Nepastebėta senųjų raštų tariamosios nuosakos forma

B A L T U K A L B Ų V E I K S M A Ž O D Ž I O T Y R I N Ė J I M A I L I E T U V O S T S R M O K S L Ų A K A D E M I J A Z. ZINKEVIČIUS NEPASTEBĖTA SENŲJŲ RAŠTŲ TARIAMOSIOS NUOSAKOS FORMA Vienoje iš 1677 m. rytietiškame Belarmino katekizme įdėtų giesmių, lotyniškai pavadintoje „Stabat Mater dolorosa“ (p. 43—45), yra du tariamosios nuosakos vienaskaitos I asmens pavyzdžiai, turintys iki šiol, rodos, lituanistinėje literatūroje dar neiškeltą ir nenagrinėtą formą, besibaigiančią -tumiau. Žemiau jie pateikiami su platesniu kontekstu: O czyščiauſia wiſų mergų. Kiſt ſunkibes tawo wargų, Duok idant galetumiau², Idant vnt kriziaus kintuſio, Vnt ſunaus tawo miruſio Wiſadu atmintumiau² (44₃₀—45₁). 1. sg. galetumiau 45₁ ‘galėčiau’ ir atmintumiau 45₄, ‘atminčiau’³ yra vieninteliai tariamosios nuosakos formų pavyzdžiai šio katekizmo giesmėse. Paties katekizmo tekste 1. sg. cond. turi kitokią formą, su -čia, t. y. ápturečia 12₂₃ ‘gaučiau’ (vienintelis pavyzdys). Betgi giesmių kalba ir šiaipjau skiriasi nuo paties katekizmo teksto kalbos savo fonetinėmis ir morfologinėmis ypatybėmis⁴. Ryškių skirtumų yra ir rašyboje⁵. Tai rodo, kad jas vertė kitas asmuo. Dialektologinė kalbinių ¹ Trumpas mokslo krikščioniško surinkimas, Nuog Roberto Bellármino Kárdynolo pará-šitas. Vilnæ Typis Acad: Societatis Iesu, Anno 1677. ² Išretinta mano. — Z. Z. ³ Kad tai tikrai 1. sg. formos, rodo citatos taša: Kád vnt ſudo paſtatitas Sunkíay buſiu ap-raiſytas (= apskųstas; išretinta mano. — Z. Z.). ⁴ Antai, vietoj katekizmo a’o’, adunt ‘idant’, aų ‘už’ (prielinksnio ir priešdėlio), priβ ‘prieš’, tiektay ‘tiktai’ giesmėse sistemingai vartojami variantai o, idant, už, prieb, tiktay. Katekizme išlaikomas žodžio pradžios e-, o giesmėse jis kartais verčiamas a-, pvz., aſſunt 40₁ ‘esant’, auis 53₃₁ < eius ‘ėjus’. Cirkumfleksinių galūnių dvibalsis au giesmėse vietomis žymimas ou, pvz., adv. Iou 39₇ ‘jau’, all. sg. Annoſiouſp 45₂₅, Káyfoßouſp 45₂₆. Katekizme tokio žymėjimo nėra. Loc. pl. formos giesmėse baigiasi tik -sa (visi pavyzdžiai), o katekizmo tekste jos įvairuoja: su -se (14 pvz.), -sa (15 pvz.) ir -su (2 pvz., abu poteriuose). ⁵ Pvz., giesmėse ilgieji balsiai neretai žymimi dviguba raide: 3. praet. Eėme 41₁₁, 47₁ ‘ėmė’; 3. praes. Neė 48₅ ‘nėra’, n. sg. m. weėlus 46₂₇ ‘vėlus’, a. sg. dėeku 53₂₇ ‘(pa)dėka’, l. pl. praes. reegime 54₂₄ ‘rėgime’; n. pl. iuus 37₅, 41₂₀ ‘jūs’, g. pl. iuuſu 48₁₈ ‘jūsų’, iuu 39₁₅, iuu 41₉ ‘jų’, tuu 42₄ ‘tų’, dunguu 40₁₇ ‘dangų’, warguu 44₃₁ ‘vargų’, kapuu 58₁ ‘kapų’, wiſų mergų 44₃₀ ‘visų merg(in)ų’; a. sg. iuu 44₁ ‘ją’ (ryt. jū); 3. praes. iir 36₂₄, 41₁₁, 50₁₅ ‘yra’, a. sg. Kurij 43₁ ‘kurį’, adv. Tii 41₁₉ ‘ten’ (ryt. tī < tę). Katekizmo tekste tokių pavyzdžių visai nėra. Bet čia rašoma d. sg. taw 13₄ ‘táu’, ſáu 9₂₀, 32₁₀ ‘sáu’ (giesmėse tik tau, ſau), vartojamos raidės з, ӡ (giesmėse z, ž). 183 ypatybių analizė verčia tiek katekizmo, tiek ir giesmių vertėją kildinti iš Vilniaus krašto, tik abu iš skirtingų šnektų. Giesmių kalba ir rašyba artima „Ewangelie polskie y litewskie“ 1647 m. leidimo paskutiniųjų 7 evangelijų (p. 201–211) kalbai bei rašybai⁶. Netgi galima įtarti, kad abu šiuos tekstus vertė tas pats asmuo, kuris, be to, dar prisidėjo prie K. Sirvydo „Punktų sakymų“ II dalies parengimo spaudai⁷. Jo gimtinė ieškotina Vilniaus apylinkėse, netoli an//un izofonos⁸, o katekizmo teksto vertėjas turėtų būti kilęs iš vietovės toliau į šiaurę ar šiaurės vakarus. Deja, tariamosios nuosakos 1. sg. forma minėtųjų 7 evangelijų tekste nepavartota. Vadinasi, mūsų nagrinėjamieji du tariamosios nuosakos 1. sg. pavyzdžiai su -tūmiau yra vieninteliai žinomi giesmių vertėjo šnektos tariamosios nuosakos 1. sg. pavyzdžiai. Visoje rytietiškoje XVII a. lietuvių raštijoje⁹ rasti tik 29 tariamosios nuosakos 1. sg. pavyzdžiai. Daugiausia iš jų (net 22) baigiasi -čia, antroje vietoje eina pavyzdžiai su tos pačios kilmės formantu -čio (jų rasta 4). Tuo būdu *-tiā reprezentantai sudaro net 90% visų pavyzdžių. Matyt, XVII a. viduryje šio tipo formos Vilniaus apylinkėse buvo vyraujančios. Išimti sudaro 2 mūsų nagrinėjamieji Belarmino katekizmo giesmių pavyzdžiai ir 1605 m. katekizme esantis vienintelis 1. sg. cond. pavyzdys ne nufidetumbiau56₂ ‘nenusidėčiau’. Pastarasis pavyzdys yra chronologiškai seniausias, nes ankstyvesniuose rytietiškos raštijos paminkluose 1. sg. cond. forma nepavartota. Reikia konstatuoti, kad 1. sg. cond. forma su -tūmiau XVI – XVII a. lietuvių kalboje (ne tik rytų aukštaičių tarmėje) buvo labai retai vartojama. Be nurodyto 1605 m. rytietiško katekizmo pavyzdžio, žinomas, rodos, dar tik vienas pavyzdys iš vakarų Lietuvos (Mažvydo raštų), būtent, įįsakītumbiau Mž 521₁₈ ‘įsakyčiau’. Šiaipjau XVI – XVII a. raštuose visuotinai vartojamos -čia // -čio tipo formos šalia retesnio varianto -čiau, pasitaikančio anuomet dar tik iš vakarų Lietuvos kilusių autorių raštuose, k. a. J. Bretkūno (šalia -čia, -čio), D. Kleino (šalia -čia), S. M. Slavočinskio (tik -čiau)¹⁰. Nagrinėjamųjų Belarmino katekizmo giesmių pavyzdžių pabaiga -tūmiau kildintina iš senesnės -tūmbiau, išnykus lūpiniam priebalsiui b po lūpinio nosinio m. Toks asimiliacinis vieno iš greta esančių lūpinių priebalsių išnykimas lietuvių kalboje nėra retas, pvz., kam̃lỹs Žasliai, Palomenė, Gelvonai, Tauragnai, Kuktiškės, Lazūnai < kam̃blỹs ‘augalo kamieno drūtg alis’, ad. sg. támp // tám, baltámp // baltám Lazūnai, Zietela, all. pl. vilkum̃p // vilkum̃ Lazūnai, àmėtė Dieveniškės 6 Žr. Z. Zinkevičius, K. Sirvydo „Punktų sakymų“ genezės ir kalbos klausimu. – Baltistica, VII(2), 1971, p. 160–161. 7 Ten pat. 8 Ten pat, p. 166. 9 Išlikusių jos paminklų sąrašas pateiktas straipsnyje „Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas“, – Baltistica, VIII(1), 1972, p. 80–82. 10 Jau vien šis faktas rodo J. Kazlauskio hipotezės apie -čia kilmę iš -čiau (LKK, IV, p. 84; Lietuvių kalbos istorinė gramatika, V., 1968, p. 400; ją bando remti A. Girdenis, Baltistica, IV, p. 143–144) nepagrįstumą, dar žr. Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo–Bergen–Tromsö, 1966, p. 432¹; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, V., 1966, p. 364; G. B. Ford, Jr., The Origin of the Lithuanian First Person Singular Optative (Conditional or Subjunctive), – Donum Balticum, Stockholm, 1970, p. 125. Griauna jis ir J. Otrębskio hipotezę (J. Otrębski, Gramatyka języku litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 233), kurioje taip pat formos su -čiau laikomos senesnėmis už turinčias -čia. 184 ‘apmetė’, klìmtì Šakýna, Palómenė, Dùsmenys, Dievēniškės Žietela (> kliùmti), K. Sirvydo Dictionarium5 132 ‘klimpti’, kùmti Šakýna < kūmpti, ‘linkti’, tem̃ti|| tem̃pti Kalnalis, žem. kõ˙ms Plungė, Telšiai ‘kampas’, kù˙ms ten pat ‘kumpas’, trù˙ms Plungė ‘trumpas’, 3. praes. sušlò˙m Grūšlaukis ‘sušlampa’; avadãi Rudami- nà ‘apvadai’, averždo Pelėšà ‘apverčia’, avìrto Dievēniškės, Gervėčiai ‘apvirto’, apinýš < apvinýš ir kt.11 Taip b išnyko ir kitų tariamosios nuosakos asmenų formose: 2. sg. eitumbei > eitumei, 1. pl. eitumbime > eitumime, 2. pl. eitumbite > eitumite, 1. du. eitumbiva > eitumiva, 2. du. eitumbita > eitumita. Rytietiškoje XVII a. raštijoje tariamosios nuosakos kitų asmenų formas su išlaikytu b taip pat turi tik 1605 m. katekizmas (dvidešimt 1. pl. pavyzdžių, kitų asmenų formos nepavartotos). Kituose, vėlyvesniuose raštuose (ankstyvesniuose visai nėra pavyzdžių) tėra tik šiu tipu variantai be b: 2. sg. eitumei PS (8)12, BK (1), Ev (8), eitum AgP (2), 1. pl. eitumime PS II (10), eitume refl. -ės PS I (22), PS II (10), BK (18), Ev (1), eitum BK (3), refl. -tumėmos BK (1), 2. pl. eitumite PS (19), Ev (18), eitumėte Ev (113)14. Taigi XVII a. antroje pusėje ne tik Belarmino katekizmo giesmių vertėjo, bet ir kitų rytietiškos raštijos kūrėjų šnektose formos su b jau, matyt, praktiškai buvo išstumtos iš vartosenos naujesnių variantų be b15. Todėl ir vietoj laukiamos 1. sg. formos su -tumbiau Belarmino katekizmo giesmėse randame -tumiau16. Aukščiau iškelti aikšten duomenys rodo, kad epochoje prieš pasirodant pirmiesiems raštams lietuvių kalboje būta supletyvinės tariamosios nuosakos paradigmos, kurioje 1. sg. turėjo skirtingos darybos formą *-tjā, tuo tarpu kai kitų asmenų formos buvo pasidarytos iš siekinio su pabaigomis -bei, -bimė, -bitė, -bivā, -bitā. Labai retai senuosiuose raštuose randama 1. sg. forma siekyns + -biau, kurios tęsinį laikytini ir abu nagrinėjami Belarmino katekizmo giesmių pavyzdžiai, galėtų būti pasidaryta pagal 1. pl. ir kitų asmenų pavyzdį. Gal būt, jos palaiku (?) laikytina dabar rytų aukštaičių šnektose vietomis randama forma suktum ‘sukčiau’17. Prier ašas. Rengiant leidinį spaudai, pasirodė J. Palionio straipsnis apie iki šiol kalbininkų dar netyrinėtą XVIII a. pradžios rankraštį „Contiones Litvanicae“ (Kalbotyra, XXIII, 1, p. 35—47), iš kurio straipsnio autorius šalia 1. sg. cond. formų su -tau, -čia pateikia ir keletą pavyzdžių su -tumiau (ten pat, 40). Rankraščio autorius, J. Palionio nuomone, buvęs pietryčių aukštaitis vilniškis. Vadinasi, tai tik patvirtina aukščiau pateiktą samprotavimą apie 1. sg. cond. formų raidą Vil- 11 Daugiau pavyzdžių žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 179, 183, 187. 12 Santrupos: PS — K. Sirvydo „Punktai sakymų“, BK — Belarmino katekizmas (be giesmių), Ev — J. Jaknavičiaus evangelijų 1647 m. leidimas, AgP — „Agenda parva“ 1616 m. leidimas. Kituose rytietiškos ano meto raštijos paminkluose nėra pavyzdžių. Po santrumpos skliaustuose nurodytas raštų pavyzdžių skaičius. 13 Knygos pabaigoje, vadinasi, paskutinėse 7 evangelijose. 14 Dviskaitos pavyzdžių visai nėra. 15 Kitų rytų Lietuvoje jos anuomet dar turėjo būti gyvai vartojamos, nes vietomis Vilniaus krašte, visų pirma šiaurinėje dalyje, formantas -b- randamas dar ir dabar, žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 364—366. 16 Anuomet, greičiausia, buvo tariama -tumjau (resp. -tumbjau). Po visų lūpinių priebalsių rytų Lietuvoje ir dabar dar daug kur jot as išlaikomas (bent fakultatyviškai), žr. Z. Zinkevičius, ten pat, p. 187—188. 17 Z. Zinkevičius, ten pat, p. 364. 185 niaus krašto šnektose. Variantas su -tau, anksčiausia užfiksuotas šiame rankraštyje, dabar būdingas plotui į pietus ir pietvakarius nuo Vilniaus (maždaug iki Punios – Rūdiškių – Ašmenos linijos). 3. ЗИНКЯВИЧЮС НЕ ЗАМЕЧЕННАЯ ИССЛЕДОВАТЕЛЯМИ ФОРМА УСЛОВНОГО НАКЛОНЕНИЯ В ДРЕВНИХ ЛИТОВСКИХ ПАМЯТНИКАХ Резюме В одной из песен, напечатанных в изданном в 1677 г. восточнолитовском переводе катехизиса Беллармина, имеются два примера формы 1 лица ед. ч. условного наклонения на -tımiau. Данная форма возникла из более древней на -timbiau, которая в начале XVII века употреблялась в говорах восточнолитовского наречия наряду с преобладающей формой на -čia. В статье также затрагиваются некоторые более общие вопросы исследования восточнолитовских памятников, напр., дается статистика употребления отдельных вариантов форм условного наклонения, устанавливается, что автором песен был не переводчик катехизиса, а другое лицо, родной говор которого следует искать где-то в окрестностях Вильнюса, недалеко от an||un изофоны.