„Балто-славянский сборник“

Iš atskirų formų nesutapimų rusų ir lietuvių kalbose minėtinos sudurtinės lie- tuvių kalbos veiksmažodžių formos, kurių dabar neturi rusų kalba. Dėl to šios formos, kaip savarankiška lietuvių kalbos veiksmažodžių kategorija, knygoje atskirai nenagrinėjamos. Tiesa, šiek tiek apie jas užsimenama, kalbant apie veiks- lą, dalyvius, nuosakas. Tačiau visa šių formų specifika (jų reikšmė, daryba ir var- tojimas) liko neatskleista.Iš antros pusės, abejotina, ar teisinga formas skaityčiau ir būčiau skaitęs versti tuo pačiu 4«umaA Ooi. Pastarasis vertimas, mūsų nuomone, tinka tik skaityčiau formai, o formos būčiau skaitęs specifikai atskleisti ar ne ge- riau būtų tikęs pažodinis vertimas £ Obie Oot wumaeswud. Juk lietuviškai skaity- čiau ir būčiau skaitęs tai visai ne tas pats. Tariamosios nuosakos sudurtinių formų tarpe lietuvių kalba turi ir būčiau beskaitąs, būčiau buvęs beskaitąs, būčiau buvęs skaitęs formas, tačiau nė viena jų ir nuosakų skyriuje neminima. Lietuvių kalbos būdinys knygoje priskirtas prieveiksmiui, plačiau jo neaiš- kinant (p. 239—240). Šalia jo pavyzdžių knygoje yra pateikta ir keletas rusų kal- bos būdinio liekanų, pvz.: cmodms cmoum (p. 239), plg. stovėte stovi, tačiau jos tarpusavyje negretinamos. P. 129, 134 teigiama, kad lietuvių kalbos veiksmažodžis pranešti turįs reikšmę cooGujumo, bet tai nėra visiškai tikslu, nes jis dar gali reikšti ir r poxecmu (MumO). P. 189 rašoma, kad būti tegali turėti sintetinę permisyvo formą teesie, tačiau lie- tuviy literatūrinėje kalboje iš tikrųjų plačiai vartojama ir analitinė forma tegul būna. Kai kuriais atvejais autorius remiasi tik vienos kalbos pavyzdžiais. Šiuo atveju lyg ir išnyksta gretinamasis knygos pobūdis. Tai pasakytina apie neveikiamųjų dalyvių iš intranzityvinių veiksmažodžių formas (p. 174), apie rusų kalbos TBOpH- TeJisHbili AareHTHBHOTO JONoJIHeHHSA (p. 175), apie rusų kalbos liepiamosios nuo- sakos formas Mepaku, noaywad (p. 188) ir kt. Nors knyga turi ir nemaža trūkumų, tačiau vis dėlto ji duoda gana vykusį apypilnį rusų ir lietuvių kalbų gretinamosios morfologijos vaizdą. Skaitant ir studijuojant ją, jokiu būdu negalima nematyti ir nevertinti autoriaus darbo vaisių, reikšmingų slavų ir baltų gretinamajai kalbotyrai. Iš tikrųjų, tai gana gera pradžia didelio reikšmingo darbo, kuris padės pamatus kitiems tos srities tyrinėjimams. Už šią knygą, be abejo, bus dėkingi K. Musteikiui studentai, vertėjai, spaudos dar- buotojai bei visi, kam svarbūs rusų ir lietuvių kalbos morfologijos gretinimo ir vartojimo dalykai. E. Grinaveckienė Banro-ciaBsanckai c6opuuk, Mocksa, 1972, 424 p. (orB. pea. B. H. Tonopos). TSRS Mokslų akademijos Slavistikos ir balkanistikos institutas išleido stam- bu veikalą ,,Balty-slavy rinkinys“. Jame išspausdinta penkiolika straipsnių ir trys recenzijos. Daugumoje straipsnių vyrauja baltistinė problematika, 0 nemaža jų dalis yra tiesiog lituanistiniai. Rinkinio interlingvistinį pobūdį lemia didesnė pusė (aštuoni iš penkiolikos) straipsnių, skirtų baltų-slavų kalbų ryšiams bei kontak- tams. Knyga pradedama Z. Zinkevičiaus straipsniu „Dėl baltų vokalizmo rai- dos“ (p. 5—14). Šiame straipsnyje autorius ieško naujų argumentų, patvirtinančių, kad baltų ,,prokalbéj“ buvęs trumpas ir ilgas balsis a (*a, a). Sakysim, buvo tei- giama, kad baltų trumpasis balsis *o geriausiai išliko mišriuosiuose dvigarsiuose 320 on, om, iš kurių tik vėliau vienose tarmėse išsirutuliojo an, am, kitose — un, um ir t.t. Z. Zinkevičius pateikia argumentų, prieštaraujančių tokiai hipotezei. Pa- vyzdžiui, kad rytų aukštaičių un, um yra kilę ne iš On, gm, rodą tokie faktai kaip liet. Antūnas ir Aridrius, skolinti iš sl. Anton, Andrzej, arba rytų aukštaičių lunta, kilusi iš */anta < lenta, bet ne iš *lonta. Kiti keturi iš eilės spausdinami straipsniai yra iš baltų-slavų kalbų fonologi- jos. Tai T. Sudnik, Lazūnai. Lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų fonologinės sis- temos (p. 15—155); M. Lekom ceva, Apie balty-slavy pasienio fonologiniy sis- temų sąveiką (p. 116—134); S. Tolstaja, Vienos žemaičių tarmės žodžio galo fonologija [nagrinėjama Akmėnės raj. Elkiškių, Sablauskių, Menčiū ir Kanteikių kaimų tarmės galūninių balsių redukcijos reiškiniai] (p. 135—139); I. Toporova, Lietuvių kalbos fonemų distribucija (p. 140—173), Dviejuose pirmuosiuose straipsniuose liečiami baltų-slavų kalbų kontaktai. Baltų-slavų kalbų ryšiai nagrinėjami ir dar keliuose straipsniuose, tik jau nebe fonologiniu, o kitais aspektais. M. Lekomceva straipsnyje ,,Balty-slavy pasienio tarmių veiksmažodinių gramemų reikšmių sistema“ (p. 174—185) aptaria įtaką, kurią Šalčininkų raj. Dainavds, Dainiškių, Stasyly ir Pušyniškių (Sosenkiškių) kaimų lietuvių kalbos veiksmažodis yra padaręs vietinėms slavų kalboms ir kaip pastarosios paveikė lietuvių kalbos veiksmažodžio sistemą. E. Grinaveckienės, I. Kovalčiuk, J. Mackevičir E. Romanovič darbas „Lietuvos pasienio šiau- rės vakarų baltarusių dialektai“ (p. 377—393) skirtas Lietuvos TSR Trakų, Vil- niaus ir Šalčininkų raj. bei pasienio baltarusių (iš dalies ir lenkų) kalbų kontaktams fonetikoje, leksikoje ir žodžių daryboje. Tų pačių rajonų kai kurių vietovių lietuvių ir slavų kalbų tarpusavio įtakos nagrinėjamos E. Grinaveckienės straipsnyje „Kai kurie lietuvių ir slavų kalbų kontaktavimo reiškiniai (remiantis pietryčių Lietuvos kalbinių kontaktų medžiaga)“ (p. 394—408). J. Otrembskio straipsny- je „Iš slavų ir baltų kalbų žodžių darybos (sen. sl. mésec ir liet. mėnuo)“ (p. 186— 192) įrodinėjama, kad liet. ménuo ir sen. sl. mėsęc yra to paties baltiškojo-slaviškojo žodžio atmainos, darybiniai variantai. Tai esąs dar vienas argumentas už baltų- slavų kalbų vienybę. Prie įdomių išvadų savo straipsnyje ,,D¢l vardažodinių i ka- mienų kai kurių skirtumų baltų ir slavų kalbose“ (p. 206—216) prieina R. Ekertas. Visų pirma, autorius teigia, kad nagrinėtoji medžiaga patvirtinanti jo ankstesnę nuomonę, jog baltų kalbos yra archaiškesnės už praslavų kalbas, nežiūrint kaip šis archaiškumas būtų interpretuojamas. Senoji rusų kalba užimanti lyg ir tarpinę padėtį tarp praslavų ir rytinių baltų kalbų. Taigi R. Ekerto išvada nesutinka su J. Otrembskio. S. Karaliūnas straipsnyje „Dėl baltiškojo atitikmens slaviškajam *pasti“ (p. 281—288) parodo, kad slavų kalbų *pasti „ganyti, maitinti; ginti, saugoti“ atitinka liet. pdsėti „garbinti (stabus)“, pdseléti, puoseléti „rūpestingai maitinti, gerai prižiūrėti, lepinti“, lat. pdsét „„lepinti, rūpintis, gailėti, ginti“, past „rūpintis, prižiūrėti“. Savitą vietą šiame rinkinyje užima didelis (šešiasdešimt puslapių) L. Nevska- jos darbas ,,Balty geografinių apeliatyvų žodynas“, kuriame pateikiama apie 1180 lietuvių ir latvių kalbų geografinių terminų. Terminai pateikiami alfabeto tvarka, nurodomos jų reikšmės ir šaltinis. Etimologinių ir kitokių aiškinimų nėra. Tokio pobūdžio ir apimties geografinių terminų žodynas baltų lingvistinėje literatūroje skelbiamas pirmą kartą. Jo svarba keleriopa. Visų pirma, tai bus pa- 321 matas lyginamosioms geografinės terminijos studijoms, kurių slavų kraštai pasta- ruoju metu susilaukė gana išsamių?. Baltiškoji šios srities medžiaga buvo sunkiai prieinama. Antra, kalbamasis žodynas labai pravers vietovardžių tyrinėtojams. Suprantama, pirmame tokio pobūdžio darbe pasitaiko ir netikslumų bei trū- kumų, kurių svarbiausias, mūsų nuomone, yra jo nepilnumas. Kadangi autorė nepateikė jokių įvadinių pastabų ar išvadų, tai terminų atrankos kriterijai skaity- tojui lieka neaiškūs arba spėjami. Tik iš santrumpų sąrašo galima nustatyti, kad autorė naudojosi bene trim svarbiausiais šaltiniais: spausdintais darbais, Lietuvių kalbos žodyno bei Lietuvių kalbos atlaso kartoteka ir savo pačios duomenimis, surinktais iš lietuvių kalbos tarmių. Tad atrodytų, kad žodynas turėjo susidaryti gana išsamus. Tačiau nemažos dalies terminų vis dėlto pasigendame. Svarbiausia į žodyną nepateko net kai kurie geografiniai terminai, išspausdinti Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ) arba esantys Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje (LK ŽK). Pa- vyzdžiui, sunku suprasti, kodėl žodyne nėra kad ir šių terminų: aptakė, apteka „upės išsiliejimas“ (LKZ I 272, 273), bėdrė „duobė; kelio duobė, bala, klampynė, slėnys“ (LKŽ I 711), galvis, gdlvis „savaime pasidariusi kūdra senos upės vagos vietoje ar užutėky; iškastos kūdros stačias krantas“ (LKŽ III 85), gerk/é „jūros (upės) įlanka“ (LKZ III 258), įgerklis „siaura vieta; siauras Žemės rėžis, įsisprau- des į mišką ar tarp vandens, pusiasalis“ (LKZ IV 21), ifitapas „vandenyje gili vieta“ (LKŽ IV 122); išplėša „vandens išneštas, išplėštas tarpas, griovys“ (LKZ IV 226) kliuikė „skysta purvynė, kliurkas“ (LKŽ VI 128), krūšis „,kriaušis, pakriaušė“ (LKZ VI 726), pélymas „raistas, pelkė; didelis miško, lauko plotas; maži miške- liai“ (LKŽK), smėltė „smėlis, smėlynė“ (LKŽK) (nors smėlis, smėlynas yra), ši- lia „raistas, durpinė žemė; šilas, giria“ (LKŽK), šimša „Šlapia pieva, pelkė“ (LKŽK), šlapėkšnis „,Šlapia pieva“ (LKŽK) ir kt. Antras dalykas, kuris mažina šio straipsnio mokslinę vertę, yra pasitaikantys įvairūs smulkūs netikslumai, pavyzdžiui: dkis „akis“, akmenjné ,,akmenyné*, apačid „apačia“, burliūfigė „burliuūgė“, dūmbrės „dumbrės“, galūkalnė „galū- kalnė“, gelminė „gelminė“, įpleša „įplėša“, kalndgubris „kalnagūbris“, kalniūkš- tis „kalniūkštis“, kriaukšlynė „kriaukšlynė“, muola ,,mudlas®, perejd „pėrėja“, sausbalė „,saūsbalė“, uzūšilė „ažūšilė“, vagd „vaga“, vidiigiriai „Vidūgiriai“, vodėlė „vodėlė“ ir kt. Terminai pateikiami sukirčiuoti. Tačiau dalis ju duota be kirčių, nors 3alti- niuose, iš kurių šie terminai paimti, jų kirčio vieta ir priegaidė nurodoma: bliūdas „bliūdas“, duobija „duobija“, ežeras „ėžeras“, kemsas „kėmsas“, kemzras , kémz- ras“, kiešynas „kiešynas“, liūgnas „Jiūgnas“, pabalė „pabalč“ ir t.t. Šie netikslumai, neapsižiūrėjimai ir riktai rodo, kad kalbamasis straipsnis buvo rengiamas ir spausdinamas be reikiamo atidumo. Rinkinyje skelbiami du straipsniai iš baltų mitologijos. Žinomas šios srities špecialistas Več. Ivanovas straipsnyje ,,Indoeuropie- tiškosios dvynių kulto terminologijos atspindžiai baltų kalbose“ (p. 193—205), tęsdamas amerikiečių mokslininko D. Vordo*? ir kitų tyrinėjimus, parodo, kad RTH. Toacrofi, Caansnckas reorpaduueckas tepmurosorns, Mocksa, 1969; 51. 1 w- Ki, Beaapyckin rearpadiunsis Ha3Bbi, Minck, 1971; M. Jurkowski, Ukraifiska terminologia hydrograficzna, Wroclaw- Warszawa-Krakėw-Gdanisk, 1971; P. Nitsche, Geographische termi- nologie des Polnischen, Koln, 1964. * D. Ward, The Divine Twins. An Indo — European myth in Germanic tradition, Berke- ley and Los Angeles, 1968. 322 Dievo dvynių kulto atspindžių esama ir baltų kalbose, ypač latvių liaudies dainose. Liet. Dievo sūneliai, lat. Dieva dėli (plg. lat. Abelkoka laivu daru | Abi gali paze- liti / Dieva deli jirčjini / Saules meitu vizina), Več. Ivanovo nuomone, yra indoeu ropietiškosios dvynių kulto terminijos (plg. vedų Divd ndpata „dievo arba Dyauh — dangaus — sūnūs“, gr. Dioskūrai — Awbyxovpor ,,Dzeuso sūnūs“) atitikmenys. D. Vordo tyrinėjimai leidžia rekonstruoti indoeuropiečių mitą apie dievo dvynius — Saulės dievo sūnus, — kurie meilinasi savo seseriai, turinčiai saulės vardą: vedų Sūrya „Saulė“ arba Duhita Sūryasya „Saulės duktė“. Več. Ivanovas mano, kad baltų kalbose šios mito apie dievo dvynius dalies atitikmenys yra liet. Saulės duktė, lat. Saules meita. Več. Ivanovas dar kartą grįžta prie klausimo, kas yra latvių folkloro žodis jumis. Šio žodžio kilmė buvo aiškinama labai įvairiai (plg., pavyzdžiui, suom. jumala, lyb. jumal „dievas“). Remdamasis rekonstruojamu indoeuropiečių mitu apie dievo dvynius, kurio siužetas paremtas incesta, ir neabejotinu faktu, kad senojoj indoeuropietiškoj tradicijoj dievo dvyniai galėjo būti žymimi vienu žodžiu — vedų Yama, avest. Yima, — autorius daro išvadą, kad latvių kalbos žodis jumis priklauso prie indoeuropietiškosios dievo dvynių terminijos, tik jo vėlesnei varto- senai tam tikros įtakos galėjusios turėti pabaltijo finų kalbos. Jau anksčiau pradėtus šios srities tyrinėjimus? straipsnyje „Pastabos apie baltų mitologiją“ (p. 289—314) tęsia V. Toporovas. Šio straipsnio tikslas, kaip rašo autorius, yra „rekonstruoti kai kuriuos baltų panteono (tiksliau panteonų) hierarchinės struktūros bruožus, remiantis teonimų distribucija išliku- siuose dievų sąrašuose“ (p. 289 —290). Pirmoji (ir didžioji) straipsnio dalis skirta prūsų dievams. Autorius pradžioje pateikia labai kruopščiai iš įvairių šaltinių išrinktų prūsų pagoniškųjų dievų vardų sąrašą. Daugelio sričių specialistams bus įdomūs straipsnyje pateikti dievų vardų kilmės aiškinimai. Remdamasis istoriniuose šaltiniuose užfiksuotomis distribu- cinio pobūdžio pastabomis arba ir tiesiog dievų sąrašais, V. Toporovas pateikia dvi archetipines prūsų dievų hierarchijos schemas. Viena tokių schemų, autoriaus, nuomone, galėtų būti tokia: Deivs t Perkuns Trimps == Patols (Bardoits) Puškaits —— Pergrubius —— Pilvitis Ausauts (Barstukas) (Markopole) Tolesnė šios schemos evoliucija buvusi tokia: 1) Deivs gavo epitetą Okopirms, kuris vėliau tapo vardo pamatu; 2) Trimps suskilo į Potrimps ir Autrimps (kai ku- riuose variantuose ir Natrimpe); 3) buvęs vardo Patols epitetas Bardoits atsiskyrė * B. H. Tonopos, O npesBnennjulckoli Ymac (Usas) m ee GanTniickoM COOTBETCTBHM (Ūsiųš), ku.: Huaus B ApeBuocru, Mocksa, 1964, crp. 66—84; O6 oauoit ,, a TRSK CKO MHOOJIOTEME B CBA3H CO CaAaBsHCKON mapaJaensio, „Acta Baltico-Slavica“, III, 1966, crp. 143—149; K Gaaro- CKaHJUAHABCKHM MHOOJIOTHYECKHM CB535M, Donum Balticum, Stokholm, 1970, p. 534—543. 323 nuo šio vardo ir tapo savarankišku; 4) Patols gavo vardą Pekols; 5) Pekols su- skilo į Pekols ir Pokols; 6) į panteoną buvo įjungtas Svaixtix. Antrojoje straipsnio dalyje V. Toporovas apibendrina istorinių šaltinių ži- nias apie lietuvių panteoną XIII a. Šaltiniai, tiesa, negausūs (Volynės metraštis ir 1261 m. intarpas į Joano Malalos „Kroniką“), tačiau ir šios palyginti šykščios žinios leido V. Toporovui prieiti prie įdomių išvadų. Be kita ko, V. Toporovas vėl grįžta* prie minties, kad Volynės kronikoje minimą dievo vardą Diviriksą ([n- BepukK+3y, ĮluBupukca) reikia aiškinti ne kaip ,,Dievo rikis“, o kaip „Dievo rykštė“. Savitą vietą recenzuojamajame rinkinyje užima V. Toporovo studija ,,Balti- ca“ Podmoskovja“ (p. 217—280). Šiuo darbu V. Toporovas nuosekliai tęsia dauge- lio ankstesnių tyrinėtojų (A. Kočiubinskio, A. Pogodino, K. Būgos, A. Šachmatovo, A. Sobolevskio, M. Fasmerio, B. Serebrenikovo ir kt.) bei pastarojo dešimtme- čio autorių, jų tarpe, svarbiausia, V. Toporovo ir O. Trubačiovo, darbų seri- ja® apie baltiškosios toponimijos paplitimą į rytus nuo šių dienų baltų teritorijų. Ankstesniuose veikaluose buvo nustatyta pietrytinė baltiškų vietovardžių arealo riba. Rytinė riba buvo neaiški. Studijos „Baltica“ Podmoskovja“ tikslas ir yra nustatyti baltiškos toponimijos rytinę ribą. Reikia pasakyti, kad sąvoka „baltiška“ čia vartojama kiek kita prasme, negu anksčiau. Kaip žinoma, V. Toporovas yra vienas svarbiausių atstovų teorijos, pagal kurią slavų kalbos esančios susiformavusios iš periferinių baltų dialektų. Šitas po- žiūris yra visai aiškiai išdėstytas V. Toporovo straipsnyje ,,Dél toponiminių ati- tikmenų baltų teritorijose ir į vakarus nuo Vyslos*“®, kur sakoma, kad „baltų-slavų“ periodas teritoriškai yra susijęs su sritimis, kurios ribojosi su istorinėmis baltų žemėmis iš vakarų, pietų ir pietryčių, ir kad chronologiškai jis tęsėsi nuo senųjų baltų dialektų egzistavimo iki atsiskyrimo nuo jų tų periferinių grupių, iš kurių vėliau išsirutuliojo slavų kalbos““". Studijos ,,Baltica“ Podmoskovja“ vienas svar- biausių tikslų, matyt, yra įtvirtinti šią prielaidą, remiantis jau ne vakarų, o rytų „periferija“*. Todėl sąvokai „baltiška“ suteikiama labai savitas, pasakytume, ypatingas, turinys. Čia sąvoka „baltiška“ priešpastatoma sąvokai „,Sslaviška“ ne etniškai ir net ne kalbiškai, o daugiau istoriškai ir tipologiškai. Lygiai taip pat, kaip straipsnyje kalbama apie ,,Baltica” Podmoskovja“, galima esą kalbėti ir apie 4 Žr. B. H. Tonopos, K Gaarto-crapsrckum MHOĖOJIOTrH4eCKHM CBA3AM, Donum Balti- 5 B. H. Tonopos u O. H. Tpy6aues, Jluarsuctuueckuii anaaus ruaponnmos Bepx- nero Ilogkenposba, Mocksa, 1962; O. H. TpyGaués, Hassauna per Ilpaso6epexnofi: Yrpa- nun, Mockea, 1968 ir kt. 4 B. H. Tonopos, K Bonpocy 0 TONOHHMHYECKHX COOTBETCTBHAX Ha GaiATHACKHX TeppH- TOpHAX H K 3anany OT Bucam, ,,Baltistica” I(1), 1966, p. 103-111. Plg. dar: B. H. Tonopos, O GaaTHIICKHX S/1eMEHTaX B FHAPOHHMHA H TONOHHMHH K 3anany OT Bucam ,,Slavica Pragensia®, VIII, 1966, cp. 255-263. 7 Ten pat, p. 104, * Pastaruoju metu pasirodė naujas V. Toporovo darbas, kuriame ši hipotezė grindžiama apeliatyvine leksika: B. H. Tonopos, Bajiru3Mkei B pycckHx roBopax, Ku.: Bajirnieckie finn H HX B3aHMOCBA3H CO CJABAHCKHMH, OHHHO-YyTOpCKHMH H repMAHCKHMH Si3bikaMH. Te3ncbi no- KJIaJIOB HAayuKHOR KOoHĖepeHuLHH, nocssmennof 100-jerTnio co aus poxaenns akan. 51. Dunsejinna, Pura, 1973, crp. 43—46; B. H. Toncpos, K Bonpocy 0 Gajiru3aMax B CJIABAHCKHX S3biKaX (Teopetnuecknit Barasn), „HaBecrua AkanenMun Hayk Jlateuitckoit CCP“, 1973, Ne 2, crp. 90—96. 324 „Slavica“ Pribaltiki“, turint galvoje neabejotinai baltiškos kilmės formas, savo evoliucijoje nuėjusias žymiai toliau už daugumą kitų?. Tokios teritorijos, kurių vietovardžius galima interpretuoti dviem visai skirtingomis kryptimis (kaip slaviš- kus ir kaip baltiškus), sudarą arealus, kuriuose vyko (kartais ir dabar vyksta) baltiškųjų ir slaviškųjų elementų diferenciacija, tiksliau — pirmųjų virtimas ant- rais. Šitoks sąvokos „baltiška“ turinys tyrinėtojui teikia labai daug laisvės, todėl diskutuoti dėl straipsnyje minimų vietovardžių „baltiškumo“ ar „slaviškumo“ paprastai būna labai sunku — norint tai daryti, reikėtų kvestijonuoti pačią koncep- ciją, kuri, mūsų akimis, yra ir įdomi, ir originali. Kaip bebūtų suprantama sąvokos ,baltiSka“ turinys, autorius straipsnyje pateikia nemaža Pamaskvės hidronimų, kuriuos jis laiko neabejotinais baltizmais. Baltiškos kilmės vietovardžių buvimas Pamaskvėje nėra netikėtas. Visų pirma, žinoma nemaža istorinių faktų, rodančių, kad Pamaskvėje kažkada gyveno baltai. Bene svarbiausias jų — rusų metraščių liudijimas, kad prie Protvos upės dar antrojo tūkstantmečio pradžioje gyveno baltų gentis — galindai’®. Straipsnyje randame ir kitų istorinių žinių, patvirtinančių prielaidą, kad Pamaskvės teritorijose baltų tikrai gyventa. Čia pravartu priminti ir tuos stebinančius rezultatus, kurie buvo gauti, ištyrus Pamaskvės gyvenvietę — Trojickają (Možaisko raj.). Šių tyrinėjimų pamatu išleistos dvi knygos**, kurių išvada visai sutampa su istoriniais liudijimais — Trojickaja ilgą laiką buvo gyvenama baltų!?. Beje, antrojoje šių knygų išspaus- dintas žinomo archeologo V. Sedovo straipsnis „Volgos-Okos tarpupio bal- tiška hidronimija“, kuriame autorius pateikia 180 šio regiono vandenvardžių. jo laikomų baltiSkais'®. Tad prieš mus — du darbai, nagrinėjantys iš esmės tų pačių vietų hidronimus ir randantys daugelį jų esant baltiškus. Sunku patikėti, kad tai galėtų būti atsitiktinumas. Tačiau šie du straipsniai sukelia ir kitokių minčių. Tyrinėjimo objektu pasirin- kę iš esmės tą pačią teritoriją, abu autoriai baltiškais laiko toli gražu ne tuos pačius vandenų vardus — abiejuose straipsniuose baltiškais laikomų tų pačių hidronimų tėra tik apie 70. Vadinasi, daugiau kaip pusė hidronimų, V. Sedovo laikomų baltiškais, V. Toporovo tokiais nelaikomi. Ir atvirkščiai — tik mažiau kaip treč- dalis V. Toporovo „baltizmų“ susilaukė panašios interpretacijos V. Sedovo straips- nyje. Jau vien šis faktas rodo, kad baltizmų aiškinime yra tam tikro subjektyvumo, kad galutinės išvados dėl daugelio Volgos-Okos tarpupio hidronimų kilmės dar nepadarytos. V. Toporovas nustato ir gana griežtą baltiškų vietovardžių paplitimo rytinę ribą, kuri, jo nuomone, einanti apytiksliai nuo Kalinino Maskvos upe iki jos įte- kėjimo į Oką. Įdomu, kad V. Toporovo nuomonė dėl rytinės baltiškų vietovardžių ribos beveik visiškai sutampa su V. Sedovo'4, Nagrinėdamas daugiau kaip 300 Pamaskvės vietovardžių, V. Toporovas la- bai gausiai panaudoja baltiškąjį vardyną. Tai visai suprantama, nes baltiškieji — *B. H. Tonopos, „Baltica“ IToamockosss, cTp. 263. 10 Ten pat, 270. “ IlpeBuee nocejienne B [Toamockosse, Mocksa, 1970; ĮlpesBuee nocejietnue B TlojiMOCKOBbE, Mocxsa, 1971. 12 Jlpessee noceaenne B [Togmockosse, 1970, crp. 94 ir t.t. 13 JlpeBuee nocesenne B IlojgMockoBbe, 1971, crp. 99—119., 4 B, Cexos, min. veik., p. 108. 325 atitikmenys lemia daugelio vietovardžių etimologiją; be jo nebūtų įmanoma ir pati baltizmų koncepcija. Baltų vardynas, kaip žinoma, yra dar palyginti mažai tyrinėtas ir publikuotas, todėl autoriai, ypač kitataučiai, visada turi sunkumų, kurie kartais yra tokie dideli, kad ima atsiliepti jų veikalų moksliniam lygiui. Iš dalies tai tinka ir kalbamajam straipsniui, kurio bene svarbiausias trūkumas yra nepakankamai diferencijuotas požiūris į baltų vardyną. Turima galvoje štai kas: baltų vardyne, greta jo archaiš- kųjų — baltiškųjų bei indoeuropietiškųjų — elementų, yra daug daugiau inova- cijų, atsiradusių palyginti neseniai. Sprendžiant tolimesnes baltų praeities proble- mas, svarbu atsijoti tai, kas nauja, ir operuoti tik jos senaisiais elementais. Turime konstatuoti, kad kalbamajame straipsnyje šitai ne visada pavyko padaryti, to- dėl jame apstu lyginimų ir etimologijų, kurios, padarius tik ką minėtą baltų var- dyno atranką, pasirodo netikslios arba neišsamios. Svarbiausia yra tai, kad auto- rius dažnai Pamaskvės hidronimus lygina su baltų oikonimais, kurių didelė dalis yra asmenvardinės kilmės. Pavyzdžiui, upės vardo Bopua siejimas su liet. Varka- lių km., Varkališkių km. ir pan. negalimas todėl, kad abu šie kaimų vardai yra kilę iš asmenvardžio Varkalps, o asmenvardis savo ruožtu yra iš profesijos pavadi- nimo varkaljs „vario kalėjas“. JK utTofika negali būti lyginama su liet. Getaučių km., Getautiškių km., nes šie oikonimai yra iš sudurtinio lietuvių asmenvardžio Gé-tautas, Ge-taiitis. Ta patį galima pasakyti ir apie, pavyzdžiui, upės vardo Momorka lyginima su liet. Mastautų km., kuris yra kilęs iš sudurtinio asmenvardžio Mds-tautas. Šio upės vardo negalima sieti ir su liet. Masių km., Masionių km., nes šie kaimų vardai yra kilę iš pavardžių Masys, Masionis, o pastarosios pavardės yra iš krikšto vardo Motiéjus. : Tokių atvejų, kai Pamaskvės hidronimų baltiškumas remiamas asmenvardi- niais baltų vietovardžiais, sudarytais iš krikšto vardų arba krikštavardinių pavar- džių, yra ir daugiau. Sakysim, upės vardo IOmrnunka „baltiška“ kilmė įrodinėjama, siejant jį su liet. Jusėnų km., Jusiškio km., Jusių km., lat. Jusi, Juši ir pan. Iš tiesų visi šie vietovardžiai yra kilę iš asmenvardžių liet. Jusys, lat. Jusis ir pan., kurie savo ruožtu yra perdirbiniai iš krikšto vardo Justinas, Upės vardo Mukaxeas sieji- mas su liet. Mikėnų km., Mikašiūnų km., lat. Mikis, Mikiši ir pan. taip pat yra klai- da, nes šie vietų vardai yra kilę iš asmenvardžių liet. Mikėnas, Mikūšius, lat. Mi- kis ir pan. Pastarieji asmenvardžiai yra iš krikšto vardo Mykolas, lat. Mikelis. Ypač nepageidautini tokie atvejai, kai kuris nors Pamaskvės hidronimas ly- ginamas su daugybe baltiškų vietovardžių, kurie patys yra įvairios kilmės. Saky- sim, kokia prasmė prie upės vardo Yaynuuka išvardinti liet. vietovardžius Ūla upė, Uličėlės km. (turi būti Ūlyčėlės) ir Ulitėlės km. (turi būti Ūlytėlės), Uliūnų km. ir pan., kai kaimų vardai Ūlyčėlė ir Ulytélé yra kilę iš slavizmo ūlyčia „kaimas, sodžius“, kaimo vardas Ūliūnai — iš pavardės Ulitinas, o upės vardas Ūla, galimas daiktas, yra senas baltiškas hidronimas, kurį yra pamato sieti su kalbamu upės vardu. Įtartinų ir abejotinų lyginimų ir etimologijų yra nemaža. Tačiau dauguma vis dėlto atrodo pakankamai patikimos, todėl kritiškos pastabos bendrosios straips- nio koncepcijos negriauna. Rinkinio pabaigoje spausdinamos trys recenzijos: E. Grinaveckienė, J. Senkus: Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966; S. Karaliū- 326