Nepastebėta senųjų raštų tariamosios nuosakos forma

BALTU KALBU VEIKSMAZODZIO TYRINEJIMATI LET. Us VO ISET S BR MIO: K'S'L UU AK ADE M XK. J A Z. ZINKEVICIUS NEPASTEBETA SENUJU RASTU TARIAMOSIOS NUOSAKOS FORMA Vienoje iš 1677 m. rytietiškame Belarmino katekizme? jdéty giesmių, lotynis- kai pavadintoje „Stabat Mater dolorosa“ (p. 43—45), yra du tariamosios nuosa- kos vienaskaitos I asmens pavyzdžiai, turintys iki šiol, rodos, lituanistinėje litera- tūroje dar neiškeltą ir nenagrinėtą formą, besibaigiančią -tumiau. Žemiau jie pa- teikiami su piatesniu kontekstu: O czyščiaufia wiJfuū merguū. Kift Jfunkibes tawo warguū, Duok idant galetumiau?, Idant ynt križiaus kintufio, Vnt funaus tawo mirufio Wifadu atmintumiau® (443,—45,). l. sg. galetumiau 45, "galėčiau' ir atmintumiau 45,, 'atminčiau'* yra vieninte- liai tariamosios nuosakos formų pavyzdžiai šio katekizmo giesmėse. Paties kate- kizmo tekste |, sg. cond. turi kitokią formą, su -čia, t. y. dpturečia 12,4 “gaučiau' (vienintelis pavyzdys). Betgi giesmių kalba ir šiaipjau skiriasi nuo paties katekiz- mo teksto kalbos savo fonetinėmis ir morfologinėmis ypatybėmis?. Ryškių skirtu- mų yra ir rašyboje“. Tai rodo, kad jas vertė kitas asmuo. Dialektologinė kalbinių * Trumpas moksto krikscioniszko surinkimas, Nuog Roberto Bellarmino Kardynoto parš- šitas. Vilne Typis Acad: Societatis Iesu, Anno 1677. * Išretinta mano. — Z. Z. * Kad tai tikrai 1. sg. formos, rodo citatos tąsa: Kad vnt fudo paftatitas Sunkiay bu fiu ap- raiBytas (=apskųstas; išretinta mano. — Z. Z.). * Antai, vietoj katekizmo a ‘0’, adunt “idant’, aju ‘uz’ (prielinksnio ir priešdėlio), prif "prieš", tiektay ‘tiktai’ giesmėse sistemingai vartojami variantai o, idant, uz, prief, tiktay. Katekizme išlaikomas žodžio pradžios e-, 0 giesmėse jis kartais verčiamas a-, pvz., d//funt 40, ‘esant’, aius 533, <eius 'ėjus'. Cirkumfleksinių galūnių dvibalsis au giesmėse vietomis žymimas ow, pvz., adv. Idu 39, ‘jaw’, all. sg. Annošiou/p 45+, KayfoBou/p 455. Katekizme tokio žymėjimo nėra. Loc. pl. for- mos giesmėse baigiasi tik -sa (visi pavyzdžiai), o katekizmo tekste jos įvairuoja: su -se (14 pvz.), -sa (15 pvz.) ir -su (2 pvz., abu poteriuose). * Pvz., giesmėse ilgieji balsiai neretai žymimi dviguba raide: 3. praet. Eéme 411, 47, *ėmė"', 3. praes. Neér 48; "nėra", n. sg. m. weélus 465 "vėlus", a. sg. déeku 53; ‘(pa)déka’, 1. pl. praes. reegime 54, ‘régime’; n. pl. iuds 375, 413, "jūs", g. pl. dun fue 48,5 "jūsų", iui 39,5, iūu 41, "jų", tiu 42, "tų", dun- gūu 40;; “dangy’, warguū 44y,, 'vargų', kapuū 58, "kapų", wi/uū merguū 44s, “visų merg(in)y’; a. sg. iuū 44, ‘ja’ (ryt. ji); 3. praes. iir 3624, 4111, 50,5 ‘yra’, a. sg. Kurij 43, ‘kuri, adv. Tii 41,, ‘ten’ (ryt. tį< tė). Katekizmo tekste tokių pavyzdžių visai nėra. Bet čia rašoma d. sg. rdw 13, ‘tau’, Jaw 940, 3210 "sau" (giesmėse tik tau, fau), vartojamos raidės 3, § (giesmėse z, ž). 183 ypatybių analizė verčia tiek katekizmo, tiek ir giesmių vertėją kildinti iš Vilniaus krašto, tik abu iš skirtingų šnektų. Giesmių kalba ir rašyba artima „Ewangelie polskie y litewskie“ 1647 m. leidimo paskutiniųjų 7 evangelijų (p. 201—211) kal- bai bei rašybai?. Netgi galima įtarti, kad abu šiuos tekstus vertė tas pats asmuo, kuris, be to, dar prisidėjo prie K. Sirvydo ,,Punkty sakymų“ II dalies parengimo spaudai". Jo gimtinė ieškotina Vilniaus apylinkėse, netoli an//un izofonos*, o ka- tekizmo teksto vertėjas turėtų būti kilęs iš vietovės toliau į šiaurę ar šiaurės vaka- rus. Deja, tariamosios nuosakos 1. sg. forma minėtųjų 7 evangelijų tekste nepa- vartota. Vadinasi, mūsų nagrinėjamieji du tariamosios nuosakos I. sg. pavyzdžiai su -fumiau yra vieninteliai žinomi giesmių vertėjo šnektos tariamosios nuosakos 1. sg. "pavyzdžiai. Visoje rytietiškoje XVII a. lietuvių raštijoje? rasti tik 29 tariamosios nuosakos l. sg. pavyzdžiai. Daugiausia iš jų (net 22) baigiasi -¢ia, antroje vietoje eina pavyz- džiai su tos pačios kilmės formantu -čio (jų rasta 4). Tuo būdu *-tjū reprezentantai sudaro net 9094 visų pavyzdžių. Matyt, XVII a. viduryje šio tipo formos Vilniaus apylinkėse buvo vyraujančios. Išimtį sudaro 2 mūsų nagrinėjamieji Belarmino ka- tekizmo giesmių pavyzdžiai ir 1605 m. katekizme esantis vienintelis 1. sg. cond. pa- vyzdys ne nufidetumbiau 56,, “nenusidėčiau'. Pastarasis pavyzdys yra chronologiš- kai seniausias, nes ankstyvesniuose rytietiškos raštijos paminkluose 1. sg. cond. forma nepavartota. Reikia konstatuoti, kad 1. sg. cond. forma su -tumbiau XVI — XVII a. lietu- vių kalboje (ne tik rytų aukštaičių tarmėje) buvo labai retai vartojama. Be nuro- dyto 1605 m. rytietiško katekizmo pavyzdžio, žinomas, rodos, dar tik vienas pavyz- dys iš vakarų Lietuvos (Mažvydo raštų), būtent, i//akitumbiau Mz 52118 “isakyCiau’. Šiaipjau XVI — XVII a. raštuose visuotinai vartojamos -čia || -čio tipo formos šalia retesnio varianto -čiau, pasitaikančio anuomet dar tik iš vakarų Lietuvos ki- lusių autorių raštuose, k. a. J. Bretkūno (šalia -čia, -čio), D. Kleino (šalia --čia), S. M. Slavočinskio (tik -čiau)??. Nagrinėjamųjų Belarmino katekizmo giesmių pavyzdžių pabaiga -tumiau kildintina iš senesnės -tumbiau, išnykus lūpiniam priebalsiui b po lūpinio nosinio m. Toks asimiliacinis vieno iš greta esančių lūpinių priebalsių išnykimas lietuvių kalboje nėra retas, pvz., kamlys Žasliai, Palėmenė, Gėlvonai, Tauragnai, Kūktiš- kės, Lazūnai < kambljs "augalo kamieno drūtgalis', ad. sg. tamp || tam, baltamp || baltam Lazūnai, Zietela, all. pl. vilkump || vilkum Lazūnai, ameté Dievėniškės 6 Žr. Z. Zinkevičius, K. Sirvydo ,,Punkty sakymų“ genezės ir kalbos klausimu, — Bal- tistica, VII(2), 1971, p. 160—161. 7 Ten pat. 8 Ten pat, p. 166. * Išlikusių jos paminklų sąrašas pateiktas straipsnyje ,,RytietiSkoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas“, — Baltistica, VIII(1), 1972, p. 80—82. 10 Jau vien šis faktas rodo J. Kazlausko hipotezės apie -čia kilmę iš -čiau (LKK, IV, p. 84; Lietuvių kalbos istorinė gramatika, V., 1968, p. 400; ją bando remti A. Girdenis, Baltistica, IV, p. 143—144) nepagrįstumą, dar žr. Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der Baltischen Spra- chen, Oslo— Bergen— Tromsė, 1966, p. 432*; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, V., 1966, p. 364; G. B. Ford, Jr., The Origin of the Lithuanian First Person Singular Optative (Condi- tional or Subjunctive), — Donum Balticum, Stockholm, 1970, p. 125. Griauna jis ir J. Otrembskio hipotezg (J. Otrebski, Gramatyka jezyku litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 233), kurioje taip pat formos su -čiau laikomos senesnėmis už turinčias -čia. 184 *apmetė', klimti Šakyna, Palėmenė, Dūsmenys, Dievėniškės Zietela (> kliumti), K. Sirvydo Dictionarium® 132 ‘klimpti’, kuti Šakyna < kurnpti, "linkti', terūti]| tempti Kalndlis, žem. ko'ms Plūngė, Telšiai ‘kampas’, kii'ms ten pat ‘kumpas’, trū*ms Plūngė ‘trumpas’, 3. praes. sušlo"m Grūšlaukis "sušlampa'; avadai Rudami- na ‘apvadai’, averzdo Pelesa "apverčia', avifto Dievėniškės, Gervėčiai "apvirto", apinys < apvinys ir kt.** Taip b išnyko ir kitų tariamosios nuosakos asmenų for- mose: 2. sg. eitumbei > eitumei, 1. pl. eitumbime > eitumime, 2. pl. eitumbite > eitumite, 1. du. eitumbiva > eitumiva, 2. du. eitumbita > eitumita. Rytietiškoje XVII a. raštijoje tariamosios nuosakos kitų asmenų formas su išlaikytu b taip pat turi tik 1605 m. katekizmas (dvidešimt |. pl. pavyzdžių, kitų asmenų formos nepavartotos). Kituose, vėlyvesniuose raštuose (ankstyvesniuose visai nėra pavyzdžių) tėra tik šių tipų variantai be b: 2. sg. eitumei PS (8)**, BK (1), Ev-(8), eitum AgP (2), 1. pl. eitumime PS II (10), eitume, refl. -ės PS 1 (22), PS II (10), BK (18), Ev (1), eitum BK (3), refl. -tumėmos BK (1), 2. pl. eitumite PS (19), Ev (18), eituméte Ev (1**)**, Taigi XVII a. antroje pusėje ne tik Belarmino kate- kizmo giesmių vertėjo, bet ir kitų rytietiškos raštijos kūrėjų šnektose formos su b jau, matyt, praktiškai buvo išstumtos iš vartosenos naujesnių variantų be 55, Todėl ir vietoj laukiamos |. sg. formos su -tumbiau Belarmino katekizmo giesmėse randame -tumiau'®. Aukščiau iškelti aikštėn duomenys rodo, kad epochoje prieš pasirodant pir- miesiems raštams lietuvių kalboje būta supletyvinės tariamosios nuosakos para- digmos, kurioje 1. sg. turėjo skirtingos darybos formą *-#ja@, tuo tarpu kai kitų as- menų formos buvo pasidarytos iš siekinio su pabaigomis -bei, -bime, -bitė, -biva, -bitū. Labai retai senuosiuose raštuose randama |. sg. forma siekinys +-biau, ku- rios tęsiniu laikytini ir abu nagrinėjami Belarmino katekizmo giesmių pavyz- džiai, galėtų būti pasidaryta pagal I. pl. ir kitų asmenų pavyzdį. Gal būt, jos palai- ku (?) laikytina dabar rytų aukštaičių šnektose vietomis randama forma suktum “sukčiau?!", Prierašas. Rengiant leidinį spaudai, pasirodė J. Palionio straipsnis apie iki šiol kalbininkų dar netyrinėtą XVIII a. pradžios rankraštį ,.Contiones Litvanicae“ (Kalbotyra, XXIII, 1, p. 35—47), iš kurio straipsnio autorius šalia 1. sg. cond. for- mų su -fau, -čia pateikia ir keletą pavyzdžių su -tumiau (ten pat, 40). Rankraščio autorius, J. Palionio nuomone, buvęs pietryčių aukštaitis vilniškis. Vadinasi, tai tik patvirtina aukščiau pateiktą samprotavimą apie 1. sg. cond. formų raidą Vil- © 1 Daugiau pavyzdžių žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 179, 183, 187. 12 Santrupos: PS — K. Sirvydo „Punktai sakymų“, BK — Belarmino katekizmas (be gies- mių), Ev — J. Jaknavičiaus evangelijų 1647 m. leidimas, AgP — „Agenda parva“ 1616 m. leidi- mas. Kituose rytietiškos ano meto raštijos paminkluose nėra pavyzdžių. Po santrumpos skliaus- tuose nurodytas rastų pavyzdžių skaičius. 13 Knygos pabaigoje, vadinasi, paskutinėse 7 evangelijose. 14 Dviskaitos pavyzdžių visai nėra. 15 Kitur rytų Lietuvoje jos anuomet dar turėjo būti gyvai vartojamos, nes vietomis Vilniaus krašte, visų pirma šiaurinėje dalyje, formantas -b- randamas dar ir dabar, žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 364 — 366. 1 Anuomet, greičiausia, buvo tariama -tumjau (resp. -tumbjau). Po visų lūpinių priebalsių rytų Lietuvoje ir dabar dar daug kur jotas išlaikomas (bent fakultatyviškai), žr. Z. Zinkevičius, ten pat, p. 187—188. 17 Z, Žinkevičius, ten pat, p. 364. 185 niaus krašto šnektose. Variantas su -fau, anksčiausia užfiksuotas šiame rankraš- tyje, dabar būdingas plotui į pietus ir pietvakarius nuo Vilniaus (maždaug iki Pu- nids — Rūdiškių — ASmends linijos). 3. SBHHKABHYIOC HE 3AMEYEHHAS MCCJIEAOBATEJISIMH ®OPMA YCJIOBHOIro HAKJIOHEHHSI B IPEBHHX JIHTOBCKHX MAMATHHKAX Pe3rome B ojo H3 neced, HaneyaTaHHbIX B H3JaHHOM B 1677 r. BOCTOUHOJIHTOBCKOM NnepeBojįe Ka- TexH3Hca BejirapMuHa, HMEPOTCHA ABa npHMepa OOopMbI | Jika ejJį. 4. VCJIOBHOTO HaAKJIOHEHHA Ha -tumiau. Jlauuas įdopMa Bo3HHKJIa H3 Čojiee peBHeli Ha -tumbiau, KOTOpas B Hauase XVII Beka ynoTpeOjJiaJiaCb B TOBOpaX BOCTOYHOJIHTOBCKOTO HapeuHA Haps/Įy C TIpeoOjragaloneli dopMoNH Ha -čia. B crarbe Take 3aTparHBaIOTCHA HeKOTODpbIe GoJsiee OOIHe BOMPOCH HCCJIEJJOBAHHA BOCTOU- HOJIHTOBCKHX NMaMATHHKOB, HANp., JAaeTCS CTaTHCTHKA VINIOTpeOJIEHHS OT/EJIbHbIX BapHaHTOB (opm VCJIOBHOTO HAKJIOHEHHA, VCTAaHAB/IHBaeTCA, UTO aBTOPOM IeCceH ČblJI He TNepeBOjįuHK KaTeXH3HCA, a ppyroe JHUO, POAHOI roBOp KOTOporo CJIeJjyeT HCKaTh Iie-T0 B OkpecTHOCTSAxX BujJibuioca, He- Jtazerko OT anljun u3ogoHbL.