Zietelos tarmės veiksmažodžio kaityba

BALTŲ KALBŲ VEIKSMAŽODŽIO TYRINĖJIMAI LP EST Ur VFO FSS TSFR. "MO KS LU A KAD E M TJA A. VIDUGIRIS ZIETELOS TARMĖS VEIKSMAŽODŽIO KAITYBA Apie Zietelos tarmės veiksmažodį kalbininkai žino daugiausia iš P. Arumos, E. Frenkelio, Chr. Stango ir Z. Zinkevičiaus darbų?, kuriuose liečiamos daugiausia retesnės ir būdingesnės ypatybės. Šiame straipsnyje stengiamasi pateikti, kiek galima, pilnesnį Zietelos tarmės veiksmažodžio kaitybos vaizdą. Pats straipsnis yra didesnio darbo, parašyto 1957—1961 m. apie Zietelos tarmę, dalis ir čia spausdinamas tik nežymiai paredaguotas ir papildytas vienu kitu nauju pavyzdžiu“. 1. Bendrosios pastabos $ 1. Veiksmažodžių yra keturios nuosakos: tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir geidžiamoji. Tiesioginė nuosaka turi tris laikus: esamąjį, būtąjį (kartinį) ir būsimąjį. Atskiros būtojo dažninio laiko formos tarmė neturi. Jį buvus rodo suprieveiksmėjusios formos būlau, bilo, pvz.: būlau, gitmame visalokas gitsmės „būdavo, giedame (dainuojame) visokias giesmes (dainas)“; bilo, an Pétro kūsa kunodas „būdavo, apie Petrą (birželio 29 d.) kasa bulves“. Kartotinis ir pasikartojantis veiksmo pobūdis nusakomas daugiausia darybinėmis priemonėmis, ypač priesagomis -inėti, -dinėti ir kt. Veiksmažodžių skaičiai yra du: vienaskaita ir daugiskaita. Dviskaita dabar nebevartojama. Užrašytas tik vienas sakinys su tariamosios nuosakos dgs. 1 asm. galūne -va, netaisyklingai pavartota 2-ju asmeniu: pastordkitės, kad jūs būtuva abudū „pasirūpinkite (pasistenkite), kad jūs būtute abudu“ (P. Dicevičiūtė-Chaleckienė iš Pagirių k.). Visų nuosakų ir laikų dgs. 1 asm. formos dažniausiai baigiasi -m, o 2 asm. -t Tačiau retkarčiais pasakoma ir -me arba -mė, -tė, rč. -te. Galūnės balsis -ė įsivestas greičiausiai pagal sangrąžinius veiksmažodžius, plg. tūrimės, tūritės. Vienaskaitos ir daugiskaitos trečiojo asmens formos visada vienodos. $ 2. Bendraties formos tarmėje yra dažniausiai sutrumpėjusios, pvz.: dust, béginét, dict, gdėrt, gi‘dot, kirpt, krimst, vargū?t „vargti“. Galūnės priebalsis t yra kietas“, tačiau, rodos, truputį minkštesnis, negu pietinių vakarų aukštaičių. Gal ! Žr. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit gramatischen Anmerkungen, Dorpat, 1931 (toliau — LMT); E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, — Balticoslavica, t. II, Wilno, p. 14—107; Chr. S. Stang, Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiete von Wilna, — Norsk Tidskrift for Sprogvidenskap, t. 18, Oslo, 1958, p. 171—201 (toliau— NTS); Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966. * Iš tarmės morfologijos yra skelbta apie veiksmažodžių darybą su priesagomis -inėti, -dinéti, MAD, A, t. 2(11), p. 219—231; apie įvardį, LKK, t. 3, p. 113—131, daiktavardį, LKK, t. 11, p. 147—182. Keletą pastabų apie tarmės fonetiką žr. LKK, t. 2, p. 195 tt. * Plg. K. Būga, Zytelos šnekta (užrašai), rankraštis Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto bibliotekos Rankraštyne (toliau — Zš), p. 19 (rašo sjūt). 199 būt, toks įspūdis susidaro dėl to, kad šis f' Zietelos tarmėje yra visai neaspiruotas arba bent mažiau aspiruotas, negu, pvz., apie Kybartus. Be to, Zietelos tarmėje bendraties galūnės priebalsis f, atsidūręs prieš skardžiuosius priebalsius arba balsinguosius I, my, n, r ir pusbalsį j, neretai suskardéja, pvz.: ldugd~ laukti, nudu’dinéd~ nuduodinéti, padarid~ padaryti, pėrnakvod ~ pérnakvoti, ragėd = regėti, tur'éd~ turėti, važu?d ~ važiuoti. Bendratys su -ti rečiau vartojamos: aiti, dūmi'ti „rūkyti“, girdėti, glūdi'ti ,,lyginti, glostyti“, jėsti „ėsti, valgyti“, varinėti. Tik labai retai pasitaiko formų su -tie, pvz.: butie, pjdutie. Anksčiau jas vartojus dažniau rodo K. Būgos užrašyti pavyzdžiai: yškuotie, jimtie, šienavūotie*. . SangraZiniy veiksmažodžių bendratis dažniausiai baigiasi -tis, pvz.: bdrtis, guldavi'tis „gultis“, kultis „muštis, stengtis“, riūktis „ruoštis“, varitis, rečiau — -ties, pvz.: turéties „laikytis“. Dažnai sangrąžos dalelytę gale turi ir priešdėlėti veiksmažodžiai, pvz.: négalu pavefsties „negaliu pasiversti“, jėmė žmonės perbudavotinėties an futorū „ėmė žmonės keltis į vienkiemius“, dar plg. $ 41. § 3. Tarmė visai neturi siekinio, būdinio, veikiamosios rūšies esamojo, būsimojo ir reikiamybės dalyvių formų. Išnykusios taip pat padalyvio formos, plg. $ SI. 2. Asmenavimas Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas Priebalsinis kamienas. $4. Tarmėje vra išlikusių keletas veiksmažodžių, turinčių daugiausia 3 asm. atematinių, arba priebalsinio kamieno, formų. Kitos asmenų formos turi arba kontaminuotas, arba vien atematinių veiksmažodžių galūnes. Daugiausia kontaminacinių formų turi veiksmažodžių ait, dėt, gi“dot, jėst, mi“got paradigmos: Vienaskaita 1. aimū, dėmū, jėmū“, gifmū, mi‘gmil 2. aimi, démi, jémi, gi*mi, mi‘gmi 3. ait(i), dest, rč. dėst(i), jėst(i), gi“st(i), mitgt(i) aima, dėma, | jėma, gi*ma, mi‘gma Daugiskaita 1. aimam(e), démam, jémam, gimam, mi‘gmam, 2. aimat(e), démat, Jjémat, gi*mat, mi‘gmat Pastabos. § 5. Minėti atematiniai veiksmažodžiai pasižymi formų jvairumu. Dažniausiai yra vartojamos kontaminacinės formos su -m-, apibendrintos pagal vns. 1 asmenį, pvz., aimū, jému, démi, gi*mam, mi‘gmat(e). Tik 3 asm. dažniau vartojamos atematinės formos: anas ait ir ait an darbo „jis eina ir eina įdarbą“ ; bėginėdami i&sti danas „bėgiodamas valgo jis“, tvarte dėst višta; padčėst vežima'; ot, gi“sti gražai „ot gražiai gieda“; jaūš mi“ kt and. O to asmens kontaminacinės formos kiek 4 K. Būga, Zš, p. 11—12. 5 Formos su dviem kirčiais rodo, kad jos gali būti kirčiuojamos dvejopai, pvz., jėmu, jémi, jėmū, jėmi ir t.t. 200 rečiau vartojamos: jau visi aim anamop; sazdéma an kaisnūko do ir gūno ,,susiséda į vieną vietą ir gano“; ir tebjėma visi „ir taip valgo visi“; moterės ir prig darbi gi*ma „moterys ir dirbdamos dainuoja (gieda)“. Greičiausiai pagal šias formas pasitaiko sudarytų ir kitų tematinių 1—3 asm. veiksmažodžių, pvz.: grūmu kap mčdžas; skimū kvietkas. Kartais pasitaiko formų, padarytų iš 3 asm. atematinių formų su tematine galune -a, pvz.: gi“sta „gieda“, jéstasi „valgoma, valgosi“, li¢ksta , licka“, peršta „peršti“, skaūsta „skauda“. Dalis šių formų gali būti padaryta pagal priesagos -sta (diksta, džūsta) vedinius. Kai kurie tarmės atstovai kartais vartoja 3 asm. formas, padarytas pagal būtojo laiko kamieną, pvz.: dėja „deda“, gitdėja „gieda“, mi‘gdja „miega“. O mokantys skaityti arba bendravę su kitų lietuvių kalbos tarmių atstovais veiksmažodžio eiti vartoja ir lk. galūnes: ain, aini, aina. § 6. Labai įvairios yra veiksmažodžio būti formos. Apibendrintai vartojama forma i‘ra dažniausiai nusako asmenį kalbamuoju momentu: aš i'ra ndi mažėsnis „aš esu mažiausias“, fu i'ra did@snis kap aš; més jail visi a i'ra. Esamojo laiko atematinio veiksmažodžio šaknies esužrašyta tik forma sti (girdėta nenatūraliai tariant su dviem kirčiais): apskalduna ru'būs, ir vėl grūžu's Asti. Reikšme „gyventi“ dažniausiai vartojamos šaknies būformos: aš būstu gerai; kap tu būsti; kas vargi’ja, o kas gerai busta „kas vargsta, o kas gerai gyvena“; més itep ir būstam; o jūs kap būstat? Pagal šias formas pasitaiko sudaryta ir bendratis busti, kartais ir tariamosios nuosakos formos, pvz., dai mūmi nė Ča būsti, nė vaZi°ti ,,dabar mums nei čia būti, nei važiuoti“, lagadnai būstumėm ,,gerai gyventumėm“. Tą šaknį turi ir daiktavardis būsti'"mas „gyvenimas, buvimas“. Abi Pagirių kaimo atstovės dažniau vartojo pagal kontaminacines, su formantu -msudarytas formas, pvz., aš būmu daiktė „aš gyvenu mieste“, seneik būmu an svieto; nemėžna ait žu'rėt, kuf ana būma; mės ča būmam kap ir pirmaik. Kaip ir forma bustu, taip ir būmu, kartais pasitaiko su kirčiu gale bu'stū, bu'mū. Greta formų busta, būma retkarčiais pasakoma dar ir būna, biiva. 3 asm. prasme kartais pavartojama net ir bendratis biiti: Sen atait Gnas ir būti „čia ateina jisir būna“. Trumpam ir dažnam buvimui reikšti tarmėje paprastai vartojama forma buvoti, pvz.: ana Ziteloj dažnai buvėja; ir aš kap kadaik buvėju ten. § 7. Iš veiksmažodžio duoti padaryta atematinė 3 asm. forma dwsti reta: ani's jam viso dū"sti „jie jam visko duoda“. Greičiausiai pagal šią formą yra padarytas ir antrinis veiksmažodis pazdu?zdinėjasi „pasiduoda“, dažniau du?dinėja. Dabar daugiausia yra vartojamos formos duu, du?ji, duoja, dicjam, dujat, kaip šlūoju, shioji, Shioja®. § 8. Tarméje yra ir daugiau veiksmažodžių, turinčių tik vieną, dažniausiai 3 asm. atemating forma, pvz.: -likt(i) : ir ūnas ait, ne atsilikt nami“ vi¢nas ,,ir jis eina, nelieka namie vienas“; paskui bėči' labai varinéjasi, neatsilikti ,,paskui tėvą (vaikas) labai sekioja, neatsilieka“; nitžti ; koja' ni*Sti nėkap „kažkaip koją niežti“; persti : manimp gérkla® peišti; = 4 Chr. Stangas mano jas atsiradusias dėl baltarusių nao, naer, nae itakos, zr. Chr. S. Stang, NTS, t. 18, p. 194. 201 skaūst(i) : vidui skaūst; pirštūs labai skaūsti. Su es. 1. 3 asm. galūne -ti pasitaiko ir tokių formų, kurios tarmėje paprastai yra tik tematinės. Dažnai viename sakinyje gali būti dvi atematinės formos: viena sena, antra greičiausiai naujesnė, paprastai sutampanti su bendratimi, pvz.: sėsti : bėginėdami jėsti ūnas, nesėsti „bėgiodamas valgo jis, nesėda“; sumalti : agūi"nu" samalt do jést „aguonų sumala ir valgo“; virsti : gitsti družina, až pirka vitsti „dainuoja pajauniai, net pirkia virsta, griūva“; uZmdésti : an pelii ižm esti do per kūkla ir aiti ,,an pečių užmeta, taip pat per kaklą ir eina“. Kartais tokių veiksmažodžių atematinė forma frazėje esti ir vieniša, pvz.: dusti : kap nūima nūg snauničos, tai jail austi , kai nuima nuo mestuvy, tada jau audžia“; mišt : karvė mišt kraujū; pinti, razskėlt :rask lt ana jas ir pinti „perskelia ji jas (šakneles) ir pina“; ratist : d-ikeir aust, kab iškabina, tai kap plu'gū „Šernai rausia, kai užkabina, tai kaip plūgu“; vémti : ir jam niėko, nevémti, niėko. Visos šios formos rodo atematiniy veiksmažodžių gajuma tarméje. a kamienas. § 9. Viena iš būdingesnių tarmės a kamieno veiksmažodžių darybos ypatybių yra ta, kad kai kurie skirtingos šaknies esamojo laiko veiksmažodžiai yra priderinti prie kitų pagrindinių formų (būtojo laiko ir bendraties). Tai: a) veiksmažodžiai, kurie es. l. šaknyje prieš sonantus turi balsį e, pvz.: kifpa : kirpo, kirpt, krimta : krimto, krimst, lifida : liūdo, list, pifka : pirko, pirkt, riūka|| rotūka : riūko | rotūko, rinkt, sliūka : sliūko, sliūkt, vija ,,veja* : vijo, viti, vira : virė, virt*; b) veiksmažodžiai, kurie lk. turi intarpą, pvz.: brida „„brenda“ : brido, brist, lipa „Jęimpa“ : lipo, lipt, plūka „plunka“ : plūko, plūkt, sniga : snigo, snigt, svila : svilo, svilt, šila : šilo, šilt; c) taip pat dar veiksmažodžiai: gija : gijo, git, gima : gimė, gimt, lija : lijo, lit, lika : liko, likt, mira : mirė, mirt. Bet ši esamojo laiko darybos ypatybė tarmėje tikriausiai nėra senas dalykas, nes greta dar neretai sakoma ir: gija, gimsta, kerpa, kefta, kremta, laiida ( < lenda), lija, ména „prisi-, atsimena“, li*ka || lika, miršta, perka, prikemša, raiika || rerika, svila, šila. Su intarpu a kamieno es. 1. veiksmažodžių tarmėje yra labai maža: patirika : patiko, raida : rado, sapranta : saprato, Sufita : Suto. Daugumas kitų a kamieno veiksmažodžių yra tokie pat kaip Ik.: duga, aiina, bėga, dirba, gila, ima || jima, kanda, k@pa, lūpa, mėta, mina, moka, pina, risa, rita, skina, skuta, Suva, suka, Sala, šoka, vada, v@Za, žinda || Zvinda. (n)a kamieno (arba priesagos -na) veiksmažodžių tarméje yra nedaug. Tai daugiausia formos, kurios būtajame laike prieš galūnę turi -ov-, o kitose formose -au-, 7 Kad tokiy es. I. formų atsiradimui turėjo didesnės įtakos ne bendratis, o būtojo laiko formos, rodo veiksmažodžiai, kurių bendratis skiriasi nuo es. ir būt. 1. formų, pvz.: list, likt, virt. 202 pvz.: džduna : džovė, pjduna : pjovė, rduna :rové, sagduna :sagdvė, sakrduna : sakrovė, krauna, rč. krauja; (st)a, (5t)a kamieno (arba priesagos -sta, -$ta) veiksmažodžių tarmėje yra nemaža, pvz.: apgirsta „įkaušta“, dušta, diksta~ dygsta, džūsta, gaišta „dingsta, prapuola“, gėsta, grišta, isigūsta, išplūksta „išplaukia“, ištrūksta, išvista, klurn(p)sta, mėgsta || mėsta „myli“, mirksta, miršta, nuvista, pažista, plišta, prijūnksta, prirūksta~ pririigsta, rūksta |,,smilksta“, Įsasilksta „prailgsta, nusibosta“, tinsta, virsta. Su priesaga -sta, -šta pasitaiko ir daugiau tokių veiksmažodžių, kurie Ik. neturi tos priesagos, pvz.: dulksta „,dulka“, guršta „Jūžta“, išpulsta „išpuola, iškrinta“, pusta „pūva“, hibridas nutiksta „nutyla“. Daugelis veiksmažodžių su -sta (-šta) turi dar įvairių kitų gretiminių lyčių, pvz.: džūsta || džūna, gimsta || gimė, gista | gija, gija, grista, rč. grūna, ištrūksta|| ištrūka, mé(k)sta, rč. mėga, lipsta || lipa „limpa“, pavoksta, dž. véga „vagia“, pririgsta || priru'ga, sastiksta || sastika, sasitifika, uskefrsta || ūskerd(ž)a „,paskerdžia“, tėmsta || tėma, tinsta || tina. Atskiri Ik. -sta priesagos veiksmažodžiai tarmėje yra su kita priesaga, pvz.: sasialkūnina „išalksta“, senėja „sensta“, slizgoja(si) „slysta“, vargija „vargsta“. § 10. a kamieno veiksmažodžiai asmenuojami taip: Vienaskaita 1. bėgu, nešū, viru, mé(k)stu, pjaunu, mokinu 2 bégi, nesi, viri, mé(k)sti, pjduni, mokini 3, béga, nėša, vira, mė(k)sta, pjauna, mokina Daugiskaita 1. bėgam, nėšam, viram, mė(k)stam, pjaunam, mokinam 2. bėgat, nėšati, virat, mé(k)stat, pjaunat, mokinat Su nukritusiu galūnės balsiu a pasitaiko tik 3 asm. veiksmažodžiai ir, nėr. ia kamienas. § 11. Daugumas ia kamieno veiksmažodžių yra tokie pat, kaip Ik., pvz.: dudža, braūka, daūža, graudža, gréba || gréba, jėja, kdéika, keriča, klauša, klėja, laidža, Iška ~ Iėkia, laiika ~ leiikia, lėja, mėlža, praūša, rduga, raūša, reika, sėja, stoja, šuiiča, stūma, šaūka, trduka, vėma, verča, voga, ždidža „griežia, groja“. Keletas ia-kamienių veiksmažodžių yra perėję į a kamieną, pvz.: deriga ,,dengia“, gniba, kvėpa „kvepia“, tėsa „tęsia“. Atskiri ia kamieno veiksmažodžiai į «a kamieną yra perėję dėl fonetinių priežasčių, t. y. dėl kamiengalio priebalsio r sukietėjimo, pvz.: dra ~ dria, gira ~ giria, gėra ~ gėria, kara ~ kūria, skira ~ skiria, tvėra || tvėra, vėtra || vėra. Kartais ia kamieną turi veiksmažodžiai, kurie lk. yra kitokio kamieno, pvz.: girdža, dž. girdina „girdo“, grūdža, dž. grūda, krimča, dž. krimta, kremta. Kai kurios šio kamieno formos kartais vietoje afrikatų č, dž turi t, d, pvz.: duda, grauda, laida, skerda, spauda, šuūita. 203 § 12. ia kamieno veiksmažodžiai asmenuojami šitaip: Vienaskaita 1. klėju, dudu || dudžu, praušū, šunčū || Suni ; klėji, audi, prausi, Sunti 3. kldja, dud(%)a, praiisa, suiifa || Suita Daugiskaita 1. klėjam, dud(ž)am, praii§am, Suritam || Sufiéam 2 klėjat, dudžat, praiiSat, Sunifat Galūnės balsio neturi kartais pirminis veiksmažodis reik || reika ir kartais antriniai, pvz.: kas po bala’ braidžoj, pasunta špūros kas po balą braidžioja, iššunta tarpupirščiai“; kap kas iždūmoj, tep ir sūko; nėkas iž giros važuoj. i kamienas. § 13. Esamojo laiko i kamieno veiksmažodžių tarmėje yra nedaug, pvz.: gali, gūli, nori, p@ni, rūgi ~ regi, ravi, rūpi, sėdi, stovi, tili, tingi, turi, usigavi, židi, žūri. Vos pora pavyzdžių pasitaikė išgirsti su priesaga -s-i: kūtkudaksi „kudaksi, kudakuoja (višta)“, lopsi „mirksi (akimis)“. i kamieno yra taip pat žodis nakvi (rč. nakvoja) ir priesagos -elėti vediniai: dūsteli ,,papulia, atsikvepia“, ldpteli „„mirkteli“, stakteli, žvil(k)teli. § 14. i kamieno veiksmažodžiai kaitomi taip: Vienaskaita Daugiskaita 1. stovu, turū, nakvū = stovim, tūrim, nakvim 2. stovi, turi, nakvi - stovit, tūrit, nakvit 3 stovi || stou, turi, nakvi Be žodžio stou, galūnės i retkarčiais neturi dar gd/ „gali“ ir tur „turi“. o kamienas. $ 15. Es. l. o kamieno veiksmažodžius pagal bendraties priesagą galima skirti į dvi grupes: a) o kamieno veiksmažodžių, turinčių bendratį su priesaga -oti, tarmėje yra nedaug, pvz.: bijo, ji‘sko || ju°sko (greta jitškoja || jū"škoja), karo, Zino || žėno; b) daugiau yra es. l. o-kamienių veiksmažodžių, kurie turi bendratį su priesaga -yti, pvz.: ardo, būdo, dailo „,„dalo“, daro, gūno, klaiiso, krūto, laižo, maišo, sūko, samdo, vaiko, vūro. Daugelis esamojo laiko formų, kurių bendratis turi priesagą -yti, dažniausiai yra padaromos su priesaga -ina, taigi jos yra kito (a) kamieno, pvz.: gdudina, gidina, késina, ldistina, métina, skdldina, rodina, šdldina, šildina, taisina greta ldisto, mėto, skdldo, taiso. Bet, skirtingai nuo lk., kartais greta rakina sakoma ir ižrako ,,uZrakina®. $ 16. Štai o kamieno veiksmažodžių asmenavimo paradigmos: Vienaskaita Daugiskaita I bijaii, krataii, métau ||métinu — bijom, krdtom, métom 2. bijai, kratai, métai ||métini — bijot, kratot, métot 3. bijo, krato, méto || métina § 17. NeprieSdéléti esamojo laiko veiksmažodžiai tarméje yra kiréiuojami bemaž taip pat, kaip lk. (išskyrus nedésningai pasitaikančius kirčio vietos svyravimus). 204 Daug labiau skiriasi priešdėlėtų esamojo laiko veiksmažodžių kirčiavimas. Priešingai lk., kirtį į priešdėlį nukelia: a) tvirtagalės šaknies dviskiemeniai veiksmažodžiai, pvz.: dtait, ataima, atprauša, atšunča, ifitait „įeina“, išait „išeina“, nėgirdžu, nėdenga, nékopa „neslepia“, nėmi“gmu, nėkenča, nėranda, nėskaust „neskauda“, nėverka, nézuri „nežiūri“, nūšunča, nūveima || nūveit, paskerdu, „paskerdžiu“, pasunta „iššunta“, prahait ,,praeina“, pridenga),,pridengia“, primirksta, primulka „priryja“, priverpam, rč. sapranta, sūpranta, sagriebu || sagriebū, sasala „sušąla“, uskerda ,,paskerdzia“ greta rč. atait, atprailSa, nekenla, priveipa ir kt.; b) trumpos šaknies veiksmažodžiai, pvz.: négali, néturi, némira „nemiršta“ numira, prituri „prilaiko, išlaiko“, sdvira „suverda“ (plg. vira „verda“) ir kt.: c) kartais ir tvirtapradės šaknies veiksmažodžiai, pvz.: dtgru'sta „nugriūva“, atjunko, indirbam „įišdirbame“, ižgitst „užgieda“, nėbu'sta, nėdirba, nėkeika, nėmiršta, nėpu'sta, nėžinda, nūmiršta, pabu'sti „„pabūna“, padirbu, pagirdža „pagirdo“, pajéma „paėda, pavalgo“, pastovi, priru'ga || priru'gsta, razgru'sta, sasti‘ksta, dž. atgrūsta, ižgi*st, nekdika. Skirtingai nuo Ik., kirčio į priešdėlį kartais nenukelia šie veiksmažodžiai: nekalba, nekūsa, nevėga, sakalbū, nuperka, pripila, dž. nėkalba, nūperka, pripila. Tačiau tai jau yra ne dėsningumai, o svyravimai. Veiksmažodžiai su pervisada kirčiuoja priešdėlį: pdraiti, pdrnesa, pdrverča, ptrverst. Būtasis laikas o kamienas. § 18. Daugumas būtojo laiko 0 kamieno veiksmažodžių yra tokie pat, kaip Ik., pvz.: dugo, adbrūko „nurungė, nustūmė“, atjūnko „nūjunko, nuprato“, at“dko „atslūgo“, dėjo, dirbo, grūdo || grūdo, grūvo ~ griūvo, išdžūvo*, ištrūko, jojo, klėjo, išvido, krimto, „griaužė“, liko, liūdo, pagaiso „pradingo, prapuolė“, pagrido „sutrynė, sugrūdo“, praslapo „peršlapo“, sadigo, sėjo, stėjo, vijo. Kurie-ne-kurie būt I. veiksmažodžiai turi gretimines, t. y. o ir ė kamieno lytis, pvz.: atldidé || atldido, neldidė || neldido (plg. 1 asm. paldidau, pdrlaidau), grido, grūdo, rč. grudé; papuvé, dž. papūvo, pasale, pdriale || pasdlo, saddle || sušalo, sagové, rč. sagavo. Visada 0 kamieno yra Sie trumpos šaknies veiksmažodžiai: dasikiso ,,prilindo®, palūpo „išdraskė, nu-, išplėšė“, parito ,,pargriové, pervertė“, rišo, skūto, Sūvo, sūpo, sūko. Atskiri pirminiai veiksmažodžiai būt. 1. pavartojami su priesagomis, „pvz.: iZmigoj „užmigo“, nepažnoj(o) „nepažino“ ir kt. § 19. Būt. 1. o-kamieniai veiksmažodžiai asmenuojami taip: Vienaskaita 1 radail, klojau, guléjau, Sinavaii 2, radai, klėjei, guléjai, Sinavai 3 rddo, klėjo, guléj || -éjo, Si®ndu || -dvo 8 Formos išdžiūvo, grūdo || gridé su trumpu u tikriausiai atsirado vėliau pagal formas: būvo, rivo, pūvo. 205 Daugiskaita I. radom, klėjom, guléjom, Sicndvom 2. radot(e), klėjot, gulėjot, ši“navot § 20. Sveiką 3 asm. galūnę o po priebalsių j ir v daugiausia išlaiko dviskiemeniai o-kamieniai veiksmažodžiai: dėjo, jojo, klojo, lojo, sėjo, stojo, vijo, gavo, pūvo, būvo, djo, aijo, ėjo, greta dj, rč. aij. Tačiau tie veiksmažodžiai su priešdėliais dažniausiai yra jau be galūninio -o: indėj, inkloj, paséj, pazdėj „pažiūrėjo“, intūj, parūj, nuvėj, sagdu, rč. apėjo, ats@jo, indėjo, sagavo || sagovė. Daugiaskiemenės 0 kamieno 3 asm. formos beveik visada po j ir v neturi galūninio -o: mokėj, noréj, skaudėj, žu'rėj; braidžoj, širdoj, bijoj, tréptelej; sameldu, nuvažau. Su sveika galūne tos formos pasitaiko tik retkarčiais: mdn viso davinėjo; littūvei ataidinėjo; jūu"škojo, kap būs padėt; ūnas visa žinėjo; kdrvé apsitelūvo; dafžas isižalūvo. Formų su -ėlėti pilnomis galūnėmis visai negirdėta. $ 21. Iš kitų būtojo laiko veiksmažodžių 3 asm. formų išsiskiria forma bit, biti „buvo, gyveno“, pvz.: danas bit macintulis „jis buvo mažytis“; bit manim(p) ku'dėlo; ir b6fo ne bit nami“; jėmė jū kap Zona’ ir biti tendka „ėmė, vedė ją kaip žmoną ir gyveno tenai“; ana sa boéu nebiti, tai ana ir nemoka „ji su tėvu negyveno, todėl ir nemoka (lietuviskai)“; bėčis iž bit septinazdėšim septinis metūs; ana prabit Adesė penkazd@sim métu. Kitų asmenų reikšme bit(i) retai pasitaiko, plg. aš bit aisa chvara „aš buvau labai ligota“, dž. ddr aš mūžas buvaū; aš sveika buvaū; Forma buvdjo reiškia neilgai trunkamą pasikartojanti veiksmą, buvimą, pvz.: neilga aš iš tavė roda buvėjau „meilgai aš dėl tavęs linksma buvau (neilgai aš tavimi džiaugiausi)“; karūp jūs vakar buvėjot „pas ką jūs vakar buvote, lankėtės“. Šiandien tik Zietelos tarmėje berandama forma bir(i) seniau buvo vartojama kitose lietuvių tarmėse ir senuosiuose raštuose*?, plg. dar latvių bija „buvo“. $ 22. Kartais (greičiausiai slavų k. pavyzdžiu) vietoje veiksmažodžių reikėj(0), reikė (būt. 1.) yra vartojama esamojo laiko forma reika su pagalbiniu veiksmažodžiu būvo arba bit(i), pvz.: reikabit padarit „reikėjo padaryti“; visa reika atnėšt bit savim ,,viska reikėjo pačiam atsinešti“ ; reika būvo dit. Matyt, čia veiksmažodis reika suvokiamas kaip prieveiksmis, plg. brus. Tp36a, rus. Halo, HY>KHO. ė kamienas. $ 23. Būtojo laiko ė kamieno veiksmažodžių tarmėje yra gerokai mažiau, negu Ik. Į (in)o kamieną yra perėję daugelis ė-kamienių veiksmažodžių, kurie turi bendratį su priesaga -yti, pvz.: gdudino „gaudė“, mokino „mokė“, pramėtino „pramėtė“, primerkinaii ,,primerkiau®, satrdukinau „Ssutraukiau“, šaldino, šildino ir kt. Kiti ė-kamieniai būt. |. veiksmažodžiai yra tokie pat, kaip lk. Tai veiksmažodžiai, kurių: a) būt. I. turi tą patį šaknies vokalizmą, kaip ir es. l., pvz.: drė : ara, dudé : dudža, dūrė : dūro, daūžė || daūže : daiifa ir pan., defigé, kūsė, keiité, kraté, laukė, liėpė, mėtė „metė, paliko“, intardė „įdrėskė“, nėšė, patrdukė „sprogo“, skaldė || skaldino, šuritė, taisė, vėdė, verté, ždidė; * A. Schleicher, Handbuch der litauischen Sprache, t. I, Prag, 1856, p. 252; F. Kurschat, Grammatik der litauischen Sprache, Halle, 1876, p. 278; A. Bezzenberger, Beitrige zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund Litauischer Texte des XVI und des XVII Jahrhunderts, Gottingen, 1877, p. 206. 206 b) būt. I. turi skirtingą šaknies vokalizma, negu es. 1., pvz.: apšavė || apšau : apšaūna, davė || dau : diėja, džovė : diduna, gėrė : gėra, gimė : gimsta ir pan., jėmė, krovė, kūle, miné, mirė, pakėrė, pile, pinė, pjovė, rėmė || rėmė, sagovė, skéle, skirė, šlūvė, šovė, trinė, vogė. Atskirų žodžių ė kamienas kaitaliojasi su o kamienu, pvz.: gile, rč. gūlo, kūsė, rč. kūso, pagūdė, dz. pagadino, reiké, dž. reikėj(o), usirakė, dž. rakino, ždidė, rč. žaidįž)o, plg. § 18. § 24. Būt. |. ė-kamieniai veiksmažodžiai asmenuojami taip: Vienaskaita 1. ldukau, davail, (j)édau, krataii 2. laukei, dave, (j)ėdei, kratei 3; lauké, davé || dau, (j)éde, kraté Daugiskaita 1. laukém, dūvėm, (j)ėdėm, krūtėm 2. laukėt, dūvėt, (j)ėdėt, krūtėt > r, $ 25. 1. Būtojo laiko vns. 1 asm. ė kamienas turi minkštą kamiengalio priebalsį. Skirtingai nuo Ik., vietoje kamiengalio afrikatų č, dž visos'to tipo tarmės ė-kamienės formos turi t, d: ardaii, dudau, iskraiai, išveriau, iždidau, jėdau, kentaū, metaū, nūšuniau, pagadaū, paldidau, pasamdaū, pastataū, pdrkrataii; pérlaidau, saspdudau, vartai. Galimas daiktas, Zietelos tarméje šios formos afrikaty ir seniau neturėjo, nes lk. afrikatos čia yra naujesnės!?, Be to, afrikatoms atsirasti čia tikriausiai neleido ir kitų asmenų ė-kamienės formos, plg.: dudei, suntei, dudė, Suiité, audėm, Sufitét. Retkarčiais“ pasitaikančios formos išverčau, pagrudžau laikytinos atsitiktinėmis, atsiradusiomis dėl bendravimo sų kitų tarmių. atstovais. Su nukritusiu -ė (po v) iš 3 asm. ė-kamienių formų užrašyta Aik viénd kita, būtent: apšau basanil’s ,,apsiavé basnirčia“; tai dnas man dau ita’ rasti- „tai jis man davė šią lazdą“; nėdau jdm niko ani's; pasidau. an saiido „pasidavė į teismą“. $ 26. Daugumas būtojo laiko veiksmažodžių formų kirčiavimu sutampa su Ik. Tačiau greta pasitaiko viena kita ir kitaip WE forma, Kitą kirčio vietą papuvė, apšale, nūšale, pasale. x Kiti atskiri kirčio nevienodumai yra daugiausia atsitiktinio pobūdžio: pagrudžau, nekeldinaii, neveftė, prikišau, sagričbau, dž. pagrūdo, nek déldina, prikišo, sagriebau. Būsimasis laikas § 27. Tarmės būsimojo laiko lytys, kaip ir lk., yra padaromos iš bendraties. Būsimojo laiko veiksmažodžiai asmenuojami taip: Vienaskaita 1. būsu, kabisu, ždisu, nešū, jimsū, lisū 2 busi, kabisi, Zdisi, nesi, jimsi, lisi 3. bus, kabis, žais, nėš, jims, lis 10 Žr. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. I, Warszawa, 1958, p. 299, 207 Dalyvis Veikiamieji dalyviai § 44. Zietelos tarmėje vartojami tik būtojo laiko veikiamieji dalyviai. Esamojo ir būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių jau nebėra. Jų vietoje vartojamos kitos kokios nors formos. Pavyzdžiui, es. I. veikiamųjų dalyvių reikšme yra užrašyta neveikiamųjų dalyvių būt. I. forma stovėtas, pvz.: stovėtas vandi? vekail išala „stovintis vanduo greitai įšąla“. Neretai pavartojami skoliniai, pvz.; kur stoj aščas vandi?, ten ani's busta „kur stovintis vanduo, ten jie (karosai) gyvena“, plg. kalūščas „duriantis“, letūšča „lekianti“ ir kt. $ 45. Būtojo laiko veikiamieji dalyviai tarmėje dabar turi tik vieną sustabarėjusią niekatrosios giminės vns. vard. formą su galūne -e (taria e“, po sukietėjusių priebalsių -a"). Mot. g. galūnė -us (<-usi) užrašyta tik iš P. Chaleckienės: aš būčap bijojus sakit „aš būčiau bijojusi sakyti“. Ta pati būt. 1. dalyvinė forma su -e gali Žymėti tiek vienaskaitą, tiek daugiskaitą, tiek vyriškąją, tiek ir moteriškąją giminę, pvz.: | Vyr. g. vns. nas dtait insirbiūka“ „jis ateina išsipuošęs, apsirengęs“; ndėkur inšila' išajei „kažkur įšilęs išėjai“; ké tu ižlūpa' galva' tép aimi „ko tu taip užkėlęs galvą eini“; ataūj sasmainea“ „atėjo persimainęs, pasikeitęs“, tas jail kriipa padauga' nuvaZdu „tas jau truputį paaugęs nuvažiavo“; aš ausis pastūta' ir klausau; gūli žaltis sasisūka'; sėdi anas rasikét®’, kojas rastite; mot. g. vns. stou obolė išauga“, didele; vaiščoja ana kepelisišaudini' iždėjae“, chvūsta" vištos inkis@* „vaikšto ji šiaudinę skrybėlę užsidėjusi, vištos uodegą įsikišusi“; vyr. g. dgs. (dvs.) kūlasi išaja“ an kėlo; padėja bdltinam; bit du brolu nesidaila' „buvo du nepasidalinę, nepersiskyrę broliai“; tep ir važi?jat rasis®@ge’; palauke: per kišk mėnu', islupo strčicha“ „keletą mėnesių palaukę, nuplėšė stogą“: mot. g. dgs. žūri kap varnos rasižėva' „žiūri kaip varnos išsižiojusios“ ; paskila: rafikos skaiist. i Kartais ši apibendrinta vardininko forma pavartojama kitų linksnių prasme, pvz.: išuntė vira' nejėda' laukan „išsiuntė nevalgiusį vyrą į lauką“. Vietoje kitų linksnių dalyvinių formų iš veiksmo kylanti ypatybė paprastai nusakoma perifrastiškai, žodžių grupėmis, pvz.: mūža liko pirkū, kad nesadegė „maža liko nesudegusių pirkių“; itai bobai, kad chvara, nešam pieno „Šiai sergančiai bobai nešam pieno“. Dalyvinė forma visur išlaiko būtojo laiko veiksmažodžio kirtį ir priegaidę. Neveikiamieji dalyviai $ 46. Neveikiamosios rūšies dalyvių formos palyginti yra įvairesnės ir geriau išsilaikiusios, negu veikiamųjų dalyvių. Tačiau esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių tarmėje irgi beveik nėra, išskyrus užrašytas dvi abejotino autentiškumo formas: Suvama mašina; melZama ana, jaū melžasi"?. Dalyvinės es. |. formos stengiamasi nusakyti kitokiais būdais: su priesaga -inis, -ė — melžinė kdrvé ,,melžiama karvė“; '* Formos užrašytos iš Bernado Žukelio, kurio brolis mokėsi Vilniuje, ir iš Adomo Zukelio, kurį laiką dirbusio Ukrainoje, kur jis yra bendravęs su kitų tarmių lietuviais. 214 sūtinu' šulu' komolūkas „siūvamų siūlų kamuoliukas“; žodžių grupėmis — pi’- das, kad virt, dirptas iš mėlo ,,verdamas puodas dirbtas iš molio“, būtuoju laiku — nezinétas žmėgus atdj „mepažįstamas Žmogus atėjo“, hibridiniais perdirbiniais — vdiséojom kap savi nežinėjomi žmonės (plg. Ke3nakKoMbIe JOH). § 47. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais. Jų galūnės yra tokios pat, kaip a, o kamieno būdvardžių, plg. paradigmas: Vienaskaita V. kaéptas, kepta, virtas, virta, dūmi'tas, -a K. kapto, keptos, virto, virtoOs, dūmi'to, -os N. keptam, képtari, virtdm, virtai, dumi‘tam, ai G. kėpta", virta", dūmi'ta' Į. keptu, keptai, virtū, virtdi, dūmi'tu, -ai In. keptam, keptėjį, virtam, virtaj, mirki‘tam Il. keptan, kepton, virtani, virton, dūmi'tan Ad. keptam(p) keptai(p), dirptaip, Daugiskaita V. kepti, képtos, virti, virtos, dumi‘ti, -os K. keptū, virtū, dūmi'tu" N. keptiėmi, keptomi, pjauti*mi, dūmi'ti*mi, -omi G. keptūs, keptas, virtūs, virtas, dūmi'tus, -as Į. keptais, keptomi, pjautais, pjautomi, dūmi'tais, -omi In. kepti®s(a), keptosa, virtii’s(a), virtosa, dumitu® sa, -osa Il. keptisna, keptosna, virtisna, dumi‘tu’sna, -osna Tarméje yra daugiau vartojami prieSdéléti bat. 1. neveikiamieji dalyviai: apkaltas, apsukti, apringdinétos ,nurinktos“, inspdustas ,suspaustas“, inkastas, isastri‘tas, islangvitas ,iSkastruotas®, iSdldi‘tas „„užšaldytas“, isustas „išsiųstas“, pakulta, pasamdita, paraskulta „sudaužyta“, pdrlaistas, paisneZdinéti, pririzdinétos, uZrumbi‘ta ,susiita, atsiūlėta“. Šalia vyr. ir mot. g. formų gana dažnai vartojama ir būt. I. neveikiamųjų dalyvių bevardė giminė: dicta, dirpta, aplipita, neatardinėta, išdusta, neprijūnkta, padarita, pridirpta, pradirta, užvarita, ūškasta. Būt. I. neveikiamosios rūšies dalyviai kirčiuojami daugiausia taip pat, kaip Ik. Tik atskirų (dažniau priešdėlėtų) dalyvių kirčiavimas įvairuoja, pvz.: apdeiiktas, apatitas, atvėšta, iškūsta, ištėstas, ištėsta, ižvėštas, nekūstos, nuriūikta, pakaptas „palaidotas“, palipta „nulupta“, raskifstas „perkirstas“, saképta „iškepta“, uzdenkta, uskdstas, dažniau apdengtas, iškastas, nurinkta, sikepta, uZdenkta. Tarméje visai neuZraSyta būsimojo laiko ir reikiamybės dalyvių. Nevartojamos taip pat neveikiamųjų dalyvių sangrąžinės ir įvardžiuotinės formos. Sudurtiniai laikai ir nuosakos $ 48. Zietelos tarmė tiesioginės nuosakos pradėtinių laikų, padarytų tiek su veikiamaisiais, tiek su neveikiamaisiais dalyviais, neturi. Vartojami tik sudurtiniai atliktiniai laikai. 215 Veikiamosios ir neveikiamosios rūšies sudurtiniai atliktiniai laikai yra du: esamasis ir būtasis. 1. Esamojo laiko sudurtinės formos niekada neturi jungiamojo pagalbinio veiksmažodžio yra: a) veik. r. Zmaogus jail apsilaida' barzddi „Žmogus jau apsileidęs, apaugęs barzda“; jaunas ir rasigėra' „jaunas ir pasigėręs“; vidui sapuva® dnas; vi“nas būsas, kitas apsėve*; visokū sasrifike'; visi prijūnka: pri savo litživo; kuri atsidaline’, tfėmi sunkėst; koja iStin®' „koja ištinusi“; kara jaū atsikėla' „Žievė jau atsiknojusi“; ana, kab virvė, sasisūka'; kunddos apsilūpa'; vesėj sasrhiūka: daūgi bobu; kraujū abėga' akés „krauju pasruvusios akys“; b) neveik. r. arklis ddr nekaltas „arklys dar nekaustytas“; galė invaritas cvitkas; vicnas pirštas razdauštas ir ižgidi'tas; gerai pripenėtas ūnas; slimslai inspaustas Siénas „silpnai priveržtas šienas“; and pamaišita „ji yra maišyto kraujo“; ski'lž prakulta; mana moma pakopta; mes atSu-'sti; ragi, kap sanešėoti čeravi'kėlei; visi stalai an ki*mo paiSneZdinéti; balti žirnei samaišiti sa ju°dais; anos druskdi pasūdi'tos „jos druska pasūdytos“. 2. Būtojo laiko formos visada turi pagalbinį veiksmažodį bit(i), būvo“; a) veik. r. anas bit labai insiragavar; arklis bit blogas, išdžūva'; sadige: būvo linai; pripūva' bit kvitčei „Supeliję, papuvę buvo kviečiai“; neinšala: bit akmeni's; ana daugėst kap mėna' rasilaida' bit „ji (liepia) daugiau kaip mėnesį žydėjo“; and numira' bit; b) neveik. r. ūnas apaūtas biti; dnas ir Čanaik bit krūpa' mėki'tas; RaJūlinas bit žmonėsa pratintas ki*k. „Rapolas buvo žmonėse kiek prasilavinęs“, Tarmėje yra gana nemaža sudurtinių es. ir būt. 1. formų, padarytų su neveikiamosios rūšies dalyvių bevarde gimine, pvz.: es. l. jaū manip visa padirpta, padarita; iZmoké&ta visa, visa iždū“ta; viskas pakūlta; nedū“ta jėst, dabai viskas apsodita, apséta; ddr neatardinéta, o žolė jėmėsi „dar neaparta, o jau auga žolė“; jei ddr visa éa neprijūnkta „jai čia dar viskas neįprasta“; būt. I. priversta akmenū bit; taukū prilaista bit; streicha an streichds sabrukta būvo „stogas ant stogo buvo subrukta (pirkios)“; užvarita bit sni“gū. Sudurtinių būsimojo laiko formų nugirsta tik su neveikiamosios rūšies dalyviais: kėlas būs nuklėtas žmonėmi; tadaik visa bus padarita; visa žūmė bus iSarta. § 49. Be minėtų tiesioginės nuosakos sudurtiniy laikų, tarméje dar yra vartojamos sudurtinés tariamosios nuosakos formos. DaZniausiai jos yra padarytos su veikiamaisiais dalyviais: būčap žinėja', tai nevaZiva' „būčiau žinojęs, tai būčiau nevažiavęs“; būtumėm sėdėja“ ir ūtarina:; jėsk, kab būtai prijėda'“ „valgyk, kad būtumei privalgęs“, plg. P. Chaleckienės frazę: aš būčap bijėjus sakit, kad neusisifdot „aš būčiau bijojusi sakyti, kad nesupyktų“. Neveikiamosios rūšies sudurtinės tariamosios nuosakos formos retos: kab ne li'tūs tsaik tai visa jaū būtu'p papjauta ir parinkta „kad ne tas lietus, tai jau būtų viskas nupiauta ir nuimta (nuo laukų)“. Sudurtinių liepiamosios nuosakos formų neteko nugirsti. Kartais pasitaiko savotiškų sudurtinių būtojo laiko veikiamosios rūšies formų, kurias sudaro abu dalyviai, t. y. vietoje pagalbinio veiksmažodžio buvo, bit(i) sakoma būva', pvz.:aš jisagėva' būva' „aš jį sugavęs buvau“; dni‘s jai nuvažava' buve. 216 Tačiau apskritai tarmėje jaučiama tendencija prastinti sudurtines formas, pvz.: kad palauktu' p nedėla', tai ana atsiliktum „kad ji būtų palaukusi savaite, būtų atsilikusi“; kab negėrtu'p vakar, nu'ndi negulétu'p; kap nerasibėktu', tai ji rastū „jei nebūtų pabėgęs, tai jį būtų radę“. Pusdalyvis $ 50. Tarmėje vartojamos sustabarėjusios (nei skaičiumi, nei gimine nekaitomos) pusdalyvio formos. Jos padaromos dažniausiai iš bendraties kamieno su priesaga -dami, pvz.: Vyr. g. vns. o danas nenorėdami ait paz Idvi' „o jis nenorėdamas eina prie lovio“; vėjas, jam davinédami ita' nostalni'kėla', sūkė; o žmogėlis, aidami namop, užūjo karčmon; itus metus li'tūkas lijo neiškadavėdami; béginédami jėsti ūnas; nemokėdami nepaiitari'si; aš ūtarinu, o danas žūri, kab durnas neZinbédami; dai savi?"s kampis sėdėdami būsti nekap „dabar namie sédédamas gyveni nekaip (t. y. nedirbdamas negyvensi)“; dnas nusivedė ji gi*d6dami; mot. g. vns. and gulėdami duga; bėgo jo pati régdami; aš (pati) nuvejaū tei vergdami; and sėdėdami mitgėj; galū pirkėj sédédami tik ka dirpt; vyr.ir mot. g.dgs. més kap padegėm, tai kui kas Zin 6dami rasidjom, rasirbtūkom; nenorėdami visi m@s sazgadinom ait; més tadaik kū du mddami sakom; apajom ji‘Skodami; paz Valérika® aidami, uZeikit ir paz Barnddika'. Formos su -dami (<damie) gali būti apibendrintos iš vyr. g. daugiskaitos??, nes ar tik ne analogiškai apibendrintą turime ir mot. g. dgs. galūnę -damos retkarčiais pasitaikančiose formose: ūni's ūtarino Čė g@&rdamos; tiktaik kėjas atkula vaiščodamos; rasikirndčinė" pamacitkū negaledamds aj „įišsikėtęs pamaZu negalėdamas ėjo“. Formos su -damos yra sumiSusios su sangraZinio pusdalyvio formomis su -damosi, pvz.: vifnas būdamosi tai ir numirs „vienas gyvendamas ir numirs“, kopdam®dsi ištrūko anas ,slapstydamasis pabėgo jis“; ir kldusasi ju®gdamds ,,ir klausiasi juokdamasis“. Greta pasakoma viena kita apibendrinta forma ir su mot. g. vns. galūne -a, pvz.: moZa vazi®dama numirs „gal važiuodama numirs“; aš pats isimokinau (skaityti) ganidama. Magnetofonu užrašyta ir forma su -damu, pvz.: vi‘nas vifna' dastojinėdamu kab jėmėsi do ir ištezdinėdami ir visi tris ani's tei (nuskendo). Padalyvis $ 51. Zietelos tarmėje užrašyta vos pora formų, primenančių Ik. ir kitų lietuvių kalbos tarmių esamojo laiko padalyvio formas, tačiau pavartotų pusdalyvio vietoje, pvz.: iš kokū nedėlu' kėtufas itai visa iskulam tep pasistorėjant „per kokias keturias savaites visa tai iškuliame pasistengdami“; iš Čė važūavant rep nūšuntau lūpa' „iš čia važiuodama taip nusiunčiau laišką“. Tai veikiausiai naujos formos®, nes padalyvio funkcijas tarmėje paprastai eina pusdalyvio ir veikiamojo dalyvio formos. 18 P. Skardžius mano, kad šios lytys yra apibendrintos iš dviskaitos, žr. P. Skardžius, Dėl pusdalyvių raidos, Archivum Philologicum, t. 6, Kaunas, 1937, p. 105. 20 Formos užrašytos iš Adolio Zukelio ir M. Burokienės, nemaža susidūrusių su kitų lietuvių kalbos tarmių atstovais. Daugelyje vietų dirbusi mokytoja Kateryna Jodienė padalyvius vartoja taip, kaip lk. 217 Vietoje esamojo laiko padalyvio vartojamas pusdalyvis, pvz.: dirbdami dina maZasné, kap nedirbdami „dirbant diena trumpesnė, negu nedirbant“; aidama reika atkalbét ražonču' „einant reikia rožančių sukalbėti“; aš ragėjau kiski* bėgdami „aš mačiau kiškį bėgant“; neragėt aidami „einant nematyti“; rugs pjaudamos, vasarai reika vėsūte' padarit „rugius piaunant, vasarą reikia pavėsį padaryti (pailsėti); man sasilgo namic bu'damūa „man prailgo, namie bebūnant“; karšta aidamės; ne vesėj būdama, tai reika, kad ledokas būtu" ši „me sodžiuje gyvenant, reikia, kad būtų piktas šuo“; ratas nugrūvo vazu°dami „važiuojant nukrito ratas“; ale apjaudami čistėst ir veksėt „bet apipiaustant (skusti bulvę) švariau ir greičiau“; jé brolis Vezduči', važū“dami Slaniman bit vi‘nas „jo brolis (gyveno) Vezaučiuje (esančiame prie kelio), važiuojant į Slanimą“; kap rūdo kū giroj kopdamos, pareifiko „kai rado ka besislepiant girioje, paėmė“. Kartais taip pavartotą pusdalyvio formą geriau aiškinti prieveiksmiu, o ne padalyviu, pvz.: vogdami nejésk, o padsliūk „vogčiomis nevalgyk, o pa(si)trauk (lėkštę arčiau)“. Būtojo laiko padalyvių vietoje vartojamas veikiamosios rūšies dalyvis, pvz.: reika nejėda' guldavi'tis „reikia nevalgius gultis“; negadnai viendm jau likz: „negerai vienam jau likus“; rep langvėst, kap apsava' „taip (basam) lengviau, kaip apsiavus“ ir kt. Kitokių padalyvio formų ar jų pakaitalų neužfiksuota. $ 52. Zietelos tarmės veiksmažodis turi nemaža savitumų, kuriuos reikia aiškinti ilga tarmės izoliacija. Dėl to pirmiausia tarmėje yra išlikusių kaitybos archaiškumų: tai atematinės ir joms dalyvaujant susidariusios kontaminacinės veiksmažodžių formos, būtojo laiko 3 asm. forma bit(i), tariamosios nuosakos formos su postpozicija -p(ė), -b(ė), sangrąžiniai galūninio kirčiavimo veiksmažodžiai ir kt. Daugelis šių ypatybių yra bendros pietrytinių lietuvių kalbos pakraščių tarmėms, tik forma bir(i) veda į buv. Rytų Prūsijos lietuvių kalbos tarmes. Antra vertus, veiksmažodis turi nemaža ir naujumų: tai atematiškai pavartojamos atskiros tematinių veiksmažodžių bendratys, sustabarėjusi viena veikiamųjų dalyvių būtojo laiko forma ir jos vartojimas kartu su pusdalyvio formomis vietoje padalyvio, taip pat įvairios gretiminės kamienų formos ir kirčiavimo anomalijos. Slavų kalbų įtaka aiškintina daugelis lk. nebūdingų sangrąžinių formų (auginasi, būstasi, gimasi ir kt.). Kur kas daugiau slaviškų analogijų galima būtų susekti daryboje, kuri čia mažai liečiama. Kitu lietuvių kalbos tarmių ir 1k. elementų veiksmažodžio kaityboje pastebėta maža. A .BHAYTHPHC CJIOBOUSMEHEHHME TJIATOJIA B 3ETAJICKOM IOBOPE Pe3arome H3-3a gojnrofi H30JisuKH MeCTHOTO JHTOBCKOrO roBopa (OH HaXOAHTCH B OKpyxXeHHH Gej1Opycckoro s3bika) rjtaroJi B 3eTAJICKOM roBOpe OT/IK4UaeTCA GOJibiuKM CB0e06Gpa3HeM. Bo-nepsuix, B HEM COXpaHHJIHCb HeKOTOpbIe apxaHuUecKHe OcOGeHHOCTH, HaNIp., aTeMaTHYECKHE HJIH Ha OCHOBe nx 06pa30BaBLIHeCA KOHTAMHHHpOBAHHĖbIe (DOpMbi raarosa (aiti | aima, ėsti | éma, miégti | mieg218 ma), popma 3-TO JIKA eA. H MH. 4. NpoLuejjuuero BpeMeHH bit(i), dopMbi COCA CATEJIbHOTO HAKJIOHeHHs C mocTnosuumei -p(ė), uHoraa -b(ė) (1-oe auuo eg. u. aifap | aičapė| aičapė, gieddėčap, turéfabés, 3-e nKuo ej. H MH. V. atšūstu'p ganitu'pė), Bo3BpaTHbie rjiaroJibi C yjgapeHHeM Ha OKOHuaHHH (3-e JHUO eA. H MH. 4. HACTOALEro BpeMeHH jimasi, sėdasi, npowemuero BpeMeHH Jémési, stojosi, Oy aywero BpeMenu gulsis, jimsis, rasis) u Ap. BojibumucerBo H3 3THX 0cOGeHHOCTEI! XapakTepHbl AJA IOTO-BOCTOHHbIX OKPAHHHbLIX rOBOPOB JIMTOBCKOrO A3blka, TOJIbKO (dopMa bit(i) 3etsackuii rosop NpHOJHKAET K 3aNafHbIM JUTOBCKHM rOBOPAM, HEKOTJa CyIIecTBOBABLIHM Ha TeppHTOpHH OkbiBineit Boctounoit [pyccun. Bo-BTOpBIX, 17151 TOBOpa XapaK TepHbI MHOTHE HHHOBALLMH, HATIP. | HEKOTOPHIE HH UHH THBBI YTI0TPeGAAIOTCA B 3HAUYCHHH H3IMEHAEMBIX aTeMaTHueckux opm (nesésti — neséda, samdlt — sumala, virsti — virsta), HeKOTOPBIM TJIATOJIAM C OCHOBOII Ha @ HACTOSIIEro BPEMeHH CBOKCTBEHHLI (DOpMBI, 06pa30BaHHbIe Ha OCHOBE KOpHSA Mpoleauero spemenn (krimita — kremta : krimito, lifida — lenda: lindo, lipa — limpa : lipo, sniga — snifiga : snigo), ouenb Pe3Ko COKpaTHJIOCb 4KHCJIO dopm jeficTBHTeJIbHLIX MPHYACTHI: H3 HHX COXpaHH/IaCb TOJIbKO OHA HeHsMeHseMas, o6obmennas (dopMa CPeAHEero poja MH. 4. npoluejuero BpeMenn (dirbe-, išaugę“, sasisike’, Zdide'), 31a Gopma B HaWH JĮHH 3aMeHAeT Take H DOpMbI AeeNPHYACTHSA NpoLIeAlIero BpemMenn (reika, nejéde: guldavitis) (neempHuacTHs MPOLIEAWEro BpeMeHH B roBope HeT), a (opMa AeenpHYACTHA HACTOSMIErO BpeMeHH 3AaMeHAIOTCA (opMaMmu noaynpuuactus (dirbdami diena mazisné kab nedirbdami), xoTOphle TaKkKe ABAAIOTCA HEONHHAKOBRIMH (dirbdama|dirbdami|dirbdamos). Axuentyaums opm rtaroJia uacTo ObiBaeT ONeHb PA3AHUHOI: ataitijataiti, nėgirdžu|negirdžū, pasunta|pasuiita) u np. B 06pasoBaHHH HeKOTODPbIX BO3BpaTHBIX LJIarOJIOB MOXKHO BHIETH IIpAMOC BJIHAHHE OKpyxalOunIerO Gesopycckoro s3biKa (biistasi, gimaūs, kandasi), HO B CI0BOM3MEHeHHH TJIaTrOJIA npsAMoe BJIKAHHE CJIABSHCKHX H3bIKOB He3HAYHTE/BHO.