Knyga apie žuvų pavadinimus

5. Recenzuojamas žodynas — lauktas ir reikalingas veikalas. Reikia tik pasi- džiaugti, kad Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos ir Skaičiavimo mašinų specia- laus konstravimo biuro inžinieriai ėmėsi tokio didžiulio darbo. SKŽ gerai reprezen- tuoja dabartinę lietuvišką skaičiavimo technikos terminiją. Tačiau gausi žodyno me- džiaga dar menkokai sunorminta ir susisteminta. Skaičiavimo technikos terminijos ugdymo darbui šis veikalas — tik gera pradžia. Kitų technikos šakų terminų žo- dynų rengėjams jis galės būti ne tik sektinu entuziastingo darbo pavyzdžiu, bet ir pamatu, ant kurio galima pradėti ręsti dar tobulesnius statinius. A. Kaulakienė KNYGA APIE ŽUVŲ PAVADINIMUS B. Laumane, Zivju nosaukumi latviešu valoda, Riga, 1973, 307 p.* Benitos Laumanės monografija labai aktuali ne tik latvių, bet, kadangi nemaža ižuvų pavadinimų paveldėta iš gilios senovės, ir baltų bei indoeuropiečių kalbotyrai ir etnogenezei. Ši monografija — pirmas toks stambus baltų žuvų pavadinimų tyri- nėjimas. B. Laumanė pažymi, jog P. Tymė, remdamasis tuo, kad lašišos gyvena tiktai Baltijos jūros baseine, o giminiški pavadinimai aptinkami slavų, baltų, germanų, taip pat tocharų kalbose, mėginęs įrodyti, kad ide. protėvynė buvusi Baltijos rajone. Su šia hipoteze susijęs Baltijos jūros pakrantės aborigenų klausimas, kurį autorė ne vienoje vietoje mini. B. Laumanė, remdamasi archeologų nuomone, kad baltai ar jų sentėviai atsikėlė į Baltijos jūros apylinkes apie XVIII a. pr. m. e.? ir čia užmezgė ryšius su kitais Baltijos pietryčių pakrantės gyventojais — aborigenais, kurie, auto- rės nuomone?, gal būt, buvo baltams giminiški indoeuropiečiai, ir ugrofinais (p. 14). Hipotezė, kad minėtieji Pabaltijo aborigenai buvę indoeuropiečiai, labai svarbi baltų ir indoeuropiečių etnogenezės klausimui. Šiuo metu kai kieno ji ypač remiama“. Mezolite Rytų Pabaltijui buvo būdingos dvi kultūrinės (ir, Rimantienės nuomo- ne, etninės) grupės: mikrolitinė-makrolitinė ir Kundos. Mikrolitinė-makrolitinė kultūra priklausė Lietuvai ir iš dalies Baltarusijai. Kundos kultūra buvo papli- tusi dabartinės Estijos ir Latvijos plotuose, o Lietuvoje teužgriebė pačią šiaurinę 1 Recenzijoje dėl ribotos apimties aptariamas tik Baltijos jūros pakrantės aborigenų klausimas, keliamas B. Laumanės knygoje. 2 Šiuo metu archeologai teigia, kad virvelinės keramikos nešėjai Lietuvą pasiekė baigiantis III tūkstantmečiui pr. m. e., žr. R. Rimantienė, Pirmieji Lietuvos gyventojai (XI —IV tūkstant- metis pr. m. e.), Vilnius, 1972 (toliau: Rimantienė PLG), p. 96. 3 Su nuoroda į: JI. B. Baukuua, TopbsknkoBas crosaukxa Capuare, Pura, 1970, p. 140, 144—145, kur Sarnatės stovyklos radiniai datuojami III tūkst. pr. m. e. pirma puse ar viduriu, o gyventojai hipotetiškai laikomi indoeuropiečiais; plg. taip pat R. Rimantienės tvirtinimą, kad ,,apie kokį nors kultūrinį-etninį finougrų klodą Lietuvos akmens amžiaus medžiagoje, tuo labiau senųjų, vietinių, priešvirvelinės kultūros gyventojų priskyrimą finougrų gentims, negali būti nė kalbos“ (Žr. R. Rimantienė, Lietuvos akmens amžiaus šukinė puodų ornamentika ir finougrų klausi- mas, — Lietuvos istorijos metraštis. 1972 metai, Vilnius, 1973 (toliau: Rimantienė LIM), p. 26; plačiau žr. p. 5—26; taip pat žr.: Rimantienė PLG; P. K. Pumanrene, IlaneojiuT u Me30.JiHT JlarBsi, Busibrioc, 1971 (toliau: Pumauntene IIMJI). 4 Žr. A. Seibučio mokslo populiarinimo straipsnius: Padavimai ir tikrovė, — Mokslas ir gy- venimas, Vilnius (toliau: MG), 1971, Nr. 5, p. 38—40; Vėlyvojo ledynmečio vietovardžiai, — MG 1971, Nr. 10, p. 16—20; Kaip Nemunas į Vyslą tekėjo, — MG 1973, Nr. 3, p. 28—30 ir kt, 260 sritį. Šias abi kultūras jungia Maglemozės kultūros elementai?. R. Rimantienės teigimu, „Pabaltijo mezolito gyventojai buvo aiškūs europeoidai“*. Iš mikroliti- nės-makrolitinės kultūros išaugo ankstyvojo neolito Nemuno aukštupio kultūra, o iš Kundos — Narvos — Nemuno kultūra". Lietuvos keramika, kurios pirmieji dir- biniai, R. Rimantienės nuomone, pasirodė greičiausiai IV tūkst. pr. m. e. pabaigoje, „įeina į didžiulę Pietų ir Rytų Pabaltijo kultūrinę grupę, kuri tęsiasi nuo Vakarų Lat- vijos iki Jutlandijos“, o „daugeliu kitų požymių (bent vakarų Lietuvos stovyklos) [...] įeina į siauresnę Narvos — Nemuno kultūrinę sritį, gyvavusią tarp šių upiy“e. Nuomonei apie artimą minėtų kultūrinių grupių giminystę pagrįsti yra įtikinamų kalbos duomenų. Juk vadinamoji sen. Europos hidronimija (alteuropaische Hydro- nymie — H. Krajés terminas) paplitusi ir Skandinavijoje". Pajunenas, radęs gausybę šios kilmės vandenvardžių Suomijoje, juos laiko specifiškai baltiskais!!, V, P. Šmidas nurodo sen. Europos hidronimijos ypatybę: ši hidronimija koncentruojasi buvusiame ir dabartiniame baltų kalbiniame plote'?. Mokslininkų nuomone, egzistuoja „baltų politoninėsąjunga“, į kurią, be baltų kalbų, įeina lybių ir estų kalbos, šiaurės kašubų, kurios-ne-kurios Pabaltijo vokiečių, rytų Šlezvigo ir kaimyninių salų danų tarmės, švedų ir norvegų kalbos. Šiai sąjungai būdinga, kad melodinė tonų koreliacija, be pačių baltų kalbų, kitiems „sąjungininkams“ yra naujas reiskinys'®. Pastebimos jdo- mios skandinavų—baltų žodžių darybos, semantikos ir kt. paralelės!. B. Laumanė, remdamasi kitų tyrinėtojų nuomone, ne vieną žuvies pavadinimą laiko ar linkusi laikyti paveldėtu iš Baltijos pakrantės aborigenų. Svarbiausi šios nuomonės argumentai — nagrinėjamų žuvų pavadinimų paplitimas daugelyje Bal- tijos pajūrio kalbų bei neaiški etimologija. Antrasis argumentas, mūsų nuomone, nėra tinkamas, ir autorė be reikalo nekritiškai juo naudojasi. Dėl šios priežasties kai kurių žuvų pavadinimų nagrinėjimas monografijoje labai prieštaringas. Pvz., B. Lau- manė darybos skyrelyje la. sapals „Jeuciscus cephalus“ laiko priesagos -als vediniu ir lygina su lie. šapalas „t. p.“ (p. 40), tačiau pagrindinėje — žuvų pavadinimų — dalyje, paminėjusi, kad la. sapals, sapalis ir kt. esą giminiški su lie. šapalas, kuriuos = * Pumanrene TIMJI 95—196. * Rimantienė PLG 95. * Pamanrene TIMJI 196, plg. 176; Rimantienė PLG 95—96; plg. Rimantienė LIM 9—10. 8 Rimantienė LIM 20. * Ten pat. 10 Žr., pvz.: W. P. Schmid, Zum litauischen FluBnamen Aitra, — „Baltistica“, VII (1), Vilnius, 1971, p. 37—42; jo paties, Aura und Aurajoki, — ,,Baltistica®, IX (2), Vilnius, 1973, p. 189—194; Heikki J. Hakkarainen and Matti Ruohtula (Finland), Das Auftreten indogermani- scher (alteuropdischer) Gewissernamen in Finnland (toliau: Hakkarainen — Ruohtula), — XIe Congres international des sciences onomastiques. Sofia, 28 juin—4 juillet 1972. Résumés des com- munications, Sofia, 1972 (toliau: XIe Congres), p. 89. I Hakkarainen — Ruohtula 89. * Wolfgang P. Schmid (BRD — Géttingen), Baltische Gewiissernamen und das vorgeschicht- liche Europa, — XIe Congres, p. 206. 8 Žr. B. Jlaymane, A. Henokynumii, K nocrasonke BOnpoca 00 arsace MOPCKOil H pmi60ji0Benkolt Jiekcuku Baatuiickoro mops, — Baltistica, IV(I), Vilnius 1968 (toliau: Jlay- - MaKe— Hernokynuuiit, — Baltistica), p. 69 ir ten nurodytą literatūrą. “4 Žr. JlayMane— Henokynustit, — Baltistica, p. 69—78; B. Jlaymane, A. Henokynuuii, Baato-caassHo-puHckne SI3BIKOBLIE MMapaJijiesln H3 obsacTu MopenaBaHHA H pui6osioBCTBa, p— B3aumocBsan GantoB H npuGaatuiickux ¢uuuos, Pura, 1970, p. 189-202 ir šiuose straipsniuose nurodytą literatūrą. 261 kalbininkai lyginą su skr. saphara-h „cyprinus sophore“15, žemiau rašo, kad A. Ger- das nurodąs panašius pavadinimus slavų, germanų ir ugrofinų kalbose ir laikąs visus juos bendrojo substrato reiškiniu, susiformavusiu Baltijos jūros areale dar ikiindo- europietišku periodu'® (p. 213). Taigi kalbininkė čia nė negina savo aukščiau minėtos nuomonės, kad aborigenai laikytini indoeuropiečiais. Į baltų žuvų pavadinimų bend- rybių sąrašus la. sapals ir lie. šapalas B. Laumanė neįtraukė (žr. p. 10—11 ir 278). Mūsų nuomone, šapalo pavadinimas iš tikrųjų susijęs su kalba, egzistavusia plačiame Baltijos pajūrio areale, bet nėra jokio pagrindo šio pavadinimo nelaikyti baltišku. Panagrinėkime dar vieną kitą pavyzdį. B.Laumanė, kaip ir kiti tyrinėtojai, la; salaka (salaks) ,,osmerus operlanus“ laiko skoliniu iš lyb. salak resp. est. salakas (p. 101), o pastaruosius finų žuvų pavadinimus, kadangi jie neturi patikimos finiškos etimologijos, remdamasi V. P. Šmido nuomone, linkusi laikyti ikifiniškos kilmės (p. 18)". E. Frenkelis la. salaka, laikydamas skoliniu iš minėtų lybių ir estų atitikme- nų, be to, sieja su salata, -te ,,aspius aspius“ arba ,,aspius rapax“ bei lie. salatis, sa- lotė, celatis „t. p.“*® Bet B. Laumanė su tokiu spėjimu nesutinka: jos nuomone, tokiu atveju reikėtų pripažinti, kad la. salata esąs skolinys iš Pabaltijo finų, t. y. iš lybių irestų kalbos. Tiesa, karelų tarmėse irsuomių kalboje aptinkamos panašios lytys (plg. karel. tarm. salat’t’i, suom. salatti „alburnus lucidus“). Tačiau, nepaisydama to ir vykusiai panaudodama lingvogeografinį kriterijų (skoliniai iš finų kalbų paprastai būna paplitę mažesniame areale, negu nagrinėjamasis pavadinimas), B. Laumanė la. salata, salate, salata, salats; saluonis, saluozis, lie. saloté, salatis „,aspius aspius“ arba „aspius rapax“ bei la. hidronimą salates upite, lie. ežerų pavadinimus Salotas, Salėtė, Salété, Saldtis sieja su lie. tarm. sdlti „tekėti“, pr. salus „upelis“, kaip seman- ting paralelę pateikdama dar la. upitis, upietis „Jeuciscus indus“ (p. 209). Tai — autorės etimologinis atradimas (kiti kalbininkai minėtos etimologijos nepasiūlė); tokių atradimų monografijoje nemaža, iš ko matyti, kad B. Laumanė, apskritai, turi gerą kalbos jausmą. Iš lie. tarm. sdlti, pr. salus ar panašių žodžių kildintiniir lie. sėliavd ,,coregonus albula“, seliava „t. p.“, séliova „tokia ežerų žuvis“ ir kt. B. Laumanė, laikydama la. selava skoliniu iš kaimynų kalbų, teigia, kad tiksliai nustatyti skolinimosi šaltinį esą labai sunku, nes fonetiškai adekvačios lytys, be minėto lie. atitikmens, egzistuoja rusų Pleskavos ir Novosokolnikų apylinkėse — ceasisa, bei lenkų kalboje (raštuose užfiksuotas jau XV a.) — sielawa'*. Autorės nuomone, tolimesnė šių žodžių kilmė neaiški: esą pareikštos nuomonės dėl slavų pavadinimų atsiradimo iš lie. kalbos 15 Su nuoroda į: K. Mūlenbachs, Latviešu valodas vardnica. Redišėjis, papildindjis, turpi- nūjis J. Endzelins (toliau: LVV), ITI, Riga, 1928, p. 696; E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg, 1962— 1965 (toliau: LEW), p. 963. 16 A. Gerdo nuomonę žr. A. C. T e pa (atsakymas į anketą), —JIekciunus GaJITbI3MbI y Ge- aapyckait mose, Minck, 1969, p. 9-10. 17 Dar žr.: Jlaymane—Henokynuwit, — ,,Baltistica®, p. 76. 18 LEW 759. 19 Šis latvių pavadinimas, nepaisant siauro paplitimo, galėtų biti ir lie. pavadinimo giminai- tis — skirtumas tarp lietuvių ir latvių atitikmenų tik dėl šaknies balsio kiekybės. Bet e : ė būdingas ir lie. kalbai: be minėtų séliova, seliava : sėliava, plg. ir hidronimus — iš vienos pusės, Seliovindičiai (du ežerai), kildinami iš ež. Seliovinis (A. Vanagas, Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius, 1970 [toliau: Vanagas], p. 76), kuris savo ruožtu— iš minėto séliova (Vanagas 158—159), iš kitos — Séliupis (Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius, 1963 [toliau LUEV], p. 143). 262 ir atvirkščiai??, Tačiau iš tikrųjų lie. séliava, seliava ir kt. ne tik Saknis, bet ir priesa- ga — neabejotinai baltiškos kilmės. Slavų kalbų duomenimis išaiškinti r. ceadea „YkKJIelika, cyprinus alburnus® (pagal Dalio žodyną), ceasisa ,,aspius clupeoides®, Juodosios jūros pakrantės, Kubanės, baltarusių ceassa, lenkų sielawa ,,ykneiika“ kilmės negalima, o priesaga asa (-awa) bei -si6a slavams svetima (ji būdinga baltų, trakų kalboms bei vadinamajai sen. Europos hidronimijai). M. Fasmerio teigimas, kad lie. žodžiai salava, selava „Mypena“ negalį būti šaltiniu dėl rusų žodžio pa- plitimo pietuose, taisytinasta prasme, kad Juodosios jūros pakrančių, Kubanės cenfiea gali būti atsiradęs dėl artimų baltų giminaičių trakų įtakos. Teritoriškai artimesnių baltams slavų kalbų — brus. ceassa, lenk. sielawa bei artimesnių rusų kalbos tarmių — atitikmenis mes laikome baltų įtakos, greičiausiai, substrato, re- zultatu. Iš aukščiau pateiktų pavyzdžių matome, kad yra pakankamai semantinių pa- ralelių la. salaka (salaks) kildinimui iš lie. sdlti „tekėti“ ir pr. salus „upelis“. Nuo- monę, kad la. salaka (salaks) nėra skolinys, sustiprina ir atitinkamų lie. vietovardžių egzistavimas: ež. Salakai, Salakas (Degučiai, Palivarko km.)?*, mstl. (Zarasų raj.) Salakas, Salako giria®. Taigi žuvies pavadinimo salaka reliktai baltų kalbiniame plo- te aptinkami toli nuo latviškojo Baltijos pajūrio. La. salaka (salaks) daryba taip pat baltiška (plg., pvz., nors ir negausius, priesagos -aka, -aks, -¢ka vedinių pavyzdžius, pateikiamus p. 39). Suprantama, finiškieji la. salata bei salaka ir kitų baltų šaknies sal- pavadinimų atitikmenys, kaip neturį patikimos finiškos etimologijos, laikytini baltizmais. Baltiz- mais laikytini ir vokiečių tarm. (buv. R. Prūsijoje) Salat, Zalat, kurie su minėtais la. salate, lie. salotė sudaro izoglosę, jungiančią Kuršą per Lietuvą (Žemaitiją) su buvusiu prūsų kalbos arealu. Beje, B. Laumanė tokių izoglosių nustatė ne vieną. Reikia pritarti autorės teigimui, kad tokios izoglosės ypač vertingos (p. 278). Šia proga reikia pridurti, kad ir v. tarm. (buv. R. Prūsijoje) Perpel, Parpel bei kašubų parposz, pelpaže, kuriems atitinka la. tarm. pérpele, perpele, lie. pérpelé „,alosa fal- lax“ (p. 152-153) laikytini baltizmais. Taip manyti leidžia ne tik lingvogeografi- nis, bet ir etimologinis kriterijus. Kai kurias latvių — rytų slavų izogloses, priešingai, autorė interpretuoja aiškiai ir teisingai: baltarusių, rusų tarm. Kypmeas „gobio fluviatilis“ (p. 98), ex2ano, 6a2eno „Jote lota“ (p. 244) yra baltizmai. Bet grįžkime prie vadinamosios aborigeninės leksikos. Žodžių, kuriuos mėgi- nama priskirti prie šios leksikos, bet kuriems galima rasti ir gerą baltišką etimologiją, yra dar ne vienas. Iš tokių paminėtinas, pvz., la. leste, lekste „pleuronectes flesus trachurus, plekšnė“, V. Tomsenas visiškai teisingai šį pavadinimą siejo su la. lesns, lėsns, lėss bei lie. lėkštas, o estų lest „plekšnė“ laikė skoliniu iš baltų kalbų (p. 173). Minėtai la. /este, lekste etimologijai yra puiki semantinė paralelė: la. plekste, pleksta, plėkste; plegzde, plekzde bei lie. pleksné, plekštis, plėkštė, plėgždė „plekšnė“ siejami su la. plūskans „platt, flach, breit“, lie. plokscias® (p. 174). Tačiau B. Laumané, matyt, sekdama L. Ketunenu ir V. Zepu, laikančiais la. /este skoliniu iš lyb. liešta 20 Žr. LEW 774; M. Pacmep, ITHMOIOrHYECKHIT CJI0BAPh PYCCKOrO s;i3biKa (toliau: Pac- mep CPS), III, Mocksa, 1971, p. 594. #1 LUEV 141. # Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III (R—Ž), Vilnius, 1971, p. 148 — 149, 8 LEW 611, 628, 263 (est. leste) (p. 173), taip pat mano, kad latvių žuvies pavadinimas esąs skolinys iš Pabaltijo finų kalbų (p. 17, 281). Tokiai nuomonei susidaryti, tur būt, turėjo įtakos ir est. lest reikšmė ,,Flaches, Plattes“, siejamo su minėtais finų plekšnės pavadini- mais, egzistavimas (p. 173). Kaip ir aukščiau minėtus pavadinimus, B. Laumanė, remdamasi V.P. Šmido nuomone, est. lest, lyb. Jesta „plekšnė“ linkusi laikyti gau- tais iš ikifiniškos kalbos, kadangi pastarieji neturi patikimos finiškos etimologijos (p. 18)*. Mūsų nuomone, dėl etimologinio ir lingvogeografinio kriterijų, t. y. dėlto, kad lie. lėkštas, la. lęsns ir kt. turi gerą baltišką etimologiją, o est. lest „Flaches, Plattes“ tevartojamas estų kalboje, t. y. kalboje, artimoje dabartiniam baltų arealui (ir, matyt, įeinančioje į buvusįjį), est. lest tiek minėto žuvies pavadinimo, tiek ,, Flaches, Plattes“ reikšmėmis laikytinas baltizmu. Yra ir tokių žodžių, hipotetiškai priskiriamų aborigeninei leksikai, kuriems nerasta ne tik patikimos baltiškos, betiride. etimologijos. Kai kurių pavadinimų reikš- mė gal buvo pamiršta (argi visus savus žodžius galima išetimologizuoti?). Kiti žo- džiai, daugiau mažiau apimą Baltijos pakrantės arealą, galėjo atsirasti dėl kitos šioje pakrantėje imtos vartoti kalbos (ne baltų) įtakos likusioms šio arealo kalboms. To- kių elementų taip pat aptikta?*. Tai — ne aborigenų, bet vėlesnės įtakos rezultatas. Matyt, žuvų pavadinimų atsiradimą visų pirma reikia sieti su mezolito (Magle- mozės kultūros) žvejų pasirodymu Pabaltijyje®. Taip manyti leidžia ir tas faktas, kad didžioji mikrolitinės-makrolitinės kultūros dalis atvežta iš Maglemozės kultūros, o pastarosios kultūros banga šiaurės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sudarė kitą — Kundos — kultūrą?". Taigi, reikia manyti, minėti žvejai kalbėjo baltiškai ar baltams artima kalba. R. Rimantienés teigimu, ,,Maglemozés kultūra giminiška Pabaltijo madlenui“**. O pastarosios kultūros atstovų pasirodymai paleolite iš tiesų nuostabūs! Šie ,,atklys- davo iš Vakarų nedideliais būreliais ir vėl iškeliaudavo“*?, taigi Pabaltijy tebūdavo svediai®. Tas faktas, kad nuo paleolito laikų vietinės — svidrinés — kultūros atstovai tebendravo su vienos — Pabaltijo madleno — kultūros atstovais, o mezolite pasi- rodė vienintelė giminiškos pastarajai Maglemozės kultūros banga (kaip jau minėjo- me, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį, susidarant mikrolitinei-makrolitinei ir Kundos kultūroms), leidžia manyti, kad tarp vietinių gyventojų ir svečių egzistavo ypatingi santykiai. Šiuos santykius mes linkę laikyti seniausiais baltų —trakų santykiais”, kurie tęsėsi ligi pirmųjų m. e. amžių. Bet šių santykių nagrinėjimas — atskiros studijos, o ne B. Laumanės knygos recenzijos uždavinys. Čia grįšime tik prie recenzijos pradžioje minėtos P. Tymės hipotezės. Matyt, indoeuropiečiai, išėję iš M. Azijos, nuo labai senų laikų nebeturėjo vienos tėvynės. 24 Be to, žr. Jlaymane— Henokynaktit, — Baltistica, p. 76. 25 Žr., pvz., Jlaymane— Henokyniunitit, — Baltistica, p. 70—71. 26 Pumantene TIMJI 118—125, 174—175, 196; Rimantienė PLG 57—65; 95. 27 Pumanrene IIMJI 174—175, 196. ** Rimantienė PLG 63. 29 Ten pat, p. 95. % Ten pat, p. 95; Zr. dar: p. 30-39. 31 Ten pat, p. 63—65, 95. Baltų ir trakų terminai čia reliatyvūs: baltų vardu vadiname šiaurinį baltų —trakų (arba baltų plačiąja prasme) kalbos arealą, o trakų — pietinį. 264 Bet kontaktai nenutrūko. Matyt, lašišos pavadinimas iš Pabaltijo paplito į tas ide. kalbas, kurios dar nebuvo pamiršusios savo senosios giminystės ir tarpusavy tebe- bendravo. B. Laumanės monografija — žymus baltų kalbotyros laimėjimas. Vargu ar ga- lima laikyti bent kiek didesniu trūkumu nepakankamą baltų įtakos kaimyninėms kalboms įvertinimą. Juk palyginti dar maža darbų, kuriuose baltų įtaka kaimyni- nėms kalboms būtų aiškinta geriau. V. Rimša K. DRĄSUTAVIČIAUS (DRĄSUČIO) TERMINŲ ŽODYNĖLIAI BEI SĄRAŠAI Žymus, bet iki šiol labai mažai žinomas XIX a. antrosios pusės kultūros, li- teratūros ir spaudos darbuotojas K. Drąsutavičius plačiai pasireiškė ir leksikogra- fijos bei terminologijos srityje. Jo gausiame rankraštiniame palikime! surasta 13 terminų Zodynéliy bei sąrašų. Sudarinėdamas gamtos mokslo (botanikos, zoologijos, parazitologijos ir kt.), geografijos, istorijos, literatūros ir kitiems vadovėliams (kelių dalių ,,chrestoma- tijai“) programas bei klausimus, rinkdamas jiems medžiagą, rašydamas atskirus sky- relius ir versdamas iš lenkų, rusų, vokiečių kalbų įvairius tekstus bei darydamas jų santraukas, K. Drąsutavičius turėjo susidurti su lietuviškos terminijos stygiumi, jos ieškotis įvairiuose šaltiniuose, susidarinėti įvairių sričių terminų žodynėlius bei sąrašus. 1. Botanikos terminų žodynėliai bei sarašai Daugiausia K. Drąsutavičiaus ieškota, rinkta ir fiksuota gamtos mokslų ypač: botanikos, terminija. Kaip matyti iš sudarytų programų (F, — 2453, 2468, 2489, 2547) ir kaip tei- gia savo atsiminimuose namų mokytoja J. Juškytė, K. Drąsutavičius galvojo apie kelių dalių „,chrestomatijos“ (tiksliau sakant, vadovėlių) sudarymą, kurių viena tu- rėjusi pateikti didesniems vaikams elementarias gamtos mokslo Zinias®. Iš prospekto ,,Antrosios dalies programas“ (F, — 2489) aišku, kad šiame gamtos pradžiamokslyje turėjo būti kalbama apie namų gyvulius, graužikus, žu- vis, vabalus, medžius ir kt. Pradžiamokslį turėjusi rengti J. Juskyté®, bet prisidėjo ir pats K. Drąsutavičius, nes jo parašyta straipsneliai ,,„Kirminai“ (F, — 2493), „Augmenys be sėklų“ (F,— 2492), ,,Augmenys jurėse“ (F, — 2941), „,„Vabalai“ (F; — 2490), „Žuvys“ (F, — 2488) ir kt. Štai nedidelė ištraukėlė iš straipsnio „„Augmenys be sėklų“: „,Visi tie augme- nys, kuriuos paZinome, tur žiedus; iš žiedų darosi vaisiai, o vaisiuje visad atsiranda ! Jis saugomas Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute (F, — 2324—2560, iš viso 230 aplankų daugiau kaip 6400 rankraštinių įvairaus formato puslapių). 2 Mūsų senovė, II t., N4(9), 1939, p. 11-614. 3 Ten pat, p. 611. 265