Mituvos upyno tarmės veiksmažodis

Ž O D Ž I Ų F O R M O S I R J Ų V A R T O S E N A L I E T U V O S T S R M O K S L Ų A K A D E M I J A E. GRINAVECKIENĖ MITUVOS UPYNO TARMĖS VEIKSMAŽODIS1 Veiksmažodžių veikslo Kaip ir lk, nepriešdėliniai veiksmažodžiai dažniausiai yra eigos veikslo (ėiti2, grėbt, imt, valgyt), priešdėliniai – įvykio veikslo (atiduot, užvalgyt, sunešt, išgrėbt). Išimtys tokios pat, kaip lk. Momentiniai veiksmažodžiai, visada vartojami be priešdėlio, yra įvykio veikslo, pvz.: ciptelėt, riktelėt, lūžtelėt, stäbtelėt. O veiksmažodžiai, kurių priešdėliai suaugę su šaknimi į vieną leksinį reikšminį vienetą, tarmėje yra eigos veikslo (supràsti: Ne viska supràtam; nusigàsti: Bàisei grėit nusigàstu; pažįt: Jì gerai pažįstu). Veiksmažodžių su priešdėliais ir be jų veikslas geriausiai išryškėja sakinyje. Sakysime, sakiniu: Visai baigių pirštinę užraėkt; Skubinù pamilt karve į vėsu į tvartą; Užaugi besidabidams, pasėsti besimokydams; Baigių išvirt pietūs; Skùbinu nulipt no stogą; Baigių pavàlgvt į gūlsiuos veiksmažodžių formos turi aiškią eigos veikslo reikšmę, o sakiniu: Vargė užaugau, be laika pasenau; Būdava, baigsi kūlt, prieš gimų pristàta; Jų motina jaunà mire tie patys veiksmažodžiai yra įvykio veikslo. Tranzityviniai ir intranzityviniai veiksmažodžiai Tarmėje, kaip ir lk, yra tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių. Tačiau pastebėta, kad tam tikra dalis intranzityvinių kartais gali būti tranzityviniai, pvz.: nuvažiavau arklius; Nòrmas ėit sūnku; Jau làngus šàl; Mą tìščio piršta, dùre šòna; Bòbas turšuò „kasa“ bùlves; Prasipìrka pinigus; Višta prìlese gūži; Jis išjòje arklius. 1 Straipsnyje stengiamasi pateikti kaip galima pilnesnį „Mituvos upyno tarmės“ asmenuojamųjų ir neasmenuojamųjų veiksmažodžių formų kait ybos, iš dalies ir vartojimo vaizdą. Jis yra didesnio rankraštinio darbo „Mituvos upyno tarmė“, parašyto 1952—1955 m., II dalies skyrius, tik žymiai papildytas nauja tarmin e medžiaga, autorės rinkta iki 1973 m. 2 Straipsnyje panaudoti tarminiai pavyzdžiai pateikiami lk (=literatūrinės kalbos) rašmenimis. Tarmėje tariamas j straipsnyje visais atvejais rašomas. Tarminis priebalsių suduslėjimas, iš tarties niekuo nesiskiriantis nuo lk, nežymimas. Kartu čia stengiamasi kaip galima tiksliau atspindėti tarmės fonetiką. Galūnių priebalsių minkštumui žymėti papildomai įsivedamas akūto ženklas, rašomas garso ženklo dešinėje aukštai. Gretiminės darybiškai skirtingos formos pateikiamos po lygybės, pvz., mėgam || mėgtam, fonetiškai skirtingos ar su skirtingomis galūnėmis – skliaustuose: bėg(a), nėštum(ei). Tuo atveju, kai skliaustuose pasitaiko e variantas be e, galinis priebalsis visada minkštas. Tvirtagalei priegaidei, tariamai dvigarsiuose per abu sandus, žymėti jos ženklas rašomas ant abiejų sandų atskirai. Dėl aprašomosios tarmės fonetikos žr. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmės fonetika „Lietuvių kalbotyros klausimai“, I, Vilnius, 1957, p. 119—180. 19. 520 289 Sangrąžiniai veiksmažodžiai Sangrąžos dalelytė tarmėje trejopa: -si, -s, -se. Žodžio gale pasitaiko jos visos trys. Dalelytė -s čia yra įprastinė ir dažniausiai vartojama viduriniosios kartos ir jaunimo (sūkas, pūčes, rīčes). -si yra daug retesnė, naujesnė, paprastai atėjusi iš Ik ir pasitaiko greta -s tarmės jaunimo ir vietinės inteligentijos kalboje (sākosi, sėkasi, sūkasi). Tačiau pastebėta, kad šiuo atveju ji gal kiek dažnesnė vienaskaitos I ir II asmens formose (prausiuosi, prausesi). Senimo ir viduriniosios kartos atstovų tarpe plačiai yra paplitusi sangrąžos dalelytė -se (< *sėn, enklitinė galininko forma), pvz.: sūkase, rīitose, pūkstase, pėšase. Tačiau ji vartojama tik veiksmažodžių vienaskaitos I, III asmenyje, o daugiskaitos ir dviskaitos formos turi -s. Tarp priešdėlio ir šaknies paprastai vartojama sveika sangrąžos dalelytė -si- (parsineše, nusišėre, pasikabina), išskyrus tuos atvejus, kai, susidūrus sangrąžos dalelytei ir šaknies į-, e-, ė- balsiams, dėl elizijos ar kontrakcijos vienas jų praleidžiamas ar sutraukiamas (apšėinam ~ apsieiname, atšėin ~ atsieina, pasiļgau ~ pasiilgau, susėjęi ~ susiejai, susėmei ~ susiėmei)3. Daugumas tarmės veiksmažodžių (išskyrus beveik visus savaiminius, įstangos, palengvos ir mažybinius kartotinius bei kai kuriuos kitus) gali turėti sangrąžines ir nesangrąžines formas, pvz.: nupirkau⁴ ir nusipirkau, mūšam ir mūšamės, pūkštam ir pūkštamės. Tačiau tarmėje yra sangrąžinių veiksmažodžių, neturinčių atitinkamų nesangrąžinių formų, pvz.: tyčiotis || tyčiotise, gėrėtis || gėrėtise, juōktis || juōktise (plg. paūžokt), džiaugtis || džiaugtise, šaipytis || šaipytise, šypsotis || šypsōtise (plg. pašiepė), vaipytis || vaipytise (plg. viept), niūktis || niūktise, ėlġtis || ėlġtise. Kai kurių veiksmažodžių sangrąžinės formos vartojamos tik su priešdėliais (įsišlįt: lįt, susigulėt: gulėt, įsilipt: lipt, įsivažiuot: važiuot, pasižindyti: žindyti, nusižėngt: žėngt). Sangrąžinė dalelytė vienais atvejais veiksmažodžio leksinę reikšmę tik modifikuoja (sūktis || sūktise : sūkt, šnekėtis || šnekėtise: šnekėt, statytis || statytise : statyt), kitais ją iš esmės pakeičia (bėgtis || bėgtise „kergtis“ : bėgt, ėjtis || ėjtise „sektis“: ėjt). Veiksmažodžio leksinę reikšmę iš esmės pakeičia ir priešdėlio bei sangrąžos dalelytės semantinis junginys (prisikāukt „prisirinkti“: kāukt, pasigėst : gėst, apsimėst : mėst). Beasmeniai veiksmažodžiai Tarmėje yra veiksmažodžių, kurių tėra vartojamas tik visų laikų 3 asmuo (dažniausiai pasitaiko esamojo ir būtojo kartinio laiko paprastoji ir sudurtinė forma). Vieni tokių veiksmažodžių, eidami beasmenio sakinio funkcijas, paprastai nesiejami su jokiu veikėju, pvz.: ly, snieg „sninga“, šal, pūsta, dienō, temst, aušt, švint, šalnō, šalvėn, niāukes || niāukese, niāuktos || niāuktose, šviesuōjes || šviesuōjese. Su priešdėliais, priešdėliniais pagalbiniais veiksmažodžiais ar neiginiais jie paprastai vartojami būtojo (taip pat ir būsimojo) laiko veiksmui reikšti, pvz.: sutėma, įsiliję, įsisniga, prašvīta, išāša, apsiniūke; palōve pūste, atleīda tīnę, pārstōje šalę, nestōs līje. Kai kurie iš šių veiksmažodžių retais atvejais gali būti 3 Daugiau pavyzdžių žr. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 162–163. 4 Plg. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmės įvardis, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, A Serija, 2(13), 1962, p. 198 ir 11 išnašą. 290 siejami su tos pat šaknies daiktavardžio vardininku, pvz.: aũšt (aušrà), lý (lytùs). Šiuo atveju jie kiek artėja prie asmeninių. Kiti tokių veiksmažodžių paprastai eina su naudininku ir reikalauja tiesioginio galininko, o kartais kilmininko papildinio, pvz.: mą (jám, táu...) gėlę dánti (gálva), diége šóna (širdì, áusi), mãuždė dánti, niẽšt galva (nagus, padus), skãud galva (kóje, áki, širdì, rą́ńka...), tvinkčio pirštą (nãga), trūkst pinigų (kantrybės, sveikātas), pagálst „pagailsta“ jō (tėvų). Treti jų eina su naudininku, bet tiesioginio papildinio nereikalauja, pvz.: mą (jám, táu...) palengvėja, šėkas || šėkase, pasiróde, rüpe. Veiksmažodis reikėti paprastai yra beasmenis, tačiau būtajame kartiniame laike, skirtingai nuo lk, retais atvejais gali turėti visus vienaskaitos ir daugiskaitos asmenis, pvz.: šalia Mã reikėję neválgyt’ ir pan. pasakoma ir Aš reikėjau neválgyt’; Tu reikėjai nèit’. Reikėjom duot’; Reikėjot nìmt’. Veiksmažodžių kamienai Tarmėje yra išlikę tik balsiniai veiksmažodžių kamienai. Skirtingai nuo lk, esamojo laiko jų čia yra tik trys: a, ia, o, pvz., ēin(a), pùd(e), rãša, o i- kamienas yra perėjęs į ia kamieną, pvz., gál ~ gália „gali“. Veiksmažodžiai, prieš kamiengalį turintys priebalsį d, esamajame laike dažniau turi formą be afrikatos, pvz., sēd(e) ~ sēdia „sėdi“, nors rečiau greta pasitaiko ir su afrikata (sēdž(e)). Tačiau reikia pasakyti, kad i kamieno perėjimas į ia kamieną dar nėra galutinai pasibaigęs. Nyks­tančiose ar rečiau vartojamose dviskaitos formose i kamiengalis dar plačiai tebevartojamas šalia naujojo ia kamiengalio ir tebėra už pastarąjį dažnesnis, pvz.: gīrdiva || gīrdeva || gīrdževa; sēdiva || sēdeva || sēdževa. Priebalsinio kamieno besama tik nežymių liekanų. Veiksmažodžių miegóti, raudóti, skaudėti šalia esamojo laiko balsinio kamieno formų lygiagrečiai (bet rečiau ir senesniųjų tarmės atstovų kalboje) pavartojamos ir kontaminuotos formos, sudarytos iš priebalsinio kamieno 3 asmens formos ir balsinio kamieno asmenų galūnių, pvz.: miegù || miegù, miegi || miegtì, miẽg || miẽgt, miẽgam || miẽgtam, miẽgat || miẽgtat, miẽgava || miẽgtava, miẽgata || miẽgtata; raũdu || raũstu, raũdi || raũsti, raũd || raũst, raũdam || raũstam, raũdat || raũstat, raũdava || raũstava, raũdata || raũstata; skãud || skãust. Veiksmažodžiai peršėti ir niežėti taip pat turi dvejopas visų laikų formas: balsines ir priebalsines kontaminuotas, o es. laike – vien kontaminuotas: peršć(e), niežt. Kontaminuotos šių veiksmažodžių formos su kamiengaliu -t- yra dažnesnės už balsines, pvz.: peršėti || perštėti, niežėti || niežtėti, peršėję || perštėję, niežėję || niežtėję, peršęs || perštęs, niežęs || niežtęs, peršėtų || perštėtų, niežėtų || niežtėtų. Nors o kam. veiksmažodžių esamojo laiko 3 asmens forma visada išlaiko sveiką galūnės a (sãka ~ sãko), tačiau veiksmažodžio žinóti lygiagrečiai pasitaiko ir atitinkama forma be galūninio a, pvz., žina || žin. Visi pirminiai tarmės veiksmažodžiai su kokybiniu šaknies balsių kaitos laipsniu au — au — ov esamojo laiko formose, skirtingai nuo lk⁵, tarp šaknies ir galūnės turi priebalsį j, pvz., kráuju, pjájjam. 3 asm. formose, skirtingai nuo lk, tas j yra nukritęs kartu su galūniniu balsiu⁶, pvz.: bliáu ~ bliáuja, džiáu, griáu, kráu, 5 Plg. Lietuvių kalbos gramatika, II, Vilnius, 1971, p. 230. 6 Žr. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmės fonetika, p. 151. 19* 291 liáu, máu, pjáu, pláu, ráu, spjáu, šáu. Labai retais atvejais (jaunimo ir vietinės inteligentijos kalboje) vietoj j pasitaiko ir n, pvz., pláun. Būtojo kartinio laiko kamienai kaip ir 1k – e ~ ė, a ~ o, pvz., láužė ~ láužė, kibo ~ kibo. Tarmėje vartojama sustabarėjusi, mūsų nuomone, sena būtojo kartinio laiko 3 asm. o kam. forma, galūnėje turinti kirtį ir priebalsį -t, pvz., pasikót. Šios formos reikšmė labai išblėsusi. Ji gali reikšti „nė neman yk, niekai, nieko nebus“. Tos pačios darybos ir reikšmės jos giminačių šėkúot ~ šikót, pašėkúot ~ pasikót mums pasitaikė išgirsti ir žemaičių dünininkų tarmėje apie Laukuvą. Formų pasikót, pasikót, šikót galinis -t greičiausiai yra enklitinio įvardžio *ti liekana⁷. Tačiau bene įdomiausios šios formos tuo, kad iki mūsų dienų yra išlaikiusios senąjį galūnės kirtį. Tarmės veiksmažodžių formų šaknies ar priesagos in dėsningai fonetiškai yra išvirtęs į, pvz.: pìt ~ pìnti, vadìt ~ vadìnti, pìs ~ pìniš⁸. Išvirtus in į, tarmėje formaliai sutapo veiksmažodžių su priesagomis -yt ir -int bendratys, pvz.: gaivìt ~ gaivìnti, prašýt, rùdýt. Kurios priesagos darinys, paprastai padeda atskirti esamojo laiko formas, pvz.: vaišin(a), prašo, nelý(je). Tačiau tarmėje pasitaiko ir darybiškai sumišusių šių priesagų veiksmažodžių. Vienais atvejais priesagos -it dariniai esamojo bei būtojo kartinio laiko formose ir jų vediniuose turi gretimines ir priesagos -yt formas (jos retesnės), pvz.: baugštìtis : baugštìnas || bãugštos, maigýtis „migti“: maigìnas || mãigos, sárgìt : sárgin(a) || sárga, spìrgìt : spìrgin(a) || spìrga, táikìt „gerinti“: táikin(a) || táika, tarpìt „tirpinti“: tarpìn(a) || tãrpa. Kitais atvejais priesagos -yt dariniai turi lygiagrečias priesagos -it formas, pvz.: baniùtyt : baniùty(je) || baniùtin(a), gėdýtis : gėdyjes || gėdinas, gĩnčyt : gĩnčy(je) || gĩnčin(a), jó-dytis : jódos || jódinas, klupdýt : klùpda || klùpdin(a), lýdyt : lýda || lýdin(a), viėly t : viėly(je) || viėlin(a). Veiksmažodžio būti formos Veiksmažodis būti turi trijų šaknų esamojo laiko formas. Nuolatiniam buvimui, egzistavimui reikšti vartojama šaknis bū- su formantais -n- arba -v- ir turi lygiagrečiai, be reikšmės skirtumo vartojamas, visų asmenų formas, pvz.: būnù || būvù, būni || būvi, būn(a) || būv(a), būnam || būvam, būnat || būvat, būnava || būvava, būnata || būvata. Su šaknimi ės- (jos balsis ė greičiausiai atsiradęs iš kontrahuotos nės- < ne + es- pagal formą nẽra < ne + yra⁹) sudaromos vienaskaitos, daugiskaitos ir dviskaitos 1 ir 2 asmens formos, pvz.: ėšù, ėši, ėšam, ėšat, ėšava, ėšata. Su šaknimi yr- sudaroma tik 3 asmens forma. Veiksmažodžių kait ymas Kaip ir 1k, tarmėje yra penkios nuosakos: tiesioginė, netiesioginė, tariamoji, liepiamoji, geidžiamoji. Joje vartojami visi trys veiksmažodžių skaičiai – viena- 7 Iš antros pusės, šios formos savo daryba galėtų būti artimos ir *paši̇̀k(a) tipo dariniams, J. Endzelyno laikomiems senosiomis ide būtojo kartinio laiko ā kam. formomis (plg. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, p. 709). 8 Žr. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 143. 9 Žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 163; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 126. 292 skaita, daugiskaita ir dviskaita. Atskirų kamienų veiksmažodžių asmenų formos, apskritai, kaip lk, tačiau viena kita jų kiek ir skiriasi. Daugias skiemeninių priesagos -yt veiksmažodžių esamojo laiko formų kamiengalis y, skirtingai nuo lk, tarmėje (greičiausiai dėl fonetinių priežasčių¹⁰), kaip ir gretimose žemaičių tarmėse¹¹, visada yra ilgas, pvz.: kirmyja „miegu“, kirmyji, kirmyj(ie), kirmyjiem, kirmyjet, kirmyjeva, kirmyjėta; rožyjes „raudonuoja (apie žaidą)“. Kartais tas ilgumas išlaikomas ir būtojo kartinio laiko formose, pvz.: kãūlyjau, kãūlyjei, kãūlyjom, kãūlyjot, kãūlyjova, kãūlyjota, bet: kãūlije, kirmije, pelije „pelėjo“, pajudojie, nuspuogije, širdijaus „pykau“, širdijeis, širdijos || širdijose, širdijomes, širdijotės, širdijovos, širdijotos. Esamojo ir būtojo laiku daugiskaitos 1 asm. formų galūnės -om I sandas tarmėje paprastai tariamas trumpai, yra kiek paplatėjęs ir turi nežymų balsio a atspalvį, pvz.: sãkom, augom, kėldavom. Būtojo kartinio laiko ir tariamosios nuosakos šio asmens formų galūnės -ėm I sandas ė taip pat paplatėjęs (bet nesutrumpėjęs) ir tariamas su nežymiu balsio e atspalviu, pvz.: sãkėm, kėlėm, ėitumėm. Ploto vakariniuose pakraščiuose (Palėkių, Pašvenčio, Žirniškių ir gretimuose kaimuose) šių formų galūnių -om, -ėm o, ė lygiagrečiai pasitaiko išvirtę į a, e (šukãvam ~ šukãvome, skỹnem ~ skỹnėme, ėitumėm ~ ėitumėme), o šiaurinėje tarmės dalyje (Šimkaičiai, Medininkai, Pavidaujys) šalia įprastinių paplatėjusių o, ė pasitaiko ir u, i (dãrum ~ dãrome, sãkim ~ sãkėme, ėitumim ~ ėitumim)¹². Tų laikų ir tariamosios nuosakos 2 asm. formų galūnė -ot, -ėt I sandas yra ilgas ir siauras, kaip ir lk (sãkot, būvot, būdavot, sãkėt, ėitumėt). Tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 asm. čia turi trejopą formą: kaip ir lk, su galūne -iau (sangražinė -iaus || -iause) ir su -e, kuri lk atliepia ia (ji gali būti ir nukritusi, palikdama suminkštintą priebalsį¹³, pvz.: rašyčiau || rašyč(e), sakyčiaus || sakyčiause. Skirtingų galūnių nesangražinės formos tarmėje vartojamos lygiagrečiai, nors senimui būdingesnės formos su galūne -e ar visai be jos. Vienaskaitos 2 asm. forma dvejopa: kaip ir lk, su galūne -um ir greta jos ilgesnė -umei (ji dažnesnė senimo tarpe), sangražinė — umeis, pvz.: pėštum || pėštumei, pėštumeis. Daugiskaitos 1 asmuo, skirdamasis nuo lk, turi galūnę -umėme ir aptrumpėjusią -umėm, sangražinė -umėmės. Jos vienodai dažnos: ėitumėme || ėitumėm, imtumėmės. Tarmės jaunimo tarpe dėl lk įtakos retai vartojamos dar formos su galūne -ume (ėitume). Daugiskaitos 2 asm. turi galūnę -umėte, aptrumpėjusią -umėt, sangražinė -umėtės: ėitumėte || ėitumėt, pėštumėtės. Dviskaitos 1 asm. turi galūnę -umėva (sangražinė -umėvos): ėitumėva, praūstumėvos, 2 – -umėta (sangražinė -umėtos): ėitumėta, praūstumėtos. Daugiskaitos ir dviskaitos 1 ir 2 asm. galūnės greičiausiai kontaminacinės, naujesnės. Tariamosios nuosakos 3 asm. forma turi priesagą -tų (kaip ir lk) arba lygiagrečiai (rečiau) vien tik kietą -t: ėitų || ėit, bėktų || bėkt. Forma su -t greičiausiai yra ne fonetinės, o morfologinės kilmės. Sangražinės formos galūnė trejopa: -us || use, -uos || uose, -os || ose: pėštus || pėštuse, pėštuos || pėštuose, pėštos || pėštose. Pastarosios keturios formos labiau būdingos tarmės senajai kartai. Jų 10 Plg. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 164. 11 Plg. V. Grinaveckis, Žemaičių tarmių istorinė gramatika, Vilnius, 1973, p. 233. 12 Plg. ten pat, p. 186, E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 154. 13 Remdamiesi tarmės žodžio galo trumpėjimo dėsniais, esame linkę manyti, kad forma su suminkštintu galūnės priebalsiu fonetiškai tegalėjo būti atsiradusi iš formos su galūne -ia, o ne su -iau. Plg. dar J. Kazlauskas, Iš optatyvo istorijos „Lietuvių kalbotyros klausimai“, IV, Vilnius, 1961, p. 83–84. 293 kilme sunku paaiškinti. Forma su galūnės -uos būdinga ir žemaičiams (akmeniškiai, pvz., sako neštūs), veliuoniškiams ir šiauriniams vidurio aukštaičiams¹⁴. O formos pėštos || pėštose, jei nėra tarmės hipernormalizmas, galimas daiktas, galėtų būti sietinos su tarmės sakýčė ~ sakýčia, (~ sakýčio? plg. žemaičių sakýčio¹⁵). Dviskaitos 1 asmens forma greta galūnės -umėva (sangrąžinė -umėvos) rečiau turi ir galūnę -uvėva (sangrąžinė -uvėvos), pvz.: ėitūmėva || ėitūvėva, neštūmėvos || neštūvėvos. Liepiamosios nuosakos vienaskaitos 2 asmens forma kaip ir 1k (ėik, dúok), tačiau retais atvejais (paprastai liaudies dainose) šalia jos vartojamos ir formos su priesaga -kie (ėikie, imkie). Be to, pasitaiko atvejų, kai ši priesaga numetama. Tai dažniausiai įvyksta greitai kalbant ir kai prieš k eina dar vienas priebalsis, pvz.: sėm sėm, pil pil, gėr gėr, bet sėdek. Sustabarėjusioje formoje palà, atsiradusioje, be abejo, iš palauk, k yra nukritęs palyginti seniai. Tai rodo absoliutiniame žodžio gale atsiradusio šakninio au nereguliarus išvirtimas į a. Liepiamosios nuosakos daugiskaitos ir dviskaitos 1 asm. reikšme tarmėje kartais yra vartojamas ir vieno kito veiksmažodžio esamojo laiko daugiskaitos bei dviskaitos 1 asm. formos, pvz.: ėinam, válgom, važiuojam, dėdam, imam, imava, dėdava, nors įprastinės jų formos dažnesnės. Veiksmažodis eiti šalia ėikim, ėinam, ėikiva čia turi ir eimė (rečiau kontaminuotą eimėkim), eivà. Formos eimė, eivà dažniausiai vartojamos. Tai, galimas daiktas, priebalsinio asmenavimo liekanos. Nurodant prie ko artėjimo kryptį, prie kiekvienos liepiamosios nuosakos formos gali būti pridedamas prieveiksmis šė (< šen), nutraukiantis kirčių ant savęs. 2 vienaskaitos asmuo prieveiksmį šė turi galūnėje (bėkšė, eikšė, dúokšė || dakšė, šokšė). Daugiskaitos ir dviskaitos formose tas šė atsiduria žodžio viduryje prieš priesagą (bėkšėkim, dúokšėkim, eikšėkim, bėkšėkit, šokšėkit, bėkšėkita, bėkšėkiva). Tokios liepiamosios nuosakos formos tarmėje gyvos ir gausiai vartojamos. Jos pažįstamos ir žemaičių¹⁶. Prieveiksmis šė dažnai pridedamas prie liepiamosios nuosakos formų net du kartus. Tokiais atvejais kirtį gauna antrasis šė. Šė du kartus kartojamas paprastai tais atvejais, kai būtina liepimo veiksmą labai staigiai vykdyti, pvz.: bėkšėšė, dakšėšė, bėkšėšėkit, dakšėšėkit, dakšėšėkita. Pastaruoju metu linkstama pirmąją formų bėkšėšėkim… šė tarti trumpai: dakšėšė, dakšėšėkit, dakšėšėkita. Trumpėjimas greičiausiai priklauso nuo nekirčiuotos pozicijos¹⁷. Geidžiamosios nuosakos formos tarmėje sudarinėjamos su dalelytėmis te, tegu (be reikšmės skirtumo) dvejopai. Šios dalelytės gali eiti su veiksmažodžio esamojo laiko 3 asm. forma (tegu būn, tegu stó, teeín, tesisprádą, tenesikrápšta). Formos su te- dažnesnės. Jos gal kiek būdingesnės senimo kalbai. Dalelytės te, tegu (te įprastesnė) dažnai (ypač senesnių žmonių kalboje) eina ir su senosiomis geidžiamosios nuosakos formomis, turinčiomis galūnę -ie (a, ia kam.) ir -ai (o kam.), ¹⁴ Žr. „Lietuvių kalbos atlaso“ kartotekos, saugomos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriaus rankraštyne, 293 e klausimo atsakus. ¹⁵ Dar žr. J. Kazlauskas, Op. cit., p. 84; V. Grinaveckis, Op cit., p. 269. Pastarajame darbe, remiantis Daukšos Postilės pavyzdžiais būčio ir kt., kirčiuojamais galūnėje, gana motyvuotai laikomasi nuomonės, jog ir formų neščio, veščio… kirtis greičiausiai bus buvęs atitrauktas iš galūnės į šaknį. ¹⁶ P. Jonikas, Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939, p. 70–71. ¹⁷ Plg. šioje tarmėje tariamą šašlavýnas ~ šašlavýnas „sašlavynas“, ąžuolýng ~ ąžuolýnas, dar žr. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 142. 294 pvz.: tegu atimìe || teatimìe, tegu dvèsie || tedvèsie, tegu gulie || tegulie, tegu jójie || tejó jie, tegu mįggie || temįggie, tegu nusivarvie || tenusivarvie, tegu būnie || tebūnie, tegu pažìrė || tepažìrė, tegu suvalgai || tesuvalgai, tegu bėgie || tebėgie, tekišie, tepasimìe, tepasidedie, tepasiūntie, tesimušie, tesipėsie, tešnekie, tesikràpštai, tesispàrdai, tešižinai, tevaziuó jie, tegu žìnais. Retais atvejais geidžiamosios nuosakos formų reikšmę yra įgavusios dalelytės tegu konstrukcijos su būsimojo laiko forma, pvz., tegu būs, tegu ẽis, tegu atvažiuõs. Asmenavimas Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas aš bėgu, veju, šauju, audžiu, girdžiu, ardau, gyvenu, išmetu, šnekuõs || šnekuõse tù bėgi, veji, šauji, audi, girdi, ardai, gyveni, išmeti, šnekies jis, ji (jìe, jós, juõdu, juõdvi) bėg(a), vėje, šau(je), audž(e), gird(e) || girdž(e), arda, gyvèn || gyvèna, išmet(a), šnekas || šnekase mẽs bėgam, vėjem, šaujem, audžem, girdem || girdžem, ardom, gyvenam, išmetam, šnekamės jūs bėgat, vėjat, šaujet, audžet, girdet || girdžet, ardot, gyvenat, išmetat, šnekàtes mùdu, mùdvi bėgava, vėj(e)va, šaujeva, audževa, girdìva || girdèva || girdževa, ar-dova, gyvenava, išmetava, šnekavos jùdu, jùdvi bėgata, vėjeta, šaujeta, audžeta, girdìta || girdèta || girdžeta, ardota, gyvenata, išmetata, šnekatos Būtasis kartinis laikas aš bėgau, vijau, šoviau, audžiau, girdėjau, ardžiau, gyvenau, išmečiau, šnekė-jaus || šnekėjausė tù bėgai, vijėi, šovei, audėi, girdėjėi, ardėi, gyvenai, išmetei, šnekėjėis jis, ji (jìe, jós, juõdu, juõdvi) bėga, vije, šove, girdėję, ardė, gyvèna, išmete, šnekė-jos || šnekėjose mẽs bėgom, vijom, šovėm, audėm, girdėjom, ardėm, gyvenom, išmetėm, šnekėjomės jūs bėgot, vijot, šovėt, audėt, girdėjot, ardėt, gyvenot, išmetėt, šnekėjotės mùdu, mùdvi bėgova, vijova, šovėva, audėva, girdėjova, ardėva, gyvenova, išmetėva, šnekėjovos jùdu, jùdvi bėgota, vijota, šovėta, audėta, girdėjota, ardėta, gyvenota, išmetėta, šnekė-jotos Būtasis dažninis laikas aš bėgdavau, vydavau, šaudavau, audsdavau, girdėdavau, ardydavau, gyvėdavau, išmesdavau, šnekėdavau || šnekėdavause tù bėgdavai, vydavai, šaudavai, audsdavai, girdėdavai, ardydavai, gyvėdavai, išmesdavai, šnekėdavais jis, ji (jìe, jós, juõdu, juõdvi) bėgdava, vydava, šaudydava, audsdava, girdėdava, ardydava, gyvėdava, išmesdava, šnekėdavos || šnekėdavose 295 mẽs bėgdavom, vydavom, šaudydavom, áusd avom, girdėdavom, ardydavom, gyvėdavom, išmėsdavom, šnekėdavomės jūs bėgdavot, vydavot, šaudydavot, áusd avot, girdėdavot, ardydavot, gyvėdavot, išmėsdavot, šnekėdavotės mūdu, mūdvi bėgdavova, vydavova, šaudavova, áusd avova, girdėdavova, ardydavova, gyvėdavova, išmėsdavova, šnekėdavovos jūdu, jūdvi bėgdavota, vydavota, šaudavota, áusd avota, girdėdavota, ardydavota, gyvėdavota, išmėsdavota, šnekėdavotos Būsimasis laikas aš bėgsiu, vysiu, šausiu, áusiu, girdėsiu, ardysiu, gyvėsiu, išmėsiu, šnekėšiuos || šnekėšiuose tu bėgsi, vysi, šausi, áusi, girdėsi, ardysi, gyvėsi, išmėsi, šnekėsies jis, ji (jē, jós, juódu, juódvi) bėgs, vys, šaus, áus, girdės, ardys, gyvės, išmės, šnekėsis || šnekėsise mẽs bėgsim, vysim, šausim, áusim, girdėsim, ardysim, gyvėsim, išmėsim, šnekėsimes jūs bėgsit, vysit, šausit, áusit, girdėsit, ardysit, gyvėsit, išmėsit, šnekėsitės mūdu, mūdvi bėgsiva, vysiva, šausiva, áusiva, girdėsiva, ardysiva, gyvėsiva, išmėsiva, šnekėsivos jūdu, jūdvi bėgsita, vysita, šausita, áusita, girdėsita, ardysita, gyvėsita, išmėsita, šnekėsitos Tariamoji nuosaka Ištisinis laikas aš bėgčiau || bėgč(e), vyčiau || vyč(e), šaučiau || šauč(e), áusčiau || áušč(e), girdėčiau || girdėč(e), ardýčiau || ardýč(e), gyvėčiau || gyvėč(e), išmėščiau || išmėšč(e), šnekėčiaus tu bėgtum(ei), vytum(ei), šautum(ei), girdėtum(ei), ardýtum(ei) gyvėtum(ei), išmėstum(ei), šnekėtumeis jis, ji (jē, jós, juódu, juódvi) bėgt(u), vyt(u), šaut(u), áust(u), girdėt(u), gyvėt(u) išmėst(u), šnekėtūs(e) || šnekėtuos(e) || šnekėtos(e) mẽs bėgtumėm(e), vytumėm(e), šautumėm(e), áustumėm(e), girdėtumėm(e), gyvėtumėm(e), išmėstumėme, šnekėtumėmes jūs bėgtumėt(e), vytumėt(e), šautumėt(e), áustumėt(e), girdėtumėt(e), gyvėtumėt(e), išmėstumėt(e), šnekėtumėtės mūdu, mūdvi bėgtumėva || bėgtuvėva, vytumėva || vytuvėva, šautumėva || šautuvėva, áustumėva || áustuvėva, girdėtumėva || girdėtuvėva, ardýtumėva || ardýtuvėva, gyvėtumėva || gyvėtuvėva, išmėstumėva || išmėstuvėva, šnekėtumėvos || šnekėtuvėvos jūdu, jūdvi bėgtumėta, vytumėta, šautumėta, áustumėta, girdėtumėta, ardýtumėta, gyvėtumėta, išmėstumėta, šnekėtumėtos Liepiamoji nuosaka tū bėk(ie), vyk(ie), šauk(ie), áusk(ie), girdėk(ie), ardýk(ie), gyvėk(ie), išmėsk(ie), šnekėkis || šnekėkies || šnekėkise 296 mẽs bėkim, výkim, šáukim, áuskim, girdėkim, ardýkim, gyvėkim, išmėskim, šnekėkimės jūs bėkit, výkit, šáukit, áuskit, girdėkit, ardýkit, gyvėkit, išmėskit, šnekėkitės mìdu, mìdvi bėkiva, výkiva, šáukiva, áuskiva, girdėkiva, ardýkiva, gyvėkiva, išmėskiva, šnekėkivos jùdu, jùdvi bėkita, výkita, šáukita, áuskita, girdėkita, ardýkita, gyvėkita, išmėskita, šnekėkitos Geidžiamoji nuosaka jis, ji (jìe, jós, juõdu, juõdvi) tegu bẽg(a || -ie) || tebẽg(a || -ie), tegu vẽje || tegu ve- jie || tēvẽje || tēvẽjė, tegu šáuje || tegu šáujie || tešáuje || tešáujie, tegu áudž(e) || tegu áudie || teáudž(e) || teáudie, tegu gĩrd(e) || tegu gĩrdž(e) || tegiẽd(e) || tegirdž(e) || tegirdie, tegu ārda || tegu ārda || teārda || teārdai, tegu gyvẽn(a || ie), tegyvẽn || tegyvẽna || tegyvẽnie; tegu išmet(a) || tegu išmetie || teišmet(a) || teišmetie, tegu šnẽkas || tegu šnẽkase || tešišnẽk(a) || tešišnẽkie Netiesioginė nuosaka Ja paprastai nusakomas nepakankamai aiškus, spėjiojamas, iš kitų nugirs- tas ar abejotinas veiksmas. Šią nuosaką sudaro visų laikų dalyvių (dažniausiai pasitaiko būtojo kartinio) vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos ir dau- giskaitos vardininko formos, pvz.: Ji pamãčius į pradėjus klýkt’; Tėvs ẽsąs mãtęs gyvą vilką; Ji būvus mãčius gyvãtę. Veiksmažodžių kirčiavimas Veiksmažodžių kirčio vieta paprastai įvairuoja tik esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos 1 ir 2 asm. formose. Jų tvirtapradės šaknies (ar priesagos) kir- tis šiuo atveju pastoviai išlaikomas, pvz.: aug(a) : augu, augi; balnó(ja) : balnõju, balnõji; gẽre : gẽriau, gẽrei; sėdẽje: sėdėjau, sėdėjai, o tvirtagalės ar trumpinės yra nusėgęs į galūnę, pvz.: praũs(e) : prausiu, praũsi; kirmý(je) „miega“: kirmýju, kirmýji; praũse: prausiau, prausei; kirmìje: kirmijau, kirmijėi. Visais kitais atvejais dažniausiai išlaikoma pagrindinių formų kirčio vieta ir priegaidė. Minėtųjų asme- nų formų kirčio vieta paprastai padeda lengviau bei tiksliau nustatyti pirminių veiksmažodžių šaknies su ilgu balsiu ar dvigarsiu priegaidę, kuri, apskritai, iš au- sies apysilpnai skiriama18. Kai šių asmenų formos kirčiuoja galūnę, jų šaknies prie- gaidė, sprendžiant iš ausies, atrodo tvirtapradė. Tais atvejais, kai tvirtagaliai ar trumpi šaknies (priesagos) balsiai a (a), e, i, u dėl galūnių trumpėjimo19 sudaro su l, m, n, r, v antrinius dvigarsius20, jų priegaidė pasikeičia į tvirtapradę21, pvz.: gẽl ~ gẽlia, pìl ~ pìla, šàl ~ šàla, gùl „guli“, gyvẽn ~ gyvẽna. Iš ausies atrodo, kad pirminių veiksmažodžių būsimojo laiko 3 asm. formų tvirtapradė šaknis kaip ir 1k, dėl metatonijos pavirsta tvirtagale22, pvz., ãugs, šõks, 18 Plg. dar Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 33. 19 Žr. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 151. 20 ten pat, p. 146. 21 ten pat, p. 139, 140. 22 ten pat, p. 139. 297 nors kartais susidaro įspūdis, kad metatonija ir neįvyksta. Sakysim, skirtumas tarp áust : áus, dýgt : dýgs ir aũt : aũs, dỹkt : dỹks, atrodo, neišnyksta. Pirminių veiksmažodžių tvirtrapradė šaknis, kurią sudaro ilgieji y, ū, būsimojo laiko 3 asm. formose nesutrumpėja (pabūgs, dýgs, gỹs, ignỹbs, sugrįs, pasklỹs, „paslys“, sulỹgs, atlỹs, suplỹs, suplinkš, suplỹs, išrỹgs, paklỹs, nuslūgs, užsnūs, ištrỹks, nutrūks, nuvỹs, sužys), nors visais atvejais dėsningai tariama būs ir lygiagrečiai vartojama griūs || griùs, kliū́s || kliùs, pū̃s || pùs, džiū̃s || džiùs, pagỹs || pagis, lū̃s || lùs, lỹs || lis (formos su trumpu šaknies i, u gal kiek labiau būdingos tarmei jaunimui, iš dalies vietos inteligentijai, be to, retais atvejais vartojamos viduriniosios kartos). Tvirtrapradės šaknies (priesagos) arba tvirtagalės bei trumpos šaknies senovinio šakninio kirčiavimo veiksmažodžių23 geidžiamosios nuosakos formos su galūne -ie visada išlaiko kirtį senoje vietoje, o tvirtagalės ar trumpinės šaknies senovinio galūninio kirčiavimo veiksmažodžių atitinkamos formos visada kirčiuoja galūnę ir turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: tejòjie, temė́gie, tevažiúojie, tebū́nie, tekìšie, tepasùmie, tesimùšie. Šios nuosakos dariniai su galūne -ai mūsų pastebėti tik su šaknies kirčiu, pvz., tesispárdai, tenesikrãpštai. Daugumas priešdėlinių veiksmažodžių kirčio į priešdėlį neatitraukia. Tai visos tvirtrapradės šaknies (ir priesagos) veiksmažodžių formos, esamojo ir būtojo kartinio laiko o kamieno formos, visos tvirtagalės šaknies a, ia kamieno senovinio šakninio kirčiavimo veiksmažodžių formos ir bendratis. Žymiai mažesnė dalis veiksmažodžių, gavę priešdėlį, kirtį nukelia į priešdėlį. Tai visų pirma būtojo kartinio laiko tvirtagalės ir trumpinės šaknies ė kamieno veiksmažodžių formos (atnešė, atvertė), visos esamojo laiko a, ia kamienų senovinio galūninio kirčiavimo tvirtagalės ir trumpos šaknies veiksmažodžių formos (àpkemš, įkerp, nèdeg) ir visos veiksmažodžio formos su priešdėliu par- „per“ (párvežti „pervežti“, párbėgt „perbėgti“). Yra priešdėlinių veiksmažodžių, kirčiuojamų dvejopai. Veiksmažodžių galėti, skaudėti, turėti esamojo laiko formos su priešdėliais kirčiuoja priešdėlį, su neiginiu lygiagrečiai — priešdėlį arba šaknį, pvz.: išgãle, pãgale, nùgale, nègale || negalė; iš̀ture, nùture, pãture, prìture, sùture, už̀ture, nèture || netùre; pãskaud, sùskaud, prìskaud, nèškaud || neskaud. Jei veiksmažodis, nutraukiantis kirtį į priešdėlį turi neiginį ir priešdėlį ar sangrąžos dalelytę arba jei priešdėlis yra dviskiemenis, kirtį visada gauna arčiausiai šaknies esantis skiemuo (apipùrškė, nesipėš, nenùneš, tepársinės). Priešdėliniai tvirtagalės šaknies ia kam. pirminiai veiksmažodžiai, neturintys šaknies balsių kaitos, esamajame laike kirčiuojami dvejopai: šaknyje (toks kirčiavimas dažnesnis; jis būdingas tarmės senimui ir viduriniajai kartai) ir priešdėlyje (rečiau; toks kirčiavimas labiau pastebimas jaunimo ir vietinės inteligentijos kalboje), pvz.: pabaig(e) || pãbaig(e), pabaũdž(e) || pãbaudž(e), sulenk(e) || sùlenk(e). Bendratis Bendratis, būdama viena iš trijų pagrindinių veiksmažodžio formų, žymi tik veiksmo pavadinimą ir yra nekaitoma. Tarmėje jos forma dvejopa. Didesnėje ploto dalyje priesagos -t yra minkštas (ėit’ ~ ėiti, sakýt ~ sakýti). Ypač tas minkštumas ryškus šiaurvakari­niame ploto pakraštyje prie žemaičių dūnininkų (Verti- 23 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 48—55. 298 mai, Žindaičiai, Pavidaujys, Pãskynai). Rytinėje ploto dalyje, veliuoniškių paribyje, bendraties priesagos -t kietas, aspiruotas (rišti ~ rišti, lūpti ~ lūpti). Kietinimas tarmėje progresuoja, minkštasis variantas išstumiamas. Senesniųjų tarmės atstovų kalboje retais atvejais vartojama bendratis su priesaga -tie (imtie „imti“, duotie „duoti“). Ji pasitaiko ir liaudies dainose. Sangrąžinė bendraties galūnė paprastai -is (ąūtis ~ ąūtis, kėltis); senesniųjų tarpe pasitaiko ir -ies (pėsties „pėstis“, muš ties „muštis“), tačiau šalia pastarosios jų kalboje ypač dažna -ise (raitytise „raitytis“, valdytise „valdy tis“). Ji nereta ir viduriniosios kartos kalboje. Bendratis tarmėje ypač plačiai vartojama savarankiškai: ji nepriklausoma nuo kitų žodžių, tačiau, kaip ir lk, dažnai būna ir prie jų pris šliejusi, o atskirais atvejais (su veiksmažodžių formomis; paversdama jas pagalbinėmis) juos valdo. Sakinyje ji atlieka įvairias funkcijas. Čia ji gali eiti tariniu, veiksniu, atskiromis aplinkybėmis. Bendratis dažnai sudaro tarinį konstatuojamuosiuose ir klausiamuosiuose sakiniuose (Jau girė matyt; Gála krašta nematyt; Neużmatýti nieka — toli; Kas girdėt? Ką daryt? Prie ko čė šauktis?). Atskirais atvejais tokie klausiamieji sakiniai nežymi klausimo, o tik pabrėžia bendraties žymimo veiksmo beprasmiškumą, jo nereikalingumą (Ką čė šnekėt; Ko tau tę daisuot; Ką čė dá dėkavot. Kam čė dá prasidėt). Bendratis palyginti įprasta ir šaukiamuosiuose sakiniuose. Šiuo atveju ji gali turėti ryškesnį ar ne tokį ryškų liepiamosios nuosakos veiksmo atspalvį, pvz.: Gūlti! (apie šunį)! Medžiot! Peliot! (apie katę)! Nesipėšt! Kojes neprilėist prie žėmės! Gnybt no lešos i lėist į puodą! Ji prė pelų pristatyt! Kartais tokių šaukiamųjų sakinių bendratis nežymi liepimo, o rodo tik tam tikrą (dažniausiai neigiamą) nusistebėjimą (Tóke širdi turėt; Tiek nusivalkiot; Šiteip pasakyt; Tiek prisikentėt; Tiek pasiekt). Tarinio reikšme bendratis pasitaiko ir sudėtiniuose bejungtukiuose sakiniuose (Vienc traukt, kiek — nepalėist; Jis imt, aš — neduot; Aš duot, jis nepasiduot; Tėvs laikyt, vaikinc mušt; Su tavim šnekėt, pupų rėti pasidėt; Kadai vaikščiojau pakrancėj, i nematyt; Ką čė šnekėt — atsidusk i muryk). Pridurtiniuose sakiniuose apstabarėjusios konstrukcijos su bendratimi taip pat dažniausiai sudaro tarinį, pvz.: Antys kvarkčio — ką tik girdėt; Užragóžinai — nė praīt, nė pravažiúot; Kvailas — tik vilkui suėst. Tai žmogus — nė mušt, nė bėgt; Tai viščiuks — nė lėst, nė gėrt; Vyrs — nė pridėt, nė atimt! Su dalelyte tik bendratis tarmėje vartojama veiksmo (dažniausiai neigiamo ar nepageidaujamo) įspūdžiui sustiprinti (Tu tik rėkt, dejúot, skųstise; Aš tik dirbt i dirbt; Tau tik plėperuot). Jungtuko kad ir dalelytės tai konstrukcijoje bendratis paprastai kartojama sąlyginio veiksmo intensyvumui išryškinti (Kad duot, tai duot, — kad kaulai treškėtų; Ka sakyt, tai sakyt, — nelaikyt žodže už dantų). Visiškam veiksmo nuneigimui kartais greta pavartojama neigiamoji dalelytė nė ir dvi tos pačios šaknies bendratys, kurių antroji su neiginiu, pvz.: Prapuolė toks mūilas, — jo nė maty! nematyt. Jo i po šei dienai nė girdėt negirdėt. Senų žmonių kalboje vietoje bendraties retais atvejais pavartojama būdinio forma, pvz., Nė girdere negirdėt, kur jis24. 24 Plg. Fr. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, p. 285. 299 Neigiamų dalelyčių nė…nė konstrukcijoje bendratis vartojama veiksmo besąlygiškumui nusakyti (Tiek visi krūkšč, šauk, — nė paklaust, nė pasakyt; Prilije, — nė išeit, nė išbrist; Ką čė daryt, nė imt, nė pamest). Tarmėje bendratis gali sudaryti veiksnį, pvz.: Võkį gėda, ne sirkt; Bjaūru gėrt, sūnku pagiriōtise; Niēkai ilgai mergáut; Amžių nugyvēt, tai ne skilandį pãrkąst; Gėda žiūrėt; Bãngu pasakyt; Geriausiai, viską pasakýti i prapūlt. Bendrattimi gali būti reiškiamas ir visas infinityvinis sakinys, pvz.: Laimingai nuvažiuot i parvažiuot; Jám tik iš tavęs išgrēpt i susprōkt. Bendrattimi reiškiama ir tikslo aplinkybė (Tõkie grybai gerai mūrėt; Ravēt yra nagūčei dveji; Jau stāgaruotis laiks). Daugeliu atvejų bendratis tarmėje, kaip ir lk, plačiai vartojama su kitomis veiksmažodžio formomis (vientisinėmis ir sudurtinėmis) ir paprastai eina sudurtinio tarinio dalimi. Šiuo atveju ji gali būti su priešdėliu ir be jo, taip pat veiksmažodis, prie kurio prisišlieja bendratis, gali turėti priešdėlį ir būti be jo. Šaknyje be reikšmės skirtumo bendratis gali stovėti prieš asmenuojamąją veiksmažodžio formą ir po jos. Dažniausiai ji šliejasi prie šių veiksmažodžių: baigti (Antys pabaigė dėt; Baigiu nulipt no stōga; Spirgaĩ šūbaige spirkt), duoti (Dūosiu nupjaut žolę), eiti (būvo atėję ančių maišyt; Būvo užėję galva gēlt; Ėjau prašyt nakvynės; Užėję mą žiōvaut; Ėik acigūlt; Ėje visų klāusinėt; Ėjom imtis; Jō paláidot nemãje; Nēin pragyvēt), galėti (Galėsiva kvešinėt; Negali išmatyt’ — tāmṣu; Jis negãle jei pamokėt; Negali arty prēit; Galėsi skalbt; Gali gaišiot’ visa diena; Gali tampyt’ mustivėres — kietą; Galėje nait’ i parēit’; Pastipdyt’ galėje tą ãvi; Priauklēt’ gale tą vaiką prē knygų; Žiūrēt’ negalėjau), gauti (Gausiu nēštis), griebti (Kárve grieb’ dūrt’; Jijē griebe vēm’t), imti (Jurginei ēmė kȳpt’; Ji ēmė kėbalaut’ su svetimais vyrais; Kāmine ēmė dudēt’; Jisai pãėme šōferiaut’; Ką ūsimu šnekēt’, nemaišyk; Greit ėmus aukėt), keršyti (Keršyju ēt’ ir aš; Keršyju mūšt, ale nēmušu), malonėti (Malonēčiau laikyt’ karvę), norėti (Nenorēje isilēist’; Nōriu nugramzīt’), nespėti (Nespēju varytise — visi mūš; Nespēju pjaut’ — ančių pilno kiēms), nustoti (Nustōje lyt’; Tuo nustōs skaudēt’), pasidėti (Pasidēsiu kirst’), pajudinti (Pajudina krāustyt’), pakilti (Pakilo ēt’), pradėti (Kāmine pradēje giūsiuot’; Tuo pradēje vaidytise; Mōrkai pradēje dyk’t’; Pradēd tvoruōt’, negali piktumū trīvōt), reikėti (Rēik’ i pātala igūlt’; Reikēje senēi numēkst’; Reiks sujūst), sliūkti (Vēršis slēnk žīst), sujusti (Visi sujūdo žēnytis), susigauti (Susigāusim tavi pasidžiaūkt’), taisytis (Kārve tāisos dūrt’), turėti (Turēsi duot’; Didžturēt’ turēje), užlaipinti (Užlaipina šēna pamyniot’), žinoti (Nurāut’ težinai) ir kt. Nepageidaujamo veiksmo pratęstumui reikšti prie tokių konstrukcijų dažnais atvejais dar šliejasi ir dalyviai (Gali valgyt’ įsivalgęs; Gali ēt’ isėjēs; Gali šnekēt’ išsinekējēs). Vieni tokių bendraties ir asmenuojamos veiksmažodžio formos junginių sakinyje kartais eina su vardininku (Pradēje skausmai imt’; Jāunc gale, šēnc tūre mirt’; Dīržas nesutēnik užrišt’; Antys pabaige dēt’), kiti — su galininku (Isitaise piena gērt’; Skēlbe parduōt’ vīetą), treti su prielinksniu ir galininku (Sustōje ēt’ į mokyklą; Īms augt’ i lāšinius), dar kiti su kilmininku (Reik užbirēt’ žēmių) ir pan. Pasitaiko prie tos pačios veiksmažodžio formos prisišliejusios dvi bendratys, kurių antroji paprastai patikslina pirmąją, pvz., Reik’ ēt’ varyt namō; Reik’ ēt’ žiūrēt juodvienių; Reik’ ēt’ milžt’; Turiu ēt žiūrēt’, Turiu ēt tikritise, Reiks sujūst’ liūobtis. 300 Veiksmo intensyvumui reikšti po asmenuojamosios veiksmažodžio formos bendratis kartojama: Pradėję piršt piršt’, i išpirša; Usikėpe nėit’ nėit’, i atlika; Įsityža gėrt’ gėrt’, i priprȧta. Reiškiant veiksmo ištestumą, dvi bendratys jungiamos jungtuku ir, pvz.: Galės žiūrėt’ i žiūrėt’; Galės eit ir eit’; Jai tik dainuot’ i dainuot. Tarmėje apstu atvejų, kai dvi skirtingos bendratys jungiamos jungtuku o prie asmenuojamos formos veiksmo (paprastai neigiamo) įspūdžiui sustiprinti (Gulėt’ o miegot’ težina; Gėrt’ o nasriót „šūkauti“ temokėję). Nuolat vykstančiam pastoviam veiksmui reikšti bendratis tarmėje jungiama ir prie tos pačios šaknies asmenuojamosios veiksmažodžio formos. Šia konstrukcija reiškiamas veiksmas paprastai yra susilpnėjęs, netekęs intensyvumo, nepatenkinamas, pvz.: Šnekėt’ šnek, tik suprast’ negali; Ėst’ ėd, tik netūnk; Gėrt’ gėrė, tik nerūka; Kramtyt’ krāmta, tik nerūje. Veiksmo neįmanomumui reikšti priešdėlėta bendratis vartojama su veiksmažodžių negalėti, nemokėti asmenuojamomis formomis (Negalė nugulėt: vartose i vär-tose; Negalė nusėdėt’ — lūksta kai pašėles; Nemók nutylėt’ i viską pasigadin). Priemonei reikšti bendratis tarmėje be reikšmės skirtumo lygiagrečiai vartojama su naudininku ir su galininku (Bliūdpalai̇kis jōvalui kabīt’; Kabaraški̇uks rinkėms uždėt’; Regulātorius nusistatyt’ vagōs gilūma i platūma). Dalyvis a) Rūšys Veikiamosios rūšies dalyviai tarmėje, kaip ir lk, yra keturių laikų (esamojo-būtojo kartinio, būtojo dažninio, būsimojo), pvz.: gyvēngs || gyvēnantis, gyvēnanti; āugęs, āugus; värgdaves, värgdavus, važiuosiąs || važiuosianti, o ne- veikiamosios — tik dviejų (esamojo ir būtojo kartinio), pvz.: līmpams ~ līmpamas, limpamà; vīrc ~ virtas, vīrta. Abiejų rūšių dalyviai tarmėje plačiausiai vartojami sudurtinių veiksmažodžių laikų formoms sudaryti bei tiesioginei ar atpasakojamai minčiai reikšti, pvz.: esū (buvau, būdavau, būsiu, būčiau, būk...) nežinantis (nežinanti, nežinojęs, nežinojus, nežinomas, nežinoma...). Tarmėje plačiausiai vartojami veikiamieji būtojo kartinio laiko ir abiejų laikų neveikiamieji dalyviai, pvz.: (Atlėida, tine; Ar mestōs snige; Ėik nevapėjęs; Nustōk zuimavęs; Vālglyk nepliūrnijęs; Kārve ismīlždīnus; Ėje kai sudegęs; Stōve pasisklēidęs; Vilks āvi pasiplēšęs; Stōve akis ispragīnes; Ėin apsitūčiojęs; Kārve žēme sutrāmpaliavus; Ji pavilōjus būva; Žarnà susivijus; Utelių papjāuč; Ėin kai išnarstye; Mēsū i suktū, i riestūj būva; Suknele visai sužībita. Prie neveikiamųjų dalyvių besišliejantys reikiamybės dalyviai tarmėje pažįstami gana gausiai, tačiau paprastai bevartojamos tik jų daugiskaitos ir vienaskaitos vardininko formos, pvz.: pjautini rugėi (kviečēi, mižēi, žirnei, dobilai); pjautinas āvizas, pjautinė vasarōjus), kāstinas ropites, kāstini morkai, rautini linī, kāūptinas ropūtes, kāūptini kopūstai, rīktinas gīles, skitini obuolēi, vēstinė šienc, žavētina žmōna — tōke tamsike. Retais atvejais pasitaiko ir viena kita reikiamybės dalyvių bevardės giminės forma, pvz., Jā būs gyvēntina, gyvēsim. 301 b) Įvardžiuotiniai dalyviai Nors įvardžiuotiniai dalyviai tarmėje yra palyginti reti, tačiau įvardžiuotinės gali būti visos abiejų rūšių laikų formos (būtojo dažninio laiko įvardžiuotinių formų praktiškai, galima sakyti, nepasitaiko). Veikiamosios rūšies visų laikų dalyvių įvardžiuotinės formos daromos iš paprastųjų ilgesniųjų formų, turinčių galūnę -ys, pvz.: bėgantysis || bėgantysis; bėgančioje || bėgančioje, gulentysis, gulėnčioje, kėkštentysis, mirštantysis, lekentysis spiric „amoniakas“, žydančioje „greitoji“ džiovė, tikentysis, tikėnčioje, atėjusysis, atėjusioje, nusižengusysis, nusižengusioje, prisikėlęsysis, prisikėlusioje, prisikėlsentysis, prisikėlsenčioje, būsentysis, būsenčioje, žindamoje, kuliamoje „kūlimo mašina“, siuvamoje, pirktoje, pririštasis, nuimtašis, įmerktasis. Įvardžiuotiniai tarmėje yra ir kai kurie priešdėliniai sangrąžiniai dalyviai, pvz.: nusikalnysis, įsigytasis, besiprausentysis. c) Sangrąžiniai dalyviai Sangrąžines formas turi abiejų rūšių visų laikų dalyviai. Nepriešdėliniai sangrąžiniai dalyviai tarmėje visai reti. Jų paprastai vartojamos tik kai kurių veiksmažodžių visų veikiamosios rūšies laikų vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko formos, o visai retais atvejais dar ir vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko formos. Vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko forma galūnėje paprastai turi sangrąžos dalelytę si, po kurios dar yra galūnės -s, pvz.: ilgšis, juokiasis, kėlęsias, klausęsias, praūsiąsis, priklijęsias, kėlėsis, kėldavėsis, kėlsėsis. Vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko išgirstos tik būtojo kartinio laiko formos su galūne -ęslys (pvz.: jie būt pėsęsys) ir su sangrąžos dalelyte -se (pvz.: jie sau dirbese). Šalia jau minėtųjų esamojo laiko sangrąžinių vyriškosios giminės dalyvių formų kartais dar pasitaiko ir formų su galūne -iąsys, kuri greičiausiai yra kontaminacinė, atsiradusi analogijos būdu pagal paprastųjų dalyvių vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko galūnę, pvz.: kėliąsys, juokiąsys, džiaugiąsys, praūsiąsys. Moteriškosios giminės sangrąžinės esamojo laiko vienaskaitos vardininko formos turi sangrąžos dalelytę -s, pvz., kėlentis, juokentis, džiaugentis, praūsentis; kitų trijų laikų — sangrąžos dalelytę si-, po kurios dar eina vienas galūnės s, pvz.: kėlūsis, kėldavusis, kėlsentis. Šalia formų su sangrąžos dalelyte -s nepriešdėliniai sangrąžiniai moteriškosios giminės dalyviai vienaskaitos vardininke retais atvejais pasitaiko su sangrąžos dalelyte -se, pvz., ji būva laukentiese „neščia“. Priešdėliniai sangrąžiniai dalyviai tarmėje plačiai vartojami. Jų sangrąžos dalelytė si yra tarp priešdėlio ir šaknies, pvz.: besiprausias, besiprausęs || besiprausenti, nusiprausęs, nusiprausus, atsikėlęs, atsikėlėma, acikėlė, acikėlta. Priešdėliniai sangrąžiniai dalyviai linksniuojami kaip atitinkami nesangrąžiniai. d) Dalyvių kamienai Veikiamieji esamojo laiko dalyviai, padaryti iš a ir o — kamienų veiksmažodžių esamojo laiko 3 asm. formų, turi trejopas vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnes. Senesniosios formos su galūne -as yra dažnos ir įprastos (ėinąs, rašąs). Greta jų paplitusios naujesnės ilgesniosios (ėinantis, rašantis). Kiek retesnė yra 302 forma besiskirianti nuo antrosios ilgų (dažniausiai kirčiuotu) -ys (sergantys, augantys, žibantys). Moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė kaip ir lk (laukianti, šokanti), nors, kaip rodo sangrąžinės formos (laukiančiose), jos kilmė, galimas daiktas, kita (plg. marti < *marti, laukianti < *laukiantie). Tais atvejais, kai šie dalyviai kirčiuoja galūnę, tarmės senimas plačiai vartoja fonetiškai aptrumpėjusias formas be galinio i, pvz.: bėgānt ~ bėganti, gulēnt „gulinti“, einānt ~ einanti, nenorēnt „nenorinti“, nešānt ~ nešanti, tikēnt „tikinti“, turēnt „turinti“, uždirbānt ~ uždirbanti. Analogiškų moteriškos giminės dalyvių formų pasitaiko ir žemaičių tarmėse25. Vidutinioji karta ir jaunimas visais atvejais čia vartoja šią galūnę sveiką, o dėl sutrumpintų formų tarimo senimą dažnai ir pajuokia. Šios sutrumpėjusios formos — dėsningas tarmės fonetikos reiškinys. Tačiau šakninio kirčiavimo dalyviams jis nebuvo apibendrintas, matyt, dėl to, kad jų formos skyrėsi nuo esamojo laiko padalyvių. Nors visi i kamieno veiksmažodžiai tarmėje yra perėję į ia kamieną (mylė, košė), tačiau šio kamieno dalyviai daugiausia vienaskaitos ir daugiskaitos vardininke yra išlikę sveiki (čiūdūs, čiūaudinti, nóris, nórinti, stóvis; dėvi, liñki, týli, nors šiaip visa jų paradigma, veikiama ia-kam. analogijos, šalia savo kamieno galūnių rečiau turi ir ia kamienui būdingas formas (stóvincė || stóvenčė, stóvincem || stóvenčem…). Šiai analogijai sunkiai tepasiduoda dalyviai, turintys prieš kamiengalį priebalsį d. Visoje paradigmoje jie dažniausiai kaitomi kaip i-kam., nors rečiau pasitaiko šalia ir ia-kam. formų. Ilgesniosios vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko formos ir visa moteriškosios giminės paradigma yra labiau ia kamieno analogijos paveikta, turi pastarojo kamiengalį (stóventis || stóventys, stóventi, pavýdėntis || pavýdėntis || pavydentýs || pavydėntys, pavydenti || pavydėnti). Gretimos pavydė- (dažnesnė) || pavydė- formos rodo, kad ia kamieno analoginė įtaka šiam dalyvių kamienui yra palyginti nesenas reiškinys ir kad pavydė-, be abejo, vėlesnis tos įtakos padaras. Esamojo laiko vyriškosios giminės dalyvių, padarytų iš ia kam. veiksmažodžių, vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko kamiengalis paprastai dvejopas. Sveiką ia kam. čia bėra išlaikę tik dalyviai, padaryti iš veiksmažodžių, prieš kamiengalį turinčių afrikatas č, dž ar priebalsius š, ž, ž, rečiau l, m, r (krečiās, gūdžiās, klāusiās, ziržās, čiūžās, dūmās, skiriās, keliās). Kiti iš šio kamieno veiksmažodžių padaryti dalyviai šalia savo kamieno formų lygiagrečiai vartojami ir i kam. būdingomis formomis, pvz.: šūkaujas || šūkaujis, dainuojas || dainuojis, lójas || lóji̇s, lėjas || lėji̇s, veli̇s || veli̇s, geri̇s || geri̇s, laukias || laukis, šūkauja || šūkauji, dainuoja || dainuoji, lója || lóji, lėja || lėji, veli̇a || veli̇, geri̇a || geri. Kiti vyriškosios giminės linksniai ir visa moteriškosios giminės paradigma savo kamiengalį išlaiko (šūkaujencė, šūkaujencēm… šūkaujenti, velenti, gerenti, lāukenti…). Neveikiamieji esamojo laiko dalyviai, padaryti iš i kamieno veiksmažodžių, pastaruoju metu tarmėje perėjusių į ia kam., paprastai yra išlikę i kam. (dēvims, dēvimā, mylims, mylimā), nors pastebėta, kad dėl ia kam. analogijos kai kurie dalyviai lygiagrečiai pradedami vartoti ir su ia kam. galūne (gālēms || gālīms, gālēmā || gālīmā). i kam. išlikę ir dalyviai, turintys prieš kamiengalį d, t (kartais ir p) (gīrdims, sēdīms tūpims). 25 Plg. žemaičių dunininkų formas parēnōntē ~ pareinanti, bēsēdūntē ~ besēdinti (V. Grinaveckis, Op. cit., p. 40, 53). 303 Visų kitų laikų veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių kamienai niekuo nesiskiria nuo Ik. Dalyvių formų daryba rodo, kad jų kamienai yra senesni už tarmės veiksmažodžių dabartinius kamienus ir kad ia- kam. formų analogija veiksmažodžių, o ypač dalyvių į- kam. formoms yra nesena. e) Dalyvių linksniavimas Dalyvių linksnių galūnės, kaip ir Ik, būdvardinės, paklususios tarmės fonetiniams žodžio galo dėsniams26. Tik veikiamųjų visų laikų vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos naudininko šalia būdvardinių vartojamos ir daiktavardinės formos (augančiam || augančmi, ėjusiaм || ėjusiai, šnekėdavusiam || šnekėdavusiai, čiaudėsiančiam || čiaudėsiančiui). Retais atvejais ir neveikiamieji abiejų laikų dalyviai šiame linksnyje šalia būdvardinės turi ir daiktavardinę galūnę (migdomam || migdomui, mokytam || mokytui, matytam || matytui. Analogiškas atvejis konstatuotas ir žemaičių tarmėse27. Paradigma Veikiamieji dalyviai Esamasis laikas Vienaskaita V. augęs || augęs || augantis || augantys, klausias || klausiantis, čiaudis || čiaudin-tis || čiaudentis; auganti || auganti, klausianti, čiaudinti || čiaudenti K. auganče, klausanče; čiaudinče || čiaudenče; augančes || augančios, klausian-čes N. augančem || augančem || augančiui, klausenčem || klausenčiui, čiaudinčem || čiaudenčem || čiaudinčiui || čiaudenčiui; augančei, klausenčei, čiaudinčei || čiaudenčei G. auganti, klausenti, čiaudinti; auganče, klausenče, čiaudinče Įn. augančiu, klausenčiu, čiaudinčiu; auganče, klausenče, čiaudinče Vt. bėgančem || bėgančėm, šniokščencem, žydincem || žydencem; bėgančio || bėgančio, šniokščencio, žydincio || žydencio Daugiskaita V. augą || augą || augantys, klausą || klausentýs, čiaudi || čiaudin-tys || čiaudentys; augančes, klausančes, čiaudinčes K. augančių || augančių, klausiančių, čiaudinčių || čiaudenčių N. augantiems, klausen­tiems, čiaudintiems; augančioms, klausantčioms, čiaudinčioms G. augančius, klausенčius, čiaudinčius; augančes, klausenčes, čiaudinčes Įn. augančeis || augančėis, klausenčėis, čiaudinčėis; augančioms || augančiōms; klausenčioms, čiaudinčioms Vt. bėgančiuos || bėgančiuos, šniokščenciuos, žydincuos || žydenciuos; bėgančios(e) || bėgančios(ė), šniokščencios(e), žydincios(e) || žydencios(e). 26 Žr. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 151–158. 27 Plg. žemaičių tarinių formas raši.tų.ujou, raši.tų.ju. „rašytajam“ (Žr. V. Drotvinas, V. Grinaveckis, Kalbininkas Kazimieras Jaunius, Vilnius, 1970, p. 148. 304 Būtasis kartinis, būtasis dažninis, būsimasis laikas Vienaskaita V. rūgęs, värgdavęs, važiuosįs; rūgus, värgdavus, važiuosenti K. rūguse, värgdavuse, važiuosenčė; rūguses, värgdavuses, važiuosenčės N. rūgusem ‖ rūgusiui, värgdavusem ‖ värgdavusiuì, važiuosenčem važiuosenčiui; rūgusei, värgdavusei, važiuosenčei G. rūgusi, värgdavusi, važiuosenti; rūguse, värgdavuse, važiuosenčė Įn. rūgusiu, värgdavusiu, važiuosenčiu; rūguse, värgdavuse, važiuosenčė Vt. rūgusem, šniokšdavusem, siūbuosenčem; rūgusio, šniokšdavusio, siūbuosenčio Daugiskaita V. rūgė, värgdavė, važiuosią ‖ važiuosentys; rūguses, värgdavuses, važiuosenčės K. rūgusių, värgdavusių, važiuosenčių N. rūgusiems, värgdavusiems, važiuosentiems; rūgusioms, värgdavusioms, važiuo-senčioms G. rūgusius, värgdavusius, važiuosenčius; rūguses, värgdavuses, važiuosenčės Įn. rūguseis, värgdavuseis, važiuosenčėis; rūgusioms, värgdavusioms, važiuosen-čioms Vt. bėgančiuos, šniokšdavusiuos, siūbuosenčiuos; bėgančios(e), värgdavusios(e), siūbuosenčios(e) Neveikiamieji dalyviai Vienaskaita V. gūldoms, guldyt; gūldoma, guldýta K. gūldoma, guldýta; gūldomos, guldýtos N. gūldomam ‖ gūldomui, guldytam ‖ guldytui; gūldomai, guldytai G. gūldoma, guldýta Įn. gūldomu, guldytu; gūldoma, guldýta Vt. gūldomam, guldytam; gūldomo, guldýto Daugiskaita V. gūldomi, guldýti; gūldomas, guldýtas K. gūldomų, guldytų N. gūldomiems, guldýtiems; gūldomoms, guldýtoms G. gūldomus, guldýtus; gūldomas, guldýtas Įn. gūldomais, guldýtais; gūldomoms, guldýtoms Vt. gūldomuos, guldýtuos; gūldomos(e), guldýtos(e) Įvardžiuotiniai dalyviai Vienaskaita V. mirštantysis ‖ mirštantysis, siunčemasis, nusikaltusysis; mirštančioje ‖ mirš-tančioje, siunčemoje, nusikaltusioje K. mirštančioje, siunčemoje, nusikaltusioje; mirštančioses ‖ mirštančioses, siun-čemės, nusikaltusioses 20. 520 305 N. mirštančiajam || mirštančiajam, siunčiamajam, nusikaltusiajam; mirštančiajai, siunčiamajai, nusikaltusiajei G. mirštantįjį, siunčiamąjį, nusikaltusįjį; mirštančiąją, siunčiamąją, nusikaltusiąją Įn. mirštančiuoju, siunčiamuoju, nusikaltusiuoju; mirštančiąja, siunčiamąja, nusikaltusiąja Vt. mirštančiajame || mirštančiajame, siunčiamajame, nusikaltusiajame; mirštančiojo, siunčiamojo, nusikaltusiojo Daugiskaita V. mirštantieji, siunčiamieji, nusikaltusieji; mirštančiosios, siunčiamosios, nusikaltusiosios K. mirštančiųjų || mirštančiųjų, siunčiamųjų, nusikaltusiųjų N. mirštantiesiems || mirštantiesiems || mirštantiesiems || mirštantiems, siunčiemiesiems || siunčiamiesiems, nusikaltusiesiems || nusikaltusiesiems; mirštančiosioms || mirštančiosioms || mirštančiosioms || mirštančioms, siunčiamosioms || siunčiamomsioms, nusikaltusiosioms || nusikaltusiomsioms G. mirštančiuosius || mirštančiuosius, siunčiamuosius, nusikaltusiuosius; mirštančiąsias || mirštančiąsias, siunčiamąsias, nusikaltusiąsias Įn. mirštančiaisiais || mirštančiaisiais, siunčiamaisiais, nusikaltusiaisiais; mirštančiosioms || mirštančiosioms || mirštančioms, siunčiamosioms || siunčiamomsioms, nusikaltusiosioms || nusikaltusiomsioms Vt. mirštančiuosiuos || mirštančiuosiuos, siunčiamuosiuos, nusikaltusiuosiuos; mirštančiosios(e) || mirštančiosios(e), siunčiamosios(e), nusikaltusiosios(e) f) Dalyvių laipsniavimas Pasitaiko tarmėje abiejų rūšių dalyvių laipsnių formų. Jos turi būdvardžiams būdingą aukštesniojo laipsnio priesagą bei galūnes, pvz.: Šic morks nubalėsnis; Iš veida ji nubalėsne; Tievs augėsnis; Ji už jį augėsne; Jo drabužis nuplýšesnis; Ta tėva skepetą nuplýšesne; Jis daug nuvargėsnis; Jijė sušnekamėsne pasidarė. g) Dalyvių kirčiavimas Veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviai (su priešdėliais ir be jų), padaryti iš senovinio šakninio kirčiavimo pirminių veiksmažodžių²⁸, kirtį visoje paradigmoje turi šaknyje (dãras, dãranti, ẽ̇̃ngs, ẽ̇̃nanti, mieg̃as, mieg̃anti); padaryti iš senovinio galūninio kirčiavimo veiksmažodžių dalyviai vienaskaitos vardininke turi kirtį galūnėje, o linksniuojant jų kirtis šokinėja pagal III kirčiuotės dėsnius (muš̃s, mušanti, prisimenąs, prisimenanti, šnekąs, šnekanti). Tačiau reikia pasakyti, kad dalyvių, padarytų iš senovinio galūninio kirčiavimo veiksmažodžių, tokia esamojo laiko formų kirčiavimo sistema nėra stabili, ji yra. Šalia formų su galūnės kirčiu vis labiau pastaruoju metu įsigali šakninio kirčiavimo formos (mùšas, mùšanti, šnẽkas, šnẽkanti…). Be to, tarmėje yra keletas tvirtapradės šaknies esamojo laiko dalyvių, kurie kirčiuojami dvejopai: šaknyje ir galūnėje (ãugas || augãs, ãuganti || augantì, bė̃gąs || bėgãs || bėganti || bėganti, dir̃bas || dirbãs, dirbanti || dirbanti, dúodas || duodãs, dúo- 28 Žr. K. Būga, Op. cit., p. 48–55. 306 danti || duodanti). Analogiški kirčiavimo atvejai būdingi ir žemaičių tarmėms²⁹. Pastebėtina, kad šių dalyvių galūninio kirčiavimo atvejai kiek dažnesni pačių senųjų tarmės atstovų kalboje ir iš vartosenos traukiasi. Seniau, matyt, daugumas esamojo laiko dalyvių tarmėje buvo kirčiuojami galūnėje. Tai, visų pirma rodo senimo kalboje vartojamos galūninio kirčiavimo moteriškosios giminės dalyvių apstabarėjusios formos, kurių dabar jau dėsningai kirčiuojama vien tik šaknis (laukias, laukianti, greta laukiãnt ~ laukiañti, ė̃ngs, einanti, greta einant̃ ~ einañti, noris, nórinti || noreñti, greta norė̃nt „norinti“). Tai patvirtina ir šiai tarmei gretimos Fr. Kuršaičio tarmės dalyvių kirčiavimas³⁰. Kad esamojo laiko kirtis iš tikrųjų tarmėje turi tendencijos trauktis iš galūnės į šaknį, rodo ir dabartinės šio laiko dalyvių dėsningai šaknyje kirčiuojamos formos: dė̃das, dėdanti, gū̃lis, gūlinti || gūleñti, tū̃ris, tū́rinti || tū́renti, nors veiksmažodžiai, iš kurių jos padarytos, tarmėje yra galūninio kirčiavimo. Veikiamieji būtojo kartinio, dažninio ir būsimojo laiko dalyviai su priešdėliais ir be jų, kaip ir 1k, turi kirtį ir priegaidę tų veiksmažodžio formų, iš kurių jie padaryti, pvz.: bėgęs, bėgus, bėgdavęs, bėgdavus, bėgsias, bėgsenti, išbėgęs, išbėgus. Neveikiamieji esamojo laiko dalyviai (su priešdėliais ir be jų), padaryti iš visų daugiskiemenių ir o-kam. dviskiemenių veiksmažodžių, yra pastovaus kirčiavimo. Jų kirčio vieta ir priegaidė visoje paradigmoje ta pati, kaip ir 3 asm. veiksmažodžių, iš kurių jie padaryti, pvz.: árdoms, ár doma, bauginams, bauginama, skáiniojams, skái- niojama, važiuojams, važiuojama. Dalyvių, padarytų iš kitų dviskiemenių veiksmažodžių, paradigmos kirtis šokinėja pagal III kirčiuotę, pvz.: dirbams, dirbamà, dirbamái, dirbamõ. Šio laiko bevardės giminės dalyvių kirčio vieta ir priegaidė kaip ir vyriškosios giminės formų (apdirbama, pasakoma). Neveikiamieji būtojo laiko dalyviai kirčiuojami trejopai: padarytieji iš daugia- skiemenių veiksmažodžių visoje paradigmoje išlaiko bendraties kirtį ir priegaidę (apseliõc, apseliõta, išakéc, išakéta, pavažiš, pavažišta, užgyvéc, užgyvéta); padarytieji iš dviskiemenių tvirtapradės šaknies veiksmažodžių, skirtingai nuo 1k, dėsningai kirčiuojami pastoviai (ikálc, ikálta, įpjáuc, įpjáuta, málc, málta, pakélc, pakélta, pagírc, pagírta, nusáuc, nusáuta, vírc, vírta); padarytieji iš dviskiemenių tvirtagalės ir trumpos šaknies veiksmažodžių kirčiuojami, kaip ir 1k, IV kirčiuote (káupc, káupta, káuptõs, kė́pc, keptà, kìrpc, kirptà, vė́rpc, verpà). Priešdėliniai šių šaknų dalyviai (išskyrus dalyvius su priešdėliu par- „per-“, kurių kirčiuojamas priešdėlis) kirčiuojami IIIᵇ kirčiuote (išgrįstas, išgrįsta, pàlikc, paliktà, paliktám...). Reikiamybės dalyviai kirčiuojami, kaip ir 1k, III kirčiuote, tik skirtumas tas, kad kirčiuoti šakniniai a, e čia dėsningai pailginami iki ilgųjų (sė́ktins, vė́štins, kàštins, tḗptins, mḗkstins)³¹. Pusdalyvis Tarmėje, kaip ir 1k, yra paprastų ir sangrąžinių abiejų giminių ir skaičių pusdalyvių, pvz.: ė́dams, ė́damà, ė́dami, ė́damas, pasišokinėdams. Abeji paprastai sudaromi ir kirčiuojami kaip 1k, tik pusdalyvis ė́dams, gavęs priešdėlį, kaip ir žemaičių tarmėse³², dažniau (ypač tarmės senimo kalboje) kirčiuoja priešdėlį, pvz.: išei- 29 Žr. V. Grinaveckis, Op. cit., p. 219, 292. 30 Žr. Fr. Kurschat, Op. cit., p. 290–291. 31 Plg. Lietuvių kalbos gramatika, II, p. 374. 32 Plg. V. Grinaveckis, Op. cit., p. 226. 20* 307 dams, nėeidams, pāreidams, prieidams. Pastarasis kirčiavimas, be abejo senesnis33. Sangrąžiniai pusdalyviai be priešdėlio, būdami retesni (ypač daugiskaitos formos), turi abiem giminėms ir skaičiams apibendrintą moteriškosios giminės daugiskaitos vardininko formą su sangrąžos dalelyte -s, kaip ir žemaičių tarmėse, pvz.: jis (ji, jiẽ, jõs, juõdu, juõdvi) šnēk vaipydamos, ēin juokdāmōs, bardāmōs, džiaugdamōs. Tai rodo, kad pusdalyviai tarmėje stabarėja. Retais atvejais pasitaiko sangrąžinių pusdalyvių vyriškosios giminės daugiskaitos formų su sangrąžos dalelyte -se, pvz., ēin šnekēdamiese, išējē raukydamiese, mužāžava vāidydamiese. Kartais vartojamos pusdalyvių formos, neturinčios sangrąžinės dalelytės, bet išlaikančios sangrąžinę reikšmę, pvz.: Tėvs šnēk vaipydams; Parēin par kiēma juōkdams. Pusdalyvio veiksmas, reikšdamas to paties veiksnio antrąjį veiksmą šalia tarinio veiksmo, tarmėje dažniausiai vyksta vienu laiku su tarinio veiksmu (Šāu parējē ēsdams; Āntys vīrsdams parēm; Įskurdau kārve bēganydama; Ka tik aš dainuodama nesumišē.) Pusdalyviai rodo tarinio veiksmo laiką (Jis nūna keldams — nór miēga; Atsiplēšau nagūs beravēdama; Aš tavi prisokdama priēmišiu „padēsiu“; Turēdami lāika pasidarykit), būdą (Duod su kultūve apsivarty dāms; Jis apsisūkīdams „iš kelių kartų“ pas mus būva; Pasišlapīk spēmi užsiimīzdama; Ēje pasišokīnēdams; Pāršai žolēs prisispirdami vāra „ēda“; Parējē svāigaliuodams; Pasišluoždama pasišluoždama į nāje; Ēin kai gīrc lōvas jiēškōdams; Nutila kaip vālgydams; Nusipirkau lyg žinōdams), priežastį (Besitęsy dama kārve gāl mutrūkti brizgila; Ji nūmirē po tą pėlke bevēikščiodama). Padalyvis Tarmės padalyviai, kaip ir lk, yra paprasti ir sangrąžiniai. Jie kaitomi laikais, tačiau teturi tik esamojo ir būtojo kartinio laiko formas, pvz.: bėgēkėnt, bēgyvėnant, numirus, susigūgus, juōkēntis, susipyškus. Laikų daryba ir kirčiavimas paprastai nesiskiria nuo lk, tik esamojo laiko padalyvis ēinant, gavęs at-, iš-, nu-, par- priešdėlį, yra kirčiuojamas dvejopai — šaknyje ir priešdėlyje, pvz.: ātēinant || atēinant, išēinant || išēinant, nuēinant || nuēinant, parēinant || parēinant. Senesniųjų tarmės atstovų kalboje šiuo atveju dažniau kirčiuojamas priešdėlis, tačiau toks kirčiavimas iš vartosenos sparčiai traukiasi. Padalyvio ēinant su priešdėliais kirčiavimas priešdėlyje dar kartą patvirtina mintį, kad dalyvis ēinęs seniau tarmėje yra buvęs galūninio kirčiavimo. Padalyvis tarmėje dažniausiai žymi pagrindinio veiksmo laiką (Jie parūš bētēms-tant; Mēzgrant juk nešalt; Prieblinda parējē — dā visai nesutēmūs; Kiek tų skysčīn išgarūo bēkepant; Bēgyvėnant visāip būn; Aš tavi ēinant numešiu; Betraukēnt į nutrāukiau; Kad būt kur nemuvīrte bevaziuojent; Jis mā bēvalgant atšala; Tu ant tūrgaus bešovent pāršalai; Jis mā bēinant nukrita). Rečiau jis sudaro sąlygos aplinkybę, pvz.: Iš šalies žiūrēnt piktums im; Bēgulēnt juk nuvarksti. Tarmėje padalyvis plačiai vartojamas veikiamųjų esamojo laiko dalyvių vietoje (Bevālgant paliksi, besipēšant rasi; Nematyt’ parēinant — tur būt nevažiūōs; Lāuku atēinant; Šīmet macīau gārni lēkent; Nematāu parvažiuojent). Beasmeniniuose sakiniuose padalyviai papras- 33 Plg. P. Skardžius, Daukšos akcentologija, Kaunas, 1935, p. 227. 308 tai sudaro būdo aplinkybę, pvz.: Reik' nusipaveiksluot' besiūokent i berėkent; Ką darai, reik' daryt' nesiskūbinant; Reik' šnekėt' kaip nieka nežinant; Turi prrāit pro šalį kaip nieka nematant. Būdinys Būdiniai tarmėje padaromi iš visų nepriešdėlinių nesangrąžinių veiksmažodžių bendraties kamienų vien tik su priesaga -te. Jie eina su tos pačios šaknies veiksmažodžių visų laikų, asmenų ir nuosakų formomis, kurios gali būti paprastos, sangrąžinės, su priešdėliais ir be jų, pvz.: daužyte dauža, kąste nukanda, rekte rėkčia, vestė parsivežė, keptė kepk, vestė tevedie. Būdiniai tarmėje labai gyvi, vartojami veiksmo būdui reikšti, pvz.: Nė kėlte, nė eitė par Nėmuną neīdovom. Skirtingai nuo lk, būdiniai, padaryti iš dviskiemenių tvirtrapradės šaknies ir daugiaskiemenių tvirtrapradės priesagos bendrinių visada išlaiko prigimtinę šaknies priegaidę, pvz.: šokte, bėkte, laužte, traukte, sakyte34. Gauta 1973. III. 20 Э. ГРИНАВЯЦКЕНЕ ГЛАГОЛ ГОВОРА БАССЕЙНА РЕКИ МИТУВА Резюме Статья является разделом более объемного труда автора „Говор бассейна реки Митува“. На основе уже имеющихся диалектных данных и дополнительного материала, собранного автором до 1973 года, в статье раскрывается картина словоизменения, а отчасти и употребления спрягаемых и неспрягаемых форм глагола этого говора. В отличие от литер. яз., в говоре имеются только три глагольные основы на гласные: на a (šokam „танцуем“), на ia (aūdžem „ткем“), на o (žinom „знаем“). Глаголы с основой на i перешли в глаголы с основой на ia (žiūrem „смотрим“). Этот процесс еще полностью не завершился. Остатки глагольной основы на i еще встречаются в формах двойственного числа, в особенности в глаголах, которые перед концом основы имеют согласный d (girdva || girdeva || girdževa „мы оба, обе слышим“). В говоре сохранились также и некоторые следы основы на согласный. В настоящем времени наряду с формами основы на гласный глаголы miegóti „спать“, raudóti „плакать“, skaudėti „болеть“ параллельно имеют и контаминированные формы с остатками основы на согласный (miegam || mieg tam „спим“, raudam || raūstam „плачем“, skaūd || skaūst „болит, -ят“), а глаголы peršėti и niežėti „зудеть“ в этом же времени употребляются в контаминированных формах, сохранивших остатки основы на согласный (perš(č)e, niežt(a) „зудит, -ят“). Контаминированные формы этих глаголов с остатками основы на согласный являются преобладающими во всей их парадигме (peršė́t || peršė́, niežtė́ || niežė́ „зудеть“, peršė́je, niežtė́je || niežė́je „зудело“ …). 34 Plg. Lietuvių kalbos gramatika, II, p. 424. 309 В связи с закономерным фонетическим переходом дифтонгического сочетания in в ī- в говоре формально совпали инфинитивы глаголов с суффиксами -yt и -inf (rūdūt „ржаветь“, gaivīt ~ gaivinti „оживить“). Вследствие этого глаголы с суффиксом -yt в настоящем и прошедшем однократном временах наряду с обычными формами имеют параллельные формы, свойственные глаголам с суффиксами -it и наоборот (spirgīt ~ spirginti „жарить“: spirgin(a) || spirga „жарит, -ят“, spīrgina || spīrgē „жарил, -ла, -ли“, gīnčyt „спорить“: gīnčy(je) || gīnčin(a) „спорит, -ят“, gīnčije || gīnčina „спорил, -ла, -ли“). Все первичные глаголы с качественным корневым изменением гласных au- ou в формах настоящего времени и в производных от них других формах, в отличие от литер. яз., имеют согласный j между корнем и окончанием (krāuj-jem „складываем“). Как и в соседних жемайтских говорах, здесь сохранилась архаичная форма 3 лица прошедшего однократного времени с ударным окончанием -ot: pašikōt „и не думай“. Скорее всего ее можно считать остатком древней формы с энклитической частицей *ti. Она также вполне может быть связана с древней ide формой этого времени типа *pasīkat(i). Видовое распределение глаголов такое же, как и в литературном языке, однако принадлежность некоторых приставочных глаголов к тому или другому виду лучше всего улавливается в контексте, напр.: Baigīi nulipt no stōga „кончаю спускаться с крыши“ глагол nulipti, хотя и приставочный, является глаголом несовершенного вида. Часто переходность и непереходность глаголов тоже яснее всего заметна в предложении, напр.: Nōrmas ēit sūnku „Нормы выполнять тяжело“ непереходный обычно глагол ēiti является переходным. В говоре имеются три варианта возвратной частицы: -s, -si, -se. si всегда употребляется в середине слова (susipešē „подрались“) и в редких случаях (в речи молодежи) в его окончании (pēstiosi „дерусь“); -s обычно встречается только в окончании (mūšas „дерутся“); в формах инфинитива, 1-го, 3-го, в редких случаях и 2-го лица глаголов единственного числа в речи старшего поколения употребляется постпозитивная частица -se (pēšise „драться“, prausīose „умываюсь“, prāusese „умывается“). Частица -se, по всей вероятности, является сократившейся энклитической частицей винительного падежа *sēn. Безличный глагол reikēti „требоваться“ в прошедшем однократном времени иногда может употребляться и в качестве личного (Aš reikėjau neval-gyt „мне надо было не есть“). В настоящем времени глагол būti „быть“ имеет формы трех корней. Корень ēs- (узкое ē, скорее всего, образовано путем контракции от формы ne + es по аналогии с nēra < ne + yra) употребляется в 1 и 2 лицах как единственного, так множественного и двойственного чисел (ēsi „я есть“, ēsi „ты есть“, ēsam „мы есть“, ēsat „вы есть“, ēsava „мы оба, обе есть“, ēsata „вы оба, обе есть“). Форму корня bū- с суффиксальными формантами -n, -v, -y, употребляемыми параллельно, имеет вся парадигма настоящего времени (būni || būvi „я есть“, būni || būvi „ты есть“, būnam || būvam „мы есть“, būnat || būvat „вы есть“, būnava || būvava „мы оба, обе есть“, būnata || būvata „вы оба, обе есть“, būn(a) || būv(a) „есть“). Форма корня yг- употребляется только в третьем лице. 310 Личные формы отдельных основ в говоре почти такие же, как в литер. яз., но некоторые из них своеобразны. В говоре употребляются три формы 1 лица единственного числа сослагательного наклонения: с окончанием -iau, как и в литер. яз. (ēičiau „я шел, шла бы“), с окончанием -ia (ēičia) и фонетически сокращенным окончанием на мягкий согласный -č (ēič). В статье высказывается предположение, что последняя форма, по всей вероятности, это фонетически сокращенная форма с окончанием -ia. Во 2 лице единственного числа, наряду с формой литер. яз. (ēitum „ты шел, шла бы“) широко употребляется и более архаичная форма с полным окончанием -итmei (ēitumei). 1 и 2 лица множественного числа, в отличие от литер. яз., сохранили древние формы с более полными окончаниями -итēm(e), -итēt(e) (ēitитēm(e) „мы шли бы“). В 3 лице сослагательного наклонения употребляются 2 формы: с окончанием -u, как и в литер. яз. (ēitų „он шел бы, она шла бы, они шли бы“), и только с суффиксом инфинитива -t (ēit; последняя форма сравнительно редкая). Возвратные глаголы в 3 лице употребляются в следующих формах: с окончаниями -us || -use || -uос || uose || -os || -ose (pěštys || pěš-tųse || pěštųse, pěštos || pěštose „он бы дрался, она бы дралась, они бы дрались“). Мы предполагаем, что с окончаниями -os || -ose, по всей вероятности, морфологически родственны с формой исследуемого говора ēičia (< ?ēičio, ср. жемайтские ēičio, nēščio), которое, возможно, происходит от более древней формы ēičio, употребляемой в сочинениях Даушки. Личные формы повелительного наклонения в говоре такие же, как и в литер. яз., однако его функцию выполняют и некоторые формы настоящего времени (eime || eimekim „пойдем“, eiva „пойдем мы оба, обе“). Во 2 лице единственного числа изредка (в скорой речи, в особенности, когда корень заканчивается на согласный) встречается и форма без k (sēm „черпай“). Сохранилась также застывшая повелительная форма без k с незаконно усеченным корнем palā < palāuk „подожди“. Для указания приближения к каждой форме повелительного наклонения прибавляется наречие še~šēn „сюда“, которое во всех случаях оттягивает ударение на себя. В форме 2 лица единственного числа наречие постпозитивно (eikšē „иди сюда“), а в формах множественного и двойственного чисел находится между корнем и суффиксом (eikšēkit „идите сюда“, eikšēkiva „идем мы оба, обе сюда“, eikšēkita „идите вы оба, обе сюда“). Бывают случаи, когда наречие še повторяется дважды, тогда ударение падает на второе по счету še (eikšēšē, eikšēšēkit, eikšēšēkita). В желательном наклонении, кроме форм, принятых в литер. яз. (tegu ein(a) || teēin(a) „пусть идет, -ут“), употребляются и формы с частицами tegu, te, образованные от основы настоящего времени и окончания -ie (для гласных основ на a, ia: teēinie, tegulie „пусть лежит, -ат“), ai (для гласной основы o: tesiztinai „пусть поступает, -ют, как хочет, -ут“). Формы 1 и 2 лиц единственного числа настоящего и прошедшего времени, имеющие ударение на окончании, в отличие от литер. яз., произносятся с нисходящей интонацией, как и в соседних жемайтских говорах (sakāu „я говорю“, sakiau „я сказал, -ла“; ejdū „я шел, шла“, ejēi „ты шел, шла“). В говоре употребляются 4 времени действительных причастий (настоящее, прошедшее однократное, прошедшее многократное и будущее) и 2 страда- 311 тельных (настоящее и прошедшее однократное), напр.: dirbąs „работающий“, dirbęs „работавший“, dirbdavęs „часто работавший“, dirbsias „который будет работающим“; dirbams „работаемый“, dirbę „сработанный“. Все эти причастия изменяются по родам и склоняются. Чаще всего употребляются страдательные причастия обоих времен и действительные причастия прошедшего однократного времени. Наряду с ними широко известны и формы именительного падежа единственного и множественного чисел причастий долженствования (pjautini rugiai „спелая рожь, которую необходимо косить“). Причастия обоих залогов могут быть и местоименными (bėgantysis „бегущий“, bėgančioje „бегущая“). Некоторые из них субстантивировались (kuliamoja „молотилка“). Большинство возвратных причастий в говоре употребляются с приставками. Их возвратная частица -si- стоит между приставкой и корнем (besiprausiąs || besipraūsiantis „умывающийся“, besipraūsianti „умывающаяся“). Изредка встречаются и бесприставочные формы, в которых возвратная частица -si- находится в окончании (džiaūgiąsis „радующийся“, džiaūgentis „радующаяся“). Встречаются и возвратные причастия с частицей -se в окончании (ji būva laukiantiese „она была ожидающая, беременная“; jie sau dirbęse „они были работавшими на себя“). Действительные причастия мужского рода в именительных падежах настоящего времени чаще всего употребляются в древних формах (einąs „идущий“, einą „идущие“). Известны также и формы с основой на гласный (einantis einantys). Реже встречается форма именительного падежа единственного числа с окончанием -ys (žibantys „блестящий“). Женский род всегда имеет форму с основой на гласный (laukianti „ожидающая“), конечный ударный -i которой обычно фонетически закономерно отпадает (laukiant < laukianti, но šokanti „танцующая“). Хотя все глаголы с основой на i, как было упомянуто выше, в говоре перешли в глаголы с основой на ia, однако в причастиях основа на i сохраняется (girdis || gūrdintis „слышащий“, girdinti „слышащая“). Но наряду с формами основы на i в парадигме этих причастий под действием аналогии с причастиями и глаголами основы на ia, параллельно (но реже) появляются и формы основы на ia (stovince || stovence „стоящего“). В статье делается предположение, что как причастия, так и глаголы с основой на i сравнительно недавно подверглись влиянию глаголов и причастий с основой на ia, но в причастиях этот процесс протекал еще позже. В отличие от литер. яз., все причастия мужского рода, образованные от глаголов с основой на ia, имеющих перед окончанием согласный j, в формах именительного падежа единственного и множественного чисел вместо окончаний -igs, -ig имеют и окончания -is, -i (šūkaujs „кричащий“ šūkauji „кричащие“). Изредка окончания -is, -i параллельно с окончаниями -igs, -ig свойственны и формам указанных падежей причастий, имеющих перед окончанием согласный l, r, k (veliąs || velįs „валяющий“, velią || velį „валяющие“, geriąs || gerįs „пьющий“, gerią || gerį „пьющие“, laukias || laukis „ожидающий“, laukia || laukė „ожидающие“). Все причастия склоняются как имена прилагательные, однако в дательном падеже единственного числа мужского рода изредка употребляется и окончание, характерное для имен существительных (mokytam || mokytui „наученному“, augančiam || augančiui „подрастающему“). 312 Некоторые причастия обоих залогов имеют форму сравнительной степени, образованную по образцу прилагательных (nubālēšnis „более бледный“, nuvargēšne „более усталая“, sušnekamēšne „более сговорчивая“). Все причастия, образованные от двухсложных глаголов с древним корневым ударением, в формах настоящего времени сохранили свое ударение на корне (dā̃ras „делающий“), а образованные от глаголов с древним ударением на окончании имеют конечное ударение (mūšās „бьющий“), однако в парадигме и в них ударение переходит на корень (mūšancē „бьющего“). В связи с этим наблюдается тенденция смешения двоякого ударения, и многие причастия с конечным ударением и в формах именительных падежей получают корневое ударение (mūšas, mūša). Страдательные причастия, образованные от двухсложных глаголов с корневым ударением и нисходящей интонацией, в формах прошедшего времени, в отличие от литер. яз., полностью сохраняют место ударения и интонацию (īkáltas „вбитый“, īkálta „вбитая“, īkálti „вбитые“). В отличие от литер. яз., ударные корневые a, e причастий долженствования, образованных от первичных глаголов с краткими корневыми a, e, всегда произносятся долго (kāstinas „спелые (о картошках), которые необходимо копать“, vēžtins „сухое (о сене), которое необходимо везти“). По образованию и месту ударения полупричастия и деепричастия не отличаются от литер. яз., однако полупричастие ēidams „идучи“ и деепричастие ēinant „идя“ с приставкой чаще всего (особенно в речи старшего поколения) имеет ударение на приставке (išeidams, pāreidams, nūeidams, āteidams; išeinant, āteinant, pāreinant, nūeinant). Бесприставочные возвратные полупричастия для обоих родов и чисел имеют обобщенную форму с окончанием -os (šnēk(a) vaipýdamos „говорит, -ят усмехаясь“). В говоре встречаются деепричастия только настоящего и прошедшего времен (sēdint ‖ sēdent „сидя“, „заболев“). Инфинитив II (būdinys) в говоре образуется от бесприставочных невозвратных глаголов только с одним суффиксом -te (šōkte „прыгая“, bēgte „бегом“). Он всегда употребляется с другими формами того же самого глагола и, в отличие от литер. яз., ударение на окончании имеют лишь образования от глаголов с корневым ударением и восходящей интонацией (klyktē klīkt „рев-мя реветь“, но láužte, sēdēte). Поступило 20. III. 1973 21. 520