K. Drąsutavičiaus (Drąsučio) terminų žodynėliai bei sąrašai

Bet kontaktai nenutrūko. Matyt, lašišos pavadinimas iš Pabaltijo paplito į tas ide. kalbas, kurios dar nebuvo pamiršusios savo senosios giminystės ir tarpusavy tebe- bendravo. B. Laumanės monografija — žymus baltų kalbotyros laimėjimas. Vargu ar ga- lima laikyti bent kiek didesniu trūkumu nepakankamą baltų įtakos kaimyninėms kalboms įvertinimą. Juk palyginti dar maža darbų, kuriuose baltų įtaka kaimyni- nėms kalboms būtų aiškinta geriau. V. Rimša K. DRĄSUTAVIČIAUS (DRĄSUČIO) TERMINŲ ŽODYNĖLIAI BEI SĄRAŠAI Žymus, bet iki šiol labai mažai žinomas XIX a. antrosios pusės kultūros, li- teratūros ir spaudos darbuotojas K. Drąsutavičius plačiai pasireiškė ir leksikogra- fijos bei terminologijos srityje. Jo gausiame rankraštiniame palikime! surasta 13 terminų Zodynéliy bei sąrašų. Sudarinėdamas gamtos mokslo (botanikos, zoologijos, parazitologijos ir kt.), geografijos, istorijos, literatūros ir kitiems vadovėliams (kelių dalių ,,chrestoma- tijai“) programas bei klausimus, rinkdamas jiems medžiagą, rašydamas atskirus sky- relius ir versdamas iš lenkų, rusų, vokiečių kalbų įvairius tekstus bei darydamas jų santraukas, K. Drąsutavičius turėjo susidurti su lietuviškos terminijos stygiumi, jos ieškotis įvairiuose šaltiniuose, susidarinėti įvairių sričių terminų žodynėlius bei sąrašus. 1. Botanikos terminų žodynėliai bei sarašai Daugiausia K. Drąsutavičiaus ieškota, rinkta ir fiksuota gamtos mokslų ypač: botanikos, terminija. Kaip matyti iš sudarytų programų (F, — 2453, 2468, 2489, 2547) ir kaip tei- gia savo atsiminimuose namų mokytoja J. Juškytė, K. Drąsutavičius galvojo apie kelių dalių „,chrestomatijos“ (tiksliau sakant, vadovėlių) sudarymą, kurių viena tu- rėjusi pateikti didesniems vaikams elementarias gamtos mokslo Zinias®. Iš prospekto ,,Antrosios dalies programas“ (F, — 2489) aišku, kad šiame gamtos pradžiamokslyje turėjo būti kalbama apie namų gyvulius, graužikus, žu- vis, vabalus, medžius ir kt. Pradžiamokslį turėjusi rengti J. Juskyté®, bet prisidėjo ir pats K. Drąsutavičius, nes jo parašyta straipsneliai ,,„Kirminai“ (F, — 2493), „Augmenys be sėklų“ (F,— 2492), ,,Augmenys jurėse“ (F, — 2941), „,„Vabalai“ (F; — 2490), „Žuvys“ (F, — 2488) ir kt. Štai nedidelė ištraukėlė iš straipsnio „„Augmenys be sėklų“: „,Visi tie augme- nys, kuriuos paZinome, tur žiedus; iš žiedų darosi vaisiai, o vaisiuje visad atsiranda ! Jis saugomas Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute (F, — 2324—2560, iš viso 230 aplankų daugiau kaip 6400 rankraštinių įvairaus formato puslapių). 2 Mūsų senovė, II t., N4(9), 1939, p. 11-614. 3 Ten pat, p. 611. 265 sėkla, kuri turi iš viršaus kevalą (žievę), o vidui diegą. Séklai papuolus į atsakan- čią vietą, kevalas sprogsta ir iš diego auga iš vienos dalies šaknis, iš kitų stiebas ir lapai. Yra vienok tokie augmenys, kurie niekada ne žydi, o jų sėkla tai mažas trupinėlis be diego. Tokia sėkla vadinasi knyčiu, o augmenys augą iš knyčių — knytiniai. Knytinių augmenių yra nedaug, bet jos sunku pažinti, nes didesnė jų dalis matoma tik per padidinamus stiklus“. Viename nedideliame rankraštyje „Botanika“ (F, — 2425) duodama keletas pastabų apie botanikos mokslo pradžią Lietuvoje: ,,Lietuvos mokyklose ir aka- demijoje visiškai ne išguldė [botanikos]. Tik Antanas Tizengauzen, įsteigdamas pradedamą gydytojų mokslinyčią Gardynė pakviete 1776 iš Prancuzijos (Lyono) medicinos daktara Iona Emanuilą Žilibertą. Žilibertas išguldė Gardyne mediciną, kirurgiją ir gamtiszką mokslą. 1781 buvo pakeltas į Vilniaus akademijos kaip pirma[s] mokintojas gamtiško mokslo ir botanikos. Žilibertas pabuvę[s] iki 1783 Vilniuj ir išvažiavo (1 1814 Prancuzijoje). Jisai išdave kelias knygas...“* Kitoje vietoje (F, — 2425) pateikiama kiek biografinių ir bibliografinių duomenų apie žymų Lietuvos botaniką Jundzilą. Gamtos pradžiamokslio rengimas vertė K. Drąsutavičių susidomėti tos sri- ties, ypač botanikos, terminija, kurią prieš jį rinko bei tvarkė J. Fedoravičius, A. Pabrėža, L. Ivinskis ir kiti Lietuvos floros tyrinėtojai, bet kurių rankraštiniai darbai buvo beveik neprieinami. K. Drąsutavičiaus rankraštiniame palikime yra penki įvairiakalbiai botanikos žodynėliai, kurie rodo, kad autorius iš įvairių šaltinių nusirašinėjo lotyniškus, len- kiškus, rusiškus, vokiškus ir prancūziškus augalų pavadinimus ir ieškojo jiems lietuviškų atitikmenų. 1) 1902 m. hektografuotas botanikos žodynėlis (F, — 2416, 42 p.) Tai, tur būt, ne pirmutinis, bet paskutinis K. Drąsutavičiaus botanikos termi- nų žodynėlis, jo didelių pastangų ir ieškojimų rezultatas. Jis apima 74 bendrus ter- minus (pvz., ankštis, brandalas, cibulė (?), diegas, draikai, dyglys, gislelé, grudas, indai, kankorėžis ir kt.) su rusiškais, lenkiškais ir vokiškais atitikmenimis? ir 748 augalų pavadinimus su lotyniškais atitikmenimis. Pvz.: Abėjutis, ilex aguifolium, abredėlis?, agaras, rapa natans, agrastas = dygės, aguona, papaver somniferum, aguonélé, papaver rhoeas, agurklapis, borago officinalis ir t.t. Sis botanikos žodynėlis prasideda ,,Prakalba“, kurioje pateikta kiek žinių iš botanikos terminologijos istorijos ir augalų vardų atrinkimo principai. Ji turi reikšmės terminologijos istorijai, todėl čia ištisai pateikiama: ; „Kiekvienas iš musų pripažįsta botanikos mokslo svarbumą ukininkystei, dar- žininkystei, sodininkystei ir medicinai. Bet iki šiol niera nė sustatyto lietuviškai botanikos vadovėlio, nė aprašymo augmenių, esančių tikroje Lietuvoje. * K. Drąsutavičiaus tekstų bei pavyzdžių kalba ir rašyba nekeičiama, tik vietoje ženklų ¢, § ir Z rašomi dabar įprastiniai ženklai €.širž. * Dvidešimčiai nesurasta lietuviškų atitikmenų ir jų vietoje pastatytas klaustukas, po kurio duodami kitų kalbų atitikmenys, pvz.: ?-kseTuaTKa, komėrkosata blonka; ?-apesecuna, biel, tvardzil, holzfasser ir kt. 266 Botanikos mokslas tapo pažįstamas Lietuvoje laike buvimo musų tėvynėje prancuzo Ziliberto (1776—1783); paskui Tundilai šeip teip aprašė lenkiškai lietu- viškus augmenis, nors aprašydami didžiai išėjo iš rubežių tikrosios Lietuvos. Pagaliau žemaitis Pabrėža (f 1849), užsiiminėdamas botanika kaip gydytojas-prak- tikas, o ne kaip mokslininkas, parašė kelius botaniškus darbus, iš kurių atspauz- dino Botaniką (1900); bet Pabrėžos darbai pasenę, terminai žemaitiški; be to rei- kia užtėmyti, kad Pabrėža buvo žmogus nemokas lietuviškai rašyti (žiūrėk jo darbų vardus: Valanč. Žem. Vysk. 1854, II dal., 71—73 psl.; Žinyčia N2, 70—71 psl.). Botanikos vadovėlio parašymui yra butinai pirm įsteigti terminus apskritus ir ypatingus. Apskritų terminų jau yra šeip teip, bet ne ganėtini. Kas lytisi ypatingų terminų, tai juos galima įsteigti tik surašius augmenių vardus iš visų Lietuvos kampų. ; Iau yra ne seniai sustatytu du didesniu surašų: 1) Iakoby: ,,Litthauische Pflan- zennamen“ (Mitt. Lit. lit. gesell. Heft II 133—143 psl.) ir 2) Davaina-Silvestraičio: (224 vardai su prirašytais Bassanavyčiaus terminais) ,,IS musų botanikos“ (Apšvie- ta 1893 NN 632—632). Če aš duodu mažą surašą apskritų terminų ir 3-čią surašą ypatingų augmenių, kur minėti surašai nejėjo. Medega duodamaijajam surašui paimta daugiausiai iš žodynų: Širvidžio, Kuršaičio, Miežinio, Iuškos ir Bezzenbergero darbų. Duo- damas šitą surašą aš prašau skaitytojus jį pripildyti žinomais augmenių vardais su nurodymu parapijos ar valsčiaus jų vartojimo, prirašyti žinomus apskritus ter- minus ir išsakyti savo nuomonę apie gerumą tų taisyklių, kurių pagal manę reikia prisilaikyti sustatytojui ypatingų terminų: 1) Surinkus augmenių vardus iš visų Lietuvos kampų, reikia išrinkti botani- kai tuos vardus, kuriuos dažniausiai vartoja; 2) jei tas pats augmuo tur kelius vardus, reikia imti vardus vientisus vietoj sudurtinių, kaip antai: vietoj ožkaliežuvis — tinkis; 3) iš vardų reikia išmesti svetymusius arba sudėtus anot svetymų kalbų, arba vėl sustatytus naujesnėje gadynėje, kaip antai: vietoj devynmacė, devynšarvas ge- riaus vartoti vanuškai; vietoj Švento Iono žolė, Ioninžolės — kupolės“. Šią prakalbą pasirašė Bugienis. Tai K. Drąsutavičiaus slapyvardis, kuriuo jis skelbė spaudoje grožinės literatūros vertimus ir straipsnius. 2) Lotyny-lietuviy-lenky botanikos žodynėlis (F, — 2424, 32 p.) Tai A—T raidžių 562 augalų pavadinimai, pvz.: Antocsantum Gordunitis Tamka, Alopecurus Koczets Wyczyniec, Aira Smilgejte Smiatek, Andropogon Niksz- taroti Palezatka, Asteracophalus Žvajzdunie Gwiazdnik, Asperula Zioudma Mar- zanka ir t.t. 3) Lotyniškas-lietuviškas botanikos žodynėlis (F, — 2423, didelio formato 23 p.) Iš viso žodynėlyje 1120 antraštinių žodžių. Daug kur nėra lietuviškų atitikme- nų. Pvz.: Abies excelsa — Eglė, Abies pectinata (alba), Acer campestre — Klevas, Acer platanoides — Medliepis, Acer pseudoplatanus (lovaras?), Achillea millefo- lium — Gajutės (Kurš.) ir kt. Yra papildymų, įrašytų raudonu rašalu. 267 4) Lotynų-rusų-lenkų-vokiečių-prancūzų-lietuvių botanikos žodynėlis (F, — 2422, 82 p.) Žodynėlyje 759 A—V raidžių antraštiniai žodžiai. Lietuviški atitikmenys tik kai kur pridėti. Pvz.: Agrostemma githago; KykoJib; Agrostemma, kakal; kornrade; La lychnide nielle; rauges; kukalis. Betula alba. Bepesa. Brzoza. Birke. Le bouleau blanc. Beržas. Coriandrum savitum. Kumnen. Kolender koryjander. Koriander. La coriand- re. Blakutes. Kalendros. 5) Lenkiškai lotyniškas botanikos žodynėlis (F, — 2410, 50 p.), kuriame surašyti 983 augalų pavadinimai, kartais be lotyniškų atitikmenų, dažnai vieną lenkišką augalo vardą lygybės ženklu nurodant į kita, pvz.: Absynt = piotum, Agrest = ribes grossularia, Ajer = tatarak, Aksamitek = Tagetes patula, Aloes, Amaryllis, Anona, Anyž — Pimpinella, Arcydziegel = Archangel ir t.t. Lietuviš- kas atitikmuo pastebėtas tik vienas — srczec = dipsacus (briedgauris). Po augalų nomenklatūros tame pačiame rankraštyje toliau pagal naują pusla- pių numeraciją (1—62) eina bakterijų, infuzorijų, parazitų, kirminų, vabzdžių, vabalų, moliuskų, žuvų, driežų, paukščių, kai kurių gyvulių bei žvėrių ir kitų gy- vūnų sisteminiy-teminiy grupių lotyniški pavadinimai, su lenkiškais, o kai kur ir su lietuviškais, rusiškais ir vokiškais atitikmenimis. Pvz.: Muscae (Muchy), Muse (18), Tinea pellionella, Mol, Kandė (19), Cygnus, Labedz, JleGeap, Schwan, Gulbe (51), Colymleus, Nur, Heipok, Tauchgans, Tauchente, Naras (51) ir t.t. Tai, galima manyti, yra medžiaga nedideliam zoologijos bei parazitologijos Zodyné- liui, kurį, tur būt, galvojo sudaryti K. Drąsutavičius. Prie šios medžiagos gale (63—84) pridėtas alfabetinis lenkiškų atitikmenų registras su puslapių nurody- mais. Minėti paskutiniai keturi (2— 5) jvairiakalbiai botanikos rankrastiniai žodynė- liai be datų, bet, tur būt, sudaryti XIX a. gale, prieš 1902 m. hektografuotą bota- nikos žodynėlį, kuriems jie tarnavo pagrindu kaip paruošiamieji darbai. Daugumas augalų pavadinimų visuose Zodynéliuose tie patys, lietuviški atitikmenys ne visur duodami. Pastarieji, kaip nurodo autorius, paimti iš K. Širvydo, F. Kuršaičio, A. Juškos, A. Miežinio žodynų bei A. Becenbergerio, K. Jakoby ir kitų spaus- dintų darbų. Kartais šaltiniai nurodomi santrumpomis, būtent: Šir. (= Širvydas), Kurs. (=Kuršaitis), Jušk. (JJ) (= Juška), Miež. (M.) (= Miežinis), Bezz. (= Be- cenbergeris) ir kt. K. Drąsutavičiui buvo žinomas ir A. Pabrėžos ,,Taislius augumynis“, kuris Amerikoje buvo išleistas pakeista antrašte ir kalba — ,,Botanika arba Taislius au- guminis“ (1900). Kad naudotasi ,,Taisliumi“, rodo minėtasis (F;—2424) lotynų- -Ienkų-lietuvių botanikos žodynėlis, kuriame kai kurie augalų pavadinimai (pvz., žioudma ir kt.) randami tik A. Pabrėžos veikale ir pateikiami žemaitiškomis formo- mis, kurių neturi amerikinis leidinys. Tai lyg rodytų, kad naudotasi A. Pabrėžos rankraščiu ar jo nuorašu. Be minėtų šaltinių, K. Drąsutavičius bus naudojęsis, tur būt, P. Višinskio žo- džių sąrašu, kurio nuorašas yra Drąsutavičiaus rankraščiuose (F,—2558, 6 p.). Jame ne alfabetiSkai surašyti 258 augalų ir gyvulių (jy labai mažai) pavadinimai 268 su lotyniškais atitikmenimis ir kai kur su pastabomis apie augalo gydomąsias ir kitokias savybes, pvz.: Dievmedis — Artemisia abrotanum, Agurklas — Cucu- mis sativus, Bražkės, Spražkės — Fragaria elatior, Vaiš(v)okliai — Ribes rubrum et album, Vandeninė mieta — mentha aguatica (verda arbatą nuo galvos gėlimo), Šalapuris — (Mėlynai žydi, pavasari ant smielio; liuob pavasari eis rinkti kiauši- nius dažyti) ir t.t. K. Drąsutavičiaus nuorašo gale yra tokia P. Višinskio (?) pastaba: „Čia su- rašyti iš pradžios vardai žolių mano surinkti, o toliau eina perrašyti iš rinkinio girininko Joniškėlyj gimusio (nebeatmenu jo pavardės). Skubinai rašiau, todėl truksta tvarkos, kartais ir pasiklydau; dar daugiau turiu, bet tik ne gavau dar iš senosios vietos, ten užmiršau. Geriausiai butu surašyti visus vardus pagal alfabeto ir tada galima butų jį kaip nors atspausdinus siuntinėti žinovams dėl papildymo; tokiu budu galima butų greičiau ir daug surinkti; o ir spėkų ekonomija butu. Yra surinkta apie 300 žolių vardų Silvestraičio [,] d-ro „,„Basanavyčės išleistų Ap- švietoj“. Prielaidą, jog tasai sąrašas galėjo būti gautas iš P. Višinskio, galima daryti dėl to, kad J. Juškytė susirašinėjo su P. Višinskiu ir gaudavo iš jo įvairios medžiagos“. Iš jo galėjo patekti ir minėtasis augalų sąrašas, kurį nusirašė K. Drąsutavičius. Pastarasis atkreipė dėmesį į P. Višinskio (?) pageidavimą, kad augalų vardai bū- tų surašyti alfabetiškai ir kad jie kaip nors išspausdinus būtų išsiuntinėti žino- vams. Tai ir padaryta, parengus ir hektografavus 1902 m. žodynėlį. 2. Medicininių terminų žodynėlis (F, — 2392, 17 p.) Jis apima daugiau kaip du šimtus kūno dalių ir ligų pavadinimų. Po lietuviškų antraštinių žodžių duodami lenkiški ar lotyniški atitikmenys, pvz.: Akių užvilki- mas —zapalienie rogowki oka; Akių apvilkimas — katarakta, zaciemek; Akių liga — Conjunctivis; Akių uZvietrijimas — Conjunctivis 3; Akmenligė — Kamien moczowy ir t.t. Zodynélyje galima rasti liaudiniu terminų, kurių transkribuotos formos ar lo- tyniSki bei lenkiški autoriaus atitikmenys dabar čia pateikiami skliausteliuose, pvz.: drugus [drugys — Zimnica, febra], gružas [Artralgia], gužys [gūžys — stru- ma], pakunés [pakūnės — pikutės], patrauka [kontuzija], pleiskutes [ekzema], priemetis [eklampsja], priepola, priepuolys, prietvarius, prietvaris [lien, volvulus], putmena [acdema], raZulis [raZulys] = Saltligé, slogutis [astma nocturnum], slunk- tas [slanktas — katar], smilkulis [smilkulys — Alyargia?], Smurglys [ozaena], springulis [springulys — laryngitis], Slapdrugys [febra larvata], šašnagis [onychia onyxis], Vistakis, viStupis [hemeralopia], Ziogulis [Ziogulys — singultus]), Zvar- bos [febra] ir kt. Kai kurie ligų pavadinimai iš niekur kitur neuZrasyti: gibas [gybas — garb], LiSunis [lieZanis ?], pusiausopa [lumbago]. Retas žodis gimtyné [uterus]. 3. Karybos terminų Zodynéliai Karo srities leksikai skiriamas nemažas dėmesys, nes K. Drasutaviius domėjosi įvairiais istorijos klausimais, karais ir ginklais. Apie lietuvių ginklus yra 8 Mūsų senovė, t. II, N4(9), 1939, p. 611—614. 269 jo ,,Notatki o broni u Litwinėdw“ (F, — 2543, 26 p.), kur iš įvairių šaltinių pateikta žinių apie senovės lietuvių apsiginklavimą ir skliausteliuose bei pačiame tekste daug kur duodami lietuviški ginklų pavadinimai. Pvz.: ,,Do broni kolnej naležą przede wszystkiem rzucane w nieprzyjaciol strzaly. Pierwotne strzaly nazywaly sig jétis (13), pozniej wyraz jétis zaczal oznaczaé grot, a same strzaly zwy si¢ Saudykle (stréla) (14)* [p. 7]. ,,Lucznikéw zwano Kkilpininkai* [p. 9]. ,,Byle inne wielki palki grube na koncu, ktére mogly stuzy¢ jako maczuga-i bulawa, zwaly si¢ one būze [buožė] (31), lub kulė [kale] (32) [12 p.]. 1) Lenky-lietuviy kalbų Sarvuotés žodynėlis Jis yra rankraštyje ,,Apie šarvus“ (F, — 2544), kuriame iš pradžios (p. 1—12) lietuviškai rašoma apie senovės (XI — XV a.) lietuvių šarvus bei ginklus. Po to eina A —M raidžių žodynėlis (14 p.): 72 terminai su lenkiškais paaiškinimais ir lietuvis- kais atitikmenimis, įrašytais mėlynu pieštuku ir imtais iš K. Širvydo, F. Kuršaičio, A. Miežinio žodynų ir kt. Pvz.: Arsenal, šarvinyčia (Šyrv.), Artylerja, w Polsce z XVII w., artilerija. Bagnet, z Francyi w 1/2 XVII wieku, durtuvė (Miež.), Bardysz, bron oburęczna, rodzaj siekiery lub halabardy, užywany przez Mockwe, dalgykirtis (Šyrv., Kurš.). Šiame žodynėlyje daugumas terminų yra tų pačių, kaip ir toliau minimame žo- dynėlyje. 2) Lenkiškai lietuviškas karo terminų žodynėlis (F, — 2405, labai mažo formato 50 p.), turintis apie 120 lenkiškų antraštinių žodžių su lenkiškais aiškinimais ir kai kur su lietuvių, lotynų, vokiečių ir rusų kalbų atitikmenimis, pvz.: Arsenal, sktad do przechowania broni lub rynszkutow [rynsztunkow] vojennych (z arab. dar essana), cekhauz, zbrojownia; apceHaJi = zeughaus, šarvavietė (Syrv.), šarvinyčia (Kurš.), Rząd, ordo, series, eila (Šyr.), eilė, Reihe (Kurš.). 4. Jūreivystės terminų sąrašėlis („Jureivyste“, F, — 2409, 2 p.) Sąrašėlyje 30 terminų su lenkiškais atitikmenimis, pvz.: anka, pętla, w ktorej stoi reja, arta, reja, bukszprit, artolis, pal do przytrzymania w rei, aulaukis SV, auš- trinis NO, brangd, kelmedis, kolano tėdki, kurpelis, czerpaczka do polewania zagli, eldže „,eldija“, eže, mielizna, kodryne, flaga, pamenes [pamenės], trzecia miešč lodzi, parage, kajuta w koncu lodzi, pirmragos, Vordersteven, ribantai, oczka zagli, tulis, Stecksel ir kt. 5. Žvejybos terminų sarasélis (,,Zvejyste”, F, — 2439, 3p.) Sarasélyje 28 terminai, pvz.: aptvara, powroz kolo sieci; bradine, bradinys, — sie¢, ktura towią dwoje rybakow [...]; bučius, varZas, bukis, sie¢, bucz?, gantine Stocknetz (u Bezzenb.), mitas [mita?)], leidinge skrzydlo sieci, salpa — Fischer- winkel ir kt. 6. Valgių sarasélis (,,Valgalai“, F, —2412, 6 p.) 40 valgių pavadinimų suraSyty ne alfabetiSkai, su lenkiškais atitikmenimis, pvz.: legis — z owocow, kartofli, bebre — z piwa, sqkaponiai, kapotine — siekauka, gruZ- liai — male kluski, karaisis, oladek, apora — otadek z kwasnej, owsianej maki, 270 sike, otadek, semensikę, blin na oleju ir kt. Sąrašėliui medžiaga surankiota iš žodynų, tik nežinia, iš kur paimtas žodis sąkaponiai ,,kapotiné*, kuris iki šiol iš kitų šaltinių nežinomas ir skamba kaip naujadaras. Įdomesnių lietuviškų valgių pavadinimų nerasta, kulinarijos terminijai medžiagos maža. 7. Giminystės terminų lapelis (F, — 2439) Tai apdraskyta giminystę reiškiančių žodžių (daugiau kaip 30) schemelė, ku- rioje pateikta ir senų terminų, pvz. : avynas, brotuszis, deveris, intė, mosza, laigonas ir kt. Minėtų terminų žodynėlių bei sąrašų apimtis nedidelė, jie pateikia mažą lietuviš- kos terminijos, vartotos K. Drąsutavičiaus laikais, dalį. Joje, pavyzdžiui, visai ne- atsispindi teisės terminai, nors pats K. Drąsutavičius buvo teisininkas, ir kai kuriuose jo rankraščiuose (F, — 2374, 2375, 2377, 2400, 2534) galima rasti teisės terminų (pvz.: bylininkas, bylpinigiai, byla, tiesdarystė, tiesdarys, tiesdaryti, tiesavietė ir kt.). Gausiame K. Drąsutavičiaus rankraštiniame palikime apstu ir kitų sričių terminų, vartotų ano meto literatūroje ir spaudoje. Ypač daug terminijos galima rasti K. Drą- sutavičiaus lietuvių-lenkų ir lenkų-lietuvių kalbų žodynuose (F, — 2393, 2394, 2395, 2396, 2414, 2415). Tad terminologams aktualus uždavinys — atsidėjus susipažinti su K. Drąsuta- vičiaus terminija, patyrinėti to laikotarpio terminų rinkimo ir kūrimo procesą bei jų įvairavimą, nušviesti K. Drąsutavičiaus vaidmenį terminologijos istorijoje. | J. Kruopas |