Kaip buvo rengiami lietuviški botanikos terminų žodynai

Sangrąžinį veiksmažodį bespausdinti reikšme „prispausti, prislėgti“ vartojo M. Mažvydas: Spausdinimo sąvokai pavadinti K. Širvydas trečiajame žodyno leidime vartojo pagal G. Knapskio „Thesaurus Polonolatinograecus“ (1621) sudarytus žodžių junginius — mokslas ižspaustuvės |drukarska nauka. Typographice|; ižspaudimas literu |druk. Expressae metallo literae charta impressa literis|. XVIII a. spausdinimo sąvoka buvo nusakoma skoliniu druka (ŽCh), o XIX a. ne tik šiuo skoliniu (N, K, S. Dauk, I, LC1886, 10). bet ir lietuvišku atitikmeniu spauda (N, K, Al884, 318). Spausdinty leidiniy knygu visuma pirmiausia buvo vadinama skoliniu drukas (M, I, A.Baran). Lietuviškas atitikmuo spauda įsigalėjo negreitai. F. Kuršaitis „Deutsch-Littauisches Worterbuch® (1870.1.5) vartojo hibridą drukavonė ,,spausdinimas“, o aušrininkai drukavonę pakeitė spaustuvyste (1884, Nr. 96). Kaip minėjome, vietoje skolinio druka „spausdinimas“ vienas pirmųjų lietuvišką atitikmenį spauda“ pavartojo G. Neselmanas ,,Worterbuch ber Littauischen Sprache“. Iš G. Neselmano žodyno žodis spauda pateko į F. Kuršaičio" ,,Littauisch-deutsches Worterbuch®, žurnalą „Aušra“ (1884, 318). Žodį spauda nauja reikšme ,.knygy ir periodikos visuma““ pirmiausia vartojo „Aušra“ (1885, 75), o vėliau ir J. Balvočius. Literatūrinėje kalboje žodį spauda abiem reikšmėm, atrodo, įtvirtino K. Būga. L. Ivinskis lenkų-lietuvių kalbų žodyne pirmiau rašė skolinius druka, drukas, o paskui žodžių junginius spaudimas knygų, spaudimas rašto, S. Daukantas lenkų-lietuvių žodyne lietuviškam deriniui spaudimas suteikė pirmenybę, o skolinį druka vartojo kaip sinonimą. Skolinys drukas „šrifto, spaudmenų“ reikšme akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje yra užrašytas tik iš Rytų aukštaičių tarmių. Sriftui, spausdintai raidei žymėti gerą atitikmenį spaudmuo vienas pirmųjų yra davęs J. Baronas „Rusu-lietuvių kalbų žodyne“ (1923). K. Pakalka KAIP BUVO RENGIAMI LIETUVIŠKI BOTANIKOS TERMINŲ ŽODYNAI Įsteigus Lietuvoje dvi aukštąsias "mokyklas (Lietuvos Universitetą Kaune 1922 m. ir Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje 1924 m.), kuriose buvo dėstoma botanika, dėstytojai susirūpino biologijos terminologijos ir augalų nomenklatūros suvienodinimu. Iniciatyvos tuo reikalu 1926 m. ėmėsi prof. L. Vailionis. Jo rūpesčiu 1927 m. buvo sudaryta Botanikos žodyno komisija iš 10 narių — jos sudėtyje buvo visų botanikos šakų atstovai: 8 iš Kauno Universiteto ir 2 iš Ž. ū. akademijos. Jos pirmininku buvo J. Vailionis, sekretorium — J. Dagys. Tam tikru atsišaukimu pakvietus įvairius botanikos terminologijos klausimais besidominčius asmenis (biologus, gydytojus, farmacininkus, kalbininkus, miškininkus 5 Žodį spauda „atramos“ reikšme pirmasis yra pavartojęs K. Širvydas knygoje ,,Punktai sakymų“ (II, 1644). 7 F. Kuršaitis žodį spauda traktavo kaip nežinomą iš Rytų Prūsijos tarmių ir žymėjo laužtiniuose skliausteliuose. | 244 ir kt.) talkininkauti žodyno ruošimo darbe, atsiliepė keletas asmenų, atsiųsdami senos literatūros ir rankraščių su augalų vardais. Žodyno komisijos darbą materialiai rėmė Lietuvos Kraštotyros Draugija. Iš surinktos literatūros sudarinėti Botanikos Žodyno kartoteką buvo pavesta už tam tikrą atlyginimą J. Dagiui, tuo metu biologijos specialybės III kurso studentui. Kartoteką sudarant, buvo imami pagrindan lotyniški augalų vardai, įrašomas šeimos pavadinimas, lietuviški, vokiški, rusiški, lenkiški ir latviški atitinkamo augalo vardai. Toliau nurodoma to augalo augimvietė, išplitimas, praktinis panaudojimas ir žydėjimo laikas. Pagrindiniai augalų vardams rinkti mūsų panaudoti šaltiniai buvo šie: 1) D-ro J. Staugaičio „Žodynas botaniškų vardų“, sudarytas Šakiuose 1891 m., 2) J. Pabrėžos „Botanika arba Taislius auguminis“, išleista JAV, Shenandoah Pa, 1900 m., 3) P. Matulionio „,Žolynas“, II dalis, Vilnius, 1906, 4) L. Ivinskio kalendoriai (1846—1866) ir 5) D-ro K.. Griniaus „Botanikos Žodynas“, lietuviškai lotyniškoji dalis. Tai buvo augalų vardai, surinkti iki 1904 m. iš literatūros ir žmonių kalbos Marijampolés—Pilviskiy apylinkėse. Iš senųjų lietuvių kalbos žodynų (Širvydo, Neselmano, Kuršaičio, Milkės ir kitų) augalų vardus pilnai buvo surinkęs ir kruopščiai surašęs J. Staugaitis, aktyvus visuomenininkas ir didelis lietuvių kalbos mėgėjas. Jo sudarytame Botanikos žodyno rankraštyje, sutvarkytame pagal lotyniškus augalų vardus, lietuviškieji atitikmenys surašyti stulpelio pavidalu, po kiekvieno sutrumpintai nurodant šaltinį, iš kurio paimtas tas žodis. Kai kuriems augalams pavadinti surinkta net po kelias dešimtis sinonimų. Imsime pavyzdžiu Myosotis palustris — pelkinę neužmirštuolę. Jai J. Staugaičio žodyne randame 21 vardą, būtent: dangaus ašarikas J, dangaus ašarikė Ch, geltžolė K. (Coadj), Ch, gelžolė K, (Coadj.), miego žolė J (N), minėtenė Mat, minetenės pelkinės Iv, minietenė Al (žem), minietenė pelkinė lv, naktibalda Mat, nemiršėlės Iv, neužmiršikė Ž, neužmiršk manęs B (Ek), rasutės St (Plokščiai), saulės ašarėlės St, varlakutės (apie Alvitą), varlės ašarėlės K.G., varnakutis Al, vergismeiné K,, Zaizdra Ch, Zaizdros Zolikés J (Prok). Iš pateiktų vardų tik 2 paties J. Staugaičio iš žmonių gyvos kalbos surinkti (rasutés ir saulės asarélés) ir kiti du K. Griniaus ranka prirašyti, iš žmonių girdėti (varlakutės ir varlės ašarėlės), kiti 17 iš literatūros. Iš kitų šaltinių mes dar radome tam pačiam augalui: katrytės (Pn), landonės žolė (Pet), varlakojé (Klv), varliokéliai (Kėd), varlių rūtelės (Pn). Tuo būdu jau 26 vardai susirinko, iš kurių Botanikos žodyno komisija turėjo išrinkti geriausį ir pripažinti jį pagrindiniu, o kitus arba palikti sinonimais, jiems pritaikius dabartinę lietuvių kalbos rašybą, arba visai išleisti kaip klaidingus. Tokie geriausio vardo išrinkimai buvo daromi Botanikos žodyno komisijos posėdžiuose, 0 pataisymai kalbos atžvilgiu atlikti redaktoriaus, abejotinais atvejais pasikonsultavus su kalbininkais J, Balčikoniu ir Pr. Skardžium. Kai kurie augalų vardai J. Staugaičio Botanikos žodyno gale surašyti be lotyniškų pavadinimų, nes autorius nežinojo arba abejojo, kur juos įsprausti. Tokių vardų sąrašas, nurodant, iš kur jie paimti, užima 18 puslapių. Kai kuriems nurodyti vokiški atitikmenys arba parašyta, kam jie naudojami. Štai keli pavyzdžiai. Aklys — vaistas galvijams nuog tinimo po liežuviu: sugrūdus reik su išrūgomis ar actu sumaišius po liežuviu trinti ir duoti su ėdesiu. Bajoras — vais245 tas dėl karvių, kad nelabos akys neužkerėtų ir nepagadintų pieno: pavasaryje, išleidžiant jas į ganyklą, su verba sumaišo tą žolę ir užsmilko. Besotė — kurį su jos uogomis užgirdo, tas gauna „besotes“: valgo ir valgo ir liekti be soties ir silpnas. Bulbė laukinė — vaistas nuog tridos mažų vaikų; džiovintas žoles virin ir geria. Dantažolė — šaknis yra vaistas nuo didžiausio dantų gėlimo: su cukrumi sutrynus, su vata ant danties tverti. Drugė, drugžolė — vaistas nuog drugio: pradedant krėsti, smilkina su jaja ant žarijų, arba jų viralą geria. Godas — vaistas žmogui ir gyvuliui: su virintomis šaknimis kad užgirdo, tai labai godžiai arba besočiai ėda. Kepurnink's — kad kaltūnas metasi po rankas ir kojas, reik iš jų arbatą gerti — rytais-vakarais, o tada jis susimes į galvos plaukus. Koklis — vaistas karvėms, kad smetonos daugiau duotų; taipgi šutina juo puodus, kad smetoną pataisytų. Lagerstas tikrasis — vaistas dėl nupenėjimo ir nutukimo ožkų. Ritžolė — vaistas karvėms, kad nesilaužytų pasibėgus. Silpnažolė — vaistas seniems Žmonėms nuog sunkaus dusulio. TrukZolé — vaistas nuog patrukimo ir pasiteriojimo. Vengrykštis, vengrukštis — nuog slogų, nuvaro 9 ligas. Žmogžolė — vaistas nuog silpnumo. Iš šitų paaiškinimų matome, kad J. Staugaitis rinko medžiagą ir apie augalų vartojimą liaudies medicinoje. D-ro K. Griniaus Botanikos žodynas, kartotekos pavidalu stambiose skardinėse dėžėse abėcėlės tvarka išdėstytas, mums irgi davė daug naujos medžiagos. Jame, kiek atsimenu, buvo ir tautosakos elementų, susijusių su augalų vardais. Tame žodyne taip pat buvo augalų vardų, kurių mokslinis (lotyniškas) pavadinimas autoriui nebuvo Žinomas, pvz., stypžolės — tai žolės, kai kurių vyrų vartojamos kaip afrodisiacum. J. Pabrėžos žodyną mes vartojome iš Amerikoj išleisto į bendrinę kalbą pertaisyto teksto. Jame, be abejo, buvo kai kurių netikslumų, nes sudarytojas ne visur sugebėjo žemaičių tarmę ir savotišką J. Pabrėžos vartotą transkripciją tiksliai į bendrinę kalbą pervesti. Kai kuriuos iškreipimus atitaisyti mums padėjo stud. Bielinio iš Vrublevskio bibliotekoje buvusio rankraščio tiksliai nurašytas ir L. Vailioniui atsiųstas J. Pabrėžos botanikos žodynėlio nuorašas (nors autorius jame nebuvo nurodytas). J. Pabrėžą mes laikėme didžiausiu autoritetu augalų vardų daryboje, nes jis buvo šio darbo pradininkas, davęs Lietuvos žiediniams augalams pilną nomenklatūrą. Tiesa, jo parinktuose augalų varduose pasitaiko polonizmų, pvz., našlaitė vadinama piolka (In. fiolek), nasturtė — nasturcija arba misturcija (In. nasturcia). Bet iš liaudies lūpų surinktų pavadinimų jo „Botanikoje arba Taisliuje auguminiame“ labai daug. Iš lotynų kalbos verstiniai augalų vardai Pabrėžos žodyne irgi gana geri, pvz., bokštytė (Turritis), cesnakiiné (Alliaria), driežlielė, arba gyvatsnapė (Ophioglossum), dumblė (Limosella), nenaudė (Adoxa), vanagė (Hieracium), vilkakojė (Lycopus), šimtūnė (Centunculus), undgrakšta (Hydrocharis) ir kt. Labai gerai, kad J. Pabrėža panaudojo daugeliui augalų pavadinti lietuvių mitologinius vardus, pvz., Jasione montana gavo bičių deivės Austėjos vardą, Festuca — ėriukų dievo Eraičino, Sisymbrium — požemių dievo Pokliaus, samanų gentis Bryum — samanų dievo Silnyčio vardą. Jeigu katalikų kunigas rado galimu palaikyti Žmonių atmintyje pagoniškų dievaičių vardus, tas rodo jo didelį patriotizmą, paskatinusį jį išsaugoti nykstančius mūsų kalbos deimančiukus. Botanikos žodyno komisija aukštai vertino ir Lietuvos miškininkų mokytojo prof. P. Matulionio indėlį augalų vardynui nustatyti. Jo „Žolyne“ radome apie 246 2000 augalų vardų. P. Matulionis, šį vardyną sudarydamas, rėmėsi daugiausia J. Pabrėžos nustatyta augalų nomenklatūra, bet daug ką ir papildė. Kai kuriuos J. Pabrėžos įvestus augalų vardus P. Matulionis buvo šiek tiek pakeitęs, pvz. Mespilus gentį, Pabrėžos pavadintą šliandra (szlądra) jis pertaisė į šliaudrą (o gal tai buvo korektūros klaida). Andromeda gentį J. Pabrėža vadino balžuva, o P. Matulionis pertaisė į balažuvę. Chara gentį, Pabrėžos raštuose vadinamą šaltinute, Matulionis pakeitė šaltinuole. Botanikos žodyno komisija neapsiribojo vien literatūriniais šaltiniais, bet stengėsi ir iš gyvosios kalbos augalų vardyną papildyti. Beveik visi šios komisijos nariai pateikė rinkinius augalų vardų, girdėtų savo gimtinėje. Be to, daug pasidarbavo, rinkdamas augalų vardus, doc. J. Elisonas, ilgą laiką dirbęs Panevėžio gimnazijoj gamtos mokslų dėstytoju. Jis įpareigodavo savo mokinius vasaros metu rinkti herbarus ir jų lapų etiketėse įrašyti, kaip vietiniai žmonės tą augalą vadina. Tokių herbarinių lapų labai daug (apie du tūkstančius) buvo Panevėžio gimnazijos ir Mokytojų seminarijos gamtos kabinetuose. Direktorius J. Elisonas maloniai leido man tuos herbarus peržiūrėti ir augalų vardus iš jų nusirašyti (su tiksliais nurodymais, iš kurios apskrities ir valsčiaus tie vardai surinkti). Taip pat Biržų rajono pradžios mokyklų inspektorius J. Alekna išrodė man savo mokinių Biržų apskrityje surinktą gražų herbarą, kuriame buvo gana daug lietuviškų augalų vardų. Šitaip buvo surinkta ir kartotekos pavidalu apiforminta medžiaga, kurią paskui, 1929 —1933 m. Botanikos žodyno komisija apsvarstė, daugeliu naujadarų papildė, o jos sekretorius tekstą paruošė spaudai. Ilgai buvo ieškota leidėjo šiam gana stambiam veikalui, bet tas ieškojimas nedavė vaisių. Pagaliau Botanikos žodyno komisijos pirmininkas prof. L. Vailionis ryžosi pats savo lėšomis šį darbą išleisti, ir jis 1938 m. išėjo iš spaudos. Taigi, nuo darbo pradžios iki žodyno pasirodymo I dalies (augalų vardyno) pasirodymo praėjo 12 metų. Tolimesnis darbo baras buvo Botanikos terminų (augalų anatomijos, morfologijos, ekologijos, fitopatologijos, fiziologijos, genetikos ir geobotanikos) žodyno ruošimas. Jis buvo pradėtas 1939 m. Kadangi prof. L. Vailionis tais metais mirė, tai Botanikos žodyno komisijos pirmininku tapo prof. V. Vilkaitis ir ėjo tas pareigas iki 1941 m. Komisija buvo papildyta 2 nariais: E. Gimbutiene genetikos terminams ir J. Raukčiu — miškininkystės terminams rinkti. Didysis Tėvynės karas šį darbą nutraukė. Jis buvo atnaujintas 1945 m. LTSR MA Biologijos instituto Botanikos sektoriaus iniciatyva. Doc. M. NatkevičaitėIvanauskienė ir S. Čižauskaitė rinko botanikos terminus iš literatūros trejetą metų. 1950 m. įsisteigus Visasąjunginės botanikų draugijos Lietuvos skyriui, Botanikos žodyno ruošimui vadovauti buvo pavesta šios organizacijos valdybai. Botanikos žodyno komisija buvo perorganizuota, papildant ją naujais nariais. Jos sudėtin įėjo iš Vilniaus Valstybinio universiteto botaninių katedrų (A. Minkevičius, P. Snarskis, M. Ivanauskienė, P. Bluzmanas, I. Šarkinienė), iš Vilniaus Pedagoginio instituto (V. Galinis), iš Kauno Botanikos sodo (K. Grybauskas, A. Urbonas), iš Miškų technikumo (J. Gelaževičius). Į komisijos posėdžius, svarstant terminus, buvo kviečiami ir MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos komisijos nariai: J. Kruopas, N. Grigas, A. Balašaitis ir K. Gaivenis. Komisijai 247 pirmininkavo J. Dagys. Žodyno komisija posėdžiavo apie 10 metų. Tuose posėdžiuose visus terminus patvirtinus, tolimesniame etape pagal Botanikos instituto planą šis žodynas buvo redaguojamas; redakcinė komisija: vyr. redaktorius J. Dagys ir nariai: A. Lekavičius ir V. Mališauskienė. Žodynas buvo galutinai paruoštas 1962 m. ir įteiktas ,,Minties® leidyklai, kuri jį išleido 1965 m. Išleistasis „Botanikos terminų žodynas“ faktinai yra anksčiau išėjusio „Lietuviško botanikos žodyno“ II dalis. Šios dalies paruošimas tęsėsi apie 20 metų. Darbas tuo nesibaigė. Dabar Botanikos žodyno komisija, veikianti kaip Lietuvos botanikų draugijos padalinys prie LTSR MA Botanikos instituto, ėmėsi iš naujo peržiūrėti, patikslinti ir papildyti augalų vardyną, paruošti šios I Botanikos žodyno dalies naują leidimą. Tas darbas sistemingai dirbamas: į komisijos darbą įtraukta keletas naujų specialistų: dumblių vardams — G. Jankavičiūtė, grybų vardams — J. Mazelaitis, samanų vardams — A. Kuzas, dekoratyvinių augalų vardams — Vilniaus universiteto Botanikos sodo vedėja A. Lučinskienė, komisijos sekretoriaus pareigoms — R. Jankevičienė. Posėdžiuose visuomet dalyvauja MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos grupės nariai. Darbas jau įpusėtas. J. Dagys TERMININIAI FRAZEOLOGIZMAI SU ASMENVARDŽIAIS Termininių frazeologizmų daugiausia pasitaiko liaudies šnekamojoje kalboje. Nors mokslo ir technikos pažanga, naujos visuomeninio politinio gyvenimo sąlygos reikalauja vis naujų ne tik vienažodžių, bet ir sudėtinių terminų, tačiau liaudiniai termininiai frazeologizmai į šiuolaikinę mokslinę terminiją palyginti retai patenka. Dar rečiau mokslinėje terminijoje jie atsiranda kaip verstiniai iš kitų kalbų. Daugiausia termininių frazeologizmų pasitaiko augalų pavadinimų tarpe, pvz.: kiškio kopūstai „kiškiakopūstis“, varlės ašarėlės ,„memiršėlė“, rečiau gyvūnų terminijoje — medinoji ožka „stirna“, Biržų vagis „laumžirgis“, dar rečiau techniškųjų mokslų šakose, pvz.: astronomijoje — dangaus rykštė „kometa“, geologijoje — perkūno kulka ,belemnitas® ir t. t. Atskirą termininių frazeologizmų grupelę sudaro tokie, kurie tam tikru atžvilgiu siejasi su onomastika, nes vienas jų komponentas yra asmenvardis, pvz., Marės lapai", Jonio dobilai ir t.t. Įtokius frazeologizmus įeinantieji vardai beveik ištisai yra krikščioniški, todėl jie iš dalies nusako ir tokių terminų atsiradimo apytikslę istorinę datą, t. y. lietuvių kalboje jie pradėjo formuotis, praėjus kuriam 1 Rašant straipsnį, naudota ši literatūra ir rankraštiniai fondai: J. Dagys, Lietuviškas botanikos žodynas, I, Kaunas, 1938; I. Edelmane, Daži augu nosaukumi, kas saistami ar krasu, garSu un smaržu nosaukumien, — Veltijums Akadémikim Janim Endzelinam 1873-1973, Riga, 1972, p. 274-292; J. Elisonas, Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis, Kaunas, 1920; Jaco by, Litauischen Litterarischen Gesellschaft, II, Heidelberg, 1887, p. 133—143; J. Kalvaitis, Lietuwiszky wardų klėtelė, Tilžė, 1910, p. 72—84; K. Miilenbacha, Latviešu valodas vardnica, II, Riga, 1925-1927; Akademinio Lietuvių kalbos žodyno kartoteka bei Lietuvių kalbos atlaso fondai, esantys Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Kai kurie termininiai frazeologizmai užrašyti pačios autorės iš tarmių. Termininių frazeologizmų reikšmės pateikiamos pridedamajame sąraše. 248