Bevardės giminės forma „tai“ ir jos santykis su kitomis įvardžių formomis

ŽODŽIŲ FORMOS IR JŲ VARTOSENA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. VALECKIENĖ BEVARDĖS GIMINĖS FORMA TAI IR JOS SANTYKIS SU KITOMIS ĮVARDŽIŲ FORMOMIS 001. Bevardės giminės formas sudaro tik kai kurie įvardžiai, plg.: tas, ta, tai, tat(ai); šitas, šità, šita, šitai; visas, visà, visa; kitas, kità, kita ir kt. Iš visų bevardės giminės įvardžių formų plačiausiai vartojama tai. Jos variantas tat(ai) retas. Taip pat rečiau, negu tai, vartojamos kitų įvardžių bevardės giminės formos. Šiame straipsnyje norima iškelti bevardės giminės formos tai (tatai) bendrąją (invariantinę) reikšmę ir parodyti tos formos santykį su tas, ta bei kitų įvardžių formomis. Forma tai, be įvardžio reikšmės, plačiai vartojama dar kaip dalelytė ar jungtukas. Pastarosios tai funkcijos čia specialiai nebus liečiamos, bet atskirais atvejais reikės atriboti įvardžio formos tai ir dalelytės tai funkcijas. 002. Tam tikros formos reikšmę galima suvokti tik toje kalbos mikrosistemoje (posistemyje), kuriame ta forma funkcionuoja. Svarbu atsiriboti nuo kontekstinių reikšmių, nuo leksinių tos formos elementų ir iškelti tik tą bendrąją reikšmę, kuria nagrinėjamoji forma disponuoja, santykiaudama su kitomis minimaliai būtinomis tos sistemos formomis. Norint suvokti tai formos bendrąją reikšmę ir jos santykį su tas, ta formomis, pirmiausia mums reikia iškelti tas sistemas (posistemius), kuriose šios formos funkcionuoja. Reikia iš karto pasakyti, kad gimininės tas, ta formos vartojamos kur kas plačiau, negu bevardės giminės forma tai. Todėl pirmiausia čia bus iškelti tas, ta formų funkcionavimo posistemiai ir tik po to bus nurodoma, į kuriuos tas, ta formų posistemius tai forma eina ir į kuriuos neeina. Tas, ta formų posistemiai 003. Paprastai, kalbant apie parodomųjų įvardžių funkcijas, yra remiamasi K. Brugmannu. K. Brugmannas pirmas ide. kalbose yra išskyręs pagrindines parodomųjų įvardžių funkcijas: deiktinę (siaurąja prasme) ir anaforinę1. Deiktinės — tai formos, kurios pabrėžtinai nurodo žinomą daiktą, lokalizuodamos jį kalbančiojo atžvilgiu (daugiau ar mažiau nutolęs nuo kalbančiojo asmens). Anaforinės 1 Be deiktinės funkcijos siaurąja prasme, K. Brugmannas taip pat vartojo šį terminą plačiąja prasme. Tai bendra nurodomoji reikšmė, kurią turi visi parodomieji įvardžiai. Pagal bendrosios deiksės pobūdį visus ide. parodomuosius įvardžius jis yra suklasifikavęs į keturis tipus. Žr. K. Brugmann, Die Demonstrativpronomina der idg. Sprachen, Leipzig, 1904, „Abhandlungen der Philologisch-historischen Klasse der Königlich Sächsischen Gesellschaft der Wissenschaften“, Bd. XXII, Nr. VI. 3 * 35 formos nurodo aukščiau minėtą ar tuojau po tos formos pasakytą daiktą be pabrėžto išskyrimo. K. Brugmannas ypač yra iškėlęs pabrėžimą, nurodant daiktus deiktinėmis formomis. Pagal K. Brugmanną, deiktinė forma yra kaip gestas; ji dažnai ir palydima gestu. Anaforinės formos tokio pabrėžimo neturi. Aptardamas K. Brugmanno iškeltas funkcijas, J. Kurylowiczius labai taikliai yra apibrėžęs deiktinių ir anaforinių formų skirtumą: deiktinės formos nurodo būtent žinomus daiktus, tuo tarpu kai anaforinės formos nurodo žodžius (konteksta)2. Dėl to anafora kartais dar vadinama santykine deikse3. 004. Lietuvių kalboje taip pat galima išskirti šias dvi parodomųjų įvardžių funkcijas: deiktinę ir anaforinę. Bet remiantis vien tik semantika, dažnai sunku įvardžio formai priskirti vieną ar kitą funkciją, t. y. pasakyti, ar ta forma nurodo daiktą su pabrėžtu išskyrimu, ar be tokio išskyrimo. Todėl šiame straipsnyje tas, ta formų funkcijos skirtumai bus grindžiami ne vien reikšme, bet visų pirma formų pozicija sakinyje bei jų paradigminėmis ypatybėmis, t. y. tuo, kaip šios formos santykiauja su kitomis to paties posistemio formomis. Pagal tas, ta formų paradigmines ypatybes išsiskiria 2 pagrindiniai jų vartojimo posistemiai. 1) Tas, ta formos santykiauja su šitas, -a; šis, ši; anas, -a formomis. (Yra ir daugiau formų, bet minėtosios yra minimalios šio posistemio formos.) Visos nurodytosios formos eina toje pačioje nuo daiktavardžių priklausomoje pozicijoje, t. y. vartojamos būdvardžiais. Joms būdinga deiktinė funkcija. Paprastai šios formos pabrėžtinai nurodo žinomą daiktą, išskirdamos jį iš kitų. Tarp savęs šios formos skiriasi leksiniais atspalviais pagal tai, kiek nurodomasis daiktas yra nutolęs nuo kalbėtojo erdvės bei laiko atžvilgiu. Tas, ta formos yra neutraliausios — jos nurodo daugiau ar mažiau nuo kalbėtojo nutolusį žinomą daiktą, tuo tarpu kai šis, ši; šitas, -a nurodo mažiausiai, o anas, -a — labiausiai nuo kalbėtojo nutolusį žinomą daiktą. Daiktas gali būti žinomas iš ankstesnio konteksto (net anksčiau minėtas) ar nurodomas po įvardžio. Pvz.: Vienas sakė: — Tokia jos liga, kaip mano sveikata! Kitas: — Tavo pati nebuvo tokia silpna nė mirdama, kaip manoji kad išgijo. Petras… nugirdo tuos juokus. ŽemR I 185. — Gali sau pati eiti, kad taip tinka tas per senėlis pajuodėlis! — prorėksmais murmėjo Marce… Nenuvarysite manęs už to kūtvailos (kalbama apie Kurmelį). ŽemR I 173. Buvo kartą dėžutė degtukų, tie degtukai labai didžiavosi savo kilme. BalčAP 201. Petras išėjo iš miško, pasisuko stačiai per kelmynus į tą pusę, kur geležiniai žvangėjo. ŽemR I 178. Šeimininkė jau pačios ponios gauta. Tai ta doroji senutė Karolienė, našlė davatkėlė, vienstypė, visų vadinama Dėdiene. VaižgP I 140. Plg.: Matušės nabaštikė liuob vilks, matysiu, batvinius kaip katė pelė. O ši tavo šeimininkė (jauna žmona) — juk ne jos bestovinti! ŽemR I 186. Tikrai, ana diena, kada senelis paskutinį kartą buvo lauke, jam taip aiškiai tebėra atminty, lyg tai būtų buvę vakar. SimonR IV 16. Tokią pat akcentuotą nurodomąją (deiktinę) reikšmę ir būdvardišką poziciją turi minėtieji įvardžiai ir tais atvejais, kai šalia jų nėra daiktavardžio, bet jis numanomas iš konteksto. Plg.: 2 Е. Курилович, Очерки по лингвистике, Москва, 1962, p. 204. 3 Е. Кржижкова, Замечания о системе указательных местоимений в современных славянских литературных языках, Русское и славянское языкознание, Москва, 1972, p. 144. 36 … pirklių sūnus keliauja po pasaulį ir sako pasakas, tik jau ne tokias linksmas, kaip tą apie degtukus (= kaip ta pasaka apie degtukus). BalčAP 203. Deiktinės tas, ta; šis, ši; šitas, -a; anas, -a formos santykiauja tarp savęs kaip tam tikros sistemos semantiniai variantai. Tas, ta formos yra pirminės — jos plačiausiai vartojamos ir reikšmės atžvilgiu neutraliausios. Šitas, -a, šis, ši; anas, -a yra antrinės, vartojamos siauriau ir turi specialiai apibrėžtas reikšmes⁴. Tas, ta formų šiuo atveju negalima priešpastatyti jis, ji formoms, kurios eina kitoje (daiktavardžių) pozicijoje. Tam tikrame kontekste tas, ta formos gali pakeisti šis, ši, šitas, -a ar anas, -a formas, bet jokiu būdu ne jis, ji formas. Pastarosios formos gali atstoti tik visą daiktavardžio ir tas, ta formų junginį. Plg.: Gali sau pati eiti, kad taip tinka tas (= šis, šitas) persenėlis, pajuodėlis! bet: Buvo kartą dėžutė degtukų, tie degtukai ( = jie) labai didžiavosi savo kilme. Be deiktinės funkcijos (aiškaus nurodymo su išskiriamosios reikšmės atspalviu), būdvardiškosios tas, ta formos vartojamos panašiai kaip kitose kalbose artikeliai. Šiais atvejais jos turi išblukusią nurodomąją reikšmę ir dėl to nėra būtinos; joms būdingas aiškus pabrėžiamasis reikšmės atspalvis, dažnai jas galima praleisti (ypač kai yra kitos vadinamosios aktualiosios skaidos ypatybės — pabrėžiamoji intonacija, atitinkama žodžių tvarka, tam tikrų žodžių iškėlimas ir pan.). Lietuvių kalboje dabar jos atlieka, galima sakyti, stilistinę funkciją⁵. — Kur tas mūsų Petras prapuolė? ŽemR I 206. O ta vandens vištikė, — ar ne rupūžikė, — braidydama po klaną, spigina: „Pliks paliks! pliks paliks!“ Pagaliau tas kuisis, menkas vabalas, į ausį prisilindęs, zyzia: „Broli, broleli! Norėjai rubelio, rubelio!“ ŽemR I 200. Tokia pat funkcija vartojamas ir įvardis šitas, -a, pvz.: Beveik apyverkšnis šlepsena jis basom kojom suolu atgal, užkliudo sėdintį tėvą. Šis tuojau šaukia: — Vėl tu čia, a kad tave bala! Nebėra gyvenimo nuo šitų vaikų. BaltPV I 13. 4 Dėl pirminių ir antrinių formų žr. J. Kurylowicz, The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg, 1964, p. 15. 5 A. Valeckienė, Lietuvių kalbos įvardžiai ir jų reikšmės, LKK VI, Vilnius, 1963, p. 41, 42; D. Lukšys, Savotiška įvardžio tas vartosena, „Kalbos kultūra“, Vilnius, 1964, 7, p. 47. Abejotinas A. Rosino („Kalbotyra“, XXIV (1) teigimas, kad lietuvių kalboje yra artikeliai, kilę iš parodomųjų įvardžių, kaip kitose ide. kalbose. Prie žymimojo artikelio, kurį smulkiau nagrinėja, jis priskiria parodomuosius įvardžius ir tais atvejais, kai jie dar turi aiškią nurodomąją (deiktinę) reikšmę (nurodo anksčiau minėtus daiktus), plg. jo duotus pavyzdžius: Pons parsivežė paukštį iš usenio (= užsienio)… ūkinėdys pasakė: „Vyrai, kas tą paukštį pavogs,… užplaks bus!“ …eme kilika… biladams… Tas kilikas naujas te(tamentas e)ti mana… (Mž 26–27). …klau(f)ikem… ape ubaga Lažari…. teipo ir apie fchi Lažari kalbedami… turim daboti/fi… Ifch tie fos (kon)te Loza-rio giwenimas… pawargens buwa… (BP II 189). Thie ifch wieno wi(f)adai fteng(e)fi prie(ch f)chi Kri(f)tu (BP I 108). Panna tureio funu… Tą funu žmones Emmanuel wadina (KN I 138) ir kt. Net ir tose kalbose, kurios iš tikrųjų turi artikelius (pvz., vokiečių), šiais atvejais, kaip ir lietuvių kalboje, gali būti vartojami atitinkami įvardžiai, ne artikeliai, plg.: 1) Kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus? (Jn 12, 34) — Und wie sage(n) denn / Des men(s)chen Son mus erhohet werden. Wer ift die ser menschen Son (Biblia… Deudsch Auff(s) new zugericht von D. M. Luth. Wittemberg, 1549), 2) Do-vydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą… Tą Jėzų dievas prikėlė (Apd 2, 32) — Die fen Jhefum hat Gott auferweckt (ten pat). Lietuvių kalbos įvardžiai tas, ta, šitas, -a ir kiti, vartojami su nusilpusia deiktine reikšme, tik priartėja, šiek tiek yra panašūs į kitų kalbų artikelius, bet jie anaiptol nėra tokie artikeliai, kaip germanų kalbose (vokiečių, anglų ir kt.). O tokie pavyzdžiai, kur išlaikoma aiški deiktinė įvardžio reikšmė, prie šios „artikelio“ funkcijos iš viso nesikirtini. 37 Šie įvardžiai nebesiskiria ryškiau tarp savęs net ir semantiniu atžvilgiu. Literatūrinėje kalboje dažniau pasitaiko tas, ta kaip neutralesnės formos. Su įvardžiu jis, ji minėtosios pabrėžiamosios reikšmės formos taip pat neturi jokio santykio. 2) Tas, ta formos vartojamos daiktavardžio linksniu pozicijoje ir visų pirma santykiauja su daiktavardinėmis jis, ji formomis, taip pat kartu su daiktavardiškai vartojamomis šis, ši, šitas, -a; anas, -a ir kt. formomis6. Visoms šioms formoms būdinga anaforinė reikšmė. Eidamos daiktavardžiu pozicijoje, jos paprastai nurodo aukščiau minėtą žinomą daiktą be pabrėžto išskyrimo ir tuo būdu pavaduoja anksčiau minėtus daiktavardžius. Šios formos yra gryni daiktavardžių substitutai. Visi pinigai atiteko jo sūnui, o tas ėmė linksmai gyventi. BalčAP 199. Žolys šnekino lagino Marcelę, o ta, galvą nuleidusi, paniūromis žiūrėdama, vyspojo. ŽemR I 172. Pienių ir rudmėsių (rudgalvis baravykas) nebesuvaldo: tos išsisklaidė po visą biržtyną. ŽemR I 177. O karalaitė padovanojo jam kalaviją, nusagstytą auksiniais pinigais, tie jam labai pravertė. BalčAP 201. Plg.: Tarp Viliaus ir Martyno įsispraudusi sėdi ponia Gaidienė. Graži ji ir linksma. Ji kalbina Vilių, — šis tuo tarpu nieko neatsako. SimonR IV 359. — Gal ir tu jojį kartu (naktigonėn)? — Manęs neima. Jonas tai imdavo, o šitas (= Petras) neima. BaltPV 100. Šiaipjau anuodu (=Lepukas ir Ferdukas) buvo žmonės kaip žmonės, pusinteligentai. VaižgP I 56. Tarp savęs šios formos skiriasi leksiniais atspalviais ir sudaro semantinius variantus. Šiame posistemyje pirminės yra ne tas, ta, bet jis, ji formos — jos dažniausiai vartojamos ir reikšmės atžvilgiu visiškai neutralios. Tas, ta ir visos kitos čia paminėtos formos yra antrinės, jos rečiau vartojamos ir turi papildomus leksinius atspalvius. Tas, ta skiriasi nuo šitas, -a; šis, ši iš vienos pusės ir nuo anas, -a iš kitos pusės iš esmės taip pat, kaip aukščiau minėtos deiktinės reikšmės atitinkamos formos pirmame posistemyje — pagal nurodomojo daikto nutolimą nuo kalbančiojo asmens. Tik šiame posistemyje nurodytųjų įvardžių trinarė sistema jau visai silpna. Vartojami kaip anaforiniai (be pabrėžto išskyrimo) daiktavardžių pozicijoje, šie įvardžiai dažnai netenka savo leksinių atspalvių ir išeina iš vartosenos. Kaip anaforinis jau visai retas anas, -a, nėra dažnas ir šitas, -a. Palyginti su pastaruoju, kiek dažnesnis variantas šis, ši, bet ir jį dažnai galima pakeisti neutralesnėmis tas, ta formomis⁶. Plg.: Ėjęs, nei kaliošų nenusiaudamas, nei varvančios gubos nenumesdamas, išsitraukė iš ančio padregusį lakštą popieriaus ir atkišo Gintautui. Šis (=tas) godžiai brukštelėjo jį iš sustingusių svečio rankų. VaižgP I 127. Drožiau iš visos jėgos arkliams, šie (=tie) kaip šoks bėgti… PaukštAK 67. Šis, ši paprastai išlieka, kai yra aiškus artimesnio ir tolimesnio nurodomojo daikto priešpastatymas arba kai tame pat sakinyje šalia šis, ši yra dar ir tas, ta. Plg.: Pripratęs prie ankštų savo kiemelių, šis nė nesirodė kiemas, tik atviras be tvorų laukas. VaižgRR I 117. Vaikai patylomis juokėsi. Pasileido bėgti iš daržo trobos linkui. Didžiausias greitesnis, mažuosius paliko; šie vejasi verkdami, tas atsisukęs movė į kuprą. ŽemR II 323–324. 6 Dėl kitų formų plačiau žr. A. Valeckienė, Anaforiniai įvardžiai — daiktavardžių variantai, „Baltistica“, VII(2), 1971, p. 139 t. t. 38 Antra vertus, visas šiame posistemyje aukščiau minėtas formas, taip pat ir tas, ta, savo vartosena stebia neutraliausias variantas jis, ji. Pastarasis įvardis, galima sakyti, vartojamas be apribojimų (ypač neutraliajame literatūrinės kalbos stiliuje). Jis, ji dažnai gali pakeisti tas, ta formas, bet atvirkščiai — retesni atvejai. Tas, ta formos dažnai negali pakeisti jis, ji formų visų pirma dėl to, kad, be anaforinės funkcijos (kuri yra vienintelė jis, ji formoms), tas, ta turi ir kitokių funkcijų. Plg.: 1) Tuo jis tarytum norėjo pabrėžti, kad jo veikalo negalima be išlygų priskirti romano, epopėjos, prozinės poemos ar kuriam kitam žanrui. VaižgP I 12. 2) Užgęsta ir Piliečių akys, palaidojusios saulės viltį. Belieka jam atminimui varvuliu žvakės nuo stogo… VaižgP I 43. 3) Darbas — džiaugsmas ir sveikatos versmė, darbas žmogų išaukština ir sutaurina, lyg sakyte sako rašytojas. Ir čia negalima su juo nesutikti. VaižgP I 25. Pirmajame sakinyje pakeitus jo į to (veikalo), keičiasi įvardžio pozicija ir funkcija. Sakydami to veikalo, nurodome būtent tą iš ankstesnio konteksto žinomą veikalą. Sakydami jo veikalo, nurodome iš ankstesnio konteksto žinomą asmenį, kuriam priklauso veikalas. Antrajame sakinyje jam turi daiktavardžio poziciją ir anaforinę funkciją. Jis nurodo žinomą, anksčiau minėtą asmenį, kuris yra veiksmo objektas (belieka jam). Pakeitus jam į tam, pastarasis tuojau susiejamas su atminimui (tam atminimui), t. y. gauna būdvardžio poziciją ir deiktinę funkciją. Jis nurodo žinomą anksčiau minėtą atminimą. Trečiajame sakinyje juo nurodo rašytoją (negalima su juo, t. y. su rašytoju, nesutikti). Pakeitus juo į tuo, iš esmės keičiasi nurodymas: negalima su tuo nesutikti reiškia, jog negalima nesutikti, kad darbas — džiaugsmo ir sveikatos versmė. Tas, ta anaforinės formos dažnai vartojamos, kai sakinyje minimi keli daiktai; tas, ta formomis paprastai nurodomas paskutinysis paminėtas daiktas (asmuo), plg.: Sustojo į rinką, vienas, apsukuo skriedamas, kam norint įbrukdavo žiužį, tas begėringt čakš-čakš mušė grel stovintį ir ginė apsukuo rinkio. Muštasis, žiužį įgavęs, vėl pabrukš kitam įdavė, o tas šalia stovinti taip pat šmaukš-šmaukš raižė. ValPJ 51. Šiame sakinyje tas sunkiai pakeičiamas į jis. Kai nurodomas anksčiau minėtas veiksmo subjektas, vartojama jis, ji, plg.: Apie kitus praeities plunksnos žmones Vaižgantas pasakė, galimas daiktas, nemaža tiesos, bet, kalbėdamas apie save, jis aiškiai perdėjo. VaižgP I 30. Nepratęs buvo senis, kad jo negerbtų. BorMS 18. Bet Ulei visai nerūpėjo nei sustojusios moterys, nei jų kalbos, o dar mažiau visos bausmės, — čia, žemėje, ir ten — pragare. Kuo ji kalta buvo? Tiktai todėl, kad ji jauna, graži ir linksma buvo, tai kibo prie jos visi bernai, bet vesti nė vienas nenorėjo, nes ji neturėjo nei kraičio, nei pasogos. BorMS 24. Čia įvardžio jis, ji formų negalima pakeisti tas, ta formomis. Smulkesnis jis, ji ir kitų anaforinių formų skirtumo nagrinėjimas išeina iš mūsų temos ribų. Čia norima tik pabrėžti, kad anaforinių įvardžių leksiniai atspalviai dažnai yra nublankę, ir daugelio atvejų šių įvardžių vartosena priklauso nuo sakinio struktūros. Ypač dažni neutralizacijos atvejai, kai, esant tam tikram kontekstui, vieną formą pakeičia kita. Čia dar pažymėtina specifinė, struktūriškai apibrėžta tas, ta formų kaip atliepiamųjų žodžių vartosena prijungiamajame sakinyje su santykiniais įvardžiais. Kas pigiai pelno, tas pigiai ir išleidžia. Sln. Ne tas stiprus, kurs muša, bet tas, kurs atlaiko. PP 213. 39 Tokio tipo sakiniuose tas, ta formas aiškina šalutinis dėmuo. Šios formos gali eiti ir prieš aiškinamąjį dėmenį, ir po jo. Tokiuose sakiniuose tas, ta formos eina daiktavardžio linksnių pozicijoje (ypač su įvardžiu kas), bet kadangi jų vartosena struktūriškai apibrėžta, šių formų tokiais atvejais negalima pakeisti jis, ji formomis. 005. Bevardės giminės forma tai funkcionuoja daug siauriau, kaip gimininės to pat įvardžio formos tas, ta. Tai įeina tik į antrąjį aukščiau minėtą posistemį, t. y. ji visada vartojama substantyviškai — eina tam tikrų daiktavardžio linksnių pozicijoje, ir turi anaforinę reikšmę. Šia forma nurodoma, kas buvo anksčiau minėta arba tuojau po jos pasakyta be pabrėžto išskyrimo. Dažniausiai forma tai vartojama subjekto vardininko ir objekto galininko linksnių pozicijoje. Plg.: Šimoniai visada rūpinosi engiamaisiais, tai jau jiems prigimta. SimonAŠL 24. Poetė mokėjo būti jauna su visu jaunystės užsimiršimu, iliuzijomis ir juoku. Tai retai kam pavyksta. KubSNL 171. Skausmo debesėlis perbėgo visiems per kaktą, prisiminus mirusį tėvelį. Tai pastebėjus, motinėlė tarė… ŽemR I 154. … nespėju nulipti nuo arklio, o šarvuotis jau įsiraušęs į žemę. Tai padaryti jam padeda nepaprastai stiprūs nagai. IvanPŽ 60. Ypač parbolškė Hansą Cvi baką tai, kad jis atvykusiųjų kryžiuočių tarpe pamatė laisvus Kilgailį ir Šarką. VienPD, K 334. Taigi pagal poziciją ir reikšmę formą tai galima sieti tik su vyriškosios bei moteriškosios giminės daiktavardinėmis anaforinėmis formomis (2 posistemis). Kitaip sakant, tik anaforinės yra trys formos: tas, ta, tai, o deiktinės (siaurąja prasme) yra tik dvi formos: tas, ta. 006. Anaforinėms formoms tas, ta, tai bendra yra vienoda pozicija (jos užima daiktavardžio linksnių vietą) ir funkcija. Tačiau šios formos labai daug skiriasi tarp savęs. Tai forma priešpastatoma kartu vyriškosios bei moteriškosios giminės formoms tas, ta. Tai skiriasi nuo tas, ta formų visų pirma pagal daiktų nurodymo pobūdį ir antecedentus. Be to, formą tai priešpastatant tas, ta formoms, kartu ji vienokiu ar kitokiu būdu priešpastatoma ir tas, ta formų semantiniams bei sintaksiniams variantams, visų pirma pagrindiniam tos sistemos variantui jis, ji. Antra vertus, forma tai įsijungdama į aukščiau minėtą anaforinių įvardžių posistemį, išveda ir naujų narių, su kuriais tas, ta formos tiesiogiai nesąveikauja. Visi šie skirtumai bus aptariami toliau. Formos tai (tatai⁷) invariantinė reikšmė ir santykis su tas, ta formomis 007. Tai ir tas, ta formos visų pirma sudaro semantinę opoziciją. Jos priešpastatomos pagal daiktų nurodymo pobūdį. Vyriškosios ir moteriškosios giminės formos tas, ta vartojamos, konkrečiai nurodant žinomus anksčiau minėtus daiktus. Dažniausiai šios formos vartojamos, nurodant asmenis. — Levuk! — sušuko Baltaragis. Tas atsisukęs klausėsi. ŽemR II 62. Šlioks — šliokš šlakstė vandenį ant mergaičių, o sušlapine ki-ki-ki juokės, nes tos, kaip šventą dieną padoriai apsidariusios, čežėjo. ValPJ 83. 7 Formos tatai reikšmė yra tokia pat, kaip tai formos, tik pirmoji forma labai retai vartojama, žr. 1 lentelę. Dėl to tatai šalia tai toliau nekartojama. 40 Tas, ta formomis nurodomi ir kiti gyvi daiktai. Tas capt sugr obė lapei už uodegą, bet ta ištraukusi blyks pasirodė po stalu. ValPJ 55. Jis (Pranaitis) nieko neatsakė, tik perliejo botagu kumelę, kad ta net šuoliais leidosi keliu. Myk-PutS 19. Tas, ta formos taip pat nurodo ir negyvus daiktus. Pienių ir rudmėsių [rudgalvis baravykas] nebesuvaldo: tos išsiskaidė po visą biržtyną. ŽemR I 177. Visi apsia vę su batais, bet tuos dėvėjo tiktai lig išeidamys iš bažnyčios. ValPJ 30. Klausiau: „Ką šoksit?“ Atsakė: „Anglėzą“. Man tą griežiant, sparked visi… ValPJ 74. Visais šiais atvejais konkrečiai nurodant žinomą daiktą, tas, ta formų antecedentai (žodžiai, nurodantys tą patį daiktą, kaip ir įvardis) yra tam tikri daiktavardžiai. Paprastai daiktas pirma pasakomas daiktavardžiu, o paskui, nurodant tą patį daiktą, vartojamas įvardis. Taigi tas, ta įvardis pavaduoja tam tikrą daiktavardį, kaip jis, ji bei kiti aukščiau minėti anaforiniai įvardžiai. Tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės formos nurodo minėtuosius daiktus vienodai, nurodymo pobūdžiu jos nesiskiria. Tas, ta formos tarp savęs skiriasi tik pagal antecedentus. Jos yra derinamos su antecedentais gimine ir skaičiumi. Sakysim, jeigu antecedentas turi vyriškosios giminės vienaskaitos formą, tai ir įvardžio vartojama vyriškosios giminės vienaskaitos forma ir pan., plg.: Tėjaus klausė tėvą: „Ar leidi dukterį?“ Tas atsakė: „Leidžiu“. Klausė motynos: „Ar leidi?“ Ta vėl atsakė: „Leidžiu“… ValPJ 156. O karalaitė padovanojo jam kalaviją, nusagstytą auksiniais pinigais, tie jam labai pravertė. BalčAP 201. Tuo būdu tarp vyriškosios ir moteriškosios giminės formų skirtumas yra grynai gramatinis, paremtas tų formų derinimu gimine ir skaičiumi su kitomis formomis (antecedentais). Kai tas, ta formos vartojamos kaip atliepiamieji žodžiai prijungiamajame sakinyje su santykiniais įvardžiais, jų antecedentai yra visa frazė, pasakyta šalutiniu dėmeniu. Kas Rimšienę apšne kės, tas dar negimė… ŽemR I 27. Kas ryto nemato, kas nieko nestato, tam vietos nebus naujo darbo būry. Kors(LKŽ V 363). Kas veža, tą ir plaka. JabIRR I 492. Kieno geri nagai, to ir gerklė plati. ŽemR I 203. Ne tas pirmas ėjo, kas rado, bet tasai, kuris pametė. PP 212. Taigi nevenk, žmogau… tam dėkavot, kurs ugnį tau ir šilumę davė. DonR 97. Tos tešigėdi tik, kurios tingėt nesigėdi. DonR 39. Aš gi su tais, kur nebij o plaukti bangų barami. SNėrP I 223. Katras išėjo medžioti, tas nušovė lapę. JV 1060. Katro nėra, tas kaltas. Dkš. Antecedentas – šalutinis dėmuo, gali eiti prieš įvardį ir po jo. Tokiais atvejais tas, ta formos taip pat nurodo tam tikrą konkretų (tik neapibrėžtą) daiktą, paprastai asmenį, kurį apibūdina šalutinis dėmuo. Tas, ta formos derinamos su santykiniais įvardžiais. Su tas vyr. g. vienaskaitos formomis dažniausiai vartojamos atitinkamos kas, rečiau kuris, katras vyr. g. vienaskaitos formos (Tas dar negimė, kas (kuris, katras) Rimšienę apšne kės). Su vyr. g. daugiskaitos (tie) ir moteriškosios giminės (ta, tos) formomis paprastai vartojamos kuris, -i, katras, -a formos (kas šiuo atveju retesnės), atitinkamai suderintos su pirmosiomis gimine ir skaičiumi (Tie (ta, tos) dar negimė, kurie (kuri, kurios) Rimšienę apšne kės). Tokiuose sakiniuose tas, ta formų antecedentą (šalutinį dėmenį) bei pačias tas, ta formas galima pakeisti substantyvine (dalyvio, būdvardžio) forma, sudaryta iš 41 šalutinio dėmens (antecedento) veiksmažodžio bei jo atitikmens šioje pozicijoje (tarinio formos). Plg.: Kas (kuris) Rimšienę apšnekės, tas dar negimė⇒Rimšienę apšnekėsiantysis (tas) dar negimė. Transformuotame sakinyje substantyvinė forma apšnekėsiantysis reiškia asmenį, kurį nurodo forma tas. 008. Bevardės giminės forma tai vartojama, apibendrintai, nekonkrečiai nurodant reiškinius, veiksmus ar daiktus. Rapolas ničnieko neveikė, bet tai jam pačiam buvo neapsakomai biauru ir nuobodu. VaizgRR I 127. Vienas miau-miau it katinas miauzgėjo, kitas ve-ve it veršis rėkė... Aš, tai girdėdamas, neištūrėjau. ValPJ 67. Jos būdas, jos siela jam visai nerūpėjo, nes apie tai jis savo nuovokos neturėjo. VienPD, K 158. Skirtingai nuo tas, ta formų, kurit antecedentas paprastai yra daiktavardis, formos tai antecedentas dažniausiai yra ištisa frazė: sakinio dėmuo, visas sakinys, keli sakiniai, pastraipa ir pan. Forma tai nurodo, ką išreiškia visa frazė. Antecedentas gali eiti prieš formą tai ir po jos. Prepozicinėje padėtyje (prieš formą tai) eina antecedentas, kurį sudaro: a) Sujungiamojo ar bejungtukio sakinio dėmuo ar keli tos rūšies dėmenys. Jis kalbėjo su manim kaip su suaugusiu, ir tai man buvo labai malonu. VenclPU 436. Dar tada, kai privačiai mokiausi pas mokytoją Butauską, mane vienoje pjesėje kvietė vaidinti, o tai anais laikais didelė retenybė ir garbė. VenclPU 320. Ir akys užgruvo; į amžiną tinginį pavirtai, pasileidęs ant miego, ar tai pridera tokiam jaunam? ŽemR I 69. b) Prijungiamojo sakinio pagrindinis dėmuo. ... visus ūkio darbus dirbo tokiuo pakabumu, tokia lengvybe, lyg tai jam buvo tikra „ulionė“, o ne vargas. VaizgP I 215. Nerūkyti jokios rūšies tabako, nes tai apsunkina krūtinę. BaranR II 8. c) Prijungiamojo sakinio šalutinis dėmuo (šiais atvejais antecedentas gali eiti ir po formos tai, žr. toliau). Ką senis Vidmantas, alaus atsigėręs, juokais pranašavo, tai netikėtai veikiai įvyko. VaizgP I 67. Kaip, kada ir kas pirmas jų pateko į Lietuvą, tai palieka uždengta gilių amžių rūkais. VaizgP I 60. Nors minėtasis darbas ir nepasisekė padaryti, bet, nežinant į tai, laikas, kurį sugaišau su mūsų kalbotyriu, nenuėjo veltui. BūgRR I 190. d) Bet koks dėmuo ar keli dėmenys mišriojo tipo sakinyje. Čia jis atsim inė, kad tuo reikalu dar nekalbėta su pačia Darata, bet tai kalvio sumanymų negalėjo pakeisti. VenclR III 108. Minėtųjų zoologų kraštas (Turkmėnija) nuo senų laikų pagarsėjęs kaip maliarijos ir leišmaniozės židinys, bet tuose rajonuose, kur gausu šikšnosparnių, šios ligos pasireiškia daug rečiau, ir manoma, kad tai yra šikšnosparnių nuopelnas, nes jie apvalo kraštą nuo uodų ir kitų vabzdžių, kurie tas ligas platina. IvanPŽ 32. e) Atskiras sakinys ar keli sakiniai. „Ačiū, ačiū, bobutėle, tamstos dainelė labai yra graži!“ Tai girdėdama, bobutė ki-ki-ki juoktis pradėjo. ValPJ 20. (Kazelis) Žinai, motut, kuo aš norėčiau būti? 8 Dėl tai reikšmės plg. K. Ambrasas, Kai kurios semantinės ir morfologinės anglų ir lietuvių kalbų asmeninių įvardžių savybės, „Kalbotyra“, XXI, Vilnius, 1970, p. 227. 42 (Morta) Anksti dar apie tai galvoti tau. Užauk pirmiau. SruogR II 170. Nebus dviejų valstybėje karalių! Supliš vieningas kūnas į dalis! Sugrius vienybė mūsų! Kelsis karas! Paplūs kraujuos tėvynė ir bažnyčia, ir priešai nuteries kapus senelių, – tai tau, karaliau, atsakyti teks! SruogR II 85. Kenčiamieji (=neveikiamieji) dalyviai ir latvių kalboje nieku neprasikiša pro mūsųosius. Tatai aiškiai galima matyti iš paduodamųjų pavyzdžių. BūgRR I 535. f) Ištisa pastraipa. Prabėgo maloniais kvapais dvelkiantis berželis ir dingo kaip vasaros migla. Rytai kvepia sidabrine rasa, ir groja laumžirgis žolėje. Švelniai teškendamas sidabrinėmis bangelėmis, puikiame slėnyje šnara upelis, ir čiobreliuose dūzgia bitutė, ir noksta derlios javų varpos. Alsus karštis laikosi visą dieną. Žvanga dalgiai skambiais balsais... Nors tai paguodžia, nors nuteikia, bet mano siela nelaiminga... BaranR II 33. A. Vienuolis ištisą epizodą, kur pasakojama, kaip Jogaila, žaisdamas su Vytautu, vos nenuvožia pastarajam galvos, nurodo įvardžiu tai: Bet tai buvo seniai. VienPD, K 426. Tokių atvejų literatūroje nemaža. Postpozicinėje padėtyje (po formos tai) eina antecedentas, kurį paprastai sudaro: a) Prijungiamojo sakinio šalutinis dėmuo. Kaip žmogus gali išgalvoti tai, ko gyvenime nėra buvę? PaukštAK 44. ... man nieko naujo neatsitiko, išskyrus tai, kad lig šiolei tebesu sveikas. BaranR II 96. Ji būtent galvojo apie tai, kaip ji paaugs ir kada tai bus. SimonOBT 49. Tuokart Stanislovą jamti svečiai pradėjo bart už tai, jog jiems išplėšė jauną mergelę. ValPJ 111. Mums čia šiuo tarpu rūpi ne tai, ar pasaka apie Widewut’į yra tikra, ar ne. BūgRR I 187. b) Aiškinamoji sakinio dalis ar aiškinamasis dėmuo. Tai nuostabi tuščiažmogio silpnybė – girtis savo giminės senobiškumu... VaižgP I 62. Adomukas dar nepilnai išmanė, ką gi tai reiškia — nebėra tavo dėdės. VaižgRR I 154. c) Ištisa aiškinamoji pastraipa iš kelių sakinių. Puikus tai buvo vaizdas ir graudingas! Išjojo jis karaliaus pasitikt už miesto vartų, tartum jaunikaitis, ant balto žirgo, auksu išdabinto. Linguoja vėliavos, trimitai gaudžia... Karalius šluostyt ašaras pradėjo... O žirgas Vytauto piesta sustojo, karčius papurtė, suprunkštė ir šoko per lauką lėkt kaip viesulas pašėlęs... Ir kunigaikštis krito kaip stuobrys... SruogR II 126. Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ pradedama žodelyčiu tai, kurio aiškinimas yra visa apysaka. Plg.: Bepiga, kad tai būtų buvę tėvelio ar motutės broliai ir jų žmonos... Man tenka į lietuvių tautos epopėją įvesti kitos rūšies dėdžių ir dėdienių. Liūdna tai bus istorija... VaižgRR I 35–36. Visais šiais atvejais, kai tai formos antecedentas yra frazė, šios formos nuoroda yra labai bendra. Kai antecedentą sudaro sakinys ar sakinio dėmuo, formos tai nuoroda koncentruojama į sakinio tarinį — veiksmažodį ar jo ekvivalentą šioje pozicijoje. Dėl to forma tai tam tikrais atvejais galima pakeisti veiksmažodiniu, būdvardiniu ar kitokiu (atitinkamai pagal tarinio formą) daiktavardžiu, reiškiančiu abstraktų veiksmą, arba veiksmažodžio bendratimi. Prie daiktavardžio tokiu atveju paprastai reikalingas parodomasis įvardis (tas, šis). 43 Buvo nutarta žygiuoti į Lydą, nors apie tai (= apie tą nutarimą) žinojo tik kunigaikščio artimieji. VienPD, K 405. Lietimo organai labai išlavėję, ir tai (= tas lietimo organų išlavėjimas) turi gyvybinės reikšmės banginiui pasineriant ir išnyrant. IvanPŽ 204. Miegapelėmis šie žvėreliai vadinami dėl to, kad, užėjus žiemai, jie užmiega ilgam laikui; kai kurios rūšys prieš tai (= prieš tą užmigimą) nutunka. IvanPŽ 108. Dantų sistema panaši į vabzdžiaėdžių, ir tai (= tas panašumas) dar kartą įrodo, kad šios dvi grupės yra giminingos. IvanPŽ 28. Vis dėlto dažnai, dažnai, nes taip jau reikia. Tai būtinasis vasaros priedas; tai – dailių koncertas (= Tas džiausėjimas…). VaižgP I 223. Bet žmonijos progresas nutrūktų, jei niekas pirštu neparodytų esamo blogio ir nesigailėtų kažko geresnio, tobulesnio. Tai poeto pareiga (=Parodyti blogį, ilgėtis grožio – poeto pareiga ). KubSNL 84. Plg. tokius pasakymus: — Ką tu čia turi? — paklausė jo kitas senas burtininkas, neturėjęs jokio vardo, ir tas vardo neturėjimas buvo didžiausias jo vertumas (= ir tai buvo didžiausias jo vertumas). BalčAP 93. Priėję prie sosto, kur sėdi princesė, jie tiesiog netenka žado, tiktai kartoja paskutinius jos žodžius, o tas kartojimas jai visai netiko (= ir tai jai visai netiko). BalčAP 238. Tik vieni glu osniai vis dar tebel aikė savo žiedus vilnonėse pirštinėse: jie buvo labai atsargūs, o toks atsargumas, reikia pasakyti, juk nuobodus daiktas! (= o tai, reikia pasakyti, juk nuobodus daiktas!) BalčAP 274. Tam tikrais atvejais visą antecedentą, kurį sudaro šalutinis dėmuo su santykiniu įvardžiu, (taip pat ir formą tai) gali atstoti dalyvio ar būdvardžio bevardės giminės forma, einanti šalutinio dėmens tariniu arba sudaryta iš to dėmens tariniu einančios veiksmažodžio ar būdvardžio formos. Bevardės giminės forma žymi su veiksmu ar ypatybe susijusį bendrą reiškinį. 1) Bet nei sunku Kaz iukui, nei įkyru. Ana, bus įkyru vykinti tai, kas savo sumesta, pajusta, pamėgta ir išpuoselėta... VaižgRR I 402. ⇒ Ana, bus įkyru vykinti savo sumesta, pajusta, pamėgta ir išpuoselėta. 2) Iš kur atsiranda žmoguje galia matyti pasaulyje tai, ko niekas nemato. KubSNL 55. ⇒ Iš kur atsiranda žmoguje galia matyti niekieno nematoma. 3) Gana bus atiduoti reikalingam tai, ko mes patys nebereikalingi. VaižgP I 73. ⇒ Gana bus atiduoti reikalingam (kas) patiems nebereikalinga. Šios rūšies pakeitimai bei transformacijos, žinoma, yra riboti tiek struktūriškai, tiek stilistiškai (galimi tik esant kitoms palankioms sąlygoms), bet jie rodo, koks šiais atvejais (kai antecedentas – frazė) yra bendras tai formos nurodymas palyginti su aukščiau minėtų tas, ta (jis, ji ir kt.) formų nurodymu. Net ir tais atvejais, kai tas, ta formų antecedentas yra šalutinis dėmuo su santykiniu įvardžiu, nurodymas yra daug konkretesnis (Kas Rimšienę apšne kės, tas dar negimė (nurodomas tam tikras asmuo), negu tai formos nurodymas. Jų ir pakaitalai kiti (plg. 007). Visais atvejais, kai tai formos antecedentas yra frazė, šios formos niekaip negalima pakeisti tas, ta; jis, ji ar kitomis gimininėmis anaforinių įvardžių formomis. 009. Tam tikrais atvejais forma tai vartojama ir su tokiais antecedentais, kaip tas, ta; jis, ji ir kt. gimininės konkretaus nurodymo formos, t. y. su prieš tą formą einančiu daiktavardžiu. Tačiau ir šiuo atveju tarp tai formos ir tas, ta; jis, ji ir kt. formų antecedentų yra skirtumo. Formos tas, ta ir kt. konkrečiai nurodo tam tikrą daiktą, kurį reiškia ir antecedentas. Žodžiu, tarp formų tas, ta nurodomo daikto ir 44 jų antecedento reiškiamo daikto yra visiškas sutapimas. Tuo tarpu tarp formos tai nurodomo daikto ir jos antecedento reiškiamo daikto dažnai atitikimo nėra. Tai atsitinka dėl įvairių kontekstinių aplinkybių. Tarp forma tai nurodomo ir antecedento reiškiamo daikto nėra visiško sutapimo: a) Kai formos tai antecedentas reiškia abstraktų daiktą, kurio sąvoka nėra griežtai apibrėžta: jai galima priskirti daugiau ar mažiau požymių, suprasti perkeltine reikšme ir pan. 1) Kaip prieš mažą operaciją: nors žinai tai neskaudėsiant, nors tai kokainuota, vis dėlto virpi, nervinies. VaižgP I 195. 2) ...kaip ir kam gi įvertinsi saulės labą darbą, kad tai ir savaime aišku? VaižgRR I 43. 3) O kambarinį parodymas? Ar tai dar maža sako? SruogR II 58. 4) ... atsidėję klausos plieno kietumo: piovėjai tai pažįsta iš balso. VaižgP I 223. 5) Buvo nuvargęs, bijojo ir prietykių su krat(k)ais: kunigui tai nedėrėjo. Vaižg P I 178. Pirmajame sakinyje antecedentu eina operacija, bet tai nurodo ne tiek pačią operaciją, kiek jos veiksmus (juk negalima būtų pasakyti: operacija (ji) neskaudės, operacija kokainuota). Antrajame sakinyje formos tai antecedentas yra darbą, bet tai nurodo daugiau ne patį saulės darbą, bet iš to kylančius rezultatus. Trečiajame sakinyje, kur tai antecedentu eina parodymas, suprantama, kad tai nurodo visa, ką kambarinės yra sakiusios, o ne vieną kokį konkretų parodymą. Ketvirtajame sakinyje forma tai nurodoma ne pats plieno kietumas kaip toks, bet kietumo laipsnis dalgyje. Paskutiniame sakinyje tai nurodo prietykius su visais iš to kylančiais padariniais. Daugeliu tokių atvejų pakeisti formą tai gimininėmis anaforinių įvardžių formomis tas, ta; jis, ji ir kt. vargiai įmanoma. Tačiau pasitaiko kontekstų, kur formą tai tokiais atvejais galima pakeisti minėtųjų anaforinių įvardžių gimininėmis formomis⁹. Plg.: Buvo susirūpinęs ir dėl išpažinties, bet, vėl numatęs visokių keblumų ir tiek daug vienas kitam prieštaraujančių įvykių savo gyvenime, atidėjo tai tolesniam laikui. VienPD,K 167. Atsipeikėjęs ponas Gerulavičius tik pasakė susirinkusiems, kad išvydęs didelį stebuklą ir kad išpažinsiąs tai tik vienam klebonui. VienPD,K 201. Šiuose sakiniuose vietoj tai galima pavartoti atitinkamą jis, ji formą (atidėjo ją — išpažintį; išpažinsiąs jį — stebuklą). Vis dėlto kai išpažintį pakeičiam įvardžio forma ją, turim galvoje daugiau tik patį veiksmą, konkrečią procedūrą, o formos tai nuoroda platesnė, ji apima ir tai, ką per tą išpažintį pasakys. Tas pats dėl stebuklo pakeitimo ji forma. Plg. dar tokius sakinius: 1) Nu, tik dabar aš tepajutau tvaiką, ale (= bet) tokį, kad visas miestelis gali nuo jo išdvėsti. O, lieber Gott! iš kur tai, kas tai. VaižgP I 188. 2) Nieko per visą savo amžių, nė šito savo jausmo, Sviestavičius nemėgino pakiloti, kokios tai svaros ir vertybės; pakrapštinėti, iš kur jis, kas jis ir koks? VaižgP I 117. Pirmajame sakinyje antecedentą tvaiką pavaduoja tai, antrajame — jausmą iš pradžių nurodo tai, o toliau du kartus jis. Plg. tokius pat pasakymus tokioje pat si- 9 Formą tai patogiau yra gretinti su anaforinių įvardžių jis, ji formomis, nes jos neutraliausios ir plačiausiai vartojamos, o formos tas, ta, šis, ši ir kt. yra specialiai apibrėžtos ir daugeliu atvejų taip pat pakeičiamos jis, ji formomis. Be to, gimininių formų tas, ta negalima painioti su vyr. g. vn. formomis tas, ta, tam, tą ir t. t., kurios turi atitinkamą funkciją, kaip forma tai (žr. toliau). 45 tuacijoje su skirtingais įvardžiais: iš kur tai, kas tai (tvaikas) ir iš kur jis, kas jis (jausmas). Čia tai ir jis, ji formos tiek mažai skiriasi savo semantine funkcija, kad lygiagrečiai vartojamos. Tai atvejai, kai dėl tam tikro konteksto tai ir jis, ji vartosenos sferos susitinka. b) Kai formos tai antecedentas reiškia pavadinimą. …bus pinigų ūkiui tverti kitur. – Kur? – nustebo Sviestavičius… – Linksmynėje. Žinai, ką tai reiškia? – Žinau, džiaugsmo, linksminimosi vietą. VaizgP I 133. …pirmas totorių kronikoje paminėtasis kunigaikštis vadinasi: Szwejst-Sapandaila. Lietuvių kalboje tai reiškia: Šviesiausias – Najjas’niejszy – Sijatelnyj. – Batvinis? – Tai pavardė? Šiuose sakiniuose tai forma nurodo ne vietą (Linksmynę) ar asmenį (Sapandailą, Batvinį), bet tik patį tos vietos bei asmens pavadinimą, kurie toliau komentuojami. Plg. pasakymą: Žinai, ką man ji reiškia (Linksmynė)?, kur turima galvoje tik vieta. c) Kai formos tai antecedentas reiškia keletą tos pat rūšies daiktų ir forma tai juos nurodo apytikriai kaip tos sferos dalykus. 1) … ir ji pati mielai ėjo, atsinešdama nemažiau „pyrago ir varškės“, kaip kitos moteriškos. Miela ir priimti tai iš jos, žinant ją nepaslapčiomis iš savo pono tai imant ir ne vag iškai tai atsinešant. VaizgP I 142. 2) Tiesa, jis į tą kambarį ateidavo tik nakvoti, o dieną turėdavo paskirtą vietą aluje, bet vis dėlto tai buvo geriau, negu „labirintas“. Myk-PutAŠ 62. Pirmajame sakinyje tai nurodo ne konkrečiai „pyragą ir varškę“, bet visa, kas paprastai atsinešama, einant į svečius. (Neatsitiktinai autoriaus „pyragą ir varškę“ rašoma kabutėse.) Antrajame sakinyje tai nurodo ne tiek kambarį ir vietą aluje, bet apskritai tokią jo gyvenimo padėtį. Plg. dar tokius sakinius: …dar klėtis stovi pilna grūdų, lašinių, linų, vilnų? Tamstai tai niekai, o Ansui pagunda, pavydas. VaizgP I 74. – O ką mums pasakyti dėl maisto ir dėl pašaro arkliams? – Tai mes bendrai aptarsime su magistru. VienPD,K 399. Ji neįsivaizdavo laimės ir būties pilnumo be krykštaujančio kūdikio, mylinčio vyro, savo jaukaus namų kampo. Tai pirmutinė žmogiškosios egzistencijos grandis. KubSNL 314. Šiuose pavyzdžiuose vietoj tai formos gimininės formos (tas, ta; jis, ji ir kt.) būtų nenatūralios; be to, tada keistųsi ir nurodymo pobūdis. d) Kai antecedentas reiškia vieną konkretų daiktą, o forma tai nurodo jį su visais jo atributais ir iš to kylančiais padariniais. 1) Tą lanką dvaras, lažininkus paleisdamas, buvo tyčia sau išsirėžęs. Tik jam tai buvo neparanku, toli; tad už niekus iškaišiodavo sodiečiams galeliais. VaizgP I 86. 2) Pačiais pažemiais duknomis paklota storai, tirštai sužėlusi pievažolė, lyg tankia eželine vilna avikailis. Tai kur gražiau, neg kai žmonės susidaro kreželį puikių puikiausių žiedų. VaizgP I 219. 3). Dvare dar yra gana visokios užmirštos medžiagos. Vežkis tai surankiojęs į Linksmynę. VaizgP I 134. 4) Kai kur gamtoje yra natūralių lažyklių, ir elniai nuo senų laikų vis tenai lankosi druskų pasilaižyti. Tokių vietų yra Sibire, o vietiniai medžiotojai tai žino ir tykoja ateinančių elnių. IvanPŽ 261. Pirmajame sakinyje tai nurodo ne tik pačią lanką, bet ir visus nepatogumus, kylančius dėl to, kad ta lanka toli, ne prie dvaro. Galėtų čia būti vietoj tai ir ji, ta- 46 da būtų konkrečiai nurodoma tik lanka. Be to, šalia jau yra įvardžio forma jam, taigi antroji tos pačios šaknies forma ir stilistiškai būtų nepageidautina. Antrajame sakinyje vartojant formą tai, turima galvoje ne tik pievažolė, bet ypač jos gražus sužėlimas. Trečiajame sakinyje vietoj tai galima būtų pasakyti ir ją (medžiagą), tai būtų konkrečiau, bet autoriaus kaip tik nenorima tokio apibrėžtumo. Čia tai nurodo ne tik medžiagą, bet dar kai ką, visa, kas yra dvare tinkama statybai. Pastarajame sakinyje tai galima būtų pakeisti forma jas (t. y. vietas, laižyklas), bet kai pasakom tai, nurodom plačiau, ne tik tas vietas ar laižyklas, bet ir tai, kad elniai ateina prie jų. e) Kai antecedentą sudaro daiktavardiškasis žodis, neturintis giminės kategorijos, ar veiksmažodžio bendratis, tai šiuo atveju labai parankus. Gi žemės pirktis… pavelyjo vos 60 ašimtinių. Tai labai daug galų gale. VaižgP I 211. Poezija privalo įsijungti į viską, kas dedasi pasaulyje, ir jausti už tai atsakomybę. KubSNL 126. Paversti žodžiais pergyvenamą akimirką – didžioji lyrikos galia, privalumas ir išskirtinė ypatybė. Tai šio žanro dėsnis. KubSNL 174. Atskirais atvejais forma tai vartojama su prieš ją einančiais daiktavardžiais, bet iš konteksto sunku pasakyti, ar tas daiktavardis yra formos tai antecedentas. Forma tai gali būti siejama ne tik su tuo daiktavardžiu, bet su visa fraze. …jau buvo besileidžianti ištaškyti visas valkas, berūkstant namo, kaip po kryžiųm išsitiesė žmogystė, ne meška. Tai (=kas išsitiesė) aiškiai per rūką dūlėjo. VaižgP I 138. Vilkas pažiūrėjęs sako: „Egi anoji pusėj marelių skraido pulkas žąselių“. Žąsinas atsako: „Tai (=kas skraido) ne dėl tavęs!“ ValPJ 139. … yra viena (žvakė) už abrozdo (=paveikslo), bet tai (=kas yra už paveikslo) dėl savo namų… VienPD, K 24. Kapinės keturkampiu apaugusios įvairiais medžiais, ypač pušimis ir eglėmis… Jos niūniuoja kaip kitąkart, taip ir šiandien savo amžinybės giesmę, slėpiningai, tyliai. O tačiau tai (=kas niūniuojama) skamba lyg balsas motinos, užmigdancios savo mylimą verkiantį vaikeli. SimonAŠL 8. Mikodemo mina buvo taip kvaila, kad nors paveikslą iš jo rašyk… Tai (=kad mina buvo kvaila, minos įkvailumas) pabaigė Vizgirdą įtikinti atėjus jo pražūties valandai. VaižgP I 201. Iš visų aukščiau pateiktų variantinių nuo konteksto priklausomų atvejų galima matyti, kad tai su antecedentais vartosena nėra griežtai atribota nuo giminių formų tas, ta, jis, ji ir kt. vartosenos. Kartais galima ir tai ir pastarosios formos. Forma tai paprastai vartojama, kai daiktai nurodomi, nenorint jų griežtai apibrėžti (apibendrintas nurodymas). 010. Reikia atskirai nurodyti dar vieną tai formos vartojimo atvejį, kai jos antecedentas yra daiktavardis ar jį atstojantis žodis. Šis atvejis apibrėžtas struktūriškai: tai eina sakinyje ar sakinio dėmenyje, kurio tarinį sudaro daiktavardžio vardininkas. Šis vardininkas apibūdina formą tai bei jos antecedentu einantį daiktavardį ar daiktavardinę formą. Antecedentas paprastai eina kitame sakinyje prieš įvardį – prepozicinėje padėtyje, nors kartais gali būti ir postpozicijoje (inversija). Šiais atvejais tai gali nurodyti (kaip tas, ta formos, plg. 007): a) Asmenį. Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur, nes tai vyras ir iš stuomens, ir iš liemens kaip iš pieno plaukęs. ŽemR I 73. Netoli vežimuko kažį kas, nutvėręs kalvį į glėbį, užniko meilingai bučiuotis. Buvo tai jaunas, skaistus vaikinas, apsidaręs gimnazisto švarkais. ŽemR I 46. Moterų gydytojų kaip tik esanti pasigedusi visa Lietuva, 47 nes tai dar naujiena. VaižgP I 70. Žvalgėsi kalvis Bronislovo, o tas, šalia stovėdamas, jau stebėjosi į Petronėlę. Buvo tai jaunutėlė, aukšta, liekna kaip stirna mergaitė… ŽemR I 52. …pirko (žemę) tokios rūšies žemaičiai, kokių jis ilgą laiką kaip tik dairės… Tai Vilius Vidmantas, prūselis su savo dukteria inteligentė Darata. VaižgP I 125. b) Gyvį. Žiūri, kad tas pats žmogus turi tokį žvėrį – o tai buvo vilkas – parduot. BsRP 40. Dauguma žinduolių gyvena sausumoje, bet yra prisitaikiusių labai įvairiam vietovaizdžiui. Palyginti su paukščiais, tai ramūs, nelabai paslankūs padarai. IvanPŽ 9. …visi Europos, Afrikos, Amerikos šikšnosparniai žmogui labai naudingi – tai svarbūs kenksmingų vabzdžių naikintojai. IvanPŽ 28. Iš visų Amerikos beždžionių bene geriausiai žinoma kapucinų gentis. Tai vidutinio dydžio žvėreliai. IvanPŽ 46. Voverės plačiai paplitusios visoje Europoje ir Sibire iki Šiaurės Kinijos. Tai miškų gyventojas. IvanPŽ 113. c) Abstraktų daiktą ar veiksmą. Ką reiškė socializmas S. Nėries akyse? Tai blogio, prievartos, žmogaus egoizmo mirtis. Tai galutinė skurdo ir nelygybės, priespaudos ir karų žūtis…Tai žmogaus prisikėlimas iš pažeminimo ir menkystės dulkių. KubSNL 108. Tuomet visos jų gyvybės funkcijos sulėtėja, kvėpavimas darosi retesnis, rečiau plaka širdis, bendra kūno temperatūra krinta, ir tokia būklė trunka penkis-šešis mėnesius. Tai žiemos įmygis. IvanPŽ 31. Kontrabandos vežiojimo ji nelaikė nuodėme: tai buvo viso pasienio pramonė. VaižgP I 69. Mes pykstame ant piktžolių, kam jos tokios vislios. Argi tai ne kvaila? Argi vislumas – jeibė? Tai pavyzdys, kaip reikia gyventi, kad išliktume. VaižgRR I 94. Vasarui tai buvo nepaprastas įvykis: pirmas tėvų atsilankymas, pirmas jo, klieriko, su tėvais pasimatymas. Myk-PutAŠ 36. d) Konkretų daiktą. – Gražus gerimėlis… – Ir gardus. Kas tai? – Tai naminis vašoklių vynas. VaižgP I 116. Žemė S. Nėriai buvo maitintoja, su kuria kalbama pačiais švelniausiais valstietiškos meilės žodžiais. Tai gyvybės versmė. KubSNL 373. – O ar tu žinai, kam tie bokštai? – Tai akmenims mėtyti taranai! VienPD,K 261. …matėsi keletas didelių skindeliais dengtų namų. Tai buvo valsčiaus ir mokyklos rūmai. VaižgP I 95. Aš įsismeigčiau šviesų kardužėlį. Tai mano žiburūžėlis, šviesi mano liktūžė. JD 798. Pasitaiko tokio tipo sakinių, kur tarinį sudaro tas pats daiktavardis, kaip ir antecedentą, tik pirmasis turi skirtingų pažyminių (ar pažyminio šalutinį dėmenį), kuriais ir apibūdinamas daiktas. – Na, o kokia gi dvasia pervėrė ietimi brolį Rudolfą? – O, tai buvo labai baisi dvasia. VienPD,K 338. Katalikiškoje visuomenėje S. Nėries meilė neturėjo jokių teisių. Tai buvo partijų meilė, niekinama, smerkiama ir šmeižiama. Tai buvo meilė anapus įstatymo. KubSNL 88. Prisisvajojęs atsivož­davo knygą… taip gulščias nebeatitraukdavo nuo jos akių ištisas keturias valandas. Tai buvo vienatinės valandos, kada Napalys nebuvo burbeklis. VaižgP I 233. Daugelis siauranosių beždžionių rūšių turi vadinamuosius skruostu maišus – tai maišas, užimantis rūmą tarp krūminių dantų ir skruostų, IvanPŽ 48. Liepe joms nebjoti negyvo paukštelio, 48 gulinčio tam koridoriuj. Tai buvo tikras paukštelis su sparnais ir snapu. BalčAP 183. Šio ir aukščiau minėto tipo sakiniuose, kur tarinį sudarantis daiktavardžio vardininkas apibūdina antecedento reiškiamą daiktą, tai formą sunkiai įmanoma pakeisti gimininėmis anaforinių įvardžių formomis (jis, ji, tas, ta ir kt.). Tokį pakeitimą riboja ne įvardžio reikšmė, bet sakinio struktūra. Jis, ji gali būti vartojamos su tuo pačiu antecedentu, bet tik kito tipo sakiniuose, kai tarinį sudaro veiksmažodis ar kita forma, bet ne apibūdinamąją reikšmę turintis daiktavardžio vardininkas. Plg.: Ypač gi nepaleisti kaimynų bajorų žemės svetimiems ateiviams. Bajorai jos nebrangina, o mums tai gyvybės šaltinis. VaižgP I 211. Čia antecedentas yra tas pats — žemės tiek formai jos, tiek formai tai, tik šios formos vartojamos skirtingo tipo sakiniuose. Dar plg.: Pirmon galvon susipažinsime su lape... Ji ne pernelvg vengia žmogaus ir dažnai apsigyvena arti miesto. Tai gausiausias Europos plėšrūnas. IvanPŽ 157. Jas (knygas) Šešiavilkiukai parsinešdavo iš kaimynų, kur jų niekas neskaitė, nors ir į krosnį niekas nemetė. At, buvo troboj lygomis teisėmis su mūkele, kaip „dievo garbė“, nors tai buvo Aleknos balabaikos ar Valančiaus pamėgdžiojimai. VaižgP I 229. ... bet nei žinojimas, nei idėjos ir teorijos nesukuria lyrizmo. Jis gaivališkai trykšta iš psichikos pagrindų. Tai giluminių žmogaus galių išsiliejimas ir balsas. KubSNL 141. Plg. dar tokius du sakinius: Taip pat Lietuvoje neretas plačiaausis šikšnosparnis; jis vidutinio dydžio (IvanPŽ 34) ir Labiau žinoma rūšis yra kaguana. Tai gana laibo kūno, katės dydžio žvėriukas. (IvanPŽ 35). Sakiniuose su apibūdinamuoju daiktavardžio vardininku formos tai ne tik negalima pakeisti gimininėmis anaforinių įvardžių formomis (jis, ji; tas, ta ir kt.), bet jos iš viso negalima išleisti iš sakinio. Ši forma yra būtinas sakinio sudaromasis elementas. Be jos būtų sunkiai įmanomas sakinys. Antra vertus, formos tai vartosena dėl pastovaus struktūrinio nurodytųjų sakinių tipo stabareja. Jos funkcija jau, galima sakyti, neatstovauja pilnareikšmio žodžio funkcijai. Forma tai dėl savo ypatingos padėties kontekste semantiškai sieja antecedentą su tuo daiktavardžiu, kuris apibūdina jo reiškiamą daiktą. Dėl to forma tai nurodytuose sakiniuose daugiau ar mažiau gravituoja į dalelytę. Plg. sakinius, kur forma tai yra aiški dalelytė: Santeklių rūmai — tai nedidelis dailės muziejėlis. VaižgP I 108. Svarbiausias bridžio ginklas — tai jo pirmagalinės kojos. IvanPŽ 248. ... štai šitoji pašvaistė tai Žiezmariai. VienPD,K 395. Avys tai kas kita. Myk-Puts 96. Sakalas — tai laisvo, drąsaus kovojančio žmogaus simbolis. KubSNL 123. Bulbės baigia, o daržai — tai niekai: moteriškosios vienos nuvalys. ŽemR I 186. Vos ne visi žmonės, kuriuos bažnyčioj regėjai, yra tai bajorai ar pusponiai. ValP J 43. Garbė, karaliau — tai garbė valstybės... SruogR II 39. Šie sakiniai yra aukščiau nurodyto tipo sakinių (forma tai su apibūdinamuoju daiktavardžio vardininku) transformos, plg.: Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur, nes tai vyras iš stuomens ir liemens (ŽemR I 73) ⇒ Jonukas — tai vyras iš stuomens ir liemens, jis būtų ir daugiau gavęs kitur. 4. 520 49 011. Forma tai taip pat vartojama su apibūdinamuoju daiktavardžio vardininku be išreikšto antecedento. Šiuo atveju tai, kas nurodoma, galima numanyti tik iš konteksto bei situacijos. Jis … seniai jau domėjosi, kokie čia dar kiti ponai skyrium ir taip tylomis važiuoja atskira kupe. — Pakulinis tai žmogus! — tarė Leopoldas, balsu ir rankos mostelėjimu pareikšdamas didelę panieką. VaižgP I 55. Ir atsisuko … visai iš netyčių. Ne, tai ne tas veidas, kurį vyliausi pamatyti. SimonAŠL 5. — Riteri, ar čia sapnas, ar čia tavo dvasia?! — pasikėlė nuo kėdės Knystautienė. Ir iš tikrųjų ji netikėjo, kad tai riteris Griežė. VienPD,K 464. Sėdi kaip apuokas, žiūri kaip pelėda: tai tavo, sesule, tai tavo rinktinis. Sulig slenksčio aukštumo, sulig piesta drūtumo: tai tavo, sesule, rinktinis! (d.) ValPJ 109. Vieną sykį, būdamas valsčiaus raštinėje, išvydo ant sienos, išlipytos laikraščių popieriais, piešinėlį malūno. Jog tai malūnėlis, tai jis pažino. VaižgP I 86. Tai antiretorika (sakoma po eilėraščio citatos). KubSNL 349. … vakare išlėkė kartu ir Tupikis poterų, nes tai buvo paskutinis šeštadienis prieš užgavėnes. ŽemR I 266. Šiuose sakiniuose forma tai yra dar artimesnė dalelytei, kaip aukščiau minėtuose sakiniuose su daiktavardžio vardininku, apibūdinančiu antecedento reiškiamą daiktą. Formą tai čia galima pakeisti dalelyte čia arba, esant tam tikrai intonacijai, iš viso apsieiti be jos. Plg. sakinį, kur dalelytė čia turi tokią pat poziciją, kaip forma tai aukščiau minėtuose sakiniuose: Pabučiavus žiedas visas tuojau išsiskleidė, ir tada paaiškėjo, kad čia yra tikra tulpė. BalčAP 179. Reikia pasakyti, kad, apskritai, forma tai daug dažniau vartojama kaip dalelytė ar jungtukas, negu kaip įvardžio forma. Čia mes iškėlėme tik tarpinius atvejus, kada įvardžio forma tai priartėja prie dalelytės tai. Formos tai bei tat(ai) vartojimo dažnumą bei funkcijas plg. 1 lentelėj. 012. Iš visų aukščiau minėtų tai, kaip įvardžio formos, vartosenos atvejų – kombinacinių variantų – ryškėja bendra šios formos reikšmė (invariantinė) – nurodyti daiktą apibendrintai, nekonkrečiai. (Gal būt, dėl to ji dažnai tampa artima dalelytei). Apibendrintas, apytikris, nekonkretus nurodymas yra tai formos pagrindinė reikšmė, kuria ši forma kalboje yra priešpastatoma gimininėms tas, ta formoms. Pastarosios formos (abi drauge paėmus) kaip tik neturi tokio požymio (apibendrinto nurodymo). Priešingai, jos konkrečiai nurodo tam tikrus daiktus. Tuo būdu tarp gimininių tas, ta formų ir tai formos nustatoma privatyvinė opozicija: Konkretus nurodymas Nekonkretus (apibendrintas) nurodymas tas, ta tai (tatai) Ši opozicija yra nesimetriška. Konkrečiam nurodymui yra visų linksnių vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos formos (tas, ta; to, tos; tam, tai ir t. t.; tie, tos; tų; tiems, toms ir t. t.), tuo tarpu apibendrintam nurodymui tėra tik viena nekaitoma forma tai bei retas jos variantas tatai. Dėl to simetrijai atstatyti susidaro kita, grynai sintaksinė opozicija. 013. Antrąją opoziciją forma tai sudaro skirtingai nuo pirmosios ne su visomis gimininėmis tas, ta formomis, bet tik su vyriškosios giminės vienaskaitos formomis, 50 Formų tai, tat(ai) funkcijos 1 lentelė tai | tat(ai) | Įvardis | Dalelytė Jungtukas | Tarpinis tarp įvardžio ir dalelytės | Įvardis | Dalelytė Jungtukas | Tarpinis tarp įvardžio ir dalelytės | BalčAP | 39 | 41 | 26 | 2 | 2 | 2 | BūgRR I | 18 | 35 | 1 | 5 | — | — | IvanPŽ | 26 | 27 | 50 | — | — | — | KrėvŠP | 20 | 112 | 13 | — | — | — | KudR | 58 | 220 | 19 | — | — | — | PietA | 67 | 297 | 33 | — | — | — | SimonAŠL | 54 | 110 | 59 | 20 | — | 2 | VaižgP I | 110 | 128 | 44 | 1 | 1 | 1 | VienPD, K | 24 | 102 | 20 | — | — | — | ŽemR I | 12 | 64 | 12 | — | 1 | — | ŽemR₁ I | 1 | 46 | 2 | 10 | 11 | 10 Pastaba: Šiai ir kitoms lentelėms sudaryti išrinkta po 180.000 spaudos ženklu teksto, t. y. su tas, to, tam, tą, tuo, tame. Į šią opoziciją neįeina moteriškosios giminės vienaskaitos bei daugiskaitos10 ir vyriškosios giminės daugiskaitos formos. Abu šios opozicijos nariai — tai ir tas vienaskaitos formos — turi vienodą reikšmę. Kaip tai, taip ir tas formos nurodo daiktus, reiškinius ar veiksmus apibendrintai, nekonkrečiai. Kaip tai formos, taip ir tas vienaskaitos formų antecedentai paprastai yra ištisa frazė. Ypač jai tiko tas, kad žemėj gėlės kvepia, o jūros dugne jos neturi jokio kvapo. BalčAP 136. Motynėle, ar neleistumi mums pašokti?… Ta atsakė: „Nu, gerai, spardykitės, ir mano dukterys to geidžia be galo. ValPJ 53. Juk jeigu liaudis juos nuvertė, tai tam, kad paimtų valdžią į savo rankas. VenclGD 269. Vaikai, papratę vieni per dienas, ką norėdami, tą daryti: sėdėti, miegoti, verkti ar juoktis, ir šiandien paliko vieni. ŽemR II 188. Pasibaigė tuo, jog Antanėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių klėtelę. Vaižg RR I 148. 10 Tarmėse pasitaiko ir moteriškosios giminės vienaskaitos formų apibendrinto nurodymo reikšmė, pvz.: Čia ne t ó (= tas): ne dėl pyktinių jie dalijas. Trgn. 4 * 51 Tas vienaskaitos formos, nurodančios bendrą reiškinį, su tai forma pasiskirsto tam tikromis pozicijomis. Joms būdingos tam tikros apsuptys. 014. Bevardės giminės forma tai, iš senovės būdama vardininko – galininko linksnis, paprastai vartojama vardininko arba galininko pozicijoje. Vardininko pozicijoje forma tai paprastai reiškia veiksmo subjektą ir dažniausiai santykiauja su šiomis tarinio formomis: 1) Su predikatyviškai vartojamomis būdvardiškosiomis bevardės giminės formomis: a) Būdvardžių. Ji žino, kad nereikia taip jau labai džiaugtis savo dailumu, tai negražu. Simon AŠL 63. Vaikai linkteria galvą ir laukia, ką tėvas daugiau pasakys, nes tai be galo įdomu. SimonAŠL 19. Visi jį užmiršo. Niekam jis nebereikalingas, niekas niekur jo nebesikvietė, niekas nebesiskelbė aplankysiąs: tai buvo kartu, teisybė. VaizgP I 54. Ar nori daug daug turtingesnis būti, neg buvai; daug daug gražiau gyventi, neg gyvenai; tą patį ketvertą staininių laikyti, jei tai taip reikalinga? VaizgP I 132. Pačiais pažemiais duknomis apklota storai, tirštai sužėlusi pievažolė, lyg tankia eželine vilna avikailis. Tai kur gražiau, neg kai žmonės susidaro kreželį puikių puikiusių žiedų. VaizgP I 219. Tai ko jie sėdi taip ilgai? Ką taria? – O tai sunkiausia ir suprast. SruogR II 93. b) Dalyvių. Visi kapai niekais paversti. Jie reiks mums nebent naujoje vietoje taisytis... Tai ne skatikais padaroma. VaizgP I 188. – Ar tu bandei kada aiškiai įsivaizduoti, kas būsi, sakysim, po dešimties metų? – Ne. Bet tai juk ir negalima. Myk-PutR III 46. Tai buvo nors tiek patenkintas, kad prūsas – bent netikros vieros, neviera. Aukštaičio kataliko, kitų tikėjimų, be rusų, nemačiusio, nuomone, tai buvo nedovanotina. VaizgP I 77. Napaly­s į tuos žodžius nė uodega nepavizgindavo; nė nenusišypsodavo į savo motutę paprastu būdu: lyg ne jam tai buvo tarta. VaizgP I 234. Moters, jūs nenaudėlės, tai jums parašyta (kad nevalia tingėt). DonR 39. Kunigo Tėvas ir lietuviškai taip pat gerai kalbėjo, kaip lenkiškai ir rusiškai; tai jam buvo likę dar iš anų laikų, kada jis krome su žmonėmis riejosi. VaizgP I 157. ... šventadieniui, to laiko mada, mergaitės, o ypač moters, segės bent keliais apsag­alais tyčia, kad būtų storiau pasturgalyje ir dėl to labiau rodytųsi juosmenyje. Nelabai tai buvo reikalinga ir vykę: kaimietės lietuvės kresnos ir storagalės buvo ir be priedų, o tvirto vyriško juosmens nė raišiodamas nesulaibinsi. VaizgRR I 43. c) Įvardžių. Avilys be bičių, dvaras be žmonių – tai viena. LzPR V 118. Šiais atvejais veiksmo subjektą reiškianti forma tai ir tarinio funkciją atliekančios bevardės giminės formos formaliai yra suderintos. Kadangi lietuvių kalboje yra plačiai vartojamos būdvardžių ir dalyvių bevardės giminės predikatinės formos, tai tipas „daiktavardiškoji bevardės giminės forma tai + būdvardiškoji bevardės giminės forma“ lietuvių kalboje gana darus. Ji taip pat palaiko atitinkamai suderintų vyriškosios bei moteriškosios giminės formų paraleles, plg.: Tas geras, Ta gera, tai gera. 52 2) Su prieveiksmiais gerai, negerai, daug ir kt. Kai kas jau ir naginėmis avės; tiesa, labai iš lėto apyvarus rišdamas, vis dėlto surišdamas, ne atleisdamas, ruošėsi išeiti ir apsidairyti. Tai jau gerai. VaižgP I 103. Bet ir tai negerai, kad kartais ko pasigedęs naktį į tamsius kampus su žiburiu kopia. DonR99. Gi žemės pirktis… pavelyjo vos 60 dešimtinių. Tai labai daug galų gale. VaižgP I 211. 3) Su įvairių veiksmažodžių trečiojo asmens formomis: a) Intranzityvinių. Tiktai gaila, kad nei vieno iš tų laiškų neužbaigiau. Tai atsitiko todėl, kad menkai temokėjau lenkų kalbą. BaranR II 24. Keliaudamas atėjau į Sateikius, išvy­dau medžio mažą bažnyčiėlę. Buvo tai 1860 metuose. ValIPJ 35. Kokia daugybė šitų apgavikų paplito kaip vilkų po mūsų kraštą! Vilioja žmones, smurtą kelia, plėšia! Ir niekas jų nebaudžia! Nesivaldo! Jiems duoda net vietas karūnai aukštas! Ir vis tai dedasi valstybėj Lenkų. SruogR II 32. Kur buvęs, kur nebuvęs, kapt už knygos. Taip tai įėjo į paprotį, kad Napalys be knygelės rankose, kaip liuikius be papiroso tarpupirščiuose. VaižgP I 230. Aš jau seniai jutau, kad tai įvyks (kad Vytautas karūnuosis). SruogR II 82. Eik tamsta ir pats prisistatyk. Sviestavičiui tai patiks. VaižgP I 56. Mums čia šiuo tarpu rūpi ne tai, ar pasaka apie Widewut’į yra tikra, ar ne. BūgRR I 187. b) Veiksmažodžių, reikalaujančių galininko arba kilmininko. Ir ką dabar veikiu? Iš tikrųjų nieko, ir tai mane labiausiai gąsdina. BaranR II 88. Vis dėlto Napalio ausys sugaudo ir kitokias gaidas. Jų daug. Tik klausyk. Čia tau plekš, čia dunks; čia atsiduso, čia suvaitojo. Tai nedrumsčia nei žolės smilgų poterėlių, nei žvangučių tilindžiavimo, nei žiogelių čirškimo. VaižgP I 222. Valstybės Turtų Rūmai… atsakė… kad … mano prašymas negali būti patenkintas. Tai mane baisiai nuliūdino. BaranR II 97. … daryk, ką nori: aš neturiu tau pinigų atiduoti! Ir tai mane visų labiausiai vargina. VaižgP I 130. 4) Su daiktavardžių ar daiktavardiškai varojamų žodžių vardininku (vienaskaitos ir daugiskaitos, vyriškosios ir moteriškosios giminės). O tu vis dėlto viliok daktarą, kad neišsisukiotų nuo atlikimo tos pareigos, nes tai papiktinimas visai apylinkei. VaižgP I 209. … bet tuose rajonuose, kur gausu šikšnosparnių, šios ligos pasireiškia daug rečiau, ir manoma, kad tai yra šikšnosparnių nuopelnas. IvanPŽ 32. Ji žvilgtelėjo į laikrodį. Tai ženklas jam išeiti. PaukštAK 143. — Perdaug mes kantrūs! — Tai aukšta dorybė… SruogR II 89. Šviesiausias pone, argi tai teisybė, kad rykštėm plakė moteris taurias? SruogR II 58. Kad tai padarai, Rapolas nėmaž neabejojo (kad jis įsimylėjo Severją). VaižgR I 51. Nors jam tai (= pervežimas per sieną) buvo nebe pirmoji, bet, kad nenustotų savo duonos, labai rūpinosi savo klientais. VienPD,K 190. 5) Su įvairiais linksnių junginiais. — O ar tu žinai, kad yra uždrausta garbinti senus dievus? — Tai ne žmonių galioje. VienPD,K 393. 6) Su veiksmažodžio bendratimi (matyti, girdėti, justi ir kt.). Perėjimas į stambųjį epinį žanrą rašytojui buvo nelengvas; tai ypač matyti iš pirmojo romano. VienPD,K 482. Panašiai kapucinas susidraugauja su kartu auginamu šuniuku. Tai ypač aiškiai matyti, jei pabandai juos išskirti, o paskui vėl suvesti. IvanPŽ 47. 53 7) Su nulinę tarinio formą, kai sakinyje yra tik tarinio grupės determinantų. Kitos mergelės rovė žoles ir degino, o tai dėl to, idant nebūtų žolėti rugiai ir javai. ValPJ 89. …daktaro populiarumas augo didėjo tarp visos apylinkės žydų. Didėjo jis, be to, ir nuo vis sumaningesnio gydymo; tai savo baudu. VaižgP 165. Forma tai vardininko pozicijoje paprastai atlieka veiksnio funkciją. Retais atvejais ši forma vartojama kaip vardažodinis tarinys, plg.: Mes esame tai, ko dar gali pasisemti iš gyvenimo, kas dar neatimta iš tavęs. BaltR I 113. Čia tai eina tokioje pat pozicijoje, kaip sakinyje Mes esame mokytojai daiktavardžio vardininkas mokytojai. Galininko pozicijoje forma tai reiškia veiksmo objektą. Ji paprastai eina: 1) Priklausydama nuo veiksmažodžių, reikalaujančių galininko linksnio (tranzityviniai). Atvažiuoja Jankevičius ir pasakoja įvairias naujienas ir tai, kad žada stengtis tapti raštininku. BaranR II 41. Juo kaitriau saulė svilina, juo daugiau žemė či rškia ir žvanga. Napalys tai mato. VaižgP I 222. Šyptels tik, kad jis — šykštuolio apleistas sūnus. Petras tai pajus už penkių nugarų. VaižgP I 90. Veltui Gintautas paklausdavo, kas dabar dvaruose veikiama, kas rudenį ar pavasarį ketinama veikti. Sviestavičius tai praleisdavo negirdomis. VaižgP I 120. …jam daugiau rūpėjo išprausti ir savo keletas sakinių vokiškai, idant tai išgirstų Šešiavilkis. VaižgP I 65. Prie rašybos mainymo esmi prikišęs savo nagus ir ašenai. Šiandie turiu galėties tai daręs. BūgRR I 399. …arkliu šokinėjo, bet nė trupučio netraukė. Aš, tai regėdamas, klausiau. ValPJ 65. 2) Su galininko prielinksnia is. Prieš Rusiją, galbūt tokią eit! Ne tavo darbas. Aš draudžiu galvoti, ne tik kalbėti apie tai. SruogR II 193. Vietoje „gįsla“ ir „skįstas“ reikia rašyti „gysla“ ir „skystas“, nežiūrint į tai, kad kai kurie žemaičiai šituose žodžiuose taria „(įn)“ . BūgRR I 397. …marti… šmarkš užmetė ant kaklo piršlio abrūsą (=rankšluostį) ir per tai parodė davenojanti piršliui visas melagystes. ValPJ 165. …dėkavok už tai kasdien savo dievui, kad tavo laukis su dvylu tau padeda dirbti. DonR 35. 3) Padalyvinėje konstrukcijoje. Pastovėjo (kažkas), vėl susileido, vėl atsistojo ir pasileido eiti ton pusėn, kaip ir Ona. Ona įspėjo tai būsiant poną Sviestavičių. VaižgP I 138. Retais atvejais forma tai pasitaiko kilmininko pozicijoje. 1) Moterys tuo tarpu raudėjo raudas. Kryžiuočiai jiems ir tai netrukdė. VienPD, K 337. 2) Per „Agnus“ atsiklaipęs Alfonsas mušėsi į krūtinę ir tik kraipė akis, kad tai nepastebėtų kas iš šalies. Tad nepuolo padaryti taip, kaip norėta (supažindinti). — Gi kam tai reikia? — atsakė. VaižgP I 56. 4) O paskui barzdos nuo smakro pusę nuplėšė ir su nagais kumpais savo veidą visą sudraskė. Bet dar tai negana; jis vis pinigų graibydamas ir besispardydamas, su valgiais parmetė stalą DonR 27–28. Forma tai kilmininko pozicijoje nėra įprasta. Paprastai šiais atvejais prie kilmininko reikalaujančio veiksmažodžio dar jaučiama praleista tranzityvinė bendratis ar padalyvis, plg.: 1) tai (daryti) netrukdė, 2) tai (darant) nepastebėtų, 3) tai reikia (daryti). Kartais iš viso tai forma kilmininko pozicijoje nenatūrali ir keistina kilmininko forma to (4 sakinys). Plg. K. Donelaičio tame pačiame puslapyje: Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį, gerklę su stemple jau perpjaut ištięsę ranką. 54 015. Bev ardės giminės forma tai užima faktiškai tik vardininko ir galininko pozicijas, kitų linksnių pozicijose, kai reikia nurodyti bendrą reiškinį, be konkurencijos eina įvardžio tas vyriškosios giminės vienaskaitos formos, būtent: to, tam, tuo, tame (pastarasis linksnis beveik nepasitaiko). Formos to, tam, tuo, tame vartojamos atitinkamų linksnių pozicijoje visai tokia pat funkcija, kaip aukščiau minėta tai forma vardininko ir galininko pozicijoje: šios formos nurodo daiktą, reiškinį, veiksmą apibendrintai, nekonkrečiai. Skiriasi to, tam, tuo, tame formos nuo tai formos tik atitinkamų linksnių vartosenos aplinkybėmis. 016. Kilmininko forma to vartojama: 1) Su neigiamaisiais veiksmažodžiais. Ei, nėra to pasauly, ko neišdrįstų Aras, visų arų Aras. KrėvAP 18. Senovėj po apmartavimo tujaus pakš-pakš šaudė, šiandien to nebedaro. ValPJ 107. Kad mano nuomonė rūpėtų tau, tai gerbtum savo seną tėvą, vaike. Bet tu to neišmokai. SruogR II 188. Kada jį vėl pamatys, to ji nežino. SimonP 25. …išsimanė traukti „vilko uodega“. Bet Justinui brūkš kartale paleidus, visi traukiantys būbt-būbt išvirto… To nebeveizėdamys, antrą kartą sutaisė vilko uodegą. ValPJ 86. Aš to suprast ir negaliu. Taip bijo jis Vytauto, — ir ranka kels prieš jį! SruogR II 100. „Vorutos“ negalime identifikuoti su „Vered-ava“, nes to daryti neleidžia nelemti taršnybėsnai. BūgRR I 133. Kebliai buvo gauti tiek daug brezentinės, vandens neperleidžiamos seratos ir iš jos prisisiūti maišų. Nebūtų jis Mendelis buvęs, kad nebūtų ir to padaręs. VaižgP I 172–173. To dar per visą amžių nebuvo patyręs, kad kas iš jo ar iš jo namų šeimynos tyčiotųs! VaižgRR II 21. Pastaruosiuose sakiniuose tik viena iš dviejų sudėtinį tarinį sudarančių veiksmažodžio forma yra neigiamoji. Kilmininko vartojimui to užtenka. Lietuvių kalboje kilmininkas — šiuo atveju forma to — vartojamas ir su teigiamaisiais veiksmažodžiais, jeigu sakinyje yra neigiamoji dalelytė nei, plg.: Sugrįždamas vis kokį naują išmisla parsinešdavo, tai ne laiku bulves akėti, tai nuolat jas arinėti ir arinėti. Nei to mūsų tėvai, nei bočių bočiai darė, o bulbelų, ačiū ponui dievui, turėdavo po pūrų trisdešimt ir daugiau. VaižgP I 85. Dėl to formos vartojimo po neigiamųjų veiksmažodžių kilmininko pozicijoje ir tai formos — po teigiamųjų galininko pozicijoje plg.: Kas to nežino? Visi tai žino… VaižgP I 163. 2) Su teigiamaisiais veiksmažodžiais, reikalaujančiais kilmininko. Atimti reikia iš Vytauto globos bažnyčios teisę… Ir jis patsai atskirti nuo bažnyčios! (Zbignievas) Man rodos, Vytautas tik to ir laukia. SruogR II 102. …apsakysiu bent pradžią kelionės mano, nes to nor gera mano motynėlė. Tenusilenks prie mano kojų tik vienas vyskupas… man to pakaks. SruogR II 10. …taip lygiai turime pasielgti su „šeip“, t. y. rašyti „šiaip“, kaip to reikalauja žodžių kilmė. BūgRR I 102. Ėmė rodytis jiedu kaip tik to stingą, ką dabar išmoka tėvui iškaršinti. Paviškelio Sakalynės Gintautas, tiesa, nenusipirko, kaip labai to buvo sau troškęs dėl jos gražumo. To betrūko, kad vaitas iš Bendzino kaip namie pradėt šeimininkaut karaliaus rūmuos! SruogR II 141. 3) Su kilmininko reikalaujančiais kiekį reiškiančiais žodžiais gana, negana, daug, maža ir kt. Kad būtų sąžinė rami, aš siūlau: tegu prisieks bažnyčioj karalienė… Te drauge su ja kitų garbingų moterų prisieks eilė… kad karalienė nekalta. Mums to — gana! 55 SruogR II 63. Kampe dar juokiasi smirdai; ar kad jiems vertai grumzdi, vis keikdami baras. O dar to negana; bet jau ir mušt pasikėso. DonR 53. Šie metai rašybos vadovėlio dar negalėsiu parūpinti. Maža to, šiandie net ir spėtinai negalėčia pasakyti, kuomet laukiamasis vadovėlis bus paleistas žmonėsna. BūgRR I 385. Tik ar begali tė- tis susaikyti savo „laimę“ toliau: ar ji dvigubai padidėjo, kai tamsta į banką atpylei dar dešimtį tūkstančių? – Nu, ne… nedvigubai. – Taigi. Jau patenkinimas buvo menkesnis, nes to buvo jau per daug, to nebuvo reikalinga. VaižgP I 72. 4) Su kilmininką valdančiais daiktavardžiais. Bijau, kad pats, savarankiškai pasirinkęs ateiti, nenakenkčiau sau, tuo labiau būtų nepakeliama nelaimė jausti, kad pats esu to priežastis. Baran R II 91–92. 5) Su kilmininko prielinksnais. – Parodykite mums savo korespondenciją! – reikalavo prokuroras. – Aš jus užtikrinu nieko jus nelaimėsiant ir ten. – Formalybė. Be to negalima, – švelniai aiškino prokuroras. VaižP I 200. Bet ar karalius jį pasirašys? (Zbignievas) Dėl to – tai vargo didelio nebus… SruogR II 100. Taip ir virė Sviestavičius… savo paties svajonėse… Ir vis nežinia buvo, ar kas iš to jo širdyje lieka, ar nieko nelieka. VaižgP I 120. … pasileido pasakoti apie savo išgyventuosius paveikslus: kokio jie krypties ir pobūdžio, kurioje dailės parodoje pirkti, kas artistai, kur jų tėvynė. Nuo to perėjo į Europos gražybes ir stebėtinumus. VaižgP I 112. O kas ko savo kalboje neturi, prie to sunku ir priprasti. BūgRR I 396. Kova tarp to, kas sena ir kas nauja, tarp to, kas miršta ir kas gimsta, – štai mūsų vystymosi pagrindas. T 1952, 284. 6) Su neveikiamosiomis veiksmažodžių formomis (kilmininkas to reiškia veiksmo subjektą). …mielas žodis „Brolį“, suskambėjęs pirmą kartą išvažiuavus nuo tėvų… plačiai išsiskleidė, taip sakant, tuščios sielos erdvėse. To paveiktas… parašiau atsakymą: „Puikaus Žemaičių krašto poete“. BaranR II 82. 7) Su įvairiomis veiksmažodžių formomis partityvine reikšme. O, Gamtos galybės kad ir keičias, nenyksta! Jos dar pavergs Piliečių valią vėl imtis iš jos to, ko pati siūlo: kitokio turto, bet tos pat meilės, poezijos ir grožio. VaižgP I 48. 017. Naudininko forma tam vartojama su veiksmažodžių formomis, reiškiant netiesioginį veiksmo objektą. … juk šeimininkė namuose tam yra: privežėti šeimynai, tausoti duonai ir uždarui. ŽemR I 165–166. Kas tai matė, Skirgailos pulkai ir bajorai mūšio metu būriais pereina Vytauto pusėn ir visur sutinka kunigaikštį ir priima jį kaip savo valdovą! Tam turime padaryti galą, šviesiausias viešpatie! VienPD,K 409. Verčiau geruoju globoti (Marčę), o Kurmelį įpainiosite su mišku. – Tam manęs mokyti nereikia. ŽemR I 175. O mergytė grynaširdė. Tam ir tiki, ką ji girdi. SNerR I 453. 018. Inagininko forma tuo vartojama: 1) Su intranzityviniais veiksmažodžiais, reiškiant tiesioginį veiksmo objektą. Geriausia aš suprantu ir tuo visai neabejoju, kad rašybos vadovėlis turėti šiandien būtų mums labai pravartu. BūgRR I 385. Čia jis gavo patirti, tokios stebuklingos mašinėlės nė prūsai dar nepasidarė ir pinigams padirbti reikia labai didelio, sumanaus meisterio. Pagaliau tuo nė nebesidomėjo. VaižgP I 168. Prisipažįstu, esu didus ir tuo džiaugiuosi, kad esu didus! BalčAP 100. Be pagarbos, kurios buvo Geišių Geišė pelnęs…, jis galėjo dar pasigirti tuo, kad visi baudžiauninkai tikrai jo bijo. 56 VaižgRR I 64. Priešdėlis „san-“ tuo skiriasi nuo „in-“, kad yra visuose žodžiuose ir visose tarmėse išlaikęs visas tris lytis. BūgRR I 390. Ir Šešiavilkių šeimyna tenkinos tuo, ko gauna. VaižgP I 231. Šis paskutinis dalykas taip patikdavo klasei, tokio džiaugsmo duodavo, kad tuo užsikrėsdavo ir patys mokytojai. VaižgP I 99. 2) Su tranzityviniais veiksmažodžiais, reiškiant netiesioginį veiksmo objektą. Kas pučia, o kas – ne, bet Krokuvos garbingas vyskupas – pūslin mėgėjas… (Zbignievas) Ką nori vyskupas tuo pasakyti? SruogR II 60. Ir aš taip pat jiems pasipriešinau, mėčiausi į visas puses, su įkarščiu įrodinėjau jų niekšingumą ir tuo ką sutramdžiau. BaranR II 102. Kiti, kurie išsprukę sveikesni, pasileido bėgti prie kranto ir tuo sukėlė didelę paniką. Vien PD,K 385. Gintautui buvo per nepaprasta šitas Šumakerio susiglaudimas. Tuo reiškta nepaprastas jo vidaus susijudinimas. VaižgP I 169. Mat, kapelionas kartu valgė ir stengėsi jai imponuoti. Keistas žmogus! Ką tu tuo pasieksi, jei rankos kojos surakintos? PaukštAK 140. 3) Su būdvardžiais bei dalyviais, reikalaujančiais įnagininko ypatybės objektui reikšti. Teismas geresnis už tiesą tuo, kad jis yra vienaprasmis. BūgRR I 110. O jis buvo įtartinas jau ir tuo, kad išvyko iš Vilniaus neišsiregistravęs. VienPD,K 198. Prašiau… Bielinskį ir Iždininką, kurie… sutinka manęs nesiųsti. Bet Nečiajėvas ir Gachovičius tuo nelabai patenkinti. BaranR II 15. 4) Su įnagininko prielinksniu su. … vienas prancūzų riteris… paskelbęs ją (Margaritą Knystautaitę) savo širdies dama, ištarė priesaiką ginti kalaviju jos garbę ir gražumą. – O kas su tuo nesutinka, – atsikreipė jis į riterius, – tą šaukiu dv kovon! VienPD,K 362. Jo mylista kunigas Stulginskis… rūpinasi mane išvaduoti iš valsčiaus pastumdėlių, ir esą Rūmai su tuo sutinka. BaranR II 97. Tegu sau ir „kunigas“: drauge su tuo jis dar „žmogus“. VaižgP I 182. 019. Vietininko forma tame, apibendrintai nurodant daiktą, vartojama retai: Asmeninė mano laimė tad ne tame, kad daug pelnyčiau, tik kažin kame glūdi. VaižgP I 73. 020. Vardininko ir galininko vyriškosios giminės vienaskaitos formos tas, tą, be konkretaus nurodymo reikšmės, taip pat vartojamos ir apibendrinto nurodymo reikšme. Tada jos yra konkuruojančios su forma tai. Visų pirma reikia pasakyti, kad tas, tą formos vietoj tai formos apibendrinto nurodymo reikšme vartojamos dabartiniuose raštuose daug rečiau, negu tai (tatai) forma. Plg. 2 lentelę. 021. Tas ir tą formos palyginti su tai forma vardininko ir galininko pozicijoje dažniausiai yra specialiai (struktūriškai bei stilistiškai) apibrėžtos arba tarminės. Kaip matyti iš lentelės, vienų rašytojų jos pasitaiko retai (ypač mokslinėje literatūroje), o kitų šiek tiek dažniau vartojamos. 022. Forma tas paprastai vartojama. 1) Prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje veiksnio vardininko pozicijoje, kai toje pat pozicijoje šalutiniame dėmenyje eina forma kas. Tokiais atvejais forma tas yra visiškai natūrali netgi predikatyviškai santykiaudama su būdvardžiškąja bevardės giminės forma (tas gražu; būdingesnis modelis vientisiniame sakinyje tai gražu). Kas raudona, tas gražu. Ml, Švnč, Auk. Kas saldu, tas gardu. Rk, Rd, Avl. Kas gražu, tas i gerai. Škn. Kas per daug, tas nesveika. PP 198. Kas bus, tas bus? – pasakė didžiausias. BalčAP 282. 57 Pastaraisiais trim dešimtmečiais išleisti raštai 2 lentelė Vardininko pozicija | Galininko pozicija | Kilmininko pozicija Vardininko pozicija: tai | tat(ai) | tas Galininko pozicija: tai | tat(ai) | tą Kilmininko pozicija: tai BalčAP | 16 | 2 | 9 | 23 | — | 4 | — BūgRR I | 6 | 2 | 1 | 12 | 3 | 3 | — IvanPŽ | 20 | — | — | 6 | — | — | — KrėvŠP | 4 | — | 2 | 16 | — | 2 | — PaukšŪK | 1 | — | — | 9 | — | 1 | — SimonAŠL | 27 | 8 | — | 27 | 12 | — | — VaižgP I | 45 | 1 | — | 64 | — | 1 | 1 VenclGD | 76 | — | 3 | 31 | — | 2 | — VienPD, K | 4 | — | — | 20 | — | — | — ŽemR I | 1 | — | — | 9 | — | 1 | — Visuose šiuose pavyzdžiuose išlaikoma simetrija tarp kas ir tas: tiek kas, tiek tas eina prieš tarinio formą. Tokia žodžių tvarka stiprina tas vartoseną šalia kas. Nesant simetrijos, vartojama ir tai forma (šalia kas), plg.: Tai, kas gyvenime yra pats tikrasis melas, popieriuje kartais gali būti visai pa mūsų į teisybę ir atvirkščiai. BielKR 351. Reikia pasakyti, kad ir esant simetrijai, kaip aukščiau minėtuose sakiniuose, vietoj tas gali būti tai, bet tada pastaroji forma linkusi degraduoti į dalelytę, plg.: Kas raudona, tai gražu. JablRR I 491. Kas juoda, tai ne balta. Ds. Kas teisybė, tai ne melas. Grz. Kas saldu gardu, tai man. Kpr. Aiman, kas mano, tai geriausia… VaižgRR I 114. Plg.: Jei raudona, tai gražu. 2) Prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje tarinio vardininko pozicijoje, kai veiksniu eina daiktavardžio vardininkas. Šiuo atveju formą tas aiškina šalutinis dėmuo. Bene būdingiausias arklių bruožas yra tas, kad kojos turi tik po vieną pirštą, būtent trečiąjį. IvanPŽ 217. Vienas šios didelės grupės pogrupis sudaro būrį, vadinamą liekanagiais, o jų svarbiausias požymis yra tas, kad trečiasis pirštas yra labiausiai išlavėjęs. IvanPŽ 214. Bet svarbiausias Alfonso Gerulavičiaus rūpestis buvo tas, kad niekas tikrai nežinojo, kas dedasi rytų ir vakarų frontuose. VienPD,K 164. 58 Čia formą tas palaiko daiktavardžio vardininkas, su kuriuo ji predikatyviškai santykiauja. Forma tai tokiais atvejais taip pat galima, plg.: Braškės, į tos tai da nieko, ale (=bet) vis ne tai, kas vyšnia. Plv. …norins iš kitų pusių šitie Armino žirgai ir nepeiktini, bet gana to, jog perlepūs. Ir šalčio jie bijo, ir vandens bijo, ir viso ko bijo. — Tai ne tai, ką mūsų tyriniai — laukiniai žirgai! PietA 62. Pastarajame sakinyje tai pavartota, nors ji apibūdina kitą tai formą. 3) Sakiniuose, kur jau yra forma tai, bet ji turi dalelytės ar jungtuko funkciją. Plg.: Jei mums ir teko kiek pavargti, tai tas niekis, užtat iš mūsų išėjo geras daiktas. BalčAP 25. Šiame sakinyje formos tas negalima pakeisti tai forma dėl to, kad šalia tas jau yra tai, sudaranti su jei koreliacinį jungtuką (jei — tai); formą tas čia galima tik išleisti. Plg. dar tokį sakinį, kuriame forma tas yra šalia dalelytės tai: Tas tai man nesunku padaryt. Žsl. Čia formą tas taip pat galima tik išleisti; tada tai bus jau ne dalelytė, bet įvardis (perims formos tas funkciją). 4) Sustabarėjusiuose pasakymuose bei junginiuose. — Gan, marč, argi jis ne mūsų kraujo, — sumenkino ją anyta. — Tas ir yr, kad jis ne visas jūsų kraujo: jūsų kraujas praskiestas mūsų krauju. VienPD,K 44. Bet žvejai, anksčiau girdėję giedant tikrąją lakštingalą, sakė: — Nei šio, nei to, panašu į lakštingalos giedojimą, bet vis dėlto ne tas! BalčAP 69. Daugeliu atvejų forma tas yra tapat(i) formai tai. Skirtumas tarp jų yra nebent stilistinis. Eidama veiksnio vardininko pozicijoje, forma tas santykiauja su tokiomis pat tarinio formomis, kaip forma tai (plg. 014): 1) su būdvardžių bei būdvardiškųjų žodžių bevardės giminės formomis („nesuderintas“ modelis). O dabar būk čia kaip namie — tas bus man labai malonu. BalčAP 122. — Bet turėsi mane atlyginti! — traukė toliau ragana: — ir tas bus ne pig[u]. BalčAP 149. O štai ta riebioji antis kiekvieną mėgsta apkalbėti — baisi ji liežuvininkė; tas yra priešinga mūsų prigimimui. Bet, pastebėjęs kryžių ant durų, kur gyveno kareivis, jis paėmė kreidos kąsnelį ir prirašė kryžių ant visų miesto durų. Tas buvo labai gudriai sugalvota, nes dabar karaliaus rūmų dama nebegalėjo rasti jos pažymėtų namų. BalčAP 109. 2) Su prieveiksmiais gerai, negerai ir kt. Kad taip mums dabar nulėkus į kaimą ir ten palaukus Pavasario!.. Gal tas būtų ir gerai, atsiliepė vienas žvirblis... Tiktai aš jau įsitaisiau mieste. BalčAP 270. Tas kareivis ėmė linksmai gyventi: nuolat ėjo į teatrus, dažnai vaikščiojo po karaliaus sodą ir dalino pinigus neturtėliams. Iš jo pusės tas buvo labai gerai. BalčAP 107. 3) Su intranzityvinių ir tranzityvinių veiksmažodžių trečiojo asmens formomis. Lygini mane prie tokios šiukšlos! Kad man tas rūpėtų, argi aš nerasčiau kiek tiek vertesnės?! ŽemR I 111. Jo spalvos nubluko, bet niekas negalėjo pasakyti, ar tas atsitiko kelionės metu, ar iš sielvarto. BalčAP 198. — Vaikai! — šaukė Stankus, — tik visi kartu bam! — Tas patiko vaikams. ŽemR I 243. Visos anty s, išriedėjusios iš jos kiaušinių, taip pat vadinosi portugalės, o tas juk šį tą reiškia. BalčAP 121. 59 4) Su daiktavardžių vardininku. … dabar jam leido žiūrėti pro praviras duris į klegančius, linksmus vaikus. Jau vien tas buvo didelė laimė. BalčAP 327. Aš traukiau gyvybės sultis iš žemės, ėmiau peną iš oro, gyvenau kaip tinkamas, džiaugiausi laime ir žydėjau — tas ir buvo mano gyvenimas, mano laimė. BalčAP 22. 5) Su įvairiomis kitokiomis formomis bei junginiais. Na, dabar tegul būva taip, kaip sakai, jog tas per mano liežuvį (kad prikalbėjo Marce tekėti už Kurmelio). ŽemR I 197. Visuose šiuose sakiniuose formą tas galima lengvai pakeisti forma tai. Vartojant formą tas, daugiau pabrėžiama reikšmė „tas dalykas“. Būdinga, kad šiais atvejais forma tas vietoj tai dažniau vartojama tik kai kurių rašytojų raštuose. 023. Forma tą vartojama panašiai kaip forma tas: 1) Prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje papildinio pozicijoje, kai šalutiniame dėmenyje tokioje pat pozicijoje eina ką. Matot, vaikeliai, ką mokėjau, tą padainavau. ValPJ 19. Ė ką atėmė, tą anas vėl gali susigrąžinti. BaranR II 105. Mama visada ką žada, tą ir padaro. PaukštAK 6. Ką tik panorėjo, tą darė! ŽemR I 19. Ordinas triumfavo: ką pralaimėjo prie Vilniaus, tą atgavo Marienburge. VienPD,K 361. Plg.: Vaikai, pripratę vieni per dienas, ką norėdami, tą daryti: sėdėti, miegoti, verkti ar juoktis, ir šiandien paliko vieni. ŽemR II 188. Ką užmano pati, tą daro Aršusis. PietA 16. Šiuose sakiniuose ką — tą vartojamos taip pat simetriškai kaip kas — tas aukščiau minėto tipo sakiniuose. Kai pagrindinis dėmuo su tą eina prieš šalutinį su ką ir tarp formų tą — ką nėra simetrijos, formą tą lengviau galima pakeisti forma tai, plg. pavyzdžius su tą ir tai tokiais pat atvejais: A padarei tą, ką aš tau sakiau? Skn. Ta dovana davė man galybę, kad visi tie, kur aš myliu, regėtų ir jaustų tą, ką aš pats regiu ir jaučiu. BalčAP 265. Pažiūrėkim, ar iš šešių Sobolevskio žodžių rodo ben vienas tai, ką turėtų rodyti. BugRR I 412. Jie kartais labai tiksliai ir glaustai išreiškia tai, apie ką mes mėgstame kalbėti plačiai ir painiai. VendGD 332. 2) Apstabarėjusiuose pasakymuose. Kas tą žino, ilgai gyvendama, ar būčiau sau numelniusi tokios gėrybės. ValPJ 27. Ta, žvilgterėjusi į Dominyką, atsiliepė: „Kas tą žino, gal ir tekėsiu“. ValPJ 96. Mylimas išėjo, apsčius kraštus dabojo. Kas tą žino, ar parjos, ar prie manęs apsistos. ValPJ 129. Dažnai forma tą, kaip ir tas, visiškai atitinka formą tai, ir jos abi vartojamos kaip sinonimai, t. y. be tai, tokioje pat pozicijoje ir ta pačia reikšme pavartojama ir tą, ypač tų rašytojų, kuriems tai nesvetima iš tarmės. Forma tą santykiauja su tokiomis pat tarinio formomis, kaip ir tai galininko pozicijoje (plg. 014). Ji vartojama: 1) Su tranzityviniais veiksmažodžiais. Būtinai trūko šeimininkės. Tą numanė ir Petras. ŽemR I 179. Taip Jonas kvailys tapo karaliumi — gavo pačią ir karūną ir atsisėdo į sostą. Tą sužinojome iš laikraščio. BalčAP 290. Ar bent kam padėjo išgyti, tai geriausias dievas težino; bet kad sau padėjo, tą visi žinojo ant riebios jo pačios. VaizgP I 229. Visus išrodymus, 60 kuriuos tiktai kalbų mokslas šiandien galėjo surinkti artimesniajam baltų bei slavėnų kalbų giminingumui rodyti, sutraukė krūvon, pridėdamas nuo savęs keletą naujų, kalbininkas latvis Jonas Endzelīnas. Jisai tą padarė savo rašte „Славяно-балтийские этюды“. BūgRR I 407. Ryto metą stipresnieji grįžo namon ir, neidamys į bažnyčią, miegojo per kiaurą dieną. Kiti, ten pat pas karčemą miegodamys, sulaukė kitų vakarūškų. Vėl gėrė, vėl šoko. Taip šventino per tris dienas. Tą aš regėdamas, dideliai pasipiktinau. ValPJ 86. 2) Su galininko prielinksniais. Pykstate už Klaipėdos kraštą? Tai niekai prieš tą, kas gali įvykti. VencIGD 29. Labai yra geras (vaikas), nes pieno sriubt-sriubt dienos būvy pusgorčių išgeria, o košę negaI nė pasirodyti, tujaus perima ir prašo motynos daugesniai, niam-niam sakydamas. Tarė Viskantas: „Nėra ko už tą pykti, kas gerai valgo, tas yra sveikas“. ValPJ 11—12. Visuose šiuose sakiniuose formą tą lengvai galima pakeisti forma tai. 024. Iš to, kas pasakyta apie tas ir tą formų vartojimą tai reikšme dabartiniuose raštuose, galima padaryti išvadą, kad tas ir tą apibendrinto nurodymo funkcija yra antrinės formos: jų vartosena dažnai yra apibrėžta sakinio struktūros arba motyvuota stilistiškai; pasitaiko šios formos rečiau palyginti su tai. Forma tai vardininko ir galininko pozicijoje yra pirminė. Būdama iš prigimties vardininko-galininko linksnis, ji ir dabar tebel aiko savo pozicijas, nors analogiškai pagal kitus linksnius į jos vietą braunasi jau formos tas ir tą. Turėdami galvoje formos tai ir vyriškosios giminės vienaskaitos tas formų pasiskirstymą pagal linksnių pozicijas, galime sudaryti tokią bendrą apibendrinto nurodymo paradigmą. Pirminės formos    Antrinės formos V. tai (tatai)     tas K. to N. tam a. tai (tatai)     tą Įn. tuo Vt. tame Visos šios paradigmos formos turi apibendrinto nurodymo funkciją: 025. Apibendrinto nurodymo tai, tas formos santykiauja su konkretaus nurodymo tas, ta formomis tokiu būdu: Konkretus nurodymas    Nekonkretus (apibendrintas) nurodymas V. tas, ta — tie, tos    tai (tatai); tas K. to, tos — tų      to N. tam, tai — tiems, toms  tam G. tą — tuos, tas     tai (tatai); tą Įn. tuo, ta — tais, tomis   tuo Vt. tame, toje — tuose, tose tame 61 Šioje tas, tą, tai formų sistemoje vyriškosios giminės vienaskaitos tas formos yra homoniminės. Jos turi ir konkretaus, ir apibendrinto nurodymo funkcijas. Išskirti konkretaus ir apibendrinto nurodymo tas formas padeda kontekstas ir antecedentai. Konkretaus nurodymo formos yra derinamos su antecedento (daiktavardžio) forma gimine ir skaičiumi, o apibendrinto nurodymo formos nederinamos, nes jų antecedentai paprastai yra visa frazė. Plg.: Ore niekas nesirodė, nei šuva nelojo: ir tam buvo kur nuo žvarbos pasislėpti. VaižgP I 127. Mums būtų malonu visų šių žodelių apginti lietuvišką kilmę, bet to padaryti nestengsime nė geriausiais norais: tam priešais stovi nelem­tieji garsų dėsniai ir žodžių istorija. BugRR I 199. 026. Tiriant tai ir tas, tą formų vartojimo santykį vardininko bei galininko pozicijoje, buvo žiūrėta ne tik per pastaruosius tris dešimtmečius išleistų, bet ir ankstesnių raštų (XX a. pr.). Pastaruosiuose raštuose santykis tarp minėtųjų formų iš esmės yra toks pat, kaip ir dabartiniuose raštuose. Plg. 3 lentelę. XX a. pr. išleisti raštai 3 lentelė Vardininko pozicija | Galininko pozicija | Kilmininko pozicija | tai | tat(ai) | tas | tai | tat(ai) | tą | tai KrėvR II (1921) | 2 | 1 | 4 | 13 | — | 1 | — KudR I (1909) | 15 | — | 1 | 43 | — | 1 | — LzPR₁ I (1921) | 19 | — | 1 | 14 | — | — | 2 Myk-PutAŠ₁ (1933) | 43 | — | 5 | 26 | — | — | — PietA (1905) | 16 | — | — | 50 | — | 5 | — VaižgP₁ I (1926) | 45 | 1 | — | 64 | — | 1 | 1 VienK (1932) | 4 | — | — | 19 | — | — | — ŽemR₁ I (1924) | — | 1 | — | 1 | 9 | 10 | — Kaip rodo pateiktoji schema, bevardės giminės formos tai (tatai) daugelyje šio laikotarpio raštų yra vyraujančios. Vyriškosios giminės formos tas, tą apibendrinto nurodymo reikšme paprastai sudaro daug mažesnį procentą, negu bevardės giminės formos. Senuosiuose raštuose (XVI-XVII a.) apibendrinto nurodymo reikšme taip pat būdingesnės bevardės giminės formos. Plg. 4 lentelę. 62 Senieji (XVI-XVII a.) raštai 4 lentelė Vardininko pozicija | BP I | Ch | DP | Mž | SP I | Vln¹; Vardininko pozicija | tai | — | — | 16 | — | 33 | 2; Vardininko pozicija | t atai | 27 | — | 17 | 5 | — | 32; Vardininko pozicija | tei | — | 43 | — | — | — | —; Vardininko pozicija | tas | — | 9 | — | 5 | — | 12; Galininko pozicija | tai | — | — | 26 | — | 80 | 6; Galininko pozicija | tei | — | 90 | — | — | — | 1; Galininko pozicija | tatai | 83 | — | 36 | 38 | 1 | 102; Galininko pozicija | tatei | — | 1 | — | — | — | —; Galininko pozicija | ta | 1 | — | — | — | — | —; Galininko pozicija | tą | — | — | — | — | — | 11; Kilmininko pozicija | tai | — | — | 1 | — | — | —; Kilmininko pozicija | tatai | 3 | — | — | — | — | 4; Kilmininko pozicija | ta | 2 | — | — | — | — | 1 P a s t a b a: Prie tatai, tai ir kt. formų kartais yra prielipai g, gi, gu ir kt. Ta galinin-ko bei kilmininko pozicijoje gali būti ir tą (nosinė neparašyta). Kilmininko pozicijoje formos rastos tik po neigiamųjų veiksmažodžių, taigi galima būtų jas laikyti ir galininko formomis. 027. Tarmėse tai (tatai) formų santykis su apibendrinto nurodymo tas, tą formomis vardininko bei galininko pozicijoje yra kiek kitoks11. Žemaičių tarmėje, nurodant apibendrintą daiktą, paprastai vartojamos vyr. g. vn. vard. tas, gal. tą12. 11 Tarminė medžiaga rinkta iš „Lietuvių kalbos dialektologinio atlaso“ kartotekos, iš didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ išspausdintų tomų bei kartotekos, taip pat individualios apklausos būdu. 12 Kad bevardės giminės įvardžio forma žemaičių tarmėje pakeičiama vyriškosios giminės forma, jau yra nurodę tų tarmių tyrinėtojai, žr. P. Jonikas, Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939, p. 60; J. Aleksandravičius, Vakarinė pajūrio žemaičių tarmė Vilnius, 1949 (rankr.), p. 62. 63 Nėr tas taip lengvu, nesakyk. Pj. Tas y sunku iškęntėti. Rt. Tas buvo dideliai sunkiai, bet padirbom. Žd. Dešimts rublių, tas y brangiai. Skd. Tas yr smagiai – kulti su spragilais. Eig. Tas y negerai, ka nenor mokyties. Ms. Ka reik mokyties apsivedus, tas y vargingai. Dr. Aš nežinau, kas tas yr, ką pilvs skaust. Klk. Dešimt kapeikų, tas y kas? Klk. Dešimts rublių kainuo parvažiavimas, tas nieks nēr. Lnk. Ka biškį užlyn, tas y niekai. Yl. Tas yr žmonių pamažinims, no ne kars (jei atomą leis). Pp. Būti mokytu žmogum — tas yr didelė laimė. Grg. Žinai, ka tas yr seni laikai — ką ten begali atminti. Lkv. Tas pareit (priklauso) nuo motinelės. Dov. Karo laike tas buvo. Pln. Ne visi galėjo tą ir padirbti. Pkl. Forma tas, eidama veiksnio vardininko pozicijoje, gali jungtis su tarinio funkciją atliekančia būdvardžio bevardės giminės forma, plg.: Tas yr sveik akims. Prk. Tas yr sunku. Als. Tačiau lygiagrečiai su šiuo modeliu vartojamas jau ir suderintų žodžių modelis: Tas yr negers, kad krūvoms laiko gyvulius. Sg. (Plg.: Tai negera, negerai). Užmirštas tas, ko neturi. Krš. (Plg.: Užmiršta tai). Tas man kaip į kaktą y parašyts. Ms (Plg.: Tai parašyta). Tas yr pameluots, kad širdis sveika. Nd(LKT 146) (Plg.: Tai pameluota). Kas raudons, tas i gražus. Dr, Krtn, Tl, Rt (Plg.: Kas raudona, tas (tai) ir gražu). Kas saldus, tas skanus. Slnt. Tai formos žemaičių tarmėje, kiek mums žinoma, nėra. Vietoj jos vartojama forma tā, rečiau tatai, kartais pasitaiko tei. Bet šios formos paprastai turi dalelytės reikšmę. Kas ta (tat) durnumas žmonių! Klyr (LKŽ V 362). Kas ta oro kaitris, kas ta giedris. Slnt (Būg). Mokslas ta gerai. Stl. Nu ta kas ger girdėti? Sd. Ta kas ka sens? Plt. Ta jau šimet lytots mets. Lž. Išdykaut ta mok. Kik. Lai duod trisdešimt rublių, i ta mums jau gerai bus. Tl. Ka jau Dapševčičaitės nežino, ta jau nieks nežino. Sd. Tas tatai negerai, ka veršiai giūvo. Žr. Svaidyti sen(a) žmogų su akmenimis, a tatai tas y gerai? Žd. Tas tatai netur reikšmės. Bdr. Vuo tei sakau kaip tatai cibules jėsti sveik. Vg. Tei didelė laimė. Krš. Žemaičių tarmėje, skirtingai nuo literatūrinės kalbos, yra išlygin­ta apibendrin­to nurodymo paradigma — čia visi linksniai turi vyriškosios giminės formas (tas, to, tam, tą, tuo, tame), panašiai kaip latvių kalboje, kur vietoj mūsų bevardės giminės formų taip pat vartojamos vyriškosios giminės formos13. Aukštaičių tarmėse apibendrinto nurodymo reikšme vartojama ir bevardės giminės forma tai, ir vyriškosios giminės formos tas, tą. Formos tas, tą dažniau vartojamos rytų aukštaičių, bet randamos ir vakarų aukštaičių tarmėse. Tas yr brangu. Ktk. Vokiečių laikuose tai buvo tas nesvarbu. Ar. Tas mano liept. Slč. Tas sunku padaryt. Lb. Tas yr negerai, kad tu pas ją nenuėjai. Sdb. Bil tik nereik gulėt, vaikeli, tas gerai. Slč. Tas yr viskas niekai. Pg. Tas tiesa. Sdr. Ma tas nepatinka. Klyr. Kritau nuo aukšto, gal tas atliepia. Jd. Ką tai tas išsimano (=reiškia). Vlkš. Tas tau tep lengvai nepraeis. Kt. Jam tas da galvoj stovėj. Brb. Jau seniai tas buvo. Lbv. Tą tai jau galėjai žinot. Skp. Aš gavau ne už tą, ne už knygų nešimą. Kdn. Sunku be specialių tyrimų pasakyti, kurios formos aukštaičių tarmėse dažniau vartojamos apibendrinto nurodymo reikšme — tai ar tas, tą atitinkamoje pozicijoje. (Tai čia dažna dar kaip dalelytė). Tačiau viena aišku, kad vyr. g. tas, tą formos 13 Žr. Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, I, Rīga, 1959, p. 520. 64 minėtaja reikšme aukštaičių, ypač rytinių, tarmėse dažnesnės, kaip literatūrinėje kalboje. Tų rašytojų, kurių raštai daugiau atspindi gyvąją kalbą, sakysim, J. Balčikonio vertimuose, vyr. g. tas, tą formos taip pat palyginti dažniau pasitaiko šalia tai, negu kitų rašytojų. Antra vertus, vyr. g. tas, tą formos aukštaičių tarmėse dar nėra tiek įsigalėjusios, kaip žemaičių tarmėse. Pavyzdžiui, pasakymai Tas nieks nėr, Kas tas yr ir pan. yra gryni žemaitiški. Kyla klausimas, kodėl literatūrinėje kalboje pirminė apibendrinto nurodymo forma vardininko ir galininko pozicijoje vis dėlto yra tai, ypač moksliniame bei publicistiniame stiliuje, o ne tas, tą, jeigu pastarosios tarmėse taip dažnai vartojamos. Čia smulkiau neliesime literatūrinės kalbos formavimosi istorijos14. Viena iš priežasčių ir, mūsų manymu, svarbiausia, kad literatūrinėje kalboje daugiau įsigali tai, o ne tas, tą, yra tai formos didesnis tikimas lietuvių kalbos gramatinei sistemai. Tai yra vienareikšmė forma, tuo tarpu tas, tą turi ir kitokių funkcijų — žymi ne tik apibendrintą, bet ir konkretų nurodymą. Be to, svarbu čia ir tų formų distribucija. Tas vietoj tai išlaiko literatūrinėje kalboje pastarosios formos apsuptis. Kaip tai, taip ir tas vartojama su bevardės giminės būdvardžiais bei dalyviais, plg.: Tai gražu (suderintų gimine žodžių modelis) ir Tas gražu (nesuderintų gimine žodžių modelis). Šių žodžių derinimas lietuvių kalboje yra tiek dar stiprus, kad, pavyzdžiui, žemaičių tarmėje vartojant čia tas (vietoj tai) atitinkamai keičiama ir būdvardžio ar dalyvio bevardės giminės forma vyriškosios giminės forma (tas gražus=tai gražu, tas parašytas=tai parašyta, žr. pavyzdžius aukščiau). Žemaičių tarmėje tokiam giminės išlyginimui tuo geresnės sąlygos, kad čia ir būdvardiškųjų žodžių bevardės giminės formos nyksta (į jų vietą braunasi ne tik vyriškosios, bet visų pirma moteriškosios giminės formos, taip pat prieveiksmiai). Taigi žemaičių tarmėje apibendrinto nurodymo paradigmos formų išlyginimo analogijai (pagal kitų linksnių vyriškosios giminės formas įsivedama vyriškosios giminės formos ir į vardininko bei galininko linksnius) labai neprieštarauja formų derinimo dėsnis. Tuo tarpu literatūrinėje kalboje ir aukštaičių tarmėse šie du dėsniai (paradigmos išlyginimo ir formų derinimo) sąvotiškai vienas kitam prieštarauja — paradigmos formų išlyginimui trukdo formų derinimo tendencija. Dėl tokių lietuvių kalbos gramatinės sistemos vidinių vystymosi dėsnių tai forma lietuvių literatūrinėje kalboje dar tebelieka savo pozicijas, nors šalia egzistuoja ir funkciškai tapačios tas, tą formos. Apibendrinto nurodymo formų tai, tas santykis su kitomis įvardžių formomis 028. Bevardiės giminės forma tai ir vyriškosios giminės vienaskaitos formos tas, to, tam, tą, tuo, tame, kaip apibendrinto nurodymo formos, yra priešpastatytos ne tik konkretaus nurodymo gimininėms tas, ta formoms, bet taip pat jų semantiniams variantams jis, ji; šis, ši; šitas, -a; anas, -a; tas pats, ta pati ir kt. (žr. 004, 2). 14 Pažymėtina, kad D. Kleinas savo gramatikoje pasakymą Tai yra mano sūnus mielasis laiko giminės netaisyklingumu (anomalia generis) vietoj Tas yra manas sūnus (žr. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1957, p. 244). A. Schleicheris taip pat nurodo, kad vietoj tai (yr) mano brolis, tai mano sesuo taisyklingesni ir senesnės kalbos pasakymai: tas mano brolis, ta mano sesuo (žr. A. Schleicher, Littauische Grammatik, Prag, 1856, p. 300). Pastarasis A. Schleicherio pavyzdys susisiečia su tas, ta konkretaus nurodymo atvejais. 5. 520 65 Šioje opozicijoje bevardės giminės forma tai ir vyr. g. vn. tas formos, galima sakyti, beveik be konkurencijos santykiauja su gimininėmis visų minėtųjų įvardžių formomis, t. y. kai reikia apibendrintai nurodyti daiktą, paprastai vartojamos tai arba tas (vyr. g. vn.) formos, o kai reikia konkrečiai nurodyti daiktą, vartojamos įvairios aukščiau minėtos gimininės formos. Tai yra dėl to, kad iš visų minėtųjų įvardžių tik įvardis tas turi plačiai vartojamą bevardės giminės formą tai ir tik šio įvardžio ta pačia reikšme, kaip bevardės giminės forma, plačiau vartojamos vyriškosios giminės vienaskaitos formos (tas, to, tam, tą, tuo, tame). Kiti gimininiai anafo-riniai parodomieji įvardžiai bevardės giminės formų nesudaro, išskyrus kartais pasitaikančias šita, šitai15. Taip pat palyginti retai vartojamos kitų įvardžių, išskyrus tas, vyriškosios giminės vienaskaitos formos apibendrinto nurodymo reikšme. Be tas, pasitaiko šia reikšme dar šitas, šis ir tas pats16. Dėl minėtųjų formų vartosenos dažnumo plg. 5 lentelę. 029. Apibendrinto nurodymo formų šita(i), šitas, šis (vyr. g. vn.) retą vartoseną galima paaiškinti jų reikšmės neutralizacija. Kaip konkretaus nurodymo formos šitas, -a, šis, ši dažnai pakeičiamos tas, -a formomis, taip ir vietoj apibendrinto nurodymo formų šita(i), šitas, šis, dažnai galimos tai, tas formos. Plg.: Aš apie šita nieko nežinojau. Kp. O tai tikrai viena šitai negerai, kad šuva daug ėda. Db. Jeigu net nuspręstų tą cenzą nuo tamistos atimt, tai vis praeis ilgas metas, o tuo tarpu gali tamista įgyt tokią žemę, kokią leidžia įgyt įstatymai. Pasakyk tamista šitai viršininkui. KudR I 122. Tik ar tu žinai, tamista, apie šitą, ką aš sakiau apie pinigus, tai tylėki, — atsiliepė ant galo Virpša į Ivoną. — Ugi ar tai sveikas apie šitai rengiesi teipos gi užtylėti? — paklausė Ivonas. PietA 33. Supuvusi šunį tyčia kas mums, žydams, pametė, pasityčiodamas iš mūsų tikėjimo, kurs gal daug geresnis už pačių krikščionių, nes jis gi iš mūsų šitkio yra išdygęs… — Nu, šita tai jau palik tamsta šaly! — rimtai pertraukė įsižeidęs antstolis. VaižgP I 188. — O už tai, kad mane ir mano žmoną Kauno valdžia laikė kalėjime, kad mus tąsė, tardė, varinėjo?! Kiek aš turėjau pergyventi, kiek prašymų padaviau… paskutinį skatiką išleidau… — Gerai, gerai. Įrašyk tamsta ir šitą. VienPD, K 186. Sutartimi, kunigaikšti, Knystauto pilis seniai turėjo būti arba sunaikinta, arba mums perduota. Tu, kunigaikšti, ligi šiol šito nepadarei. VienPD,K 322. Argi nežinai, kad numirę ne kapinyne gyvena, tik danguje ar pragare, kur kas, gyvas būdamas, nusipelnė darbais sau vietą? Argi šio niekuomet nesi girdėjęs? KrėvŠP 11. Šiuose sakiniuose šita(i) bei šitas, šis formas lengvai galima pakeisti atitinkamai tai ar tas formomis. Plg. pavyzdį, kur šita(i) lygiagrečiai vartojamas su tai. Pasakyki dabar man, ar gi ne geriaus būtų priėmus katalikystę ir tapus tikrais krikščionimis?… turiu tau prisipažinti, jog ir aš ne sykį mąsčiau apie šitai. Ne sykį ir kalbėjau apie tai. PietA 91. Plg. dar pavyzdį, kur bevardės giminės įvardžio forma šita(i) vartojama šalia dalelytės tai: Sustabarėjusiuose posakiuose pasitaikanti šiai forma, ypač greta tai, gali būti ir antrinis darinys pagal pastarąjį, plg.: Kalbi tu ir šiai ir tai. KrėvR II 171. Rетais atvejais apibendrinto nurodymo reikšmė pasitaiko ir moteriškosios giminės forma ta pati, plg.: Ar imsi, ar neimsi, jau dabar ta pati… — Man juk vis ta pati… KudR I 101. — Kadangi tai atskiri atvejai, į bendrą nagrinėjamųjų formų sistemą ji toliau neįtraukiama. 66 Apibendrinimo nurodymo formos 5 lentelė BalčAP KrevŠP LzPr I Myk-PutAŠ PaukštAĶ PietA VaižgP I VencIGD tai Vard. 16 4 20 45 1 16 45 76 Gal. 23 16 15 26 9 50 64 31 Kilm. — — 1 — — 1 1 — tat(ai) Vard. 2 — — — — — 1 — Gal. — — — — — — — — Kilm. — — — — — — — — šita(i) Vard. — — — — — 1 — — Gal. — — — — — 5 — — Kilm. — — — — — — — — tas Vard. 9 2 2 5 — — — 3 Kilm. 32 21 25 40 3 49 38 33 Naud. 2 6 — 1 — 1 1 4 Gal. 4 2 — — 1 6 1 2 Įn. 6 3 4 5 2 8 4 4 Vt. — — — — — — — — šitas Vard. — — — — — 2 — — Kilm. — — — — — 20 — — Naud. — — — — — — — — Gal. 1 — — — — 3 — — Įn. — — — — — 2 — — Vt. — — — — — 2 — — šis Vard. — — 1 — — — — — Kilm. — 1 — — — — — — Naud. — — — — — — — — Gal. — — — — — — — — Įn. — — 1 — — — — — Vt. — — — — — — — — tas pats Vard. 1 — — 2 — — 3 1 Kilm. — — — — — — — — Naud. — — — — — — — — Gal. 1 — — 3 1 — 2 1 Įn. — — — — — — — — Vt. — — — — — — — — 5 * 67 Ir kas man labai dabojasi (= patinka), tai šitai, jog ir tu supranti tokį apsėjimą… PietA 88. Dėl šita(i), šitas, šis formų reikšmės neutralizacijos tarp konkretaus nurodymo formų šitas, -a, šis, ši ir apibendrinto nurodymo formų šita(i), šitas, šis simetrija neišlaikoma. Šita(i), šitas, šis formos yra antrinis tai, tas formų variantas. Jos kartu su pastarosiomis priešpastatomos gimininėms konkretaus nurodymo formoms (iš vienos pusės tai, tas, šita(i), šitas, šis, iš kitos — tas, ta; šis, ši; šitas, -a; anas, -a; jis, ji ir kt.). 030. Apibendrinto nurodymo tas pats vyr. g. vienaskaitos formos savo reikšme daugiau skiriasi nuo tai, tas (vyr. g. vn.) formų, dėl to jų ne visada galima pakeisti pastarosiomis. Plg.: Jam atsitiko tas pats, kas ir anam. BalčAP 50. Kitaip nei jo, nei jo vietos nebevadink ir kitiems tą pat įsakyk. VaizgP I 137. Regėjos, klausėsi, galvojo ir mąstė tą patį, ką ir Edvardas. VienPD, K 207. Kiek čia seniai tą pat kalbėjai Jurgi! Būk kunigas… Taip jis ir paklausė! SruogR II 173. Kaip brangi žmogui sveikata, tik ir jos per virš negerai: beeikvodamas, ko per daug, dažnai žmogus visa išeikvoja. Tas pats ir su turtais. VaizgP I 72. „Koks aš gražus! — galvoja sau. — Toks inteligentiškas. Visos į mane žiūri. Jam rodosi, kad merginos, į jį žiūrėdamos, tą patį pagalvoja. PaukštAK 50. …jie visi vienodai atsakytų taip pat jaučią, tuo pat esą susisieloję, tuo pat džiaugiasi. VaizgP I 217. Pirmosios pastraipos sakiniuose tas pat(s) formas galima būtų pakeisti ir tai, tas formomis, tuo tarpu antrosios pastraipos sakiniuose tas pat(s) formos sunkiai pakeičiamos tai, tas formomis. Dėl savo diferencinės reikšmės tas pats vyriškosios giminės vienaskaitos formos, turinčios apibendrinto nurodymo funkciją, išlaiko simetriją su konkretaus nurodymo tas pats, ta pati formomis. Tačiau pastarosios kaip anaforinės retokai vartojamos, be to, rodo tam tikrą stabarejimą — dažniausiai pasitaiko tokiuose pasakymuose: Prieangelis mažas, tas pats be grėdų. ŽemR I 56. Langeliai seni, maži, tie patys apkerpėję. ŽemR I 172. Karvė viena, ir ta pati senapienė. Pš. Dėl to simetrija tas pats, ta pati (konkretaus nurodymo formos): tas pats (vyriškosios giminės vienaskaitos apibendrinto nurodymo formos) taip pat nėra stipri. Beje, tam tikrais atvejais apibendrintos reikšmės tas pat(s) forma priartėja prie prieveiksmio taip pat, plg.: Ketvirtadienis. Rašau žiniaraštį… Penktadienis. Tas pat (BaranR II 48) ir Antradienis. Rašiau visą dieną raštinėje. Trečiadienis. Taip pat (BaranR II 43). Bet toks minimųjų formų suartėjimas yra ne dėl jų funkcijos, bet grynai dėl konteksto. 031. Tai, tas (vyr. g. vn.) formų santykį su aukščiau minėtomis apibendrinto ir konkretaus nurodymo formomis galima taip pavaizduoti: Konkretus nurodymas Nekonkretus (apibendrintas) nurodymas tas, ta; šitas, -a; šis, ši; anas, -a; jis, ji ir kt. tai (tatai), tas; šita(i), šitas, šis tas pats, ta pati tas pats 68 032. Konkretaus nurodymo gimininės formos tas, ta ir kt., vartojamos su antecedentais — pirmiau einančiais daiktavardžiais, yra tų daiktavardžių substantutai. Sakinius ar sakinio dėmenis su antecedentu ir jį pavaduojančiu įvardžiu, turinčiu konkretaus nurodymo funkciją, galima transformuoti į reliatyvinį sakinį (įjungiamoji transformacija). Tada konkretaus nurodymo formos tas, ta ir kt. paprastai pakeičiamos santykinio įvardžio kuris, -i formomis. Plg.: 1) Žolys vedėsi Kupstį alaus. Kartu nepaliko nė Petro. Tas, nors atsipiromis, bet turėjo dėdės klausyti. ŽemR I 162. ⇒ … Kartu nepaliko nė Petro, kuris, nors atsipiromis, bet turėjo dėdės klausyti. 2) Naujienas mes sužinom iš pintinės, ta dažnai eina į turgų. BalčAP 202. ⇒ Naujienas mes sužinom iš pintinės, kuri dažnai eina į turgų. 3) … vilkas… šoko per kelmą ir išspyrė vaikiuką. Tą žmonės praminė bridaičiu. ValPJ 163. ⇒ vilkas… šoko per kelmą ir išspyrė vaikiuką, kurį žmonės praminė bridaičiu. 4) Atsigręžė dar į orarykštę. Toje, rodos pamatė Janikę. ŽemR I 200. ⇒ Atsigręžė dar į orarykštę, kurioje, rodos, pamatė Janikę. 5) O karalaitė padovanojo jam kalaviją, nusagstytą auksiniais pinigais, tie jam labai pravertė. BalčAP 201. ⇒ O karalaitė padovanojo jam kalaviją, nusagstytą auksiniais pinigais, kurie jam labai pravertė. 6) Atrado bobutė du didžiu ragu. Iš tų padirbo du gražiu trūbu. ValPJ 19 ⇒ Atrado bobutė du didžiu ragu, iš kurių padirbo du gražiu trūbu. Tokios transformacijos galimos, kad šiuose pavyzdžiuose tas, ta ir kuris, -i formos savo funkcija yra identiškos: užima tokią pat poziciją ir pavaduoja tą patį daiktavardį, t. y. turi tą patį antecedentą17. Be kuris, -i, tokią pat funkciją vartojamas ir katras, -a. Jie abu yra struktūriškai apibrėžti — anaforinę funkciją įgyja tik tam tikro tipo reliatyviniuose sakiniuose, dėl to traktuotini kaip jis, ji; tas, ta; šis, ši ir kt. anaforinių formų sintaksiniai variantai18. Retais atvejais vietoj kuris, -i, katras, -a pasitaiko ir negimininis kas. Nematau žmogaus, kas galėtų vėliavą paimti. Lnky (LKŽ V 364). Tur per laukelį jauną mergelę, kas nuramina mano širdelę. Všk (LKŽ V 364). 033. Apibendrinto nurodymo formos tai, tas (vyr. g. vn.) ir kt., kurių antecedentai yra visa frazė (paprastai sakinys arba sakinio dėmuo), vartojant įjungiamąją reliatyvinę transformaciją, niekada nepakeičiamos kuris, -i (katras, -a) formomis. Aukščiau minėtos formos reliatyviniame sakinyje gali būti pakeistos tik giminės kategorijos neturinčio santykinio įvardžio kas formomis. Formos tai, tas pakeičiamos forma kas (vardininko pozicija). 1) Ji žvilgtelėjo į laikrodį. Tai ženklas jam išeiti. PaukštAK 143. ⇒ Ji žvilgtelėjo į laikrodį, kas buvo ženklas jam išeiti. 2) Lietimo organai labai išlavėję, ir tai turi gyvybinės reikšmės banginiui pasineriant ir išnyrant. IvanPŽ 204. ⇒ Lietimo organai labai išlavėję, kas turi gyvybinės reikšmės… 3) Užtai ir jo sodyba nors ir ne prabangi, bet pavyzdinga, ir tai didelė čia dar retenybė. SimonAŠL 53. ⇒ Užtai ir jo sodyba nors ir ne prabangi, bet pavyzdinga, kas didelė čia dar retenybė. 4) Tas kareivis ėmė linksmai gyventi: nuolat ėjo į teatrus, dažnai vaikščiojo po karaliaus sodą ir dalino pinigus neturtiems. Iš jo pusės tas buvo labai gerai. BalčAP 22. ⇒ Tas kareivis ėmė linksmai gyventi: nuolat ėjo į teatrus, dažnai vaikščiojo po karaliaus sodą ir dalino pinigus neturtiems, kas iš jo pusės buvo labai gerai. 17 Dėl reliatyvinės transformacijos sąlygų žr. Noam Chomsky, Current Issues in Linguistic Theory, The Structure of Language, New Jersey, 1964, p. 71. 18 Žr. A. Valeckienė, ten pat, p. 145. 69 Plg. šiuos sakinius su kas vietoj galimų tai, tas: Priėmė [klebonas] maloningai, bučiuojant jam ranką, antrąją perbraukė per galvą, kas (=tai, tas) Benediktą net sugraudino. VaižgP I 83. Jeigu kartais tenka visiems išeiti iš namų, — kas (=tas) retai teatsitinka, — tai durys užsklendžiamos iš vidaus, o paskutinysis išlenda pro langą. SimonAŠL 84. Dabartinės mūsų pavardės, pavyzdžiui, tokios, kaip antai: Daukšas, Daujotas, Gedminas, Daugilas, Dargis, Gedvilas ir pan., dar šešioliktame šimtmetyje tebebuvo asmens vardai, kas (=tai, tas) aiškiai matoma yra iš 1528 metų bajorų sąrašo. BūgRR I 203. Formos tai, tą pakeičiamos forma ką (galininko pozicija). 1) Pasinėręs vandenyje, bet pritrūkęs oro, žvėris dažnai tik iškiša savo šnerves atsidusti ir tai padaro taip ramiai, kad sunku jį pastebėti. IvanPŽ 232. ⇒ …žvėris dažnai tik iškiša savo šnerves atsidusti, ką padaro taip ramiai… 2) Skausmo debesėlis perbėgo visiems per kaktą, prisiminus mirusį tėvelį. Tai pastebėjusi, motinėle tarė. ŽemR I 154. ⇒ Skausmo debesėlis perbėgo visiems per kaktą, prisiminus mirusį tėvelį, ką pastebėjusi, motinėle tarė. 3) Pro šalį nunešė neštuvuose sužeistą žemaitį; kraujo srovelė lydėjo jį nuo tvirtovės sienų iki palapinės. Nei Vytautas, nei kiti bajorai ir kariai į tai dėmesio neatkreipė. VienPD, K 323. ⇒ … į ką nei Vytautas, nei kiti bajorai ir kariai dėmesio neatkreipė. 4) Rodėsi, per metus, per dvejus ir nušvies visus čia tamsoje rusinčius. Atgaivins, perauklės, kilniais idealais uždegęs… Ir pats už tai susilauks pagarbos, net šlovės. PaukštAK 102. ⇒… Atgaivins, perauklės, kilniais idealais uždegęs…, už ką ir pats susilauks pagarbos… Plg. šiuos sakinius su ką vietoj galimų tai, tą: …tolimoje senovėje elnių būta Lietuvoje (apie ką (=tai, tą) byloja čia paminėti palaikai). IvanPŽ 263. Taip ilgai man bepasakojant, pradėjo klausytojai garr-garr knarkti, ką (=tai, tą) aš regėdamas, cypt tyliai užgesiau žvakę ir ėjau gulti. ValPJ 117. Pavojaus žodis turi etimologišką „v“ tarp balsių „a“ ir „o“, ką (=tai, tą) parodo tarmėmokslis, žodžio istorija ir kilmė. BūgRR I 107. Tokiu pat būdu forma to pakeičiama ko, forma tam — kam, forma tuo — kuo ir t. t. 1) Senovėj po apmarinimo tujaus pakš—pakš šaudė, šiandien to nedaro. ValPJ 107. ⇒ …ko šiandien nedaro. 2) Šešiavilkis buvo grynas bemokslis; nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Dėl to jam taip sunkiai davėsi visokios „kankulecijos“. VaižgP I 93. ⇒… dėl ko jam taip sunkiai davėsi visokios „kankulecijos“. Plg.: Jis pakartotinai mušė šį medį savo kakta, nuo ko (=to) medis buvo palinkęs į šalį. IvanPŽ 293. … tų tai laumių paprotį tebepldo mergelės aplēi Biržus ir Pabiržę, ko (=to) Žemaičiuose nuo seno nebėra. ValPJ 90. Garbės stalu įtaisyti ir puotą atlikti buvo nutarta pagonių centre. Tam buvo parinkta ir tinkama vieta. VienPD,K 379. ⇒…kam buvo parinkta ir tinkama vieta. … žadėjo kiek begalėdamas steig tis, kad jai niekados nieko netrūktų… Rūpinosi, rodos, tuo kiek bešgalėdamas ligi šiol. ŽemR I 146. ⇒ … kuo, rodos, rūpinosi kiek bešgalėdamas ligi šiol. 034. Apibendrinto nurodymo formų tai, tas pakeitimas kas formomis daugeliu atvejų yra ribotas struktūriškai. Kas formų vartosenos galimybės yra kur kas siauresnės, negu aukščiau minėtų tai, tas formų. Kas reliatyviniame sakinyje gali eiti tik postpozicijoje antecedento atžvilgiu. Antecedentas ir įvardis kas turi būti tame pačiame sakinyje. Atskirasis sakinys su santykiniu įvardžiu kas paprastai nepradeda- 70 mas. Tokiu atveju prieš santykinę kas formą paprastai dar stovi parodomoji dalelytė štai, plg.: Tie cicilikai — žmonės išmintingi. Ir gera nori jie žmonėm. Ir daro. Bet pavojingi valkatos. Plėšikai. Kurie naudoja vardą cicilikų ir kelia smurtą, degina sodybas ir žudo žmones. Štai kas (=tai, tas) negerai. SruogR II 202. Sutinka mane vaikpalaikis, riša prie laivo stiebo ir meta į audringą jūrą. O tuo tarpu karaliaus žirgas džiaugiasi aukso pasagom ir raito nosį. Štai kas mane labiausiai pykina! BalčAP 102. Santykinis įvardis kas, turintis anaforinę funkciją, pradžioje sakinio retas ir nebūdingas atvejis, plg.: Vaikai grobstė gervei už snapo ir ki-ki-ki juokės. Ką (=tai, tą) aš regėdamas, pradėjau griežti. ValPJ 77. Apibendrinto nurodymo tai, tas formų pakeitimas kas formomis dažnai galimas tik su tam tikrais sakinio struktūros pakeitimais, — perstatinėjus sakinio narius, pakeitus dėmenų tvarką, sujungus du ar kelis sakinius į vieną ir pan. 1) Ypač parbloškė Hansą Cvibaką tai, kad jis atvykusiųjų kryžiuočių tarpe pamatė laisvus Külgailį ir Šarką. VienPD,K 334. ⇒Hansas Cvibakas (jis) atvykusiųjų kryžiuočių tarpe pamatė laisvus Külgailį ir Šarką, kas ypač jį (Hansa Cvibaka) parbloškė. 2) Besigananti girioje jo arklį buvo papiovęs kažkoks plėšrūnas, ir Miškinis manė, kad tai vilkų darbas. IvanPŽ 186. ⇒Besigananti girioje jo arklį buvo papiovęs kažkoks plėšrūnas, kas, kaip manė Miškinis, buvo vilkų darbas. 3) Kad bent pusę žodžio man būtų pasakiusi: ar tu velne, ar tu kas, kam sulaužei ar įdėk kitą? Aš to temeljiau, o ji — nė vampt! ŽemR I 136⇒. Kad bent pusę žodžio man būtų pasakiusi: ar tu velne, ar tu kas, kam sulaužei ar įdėk kitą (ko aš temeljiau), o ji — nė vampt! Daugeliu atvejų dėl įvairių kontekstinių aplinkybių apibendrinto nurodymo tai, tas formų pakeitimas kas formomis iš viso negalimas. a) Kai yra ilgesnis kontekstas ir tai, kas nurodoma, yra perstota kitų dėmenų arba neaiškiai pasakyta. Tarp nosies ir akies glūdi tam tikra liauka, gaminanti riebų tepalą. Tuo tepalu gyvuliukas pritepa ir masažuoja savo sparnus ir kitas odos ataugas. Šis veiksmas, matyti, šikšnosparniui yra labai svarbus, nes, net pagautas, jis pasinaudoja kiekvienu momentu savo tualetui atlikti. Tai susiję su nepaprastai jautriais mikroskopinio didumo jutimo organais, išdėstytais visoje odoje. IvanPŽ 29. — O ko gi tu, martel, bijai? — staiga paslaptingai kreipėsi į marčią anyta, — gal Stašenytės?.. Nebijok, dukrel. Juk girdėjo gi ir užsakius ir kad ruošiamės… Kad būtų norėjusi… Apie tai nė negalvok (kad sūnus suvedžiojo Stašenytę), visi jau ir užmiršo. VienPD, K 157. b) Kai tai, tas formos eina klausiamajame sakinyje ar santykiniame šalutiniame dėmenyje su klausiamosiomis dalelytėmis bei klausiamaisiais—santykiniais įvardžiais ar prieveiksmiais. Patiesei pamatęs pirčiai, o nori ant tų pastatyti bažnyčią! Kas tai gali padaryti?! ŽemR I 50. Adomukas dar nepilnai išmanė, ką gi tai reiškia — nebėra tavo dėdės. VaizgRR I 154. — O tau, sūnel, argi tokios pačios reikia? Visi žmonės stebisi!.. — Alfonsiuk, argi tai teisybė (kad jis rengiasi vesti Gliaudelę)?! VienPD,K 106. — Tikėsimės, kad krikščionys nepuls mūsų nors naktį, — atsakė Knystautienė, ir Griezė nesuprato, ar tai jam buvo tyčia priminta dėl kryžiuočių takto, ar tai tik sutapimas. VienPD,K 377. …kunigaikštis savo pulkus dvigubai padidino, o kokia mums iš to nauda? VienPD,K 436. Siesčencui raktus tu įdavei! Ar tu žinai, kaip įsižeis dėl 71 to visi bajorai? SruogR II 140. [Ciolekas] Kas pučia, o kas — ne, bet Krokuvos garbingas vyskupas — pūslų mėgėjas… [Zbignievas] Ką nori vyskupas tuo pasakyti? SruogR II 60. c) Kai tai, tas formas eina atsakymuose į klausimus arba kitais atvejais, kai keičiasi kalbos planas (tiesioginė — autoriaus kalba, vieno ir — kito veikėjo kalba, to paties veikėjo klausimas — teigimas ir pan.). Argi bičiuliavosi su šunimis kryžiuočiais kunigaikščiai Mindaugas ir Gediminas? Praamžiau, tai negirdėtas dalykas! VienPD,K 282. [Ciolekas] Kitas, sakysime, kaip tu, brangus kaimyne, kur nors skerdynėje, kaip prie Griunvaldo, mudurs sužeistą riteri užėjęs, pasisukios karaliaus priemenėj, — ir vyskupas jau jis, — valstybės vyras! [Zbignievas] Tai piktas šmeižtas, vyskupė Poznanės! Tai Vytautas pramanė iš pavydo! SruogR II 50. — Kam pavogei Valulio Palutės nosinę? Žmonės man už tai akis svilina. PaukštAK 90. „Ačiū, ačiū, bobutele, tamstos dainelė labai yra graži!“ Tai girdėdama, bobutė ki-ki-ki juokties pradėjo. ValPJ 20. Ar seną paprotį varai? Šlavinėties?! Čia to nereikia. ŽemR I 75. d) Kai tai, tas formas aiškina šalutinis dėmuo, einantis sakinio dalies pozicijoje. Šalutinį dėmenį gali jungti tiek santykinis įvardis bei prieveiksmis, tiek jungtukas. Tai, tas formas santykinių įvardžių bei prieveiksmių formoms eina atliepiamaisiais žodžiais. Jau vien tai trukdo tai, tas formas pakeisti kas formomis. Ką senis Vidmantas, alaus atsigėręs, juokais pranašavo, tai netikėtai veikiai įvyko. VaižgP I 67. Kaip, kada ir kas pirmas jų pateko į Lietuvą, tai palieka uždengta gilių amžių rūkais. VaižgP I 60. O kas ko savo kalboje neturi, prie to sunku ir priprasti. BūgRR I 396. Aš reikalausiu sau tik to, kas man priklauso. VienPD,K 455. …gana to, jog tata matys, kad tu nenori tingėti. ŽemR I 151. Kam bus iš to naudos, jei mano dvaras į pelenus pavirs? SruogR II 205. Ir Šešiavilkių šeimyna tenkinos tuo, ko gauna. VaižgP I 231. O kunigaikštis tuo ir skyrėsi nuo savo bajorų, kad už visus tvirtesnis. VienPD,K 328. e) Kai tai, tas formas eina prijungiamajame sakinyje, sujungtame sudėtiniais jungtukais kad… tai, jei… tai ir kt. … kad savas prieš savąjį kviestųsi dar bendrą priešą, tai to Žemaičiuose dar nebuvo! VienPD,K 282. … kad būrs nor grečną grūdą sulaukti, tai pirm to jisai tur grečną mėšlą pakrėsti. DonR 49. f) Kai tai, tas formas eina šalutiniuose objekto, priežasties, sąlygos, nuolaidos ar kt. sakiniuose su atitinkamais jungtukais. Vytautas išdavikas! — tik ir kalbėjo Marienburgo gyventojai ir vienas prieš kitą gręžėsi ir sakė, kad jis seniai tai numatęs. VienPD,K 380. Veikiai abudu… jau vien tik lietuviškai tekalbėjo, nors Gintautas to ir nereikalavo iš jų. VaižgP I 163. Kartu ajojo riteris Griezė ir, kaip to reikalavo įstatai ir papročiai, visą naktį išstovėjo raitas ir su šarvais pilaitės kieme. VienPD,K 349. Močiai geriau būtų visai su juo nesimatyt ir nieko nerašyt, nes tai taip pat galėtų turėti įtakos ir bylai… VienPD,K 133. Sveikino tėvai, seserys, svočia, pajauniai, svotai, pamergės, giminės ir visi užprasytieji svečiai. Kadangi daugumai tai buvo naujiena, tai visi varžėsi ir darė taip, kaip padarė pirmutinis. VienPD,K 148. Keičiant šiuose sakiniuose tai, tas formas kas formomis būtų eliminuojamas priežasties, sąlygos, nuolaidos ir kt. santykis, o daugeliu atvejų iš viso tai negalima, plg.: Sakė, kad jis seniai tai numatęs ≠ (nelygu) Sakė, ką jis seniai numatęs. 72 g) Kai tai, tas formos eina sakinyje ar sakinio dėmenyje, sujungtu su ankstesniu kontekstu jungtuku bet (priešpriešinis santykis). … jis pažino tą patį žemaitį, kuris taip gudriai užvedė juos per raistą. Pažino ir nustebo, bet tai jei ir pražudė. VienPD,K 440. Galimas dalykas, kad naminių šunų porūšiams susidaryti padėjo ir kitos vilkų rūšys, bet apie tai tik spėliojama. IvanPŽ 169. Ką jis buvo sau užsibrėžęs prieš dešimtį metų… jau beveik atsiekė. Bet, sulyginus su kitais užsiėmimais, kurie jau brendo jo galvoje, buvo tai tik pradžia. VienPD,K 479. Vičvienaitį kartelį tepažvelgiau, bet jis to nematė. ŽemR I 136. Užklausus iš pilies atsakė, kad nei bajorienės Knystautienės, nei jos dukters viduje nesą. Bet niekas tuo nenorėjo tikėti. VienPD,K 394. Kai kuriuose sakiniuose, išmetus bet, galima būtų tai, tas formas pakeisti kas formomis, tačiau tokiu atveju būtų eliminuojamas priešpriešinis santykis. h) Kai tai, tas formos eina atskirame sakinyje ar sakinio dėmenyje, kuris su ankstesniu kontekstu siejamas be jungtukų aiškinamuoju, priešpriešos, objekto, priežasties ir kt. santykiais. Radę juos (stirniukus), žmonės kartais pagalvoja, kad jie yra pamesti, ir mano gerai padarysią, jei paimsia juos namo. Tai yra klaida. IvanPŽ 242. Patino jokių būdu negalima laikyti, kur yra vaikų, tai pavojinga. IvanPŽ 244. Palyginti su laukinėmis avimis, naminė nėra tas guvus, apdairus, narsus gyvulėlis, o tik bukaprotiškai padaras. Tai žmogaus įsikišimo rezultatas. IvanPŽ 285. i) Kai tai, tas formos eina sakinyje ar sakinio dėmenyje, susijusiame su ankstesniu kontekstu priduriamuoju ryšiu. Tai, tas formų pakeitimas kas formomis tą ryšį panaikintų. Kai po valandėlės sugrįžo Eduardas, Alfonsas tuojau pažino, kad jis jau įsitraukęs. Pažino tai ir motina. VienPD,K 144. …tačiau, kai anglų riteris pasuko savo arklių taip, kad patogiau būtų ne pulti, o skydu prisidengti nuo priešininko kirčių, visi suprato, kad artinasi lemiamoji valanda. Suprato tai ir brolis Hansac, ir riteris Drankas. VienPD,K 345. Sodiečiai žinojo Benediktą iš galvos išėjus: žinojo ir paslaptingas jo keliones į senį kleboną ir tolimąjį miestą. Ir to neužmiršo, nes kelionės į kleboną pasikartodavo. VaižgP I 84. Čia neturima tikslo suminėti visų atvejų, kada tai, tas formų pakeitimas kas formomis ribojamas struktūriškai bei reikšmiškai. Tų atvejų yra daug19. Mums svarbu pabrėžti, kad tai bei tas formų vartosenos sfera yra kur kas platesnė už atitinkamos reikšmės kas formų vartosenos sferą. Tai, tas formos šiuo atveju yra pirminės, kas formos — antrinės. Tarp apibendrinto nurodymo formų tai, tas ir kas yra toks pat santykis, kaip tarp konkretaus nurodymo formų jis, ji; tas, ta; šis, ši ir kuris, -i; katras, -a bei kt. Formos kuris, -i; katras, -a yra formų jis, ji; tas, ta; šis, ši ir kt. papildomas sintaksinis variantas, o kas formos yra formų tai, tas toks pat sintaksinis variantas. Turint visa tai galvoje, galima sudaryti tokią minėtųjų formų santykiavimo schemą: 19 Panašiais atvejais ribojama ir formų kuris, -i; katras, -a vartosena vietoje konkretaus nurodymo formų jis, ji; tas, ta; šis, ši ir kt. 73 Konkretaus nurodymas Nekonkretus (apibendrintas) nurodymas jis, ji; tas, ta; šis, ši; šitas, -a; anas, -a ir kt. tai (tatai), tas, šita(i), šis, šitas ir kt. kuris, -i; katras, -a ir kt. kas Šių santykiaujančių formų sudaromą modelį grafiškai galima taip pavaizduoti: A B C D kur A = jis, ji; tas, ta ir kt., B = kuris, -i; katras, -a ir kt., C = tai, tas ir kt., D = kas. Šių įvardžių izomorfiniai santykiai yra A : B = C : D arba A : C = B : D. Gauta 1973. III. 26. А. ВАЛЯЦКЕНЕ ФОРМА СРЕДНЕГО РОДА МЕСТОИМЕНИЯ TAI И ЕЁ ОТНОШЕНИЕ К ДРУГИМ ФОРМАМ МЕСТОИМЕНИЙ Резюме В статье определяется инвариантное значение местоимения среднего рода tai и его изоморфные отношения к формам мужского и женского рода tas, ta и к другим формам местоимений. Формы всех трех родов tas, ta, tai имеют только местоимения с анафорическим значением, а дейктическое местоимение (в узком смысле слова) имеет лишь две формы: tas, ta. Общим признаком анафорических форм tas, ta, tai является то, что они все занимают позицию падежной формы существительного — выполняют субстантивную функцию. Форма tai противопоставляется формам tas, ta по характеру дейксиса: tas, ta — это формы конкретного, определенного указания, а инвариантное значение формы tai — обобщенное, неопределенное указание. Данные формы имеют также различные антецеденты. В качестве антецедентов форм tas, ta выступают некоторые имена существительные (обычно в препозиции). Антецедентами формы tai могут служить не только имена существительные, но и, чаще всего, целая фраза (словосочетание, предложение, абзац), выступающие как в препозиции, так и в постпозиции. Формы tas, ta со своими антецедентами согласуются в роде и числе. Разница между ними и заключается в указанных категориях. Форма tai, представляющая собой старую форму именит. — винит. падежа, выступает только в позиции именительного и винительного падежей. А формы конкретного указания tas, ta употребляются в позициях всех паде- 74 жей. Следовательно, оппозиция tai : tas, ta не является симметричной. В сфере обобщенного указания функционируют не все падежные формы. Для восстановления симметрии образуется другая, чисто синтаксическая оппозиция. Кроме формы tai, в значении обобщенного указания употребляются еще формы ед. числа мужского рода: tas, to, tam, tą, tuo, tame. Формы женского рода, а также формы мн. числа не имеют такого значения. Таким образом форма tas в литовском языке является омонимичной формой: в значении конкретного указания согласуется с именем существительным — антецедентом в роде и числе, а в значении обобщенного указания с антецедентом не согласуется. Tai и формы ед. ч. мужского рода tas, to, tam, tą, tuo, tame как формы обобщенного указания противопоставляются формам конкретного указания tas, ta. Формы обобщенного указания tai и tas объединяются в общую парадигму и в зависимости от занимаемой позиции распределяются так: им. tai (tas), род. to, дат. tam, вин. tai (tą), тв. tuo, местн. tame. В данной парадигме tai в позиции именительного и винительного является первичной формой, а tas, tą в соответствующей позиции — вторичной. Последние формы структурно и стилистически ограничены, а в ряде случаев имеют диалектный оттенок. Статистически употребление tas и tą в позициях соответствующих падежей составляет небольшой процент. Формы обобщенного указания tai, tas противопоставлены не только формам конкретного указания tas, ta, но одновременно и их семантическим синонимам jis, ji; šitas, -a; šis, ši; anas, -a; tas pats, ta pati и др. Многие из указанных местоимений вообще не имеют форм среднего рода или же данная форма появляется лишь спорадически (šita(i)) наряду с tai. Сравнительно редко встречаются формы ед. числа мужского рода в значении обобщенного указания (šitas, šis, tas pats). Поэтому для выражения обобщенного указания используются чаще всего формы tai, tas, хотя для выражения конкретного указания служит целый ряд различных лексем (tas, ta; jis, ji; šitas, -a и т.д.). Из-за специфичности их значения более симметричными являются родовые формы конкретного указания tas pats, ta pati и формы ед. числа мужского рода со значением обобщенного указания tas pats, to paties и т.д. Формы обобщенного указания tai, tas и др. противопоставляются еще формам kas аналогично тому, как формы конкретного указания tas, ta; jis, ji и др. противопоставлены формам kuris, -i; katras, -a. Подобно тому, как kuris, -i; katras, -a в предложениях определенной структуры заменяют формы jis, ji; tas, ta и др., так местоимение kas в аналогичных случаях заменяет формы tai, tas. Форма kas по отношению к формам tai, tas представляют собой вторичный синтаксический вариант, так же, как формы kuris, -i; katras, -a по отношению к формам jis, ji: tas, ta и др. Как функционирование kuris, -i; katras, -a вместо jis, ji; tas, ta и др., так и употребление kas вместо tai, tas ограничено особенностями синтаксической и семантической структуры предложения. Сфера употребления формы обобщенного указания kas значительно уже, чем сфера функционирования форм tai, tas. В системе всех указанных местоимений родовые формы конкретного указания А (tas, ta; jis, ji и др.) находятся в таком отношении к своему синтаксическому синониму В (kuris, -i; katras, -a), как формы обобщенного указания С (tai, tas и др.) к своему синтаксическому синониму D (kas). Их изоморфные отношения можно изобразить: А : В = С : D или А : С = В : D. Поступило 26.III.1973.