Iš lietuvių kalbos prieveiksmio tyrinėjimų

Z+0O DiZiTŲ FOR ‘MO 8 I R JŲ V ART OS E-N. A EST ET U- V0.8 TSR MOKSLU A'K ADEMI1J A K. ULVYDAS IS LIETUVIU KALBOS PRIEVEIKSMIO TYRINEJIMU 1. Paprastieji daugiskaitos jnagininko prieveiksmiai su -ais § 1. Baltų ir slavų kalbų jnagininko linksnis išsiskiria ypatingu aplinkybiniy reikšmių gausumu. Tai lengvina šio linksnio prieveiksmėjimą. Aplinkybinių reikš- mių gausumas ypač būdingas lietuvių kalbos įnagininko linksniui. Aplinkybinės reikšmės pasakomos daugiausia daiktavardžio įnagininku. Lietuvių kalboje įnagi- ninkinių prieveiksmių tiek gausu ir taip dažnai jie vartojami, jog čia daiktavardžių įnagininko (ypač daugiskaitos) galūnę neretai būtų galima laikyti prieveiksmių daromąja priesaga (bent tais atvejais, kai šalia įnagininkinio prieveiksmio nebevar- tojama atitinkamo daiktavardžio). Įdomu tai, kad lietuvių kalboje daugiskaitos įnagininkas aplinkybinių reikš- mių gausumu ir prieveiksmėjimo tendencijomis nė kiek nenusileidžia vienaskaitos įnagininkui. Sustabarėjusią daugiskaitos įnagininko galūnę turinčių prieveiksmių pasitaiko daugiau, negu tų, kurie turi sustabarėjusią vienaskaitos įnagininko ga- lūnę. Todėl kaip tik ir galima kalbėti apie daugiskaitos įnagininko sustabarėjusios galūnės didesnį priartėjimą prie prieveiksmių daromosios priesagos. Įnagininko prieveiksmių, apskritai paėmus, lietuvių kalboje yra dvejopų: vieni jų kilę tiesiog iš įnagininko formų kaip prieveiksmėjimo rezultatas, kiti sudaryti su įnagininko galūne kaip priesaga pagal jau turimus prieveiksmių pavyzdžius. Griežtos ribos tarp vienų ir antrų neįmanoma išvesti. Apie priesaginę įnagininko prieveiksmių darybą tegalima kalbėti sąlygiškai, t.y. nepamirštant to, kad didelė jų dalis yra ne kas kita, kaip suprieveiksmėjusios daiktavardžio ar šiaip vardažodžio inagininko formos. Įnagininko prieveiksmių darybos analizę sunku ar net neįma- noma atskirti nuo jų struktūros analizės. $ 2. Įnagininko prieveiksmių pasiskirstymas pagal kamienus yra proporcin- gas vardažodžių pasiskirstymui pagal kamienus: kuo dažnesni kurio kamieno var- dažodžiai, tuo daugiau yra ir to kamieno prieveiksmių. Sustabarėjusią daugiskaitos įnagininko galūnę turinčių prieveiksmių daryboje bei struktūroje produktyviausi bei dažniausiai pasitaiko šie kamienai: a, ia, o ir io. Iš jų ypatingu darybos intensyvumu ir vartosenos dažnumu pasižymi o kamienas, duodantis tiesiog ištisas serijas paprastų, priešdėlinių ir dvikamienių prieveiksmių. Iš visų kitų kamienų kiek didesniu produktyvumu ir paplitimu išsiskiria tik ė ka- mienas. Ir pagaliau sustabarėjusią daugiskaitos įnagininko galūnę turinčių prieveiks- miy daryboje bei struktūroje labai menkai tedalyvauja i, u ir iu kamienai. Beveik neatstovaujamas priebalsinis kamienas, kurio jau ir pačių daiktavardžių daugi- skaitos įnagininko galūnė yra sutapusi su i kamieno daiktavardžių galūne. $ 3. Čia pravartu pasakyti keletą pastabų dėl įnagininko prieveiksmių dary- binės bei struktūrinės klasifikacijos. Kaip jau galėjo paaiškėti iš įžanginių pastabų, tiriant įnagininko prieveiksmių darybą bei struktūrą, tikslinga pirmiausia paskirstyti juos į du didžiulius būrius. Pirmąjį tų būrių sudaro prieveiksmiai, santykiaujantys su vienaskaitos įnagininko forma, antrąjį — prieveiksmiai, santykiaujantys su daugiskaitos įnagininko forma. Tokiu būdu pagal išorinį pavidalą iškyla vienaskaitos ir daugiskaitos įnagininko prieveiksmiai. Tik, suprantama, skaičiaus gramatinė kategorija prieveiksmiui yra visiškai svetima, ji nevaidina čia absoliučiai jokio reikšminio vaidmens. Toliau kiekvienas čia suminėtų būrių skirstytinas pagal tai, su kurio kamieno vardažodžiais santykiauja patys prieveiksmiai. Vadinasi, galima kalbėti apie a, ia, 0, io ir kitų kamienų vardažodžių vienaskaitos įnagininko prieveiksmius ir to- kių pat kamienų vardažodžių daugiskaitos įnagininko prieveiksmius. Kadangi įnagininko prieveiksmiai santykiauja tiek su paprastaisiais, tiek su priešdėliniais, tiek su sudurtiniais vardažodžiais, tai kiekvieno kamieno viduje vėl skirtini papras- tųjų, priešdėlinių ir sudurtinių vienaskaitos ir daugiskaitos įnagininko prieveiksmių būreliai. Kamieninę įnagininko prieveiksmių klasifikaciją diktuoja pati analizuojamoji medžiaga. Tokią klasifikaciją kaip tik lemia glaudus įnagininko prieveiksmių darybinis bei struktūrinis ryšys su vardažodžiais, ypač su daiktavardžiais. Apskri- tai imant, visi su vardažodžių linksniais santykiaujantys prieveiksmiai lengviausiai duodasi darybiškai bei struktūriškai paskirstomi pagal rodiklius, būdingus toms kalbos dalims, iš kurių jie yra išriedėję arba kurių pavyzdžiu jie sudaryti. Dar reikia pridurti tai, kad įnagininko linksnio forma su prielinksniu gali sudaryti prieveiksmius, santykiaujančius su prielinksninėmis konstrukcijomis. Tokių prieveiksmių pagrindinis dėmuo (sustabarėjęs įnagininko linksnis) savo ruož- tu gali būti paprastas, priešdėlinis ar sudurtinis. Kad skaitytojas galėtų susidaryti bent apytikrį su daugiskaitos įnagininko for- momis santykiaujančių prieveiksmių darybos bei struktūros vaizdą, žemiau patei- kiamas vieno daugiskaitos įnagininko prieveiksmių būrelio darybinis bei struk- tūrinis aprašėlis su būtiniausiomis iliustracijomis, paimtomis tiek iš įvairių raštų, tiek iš tarmių. Prie šio būrelio priklauso paprastieji daugiskaitos įnagininko prie- veiksmiai, santykiaujantys su paprastaisiais (priešdėlio neturinčiais) «a kamieno varda- žodžiais. Tai yra paprastieji daugiskaitos įnagininko prieveiksmiai su -ais. Kaip šalia daugelio kitokių, taip ir šalia daugiskaitos įnagininko prieveiksmių pasitaiko tarpinių atvejų — pereinamųjų formų, kurias reikia skirti nuo tikrų įna- gininko prieveiksmių. Paprastųjų daugiskaitos įnagininko prieveiksmių su -ais tyrimas parodė, jog ša- lia jų yra periferinių reiškinių — periferinių žodžių, savo išorine forma sutam- pančių su tais prieveiksmiais, tačiau nesietinų arba labai atsargiai tesietinų su įna- gininko formomis. Tokių periferinių žodžių galas -ais dažnai nieko bendra neturi arba labai maža ką bendra teturi su įnagininko galūne. Tas -ais tokiais atvejais daž- niausiai yra ne kas kita, kaip dalelytė arba dalelyčių junginys, pasitaikantis ypač nekaitomuosiuose žodžiuose. Aprašėlyje nevengiama nei čia paminėtų pereinamųjų formų, nei periferinių žodžių, nes kartu su jais geriau išryškėja tikri aprašomojo būrelio prieveiksmiai. 8 § 4. Nagrinėjant a kamieno vardažodžių paprastųjų (nepriešdėlinių) daugi- skaitos įnagininko prieveiksmių darybą, pirmiausia reikia pastebėti, kad šalia vi- siškai sustabarėjusių formų kalboje turime didžiulę daugybę būdo, vietos, laiko ir kitų aplinkybių reikšmėmis vartojamų daugiskaitos įnagininko formų, įvairio- pai santykiaujančių su prieveiksmiais. § 5. Vienos tokių formų tebėra išlaikiusios aiškią objekting reikšmę, ir su prieveiksmiais jas sieja vien aplinkybinės funkcijos bendrumas. Šios formos dar nerodo jokių semantinės izoliacijos žymių ir lengvai atskiriamos nuo prieveiks- mių. Jos aiškiai suvokiamos kaip daiktavardžio būdo (gabalais, kekulais, la- pais,lašais, pipirais, pluokštais, pūdais, skatikais, skreitais, šmotais, vilkais, želmenais), vietos (keliukais, pėdais, purvynais), laiko (metais, anais metais, tais pačiais me- tais), tikslo (savo reikalais) ir kitoki įnagininkai. Gabalais yra sukapotas cukrus (r3.). Mėsos kekulais lakstė. ZemR, II 174. Mano vargelis lapais lapojo, šakoms šakojo. JablLP 86. Prakaitas nuo jo lašais varvėjo. JabILP 86. Pasėjo pipirais, išdygo skatikais, pražydo marčiomis, iškaršo mergomis (grikiai). JabILP 86. Plaukai pluokštais jam dulka. ZemR, 1I 464. Pūdais nešiojo. ŽemR? II 253. Skreitais parsinešiojo ir prisikimšo maišelį po gal- vy pasidėti. ZemR, II 115. Zemes biaurias teškina šmotais. Don. Vilkais kaukę. TŽ V 143. Iš jų trąšos želmenais aplinkom išplūsta (Baran) JablLP 88. Keliukais ginéme... niekur į šalis neleidome. ZemR, II 236. Pėdais pradėjo vytis. TŽ V 127. Ligi kelių purvynais brisdamas greta vežimo, iš nekantrybės raižo tik ir raižo pavargusias kumeles. ZemR, II 297. (Plg. taip pat objektinę reikšmę išlaikiusį įnagininką šonais kilmininko linksnį valdančiame junginyje abiem šonais Lkm, Rgv.) Susitarė samdyties mergaites metais. ZemR, II 166. Kad būtų žmoniškiau su manim elgesi, būčiau ten ir metais dirbusi. JablLP 82. (Plg. pasakymus anais metais, kitais metais, tais pačiais metais, taikos metais, tarybinės santvarkos me- tais, kur derinamieji ir nederinamieji pažyminiai dar labiau sustiprina įnagininko metais daiktavardinę reikšmę.) Į Kauną jis savo reikalais išvažiavo. JablLP 84. (Bet plg. Mano šeimininkė... į miestelį reikalais išėjusi. ZemR, II 167, kur jau jausti be pažyminio vartojamo įnagininko reikalais nežymus objektinės reikšmės susilpnėjimas.) $ 6. Kitų daiktavardžių daugiskaitos įnagininko objektinė reikšmė, kad ir išlikusi, tačiau jau yra kiek blukterėjusi. Todėl ne visada lengva tokias formas atri- boti nuo prieveiksmių, nes jos dėl kalbos konteksto ir pagrindinių žodžių leksinės reikšmės jau dažnai yra atsidūrusios kone tarpinėje stadijoje tarp daiktavardžio įnagininkų ir prieveiksmių. Tokios pereiginės a kamieno formos taip pat vartoja- mos būdo (būriūkais, ciūgais sl., plg. lenk. cug, vok. Zug, kelmais, perkiinais, pulkais, tūntais), vietos (kraštais, ritoZais, rūožtais, šmotais sl., plg. lenk. szmat „gabalas“), laiko (rytais, vakarais) ir kitomis aplinkybių reikšmėmis. Vėjai kaip deginti degina, būriukais lytus!.. ZemR, I 281. Baisu kiek karei- vių — nutemę laukai, tik eina ciūgais. Ktk. Avelės eina per dirvas ciūgais. Kkl. Perkūnais, kelmais keikė. ŽemR, II 260. Ne po vieną — mes kritom pulkais. SNėrP II 276. (Plg. tuntais ,,gromadno“ SD 66). Kraštais palijo. Sv. Kraštais mišką riečia. TŽ V 128. RioZais lyja. Ldvn, Kp. Ruožais geltonavo svėrės, ruožais gulė drumsto vandens spalvos kviečiai, rausvomis ir violetinėmis dėmėmis į aukštumas kopė pelkių augmenija. CvR VII 105. 9 Rūožtais... lyja. JabILP 80. Smotais pašalusi (pašalę). Krtn. Smotais nė sėkla negrįžo. ZemR, I 399. Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula. JablLP 81. Rytais ilgai po lau- kus vaikščiojo rūkas. CvR VIII 164. Vakarais sodiečiai matydavo Stadalnyko Jurgį, bevaikščiojantį ežiomis. CvR I 151. Vakarais už tai namie linksma, smagu... ŽemR, II 373. Plg. čia taip pat skaitvardžių įnagininkus pirmais, antrais, šimtais, vienais ir pan. sakiniuose: Pirmais antrais skaiciuok! (iš.); Jie mirė šimtais, tūks- tančiais (TŽ V 107); Girtas penkiais šešiais (važiuoja), o pagiriomis nė vienais (JabILP 78). $ 7. Dar kitos daiktavardžių daugiskaitos įnagininko formos kalbos konteks- te įgyja tiek apibendrintą ir abstrahuotą predikatyvinę arba būdo (§mdrais, šmuorais), vietos (šonais, tdrpais), laiko (šorais, šuorais, tdrpais, tropais sl., plg. lenk. trafem „atsitiktinai, netikėtai“, vok. sich treffen „,Aatsitikti“) aplinky- bių reikšmę, kad visiškai nesunku įžiūrėti jų semantinio izoliavimosi nuo daikta- vardžių žymes. Tokios įnagininko formos yra tarsi peržengusios tarpinę pakopą tarp daiktavardžių ir prieveiksmių ir tiek priartėjusios prie prieveiksmių, kad be- veik nesiduoda nuo jų atribojamos. Dažytas rūbas niekam nevertas: saulė padegino — ir nuėjo smorais. Ktk. Smé- rais lyja. Ldvn. Sniegas užeina šmorais, ir vėl nebėr. Ds. Ak ištisai nelyja — Smuorais užeina, nulyja. Pg. Sėsk Sonais (šalia, greta). PnmR. Sdnais dvi dienas lijo. Sim. $dnais ir griau- džia, ir lyja. Lp. Tarpe to viso, prisiploję prie stalo peiliai kiiito, tarpais ir šakutės maišosi. ZemR, III 216. Arimai pilkuoja, rugiai vilnija, vasarojus ir dobilai žaliuoja, tarpais žalios lankos, upeliais, perkasais išraižytos. ZemR, II 469. T arpais pasė- tos daržovės — batviniai, morkos, pupos... ZemR, I 251. Šorais juokias, šdrais verkia. Kp. Nūnai jau šūorais palijo. Lp. Ir čia tar- pais lyja. Rd, VIkv. Tropais ir kolionijoj (vienkiemyje) žmonės aplanko, ale vis jau ne ulyčioj (ne kaime). Vj. § 8. Tokiu būdu prieiname prie paprastųjų (nepriešdėlinių) a kamieno vardažo- džių daugiskaitos įnagininko prieveiksmių, kurie vėl pagal savo darybos pobūdį ir polinkius, taip pat pagal sustabarėjimo laipsnį nėra vienodi. Tačiau, norint visa tai bent trumpai aptarti ir paaiškinti, reikia pirmiausia susipažinti su pačia konkrečia medžiaga tiek šnekamojoje, tiek rašomojoje kalboje, t. y. su pačiais prieveiksmiais, jų pagrindinėmis reikšmėmis, ir, kiek tatai padeda jų darybą bei struktūrą suprasti, su jų sakinine (tuo tarpu ne Zanrine-stilistine) vartosena. Tuo tikslu čia ir pateikiama bent dalis iš įvairių šaltinių surankiotų pavyzdžių. diktais — ,, niekais, vėjais“: Bitys jo aiktais išėjo. J (LKZ, I 37). ditais ,,niekais, vėjais“: Aitais ėjo, ditais ir išėjo. Lnkv; Dirbau, dirbau, ir tas darbas ditais nuėjo. Rm; Aitais eina, išėjo. Kp. almais 1. „srautu“: O, kad eina vanduo — almais, rumulais. Trk; 2. ,,galva- trūkčiais, būriu“: Almais puola vaikai praustis prieš pusryčius. J. ankstdinais „(labai) anksti“: Geras buvo vaikis, ryto metą ankstainais pašokęs liuoba nubėgs prie arklių į lauką, pakylės, suveizės. Šv. ankstdinintais „(labai) anksti“: Tévukas ankstdinintais liuoba atsikels dar neprašvitus, pats pirmasis. Šv. 10 ankstčinais ,,(labai) anksti“: Ko dabar atsibraižei (atsikėlei) ankstéinais. Pgr; Ankstéinais kėliau, saulė dar negreit tekėjo. Kv; Ant rytojaus anksteinais pašokęs, Gumbas stačiai nudrožė pas Keselienės vaikų mokytojo Jurgio. ZemR, IT 15. ankstélnais ,,(labai) anksti“: Atsikéliau ankstélnais, da gerai prieš aušrą. Vdk. ankstérnais ,,(labai) anksti“ Vvr: Mes šį rytą ankstérnais atsikélém. Grg. ankstienais ,,(labai) anksti“ Sv: Šeimyna šiandien ankstienais paréjo nuo darbo. J. artimais „arti netoli, netolimais“, artymais „t. p.“: Ar nėra čia artimais kal- vio pasikaustyt? Rm. Artymais vežimus pasistatėm (turguje...). Gs: aukštyndikais „aukštynaikai, aukštieninkom“: Aukštyndikais gulėti. Užv. aukštynais ,,aukštynaikai, aukštieninkom“: Jis gulėjo aukštynais. BsV 273. baudais „niekais, vien ketinimais, žadais“ Sts, Krš, Užv: Baudeis, baudeis at- važiuoti, bet, matyt, taip baudais ir nueis. Akm; Baudžiatės jau trečia savaitė, bet aš manau, kad taip jums baudais ir nueis. Lž. čėsais (čėsais) sl. „kartais“, plg. lenk. czasem „t. p.“: Césais sveikas, čėsais serga. Gs; Čėsais linksmas, čėsais nusiminęs. Gs. daiktais „vietomis“ Gs, Ldvn, Sd, RZ 70 (daiktais): Daiktais jau sausa. Skr: Pyrago pluta ddiktais jau nuanglijus, apliek vandeniu. Skr; Ddiktais auga usnys, o ddiktais — ne. Vlkv; Ddiktais lyja, ddiktais žemė sausicka. Knv; Pas mus daiktais ir gerų žemių yra. Knv; Upė daiktais išdžiūvusi. K. darmais sl. ,,veltui, dykai“, plg. lenk. darmo „t. p.“: Darmais ten nedirbs nie- kas. Pe. davadais sl. ,,paklausais®, plg. lenk. dowdd „įrodymas“: Dieveris davadais atjoja pas mus, t. y. paklausais kelio. J. dermais (plg. darmais) sl., „veltui, dykai“ Krtv: Defmais dalindavo [drabu- žius]. Ktv. dykais „veltui, dykai“: Dykais negausi. Gs. dėlais sl. „niekais“ Ldvn, Krsn, plg. lenk. išč w dof „prastėti, menkėti“: Si- tiek šieno doėlais nuėjo! Rdm. dūrmais „tuoj iš paskos, įkandin, pridurmais, pridurmu“: Mums dūrmais jie ėjo. Pn. dvynais ,,dvynai, po du (apie dvynus)“: Gera avis dvynais veda. Kp. džiugais ,,buriais“: Eina žmonės džiugais. Mžš. gratomais „greta“: Gratomis, gratomais stovėti. LKZ III 522. gratumais „greta“: Abudu gratumais stovėjom. LKŽ III 522. grečiumais „greta“ J II 469. greitais „greitomis“: Darbas greitais bieso vertas. Ad. gretais „greta“: Juodum gretais į svetlyčią įžengiant. TP 1881 38. gretimais (gretymais) „greta“: Petras gretimais stovėjo. Št; Stovi gretymais. Jn; Gretymais pasibudavojo stubas. Gs. gretomais „greta“: Bačkelės dvi sudėtos gretomais. Pln; Gretomais jaunos eglelės, skujų raudonais burbuleliais šakos apkibusios korulo. ZemR, 1 188. «+ Kitais atvejais toji pati forma išvirsta modaliniu žodžiu: Ar neturėtum čėsais kokį rubliuką? Gs., Ar ¢ésais neturi avižų parduoti? Pn., Ar negali čėsais paskolinti pinigų? Ldvn. Toliau plg. tos pat šaknies ir tos pat reikšmės modalinius žodžius čėsmais, čėsumais: Čės- mais ar nepaėmei mano peilio? Pn. Ar čėsumais nepasitaikė arklių matyt? Ėr. 11 gretūmais „greta“: Gretūmais gyveno. Šts; Namai jųjų gretūmais stovi, t. y. gretė J; Vedums lovos gretumais buvo. Kal. gretuomais „greta“: Tas susiedas gretuomais gyvena. Grg. grįžalais „grįžtant, grįždamas“: Grįžalais važiavau. Als. grįžulais „grįžtant, grįždamas“: Grįžulais, sugrįždamės važiavau. S. juokais 1. „juokaujant, ne iš tikrųjų (būdo reikšme su papildomomis tikslo bei priežasties reikšmėmis)“: Ar tu čia juokais taip darai, ar šcyrai? Lp. Vyras ašaroms eit, o pati juokais. Šts; Aš tik juokais teip pasakiau. Sv; Mergaitės juokais erzina Domą. ZemR, III 144; Greičiausiai jis juokais tai sakė, būdamas gerai nusiteikęs. CvR VIII 1192 2. „lengvai, be jokio vargo“: J uokais gyvenimas praėjo. Prn; Juokais žiema išėjo, be jokio speigo. Sts. 3. „iš juoko (priežasties reikš- me)“: Juokais alpti. Jabl; Visi leipo juokais. Lp; Būčia juokais apvirtęs. Šts; Jis žiūrėdamas juokais krinta. Vb; Juokais mirti. Jabl; Nė juokais neliausis, tokią pasaką kas skaitys. Šts; Juokais nesitverti. Ss; Akys jam žiba, lūpos juokais nesusičiaupia, ant vietos nenustovi, nenusėdi. ZemR, III 139; Gali juokais numirti. B; Visi pasileido juokais. Jabl; Juokais prapliūpti. Jabl; Juokais trūkome. Šts; Vaikai, klausydami tos pasakos, net juokais virto. Jabl. kdislais „niekais, vėjais“: Avys kdislais išėjo. Als; Sūnus kdislais išėjo. Slnt; Vaikai pradėjo kdislais eiti, t. y. blogyn. J; Jo dukterys kdislais nuėjo. Tl; Kais- lais žąsys išėjo. Ms; Darbas kdislais išėjo. Trk. kdistais „tarpais, protarpiais, ne nuolatos“: Kdistais tepadeda darbuoties vaikai, mokslus einantieji. Bržr. kartais „kai kada, kada-ne-kada“ SD 34, R, K, RŽ 70, Kp, Ps, Krtn: Kartais neprieteliai taipo pasislėpti numano, kad visur ieškodams juos atrast negalėsi. Don. Kartais ir vilkai moka pasirodyti meilūs. JablLP 81. Kartais kanopų klebetas nutildavo, kartais aisiliepdavo garsiau. CvR VIII 164. Kartais ir vanagas gegute užkukuoja. VienP 149. Dundena ir sužaibuoja kartais tolumoj. TilvBV 37°. kebezdais „vieno galva kito kojos (gulint)“: Juodu guli kebezdais. Snt. kepersais ,,striuoksint, kepersuojant“: Supančiotas arklys kepersais keper- savo. J. keperzais „šuoliais“: Arklys keperzais bėga. J. kevaldais (keveldais) „kūliais“: Kevaldais (kevaldais) nusirito. VKS. klupstinais „klupiniais, klupstomis“: Klebono šeimininkė vėl bėgo klupstinais (rš.). kryžmais „kryžium, kryžiškai, kryžmiškai“: Kryžmais sudė(jo) rankas. Gs. Beskubėdama ji užėjo pėdus, sudėtus kryžmais, o jų paunksmėje rado stovintį ąsotį. BaltRn 18. lygmais ,,lygiom, lygiai“: Mano tėviškė mažne lygmais eina su téviske ano. J. lygumais ,,lygiom, lygiai“: Anie dabar jau lygumais eit: nė katras nė katram nieko nepadaro. Sts. Vedu (mudu) dabar lygumais (kortuojant). Sint. 2 Pig. ne (nebe) juokais ,,nejuokaujant, rimtai, iš tikrųjų: Tuomet nebe juokais baldėsi į duris. ZemR, III 73; Smuklininkas jau ne juokais įsikibo į vokietį. CvR V 66; Tada tai Kanopa patikėjo, kad jį ne juokais paleidžia namo. Gud-GuzKIT, II 21 Čereška ne juokais išsigando: o kas, jeigu panorės užeiti pats inžinierius ir pasitikrinti? BaltrPS 158. 8 Toliau plg. tą pačią formą, išvirtusią modaliniu žodžiu: Bene būsi kartais iš Telšių? Als; Vaitoška įtariamai pasižiūrėjo į san dėlininką, ar kartais ir šis nesugalvojo pasijuokti iš jo. BaltrPS 162. 12 mainais „ką nors mainant“ Kp, Vlkv, Rm, Vad, Jnšk: Tq arklį mainais gavo. Sv. Aš mainais arklius pakeisiu. Kal. Eikim mainais. Gs. mostais „niekais“: Žadas mostais nuėjo (žadėjo ir neištesėjo). Slm. niekais (niekais Ldvn) „vėjais, aitais, padaukais“: Niékais leidžia laiką. DLKZ 500. Laiku pasėta, laiku viskas nuvalyta, niekur grūdelis niekais nenuėjo. ZemR, IV 215. Niekais išmestas pinigas (18.). nudstais „miekais“: Nudstais ėjo, nuostais ir išėjo. LKZ VIII 957. opstrigais „piestu, šuoliais“: Ją nereikia užsikabyti, opstrigais į akis Soka. Gs. palparybais(parbarybais Slnt, pduparybais, plg. pauparygais Ds) „niekais, vėjais, aitais (paprastai su veiksmažodžio eiti formomis)“: Pdlparybais eiti (nieko ne- veikti, tinginiauti). Grg, Pln, Sd; Tėvai paskutinius jam pinigus siunčia, o jis sau eina pauparybais. Slnt. piéstais ,,ant užpakalinių kojų“ SI¢: Jo arklys... piestais stojasi. ZemR, 111 136. pilnais „pilnu vežimu“: O kaip sekasi pilnais važiuoti? Alk. plėšais „iš visų jėgų, veržiantis, plėšiantis“: Kol jauna, plėšais ėjau pri darbo. Trg. pliupsais „visu būriu“: Pliupsais išvirtom pro duris. Trg. pėostais sl. „niekais, vėjais, aitais“ plg. lenk. pusty „tuščias“: Postais išėjo. Ms. priešais 1. ,,prie§ akis, priešakyje (vietos reikšme)“ DLKZ 623, RZ, LsL 177: Priešais tarytum didžiausi mūrai, debesys atsistojo. ŽemR III 6; Didžiulė garuojan- ti propersa žiojėjo priešais. Gud-GuzKIT 688; Juodu su Būbliu sustojo vienas ki- tam priešais. SimonP 1324; 2. „prieštaraujamai (būdo reikšme)“ Argi aš tau ką priešais sakiau? CvR IV 298; 3. „priešakyje (laiko reikšme)“: Visas darbas prié- Sais tebestovi. DLKŽ 623; Priešais tematos laikas aptemes. JanR 1245, puostais (pūstais Skd) Šl „miekais, vėjais, aitais“, plg. lenk. pusty „tuščias“: Puostais žąsys nuėjo. Kri. rėtumais „retai, retkarčiais“: Išgeriu, bet rétumais. Sts. robrais, ,,roblom, ropom“: Tiek tamsu — tik robrais namo pareis. Všk. rozais sl. „kartais“, plg. lenk. raz ,,sykis, kartas“: Rozais geresnis, rozais vos bedūsuoja. Sv. rumulais „strūkliu, srautu“: O kad eina vanduo — almais, rumulais. Trk. savdimais „savaime“: Savdimais ėmė gyti ir išgijo. Jabl; Savdimais išmoko. Jabl; Votis savdimais išnyko. Jabl. sėdimais (senų žmonių kalboj) „greta“: Jie sėdimais gyvena. Slm. skubotais „skubant, skubėdamas“: Skubotais bėgau bégau, tai ir kojų netekau. Ls. skundais ,,mazai, menkai“: Pašaro šiemet skundais teturim. Ll. Dabar mėsos ne skundais: paršą papiovėm. Ll. striokais (strokais) sl. ,,skubom, paskubom; per skubėjimą, iš paskubio®, plg. lenk. strach „baimė“: Viską striokais daro. Gs; Strokais pamiršo rūbus išsi- vilkt. TŽ V 122. štumulais (stumulais Sr) ,,urmais, visu būriu, krūvom; galvotrūkčiais“ Sr. sūkais „šalin, po paibeliais“: Eik sūkais K I 608, 502, II 103, 151. šalimais Šd, Rd, Sb (šalimais RZ), Salymais (Salymais Slm, šalymais Vb) „ša- lia, greta“: Atsigulė šalimais. Krkn; Su juo mes gyvenam šalimais. Mšk; Vincas 4 Plg. žem, tarmės pryšais: Veizu — pryšais zuikis keverst keverst ir atlek. Lkv. 5 Plg. priešais kaip prielinksnį, vartojamą su galininku ir žem. tarmėje — su kilmininku. 13 sėdėjo ant aukštos pasostės, o mes ėjom šalimais ir visą kelią dainavom. BaltRn 38; Nakčiai sofutė buvo atitraukta nuo sienos, ir broliai atsigulė ant jos šalimais. Gud- GuzKIT 170%. Tuodu namu stovi greta, t. y. Salymais. J. II 468". šnairais ,„Šnairom, kreivom“: Šnairais žiūrėti. Bru. šikais „šuoliais; šūksniais“: Arkliai bėga šūkais. Sts; Arklys eit šūkais. Plt; Gyvatė šok šūkais. Šts. tyliūkais „tylutėm, tylutėlėm“: Tyliukais išsprukau gatvén (r8.). tolimais „toli, atokiai“: Jiedu tai tolimais sėdi. Bsgš. ubagais Sv, Ldvn (ūbagais TŽ V 141) sl. „vėjais, aulekomis, elgetomis“; plg. lenk. ubogi „vargšas, elgeta“: Gėrė, gėrė, ubagais išė(io). Gs; Išvarys Sragys uba- gais. ZemR,lI 50; Ubagais vos tik pasivalkiojo. ŽemRę II 179; O tu važiuok sau ubagais. ZemR, 1 285; Būblio pati atėjo su vaiku ubagais. SimonP 177. ulduru, uldurais „sūkuriais, verpetais“: Didžiai kriok, ulduru, uldurais ein vanduo. Škn. ūmais „greitai, skubiai, staiga“: Linkėjo, kad ūmais namo važiuotų. ValR 194; Ūmuotas vėjas ūmais užeina (Žem). ūpais DLKŽ 890 (ūpais Gs) „kartais, tarpais, retkarčiais“: Ūpais skauda, ūpais ne. Pc; Tris dienas lijo ūpais: pereina ir vėl užeina Tr; Ūpais sninga: nustoja ir vėl pradeda. Er; Ūpais pavažiuoja gerai (kur geresnis kelias), ale daugiau péstom varos. Pg; U pais kad papučia vėjas. Pg. ūpkais ,,piktumu, karščiuojantis“: Pasakiau: Marė gera, tai ir viena, ir kita, Ulena ir ta, — ūpkais visos: „Pajuodmėsė, skūra...“ Mrk. upstais „iš viso noro“: Upstais puls vaikas prie auklės. J. ūrmais Gs (urmais Sr) sl. „visu būriu, galvotrūkčiais, greitai“, plg. lenk. hur- mem „dideliu būriu, drauge“, baltar. 2ypmam „t. p.“ ūrmu ūrmais (plg. ūrmais) „visu būriu; galvotrūkčiais, greitai“: Urmu ūrmais padarėme supuolę, t. y. vienu kartu, vienu būriu. J. urmulais „srove, srautu, šniokšdamas, greitai“: O, kad ein vanduo urmulais (jei smarkiai bėga ir staiga krinta). Trk. ūrstais „sūkuriais“: Su juo nekalbėk: ką pasakysi, tai ir nueis ūrstais. Km. ūrtais sl. , kriivomis, gabanomis, labai smarkiai, sparčiai; galvotrūkčiais, plg. lenk. hurtem „dideliu kiekiu, krūvoj, kartu“, baltar. zypmam „t. p.“ rus. eypmom „t. p.“ Kai užėjo vėjas, tai tik eina šienas iš vežimo ūrtais. Užp.; Darbas urtais eina. Sv; Ūrtais išburbėjo iš gryčios. Ds. valmais (valmais) Up „kamuoliais; virtinėm, būriais“: Kai papūčiau, liepsna tik valmais išėjo. Skr. vargais „sunkiai, vos vos“; Išleis dukrelę be dalios... Ką čia šnekėti apie dalį, kai patys verčiasi vargais. MarcinkKP 59. vargais negalais „sunkiai, vos vos; šiaip taip“: Vasarą jis vargais negalais ištrūko iš žvalgybininkų. VienP 387; Vargais negalais susitarėm. Lk. z6vadais (zovadais Ds, zdvedais žem.) sl. „,Šuoliais“, plg. lenk. w zawody „lenk- tyniaujant“, zawodem „t. p.“, w zawdd „t. p.“: Zovadais pasileidom lėkti. ZemR, * Toliau plg. prielinksninę šalimais vartoseną: Gyvena šalimais viens kito. Gs; Sėskis ša-- limais manęs. Lnkv. * Plg. ir prielinksnį šalymais (su kilmininko linksniu) Lkv. 8 Plg. prielinksninę tolimais vartoseną: Jos tolimais viena nuo kitos. Bsg. 14 III 291; Jonelis basas, zovedais nulėkęs, parlakino skurlį — marškinių nugarą. ŽemR, III 271. žadais ,,niekais, vien Zadéjimais, ketinimais“ JablL 92, LZ, Sint, Kp, Vgr, Krš, Pp, Užv, LI, Trk: Žadėjo, žadėjo — žadais teip ir paliko. Gs; Taip ir nuėjo viskas žadais. Ykš; Ketinau, ketinau dirbti — žadais ir išėjo. Tv.; Kalbėjo žadėjo — taip žadais ir nuėjo. Grž. žarais 1. „išsisklaidžius, pairai, kas sau“ Krž, Up: Žarais ko ieškoti. Kv; Kad užkrutino juos, tai visi žarais išlakstė. Šd; Karvės eina žarais. Krkl; Žmonės žarais į pakalnę pasileido. Ll; 2. „,pasiskirsčius, būriais, pulkais“ MZ 394: Zarais medžioti, bandos ieškoti. Jn; Eina kareiviai žarais per suartus laukus. Up. 3. „kartais, sykiais“ Svn. § 9. Visų čia pateiktų prieveiksmių bendri bruožai yra šie: jie santykiauja su a kamieno vardažodžiais; jų sustabarėjęs arba (retesniais atvejais) dar tik staba- rėjantis galas -ais tam tikrais atvejais gali būti laikomas darybine priesaga; sintak- siškai jiems būdinga aplinkybinė arba (rečiau) predikatyvinė reikšmė ir funkcija. Šiaipjau pagal analogiją ir santykį su kitomis kalbos dalimis, taip pat pagal suprie- veiksmėjimo laipsnį šio būrelio prieveiksmiai labai įvairūs. $ 10. Šiame gan gausiame ir darybiškai darniame prieveiksmių būrelyje pir- miausia visiškai nesunku atskirti dvi grupes pagal kilmę: vieną jų (nepalyginamai di- desnę) sudaro lietuviški žodžiai, savo šaknimis suaugę su senąja lietuvių kalbos leksika, o antrajai priklauso skoliniai, patekę iš slavų kalbų. Žymiajai lietuviškųjų nagrinėjamojo tipo prieveiksmių daliai būdingiausia yra ų daiktavardinė kilmė — taigi glaudžiausias santykis su daiktavardžiais. Kai kurie tų prieveiksmių dar vaizdžiai teberodo patį prieveiksmėjimo procesą. Iš jų kaip tik matome, kaip daiktavardžio daugiskaitos įnagininkas, nuolat vartojamas aplinky- bine ar predikatyvine funkcija, įgyja atskirą, savarankišką, abstrahuotą ir apibendrin- tą reikšmę; tokiu būdu semantiškai izoliuojasi ir leksikalizuojasi, pereina į prieveiks- mį, nors lygiagrečiui su tokiu leksikalizuotu, suprieveiksmėjusiu linksniu kalboje su didesniu ar mažesniu intensyvumu daiktavardiškai vartojami pagrindinio žodžio visi kiti linksniai (net ir įnagininko linksnis, tik kita, negu prieveiksmio, reikšme). Tokių prieveiksmių ryškiausiais pavyzdžiais mums gali eiti šie: diktais, ditais, bau- dais, daiktais, juokais, kaftais, mainais, niekais, piėstais, pliupsais, priešais, rumu- lais, uldurais, ūpais (ūpais), urmulais, valmais, žadais, žarais ir kt. Tai vis prieveiks- miai, šalia kurių kalboje dažniau ar rečiau visiškai įmanoma jų pagrindinių žodžių (t. y. žodžių, iš kurių tie prieveiksmiai kilę) daiktavardinė vartosena, tik, žinoma, konkretesne, negu prieveiksmių, reikšme, plg.: ditas, ,,vaikStikas, padauža, nenuo- rama“ Kp, Ps, Brz, ddiktas, juokas, kartas, mainas (mainai), niekas „menkas, pras- tas daiktas, žmogus, gyvulys; nesvarbus dalykas; menkniekis“, piéstas ,,piesta, grūs- tuvis“ Ds, priešas, ramulas ,,urulys, srautas“, ulduras „t. p.“, dpas 1. ,,8¢las, siutas®, Kv, 2. „nuotaika“ Vad, ufmulas ,urulys, srautas“, valmas »urulys, kamuolys“ LS, Zadas (Zadai) „žadėjimas“ Grz, Trk Zaras „būrys“ Up. Taigi matome, kad šie prieveiksmiai dar labai glaudžiai susiję su daiktavardžiais. Apskritai, reikia pasakyti, kad ir šiaipjau didžioji dalis «a kamieno vardažodžių dau- giskaitos įnagininko paprastųjų (nepriešdėlinių) prieveiksmių iš esmės galėtų būti laikomi daiktavardiniais, net tais atvejais, kai šalia jų nerandama atitinkamų daikta- vardžių ir kai juos lengviau yra susieti su veiksmažodžių kamienais arba su ištiktu- 15 kais, negu su daiktavardžiais. Jų santykį su daiktavardžiais ryškiausiai rodo daugis- kaitos įnagininko galūnė -ais, kuri tokiais atvejais jau laikytina priesaga. Tokiuose prieveiksmiuose dar labai žymu daiktavardiškumas. Bent formaliai, jie dar nėra vi- siškai nutraukę saitų su daiktavardžiais. Todėl ne atsitiktinai net didžiajame ,,Lietu- vių kalbos žodyne“ galima pastebėti tą bruožą, kad šiaipjau suprieveiksmėjusios daugiskaitos (taip pat ir vienaskaitos) įnagininko formos, kurių pagrindinių žodžių kiti linksniai nė nepaliudyti kalboje, kartais palaikomi daiktavardžiais ir atstato- mas jų pagrindinio žodžio vienaskaitos vardininkas, Štai tokį glaudų ryšį su daiktavardžiais tebepastebime šių prieveiksmių: almais (:almėti, alma, -ėjo), džiugais?, grįžalais, grįžulais (plg. grįžalas, grįžulas ,,diSlius®), kaislais (plg.? kdislauti, -auja, -avo „norėti“ BZ 138), kdistais, kebezdais (plg. kė- bezdas „menkas žmogus ar gyvulys, sugriuvėlis, griova“ Ds), kepersais (: keperstio- ti, -ūoja, -ūvo ,striuoksint bėgti, šokuoti, negražiai bėgti“, plg. taip pat ištiktukus kepėrs, keperso6), keperzais (:keperzuūoti, -ūoja, -ūvo) 1. ,,pasiSokinéjant bėgti“ Kv; 2. krypuojant eiti“ Ms, plg. taip pat kepérza ,,maZas dramblotas žmogus, molio Mo- tiejus“ Sv, Rdm), kevaldais, keveldais (plg. kevėldra „sugriuvęs, visai nevikrus žmogus“ Erž, kevelšis „kuris nevikrus, dramblotas J, klupstinais (plg. Klūpstas „kelis“ Mrc, klūpstis „t. p.“ Sl, Al, Ši, Lš, Žin, Nč, Srj, Dg, klupstom „klupom“ Rod, PIk, Dglš), lygmais, lygumais (:lygumas ,,lygi vieta, lyguma“ Ds, RS), nudstais, plėšais (: plėšytis, -osi, -ėsi „labai stengtis, veržtis“), rėtumais (:retumas), rdbrais (čia antrasis r veikiausiai dėl asimiliacijos yra atsiradęs iš I, plg.: roblom „roplom, keturiom“ Všk, Lnkv, robléti, -éja, -0jo „ropoti“), skundais (: skuiidas, skųsti, skūndžia“, skūndė), štumulais (stumulais) plg. štūmulas ,,1. kamuolys; 2. būrys, krū- va; 3. viesulas“, štūmuras „didelis gabalas“; Stamaras „t. p.“), sūkais, šūkais (plg. šiku „šuoliais“), tylitkais (plg. pa-tyliūkais), fipais (ūpais), ūpkais, upstais ir kt. Nors dalį tik ką suminėtų prieveiksmių visai nesunku susieti su atitinkamais veiksmažodėžiais, tačiau toji aplinkybė nė kiek nesilpnina jų glaudžiausio ryšio (bent formos atžvilgiu) pirmiausia su daiktavardžiais. § 11. Tas nagrinėjamųjų prieveiksmių savotiškas „daiktavardiškumas“ jaus- ti, stebint ne tik sustabarėjusius buvusių daiktavardžių įnagininkus ar jų pavyzdžiu sudarytus analoginius vedinius, bet ir aiškias būdvardines daugiskaitos įnagininko formas, pvz.: aukštyndikais (: aukštynaikas, -a), dykais (: dykas, -d), gretais (:grė- tas, -a), grėtimais (: grétimas, -a), gretymais (: gretymas, -a), kryžmais (: kryžmas, -a), pilnais (: pilnas, -d), savdimais (: savdimas, -a), skubotais (: skubotas, -a), šalimais (: šalimas, -q), Salymais (: Salymas, -a), šnairais (: šnairas, -d), tolimais (: tolimas, -a). Šalia tokių būdvardinių daugiskaitos įnagininko prieveiksmių, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, net dabartinėje kalboje tebevartojami atitin- kami būdvardžiai. Pagaliau tas savotiškas „,daiktavardiškumas“ jausti tų prie- veiksmių, kurie darybos požiūriu galėtų santykiauti ne tik su būdvardžių, bet kartais ir su daiktavardžių daugiskaitos įnagininko formomis, pvz.: aftimais (:af- timas, -a ir daiktav. aftimas, -0), artymais (: aftymas, -a ir daiktav. aftymas, -0) dvynais (: dvynas, -a ir daiktav. dvynas, -o ,,dvynys®). Būdvardinių šio tipo prieveiksmių pavyzdžiu sudaroma kartais ir dalyvinių prie- veiksmių, pvz., sédimais (: sėdimas, -q). 9 Šis prieveiksmis galėtų būti ir slaviško bei germaniško skolinio ciūgais perdirbinys. 10 Plg. Zem.ties. nuos. es. 1. 3asm. skūnd(a). 16 §12. Daugelis paprastųjų «a kamieno vardažodžių daugiskaitos įnagininko prie- veiksmių yra gana individualios darybos, turi jvairiy priesagy, kurių kartais net ne- pasitaiko arba labai retai tepasitaiko dabartinės lietuvių kalbos vardažodžių dary- boje. Todėl tokius individualius žodžius ir yra sunkiausia konkrečiai susieti su kai- tomosiomis kalbos dalimis. Iš jų minėtini šie: ankstdinais, ankstdinintais, ankstėi- nais, ankstėlnais, ankstėrnais, ankstienais, aukštynais, dūrmais, gratomais, gratumais, grečiumais, gretomais, gretūmais, gretuomais. Kai kuriuos tų prieveiksmių hipotetiškai galima būtų sieti su kalboje dabar nevartojamais, bet potencialiai įmanomais būd- vardžiais *ankstainas, *ankstainintas..., *durmas (: dur-ti), *gratomas, *gretomas, *gretuomas. .. Žinoma, tokia sąsaja labai jau dirbtinė, labai jau spėjama tebūtų. Šio tipo prieveiksmiai galėtų būti ne tik tiesiogiai sustabarėję būdvardžių daugiskai- tos įnagininkai, bet ir individualiai kilę analoginiai žodžiai, į kurių galo -ais dar ga- lima būtų žiūrėti kaip į priesagą, bent lyginant, pavyzdžiui, su būdvardinių prieveiks- mių priesaga -ai. Beje, ką tik suminėtuose prieveiksmiuose, galima sakyti, nejausti daugiskaitos įnagininko reikšmės pėdsakų. Šiuo atžvilgiu jie, iš vienos pusės, prieveiksmiškiausi žodžiai, visai atitrūkę nuo vardažodžių sistemos, o, iš antros pusės, labiausiai priar- tėję prie tų periferinių žodžių, kurie, kad ir turi -ais, tačiau nėra sietini arba tik vos vos tesietini su daugiskaitos įnagininko formomis. § 13. Iš tokių tikrų periferinių žodžių, daugiausia tik dėl savo -ais minėtinų šalia prieveiksmių, santykiaujančių su paprastosiomis a kamieno daugiskaitos įna- gininko formomis, galima čia nurodyti tokius: afidais „anąsyk“, čianūjonais (čia- nais, čionais, čiontais) „čia“, dabdrais „dabar“, kadais „kada nors“, labais „Jabai“, laūkanais ,Jaukan®, naménais ,,namo*, niekadais „niekados“, ndérmais nendrmais „norom nenorom“, nuolatais „nuolat“, tenais „ten“, visadais „visada“ ir t. t. Aiidais buvau i ji sutikus. Gs. Mes čianūjonais šnekamės sau. Jnšk. Čianais seniau buvo kapai. Jn3M. Cionais niekas neauga. Ds. Dabdrais jau gali šienauti. Šiu(LKŽ, II 200). Labais didelis arklys, net po debesiais. Tvr. Laiikanais eik, nerūkyk viduj. Sts. Namėonais vedės. Jrk 90. Iš numų nikadais negaliam išeiti. Kal. Tuo tarpu kuratorius nuolatais mušė telegramus (rš.) Nuneskit mane tenais. Lnkv. Šie visadais krūvoj būdavo. BP I 414. Aukščiau iškeltų ir pailiustruotų prieveiksmių galas -ais, bent tais atvejais, kai jis nekirčiuotas arba kirčiuotas tvirtagališkai (-ais), galėtų būti kartais aiškinamas nusižiūrėjimu į prieveiksmius, santykiaujančius su paprastųjų a kamieno vardažo- džių daugiskaitos įnagininkais. Taip, pavyzdžiui, galima būtų aiškinti prieveiksmį normais nendrmais (plg. : néromis nendromis, norom nendrom, nérom-ais nendrom- ais, normais nendrmais), kur -ais veikiausiai buvo pridėtas prie 0 kamieno daugiskai- tos įnagininko galūnės, nusižiūrėjus į kitus daugiskaitos įnagininko prieveiksmius su -ais. Bet ar toks nusižiūrėjimas turėjo įtakos kitų čia nurodytų prieveiksmių galo -ais susiformavimui, tiesiog neįmanoma pasakyti, ypačtodėl, kad ty prieveiks- miy neretai pasitaiko su variantiniais galais (su -ais ir dis), plg.: čianais ir čiandis, tenais ir tendis, kur -dis dėl savo priegaidės nesileidžia siejamas su daugiskaitos jna- gininko galūne. § 14. Lietuvių kalboje yra ir kitokių periferinių žodžių su -ais — ne prieveiks- mių, o dalelyčių, pvz.: aurėnais „aure, štai“, aurefitais „t. p.“, auriais „t. p.“, aurio- nais „t. p.“, dėltais „dėlto“, konais „ko“, ,,nérintais „nors“ [samplaikiniuose prie- veiksmiuose kada (kaip, kamė, kiek, kuomėt, kur) nėrintais ir įvardžiuose kas 2. 520 17 (katras, kuris) norintais), rdsétais „gal“, rasintais „t. p.“, rasitais „t. p.“; modali- nių žodžių, pvz.: matomais „matyt“, mūsėtais „tur būt“, mūsintais „t. p.“, mūsi- tais „t. p.“, žinomais „žinoma“; labai vaizdingų samplaikinių ištiktukų, savo reikšmėmis kartais visai susipynusių su prieveiksmiais, pvz.: džangu džangais „džangt džangt“, džingu džingais (džiūigu džiūgais) „džingt džingt“, grabu grabais „grabš krapš““, klėdaru klėdarais „kledarai kledarai“, klėru klėrais „t. p.“, klyru klė- rais „t. p.“, kuldu kuldais (kuldavimo, t. y. greito arba lėto ėjimo, veiksmui nusa- kyti)!, Antai, aurėnais po suolu guli. Sr(LKŽ, 1499). Aurefitais guli. Krž(LKŽ, I 499). Dėltais jie nėra geri. Ex(LKZ, 11397). Nei eisiu, nei k onais. Sd. Spiaudais, o kada nérintais gailésies. Lkv. Miegt ans kame norintais, ir gana. Grg. Rasin- tais ir mama važiuos į turgų. Slnt. Rasitais nuvarė [Zqsiukus]. Pvn. Naktis ilga, kelias papuolė prastas, o žmogelis, mūtomais, neturtingas... Lkž. Mūsintais rytoj parvažiuosi? Yl. Mūsitais bloga buvo, kad nebenori eiti. Plt. Žinomais, imk, meilei tik (bile tik) beduoda. Skd. Tie abrinakiai su tokiais varpais kai su žagrėm džangu džangais skambydami genasi juos. LMD (Sln) (LKŽ, II 1009). Džingu džingais beįlekianti. Kriš. Važiuoja džiūgu džingais. Zg. Tas atsikėlęs grabu grabais atsidaręs duris. Sln. Klédaru klėdarais kledaruoj tekiniai. Škn. Klėru klėrais, kledaru kledarais sukasi [seni, sudilę, išklerę tekiniai]. Škn. Tekiniai eit klyru klėrais. Šts. Ubagas, gavęs visokių gėrybių, išėjo kuldu kuldais sau (ps.) Krp. Čia pailiustruoto tipo periferinius Žodžius iš viso vargu ar galima sieti su a ka- mieno vardažodžių daugiskaitos įnagininko formomis. Vienais atvejais šių žodžių galas -ais galėtų būti aiškinamas kaip ai ir s junginys, kur -ai galima būtų sieti su dalelyte ai ar su prieveiksmių priesaga -ai, o -s laikyti kitos dalelytės elementu. Ki- tais vėl atvejais (pavyzdžiui, ištiktukuose džingu džingais, džiūgu, džiūgais, klėru klėrais ir pan.) -ais labai jau spėjamai būtų galima laikyti ir a kamieno vardažodžių daugiskaitos įnagininko prieveiksmių analogijos padaru, ypač todėl, kad šalia čia paminėto tipo ištiktukų yra visiškai tokios pat formos samplaikinių prieveiksmių. Panašiai galėtų būti aiškinamas ir polinksnis linkais (t. y. link-ai-s arba link-ais). Eik ant Trakų linkais. Jabl. § 15. Kaip jau sakyta, šiame straipsnio skyriuje panagrinéta tik dalies paprastų- jų a kamieno daugiskaitos įnagininko prieveiksmių daryba bei struktūra ir pateikti būtiniausi jų reikšmės ir vartojimo dalykai. Gausesnę surinktą medžiagą autorius tikisi išnagrinėti specialioje studijoje, skirtoje daugiskaitos įnagininko prieveiksmė- jimui ir prieveiksmiams, santykiaujantiems su daugiskaitos įnagininko formomis. Jau ir to nedidelio daugiskaitos įnagininko prieveiksmių būrelio darybos bei struktūros analizė aiškiai rodo, kokie įvairūs yra tų prieveiksmių ryšiai su kitomis kalbos dalimis ir kokią svarbią vietą jie užima pačioje lietuvių kalbos prieveiksmio kategorijoje. aging Sid aie pavyzdžiai: kriva krivais „labai kreivai“, Iyku lakais „labai smarkiai, labai greitai“, vicu vacais „vingių vingiais, zigzagais, kreivai“, vytu vatais ,,neatnarpliojamai, painiai, pinkliai®. 18 2. Prieveikšmiai su -(i)doju, -(i)ąja § 1. Iš dalies prie prieveiksmių priskirtini ir vediniai su -(i)ieju, pvz.: bloguūo- ju „su blogumu, piktai“ (:blégas), doriioju, „gėrumu, geruoju“ (:doras), gerūoju „maloniai, nepiktai“ (:gėras), gražiuoju ,,grazumu, be piktumo“ (:gražūs), greitio- ju „greitomis“ (:greitas), negerioju „negerai; ne iš gero“ (:negėras), piktuoju ,,pik- tai, su piktumu“ (:piktas). Dažniausias iš jų yra geruoju, po jo eina gražiuoju, pik- tuoju. Prie šio būrelio priklauso ir vienas kitas retesnis prieveiksmis, pvz.: astrioju, „piktuoju, ne santaikoje“ (:4štras), grečiūoju „grečium“ (:gretūs), nesavūoju „A. pras-- tai nusiteikus; 2. labai, nepaprastai; 3. ne savo valia“ (: nesavas). Šių prieveiksmių -(i)ioju yra priesagos funkcijas įgyjanti vyriškosios giminė įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos įnagininko galūnė. ¢ kamieno būdvardžiais: motyvuoti prieveiksmiai turi -40ju, o u kamieno būdvardžiais — itioju. Prieveiksmis nesavūoju turi įvardinę šaknį. Tai nedarus prieveiksmių tipas. Tarmėse gali būti nukritęs šių prieveiksmių ne tik galinis -u, bet ir -ju pvz.: geruoj, gražuoj, gražu0**?. Bet pasitaiko ir senesnių formų su -(i)uojuo, pvz.: piktio- juo. Šalia vieno kito čia kalbamo tipo prieveiksmio ta pačia reikšme pavartojamas atitinkamo pagrindinio žodžio (vyriškosios giminės būdvardžio) apiprieveiksmėjęs vienaskaitos įnagininkas (vienas arba su prielinksniu su, pvz.: (su) geri, (su) piktū. Tokie faktai negali nestiprinti dar neišblėsusios prieveiksmių su -(i)uoju linksninės reikšmės. Šių prieveiksmių darybos pagrindu eina būdvardžiai, tiesiog ar metaforiškai žymintys vidines ypatybes, pvz.: blogas, doras, gėras, gražūs, piktas, ir tik vos vie- nas kitas kitokios reikšmės būdvardis: greitas, gretūs. Todėl ir pačių prieveiksmių daugiau yra tokių, kurie žymi vidinius požymius (astrioju, bloguoju, dorvioju, geruoju, gražiuoju). Tik vienas kitas turi erdvės ar laiko reikšmę (grečiūoju, greitūo- ju). Čia kalbami prieveiksmiai sakinyje paprastai šliejasi prie veiksmažodžių ir eina kokybinėmis būdo aplinkybėmis. AStrioju gyvena su visais kaimynais. LKŽ I 277. Veltui sesuo norėjo perkal- béti ji geruoju ir bloguoju. LzPR VII 227. Su juo doriioju nieko nepadarysi — reikės susimusti. Sl. Jei dorūoju nesusitars, teks piktioju kalbėtis. LKZ TI 416. Norék dabar su tokiais kaimynais geruoju gyventi — ar gali? SimonP 38. Salos gyventojai pasitiko Kolumbą ir jo žmones geruoju... BilR 63. Gerai, kad geruoju baigėsi. CvR VIII 29. Gražiūoju sutarkim (sugyvenkim). Ssk. Visur apsiėjo be muš- tynių, gražiuoju. CvR VIII 91. Tu nerėk, ė gražiūoju sakyk. Klt. Nesavūoju (ne savo valia) eina. Dglš. Matušėlė piktuoju barasi ir geruoju prašo verkdama. ŽemR II 125. Kad tu ir piktuoju gyveni — tylėk. Lp. Atnešė velnias žiedą i jau kone piktiioju liepia Elenytei eiti su juo šokti. Lnkv. Matydamas Jonas neatsikra- tysiąs piktūoju, ėmė geruoju kalbėti (rš.). Plg. tarminius pavyzdžius: Pradėjo prašyt uzboną gerūoj. TŽ V 106. Ašei su jais vis šneku piktūojuo.. Pl. Gražuėo prašysi — gausi. Grž. ** Tarminės formos grazioj, grazud su kietu ž galėto būti kilusios dėl gerdoj (su Kietu ry įtakos. 2* 19 Plg. taip pat pavyzdžius, kur prieveiksmių su -(i)uoju reikšme vartojami pasaky- mai (su) gerū, (su) piktū, stiprinantys tų prieveiksmių linksninę reikšmę: Ragana ėmė ger ū (geruoju), prašytis, kad tik nemuštų. LKŽ III 242. Su gerūir su piktū tėvai ją ragina. LKŽ III 242. Prieveiksmiai su -(i)ioju kokybine būdo aplinkybe gali eiti ir tada, kai sakinio tarinys nepasakytas arba nepilnas, vadinasi, kai veiksmažodis, prie kurio turėtų šlietis prieveiksmis, tik iš konteksto šiaip taip suvokiamas. Ar negalima gi kaip nors geruoju — pamokyt, patart, pasakyt, kas jis yra ir kas ji... VienP 245. Karvė ne žmogus, su ja reikia gražiuoju, geruoju... BaltPV I 140. Až ką tu vis in man' piktuoju (kreipiesi)? Bien. Darykite, ponas, kaip patinka. Jei gražiuoju — skolą grąžinsime ir be vaiko, jei ne — imkite gyvulį iš mūsų, juk ir mano širdis. CvR VIII 152. [Žlibis] Žinoma, geruoju verčiau, piktuoju bus biesas. ZemR, 1 496. Yra atvejų, kur prieveiksmių su -(i)uoju būdo aplinkybės reikšmė nublankusi, kur tie prieveiksmiai ne tik būdo aplinkybe reiškia, bet ir tam tikrą dalį tarinio funk- cijos atlieka. Tuo būdu sintaksinės funkcijos atžvilgiu jie yra tarsi pereinamojo po- būdžio. Tokiais atvejais šalia prieveiksmio su -(i)uoju lengvai numanomos veiksma- žodžio būti formos, turinčios reikšmę „gyventi, sugyventi, koegzistuoti®. Mes jau seniai su juo vėl gerūoju (nebesipykstame, sugyvename). Akm. Žinoma, kol geruoju, marti tylėjo, kad ir dantis sukandusi, ir dėl katino ji nieko nesakė. SimonP 33. Kai vėl geruoju, motina paimdavo vaiko ranką, iškeldavo ją ir grūmo- davo tėvui už mažąjį. CvR VIII 32. Senieji Pikčiurnos išsibars, išsibars, būdavo, ir vėl geruoju. SimonP 29. Nuo vakar aš sujuo piktūoju. Akm. Čia jau negerūoju (nelaimė gal atsitiko) — antra ar trečia diena, ir vis dar tėvas neatsiranda. Srv. Kad prieveiksmiai su -(i)uoju gali eiti bent tam tikrą dalį tarinio funkcijos, matyti iš žemiau pateiktų pavyzdžių, kur tie prieveiksmiai labai glaudžiai susiję su tarinio reikalui pasakytais veiksmažodžiais būti, išeiti. Pasirodo nenorį su ponu būti geruoju. ZemR, II 214. Būkime geruoju. ZemR I 237. Prašo tokių daiktų, kurie jiems neišeitų gerūoju. LKZ III 242. Vienas džiaugs- mas man beliko, kad jūs gražiuoju būtumėt visą gyvenimą, kaip šį vakarėlį. BaltPV I 336. Ar ilgai gal. vyras su pačia būt piktūoju? Krš. Vedu (mudu) esau (esava) piktioju. Krtn. Esu su anuo piktuoju. Klk. Prie įprastinės prieveiksmių su -(i)ūoju būdo reikšmės gali prisidėti arba ją stelbti kitos reikšmės, pavyzdžiui, laiko, sąlygos. Tokiais atvejais sunku ar net neįma- noma pasakyti, kuri tų reikšmių vyraujanti, ir prieveiksmiai eina nevienareikš- " mėmis aplinkybėmis. Geruoju viskas gerai ir niekas nežino; piktuoju viskas blogai. ZemR, 1 138. [Stankienė] bijojo, kad vyras nesupykintų tėvo, susibarus, piktuoju, nebegalėtų bi- čių veizėti, nes tučtujau visi auliai išnyktų. ZemR, I 249. Žodynų paliudytas prieveiksmis grečiuoju sakinyje, be abejo, gali eiti tik vietos aplinkybe. Aiškesne laiko aplinkybe, žinoma, visai neprarasdamas ir būdingiausios kal- bamo tipo prieveiksmiams būdo reikšmės, eina prieveiksmis greitioju. Laumė greituoju aptaisė savo vyresniąją dukterį ir pakišė (pakišo) karaliui, bet šis jos nepriėmė. BsP II 226. Tik papusryčiauti greituoju ir tekinai į kelionę. VaižgV 46. Tat padaryta greitūoju, skubotai. LKŽ III 562. Greituoju pavalgiau pietus. LKZ III 562. 20 Šio būrelio prieveiksmiams nėra visai svetima net priežasties reikšmė ir prie- žasties aplinkybės funkcija. Tik čia negeruoju jis teip šokinėja. BsMt II 58. § 2. Prieveiksmiai su -(i)dja taip pat yra šiek tiek priartėję prie priesaginių. Šių prieveiksmių tiek negausu, kad jie literatūrinėje kalboje nė nesudaro bent kiek ryškesnio būrelio. Štai jų pavyzdžiai: greitėja „greitomis“ (:greitas, -a), karstdja „karštomis, greitomis“ (:kdrštas, -a), negražiąja „megražiuoju“ (:negraži's, -i), savąja „savo ruožtu“ (:sdvas, -a), nesavįja „ne savo balsu, labai (paprastai su veiksmažodžiais rėkti, šaukti ir pan.)“; 2. ne laiku“ (: nesavas, -a), umdąja „,staiga, nieko nelaukiant“ (:ūmas, -a). Šių prieveiksmių -(i)dja yra ne kas kita, kaip prie priesagos artéjanti moteriš- kosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos įnagininko galūnė. o kamieno būdvardžiais motyvuoti prieveiksmiai turi -ąja, o io kamieno būdvardžiais — idja. Prieveiksmis nesavqja turi įvardinę šaknį, nors jis pats, tas prieveiksmis, įgijęs ko- kybinę reikšmę. Tai visai nedarus prieveiksmių tipas. Šalia kai kurių to tipo prie- veiksmių ta pačia ar skirtinga reikšme dažniau pavartojami to pat kamieno prieveiks- miai su -(i)uoju, plg.: greitdja — greitioju, negražiąja — negražiūoju, nesavąia — nesaviioju. Šitaip susidariusių paralelių pirmieji nariai literatūrinėje kalboje yra ne- palyginti populiaresni. Šie prieveiksmiai dažniausiai turi būdo reikšmę ir sakinyje eina būdo ap- linkybėmis. Bet ar tu girdi, ten kertasi negražiąja (rš.). — Kad dėdė tą darbą liepė man padirbte, — tvirtina berniukas savąja. BsP II 287. Užtat Nina ir rėkia nesavąja. BilR 222. Liūtas, apmaudu nebesitverdamas,... sekretorių ir vaitą (lapę) privertė sa- vo naguose — nesavąja parėkti ir dantimis pagriežti. Jabl. Kur tu teip karštąja leki? Trgn. Vienas kitas čia kalbamų prieveiksmių gali eiti ir kita aplinkybe, pavyzdžiui, laiko (su būdo reikšmės atspalviu). Aš greitąja nubėgau į juos, ale (=bet) jau išvažiuota. Trgn. [Siuvéjas] greitąja inlipė (įlipo) eglėn. Bsp II 322. Umdja nepadarysi. Ds (Bug). Užgirdo, kad as anéjau (įėjau), greitėja nulipė. Lkm. 3. Asmenuojamųjų ir neasmenuojamųjų veiksmažodžio forny kilmės prieveiksmiai $ 1. Asmenuojamosios veiksmažodžio formos, išskyrus vieną kitą atvejį, lie- tuvių kalboje iš viso nėra linkusios prieveiksmėti, nes jos pačios vienos negali būti vartojamos sakinyje aplinkybės funkcija, kuri daugiausia lemia atskirų žodžių prieveiksmėjimą. Bent kiek aiškesnes prieveiksmėjimo tendencijas kartais rodo tik kai kurios neasmenuojamosios veiksmažodžio formos. § 2. Iš visų neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų savo reikšme bei vartosena prie prieveiksmių bent kiek daugiau priartėja padalyvis, kuris ir galėjo sudaryti tam tikro (tiesa, labai negausaus) prieveiksmių būrelio pagrindą. Štai ke- letas prieveiksmių, kilusių iš atskirų padalyvių: nebetrikus „jau greitai, greitu laiku, tuojau“, nedelsiant „greitai, greitu laiku, tuojau“, negaistant „t. p.“, netrūkus „t. p.“, bėregint „tuoj pat, labaigreitai“, bematant „t. p.“, bežiūrint „t. p.“ (plg. žem. 21 -bevčizdint, beyčizint), verkiant „būtinai, labai“. Jų atsiradimą daugiausia lėmė ap- Jinkybiné funkcija ir veiksmo laiko ar būdo reikšmė. Vartojimo dažnumu iš jų ypač išsiskiria netrūkus. Laivas turėjo pasirodyti nebetrukus. BalčAŽ, 43. Netrukus pasirodė ties Tbilisiu pirmieji padišacho kareivių būriai, o rytojaus dieną atvyko ir pats padišachas. Vien UT 16. Mykolas nedelsiant išsirengė kelionėn. VienP 298. Reikia nedelsiant subruzti ir imtis būtinų reformų. Myk-PutS I 87. Taikliai įpinta liaudies daina bere- gint sukėlė nesulaikomą juoką. Gud-GuzB I 156. Ištroškusios karvės vidurdienį godžiai puola prie lovio kieme ir bematant sausai jį išlaižo (rš.). Bežiūrint ir apsidirbau. Gs (Plg.: Beveizintvisų kaktos paraudo. ZemR, II 28). Javam lietaus verkiant reikia. Kps. Reikės negaištant išsiuntinėti kviesliai. LKZ III 41. Plg. čia ir tokius prie prieveiksmių visai priartėjusius padalyvius: prisistojus „nuolat, be perstojo“, užeinant „tarpais, ne perdėm“ ir pan. Šatros gerai, bet prisistéjus kūrenti aš neturiu kada. Prk. Mašina užeinant tik gali piauti. Gs. Kaip matyti iš pavyzdžių, prieveiksmiais daugiau yra virtę tik bendresnės, abstraktesnės aplinkybinės (dažniausiai laiko) reikšmės padalyviai, ypač su afik- sais ne-, be-. Kiti panašios struktūros padalyviai, nors ir eina laiko aplinkybėmis, negali visai suprieveiksmėti dėl savo reikšmės siaurumo, konkretumo, plg. begirdint „tuo metu, kai girdėti“. Tai biaurybė, kad plaukai pasišiaušia begirdint. DonR 86. Ir šalia čia kalbamų padalyvinių prieveiksmių su ne-, be- kartais gali būti homo- nimų — tikrų padalyvių, plg.: bevéizdint, netrūkus. Akys ištįso beveizdint. Val (LKZ 151). Metų netrukus, tavo tauta tikrai bus pagausėjusi keliais benkartukais. SimonPA 107. Žodis netrūkus dar išlaiko apystiprę padalyvio reikšmę ir su įvardžiu nieko, nes ir šiuo atveju yra valdomas kilmininkas. Nieko teipogi netrukus išsigirdo minavotą (= minėtą) kardinolą mirus (brs.). Kai kurie padalyviai su kitais žodžiais (dažniau prieveiksmiais, dalelytėmis) sudaro tam tikrus tik vos vos stabarėjančius arba ir visai sustabarėjusius bei suprie- veiksmėjusius junginius, pvz.: akim bemdtant „tuoj pat, labai greitai“, ilgai nedel- siant „greitai, greitu laiku, tuojau“, ilgai netrūkus „t. p.“, kaip (be)mdtant ,,tuoj pat, labai greitai“, kaip reikiant „gerai, tinkamai“, kaip vien reikiant „t. p.“, kiek nereikiant „daug, gausiai“, kiek reikiant „pakankamai“, kur (ne)reikiant „kur (ne)reikia“, neilgai trūkus „greitai, greitu laiku, tuojau“, nė kiek netrūkus „tuoj pat, labai greitai“, norint nenorint „kiekvienu atveju; būtinai“, toliaū būvus „Algainiui““. Akim bemdtant sugrįšiu. JnS. Kaip madtant tas Suva prapuolė. PS. Diena tokia karšta, jog dabar, kad mažas vėjelis papiisty, kaip bematant šienas pradziiity. KrėvRg 102. Nė kiek netrukus visas jaunimas išvirto iš trobų ir iš tolo liuoksėda- mas ir maitodamasis paskubėjo paskui Mykoliuką. VaižgV 30. Neilgai trukus šit šuniukai arru-arru-arru ant vokiečiuko. BsP II 163. Ilgai netrukus tie šauko- jimai kas kartą artinos. LKŽ kart. s. v. trukti. Iš tikrųjų nedaug kas tesinaudoja kaip reikiant dabartiniu mokslu. Jabl. Vyskupas Jonas valdė kunigais ir ištisa vyskupyste kaip vien reikiant. Val. Akmenų čia buvo kiek nereikiant (rš.). Nériant nenoriant nuvejo jis ant to kalno. BM 83 (LKŽ VIII 861). Norint nen é- rint reikia eiti dvaran. BM 26 (LKŽ VIII 861). 22 Plg. sudurtinį prieveiksmį neilg(a)trūkus (<neilgai trūkus): Neilgatrūkus juos i vė prašo [i vestuves). Bien. Šit neilgtrukus atjojąs rai- tas apsiginklavęs kareivis. Bs. Prie čia suminėtų junginių reikia priskirti dar ir tokius junginius, kaip kur no- rint ,,bet kur“, kaip norint ,,bet kaip“, kuomet norint ,,bet kada“, kur dėmuo norint : yra iš padalyvio kilusi dalelytė ar bent prie dalelytės labai priartėjęs padalyvis (plg. dalelytę nors, kuri savo ruožtu galėjo išriedėti iš es. 1. veik. dal. norįs), o pagrindi- niais dėmenimis eina prieveiksmiai kui, kaip, kuomėt. Vakar vakarą išlėkei viena gulti, o tas miegalius, kur norint pakritęs užkirmėjo. ŽemR, I 74. — Tylėk, tylėk, manysimės kaip norint, — ramino motyna. ZemR, III 123. Oi, klius jam nuo manęs kuomet norint. ZemR, I 332. Vienas kitas ne aplinkybės funkcija vartojamas padalyvis, kai visai nublanksta jo leksinė reikšmė, gali išvirsti jungtuku, pvz.: nelyginant, norint (plg. taip pat jung- tuką nors<norįs). Žuvys švikšėjo man pro ausis nelyginant paukščiai per orą (rš.). Norint man nieko neliktų, lai tiktai jis mokosi daugiau. ZemR, I 20. Plg. iš padalyvių tiesiog kilusius ar dar tik kylančius prielinksnius: išskiriant (su gal.), išskyrus (su gal.), nepdisant (su kilm.), neskaitant (su kilm.), nežiūrint (su kilm.). Nepaisant to, kad lytutis nustojo krapnojes, saulė vėl pasirodė iš debesų (rš.). Pagaliau padalyvinės kilmės yra ir tarminė dalelytė basint ,,esa, girdi“. Ana prašė būsint į turgų nuvažiuoti ir atvežti ko reikia. JILKZ, I 1209). § 3. Iš dalyvių tiek literatūrinėje kalboje, tiek tarmėse daugiausia prieveiks- mių pasidaroma su priesaga -(i)ai, pvz.: abejojančiai, išglėbusiai, deramai „tinkamai“, užtarndutai, dirbtinai“. Bet tai jau priesaginės prieveiksmių darybos klausimas, ku- rio šiame skyrelyje nesvarstoma. Žemaičių tarmėse pasitaiko kiek dalyvinių prieveiksmių, sudarytų su priesago- mis -ie**, -io(je), kurių pirmoji sutampa su senojo, dabar jau suprieveiksmėjusio ne- postpozicinio inesyvo, o antroji — su dabartinio postpozicinio inesyvo galūne, pvz.: dūlkantie „kada esti daug dulkių, kada kelias dulka“, /jnantie „kada lyja, lyjant“, pasaliesie ,,Kada pašalę“:; Ijnancioj „kada lyja, lyjant“. Kitokios darybos dalyvinių prieveiksmių, galima sakyti, nepasitaiko, nors atski- ros dalyvių formos (pačios vienos ar su kitais žodžiais) sakiniuose gana dažnai gali būti vartojamos aplinkybių funkcija, plg.: Tep (taip) aiškiai, atsiléides pasako(ja). Krt. Gal i ne ké lduke (netrukus) parvaziuos iš to Radviliškio. Rd. Plg. dar tokias iš veikiamosios rūšies vyriškosios giminės dalyvių daugiskaitos vardininkų (senųjų bevardės giminės dalyvių vienaskaitos vardininkų) kilusias da- lelytes-jungtukus, kaip esq, būsią, kurios lingvistinėje literatūroje neretai priskiria- mos prie prieveiksmių, bet iš tikrųjų tiek savo reikšme, tiek sintaksine funkcija nuo prieveiksmių skiriasi. ; Pagaliau čia dar reikia paminėti tarminius (žemaičių) sangrąžinius pusdaly- vius neturinčius jokių kaitymo ypatybių, vartojamus paprastai aplinkybių funkcija ir tuo priartėjusius prie prieveiksmių, pvz.: duodamos, džiaugdamos, juokdamos, 13 Plačiau žr. ,,Lietuviy kalbos gramatika“, t. II, Vilnius, 1971, §§ 755—762. 14 Žr, K. Ulvydas, Vienaskaitos vietininko prieveiksmėjimo klausimu, „Lietuvių kalboty- ros klausimai“, t. IX, Vilnius, 1967, p. 18. 23 pakratydamos, pašūkėdamos, plėšydamos, rinkdamés, uždurdamos. Tokių pusda- lyvių yra ir grožiniuose žemaičių tarmių atstovų kūriniuose. Eina visur duodam és (duodamasis). Krš. Vaikai džiaugdamos nubėgo į baz- nyčią. ŽemR I 19. Parėjo visas juokdamos. Krš. Kiaulės ryn usnis pakratydamos. Sts. Pastatysi uodegą, taip plėšydamos. Krš. Pasprind, pasprind, pasprind — i nuėjo ponaitis paSikédamos. Sts. Eina po svietą rinkdamds. Kis. Tokia šio tipo pusdalyvių vartosena tarmėse labai dažna ir intensyvi. Nuo prieveiksmėjimo šiuos pusdalyvius sulaiko labai stipri antrinio veiksmo ar būse- nos reikšmė, taip pat toji aplinkybė, kad šalia tokių sangrąžinių pusdalyvių ati- tinkamose tarmėse išlaikyta darni kaitomųjų nesangrąžinių pusdalyvių sistema, pvz.: eidamas, eidama, eidami, eidamos. $ 4. Iš kitų neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų pasitaiko vienas kitas suprieveiksmėjusios bendraties atvejis, pvz.: nepalyginti „Žymiai, kur kas“, žūt būt „būtinai, trūks pliš“, plg. taip pat žūt ar būt „t. p.“ Bet jis ne į gužutį, o į meisterio sode čirškėjusį šlubį šnekutį panašus, tik nepaly- ginti didesnis. CVMS 34. Juras, matydamas vaiko stropumą, Zit būt norėjo jį padaryti jeigu ne inžinierium, tai nors šviesiu žmogumi. CvŽM 135. O turim uždavinį atlikt, žūt ar būt!.. Gud-GuzB I 326. $ 5. Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų kilimo prieveiksmiai yra dar retesni, negu neasmenuojamųjų. Apie asmenuojamųjų veiksmažodžio formų prieveiksmiškumą paprastai tegalima kalbėti tada, kai jos su kitais žodžiais žodeliais sudaro tam tikras suprieveiksmėjusias, apiprieveiksmėjusias ar tik prie- veiksmėjančias samplaikas. Plg., pavyzdžiui, prieveiksmį bematai „„bematant“ ir suprieveiksmėjusių bei apiprieveiksmėjusių junginių kaip matai „t. p.“, kur pa- kliūk „kur kliuvo, kur nekliuvo; apgraibomis, paviršutiniškai“, taip pat apiprie- veiksmėjusių ar prieveiksmio reikšme vartojamų junginių kaip reik(ia) „tinkamai, deramai“, kaip stovi „kaip reikiant“, kaip švinta „„Švintant, anksti rytą“, kiek ne- reik(ia) „labai daug, daugiau nei reikia“ antruosius démenis. Žmonių kolektyve daug, ta rugiapiūtė bematai praeis. Skr. Tas ir prisistatys kaip matai. ZemR, 1 235. — Sninga! Sninga! — Saukém mes abu su Stepuku, daužydami vienas kitą kumščiais kur pakliūk. BaltPV I 115. Vartydama knygelę, ėmė kur pakliūk po straipsnelį skaityti. ŽemR, I 306. Žemės kiek nereikia. Ad. Turiu sylos (= jėgos, stiprumo) kiek nereik — galiu sunkiai dirbti. Lk. O davatkos nustėrę... džiaugias antikristo pečiaus išvengę, nors mirtijos buvo kaip reik pasirengę. Vencl Rn 177. Sesuo jau kaip stovi merga. Iš. Ir jis teipogi pašo- kes kaip švinta išėjo prie gyvolių. ZemR, I 136. Nuo viršiau pateiktų junginių savo reikšme bei santykiu su prieveiksmiu nė kiek nesiskiria ir tokie junginiai, į kuriuos yra įsiterpusios dalelytės, pvz., kiek tik nereik(ia) „labai daug, daugiau nei reikia“. Malkų yra kiek tik nereikia. Ėr. Apyaiškę prieveiksmio reikšmę „,„būtinai, kad ir kas būtų, bet kokiu atveju; su didžiausiu vargu“ turi ir tokie sustabarėję ir apstabarėję veiksmažodžio asmenuo- jamųjų formų junginiai: lūš (ar) pliš, lūžt(a) (ar) trūkst(a), ar lūžt(a) af trūkst(a), pliš (ar) trūks, af pliš ar trūks, rūks (ar) trūks, af riiks ar trūks, trūko (ar) lūžo, af trūko af lūžo, trūk (ai) plyšk, ar trūk ar plyšk, trūko (ar) plyšo, ar trūko ai plyšo, trūks (ar) lūš, ar trūks ar lus, trūks (ar) pliš, ai trūks af pliš. Plg. tarm. trūks pliš. 24 Atrodė, kad jis pasiryžęs luš ar pliš įvykdyti kiekvieną įsakymą (tr8.). Lūš pliš reik padaryt. Jnš. Jeigu Bušė ko nors užsigeidžia, ji lūžt trūkst turi gauti. SimonP 25. Ar lūžt, ar trūkst — važiuok, ir gana. Sln (LKŽ VII 718). Tritks pliš išvažiuosime iš čia (1k.). Ar pliš ar trūks (jokiu būdu) nepasiduosiu. ValP 6. Rūks trūks kitą sykį eini repečkas i padarai. Btg. Tai man darbinykas — trūko lūžo, bet padarė. Rod. Trūk plyšk, bet turi būti padaryta (13.). Trūko plyšo — jam vis gerai. Ds. Nedirbk trūko plyšo (bet kaip, paviršutiniškai, ne- rūpestingai). Blnk. Triiks lus turi padaryt. Lp. Trūks lūš pirksiu. Kps. Nutarė- me jį parsikviesti ir trūks ar pliš leisti laikraštį (iš.). Tas tikslas trūks pliš turi būti pasiektas. LKŽ kart. s.v. trūkti. Plg. tarm.: Trūks pliš turiu padaryti! Dkš. Plg. iš asmenuojamųjų veiksmažodžio formų kilusius modalinius žodžius ar modalines dalelytes: būdau (< būdavo), būdavos (<būdavosi), būsis „lyg, tartum, girdi“, gal, galét „gal būt“, gal būt, girdi, rasit ,,gal, gal būt (veiksmažodžio rasti ties. n. būs. 1. dg. 2 asm.), rastum (rastum) „gal, gal būt, tur būt; tikriausiai“, ro- dos, tur būt, dalelytes - jungtukus faryt, tarytum, tafsi, taftum, jungtuka dėstis (tarm. dastis), „žiūrint, nelygu“ (veiksmažodžio dėtis ties. n. es. 1. 3 atematinis asm.). Biidau, seniau buvo geresni metai. LKŽ, 1 1118. Biidavos, mes daug kor- tuodavom. LKZ, I 1119. Ana atsivélé (atėjo), biisis reikia čia anos. J (LKZ I, 1209). Tik dabar Elena aiškiau suprato, kodėl brolis taip norėjo, kad jiedvi susipažintų ir, gal būt, susidraugautų. Venc1GD, 73. Jie, girdi, vežąsi ne martele, ne, — o tik baltą žąsį aukso vežime. SNėr (LKŽ III 332). Yr tokių, kur rasit i(r) žino [apie senovę]. Užv. Rastum (gal) jau pavasariui ruošiatės? Rastum (tur būt) privargai, vaikeli, pakol atbridai par (per) pusnis? Sld. Griuvinėja rastum (lyg, tartum) gir- tas. Svn. Rastum (tur būt) ir tu buvai vakar turguj? Švnč. Kas čia, rodos, ta nešmėnė, o pakol parėjau, girdi, nusvėrė pečius. Pit (LKZ III 332). Jis, tur biit, ateis. DLKŽ 879. Kalbu, tai man taryt (tarytum) gyslas skauda. Vrn.eJos akys buvo tokios gilios, tarsi primerktos. SimonOBT 151—152. Visi nutilo, tartum neišsprendžiamos mislės užklupti. VenclGD 473. Ar brangiai moka kiaulėms (už kiaules)? — Dėstis kokios kiaulės. Jo(LKZ II 293). Veikiausiai iš veiksmažodžių antrojo asmens formų yra kilę tarminiai sudur- tiniai prieveiksmiai amat (< ar matai) „tuoj, beregint“, kabergi (< kaip bėregi) „bematant, labai greitai“, kabežiūrai (< kaip bežiūrai) „t. p.“ Tai jis ką nepaims, tai kabef gi ir gatava. Pns. Palauk, sakau, kabežiūrai grįš vyrai, eisim visi valgyt. Pns. $ 6. Veiksmažodiniai prieveiksmiai ar suprieveiksmėjusių samplaikų veiks- mažodiniai dėmenys gali aptrupėti, deformuotis ar įgyti tam tikrų galo formantų bei šiaip neetimologinių elementų, pvz., bemat ,bematant®, bematės „t. p.“, kabemat „t. p.“, kąbemat „t. p.“, kaip bemat „t. p.“, kaip mat „t. p.“, kaip reik „kaip reikia(nt)“, kur kliūt ,,kur pakliuvo, visur“, kur nekliūt ,.t. p.“ Suprantama, jog tokio tipo veiksmažodiniai prieveiksmiai ar suprieveiksmė- jusiu samplaikų veiksmažodiniai dėmenys gali būti kilę tiek iš asmenuojamųjų, tiek iš neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų. Pavyzdžiui, bemat galima kildinti iš bematai ir iš bematant. Tą patį reikėtų pasakyti ir dėl kabemat, kąbemat (plg.: kaip bematai, kaip bematai, kaip bemūtant, ką bematai, ką bematai, ką bematant). Bematos turi -0s veikiausiai tokį pat, kaip prieveiksmivose nuolat-6s, visad-os, 25 niekad-ės ir pan.; samplaikų kur kliūt, kur nekliūt antrieji dėmenys galėtų būt) kilę iš tariamosios nuosakos trečiojo asmens. Aš tau bematkailį nulupsiu. LXZ 1606. Bemat 6's pradės lyti. Grz. Aš kabemat grįšiu. Pns. Palauk kqbemat as nuveisiu. Km. Kaip bemat ir Vytautas ataléké. Sdk. Tėvas išėjo, bet kaip mat žadėjo grįžti. Ins. Kur kliūt — visur nelaimės. VšR. Vaikščioju kur nekliūt. LKZ VI 135. Reikia pasakyti, jog tiek nutrupėjusių veiksmažodžio formų kilmės prieveiks- miai, tiek suprieveiksmėjusių samplaikų nutrupėję veiksmažodiniai dėmenys yra labai reti. $ 7. Nuo prieveiksmių būtinai reikia skirti nutrupėjusius, deformuotus ar šiaip neetimologinių galo elementų įgijusius veiksmažodinius modalinius žodžius, modalines dalelytes ar dalelytes-jungtukus bei jų variantus, pvz.: būsia „lyg, tartum, girdi“, būsiam „t. p.“ ; kaži „kas žino, nežinia, vargu“, kažin „t. p.“, kažina „t. p.“, kaZinc „t. p.“, kažinec „t. p.“, kažino „t. p.“, kažna „t. p.“, kaznai „t. p.“, kažnė „t. p.“, kažnec, kazno „t. p.“,kažnoc „t. p.“, kužne „t. p.*; mardos (mdrdos) „man rodos“: rasėk „gal, gal būt“, rasėt(ais) „t. p.“, rasik „t. p.“, rasint(ais) ,.t. p.“, rasit(ai) „t. p.“, rasitais „t.p.“ Dalelytės būsia, būsiam veikiausiai kilusios iš būsimojo laiko veikiamojo da- lyvio būsią kaip fonetinio kitimo ar net deformacijos rezultatas. Fonetiškai ypač pakitę ir deformuoti yra dalelytės kažin variantai, kurių eti- mologinį pagrindą sudaro junginys kas žino. Įdomu tai, kad tarp tos veiksmažo- dinės dalelytės variantų, kurie su prieveiksmiais semantiškai tiek maža teturi bendra, randame ir fonetinį prieveiksmio pavidalą igijusi kaZnai. Šio varianto -ai veikiau- siai tėra neetimologinis elementas, atsiradęs atsitiktinai arba nusižiūrint į prieveiks- mius su priesaga -ai. Pastaba. Modalinę reikšmę turinčio junginio kas žino veiksmažodinis dėmuo po kas sitdurtiniame įvardyje ar prieveiksmyje gali sutrumpéti iki vieno ž, plg.: kažkas, kažkaip. Dalelyčių rasék, rasėt -ėk, -ét aiškintini veikiausiai tik deformacija, o dale- lytės rasik galinis -k — neetimologinis priedas, kaip ir -ais, -ai dalelytėse rasintais, rasitai, rasitais (plg. populiariausią prieveiksmių priesagą -(i)ai ir prieveiksmių priesaga virstančią kai kurių kamienų linksniuojamų žodžių dg. in. galūnę -(i)ais. Būsia kits iš tenai kunigas persikels čia. JLKZ 1, 1209). Eik būsiam bliūdą pasiskolinti, o tuo tarpu ir pamatysi piršlius. Vdk (LKZ I; 1209). Kaži, ar tu rasi? Jrb(LKŽ V 462). Kažin, kam tan torą užtvėrė? Als(LKZ V 463). Kažina, kuomet pasimatysma. LKZ V 464. Jam pasirodė kaZinc kas. Nmn (LKŽ V 464). Kap atnešė sviesto, tai kap kažinec ką. Arm(LKŽ V 464). Kažino kas toks žmogus atnešė spirito. Plt. Kažna, ryt nelis? Klt. Kažnai, kurie (javai) geresni? Dbk(LKŽ V 465). Kažnė, kas galėjo tai padaryti? Svn (LKŽ V 465). Kažnec, kada tai bus? Pns. Kažno, nelis šiande? Klt. Kažnoc, kur tu valkiojais? Krok. Man kužne kas (baisu, neramu) pasidaro. Brž(LKŽ VI 1022). Mardos, jis nué namo. Plv. Rasėk ir ateis. Krtn. Rasėt i tas mūsa vaikas ateis į protą. Kl. Rasėtais sutiksu žmogų, katras nupirks. Rt. Rasik nepatink tamstai ta putra? Grd. Rasint dar i nepražuvo. Slnt. Rasintais tas i būs. Krtn. Lietuvis rasit ir numanys, bet ne visumet. Jn. Rasitai pienuko gersi? Pj. Rasitais i ateis, žadėjo. Kv. 26 Nuo prieveiksmių reikia taip pat skirti šiuos slavų kalbų kilmės veiksmažo- dinius ar tam tikrais atvejais netiesiogiai su veiksmažodžiais susijusius Žodžius: "modalinių žodžių bevėlyk ,,geriau, verčiau“, vėlyk „t. p.“ variantus bevėly „t. p.“, valent ,.t. p.«, valy ,t. p.“ “S vél' ,,t. p.«, velé ,t. p.“, vélei ,t. p.“, vélei ,t. p.“, vé- leik „t. p.“, vėleit „t. p.“, vėlėk „t. p.“, vélek „t.p.“ vėl'gu „t.p.“, vel'gu „t.p“, velpistėpių vėly stop: veli ,t.p.“, véli ,t.p.“, véliau ,t. p.“, véliaii s;ti p.“ véliaut „t. p.“, vélyj „t. p. “5, velk ,t. p.“ vélik ,t.p.“, vélikos ,t. p.“, vélink „t. p.“, vėlint „t. p.“ ,vėliot „t. p.“, velit „t. p.“, veliuk „t. p.“ ; dalelyte maž „gal“ ir jos variantus maZak, mažalai, maždm, maži, mažim, mazélai, mazu, mažūk, mažum; modalinį žodį musėt „tur būt“ ir jo variantus musė, mūsėt, musėt, mūsėk, musėtai, mūsėtais, musi, musik, musiūkt, mūsintais, mūsit, mūsitais, must, mūstais, mūsti. Pirmutinis visų šių žodžių šaltinis, be abejo, yra baltarusių ar lenkų kalba, plg. baltar. ir rus. tarm. éaséd „geriau, verčiau“, baltar. tarm. ea/Aiū „t. p.“, ečėnėti „t. p.“, 8arél „t. p.“, rus. tarm. 60/ed „t. p.“, lenk. wolej „t. p.“, baltar. ee/iųo „morėti, geisti“, rus. tarm. e01umo „t. p.“, lenk. wolečc „labiau norėti“; lenk može „gal“, baltar mooca „t. p.“, rus. M02Kemo „t. p.“ ; lenk. musi ,,tur būt“, baltar. mMyciųo „t. p.“. Čia suminėtų žodžių variantai laikytini dažniausiai jau pačios lietuvių kalbos padaru. Įdomu tai, jog žodžio musét variantuose randame įprasčiausią ir populiariau- sia prieveiksmių priesagą -ai (musėtai) ir priesagos funkcijas perimančią a kamieno daiktavardžių daugiskaitos įnagininko galūnę -ais (mūsėtais), kuri čia pridėta tik nusižiūrint į daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmius, galimas daiktas, norint pabrėžti, sustiprinti žodžio reikšmę arba tiesiog kalbos ritmikos sumetimais. Ir kiti ne tik žodžio musėt, bet ir kitų čia kalbamų žodžių variantų galo garsai ar ištisi skiemenys tiems variantams neturi kokios etimologinės reikšmės ir veikiau- siai bus atsiradę arba dėl analogijos, arba dėl to, kad kalbėtojo norėta pabrėžti žodžio reikšmę, arba tiesiog dėl kalbos ritmikos. Eime bevėly maudytis. Jrb. Bevelyj name (namie) tekėt, ne į marteles eiti. JV 867. Aš pėsčia eisiu valent. Smln. Tu vdly nuvein i atneš' malkų. Vdš. Vel prie pilko akmenėlio, nei prie tavo tévulélio (d.). Dl. Dievuli manas, velei aš būtau numirę (numirusi). Pls. Vėlei be galvos, negu be slovos (garbės). Smn(LTR). Neik, vėleik palauk. Blb. Vėleit mirtaū (mirčiau), nei tokią buitį gyventaii. Nč. Velėk būt užmušę. Jnšk. Ką tu lakstai, vel'gu pagulėtum. Ėr. Vel'gu pasikarti, ne už našlio eiti! Sdb. Vely be galvos, ne be valdžios. Gs. Vély prieš kalnelį ak- menėliai risti, ne ką myléjus panelė palikti. Sl. Su išmintingu veli pamesti, nekaip su kvailu rasti. Erž. Vėli būčiau kalne gilias duobes kasus, o ne su berneliu meilin- gai kalbėjus (d.). Kp. Veliau tu pasilik namie, o aš važiuosiu. Zsl. Vėliau būtum, berneli, šakon pasikoręs, ne ka mane, mergelę, in save viliojęs. Ppr. Veliaut senį papelenį, negu pijokėlį. Rod. Vėlyj ant veleno porą siūlų užvyniok. Alv. Vėlyk viens žvirblis rankoj, negu deSimts an stogo. Vėlik šimtas giminių, negu šimtas rublių. Gs. Vėlink daugiau, negu mažiau. Plv. Veliot man rugiai piautie, nei ką po sodelį vaikščiot. Mrk. Kam muštis — vėljyt geruoju akis išsidraskyt. Ds. Veliuk eik tu su mano tėvu. BsMt II 70. Einu pažiūrėsiu, mažam aš išvysiu. Klvr (LTR). Maž ir būs šiandien lietus. Z#(LKZ VII 960—961). Tu pavyzdėk, mažūk dar te rasi ką. Azr (LKZ VII 976). Mažu turi ką valgyt? Vlkv (LKŽ VII 976). 27 Mokat, musét, bobut, kokių [pasakų]. Krn. Musétai, ateis. JLKZ VIII 437). Ans, mūsėtais, atėjo. J(JLKŽ VIII 437). Mūsint, galva apsisuko. Kal (LKZ VIII 439). Musintais, rytoj parvažiuosi. YI(LKZ VIII 439). Mūsit, pasiutai. SInt(LKZ VIII 440). Mūsyt, nuėjo maudytis. Lp (LKZ VIII 40). Mūsitais, blo- gai buvo, kad nebenori eiti. PIt(LKZ VII 440). Va čia Knabikaité, mūsti, miegta. Vkš(LKŽ VIII 443). Šiandieną, mustais, nebatvažiuos. Als(LKZ VIII 442). Mūst, galėtum mun biškį pagelbėti. Sv(LKZ VIII 442). Kad žodžiai bevélyk, vėlyk ir jų variantai atskirose tarmėse kilmės bei darybos atžvilgiu gali būti siejami ne tik su minėtomis atitinkamomis slavų kalbų dalely- témis, bet ir su pasiskolinto iš slavų kalbų veiksmažodžio vėlyti ,,noréti, geisti; leisti; patarti, linkėti“ ir jo priešdėlinių vedinių asmenuojamosiomis formomis, rodo žemiau pateikiami sakiniai. Velytum buvęs neužgimęs, nekaip Kasiule pamarinęs! JD, 844. Velyčiau būčiau kalnelius kasti, ne ko myléjus imti pamesti. Tt(LTSR). Aš velyčiau perve- lyčiau po žeme begulint, ne kad tave, bernužėli, po akių beturint. JD, 614. Aš beve- lyčiausi aukštą kalną kasti, ne savo mieliausį mylėję pamesti. KlvD 59. Velytu- mis, mociuZe, įmetus į jireles. LB 50. Tarmeése pasitaikančių priešdėlinių skolinio vélyti vedinių (pvz.: atvélyti , leisti®, bevelyti „Jabiau norėti“, issivelyti ,,gauti sau leidimą“, jvélyti „įprašyti“, paveélyti „sleisti“, privelyti „Jeisti; patarti, pripiršti“, uZvélyti ,leisti*) asmenuojamosios formos taip pat galėjo lengvinti žodžių bevélyk, vélyk variantų susidarymą ir plitimą. Gauta 1973.VI.l. K. YJIbBH II AC U3 MCCJIEIOBAHUFA KATETOPHH HAPEYHUS B JIMTOECKOM $SI3bIKE Peszrome I. Ilpocrbie Hapeuusi Ha -ais, COOTHOCUTEJibHbiE C TBOPHTEJbHBIM naje’xoM MHOXECTBEHHOrO 4HCJa TBopHTeJibHbIĖ nage B OaJTHHCKMX H CJaBAHCKUX S3bIKAX OTJHYAETCs GoraTo pa3BUTOH CHCTEMOH 0OCTOsITEIbCTBEHHBIX 3HaueHHH, UTO OOJIeruaeT ajisep- OuajM3auuio 3Toro najexa. MuorooGpasue O6cCTOSTEJIbCTBEHHLIX 3HAYEHHH OCO- OEHHO XapaKTepHO JI TBOPHTEJBHOTO Tajieka B JHTOBCKOM si3bike. Ilostomy He CJIy4YalHO JIHTOBCKUH S13bIK H300H/1yeT HapedusiMH, COOTHOCHTE/IbHBIMU C TBODpH- TEJIbHbIM IAJĮEXXOM, OKOHUAHHA KOTOPOTO B ONpe/ie/IeHHBIX CJay4asX MOrJu Obl paccMaTpuBaThCSl Kak cJoBooOpasoBaTesibHele CyOdĖuHuKchI. O cyddukcanpbHom 06pa30BaHHH TUX HApeuHH MOXKHO TFOBOPUTH JIHINb YCJIOBHO, TaK KaK MHOTHE H3 HHX NpEACTaBJsAI0T co00I0 He 4TO MHOe, Kak ajiBepOuasn3oBaHHble (DOpMbI TBOPH- TEJIbHOTO Tajieka €JIMHCTBEHHOTO H MHOMKeCTBEHHOTO YHCJa, H JIHINb YacTb H3 HHX 00pasoBaHa IO aHAJOTHH, T. €. 10 YKe HMEIONIHMCS TIpUMepaM. Ilpennaraerca caepyiomas c/oBooOpasoBaTe/bHasi H CTPYKTYPHAs KJIACCH- (uKanua 3THX Hapeyui. 28 Ilpexje Bcero ueqecooOpasHo pa30HTb BCe 9TH Hapeuhs Ha JBe TDpYNIIkI, TIEpBYJO H3 KOTOpbIX COCTABJISIIOT HAPEYHs, COOTHOCHTEJIbHLICE C TBODpHTEJIbHbIM naJĮexKOM eJIMHCTBEHHOTO UHCJIA, BTOPYIO — HApeuHSA, COOTHOCHTeJIbHbIE C TBOpH- TeJIbHbIM MAJĮEXXKOM MHOKECTBEHHOTO UKHcJIa. Jlajiee Kažkjiasi H3 STHX rpyn pac- TNpe/ieIsieTCsi IO OCHOBAM MMEH, € KOTODbIMH COOTHOCATCA CaMH Hapeuns. H Tax, MOžKHO TOBODHTb O HADpe4HAX, COOTHOCHTEJIbHbIX C TBODHTEJIbHbIM IIAJIEXKOM EJIKHH- CTBEHHOTO YHCJ/Ia HMEH, HMEIONIHX OCHOBY Ha -a, -id, -0, -io H Jip., a TaKXe O Ha- peuHsiX, COOTHOCHTeJIbHbIX C TBODpHTeJIbHbIM IAJĮEXXOM MHOMKECTBEHHOTO YHCJA HMeH, HMEIONIHX TaKHe Ke OCHOBBI. Pacnpejie/ienHe THX HapeuHė NO OCHOBAM HMeH SBJSETCS NpsMO IPOIOP- HHOHAJIbHbIM DpACIIpeJIeJIEHHIO CAMHX HMEH II0 OCHOBAM. Tak kak aTH HapeuHs COOTHOCATCA He TOJIbKO C MPOCTHIMH, HO H C HpHCTA- BOYHBIMH, A TaKzKe CJIOXKHbIMH CJIOBAMH, TO H OHH CaMH MOTYT OBbITh IIpOCTbIMH, NpHCTABOUKLIMH H CJIOXKHbIMH. Elite cJiejtyeT VYNOMSAHYTb HADEUKHA, COOTHOCHTEJIb- HBIe C IIpeJĮJIOXKHOK KOHCTP YKIKeH (COCTOSIIIEH H3 TBODHTEJIbHOTO IrajĮE:KA H TIpeJĮ- JIOra), OCHOBHOH KOMIIOHEHT KOTOPO#i B CBOIO OUCpeJĮb MOXKET ObITh IIpOCTbIM, IIDH- CTAaBOUHbIM H CJIOXKHbIM. Takyto HMeHHO KJIiaCCHĖHKALHIO ONpejleJisieT aHAJIH3HDYeMbIė MaTepHa., TECHAs1 CBS3b JTHX Hape4HH C H MeHaMH, a 0COGEHHO C HMEHAMH C yIIIeCTBHTeIbHBIMH. Hacrosmuf pas3jtei craTbu nocBemeH CJIOB006pa30BaTeJIbHOMY H CTpyKTYDp- HOMY aHa/JIH3Y IMPOCTHIX HapeuHH Ha -ais, COOTHOCHTEeJIbHbIX C TBODpHTeJIbHbIM IN2- JIe3KOM MHOKECTBEHHOTO WUHCJIA. Hapsiny c HapeunsiMH Hec/ielyeMOro THIIA B SI3BIKE HMEIOTCS (OPMBI Nnepexojį- Horo XapakTepa, KOTOphle, HACKOJIbKO JTO BO3MOKHO, CJIeJįyeT passiuyaTh OT Ha- CTOSILUUX Hapeuynid. B 3Tom pa3jieJIie oxBaueHsl H nepudepuiinbie SIBJIEHHA — CJIOBA, cBoeli BHeIIHeH (POpMOHl CoBMajaiollye C HAapeyHsiMH HCCJ/eyeMOro THIIa, HO Ha caMOM Jie/le HHUero OOIIEro He HMEIONIHE HJM OYeHb MAJIO OOINETO HMeIoUHe C B3THMH HapeuHsiMu. H3 ¢opm mepexoiHoro THma cleiyer ynoMsHYTh TaKHe, Kak kraštais „TO KpasM“, ruoZais „MecraMH“, rytais „mo yTpaM“, vakarais „TMO BeuepamM“. Korjia TaKHe GopMbl IIpHoOperaioT Gosiee a6cTpakKTHOE H OGOČINEHHOE 3HaUeCHHSA, OHH npu- OJIMXKAIOTCSA K KATETODHH HApe4HSi B TAKOH CTENeHH, UTO VX6 TPYAHO NMNOJŲIAIOTCH OTTpaHHUeHHIO OT INOCJICIHMX, Hamp.: tdrpais „BpeMeHaMH“, šOorais „MecTaMH“, Šmorais „TO »*e“. Ilpexkzie ueM oxapakKTepH30BaTb TEHIEHLMH OGpa3OBAHHSA HJK CTPYKTYPY HCCJIeJĮyeMbIX HapeuHH B pas/ie/ie BbISIBJIEHbI HX OCHOBHbIE 3HAUSHHS H TIPOHJIIIOC TpHpoBaHO HX VIIOTpeOJIeHHe B TIpeJŲJIOXEHHH. [lo cBOEMY NpOHCXOXJIEHHIO HAPEYHsI HCCJIeJįVeMOTO THNa COCTABJISIOT Be TpylInbi, B OAHY H3 KOTODbIX BXOJĮST HCKOHHO JIHTOBCKHE CJIOBA, BO BTOPYIO — 3aMMCTBOBAHHSl H3 CJIABSHCKHX SI3bIKOB. BoJIbIIMHCTBO HCCJIieJįyeMbIX HapeuHė TpOHCXOJISIT OT HMEH CYIECTBHTEIb- HBX. Hekoropbie H3 HHX OTpaxaIoOT mpouecc aaBepGHaH3ALHH, cp.: ddiktais »MECTaMu“ H ddiktas „npejiMeT, Belllb; MecTo“, kaftais „uHorna“ u kaftas „pas“, Zarais ,BPaCCHINHYIO; KyuaMH“ H Zdras ,,0Tpsiji, Kyua (uapozny)“. Ciieiyer OTMeTHTb OCOGEHHO TECHYIO CBS3b aHAJIH3HP yeMBIX Hapeuui ¢ HMe- HaMH CYIIECTBHTeJIbHBIMH. JTa CBsA3b UyBCTBYETCS Jake B TeX CJIyuasX, KOTAa Hapsily C HapeuHeM He HMeeTCsl COOTBETCTBYIOIIETO HMEHH CYUIeCTBHTE/JHHOTO, 29 KOTJIa HapeuHe COOTHOCHTeJIbHO C rJIiaroJIOM, Hanp.: almais „cTpyel, cTrpyAMH“ (: alma, -ėjo, -éti „Teub, JmMTbCA CTpyei“), keperzais „Bekaub“ (: keperzuūoti, -tioja, -ūvo ,,6exath Bekaus“, plėšais „H30 Bcex cua“ (: plėšytis, -osi, -ėsi „cTa- paThCsi H30 BCEX cHJI“). TecHast CB513b HCCJIEeJįfVeMbIX HapeuHH C HMeHAMH CYIIHeCTBHTeJIbHbIMH SIBCTBY- eT Jae B TeX CJydasiX, KOrJa OHH COOTHOCSHSTCS C HMEHaMH IIpHJIATATEJIbHbIMH, Hanp.: dykais ,momycty; mapoM“ (: dykas, -a „nycrokl; npaspHeii®), pilnais „IOJIHORH TeJIETOKH, AaBTOMAINIHHOH H T. II.“ (:pilnas, -a ,,IONHBIN“), savdimais „caMO coBoil; TPOH3BOJILHO (: savdimas, -a „cCaMOonpoH3BOJIbHbIK“), tolimais „JAJIEKO, BuaJieKe, Baan“ (: télimas, -a „JraJieKHĖ, JiaJIbHHĖ“). Yacto obGpasoBaHHe HCCJeyeMbIX Hapeydil HOCHT UHCTO HHJUBHIYaJIbHbII xapakTtep. Takue HHAMBHJYaJbHbIE 00pa30BaHHSI MMEIOT pa3JIHuUHbIe CY(POUKCHI, HHOTJIa JlaxkKe He BCTpeuaiouiuecst B 00pasoBaHHM MMEH COBPEMEHHOIO JIHTOBCKOTO s3Lika. IlosTOMYy 3TH HHIMBHyaJibHble OOpa30BAHHS5 He JIETKO IIOJŲĮaIOTCS HJIH BOBCEe He TOJŲĮAIOTCA COOTHECEHHIO HX C H3MeHseMbIMH UaCTSMH peun. IIpHMepbi: ankstdinintais „oueHb pano“ (cp. anksti ,,pano”), dūrmais „mo narTaM, no eJiejaM“ (cp. dūrti, dūria, dūrė „KOJIOTb, THIKATh pe3KO INipHKAacaTbC; K 4eMy, K KOMY“), greičiumais „panoM“ (cp. greta „psnuoM“, grėčium „psjoM“, grečiumai ,psi- 0M“). Vikazannbie 3/leCb Hapeuus He HMEIOT COOTBETCTBHH B HMEHAX COBpeMeH- HOTO S13bIKA, MO3TOMY OHH MOTYT pacCMaTpHUBATbCSl HE TOJIbKO KaK 3aCThIBILIHE (neKcHKAJIH3OBaHHbIe) OOpMbi TBOPpHTEJILHOTO Majeka HMEBINHXCH B f3bLIKE, a BIONOCJIEJĮCTBHH BbINIejųuNHX H3 YrIOTpeOJIeHH5 HMEH ITpHJIATATEJIbHbIX, HO H Kak HHIMBH/IYaJIbHBIE aHAJIOTHUeCcKHe o0pasoBaHMsl, KOHEUHOE -dis KOTOPHIX MOXKeT paccMaTpHBaThCsl Kak cBoeoOpasHbli cydduKcC. V3 nepudepuiiHbIX CJIOB, CBOHM KOHEYHHIM -gis HAIIOMHHAIONIHX 3aCTHIBIIHE dopMBI TBOPHTEJILHOTO Tajexa, MOXKHO yKasaTh CJeAyIolne: afidais ,,HelaBHO, HECKOJIBKO Hel Tomy Hasan“, ¢iandjonais ,31ecv”, dabdrais „Terreps“, niekadais nHHKora“. KoHeuHoe -ais B 3THX HapeuHsX, OcOGeHHO TOT/ia, KOT/la OHO He yaapsi- eTCsl HJIH HMECT BOCXOASIIYIO HHTOHAIMIO, MOXKHO ObIJIO Obl OO bSICHATD BJIHSIHHEM HapeuHĄė Ha -ais, COOTHOCHTEJBbHLIX C TBODHTeJIbHbIM IaJeXKOM MHOXKECTBEHHOTO yucaa. Tak, HaripHMep, MOXKHO OblI0 Obl OOBSICHHTH -ais B HapeuHH normais nenérmais „BoJieKh-HeBoJieK“ (Cp.: ndromis nendromis, norom nenérom, noromais nendromais, nérmais nendrmais), The -ais (no npHMepy HapeuHil Ha -ais) cCKopee BCEro TIOJIVUYKJIA B HauaJse dopMa ndrom nendrom. OpHako BausSHHEM (OPM TBO- DHTeJIbHOTO TIaJie’ka MHOMKECTBEHHOTO UHCJIA HeJb3sl OOb5CHHTb KOHeuHOe -dis, TI0 HHTOHAILHH He COBIA Iatolllee C OKOHUAHHEM TBODpHTEJIbHOTO I1a/1e2Ka MHOXKECTBEH - HOTO 4H cJa, Hanp. ciandis ,,371€Chb“. Kpome nepudepniiHbIX CJIOB, NpUHAJJIEKAIIUX K HAPEYHio, B JIHTOBCKOM A3bIKe HepejikH Ipyrue nepudepuitHele cjoBa: dacTHisl (aurefitais ,,BOH TaM, BOH rue“, déltais ,Bce-Taku“, ndrintais „Xora“), MOJaJbHBIE CJIOBa (mdtomais „BH- IUMO“, žinomais ,pa3yMeeTcsi, KOHEUHO®, musétais ,,BepOSITHO), MoJpaKaTe/b- HbIe CJIOBa, CBOMMH 3HAYEHHSIMH MepernJeTaiolninecss ¢ HapeuusiMu (dZingu dZin- gais ,,13UHb“, grabu grabais Jima 0003HaueHUs1 HAL YyNbIBAHUS, HCKAHHS OLYIIbIO, klédaru klédarais nna obo3HaueHusl 11aTaHus, KauaHus). B sTux nepudepuiiHeix CJIOBaX KOHEYHOE -ais BPsiJ JIH MOKHO BO BCeX CJIy4asgX COOTHOCHTH C OKOHYaHHEM TBOPHUTEJILHOTO Majieka MHOMKECTBEHHOTO uHCJIa -ais. KoHeuHoe -gis 3THX CJIOB CKOpee BCEro COCTOUT H3 UACTHINbI -ai HJIH CaMOro monyJsipHoro cyddukca Hape- 30 uHH -ai H 4aCTHIBI 5. DTO -ais KaK pe3yJibTaT aHAJIOTHH HJIH BJIHAHHS OKOHUAHHSA TBODHTeJIbHOTO IMAjĮežKAa MHOXKEeCTBEHHOTO UKHCJIA MOTJIO Obl THIIOTETHUEeCKH pac- CMATpHBATbCS JIHINb B INOJIpaxKATeJIbHbIX CJIOBaX TUNA džingu džingais, KOoTODpbiIe, KaK Y2Ke YKA3bIBAJIOCb, H CBOHMH 3HaUecHHAMH Teperl/IeTAIOTCH C HApeuHAMH. Ana/jiu3 aToro cpaBHHTeJIbHO HEMHOTOYHCJIEHHOTO pa3psjia HpOCTbIX Hape- UHH Ha -ais, COOTHOCHTeJIbHbIX C TBODpHTEeJIbHbIM IlaJĮE>2KOM MHOXKECTBEHHOTO UKHCJIA HMeH, pacKphiBaeT MHOTr00Opa3He CB5S3eRH 3THX Hapeyuil C ĮpyTHMH 4YacTsiMH peuH H BBHISIBJISET HeJibie CepHH IIepHĖOepHHHbIX CJIOB, IIO CBOEH BHelHel ¢opwme HATIOMHHAIOLIHX HCCJIEeJĮyEMbIe B 3TOM pasjie/ie HApeJHSA, HO IIO CBOEMY IHpOHCXOXK- JIEHHIO He CBSI3AHHBIX HJIH OYeHb CJIAaOGO CBSI3AHHbIX C 3THMU HApeuKHAMH. 2. Hapeuus Ha -(i)ūoju, -(i)dja OTyacTH K Hapeuuio CJIeJĮyeT IIpHUHCJIHTb H obpa3oBaHus Ha -(i)uoju, -(i)dja, Hanp.: bloguoju „He B Jajax, No-mjaoxomy*“, gerioju „NO-xoponieMy“, gražiuoju ,»J06poM, rioJ1000BHo“. Koneunoe -(i)ioju THX HapeuHĖė — OKOHUAHHE TBOPHTEJIb- HOTO Iajie’ka eJMHCTBEHHOTO YHCJA MECTOHMMEHHBIX HMEH IIpUJaraTej]bHBIX — npHoOperaeT OyHKIKHH CcyddĖėuKca. C cyddurcom -#oju 06pasyioTcs Hapeuus OT MMEH HpHJIATATEJIbHbIX C OCHOBOH Ha -a, ¢ CYyOOHKCOM -ižoju — OT HMEKH Npu- JaraTeJbHBIX C OCHOBOH Ha -u. Hapeume nesaviioju ,,1. B 1mI0XoM HacTpOeHHH; 2. oueHb; 3. He IIO CBOE BOJIe“ IIpOH3OINIJIO OT nesdvas, -a. B JinajiekTax MoxeT OTHacTb He TOJBKO KOHEUHOe -u, HO H -ju 3THX cyhbuk- COB, Hamp.: geruoj, bloguoj, piktud; uHorjaa BcTpedarorcs: OoJiee apeBHHE OOpMEI c -(i)uojuo, Hanp., piktūojuo“ 310M, JTHXOM®. Hapsiny c OTJIeJIbHbIMH H3 YNOMSIHYTHIX HAapeuHil B TOM K€ 3HaUueHHH VIIO- TpeOJISIOTCA (OPMBI TBODpHTEJILHOTO NajieXka eJUHCTBEHHOTO UHCJIA TIpHJIATATEJIb- HBIX C MpPEeAJIOTOM su HJIH GOe3 Hero, Hanp.: (su) gerū „no-xopomeMy“, (su) piktū „3JIOM, JIHXOM“. OcHoBoh 06pa30BaHHS1 3THX HapeuHė SBJISIOTCH HMEHA IpHJaraTesbHble, npsiMo HJ MeTagdopHuecKH OČCO3HaualoNHe BHYyTpeHHHe CBOHCTBA H KauecCTBA, Hamnp.: gėras, -a ,XOpoumui, -as“, dėras, -a „HpaBcTBeHHbIK, -as“, blėgas, -a „IIJIOXOK, -as“, gražūs, -i „TIpHSiTHbIK, -asi, XOpouuH, -as“, piktas, -a -,3JI0H, 3JIasi, NIJIOXOK, -as“. TOJIbKO B OueHb pejįkKHX CJydyasix B OCHOBY OOpa3OBAHHS 3THX HapeuHh MOTYT JIEUb IIpHJIaraTeJIbHbIe JIPYTHX 3HaueHHė, Cp.: greituoju „HacKopo, HacrIex“ (: greitas, -a ,,CKOpBIH, -asi, CIIemHbIĖ, -ast“). B npejnpjioxeHHH HCCJIeJįyeMbIe 3JĮECb Hapeudsl BbICTYTAIOT B 3HAYEHHH Ka- UECTBEHHbIX OOCTOSTEJIbCTB, a HHOT/JA B NpeIHKaTHBHOM 3HaUeHHH, HarNIp.: Salos gyventojai sutiko Kolumbą ir jo žmones gerūoju „)Kurejiu ocTpoBa BCTpeTHJIH Kosymba u ero Jitojjleli no-xopomeny“; Gerioju viskas gerai „Ecnu no-xopo- iMeMy, TO Bce Xopoluo“; Greituoju pavalgiau pietus „SĮ noobenan Hacriex“. Huweiores cJiygan, Kora o6CTOsITeIbCTBEHHOE 3HaueHHe Hapeunuė Ha -(i)doju OnejnnHeer, KOTrjia 3TH HapeuHsi He TOJIbKO BbINOJIHAIOT (OVYHKIKIO OOCTOSTEJIbCTBA o0pasa JieficTBUsI, HO TAKXKe MEPEeHHMAIOT UaCTb NpejituKAaTHBHONH (YHKIMH. B Ta- KHX CJyyasix Hapsily ¢ HapeuHeM Ha -(i)doju JIeTKO mNoJpa3yMeBaroTCs (GopMbI riaarona biti „Gbhrrb“, Hanp.: Nuo vakar aš su juo piktuoju „Co BuepaiHero AHS 51 C HUM NO-TIJIOXOMY (51 3J1I0Ch Ha Hero)“. 31 Hapeuust Ha -(i)ąja Take npubamkaiores K CYyOOHKCAJILHbIM OGpa30BaHHAM. ‘Onn oueHb peiku. B suTepaTypHOM 53bIKke OHH jįažke He cCOCTAaB/JISIOT Čojiee sip- Koro pa3psijla. H3 Hux MoxHO ykasaTh cjejyioilue: greitėja „KHacnex“ (: grei- tas, -a ,CKOpBIH, -asi, CHelHBIH, -as“), karStdja ,6bICTPO, Ha CKOPYIO pyKy“ (: karštas, -a ,,ropsiunii, -as“), savdja „B cBoto ouepenb“ (: savas, -a ,,CBOM, CBOs“), nesavdgja „1. He CBOMM TOJIOCOM; OYeHb; 2. He CBOeBpeMeHHO“ (: nesavas, -d „He cBoii”), umdja ,cpasy Ke, BHe3anHo“ (: #imas, -d „BHe3sariHbIh“). Koneunoe -(i)dja THX HapeuHh mpejacTasJ/sieT COGOIO He UTO MHOe, Kak Ipe- Bpamaoneecs: 37ech B CYOĖOHKC OKOHYaHHE TBOpHTEJIbHOTO MNajeKa eIHHCTBEH- HOTO YHCJIA MECTOHMMEHHBIX IpUJAraTesbHBIX XKEHCKOTro poaa. Hapeuusi, MOTHBH- pOBaHHbIE HMEHaMH NpHJaraTeJbHbIMH C OCHOBOH Ha -0, OKaHYMBAIOTCA Ha -dja, a Hapeuusi, MOTHBHDpOBAHHbIe HMeHAMH IIpHJaraTeJbHBIMH C OCHOBOH Ha -io, OKaHUYMBAIOTCS HA -idja. HekoTopeie H3 3THX Hapeuud cCO3/aloT MnapaJuiesii C HapeuusiMu Ha -(i)uoju, cp.: greituoju — greitdgja. ¢ Hapeuus Ha -(i)dja, Kak H Hapeuus Ha -(i)uoju, B NpeAJIOKEHHUH dalle BCEro VIIOTDpeOJISIOTCA B 00CTOATE/IbCTBEHHOM 3HAYeHHH. 3. Hapeumusi, mpoucuiejilude OT CNnpsiraeMbIX H Hecmpsiraembix (opm raaroJa CnparaeMbie ¢opMbl riiaroJsa, 3a HCKJIOUEHHEM €IWHHYHBIX CJIy4YaeB, B JIH- TOBCKOM S513bIKE He CKJIOHHBI K aJĮBepOHAJIH3aLIHH, TaK Kak OHH He MOryT yrnoTpe6- JIATbCS B 00CTOSATEIbCTBEHHOM 3HAUECHHH, OT KOTODpOTO OObIuHO HAYHHAETCS MPOIECC anpepOnaJiH3auHH. Hso Bcex HecnmpsiraeMbiX (DOpM TJIaroJia Io CBOeMY 3HAUYeHHIO H VYNOTDpeOJIe- HHIO B HEKOTOPOH CTeNeHHM NpHOIMAKAIOTCS K HapeuHIO JIHINb MOJYNpHYACTHS, KOTOpbIe H JIeTJIH B OCHOBY 06pa30BaHHs5 TaKHX HapeJHĖ, Kak nedelsiant „ckopo, HeMejųŲIs“, negaištanit „TO Ke“, netrūkus „To xe“, bėregint ,cefiuac xe, HeMe]l- JIeHHO, bemdtant „TO xe“, bežiūrint „To xe“, (cp. KsaMmaiTcKoe bevéizdint, be- véizint „To xe“), verkiant ,HenpeMeHHO, 0O532TeJIbHO; OUeHb“. Hexoropkie peenphuacTHA BMecTe € APYTHMH CJIOBAMH (OObIiuHO C HapeuH- SIMH H UacTHHAMH) oGpa3ytoT ajBepOnaJiu3ylomHeC;i HJIH YyikKe anpBepOHaJIH3O- BaHHbIe COUeTaHHS, Hanp.: akim bemdtant „cenuac xe, ckKopo“, ilgai nedelsiant ,»CKODO, B CKOpoM BpeMeHH“, ilgai netrūkus „To Xe“, kaip (be)mūtant „cenuac xe, ckopo“, kaip reikiant „Kak cJiejyeT, xoponio“, kaip vien reikiant „To »e“, kiek nereikiant „MHoro, EAPO“, kiek reikiant ,,joctatouno”, kuf reikiant „rue (Kyna) Hano“, kuf nereikiant ,,rjie (Kyjia) He Halo", neilgai trūkus „ckopo, B CKOPOM Bpe- MeHH“, nė kiek netrūkus „ceihiuac xe, oueHb cKOopo“, norint nendrint ,,00513aTeJILHO, B KaxJioMm CJryuae“, toliaifį būvus „BnocJiejjcTBHH, C TeueHHeM BpeMeHH, CO Bpe- MeHeM“. OrjejibHbie peeripHuacTHs5 Nepellid B U4ACTHILbI HH COHO3bI, Hamp.: nelygi- nant ,,CJIOBHO, KaK, NOA0OHO“, ndrint „xoTrsa“ (Cp. TaKxe COI03 nors < norįs). Cp. npejyiorH, rnpoHcimunejųnHe HJIH TNIpOHCXOJŲKILIHe OT JeenpHyacTuii: išski- riant, išskyrus (ką) „3a uckmouennem (Koro, uero)“, nepdisant (ko) ,HecMOTps 32 (Ha uro)“, neskaitant (ko) „He cuuras (koro, uero)“, nežiūrint (ko) „HeCMOTDpS (Ka uro)“. Or npuyacTuil, Kak B JIHTEPATYPHOM fI3bIKE, TAK H B IHAJICKTAX obpasyiorcs HapeuHA 4alle BCero ¢ cyddukcom -(i)ai Hanp.: abejéjanciai „coMHHTeJIbHO“, iSglébusiai „Basio, Gesxn3HeHHo“, deramai »TojlobaomuM OOpa3oM“, užtarndutai »3aCHYHEHHO", dirbtinai „nckycerBeHHo“. Takoe 06pasoBanne HapeuHH cJjenyer CUHTATh YHCTO CYOOHKCAJILHbIM!. B KsMalTCKHX JHaJeKTaX BCTpeYyaroTCs HapeuHs, obpasoBaHHbIE C Cy(DHHK- caMH -ie*, -io(je), NepBblil H3 KOTOPLIX COBMANAET C OKOHUAHHEM ajiBepOHnaJIH3OBAH- HOTO HHeccHBA Oe3 moc/iesiora, a BTOPOil — C OKOHUAHHEM HHeCCHBA, HMeIONIETO nocJIeJIiOr, Hanp.: dūlkantie ,Korja MHOTO WHITH, Korina Jopora IblibHas “, Ipnantie ,korja uner JIOXJIb“, pasdlusie „Kora NOAMOpo3uJI0“, Ifnandioj „Korjna HIeT IOXKIAb“. Cp. eme YACTHIBI-COIO3HI esq »Oy ITO“, būsią „To Ke“, IIPOHCIIELIIHE OT CO- OTBETCTBYIOIHX JĮEKHCTBHTEJIBHbIX IPHYACTHII. 3Jiech elle yMECTHO YNOMSHYTH 3aCTHIBIIHE (opMBI KAMaHTCKHX BO3BpaT- HBIX TIOJIYNPHYACTHH, YNOTDeOJISEMBIE B OOCTOSTEJIbCTBEHHOM 3HAYCHHH H STHM NpHOJIHXAPNIJKECS K HapEeuHsiM, Hanp.: dZiaugdamds „pallyscb, pajoCTHO, € pa- NocTBIo“, juokdamos „cMescb, co cMexoM“, pašūkėdamos „nojiūpbirHBas, BIIpH- IPBDRKKY “. Berpeuaitores Take eJiKnHHUKHBIe anpepOHa/IH3OBAHHbIe HEOTpejIeJIeHHBIe dop- MbI TJIarojia, Hamp.: nepalyginti ,HecpaBHEHHO, HaMHOTO, 3HauHTeJIbHO“, žūt biit „He Ha XKH3Hb, a Ha CMepTb5“. Emme pexe npoHcxoji1T Hapeuusi OT crpsraemMbix ¢opm ruarosa. O6 ajsep- Onasusanuu cnopsiraeMeix (OPM IJ1aroJia MOXET GBITh peub JHIIbL TOrja, Korja 3TH (OPMBI BMECTE C APYTHMH CJIOBAMH 00pasyioT ajBepOHa/IH30BAHHLIE HJIH AJĮ- BepOHasusyiomuecs: coueranns. Cp., HaripHMep, HapeuHe bematai ,,HeMeJIeHHO, cedvac xe“ H anBepOHaJIH30BaHHBIE HJIH ajpgepOnaJiu3ytomHec; couetanus kaip matai „To »*e“, kur pakliūk ,kyna HH momaJo, mnOBepxHOcTHO“, kaip reik(ia) „KaK CJienyerT“, kaip stovi „To xe“, kaip švifita „ueM cBeT, Ha paccBerTe“, kiek nerčik(ia) „oueHb MHOTO, GoJibine ueM Hano“, kiek tik nereik(ia) „To xe“. Agep6najibuoe 3HAYEHHE „BO YTO Gb TO HH CTAJIO“ HMeIOT H TaKHe COUeTA- HHSI BaCTHIBINHX CIIpsTAeMbIX GopM rJIiarojia, Kak lūš (af) pliš, lūžt(a) (air) triiks- t(a), pliš (af) trūks, af pliš af trūks, rūks (ai) trūks u T. 1. Cp. MoJIaJIbHbIe CJIOBA HJIH UACTHIIKI, NPOHCIIE/IIHE OT CIpsTaeMbIX OpM TJIaroJia HJIH HMeIONIHe BTH (DOpMbI B KauecTBe KOMIOHeHTOB: bifdau (< būdavo) „ObIBaJIO“, būsis ,,6y1TO, MOZI“, gal būt „Moxer ObiTb“, girdi „MOJi“, rasit „MoOxeT ObITb“, rastum „TO »e“. Ilo Beit BeposiTHOCTH OT dopM 2 JiHIa rJIaroJIOB IPOH3OILIH UH CJIeJįytolnnHe AMAJICKTHBIE HapeuHsi: amdt (< ar matai) ,cefluac Ke, HeMeJJICHHO, kabergi (< kaip béregint) „To xe“, kabežiūrai (< kaip bežiūrai) „To xe“. Hapeuns, nponcmemmume or (opm rJarosa, HJM TJIATOJIbHbICE KOMIIOHEHTHI a/iBepOHa/IM30BAHHBIX COueTAHHĖH MOTYT OOKPOIIHTBCS, JAedopMHPOBATHCS, npH- 00peCTH pa3JIHUHbIE (opMaHTBI HJIH HEITHMOJIOTHYECKHE 3JEMEHTH, Hanp.: be- t [lupe 06 stom cm. „Lietuvių kalbos gramatika“, t. II, Vilnius, 1971, 88 755-762. * Cu. K. Ulvydas, Vienaskaitos vietininko prieveiksmėjimo klausimu, ,,Lietuviy kalboty- ros klausimai“, t, IX, Vilnius, 1967, p. 18. 3. 520 33 mat „celtuac xe, HeMenJieHHO“, bematds „To Xe“, kabemat „To Xe“, kąbemat „TO xe“, kaip bemat „To xe“, kaip reik „Kak cJienyeT, Kak Halio“ u jap. Hapeune bemat npon3oniJio ot bematai unu bemdtant, napeune kabemat — ot kaip bema- tai win kaip bematai, kaip bematant, napeune kgbemat — ot ką bematai nnn ką bematai, ką bematant. Koneunoe -os B Hapeuunu bematds HeoTJIeJIHMO OT KOHeY- Horo -0s B Hapeuusix nuolatds ,,OCTOSIHHO, visadds „Bcerjia“, niekadės „HuKorJia“. Or Hapeuuil cJieJjyeT pa3JiKuaTb OTKDONLIHBINHeCA, AepOpPMHPOBAHHBIE IIa- rOJIbHBIE MOJIAJILHbIC CJIOBA H UACTHILbI HJIH UACTHILbI-COIO3bI CO BCEMH HX BapHaH- TaMH, Hanp.: bisia „GypnTO, MO“, kaži „KTO 3HaeT, HeH3BecTHO“, kdžina „TO Xe", iįžin „To xe“, kažinc „To xe“, kažino „To xe“, maidos (mdrdos) „MHe KaxeTcs“, rasėk „MoxeTr (OkIrTb), rdsét(ais) „TO Xe“ H Jp. HurepecHno, uro TJIaroJIbHbIĖ KOMIOHEHT Žino TOCJe TepBOro KOMIIOHEHTa kas B CJIOXHbIX MECTOHMEHHSIX H HADpeuHSX MOXKET COKpaTHTbCA JO OJiHOTO Ž, cp.: kažkas „KTO-TO, HEKTO; uUTO-TO, HeuTO“, kažkaip „KaK-TO, HeH3BecTHO KaK“. C HapeuHAMH He CJIeJįyeT CMEINHBATb TaK>Ke TaKHe IrJIaTOJIbHbIe HJIH B KAKOK-TO Mepe CBsI3aHHBIE C TJIATOJIAMH MOJIAJIbHbIe CJIOBA, IIpOHCINeJŲNKHe H3 CJIABAHCKHX SI3BIKOB, KaK vėlyk „Jryume, oxoTHee“, bevėlyk „To xe“. Camo co6o10o pa3yMeeTCcs, UTO H BCE MHOTOUYHCJ/IEHHBIE BapHaHTbI 3THX CJIOB He BXOAAT B KaTerOpHIO HApeuKHS, cp.: bevėly „Jryume, oxotHee“, valent „To xe", valy „To xe“, vel' „To ke“ H T. JĮ. Or Hapeuuii HeoOXOJ!MMO OTTpaHHUHTb KaK uacTHILy mdZ „MOxkeT (GbiTb)“, TaK H MOJIAJIbHOS CJIOBO musét „JIOJKHO ObITb, BEpOSITHO“ CO BCeMH HX BapHaHTAMH, Hanp.: mažak, mažalai, maždm, mdži u T. Jį.; musė, musėt, mūsėk H T. I. I lepBbIMH HCTOUHHKAMH NMepeuHCJIeHHbIX 3JĮECb CJIOB SBJISIOTCH CJIABAHCKHe SI3bIKH, CP. pyccK. Aaj. eaqeil ,Jjydile, oxoTHee“, OeJIOpyCeK. nua. aril „TO Xe“, geaeti „TO Xe“, esaeil „TO Ke", pyCCK. Qual. goaeil „TO Xe", MOJbCK. wolej „To Xe“, GeIOPYCCK. 64niyb ,KejaTh, XOTeTb“, PYCCK. AHA. 60AUmMb „TO Xe“, NOJIbCK. wolej „npejnnouHTATb, GOJIbINe XOTETb“; MOJbCK. može ,,MOXKeT (GsiT5)“, GeJiopycekK. mova „TO xe“, PYCCK. MONCem „TO Ke“, NOJIbCK. musi ,,JJOJDKHO ObITb, BeposTHO“, OeJIOpyCCK. MYyCiųo „TO xe“. MuorouncejienHbie BapHaHTbi THX CJIOB Yallle BCEro O6pa30BaJIHCb Ve Ha JIKATOBCKOK IOUBE, HurepecHo oTMETHTb, UTO CpejiH BapHaHTOB CJIOBA musėt HAXONSATCA H TaKHe, KaK musétai, mūsėtais, rie KOHeuHbIe -ai, -ais COBNAJAlOT C TaKHMH Ke KOHeY- HbIMH Hapeuni. KoHeunbie -ai, -ais B yNOMSAHYTHIX 3/leChb BapHaHTaX, KaK H BOOČINe B YaCTHIAX HJIH MOJIAJIbHbIX CJIOBAX, BOSMOXKHO, BbINMOJIHSIOT JIHINb 2MĖOATHUCCKYIJO HJIH PUTMOMEJIOJHYECKYIO (PYHKIHIO. CnoBa vélyk, bevélyk H ux BapHaHTbl MOTYT ObITb COOTHOCHTEJIbHBI H C IJia- TOJIOM vélyti „XoTeTb, ¥KeJlaTh; paspelaTh; COBETOBATH™, NMPOUCIIENIINM H3 CJIA- BAHCKHX $I3BIKOB. YnorpebasieMble B JHUaJeKTaX IpHCTaBOYHble oOpasoBaHus atvélyti ,paspe- mHuTb“, bevélyti „GoJibine xoTeTb, NpeAnouHTaTh”, ifsivélyti ,,MONYyYHTbH paspe- menue”, įvėlyti „ynpocHuTb“, paveélyti „pa3pemuTb“ H T. II. TaKxkKe MOIJIH CIO- co6cTrBOBaTb 06pa30BaHHIO BapHaHTOB CcJIOB vėlyk, bevėlyk. IlocryrnHjJio 1.VI.1973