Zietelos tarmės būdvardis

Z O D Ž I Ų F O R M O S I R J Ų V A R T O S E N A L I E T U V O S T S R M O K S L Ų A K A D E M I J A A. VIDUGIRIS ZIETELOS TARMĖS BŪDVARDŽIŲ1 Daryba Zietelos tarmėje daugiausia yra būdvardžių su antrinėmis priesagomis, be to, daugelis jų skiriasi nuo tokios pat darybos literatūrinės kalbos būdvardžių. Todėl jie čia apžvelgiami plačiausiai. Būdvardžių, padarytų su pirminėmis priesagomis ir darybinę reikšmę turinčiomis galūnėmis, yra daug mažiau, jie daugiausia visi seni ir nesiskiria nuo tokių pat literatūrinės kalbos darinių, pvz.: aklas, auštas „aukštas“, báltas girtas, pilnas, rūštus | rūštas „rūgštus“, skìstas, šáltas, šìltas, támšus ir kt., todėl atskirai apie juos nekalbama. Tiesa, tarmėje yra palyginti daug skolinių (pvz.: bėrdas, britkùs „biaurus“, drãmnas || drãbnas „smulkus“, gãdnas „geras“, jãs nas „aiškus“, krūglas „apskritas“, krutùs „status“, kūdas „liesas“, prãstas „tiesus“, prutkùs „stangrus“, slìepas „aklas“, skùpùs || skùpas „šykštus“, sliskùs „slidus“, slobùs „silpnas“, tupùs „buk as, atšipęs“, žitkùs „greitas, gyvas, linksmas“, tačiau jų forma ir daryba nesiskiria nuo lietuviškųjų. Kitokios darybos, pvz., sudurtinių būdvardžių, užrašyta vos vienas pavyzdėlis ir tas pats su priesaga: visadė*ininis, -ė „kasdieninis, -ė“. Toliau priesaginiai vediniai grupuojami pagal bendriausias jų reikšmes, kaip ir „Lietuvių kalbos gramatikoje“2. Grupių viduje pirmiausia apžvelgiami būdvardžiai su tomis priesagomis, kurios turi daugiausia vedinių. Priesagų alfabetinės eilės paisoma tik tuo atveju, jeigu ir su viena, ir su kita priesaga užrašyta vienodai vedinių. Kokybinės reikšmės vediniai Šios reikšmės vedinių tarmėje nedaug, todėl kartu apžvelgiami priesaginiai būdvardžiai, turintys tiek individualią kokybinę, tiek ir priesagų suteikiamą apibendrintą kokybinę reikšmę. Pirma pateikiami apibendrintos kokybinės reikšmės vediniai, paskui — individualios, kurių yra daug mažiau. Pvz.: -ingas, -a. Būdvardžiai su priesaga -ingas dažniausiai yra sudaromi iš daiktavardžių. Veiksmažodinis vedinys užrašytas tik vienas dėdingas, -a, pvz.: dėdinga višta „dėsli višta“. 1 Straipsnis yra didesnio darbo apie Zietelos tarmę dalis. Iš tarmės morfologijos yra skelbta apie daiktavardį, LKK, t. 11, 147—182; apie įvardį, LKK, t. 3, p. 113—131; apie veiksmažodį, MAD, A, t. 2(11), p. 219—231; LKK, t. 14, p. 199—219. Keletą pastabų apie tarmės fonetiką žr LKK, t. 2, p. 195—213. 2 Lietuvių kalbos gramatika, vyr. red. K. Ulvydas, t. I, Vilnius, 1965, p. 550—586 277 Ved iniai daugiausia žymi pagrindiniu žodžiu reiškiamų ypatybių gausumą, apstumą, kartais didumą, pvz.: akmeninga žemė, galvingi linai, pieninga karvė, smalingas derevėkas „sakingas raštas, pagalys“, sulingas šienas „sultingas šienas“, sulinga žolė. Kituose vediniuose jaučiama jau kitokia su pagrindiniu žodžiu susijusi ypatybė, pvz.: juokingas diedas „juoką kelias senukas“. Ypač gausi grupė vedinių, nusakančių pastoviosios (vesiančios, turėsiančios) gyvulio patelės būklę, pvz.: jėringą avbką „ėringa avis, avytė“, kalingą kalė, katė katingą, kumelingą kumėlė, paršingą káilę, télingą karvę. Dar kitų vedinių reikšmė su pagrindinio žodžio reikšme yra netiesiogiai susijusi, pvz.: kirmėlingos vūgos „sukirmijusios, kirmėlėtos uogos“, širdingas šuo „piktas šuo“, širdingos bitės. -okas, -a (rt. -okus). Su šia priesaga būdvardžiai sudaromi iš būdvardžių ir reiškia dažniausiai ne visą, o tik tam tikrą nelyginamuoju laipsniu nusakomos ypatybės kiekį. Jų reikšmė labai susijusi su pagrindinių žodžių reikšme ir geriausiai suvokiama iš konteksto. Priesaga -okas, -a dedama daugiausia prie a-kamienių būdvardžių, pvz.: jaunókas diedas „apyjaunis senukas“, kartókas avūkas „kartokas, apykartis agurkas“, kartokà žolė, kurčókas žmogus „apykurtis žmogus“, ratoki linai, senókas bérnas „senstelėjęs bernas“, senokà žolė, šlapókas kelias, munáik šaltóka „šiandien šaltoka“, trumpókos kėlinės. Variantas -okus (šio kamieno mot. g. formų negirdėta) užrašytas tik su u kamieno būdvardžiais, pvz.: jau tamsokù bit „jau tamsoka, apytamsiai buvo“, negardù, rūš tókų || rūš tókù „neskanu, rūgštoka, apyrūgščiai“, rūš tokùs alùs3. u-kamienis variantas nyksta, ir jau sakoma ir rūš tók as, -à, rūš tóka. -ėtas, -a. Negausūs šios priesagos vediniai daromi daugiausia iš ė kamieno daiktavardžių ir žymi daiktų paviršiaus ypatybę, pvz.: dùbėta žemė, ski·lėta dùna, ski·lėtos kėlinės, ski·lėtas kaklas „votimis, skaudėmis apaugęs kaklas“. Su ta priesaga pasitaiko vedinių ir iš kitų kamienų žodžių, pvz.: kalnėta žemė, plg. sudėtinę priesagą -inėtas žodyje drobinėtas, pvz., drobinėtus tañčiun vėsim, pākulinus vórin išmėsim „drobiniais drabužiais apsirengusius šokti vesime, pakuliniais — oran (laukan) išmesime“. -otas, -a. Būdvardžiai su priesaga -otas, -a daromi daugiausia iš o kamieno daiktavardžių, pvz.: barzdóti vyrai, kudlótas šuo, splu·snótas prėgelis „plunksninis priegalvis“, šakótas medis, nors pasitaiko vedinių ir iš a-kamienių daiktavardžių, pvz.: pilvóta karvė, vu·sótas žmogus „ūsuotas žmogus“. -(i)uotas, -a. Šios priesagos būdvardžiai daromi daugiausia iš (i)a-kamienių daiktavardžių, tačiau irgi nenuosekliai, pvz.: čubióta višta „kuoduota višta“, lapūta šlóta; plaukū·tos rankos, bet: splu·snū·tas sūlas „plunksnuotas suolas“, dažniau splu·snótas. Priesagos -(i)uotas vediniai žymi daugiausia pridėtinių paviršiaus ypatybių turėjimą, buvimą, tačiau su ja yra sudaryta ir vidinė, gausumo ypatybę reiškiančių būdvardžių, pvz.: molū·ta žemė „molinga žemė“; žvirždū·tas laukas „smėlingas laukas, dirva, žemė“. 3 Dėl priesagos -okus kitose tarmėse ir senuosiuose raštuose žr. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943, p. 134; J. Otrębski, Wschodnio-litewskie narzecze Twereckie, t. I. Kraków, 1934, p. 168; A. Valeckienė, Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas, „Literatūra ir kalba“, t. II, Vilnius, 1957, p. 291–292. 278 -iškas, -a. Su šia priesaga užrašyta maža pavyzdžių. Jie padaromi iš daiktavardžių ir rodo panašumą ar priklausomybę, nusakomą pagrindiniu žodžiu, pvz.: bóbiška vãsara „bobų vasara“ (frazeologizmas), lietuviškos giẽsmės. Vietoje šios priesagos dažniau vartojama -iškis, -ė, plg.: lietuviškės giẽsmės, lietuviškei žmoni’s, vyriškis šlìkas „vyriška kepurė“. -(i)vas, -a. Individualios kokybinės reikšmės būdvardžių, padarytų su šia priesaga, maža. Vieni jų — būdvardžių ir prieveiksmių vediniai, pvz.: anstìvas, -à „ankstyvas, -a“, vėlyvas, -à; kiti — daiktavardžių, pvz.: rūpelsìvas || rūpẽslìvas, -à „rūpestingas, -a“. Su lietuviškais savo forma sutampa dažnai tarmėje vartojami skoliniai, pvz.: paršìvas, -a „blogas, nevykęs“, utarlìvas „kalbus, šnekus“, vizglìvas, -a „piktas, irzlus“. Kiti individualios kokybinės reikšmės būdvardžiai yra su labai nedariomis priesagomis ir jų težrašyta vos po vieną kitą pavyzdį. Be specialių studijų daugeliui dabar net sunku nurodyti žodį, iš kurio jie padaryti. Straipsnyje juos pateikiame pagal priesagų pirmųjų garsų abėcėlę: -anas, -a. Šią priesagą turi iš veiksmažodžio padarytas būdvardis álkanas, -à. -imas, -a. Ta priesaga yra tik viename iš daiktavardžio padarytame žodyje svẽtimas, -à. -ynas, -à. Su šia priesaga yra tik būdvardis mẽlinas, -à. -nykas: Šią priesagą turi tik būdvardžiai: arìmnìkas norãgas „ariamasis noragas“, ras[a]unìkai grybai „javų žydėjimo metu augantys grybai“. -onas, -a. Šią priesagą turi būdvardžiai geltónas, -à ir raudónas, -à. Vienas kitas būdvardis yra padarytas iš lietuviškos šaknies su slaviška priesaga, pvz.: -avotas, -a: ilgavóti nasrai „ilgoki, pailgi nasrai (snukis)“. Vedinys gali būti padarytas pagal skolinius duplavótas mẽdžas „drevetas, išpuvęs medis“, parãžavóta mergà „paralyžiuota mergina“. -ušístas, -a: lapušìstas mẽdžas „lapuotis medis“. Santykinės reikšmės vediniai Visi šios grupės būdvardžiai, sudaryti su įvairiomis priesagomis, turi išskiriamąją reikšmę, t. y. išskiria pažymėtus daiktus iš kitų į juos panašių daiktų, parodo jų rūšį. -inis, -ė. Tai dažniausia tos grupės priesaga, neretai pakeičianti net kitas, pvz.: lapìnė gìrà „lapuočių miškas“, smalìnė màlka „smalinga, sakinga malka“ ir kt. Šios priesagos vediniai daromi daugiausia iš daiktavardžių (pvz., namìnė paišštė), rečiau iš būdvardžių (pvz., visadìninė rūbai) ir veiksmažodžių (pvz., šùtinei šùlai), be to, daugumas jų daromi iš neišvestinių žodžių. Svarbesnės reikšmės, išskiriamos paprastai pagal pagrindinių žodžių ir iš jų padarytų vedinių santykius, yra šios: a) Medžiaga, iš kurios arba su kuria kas nors padaryta, pvz.: agūnìnis pìenas, añ(k)slìinė màlka, aržolìnė ašìs, avižìnis kisìlis, beržìnės šakõs; cementìnis galąstuvas, dròbinis añtas, gelažìnis norãgas, grìkinė pelai, jelaũkinės vùogos, „kadagio uogos“, kana- 279 pinis pantis, kopūstinis kvõšas „kopūstų sunka“, kunõdinė košė „bulvinė tyrė“, kvietinei miltai, lininei pelai, miežinės kruopos, pagaline koja „medinė koja“, pagalinis brentas „medinis branktas“, pãkulinis audiklas, ruginė putrà „sniegi-nis kalnas „sniego kalnas, pusnis“, šarinis šapetis, šiaudinė stribchėlė „šiaudinis stogelis“, šilkinė plõštė. Kai kurie šios reikšmės priesagos -inis, -ė būdvardžiai kartu su pažymimuoju žodžiu kartais reiškia vieną sąvoką, pvz.: geležinis kelas „geležinkelis“, kunõdinė miltai „krakmolas“, žirninė rugiẽna „žirni̇ena“. b) Priklausymas prie pagrindiniu žodžiu reiškiamo daikto arba sąsaja su juo, pvz.: an(k)slinei pūsai „alksniniai pumpurai“, arklinė mėsi̇ka, kaulinė dešra, vištinė mėsi̇ka, živinė vudegė „žuvies uodega“, seserinė dukte. c) Vieta, kur kas yra, gyvena, dedasi, laikoma, padėtis erdvėje, pvz.: apatinis norãgas, apatinė spadnìčia „apatinis sijonas“, kampinis daũtis, kopūstai balinei „b altos kopūstai“, laukinis kelas „lauko kelias“, laušinė pusė „kairioji pusė“, pakutinis kampas „garbės, krikštasuolės kampas“, tìsnis šònas „dešinysis šonas“, vandeninė paištė, žõdinė ratai „užpakaliniai ratai“. d) Tikslas, paskirtis, tinkamumas pagrindiniu žodžiu nusakomam daiktui, pvz.: avìkinės žirklos „avikirpės žirklės“, pūdinis aĩtas „puodkelė“, sėklinė kunodà „sėklinė bulvė“, pavasarinis ir žieminis ōbuvis „pavasarinis ir žieminis apavas“ šūtin ei šūlai „siūlai siuvimui“, šventinei rūbai, visadieninei rūbai. e) Šiaip koks išskiriamasis požymis, esantis pagrindiniu žodžiu žymimuose daiktuose, pvz.: ausinis šlikas „ausinė kepurė“, daržinė žėmė, dūminė pirkà, girinė obolė „laukinė obelis“; lapinė girà „lapuotis miškas“, plietinė chmora „lietaus debesis“, melžinė kãrvė „melžiamoji karvė“, namìnė dùona, plaukinės kanãpės, žanikas šaudinis (|| šūdīnis) „niekam tikęs jaunikis, žentas, vyras“. f) Būdas, kaip kas padaroma, pvz.: klotinės kanãpės, šūtin ei čeravikai „siūtiniai batai“. g) Kokios nors ypatybės gausumas, pvz.: bõčei religinei „religingi tėvai“, smalinė mãlka. i) Laikas ar laiko matas, su kuriuo siejamas daiktas ar veiksmas, pvz.: mãtinis paršas, pavasarinis paršas, rudeninės grūšos, vasarinei ir žieminei rugėi, žiemini kviečei. Su priesaga -inis ir tam tikrais formantais tarpėje yra sudaryta sudėtinių priesagų. 1) -utinis, -ė. Būdvardžiai su šia priesaga daromi iš daiktavardžių, skaitvardžių ir prieveiksmių ir reiškia kitų daiktų atžvilgiu pažymimojo daikto (ypatybės ar veiksmo) padėtį, eilę, ribą, pvz.: paskutinis gražuminas, paskutinės kojos, vidutinis kampas, vidutinė dukte „vidurinė dukte (pagal gimimo eilę)“, viršutinis akmūo; 2) -otinis, -ė, pvz.: savõtinis, -ė „giminaitis, saviškis, -ė“, skurõtinis, -ė „odinis, -ė“; 3) -ujinis, -ė. Ši priesaga pagrečiui su priesaga -utinis, -ė užrašyta tik su daiktavardžiu vidùs, pvz.: vidujinis vaikas, vidujinė mergà (greta vidutinis, -ė). -ykščias, -ia (tarm. -yščias, -ia ). Būdvardžiai su šia priesaga daromi daugiausia iš prieveiksmių. Jais paprastai pagal laiką išskiriamas žymimasis daiktas, jo rūšis, pvz.: dabariškas piẽnas, nu niškà putrà „šiandienykštė sriuba“, pẽrniškas šienas, vakariščios kumõdos. -iškis, -ė. Iš daiktavardžių padaryti šios priesagos būdvardžiai paprastai reiškia daiktus ar asmenis pagal jų kilmę, esamą ar gyvenamą vietą, priklausymą, pvz.: 280 dainaviškis kėlas, krėliškis laukas „Krėlių k. laukas“, kurpešiškė gira, lietaviškis (|| lietuviškis) liežyvis „lietuvių kalba“, zieteliškis žmogus. -ienis, -ė. Vediniai su priesaga -ienis reti. Jie reiškia kilmę iš pagrindinių žodžių nusakomo daikto, priklausymą tam daiktui. Tarmėje tokie būdvardžiai girdėti šiaudų rūšiai apibūdinti, pvz.: avižėnei (|| avižėni), kvietėnei, miežėni šaudai, bet rugini (|| ruginei) miltai. Savo reikšme ir daryba nuo šios grupės vedinių gerokai skiriasi iš skaitvardžių su priesaga -okis, -ia padaryti būdvardžiai, kurie reiškia daiktų rūšių skaičių, pvz.: dvejōkis alūs „dvejopas alus“, dvejōkos suraviškos „dviejų rūšių ūmėdės“, plg. dar panašios darybos įvardžius: visōkis greta visokis, visokās, visoka, ret. kitokās || kitokis, visalokās || visalokis. Kartais pavartojami šios rūšies būdvardžiai ir su priesaga -okas, -a, pvz.: dvejōkos sōtkos „dveji arai, du sodybiniai sklypai“. D e m i n u t y v a i Daugelis Zietelos tarmės mažybinių būdvardžių daromi su kitokiomis priesagomis negu lk. -itkas, -a. Tai viena pačių dariausių priesagų. Vediniai daromi paprastai iš kokybinės reikšmės pirminių ar pirmines priesagas turinčių būdvardžių ir įgyja ne tiek mažybinę maloninę reikšmę, kiek sustiprina, pabrėžia pagrindinio žodžio reiškiamą ypatybę. Priesagos -itkas, -a vediniai paprastai daromi iš a kamieno būdvardžių, pvz.: auštitkas mädžas, baltitkà drōbė, gār itkas berniukas, geltōnitki lapai, grīnitkas šōnas „nuogutėlis šonas“, gīvitkas su nūs, jaunītkas bėrmas, kreivitki beržai, ilgitkas sūlas, līgitkas laūkas, milītkas vaikas „mielutėlis vaikas“, svīēitkos (|| sveikitkos) kunōdos „sveikutėlės bulvės“, svīēžitkas sviėstas, žilitkas dīedas „žilitėlis senelis“. Su u kamieno būdvardžiais retkarčiais pasitaiko -itkus, -i, pvz.: gražitkùs bėrnas, gražitki mergà, pig itkus sviėstas, pigitku’s obᵇolėi greta gražitkà duktė. Galimas daiktas, priesagos -itkus, -i vediniai daryti pagal pagrindinius u kamieno būdvardžius, tačiau, kaip rodo analoginė būdvardžių su priesagomis -okas, -okus vartosena, jie nėra nauji. Taip pat pasakytina, jog kai kurie tarmės atstovai tą priesagą kartais pasako su ilguoju i, pvz.: graži·tkūs, māci·tkas „mažytis“, žāli·tkas, žīli·tkas. Veikiausiai priesagos -itkas, -a variantu laikytina ir priesaga -ickas, -a, pvz.: baltickà skā(p)e/ta „baltutė skarelė“, mackickà (rečiau maskiskà) mergitė „mažytė mergytė“, trumpickas šakalūkas „trumpučis šakaliukas“⁴. Su kitokiomis priesagomis užrašytas vos vienas kitas būdvardis, pvz.: -elis, -ė: dėdelis, didelė greta didelė. Tarmėje, kaip ir lk., jis neturi jokios išskiriamosios reikšmės (pagrindinis žodis didis čia neišliko). Prie šio žodžio tiek daryba, tiek reikšme, yra priartėjęs vedinys daūgelis (plg. daūgelis nvažūn Li·dōn greta daūgis nuvāei Zietelon), kuris pagal kaitybą laikytinas daiktavardžiu, reiškiančiu kiekybinę ypatybę; 4 Dėl priesagos -itkas, -a ir -ickas, -a, o taip pat žodžio māckas, -a garso c kilmės žr. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 123–125; plg. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. II. Nauka o budowie wyrazów, Warszawa, 1965, p. 273. 281 -intulis, -ė: macintulis (|| macintulis), macintulė, dažniau macintulitkas, -a; -ukutas : mažukūtas. Išsiskiria priesagos -ėlis, -ė būdvardžiai, neturintys deminutyvinės reikšmės. Vediniai su šia priesaga daromi iš būdvardžių arba dalyvių ir turi pabrėžiamąją išskiriamąją reikšmę, pvz.: abrizgėlis pienas „apgižęs pienas“, mergą pabuvelė „pagyvenusi merga“, pūvelė pirkā „papuvusi pirkia“, rūštėlė gruše „rūgščioji kriaušė“, saldėlis obolis „saldusis, saldūnis obuolys“. Priešdėlinių būdvardžių visai neužrašyta. Kaitýba Bendrosios pastabos Giminė. Zietelos tarmės būdvardis, kaip ir lk, turi tris gimines: vyriškąją, moteriškąją ir bevardę, pvz.: gėras, gerà, gėra, gražùs, graži, gražū, šaltōkas, šaltokà, šaltōka. Skirtingai nuo vyriškosios ir moteriškosios giminės, bevardės giminės būdvardžiai neturi skaičiaus ir linksnio kategorijų. Daugiausia yra užrašyta a kamieno bevardės giminės būdvardžių, pvz.: ča aũ(k)šta augti; kas girdėtis tavim?; ar gėra ar pikta; màn drūta be priegelo „man kieta be priegalvio“; Vilnei visa kalta „Vilniui viskas, visi kalti, skolingi“; lañgva ítari; min(k)šta gulėt; mõža ką nauja radai; nemįela bit níko dirpt; visur jō pilna; kap saũsa, tai geràst „kai sausa, tai geriau“; nesvįeka, kap karšta „kai karšta, nesveika“; chõts žãma, ale išdžūs „nors žema, bet išdžius“. Gana dažnai vartojama ir u kamieno būdvardžių bevardė giminė, pvz.: baisù vūžo, kab neinkaištu; be galo brangù visa; itep gilu bit; gražù, kap po ražù; nerūštù sa visù; gardù visa; visa pigù bit; paždarė tàmsù; labai tankù pìrkų musìm. Mažiau užrašyta ia kamieno bevardės giminės būdvardžių, pvz.: visa naũja reika bit pìrkt „visa nauja reikėjo pirkti“; šlãpa bit visa „šlapia vis buvo“; mušìm vãsarai žãla, gražù „pas mus vasarą žalia, gražu“. Bevardę giminę turi taip pat ir daugelis a kamieno būdvardžių su priesagomis -itkas (-itkus), -okas (-okus), -onas ir kt., pvz.: šìltitka, kab sãule žìbina „šilta, kai saulė šviečia“; visa žãlitka „viskas žalia“; gražìtkù ča; nu'nãik šaltōka „šiandien šaltoka“; jaũ tàmsokù bit „jau buvo tamsoka“; geltōna, mėli'na ir raudōna. Bevardės giminės formų visai neturi ia kamieno priesaginiai būdvardžiai. Be to, nepavyko užrašyti a kamieno būdvardžių su priesagomis -anas, -ėtas, -imas, -ingas, -iškas, -yvas, -otas, -uotas ir nepriesaginių būdvardžių grìnas, -à, jáunas, -à, kurčùs, -à, plōnas, -à, trùmpas, -à ir kt. bevardės giminės formų. Tačiau yra būdvardžių, kurie beturi vien tik bevardę giminę, pvz.: ar verta pìrkinėt „ar verta pirkti“; do ir vargù màn būt „ir varginga man gyventi“. Bevardės giminės formos gana dažnai pavartojamos vietoj prieveiksmių, pvz.: gràita atài „greitai atėjo“; ar ilga tu ča suksìs; gražù padarita visa „gražiai viskas padaryta“; pigù ùdavė „pigiai atidavė“; visa lìgu „vis tiek“. Atrodo, kad čia ne senas faktas, o dėl slavų kalbų atsiradusi naujovė, nes, pvz., baltarusiai neskiria bevardės giminės nuo prieveiksmio. 282 Atskir[i] priesagos -ingas, -a būdvardžiai, reiškiantys tam tikrą gyvūnų patelių būseną, teturi tik moteriškąją giminę, pvz.: dėdingà višta „desli višta“, jėringà avìka, kalingà kãlė, katė katingà, kumelingà kumãlė, paršingà kaũlė, telìngà kárvė. Vyriškoji giminė pasitaiko tik palyginimuose, pvz.: ãnas vaišioja kap telìngas „jis labai pilvotas, riebus“. Skaičius. Aprašomosios tarmės būdvardžio skaičiai yra du: vienaskaita ir daugiskaita, pvz.: bãltas, bãlti, bãltà, bãltos, jaunãšnis, jaunèsni. Dviskaitos formų pasitaiko tik su skaitvardžiu du, dvi: dù gražù bérnu nuvažàvō Pólščun „du gražūs bernai išvažiavo į Lenkiją“; jaíp dvì gražì mergìti bit „ji turėjo dvi gražias mergytes“. Linksnis. Būdvardžiai neturi atskiros aliatyvo ir šauksmininko formos. Taigi, iš viso yra aštuoni linksniai. Vns. adesyvas daugiausia vartojamas kalbant apie gyvus daiktus. Tačiau šio linksnio daugiskaitos tarme visai neturi. Įvardžiuotinių būdvardžių tarmėje nėra. Juos buvus rodo nebent išlikusios visiems vardžodžiams apibendrintos mot. g. vns. įn. formos (plg. sa bãltai || baltài, gražù, kurčài, pūvėlai, širdingai || širdingái⁵), taip pat kitų linksnių įvardžių liekanos⁶. Pabrėžiamosioms ar išskiriamosioms ypatybėms nusakyti paprastai vartojami įvairūs priesaginiai vediniai, pvz.: armìni: kas norãgas, dievė mãno áušìtkas, jaunitkas (|| sėnitkas) bērnas, rūštėles ũgos, šaldēlei obolei. Laipsniavimas Zietelos tarmės būdvardis turi du laipsnius: aukštesnįjį ir aukščiausiąjį. Aukštesnysis laipsnis yra padaromas iš nelyginamosios formos su priesaga -esnis, -ė (po sukietėjusių priebalsių -asnis, -ė), pvz.: gardèsnis, gardèsnė, gerãsnis, gerãsne, mažãsnis, mažãsne, plonãsnis, plonãsne. Aukščiausiasis laipsnis daromas dažniausiai iš aukštesniojo būdvardžių laipsnio su slaviška dalele nai (kuri yra paprastai kirčiuota), pvz.: náididẽsnė gīrà, náiplonãsnis, náisveikẽsnė, náisenẽsnis, náišaltãsne, náimažãsnis. Aukščiausiasis būdvardžių laipsnis, padarytas iš nelyginamosios būdvardžio formos su priesaga -ausis || -ausias, pasitaiko tik retkarčiais, pvz.: vesėj ãnas senãusis bit; macnãusas mãdžas áržolas. Taip pat vartojamas ir visų aukščiausiasis būdvardžių laipsnis, kuris daromas iš aukštesniojo laipsnio formos ir įvardžio pats, pvz., põnai jėdė pãča gerãšnė-silkà, išdaužė mažãsni· pãti: „užmušė pati mažiausiąjį (brolį)“, arba iš aukščiausiojo laipsnio formų su priesaga -ausis, -ausias ir dalelytės nai, pvz., pakinkino náigerãusa· árkli; náigražãusis bérnas, náigražãusa mergìtė. Taip pat laipsniuojama ir daugelis priesaginių kokybinės reikšmės būdvardžių, pvz.: an(k)stīvas, -à, an(k)stīvesnis, -ė, nãian(k)stīvesnis, -ė, vėlyvas, -à vėlivėsnis, -ė, náivėlivėsnis, -ė, širdingas, -à, širdingẽsnis, -ė, raudõnas, -à, raudo-nẽsnis, -ė. Nelyginamosios formos neturi būdvardžiai: artẽsnis, -ė, nãjartẽsnis, -ė, tau-lãsnìs || tolãsnìs, -ė, nãitaulẽsnis, -ė. Kadaise ją buvus rodo suprieveiksmėję daik- 5 Plg. LKK, t. 11, p. 166—167. 6 Plg. LKK, t. 3, p. 129—130. 283 tavardžių vietininkai arti, toli greta tauli. Formų vyresnis, náiviresnis nelyginamoji forma greičiausiai yra buvęs daiktavardis vyras. Laipsniuojami ir bevardės giminės būdvardžiai. Jų laipsnių formos yra visai tokios pat, kaip ir prieveiksmių, pvz.: lañgva, langvẽst arba langváust, náilang-váusa. Tarmėje, kaip 1k., yra nemaža ir nelaipsniuojamųjų būdvardžių, pvz.: bã-sas, -à, darbùs, -ì, taip pat priesagų -inis, -ė, -yščias, -ià, -ėtas, -otas, -uotas vediniai. Linksniavimas Vyriškoji giminė a kamienas Vienaskaita Daugiskaita V. gyvas, ligitkas gi·vì, ligitkì K. gyvo, ligitko gi·vų, ligitkų N. gi·vám, ligitkám⁷ gi·viemi, ligitkiemì G. gi·vą, ligitką gi·vùs, ligitkùs Įn. gi·vù, ligitkù gi·vaĩs, ligitkaĩs Įl. gi·vañ, ligitkañ gi·vùos(à), li·gitkùos(à) ll. gi·vañ, ligitkañ gi·vùosna, ligitkùosna Ad. gi·vám(p), ligitkám(p) Vns. įnesyvo formos sutrumpėjusios dėl paradigmos išlyginimo, su sveika galūne visai neužrašyta. Taip pat sutrumpėjusi ir vns. adesyvo galūnė, pvz., gi·vám, gerám, rečiau jaunámp, senámp (< jaunámpi). Kirčiuotos galūnės priegaidė dažniausiai yra tvirtapradė, tačiau retkarčiais ištariama ir tvirtagališkai, pvz., rodnam̃p bočip būstu „pas tikrąjį tėvą gyvenu“. Įprastinė dgs. naud. galūnė -iemi (naujíemi, širdingíemi „piktiems“, žilitkíemi). Kartais šios galūnės dvibalsis ie pasitaiko suvienbalsėjęs ir sutrumpėjęs, pvz.: gerimi žmonėmi geraì būt „geriems žmonėms gera gyventi“, jaunìmi tai geraì, o senìmi tai blogaì. Be dgs. įn. galūnės -ais, kartais pasakoma ir -mi, pvz., nėr kur būt sa mažìemi „nėr kur gyventi su mažais (vaikais)“. Galūnė -mi čia greičiausiai apibendrinta iš asmeninių įvardžių ir kai kurių kamienų daiktavardžių dgs. įnagininko⁸. Daiktavardiškai yra kaitomas būdvardis mažūkutas, plg. vns. naud. mažukùtu vaĩku pãmetė nėkiek asmóku „mažam vaikui paliko kažkiek pinigų“, dgs. naud. abaronkàs išdaildinėj mažukùtami vaikaĩmi „riestainius išdalino mažiems vaikams“. 7 Formos su dviem kirčio ženklais rodo, jog jos kirčiuojamos dvejopai, t.y. šaknyje (ligit-kam) ir galūnėje (li·gitkám dž.). Paradigmų formas nustatyti padėjo buv. Zasečių pradžios mokyklos mokytoja Katryna Žukelytė—Jodienė. 8 Plg. LKK, t. 3, p. 117, 127—128; LKK, t. 11, p. 167—168. 284 ia kamienas Vienaskaita Daugiskaita V. šlāpas, sāldēlis šlāpi, sāldēlei K. šlāpō, sāldēlō šlāpų, sāldēlių N. šlāpām, sāldēlų šlāpėmi, sāldēlami G. šlāpa·, sāldēli· šlāpus, sāldēlius Įn. šlāpù, sāldēlù šlapeis, sāldēleis Įn. šlāpām, sāldēli· šlāpūos(a), sāldēlūos(a) Il. šlāpān, sāldēlan || -in šlāpūosna, sāldēlūosna Ad. kurčām(p), didelip Kai kurie ia kamieno būdvardžiai šalia galūnės balsio (i)a turi i, pvz.: vns. vard. šlāpis, vns. gal. šlāpi·, vns. in. laūšim „kairiam“ (plg. vns. vard. lāušis || laušis), vns. il. laušin. Ši galūnė veikiausiai atsiradusi pagal tokius būdvardžius, kaip girinis, gražāšnis, vns. gal. girini·, gražāšni· ir t.t. Daugias skiemeniai būdvardžiai šalia daiktavardinės dgs. vard. galūnės (plg. an(k)slinei pušai „alksniai pumpurai“, kvietinei miltai, dabariščei arkleĩ, nāisenėšnei mažžei) dažnai turi būdvardinę galūnę, pvz.: girini žmonės „laukiniai žmonės“, avižėni šaudai, pērni·sči burōkai, pirmutini atvažāu zasečiški virškei, kaip dviskiemeniai būdvardžiai (balti, geri, žili). Daugias skiemeniai būdvardžiai su priesagomis -ēlis (pvz., abrizgēlis, pūvėlis), -elis (dāugetelis), -int-ūlis (macintūlis) kaitomi kaip būdvardis sāldēlis, t.y. daiktavardiškai. Dvejo pas (ir būdvardžių, ir daiktavardžių) galūnes turi priesagos -iškis vediniai, plg. vns. naud. dainaviškam, zasečiškam ir pagirišku, zietelišku. Visi kiti daugias skiemeniai būdvardžiai kaitomi taip pat kaip dviskiemeniai, pvz.: vns. kilm. dabariščo, vns. naud. girinam, vns. gal. kvietini || kvietinin·, mu·ni·šća, vns. įn. paskutiniū, vns. in. pērni·ščam, vns. il. pirmutīnan || pirmutinin, vns. ad. senāušam(p) || nāisenāušam(p), dgs. naud. senesnēmi ir kt. u kamienas Vienaskaita Daugiskaita V. gardùs, gražitkùs gárdu·s || gardi, gražitkùrs || -itkì K. gardauš || gárd(ž)o, gražitkaūš || grārd(ž)ū, gražitkū N. gard(ž)ām, gražitkām gard(ž)ēmi, gražitkēmi G. gárdu·, gražitku·, d ž. -itka· gard(ž)ūs, gražitkūs Įn. gard(ž)ū, gražitkū gard(ž)eis, gražitkais Įn. gard(ž)ām, gražitkām gard(ž)ūos(a), gražitkūos(a) Il. brangūn, gražitkān gard(ž)ūosna, gražitkūosna Ad. gard(ž)ām(p), gražitkām(p) Tai vienas silpniausių kamienų. Greta vns. kilm. gardauš || gárdo || gárdžo, vns. naud. gardžām || gardām ir t.t. pasakoma ir vns. kilm. gárdo, sāldo, vns. naud. gardām, vns. įn. sāldū, vns. il. li·gan, vns. ad. brangām(p), dgs. kilm. sāldū, t.y. grynai a-kamienės formos. Ištisai (kartais ir sporadiškai) į a kamieną yra perėję 285 būdvardžiai aštras, gūdras, rūštas ~ rūgštas, stipras, sūras, tiesas (|| tiesas) „dešinys“. Iš daugiaskiemenių būdvardžių su u kamieno galūnėmis dažniausiai pasitaiko vyr. g. vns. vard. ir bevardės giminės formos, pvz.: gražitkūs, pigitkūs, rūštokūs, gražitkų, pigitkų, rūštokų, tamis[k]ių, tamsokų. Kitos jų formos retos. Moteriškoji giminė Visų kamienų (o, io, ė) moteriškosios giminės būdvardžiai linksniuojami bemaż taip pat, kaip atitinkami daiktavardžiai. Palyginimui pateikiame paradigmą. Vienaskaita V. gi·va, šlapà, gardì, sáldelė, gražitkì || gražitkà K. gi·vōs, šlapōs, gard(ž)ōs, sáldelės, gražitkōs N. gi·vai, šlapei, gard(ž)ei, sáldelai, gražitkai G. gi·vą, šlapą, gard(ž)ą, sáldelą, gražitką Įn. gi·vai, šlapái, gard(ž)ai, sáldelai, gražitkai Įn. gi·vōj, šlapōj, gard(ž)ōj, sáldelēj, gražitkōj Il. gi·vōn, šlapōn, gard(ž)ōn, sáldelēn, gražitkōn Ad. gi·vìi(p), šlapēi(p), gražitkāip Daugiskaita V. gi·vos, šlapōs, gard(ž)os, sáldelės, gražitkos K. gi·vū, šlapū, gard(ž)ū, sáldelū, gražitkū N. gi·vomi, šlapōmi, gard(ž)ōmi, sáldelēmi, gražitkōmi G. gi·vàs, šlapàs, gard(ž)às, sáldelas, gražitkàs Įn. gi·vomi, šlapōmi, gard(ž)omi, sáldelēmi, gražitkomi Įn. gi·vosà, šlapōsà, gard(ž)osà, sáldelēsà, gražitkosà Il. gi·vósna, šlapósna, gard(ž)ósna, sáldelēsna, gražitkósna Pagal vns. vard. gražitkì lauktume nuosekliai ir kitų io-kamienių formų, tačiau jos labai retos (vns. kilm. gražitkōs, vns. įn. gražitkái, dgs. vard. gražitkos), o beveik ištisai vartojamos o kamieno formos. Greta įprastinių dgs. vard. ė kamieno formų kartais pasitaiko ir io-kamienių, pvz.: mi·žūnos krū·pos, rudenìnos grūšos. Kirčiavimas Būdvardžių kirčiavimas Zietelos tarmėje gerokai sumišęs. Kadangi zieteliškiai šia tarme kalba rečiau negu baltarusiškai, todėl daugelį dėsningų savo tarmės dalykų yra primiršę. Daugiausia kirčio nukrypimų pasitaiko dėl analogijos. Veikiausiai pagal tvirtagalės arba trumpinės šaknies (lk. IV kirčiuotės) būdvardžius dažnai kirčiuojama daugelis tvirtapradės šaknies (III kirčiuotės) formų, pvz.: vns. vard. an(k)stìva, dabarìščà, nu·ni·ščà, sulingà, širdingà, vėli·và, rč. an(k)stìva, dabarìšča, širdingà; vns. naud. baltái || baltái, gri·nai, li·gitkai || báltai, grinai, lígitkai; vns. įn. blogù, -ái, drùtù, -ái „kietu, -a“, girtù, -ái, min(k)štù, -ái, nu·ni·ščù, -ái, širdingù, -ái, vėli·vù, -ái, rč. blogù, -ai, drùtu, -ai, nu·ni·šču, -ai, širdingu, -ai, vėlivu, -ai; dgs. 286 vard. an(k)sti'vi, galvingi, ratoki, raudoni || an(k)štivi, galvingi, ratoki, raudóni; dgs. gal. baltùs, -às, girtùs, -às, nunìščius, -às, širdingùs, -às, vėlivùs, -às, rč. bál-tus, -as, girtus, -as, nunìščius, -as, širdingus, -as, vėlivus, -as, bevardės g. ru'(g)štokù, tamsokù || ru'(g)štokù, tamsokù. Dvejaip, t.y. šaknyje ir galūnėje kirčiuojamos visos būdvardžio didelė paradigmos formos. Iš visų šių pavyzdžių matyti aiški tendencija bemaž visus būdvardžius apibendrintai kirčiuoti galūnėje, t.y. pagal Ik. IV kirčiuotę. Kartais kai kurių priesagos -itkas vedinių formos pasitaiko su išlaikytu pagrindinio (dažniausiai tvirtagradės šaknies) žodžio kirčiu, pvz.: vns. įn. ligìtkai, šalditkai, vns. il. grìnitkan, ligìtkan, dgs. vard. geltónitki, lịgitki, dgs. kilm. ìlgit-kù, ligìtkù, dgs. gal. báltitkus, jaũnitkus. Tačiau tokio kirčiavimo atvejų užrašyta nepalyginamai mažiau. Todėl jie laikytini tarmei nebūdingi. Keleta žodžių reikia pasakyti ir apie būdvardžių su priesaga -inis, -ė kirčiavimą. Daugumas šių priesagos vedinių kirčiuojami priesagoje, t.y. pagal Ik. antrąją kirčiuotę, pvz.: an(k)slìnis, apatinis, arklinis, aržolinis, avbkinis, beržinis, drobinis, geležinis, kopustinis, miežinis, naminis, pagãlinis „medinis“, ruginis, vištinis, žirninis. Tiesa, kai kurie vediniai, sudaryti iš I ir II kirčiuotės daiktavardžių, dar neretai kirčiuojami ir šaknyje, t.y. pastoviai, pvz.: agù'ninis, dù'oninis, kaũlinis, ku-uõdinis „bulvinis“, mė̃tinis, mõlinis, pãkulinis, pù'ūdinis, sėklinis, švẽtinis. Pastoviai šaknyje kirčiuojamas ir macìntulis || macìntulis. Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai paprastai irgi kirčiuojami galūnėje, t.y. pagal IV kirčiuotę, pvz.: vns. naud. geresnám, náigeresnám, dgs. vard. gražãsni, náigražasni, dgs. kilm. senesnìų, náisenesnìų, dgs. naud. svi'kesniemi, náisvi'kesniemi, dgs. įn. žamesnẽis, náižamesnẽis, dgs. įn. žamesnẽsà, náižamesnẽ-sà, žamesnùos, náižamesnùos, rč. žamesniù'sà, náižamesniù'sà. Pastovaus šakninio kirčiavimo yra tik būdvardžiai aršasnis „bjaurėsnis, įžūlesnis“, vìrasnis, náiaršasnis, náivìresnis. Reziumuojant reikia pasakyti, kad Zietelos tarmės būdvardis iš visų skelbiamųjų kalbos dalių bene mažiausiai turi „egzotikos“. Viena būdingiausių tarmės būdvardžių darybos ypatybių yra palyginti gausūs vediniai su priesaga -itkas, -à, rečiau -ickas, -à. Pastarasis priesagos variantas vartojamas ir kitose pietrytinėse lietuvių kalbos pakraščių tarmėse, pvz., apie Dieveniškes, Lazūnus, Rodūnią ir kt. Palyginti nemaža įvairuoja kai kurių būdvardžių kamienų formos ir kirčiavimas. Veikiausiai tai interferencinio pobūdžio reiškiniai, kuriuos lemia tiek iš aktyvios vartosenos besitraukianti pati vietinė lietuvių tarmė, tiek aktyviai kontaktuojanti vietos baltarusių kalba. Iš pateiktų būdvardžių darybos ir kaitybos pavyzdžių matyti tarmės skurdumas. Tačiau, antra vertus, reikia pripažinti, kad ši nykstanti lietuvių kalbos tarmė iki šiol ištyrinėta dar toli gražu ne iki galo ir, dar smulkiau ir giliau tyrinėjant, būtų galima užrašyti daugiau vertingos medžiagos, kuri, galima daiktas, dar nemažai pakoreguotų čia pateiktąjį būdvardžio darybos bei kaitybos vaizdą. Gauta 1973.IV.16 287 А. ВИДУГИРИС ИМЯ ПРИЛАГАТЕЛЬНОЕ ЗЕТЯЛЬСКОГО ГОВОРА Резюме В статье описывается словообразование и словоизменение имен прилагательных Зетяльского говора. Для говора особенно характерны имена прилагательные с суффиксом -itkas, -a (напр., báltitkas, -à, grínitkas, -a, žilitkas, -a), иногда с -ickas, -a (напр., balticka, mãčkickas). Вариант -ickas, -a известен и в других литовских говорах, преимущественно на юго-восточных окраинах ареала литовского языка, напр., в Девянишкском, Лазунском, Радуньском и др. Высшая степень имен прилагательных обычно образуется при помощи славянской частицы nai „най“, напр., náididėsné, náiplonėsnis, naigeráusa, naigražáusis. Употребляются формы адессива ед. ч., напр., gi˙vám || gi˙vám, gi˙vaip, kurčámp, didelip, didelaip. В связи с тем, что литовский язык в Зетяле выходит из активного употребления, в говоре наблюдается большое варьирование морфологических форм и особенно места ударения, напр., им. пад. ед. ч. didelė || didelė, didžáusas || náididėsnis, род. пад. ед. ч. didelės || dideles, им. пад. мн. ч. kvietinei || kvietininėi || kvietini, miežinės || miežinos, вин. пад. мн. ч. baltūs, -às, širdingūs, -às || baltūs, širdingus и т. д. По скудности приведенных примеров раздела словообразования можно судить об бедности говора (многие имена прилагательные заменены славянскими, ср. drãmnas || drãbnas, gãdnas, krūglas, krutūs, slobūs). Но, с другой стороны, надо признать, что этот исчезающий говор до сих пор изучен отнюдь не до конца и при более подробном исследовании может дать еще много ценного дополнительного материала. Поступило 16.IV.1973 * 263