Iš lietuvių kalbos prieveiksmio tyrinėjimų

ŽODŽIŲ FORMOS IR JŲ VARTOSENA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA K. ULVYDAS IŠ LIETUVIŲ KALBOS PRIEVEIKSMIO TYRINĖJIMŲ 1. Paprastieji daugiskaitos įnagininko prieveiksmiai su -ais § 1. Baltų ir slavų kalbų įnagininko linksnis išsiskiria ypatingu aplinkybinių reikšmių gausumu. Tai lengvina šio linksnio prieveiksmėjimą. Aplinkybinių reikšmių gausumas ypač būdingas lietuvių kalbos įnagininko linksniui. Aplinkybės reikšmės pasakomos daugiausia daiktavardžio įnagininku. Lietuvių kalboje įnagininkinių prieveiksmių tiek gausu ir taip dažnai jie vartojami, jog čia daiktavardžių įnagininko (ypač daugiskaitos) galūnę neretai būtų galima laikyti prieveiksmių daromąja priesaga (bent tais atvejais, kai šalia įnagininkinio prieveiksmio nebevartojama atitinkamo daiktavardžio). Įdomu tai, kad lietuvių kalboje daugiskaitos įnagininkas aplinkybinių reikšmių gausumu ir prieveiksmėjimo tendencijomis nė kiek nenusileidžia vienaskaitos įnagininkui. Sustabarėjusių daugiskaitos įnagininko galūnę turinčių prieveiksmių pasitaiko daugiau, negu tų, kurie turi sustabarėjusią vienaskaitos įnagininko galūnę. Todėl kaip tik ir galima kalbėti apie daugiskaitos įnagininko sustabarėjusios galūnės didesnį priartėjimą prie prieveiksmių daromosios priesagos. Įnagininko prieveiksmių, apskritai paėmus, lietuvių kalboje yra dvejopų: vieni jų kilę tiesiog iš įnagininko formų kaip prieveiksmėjimo rezultatas, kiti sudaryti su įnagininko galūne kaip priesaga pagal jau turimus prieveiksmių pavyzdžius. Griežtos ribos tarp vienų ir antrų neįmanoma išvesti. Apie priesaginę įnagininko prieveiksmių darybą tegalima kalbėti sąlygiškai, t.y. nepamirštant to, kad didelė jų dalis yra ne kas kita, kaip suprieveiksmėjusios daiktavardžio ar šiaip vardažodžio įnagininko formos. Įnagininko prieveiksmių darybos analizę sunku ar net neįmanoma atskirti nuo jų struktūros analizės. § 2. Įnagininko prieveiksmių pasiskirstymas pagal kamienus yra proporcingas vardažodžių pasiskirstymui pagal kamienus: kuo dažnesni kurio kamieno vardažodžiai, tuo daugiau yra ir to kamieno prieveiksmių. Sustabarėjusią daugiskaitos įnagininko galūnę turinčių prieveiksmių daryboje bei struktūroje produktyviausi bei dažniausiai pasitaiko šie kamienai: a, ia, o ir io. Iš jų ypatingu darybos intensyvumu ir vartosenos dažnumu pasižymi o kamienas, duodantis tiesiog ištisas serijas paprastų, priešdėlinių ir dvikamienių prieveiksmių. Iš visų kitų kamienų kiek didesniu produktyvumu ir paplitimu išsiskiria tik ę kamienas. Ir pagaliau sustabarėjusią daugiskaitos įnagininko galūnę turinčių prieveiksmių daryboje bei struktūroje labai menkai tedalyvauja i, u ir iu kamienai. Beveik neatstovaujamas priebalsinis kamienas, kurio jau ir pačių daiktavardžių daugiskaitos įnagininko galūnė yra sutapusi su i kamieno daiktavardžių galūne. 7 § 3. Čia pravartu pasakyti keletą pastabų dėl įnagininko prieveiksmių darybinės bei struktūrinės klasifikacijos. Kaip jau galėjo paaiškėti iš įžanginių pastabų, tiriant įnagininko prieveiksmių darbą bei struktūrą, tikslinga pirmiausia paskirstyti juos į du didžiulius būrius. Pirmąjį tų būrių sudaro prieveiksmiai, santykiaujantys su vienaskaitos įnagininko forma, antrąjį – prieveiksmiai, santykiaujantys su daugiskaitos įnagininko forma. Tokiu būdu pagal išorinį pavidalą iškyla vienaskaitos ir daugiskaitos įnagininko prieveiksmiai. Tik, suprantama, skaičiaus gramatinė kategorija prieveiksmiui yra visiškai svetima, ji nevaidina čia absoliučiai jokio reikšminio vaidmens. Toliau kiekvienas čia suminėtų būrių skirstytinas pagal tai, su kurio kamieno vardazodžiais santykiauja patys prieveiksmiai. Vadinasi, galima kalbėti apie a, ia, o, io ir kitų kamienų vardazodžių vienaskaitos įnagininko prieveiksmius ir tokių pat kamienų vardazodžių daugiskaitos įnagininko prieveiksmius. Kadangi įnagininko prieveiksmiai santykiauja tiek su paprastaisiais, tiek su priešdėliniais, tiek su sudurtiniais vardazodžiais, tai kiekvieno kamieno viduje vėl skirtini paprastųjų, priešdėlinių ir sudurtinių vienaskaitos ir daugiskaitos įnagininko prieveiksmių būreliai. Kamieninė įnagininko prieveiksmių klasifikaciją diktuoja pati analizuojamoji medžiaga. Tokią klasifikaciją kaip tik lemia glaudus įnagininko prieveiksmių darybinis bei struktūrinis ryšys su vardazodžiais, ypač su daiktavardžiais. Apskritai imant, visi su vardazodžių linksniais santykiaujantys prieveiksmiai lengviausiai duodasi darybiškai bei struktūriškai paskirstomi pagal rodiklius, būdingus toms kalbos dalims, iš kurių jie yra išriedėję arba kurių pavyzdžiu jie sudaryti. Dar reikia pridurti tai, kad įnagininko linksnio forma su prielinksniu gali sudaryti prieveiksmius, santykiaujančius su prielinksninėmis konstrukcijomis. Tokių prieveiksmių pagrindinis dėmuo (sustabarėjęs įnagininko linksnis) savo ruožtu gali būti paprastas, priešdėlinis ar sudurtinis. Kad skaitytojas galėtų susidaryti bent apytikrį su daugiskaitos įnagininko formomis santykiaujančių prieveiksmių darybos bei struktūros vaizdą, žemiau pateikiamas vieno daugiskaitos įnagininko prieveiksmių būrelio darybinis bei struktūrinis aprašėlis su būtiniausiomis iliustracijomis, paimtomis tiek iš įvairių raštų, tiek iš tarmių. Prie šio būrelio priklauso paprastieji daugiskaitos įnagininko prieveiksmiai, santykiaujantys su paprastaisiais (priešdėlio neturinčiais) a kamieno vardazodžiais. Tai yra paprastieji daugiskaitos įnagininko prieveiksmiai su -ais. Kaip šalia daugelio kitokių, taip ir šalia daugiskaitos įnagininko prieveiksmių pasitaiko tarpinių atvejų – pereinamųjų formų, kurias reikia skirti nuo tikrų įnagininko prieveiksmių. Paprastųjų daugiskaitos įnagininko prieveiksmių su -ais tyrimas parodė, jog šalia jų yra periferinių reiškinių – periferinių žodžių, savo išorine forma sutampančių su tais prieveiksmiais, tačiau nesietinų arba labai atsargiai tesietinų su įnagininko formomis. Tokių periferinių žodžių galas -ais dažnai nieko bendra neturi arba labai maža ką bendra teturi su įnagininko galūne. Tas -ais tokiais atvejais dažniausiai yra ne kas kita, kaip dalelytė arba dalelyčių junginys, pasitaikantis ypač nekaitomuosiuose žodžiuose. Aprašėlyje nevengiama nei čia paminėtų pereinamųjų formų, nei periferinių žodžių, nes kartu su jais geriau išryškėja tikri aprašomojo būrelio prieveiksmiai. 8 § 4. Nagrinėjant a kamieno varddažodžių paprastųjų (nepriešdėlinių) daugiskaitos įnagininko prieveiksmių darbą, pirmiausia reikia pastebėti, kad šalia visiškai sustabarėjusių formų kalboje turime didžiulę daugybę būdo, vietos, laiko ir kitų aplinkybių reikšmėmis vartojamų daugiskaitos įnagininko formų, įvairiopai santykiaujančių su prieveiksmiais. § 5. Vienos tokių formų tebėra išlaikiusios aiškią objektinę reikšmę, ir su prieveiksmiais jas sieja vien aplinkybinės funkcijos bendrumas. Šios formos dar nerodo jokių semantinės izoliacijos žymių ir lengvai atskiriamos nuo prieveiksmių. Jos aiškiai suvokiamos kaip daiktavardžio būdo (gab alais, kekulais, lapais, lašais, pipirais, pluoštais, pūdais, skatikais, skreitais, šmotais, vilkais, želmenais), vietos (keliukais, pėdais, purvynais), laiko (metais, anais metais, tais pačiais metais), tikslo (savo reikalais) ir kitoki įnagininkai. Gabalais yra sukapotas cukrus (rš.). Mėsos kekulais lakstė. ŽemR₂ II 174. Mano vargelis lapais lapojo, šakoms šakojo. JablLP 86. Prakaitas nuo jo lašais varvėjo. JablLP 86. Pasėjo pipirais, išdygo skatikais, pražydo marčiomis, iškaršo mergomis (grikiai). JablLP 86. Plaukai pluoštais jam dulka. ŽemR₂ II 464. Pūdais nešiojo. ŽemR₂ II 253. Skreitais parsinešiojo ir prisikimšo maišelį po galvų pasidėti. ŽemR₂ II 115. Žemės biaurias teškina šmotais. Don. Vilkais kauke. TŽ V 143. Iš jų trašos želmenais aplinkom išplūsta (Baran) JablLP 88. Keliukais ginėme… niekur į šalį neleido. ŽemR₂ II 236. Pėdais pradėjo vytis. TŽ V 127. Ligi kelių purvynais bridamas greta vežimo, iš nekant rybės raižo tik ir raižo pavargusias kumeles. ŽemR₂ II 297. (Plg. taip pat objektinę reikšmę išlaikiusį įnagininką šonais kilmininko linksnį valdančiame junginyje abiem šonais Lkm, Rgv.) Susitarė samdy ties mergaites metais. ŽemR₂ II 166. Kad būtų žm oniškiau su manim elgesį, būčiau ten ir metais dirbusi. JablLP 82. (Plg. pasakymus anais metais, kitais metais, tais pačiais metais, taikos metais, tarybinės santvarkos metais, kur derinamieji ir nederinamieji pažyminiai dar labiau sustiprina įnagininko metais daiktavardinę reikšmę.) Į Kauną jis savo reikalais išvažiavo. JablLP 84. (Bet plg. Mano šeimininkė… į miestelį reikalais išėjusi. ŽemR₂ II 167, kur jau jausti be pažyminio vartojamo įnagininko reikalais nežymus objektinės reikšmės susilpnėjimas.) § 6. Kitų daiktavardžių daugiskaitos įnagininko objektinė reikšmė, kad ir išlikusi, tačiau jau yra kiek blukterėjusi. Todėl ne visada lengva tokias formas atriboti nuo prieveiksmių, nes jos dėl kalbos konteksto ir pagrindinių žodžių leksinės reikšmės jau dažnai yra atsidūrusios kone tarpinėje stadijoje tarp daiktavardžio įnagininkų ir prieveiksmių. Tokios pereiginės a kamieno formos taip pat vartojamos būdo (būriukais, čiūgais sl., plg. lenk. cug, vok. Zug, kelmais, perkūnais, pulkais, tunt ais), vietos (kra štais, r ūožais, r ūožtais, šmotais sl., plg. lenk. szmat „gabalas“), laiko (rytais, vakarais) ir kitomis aplinkybių reikšmėmis. Vėjai kaip deginti degina, būriukais lytus!.. ŽemR₂ I 281. Baisu kiek kareivių — nuteme laukai, tik eina čiūgais. Ktk. Avelės eina per dirvas čiūgais. Kkl. Perkūnais, kelmais keikė. ŽemR₂ II 260. Ne po vieną — mes kritom pulkais. SNėrP II 276. (Plg. tuntais „gromadno“ SD 66). Kraštais palijo. Sv. Kra štais mišką r iečia. TŽ V 128. Rūožais lyja. Ldvn, Kp. Ruožais geltonavo svėrės, ruožais gulė drumsto vandens spalvos kviečiai, rausvomis ir violetinėmis dėmėmis į aukštumas kopė pelkių augmenija. CvR VII 105. 9 Rūžtais… lįja. JabLLP 80. Šmotais pašalusi (pašalę). Krtn. Šmotais nė sėkla negrįžo. ŽemR₂ I 399. Rytas iš anksti pakyla, vakarais tuoj gula. JabLLP 81. Rytais ilgai po laukus vaikščiojo rūkas. CvR VIII 164. Vakarais sodiečiai matydavo Stadalnyko Jurgį, bevakščiojantį ėžiomis. CvR I 151. Vakarais už tai namie linksma, smagu… ŽemR₂ II 373. Plg. čia taip pat skaitvardžių įnagininkus pirmais, antrais, šimtais, vienais ir pan. sakiniuose: Pirmais antrais skaičiuok! (rš.); Jie mirė šimtais, tūkstančiais (TŽ V 107); Girtas penkiais šešiais (važiuoja), o pagiriomis nė vienais (JabLLP 78). § 7. Dar kitos daiktavardžių daugiskaitos įnagininko formos kalbos kontekste įgyja tiek apibendrintą ir abstrahuotą predikatyvinę arba būdo (šmorais, šmuorais), vietos (šonais, tarpais), laiko (šorais, šuorais, tarpais, tropais sl., plg. lenk. trafem „atsitiktinai, netikėtai“, vok. sich treffen „atsitikti“) aplinkybių reikšmę, kad visiškai nesunku įžiūrėti jų semantinio izoliavimosi nuo daiktavardžių žymės. Tokios įnagininko formos yra tarsi peržengusios tarpinę pakopą tarp daiktavardžių ir prieveiksmių ir tiek priartėjusios prie prieveiksmių, kad beveik nesiduoda nuo jų atribojamos. Dažytas rūbas niekam nevertas: saulė padegino — ir nuėjo šmorais. Ktk. Šmorais lyja. Ldvn. Sniegas užeina šmorais, ir vėl nebėr. Ds. Ak ištisai nelyja — šmuorais užeina, nulyja. Pg. Šešk šonais (šalia, greta). PnmR. Šonais dvi dienas lijo. Slm. Šonais ir griaudžia, ir lyja. Lp. Tarpę to viso, prisiplūję prie stalo peiliai kiūto, tarpais ir šakutės maišosi. ŽemR₂ III 216. Arimai pilkuoja, rugiai vilnija, vasarojus ir dobilai žaliuoja, tarpais žalios lankos, upeliais, perkასais išraižytos. ŽemR₂ II 469. Tarpais pašėtos daržovės — batviniai, morkos, pupos… ŽemR₂ I 251. Šorais juokias, šorais verkia. Kp. Nūnai jau šūorais palijo. Lp. Ir čia tarpais lyja. Rd, VIkv. Tropais ir kolonijoj (vienkiemyje) žmonės aplanko, ale vis jau ne ulyčioj (ne kaime). Vj. § 8. Tokiu būdu prieiname prie paprastųjų (nepriešdėlinių) a kamieno vardażodžių daugiskaitos įnagininko prieveiksmių, kurie vėl pagal savo darybos pobūdį ir polinkius, taip pat pagal susistabarejimo laipsnį nėra vienodi. Tačiau, norint visa tai bent trumpai aptarti ir paaiškinti, reikia pirmiausia susipažinti su pačia konkrečia medžiaga tiek šnekamojoje, tiek rašomojoje kalboje, t. y. su pačiais prieveiksmiais, jų pagrindinėmis reikšmėmis, ir, kiek tatai padeda jų darybą bei struktūrą suprasti, su jų sakinine (tuo tarpu ne žanrine-stilistine) vartosena. Tuo tikslu čia ir pateikiama bent dalis iš įvairių šaltinių surankiotų pavyzdžių. áiktais — „niekais, vėjais“: Bitys jo áiktais išėjo. J (LKŽ I 37). áitais „niekais, vėjais“: Áitais ėjo, áitais ir išėjo. Lnkv; Dirbau, dirbau, ir tas darbas áitais nuėjo. Rm; Áitais eina, išėjo. Kp. almais 1. „srautu“: O, kad eina vanduo — almais, rumulais. Trk; 2. „galvatrūkčiais, būriu“: Almaïs puola vaikai praustis prieš pusryčius. J. ankštainais „(labai) anksti“: Geras buvo vaikis, ryto metą ankštainais pašokęs liuoba nubėgs prie arklių į lauką, pakylęs, suvežis. Šv. ankštáinintais „(labai) anksti“: Tėvukas ankštáinintais liuoba atsikels dar neprašvitus, pats pirmasis. Šv. 10 ankstėinais „(labai) anksti“: Ko dabar atsibražėi (atsikėlėi) ankstėinais. Pgr; Ankstėinais kėliau, saulė dar negreit tekėjo. Kv; Ant rytojaus ankstėinais pašokęs, Gumbas stačiai nudrožė pas Keselienės vaikų mokytojo Jurgio. ŽemR₂ II 15. ankstėlniais „(labai) anksti“: Atsikėliau ankstėlniais, da gerai prieš aušrą. Vdk. ankstėrnais „(labai) anksti“ Vvr: Mes šį rytą ankstėrnais atsikėlėm. Grg. ankstienais „(labai) anksti“ Šv: Šeimyna šiandien ankstienais parėjo nuo darbo. J. ārtimais „arti netoli, netolimais“, artymais „t. p.“: Ar nėra čia ārtimais kalvio pasiklaustyt? Rm. Artymais vežimus pasistatėm (turguje…). Gs: aukštynāikais „aukštynaikai, aukštieninkom“: Aukštynāikais gulėti. Užv. aukštynais „aukštynaikai, aukštieninkom“: Jis gulėjo aukštynais. BsV 273. baudais „niekais, vien ketinimais, žadais“ Šts, Krš, Užv: Baudeis, baudeis atvažiuoti, bet, matyt, taip baudais ir nueis. Akm; Baudžiates jau trečia savaitė, bet aš manau, kad taip jums baudais ir nueis. Lž. čėsais (čėsais) sl. „kartais“, plg. lenk. czasem „t. p.“: Čėsais sveikas, čėsais serga. Gs; Čėsais linksmas, čėsais nusiminęs. Gs1. dāiktais „vietomis“ Gs, Ldvn, Šd, RŽ 70 (daiktais): Daiktais jau sausa. Skr; Pyrago pluta daiktais jau manglijus, apliek vandeniu. Skr; Daiktais auga usnys, o daiktais — ne. Vlkv; Daiktais lyja, daiktais žemė sausicka. Knv; Pas mus daiktais ir gerų žemių yra. Knv; Upė daiktais išdžiūvusi. K. darmais sl. „veltui, dykai“, plg. lenk. darmo „t. p.“: Darmais ten nedirbs niekas. Pc. davadais sl. „paklausais“, plg. lenk. dowód „įrodymas“: Dieveris davadais atjoja pas mus, t. y. paklausais kelio. J. dērmais (plg. darmais) sl., „veltui, dykai“ Krtv: Dērmais dalindavo [drabužius]. Ktv. dykais „veltui, dykai“: Dykais negausi. Gs. dōlais sl. „niekais“ Ldvn, Krsn, plg. lenk. iść w dół „prastėti, menkėti“: Šiek tiek šieno dōlais nuėjo! Rdm. dūrmais „tuoj iš paskos, įkandin, pridurmais, pridurmu“: Mums dūrmais jie ėjo. Pn. dvynais „dvynai, po du (apie dvynus)“: Gera avis dvynais veda. Kp. džiugais „būriais“: Eina žmonės džiugais. Mžš. gratomais „greta“: Gratomis, gratomais stovėti. LKŽ III 522. gratumais „greta“: Abudu gratumais stovėjom. LKŽ III 522. grečiumais „greta“ J II 469. greitais „greitomis“: Darbas greitais bieso vertas. Ad. gretais „greta“: Juodum gretais į svetlyčią įžengiant. TP 1881 38. gretimais (gretymais) „greta“: Petras gretimais stovėjo. Št; Stovi gretymais. Jn; Gretymais pasiubdavojo stubas. Gs. gretōmais „greta“: Bačkelės dvi sudėtos gretōmais. Pln; Gretomais jaunos eglėlės, skujų raudonais burbulėliais šakos apkibusios korulo. ŽemR₂ I 188. 1 Kitais atvejais toji pati forma išvirsta modaliniu žodžiu: Ar neturėtum čėsais kokį rubliuką? Gs., Ar čėsais neturi avižų parduoti? Pn., Ar negali čėsais paskolinti pinigų? Ldvn. Toliau plg. tos pat šaknis ir tos pat reikšmės modalinius žodžius čėsmais, čėsumais: Čėsmais ar nepaėmei mano peilio? Pn. Ar čėsumais nepasitaikė arklių matyt? Ėr. 11 gretùmais „greta“: Gretùmais gyveno. Šts; Namai jųjį gretùmais stovi, t. y. gretė J; Vedums lovos gretumais buvo. Kal. gretuomais „greta“: Tas susiedas gretuomais gyvena. Grg. grìžalais „grįžtant, grįždamas“: Grìžalais važiavau. Als. grìžulais „grįžtant, grįždamas“: Grìžulais, sugrįždamós važiavau. Š. juokais 1. „juokaujant, ne iš tikrųjų (būdo reikšme su papildomomis tikslo bei priežasties reikšmėmis“: Ar tu čia juokais taip darai, ar šcyrai? Lp. Vyras ašaroms eit, o pati juokais. Šts; Aš tik juokais teip pasakiau. Sv; Mergaitės juokais erzina Domą. ŽemR₂ III 144; Greičiausiai jis juokais tai sakė, būdamas gerai nusiteikęs. CvR VIII 119². 2. „lengvai, be jokio vargo“: Juokais gyvenimas praėjo. Prn; Juokais žiema išėjo, be jokio speigo. Šts. 3. „iš juoko (priežasties reikšmė“: Juokais alpti. Jabl; Visi leipo juokais. Lp; Būčia juokais apvirtęs. Šts; Jis žiūrėdamas juokais krinta. Vb; Juokais mirti. Jabl; Nė juokais neliausis, tokią pasaką kas skaitys. Šts; Juokais nesitverti. Ss; Akys jam žiba, lūpos juokais nesusiciaupia, ant vietos nenustovi, nenusėdi. ŽemR₂ III 139; Gali juokais numirti. B; Visi pasileido juokais. Jabl; Juokais prapliupti. Jabl; Juokais trūkome. Šts; Vaikai, klausydami tos pasakos, net juokais virto. Jabl. kàislais „niekais, vėjais“: Avys kàislais išėjo. Als; Sūnus kàislais išėjo. Slnt; Vaikai pradėjo kàislais eiti, t. y. blogyn. J; Jo dukterys kàislais nuėjo. Tl; Kàislais žąsys išėjo. Ms; Darbas kàislais išėjo. Trk. kàistais „tarpais, protarpiais, ne nuolatos“: Kàistais tepadeda darbuoties vaikai, mokslus einantieji. Bržr. kàrtais „kai kada, kada-ne-kada“ SD 34, R, K, RŽ 70, Kp, Ps, Krtn; Kartais neprieteliai taip pasislėpti numano, kad visur ieškodams juos atrast negalėsi. Don. Kartais ir vilkai moka pasirodyti meilūs. JablLP 81. Kartais kanopų klebetas nutildavo, kartais atsiliepdavo garsiau. CvR VIII 164. Kartais ir vanagas gegutę užkukuoja. VienP 149. Dundena ir sužaiubuoja kartais tolumo j. TilvBV 37³. kebezdais „vieno galva kito kojos (gulint)“: Juodu guli kebezdais. Snt. kepersais „stri uoksint, kepersuojant“: Supančiotas arklys kepersais kepersavo. J. keperzais „šuoliais“: Arklys keperzais bėga. J. kevaldais (keveldais) „kūliais“: Kevaldais (kevaldais) nusirito. Vkš. klupstinais „klupiniais, klupstomis“: Klebono šeimininkė vėl bėgo klupstinais (rš.). kryžmais „kryžium, kryžiškai, kryžmiškai“: Kryžmais sudė(jo) rankas. Gs. Beskubėdama ji užėjo pėdus, sudėtus kryžmais, o jų paunksmėje rado stovintį ąsotį. BaltRn 18. lýgmais „lygiom, lygiai“: Mano tėviškė mažne lýgmais eina su tėviške ano. J. lýgumais „lygiom, lygiai“: Anie dabar jau lýgumais eit: nė katras nė katram nieko nepadaro. Šts. Vedu (mudu) dabar lýgumais (kortuojant). Slnt. 2 Plg. ne (nebe) juokais „nejuokaujant, rimtai, iš tikrųjų: Tuomet nebe juokais baldėsi į duris. ŽemR₂ III 73; Smuklininkas jau ne juokais įsikibo į vokietį. CvR V 66; Tada tai Kanopa patikėjo, kad ji ne juokais paleidžia namo. Gud-GuzKIT₁ II 21 Čereška ne juokais išsigando: o kas, jeigu panorės užeiti pats inžinierius ir pasitikrinti? BaltrPS 158. 3 Toliau plg. tą pačią formą, išvirtusią modaliniu žodžiu: Bene būsi kartais iš Telšių? Als; Vaitóška įtariamais pasižiūrėjo į sandėlininką, ar kartais ir šis nesugalvojo pasijuokti iš jo. BaltrPS 162. 12 mainaĩs „ka nors mainant“ Kp, Vlkv, Rm, Vad, Jnšk: Tą arklį mainaĩs gavo. Sv. Aš mainaĩs arklius pakeisiu. Kal. Eikim mainaĩs. Gs. mostais „niekais“: Žadas mostais nuėjo (žadėjo ir neištęsėjo). Slm. niẽkais (niekais Ldyn) „vėjais, a itais, padaukais“: Niẽkais leidžia laiką. DLKŽ 500. Laiku pasėta, laiku viskas nuvalyta, niekur grūdelis niekais nenuėjo. ŽemR₂ IV 215. Niek ais išmestas pinigas (rš). nuõstais „niekais“: Nuõstais ėjo, nuõstais ir išėjo. LKŽ VIII 957. õpstrigais „pietų, šuoliais“: Ja nereikia užsikabvyti, õpstrigais į akis šoka. Gs. pálparybais (párbar ybais Slnt, pãuparybais plg, pauparýgais Ds) „niekais, vėjais, aitais (paprastai su veiksmažodžio eiti formomis)“: Pálparybais eiti (nieko neveikti, tinginiauti). Grg, Pln, Sd; Tėvai paskutinius jam pinigus siunčia, o jis sau eina pãuparybais. Slnt. piẽstais „ant užpakalinių kojų“ Slč: Jo arklys … piestais stojasi. ŽemR₂ III 136. pilnais „pilnu vežimu“: O kaip sekasi pilnais važiuoti? Alk. plėšais „iš visų jėgų, veržiantis, plėšiantis“: Kol jauna, plėšais ėjau pri darbo. Trg. pliupsais „visu būriu“: Pliupsais išvirtom pro duris. Trg. põstais sl. „niekais, vėjais, aitais“ plg. lenk. pusty „tuščias“: Põstais išėjo. Ms. priẽšais 1. „prieš akis, priešakyje (vietos reikšmė)“ DLKŽ 623, Rž, Lsl 177: Priešais tarytum didžiausi mūrai, debesys atsistojo. ŽemR₂ III 6; Didžiulė garuojanti properša žiojoje priešais. Gud-GuzKIT 688; Juodu su Būbliu sustojo vienas kitam priešais. SimonP 1324; 2. „prieštarauj amai (būdo reikšmė)“ Argi aš tau ką priešais sakiau? CvR IV 298; 3. „priešakyje (laiko reikšmė)“: Visas darbas priešais tebėstovi. DLKŽ 623; Priešais tem atos laikas aptemęs. JanR 124⁵. puostais (pūstais Skd) Šl „niekais, vėjais, aitais“, plg. lenk. pusty „tuščias“: Puostais žąsys nuėjo. Kri. rētumais „retai, retkarčiais“: Išgeriu, bet rētumais. Šts. rōbrais „roblom, ropom“: Tiek tamsu – tik rōbrais namo pareis. Všk. rōžais sl. „kartais“, plg. lenk. raz „sykis, kartas“: Rōžais geresnis, rōžais vos bedūsu oja. Sv. rumulais „strūkliu, srautu“: O kad eina vanduo – almais, rumulais. Ttk. saváimais „savaime“: Saváimais ėmė gyti ir išgijo. Jabl; Saváimais išmoko. Jabl; Votis saváimais išnyko. Jabl. sėdimais (senų žmonių kalboje) „greta“: Jie sėdimais gyvena. Slm. skubōtais „skubant, skubėdamas“: Skubōtais bėgau bėgau, tai ir kojų netekau. Lš. skundais „mažai, menkai“: Pašaro šiemet skundais teturim. Ll. Dabar mėsos ne skundais: paršą papiovėm. Ll. striokais (strokāis) sl. „skubom, paskubom; per skubėjimą, iš paskubio“, plg. lenk. strach „baimė“: Viską striokais daro. Gs; Strokāis pamiršo rūbus išsivilkt. TŽ V 122. štumulais (stumulais Sr) „urmais, visu būriu, krūvom; galvotrūkčiais“ Sr. sūkais „šalin, po paibeliais“: Eik sūkais K I 608, 502, II 103, 151. šalìmais Šd, Rd, Sb (šalìmais RŽ), šalýmais (šalým ais Slm, šalýmais Vb) „šalia, greta“: Atsigulė šalìmais. Krkn; Su juo mes gyvenam šalìmais. Mšk; Vincas ⁴ Plg. žem. tarmės prýšais: Veizu – prýšais zuikis keverst keverst ir atlek. Lkv. ⁵ Plg. priešais kaip prielinksnį, vartojamą su galininku ir žem. tarmėje – su kilmininku. 13 sėdėjo ant aukštos pasostės, o mes ėjom šalimais ir visą kelią dainavom. BaltRn 38; Nakčiai sofutė buvo atitraukta nuo sienos, ir broliai atsigu­lė ant jos šalimais. Gud-GuzKLIT 170⁶. Tuodu namu stovi greta, t. y. šalimais. J. II 468⁷. š nairais „šnairom, kreivom“: Š nairais žiūrėti. Bru. šūk a is „šuoliais; šūksniais“: Arkliai bėga šūk ais. Šts; Arklys eit šūkais. Plt; Gyvatė šok šūkais. Šts. tyliukais „tylutėm, tylutėlėm“: Tyliukais išsprukau gatvėn (rš.). tolimais „toli, atokiai“: Jiedu tai tolimais sėdi. Bsg⁸. ubagais Sv, Ldv (ubagais TŽ V 141) sl. „vėjais, aukomis, elgetomis“; plg. lenk. ubogi „vargšas, elgeta“: Gerė, gerė, ubagais išėjo. Gs; Išvarys Sragys ubagais. ŽemR₂II 50; Ubagais vos tik pasivaikščiojo. ŽemR₂ II 179; O tu važiuok sau ubagais. ŽemR₂ I 285; Būblo pati atėjo su vaiku ubagais. SimonP 177. ulduru, uldurais „sūk uriais, verpetais“: Didžiai kriok, ulduru, uldurais ein vanduo. Škn. ūmais „greitai, skubiai, staiga“: Linkėjo, kad ūmais namo važiuotų. ValR 194; Ūmuotas vėjas ūmais užėjo (Žem). ūpais DLKŽ 890 (ūpais Gs) „kartais, tarpais, retkarčiais“: Ūpais skauda, ūpais ne. Pc; Tris dienas lijo ūpais: pereina ir vėl užeina Tr; Ūpais sninga: nustoja ir vėl pradeda. Er; Ūpais pavažiuoja gerai (kur geresnis kelias), ale daugiau pėstom varos. Pg; Ūpais kad papučia vėjas. Pg. ūpkais „piktumu, karščiuojantis“: Pasakiau: Marė gera, tai ir viena, ir kita, Utena ir ta, — ūpkais visos: „Pajuodmėšė, skūra…“ Mrk. upstais „iš viso noro“: Upstais puls vaikas prie auklės. J. ūrmais Gs (urmais Sr) sl. „visu būriu, galvotrūkčiais, greitai“, plg. lenk. hurmem „dideliu būriu, drauge“, baltar. гурmam „t. p.“ ūrmu ūrmais (plg. ūrmais) „visu būriu; galvotrūkčiais, greitai“: Ūrmu ūrmais padarėme supuolę, t. y. vienu kartu, vienu būriu. J. urm ul ais „srove, srautu, šniokšdamas, greitai“: O, kad ein vanduo urm ul ais (jei smarkiai bėga ir staiga krinta). Trk. ūr stais „sūk uriais“: Su juo nekalbėk: ką pasakysi, tai ir nueis ūr stais. Km. ū rtais sl. „krūvomis, gab anomis, labai smarkiai, sparčiai; galvotrūkčiais, plg. lenk. hurtem „dideliu kiekiu, krūvoj, kartu“, baltar. гурmam „t. p.“ rus. гуртом „t. p.“ Kai užėjo vėjas, tai tik eina šienas iš vežimo ū rtais. Užp.; Darbas ū rtais eina. Sv; Ū rtais išburbėjo iš gryčios. Ds. valmais (valmais) Up „kamuoliais; virtinėm, būriais“: Kai papūčiau, liepsna tik valmais išėjo. Skr. vargais „sunkiai, vos vos“: Išleis dukrelę be dalios… Ką čia šnekėti apie dalį, kai patys verčiasi vargais. MarcinkKP 59. vargais negalais „sunkiai, vos vos; šiaip taip“: Vasarą jis vargais negalais ištrūko iš žvalgybininkų. VienP 387; Vargais negalais susitarėm. Lk. zovadais (zovadais Ds, zóvedais žem.) sl. „šuoliais“, plg. lenk. w zawody „lenktyniaujant“, zawodem „t. p.“, w zawód „t. p.“: Zovadais pasileidom lėkti. ŽemR₂ 6 Toliau plg. prielinksninę šalimais vartoseną: Gyvena šalimais viens kito. Gs; Šeškis šalimais manęs. Lnkv. 7 Plg. ir prielinksnį šalimais (su kilmininko linksniu) Lkv. 8 Plg. prielinksninę tolimais vartoseną: Jos tolimais viena nuo kitos. Bsg. 14 III 291; Jonelis basas, zovedais nulakęs, parlakino skurlį — marškinių nugarą. ŽemR₂ III 271. žadais „niekais, vien žadėjimais, ketinimais“ JabIL 92, Lž, Slnt, Kp, Vgr, Krš, Pp, Užv, Ll, Trk: Žadėjo, žadėjo — žadais teip ir paliko. Gs; Taip ir nuėjo viskas žadais. Vkš; Ketinau, ketinau dirbti — žadais ir išėjo. Tv.; Kalbėjo žadėjo — taip žadais ir nuėjo. Grž. žarais 1. „išsisklaidžius, pairai, kas sau“ Krž, Up: Žarais ko ieškoti. Kv; Kad užkrutino juos, tai visi žarais išlakstė. Šd; Karvės eina žarais. Krkl; Žmonės žarais į pakalnę pasileido. Ll; 2. „pasiskirsčius, būriais, pulkais“ MŽ 394: Žarais medžioti, bandos ieškoti. Jn; Eina kareiviai žarais per suartus laukus. Up. 3. „kartais, sykiais“ Svn. § 9. Visų čia pateiktų prieveiksmių bendri bruožai yra šie: jie santykiauja su a kamieno vardažodžiais; jų sustabarėjęs arba (retesniais atvejais) dar tik stabarėjantis galas -ais tam tikrais atvejais gali būti laikomas darybine priesaga; sintaksiškai jiems būdinga aplinkybinė arba (rečiau) predikatyvinė reikšmė ir funkcija. Šiaipjau pagal analogiją ir santykį su kitomis kalbos dalimis, taip pat pagal suprieveiksmėjimo laipsnį šio būrelio prieveiksmiai labai įvairūs. § 10. Šiame gan gausiame ir darybiškai darniame prieveiksmių būrelyje pirmiausia visiškai nesunku atskirti dvi grupes pagal kilmę: vieną jų (nepalyginamai didesnę) sudaro lietuviški žodžiai, savo šaknimis suaugę su senąja lietuvių kalbos leksika, o antrajai priklauso skoliniai, patekę iš slavų kalbų. Žymiai lietuviškųjų nagrinėjamojo tipo prieveiksmių daliai būdingiausia yra ų daiktavardinė kilmė — taigi glaudžiausias santykis su daiktavardžiais. Kai kurie tų prieveiksmių dar vaizdžiai teberodo patį prieveiksmėjimo procesą. Iš jų kaip tik matome, kaip daiktavardžio daugiskaitos įnagininkas, nuolat vartojamas aplinkybine ar predikatyvine funkcija, įgyja atskirą, savarankišką, abstrakotuotą ir apibendrintą reikšmę; tokiu būdu semantiškai izoliuojasi ir leksikalizuojasi, pereina į prieveiksmį, nors lygiagrečiai su tokiu leksikalizuotu, suprieveiksmėjusiu linksniu kalboje su didesniu ar mažesniu intensyvumu daiktavardiškai vartojami pagrindinio žodžio visi kiti linksniai (net ir įnagininko linksnis, tik kita, negu prieveiksmio, reikšme). Tokių prieveiksmių ryškiausiais pavyzdžiais mums gali eiti šie: áiktais, áitais, baudais, dáiktais, juokais, kartais, mainais, niekais, pieštais, pliupsais, priešais, rumulais, uldurais, ūpais (ūpais), urmulais, valmais, žadais, žarais ir kt. Tai vis prieveiksmiai, šalia kurių kalboje dažniau ar rečiau visiškai įmanoma jų pagrindinių žodžių (t. y. žodžių, iš kurių tie prieveiksmiai kilę) daiktavardinė vartosena, tik, žinoma, konkretesnė, negu prieveiksmių, reikšme, plg.: áitas, „vaikštikas, padauža, nenuorama“ Kp, Ps, Brž, dáiktas, juòkas, kartàas, mainas (mainai), niẽkas „menkas, prastas daiktas, žmogus, gyvulys; nesvarbus dalykas; menkniekis“, piėštas „piesta, grūstuvis“ Ds, priẽšas, rùmulas „urulys, srautas“, uldùras „t. p.“, ūpas 1. „šėlas, siutas“, Kv, 2. „nuotaika“ Vad, urùmulas „urulys, srautas“, vàlmas „urulys, kamuolys“ LŠ, žãdas (žadaĩ) „žadėjimas“ Grž, Trk žãras „būrys“ Up. Taigi matome, kad šie prieveiksmiai dar labai glaudžiai susiję su daiktavardžiais. Apskritai, reikia pasakyti, kad ir šiaipjau didžioji dalis a kamieno vardažodžių daugiskaitos įnagininko paprastųjų (nepriešdėlinių) prieveiksmių iš esmės galėtų būti laikomi daiktavardiniais, net tais atvejais, kai šalia jų nerandama atitinkamų daiktavardžių ir kai juos lengviau yra susieti su veiksmažodžių kamienais arba su ištiktu- 15 kais, negu su daiktavardžiais. Jų santykį su daiktavardžiais ryškiausiai rodo daugiskaitos įnagininko galūnė -ais, kuri tokiais atvejais jau laikytina priesaga. Tokiuose prieveiksmiuose dar labai žymu daiktavardiškumas. Bent formaliai, jie dar nėra visiškai nutraukę saitų su daiktavardžiais. Todėl ne atsitiktinai net didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ galima pastebėti tą bruožą, kad šiaip jau suprieveiksmėjusios daugiskaitos (taip pat ir vienaskaitos) įnagininko formos, kurių pagrindinių žodžių kiti linksniai nė nepaliudyti kalboje, kartais palaikomi daiktavardžiais ir atstato-mas jų pagrindinio žodžio vienaskaitos vardininkas. Štai tokį glaudų ryšį su daiktavardžiais tebespastebime šių prieveiksmių: almai (:almėti, al ma, -ėjo), džiaugais⁹, grįžulais, grįžulais (plg. grįžalas, grįžulas „dišilius“), kāislais (plg. ? kāislauti, -auja, -avo „norėti“ BŽ 138), kāistais, kebezdais (plg. kē-bezdas „menkas žmogus ar gyvulys, sugriuvėlis, griova“ Ds), kepersais (: kepersuoti, -uoja, -avo „striuoksint bėgti, šokuoti, negražiai bėgti“, plg. taip pat ištiktukus kepērs, kepersō), keperzais (:keperzuoti, -uoja, -avo) 1. „pasišokinėjant bėgti“ Kv; 2. krypuojant eiti“ Ms, plg. taip pat kepērza „mažas drambliotas žmogus, molio Motiejus“ Sv, Rdm), kevaldais, keveldais (plg. keveldra „sugriuvęs, visai nevikrus žmogus“ Erž, kevelšis „kuris nevikrus, drambliotas“ J, klupstinais (plg. Klūpstas „kelis“ Mrc, klūpštis „t. p.“ Sl, Al, Šl, Lš, Žln, Nč, Srj, Dg, klupstōm „klupom“ Rod, Plk, Dgš), lýgmais, lýgumais (:lýgumas „lygi vieta, lyguma“ Ds, Rš), nuostais, plėšais (: plėšytis, -osi, -esi „labai stengtis, veržtis“), rētumais (:retumas), rōbrais (čia antrasis r veikiausiai dėl asimiliacijos yra atsiradęs iš 1, plg.: roblōm „roplōm, keturiom“ Všk, Lnkv, roblōti, -ōja, -ōjo „ropoti“), skundais (: skūndas, skųsti, skūndžia¹⁰, skūndė), stūmulais (stumulais) plg. stūmulas „1. kamuolys; 2. būrys, krūva; 3. viesulas“, stūmuras „didelis gabalas“; štāmaras „t. p.“), sūikais, sūkais (plg. šūku „šuoliais“), tyliukais (plg. pa-tyliukais), ūpais (ūpais), ūpkais, upstais ir kt. Nors dalį tik ką suminėtų prieveiksmių visai nesunku susieti su atitinkamais veiksmažodžiais, tačiau toji aplinkybė nė kiek nesilpnina jų glaudžiausio ryšio (bent formos atžvilgiu) pirmiausia su daiktavardžiais. § 11. Tas nagrinėjamųjų prieveiksmių savotiškas „daiktavardiškumas“ jausti, stebint ne tik sustabarėjusiuosius buvusių daiktavardžių įnagininkus ar jų pavyzdžiu sudarytus analoginius vedinius, bet ir aiškias būdvardines daugiskaitos įnagininko formas, pvz.: aukštynāikais (: aukštynāikas, -a), dykais (: dýkas, -à), gretais (:grėtas, -à), grėtimais (: grėtimas, -à), gretymais (: gretymas, -a), kryžmais (: kryžmas, -à), pilnais (: pilnas, -à), savāimais (: savāimas, -a), skubōtais (: skubōtas, -a), šalimais (: šalimas, -à), šalýmais (: šalymas, -a), šn a irais (: šnāiras, -à), tolimais (: tōlimas, -à). Šalia tokių būdvardinių daugiskaitos įnagininko prieveiksmių, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, net dabartinėje kalboje tebevartojami atitinkami būdvardžiai. Pagaliau tas savotiškas „daiktavardiškumas“ jausti tų prieveiksmių, kurie darybos požiūriu galėtų santykiauti ne tik su būdvardžiu, bet kartais ir su daiktavardžių daugiskaitos įnagininko formomis, pvz.: ārtimais (:ārtimas, -à ir daiktav. ārtimas, -o), artymais (: ārtymas, -à ir daiktav. ārtymas, -o) dvynais (: dvynas, -à ir daiktav. dvynas, -o „dvynys“). Būdvardinių šio tipo prieveiksmių pavyzdžių sudaroma kartais ir dalyvinių prieveiksmių, pvz., sėdimais (: sėdimas, -à). 9 Šis prieveiksmis galėtų būti ir slaviško bei germaniško skolinio čiūgais perdirbinys. 10 Plg. žem.ties. nuos.es. 1. 3 asm. skund(a). 16 §12. Daugelis paprastųjų a kamieno vardažodžių daugiskaitos įnagininko prieveiksmių yra gana individualios darybos, turi įvairių priesagų, kurių kartais net nepasitaiko arba labai retai tepasitaiko dabartinės lietuvių kalbos vardažodžių daryboje. Todėl tokius individualius žodžius ir yra sunkiausia konkrečiai susieti su kaitomosiomis kalbos dalimis. Iš jų minėtini šie: ankštinais, ankštainimais, ankštėnais, ankštėliais, ankštėnais, ankštienais, aukštynais, dūrnais, gratomais, gratumais, grečtumais, gretomais, gretumais, gretuomais. Kai kuriuos tų prieveiksmių hipotetiškai galima būtų sieti su kalboje dabar nevartojamais, bet potencialiai įmanomais būdvardžiais *ankstainas, *ankstainintas…, *dūrmas (: dur-ti), *grატomas, *gretomas, *gretuomas… Žinoma, tokia sąsaja labai jau dirbtinė, labai jau spėjama tebūtų. Šio tipo prieveiksmiai galėtų būti ne tik tiesiogiai sustabarėję būdvardžių daugiskaitos įnagininkai, bet ir individualiai kilę analoginiai žodžiai, į kurių galo -ais dar galima būtų žiūrėti kaip į priesagą, bent lyginant, pavyzdžiui, su būdvardinių prieveiksmių priesaga -ai. Beje, ką tik suminėtuose prieveiksmiuose, galima sakyti, nejaučią daugiskaitos įnagininko reikšmės pėdsakų. Šiuo atžvilgiu jie, iš vienos pusės, prieveiksmiškiausi žodžiai, visai atitrūkę nuo vardažodžių sistemos, o, iš antros pusės, labiausiai priartėję prie tų periferinių žodžių, kurie, kad ir turi -ais, tačiau nėra sietini arba tik vos vos tesietini su daugiskaitos įnagininko formomis. § 13. Iš tokių tikrų periferinių žodžių, daugiausia tik dėl savo -ais minėtinų šalia prieveiksmių, santykiaujančių su paprastosiomis a kamieno daugiskaitos įnagininko formomis, galima čia nurodyti tokius: ándais „anąsyk“, čianájonais (čianais, čionais, čiontais) „čia“, dabārais „dabar“, kadais „kada nors“, labais „labai“, laūkanai „laukan“, namōnais „namo“, niekadais „niekados“, nórmais nenórmais „norom nenorom“, nuolatais „nuolat“, tenais „ten“, visadais „visada“ ir t. t. Ándais buvau į jį sutikus. Gs. Mes čianájonais šnekamės sau. Jnšk. Čianais seniau buvo kapai. JnšM. Čionais niekas neauga. Ds. Dabārais jau gali šienauti. Šlu(LKŽ, II 200). Labais didelis arklys, net po debesiais. Tvr. Laūkanai eik, nerūkyk viduj. Šts. Namōnais vedės. Jrk 90. Iš namų niekadais negaliam išeiti. Kal. Tuo tarpu kuratorius nuolatais mušė telegramus (rš.) Nuneškit mane tenais. Lnkv. Šie visadais krūvoj būdavo. BP I 414. Aukščiau iškeltų ir pailiustruotų prieveiksmių galas -ais, bent tais atvejais, kai jis nekirčiuotas arba kirčiuotas tvirtagališkai (-aĩs), galėtų būti kartais aiškinamas nusižiūrėjimu į prieveiksmius, santykiaujančius su paprastųjų a kamieno vardažodžių daugiskaitos įnagininkais. Taip, pavyzdžiui, galima būtų aiškinti prieveiksmį nórmais nenórmais (plg. : nóromis nenóromis, nórom nenórom, nórom-ais nenórom-ais, nórmais nenórmais), kur -ais veikiausiai buvo pridėtas prie o kamieno daugiskaitos įnagininko galūnės, nusižiūrėjus į kitus daugiskaitos įnagininko prieveiksmius su -ais. Bet ar toks nusižiūrėjimas turėjo įtakos kitų čia nurodytų prieveiksmių galo -ais susiformavimui, tiesiog neįmanoma pasakyti, ypač todėl, kad tų prieveiksmių neretai pasitaiko su variantiniais galais (su -aĩs ir áis), plg.: čianais ir čianájs, tenais ir tenájs, kur -ájs dėl savo priegaidės nesileidžia siejamas su daugiskaitos įnagininko galūne. § 14. Lietuvių kalboje yra ir kitokių periferinių žodžių su -ais — ne prieveiksmių, o dalelyčių, pvz.: aurēnais „aure, štai“ aurēntais „t. p.“, auriais „t. p.“, aurionais „t. p.“, dēltais „dėlto“, kōnais „ko“, nōrintais „nors“ [samplaikiniuose prieveiksmiuose kadà (kaip, kamè, kiek, kuomèt, kur) nōrintais ir įvardžiuose kàs 2. 520 17 (katras, kuris) nórintais, rásėtais „gal“, rásintais „t. p.“, rasitais „t. p.“; modalinių žodžių, pvz.: mátomais „matyt“, mùšėtais „tur būt“, mùšintais „t. p.“, mùšitais „t. p.“, žinomais „žinoma“; labai vaizdingų samplaikinių ištiktukų, savo reikšmėmis kartais visai susipynusių su prieveiksmiais, pvz.: džangu džangais „džangt džangt“, džiñgu džiñgais (džiñgu džiñgais) „džingt džingt“, grabu grabais „grabš krapš“, klėdaru klėdarais „kledarai kledarai“, klėru klėrais „t. p.“, klyru klėrais „t. p.“, kuldu kuldais (kuldavimo, t. y. greito arba lėto ėjimo, veiksmui nusakyti) 11. Antai, aurėnais po suolu guli. Sr(LKŽ₁ I 499). Aurėntais guli. Krž(LKŽ₁ I 499). Dėltaiš jie nėra geri. Er(LKŽ₁ II 397). Nei eisiu, nei kǒnais. Šd. Spiaudais, o kada nórintais gailėsies. Lkv. Miegt ans kame nórintais, ir gana. Grg. Rásintais ir mama važiuos į turgų. Slnt. Rasitais nuvarė [žąsiukus]. Pvn. Naktis ilga, kelias papuolė prastas, o žmogelis, mátomais, neturtingas… Lkž. Mùšintais rytoj parvažiuosi? Y1. Mùšitais bloga buvo, kad nebenori eiti. Plt. Žinomais, imk, meilei tik (bile tik) beduoda. Skd. Tie abrinkiai su tokiais varpais kai su žagrėm džangu džangais skambydami genasi juos. LMD (Sln) (LKŽ₁ II 1009). Džiñgu džiñgais belekanti. Krš. Važiuoja džiñgu džiñgais. Žg. Tas atsikėlęs grabu grabais atsidaręs duris. Sln. Klėdaru klėdarais kledaruoj tekiniai. Škn. Klėru klėrais, klėdaru klėdarais sukasi [seni, sudilę, išklere tekiniai]. Škn. Tekiniai eit klyru klėrais. Šts. Ubagas, gavęs visokiu gėrybių, išėjo kuldu kuldais sau (ps.) Krp. Čia pailiustruoto tipo periferinius žodžius iš viso vargu ar galima sieti su a kamieno vardažodžių daugiskaitos įnagininko formomis. Vienais atvejais šių žodžių galas -ais galėtų būti aiškinamas kaip ai ir s junginys, kur -ai galima būtų sieti su dalelyte ai ar su prieveiksmių priesaga -ai, o -s laikyti kitos dalelytės elementu. Kitais vėl atvejais (pavyzdžiui, ištiktukuose džiñgu džiñgais, džiñgu, džiñgais, klėru klėrais ir pan.) -ais labai jau spėjamai būtų galima laikyti ir a kamieno vardažodžių daugiskaitos įnagininko prieveiksmių analogijos padaru, ypač todėl, kad šalia čia paminėto tipo ištiktukų yra visiškai tokios pat formos samplaikinių prieveiksmių. Panašiai galėtų būti aiškinamas ir polinksnis linkais (t. y. link-ai-s arba link-ais). Eik ant Trakų linkais. Jabl. § 15. Kaip jau sakyta, šiame straipsnio skyriuje panagrinėta tik dalies paprastųjų a kamieno daugiskaitos įnagininko prieveiksmių daryba bei struktūra ir pateikti būtiniausi jų reikšmės ir vartojimo dalykai. Gaus esnę surinktą medžiagą autorius tikisi išnagrinėti specialioje studijoje, skirtoje daugiskaitos įnagininko prieveiksmių darybai ir prieveiksmiams, santykiaujantiems su daugiskaitos įnagininko formomis. Jau ir to nedidelio daugiskaitos įnagininko prieveiksmių būrelio darybos bei struktūros analizė aiškiai rodo, kokie įvairūs yra tų prieveiksmių ryšiai su kitomis kalbos dalimis ir kokią svarbią vietą jie užima pačioje lietuvių kalbos prieveiksmio kategorijoje. 11 Kad tokio tipo samplaikiniai ištiktukai gali visiškai susipinti su prieveiksmiais, rodo šie pavyzdžiai: krivu krivais „labai kreivai“, lyku lakais „labai smarkiai, labai greitai“, vicu vācais „vingių vingiais, zigzagais, kreivai“, vytu vātai „neatnarpliojamai, painiai, pinkliai“. 18 2. Prieveiksmiai su -(i)uoju, -(i)ąja § 1. Iš dalies prie prieveiksmių priskirtini ir vediniai su -(i)uoju, pvz.: bloguoju „su blogumu, piktai“ (:blõgas), doróju, „gėrumu, geruoju“ (:dõras), geruoju „maloniai, nepiktai“ (:gė̃ras), gražiõju „gražumù, be piktumo“ (:gražùs), greitõju „greitomis“ (:greĩtas), negėróju „negerai; ne iš gero“ (:negė̃ras), piktóju „piktai, su piktumu“ (:piktas). Dažniausias iš jų yra geróju, po jo eina gražiõju, piktúoju. Prie šio būrelio priklauso ir vienas kitas retesnis prieveiksmis, pvz.: aštrióju, „piktuoju, ne santaikoje“ (:aštras), grėčiúoju „grečium“ (:grețùs), nesavúoju „1. prastai nusiteikus; 2. labai, nepaprastai; 3. ne savo valia“ (: nesãvas). Šių prieveiksmių -(i)uoju yra priesagos funkcijas įgyjanti vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos įnagininko galūnė. a kamieno būdvardžiais motyvuoti prieveiksmiai turi -uoju, o u kamieno būdvardžiais – úoju. Prieveiksmis nesavúoju turi įvardinę šaknį. Tai nedarus prieveiksmių tipas. Tarmėse gali būti nukritęs šių prieveiksmių ne tik galinis -u, bet ir -ju pvz.: geriój, gražiój, gražū¹². Bet pasitaiko ir senesnių formų su -(i)uojuo, pvz.: piktúojuo. Šalia vieno kito čia kalbamo tipo prieveiksmio ta pačia reikšme pavartojamas atitinkamo pagrindinio žodžio (vyriškosios giminės būdvardžio) apieprieveiksmėjęs vienaskaitos įnagininkas (vienas arba su prielinksniu su, pvz.: (su) gerù, (su) piktù. Tokie faktai negali nestiprinti dar neišblėsusios prieveiksmių su -(i)uoju linksninės reikšmės. Šių prieveiksmių darybos pagrindu eina būdvardžiai, tiesiog ar metaforiškai žymintys vidines ypatybes, pvz.: blõgas, dõras, gė̃ras, gražùs, piktas, ir tik vos vienas kitas kitokios reikšmės būdvardis: greĩtas, grețùs. Todėl ir pačių prieveiksmių daugiau yra tokių, kurie žymi vidinius požymius (aštrióju, blogúoju, doróju, geróju, gražiõju). Tik vienas kitas turi erdvės ar laiko reikšmę (grėčiúoju, greitóju). Čia kalbami prieveiksmiai sakinyje paprastai šliejasi prie veiksmažodžių ir eina kokybinėmis būdo aplinkybėmis. Aštrióju gyvena su visais kaimynais. LKŽ I 277. Veltui sesuo norėjo perkalbėti jį geruoju ir bloguoju. LzPR VII 227. Su juo dorúoju nieko nepadarysi — reikės susimušti. Šl. Jei dorúoju nesusitars, teks piktúoju kalbėtis. LKŽ II 416. Norėk dabar su tokiais kaimynais geruoju gyventi — ar gali? SimonP 38. Salos gyventojai pasitiko Kolumbą ir jo žmones geruoju… BilR 63. Gerai, kad geruoju baigėsi. CvR VIII 29. Gražiõju sutarkim (sugyvenkim). Ssk. Visur apsiejo be muštynių, gražiõju. CvR VIII 91. Tu nerėk, ė gražiõju sakyk. Klt. Nesavúoju (ne savo valia) eina. Dglš. Matušėlė piktuoju barasi ir geruoju prašo verkdama. ŽemR II 125. Kad tu ir piktuoju gyveni — tylėk. Lp. Atnešė velnias žiedą į jaukonė piktúoju liepia Elenytei eiti su juo šokti. Lnkv. Matydamas Jonas neatsikratysiąs piktúoju, ėmė gerúoju kalbėti (rš.). Plg. tarminius pavyzdžius: Pradėjo prašyt užboną gerúoj. TŽ V 106. Ašei su jais vis šneku piktúoju. Pl. Gražū prašysi — gausi. Grž. 12 Tarminės formos gražiój, gražū su kietu ž galėtu būti kilusios dėl geróju (su kietu r) įtakos. 2 * 19 Plg. taip pat pavyzdžius, kur prieveiksmių su -(i)uoju reikšme vartojami pasakymai (su) geru, (su) piktu, stiprinantys tų prieveiksmių linksninę reikšmę: Ragana ėmė geru (geruoju), prašytis, kad tik nemuštų. LKŽ III 242. Su geru ir su piktu tėvai ją ragina. LKŽ III 242. Prieveiksmiai su -(i)uoju kokybine būdo aplinkybe gali eiti ir tada, kai sakinio tarinys nepasakytas arba nepilnas, vadinasi, kai veiksmažodis, prie kurio turėtų šlietis prieveiksmis, tik iš konteksto šiaip taip suvokiamas. Ar negalima gi kaip nors geruoju — pamokyt, patart, pasakyt, kas jis yra ir kas ji… VienP 245. Karvė ne žmogus, su ja reikia gražiuoju, geruoju… BaltPV I 140. Až ką tu vis in man’ piktuoju (kreipiesi)? Bien. Darykite, ponas, kaip patinka. Jei gražiuoju — skolą grąžinsime ir be vaiko, jei ne — imkite gyvulį iš mūsų, juk ir mano širdis. CvR VIII 152. [Žlibis] Žinoma, geruoju verčiau, piktuoju bus biesas. ŽemR₂ I 496. Yra atvejų, kur prieveiksmių su -(i)uoju būdo aplinkybės reikšmė nublankusi, kur tie prieveiksmiai ne tik būdo aplinkybę reiškia, bet ir tam tikrą dalį tarinio funkcijos atlieka. Tuo būdu sintaksinės funkcijos atžvilgiu jie yra tarsi pereinamojo pobūdžio. Tokiais atvejais šalia prieveiksmio su -(i)uoju lengvai numanomos veiksmažodžio būti formos, turinčios reikšmę „gyventi, sugyventi, koegzistuoti“. Mes jau seniai su juo vėl geruoju (nebesipykstame, sugyvename). Akm. Žinoma, kol geruoju, marti tylėjo, kad ir dantis sukandusis, ir dėl katino ji nieko nesakė. SimonP 33. Kai vėl geruoju, motina paimdavo vaiko ranką, iškeldavo ją ir grūmodavo tėvui už mažąjį. CvR VIII 32. Senieji Pikčiurnos išsibars, išsibars, būdavo, ir vėl geruoju. SimonP 29. Nuo vakar aš su juo piktuoju. Akm. Čia jau negeruoju (nelaimė gal atsitiko) — antra ar trečia diena, ir vis dar tėvas neatsiranda. Srv. Kad prieveiksmiai su -(i)uoju gali eiti bent tam tikrą dalį tarinio funkcijos, matyti iš žemiau pateiktų pavyzdžių, kur tie prieveiksmiai labai glaudžiai susiję su tarinio reikalų pasakytais veiksmažodžiais būti, išeiti. Pasirodo nenori su ponu būti geruoju. ŽemR₂ II 214. Būkime geruoju. ŽemR I 237. Prašo tokių daiktų, kurie jiems neišeitų geruoju. LKŽ III 242. Vienas džiaugsmas man beliko, kad jūs gražiuoju būtumėt visą gyvenimą, kaip šį vakarelį. BaltPV I 336. Ar ilgai gal¹ vyras su pačia būt piktuoju? Krš. Vedu (mudu) esau (esava) piktuoju. Krtn. Esu su anuo piktuoju. Klk. Prie įprastinės prieveiksmių su -(i)uoju būdo reikšmės gali prisidėti arba ją stelbti kitos reikšmės, pavyzdžiui, laiko, sąlygos. Tokiais atvejais sunku ar net neįmanoma pasakyti, kuri tų reikšmių vyraujanti, ir prieveiksmiai eina nevienareikšmėmis aplinkybėmis. Geruoju viskas gerai ir niekas nežino; piktuoju viskas blogai. ŽemR₂ I 138. [Stankienė] bijojo, kad vyras nesupyktintų tėvo, susibarus, piktuoju, nebegalėtų bičių vežėti, nes tučtuojau visi auliai išnyktų. ŽemR₂ I 249. Žodynų paliudytas prieveiksmis grečiuoju sakinyje, be abejo, gali eiti tik vietos aplinkybe. Aiškesne laiko aplinkybe, žinoma, visai neprarasdamas ir būdingiausios kalbamo tipo prieveiksmiams būdo reikšmės, eina prieveiksmis greituoju. Laumė greituoju aptaisė savo vyresniąją dukterį ir pakišė (pakišo) karaliui, bet šis jos nepriėmė. BsP II 226. Tik papusryčiauti greituoju ir tekinai į kelionę. VaižgV 46. Tat padaryta greituoju, skubotai. LKŽ III 562. Greituoju pavalgiau pietus. LKŽ III 562. 20 Šio būrelio prieveiksmiams nėra visai svetima net priežasties reikšmė ir priežasties aplinkybės funkcija. Tik čia negeruoju jis taip šokinėja. BsMt II 58. § 2. Prieveiksmiai su -(i)ája taip pat yra šiek tiek priartėję prie priesaginių. Šių prieveiksmių tiek negausu, kad jie literatūrinėje kalboje nė nesudaro bent kiek ryškesnio būrelio. Štai jų pavyzdžiai: greitája „greitomis“ (:greitas, -à), karštája „karštomis, greitomis“ (:kárštas, -à), negražíaja „negražiuoju“ (:negražùs, -ì), savája „savo ruožtu“ (:sávas, -à), nesavája „ne savo balsu, labai (paprastai su veiksmažodžiais rėkti, šaukti ir pan.)“; 2. ne laiku“ (: nesávas, -à), umája „staiga, nieko nelaukiant“ (:ùmas, -à). Šių prieveiksmių -(i)ája yra ne kas kita, kaip prie priesagos artėjanti moteriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos įnagininko galūnė, o kamieno būdvardžiais motyvuoti prieveiksmiai turi -ája, o jo kamieno būdvardžiais — -íaja. Prieveiksmis nesavája turi įvardinę šaknį, nors jis pats, tas prieveiksmis, įgijęs kokybinę reikšmę. Tai visai nedarus prieveiksmių tipas. Šalia kai kurių to tipo prieveiksmių ta pačia ar skirtinga reikšme dažniau pavartojami to pat kamieno prieveiksmiai su -(i)úoju, plg.: greitája — greitúoju, negražíaja — negražúoju, nesavája — nesavúoju. Šitaip susidariusių paralelių pirmieji nariai literatūrinėje kalboje yra nepalyginti populiaresni. Šie prieveiksmiai dažniausiai turi būdo reikšmę ir sakinyje eina būdo aplinkybėmis. Bet ar tu girdi, ten kertasi negražíaja (rš.). — Kad dėdė tą darbą liepė man padirbte, — tvirtina berniukas savája. BsP II 287. Užtat Nina ir rėkia nesavája. BilR 222. Liūtas, apmaudu nebesutverdamas,… sekretorių ir vaitą (lapę) privertė savo naguose — nesavája parėkti ir dantimis pagriežti. Jabl. Kur tu taip karštája leki? Trgn. Vienas kitas čia kalbamų prieveiksmių gali eiti ir kita aplinkybe, pavyzdžiui, laiko (su būdo reikšmės atspalviu). Aš greitája nubėgau į juos, ale (=bet) jau išvažiuota. Trgn. [Siuvėjas] greitája įlipė (lipo) eglėn. Bsp II 322. Umája nepadarysi. Ds (Būg). Užgirdo, kad aš anėjau (ėjau), greitája nulipė. Lkm. 3. Asmenuojamųjų ir neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų kilmės prieveiksmiai § 1. Asmenuojamosios veiksmažodžio formos, išskyrus vieną kitą atvejį, lietuvių kalboje iš viso nėra linkusios prieveiksmėti, nes jos pačios vienos negali būti vartojamos sakinyje aplinkybės funkcija, kuri daugiausia lemia atskirų žodžių prieveiksmėjimą. Bent kiek aiškesnes prieveiksmėjimo tendencijas kartais rodo tik kai kurios neasmenuojamosios veiksmažodžio formos. § 2. Iš visų neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų savo reikšme bei vartosena prie prieveiksmių bent kiek daugiau priartėja padalyvis, kuris ir galėjo sudaryti tam tikro (tiesa, labai negausaus) prieveiksmių būrelio pagrindą. Štai keletas prieveiksmių, kilusių iš atskirų padalyvių: nebetrūkus „jau greitai, greitu laiku, tuojau“, nedelsiant „greitai, greitu laiku, tuojau“, negaištant „t. p.“, netrukus „t. p.“, bėregint „tuoj pat, labai greitai“, bemàtant „t. p.“, bežiūrint „t. p.“ (plg. žem. 21 bevéizdint, bevéizint), verkiant „būtinai, labai“. Jų atsiradimą daugiausia lėmė aplinkybinė funkcija ir veiksmo laiko ar būdo reikšmė. Vartojimo dažnumu iš jų ypač išsiskiria netrūkus. Laivas turėjo pasirodyti nebet rukus. BalčAŽ, 43. Netrukus pasirodė ties Thilisiu pirmieji padisacho kareiviu būriai, o rytojaus dieną atvyko ir pats padisachas. Vien UT 16. Mykolas nedelsiant išsirengė kelionėn. VienP 298. Reikia nedelsiant subruzti ir imtis būtinų reformų. Myk-PutS I 87. Taikliai įpinta liaudies daina bereikint sukėlė nesulaikomą juoką. Gud-GuzB I 156. Ištroškusios karvės vidurdienį godžiai puola prie lovio kieme ir bematant sausai jį išlaižo (rš.). Bežiūrint ir apsidairbau. Gs (Plg.: Beveizint visu kakto paraundo. ŽemR₂ II 28). Javam lietaus verkiant reikia. Kps. Reikės negaištant išsiuntinėti kviesliai. LKŽ III 41. Plg. čia ir tokius prie prieveiksmių visai priartėjusius padalyvius: pristojus „nuolat, be perstojo“, užeinant „tarpais, ne perdėm“ ir pan. Šatros gerai, bet prisistojus kūrenti aš neturiu kada. Prk. Mašina užeinant tik gali piauti. Gs. Kaip matyti iš pavyzdžių, prieveiksmiais daugiau yra virtę tik bendresnės, abstraktesnės aplinkybinės (dažniausiai laiko) reikšmės padalyviai, ypač su afiksais ne-, be-. Kiti panašios struktūros padalyviai, nors ir eina laiko aplinkybėmis, negali visai suprieveiksmėti dėl savo reikšmės siaurumo, konkretumo, plg. begirdint „tuo metu, kai girdėti“. Tai biaurybė, kad plaukai pasišiaušia begirdint. DonR 86. Ir šalia čia kalbamų padalyvinių prieveiksmių su ne-, be- kartais gali būti homonimų — tikrų padalyvių, plg.: bevéizdint, netrūkus. Akys ištiso beveizdint. Val (LKŽ I 51). Metų netrukus, tavo tauta tikrai bus pagausėjusi keliais benkartukais. SimonPA 107. Žodis netrukus dar išlaiko apystiprę padalyvio reikšmę ir su įvardžiu nieko, nes ir šiuo atveju yra valdomas kilmininkas. Nieko teipogi netrukus išsigirdo minavota (=minėta) kardinolą mirus (brš.). Kai kurie padalyviai su kitais žodžiais (dažniau prieveiksmiais, dalelytėmis) sudaro tam tikrus tik vos vos stabarejančius arba ir visai sustabarejusius bei suprieveiksmėjusius junginius, pvz.: akin bematant „tuoj pat, labai greitai“, ilgai nedelsiant „greitai, greitu laiku, tuojau“, ilgai netrukus „t. p.“, kaip (be)mātant „tuoj pat, labai greitai“, kaip reikiant „gerai, tinkamai“, kaip vien reikiant „t. p.“, kiek nereikiant „daug, gausiai“, kiek reikiant „pakankamai“, kur (ne)reikiant „kur (ne)reikia“, neilgai trukus „greitai, greitu laiku, tuojau“, nė kiek netrukus „tuoj pat, labai greitai“, norint nenorint „kiekvienu atveju; būtinai“, toliau buvus „ilgainiui“. Akin bemātant sugrįšiu. Jnš. Kaip mātant tas šuva prapuolė. Pš. Diena tokia karšta, jog dabar, kad mažas vėjelis papūstų, kaip bematant šienas pradžiūtų. KrėvRg 102. Nė kiek netrukus visas jaunimas išvirto iš trobų ir iš tolo liuoksėdamas ir maitodamasis paskubėjo paskui Mykoliuką. Neilgai trukus šit šuniukai arru-arru-arru ant vokiečiuko. Ilgai netrukus tie šaukojimai kas kartą artinos. LKŽ kart. s. v. trukti. Iš tikrųjų nedaug kas tesinaudoja kaip reikiant dabartiniu mokslu. Jabl. Vyskupas Jonas valdė kunigais ir ištisa vyskupyste kaip vien reikiant. Val. Akmenų čia buvo kiek nereikiant (rš.). Norint nenorint nuvėjo jis ant to kalno. BM 83 (LKŽ VIII 861). Nórint nenórint reikia eiti dvaran. BM 26 (LKŽ VIII 861). 22 Plg. sudurtinį prieveiksmį neilg(a)trūkus (< neilgaĩ trūkus): Neilgatrūkus juos į vė prašo [į vestuves]. Bien. Ši neilgtrukus atjojas rai-jas apsigin klavęs kareivis. Bs. Prie čia suminėtų junginių reikia priskirti dar ir tokius junginius, kaip kur nórint „bet kur“, kaip nórint „bet kaip“, kuomet nórint „bet kada“, kur dėmuo nórint yra iš padalyvio kilusi dalelytė ar bent prie dalelytės labai priartėjęs padalyvis (plg. dalelytę nórs, kuri savo ruožtu galėjo išriedėti iš es. 1. veik. dal. nóris), o pagrindiniais dėmenimis eina prieveiksmiai kur, kaip, kuomet. Vakar vakarą išlekė viena gulti, o tas miegalis, kur norint pakritęs užkirmėjo. ŽemR₂ I 74. – Tylėk, tylėk, many simės kaip norint, – ramino motyna. ŽemR₂ III 123. Oi, klius jam nuo manęs kuomet norint. ŽemR₂ I 332. Vienas kitas ne aplinkybės funkcija vartojamas padalyvis, kai visai nublanksta jo leksinė reikšmė, gali išvirsti jungtuku, pvz.: nelyginant, nórint (plg. taip pat jungtuką nórs < nóris). Žuvys švikšėjo man pro ausis nelyginant paukščiai per orą (rš.). Norint man nieko neliktų, tai tiktai jis mokosi daugiau. ŽemR₂ I 20. Plg. iš padalyvių tiesiog kilusius ar dar tik kylančius prielinksnius: išskiriant (su gal.), išskyrus (su gal.), nepaisant (su kilm.), neskaitant (su kilm.), nežiūrint (su kilm.). Nepaisant to, kad lytutis nustojo krapnojęs, saulė vėl pasirodė iš debesų (rš.). Pagaliau padalyvinės kilmės yra ir tarminė dalelytė bū sint „esą, girdi“. Ana prašė bū sint į turgų nuvažiuoti ir atvežti ko reikia. J(LKŽ I 1209). § 3. Iš dalyvių tiek literatūrinėje kalboje, tiek tarmėse daugiausia prieveiksmių pasidaroma su priesaga -(i)ai, pvz.: abejojančiai, išglėbusi, deramai „tinkamai“, užtarnáutai, dirbtinai13. Bet tai jau priesaginės prieveiksmių darybos klausimas, kurio šiame skyrelyje nesvarstoma. Žemaičių tarmėse pasitaiko kiek dalyvinių prieveiksmių, sudarytų su priesagomis -ie¹⁴, -io(je), kurių pirmoji sutampa su senojo, dabar jau suprieveiksmėjusio nepostpozicinio inesyvo, o antroji – su dabartinio postpozicinio inesyvo galūne, pvz.: dūlkantie „kada esti daug dulkių, kada kelias dulka“, lyñantie „kada lyja, lyjant“, pašăliesie „Kada pašalę“; lyñančioj „kada lyja, lyjant“. Kitokios darybos dalyvinių prieveiksmių, galima sakyti, nepasitaiko, nors atskiros dalyvių formos (pačios vienos ar su kitais žodžiais) sakiniuose gana dažnai gali būti vartojamos aplinkybių funkcija, plg.: Tep (taip) aiškiai, atsileidęs pasako(ja). Krt. Gal i ne kó láukę (netrukus) parvažiuos iš to Radviliškio. Rd. Plg. dar tokias iš veikiamosios rūšies vyriškosios giminės dalyvių daugiskaitos vardininkų (senųjų bevardės giminės dalyvių vienaskaitos vardininkų) kilusias dalelytes-jungtukus, kaip esą, bū sia, kurios lingvistinėje literatūroje neretai priskiriamos prie prieveiksmių, bet iš tikrųjų tiek savo reikšme, tiek sintaksine funkcija nuo prieveiksmių skiriasi. Pagaliau čia dar reikia paminėti tarminius (žemaičių) sangrąžinius pusdalyvius neturinčius jokių kait ymo ypatybių, vartojamus paprastai aplinkybių funkcija ir tuo priartėjusius prie prieveiksmių, pvz.: duodamós, džiaugdamós, juokdamós, 13 Plačiau žr. „Lietuvių kalbos gramatika“, t. II, Vilnius, 1971, §§ 755–762. 14 Žr. K. Ulvydas, Vienaskaitos vietininko prieveiksmėjimo klausimu, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. IX, Vilnius, 1967, p. 18. 23 pakratydamos, pašiukėdamos, plėšydamos, rinkdamos, uždurdomas. Tokių pusdalyvių yra ir grožiniuose žemaičių tarmių atstovų kūriniuose. Eina visur duodamós (duodamasis). Krš. Vaikai džiaugdamos nubėgo į bažnyčią. ŽemR I 19. Parėjo visas juokdamos. Krš. Kiaulės ryn usnis pakratydamos. Šts. Pastatysi uodegą, taip plėšydamos. Krš. Pasprind, pasprind, pasprind — į mėją ponaitis pašiukėdamos. Šts. Eina po svietą rinkdamos. Krš. Tokia šio tipo pusdalyvių vartosena tarmėse labai dažna ir intensyvi. Nuo prieveiksmėjimo šiuos pusdalyvius sulaiko labai stipri antrinio veiksmo ar būsenos reikšmė, taip pat toji aplinkybė, kad šalia tokių sangrąžinių pusdalyvių atitinkamose tarmėse išlaikyta darni kaitomųjų nesangrąžinių pusdalyvių sistema, pvz.: eidamas, eidama, eidami, eidamos. § 4. Iš kitų neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų pasitaiko vienas kitas suprieveiksmėjusios bendraties atvejis, pvz.: nepalyginti „žymiai, kur kas“, žūt būt „būtinai, trūks pliş“, plg. taip pat žūt ar būt „t. p.“ Bet jis ne į gužutį, o į meistro sodą čirškėjusį šlubį šnekučiui panašus, tik nepalyginti didesnis. CvMS 34. Juras, matydamas vaiko stropumą, žūt būt norėjo jį padaryti jeigu ne inžinierium, tai nors šviesiu žmogumi. CvŽM 135. O turim uždavinį atlikt, žūt ar būt!.. Gud-GuzB I 326. § 5. Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų kilimo prieveiksmiai yra dar retesni, negu neasmenuojamųjų. Apie asmenuojamųjų veiksmažodžio formų prieveiksmiškumą paprastai tegalima kalbėti tada, kai jos su kitais žodžiais žodeliais sudaro tam tikras suprieveiksmėjusias, apipriežveiksmėjusias ar tik prieveiksmėjančias samplaikas. Plg., pavyzdžiui, prieveiksmį bematai „bemantant“ ir suprieveiksmėjusių bei apipriežveiksmėjusių junginių kaip matai „t. p.“, kur pakliūk „kur kliuvo, kur nekliuvo; apgraibomis, paviršutiniškai“, taip pat apipriežveiksmėjusių ar prieveiksmio reikšme vartojamų junginių kaip reik(ia) „tinkamai, deramai“, kaip stovi „kaip reikiant“, kaip švinta „švintant, anksti rytą“, kiek nereik(ia) „labai daug, daugiau nei reikia“ antruosius dėmenis. Žmonių kolektyve daug, ta rugiapiūtė bematai praėis. Skr. Tas ir prisistaty s kaip matai. ŽemR₂ I 235. – Sninga! Sninga! – šaukėm mes abu su Stepuku, dažydami vienas kitą kumščiais kur pakliūk. BaltPV I 115. Vartydama knygelę, ėmė kur pakliūk po straipsnelį skaityti. ŽemR₂ I 306. Žemės kiek nereikia. Ad. Turiu sylos (= jėgos, stiprumo) kiek nereik – galiu sunkiai dirbti. Lk. O davatkos nustėrę… džiaugias antikristo pečiaus išvengę, nors mirti jos buvo kaip reik pasirengę. Vencl Rn 177. Sesuo jau kaip stovi merga. Iš. Ir jis teipogi pašokęs kaip švinta išėjo prie gyvulių. ŽemR₂ I 136. Nuo viršiau pateiktų junginių savo reikšme bei santykiu su prieveiksmiu nė kiek nesiskiria ir tokie junginiai, į kuriuos yra įsiterpusios dalelytės, pvz., kiek tik nereik(ia) „labai daug, daugiau nei reikia“. Malkų yra kiek tik nereikia. Ėr. Apya iškę prieveiksmio reikšmę „būtinai, kad ir kas būtų, bet kokiu atveju; su didžiausiu vargu“ turi ir tokie sustabarėję ir apstabarėję veiksmažodžio asmenuojamųjų formų junginiai: lūš (ar) plīš, lūžt(a) (ar) trūkst(a), ar lūžt(a) ar trūkst(a), plīš (ar) trūks, ar plīš ar trūks, rūks (ar) trūks, ar rūks ar trūks, trūko (ar) lūžo, ar trūko ar lūžo, trūk (ar) plīšk, ar trūk ar plīšk, trūko (ar) plīšo, ar trūko ar plīšo, trūks (ar) lūš, ar trūks ar lūš, trūks (ar) plīš, ar trūks ar plīš. Plg. tarm. trūks plīš. 24 Atrodė, kad jis pasiryžęs lūž ar pliš įvykdyti kiekvieną įsakymą (trš.). Lūš pliš reik padaryt. Jnš. Jeigu Būsė ko nors užsigeidžia, ji lūžt trūkst turi gauti. SimonP 25. Ar lūžt, ar trūkst – važiuok, ir gana. Sln (LKŽ VII 718). Trūks pliš išvažiuosime iš čia (Ik.). Ar pliš ar trūks (jokiu būdu) nepasisakosiu. ValP 6. Rūks trūks kitą sykį eini repečkas į padarai. Btg. Tai man darbininkas – trūko lūžo, bet padarė. Rod. Trūk plyšk, bet turi būti padaryta (rš.). Trūko plyšo – jam vis gerai. Ds. Nedirbk trūko plyšo (bet kaip, paviršutiniškai, nerūpestingai). Blnk. Trūks lūš turi padaryt. Lp. Trūks lūš pirksiu. Kps. Nutarėme jį parsikviesti ir trūks ar pliš leisti laikraštį (rš.). Tas tikslas trūks pliš turi būti pasiektas. LKŽ kart. s.v. trūkti. Plg. tarm.: Trūks pliš turiu padaryti! Dkš. Plg. iš asmenuojamųjų veiksmažodžio formų kilusius modalinius žodžius ar modalines dalelytes: būdau (<būdavo), būdavos (<būdavosi), būsis „lyg, tartum, girdi“, gal, galėt „gal būt“, gal būt, girdi, rasit „gal, gal būt (veiksmažodžio rasti ties. n. būs. 1. dg. 2 asm.), rastum (rastum̃) „gal, gal būt, tur būt; tikriausiai“, rodos, tur būt, dalelytes - jungtukus taryt, tarytum, tarši, tartum, jungtuką dėstis (tarm. dąstis), „žiūrint, nelygu“ (veiksmažodžio dėtis ties. n. es. l. 3 atematinis asm.). Būdau, seniau buvo geresni metai. LKŽ₁ I 1118. Būdavos, mes daug kortuodavom. LKŽ₁ I 1119. Ana atsivėlė (atėjo), būsis reikia čia anos. J (LKŽ I₂ 1209). Tik dabar Elena aiškiau suprato, kodėl brolis taip norėjo, kad jiedvi susipažintų ir, gal būt, susidraugautų. VenclGD₁ 73. Jie, girdi, vežasi ne martele, ne, – o tik baltą žąsį aukso vežime. SNėr (LKŽ III 332). Yr tokių, kur rasit i(r) žino [apie senovę]. Užv. Rāstum (gal) jau pavasariui ruošiatės? Rāstum (tur būt) privargai, vaikei, pakol atbridai par (per) pusnis? Sld. Griuvinėja rastum (lyg, tartum) girtas. Svn. Rastum̃ (tur būt) ir tu buvai vakar turguj? Švnč. Kas čia, rodos, ta nešmenė, o pakol parėjau, girdi, nusvėrė pečius. Plt (LKŽ III 332). Jis, tur būt, ateis. DLKŽ 879. Kalbu, tai man taryt (tarytum) gyslas skauda. Vrn. Jos akys buvo tokios gilios, tarsi primerktos. SimonOBT 151–152. Visi nutilo, tartum neišsprendžiamos mįslės užklupti. VenclGD 473. Ar brangiai moka kiaulėms (už kiaules)? – Dėstis kokios kiaulės. Jb (LKŽ II 293). Vėikiausiai iš veiksmažodžių antrojo asmens formų yra kilę tarminiai sudurtiniai prieveiksmiai amat (< ar matai) „tuoj, beregint“, kabėrgi (< kaip bėregi) „bem atant, labai greitai“, kabežiūrai (< kaip bežiūrai) „t. p.“ Tai jis ką nepai ms, tai kabėrgi ir gatava. Pns. Palauk, sakau, kabežiūrai grįš vyrai, eisim visi valgyt. Pns. § 6. Veiksmažodiniai prieveiksmiai ar suprieveiksmėjusių samplaikų veiksmažodiniai dėmenys gali atprūpėti, deformuotis ar įgyti tam tikrų galo formantų bei šiaip neetimologinių elementų, pvz., bemat „bematant“, bematõs „t. p.“, kabemāt „t. p.“, kąbemāt „t. p.“, kaip bemāt „t. p.“, kaip māt „t. p.“, kaip reik „kaip reikia(nt)“, kur kliūt „kur pakliuvo, visur“, kur nekliūt „t. p.“ Suprantama, jog tokio tipo veiksmažodiniai prieveiksmiai ar suprieveiksmėjusių samplaikų veiksmažodiniai dėmenys gali būti kilę tiek iš asmenuojamųjų, tiek iš neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų. Pavyzdžiui, bemāt galima kildinti iš bematai ir iš bemātant. Tą patį reikėtų pasakyti ir dėl kabemāt, kąbemāt (plg.: kaip bematai, kaip bemātai, kaip bemātant, ką bematai, ką bemātai, ką bemātant). Bematõs turi -õs veikiausiai tokį pat, kaip prieveiksmiuose nuolat-õs, visad-õs, 25 niekad-os ir pan.; samplaikų kur kliūt, kur nekliūt antrieji dėmenys galėtų būt) kilę iš tariamosios nuosakos trečiojo asmens. Aš taubemat kailį nulupsiu. LKŽ I 606. Bematos prades lyti. Grž. Aš kabemat grįšiu. Pns. Palauk kabemat aš nuveisiu. Km. Kaip bemat ir Vytautas atalėkė. Sdk. Tėvas išėjo, bet kaip mat žadėjo grįžti. Jnš. Kur kliūt – visur nelaimės. VšR. Vaikščioju kur nekliūt. LKŽ VI 135. Reikia pasakyti, jog tiek nutrupėjusių veiksmažodžio formų kilmės prieveiksmiai, tiek suprieveiksmėjusių samplaikų nutrupėję veiksmažodiniai dėmenys yra labai reti. § 7. Nuo prieveiksmių būtinai reikia skirti nutrupėjusius, deformuotus ar šiaip neetimologinių galo elementų įgijusius veiksmažodinius modalinius žodžius, modalines dalelytes ar dalelytes-jungtukus bei jų variantus, pvz.: būsià „lyg, tartum, girdi“, būsiam „t. p.“; kažì „kas žino, nežinia, vargu“, kažin „t. p.“, kažina „t. p.“, kažinc „t. p.“, kažinec „t. p.“, kažino „t. p.“, kažna „t. p.“, kažnai „t. p.“, kažnė „t. p.“, kažnec, kažno „t. p.“, kažnoc „t. p.“, kužne „t. p.“; mar̃dos (márdos) „man rodos“; ràšek „gal, gal būt“, ràšet(ais) „t. p.“, ràšik „t. p.“, ràšint(ais) „t. p.“, ràšit(ai) „t. p.“, ràšitais „t. p.“ Dalelytės būsià, būsiam veikiausiai kilusios iš būsimojo laiko veikiamojo dalyvio būsią kaip fonetinio kitimo ar net deformacijos rezultatas. Fonetiškai ypač pakitę ir deformuoti yra dalelytės kažin variantai, kurių etimologinį pagrindą sudaro junginys kas žino. Įdomu tai, kad tarp tos veiksmažodinės dalelytės variantų, kurie su prieveiksmiais semantiškai tiek maža teturi bendra, randame ir fonetinį prieveiksmio pavidalą įgijusią kažnai. Šio varianto -ai veikiausiai tėra neetimologinis elementas, atsiradęs atsitiktinai arba nusižiūrint į prieveiksmius su priesaga -ai. Pastaba. Modaline reikšme turinčio junginio kas žino veiksmažodinis dėmuo po kas sudurtiniame įvardyje ar prieveiksmjyje gali sutrumpėti iki vieno ž, plg.: kažkas, kažkaip. Dalelyčių ràšek, ràšet -ek, -ėt aiškintini veikiausiai tik deformacija, o dalelytės ràšik galūnis -k — neetimologinis priedas, kaip ir -ais, -ai dalelytėse ràšintais, ràšitai, ràšitais (plg. populiariausią prieveiksmių priesagą -(i)ai ir prieveiksmių priesaga virstančią kai kurių kamienų linksniuojamų žodžių dg. įn. galūnę -(i)ais. Būsià kits iš tenai kunigas persikels čia. Eik būsiam bliūdą pasiskolinti, o tuo tarpu ir pamatysi piršlius. J(LKŽ I₂ 1209). Vdk (LKŽ I₂ 1209). Kaži, ar tu rasi? Jrb(LKŽ V 462). Kažin, kam tan torą užtvėrė? Als(LKŽ V 463). Kažina, kuomet pasimatysma. LKŽ V 464. Jam pasirodė kažinc kas. Nmn (LKŽ V 464). Kap atnešė sviesto, tai kap kažinec ką. Kažino kas toks žmogus atnešė spirito. Kažna, ryt nelis? Kažnai, kurie (javai) geresni? Kažnė, kas galėjo tai padaryti? Kažnec, kada tai bus? Kažno, nelis šiandė? Kažnoc, kur tu valkiojais? Man kužne kas (baisu, neramu) pasidaro. Arm(LKŽ V 464). Plt. Klt. Dbk(LKŽ V 465). Švn (LKŽ V 465). Pns. Klt. Krok. Brž(LKŽ VI 1022). Mar̃dos, jis nuė namo. Plv. Ràšek ir ateis. Krtn. Ràšet i tas mūsų vaikas ateis į protą. Kl. Ràšetais sutiksiu žmogų, katras nupirks. Ràšik nepatink tamstai ta putra? Ràšint dar i nepražuvo. Ràšintais tas i būs. Lietuvis rasit ir numanys, bet ne visuomet. Ràšitai pienuko gersi? Ràšitais i ateis, žadėjo. Rt. Grd. Slnt. Krtn. Jn. Pj. Kv. 26 Nuo prieveiksmių reikia taip pat skirti šiuos slavų kalbų kilmės veiksmažodinius ar tam tikrais atvejais netiesiogiai su veiksmažodžiais susijusius žodžius: modalinių žodžių bevėly „geriau, verčiau“, vėlyk „t. p.“ variantus bevėly „t. p.“, vė́lent „t. p.“, vály „t. p.“, vėl’ „t. p.“, velė „t. p.“, vėlei „t. p.“, vė́leik „t. p.“, vė́leit „t. p.“, vė́lek „t. p.“, vėlek „t. p.“ vėl’gu „t. p.“, vel’gu „t. p.“, vė́ly „t. p.“, vė́ly „t. p.“, veli „t. p.“, vėli „t. p.“, vėliau „t. p.“, vėliau „t. p.“, vėliaut „t. p.“, vėlyj „t. p.“, vėlyk „t. p.“, vėlik „t. p.“, vėlikos „t. p.“, vėlink „t. p.“, vėlint „t. p.“, vėliot „t. p.“, vėlyt „t. p.“, vėliuk „t. p.“; dalelytę maž „gal“ ir jos variantus mažak, mažalai, mažām, mažì, mažĩn, mažolai, mažù, mažūk, mažūm; modalinį žodį musėt „tur būt“ ir jo variantus musė, musėt, musėt, musėk, musėtai, musėtais, mūsi, musik, musinkėt, mūsintais, mūsit, mūsitais, mūst, mūstais, mūsti. Pirmutinis visų šių žodžių šaltinis, be abejo, yra baltarusių ar lenkų kalba, plg. baltar. ir rus. tarm. вале́й „geriau, verčiau“, baltar. tarm. валі́й „t. p.“, ве́ле́й „t. p.“, вале́й „t. p.“, rus. tarm. боле́й „t. p.“, lenk. wolej „t. p.“, baltar. веліць „norėti, geisti“, rus. tarm. волить „t. p.“, lenk. woleć „labiau norėti“; lenk. może „gal“, baltar. можа „t. p.“, rus. может „t. p.“; lenk. musi „tur būt“, baltar. мусіць „t. p.“. Čia suminėtų žodžių variantai laikytini dažniausiai jau pačios lietuvių kalbos padaru. Įdomu tai, jog žodžio musėt variantuose randame įprasčiausią ir populiariausią prieveiksmių priesagą -ai (musėtai) ir priesagos funkcijas perimančią a kamieno daiktavardžių daugiskaitos įnagininko galūnę -ais (mūsėtais), kuri čia pridėta tik nusižiūrint į daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmius, galimas daiktas, norint pabrėžti, sustiprinti žodžio reikšmę arba tiesiog kalbos ritmikos sumetimais. Ir kiti ne tik žodžio musėt, bet ir kitų čia kalbamų žodžių variantų galo garsai ar ištisi skiemenys tiems variantams neturi kokios etimologinės reikšmės ir veikiausiai bus atsiradę arba dėl analogijos, arba dėl to, kad kalbėtojo norėta pabrėžti žodžio reikšmę, arba tiesiog dėl kalbos ritmikos. Eime bevėly maudytis. Jrb. Bevelyj name (namie) tekėt, ne į marteles eiti. JV 867. Aš pėsčia eisiu vė́lent. SmIn. Tu vály nuvein i atneš’ malkų. Vdš. Vel’ prie pilko akmenėlio, nei prie tavo tėvulėlio (d.). Dl. Dievuli manās, velel aš būtų numirę (numirusį). Pls. Vėlei be galvos, negu be slovos (garbės). Šmn(LTR). Neik, vė́leik palauk. Blb. Vė́leit mirtai (mirčiau), nei tokią buitį gyventau. Nč. Velek būt užmuše. Jnšk. Ka tu lakstai, vel’gu pagulėtum. Ėr. Vel’gu pasikarti, ne už našlio eiti! Sdb. Vėly be galvos, ne be valdžios. Gs. Vėly prieš kalnelį akmenėliai risti, ne ką mylėjus panelė palikti. Sl. Su išmintingu veli pamesti, nekaip su kvailu rasti. Erž. Vėli būčiau kalne gilias duobes kasus, o ne su berneliu meilingai kalbėjus (d.). Kp. Vėliau tu pasilik namie, o aš važiuosiu. Žsl. Vėliau būtum, berneli, šakon pasikoręs, ne ką mane, mergelę, in save viliojęs. Ppr. Vėliaut senį papelę, negu pijokėlį. Rod. Vėlyj ant veleno porą siūlų užvyniok. Alv. Vėlyk viens žvirblis rankoj, negu ašėms ant stogo. Vėlik šimtas giminių, negu šimtas rublių. Gs. Vėlink daugiau, negu mažiau. Plv. Vėliot man rugiai pjautie, nei ką po sodnelį vaikščiot. Mrk. Kam mūstis – vėlyt geruoju akis išsidraskyt. Ds. Vėliuk eik tu su mano tėvu. BsMt II 70. Einu pažiūrėsiu, mažam aš išvysiu. Klvr (LTR). Maž ir bus šiandien lietus. Žž(LKŽ VII 960–961). Tu pavyzdek, mažūk dar tę rasi ką. Azr (LKŽ VII 976). Mažu turi ką valgyt? Vlkv (LKŽ VII 976). 27 Mokat, musėt, bohut, kokių [pasakų]. Krn. Musėtai, ateis. J(LKŽ VIII 437). Ans, mūsetais, atėjo. J(LKŽ VIII 437). Mū-sint, galva apsisuko. Kal (LKŽ VIII 439). Mū-sintais, rytoj parvažiuosi. YI(LKŽ VIII 439). Mūsit, pasiutai. SInt(LKŽ VIII 440). Mū-syt, nuėjo maudy tis. Lp (LKŽ VIII 40). Mūsitais, blo-gai buvo, kad nebenori eiti. Plt(LKŽ VII 440). Va čia Knabikaitė, mūsti, miegta. Vkš(LKŽ VIII 443). Šiandieną, mūstais, nebatvažiuos. Als(LKŽ VIII 442). Mūst, galėtum mun biškį pagelbėti. Šv(LKŽ VIII 442). Kad žodžiai bevėlyk, vėlyk ir jų variantai atskirose tarmėse kilmės bei darybos atžvilgiu gali būti siejami ne tik su minėtomis atitinkamomis slavų kalbų dalelytėmis, bet ir su pasiskolinto iš slavų kalbų veiksmažodžio vėlyti „norėti, geisti; leisti; patarti, linkėti“ ir jo priešdėlinių vedinių asmenuojamosiomis formomis, rodo žemiau pateikiami sakiniai. Velytum buvęs neužgimęs, nekaip Kasiulę pamarinęs! JD1 844. Velyčiau būčiau kalnelius kasti, ne ko mylėjus imti pamesti. Tt(LTSR). Aš velyčiau perve-lyčiau po žeme begulint, ne kad tave, bernužėli, po akių beturint. JD1 614. Aš bevelyčiau aukštą kalną kasti, ne savo mieliausi mylėję pamesti. KlvD 59. Velytum is, močiuže, įmetus į jūreles. LB 50. Tarmėse pasitaikančių priešdėlinių skolinio vėlyti vedinių (pvz.: atvėlyti „leisti“, bevėlyti „labiau norėti“, išsivėlyti „gauti sau leidimą“, įvėlyti „įprasyti“, pavėlyti „leisti“, privėlyti „leisti; patarti, pripiršti“, užvėlyti „leisti“) asmenuojamosios formos taip pat galėjo lengvinti žodžių bevėlyk, vėlyk variantų susidarymą ir plitimą. Gauta 1973. VI.1. К. УЛЬВИДАС ИЗ ИССЛЕДОВАНИЙ КАТЕГОРИИ НАРЕЧИЯ В ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ Резюме I. Простые наречия на -ais, соотносительные с творительным падежом множественного числа Творительный падеж в балтийских и славянских языках отличается богато развитой системой обстоятельственных значений, что облегчает адвербиализацию этого падежа. Многообразие обстоятельственных значений особенно характерно для творительного падежа в литовском языке. Поэтому не случайно литовский язык изобилует наречиями, соотносительными с творительным падежом, окончания которого в определенных случаях могли бы рассматриваться как словообразовательные суффиксы. О суффиксальном образовании этих наречий можно говорить лишь условно, так как многие из них представляют собою не что иное, как адвербиализованные формы творительного падежа единственного и множественного числа, и лишь часть из них образована по аналогии, т. е. по уже имеющимся примерам. Предлагается следующая словообразовательная и структурная классификация этих наречий. 28 Прежде всего целесообразно разбить все эти наречия на две группы, первую из которых составляют наречия, соотносительные с творительным падежом единственного числа, вторую — наречия, соотносительные с творительным падежом множественного числа. Далее каждая из этих групп распределяется по основам имен, с которыми соотносятся сами наречия. И так, можно говорить о наречиях, соотносительных с творительным падежом единственного числа имен, имеющих основу на -a, -ia, -o, -io и др., а также о наречиях, соотносительных с творительным падежом множественного числа имен, имеющих такие же основы. Распределение этих наречий по основам имен является прямо пропорциональным распределению самих имен по основам. Так как эти наречия соотносятся не только с простыми, но и с приставочными, а также сложными словами, то и они сами могут быть простыми, приставочными и сложными. Еще следует упомянуть наречия, соотносительные с предложной конструкцией (состоящей из творительного падежа и предлога), основной компонент которой в свою очередь может быть простым, приставочным и сложным. Такую именно классификацию определяет анализируемый материал, тесная связь этих наречий с именами, а особенно с именами существительными. Настоящий раздел статьи посвящен словообразовательному и структурному анализу простых наречий на -ais, соотносительных с творительным падежом множественного числа. Наряду с наречиями исследуемого типа в языке имеются формы переходного характера, которые, насколько это возможно, следует различать от настоящих наречий. В этом разделе охвачены и периферийные явления — слова, своей внешней формой совпадающие с наречиями исследуемого типа, но на самом деле ничего общего не имеющие или очень мало общего имеющие с этими наречиями. Из форм переходного типа следует упомянуть такие, как kraštāis „по краям“, rūožāis „местами“, rytāis „по утрам“, vakarāis „по вечерам“. Когда такие формы приобретают более абстрактное и обобщенное значения, они приближаются к категории наречия в такой степени, что уже трудно поддаются отграничению от последних, напр.: tārpais „временами“, šōrais „местами“, šmorais „то же“. Прежде чем охарактеризовать тенденции образования или структуру исследуемых наречий в разделе выявлены их основные значения и проиллюстрировано их употребление в предложении. По своему происхождению наречия исследуемого типа составляют две группы, в одну из которых входят исконно литовские слова, во вторую — заимствования из славянских языков. Большинство исследуемых наречий происходят от имен существительных. Некоторые из них отражают процесс адвербиализации, ср.: dāiktais „местами“ и dāiktas „предмет, вещь; место“, kārtāis „иногда“ и kārtas „раз“, žarāis „врассыпную; кучами“ и žāras „отряд, куча (народу)“. Следует отметить особенно тесную связь анализируемых наречий с именами существительными. Эта связь чувствуется даже в тех случаях, когда наряду с наречием не имеется соответствующего имени существительного, 29 когда наречие соотносительно с глаголом, напр.: almaís „струей, струями“ (: álma, -ėjo, -ėti „течь, литься струей“), keperzais „вскачь“ (: keperžioti, -úoja, -ávo „бежать вскачь“, plėsais „изо всех сил“ (: plėšytis, -osi, -ėsi „стараться изо всех сил“). Тесная связь исследуемых наречий с именами существительными явствует даже в тех случаях, когда они соотносятся с именами прилагательными, напр.: dykais „попусту; даром“ (: dūkas, -à „пустой; праздный“), pilnais „полной телегой, автомашиной и т. п.“ (: pilnas, -à „полный“), saváitmais „само собой; произвольно“ (: saváitmas, -à „самопроизвольный“), tolimais „далеко, вдалеке, вдали“ (: tólimas, -à „далекий, дальний“). Часто образование исследуемых наречий носит чисто индивидуальный характер. Такие индивидуальные образования имеют различные суффиксы, иногда даже не встречающиеся в образовании имен современного литовского языка. Поэтому эти индивидуальные образования не легко поддаются или вовсе не поддаются соотнесению их с изменяемыми частями речи. Примеры: ankstáinintais „очень рано“ (ср. ankstì „рано“), dū́rtais „по пятам, по следам“ (ср. dūrti, dūria, dūrė „колоть, тыкать резко прикасаться к чему, к кому“), greičiū́mais „рядом“ (ср. gretà „рядом“, grẽčiūm „рядом“, grẽčiūmai „рядом“). Указанные здесь наречия не имеют соответствий в именах современного языка, поэтому они могут рассматриваться не только как застывшие (лексикализованные) формы творительного падежа имевшихся в языке, а впоследствии вышедших из употребления имен прилагательных, но и как индивидуальные аналогические образования, конечное -ais которых может рассматриваться как своеобразный суффикс. Из периферийных слов, своим конечным -ais напоминающих застывшие формы творительного падежа, можно указать следующие: añdais „недавно, несколько дней тому назад“, čianájonais „здесь“, dabārais „теперь“, niekadais „никогда“. Конечное -ais в этих наречиях, особенно тогда, когда оно не ударяется или имеет восходящую интонацию, можно было бы объяснять влиянием наречий на -ais, соотносительных с творительным падежом множественного числа. Так, например, можно было бы объяснить -ais в наречии nórmais nenórmais „волей-неволей“ (ср.: nóromis nenóromis, nóróm nenórom, nórómais nenóromais, nórmais nenórmais), где -ais (по примеру наречий на -ais) скорее всего получила в начале форма nórom nenórom. Однако влиянием форм творительного падежа множественного числа нельзя объяснить конечное -áis, по интонации не совпадающее с окончанием творительного падежа множественного числа, напр. čianáis „здесь“. Кроме периферийных слов, принадлежащих к наречию, в литовском языке нередки другие периферийные слова: частицы (aurēntais „вон там, вон где“, dēltais „все-таки“, nórintais „хотя“), модальные слова (mātomais „видимо“, žinómais „разумеется, конечно“, mūšetais „вероятно“), подражательные слова, своими значениями переплетающиеся с наречиями (džingu džìngais „дзинь“, grabu grabais для обозначения нащупывания, искания ощупью, klėdaru klėdarais для обозначения шатания, качания). В этих периферийных словах конечное -ais вряд ли можно во всех случаях соотносить с окончанием творительного падежа множественного числа -ais. Конечное -ais этих слов скорее всего состоит из частицы -ai или самого популярного суффикса наре- 30 чий -ai и частицы s. Это -ais как результат аналогии или влияния окончания творительного падежа множественного числа могло бы гипотетически рассматриваться лишь в подражательных словах типа džingu džingais, которые, как уже указывалось, и своими значениями переплетаются с наречиями. Анализ этого сравнительно немногочисленного разряда простых наречий на -ais, соотносительных с творительным падежом множественного числа имен, раскрывает многообразие связей этих наречий с другими частями речи и выявляет целые серии периферийных слов, по своей внешней форме напоминающих исследуемые в этом разделе наречия, но по своему происхождению не связанных или очень слабо связанных с этими наречиями. 2. Наречия на -(i)úoju, -(i)ája Отчасти к наречию следует причислить и образования на -(i)úoju, -(i)ája, напр.: blogúoju „не в ладах, по-плохому“, gerúoju „по-хорошему“, gražiuoju „добром, полюбовно“. Конечно -(i)úoju этих наречий — окончание творительного падежа единственного числа местоименных имен прилагательных — приобретает функции суффикса. С суффиксом -iúoju образуются наречия от имен прилагательных с основой на -a, с суффиксом -iúoju — от имен прилагательных с основой на -u. Наречие nesavúoju „1. в плохом настроении; 2. очень; 3. не по своей воле“ произошло от nesàvas, -à. В диалектах может отпасть не только конечное -u, но и -ju этих суффиксов, напр.: gerúoj, blogúoj, piktuõ; иногда встречаются более древние формы с -(i)úojuo, напр., piktúojuo „злом, лихом“. Наряду с отдельными из упомянутых наречий в том же значении употребляются формы творительного падежа единственного числа прилагательных с предлогом su или без него, напр.: (su) gerù „по-хорошему“, (su) piktù „злом, лихом“. Основой образования этих наречий являются имена прилагательные, прямо или метафорически обозначающие внутренние свойства и качества, напр.: gẽras, -à „хороший, -ая“, dõras, -à „нравственный, -ая“, blõgas, -à „плохой, -ая“, gražùs, -ì „приятный, -ая, хороший, -ая“, piktas, -à „злой, злая, плохой, -ая“. Только в очень редких случаях в основу образования этих наречий могут лечь прилагательные других значений, ср.: greitúoju „наскоро, наспех“ (: greĩtas, -à „скорый, -ая, спешный, -ая“). В предложении исследуемые здесь наречия выступают в значении качественных обстоятельств, а иногда в предикативном значении, напр.: Salos gyventojai sutiko Kolumbą ir jo žmones gerúoju „Жители острова встретили Колумба и его людей по-хорошему“; Gerúoju viskas gerai „Если по-хорошему, то все хорошо“; Greitúoju pavalgiau pietus „Я пообедал наспех“. Имеются случаи, когда обстоятельственное значение наречий на -(i)úoju бледнеет, когда эти наречия не только выполняют функцию обстоятельства образа действия, но также перенимают часть предикативной функции. В таких случаях наряду с наречием на -(i)úoju легко подразумеваются формы глагола būti „быть“, напр.: Nuo vakar aš su juo piktuoju „Со вчерашнего дня я с ним по-плохому (я злюсь на него)“. 31 Наречия на -(i)ája также приближаются к суффиксальным образованиям. Они очень редки. В литературном языке они даже не составляют более яркого разряда. Из них можно указать следующие: greitája „насpex“ (: greitas, -à „скорый, -ая, спешный, -ая“), karštája „быстро, на скорую руку“ (: karštas, -à „горячий, -ая“), savája „в свою очередь“ (: sàvas, -à „свой, своя“), nesavája „1. не своим голосом; очень; 2. не своевременно“ (: nesavas, -à „не свой“), umája „сразу же, внезапно“ (: ùmas, -à „внезапный“). Конечное -(i)ája этих наречий представляет собою не что иное, как превращающееся здесь в суффикс окончание творительного падежа единственного числа местоименных прилагательных женского рода. Наречия, мотивированные именами прилагательными с основой на -o, оканчиваются на -ája, а наречия, мотивированные именами прилагательными с основой на -io, оканчиваются на -iája. Некоторые из этих наречий создают параллели с наречиями на -(i)úoju, ср.: greitúoju – greitája. Наречия на -(i)ája, как и наречия на -(i)úoju, в предложении чаще всего употребляются в обстоятельственном значении. 3. Наречия, происшедшие от спрягаемых и неспрягаемых форм глагола Спрягаемые формы глагола, за исключением единичных случаев, в литовском языке не склонны к адвербиализации, так как они не могут употребляться в обстоятельственном значении, от которого обычно начинается процесс адвербиализации. Изо всех неспрягаемых форм глагола по своему значению и употреблению в некоторой степени приближаются к наречию лишь полупричастия, которые и легли в основу образования таких наречий, как nedėłsiant „скоро, немедля“, negaištant „то же“, netrūkus „то же“, bėregint „сейчас же, немедленно“, bemàtant „то же“, bežiūrint „то же“, (ср. жямайтское bevėizdint, bevėizint „то же“), vėrkiant „непременно, обязательно; очень“. Некоторые деепричастия вместе с другими словами (обычно с наречиями и частицами) образуют адвербиализующиеся или уже адвербиализованные сочетания, напр.: akìm bemàtant „сейчас же, скоро“, ilgai nedėłsiant „скоро, в скором времени“, ilgai netrūkus „то же“, kaip (be)màtant „сейчас же, скоро“, kaip reikiant „как следует, хорошо“, kaip vien reikiant „то же“, kiek nereikiant „много, щедро“, kiek reikiant „достаточно“, kur reikiant „где (куда) надо“, kur nereikiant „где (куда) не надо“, neilgai trūkus „скоро, в скором времени“, ne kiek netrūkus „сейчас же, очень скоро“, nórint nenórint „обязательно, в каждом случае“, toliau bùvus „впоследствии, с течением времени, со временем“. Отдельные деепричастия перешли в частицы или союзы, напр.: nelyginant „словно, как, подобно“, nórint „хотя“ (ср. также союз nórs < nóris). Ср. предлоги, происшедшие или происходящие от деепричастий: išskiriant, išskyrus (ką) „за исключением (кого, чего)“, nepaisant (ko) „несмотря 32 (на что)“, neskaitant (ko) „не считая (кого, чего)“, nežiūrint (ko) „несмотря (на что)“. От причастий, как в литературном языке, так и в диалектах образуются наречия чаще всего с суффиксом -(i)ai напр.: abejojanciai „сомнительно“, išglebūsiai „вяло, безжизненно“, deramai „подобающим образом“, užtarnautai „заслуженно“, dirbtinai „искусственно“. Такое образование наречий следует считать чисто суффиксальным1. В жямайтских диалектах встречаются наречия, образованные с суффиксами -ie², -io(je), первый из которых совпадает с окончанием адвербиализованного инессива без послелога, а второй — с окончанием инессива, имеющего послелог, напр.: dàikantie „когда много пыли, когда дорога пыльная“, lýnantie „когда идет дождь“, pašàlusie „когда подморозило“, lýnançioj „когда идет дождь“. Ср. еще частицы-союзы esą „будто“, būsia „то же“, происшедшие от соответствующих действительных причастий. Здесь еще уместно упомянуть застывшие формы жямайтских возвратных полупричастий, употребляемые в обстоятельственном значении и этим приближающиеся к наречиям, напр.: dziaugdamós „радуясь, радостно, с радостью“, juokdamós „смеясь, со смехом“, pašūkėdamos „подпрыгивая, вприпрыжку“. Встречаются также единичные адвербиализованные неопределенные формы глагола, напр.: nepalýginti „несравненно, намного, значительно“, žūt būt „не на жизнь, а на смерть“. Еще реже происходят наречия от спрягаемых форм глагола. Об адвербиализации спрягаемых форм глагола может быть речь лишь тогда, когда эти формы вместе с другими словами образуют адвербиализованные или адвербиализующиеся сочетания. Ср., например, наречие bematai „немедленно, сейчас же“ и адвербиализованные или адвербиализующиеся сочетания kaip matai, kur pakliūk, kaip reik(ia), kaip stóvi, kaip švìnta, kiek nerėik(ia), kiek tik nereik(ia) „то же“, „куда ни попало, поверхностно“, „как следует“, „то же“, „чем свет, на рассвете“, „очень много, больше чем надо“, „то же“. Адвербиальное значение „во что бы то ни стало“ имеют и такие сочетания застывших спрягаемых форм глагола, как lùš (ar) pliš, lùžt(a) (ar) trūks-t(a), pliš (ar) trūks, ar pliš ar trūks, rùks (ar) trūks и т. д. Ср. модальные слова или частицы, происшедшие от спрягаемых форм глагола или имеющие эти формы в качестве компонентов: būdau (< būdavo), būsis, gal būt, girdi, ràsit, ràstum „бывало“, „будто, мол“, „может быть“, „мол“, „может быть“, „то же“. По всей вероятности от форм 2 лица глаголов произошли и следующие диалектные наречия: amàt (< ar matai), kabėrgi (< kaip bėregint), kabežiūrai (< kaip bežiūrai) „сейчас же, немедленно“, „то же“, „то же“. Наречия, происшедшие от форм глагола, или глагольные компоненты адвербиализованных сочетаний могут обкрошиться, деформироваться, приобрести различные форманты или неэтимологические элементы, напр.: be- 1 Шире об этом см. „Lietuvių kalbos gramatika“, т. II, Vilnius, 1971, §§ 755—762. 2 См. K. Ulvydas, Vienaskaitos vietininko prieveiksmėjimo klausimu, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, т. IX, Vilnius, 1967, p. 18. 3. 520 33 màt „сейчас же, немедленно“, hematōs „то же“, kabetmàt „то же“, kqbemàt „то же“, kaip bemàt „то же“, kaip reīk „как следует, как надо“ и др. Наречие bemàt произошло от bemataì или bemàtant, наречие kabetmàt — от kaip bemataì или kaip bemàtai, kaip bemàtant, наречие kqbemàt — от kq bemataì или kq bemàtai, kq bemàtant. Конечное -os в наречии bematōs неотделимо от конечного -os в наречиях nuolatōs „постоянно“, visadōs „всегда“, niekadōs „никогда“. От наречий следует различать открошившиеся, деформированные глагольные модальные слова и частицы или частицы-союзы со всеми их вариантами, напр.: bùsia „будто, мол“, kàžì „кто знает, неизвестно“, kàžina „то же“, kàžin, kàžine, kàžino „то же“, màr̄dos (màr̄dos) „мне кажется“, ràšek „может (быть), ràšet (ais) „то же“ и др. Интересно, что глагольный компонент žino после первого компонента kàs в сложных местоимениях и наречиях может сократиться до одного ž, ср.: kažkàs „кто-то, некто, что-то, нечто“, kažkaìp „как-то, неизвестно как“. С наречиями не следует смешивать также такие глагольные или в какой-то мере связанные с глаголами модальные слова, происшедшие из славянских языков, как vèlyk „лучше, охотнее“, bevèlyk „то же“. Само собою разумеется, что и все многочисленные варианты этих слов не входят в категорию наречия, ср.: bevèly „лучше, охотнее“, vàlent „то же“, vàly „то же“, vèl „то же“ и т. д. От наречий необходимо отграничить как частицу màž „может (быть)“, так и модальное слово musèt „должно быть, вероятно“ со всеми их вариантами, напр.: mažàk, mažàlai, mažàm, mažì и т. д.; musè, musèt, musèk и т. д. Первыми источниками перечисленных здесь слов являются славянские языки, ср. русск. диал. валей „лучше, охотнее“, белорусск. диал. валі́й „то же“, велей „то же“, вялей „то же“, русск. диал. волей „то же“, польск. wolej „то же“, белорусск. вялець „желать, хотеть“, русск. диал. волить „то же“, польск. wolej „предпочитать, больше хотеть“; польск. może „может (быть)“, белорусск. можа „то же“, русск. может „то же“, польск. musi „должно быть, вероятно“, белорусск. мусіць „то же“. Многочисленные варианты этих слов чаще всего образовались уже на литовской почве. Интересно отметить, что среди вариантов слова musèt находятся и такие, как musètai, musètais, где конечные -ai, -ais совпадают с такими же конечными наречий. Конечные -ai, -ais в упомянутых здесь вариантах, как и вообще в частицах или модальных словах, возможно, выполняют лишь эмфатическую или ритмомелодическую функцию. Слова vèlyk, bevèlyk и их варианты могут быть соотносительны и с глаголом vèlyti „хотеть, желать; разрешать; советовать“, происшедшим из славянских языков. Употребляемые в диалектах приставочные образования atvèlyti „разрешить“, bevèlyti „больше хотеть, предпочитать“, išsivèlyti „получить разрешение“, ivèlyti „упросить“, pavèlyti „разрешить“ и т. п. также могли способствовать образованию вариантов слов vèlyk, bevèlyk. Поступило 1. VI.1973