė, plg. pr. be, sen.
sl. be). Tačiau tokio spėjimo neparemia pasitaikančios formos su nesutrumpėjusiu
formantu -pé, pvz.: aičapė||aičapė, bu'Čapėgi, pa(si)klduséapé, primdinėčapė. Gal
būt, formų su -pė priebalsis p(<-b <-be) pradėtas tarti pagal dažnesnes formas
dirpčap, verkéap, kaip ir suduslėjęs priebalsis k (< £g) yra atsiradęs parodomuosiuo-
se įvardžiuose (tsaikig < *tasaigigi) ir prieveiksmiuose (kadaikig < *kadaigigi).
Vns. 1 asm. kartais pavartojamas ir su dziikams būdinga galūne -fau: nepasi-
skustail ,,nenusiskusCiau®, pasédétau, tilétau.
Vns. 2 asm. galūnė dažniausiai yra tokia pat, kaip ir dzūkų, -ai : aditai, bitai,
daskultai ,,pasiektumei, galétai, JiSkotai || jicskotai, imtai, iZgdrtai, neataitai,
klaustai, papultai, sadéktai, vdiséotai, vi'zėtai.
Gerokai rečiau (dažniau tik pagiriskiu) vartojama galūnė -umei: atvaži??-
tumei, galétumei, girdėtumei, indétumei, iZgiFstumei, nuveitumei, pagdutumei, rasi-
tumei, sajéstumei. Kartais galūnė ištariama -umai: ataitumai, išrašitumai, nuveitu-
mai, prijéstumai. Su sutrumpinta galūne -um formos dar retesnės: kad krūpa' pri-
juiiktum, fai paZistum „kad truputį priprastum, tai pažintum“:; kad ji’s atsi-
varitum. Pastaroji forma kartais pavartojama ir 3 asm. reikšme, pvz.: reika kokės,
kab jo daZu'rétum ,reikia kokios (moters), kad Ji prižiūrėtų“; kad palduktu'p
nedéla’, tai ana atsiliktum „kad būtų palaukusi savaitę, tai ji būtų atsilikusi“.
Šiaip tariamosios nuosakos 3 asm. formos vartojamos tiek be -p, tiek su -p:
butw, dirptu', galétw, ataitu', kūltu", nunėštu', sašaltu*, pirktu", rč. atšūstu'p, atvažu?-
twp, būtu'p, neimtu'p, pamiftu'p, reiktu'p, taisitu'p, ždistu'p. Kartais pasitaiko for-
mų ir su -pė, rč. -pe, pvz.: būtu'pė, nekdistu'pė „nekąstų“, ganitu'pė, reiktu'pė,
rotūktu'pė, sariūktu'pė, rč. nepirktu'pe. Postpozicija -p(ė) čia pridėta jau po
sen. *un> uu,
Retkarčiais pavartojamos ir sutrumpintos 3 asm. formos, pvz.: tsai neimtu'p
už žaniko, kad and nebūt graži „tasai nevestų, jei ji nebūtų graži“; prirūšė, kad
atšūst „parašė, kad atsiųstų“; anas nori, kad ana atvaZi°dinét paz ji; ūnas
manė iZjést „jis mane užėstų“; nori, kad kita' jimt.
Vietoje reiktų kartais pavartojama slaviška konstrukcija: reika būtu" da-
vast „reikėtų privesti“; nereika būtu' budavotis.
Dgs. 1 asm. galūnė yra -umėm: atnėštumėm, geėrtumėm, imtumėm, pirktumėm
rūstumėm, vaZu’tumém. Retkarčiais greta pavartojama ir trumpesnė galūnė -um(e),
-um(ė): atvaži?tume, atsiskirtume, galétum, ūtari'tumė, *distum. Galūnė -umėmė re-
ta: norétumémé, rwūktumėmė.
'* Pagirių sodžiaus atstovės dažniau vartoja formas be -p.
14. 902
209
Dgs. 2 asm. galūnė yra -umėt, rečiau -umėtė. Sutrumpinta galūnė -ut visai reta:
atvazultut.
§ 32. Galaninj kirčiavimą geriausiai išlaikė vns. 1 asm. formos, kur yra veikęs
Sosiūro — Fortunatovo dėsnis: atnešča, insrsmkča(p), iždekčap „aždegčiau“, nei-
éap, mirča, pajimčap, sakepčap. Tik retkarčiais pasitaiko nukrypimų: aičap, nu-
mirčap.
Vns. 2 ir 3 asm. galūninio kirčiavimo tėra tik liekanų: jimtai, nepamestai, numir-
tai, sadektai, užkurtdi, rč. dirptū, išaitū, nerastūp, rasti(si), reiktū, sadektū.
Pasitaiko viena kita forma su įvykusia metatonija: difptu’, prijuiūiktum „,pripras-
tumei“, pripifitu“. Šiaip daugiausia išlieka bendraties priegaidė: kdisru“, kūlru", atsi-
skirtum(e), iZgdrtumét, papūltai, ždistumėt.
Palyginti nevienodai yra kirčiuojamos tariamosios nuosakos formos, padary-
tos iš pirminių bendračių, kurios savo šaknyje seniau turėjo trumpus ag, e. Vns. 2'ir
3 asm. formos dažniausiai išlaiko nepakitusius minėtus balsius, pvz.: kdstai, ras-
tai, sadėktai, saképtai; kastw, rastu", padėktu'(p), pakaktu'p, vėštu'(p). Su pailgin-
tais a, e šios formos daug retesnės: kdstai, n@stai, kastu", rastu'(p), vėštu'. Dgs. 1 ir
2 asm. formos turi daugiausia jau pailgintus a, e: atnėštumėm, atvėštumėt, kūstu-
mém, rūstumėt, rč. atnėštumėt, rastumém. Minėtų formų kirčio įvairavimai rodo, kad
a, e ilginti pradėta nelabai seniai: dgs. 1 ir 2 asm. formose šis procesas yra jau be-
veik pasibaigęs, o vns. 2 ir 3 asm. — jis yra tik prasidėjęs.
Liepiamoji nuosaka
§ 33, Zietelos tarmės liepiamoji nuosaka, kaip ir Ik., yra padaroma iš bendra-
ties su formantu -k.
Tarmė turi šių asmenų liepiamosios nuosakos formas:
Vienaskaita
2. bėk, kėpk, nakvok, kabik, penék
Daugiskaita
1. békim, kapkim, nakvokim kabikim, penékim
2. bėkit, k@pkit, nakvokit, kabikit, penékit
§ 34. Liepiamosios nuosakos 2 asm. sveika galūnė -ki (<-kie) kiek dažniau iš-
lieka būdama uždara: dirpkig (< dirbki+ gi) || dirpkik, jėskig, laiskik, nekabikig ,,ne-
liesk“, nesirddi'kig, nusipraiiskik, pasiklduskig, turékik, ustatikik, Zu'rékig. Enkliti-
nė dalelytė gi prie liepiamosios nuosakos 2 asm. formu prisijungusi yra jau po
-kie sutrumpėjimo į -ki. Tik labai retai kada balsis -i išlieka atviroje galūnėje:
a) su kirčiu: gulki, jimki; b) nekirčiuotas: abdengdinéki, nemėki, pasidairiki, už-
rašiki. Šiaip formos yra visada be -i: aik, duok, nupirk.
Kartais pasitaiko formų su nelietuviškos kilmės dalelyte -ka: užvėška jū ir adiek
„nuvešk gi ją ir atiduok“.
P. Aruma čia yra užrašęs ir liepiamosios nuosakos vns. 2 asm. formų be
formanto -k liekanų, pvz.: girdi „klausyk“, ragi „Žiūrėk“.
18 Žr. P. Arumaa, LMT, p. 73, bet tekste p. 42 rašo girdi (su trumpa -i). Šių formų dabar
neteko girdėti.
210
Dgs. 1 asm. galūnė dažniausiai yra -kim. Išsiskiria veiksmažodžio eiti liepiamo-
sios nuosakos dgs. 1 asm. senoji atematinė forma: aima Zittelon; brol, aima; brolūk
aima (3ima), iZgdrsim; ama pirkėn; ama insigdrsim; plg. K. Būgos užrašytą
frazę: ama sijėti'** greta aikim. Chr. Stangas formą a(i)ma mano esant iš kilmės
sena (atematine) indikatyvo formals.
Dgs. 2 asm. liepiamosios nuosakos formos palyginti yra dažnai vartojamos ir
su galūne -ė, -e: jėskitė, išpilkitė, neriūikitė, pasulsékité, sėskitė || sėskite, paldukite,
žu'rėkite || žŽu'rėkit, kūskit.
Be to, atskirų dgs. 2 asm. lyčių tarmėje pasitaiko ir kitokios formos. Visai
be -ki- yra užrašytos liep. nuos. dgs. 2 asm. frazėje: nuvaZicte, nuvazite, pažu'-
rėsit ,,nuvaziuokite, nuvažiuokite, pažiūrėsite“. Sunku pasakyti, ar čia turime liepia-
mosios nuosakos formą be -ki-, ar haplologinį reiškinį. Yra dgs. 2 asm. lyčių ir su
sinkope (po k iškritęs balsis -i-), pvz.: paldukte, liktė „palaukite, likite“ ; nu, nulėktėt
„nu, nulėkite (vaikai)“. Priebalsis 7 gale čia yra pridėtinis.
Geidžiamoji nuosaka
§ 35. Sintetinę geidžiamosios nuosakos formą, padarytą su fe- yra užrašęs tik
K. Būga: tedirby sdu'® „tedirbič sau“. Dabar šios nuosakos formos dažniausiai yra
analitinės, daromos iš esamojo laiko veiksmažodžių su žodžiais tegul, dž. nechėj, kar-
tais choj.: prirašikit, tegal atvažuėja „parašykite, tegu atvažiuoja“; nechėj jiėmi
dūgno nebūsta „tegu jiems dugno nebūna (tegu juos bedugnė praryja)“ nechoj ji
plaskena „tegu ji galas“; choj diez gina „tegu dišvas gina, saugo“.
3. Sangraziniai veiksmažodžiai
§ 36. SangraZiniai veiksmažodžiai padaromi su sangraZos dalelyte -s(i) < -sie.
Būdinga, kad tarméje sangrazinémis formomis kartais paver¢iamos lytys, kurios Ik.
nebūna arba retai būna sangrąžinės: auginasi „auga“, bėfasi || bėrasi „byra“, bustasi
„gyvenasi, einasi“, bėginėjosi „bėgiojo“, dirbasi „darosi, tampa“, gi*masi ,,giedasi®,
gimais „gimiau“, jéstasi ,,valgosi, valgoma“, kdndasi „kanda, kandZiojasi®, sam-
dosi „eina tarnauti“, sasidega „sudega“, Zu'réjosi „Žiūrėjo“.
Pagal vietą, kur prisijungia s(i) prie veiksmažodžio, galima skirti dvi pagrindi-
nes grupes: nepriešdėlėtus (dirbtis, jilktis, rūpi'tis) ir priešdėlėtus (apsisakiti, atsi-
ligdinėti, isigulėti, pasitraukti ,,sprogti®) sangrąžinius veiksmažodžius.
$ 37. Nepriešdėlėtieji veiksmažodžiai sangrąžos dalelytę visada turi žodžio ga-
le. Sveiką -si dažniausiai išlaiko esamojo, būtojo ir tariamosios nuosakos 3 asmuo,
pvz.: dirbasi, dirbosi, ji'kasi, jickési, lištu*si, moki'tu'si. Su sutrampėjusiu -si dažniau
vartojami tik es. I. i kamieno žodžiai noris, rūgis ~ régisi, tūris, o kitų kamienų tik
atsitiktinės formos: /i%jas~ liejasi, reiikas. Visais kitais atvejais atvirame žodžio
gale šis i nėra išlikęs.
$ 38. Sangrąžos dalelytė -s(i) žodžio gale padėjo išlikti ne tik daugeliui nesutrum-
pėjusių senoviškų galūnių (jukies, turi?s), bet ir atskiriems senovinio galūninio kir-
čiavimo veiksmažodžiams ar jų formoms. Daugiau ar mažiau galūninio kirčia-
— M Zr K. Būga, Zš, p. 19.
1s Zr. Chr. Stang, NTS, t. 18, p. 196—197.
6 Zr, K. Būga, Zš 17.
14 211
vimo formų turi išlaikę šie sangrąžiniai veiksmažodžiai: bartis, dėtis, du?tis, gul-
tis, (j)imtis, klaustis, laistis, mestis, rastis, rinktis, séstis, stotis, tvertis, vilktis. Išti-
są galūninio kirčiavimo paradigmą retas jų yra išsaugojęs. Užrašytos šios bendra-
tys: dėtis, jimtis, klaustis, rastis, rinktis, sėstis, stotis, vilktis. Bene dažniausiai su
kirčiu gale pasitaiko es. ir būt. I. 3 asm. formos. Kirtis paprastai krinta ant san-
grąžinės dalelytės -si, pvz.: barasi, jimasi, randasi, renkasi, sėdasi, stojasi*’; davė-
si, dėjosi, gulesi, jėmėsi, laidosi, metėsi, radosi, rinkosi, sėdosi, stojosi. Gerokai re-
tesnés formos su kirčiu ant kamiengalio: davėsi, mėtėsi, radėsi arba gulés, jėmės,
tvėrės, plg. dzūkų plačiai vartojamas formas radds, sėdės, stojos. Būsimojo laiko
3 asm. formų taip pat neretai pasitaiko, tai désis, du°sis, jimsis, laisis, rasis, sė-
sis, stosis. Retesnės yra kitų asmenų formos, pvz.: jėmeis, radais, sėdaūs, sédi®s, sé-
domės. Greta gana dažnai vartojamos ir paprastai kirčiuotos formos: būrasi, gile-
si, jėmėsi, rūdosi, séduos, stéjomés. Tai rodo, kad galūninio kirčiavimo veiksmažo-
džiai tarmėje nyksta. Antra vertus, viena kita retesnė forma galūnėje sukirčiuota
gali būti ir dėl analogijos. Toliau pateikiame geriausiai išlikusias veiksmažodžių
sėstis, stotis paradigmas.
Vienaskaita
Es. 1. būt. I. būs. 1
1. sėdv?s, stojus, sėdaūiis, stojaiis, sėsi?s, stosi?s
2. sėdi“s, stoji“s, sėdais, stojais, sesi“s, stosi“s
3. sėdasi, stojasi, sėdosi, stojosi, sėsis, stosis
Daugiskaita
1. sėdamės, stojamės, sėdomės, stojomės, sėsimės, stosimės
sėdatės, stojatės, sėdotės, stojotės, sėsitės, stositės
$ 39. Tariamosios nuosakos vns. 1 asm. sangrąžinės formos visada yra su post-
pozicija -pė (tvirtagalės šaknies lytys dažniau kirčiuoja galūnę), pvz.: guléapés, ju’k-
čapės, klauščapės, prauščapės, kūlčapės, skuščapės, Sukiéapés, turėčapės. Su post-
pozicija -bė išgirsta tik forma turėčabės; be afrikatos — moki'tepės.
Vns. 2 asm. sangrąžinės lytys yra su dvejopa galūne: -umeis ir -ais, pvz.: klaus-
tumeis, mdudi'tumeis, greta kldustais, gultais, moki'tais, praiistais.
Tar. nuos. 3 asm. formos labai įvairuoja: a) kaip lk.: /i“tu'si, moki'tu'si, rastu'si ||
rastu'si; b) dažniausiai vartojamos formos yra su postpozicija -p(ė), pridėta po san-
grąžos dalelytės -si-: I*tu'sip(ė), klaustu'sip, melstu'sipė, moki'tu'sip, praiistu’sip(é),
rastu'sip; c) kartais po postpozicijos -pė arba -bė dar pasitaiko antra sangrąžos da-
lelytė: kad svicka ganitu'sipės kéltuva; kad melstu'sipės ditvu; guldūvi'tu'sipės ,,gul-
tųsi“, praūstu'sipės, turčtu'sipės || turčtu'sibės; d) formos su viena sangrąžos dalelyte
po postpozicijos -pė (ar -bė) retos: praiistu’pés, rūpi'tu'bės „rūpintųsi“.
Dgs. 1 asm. sangrąžinių formų galūnė yra -umės: dailitumės, riūktumės, o 2 asm.
-umėtės: dailitumėtės, moki'tumėtės, ždidotumėtės.
Liepiamosios nuosakos sangrąžinių galūninio kirčiavimo veiksmažodžių užra-
šyta nedaug, tai vns. 2 asm. gulkis, rinkis, sėskis, stokis, dgs. 1—2 asm. gulkimės,
gulkitės, sėskimės, stokitės ir kt. Dažniausiai sakoma: bdrkis, gulkis, pratiskis,
sėskis, dailikimės, k“6pkimės „slėpkimės“, dailikitės, praiiskités ir kt.
17 Chr. Stango, NTS, t. 18, p. 199 užrašytos formos stovisi dabar neteko girdėti.
212
$ 40. Priešdėlėtuose veiksmažodžiuose sangrąžos dalelytė -s(i)- yra daugiausia
tarp priešdėlio ir šaknies, pvz.: es. 1. apsisūko „pasireiškia“, insidw'?ja „atrodo“, isi-
rifigdinéja „išsikrausto“, nesiguldūvina „nesigula, negula“, pasijėst ,,paéda, pavalgo“,
prasivdiščoji, prisivargvėja, rasiaidinėja „skirstosi“; būt. 1. apsižu'rėj, atsiliko „liko“,
insidirbo „įklimpo, išsitepė“, isilaižė m išsilaižė „„išgijo“, pasitraukė „sprogo“, prasi-
laukė, patsikéle „pasikėlė“, prisikentėj, sasikraudinėj „susikrovė“; būs. 1. isivisim
„pasimatysim“, pasiklausisit, prisiriždinėsu, rasibėks „išbėgios, pasklis“; liep. ir
tar. nuos. inšaudinėk „apsiauk“, isivirtu'p, nusipraiiskik, pasigaditu’, pasiklduskig.
Jeigu priešdėlėtas veiksmažodis yra su neiginiu ne arba veiksmažodis turi du
priešdėlius, dalelytės -si- vieta dažniausiai irgi nesikeičia: nepasikrdusim, neprisiži-
nėdinėkit „meprisipažinkit“, painsiringdinėja „išsipuošia, puošiasi“, panusivezdinėj,
parasiaidinėj, pausikeldinéjom ,,susikélém, prabudom““. Tačiau kartais -si- tuos du
priešdėliu arba neiginį ir priešdėlį perskiria. Tai atsitinka dažniausiai tada, kai veiks-
mažodžio šaknies reikšmę pirmasis priešdėlis visai pakeičia. Tokie žodžiai kalban-
čiųjų yra suvokiami jau kaip paprasti (nepriešdėliniai) veiksmažodžiai, pvz.: isipra-
dėdinėja ~ išsipradėdinėja „prasideda“, neprisipažindinėjau „meprisipažindavau“, ne-
sirastoj „mesiskyrė“, pasirazmezdinėj.
$ 41. Zietelos tarmėje yra nemaža pavyzdžių, kai ir priešdėlėtas veiksmažodis
sangrąžos dalelytę turi galūnėje (plg. žemaičius), pvz.: abdengaiis „apsidengiau“,
dteimasi „priseina“, dadėjosi „prisidėjo“, ištrūpinosi „įištrapėjo“, nepagri'žavinosi
„nesugrįžo“, padabdjosi „patiko, pamilo“, padaraiis „pasidariau“, padėjosi ,pa-
sidėjo“, padjėsi“s „pa(si)ėsi, pavalgysi“, pamoki'tu'si, prikuldinėjasi „prisikala,
kalama“, prisegdinėjosi „,prisiekinėjo“, rukinas „rūko“.
Sangrąžos dalelytė dažnai būna gale taip pat ir veiksmažodžių su neiginiu, pvz.:
nebėginėjosi „mesibėginėjo“, nedési¢s „mesidėsi“, nedi’jasi „mesiduoda“, negūrina-
si „nelūžta“, neju’kiesi, neju’kisi, nelanksi?s „mesilenksiu“, nenoris, neragėjomės,
netūrisi „nesilaiko“, neūtarinasi „nesikalba“, neždidojasi „nežaidžia“, neguldavi'tu'-
sipės „nesigultų“.
$ 42. Tarmėje yra nemaža veiksmažodžių ir su dviem sangrąžos dalelėm: viena
jų esti tarp priešdėlio ir veiksmažodžio šaknies, antroji — žodžio gale, pvz.: apsi-
turėjosi „ūžsiliko, užsilaikė“, apsiZaninosi „vedė“, insidairais „įsižiūri“, isigafidosi
„išsigando“, isigandaiis, isidūsinosi „užduso, užsidusino“, isimdkinosi „išsimokė“,
isipraūstu'sip „išsipraustų“, parsidavinėjosi, pasibuČi?simės, pasijésics, pasijėsis ,,pa-
valgys“, pasiklaušaūs, pasipraščdsimės ,atsisveikinsime, pasiskdldinosi „,suskilo“,
pas(i)taisisis „pasitaisys“, pasulsésités „pasilsėsite“, pazdabėjosi „patiko, pasidabo-
jo“, pazdarails, pazdarési, pazdarisis, pazdu°zdinéjasi ,,pasiduodinéja, paduodama“,
prisringdinésu’s „prisirengsiu“, prismoki‘tumeis, sasrifiksimés, sasrifiktumés ,,pri-
sirengtume®, wsinoréjosi ,,uzsinoréjo*.
VeiksmaZodziuose sulséjosi, silséjosi „ilsėjosi“, zdairosi, -ési ,,dairosi, žiūri“ vi-
sai jau nebejauCiama dviejų sangraZos dalelyčių. Todėl pasitaiko iš šių žodžių pada-
rytų ir tokių darinių, plg. nesizdairėsi, prisisulsėjosi.
$ 43. Sangrąžiniams veiksmažodžiams būdingi tie patys kirčiavimo dėsningu-
mai ir atsitiktinumai, kaip ir priešdėlėtų veiksmažodžių, pvz.: isidenga „užsidengia“,
isimifgmu „išsimiegu“, nesikela, nesikopa ,nesislepia®, nesikula, nesimi¢kt „nesimie-
ga“, nesiveréa, pasijést ,,paéda, pavalgo* || pasijést, pasikile, pasilanka || pasilaiika,
sasiait „susieina“, sasiaimam ,,susieinam* ir kt., plg. § 17, 26, 29, 32.
213
Dalyvis
Veikiamieji dalyviai
§ 44. Zietelos tarmėje vartojami tik būtojo laiko veikiamieji dalyviai. Esamojo
ir būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių jau nebėra. Jų vietoje vartojamos kitos kokios
nors formos. Pavyzdžiui, es. I. veikiamųjų dalyvių reikšme yra užrašyta neveikia-
mųjų dalyvių būt. I. forma stovėtas, pvz.: stovėtas vandi? vekail išala „stovintis
vanduo greitai įšąla“. Neretai pavartojami skoliniai, pvz.; kur stoj aščas vandi?,
ten ani's busta „kur stovintis vanduo, ten jie (karosai) gyvena“, plg. kalūščas „du-
riantis“, letūšča „lekianti“ ir kt.
$ 45. Būtojo laiko veikiamieji dalyviai tarmėje dabar turi tik vieną sustabarė-
jusią niekatrosios giminės vns. vard. formą su galūne -e (taria e“, po sukietėjusių
priebalsių -a"). Mot. g. galūnė -us (<-usi) užrašyta tik iš P. Chaleckienės: aš būčap
bijojus sakit „aš būčiau bijojusi sakyti“. Ta pati būt. 1. dalyvinė forma su -e gali
Žymėti tiek vienaskaitą, tiek daugiskaitą, tiek vyriškąją, tiek ir moteriškąją giminę,
pvz.: |
Vyr. g. vns. nas dtait insirbiūka“ „jis ateina išsipuošęs, apsirengęs“; ndėkur
inšila' išajei „kažkur įšilęs išėjai“; ké tu ižlūpa' galva' tép aimi „ko tu taip
užkėlęs galvą eini“; ataūj sasmainea“ „atėjo persimainęs, pasikeitęs“, tas jail kriipa
padauga' nuvaZdu „tas jau truputį paaugęs nuvažiavo“; aš ausis pastūta' ir klau-
sau; gūli žaltis sasisūka'; sėdi anas rasikét®’, kojas rastite;
mot. g. vns. stou obolė išauga“, didele; vaiščoja ana kepelisi- šaudini' iždėjae“,
chvūsta" vištos inkis@* „vaikšto ji šiaudinę skrybėlę užsidėjusi, vištos uodegą įsiki-
šusi“;
vyr. g. dgs. (dvs.) kūlasi išaja“ an kėlo; padėja bdltinam; bit du brolu ne-
sidaila' „buvo du nepasidalinę, nepersiskyrę broliai“; tep ir važi?jat rasis®@ge’;
palauke: per kišk mėnu', islupo strčicha“ „keletą mėnesių palaukę, nuplėšė stogą“:
mot. g. dgs. žūri kap varnos rasižėva' „žiūri kaip varnos išsižiojusios“ ;
paskila: rafikos skaiist. i
Kartais ši apibendrinta vardininko forma pavartojama kitų linksnių prasme,
pvz.: išuntė vira' nejėda' laukan „išsiuntė nevalgiusį vyrą į lauką“. Vietoje kitų
linksnių dalyvinių formų iš veiksmo kylanti ypatybė paprastai nusakoma perifrastiš-
kai, žodžių grupėmis, pvz.: mūža liko pirkū, kad nesadegė „maža liko nesude-
gusių pirkių“; itai bobai, kad chvara, nešam pieno „Šiai sergančiai bobai nešam pie-
no“.
Dalyvinė forma visur išlaiko būtojo laiko veiksmažodžio kirtį ir priegaidę.
Neveikiamieji dalyviai
$ 46. Neveikiamosios rūšies dalyvių formos palyginti yra įvairesnės ir geriau iš-
silaikiusios, negu veikiamųjų dalyvių. Tačiau esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių
tarmėje irgi beveik nėra, išskyrus užrašytas dvi abejotino autentiškumo formas:
Suvama mašina; melZama ana, jaū melžasi"?. Dalyvinės es. |. formos stengiamasi
nusakyti kitokiais būdais: su priesaga -inis, -ė — melžinė kdrvé ,,melžiama karvė“;
'* Formos užrašytos iš Bernado Žukelio, kurio brolis mokėsi Vilniuje, ir iš Adomo Zuke-
lio, kurį laiką dirbusio Ukrainoje, kur jis yra bendravęs su kitų tarmių lietuviais.
214
sūtinu' šulu' komolūkas „siūvamų siūlų kamuoliukas“; žodžių grupėmis — pi’-
das, kad virt, dirptas iš mėlo ,,verdamas puodas dirbtas iš molio“, būtuoju lai-
ku — nezinétas žmėgus atdj „mepažįstamas Žmogus atėjo“, hibridiniais perdir-
biniais — vdiséojom kap savi nežinėjomi žmonės (plg. Ke3nakKoMbIe JOH).
§ 47. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai kaitomi giminėmis, skaičiais ir links-
niais. Jų galūnės yra tokios pat, kaip a, o kamieno būdvardžių, plg. paradigmas:
Vienaskaita
V. kaéptas, kepta, virtas, virta, dūmi'tas, -a
K. kapto, keptos, virto, virtoOs, dūmi'to, -os
N. keptam, képtari, virtdm, virtai, dumi‘tam, ai
G. kėpta", virta", dūmi'ta'
Į. keptu, keptai, virtū, virtdi, dūmi'tu, -ai
In. keptam, keptėjį, virtam, virtaj, mirki‘tam
Il. keptan, kepton, virtani, virton, dūmi'tan
Ad. keptam(p) keptai(p), dirptaip,
Daugiskaita
V. kepti, képtos, virti, virtos, dumi‘ti, -os
K. keptū, virtū, dūmi'tu"
N. keptiėmi, keptomi, pjauti*mi, dūmi'ti*mi, -omi
G. keptūs, keptas, virtūs, virtas, dūmi'tus, -as
Į. keptais, keptomi, pjautais, pjautomi, dūmi'tais, -omi
In. kepti®s(a), keptosa, virtii’s(a), virtosa, dumitu® sa, -osa
Il. keptisna, keptosna, virtisna, dumi‘tu’sna, -osna
Tarméje yra daugiau vartojami prieSdéléti bat. 1. neveikiamieji dalyviai: ap-
kaltas, apsukti, apringdinétos ,nurinktos“, inspdustas ,suspaustas“, inkastas, is-
astri‘tas, islangvitas ,iSkastruotas®, iSdldi‘tas „„užšaldytas“, isustas „išsiųstas“,
pakulta, pasamdita, paraskulta „sudaužyta“, pdrlaistas, paisneZdinéti, pririzdiné-
tos, uZrumbi‘ta ,susiita, atsiūlėta“.
Šalia vyr. ir mot. g. formų gana dažnai vartojama ir būt. I. neveikiamųjų da-
lyvių bevardė giminė: dicta, dirpta, aplipita, neatardinėta, išdusta, neprijūnkta, pa-
darita, pridirpta, pradirta, užvarita, ūškasta.
Būt. I. neveikiamosios rūšies dalyviai kirčiuojami daugiausia taip pat, kaip
Ik. Tik atskirų (dažniau priešdėlėtų) dalyvių kirčiavimas įvairuoja, pvz.: apdeiik-
tas, apatitas, atvėšta, iškūsta, ištėstas, ištėsta, ižvėštas, nekūstos, nuriūikta, pakap-
tas „palaidotas“, palipta „nulupta“, raskifstas „perkirstas“, saképta „iškepta“,
uzdenkta, uskdstas, dažniau apdengtas, iškastas, nurinkta, sikepta, uZdenkta.
Tarméje visai neuZraSyta būsimojo laiko ir reikiamybės dalyvių. Nevartoja-
mos taip pat neveikiamųjų dalyvių sangrąžinės ir įvardžiuotinės formos.
Sudurtiniai laikai ir nuosakos
$ 48. Zietelos tarmė tiesioginės nuosakos pradėtinių laikų, padarytų tiek
su veikiamaisiais, tiek su neveikiamaisiais dalyviais, neturi. Vartojami tik sudurti-
niai atliktiniai laikai.
215
Veikiamosios ir neveikiamosios rūšies sudurtiniai atliktiniai laikai yra du:
esamasis ir būtasis.
1. Esamojo laiko sudurtinės formos niekada neturi jungiamojo pagalbinio
veiksmažodžio yra:
a) veik. r. Zmaogus jail apsilaida' barzddi „Žmogus jau apsileidęs, apaugęs
barzda“; jaunas ir rasigėra' „jaunas ir pasigėręs“; vidui sapuva® dnas; vi“nas
būsas, kitas apsėve*; visokū sasrifike'; visi prijūnka: pri savo litživo; kuri at-
sidaline’, tfėmi sunkėst; koja iStin®' „koja ištinusi“; kara jaū atsikėla' „Žie-
vė jau atsiknojusi“; ana, kab virvė, sasisūka'; kunddos apsilūpa'; vesėj sas-
rhiūka: daūgi bobu; kraujū abėga' akés „krauju pasruvusios akys“;
b) neveik. r. arklis ddr nekaltas „arklys dar nekaustytas“; galė invaritas
cvitkas; vicnas pirštas razdauštas ir ižgidi'tas; gerai pripenėtas ūnas; slimslai
inspaustas Siénas „silpnai priveržtas šienas“; and pamaišita „ji yra maišyto
kraujo“; ski'lž prakulta; mana moma pakopta; mes atSu-'sti; ragi, kap sa-
nešėoti čeravi'kėlei; visi stalai an ki*mo paiSneZdinéti; balti žirnei samaišiti
sa ju°dais; anos druskdi pasūdi'tos „jos druska pasūdytos“.
2. Būtojo laiko formos visada turi pagalbinį veiksmažodį bit(i), būvo“;
a) veik. r. anas bit labai insiragavar; arklis bit blogas, išdžūva'; sa-
dige: būvo linai; pripūva' bit kvitčei „Supeliję, papuvę buvo kviečiai“;
neinšala: bit akmeni's; ana daugėst kap mėna' rasilaida' bit „ji (liepia) dau-
giau kaip mėnesį žydėjo“; and numira' bit;
b) neveik. r. ūnas apaūtas biti; dnas ir Čanaik bit krūpa' mėki'tas; Ra-
Jūlinas bit žmonėsa pratintas ki*k. „Rapolas buvo žmonėse kiek prasilavinęs“,
Tarmėje yra gana nemaža sudurtinių es. ir būt. 1. formų, padarytų su nevei-
kiamosios rūšies dalyvių bevarde gimine, pvz.: es. l. jaū manip visa padirpta,
padarita; iZmoké&ta visa, visa iždū“ta; viskas pakūlta; nedū“ta jėst, dabai
viskas apsodita, apséta; ddr neatardinéta, o žolė jėmėsi „dar neaparta, o
jau auga žolė“; jei ddr visa éa neprijūnkta „jai čia dar viskas neįprasta“; būt. I.
priversta akmenū bit; taukū prilaista bit; streicha an streichds sabrukta
būvo „stogas ant stogo buvo subrukta (pirkios)“; užvarita bit sni“gū.
Sudurtinių būsimojo laiko formų nugirsta tik su neveikiamosios rūšies daly-
viais: kėlas būs nuklėtas žmonėmi; tadaik visa bus padarita; visa žūmė
bus iSarta.
§ 49. Be minėtų tiesioginės nuosakos sudurtiniy laikų, tarméje dar yra var-
tojamos sudurtinés tariamosios nuosakos formos. DaZniausiai jos yra padarytos
su veikiamaisiais dalyviais: būčap žinėja', tai nevaZiva' „būčiau žinojęs,
tai būčiau nevažiavęs“; būtumėm sėdėja“ ir ūtarina:; jėsk, kab būtai pri-
jėda'“ „valgyk, kad būtumei privalgęs“, plg. P. Chaleckienės frazę: aš būčap
bijėjus sakit, kad neusisifdot „aš būčiau bijojusi sakyti, kad nesupyktų“.
Neveikiamosios rūšies sudurtinės tariamosios nuosakos formos retos: kab
ne li'tūs tsaik tai visa jaū būtu'p papjauta ir parinkta „kad ne tas lietus, tai
jau būtų viskas nupiauta ir nuimta (nuo laukų)“.
Sudurtinių liepiamosios nuosakos formų neteko nugirsti.
Kartais pasitaiko savotiškų sudurtinių būtojo laiko veikiamosios rūšies formų,
kurias sudaro abu dalyviai, t. y. vietoje pagalbinio veiksmažodžio buvo, bit(i) sakoma
būva', pvz.:aš jisagėva' būva' „aš jį sugavęs buvau“; dni‘s jai nuvažava' buve.
216
Tačiau apskritai tarmėje jaučiama tendencija prastinti sudurtines formas,
pvz.: kad palauktu' p nedėla', tai ana atsiliktum „kad ji būtų palaukusi savai-
te, būtų atsilikusi“; kab negėrtu'p vakar, nu'ndi negulétu'p; kap nerasi-
bėktu', tai ji rastū „jei nebūtų pabėgęs, tai jį būtų radę“.
Pusdalyvis
$ 50. Tarmėje vartojamos sustabarėjusios (nei skaičiumi, nei gimine nekai-
tomos) pusdalyvio formos. Jos padaromos dažniausiai iš bendraties kamieno su
priesaga -dami, pvz.:
Vyr. g. vns. o danas nenorėdami ait paz Idvi' „o jis nenorėdamas eina prie
lovio“; vėjas, jam davinédami ita' nostalni'kėla', sūkė; o žmogėlis, aidami na-
mop, užūjo karčmon; itus metus li'tūkas lijo neiškadavėdami; béginé-
dami jėsti ūnas; nemokėdami nepaiitari'si; aš ūtarinu, o danas žūri, kab durnas
neZinbédami; dai savi?"s kampis sėdėdami būsti nekap „dabar namie sédé-
damas gyveni nekaip (t. y. nedirbdamas negyvensi)“; dnas nusivedė ji gi*d6dami;
mot. g. vns. and gulėdami duga; bėgo jo pati régdami; aš (pati) nuvejaū tei
vergdami; and sėdėdami mitgėj; galū pirkėj sédédami tik ka dirpt;
vyr.ir mot. g.dgs. més kap padegėm, tai kui kas Zin 6dami rasidjom, rasirbtūkom;
nenorėdami visi m@s sazgadinom ait; més tadaik kū du mddami sakom; apa-
jom ji‘Skodami; paz Valérika® aidami, uZeikit ir paz Barnddika'.
Formos su -dami (<damie) gali būti apibendrintos iš vyr. g. daugiskaitos??,
nes ar tik ne analogiškai apibendrintą turime ir mot. g. dgs. galūnę -damos ret-
karčiais pasitaikančiose formose: ūni's ūtarino Čė g@&rdamos; tiktaik kėjas at-
kula vaiščodamos; rasikirndčinė" pamacitkū negaledamds aj „įišsikėtęs pama-
Zu negalėdamas ėjo“. Formos su -damos yra sumiSusios su sangraZinio pusdalyvio
formomis su -damosi, pvz.: vifnas būdamosi tai ir numirs „vienas gyvendamas
ir numirs“, kopdam®dsi ištrūko anas ,slapstydamasis pabėgo jis“; ir kldusasi
ju®gdamds ,,ir klausiasi juokdamasis“. Greta pasakoma viena kita apibendrin-
ta forma ir su mot. g. vns. galūne -a, pvz.: moZa vazi®dama numirs „gal važiuo-
dama numirs“; aš pats isimokinau (skaityti) ganidama. Magnetofonu užrašyta
ir forma su -damu, pvz.: vi‘nas vifna' dastojinėdamu kab jėmėsi do ir ištezdinė-
dami ir visi tris ani's tei (nuskendo).
Padalyvis
$ 51. Zietelos tarmėje užrašyta vos pora formų, primenančių Ik. ir kitų lie-
tuvių kalbos tarmių esamojo laiko padalyvio formas, tačiau pavartotų pusdaly-
vio vietoje, pvz.: iš kokū nedėlu' kėtufas itai visa iskulam tep pasistorėjant „per
kokias keturias savaites visa tai iškuliame pasistengdami“; iš Čė važūavant rep
nūšuntau lūpa' „iš čia važiuodama taip nusiunčiau laišką“. Tai veikiausiai naujos
formos®, nes padalyvio funkcijas tarmėje paprastai eina pusdalyvio ir veikiamojo
dalyvio formos.
18 P. Skardžius mano, kad šios lytys yra apibendrintos iš dviskaitos, žr. P. Skardžius, Dėl
pusdalyvių raidos, Archivum Philologicum, t. 6, Kaunas, 1937, p. 105.
20 Formos užrašytos iš Adolio Zukelio ir M. Burokienės, nemaža susidūrusių su kitų lietu-
vių kalbos tarmių atstovais. Daugelyje vietų dirbusi mokytoja Kateryna Jodienė padalyvius varto-
ja taip, kaip lk.
217
Vietoje esamojo laiko padalyvio vartojamas pusdalyvis, pvz.: dirbdami
dina maZasné, kap nedirbdami „dirbant diena trumpesnė, negu nedirbant“;
aidama reika atkalbét ražonču' „einant reikia rožančių sukalbėti“; aš ragėjau
kiski* bėgdami „aš mačiau kiškį bėgant“; neragėt aidami „einant nematyti“;
rugs pjaudamos, vasarai reika vėsūte' padarit „rugius piaunant, vasarą reikia
pavėsį padaryti (pailsėti); man sasilgo namic bu'damūa „man prailgo, namie be-
būnant“; karšta aidamės; ne vesėj būdama, tai reika, kad ledokas būtu" ši „me
sodžiuje gyvenant, reikia, kad būtų piktas šuo“; ratas nugrūvo vazu°dami „va-
žiuojant nukrito ratas“; ale apjaudami čistėst ir veksėt „bet apipiaustant (skus-
ti bulvę) švariau ir greičiau“; jé brolis Vezduči', važū“dami Slaniman bit vi‘nas
„jo brolis (gyveno) Vezaučiuje (esančiame prie kelio), važiuojant į Slanimą“; kap
rūdo kū giroj kopdamos, pareifiko „kai rado ka besislepiant girioje, paėmė“.
Kartais taip pavartotą pusdalyvio formą geriau aiškinti prieveiksmiu, o ne
padalyviu, pvz.: vogdami nejésk, o padsliūk „vogčiomis nevalgyk, o pa(si)trauk
(lėkštę arčiau)“.
Būtojo laiko padalyvių vietoje vartojamas veikiamosios rūšies dalyvis, pvz.:
reika nejėda' guldavi'tis „reikia nevalgius gultis“; negadnai viendm jau likz:
„negerai vienam jau likus“; rep langvėst, kap apsava' „taip (basam) lengviau,
kaip apsiavus“ ir kt.
Kitokių padalyvio formų ar jų pakaitalų neužfiksuota.
$ 52. Zietelos tarmės veiksmažodis turi nemaža savitumų, kuriuos reikia
aiškinti ilga tarmės izoliacija. Dėl to pirmiausia tarmėje yra išlikusių kaitybos ar-
chaiškumų: tai atematinės ir joms dalyvaujant susidariusios kontaminacinės veiks-
mažodžių formos, būtojo laiko 3 asm. forma bit(i), tariamosios nuosakos formos
su postpozicija -p(ė), -b(ė), sangrąžiniai galūninio kirčiavimo veiksmažodžiai ir
kt. Daugelis šių ypatybių yra bendros pietrytinių lietuvių kalbos pakraščių tarmėms,
tik forma bir(i) veda į buv. Rytų Prūsijos lietuvių kalbos tarmes.
Antra vertus, veiksmažodis turi nemaža ir naujumų: tai atematiškai pavarto-
jamos atskiros tematinių veiksmažodžių bendratys, sustabarėjusi viena veikiamų-
jų dalyvių būtojo laiko forma ir jos vartojimas kartu su pusdalyvio formomis vie-
toje padalyvio, taip pat įvairios gretiminės kamienų formos ir kirčiavimo anoma-
lijos. Slavų kalbų įtaka aiškintina daugelis lk. nebūdingų sangrąžinių formų (au-
ginasi, būstasi, gimasi ir kt.). Kur kas daugiau slaviškų analogijų galima būtų su-
sekti daryboje, kuri čia mažai liečiama.
Kitu lietuvių kalbos tarmių ir 1k. elementų veiksmažodžio kaityboje pastebė-
ta maža.
A .BHAYTHPHC
CJIOBOUSMEHEHHME TJIATOJIA B 3ETAJICKOM IOBOPE
Pe3arome
H3-3a gojnrofi H30JisuKH MeCTHOTO JHTOBCKOrO roBopa (OH HaXOAHTCH B OKpyxXeHHH Gej1O-
pycckoro s3bika) rjtaroJi B 3eTAJICKOM roBOpe OT/IK4UaeTCA GOJibiuKM CB0e06Gpa3HeM. Bo-nepsuix,
B HEM COXpaHHJIHCb HeKOTOpbIe apxaHuUecKHe OcOGeHHOCTH, HaNIp., aTeMaTHYECKHE HJIH Ha OCHO-
Be nx 06pa30BaBLIHeCA KOHTAMHHHpOBAHHĖbIe (DOpMbi raarosa (aiti | aima, ėsti | éma, miégti | mieg-
218
ma), popma 3-TO JIKA eA. H MH. 4. NpoLuejjuuero BpeMeHH bit(i), dopMbi COCA CATEJIbHOTO HAKJIO-
HeHHs C mocTnosuumei -p(ė), uHoraa -b(ė) (1-oe auuo eg. u. aifap | aičapė| aičapė, gieddėčap,
turéfabés, 3-e nKuo ej. H MH. V. atšūstu'p ganitu'pė), Bo3BpaTHbie rjiaroJibi C yjgapeHHeM Ha
OKOHuaHHH (3-e JHUO eA. H MH. 4. HACTOALEro BpeMeHH jimasi, sėdasi, npowemuero BpeMeHH
Jémési, stojosi, Oy aywero BpeMenu gulsis, jimsis, rasis) u Ap. BojibumucerBo H3 3THX 0cOGeHHOCTEI!
XapakTepHbl AJA IOTO-BOCTOHHbIX OKPAHHHbLIX rOBOPOB JIMTOBCKOrO A3blka, TOJIbKO (dopMa bit(i)
3etsackuii rosop NpHOJHKAET K 3aNafHbIM JUTOBCKHM rOBOPAM, HEKOTJa CyIIecTBOBABLIHM
Ha TeppHTOpHH OkbiBineit Boctounoit [pyccun.
Bo-BTOpBIX, 17151 TOBOpa XapaK TepHbI MHOTHE HHHOBALLMH, HATIP. | HEKOTOPHIE HH UHH THBBI YTI0-
TPeGAAIOTCA B 3HAUYCHHH H3IMEHAEMBIX aTeMaTHueckux opm (nesésti — neséda, samdlt — sumala,
virsti — virsta), HeKOTOPBIM TJIATOJIAM C OCHOBOII Ha @ HACTOSIIEro BPEMeHH CBOKCTBEHHLI (DOpMBI,
06pa30BaHHbIe Ha OCHOBE KOpHSA Mpoleauero spemenn (krimita — kremta : krimito, lifida — lenda:
lindo, lipa — limpa : lipo, sniga — snifiga : snigo), ouenb Pe3Ko COKpaTHJIOCb 4KHCJIO dopm jeficT-
BHTeJIbHLIX MPHYACTHI: H3 HHX COXpaHH/IaCb TOJIbKO OHA HeHsMeHseMas, o6obmennas (dopMa
CPeAHEero poja MH. 4. npoluejuero BpeMenn (dirbe-, išaugę“, sasisike’, Zdide'), 31a Gopma B Ha-
WH JĮHH 3aMeHAeT Take H DOpMbI AeeNPHYACTHSA NpoLIeAlIero BpemMenn (reika, nejéde: guldavi- tis)
(neempHuacTHs MPOLIEAWEro BpeMeHH B roBope HeT), a (opMa AeenpHYACTHA HACTOSMIErO Bpe-
MeHH 3AaMeHAIOTCA (opMaMmu noaynpuuactus (dirbdami diena mazisné kab nedirbdami), xo-
TOphle TaKkKe ABAAIOTCA HEONHHAKOBRIMH (dirbdama|dirbdami|dirbdamos). Axuentyaums opm
rtaroJia uacTo ObiBaeT ONeHb PA3AHUHOI: ataitijataiti, nėgirdžu|negirdžū, pasunta|pasuiita) u np.
B 06pasoBaHHH HeKOTODPbIX BO3BpaTHBIX LJIarOJIOB MOXKHO BHIETH IIpAMOC BJIHAHHE OKpyxalOunIerO
Gesopycckoro s3biKa (biistasi, gimaūs, kandasi), HO B CI0BOM3MEHeHHH TJIaTrOJIA npsAMoe BJIKAHHE
CJIABSHCKHX H3bIKOB He3HAYHTE/BHO.