K. Drąsutavičiaus (Drąsučio) terminų žodynėliai bei sąrašai

Bet kontaktai nenutrūko. Matyt, lašišos pavadinimas iš Pabaltijo paplito į tas ide. kalbas, kurios dar nebuvo pamiršusios savo senosios giminystės ir tarpusavy tebebendravo. B. Laumanės monografija — žymus baltų kalbotyros laimėjimas. Vargu ar galima laikyti bent kiek didesniu trūkumu nepakankamą baltų įtakos kaimyninėms kalboms įvertinimą. Juk palyginti dar maža darbų, kuriuose baltų įtaka kaimyninėms kalboms būtų aiškinta geriau. V. Rimša K. DRAŠUTAVIČIAUS (DRAŠUČIO) TERMINŲ ŽODYNĖLIAI BEI SĄRAŠAI Žymus, bet iki šiol labai mažai žinomas XIX a. antrosios pusės kultūros, literatūros ir spaudos darbuotojas K. Drašutavičius plačiai pasireiškė ir leksikografijos bei terminologijos srityje. Jo gausiame rankraštiniame palikime1 surasta 13 terminų žodynėlių bei sąrašų. Sudarinėdamas gamtos mokslo (botanikos, zoologijos, parazitologijos ir kt.), geografijos, istorijos, literatūros ir kitiems vadovėliams (kelių dalių „chrestomatijų“) programas bei klausimus, rinkdamas jiems medžiagą, rašydamas atskirus skyrelius ir versdamas iš lenkų, rusų, vokiečių kalbų įvairius tekstus bei darydamas jų santraukas, K. Drašutavičius turėjo susidurti su lietuviškos terminijos stygiiumi, jos ieškoti įvairiuose šaltiniuose, susidarinėti įvairių sričių terminų žodynėlius bei sąrašus. 1. Botanikos terminų žodynėliai bei sąrašai Daugiausia K. Drašutavičiaus ieškota, rinkta ir fiksuota gamtos mokslų ypač botanikos, terminija. Kaip matyti iš sudarytų programų (F1 — 2453, 2468, 2489, 2547) ir kaip teigia savo atsiminimuose namų mokytoja J. Juškytė, K. Drašutavičius galvojo apie kelių dalių „chrestomatijos“ (tiksliau sakant, vadovėlių) sudarymą, kurių viena turėjusi pateikti didesniems vaikams elementarias gamtos mokslo žinias2. Iš prospekto „Antrosios dalies programas“ (F1 — 2489) aišku, kad šiame gamtos pradžiamokslyje turėjo būti kalbama apie namų gyvulius, graužikus, žuvis, vabalus, medžius ir kt. Pradžiamokslį turėjusi rengti J. Juškytė3, bet prisidėjo ir pats K. Drašutavičius, nes jo parašyta straipsneliai „Kirminai“ (F1 — 2493), „Augmenys be sėklų“ (F1 — 2492), „Augmenys jūrėse“ (F1 — 2941), „Vabalai“ (F1 — 2490), „Žuvys“ (F1 — 2488) ir kt. Štai nedidelė ištraukėlė iš straipsnio „Augmenys be sėklų“: „Visi tie augmenys, kuriuos pažįnome, tur žiedus; iš žiedų darosi vaisiai, o vaisiuje visad atsiranda 1 Jis saugomas Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute (F1 — 2324—2560, iš viso 230 aplankų daugiau kaip 6400 rankraštinių įvairaus formato puslapių). 2 Mūsų senovė, II t., N4(9), 1939, p. 11—614. 3 Ten pat, p. 611. 265 sėkla, kuri turi iš viršaus kevalą (žievę), o viduj diegą. Sėklai papuolus į atsakančią vietą, kevalas sprogsta ir iš diego auga iš vienos dalies šaknis, iš kitų stiebas ir lapai. Yra vienok tokie augmenys, kurie niekada ne žydi, o jų sėkla tai mažas trupinėlis be diego. Tokia sėkla vadinasi knyčiu, o augmenys auga iš knyčių — knytiniai. Knytinių augmenių yra nedaug, bet jos sunku pažinti, nes didesnė jų dalis matoma tik per padidinamus stiklus“. Viename nedideliame rankraštyje „Botanika“ (F₁ – 2425) duodama keletas pastabų apie botanikos mokslo pradžią Lietuvoje: „Lietuvos mokyklose ir akademijoje visiškai ne išgul­dė [botanikos]. Tik Antanas Tizengauzen, įsteigdamas pradedamą gydytojų mokslinyčią Gardynę pakvietė 1776 iš Prancuzijos (Lyono) medicinos daktara Joną Emanuilą Žilibertą. Žilibertas išguldė Gardyne mediciną, kirurgiją ir gamtišką mokslą. 1781 buvo pakeltas į Vilniaus akademijos kaip pirmą[s] mokintojas gamtiško mokslo ir botanikos. Žilibertas pabuvę[s] iki 1783 Vilniuj ir išvažiavo († 1814 Prancuzijoje). Jisai išdavė kelias knygas...⁴ Kitoje vietoje (F₁ – 2425) pateikiama kiek biografinių ir bibliografinių duomenų apie žymų Lietuvos botaniką Jundzilą. Gamtos pradžiamokslio rengimas vertė K. Drąsutavičių susidomėti tos srities, ypač botanikos, terminija, kurią prieš jį rinko bei tvarkė J. Fedoravičius, A. Pabrėža, L. Ivinskis ir kiti Lietuvos floros tyrinėtojai, bet kurių rankraštiniai darbai buvo beveik neprieinami. K. Drąsutavičiaus rankraštiniame palikime yra penki įvairiakalbiai botanikos žodynėliai, kurie rodo, kad autorius iš įvairių šaltinių nusirašinėjo lotyniškus, lenkiškus, rusiškus, vokiškus ir prancūziškus augalų pavadinimus ir ieškojo jiems lietuviškų atitikmenų. 1) 1902 m. hektografuotas botanikos žodynėlis (F₁ – 2416, 42 p.) Tai, tur būt, ne pirmutinis, bet paskutinis K. Drąsutavičiaus botanikos terminų žodynėlis, jo didelių pastangų ir ieškojimų rezultatas. Jis apima 74 bendrus terminus (pvz., ankštis, brandalas, cibulė (?), diegas, draikai, dyglus, gyslelė, grudas, indai, kankorėžis ir kt.) su rusiškais, lenkiškais ir vokiškais atitikmenimis⁵ ir 748 augalų pavadinimus su lotyniškais atitikmenimis. Pvz.: Abėjūtis, ilex aquifolium, abredėlis ?, aggaras, rapa natans, agrastas = dygės, aguona, papaver somniferum, aguonėlė, papaver rhoeas, agurklapis, borago officinalis ir t.t. Šis botanikos žodynėlis prasideda „Prakalba“, kurioje pateikta kiek žinių iš botanikos terminologijos istorijos ir augalų vardų atrinkimo principai. Ji turi reikšmės terminologijos istorijai, todėl čia ištisai pateikiama: „Kiekvienas iš mūsų pripažįsta botanikos mokslo svarbumą ūkininkystei, daržininkystei, sodininkystei ir medicinai. Bet iki šiol nėra nė sustatyto lietuviškai botanikos vadovėlio, nė aprašymo augmenų, esančių tikroje Lietuvoje. 4 K. Drąsutavičiaus tekstu bei pavyzdžių kalba ir rašyba nekeičiama, tik vietoje ženklų č, š ir ž rašomi dabar įprastiniai ženklai č, š ir ž. 5 Dvidešimčiai nesurasta lietuviškų atitikmenų ir jų vietoje pastatytas klaustukas, po kurio duodami kitų kalbų atitikmenys, pvz.: ?-клетчатка, комъркосата блонка; ?-древесина, biel, tvardzil, holzfasser ir kt. 266 Botanikos mokslas tapo pažįstamas Lietuvoje laike buvimo mūsų tėvynėje prancūzo Žiliberto (1776—1783); paskui Jundilai šiaip teip aprašė lenkiškai lietuviškus augmenis, nors aprašydami didžiai išėjo iš rubežių tikrosios Lietuvos. Pagaliau žemaitis Pabrėža († 1849), užsiiminėdamas botanika kaip gydytojas-praktikas, o ne kaip mokslininkas, parašė kelis botaniškus darbus, iš kurių atspausdino Botaniką (1900); bet Pabrėžos darbai pasenę, terminai žemaitiški; be to reikia užtemyti, kad Pabrėža buvo žmogus nemokąs lietuviškai rašyti (žiūrėk jo darbų vardus: Valanč. Žem. Vysk. 1854, II dal., 71—73 psl.; Žinyčia N2, 70—71 psl.). Botanikos vadovėlio parašymui yra būtinai pirm įsteigti terminus apskritus ir ypatingus. Apskritų terminų jau yra šiaip teip, bet ne ganėtini. Kas lytisi ypatingų terminų, tai juos galima įsteigti tik surašius augmenių vardus iš visų Lietuvos kampų. Jau yra ne seniai sustatytu du didesniu surašu: 1) Jakoby: „Litthauische Pflanzennamen“ (Mitt. Lit. lit. gesell. Heft II 133—143 psl.) ir 2) Davaına-Silvestraičio: (224 vardai su prirašytais Basanavyčiaus terminais) „Iš mūsų botanikos“ (Apšvieta 1893 NN 632—652). Čė aš duodu mažą surašą apskritų terminų ir 3-čią surašą ypatingų augmenių, kur minėti surašai nėėjo. Medega duodamajam surašui paimta daugiausiai iš žodynų: Širvydžio, Kuršaičio, Miežinio, Iuškos ir Bezzenbergero darbų. Duodamas šitą surašą aš prašau skaitytojus jį papildyti žinomais augmenių vardais su nurodymu parapijos ar valsčiaus jų vartojimo, prirašyti žinomus apskritus terminus ir išsakyti savo nuomonę apie gerumą tų taisyklių, kurių pagal mane reikia prisilaikyti sustatytojui ypatingų terminų: 1) Surinkus augmenių vardus iš visų Lietuvos kampų, reikia išrinkti botanikai tuos vardus, kuriuos dažniausiai vartoja; 2) jei tas pats augmuo tur kelĭus vardus, reikia imti vardus vientisus vietoj sudurtinių, kaip antai: vietoj ožkaliežuvės — tinkis; 3) iš vardų reikia išmesti svetymusnius arba sudėtus anot svetymų kalbų, arba vėl sustatytus naujesnėje gadynėje, kaip antai: vietoj devynmacė, devynšarvas geriau vartoti vanuškai; vietoj Švento Jono žolė, Joninžolės — kupolės“. Šią prakalbą pasirašė Bugienis. Tai K. Drąsutavičiaus slapyvardis, kuriuo jis skelbė spaudoje grožinės literatūros vertimus ir straipsnius. 2) Lotynų-lietuvių-lenkų botanikos žodynėlis (F₁—2424, 32 p.) Tai A—T raidžių 562 augalų pavadinimai, pvz.: Antoxanthum Gordunitis Tamka, Alopecurus Koczełs Wyczyniec, Aira Smilgejte Smiałek, Andropogon Niksztaroti Palczatka, Asteracophalaus Žvžajzdunie Gwiazdnik, Asperula Žioudma Marzanka ir t.t. 3) Lotyniškas-lietuviškas botanikos žodynėlis (F₁—2423, didelio formato 23 p.) Iš viso žodynėlyje 1120 antraštinių žodžių. Daug kur nėra lietuviškų atitikmenų. Pvz.: Abies excelsa — Eglė, Abies pectinata (alba), Acer campestre — Klevas, Acer platanoides — Medliepis, Acer pseudoplatanus (lovaras ?), Achillea millefolium — Gajutės (Kurš.) ir kt. Yra papildymų, įrašytų raudonu rašalu. 267 4) Lotynų-rusų-lenkų-vokiečių-prancūzų-lietuvių botanikos žodynėlis (F₁ – 2422, 82 p.) Žodynėlyje 759 A – V raidžių antraštiniai žodžiai. Lietuviški atitikmenys tik kai kur pridėti. Pvz.: Agrostemma githago; куколъ; Agrostemma, kąkal; kornrade; La lychnide nielle; rauges; kukalis. Betula alba. Береза. Brzoza. Birke. Le bouleau blanc. Beržas. Coriandrum savitum. Кишнец. Kolender koryjander. Koriander. La coriandre. Blakutes. Kalendros. 5) Lenkiškai lotyniškas botanikos žodynėlis (F₁ – 2410, 50 p.), kuriame surašyti 983 augalų pavadinimai, kartais be lotyniškų atitikmenų, dažnai vieną lenkišką augalo vardą lygybės ženklu nurodant į kitą, pvz.: Absynth = piolum, Agrest = ribes grossularia, Ajer = tatarak, Aksamitęk = Tagetes patula, Aloes, Amaryllis, Anona, Anyż – Pimpinella, Arcydziegel = Archangel ir t.t. Lietuviškas atitikmuo pastebėtas tik vienas – srczec = dipsacus (briedgauris). Po augalų nomenklatūros tame pačiame rankraštyje toliau pagal naują puslapių numeraciją (1 – 62) eina bakterijų, infuzorijų, parazitų, kirmėnų, vabzdžių, vabalų, moliuskų, žuvų, driežų, paukščių, kai kurių gyvulių bei žvėrių ir kitų gyvūnų sisteminių-teminių grupių lotyniški pavadinimai, su lenkiškais, o kai kur ir su lietuviškais, rusiškais ir vokiškais atitikmenimis. Pvz.: Muscae (Muchy), Muse (18), Tinea pellionella. Mol, Kandė (19), Cygnus, Łabędź, Лебедь, Schwan, Gulbe (51), Colymleus, Nur, Нырок, Tauchgans, Tauchente, Naras (51) ir t.t. Tai, galima manyti, yra medžiaga nedideliam zoologijos bei parazitologijos žodynėliui, kurį, tur būt, galvojo sudaryti K. Drąsutavičius. Prie šios medžiagos gale (63 – 84) pridėtas alfabetinis lenkiškų atitikmenų registras su puslapių nurodymais. Minėti paskutiniai keturi (2 – 5) įvairiakalbiai botanikos rankraštiniai žodynėliai be datų, bet, tur būt, sudaryti XIX a. gale, prieš 1902 m. hektografuotą botanikos žodynėlį, kuriems jie tarnavo pagrindu kaip paruošiamieji darbai. Daugumas augalų pavadinimų visuose žodynėliuose tie patys, lietuviški atitikmenys ne visur duodami. Pastarieji, kaip nurodo autorius, paimti iš K. Širvydo, F. Kuršaičio, A. Juškos, A. Miežinio žodynų bei A. Becenbergerio, K. Jakoby ir kitų spausdintų darbų. Kartais šaltiniai nurodomi santrumpomis, būtent: Šir. (= Širvydas), Kurš. (= Kuršaitis), Jušk. (JJ) (= Juška), Miež. (M.) (= Miežinis), Bezz. (= Becenbergeris) ir kt. K. Drąsutavičiui buvo žinomas ir A. Pabrėžos „Taislius augumynis“, kuris Amerikoje buvo išleistas pakeista antrašte ir kalba – „Botanika arba Taislius auguminis“ (1900). Kad naudotasi „Taisliumi“, rodo minėtasis (F₁ – 2424) lotynų-lenkų-lietuvių botanikos žodynėlis, kuriame kai kurie augalų pavadinimai (pvz., žioudma ir kt.) randami tik A. Pabrėžos veikale ir pateikiami žemaitiškomis formomis, kurių neturi amerikini s leidinys. Tai lyg rodytų, kad naudotasi A. Pabrėžos rankraščiu ar jo nuorašu. Be minėtų šaltinių, K. Drąsutavičius bus naudojęsis, tur būt, P. Višinskio žodžių sąrašu, kurio nuorašas yra Drąsutavičiaus rankraščiuose (F₁ – 2558, 6 p.). Jame ne alfabetiškai surašyti 258 augalų ir gyvulių (jų labai mažai) pavadinimai 268 su lotyniškais atitikmenimis ir kai kur su pastabomis apie augalo gydomąsias ir kitokias savybes, pvz.: Dievmedis – Artemisia abrotanum, Agurklas – Cucumis sativus, Braškės, Spražkės – Fragaria elatior, Vaiš(v)okliai – Ribes rubrum et album, Vandeninė mieta – mentha aquatica (verda arbatą nuo galvos gėlimo), Šalapuris – (Mėlynai žydi, pavasarį ant smėlio; liuob pavasari eis rinkti kiaušinius dažyti) ir t.t. K. Drąsutavičiaus nuorašo gale yra tokia P. Višinskio (?) pastaba: „Čia surašyti iš pradžios vardai žolių mano surinkti, o toliau eina perrašyti iš rinkinio girininko Joniškėlyj gimusio (nebeatmenu jo pavardės). Skubinai rašiau, todėl trūksta tvarkos, kartais ir pasiklydau; dar daugiau turiu, bet tik ne gavau dar iš senosios vietos, ten užmiršau. Geriausiai būtų surašyti visus vardus pagal alfabetą ir tada galima būtų jį kaip nors atspausdinus siuntinėti žinovams dėl papildymo; tokiu būdu galima būtų greičiau ir daug surinkti; o ir spėkų ekonomija būtų. Yra surinkta apie 300 žolių vardų Silvestraičio [,] d-ro „Basanavyčės išleistų Apšvietoj“. Prielaidą, jog tasai sąrašas galėjo būti gautas iš P. Višinskio, galima daryti dėl to, kad J. Juškytė susirašinėjo su P. Višinskiu ir gaudavo iš jo įvairios medžiagos6. Iš jo galėjo patekti ir minėtasis augalų sąrašas, kurį nusirašė K. Drąsutavičius. Pastarasis atkreipė dėmesį į P. Višinskio (?) pageidavimą, kad augalų vardai būtų surašyti alfabetiškai ir kad jie kaip nors išspausdinus būtų išsiuntinėti žinovams. Tai ir padaryta, parengus ir hektografavus 1902 m. žodynėlį. 2. Medicininių terminų žodynėlis (F₁ – 2392, 17 p.) Jis apima daugiau kaip du šimtus kūno dalių ir ligų pavadinimų. Po lietuviškų antraštinių žodžių duodami lenkiški ar lotyniški atitikmenys, pvz.: Akių užvilkimas – zapalenie rogówki oka; Akių apvilkimas – katarakta, zaci emek; Akių liga – Conjunctivis; Akių užvietrijimas – Conjunctivis 3; Akmenligė – Kamien moczowy ir t.t. Žodynėlyje galima rasti liaudinių terminų, kurių transkribuotos formos ar lotyniški bei lenkiški autoriaus atitikmenys dabar čia pateikiami skliausteliuose, pvz.: drugus [drugys – Zimnica, febra], gružas [Artralgia], gužys [gūžys – struma], pakūnės [pakūnės – pikutės], patr auką [kontuzija], pleiskutes [ekzema], priemetis [eklampsja], priepola, priepuolys, prietvarius, prietvaris [lien, volvulus], putmena [acdema], ražulis [ražulys] = šaltīgė, slogutis [astma nocturnum], slunktas [slanktas – katar], smil kulis [smilkuly s – Alyargia?], Smurglys [ozaena], springulis [springulys – laryngitis], šlapdrugys [febra larvata], šašnagis [onychia onyxis], Vištakis, viš tupis [hemeralopia], Žiogulis [žiogulys – singultus], Žvarbos [febra] ir kt. Kai kurie ligų pavadinimai iš niekur kitur neužrašyti: gibas [gybas – garb], Lišunis [liežunis ?], pusiausopa [lumbago]. Retas žodis gimtynė [uterus]. 3. Karybos terminų žodynėliai Karo srities leksikai skiriamas nemažas dėmesys, nes K. Drąsutavičius domėjosi įvairiais istorijos klausimais, karais ir ginklais. Apie lietuvių ginklus yra 6 Mūsų senovė, t. II, N4(9), 1939, p. 611 – 614. 269 jo „Notatki o broni u Litwinów“ (F1 – 2543, 26 p.), kur iš įvairių šaltinių pateikta žinių apie senovės lietuvių apsiginklavimą ir skliausteliuose bei pačiame tekste daug kur duodami lietuviški ginklų pavadinimai. Pvz.: „Do broni kolnej należą przede wszystkim rzucane w nieprzyjaciel strzały. Pierwotne strzały nazywały się jętis (13), później wyraz jętis zaczął oznaczać grot, a same strzały zvy się šaudykle (strėla) (14)“ [p. 7]. „Luczników zwano kilpininkai“ [p. 9]. „Byłe inne wielki palki grube na końcu, które mogły służyć jako maczuga i bulawa, zwały się one buže [buože] (31), lub kulė [kulė] (32)“ [12 p]. 1) Lenkų-lietuvių kalbų šarvuotės žodynėlis Jis yra rankraštyje „Apie šarvus“ (F1 – 2544), kuriame iš pradžios (p. 1–12) lietuviškai rašoma apie senovės (XI–XV a.) lietuvių šarvus bei ginklus. Po to eina A–M raidžių žodynėlis (14 p.): 72 terminai su lenkiškais paaiškinimais ir lietuviškais atitikmenimis, įrašytais mėlynu pieštuku ir imtais iš K. Širvydo, F. Kuršaičio, A. Miežinio žodynų ir kt. Pvz.: Arsenal, šarvinčyčia (Šyrv.), Artyleryja, w Polsce z XVII w., artilerija. Bagnet, z Francyi w 1/2 XVII wieku, durtuvė (Mież.), Bardysz, broń oburęczna, rodzaj siekiery lub halabardy, używany przez Mockwe, dalgykirtis (Šyrv., Kurš.). Šiame žodynėlyje daugumas terminų yra tų pačių, kaip ir toliau minimame žodynėlyje. 2) Lenkiškai lietuviškas karo terminų žodynėlis (F1 – 2405, labai mažo formato 50 p.), turintis apie 120 lenkiškų antraštinių žodžių su lenkiškais aiškinimais ir kai kur su lietuvių, lotynų, vokiečių ir rusų kalbų atitikmenimis, pvz.: Arsenal, skład do przechowania broni lub rynsztunków [rynsztunkow] wojennych (z arab. dar essana), cekhauz, zbrojownia; арсенал = zeughaus, šarvavietė (Šyrv.), šarvinčyčia (Kurš.), Rząd, ordo, series, eila (Šyr.), eilė, Reihe (Kurš.). 4. Jūreivystės terminų sąrašėlis („Jureivyste“, F1 – 2409, 2 p.) Sąrašėlyje 30 terminų su lenkiškais atitikmenimis, pvz.: anka, pętla, w której stoi reja, arta, reja, bukszprit, artolis, pal do przytrzymania w rei, aulankis SV, auštrinis NO, brangą, kelmedis, kolano łódki, kurpelis, czerpaczką do polewania żagli, eldže „eldija“; eže, mielizna, kodryne, flaga, pamenes [pamenės], trzecia mieść łodzi, paragę, kajuta w końcu łodzi, pirmragos, Vordersteven, ribantai, oczka żagli, tulis, Stecksel ir kt. 5. Žvejybos terminų sąrašėlis („Žvejyste“, F1 – 2439, 3p.) Sąrašėlyje 28 terminai, pvz.: aptvara, powroz koło sieci; bradine, bradanys, — sieć, którą łowią dwoje rybakow […]; bučius, varžas, bukis, sieć, bucz?, gantine Stocknetz (u Bezzenb.), mitas [mita?], leidinė skrzydło sieci, salpa — Fischerwinkel ir kt. 6. Valgių sąrašėlis („Valgalai“, F1 – 2412, 6 p.) 40 valgių pavadinimų surašytų ne alfabetiškai, su lenkiškais atitikmenimis, pvz.: legis — z owoców, kartofli, bebre — z piwa, sąkaponiai, kapotine — siekაუკa, gruಜ-liai — małe kluski, karaišis, oladek, apora — oladek z kwaśnej, owsianej mąki, 270 sike, otadek, semensikę, blin na oleju ir kt. Sąrašeliui medžiaga surankiota iš žodynų, tik nežinia, iš kur paimtas žodis sąkaponią „kapotinė“, kuris iki šiol iš kitų šaltinių nežinomas ir skamba kaip naujadaras. Įdomesnių lietuviškų valgių pavadinimų nerasta, kulinarijos terminijai medžiagos maža. 7. Giminystės terminų lapelis (F1 – 2439) Tai apdraskyta giminystę reiškiančių žodžių (daugiau kaip 30) schemelė, kurioje pateikta ir senų terminų, pvz.: avynas, brotuszis, deveris, intė, mosza, laigonas ir kt. Minėtų terminų žodynėlių bei sąrašų apimtis nedidelė, jie pateikia mažą lietuviškos terminijos, vartotos K. Drąsutavičiaus laikais, dalį. Joje, pavyzdžiui, visai neatsispindi teisės terminai, nors pats K. Drąsutavičius buvo teisininkas, ir kai kuriuose jo rankraščiuose (F₁ – 2374, 2375, 2377, 2400, 2534) galima rasti teisės terminų (pvz.: bylininkas, bylinigiai, byla, tiesdarystė, tiesdarys, tiesdaryti, tiesavietė ir kt.). Gausiame K. Drąsutavičiaus rankraštyne palikime apstu ir kitų sričių terminų, vartotų ano meto literatūroje ir spaudoje. Ypač daug terminijos galima rasti K. Drąsutavičiaus lietuvių-lenkų ir lenkų-lietuvių kalbų žodynuose (F₁ – 2393, 2394, 2395, 2396, 2414, 2415). Tad terminologams aktualus uždavinys — atsidėjus susipažinti su K. Drąsutavičiaus terminija, patyrinėti to laikotarpio terminų rinkimo ir kūrimo procesą bei jų įvairavimą, nušviesti K. Drąsutavičiaus vaidmenį terminologijos istorijoje. J. Kruopas