Reikšmingas žemaitiškas rankraštinis tekstas

ŽODŽIŲ FORMOS IR JŲ VARTOSENA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA Z. ZINKEVIČIUS REIKŠMINGAS ŽEMAITIŠKAS RANKRAŠTINIS TEKSTAS 1971 m. pavasarį Vilniaus universiteto bibliotekos retųjų leidinių skyriuje aptikau iki šiol nežinomą seną lietuvišką rankraštinį tekstą, rašytą žemaičių tarme. Tekstas yra konvoliute, turinčiame signatūrą LR 881—882. Tą konvoliutą sudaro: 1) Rituale Sacramentorum Ac Aliarum Ecclesiæ ceremoniarum... Vilnæ Typis Academicis Societatis Iesu Anno Domini 1701; 2) Ewanielie polskie y litewskie... W Wilnie W Drukarni Academickiey Soc: Iesu, Roku Pańskiego 1705; 3) didokas rankraščių pluostas, sudarytas iš 30 (įskaitant ir prirašytą įrišimo polapį) nenumeruotų 9 × 14 cm formato lapų. Lietuviškas tekstas yra trečioje konvoliuto dalyje — rankraščių pluosto 22—25, 27—28 lapuose (p. 44—49, 53—55). Tekstą sudaro: vėlinių dienai skirta evangelija, poteriai bei kiti katekizmo elementai ir popiežiaus Urbono VIII bulės „In Coena Domini“ atpasakojimas. Visas lietuviškas tekstas rašytas viena ranka. Rašyta dar prieš įrišant konvoliutą, nes puslapių pakraščiuose yra nukarpytų raidžių arba jos giliai po siūle, kur parašyti po įrišimo nebūtų buvę įmanoma1. Lietuviškame tekste nėra jokios datos ar tikrinio vardo, iš kurio galima būtų nustatyti įrašymo laiką. Tačiau apie tai spręsti duomenų duoda teksto turinys, visų pirma bulė „In Coena Domini“. Šią popiežiaus Urbono VIII (1623—1644) bulę, atsiradusią iš papročio didįjį ketvirtadienį (in Coena Domini) iškeikti tam tikrus asmenis2, Žemaičių vyskupystėje buvo įsakyta skelbti nuo 1630 m3. Tačiau iš pradžių ji buvo mažai kam žinoma. Matyt, kunigai neturėjo net pilno lotyniško teksto, kuris oficialiai paskelbtas tik 1636 m. sinodo nutarimuose4. Dėl bulės aktualumo kovojant su reformacija Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1636 m. įsakė ją skelbti ne tik didįjį ketvirtadienį (kaip iki tol elgtasi), bet ir per kitas šventes bei šiaipjau didesnius žmonių susibūrimus. Minėtuose sinodo nutarimuose skyriuje „De publicatione Coenae 1 Greičiausia visas (ar beveik visas) pluostas įrišant jau buvo prirašytas. Ir kitų lapų (ne lietuviško teksto) kraštinės raidės vietomis nukarpytos arba po siūle, be to, visas popierius sulankstytas nevienodos apimties lankais (po 1+1+4+4+4+4+1+1 sulenktą lapą; trečiasis lankas nepilnas, trys paskutinieji puslapiai išskirti) pagal prirašytą tekstą. Švarus popierius, reikia manyti, būtų buvęs skirstomas vienodos apimties lankais. 2 Podręczna encyklopedya kościelna, B—C, tom V—VI, Warszawa, 1905, p. 215. 3 M. Valančius, Raštai, II, Vilnius, 1972, p. 354. 4 Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomo egzemplioriaus (signatūra III 10701) trūksta titulinio lapo. Ranka įrašyta tokia antraštė: „Acta Synodus Primæ [iš tikrųjų tai buvo II sinodas. — Z.Z.] Samogitiens sub Georgio Tyszkiewicz Anno Domini 1636“. 171 Domini“ reikalaujama, kad diecezijai labiausiai aktualias bulės mintis (punktus) pamokslininkai skelbtų vietine žmonių kalba (lingua vernacula)5. Tasai reikalavimas buvo vykdomas, bet kunigai, neturėdami lietuviško teksto, bulės mintis gerokai iškraipė. Tai konstatuota 1647 m. sinode, kurio nutarimuose6 rašoma, kad „kai kurie klebonai ir pamokslininkai (concionatores) šios bulės punktus liaudžiai vietine kalba netinkamai paskelbia, arba pridedami jai nepriklausančius dalykus, arba skelbdami žodžių prasmę nesutinkamai su dalyko ir teisės reikalavimu“. Toliau rašoma: „numatydami, kad jie neįsiveltų į tokias klaidas, nutarėme, kad šią bulę, tiksliai išverstą į žemaičių kalbą (lingua Samogitica) ir paskelbtą, reikia čia pridėti“. Pridėtas lietuviškas bulės vertimas7 su paaiškinimais, išspausdintas gotiškais (paaiškinimai lotyniškais) rašmenimis anuomet Žemaičių vyskupystėje vartota vadinamąja „vidurietiška“ raštų kalba, kuri, kaip matome, tada vadinta žemaičių kalba8. Visas tasai tekstas antrą kartą buvo perspausdintas 1690 m. Žemaičių vyskupystės sinodų nutarimų rinkinyje „Collectanea“9. Bet, matyt, XVII a. pabaigoje bulė jau buvo netekusi pirmykščio aktualumo, nes, antrą kartą skelbiant, įdėta rinkinio pabaigoje ir perspausdinta nestropiai, su teksto praleidimais (žr. 2, 11, 15, 16, 17, 19 punktus), netgi atitinkamai nesutvarkius sakinių. Daugiau, rodos, bulė jau niekuomet nebebuvo perspausdinama. Mums rūpimas lietuviškas rankraštinis bulės tekstas (108—162 eilutės) skiriasi nuo aptartu spausdintuoju ne tik kalba (parašytas tikrąja žemaičių tarme, ne „vidurietiška“ raštų kalba), bet ir turiniu. Tai ne visos bulės vertimas, bet tik tų jos minčių, kurios aktualios kovai su reformacija, atpasakojimas. Įrašytojas daug nagingiau, negu autentiškame spausdintame bulės tekste, puola reformatus. Tam reikalui jis parenka stipresnius, negu originale, bet liaudžiai geriau suprantamus, įvaizdžius, pvz., vietoj spausdinto teksto pasakymo (eretikai) nupelno prakeikimo, jis juos tiesiog keikia, atiduodamas „po macy Wəlina prakiekta“. Panašiai jis elgiasi ir gindamas nuo reformatų savo vyskupystės dvasininkų interesus, pvz., iškeikia asmenis, kurie atima dvasiškietį pievas, dirvas, galvijus, javus, pinigus, nors tokio sukonkretinto iškeikimo pačioje bulėje nebuvo. Visa tai rodo, kad nagrinėjamas bulės atpasakojimas turėjo atsirasti pačiame reformacijos kovų įkarštyje. Dėl originalo minčių iškraipymo galėtume netgi manyti jį atsiradus prieš 1647 m., t.y. kada dar neturėta oficialaus lietuviško bulės vertimo. Tačiau konvoliuto rankraščių 17 puslapyje yra lotyniškas įrašas, atrodo, ta pačia ranka, kuriame minimas 1669 m. sinodas. Be to, antrosios konvoliuto knygos- 5 M. Valančius rašo, kad buvo liepta kunigams tą bulę „žemaitiškai išguldyti“ (min. veik., p. 354). 6 Synodus quarta dioecesis Samogitiæ… Vilnæ Typis Academicis Societatis Iesu A.D. M. DC. XLVII, p. 31. 7 Vertėjas nežinomas, bet juo negalėjo būti Jonas Jaknavičius, kaip yra įtarinėjęs V. Biržiška (žr. „Tauta ir žodis“, IV, 310). Tai rodo paprasčiausias kalbos palyginimas. Vėliau, matyt, ir V. Biržiška bus tos nuomonės atsisakęs, nes tarp J. Jaknavičiaus darbų šios bulės vertimo nebeminėjo, įtardamas, kad ją galėjo išversti jėzuitas Jonas Gruževskis (Aleksandrynas, I, 242). 8 Taip ją vadino ir 1605 m. katekizmo vertėjas, teigdamas, jog M. Daukšos katekizmas parašytas „Žemaitiškai“. Šie faktai aiškiai rodo istorinę žemaičių termino reikšmės evoliuciją. 9 Collectanea Conſtitutionum Synodalium Diæceſis Samogitiensis [Vilnius, Akademijos spaustuvė, 1690]. — Lietuvos TSR bibliografijoje (ser. A, t. I, Vilnius, 1969, p. 479, įrašas 99) per neapsižiūrėjimą teigiama, kad iš šio teksto buvęs nurašytas 1547 m. sinodo tekstas (ankstyvesnis iš vėlesnio!). 172 (Ewanielie polskie y litewskie... 1705 m.) paskutiniajame puslapyje, spausdinto teksto pabaigoje, ranka parašyta Garbie Dywu etc. Pastarasis prierašas irgi gali būti to paties asmens (?), nes rašysena panaši, be to, ta pati tarmė. Dėl to greičiausia tekstas įrašytas vėliau, XVII a. pabaigoje (jei Garbie Dywu etc prirašė kitas asmuo) ar net XVIII a. pradžioje¹⁰, betgi sekant ar tiesiog nurašant ankstyvesnį rankraštinį tekstą, atsiradusį kovų su reformacija įkarštyje. Konvoliuto rankraščių pluoste yra ir lenkiškas minėtos bulės vertimas (p. 49—52), taip pat sutrumpintas, bet platesnis už lietuviškąjį. Ir šį rašė, atrodo, tas pats asmuo. Abiejų tekstų palyginimas rodo, kad nežinomasis asmuo, įrašydamas lietuviškąjį tekstą, iš pradžių sekė lenkiškuoju: pradžia ir pirmasis punktas labai panašūs. Betgi paskui, išvertęs antrą kartą pirmąjį punktą kiek kitaip (plg. 119—123 ir 124—128 eilutes), jis nuo tos minties atsisakė ir toliau sekė kažkokiu kitu mums nežinomu bulės tekstu (gal žemaitišku, plg. 68 išnašoje aptartą žodžio bandykštis ‘galvijas’ žemaitiškos formos iškraipymą), rašytu, matyt, dar prieš 1647 m.11, nebeišskirdamas atskirų bulės punktų. Tai rodo, kad anuomet būta daugiau rankraštinių lietuviškų (gal ir lenkiškų) šios bulės variantų, pritaikytų su reforma­cija kovojančios Žemaičių vyskupystės poreikiams. Juose, kaip ir išlikusiuose lietuviškame ir lenkiškame rankraščiuose, buvo praleista visa tai, kas betarpiškai nesusiję su ta kova, pvz., draudimas užpuldinėti jūrose laivus, pasisavinti sudužusių laivų turtą ir pan. Spėjamų rankraštinių variantų tam tikri įvaizdžiai galėjo patekti ir į spausdintą tekstą. Todėl 1690 m. „Collectanea“ rinkinio paskutinis sakinys (O tokie wifi tegul užgeſa ant duoſios ir ant Kuno amžinay kaypo ta zwake užgeſa), labai primena mums rūpimo rankraštinio teksto pabaigą (Yr kap ta Zwakie ozgieſa tap tegol ty wysoy ont kuna Yr on dusies ozgies), nebūtinai turėtų rodyti, kad pastarasis įrašytas po 1690 metų, nors tokia galimybė ir yra. Iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog pati ankstyviausia galima teksto ar jo iš­takų atsiradimo data laikytina 1636 m. Vėliausiai jis galėjo būti įrašytas tuoj po 1705 metų12. Vadinasi, datavimas svyruoja maždaug tarp 70 metų. Tuo būdu skelbiamas rankraštinis tekstas yra mažu mažiausiai pustrečio šimto metų senumo. Pora žodžių apie kitas įrašo dalis ir jų atsiradimo aplinkybes. Vėlinių (lapkričio 2) dienai skirtas evangelijos spausdinto lietuviško vertimo tuo laiku, kai buvo įrašytas nagrinėjamas lietuviškas tekstas, dar nebuvo13. Žemaičių vyskupystės kunigai turėjo jo pasigesti14, siekdami sukrikščioninti pago- 10 Kad tuo metu bulė nebebuvo aktuali, galėtų rodyti jos pateikimas viso lietuviško teksto pabaigoje. 11 Taip manyti verčia 136—139 eilutės, kur iškeičiami naujus muitus (mokesčius) uždedą ar juos didina asmenys. 1647 m. vertimo paaiškinimuose nedviprasmiškai pasakyta, kad šis iškeikiamas liečiąs tik Italiją (Valakų žemę), o kitose šalyse karaliai ir seimai gali, kada to reikia, uždėti „muitus“ be jokio iškeikimo. Įrašytojas iš pradžių elgėsi, lyg to paaiškinimo nežinotų (iškeikė nurodytus asmenis), bet paskui susigriebė ir prirašė išlygą (kurie tai daro) „nepryguliedamy yr netoriedamy tykros macys“. 12 Konvoliutas greičiausia buvo įrištas netrukus po knygų pasirodymo, nes greit išėjo nauji abiejų leidimai (Evangelijų 1711 m., Rituale Sacramentorum 1715 m.), taigi, senieji turėjo pasenti ir netekti aktualumo. 13 J. Jaknavičiaus rinkinyje tėra tik tos evangelijos, kurios skaitomos sekmadieniais ir švenčių dienomis. Vėlinės ir tada, matyt, buvo darbo diena. 14 Aktualumą, be kita ko, rodo įrašymas lietuviško teksto pačioje pradžioje. 173 niškus vėlinių papročius, susijusius su protėvių kultu, kuris čia, labiau negu kur kitur, turėjo būti populiarus. Juk, M. Valančiaus teigimu, daugelis žemaičių, anuomet formaliai laikytų krikščionimis, reformacijos laikais buvo visai supagonėję15. Ar įrašytojas pats šios evangelijos tekstą (1–18 eil.) vertė, ar nurašė iš senesnio lietuviško rankraščio (gal tik juo naudojosi?), sunku pasakyti16. Pastarąją prielaidą galėtų paremti pasitaikę archaizmai, pvz., d. pl. mumos 1 ‘mums’ (iš mumus), ad. sg. m. Jawimp 9, 10–11 ‘pas save’. Dėl poterių ir kitų katekizmo elementų įrašo (19–107 eil.) atsiradimo nurodytina, kad minėtas Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius jau 1636 m. buvo įsakęs kunigams, kaip rašo M. Valančius, „nedėliomis per kiaurą metą, taipogi seredomis ir pertnyčiomis advento su gavėnia kad išguldinėtų kožną dalyką tikėjimo, arba skelbtų taip vadinamą katekizmą“17. Poterių tekstas įrašytas, sekant konvoliuto rankraščių pluošte esamų lenkiškų poterių ir kitų katekizmo dalykų tekstu (p. 36–39, trūksta tik persižegnojimo ir tikėjimo išpažinimo, turimo lietuviško teksto 96–107 eilutėse), rašytu greičiausiai irgi ta pačia ranka. Lietuviškas tekstas šiam visai adekvatiškas, sutampa bemaž žodis į žodį, kiek ryškiau skiriasi tik „penki bažnyčios įsakymai“ ir „septyni sakramentai“. Kas buvo visų čia aptartų lietuviško teksto dalių įrašytojas, nepavyko išsiaiškinti. Aišku tik, kad tai turėjo būti katalikų dvasininkas, išsilavinęs žmogus, bent gerai mokėjęs lotynų ir lenkų kalbas. Konvoliuto prie­lapio antroje pusėje yra sunkiai įskaitomas įrašas kita ranka: Ex Libris Patris Benedicti Grygiewicz Parochi Gulis. Jį greičiausia reikia suprasti taip: „Iš Kulių18 klebono kunigo Benedikto Grigevičiaus knygų“. Yra ir daugiau šio asmens įrašų, be to, ne tik rankraščių pluošte, bet ir konvoliuto polapyje. Pastaroji aplinkybė verčia spėti, kad tasai asmuo greičiausiai bus pasirūpinęs konvoliuto sudarymu ir įrišimu. Jis bus surinkęs anuomet kunigams labiausiai parankines knygas ir pluoštą jų turinį papildžiusių savo ir kelių kitų asmenų rankraščių, įsigytų ar paveldėtų. Konvoliutas, matyt, nuolat buvo vartojamas. Tai rodo tiek gausūs „Rituale Sacramentorum“ teksto pabraukimai, tiek ir rankraščių pluošto turinys. Čia surašyti įvairūs bažnytiniai nuostatai, sinodų nutarimai, teologiniai aiškinimai, apeigų aprašymai, maldos ir kiti su kunigo kasdieniniu darbu susiję lotyniški, lenkiški ir lietuviški tekstai. Rinkinys sudėtas, atrodo, pagal aktualumą: reikalingiausi tekstai dėti į pradžią, mažiausiai reikalingi — pabaigoje. Rašyta ne vienu laiku ir bent kelių asmenų. Rašysena ir rašybos maniera, apskritai, būdingos XVII amžiui. Popierius vietomis pageltęs, vandens ženklų nepastebėta. Vėliau konvoliutas pateko į Kretingos vienuolyno biblioteką, iš kur jį gavo Kauno universiteto biblioteka (1941. VI. 16), o 1952 m. perkeltas į Vilniaus universiteto biblioteką. 15 Žr. M. Valančius, min. veik., II, p. 86–87. 16 Šiaip ar taip, mano ankstesnis spėjimas (žr. Baltistica, VIII (1), p. 97104), kad įrašytojas vertė rytietišką J. Jaknavičiaus tekstą į žemaičių tarmę, yra koreguotinas. 17 M. Valančius, min. veik., II, p. 325. 18 Dėl rašymo Gulis vietoj Kulis plg. raidžių G- ir K- painiojimą ano meto kanceliarinės slaviskos kalbos raštuose. 174 Lietuvišką tekstą ne visur lengva perskaityti, vietomis galima tik sulyginus įvairias vietas, ypač to paties asmens rašytas lotynų ir lenkų kalbomis. Ne visuomet aiškiai skiriasi didžiosios raidės nuo mažųjų, ypač d, k, s, z. Perskaityti kliudo vienur kitur išblukęs rašalas, raidžių nukapojimas puslapio pakraščiuose, nenuosekli skyryba. Teksto įrašytojas, apskritai, sekė gerokai svyruojančia ano meto lenkų rašyba. Todėl pasitaiko nevienodumų, įvairavimo. Afrikata ć kartais žymima raide c su gravio (ne akūto) pavidalo diakritiku. Iššifruotame tekste ji pateikiama ć raide. Raidė e vienur kitur parašyta su savotišku kilpelės pratęsimu į viršų. Iššifruojama paprasta e raide. Ant i vietomis (ir kitų kalbų tekste) nededamas taškas arba jis gali būti nublukęs. Betgi labiausiai įvairuoja raidžių s ir z rašymas. Pirmosios dažni pereinami variantai tarp s ir f. Iššifruotame tekste f pateikiama tik tuo atveju, jeigu viršuje kilpelė ar bent užlenkimas į dešinę pakankamai ryškus, į raidės didumą nekreipiama dėmesio. Raidė z svyruoja tarp z ir ʒ. Visai aiški ʒ dažnesnė lenkiškame tekste. Lietuviškame vyrauja z su įstrižai žemyn gerokai pratęsta pabaiga. Tuo atveju pateikiama paprasta z, neatsižvelgiant į raidės didumą. Pasitaiko z su skersiniu brūkšneliu. Ir tokia pateikiama paprasta z. Kada raide z žymi priebālsį ž, ant jos kartais dedamas taškas, akūtas ar kiek panašus į apverstą stogelį ženklelis. Pirmuoju atveju pateikiama ž, dviem kitais — ž. Žodžio gale kai kurios raidės kartais baigiasi dirbtinai pratęsta horizontalia linija (ir kitų kalbų tekste), siekiančia tolimesnį žodį, tuo būdu formaliai juos sujungdami į vieną. Iššifruotame tekste tokio sujungimo nepaisoma. Rašybos iliustracijai pridedamas 45 puslapio, kurio tekstas mažiausiai išblukęs ir lengviausiai skaitomas, fotokopija. Žemiau pateikiamas visas iššifruotas tekstas19: 1 ont [denos]20 maldu oz duszes f̦kạyta mumos Baznic̦ia S. Ewang: parasita nu Jona S. pa-[d]jeimy 5. Anu metu; kalbeie Jezus mokitynems21 5 Sawa, Yr minioms Židu: užtysa, uzțysa, fa-[k]law jomf, iog eyn adina, yr dabar ir22, kado numyrele iſzg̦iers balſa funaws Dy23wa, o kury iſzg̦iers, atgis. Nei24 kaypo Tiews25 tur Zywata patſ fawimp; tap dawe 10 Yr ſumuy, idant26 turetu Zywata patſ fa- 19 Išlaikomos originalo eilutės, jos sunumeruotos iš eilės per visą tekstą, būtent, 1—18 yra 44 puslapyje, 19—38 — 45 p., 39—50 — 46 p., 61—83 — 47 p., 84—103 — 48 p., 104—107 — 49 p., 108—128 — 53 p., 129—149 — 54 p., 150—162 — 55 p. Eilučių pakraštyje visai ar gerokai nukarpytos raidės pateikiamos laužtiniuose skliausteliuose, jeigu jų skaitymas kelia abejonių. 20 Pirmosios eilutės raidžių viršus apkarpytas, todėl ją sunku perskaityti. Lyginta su dabartiniu evangelijos tekstu (Jono V, 25—29 eil.). Daugiausia abejonių kelias žodis pateiktas laužtiniuose skliausteliuose. Gali būti dzenos (?). 21 Raidė e taisyta iš i. 22 t. y. ir dabar yra 23 Taisyta iš Die 24 Vietoj Nes 25 Raidės ie sulietos, i gali būti vėliau įterpta. 26 Gali būti Jidant, nes kabelis po ſumuy primena raidės i apačią, o stogelis ant i — jos viršų. 175 Lietuviško rankraščio 45 puslapio fotokopija wimp; Yr dawy iem macy ſudu darity, iog ir ſunumi Zmogaws: Nediwikiete [ſ]ie tam nes atet27 adina, Wysy kury ir grabusy, i[zg]iers balsa ſunaws 15 deewa, Yr o[ſ]zeys, kury gieray dary Unt at[ykielima unt gievenima, o kury pyktay dary unt ut[ykielima unt ſuda28. Ward on Dywa Tiewa, yr ſunawſ, yr 20 Dwafeſ Swiętos. Amen. Tiewe muſa, korſ eſi, Dongoſie29, ſwie ſkieſy Wardſ Tawa, ateyk karaliſte Tawa, buk wala Tawa, kap dong[u] 25 tap Yr ont Žiemys. Donas musa Wy[su] dienu, dok mums Siendiena, yr atle[ſ][k] mums musa keltes, kap yr mes atleydam ſawms kaltyms, Yr ne- wesk mus y pagand yma, bet giel 30 biek mus no pykta. Amen30 Sweka Panna Marya, milestas pylna, Pons Dywſ [ſo tawymi, pa- gierta tu31 tarp moteru, yr pagiertſ waysios žiwata tawa JEZVS. 35 Swięta Marya Motina Dywa, mel- ſkieſy ož mus grieſznus, mu, yr wa londo ſmertys musa. Amen. Tiekio y Dywa Tiewa Wysagalintyiy32, [ſ]otwert oja dongawſ yr Ziemys. Yr y JE- 40 ZVSA Chrystusa, ſunu Jo Wynatviy, korſ praſydieite ysz Dwasys S. Gie- my ysz P. Maryos čistos, Numucitſ po Ponsku Pylotu, numyrie Yr pala- dotſ. Nužiegie Y peklas, trety dyna, 45 kieliesy ysz numyrusiu. Ontžiegie ont Dongu, ſied po deſienies Dywa 27 Paskutinės raidės apačia sulieta, taisyta. 28 Po taško parašytas i S panašus ženklas, matyt, žymintis pabaigą. 29-oſie gali būti ir -uſie, žr. fotokopiją. 30 Raidė n pratęsta „pabaigos“ ženklu. Tokį ženklą šis žodis turi dar eilutėse 37, 53, 162. 31 Raidė u sulieta (gal o?). 32 Raidė i po l perbraukta ankstesnės eilutės žodžio Amen „pabaigos“ ženklo pratęsimu, neryški, gali būti ir e. 12. 520 177 Tiewa Wysagalincioja. Ysz tyn tor Atetyty Juditie giwu Yr numyrusiu. Tykiu Y Dwaje S. S. Baźnicie Wyfor33 a fonte34, świętujų śurinkema. Griekų atleydym[a]. Kuna Yjz numy-[r]usiu prykiėlyma. [O po Smerćie]35. Yr omżiena Żiwata. Amen. Desimtys Dywa prysakimu. 50 1. Asz esmmio36 Pons Dywų Tawa. Netorieji kietu Dywų prysz muni. 2. Ne ymsi Warda Pona Dywa Ta37. dowana. 3. Atmink Dyna S. Święſty. 55 4. Sienawok Tiewa Tawa yr Motina38 Tawa, je nori ylga butie ont świeta. 5. Ne ożmoſzk. 6. Neprietelauk ſo śwety[mo] Moteri[o] 7. Newok. 8. Nekalbie k neteyse priſz artyma Tawa. 9. Negieysk39 Moterys artyma Tawa. 10. Ne Nomu, ne dyrwas, ne śłużebni ćies40, ne jawcia, Yr nie Wyna dakt[a] korſ jo ir. 60 Miliesi Pona Dywa tawa ysz wysos fi[r] dys tawa, ysz wysos dusies tawa, ysz wysos myslies tawa, Yr ysz wysu filu tawa, o artyma tawa kapo patſ fa wi. 70 75 Pynkie prysakima Baźnicies S. 1. Święsk dynas SS. nu Baźnicies S. paſt[a] nawiitas. 2. Klawſik Mysioſ S. dyna S. 80 3. Uźłaykik poſnikus nu Baźni cies S. oźſakitus. 33 Raidė o taisyta iš u. 34 Raidė a- gali būti taisyta iš e-. 35 Žodžiai laužtiniuose skliausteliuose užbraukti. Užbraukimas liečia tik apatinę raidžių dalį, todėl formaliai gali būti palaikytas ir pabraukimu. Įrašytojas taip užbraukia ir kitais atvejais, būtent, 109, 145, 146, 153 eilutėse. 36 Raidės n pradžia neryški, gali būti ir m, taigi, esmmio. 37 Sutrumpinta Tawa ‘tavo’. 38 Raidė i gali būti taisyta iš y. Taip manyti verčia ilgas vertikalus brūkšnys po tolimesnės raidės n pradžios. Žemiau šio žodžio yra tolimesnio puslapio kustodas Tawa. 39 Raidė y sulieta, išprausta. 40 Lenk. śłużebnica ‘tarnaitė’ (pasenęs žodis). 178 4. Spawiedokies grieku kiek metu Ko nego41 sawa, aba kietam ſo pa-[z]walyvimo jo42. 85 [5] Pryvimk SS. Sakrameta ben wyna karta ont metu43. O ta ape Swiete Weliku. Septinie Sakramenta Baznicies S. No Patys Xſa44 Pona paſtana witie. 90 1. Krykſzt S. 2. Byrmawonie. 3. SS. Sakramentſ Kuna Yr krawja Xſa P45. 4. Pakuta, 5. Paſkutinis patepyms. 6. Konegiſtie. 7. Mo-terieſtie. hic addat[ur]46 Aſz grieſznus 95 Deinde47 Tykio jog Pons Dywſ ir Trayce SS. Dywſ Tiewſ, Dywſ ſumus, Dywſ Dwa ſe S. Triſ48 Aſabas, Wyns Pons Dyws. Tykui jog Chrystus49 P. ir Jezus ſumus Dywa, Jzganitos musa Tykruſ Dywſ, Tykruſ Zmogus, Wyns Chrystus. Tykui jog SS. Sakramentſ ir Ty kras Kuns Yr Tykras Krawſ Chry ſtusa. Jezusa ſunawſ Dywa. Tykio 100 mus Dywa, Jzganitos musa Tykruſ Dywſ, Tykruſ Zmogus, Wyns Chrystus. Tykui jog SS. Sakramentſ ir Ty kras Kuns Yr Tykras Krawſ Chry ſtusa. Jezusa ſunawſ Dywa. Tykio 105 Wys ką baznicie S. Rima Kathalyck[a] tyk, Yszmana Yr moka. Buk ta da paſzlowentſ etc50 Sens zwyczaus ir jog fiendyna Wiriawſe fis Piemo Yr galwa [Yr Tiew]51 Baznicies S. ont ziemys lub kieykty wysus hieretykus Yr pyktu[s] Kathaliekus, prysaka tapag idant Wy ſoſie Baznicioſie butu kieykty, o ta dielto idant mokietu aſtrazne giwe[n] ty Yr y toki ysżkieykema neypultu, aba ypules pazintu jog ir ysżkiey ktſ no Baznicies S. O tap kap gray- 41 Paskutinė raidė parašyta neaiškiai, gali būti u. 42 Gali būti Jo, raidės viršus nukirptas. 43 Raidė u neaiški, gali būti a. 44 Vietoj Christuſa. 45 Vietoj Christuſa Pona. 46 Raidė t praleista, žodis sutrumpintas. Lot. čia reikia pridėti. 47 Lot. paskui. Šis žodis pabrauktas ir virš jo per visą puslapį užbrėžta horizontali linija. 48 Raidės is perbrauktos, įrašyta Triſ, lygy norėta taisyti į Triſe (?). 49 Raidė Ch taisyta į K, ar atvirkščiai, K į Ch. 50 Lot. ir t. t. Žemiau per visą puslapį perbraukta horizontali linija. 51 Žodžiai laužtiniuose skliausteliuose užbraukti, virš jų neaiškiai parašytas toliau pateikia-mas žodis Baznicies S. 12⁶ 179 ćiawſ gaylietumes, ſpawiedotumes yr pakutawotu52 [1. Pyrmiawſ tada Bažnicie Swieta 120 kiek Wysus Heretykus, ta ir, Lutherus, Kalwinus, Sysmatykus yr kietus korius nepažinſtatie. 2. Tapag kiek Bažnicie S.]53 1. Pyrmiawſ kie[n]k54 Bažnicie S. Wy- 125 jus Heretykus, ta ir Lutrus, Kalwinus, Syzmatykus Yr kietus korie no Ba-znicies S. kokio noris ſpaſabo ir atſyada lieje. Tap kiek Yr pacius Kathalie-kus, kurie knigas ſkayta Heretyku be 130 pazwaliejyma Wyresniuiu Bažnicies S. Tapag kiek Tus Kathaliekus korie Here-tykus [etc]55, gien aba tor ſzalipi Yr kokie Nor pamacie dod. Tapag kiek56 tus ko57 korie nenor klawſitie58 awkſciawſioſes ſta 135 licies S. Apaſtalu. Galwos Wiresmioſes. Tapag kiek Wysus tus59 korie nawius muy tus yszmyslie, ſtanawy60 aba padydyn, nepryguliedamy yr netoriedamy tykros macys. Tapag kiek 140 Wysus Tus korie duchaw nas Aſabas kaliecze, musz aba kalienie layka ſpaſabo neprietelaws, aba Ysz giwe61-nyma gien Yr tus korie tokiems paded, rodie62 Yr pazbawo63. Tapag kiek 145 Tus, korie dwasyszkas aſabas [be pa]64 [Y ſud]65 ont ſuda ſawa pazyiwo66 aba pazyiwot[y]67 Zwalie, Yr korie walnaſty Bažnicie[s] 52 Po -u ženklas, primena z ar ſ ir greičiausia rodantis žodžio sutrumpinimą. 53 Visas tekstas laužtiniuose skliausteliuose (119—123 eil.) originale apibrėžtas linija iš trijų pusių. Toliau ši teksto dalis rašyta resp. versta iš naujo. 54 Raidė laužtiniuose skliausteliuose parašyta virš ek. 55 Laužtiniuose skliausteliuose etc (= lot. ir t.t.) įrašyta virš eilutės (ant kabelio). 56 Raidė y įsprausta. 57 Nebaigtas rašyti žodis, kitoje eilutėje pakartotas. 58 Raidė k parašyta, užbraukus n, matyt, iš pradžių norėta rašyti „neklauso“. 59 Raidė s neryški, ties ja storai įrašyta f (viršus sulietas). 60 Gali būti ir -ij su išblukusiais taškais. 61 Raidė i primena r, taškas tolokai. Perskaitymas kelia abejonę. 62 t. y. rodija ‘pataria’ (?). 63 Plg. lenk. pozbawiać ‘atim(inė)ti’. 64 Žodžiai laužtiniuose skliausteliuose užbraukti. Paskutinė raidė sužalota įrišant, todėl gali būti ir ne a (o, u?). 65 Žodžiai laužtiniuose skliausteliuose užbraukti. Viršui įrašytas toliau pateikiamas žodis ont. 66 Paskutinė raidė abejotina (primena i). 67 Raidė o abejotina (gal i ?). 180 S. kokionoris Jpaſabu naukien, Ta- pag kiek Tus korie kokius noris da ktus, pywas, dyrwas, Bodiſtie68, jawus, pyn[ly] gus, priegolncius ont Bazies69 aba ont Aſabu duchawnu Tu Baznic[i]u70, kap ta funduſus, legacyies71 [Wysy Tokie72 Wysus tus Yr kietus korius73 cie neys[z] goldziaw kap pryšstarawnikus Bazniches S. Ta pati Baznicie S. fiendyna po Wysa swieta kieyk Yr padod po macys Welina prakieykta74 (...)75 Yr kap ta Zwakie76 oz77 gieſa tap tegol ty wysoy ont kuna Yr on dusies ozgies. Amen Kad tekstas parašytas Žemaičių tarme, nėra abejonės. Tai rodo žemaitiškos beafrikatės formos, pvz., 1. pl. atleydam 28 ‘atleidžiame’, a. sg. trety dyna 44 ‘trečią dieną’, balsio ė virtimas ie (atitinkamas uo iš o rašomas o raide), pvz., Tiews 8 ‘tėvas’, 2. imper. Nekalbiek 65 ‘nekalbėk’, adv. dielto 113 ‘dėl to’, ai, ei monoftongizacija, pvz., a. pl. daktus 149 ‘daiktus’, n. pl. prysakima 76 ‘prisakymai’, numyrele 7 ‘numirėliai’, žemaitiškas nosinių balsių traktavimas, plg. inf. ſwieſty 59 ‘švęsti’, 2 pl. nepazinſtatie 122 ‘nepažįstate’, a. sg. ką 105 šalia nekirčiuotos acc. sg. galūnės -a ‘-ą’ (visi 35 pavyzdžiai), žemaitiška galūnių redukcija, pvz., ſied 46 ‘sėdi’, tyk ‘tiki’, n. sg. Jėganitos 100 ‘išganytojas’, Kraws 103 ‘kraujas’, žemaitiškos įvairios morfologinės formos, pvz., loc. sg. kalienie 141 (nuo kalinys ar kalinė ‘kalėjimas’), loc. pl. grabusy 14 ‘grabuose, karstuose’, a. sg. muni 56 ‘manė’, a. pl. m. tus 133 ‘tuos’, g. pl. muſa 22 ‘mūsų’, 3. as. lub kieykty 110 ‘lenk. zwykł wyklinać’, Ontžiegie 45 ‘įžengė’ ir kt. Tekstą įrašęs asmuo greičiausia bus kalbėjęs ta žemaičių patarme, kurioje bendrinės kalbos sutaptiniai dvibalsiai uo, ie atliepiami „dūnininkiškai“ (rašoma u, y), pvz., ypules 115 ‘įpuolęs’, d. sg. Konego ar Konegu 83 ‘kunigui’ (plg. Evangelijų knygos įrašą Garbie Dywų etc), i. sg. m. Anu 4 ‘anuo’, n. sg. Dywſ 32, 55, 96, 97 (3X), 98, 101 ‘dievas’, g. sg. Dywa 68 Raidžių B, d, ſ ir t viršus įrašant nukirptas, todėl šį žodį perskaityti nelengva. Greičiausia klaidingai parašyta vietoj Bondiſtie ‘galviją’. Plg. bandystis LKŽ I² 641 (pateikiamas tik iš žemaitiško 1787 m. „Žiwato“) vietoj senųjų raštų įprasto žodžio bandykštis ‘galvijas’. Teksto įrašytojui, matyt, šis žodis nebuvo gerai žinomas ir todėl, jį rašydamas (perrašydamas iš senesnio teksto?), iškraipė: praleido n raidę ir vietoj laukiamos galūnės -i ‘-j’ parašė -ie ‘-ę’ (o gal būtų varianto bandystė?). 69 t. y. Baz[ni]cies. 70 Raidė i praleista, tik viršuj u padėtas taškas, c primena e. 71 Sakinys neturi tarinio. 72 Žodžiai laužtiniuose skliausteliuose užbraukti. 73 Raidė u pataisyta iš e. 74 Paskutinioji raidė sulieta ir sunkiai įskaitoma. 75 Neįskaitytas žodis, paties raštininko paimtas į skliaustelius, matyt, klaidingai parašytas. 76 Raidė Z taisyta, atrodo, iš ſ. 77 Raidė z taisyta, neaiški. 181 38, 71, g. pl. Dymu 56, a. sg. dyna 44, 79, Dyna 59 ‘dieną’, Jiendyna 108, 157 ‘žian-dieną’, a. pl. dynas 77, n. sg. m. Wyns 98, 101 ‘vienas’, g. sg. m. Wyna 69, a. sg. wyna 85, Wynatyi 40 ‘vienatijį’, ‘vienintelį’, a. pl. pywas 150 ‘pievas’, adv. užtysa, užtysa 5 ‘iš tiesų’, g. sg. Patys 88 ‘paties’, Moterys 67 ‘moteries’, ʃi[r]dys 72 ‘širdies’, ʃmertys 37 ‘mirties’, n. pl. m. ty 160 ‘tie’. Schemoje šios patarmės (pietų žemaičių) ribas rodo 1 linija. Dabar šią patarmę skirstome į dvi dalis pagal bendrinės kalbos an, am, en, em atitikmenis: pietryčiuose jie išlaikomi sveiki (tai vadinamieji raseiniškiai), o šiaurės vakaruose susiaurinami (varniškiai). Teksto autorius turėtų būti kilęs iš antrosios dalies (varniškių ploto), nes jo tarta on, om, en, em (rašo on, om, ę resp. yn), pvz., g. sg. dongaw/ 39 ‘dangaus’, a. sg. Dongu 46, loc. pl. Dongoʃie (Donguʃie?) 22, loc. sg. walondo 37 ‘valandoje’, a. sg. f. aʃonte 50 ‘esančią’, praep. ont 1, 25, 61, 86, 109, 146, 151 (2X), 160, on 161 ‘ant’, a. sg. omžiena 53 ‘amžiną’, n. sg. f. Swięta 35, 119 ‘šventa’, g. sg. f. Swiętos 20, g. pl. ʃwiętujų 50, a. sg. Swięte 86 ‘šventę’, 3. praet. Nužiegie 44 ‘nužengė’, Ontžiegie 45 ‘įžengė’ (t. y. antžengė), n. pl. m. Pynkie 76 ‘penki’, adv. tyn 47 ‘ten’⁷⁸. Raseiniškių-varniškių ribą schemoje rodo 2 linija. Varniškių ploto šiaurės rytuose (Karklėnai, Užventis, Šaukėnai, Kuršėnai) dabar vietoj on, om (kai kur ir en, em) tariama un, um (resp. in, im). Teksto autorius net 4 kartus parašė unt ‘ant’ (po 2 kartus 16 ir 17 eilutėse). Tai mus orientuoja į tą on ploto dalį, kuri yra netoli nuo un ribos, t. y. kiek į vakarus nuo Užvenčio — Karklėnų linijos. Varniškiai dabar nevienodai elgiasi su trumpaisiais balsiais u, i. Didžiojoje dalyje šie balsiai platinami ir tariami ọ, ẹ, vietomis tik prieš tolimesnio skiemens platųjį vokalizmą. Šiaurės rytų dalyje (Karklėnai, Užventis, Šaukėnai, Kuršėnai) dabar u, i visais atvejais išlaikomi sveiki, nors tariami ir atviriau, negu bendrinės kalbos atitikmenys. Tačiau yra pareikšta nuomonė, kad ir šioje dalyje anksčiau būta ọ, ẹ⁷⁹. Izofona, dabar skirianti u, i neverčiančius ọ, ẹ varniškius, schemoje pažymėta 3 linija. Teksto įrašytojo šnektoje u, i virtimo ọ, ẹ būta (rašo o, y, kartais e⁸⁰), tačiau tik tuo atveju, jeigu tolimesniame skiemenyje nėra siaurųjų u, ū, wo (po kietojo priebalsio jie i virtimui e nekliudo), i, ī, ie, pvz., d. sg. Konego (ar Konegu) 82—83 ‘kunigui’, g. sg. [ʃ]otwertoja 39 ‘sutvertojo’, 2. sg. praet. neys[z]goldziau 154—155 ‘neišguldžiau, t. y. neišsakiau’, 2. sg. imper. Ne ozmoʃk 62 ‘neužmušk’, n. sg. m. korʃ 41, 70 ‘kurs’, 3. praes. tor 47, 132 ‘turi’, prt. tegol 160 ‘tegul’; n. sg. f. pylna 32 ‘pilna’, g. sg. m. pyktą 30 ‘pikto’, a. sg. atleydyma 51 ‘atleidimą’, artyma 65, 74 ‘artimą’, Wysa 157 ‘visą’, a. pl. dyrwas 150 ‘dirvas’, dwaʃyszłas 145 ‘dva- 78 Neaiški a. sg. forma pagandymą 29 ‘pagundymą’. Gal čia an (= on)? įsivesta iš gaṇdinti ‘gasdinti’ ar tai aukštaitiškas hipernormalizmas? 79 J. Kazlauskas, Dėl baltų *ei ir *ō raidos lietuvių žemaičių tarmėse, — „Baltistica“, V (1), p. 32—33. 80 Paprastai e tik po k, g, (š), ž, l. Matyt, šie priebalsiai prieš e < i buvo tariami minkščiau už kitus: rašo kie, gie, Jie (= šie), žie (= žie), lie. Po kitų priebalsių toks rašymas būdingesnis žodžio galo pozicijai (gal čia būta skirtingo atvirumo laipsnio?), pvz., n. pl. m. Septinie 87 ‘septyni’, pa-łanawitie 88—89 ‘nustatyti’ (šalia Wysu 13, 153 ‘visą’, neprygulėdami 138 ‘nepriklausydami’), inf. butie 61 ‘būti, gyventi’, klawʃitie 134 ‘klausyti’, juditie 48 ‘sūdyti, teisti’ (šalia Ateity 48 ‘ateiti’, darity 11 ‘daryti’ ir kt.), 2. pl. imper. refl. Nedivikiete/ʃlie 12—13 ‘nesistebėkite’ (šalia 2. sg. imper. refl. mel/kiesy 35—36 ‘melskis’). 182 Teksto įrašytojo šnektos galimo lokalizavimo pietų žemaičių plote schema 1 — pietų žemaičiai „dūnininkų“ izofona 2 — varniškių–raseiniškių riba (an, am, en, em siaurinimo izofona) 3 — u, i > o, ę izofona 4 — loc. sg. galūnės -e siaurinimo (-ę) riba 5 — nom. sg. galūnės -as pakeitimo -us > -os riba 6 — apytikris plotas, kuriame lokalizuotina teksto įrašytojo šnekta 7 — S. M. Slavočinskio giesmyno vertėjo šnekta siškas’, adv. ylga 61 ‘ilgai’, pyktay 17 ‘piktai’, Pyrmiau/ 119, 124 ‘pirmiaus(ia)’, Wyfor 49—50 ‘visur’, n. sg. f. pagierta 33 ‘pagirta’, d. sg. m. kietam 83 ‘kitam’, a. sg. yszkieyk iema 114 ‘iškeikimą’, omžiena 53 ‘amžiną’, n. pl. m. at/jdalieje 127—128 ‘atsidaliję, atsiskyrę’, n. sg. Kryk[fztf 90 ‘krikštas’, n.-a. n. Wys 105 ‘visą’, 3. praes. tyk 106 ‘tiki’, inf. Ateyty 48 ‘ateiti’, conj. yr 5, 6, 11 … (net 39 pavyzdžiai!) ‘ir’, taip pat g. sg. f. tykros 139 ‘tikros’, wysos 71, 72, 73 ‘visõs’, g. pl. wysu 73 ‘visų’, kietu 56 ‘kitų’, l. pl. f. Wyfofie 111—112 ‘visose’. Prieš skiemenis su nurodytu vokalizmu, taip pat tautosilabiniuose junginiuose su nosiniais priebalsiais, balsių u, i siaurumas išlaikomas, pvz., n. sg. m. Pafkutinis 92 ‘paskutinis’, a. sg. mumi 56 ‘mane’, g. sg. fi[r]dys 71—72 ‘širdies’ ir d. pl. minioms 5, taip pat n. sg. Desimtys 54 ‘dešimtis’, a. sg. furink iema 50 ‘surinkimą’, 2. sg. imper. Atmink 59, 3. cond. pazintu 115 ‘pažintų’, bet d. pl. jom[f 6 ‘jums’, 183 n. sg. patepyms 93 ‘patepimas’, 3. praes. padyvyn 138 ‘padidina’, naykien 148 ‘naikina’ (antrinės kilmės junginiai). Visiškai taip dabar su u, i elgiamasi šiaurės žemaičių telšiškių patarmėje, kur turima tokia pati regresyvinė nurodytų balsių asimiliacija. Varniškių plote šis reiškinys labiau būdingas tik šiaurės vakarų pakraščiui ties Var­niais, bet ir čia jis ne toks ryškus; kitur asimiliacija nežymi, sunkiau pastebima, vietomis tėra tik skirtingas priebalsio prieš > ę minkštumo laipsnis arba ir visai jokios asimiliacijos nėra. Tekstą įrašiusio asmens šnektoje būta dvejopų u, i (paplatėjusių ir išlaikytų siauru) taip pat galūnėse. Paplatėjusios (t. y. ɔ, ę) turėjo (i)u kamieno nom. sg. galūnę -us, pvz., waysios 34 ‘vaisius’, i kamieno nom. sg. galūnė -is, pvz., Desimtys 54 ‘dešimtis’, pronominalinės kilmės nom. sg. m. galūnė -i, pvz., nepryguliedamy 138 ‘neprigulėdami, t. y. nepriklausydami’, Pynkie 76 ‘penki’, instr. sg. m. galūnė -u, pvz., kokio ... špašabo 127 ‘kokiu būdu’, l. sg. galūnė -u, pvz., Tiekio 38 ‘tikiu’. Siauri buvo išlaikyti acc. pl. galūnėje -us, pvz., jawus 150, nawius 136 ‘naujus’, pacius 128 ‘pačius’, tus 133 ‘tuos’, mus 29 (visi 48 šios galūnės pavyzdžiai parašyti su u), instr. sg. galūnėse, kurios baigiasi -mi, pvz., šunumi 12 ‘šunumi’, tawymi 32 ‘tavimi’, nom. sg. f. galūnėje -i, pvz., pati 156, 2. sg. galūnėje -i, pvz., eši 22 ‘esi’, nori 61, Miliesi 71 ‘mylėsi’, ią kamieno nom. sg. galūnėje -is, pvz. Wiriausėlis 108–109 ‘vyriausiasis’, taip pat visose tarmėje sutrumpintose galūnėse su u, i, pvz., g. pl. moteru 33 ‘moterų’, 3. cond. mokietu 113 ‘mokėtų’, acc. sg. šunu 40 ‘šunų’, toki 114 ‘tokį’⁸¹. Greičiausia čia priklauso ir acc. sg. fawi 74–75 ‘savę’, prt. noris 127, 149 ‘nors’. Prie šių galūnių buvo priderinti ir žodžio vidurio u, i, pvz., l. sg. Tykio 96, 104 ‘tikiu’, n. pl. m. Wysy 13, 153 ‘visi’ ir a. pl. m. wysus 110, 120, 124–125, 136, 140, 154 ‘visus’, pyktu[s] 110 ‘piktus’, pyn[y]gus 150 ‘pinigus’, kietus 121, 126, 154 ‘kitus’, Kathaliekus 111, 128–129, 131 ‘katalikus’; b) n. sg. m. Pafkutinis 92 ‘paskutinis’, a. sg. muni 56 ‘mane’, i. sg. šunumi 12 ‘šunumi’. Dabar varniškiai galūnėse u, i ir ɔ, ę skyrimą yra gerokai niveliavę ir daugumas praktiškai taria bemaž ɔ, ę. Bene ryškiausias skirtumas išliko šiaurės vakaruose ties Var­niais, kur neseniai jis turėjo būti daug akivaizdesnis, kaip rodo u, i, || ɔ, ę derinimas žodžio viduryje prieš šias galūnes. Nukrypimai nuo aprašytos siaurųjų ir paplatėjusių u, i sistemos nagrinėjamame tekste negausūs ir bemaž visais atvejais lengvai paaiškinami⁸². Tai rodo, kad įrašytojo šnektoje u, i ir ɔ, ę buvo griežtai skiriama. Ši aplinkybė mus labiausiai orien- 81 Betgi rašoma a. sg. Wysagalintwiy 38 ‘visagalintij’, Wynatyriy 40 ‘vienatij, vienatinį’ (kodėl?). Kirčiuotos galūnės u taip pat žymimas u raide (su i nėra pavyzdžių). 82 Didžiąją jų dalį sudaro skoliniai, aukštaitýbės ir raštu kalbos žodžiai ar formos, pvz., a) g. sg. Jezusa 104 ‘Jėzaus’, a. sg. Chrystusa 40 ‘Kristų’, Kalvinus 121, 125; b) d. sg. šunu 10 ‘šūnui’, conj. įdant 10, idant 111, 113, greičiausia ir g. sg. Welina 158 ‘velnio’, d. pl. mumos 1 ‘mums’, l. sg. Tykiu 49, 99, 102 ‘tikiu’. Priešdėlių iš-, už- vokalizmo svyravimas, plg. 3. fut. įžgiers 7, 8, 14 ‘išgirs’, 2. sg. imper. Užlaykik 80 ‘užlaikyk, vykdyk’ šalia 3. praes. Yszmana 106 ‘išmano’, 3. fut. o fzeys 15 ‘užės’, gali atspindėti realią padėtį ano meto tarmėje, nes šių priešdėlių tarimas dabar suvienodintas: telšiškiai visose pozicijose taria iš, už (ir net iš, už!), varniškiai eš, ož. Sangražos dalelė -si- ir įrašytojo šnektoje, matyt, jau visur tarta -se-, pvz., 3. praet. prafydie 41 ‘prasidéjo’, g. sg. atfykielima 16 ‘atsikėlimo’. Betgi esama kiek ir apsirikimų, šalia kurių pasitaiko taisyklingi parašymai, pvz., Ne ymsi 57 ‘neimsi’ (plg. Prymik 85), g. sg. giwenima 16 ‘gyvenimo’ (plg. giwenyma 142–143), i. sg. tawymi 32 ‘tavimi’ (plg. šunumi 12), 3. praes. tur 9 ‘turi’ (plg. tor 47, 132). Greičiausia klaidomis aiškintini parašymai loc. sg. kalienie 141 ‘kalėjime’ (vietoj kalinie), 3. praes. musz 141 ‘muša’ (vietoj mosz), po dejenies 46 ‘po dešinės’ (vietoj po deśinies). 184 tuoja į varniškių ploto šiaurės vakarų pakraštelį ties Varņiais. Žinoma, anuomet griežtesnis skyrimas galėjo būti būdingas daug didesniam plotui, negu dabar, gal netgi didžiajai varniškių tarmės daliai. Tačiau į tą pakraštelį mus orientuoja ir kitos teksto kalbos ypatybės. Vietininko formų pabaigos balsis -e iš *-ė varniškių ploto šiaurės vakarų dalyje yra susiaurėjęs ir tariamas -e (rytinėje dalyje apie Užventį, Šaukėnus, Kuršėnus dabar taria atvirą -i). Šią izofoną schemoje rodo 4 linija. Teksto įrašytojo šnektoje taip pat turėta -e, plg. loc. sg. pa[d]eimny 3 ‘padėjime, t.y. perskyrime’, loc. pl. grabusy 14 ‘grabuose, karstuose’, loc. pl. Dongoje 22, wyfojie Baznicžiojie 112 (dėl dvejopo tarmės ę žymėjimo galūnėse žr. 80 išnašą). Nom. sg. galūnės -as balsį tais atvejais, kai jis nenumetamas, daugelis varniškių išlaiko sveiką. Tačiau šiaurės vakarų pakraščiuose vietoj jo turimas u > o, t.y. galūnė -as pakeičiama -us. Taip elgiamasi ir nagrinėjamame tekste, pvz., griefznus 94 ‘griešnas, nuodėmingas’, Tykrus 100, 101 ‘tikras’⁸³. Betgi du kartu parašyta ir Tykras (102—103). Vadinasi, įrašytojas turėjo būti kilęs iš ploto, kuriame galūnė -as pakeista galūne -us, arba netoli nuo to ploto ribos. Izofoną schemoje rodo 5 linija. Ji nėra ryški: -ęs plote vietomis, atrodo, esama -as salų. Pietvakarinė jos dalis ties Švėkšna mūsų reikalui nereikšminga, nes kitos kalbos ypatybės į šį plotą neorientuoja. Reikšmingiausia mums šiaurės rytų izofonos dalis apie Varnius. Svarbi ši izofona dar ir dėl to, kad, žymėdama kalbinę naujovę (galūnės -as pakeitimą -us), ji anksčiau negalėjo būti labiau į pietryčius. Priešingai, jos atskiriamas varniškių plotas įrašymo metu galėjo būti dargi mažesnis. Ieškoti įrašytojo šnektos kiek į šiaurę ar šiaurės rytus nuo Varnių verčia ir kitos teksto kalbinės ypatybės, būtent, a. sg. f. afonte 50 ‘esančią’ ( e- > a- izofona praeina čia pat iš rytų), i. sg. f. Jo Jwety mo Moteri[o] 63 ‘su svetima moterimi’ arba adv. kado 7 ‘kada’ (šalia tada 106—107, 119; orientuoja šiaurės vakarų kryptimi), 3. praet. Ontžiegie 45 ‘įžengė’ (ant- ‘į-’ prie veiksmažodžių pastebėta, rodos, tik šiame kampe). Schemoje apytikris plotas, kur labiausiai ieškotina įrašytojo šnekta, padengtas ištisiniais brūkšniais. Tasai plotas yra netoli nuo ano meto Žemaičių vyskupystės administracinio centro, senovėje vadinto Medininkais, vėliau Varņiais, kur dar didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas buvo pastatęs katedrą. Ši vietovė anuomet buvo vienas iš svarbiausių vyskupystės kultūrinio gyvenimo centrų, traukusių į save artimesnių apylinkių gyventojus, skatinusių siekti mokslo, šviestis. Todėl visiškai natūralu, kad teksto įrašytojas būtų kilęs, būtent, iš šių vietų. Pateiktas lokalizavimas yra tikras tik tuo atveju, jeigu įrašytojas iš tikrųjų buvo pietų žemaitis, t.y. jeigu jo šnektoje bendrinės kalbos uo, ie buvo atliepiami „dūnininkiškai“. Betgi yra duomenų, rodančių, kad jis galėjo būti ir šiaurės žemaitis (apie tai dar bus kalbama). Nors tekstas parašytas viena žemaičių šnekta, bet jame yra ir tam tikrų aukštaitiškų elementų. Jų palyginti nedaug, be to, ne visi vienodai aiškūs. Aukštaitiška fonetika slypi šiuose teksto pavyzdžiuose: g. sg. Donas 25 ‘duonos’, 3. praes. dod 133 ‘duoda’, padod 158 ‘paduoda’, 2. sg. imper. dok 26 ‘duok’, n. sg. Piemo 109 ‘piemuo’, g. sg. deewa 15 ‘dievo’(?), [denos] 1 ‘dienos’, g. pl. die- 83 Tekste u kamieno nom. sg. galūnė -us paprastai rašoma su sveiku u, nes bemaž visi pavyzdžiai yra svetimybės arba bažnytinės kalbos žodžiai, pvz., Jezus 4, 99, JEZVŠ 34, Chrystus 99, 101, junus 97, 99—100, Žmogus 101, zwycǫius 108 ‘paprotys’, bet waysios 34 ‘vaisius’. 185 nu 26, adv. Siendiena 26 ‘šiandieną’, kiek 82⁸⁴, conj. idant 10, idant 111, 113⁸⁵. Aukštaitybėmis galima įtarti ir praep. no 30, 88, 116, 126 ‘nuo’ (greta neabejotinai žemaitiško varianto nu 2, 77, 80) ir atskirais atvejais parašymus su u vietoj laukiamo o (t. y. o, žr. 82 ir 83 išnašas). Aukštaitiškomis morfologinėmis formomis laikytina n. sg. Baznica 2 ‘bažnyčia’ (dėl -ia!), d. sg. sunuy 10 ‘sūnui’ (-ui!), a. sg. f. afonte 50 (dėl -ę; bet su žemaičiu on, t vietoj an, č ). Dalis aukštaičių turi gretiminius žemaitiškus atitikmenis, kurių, be to, daugiau, negu aukštaitiškų. Antai žodis dievas su galima aukštaitiška (?) šaknini vartotas tik 1 kartą (g. sg. deewa 15, jei ee žymi aukštaičių ie), o su žemaitiška (Dyw-) — 19 kartų; žodis diena aukštaitiškai parašytas du kartus, žemaitiškai 4 kartus (prieveiksmis šiandien atitinkamai 1 : 2); ja kamieno n. sg. galūnė (-ia) aukštaitiškai parašyta 1 kartą, žemaitiškai (-ie) — 7 kartus. Bent dalis aukštaičių laikytina knyginiais žodžiais, anuomet plačiai vartotais įvairių tarmių atstovų. Antai jungtuką idant (su sveiku an) randame net rytietiškuose K. Sirvydo raštuose, 1605 m. ir Belarmino katekizmuose (visur šalia adunt). Knyginis galėtų būti ir teksto prieveiksmis grayčiaw/ 116—117 ‘greičiau’ (su rai vietoj rei). Teksto įrašytojas aukštaitiškus žodžius stengėsi žemaitinti, pvz., 3. praes. forma (pa)dod 133, 158 ‘(pa)duoda’ rašoma be galūnės, g. sg. forma Dywa 7—8 ‘dievo’ iš pradžių buvo parašyta Diewa, paskui ie pataisyta į y. Nagrinėjamame tekste yra nemaža svarbių duomenų, leidžiančių nušviesti tam tikras mūsų kalbos istorijos bei žemaičių tarmės raidos problemas. Pirmiausia, labai reikšmingi tie teksto duomenys, iš kurių galime spręsti apie bendrinės kalbos uo, ie atliepimą įrašytojo šnektoje. Greičiausia tai buvo ne gryni monoftongai ū, ī, bet diftongoidai uų, iį ar ū, ī⁸⁶. Taip manyti verčia teksto grafikos analizė. Mat bendrinės kalbos ie atitikmuo nuosekliai žymimas kita raide, negu senovinis ilgasis ī. Pirmuoju atveju rašoma y, antruoju — i, pvz., Dywƒ 32 ‘dievas’, Wyns 98 ‘vienas’, a. pl. pywas 150 ‘piev as’, g. sg. Patys 88 ‘paties’… (visi 38 neabejotini pavyzdžiai turi y), bet Trij 98 ‘trys’, g. pl. Židu 5 ‘žydų’, a. pl. knigas 129 ‘knygas’, inf. darity 11 ‘daryti’, 3. praes. ir 70 ‘yra’, 2. sg. imper. Kławƒik 79 ‘klausyk’ (visi 77 pavyzdžiai su i)⁸⁷. Matyt, tekstą įrašęs asmuo labiau paisė balsių siaurumo-platumo, negu ilgumo-trumpumo⁸⁸. Bendrinės kalbos ie ati- ⁸⁴ Nelietuviškos kilmės žodžiai su ie, pvz., g. pl. grieku 51, 82 ‘nuodėmių’, n. sg. m. grieƒznus 94 ‘nuodėmingas’, a. pl. m. grieƒznus 36, g. sg. ƒwieta ‘pasaulio’, a. sg. ƒwieta 157, g. sg. neprietelaws 142 ‘priešininko, nedraugo’, 2. sg. imper. Nepriełauk 63 ‘nepaleistuvauk’, Spawiedo-kies 82 ‘eik prie išpažinties’, žinoma, nelaikytini aukštaičtybėmis. ⁸⁵ Tautosilabiniams junginiams su n sveiki išlaikyti bažnytiniuose terminuose, k. a. Amen 21, 30, 37, 53, 162, Ewang: 2 (sutrumpinta evangelija), Sakramentƒ 91, 102, a. sg. Sakramen[t]a 85, n. pl. Sakramenta 87, bet jie taip pat nelaikytini aukštaičtybėmis. Tas pat pasakytina dėl lietuviškos kilmės bendraties giwe[n]ty 113—114 ‘gyventi’, nes joje žemaičiai paprastai en išlaiko sveiką, lygiai kaip ir sutrumpintose žodžių formose, plg. n. sg. m. Sens 108 ‘senas’, d. sg. m. tam 13, 1. pl. atleydam 28 ‘atleidžiame’. Žodelis ben 85 ‘bent’ gali būti parašytas su e pagal bene. ⁸⁶ A. Girdenio teigimu, diftongoidai tariami ir dabar, žr. „Baltistica“, VI (2), 143—145. ⁸⁷ Vieną kartą randame i: n. sg. f. parasitą 2 ‘parasyta’. Skolinis žyvatas ‘gyvenimas, iščios’ rašomas abej aip: su i (g. sg. žiwata 34, a. sg. Žiwata 53) ir su y (a. sg. Žywata 9, 10), betgi pastaruoju atveju pamėgdžiojama lenkų żywot rašyba. Įrašytojo šnektoje būta formų motyna, mokytinis ‘mokinys’, 3. fut. gys ‘gis’, plg. Motina 35, a. sg. Motina 60, d. pl. mokitynems 4, atgis 8. ⁸⁸ Plg. griežtą jungtuko ir (visi 39 pavyzdžiai parašyti yr) ir 3. praes. yr < yra (visi 13 pvz. rašomi ir) skyrimą, bet vienodą asimiliacijos pozicijoje nepaplėtėjusio i ir senovinio ilgojo ī rašybą. 186 tikmuo, kaip ir šnektos ę < i, turėjo būti tariamas atviriau, negu nepaplatėjęs trumpasis i ir senovinis ilgasis ī, be to, svarbiausia, prieš ie atitikmenį, kaip ir prieš šnektos ę < i, daugelis priebalsių⁸⁹, matyt, tebebuvo nesuminkštėję (ar visai nežymiai tesuminkštėję)⁹⁰, todėl labiau priminė lenkų „kietąjį“ balsį y, negu i. Dėl šios priežasties įrašytojas ji ir ę < i žymėjo raide y, o i ir ī — raide i. Kadangi senesniuose šiaurės žemaičių tarmės pagrindu parašytuose tekstuose (pvz., 1787 m. „Živatė“) neretai raide y žymimas „dounininkiškas“ ei, tai neatmestina galimybė, kad ir įrašytojas galėjo tarti ei ar ẹi (su silpnu antruoju dėmeniu, kaip dabar taria šiaurės žemaičiai arčiau Latvijos ir buv. Klaipėdos krašto), taigi, galėjo jis būti kilęs ir iš šiaurės žemaičių ploto⁹¹. Plg. rašymą g. sg. deewa 15 ‘dievo’ (gal ee vietoj ẹi?). Antra vertus, bendrinės kalbos uo atitikmenį teksto įrašytojas buvo linkęs žymėti u raide (plg. n. sg. m. ypules 115 ‘įpuolęs’, i. sg. m. Anu 4 ‘anuo’), kaip ir senovinį ilgąjį balsį ū⁹². Tik vieną kartą šis atitikmuo žymimas abejotina raide o, būtent d. sg. Konego 82–83 ‘kunigui’ (-o neaiški, primena -u, be to, įrašas paskutiniajame 1705 m. „Evangelijų“ puslapyje turi d. sg. galūnėje aiškią raidę u: Garbie Dywų). Kitos teksto kalbinės ypatybės įrašytojo šnektos ieškojimui šiaurės žemaičių („dounininkų“) plote iš esmės neprieštarauja, o kai kurios netgi galėtų jį paremti, pvz., i. sg. f. Jo Jwetywno Mot eri[o] 63 ‘su svetima moterimi’, adv. kado 7 ‘kada’, a. pl. poJnikus 80 ‘pasnykus’. Dar plg. Kulių klebono „ex libri“ ir konvoliuto patekima į Kretingos vienuolyno biblioteką (abi vietovės šiaurės žemaičių patarmėje). Taigi įrašytojo šnektos lokalizavimas pietų žemaičių varniškių plote dabar dar laikytinas sąlyginiu. Reikia tikėtis, kad ateityje, kruopščiai ištyrus ir nustačius bendrinės kalbos uo, ie „duonininkiškų“ atitikmenų žymėjimą neabejotinuose ano meto šiaurės žemaičių tekstuose, bus įmanoma vienaip ar kitaip šią problemą galutinai išspręsti. Tekstas rodo, kad anuomet įrašytojo šnektoje žodis dievas dar buvo ištariamas žemaitiškai (Dyw-). Dabar, rodos, visi žemaičiai šio žodžio šaknį paprastai ištaria aukštaitiškai (su ie), žemaitiškas tarimas išliko tik tokiuose specifiniuose pasakymuose, kaip pōndēys Tirkšliai ‘ponas dievas’. Prielinksniai resp. priešdėliai nuo, prie (nu-, pri-) teksto įrašytojo šnektoje dar galėjo turėti pilną vokalizmą (t. y. nuu, prii resp. nū⁹⁴, prī⁹⁴, ar nǭ⁴, prē⁴), nes jis žymimas tomis pačiomis raidėmis u, y, pvz., nu 2, 77, 80 ‘nuo’, 3. praet. numyrie 43 ‘numirė’, Nužiegie 44 ‘nužengė’, n. sg. m. Numucit r 42 ‘nukankintas’, n. pl. numyrele 7 ‘numirėliai’, g. pl. numyrusių 45, 48, 51–52 ‘numirusių’, 3. praes. prysaka 111 ‘pr isako’, 2. sg. imper. Prymik 85 ‘priimk’, a. sg. prykielyma 52 ‘prikėlimą’, n. pl. prysakima 76 ‘prisakymai’, nepryguliedamy 138 ‘neprigulėdami’, g. pl. prysakimu 54 ‘prisakymų’⁹³. Tačiau dėl raidžių u, y polisemijos⁹⁴ griežtai 89 Greičiausia iškyrus k, g, š, ž, l (žr. 80 išnašą), betgi pavyzdžių su jais tekste nėra. 90 Ir dabar didelėje žemaičių tarmės dalyje (visų pirma vakaruose ir šiaurėje) prieš ę < i priebalsiai neminkštinami, išskyrus k, g, š, ž, l, č, dž, žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 156–157. 91 Šią mintį autoriui pirmasis yra iškėlęs doc. A. Girdenis. 92 Visi 35 pavyzdžiai parašyti su u. Vieną kartą u viršuj turi brūkšnelį: g. sg. Jūnaws 7 ‘sūnaus’. 93 A. pl. m. priegolincius 151 ‘priklausančius’ galėtų būti aukštaitiškas hipernormalizmas, o no 30, 88, 116, 126 ‘nuo’ — aukštybė (?). 94 Pirmoji vartojama ir ū resp. nepaplatėjusiam trumpajam u, antroji — ir šnektos ę žymėti. 197 to tvirtinti negalima. Be to, prielinksnis resp. priešdėlis prieš du kartus parašytas su v (prysz 56, a. pl. przysztarawnikus 155 ‘prieštarautojus’ — sulenkinta forma) ir viena karta su i (prifz 65). Dabar spėjamoje įrašytojo šnektoje įsigalėjo visų trijų prielinksnių-priešdėlių variantai su trumpuoju paplatintu balsiu (nežiūrint tolimesnio skiemens siaurumo), pvz., no vī·ra ‘nuo vyro’, npū·le ‘nupylė’, prē vī·ra ‘prie vyro’, prēpī·le ‘pripylė’, prēš vākara ‘prieš vakarą’, prēšākīs ‘priešakys’ (bet adv. prī·šprī·ša·s ‘priešpriešais’)⁹⁵. Nagrinėjamas tekstas reikšmingas trumpųjų u, i paplatėjimo istorijai žemaičių tarmėje nušviesti. Tai seniausias žemaitiškas rankraštinis paminklas, kuriame aiškiai skiriama o, e nuo u, i. Šio teksto duomenys, jeigu įrašytojas iš tikrųjų buvo pietų žemaitis, iš esmės patvirtintų K. Būgos prieš penkiasdešimt metų iškeltą mintį apie žemaičių tarmės ploto dalyje vėlyvesnį o, e įsivedimą prieš galūnes su atviruoju balsiu⁹⁶. Iš teksto taip pat matome, kad balsiai o, e anuomet jau buvo diftongizuoti (uo, ie), tik ši ypatybė dėl rašybos netobulumo atsispindi prastai. Mišrieji dvibalsiai an, am, en, em tada jau buvo susiaurėję. Nosinių ir denazalizuotų balsių distribucija jau buvusi maždaug tokia, kaip dabar, tik oksitonų g. pl. galūnėje, gal būt, dar nebuvo (galėjo ir atsitiktinai į tekstą nepatekti) varianto su -n: visur rašoma -u (giwu 48 ‘gyvų’, Nomu 68 ‘namų’…). Tas pat pasakytina dėl veiksmažodžių 3. cond. (butu 112 ‘būtų’, turetu 10 ‘turėtų’…) ir būtojo laiko veikiamųjų dalyvių (n. pl. m. at]ydalieje 127—128 ‘atsidaliję, atsiskyrę’) fleksijos. Dabar spėjamoje įrašytojo šnektoje visais šiais atvejais įsigalėję variantai su -n (3. cond. -m), nors kai kurios formos turi ir dubletus be -n, pvz., gī·vū·n ‘gyvų’ (|| gī·vū·) bū·tō·m ‘būtų’ (|| bū·t), n. pl. m. mātēn ‘matę’ (bet n. sg. m. mātes ‘matęs’). Prielinksnis-priešdėlis į tada buvo jau denalizuotas, sutrumpintas ir paplatintas (bent asimiliacijos pozicijoje), pvz., y 29, 38, 39, 44, 49, 114, 146 ‘į’, n. sg. m. ypules 115 ‘įpuolęs’, 3. cond. neypultu 114 ‘neįpultų’. Plg. dabartinius tos šnektos ę ‘į’, ę- ę-. Ir žodžio galo redukcijos būta jau maždaug tokios, kaip dabar, plg. n. sg. Kryk/fts 90 ‘krikštas’, Kuns 103 ‘kūnas’, Pons 32 ‘ponas’, Tiews 8 ‘tėvas’ (visi 29 pavyzdžiai) ir Jžganitos 100 ‘išganytojas’, Krawf 103 ‘kraujas’ šalia Tykras 103, Tykrus 100, 101 ‘tikras’; n.-a. n. Wys 105 ‘visa’, 3. praes. eyn 6 ‘eina’, gien 132 ‘gina’, paded 143—144 ‘padeda’ (visi 21 pvz.); g. sg. Jona 2 ‘Jono’, Tiewa 19 ‘tėvo’ (visi 53 pvz.), 3. praes. [skayta 1 ‘skaito’, moka 106 ‘moko’ (6 pvz.) šalia g. sg. m. jo 84 ‘jo’; g. sg. dyrwas 68 ‘dirvos’, milestas 31 ‘mylįstos, malonės’ (4 pvz.) šalia wysos 71 ‘visõs’; a. sg. bal/sa 7 ‘balsą’, dyna 44 ‘dieną’ (35 pvz.) šalia ką 105. Jau būta intensyvios dvibalsių ai, ei monoftongizacijos, pvz., g. sg. dakt[a] 69 ‘daikto’, n. sg. m. paladotf 43—44 ‘palaidotas’, 3. praes. kiek 123, 131, 136, 149 ‘keikia’, atet 13 ‘ateina’ (< ateiti), d. sg. dowana 58 ‘dovanai’, n. pl. Sakramenta 87 ‘sakramentai’, numyrele 7 ‘numirėliai’, adv. ylga 61 ‘ilgai’, neteyse 65 ‘neteisiai’, kap 24, 27, 116, 152, 155, 159 ‘kaip’, kapo 74 ‘kaipo’, tap 9, 25, 116, 128, 160 ‘taip’, tapag 111, 123, 131, 133, 136, 139, 144, 148—149 ‘taipogi’, conj. je 61 ‘jei’, ne 68 (3x), 69, nie 69 ‘nei’. ⁹⁵ Toliau į šiaurės vakarus (šiaurės žemaičių plote) siaurumas išlaikomas, tačiau ir prieš platų skiemenį. ⁹⁶ K. Būga, Ylakių apylinkės šnekta, — „Tauta ir žodis“, I, Kaunas, 1923, 375 (= Rinktiniai raštai, III, 606). 188 Žodžiai daiktas (2 pvz.), palaidotas (1 pvz.), kaip (6 pvz.), taip (5 pvz.), taipag (8 pvz.), jei (1 pvz.), nei (4 pvz.) turi tik monoftongizuotas formas, o leisti (3 pvz.), vaisius, geisti, skaityti, laikyti, naikinti, gailėti, adv. neteisiai ir svetimybė traicė ‘trejybė’ (visų po 1 pvz.) parašyti su sveikais dvibalsiais. Dvejopai rašomas veiksmažodis keikti bei jo vediniai (4 pvz. su e, 12 su ey), veiksmažodžio eiti formos (1 su e, 3 su ey) ir prieveiksmis kaipo (1 su a ir 1 su ay). Vyriškosios giminės vardažodžių nom. pl. (3 pvz.) ir moteriškosios giminės d. sg. (1. pvz.) galūnės turi monoftongizuotus dvibalsius (su išlaikytais dvibalsiais nėra nė vieno pavyzdžio). Betgi prieveiksmiai parašyti abejai: po 3 pavyzdžius su monoftongizuotais ir sveikais dvibalsiais. Matyt, įrašytojas, pasirinkdamas variantus su monoftongizuotais ir sveikais ai, ei, pirmenybę teikė antriesiems (raštu kalbos įtaka?). Tai rodo net trys atvejai, kai jis monoftongizuotą formą pataisė į dvibalsinę (geisti, 2 kartus keikti). Priešingų pavyzdžių, kur būtų dvibalsis pataisytas į monoftongą, nėra. Anuomet pietų žemaičių tarmės rytuose, teksto įrašytojo spėjamos šnektos pašonėje, matyt, žodžio pradžios e- jau buvo išvirtęs a-, plg. a. sg. f. afontę 50 ‘esançia’ (a- gali būti pataisyta iš e-). Tačiau kai kurių dabartinių tos šnektos fonetinių ypatybių anuomet greičiausia dar nebuvo. Antai, dabar šnektoje nekirčiuotuose galūnėse vietoj bendrinės kalbos o po minkštojo priebalsio tariama ė, pvz., g. sg. kė'lė ‘kelio’, 3. praet. žadėje ‘žadėjo’, g. sg. sâ'ujes ‘saujos’. Tačiau tekstas rodo, kad anuomet čia greičiausia dar būta ne siauro, bet plataus balsio e (t. y. æ ar net 'a), nes rašoma: g. sg. jawcia 69 ‘jaučio’, krawja 91 ‘kraujo’, Wysagalinčioja 47 ‘visagalničiojo’, 3. praet. kalbeie 4 ‘kalbėjo’, pra/sydie 41 ‘prasidėjo’, g. sg. Dwales 20 ‘dvasios’ (bet Dwasys 41; gal ē kamieno galūnė?), Bažničies 76 ‘bažnyčios’, Wiresniofes 135 ‘vyresniosios’, awkščiaw fiofes 134 ‘aukščiausiosios’. Tekstas rodo buvus platų balsį ir bendrinės kalbos nekirčiuotų galūnių acc. sg. -ę, -ią, dalyvių -ęs, -ę, n. sg. -ia, acc. pl. -ias atitikmenyse, plg. acc. sg. Swietę 86 ‘šventę’, [s]otwertoja 39 ‘sutvertoją’, Dwaſę 49 ‘dvasią’, Bažničie 49 ‘bažnyčią’ (bet trety 44 ‘trečią’!), n. sg. m. ypules 115 ‘įpuolęs’, n. pl. m. atſydalieje 127—128 ‘atsidaliję, atsiskyrę’, n. sg. bažnicie 105 ‘bažnyčia’, a. pl. dushes 1 ‘sielas’. Dabar šiais visais atvejais turima ę, plg. a. sg. kâtę ‘katę’, sâ'uje ‘saują’, n. sg. m. mâtęs ‘matęs’, n. sg. sâ'uje ‘sauja’, a. pl. sâ'ujes ‘saujas’. Tačiau nekirčiuotų galūnių -ę, -ęs reflekso greičiausia būta siauro, pvz., 3. praet. dary 15, 17 ‘darė’, Giemų 41—42 ‘gimė’, dawy 11 ‘davė’, bet ir dawe 9 ‘davė’ (kitų pavyzdžių rašyba dviprasmiška), g. sg. Žiemys 25, Žiemys 39, žiemys 109 ‘žemės’. Iškelti aikštėn duomenys verčia įtarti, kad ne visais atvejais šios šnektos ę nekirčiuotose galūnėse turi išlaikęs pirmykštį siaurumą (t. y. kilęs iš senesnio siauro balsio), bet kad jis vietomis gali būti paliestas vėlyvesnio antrinio siaurėjimo. Daiktavardžiuose tai galėjo atsitikti dėl ją ir ę kamieno formų sumišimo. Tačiau pavyzdžių negausumas neleidžia šio proceso išryškinti. Konsonantizmo srityje visų pirma atkreiptinas dėmesys į priebalsių minkštinimą, kuris, atrodo, buvęs kiek archaiškesnis už dabar šnektoje turimą. Iš rašybos galima spręsti tik apie priebalsių minkštumą ar kietumą prieš šnektos ę < i (tai jau buvo aptarta) ir e, ei. Pastaruoju atveju (t. y. prieš e, ei) minkštinamoji raidė i sistemingai rašoma tik po k, g, š, ž, pvz., inf. kiekyty 110 ‘keikti’, 3. praes. kieyk 120, 128, 133, 139, 144, 157, kie[n]k 124, kiek 123, 131, 136, 149 ‘keikia’, n. sg. m. 189 ysz[k]iekvts 115—116 ‘iškeiktas’, g. sg. m. prakiekvta 158 ‘prakeikto’, n. pl. m. kieky 112 ‘keikti’, a. sg. yszkiekvema 114 ‘iškeikimą’, 3. praes. gen 143 ‘gena’, ozgies 161 ‘užgesta’, 3. praet. ozgieſa 160 ‘užgeso’, 2. sg. imper. gielbiek 29—30 ‘gelbėk’, Negieysk 67 ‘negeisk’, adv. gieray 15 ‘gerai’, Sienawok 60 ‘šenavok, gerbk’, g. sg. Žiemys 25, Žiemys 39, ziemys 109 ‘žemės’. Iš 33 esamų pavyzdžių be i parašyti tik šie du: g. sg. ſužebničies 68 ‘tarnaitės’, 3. fut. oſezys 15 ‘užeis’. Pirmasis — lenkiškas žodis, todėl lenkiškai (be i) ir parašytas, antrasis turi priešdėlį už-, kurio ž galėjo išlaikyti tariamą prieš pauzę, plg. prielinksnį už. Minkštai turėjo būti tariamas ir l, nes jis, lenkų rašybos pavyzdžiu, šioje pozicijoje rašomas raide l (kietai žymi ł), pvz., 2. pl. praes. atleydam 28 ‘atleidžiame’, 2. sg. imper. atle[łk] 26 ‘atleisk’, a. sg. atleydyma 51 ‘atleidimą’, g. sg. milestas 31 ‘mylįstos’ (žem. mylesta), bet 3. praes. layka 141 ‘laiko’, 1. sg. walondo 36—37 ‘valandoje’, 2. sg. imper. Klawſik 79 ‘klausyk’, a. sg. balſa 7 ‘balsą’. Po kitų priebalsių minkštinamoji raidė i nurodytoje pozicijoje tekste paprastai nerašoma, pvz., a. pl. pektas 44, conj. bet 29, adv. neteyse 65 ‘neteisiai’, n. sg. Dešimtys 54 ‘dešimties’, Sens 108 ‘senas’, n. pl. mes 27, a. sg. f. trety 44 ‘trečią’, 2. sg. imper. newesk 28—29 ‘nevesk’ ir t. t. (iš viso net 94 pvz.). Su i kartais parašoma tik loc. pl. galūnė -se, bet šiuo atveju rašyba dviprasmiška, nes, kaip jau buvo nurodyta, čia gali slypėti žemaičių -sę. Parašymai nie 69 ‘nei’, 2. pl. nepazinfatie 122 ‘nepažįstate’ laikytini klaidingais (plg. ne 68, 69 ‘nei’, Nediwikiete 12 ‘nesistebėkite’), kaip ir iškraipytas žodis a. sg. Bodijfie 150 ‘galviją’. Dabar didžiojoje varniškių ploto dalyje prieš e tipo vokalizmą, kaip ir prieš ę < i, daugiau ar mažiau minkštinami visi priebalsiai. Tik šiaurės žemaičių telšiškių paribiais vietomis minkštinimas primena tekste esantįjį, betgi ir čia paprastai tegali­ma kalbėti tik apie skirtingus minkštumo laipsnius. Iš kitų konsonantizmo ypatybių nurodytinas tekste pridėtinio v- nebuvimas prieš tarmės uo žodžio pradžioje, pvz., conj. o 8, 16, 52, 74, 86, 112, 116 (tarė uo) vietoj dabartinio vuo ‘o’. Iš teksto morfologinių ypatybių visų pirma į akis krenta įlatyvo ir adesyvo formos, būtent, ill. sg. Wardon 19, ad. sg. ſzalipi 132, ſawimp 9, 10—11. Tačiau iš jų nedrąsu būtų padaryti išvadą, kad anuomet šnektoje buvę šie linksniai. Nurodyti pavyzdžiai gali būti bažnytinės kalbos archaizmai. Įlatyvo forma aiškiai žemaitiška, plg. wardon wieſzpatie 1787 m. „Živatas“ 113₂, adv. laūkon Tirkšliai (tariama -uon) ‘lauk, šalin’. Galūnė -on, matyt, žemaičiai įsivedė iš ā kamieno, plg. pievon. Tekstas rodo, kad anuomet įrašytojo šnektoje jau buvo sutrumpintos vienaskaitos vietininko formos, pvz., walondo 36—37 ‘valandoje’, kalienie 141 ‘kalėjime’. Tačiau daugiskaita, matyt, dar tebebuvo nesutrumpinta, plg. grabusy 14 ‘karstuose’, Wyſofie Baznicžioſie 112 ‘visose bažnyčiose’. Tada šnektoje greičiausia jau buvo įsigalėję trumpi naudininko formų variantai, pvz., d. sg. m. iem 11 ‘jam’, tam 13, kietam 83 ‘kitam’, d. pl. mokitynems ‘mokiniams’, minioms 5, ſaw yms kaltyms 28 ‘saviems kaltiems’, iomſ 6 ‘jums’. Vienintelė ilga d. pl. forma mumos 1 ‘mums’ laikytina bažnytinės kalbos archaizmu. Betgi tekste vartojama pilna vienaskaitos įnagininko formų pabaiga -mi greičiausia atspindi realią šnektos padėtį, nes ir dabar šiame krašte ji paprastai išlaikoma. Jau anuomet jos balsio būta siauro (t. y. tarta -mi, ne *-mę!), pvz., ſunumi 12 ‘sūnumi’. Pažymėtina, kad siauras buvęs ir u kamieno a. sg. galūnės balsis (pvz., ſunu 40 ‘sūnų’, nors dabar daugelis žemaičių turi paplitusį (taria sū’no ‘sūnų’). 190 Gimininių įvardžių (matyt, ir būdvardžių) bevardė giminė dar turėjo būti gana gyvai vartojama, plg. Wys 105 ‘visa’. Jau būta prie vardžodžių priderintos a. pl. m. galūnės -us, pvz., Tus 131 ‘tuos’ (taip parašyti visi 8 pvz.). Pronominalinė d. pl. m. galūnė -iems greičiausia tarta -ėms, plg. rašymą faywms kaltyms 28 ‘saviems kaltiems’ šalia tokiems 143 (po k). Dabar šnekta turi -ims, plg. tį’ms baltį’ms ‘tiems baltiems’. Įvardžių kuris ir toks rašyba rodo, kad įrašytojo šnektoje galėjo būti vartojamos n. pl. m. formos kuri ‘kurie’, toki ‘tokie’ (plg. kiti, visi), galimas daiktas, kaip gretiminiai variantai šalia žemaitiškai tariamų kurie, tokie, plg. kury 8, 13, 15, 16, korie⁹⁷ 126, 131, 134, 136, 140, 143, 145, 147, 149, Tokie 153. Asmeninių įvardžių n. pl. forma mes greičiausia dar nebuvo pakeista dabar šnektoje turima mas, plg. mes 27. Gal būt, ir vietoj dabartinių šnektos a. pl. formų mumīs ‘mus’, jumīs ‘jus’ dar tebebuvo vartojamos senosios mus, jus (plg. mus 29, 30, 36), jeigu tik tai nėra bažnytinės kalbos archaizmas, nes pavartotos tik poteriuose. Tačiau anuomet jau buvo vartojamos g. pl. formos mūso ‘mūsų’, jūso ‘jūsų’, pvz. muja 22, 25, 27, 37, 100, įvardinis kamienas man- jau tartas mun- (mən-), pvz., a. sg. muni 56 ‘mane’ (plg. g. pl. Nomu 68 ‘namų’). Tekste yra viena veiksmažodžio атемatinė forma, būtent, 3. praes. atet 13 < ateiti ‘ateina’, ir vienas атемatinės formos perdirbinys: 1 sg. praes. esmīu (užrašytas neaiškiai esm̄nio ar esmmio 55) ‘esu’. Abiejų fonetika žemaitiška. Antroji forma šiai šnektai nebūdinga ir gali būti atneštinė. Šnektos veiksmažodžiai jau anuomet turėjo priešdėlį ant-, pvz., 3. praet Ontžiege 45 ‘įžengė’. Sangražos dalelytę priešdėliniai veiksmažodžiai galėjo gauti žodžio gale, pvz., 2. pl. imper. Nedīwikiete[ʃ]ie 12—13 (t. y. nedįvykytas, žem. nedīvīketiese) ‘nesistebėkite’. Betgi dalelytės balsio išlikimas (dar plg. 2. sg. imper. refl. świeʃkiesy 22—23 ‘šveškis’, melʃkiesy 35—36 ‘melskis’) gali būti ne įrašytojo šnektos, bet bažnytinės kalbos archaizmas. Jau anuomet šnektoje būta konstrukcijos liuobt + infinitivus, tik kažin ar tada ji vartota būtajam dažniniam laikui reikšti, plg. Piemo […] lub kiekty wysus hieretykus 109—110= lenk. Paftarʒ[…] zwykł Wyklinać wʃzʃytkie Heretyki. Liepiamosios nuosakos formos greičiausia turėjo žemaitišką formantą -kia-, tik dėl rašybos netobulumo sunku jį įrodyti (-kia- ir -kė- < -ki- būtų rašoma vienodai). Tačiau vietoj dabar senajai kartai būdingos 3. praet. formos dėvė tekste tėra dāvė (dawe 9). Sunku pasakyti, ar tai tarmės faktas, ar raštų kalbos įtakos padarinys. Iš nekaitomų žodelių nurodytini praep. be 129, 145, prt. tegol 160 ‘tegul’ (dabar spėjamoje šnektoje tariama bà, tàgò), ne-, pvz., nemor 134 ‘nenori’, 2. sg. imper. newesk 28—29… visi 15 pvz. su ne- (dab. nə-), praep. ape 86 ‘apie’ (dab. àplė, ret. àpe), prt. nor(is) prie nežymimųjų įvardžių, pvz., kokius noris daktus 149 ‘kokius nors daiktus’, kokie Nor pamacie 132—133 ‘kokią nors pagalbą’ (dab. kasnūors, kas nūorent ‘kas nors’), conj. aba 83, 115, 132, 137, 141, 142, 146, 151 ‘arba’, adv. kaypo 8 ‘kaip’ (abu pastarieji variantai vartojami ir dabar), fien-dyna 157 ‘šiandien’ (dabar bėra trumpas variantas be -a). Iš leksikos pažymėtini tipiški žemaitiški žodžių variantai kunegas (82—83) ‘kunigas’, kunegystė (93) ‘kunigystė’, mylesta (31) ‘mylįsta, malonė’ ir posnykas 97 Su šaknis o < u parašyta net g. pl. forma koriu 121—122 ir a. pl. m. korius 154. Antra vertus, šalia korie vieną kartą yra ir n. pl. m. kurie 129. 191 (80) ‘pasnykas’, kurių trys pirmieji spėjamoje šnekt oje vartojami ir dabar, o paskutinysis užfiksuotas tik šiaurės žemaičių plote (su-ininkas), plg. põsninkas (pūosnfnks) Tirkšliai. * * * Iškelti aikštėn nagrinėjamojo teksto kalbos duomenys, susieti su S. M. Slavočinskio giesmyne užfiksuotais raseniškių tarminiais faktais98, reikia tikėtis, labai prav ers, rekonstruojant žemaičių tarmės garsų ir formų raidą per pastaruosius 3–4 šimtmečius, o tuo pačiu prisidės prie lietuvių istorinės dialektologijos sukūrimo. Šie duomenys taip pat rodo, kad daugelis smulkių tarminių ypatybių, kaip ir pačios tarmės, yra kur kas anksčiau atsiradę, negu mes neretai linkę manyti. Pr ierašas. Norint nustatyti, ar p. 172–173 minimi lotyniški ir lenkiški įrašai iš tikrųjų rašyti to paties asmens, kuris įrašė lietuvišką tekstą, visų šių rankraščių fotokopijos Vilniaus Universiteto Bibliotekos direktoriaus J. Tornau rūpesčiu99 buvo pateiktos ištirti Lietuvos TSR Teisingumo ministerijos Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institutui. Rengiant šį leidinį spaudai, gauta minėto instituto pažyma Nr. 427, rašyta 1973. V. 10, kurioje ekspertė teisės m. kand. J. Ignatjeva patvirtina, kad visi pateikti tyrimui tekstai, išskyrus įrašą „Garbie dywu etc.“, iš tikrųjų parašyti vieno asmens. Dėl pastarojo dviejų žodžių įrašo pažymoje konstatuojama, kad, esant labai mažam tiriamosios grafinės medžiagos kiekiui, spręsti klausimą, ar šiuos žodžius parašė tas pats asmuo, ar kitas, negalima. Tuo būdu teismo ekspertizės išvada iš esmės patvirtina p. 173 pateiktą lietuviško teksto datavimą. Minėtoje pažymoje rašoma, kad „tiriamieji rankraščiai yra parašyti aukšto išsilavinimo rašysena, koordinuotais judesiais“. Tai patvirtina prielaidą, jog lietuviško teksto įrašytojas buvo išsilavinęs žmogus. Gauta 1973.III.23. 3. ЗИНКЯВИЧЮС ВАЖНЫЙ ЖЕМАЙТСКИЙ РУКОПИСНЫЙ ТЕКСТ Р е з ю м е В статье публикуется и исследуется рукописный текст, который был найден автором в библиотеке Вильнюсского университета (в конволюте LR 881–882, хранящемся в отделе редкой книги). Устанавливается, что текст написан неизвестным духовным лицом католической церкви в конце XVII в. или в самом начале XVIII века. Может быть, он является переделкой или даже копией несохранившегося более древнего текста. Исследуемый текст написан на жемайтском диалекте. Возможно, указанное лицо происходило из окрестностей г. Варняй. Особенности аукштайтского диалекта или письменного языка того времени сравнительно редки. 98 Žr. p. 137–168. 99 Straipsnio autorius nuoširdžiai dėkoja drg. J. Tornau už pagalbą. 192 На основе детального сравнения особенностей языка текста с данными современного жемаитского диалекта выявляются важные факты, способствующие выяснению развития звуков и форм диалекта за последние 300 лет. Установлено, что в то время, когда возник текст, долгие гласные o, ē в жемаитском уже были дифтонгизированными, первый компонент тавтосиллабических сочетаний an, am, en, em был суженным, дифтонги ai, ei — в известных случаях монофтонгизованными. Установлено также наличие многих других фонетических и морфологических явлений, характерных для современного жемаитского диалекта. С другой стороны, текст снабжает нас данными, которые способствуют раскрытию определенных особенностей более раннего периода жемаитского диалекта. Так, из текста явствует, что в родном говоре писца жемаитские звуки, соответствующие uo, ie литературного языка, носили явный дифтонгический характер. Четко различались два ряда (открытый и закрытый) кратких гласных u, i; причем они подвергались последовательной ассимиляции с вокализмом дальнейшего слова. Рассматриваются также многие другие явления, проливающие свет на историю литовских resp. жемаитских звуков и форм. Поступило 23.III.1973 Z. ZINKEVIČIUS. AN IMPORTANT SAMOGITIAN MANUSCRIPT Summary The article presents an analysis of a Samogitian MS. found by the author in the Vilnius University Library (LR 881—882). The text of the MS. itself is given in the article as well. It has been established that the MS. was written by an unknown Roman Catholic clergyman in the late 17th or early 18th century. It might be a paraphrase or even a copy of some older text. The dialect of the text is Samogitian, probably the northern or north-eastern subdialect of Varniai. Peculiarities of High Lithuanian dialects or writings are relatively few. A detailed comparison of the text features with those of the corresponding modern dialect is carried out in an attempt to determine the 300—year—old development of the phonetic system and grammatical structure. The analysis has shown that at the time of the appearance of the MS. (1) the vowels o, ē had been diphthongized, (2) the first component of the tautosyllabic clusters an, am, en, em had become close, (3) the diphtongs ai, ei had been monophthongized in certain cases, and (4) many phonetic and grammatical features peculiar to the modern dialect had already been in existence at that time. 13. 520 193 On the other hand, the text contains linguistic data typical of an earlier stage of the dialectal development and resp. presenting valuable material for the interpretation of some problems of the history of Lithuanian and historical dialectology. Of particular interest are the following phenomena found in the MS. as being peculiar to its writer’s native dialect: diphthongal character of the equivalents of Standard Lith. uo, ie, strict differentiation of two types of u, i (open and close) and their consecutive assimilation depending on the nature of the vowel in the following syllable. Received March 23, 1973