Zietelos tarmės būdvardis

2.0:D.2Z2 144 FORMOS ER. od V AR TOS BEN A LUEBSB T, AV OSL TSR MOK. SL.) AKADEMI1JA A. VIDUGIRIS ZIETELOS TARMES BUDVARDIS! Daryba Zietelos tarméje daugiausia yra būdvardžių su antrinėmis priesagomis, be to, daugelis jų skiriasi nuo tokios pat darybos literatūrinės kalbos būdvardžių. Todėl jie čia apžvelgiami plačiausiai. Būdvardžių, padarytų su pirminėmis priesagomis ir darybinę reikšmę turin- čiomis galūnėmis, yra daug mažiau, jie daugiausia visi seni ir nesiskiria nuo tokių pat literatūrinės kalbos darinių, pvz.: aklas, duštas „aukštas“, baltas girtas, pilnas, rūštus | rūštas „rūgštus“, skistas, šdltas, šiltas, tamsūs ir kt., todėl atskirai apie juos nekalbama. Tiesa, tarmėje yra palyginti daug skolinių (pvz.: bi“*dnas, britkūs ,,biau- rus“, dramnas || drūbnas „smulkus“, gūdnas „geras“, jūsnas „aiškus“, krūglas „ap- skritas“, krutūs „status“ , kūdas ,liesas“, prūstas „tiesus“, prutkūs „stangrus“, sli‘pas „aklas“, sku'pūs || skūpas „Ššykštus“, sliskūs „Sslidus“, slobūs „silpnas“, tupūs „bukas, atšipęs“, žitkūs „greitas, gyvas, linksmas“, tačiau jų forma ir daryba nesiskiria nuo lietuviškųjų. Kitokios darybos, pvz., sudurtinių būdvardžių, užrašyta vos vienas pavyzdė- lis ir tas pats su priesaga: visadi“ninis, -ė ,,kasdieninis, -ė“. Toliau priesaginiai vediniai grupuojami pagal bendriausias jų reikšmes, kaip ir „Lietuvių kalbos gramatikoje“*. Grupių viduje pirmiausia apžvelgiami būdvar- džiai su tomis priesagomis, kurios turi daugiausia vedinių. Priesagų alfabetinės eilės paisoma tik tuo atveju, jeigu ir su viena, ir su kita priesaga užrašyta vienodai vedinių. Kokybinės reikšmės vediniai Šios reikšmės vedinių tarmėje nedaug, todėl kartu apžvelgiami priesaginiai būdvardžiai, turintys tiek individualią kokybinę, tiek ir priesagų suteikiamą api- bendrintą kokybinę reikšmę, Pirma pateikiami apibendrintos kokybinės reikšmės vediniai, paskui — individualios, kurių yra daug mažiau. Pvz.: -ingas, -a. Būdvardžiai su priesaga -ingas dažniausiai yra sudaromi iš daik- tavardžių. Veiksmažodinis vedinys užrašytas tik vienas dėdingas, -a, pvz.: dédinga višta „dėsli višta“. i Straipsnis yra didesnio darbo apie Zietelos tarmę dalis, Iš tarmės morfologijos yra skelbta apie daiktavardį, LKK, t. 11, 147—182; apie įvardį, LKK, t. 3, p. 113—131; apie veiksmažodį, MAD, A, t. 2(11), p. 219—231; LKK, t. 14, p. 199—219. Keletą pastabų apie tarmės fonetiką žr LKK, t. 2, p. 195-213. * Lietuvių kalbos gramatika, vyr. red. K. Ulvydas, t. I, Vilnius, 1965, p. š50—586 277 Vediniai daugiausia Žymi pagrindiniu Žodžiu reiškiamų ypatybių gausumą, 'apstumą, kartais didumą, pvz.: akmeninga žėmė, galvingi linai, pieninga kdrvé, smalingas derevėkas „sakingas rąstas, pagalys“, sulingas §i*nas „sultingas šie- nas“, sulinga žolė. Kituose vediniuose jaučiama jau kitokia su pagrindiniu žodžiu susijusi ypaty- bė, pvz.: juokingas di*das „juoką keliąs senukas“. Ypač gausi grupė vedinių, nusakančių pastojusios (vesiančios, turėsiančios) gyvulio patelės būklę, pvz.: jėringa avtika „ėringa avis, avytė“, kalinga kale, katė katinga, kumelinga kuméle, paršinga kaiile, telinga kdrvé. Dar kitų vedinių reikšmė su pagrindinio žodžio reikšme yra netiesiogiai susi- jusi, pvz.: kirmėlingos vii°gos „sukirmijusios, kirmėlėtos uogos“, širdingas šū“ „piktas šuo“, širdingos bitės. -okas, -a (rt. -okus). Su šia priesaga būdvardžiai sudaromi iš būdvardžių ir reiškia dažniausiai ne visą, o tik tam tikrą nelyginamuoju laipsniu nusakomos ypaty- bės kiekį. Jų reikšmė labai susijusi su pagrindinių žodžių reikšme ir geriausiai su- vokiama iš konteksto. Priesaga -okas, -a dedama daugiausia prie a-kamienių būd- vardžių, pvz.: jaundkas di‘das „apyjaunis senukas“, kartdkas avurikas ,kar- tokas, apykartis agurkas“, kartoka žolė, kurčdkas žmėgus „apykurtis Žmogus“, ratoki linai, senokas bérnas ,sensteléjes bernas“, senoka žolė, šlapdkas kėlas, nunaik šaltėka „šiandien šaltoka“, trumpodkos kėlinės. Variantas -okus (šio kamieno mot. g. formų negirdėta) užrašytas tik su u ka- mieno būdvardžiais, pvz.: jai tamsokū bit „jau tamsoka, apytamsiai buvo“, ne- gardū, rustoku || ruštokū „neskanu, rūgštoka, apyrūgščiai“, ru'štokūs alūs*. u-kamienis variantas nyksta, ir jau sakoma ir ru'štdkas, -a, ru'stoka. -étas, -a. Negausūs šios priesagos vediniai daromi daugiausia iš ė kamieno daik- tavardžių ir žymi daiktų paviršiaus ypatybę, pvz.: du“bčta žėmė, ski Išta dū“na, ski'lIštos kélinés, sku'Ištas kūklas ,,votimis, skaudėmis apaugęs kaklas“. Su ta priesaga pasitaiko vedinių ir iš kitų kamienų žodžių, pvz.: kalnéta žėmė, plg. sudė- ting priesagą -inčtas žodyje drobinétas, pvz., drobinétus tafiéun vėsim, pūkulinus vorin išmėsim ,,drobiniais drabužiais apsirengusius šokti vesime, pakuliniais — oran (laukan) išmesime“. | -otas, -a. Būdvardžiai su priesaga -ofas, -a daromi daugiausia iš o kamieno daiktavardžių, pvz.: barzdoti virai, kudlétas Su, splu' snétas pricgelis ,,plunks- ninis priegalvis“, šak dėtas m@dzas, nors pasitaiko vedinių ir iš g-kamieniy daikta- vardžių, pvz.: pilvéta kdrvé, vu'sdtas žmėgus „ūsuotas Žmogus“. -(i)uotas, -a. Šios priesagos būdvardžiai daromi daugiausia iš (i)a-kamieniy daiktavardžių, tačiau irgi nenuosekliai, pvz.: fubu®tavista ,kuoduota višta“, lapu°- ta §licta; plauki’tos raikos, bet: splu'sni’tas silas ,,plunksnuotas suolas“, dažniau splu snétas. Priesagos -(i)uotas vediniai Žymi daugiausia pridėtinių paviršiaus ypatybių turėjimą, buvimą, tačiau su ja yra sudaryta ir vidinę, gausumo ypatybę reiškiančių būdvardžių, pvz.: molū*ta žėmė „molinga žemė“; žvirždi"tas laitkas „smėlingas laukas, dirva, žemė“. * Dėl priesagos -okus kitose tarmėse ir senuosiuose raštuose žr. P. Skardžius, Lietuvių kal- bos žodžių daryba, Vilnius, 1943, p. 134; J.Otrębski, Wschodniolitewskie narzecze Twereckie, t. I. Krakėw, 1934, p. 168; A. Valeckienė, Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas, ,,Literatiira ir kalba“, t. II, Vilnius, 1957, p. 291-292, 278 -ifkas, -a. Su šia priesaga užrašyta maža pavyzdžių. Jie padaromi iš daikta- vardžių ir rodo panašumą ar priklausomybę, nusakomą pagrindiniu žodžiu, pvz.: bobiska vūsara „bobų vasara“ (frazeologizmas), lietūviškos gismés. Vietoje šios priesagos dažniau vartojama -iškis, -ė, plg.: li“taviškės gi*smės, lietaviš- kei žmėni*s, viriškis šlėikas „vyriška kepurė“. <(Nyvas, -a. Individualios kokybinés reikšmės būdvardžių, padarytų su šia priesaga, maža. Vieni jų — būdvardžių ir prieveiksmių vediniai, pvz.: anstivas, -a „ankstyvas, -a“, vélivas, -a; kiti — daiktavardžių, pvz.: rūpesli'vas || ru peslivas, -a „rūpestingas, -a“. Su lietuviškais savo forma sutampa dažnai tarmėje vartojami skoliniai, pvz.: paršivas, -a „blogas, nevykęs“, utarlivas ,kalbus, šnekus“, vizgli- vas, -a „piktas, irzlus“. Kiti individualios kokybinės reikšmės būdvardžiai yra su labai nedariomis priesagomis ir jų teužrašyta vos po vieną kitą pavyzdį. Be specialių studijų dauge- liui dabar net sunku nurodyti žodį, iš kurio jie padaryti. Straipsnyje juos pateikiame pagal priesagų pirmųjų garsų alfabetą: -anas, -a. Šią priesagą turi iš veiksmažodžio padarytas būdvardis dlkanas, -d. -imas, -a. Ta priesaga yra tik viename iš daiktavardžio padarytame žodyje svėtimas, -a. -ynas, -a. Su šia priesaga yra tik būdvardis mėli'nas, -a. -nykas: Šią priesagą turi tik būdvardžiai: arimni kas norūgas ,,ariamasis noragas“, rasaunikai gribai „javų žydėjimo metu augantys grybai“, -onas, -a. Šią priesagą turi būdvardžiai gelténas, -a ir raudénas, -a. Vienas kitas būdvardis yra padarytas iš lietuviškos šaknies su slaviška priesaga, pvz.: -avotas, -a: ilgavoti nasrai „ilgoki, pailgi nasrai (snukis)“. Vedinys gali būti padarytas pagal skolinius duplavdtas médzas „drevėtas, išpuvęs medis“, paraZavéta merga „paralyžiuota mergina“, -ušistas, -a: lapušistas m@dzas „Japuotis medis“. Santykinės reikšmės vediniai Visi šios grupės būdvardžiai, sudaryti su įvairiomis priesagomis, turi išskiria- mąją reikšmę, t. y. išskiria pažymėtus daiktus iš kitų į juos panašių daiktų, parodo jų rūšį. -inis, -é. Tai dariausia tos grupės priesaga, neretai pakeičianti net kitas, pvz.: lapinė gifa „Japuočių miškas“, smalinė mdlka „smalinga, sakinga malka“ ir kt. Šios priesagos vediniai daromi daugiausia iš daiktavardžių (pvz., naminė paūš- tė), rečiau iš būdvardžių (pvz., visadi‘ninei rūbai) ir veiksmažodžių (pvz., Sutinei šūlai), be to, daugumas jy daromi iš neivestiniy žodžių. Svarbesnės reikšmės, iš- skiriamos paprastai pagal pagrindinių žodžių ir iš jų padarytų vedinių santykius, yra šios: a) Medžiaga, iš kurios arba su kuria kas nors padaryta, pvz.: agū“ninis Pinas, an(k)slinė mdlka, aržolinė ašis „ąžuolinė ašis“, avižinis kisitlis, ber- žinės šūkos; cementinis geldistuvas „cementinis galąstuvas“, drobinis aiitas, gelaZinis noragas, grikinei pelai, jelaukinés vii°gos „kadagio uogos“, kana- 279 pinis pdntis, kopu' stinis kvdsas „kopūstų sunka“, kunddiné kėšė ,,bulviné tyrė“, kvittinei miltai, lininei pelai, mišžinės kri’pos, pagalinė kėja „medinė koja“, pagalinis breritas „medinis branktas“, pdkulinis dudiklas, ruginė putra „sni“gi- nis kalnas „sniego kalnas, pusnis“, šarinis šapetis, šaudinė strbichėle įpšiaudinis stogelis“, šilkinei plėoščei. Kai kurie šios reikšmės priesagos -inis, -ė būdvardžiai kartu su raya žodžiu kartais reiškia vieną sąvoką, pvz.: gelaZinis kėlas „geležinkelis“, kun o- dinei miltai „krakmolas“, žirninė rugi‘na „„Žirniena“. b) Priklausymas prie pagrindiniu žodžiu reiškiamo daikto arba sąsaja su juo, pvz.: an(k)slinei pupšai ,,alksniniai pumpurai“, arklinė mėsika „arklio mėsytė“, kaiiliné dešra, vištinė mėsika, živinė vu“degč „Žuvies uodega“, seseriné duktė. c) Vieta, kur kas yra, gyvena, dedasi, laikoma, padėtis erdvėje, pvz.: apatinis norūgas, apatinė spadni'Ča „apatinis sijonas“, kampinis daiitis, kopūstai bali- nei „būlos kopūstai“, laukinis kėlas „Jauko kelias“, laušinė pūsė „kairioji pusė“, pakutinis kampas „garbės, krikštasuolės kampas“, ti“sinis šonas „dešinysis šonas“, vandeninė paūštė, zėdinei ratai „užpakaliniai ratai“. d) Tikslas, paskirtis, tinkamumas pagrindiniu žodžiu nusakomam daiktui, pvz. : averkinés žirklos „avikirpės žirklės“, puū*dinis aiitas „puodkėlė“, sčklinė kunoda „Sėklinė bulvė“, pavasarinis ir žiūminis Obuvis „pavasarinis ir Žieminis apavas“ šitūtinei šūlai „siūlai siuvimui“, švernitinei rūbai, visadi‘ninei rūbai. e) Šiaip koks išskiriamasis požymis, esantis pagrindiniu žodžiu žymimuose daik- tuose, pvz.: ausinis šlšikas „ausinė kepurė“, daržinė žėmė,dūminėpirkė, giri- nė obolč „Jaukinė obelis“; lapiné gira ,Japuotis miškas“, pli“tinė chmora „Jietaus debesis“, melZiné kdrvé ,,melziamoji karvė“, naminė di’na, plaukinės kandpés, Zanikas Saudinis (|| šūdinis) ,,nickam tikes jaunikis, Zentas, vyras“. f) Būdas, kaip kas padaroma, pvz.: klotinés kandpés, šūtinei Ceravikai „Siūtiniai batai“. g) Kokios nors ypatybės gausumas, pvz.: bdcei religinei „religingi tėvai“, smalinė malka. i) Laikas ar laiko matas, su kuriuo siejamas daiktas ar veiksmas, pvz.: m@tinis paišas, pavasarinis pafišas, rudeninės grūšos, vasarinei ir Zi‘minei rugei, Zi*mini kvi“čei. Su priesaga -inis ir tam tikrais formantais tarmėje yra sudaryta sudėtinių prie- sagų. 1) -utinis, -ė. Būdvardžiai su šia priesaga daromi iš daiktavardžių, skaitvardžių ir prieveiksmių ir reiškia kitų daiktų atžvilgiu pažymimojo daikto (ypatybės ar veiks- mo) padėtį, eilę, ribą, pvz.: paskutinis gražuminas, paskutinės kėjos, viduti- niskampas, vidutinė duktė „vidurinė duktė (pagal gimimo eilę)“, viršutinisakmū“; 2) -otinis, -ė, pvz.: savdtinis, -ė „giminaitis, saviškis, -ė“, skw'rdtinis, -ė „odinis, -ė“; 3) -ujinis, -ė. Ši priesaga pagrečiui su priesaga -utinis, -ė užrašyta tik su daik- tavardžiu vidūs, pvz.: vidujinis vaikas, vidujinė merga (greta vidutinis, -ė). -ykščias, -ia (tarm. -yščias, -ia). Būdvardžiai su šia priesaga daromi daugiausia iš prieveiksmių. Jais paprastai pagal laiką išskiriamas Zymimasis daiktas, jo rūšis, pvz.: dabariščas pi‘nas, nu'nišča putra „šiandienykštė sriuba“, pdrni'ščas šiėnas, vakariščios kunddos. -iškis, -ė. Iš daiktavardžių padaryti šios priesagos būdvardžiai paprastai reiš- kia daiktus ar asmenis pagal jų kilmę, esamą ar gyvenamą vietą, priklausymą, pvz.: 280 dainaviškis kėlas, krėliškis laūkas ,Kréliy k. laukas“, kurpešiškė gira, littaviškis (|| li“tuviškis) litživis ,,lietuviy kalba“, zi“teliškis žmogus. -ienis, -é. Vediniai su priesaga -ienis reti. Jie reiškia kilmę iš pagrindiniu žodžiu nusakomo daikto, priklausymą tam daiktui. Tarmėje tokie būdvardžiai girdėti šiau- dy rūšiai apibūdinti, pvz.: aviži“nei (|| aviži“ni), kvi“ti“nei, mi“ži“*ni šaudai, bet rugini (|| ruginei) miltai. Savo reikšme ir daryba nuo šios grupės vedinių gerokai skiriasi iš skaitvardžių su priesaga -okis, -ia padaryti būdvardžiai, kurie reiškia daiktų rūšių skaičių, pvz.: dvejdkis alūs „dvejopas alus“, dvejékos suraviskos „dviejų rūšių ūmėdės“, plg. dar panašios darybos įvardžius: visdkis greta visokis, visokas, visoka, ret. ki- tokas || kitokis, visalokas || visalokis. Kartais pavartojami šios rūšies būdvardžiai ir su priesaga -okas, -a, pvz.: dvejokos sotkos „dveji arai, du sodybiniai sklypai“. Deminutyvai Daugelis Zietelos tarmės mažybinių būdvardžių daromi su kitokiomis priesa- gomis negu Ik. -itkas, -a. Tai viena pačių dariausių priesagų. Vediniai daromi paprastai iš kokybinės reikšmės pirminių ar pirmines priesagas turinčių būdvardžių ir įgyja ne tiek mažybinę maloninę reikšmę, kiek sustiprina, pabrėžia pagrindinio žodžio reiš- kiamą ypatybę. Priesagos -itkas, -a vediniai paprastai daromi iš a kamieno būdvar- džių, pvz.: duštitkas m@dzas, baltitka drobė, gėritkas bernūkas, geltonitki lapai, grinitkas šonas „muogutėlis šonas“, givitkas su' nus, jdunitkas bėrnas, kreivitki beržai, ilgitkas Silas, ligitkas laūkas, militkas vaikas „,mielutėlis vaikas“, svičkitkos (|| sveikitkos) kunėdos ,sveikutélés bulvės“, svi“žitkas svitstas, žilitkas di‘das ,,zlutélis senelis“. Su u kamieno būdvardžiais retkarčiais pasitaiko -itkus, -i, pvz.: gražitkūs bérnas, gražitki merga, pigitkus svišstas, pigitku's ob'olei greta gražitka duktė. Galimas daiktas, priesagos -itkus, -i vediniai daryti pagal pagrindinius w ka- mieno būdvardžius, tačiau, kaip rodo analoginė būdvardžių su priesagomis -okas, -okus vartosena, jie nėra nauji. Taip pat pasakytina, jog kai kurie tarmės atstovai tą priesagą kartais pasako su ilguoju i, pvz.: graži'tkūs, mūci'tkas „mažytis“, Zali‘tkas, Zili‘tkas. Veikiausiai priesagos -itkas, -a variantu laikytina ir priesaga -ickas, -a, pvz.: balticka sk@p(e)ta „baltutė skarelė“, mackicka (rečiau maskiska) mergité „mažytė mergytė“, trumpickas šakalūkas „trumputis Sakaliukas“. Su kitokiomis priesagomis užrašytas vos vienas kitas būdvardis, pvz.: -elis, -ė: didelis, didele greta didelė. Tarmėje, kaipirlk., jis neturi jokios išskiria- mosios reikšmės (pagrindinis žodis didis čia neišliko). Prie šio žodžio tiek daryba, tiek reikšme, yra priartėjęs vedinys daūgelis (plg. daūgelis nuvaždu Li*don greta daūgis nuv@i Zitelon), kuris pagal kaitybą laikytinas daiktavardžiu, reiškiančiu kiekybinę ypatybę; 4 Dėl priesagos -itkas, -a ir -ickas, -a, o taip pat žodžio mdckas, -a garso c kilmės žr. P. Skar- džius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 123—125; plg. J. Otrębski, Gramatyka języka litews- kiego, t. II. Nauka o budowie wyrazow, Warszawa, 1965, p. 273. 281 -intulis, -ė: maciūtulis ( || macintulis), macifitule, dažniau macišitulitkas, -a; -ukutas : mažukūtas. Išsiskiria priesagos -ėlis, -ė būdvardžiai, neturintys deminutyvinės reikšmės. Vediniai su šia priesaga daromi iš būdvardžių arba dalyvių ir turi pabrėžiamąją išskiriamąją reikšmę, pvz.: abrizgėlis pi‘nas „apgižęs pienas“, merga pabuvéle „pagyvenusi merga“, pūvėle pirka „papuvusi pirkia“, rūštėle gru'šč , rugsioji kriaušė“, sdldélis obolis ,saldusis, saldūnis obuolys“. Priešdėlinių būdvardžių visai neužrašyta. Kaityba Bendrosios pastabos Giminė. Zietelos tarmės būdvardis, kaip ir 1k, turi tris gimines: vyriškąją, moteriškąją ir bevarde, pvz.: gėras, gerd, gėra, gražūs, graži, gražū, šaltdkas, šal- toka, šaltėka. Skirtingai nuo vyriškosios ir moteriškosios giminės, bevardės giminės būdvardžiai neturi skaičiaus ir linksnio kategorijų. Daugiausia yra užrašyta a kamieno bevardės giminės būdvardžių, pvz.: Ča an(k)Sta dugti; kas girdėtis tavimp, ar gėra ar pikta; mdn drūta be pricgelo ,,man kieta be priegalvio“; Vilnei visa kalta „Vilniui viskas, visi kalti, skolingi“; lafigva utari't; min(k)štagulėt; moža kū naūja radai; nemičla bit nicko dirpt; visur jo pilna; kap saūsa, tai gerast „kaisausa, tai geriau“; nesvitka, kap karšta „kai karšta, nesveika“; chdts Zama, ale išdžūs „mors žema, bet išdžius“. Gana dažnai vartojama ir « kamieno būdvardžių bevardė giminė, pvz.: baisū vūžo, kab neinkdistw „baisu žalčio (gyvatės), kad neįkąstų“; be gūlo brangū visa; itep gilū bit „šitaip gilu buvo“; gražū, kap po ražū; neru' tu sa visū „visai ne- rūgštu“; garda visa; visa pigu bit; pazdūrė tamsu; labai tankū pirku' mu'simp. Mažiau užrašyta ia kamieno bevardės giminės būdvardžių, pvz.: visa na ūja reika bit pirkt „visa nauja reikėjo pirkti“; š/ūpa bit visa „Šlapia vis buvo“; mu'sim vasarai žūla, gražū „pas mus vasarą žalia, gražu“. Bevardę giminę turi taip pat ir daugelis a kamieno būdvardžių su priesagomis -itkas (-itkus), -okas (-okus), -onas ir kt., pvz.: šiltitka, kab sdule žėibina „Šilta, kai saulė šviečia“; visa Zdlitka „viskas žalia“; gražitkū Ča; nu'naik šaltdka „šian- dien šaltoka“; jail tamsokū bit „jau buvo tamsoka“; geltdna, méli na ir rau- dona. Bevardės giminės formų visai neturi ia kamieno priesaginiai būdvardžiai. Be to, nepavyko užrašyti a kamieno būdvardžių su priesagomis -anas, -étas, -imas, -ingas, -iškas, -yvas, -otas, -uotas ir nepriesaginiy būdvardžių grinas, -a, jaunas, -a, kurčas, -a, plonas, -ū, trumpas, -a ir kt. bevardės giminės formų. Tačiau yra būdvardžių, kurie beturi vien tik bevardę giminę, pvz.: ar vefta pirkinčt „ar verta pirkti“; do ir vargit mdn būt „ir varginga man gyventi“, Bevardės giminės formos gana dažnai pavartojamos vietoj prieveiksmių, pvz. : graita atdi „greitai atėjo“; af ilga tu Ča suksis; gražū padarita visa „gražiai vis- kas padaryta“; pigu adavé „pigiai atidavė“; visa ligu „vis tiek“. Atrodo, kad čia ne senas faktas, o dėl slavų kalbų atsiradusi naujovė, nes, pvz., baltarusiai neskiria bevardės giminės nuo prieveiksmio. 282 Atskiri priesagos -ingas, -a būdvardžiai, reiškiantys tam tikrą gyvūnų patelių bū- seną, teturi tik moteriškąją giminę, pvz.: dédinga višta „,dėsli višta“, jéringa avtika, kalinga kale, katé katinga, kumelinga kumėle, paršinga kaiile, telinga kdrvé. Vyriskoji giminė pasitaiko tik palyginimuose, pvz.: dnas vdiséoja kap te- lingas „jis labai pilvotas, riebus“. Skaičius. Aprašomosios tarmės būdvardžio skaičiai yra du: vienaskaita ir daugiskaita, pvz.: bdltas, balti, balta, baltos, jaunėsnis, jaunesni. Dviskaitos formų pasitaiko tik su skaitvardžiu du, dvi: dit gražū beėrnu nuvazdu Polščun „du gražūs bernai išvažiavo į Lenkiją“; jaip dvi graži mergiti bit „ji turėjo dvi gražias mergytes“. Linksnis. Būdvardžiai neturi atskiros aliatyvo ir šauksmininko formos. Taigi, iš viso yra aštuoni linksniai. Vns. adesyvas daugiausia vartojamas kalbant apie gyvus daiktus. Tačiau šio linksnio daugiskaitos tarmė visai neturi. Įvardžiuotinių būdvardžių tarmėje nėra. Juos buvus rodo nebent išlikusios visiems vardažodžiams apibendrintos mot. g. vns. įn. formos (plg. sa bdltai || bal- tai, graždi, kurčdi, pūvėlai, širdingai || Sirdingdi®), taip pat kitų linksnių įvardžių lie- kanos“. Pabrėžiamosioms ar išskiriamosioms ypatybėms nusakyti paprastai vartojami įvairūs priesaginiai vediniai, pvz.: arimni'kas norūgas, ditvė mano dustitkas, jdunitkas (|| sčnitkas) bdrnas, rūštėles igos, sdldélei obolei. Laipsniavimas Zietelos tarmės būdvardis turi du laipsnius: aukštesnįjį ir aukščiausiąjį. Aukštesnysis laipsnis yra padaromas iš nelyginamosios formos su priesaga -esnis, -ė (po sukietėjusių priebalsių -asnis, -ė), pvz.: gardėsnis, gardėsnė, gerūsnis, gerūsnė, mažūsnis, mažūsnė, plon@snis, plonėsnė. Aukščiausiasis laipsnis daromas dažniausiai iš aukštesniojo būdvardžių laips- nio su slaviška dalelyte nai (kuri yra paprastai kirčiuota), pvz.: ndididėsnė gira, ndiplon@snis, ndisveik@sné, ndisen@snis, ndisalt@sné, naimažūsnis. Aukščiausiasis būdvardžių laipsnis, padarytas iš nelyginamosios būdvardžio formos su priesaga -ausis || -ausias, pasitaiko tik retkarčiais, pvz.: vesėj ūnas sefidu- sis bit; macūdušas mūėdžas aržolas. Taip pat vartojamas ir visų aukščiausiasis būdvardžių laipsnis, kuris daromas iš aukštesniojo laipsnio formos ir įvardžio pats, pvz., pdnai jėdė pača' gerūsnė" silke“, iždaužė mažūsni“ pūti" „užmušė patį mažiausiąjį (brolį)“, arba iš aukščiau- siojo laipsnio formų su priesaga -ausis, -ausias ir dalelytės nai, pvz., pakinkino ndi- gerduša' drkli'; ndigraždusis bėrnas, ndigražduša mergitė. Taip pat laipsniuojama ir daugelis priesaginių kokybinės reikšmės būdvar- džių, pvz.: an(k)stivas, -a, an(k)sti-v@snis, -ė, ndian(k)sti-vésnis, -ė, vėlivas, -a vėli'vėsnis, -é, ndivėli'vėsnis, -é, Sirdingas, -a, Sirding@snis, -é, raudonas, -a, raudo- nasnis, -é. Nelyginamosios formos neturi budvardZiai: art@snis, -ė, ndiart@snis, -é, tau- l@snis || tol@snis, -ė, nditaul@snis, -ė. Kadaise ja buvus rodo suprieveiksméje daik- * Plg. LKK, t. 11, p. 166-167. * Plg. LKK, t. 3, p. 129-130. 283 tavardžių vietininkai arti, toli greta tauli. Formų viresnis, ndiviresnis nelyginamoji forma greičiausiai yra buvęs daiktavardis viras. Laipsniuojami ir bevardės giminės būdvardžiai. Jų laipsnių formos yra visai tokios pat, kaip ir prieveiksmių, pvz.: lafigva, langvėst arba langVailst, ndilang- Yduša. Tarméje, kaip lk., yra nemaža ir nelaipsniuojamųjų būdvardžių, pvz.: bd- sas, -a, darbūs, -i, taip pat priesagų -inis, -ė, -yščias, -ia, -ėtas, -otas, -uotas vediniai. Linksniavimas Vyriškoji giminė a kamienas Vienaskaita Daugiskaita V. givas, ligitkas gi'vi, ligitki K. givo, ligitko gi'vū, ligitkū N. gi'vam, ligitkdm“" gi'viemi, ligitkiemi G. gi"va', ligitka givūs, ligitkūs In. giva, ligitka gi'vais, ligitkais In. gi'vam, ligitkam givii’s(a), li'gitkū'*s(a) IL gi*van, ligitkan givisna, ligitkū"sna Ad. gi'vam(p), ligitkam(p) Vns. inesyvo formos sutrumpéjusios dėl paradigmos išlyginimo, su sveika galūne visai neuZraSyta. Taip pat sutrumpėjusi ir vns. adesyvo galūnė, pvz., gi'vdm, gerdm, rečiau jaundmp, sendmp (< jaundmpi). Kirčiuotos galūnės priegaidė daž- niausiai yra tvirtapradė, tačiau retkarčiais ištariama ir tvirtagališkai, pvz., rodnamp bėčip būstu ,,pas tikrąjį tėvą gyvenu“. Įprastinė dgs. naud. galūnė -iemi (nauji*mi, Sirdingi‘mi „„piktiems“, žilitki*mi). Kartais šios galūnės dvibalsis ie pasitaiko suvienbalsėjęs ir sutrumpėjęs, pvz.: gerimi Zmonémi gerai būt „geriems Žmonėms gera gyventi“, jaunimi tai gerai, o senimi tai blogai. Be dgs. in. galūnės -ais, kartais pasakoma ir -mi, pvz., nėr kui būt sa maži“mi „nėr kur gyventi su mažais (vaikais)“. Galūnė -mi čia greičiausiai apibendrinta iš asmeninių įvardžių ir kai kurių kamienų daiktavardžių dgs. inagininko®. Daiktavardiškai yra kaitomas būdvardis mažukūtas, plg. vns. naud. mažukūtu vaiku pametė néki’k asmoku' „mažam vaikui paliko kažkiek pinigų“, dgs. naud. abaronkas išdailidinėj mažukūtami vaikūmi ,riestainius išdalino mažiems vai- kams“. * Formos su dviem kirčio ženklais rodo, jog jos kirčiuojamos dvejopai, t.y. šaknyje (ligit- kami) ir galūnėje (li'gitkam dž.). Paradigmy formas nustatyti padėjo buv. Zasečių pradžios mokyklos mokytoja Katryna Žukelytė— Jodienė. 8 Plg. LKK,t.3, p. 117, 127—128; LKK, t. 11, p. 167—168. 284 ia kamienas Vienaskaita Daugiskaita V. Slapas, saldėlis šlapi, saldėlei K. šlūpo, sdldélo šlapū, saldėlu' N. šlapam, sdldélu šlapitmi, saldėlami G. šlūpa', saldėli šlapūs, saldėlus In. $lapu, sdldélu šlapeis, sdldéleis In. šlapam, sdldéli slapies(a), sdldélues(a) Il. šlapaii, saldėlan || -in šlapi?sna, saldėluosna Ad. kurčdm(p), didelip Kai kurie ia kamieno būdvardžiai šalia galūnės balsio (i)a turi i, pvz.: vns. vard. lapis, vns. gal. šlūpi', vns. in. laušim ,kairiam* (plg. vns. vard. laūšis || lau- šis), vns. il. laušiū. Ši galūnė veikiausiai atsiradusi pagal tokius būdvardžius, kaip girinis, gražūsnis, vns. gal. girini', graZdasni* ir t.t. Daugiaskiemeniai būdvardžiai šalia daiktavardinės dgs. vard. galūnės (plg. an(k)slinei pupšai ,,alksniniai pumpurai“, kvietinei miltai, dabariščei arklei, ndisen@snei mūėdžei) dažnai turi būdvardinę galūnę, pvz.: girini žmonės „Jau- kiniai žmonės“, aviži“ni šaudai, pėrni'šči burdkai, pirmutini atvažau zase- čiški viriškei, kaip dviskiemeniai būdvardžiai (balti, geri, žili). Daugiaskiemeniai būdvardžiai su priesagomis -ėlis (pvz., abrizgėlis, pūvėlis), -elis (daūgelis), -int-ulis (maciritulis) kaitomi kaip būdvardis sdldėlis, t.y. daikta- vardiškai. Dvejopas (ir būdvardžių, ir daiktavardžių) galūnes turi priesagos -iškis vediniai, plg. vns. naud. dainaviškam, zasečiškam ir pagirišku, zietelišku. Visi kiti daugiaskiemeniai būdvardžiai kaitomi taip pat kaip dviskiemeniai, pvz.: vns. kilm. dabariščo, vns. naud. giriiam, vns. gal. kvietini* || kvietinini*, nutni"šča", vns. in. paskutinū, vns. in. pėrni'ščam, vns. il. pirmutinan || pirmutinin, vns. ad. seiduSam(p) || ndiseiiduSam(p), dgs. naud. senesni“mi ir kt. u kamienas Vienaskaita Daugiskaita . V. gardūs, gražitkūs gardus || gardi, grazitkws || -itki K. gardails || gdrd(2)o, gražitkaūs gard(ž)ū, gražitkū || grūžitko N. gard(2)dm, gražitkam gardi*mi, graZitki*mi G. gdrdw, grazitku, dz. -itka' gard(Z)us, graZitkus In. gdrd(%)u, gražitkū gard(%)eis, grafitkais In. gard(Z)am, graZitkam gard(%)ies(a), grafitkies(a) Il. brangu, graZitkan gard(ž)iPsna, gražitki?sna Ad. gard(ž)dm(p), graZitkdm(p) Tai vienas silpniausių kamienų. Greta vns. kilm. gardails || gdrdo || gardžo, vns. naud. gardždm || garddm ir t.t. pasakoma ir vns. kilm. gdrdo, sdldo, vns. naud. garddm, vns. jn. saldū, vns. il. li'gan, vns. ad. brangdm(p), dgs. kilm. saldūi, t.y. grynai a-kamienés formos. Ištisai (kartais ir sporadiškai) į a kamieną yra perėję 285 būdvardžiai aštras, gūdras, rūštas ~ rūgštas, stipras, sūras, tiėsas (|| tiésas) „deši- nys“. Iš daugiaskiemenių būdvardžių su « kamieno galūnėmis dažniausiai pasi- taiko vyr. g. vns. vard. ir bevardės giminės formos, pvz.: gražitkūs, pigitkūs, rus- tokūs, gražitkū, pigitkū, ru'štokū, tamsitkū, tamsokū. Kitos jų formos retos. Moteriškoji giminė Visų kamienų (o, io, ė) moteriškosios giminės būdvardžiai linksniuojami be- maž taip pat, kaip atitinkami daiktavardžiai. Palyginimui pateikiame paradigmą. Vienaskaita Vv. gi'va, šlapa, gardi, sdldéle, graZitki || grafitka K. gi'vos, šlapos, gard(ž)ės, sdldéles, graZitkds N. givai, šlūpei, gdrd(Z)ei, sdldélai, graZitkai G. giva', šlūpa', gard(ž)a', sdldéla’, graitka Įn. givdi, šlapdi, gdrd(ž)ai, sdldélai, graZitkdi In. gi'vdj, šlapoj, gard(ž)ėj, saldėlej, graZitkdj Il. gi'von, slapon, gard(ž)ėn, saldėlen, gražitkon . Ad. gi'vdi(p), šlapči(p), gražitkaip Daugiskaita V. givos, šlūpos, gdrd(ž)os, sdldéles, grūžitkos K. gi'vii, šlapū, gard(žjū, sdldélw, gražitkū N. gi'vdmi, šlapdmi, gard(Z)omi, sdldélemi, gražitkėmi G. givas, šlapas, gard(žjJas, sdldélas, gražitkas In. gi'vomi, šlapomi, gard(ž)omi, sdldélemi, gražitkomi In. gi'vosa, šlaposa, gard(%)osa, sdldélesa, gražitkosa IL. gi*vésna, Slapésna, gard(Z)bsna, sdldélesna, graZitk ésna Pagal vns. vard. grafitki lauktume nuosekliai ir kitų io-kamieniy formų, ta- čiau jos labai retos (vns. kilm. graZitkds, vns. in. grafitkdi, dgs. vard. graZitkos), o beveik ištisai vartojamos 0 kamieno formos. Greta įprastinių dgs. vard. ė kamieno formų kartais pasitaiko ir io-kamienių, pvz.: mi“žiūios krū'pos, rudenifios grūšos. Kirčiavimas ias Būdvardžių kirčiavimas Zietelos tarmėje gerokai sumišęs. Kadangi zieteliš- kiai šia tarme kalba rečiau negu baltarusiškai, todėl daugelį dėsningų savo tarmės dalykų yra primiršę. — Daugiausia kirčio nukrypimų pasitaiko dėl analogijos. Veikiausiai pagal tvir- tagalės arba trumpinės šaknies (Ik. IV kirčiuotės) būdvardžius dažnai kirčiuojama daugelis tvirtapradės šaknies (III kirčiuotės) formų, pvz.: vns. vard. an(k)stiva, dabarišča, nuni'šča, sulinga, širdinga, vėli'va, rč. an(k)stiva, dabarišča, širdinga; vns. naud. baltai || baltai, gri-nai, li'gitkai || bdltai, grinai, ligitkai; vns. in. blogū, -ai, dru'tū, -di „kietu, -a“, girtū, -di, min(k)štū, -di, nu'ni'ščū, -di, širdingū, -di, vėli'vū, -di, rč. blégu, -ai, drūtu, -ai, nwni'šču, -ai, širdingu, -ai, vėlivu, -ai; dgs' 286 vard. an(k)sti'vi, galvingi, ratoki, raudoni || an(k)stivi, galvingi, ratdki, raudoni; dgs. gal. baltūs, -as, girtūs, -as, nu'ni'ščūs, -as, širdingūs, -as, vėli'vūs, -as, rč. bdl- tus, -as, girtus, -as, nuni'ščus, -as, širdingus, -as, vėlivus, -as, bevardės g. ru'(g)što- kū, tamsokū || ru(g)štėku, tamséku. Dvejaip, t.y. šaknyje ir galūnėje kirčiuojamos visos būdvardžio didelė paradigmos formos. Iš visų šių pavyzdžių matyti aiški ten- dencija bemaž visus būdvardžius apibendrintai kirčiuoti galūnėje, t.y. pagal Ik. IV kirčiuotę. Kartais kai kurių priesagos -itkas vedinių formos pasitaiko su išlaikytu pa- grindinio (dažniausiai tvirtapradės šaknies) žodžio kirčiu, pvz.: vns. in. ligitkai, sdlditkai, vns. il. grinitkan, ligitkan, dgs. vard. gelténitki, ligitki, dgs. kilm. ilgit- kw, ligitku', dgs. gal. bdltitkus, jdunitkus. Tačiau tokio kirčiavimo atvejų užrašyta nepalyginamai mažiau. Todėl jie laikytini tarmei nebūdingi. Keleta žodžių reikia pasakyti ir apie būdvardžių su priesaga -inis, -ė kirčia- vimą. Daugumas šių priesagos vedinių kirčiuojami priesagoje, t.y. pagal lk. antrąją kirčiuotę, pvz.: an(k)slinis, apatinis, arklinis, aržolinis, avoikinis, beržinis, drobinis, gelažinis, kopu'stinis, miežinis, naminis, pagalinis „medinis“, ruginis, vištinis, Zir- ninis. Tiesa, kai kurie vediniai, sudaryti iš I ir II kitčiuotės daiktavardžių, dar ne- retai kirčiuojami ir šaknyje, t.y. pastoviai, pvz.: agi’ninis, di’ninis, kaūlinis, ku- uédinis ,,bulvinis“, mėtinis, molinis, pakulinis, pi°dinis, sėklinis, švenitinis. Pastoviai šaknyje kirčiuojamas ir maciritulis || macintulis. Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai paprastai irgi kirčiuojami galūnėje, t.y. pagal IV kirčiuotę, pvz.: vns. naud. geresūdm, ndigeresiidm, dgs. vard. gražasni, ndigražasni, dgs. kilm. senesiii, ndisenesiii, dgs. naud. svi“kesniemi, ndisvi“*kesniemi, dgs. in. žamesneis, ndižamesneis, dgs. in. Zamesnésa, ndižamesnė- sa, ZameSni®s, ndižamesniiū“s, rč. Zamesiu®sa, ndižamesnu“sa. Pastovaus šakninio kirčiavimo yra tik būdvardžiai afšasnis ,biauresnis, įžū- lesnis“, virasnis, ndiaFSasnis, ndiviresnis. Reziumuojant reikia pasakyti, kad Zietelos tarmės būdvardis iš visų skel- biamųjų kalbos dalių bene mažiausiai turi „egzotikos“. Viena būdingiausių tarmės būdvardžių darybos ypatybių yra palyginti gausūs vediniai su priesaga -itkas, -d, rečiau -ickas, -a. Pastarasis priesagos variantas vartojamas ir kitose pietrytinėse lietuvių kalbos pakraščių tarmėse, pvz., apie Dieveniškes, Lazūnus, Rodūnią ir kt. Palyginti nemaža įvairuoja kai kurių būdvardžių kamienų formos ir kirčiavimas. Veikiausiai tai interferencinio pobūdžio reiškiniai, kuriuos lemia tiek iš aktyvios vartosenos besitraukianti pati vietinė lietuvių tarmė, tiek aktyviai kontaktuojanti vietos baltarusių kalba. Iš pateiktų būdvardžių darybos ir kaitybos pavyzdžių matyti tarmės skurdumas. Tačiau, antra vertus, reikia pripažinti, kad ši nykstanti lietuvių kalbos tarmė iki šiol ištyrinėta dar toli gražu ne iki galo ir, dar smulkiau ir giliau tyrinėjant, būtų galima užrašyti daugiau vertingos medžiagos, kuri, gali- mas daiktas, dar nemažai pakoreguotų čia pateiktąjį būdvardžio darybos bei kai- tybos vaizdą. Gauta 1973.1V.16 287 A. BUIAYTHPHC HMS1 TIPMJIATATEJIbHOE 3ETSJICKOIO roBOPA Peswome B cratbe onuceiBaeTcsi CJI0OB006pa30BaHHe H CJOBOH3MEHEHHEe HMeH npHJja- raTeJibHbBIX 3eTsiyIcKoro roBopa. [lis roBopa 0co0eHHO XapaKTepHbl HMeHa npHJa- rateJbHble ¢ cydhdukcom -itkas, -a (nanp., bdltitkas, -a, grinitkas, -a, Zilitkas, -a), HHuorjia c -ickas, -a (uanp., balticka, mackickas). Bapnanr -ickas, -a U3BeCTeH H B JPYTHX JHTOBCKHX TOBOpaX, NPeHMYIIECTBEHHO Ha IOT0-BOCTOYHBIX OKpaHHAX apeaJsia JIHTOBCKOTO si3blka, Hamnp., B Jlesnumkckom, Jlasynckom, PajįyKHbCKOMH Ap. Buicliasi creneHb HMeH NpHJaraTe/bHbIX OObIYHO OGpa3yeTCA MPH MOMOLLH CJABSIHCKOH 4YacTHUbl ndi „Han“, Hanp., ndidid@sné, ndiplon@snis, naigerdusa, naigraZdusis. Ynorpebasiiorcsi OopMbi ajeccusa ej. 4., Hanp., gi-vdmp || gi'vam, gi'vaip, kurédamp, didelip, didelaip. B cBsi3n c TeM, 4TO JHTOBCKHI S53bIK B 3e- TAJIE BBIXOJAMT M3 aKTHBHOro ynotpebJeHusi, B rosope HabJjionaercs GoJblioe BapbHpoBaHHe MOpOOJIOTHUEeCKHX (GopM H 0COGEHHO MeCTa yJapeHHsi, Hamp., HM. nan. eg. u. didel || didele, didžaušas || ndidid@snis, pojį. nan. en. u. didelės || dideles, HM. naj. MH. 4. kvietinei || kvietininei || kvietini, mi¢Zinés || miZifios, BUH. naj. MH. 4. baltus,-as, Sirdingus, -as || baltus, Sirdingusu T. i. Ilo CKyAHOCTH TIpHBeJIEHHEIX NPH- MEpOB pasjieJia CJIOB00Gpa30BaHHS1 MOXKHO CY JUK Tb O Ge IHOCTH roBopa (MHOTHE HMeHa npHJararTe/bHbe 3aMeHeHbl CJAaBSHCKHMH, cp. draminas || drabnas, gddnas, kruglas, krutus, slobūs). Ho, ¢ apyroit CTOpoHbI, Halo NPH3HATh, YTO 3TOT HCYE3AIOLIMH TOBODp JIO CHX MOP H3Yy4YeH OTHIOAb He JI0 KOHUA H npH GoJee noApobHOM HCCJae0- BaHHH MOXET JaTh elle MHOTO LEeHHOIO ĮĮONIOJIHHTEJIbHOTO MaTepHaJa. [Toctynuao 16.1v.1973