„Балто-славянский сборник“

Iš atskirų formų nesutapimų rusų ir lietuvių kalbose minėtinos sudurtinės lietuvių kalbos veiksmažodžių formos, kurių dabar neturi rusų kalba. Dėl to šios formos, kaip savarankiška lietuvių kalbos veiksmažodžių kategorija, knygoje atskirai nenagrinėjamos. Tiesa, šiek tiek apie jas užsimenama, kalbant apie veiks- lą, dalyvius, nuosakas. Tačiau visa šių formų specifika (jų reikšmė, daryba ir vartojimas) liko neatskleista. Iš antros pusės, abejojama, ar teisinga formas skaityčiau ir būčiau skaitęs versti tuo pačiu хотел бы. Pastarasis vertimas, mūsų nuomone, tinka tik skaityčiau formai, o formos būčiau skaitęs specifikai atskleisti ar ne geriau būtų tikęs pažodinis vertimas я был бы читавший. Juk lietuviškai skaityčiau ir būčiau skaitęs tai visai ne tas pats. Tariamosios nuosakos sudurtinių formų tarpe lietuvių kalba turi ir būčiau beskaitęs, būčiau buvęs beskaitęs, būčiau buvęs skaitęs formas, tačiau nė viena jų ir nuosakų skyriuje neminima. Lietuvių kalbos būdinys knygoje priskirtas prieveiksmiui, plačiau jo neaiškinant (p. 239—240). Šalia jo pavyzdžių knygoje yra pateikta ir keletas rusų kalbos būdinio liekanų, pvz.: стоямя стоям (p. 239), plg. stovėte stovi, tačiau jos tarpusavyje negretinamos. P. 129, 134 teigiama, kad lietuvių kalbos veiksmažodis pranešti turi reikšmę сообщить, bet tai nėra visiškai tikslu, nes jis dar gali reikšti ir пронести (мимо). P. 189 rašoma, kad būti tegali turėti sintetinę permis yvo formą teesie, tačiau lietuvių literatūrinėje kalboje iš tikrųjų plačiai vartojama ir analitinė forma tegul būna. Kai kuriais atvejais autorius remiasi tik vienos kalbos pavyzdžiais. Šiuo atveju lyg ir išnyksta gretinamasis knygos pobūdis. Tai pasakytina apie neveikiamųjų dalyvių iš intranzityvinių veiksmažodžių formas (p. 174), apie rusų kalbos творительный агентивного дополнения (p. 175), apie rusų kalbos liepiamosios nuosakos formas мерзни, получай (p. 188) ir kt. Nors knyga turi ir nemažą trūkumų, tačiau vis dėlto ji duoda gana vykusį apypilnį rusų ir lietuvių kalbų gretinamosios morfologijos vaizdą. Skaitant ir studijuojant ją, jokiu būdu negalima nematyti ir nevertinti autoriaus darbo vaisių, reikšmingų slavų ir baltų gretinamajai kalbotyrai. Iš tikrųjų, tai gana gera pradžia didelio reikšmingo darbo, kuris padės pamatus kitiems tos srities tyrinėjimams. Už šią knygą, be abejo, bus dėkingi K. Musteikiui studentai, vertėjai, spaudos darbuotojai bei visi, kam svarbūs rusų ir lietuvių kalbos morfologijos gretinimo ir vartojimo dalykai. E. Grinaveckienė Балто-славянский сборник, Москва, 1972, 424 р. (отв. ред. В. Н. Топоров). TSRS Mokslų akademijos Slavistikos ir balkanistikos institutas išleido stambių veikalą „Baltų-slavų rinkinys“. Jame išspausdinta penkiolika straipsnių ir trys recenzijos. Daugumoje straipsnių vyrauja baltistinė problematika, o nemaža jų dalis yra tiesiog lituanistiniai. Rinkinio interlingvistinį pobūdį lemia didesnė pusė (aštuoni iš penkiolikos) straipsnių, skirtų baltų-slavų kalbų ryšiams bei kontaktams. Knyga pradedama Z. Zinkevičiaus straipsniu „Dėl baltų vokalizmo raidos“ (p. 5—14). Šiame straipsnyje autorius ieško naujų argumentų, patvirtinančių, kad baltų „prokalbėj“ buvęs trumpas ir ilgas balsis a (*a, ā). Sakysim, buvo teigiama, kad baltų trumpasis balsis *o geriausiai išliko mišriuose dvigarsiuose 320 ŏn, ōm, iš kurių tik vėliau vienose tarmėse išsirutuliojo an, am, kitose – un, um ir t. t. Z. Zinkevičius pateikia argumentų, prieštaraujančių tokiai hipotezei. Pavyzdžiui, kad rytų aukštaičių un, um yra kilę ne iš ŏn, ōm, rodą tokie faktai kaip liet. Antānas ir Ańdrius, skolinti iš sl. Antón, Andrzej, arba rytų aukštaičių luntà, kilusi iš *lanta < lentà, bet ne iš *lonta. Kiti keturi iš eilės spausdinami straipsniai yra iš baltų-slavų kalbų fonologijos. Tai T. Sudnik, Lazūnai, Lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų fonologinės sistemos (p. 15–155); M. Lekomceva, Apie baltų-slavų pasienio fonologinių sistemų sąveiką (p. 116–134); S. Tolstaja, Vienos žemaičių tarmės žodžio galo fonologija [nagrinėjama Akmenės raj. Elkiškių, Sablauskių, Menčių ir Kanteikių kaimų tarmės galūninių balsių redukcijos reiškiniai] (p. 135–139); I. Toporova, Lietuvių kalbos fonemų distribucija (p. 140–173). Dviejuose pirmuosiuose straipsniuose liečiami baltų-slavų kalbų kontaktai. Baltų-slavų kalbų ryšiai nagrinėjami ir dar keliuose straipsniuose, tik jau nebe fonologiniu, o kitais aspektais. M. Lekomceva straipsnyje „Baltų-slavų pasienio tarmių veiksmažodinių gramatemų reikšmių sistema“ (p. 174–185) aptaria įtaką, kurią Šalčininkų raj. Dainavos, Dainiškių, Stasylų ir Pūšyniškių (Sosenkiškių) kaimų lietuvių kalbos veiksmažodis yra padaręs vietinėms slavų kalboms ir kaip pastarosios paveikė lietuvių kalbos veiksmažodžio sistemą. E. Grinaveckienės, I. Kovalčiuk, J. Mackevič ir E. Romanovič darbas „Lietuvos pasienio šiaurės vakarų baltarusių dialektai“ (p. 377–393) skirtas Lietuvos TSR Trakų, Vilniaus ir Šalčininkų raj. bei pasienio baltarusių (iš dalies ir lenkų) kalbų kontaktams fonetikoje, leksikoje ir žodžių daryboje. Tų pačių rajonų kai kurių vietovių lietuvių ir slavų kalbų tarpusavio įtakos nagrinėjamos E. Grinaveckienės straipsnyje „Kai kurie lietuvių ir slavų kalbų kontaktavimo reiškiniai (remiantis pietryčių Lietuvos kalbinių kontaktų medžiaga)“ (p. 394–408). J. Otrembskio straipsnyje „Iš slavų ir baltų kalbų žodžių darybos (sen. sl. mėsec ir liet. mėnuo)“ (p. 186–192) įrodinėjama, kad liet. mėnuo ir sen. sl. mėsec yra to paties baltiškojo-slaviškojo žodžio atmainos, darybiniai variantai. Tai esąs dar vienas argumentas už baltų-slavų kalbų vienybę. Prie įdomių išvadų savo straipsnyje „Dėl vardažodinių į kamienų kai kurių skirtumų baltų ir slavų kalbose“ (p. 206–216) prieina R. Ekertas. Visų pirma, autorius teigia, kad nagrinėtoji medžiaga patvirtinanti jo ankstesnę nuomonę, jog baltų kalbos yra archaiškesnės už praslavų kalbas, nežiūrint kaip šis archaiškumas būtų interpretuojamas. Senoji rusų kalba užimanti lyg ir tarpinę padėtį tarp praslavų ir rytinių baltų kalbų. Taigi R. Ekerto išvada nesutinka su J. Otrembskio. S. Karaliūnas straipsnyje „Dėl baltiškojo atitikmens slaviškajam *pasti“ (p. 281–288) parodo, kad slavų kalbų *pasti „ganyti, maitinti; ginti, saugoti“ atitinka liet. póšėti „garbinti (stabus)“, póšelėti, pūoselėti „rūpestingai maitinti, gerai prižiūrėti, lepinti“, lat. pašēt „lepinti, rūpintis, gailėti, ginti“, pàst „rūpintis, prižiūrėti“. Savita vietą šiame rinkinyje užima didelis (šešiasdešimt puslapių) L. Nevska-jos darbas „Baltų geografinių apeliatyvų žodynas“, kuriame pateikiama apie 1180 lietuvių ir latvių kalbų geografinių terminų. Terminai pateikiami alfabeto tvarka, nurodomos jų reikšmės ir šaltinis. Etimologinių ir kitokių aiškinimų nėra. Tokio pobūdžio ir apimties geografinių terminų žodynas baltų lingvistinėje literatūroje skelbiamas pirmą kartą. Jo svarba keleriopa. Visų pirma, tai bus pa- 321 matas lyginamosioms geografinės terminijos studijoms, kurių slavų kraštai pastaruoju metu susilaukė gana išsamių1. Baltiškoji šios srities medžiaga buvo sunkiai prieinama. Antra, kalbamasis žodynas labai pravers vietovardžių tyrinėtojams. Suprantama, pirmame tokio pobūdžio darbe pasitaiko ir netikslumų bei trūkumų, kurių svarbiausias, mūsų nuomone, yra jo nepilnumas. Kadangi autorė nepateikė jokių įvadinių pastabų ar išvadų, tai terminų atrankos kriterijai skaitytojui lieka neaiškūs arba spėjami. Tik iš santrumpų sąrašo galima nustatyti, kad autorė naudojosi bene trim svarbiausiais šaltiniais: spausdintais darbais, Lietuvių kalbos žodyno bei Lietuvių kalbos atlaso kartoteka ir savo pačios duomenimis, surinktais iš lietuvių kalbos tarmių. Tad atrodytų, kad žodynas turėjo susidaryti gana išsamus. Tačiau nemažos dalies terminų vis dėlto pasigendame. Svarbiausia į žodyną nepateko net kai kurie geografiniai terminai, išspausdinti Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ) arba esantys Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje (LKŽK). Pavyzdžiui, sunku suprasti, kodėl žodyne nėra kad ir šių terminų: aptaką, apteką „upės išsiliejimas“ (LKŽ I 272, 273), bėdrė „duobė; kelio duobė, bala, klampynė, slėnys“ (LKŽ I 711), galvis, gálvis „savaime pasidariusi kūdra senos upės vagos vietoje ar užuteky; iškastos kūdros stačias krantas“ (LKŽ III 85), gerklė „jūros (upės) įlanka“ (LKŽ III 258), įgerklis „siaura vieta; siauras žemės rėžis, išsispraudęs į mišką ar tarp vandens, pusiasalis“ (LKŽ IV 21), intapas „vandenyje gili vieta“ (LKŽ IV 122); išplėša „vandens išneštas, išplėstas tarpas, griovys“ (LKŽ IV 226) kliurkė „skysta purvynė, kliurkas“ (LKŽ VI 128), krūšis „kriaušis, pakiaušė“ (LKŽ VI 726), pólymas „raistas, pelkė; didelis miško, lauko plotas; maži miškeliai“ (LKŽK), smėltė „smėlis, smėlyne“ (LKŽK) (nors smėlis, smėlynas yra), šilia „raistas, durpinė žemė; šilas, giria“ (LKŽK), šimša „šlapia pieva, pelkė“ (LKŽK), šlapókšnis „šlapia pieva“ (LKŽK) ir kt. Antras dalykas, kuris mažina šio straipsnio mokslinę vertę, yra pasitaikantys įvairūs smulkūs netikslumai, pavyzdžiui: ákis „akis“, akmenynė „akmenynė“, apačia „apačia“, burliūngė „burliūngė“, dūmbrės „dūmbrės“, galūkalnė „galūkalnė“, gelminė „gelminė“, įplėša „įplėša“, kalnūgubris „kalnūgubris“, kalniūkštis „kalniūkštis“, kriaukšlynė „kriaukšlynė“, muõla „muõlas“, perejá „péréja“, saušbalė „sausbalė“, užūžilė „užūžilė“, vagá „vagà“, vidūgiriai „vidūgiriai“, vodėlė „vodėlė“ ir kt. Terminai pateikiami sukirčiuoti. Tačiau dalis jų duota be kirčių, nors šaltiniuose, iš kurių šie terminai paimti, jų kirčio vieta ir priegaidė nurodoma: bliūdas „bliūdas“, duobija „duobija“, ežeras „ežeras“, kem(s)as „kėmsas“, kemzras „kėmzras“, kiešynas „kiešynas“, liūgnas „liūgnas“, pabalė „pabalė“ ir t.t. Šie netikslumai, neapsižiūrėjimai ir riktai rodo, kad kalbamasis straipsnis buvo rengiamas ir spausdinamas be reikiamo atidumo. Rinkinyje skelbiami du straipsniai iš baltų mitologijos. Žinomas šios srities specialistas Več. Ivanovas straipsnyje „Indoeuropietiškosios dvynių kulto terminologijos atspindžiai baltų kalbose“ (p. 193–205), tęsdamas amerikiečių mokslininko D. Vordo² ir kitų tyrinėjimus, parodo, kad 1 Н. И. Толстой, Славянская географическая терминология, Москва, 1969; Я. Яш- кія, Беларускія геаграфічныя назвы, Мінск, 1971; M. Jurkowski, Ukraińska terminologia hydrograficzna, Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdańsk, 1971; P. Nitsche, Geographische Terminologie des Polnischen, Köln, 1964. 2 D. Ward, The Divine Twins. An Indo-European myth in Germanic tradition, Berkeley and Los Angeles, 1968. 322 Dievo dvynių kulto atspindžių esama ir baltų kalbose, ypač latvių liaudies dainose. Liet. Dievo sūneliai, lat. Dieva dēli (plg. lat. Ābelkoka laivu daru / Abi gali pazelīti / Dieva dēli jūrējin̄ / Saules meitu vizina), Več. Ivanovo nuomone, yra indoeuropietiškosios dvynių kulto terminijos (plg. vedų Divó nāpātā „dievo arba Dyauh—dangaus — sūnūs“, gr. Dioskūrai — Διόσκουροι „Dzeuso sūnūs“) atitikmenys. D. Vordo tyrinėjimai leidžia rekonstruoti indoeuropiečių mitą apie dievo dvynius — Saulės dievo sūnus, — kurie meilinasi savo seseriai, turinčiai saulės vardą: vedų Sūryā „Saulė“ arba Duhitā Sūryasya „Saulės duktė“. Več. Ivanovas mano, kad baltų kalbose šios mito apie dievo dvynius dalies atitikmenys yra liet. Saulės duktė, lat. Saules meita. Več. Ivanovas dar kartą grįžta prie klausimo, kas yra latvių folkloro žodis jumis. Šio žodžio kilmė buvo aiškinama labai įvairiai (plg., pavyzdžiui, suom. jumala, lyb. jumal „dievas“). Remdamasis rekonstruojamu indoeuropiečių mitu apie dievo dvynius, kurio siužetas paremtas incestu, ir neabejotinu faktu, kad senojoj indoeuropietiškoj tradicijoj dievo dvyniai galėjo būti žymimi vienu žodžiu — vedų Yama, avest. Yima, — autorius daro išvadą, kad latvių kalbos žodis jumis priklauso prie indoeuropietiškosios dievo dvynių terminijos, tik jo vėlesnei vartosenai tam tikros įtakos galėjusios turėti pabal­tijo finų kalbos. Jau anksčiau pradėtus šios srities tyrinėjimus3 straipsnyje „Pastabos apie baltų mitologiją“ (p. 289—314) tęsia V. Toporovas. Šio straipsnio tikslas, kaip rašo autorius, yra „rekonstruoti kai kuriuos baltų panteono (tiksliau panteonų) hierarchinės struktūros bruožus, remiantis teonimų distribucija išlikusiuose dievų sąrašuose“ (p. 289—290). Pirmoji (ir didžioji) straipsnio dalis skirta prūsų dievams. Autorius pradžioje pateikia labai kruopščiai iš įvairių šaltinių išrinktų prūsų pagoniškųjų dievų vardų sąrašą. Daugelio sričių specialistams bus įdomūs straipsnyje pateikti dievų vardų kilmės aiškinimai. Remdamasis istoriniuose šaltiniuose užfiksuotomis distribucinio pobūdžio pastabomis arba ir tiesiog dievų sąrašais, V. Toporovas pateikia dvi archetipines prūsų dievų hierarchijos schemas. Viena tokių schemų, autoriaus nuomone, galėtų būti tokia: Tolesnė šios schemos evoliucija buvusi tokia: 1) Deivs gavo epitetą Okopirms, kuris vėliau tapo vardo pamatu; 2) Trimps suskilo į Potrimps ir Autrimps (kai kuriuose variantuose ir Natrimpe); 3) buvęs vardo Patols epitetas Bardoits atsiskyrė ³ В. Н. Топоров, О древнепиндийской Упас (Usas) и ее балтийском соответствии (Оѕінѕ), кн.: Индия в древности, Москва, 1964, стр. 66—84; Об одной „ятвяжской“ мифологеме в связи со славянской параллелью, „Acta Baltico-Slavica“, III, 1966, стр. 143—149; К балто-скандинавским мифологическим связям, Donum Balticum, Stokholm, 1970, p. 534—543. 323 nuo šio vardo ir tapo savarankišku; 4) Patols gavo vardą Pekols; 5) Pekols suskilo į Pekols ir Pokols; 6) į panteoną buvo įjungtas Svaitix. Antrojoje straipsnio dalyje V. Toporovas apibendrina istorinių šaltinių žinias apie lietuvių panteoną XIII a. Šaltiniai, tiesa, negausūs (Volynės metraštis ir 1261 m. intarpas į Joano Malalos „Kroniką“), tačiau ir šios palyginti šykščios žinios leido V. Toporovui prieiti prie įdomių išvadų. Be kita ko, V. Toporovas vėl grįžta⁴ prie minties, kad Volynės kronikoje minimą dievo vardą Diviriksa (Диверикъзу, Дивирика) reikia aiškinti ne kaip „Dievo rikis“, o kaip „Dievo rykštė“. Savita vietą recenzuojamajame rinkinyje užima V. Toporovo studija „Baltica“ Podmoskovja“ (p. 217—280). Šiuo darbu V. Toporovas nuosekliai tęsia daugelio ankstesnių tyrinėtojų (A. Kočiubinskio, A. Pogodino, K. Būgos, A. Šachmatovo, A. Sobolevskio, M. Fasmerio, B. Serebrenikovo ir kt.) bei pastarojo dešimtmečio autorių, jų tarpe, svarbiausia, V. Toporovo ir O. Trubačiovo, darbų seriją⁵ apie baltiškosios toponimijos paplitimą į rytus nuo šių dienų baltų teritorijų. Ankstesniuose veikaluose buvo nustatyta pietrytinė baltiškų vietovardžių arealo riba. Rytinė riba buvo neaiški. Studijos „Baltica“ Podmoskovja“ tikslas ir yra nustatyti baltiškos toponimijos rytinę ribą. Reikia pasakyti, kad sąvoka „baltiška“ čia vartojama kiek kita prasme, negu anksčiau. Kaip žinoma, V. Toporovas yra vienas svarbiausių atstovų teorijos, pagal kurią slavų kalbos esančios susiformavusios iš periferinių baltų dialektų. Šitas požiūris yra visai aiškiai išdėstytas V. Toporovo straipsnyje „Dėl toponiminių atitikmenų baltų teritorijose ir į vakarus nuo Vyslos“⁶, kur sakoma, kad „baltų-slavų“ periodas teritoriškai yra susijęs su sritimis, kurios ribojosi su istorinėmis baltų žemėmis iš vakarų, pietų ir pietryčių, ir kad chronologiškai jis tęsėsi nuo senųjų baltų dialektų egzistavimo iki atsiskyrimo nuo jų tų periferinių grupių, iš kurių vėliau išsirutuliojo slavų kalbos“⁷. Studijos „Baltica“ Podmoskovja“ vienas svarbiausių tikslų, matyt, yra įtvirtinti šią prielaidą, remiantis jau ne vakaru, o rytu „periferija“⁸. Todėl sąvokai „baltiška“ suteikiama labai savitas, pasakytume, ypatingas, turinys. Čia sąvoka „baltiška“ priešpastatoma sąvokai „slaviška“ ne etniškai ir net ne kalbiškai, o daugiau istoriškai ir tipologiškai. Lygiai taip pat, kaip straipsnyje kalbama apie „Baltica“ Podmoskovja“, galima esą kalbėti ir apie 4 Žr. В. Н. Топоров, К балто-славянским мифологическим связям, Donum Baltic um, стр. 535. 5 В. Н. Топоров и О. Н. Трубачев, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1962; О. Н. Трубачёв, Названия рек Правобережной Украины, Москва, 1968 ir kt. 6 В. Н. Топоров, К вопросу о топонимических соответствиях на балтийских территориях и к западу от Вислы, „Baltistica“ I(1), 1966, p. 103—111. Plg. dar: В. Н. Топоров, О балтийских элементах в гидронимии и топонимии к западу от Вислы „Slavica Pragensia“, VIII, 1966, стр. 255—263. 7 Ten pat, p. 104. 8 Pastaruoju metu pasirodė naujas V. Toporovo darbas, kuriame ši hipotezė grindžiama apeliatyvine leksika: В. Н. Топоров, Балтизмы в русских говорах, кн.: Балтийские языки и их взаимосвязи со славянскими, финно-угорскими и германскими языками. Тезисы докладов научной конференции, посвященной 100-летию со дня рождения акад. Я. Эндзелина, Рига, 1973, стр. 43—46; В. Н. Топоров, К вопросу о балтизмах в славянских языках (теоретический взгляд), „Известия Академии Наук Латвийской ССР“, 1973, № 2, стр. 90—96. 324 „Slavica“ Pribaltiki“, turint galvoje neabejotinai baltiškos kilmės formas, savo evoliucijoje nuėjusiais žymiai toliau už daugumą kitų9. Tokios teritorijos, kurių vietovardžius galima interpretuoti dviem visai skirtingomis kryptimis (kaip slaviškus ir kaip baltiškus), sudarė arealus, kuriuose vyko (kartais ir dabar vyksta) baltiškųjų ir slaviškųjų elementų diferenciacija, tiksliau – pirmųjų virtimas antrais. Šitoks sąvokos „baltiška“ turinys tyrinėtojui teikia labai daug laisvės, todėl diskutuoti dėl straipsnyje minimų vietovardžių „baltiškumo“ ar „slaviškumo“ paprastai būna labai sunku – norint tai daryti, reikėtų kvestijonuoti pačią koncepciją, kuri, mūsų akimis, yra ir įdomi, ir originali. Kaip bebūtų suprantama sąvokos „baltiška“ turinys, autorius straipsnyje pateikia nemažą Pamaskvės hidronimų, kuriuos jis laiko neabejotinais baltizmais. Baltiškos kilmės vietovardžių buvimas Pamaskvėje nėra netikėtas. Visų pirma, žinoma nemaža istorinių faktų, rodančių, kad Pamaskvėje kažkada gyveno baltai. Bene svarbiausias jų – rusų metraščių liudijimas, kad prie Protvos upės dar antrojo tūkstantmečio pradžioje gyveno baltų gentis – galindai10. Straipsnyje randame ir kitų istorinių žinių, patvirtinančių prielaidą, kad Pamaskvės teritorijose baltų tikrai gyventa. Čia pravartu priminti ir tuos stebinančius rezultatus, kurie buvo gauti, ištyrus Pamaskvės gyvenvietę – Troickają (Možaisko raj.). Šių tyrinėjimų pamatu išleistos dvi knygos11, kurių išvada visai sutampa su istoriniais liudijimais – Troickają ilgą laiką buvo gyvenama baltų12. Beje, antrojoje šių knygų išspausdintas žinomo archeologo V. Sedovo straipsnis „Volgos-Okos tarpuopio baltiška hidronimija“, kuriame autorius pateikia 180 šio regiono vandenvardžių, jo laikomų baltiškais13. Tad prieš mus – du darbai, nagrinėjantys iš esmės tų pačių vietų hidronimus ir randantys daugelį jų esant baltiškus. Sunku patikėti, kad tai galėtų būti atsitiktinumas. Tačiau šie du straipsniai sukelia ir kitokių minčių. Tyrinėjimo objektu pasirinkę iš esmės tą pačią teritoriją, abu autoriai baltiškais laiko toli gražu ne tuos pačius vandenų vardus – abiejuose straipsniuose baltiškais laikomų tų pačių hidronimų tėra tik apie 70. Vadinasi, daugiau kaip pusę hidronimų, V. Sedovo laikomų baltiškais, V. Toporovo tokiais nelaikomi. Ir atvirkščiai – tik mažiau kaip trečdalis V. Toporovo „baltizmų“ susilaukė panašios interpretacijos V. Sedovo straipsnyje. Jau vien šis faktas rodo, kad baltizmų aiškinime yra tam tikro subjektyvumo, kad galutinės išvados dėl daugelio Volgos-Okos tarpuopio hidronimų kilmės dar nepadarytos. V. Toporovas nustato ir gana griežtą baltiškų vietovardžių paplitimo rytinę ribą, kuri, jo nuomone, einanti apytiksliai nuo Kalinino Maskvos upe iki jos įtekėjimo į Oką. Įdomu, kad V. Toporovo nuomonė dėl rytinės baltiškų vietovardžių ribos beveik visiškai sutampa su V. Sedovo14. Nagrinėdamas daugiau kaip 300 Pamaskvės vietovardžių, V. Toporovas labai gausiai panaudoja baltiškąjį vardyną. Tai visai suprantama, nes baltiškieji 9 В. Н. Топоров, „Балтика“ Подмосковья, стр. 263. 10 Теп рат, 270. 11 Древнее поселение в Подмосковье, Москва, 1970; Древнее поселение в Подмосковье, Москва, 1971. 12 Древнее поселение в Подмосковье, 1970, стр. 94 ir t.t. 13 Древнее поселение в Подмосковье, 1971, стр. 99–119. 14 В. Седов, min. veik., p. 108. 325 atitikmenys lemia daugelio vietovardžių etimologiją; be jo nebūtų įmanoma ir pati baltizmų koncepcija. Baltų vardynas, kaip žinoma, yra dar palyginti mažai tyrinėtas ir publikuotas, todėl autoriai, ypač kitataučiai, visada turi sunkumų, kurie kartais yra tokie dideli, kad ima atsiliepti jų veikalų moksliniam lygiui. Iš dalies tai tinka ir kalbamajam straipsniui, kurio bene svarbiausias trūkumas yra nepakankamai diferencijuotas požiūris į baltų vardyną. Turima galvoje štai kas: baltų vardyne, greta jo archajiškųjų — baltiškųjų bei indoeuropietiškųjų — elementų, yra daug daugiau inovacijų, atsiradusių palyginti neseniai. Sprendžiant tolimesnes baltų praeities problemas, svarbu atsijoti tai, kas nauja, ir operuoti tik jos senaisiais elementais. Turime konstatuoti, kad kalbamajame straipsnyje šitai ne visada pavyko padaryti, todėl jame apstu lyginimų ir etimologijų, kurios, padarius tik ką minėtą baltų vardyno atranką, pasirodo netikslios arba neišsamios. Svarbiausia yra tai, kad autorius dažnai Pamaskvės hidronimus lygina su baltų oikonimais, kurių didelė dalis yra asmenvardinės kilmės. Pavyzdžiui, upės vardo Ворча siejimas su liet. Varkalių km., Varkališkių km. ir pan. negalimas todėl, kad abu šie kaimų vardai yra kilę iš asmenvardžio Varkalys, o asmenvardis savo ruožtu yra iš profesijos pavadinimo varkalys „vario kalėjas“. Житойка negali būti lyginama su liet. Getaučių km., Getautiškių km., nes šie oikonimai yra iš sudurtinio lietuvių asmenvardžio Gė-tautas, Ge-taūtis. Tą patį galima pasakyti ir apie, pavyzdžiui, upės vardo Мошонка lyginimą su liet. Mastautų km., kuris yra kilęs iš sudurtinio asmenvardžio Mãs-tautas. Šio upės vardo negalima sieti ir su liet. Masių km., Masionių km., nes šie kaimų vardai yra kilę iš pavardžių Masys, Masionis, o pastarosios pavardės yra iš krikšto vardo Motiejus. Tokių atvejų, kai Pamaskvės hidronimų baltiškumas remiamas asmenvardiniais baltų vietovardžiais, sudarytais iš krikšto vardų arba krikštavardinių pavardžių, yra ir daugiau. Sakysim, upės vardo Юшинка „baltiška“ kilmė įrodinėjama, siejant jį su liet. Jusėnų km., Jusiškio km., Jusių km., lat. Jusi, Juši ir pan. Iš tiesų visi šie vietovardžiai yra kilę iš asmenvardžių liet. Jusys, lat. Jusis ir pan., kurie savo ruožtu yra perdirbiniai iš krikšto vardo Justinas. Upės vardo Микажель siejimas su liet. Mikėnų km., Mikašiūnų km., lat. Mikis, Mikīši ir pan. taip pat yra klaida, nes šie vietų vardai yra kilę iš asmenvardžių liet. Mikėnas, Mikašius, lat. Mikis ir pan. Pastarieji asmenvardžiai yra iš krikšto vardo Mýkolas, lat. Mikēlis. Ypač nepageidautini tokie atvejai, kai kuris nors Pamaskvės hidronimas lyginamas su daugybe baltiškų vietovardžių, kurie patys yra įvairios kilmės. Sakysim, kokia prasmė prie upės vardo Улупинка išvardinti liet. vietovardžius Ūla upė, Uličėlės km. (turi būti Ūlyčėlės) ir Ulitėlės km. (turi būti Ūlytėlės), Uliūnų km. ir pan., kai kaimų vardai Ūlyčėlė ir Ūlytėlė yra kilę iš slavizmo ulýčia „kaimas, sodžius“, kaimo vardas Ūliūnai — iš pavardės Uliūnas, o upės vardas Ūla, galimas daiktas, yra senas baltiškas hidronimas, kurį yra pamato sieti su kalbamu upės vardu. Įtartinų ir abejotinų lyginimų ir etimologijų yra nemaža. Tačiau dauguma vis dėlto atrodo pakankamai patikimos, todėl kritiškos pastabos bendrosios straipsnio koncepcijos negriąuna. Rinkinio pabaigoje spausdinamos trys recenzijos: E. Grinaveckienė, J. Senkus: Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966; S. Karaliū- 326 nas: А. П. Непокупный, Ареальные аспекты балто-славянских языковых отношений, Киев, 1964; Б. Л. Огибенин: A. Dundes, The Binary Structure of „Unsuccessful Repetition“ in Lithuanian Folk Tales, „Western Folklore“, 1962, V, XXI, N 3. Prieš mus — svarbus baltistikos veikalas, kokių ne baltų šalyse išleidžiama labai retai. Tematikos platumas, reikiamas mokslinis lygis, be abejonės, padarys šį rinkinį daugelio sričių specialistų parankine knyga. A. Vanagas