Kaip buvo rengiami lietuviški botanikos terminų žodynai

Sangrąžinį veiksmažodį bespausdinti reikšme „prispausti, prislėgti“ vartojo M. Mažvydas: Spausdinimo sąvokai pavadinti K. Širvydas trečiajame žodyno leidime var- tojo pagal G. Knapskio „Thesaurus Polonolatinograecus“ (1621) sudarytus žodžių junginius — mokslas ižspaustuvės |drukarska nauka. Typographice|; ižspau- dimas literu |druk. Expressae metallo literae charta impressa literis|. XVIII a. spausdinimo sąvoka buvo nusakoma skoliniu druka (ŽCh), o XIX a. ne tik šiuo skoliniu (N, K, S. Dauk, I, LC1886, 10). bet ir lietuvišku ati- tikmeniu spauda (N, K, Al884, 318). Spausdinty leidiniy knygu visuma pirmiausia buvo vadinama skoliniu drukas (M, I, A.Baran). Lietuviškas atitikmuo spauda įsigalėjo negreitai. F. Kuršaitis „Deutsch-Littauisches Worterbuch® (1870.1.5) vartojo hibridą drukavonė ,,spaus- dinimas“, o aušrininkai drukavonę pakeitė spaustuvyste (1884, Nr. 96). Kaip minė- jome, vietoje skolinio druka „spausdinimas“ vienas pirmųjų lietuvišką atitikme- nį spauda“ pavartojo G. Neselmanas ,,Worterbuch ber Littauischen Sprache“. Iš G. Neselmano žodyno žodis spauda pateko į F. Kuršaičio" ,,Littauisch-deutsches Worterbuch®, žurnalą „Aušra“ (1884, 318). Žodį spauda nauja reikšme ,.knygy ir periodikos visuma““ pirmiausia varto- jo „Aušra“ (1885, 75), o vėliau ir J. Balvočius. Literatūrinėje kalboje žodį spau- da abiem reikšmėm, atrodo, įtvirtino K. Būga. L. Ivinskis lenkų-lietuvių kalbų žodyne pirmiau rašė skolinius druka, dru- kas, o paskui žodžių junginius spaudimas knygų, spaudimas rašto, S. Daukantas lenkų-lietuvių žodyne lietuviškam deriniui spaudimas suteikė pirmenybę, o sko- linį druka vartojo kaip sinonimą. Skolinys drukas „šrifto, spaudmenų“ reikšme akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje yra užrašytas tik iš Rytų aukštaičių tarmių. Sriftui, spausdin- tai raidei žymėti gerą atitikmenį spaudmuo vienas pirmųjų yra davęs J. Baronas „Rusu-lietuvių kalbų žodyne“ (1923). K. Pakalka KAIP BUVO RENGIAMI LIETUVIŠKI BOTANIKOS TERMINŲ ŽODYNAI Įsteigus Lietuvoje dvi aukštąsias "mokyklas (Lietuvos Universitetą Kaune 1922 m. ir Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje 1924 m.), kuriose buvo dėstoma bo- tanika, dėstytojai susirūpino biologijos terminologijos ir augalų nomenklatūros suvienodinimu. Iniciatyvos tuo reikalu 1926 m. ėmėsi prof. L. Vailionis. Jo rūpes- čiu 1927 m. buvo sudaryta Botanikos žodyno komisija iš 10 narių — jos sudėty- je buvo visų botanikos šakų atstovai: 8 iš Kauno Universiteto ir 2 iš Ž. ū. aka- demijos. Jos pirmininku buvo J. Vailionis, sekretorium — J. Dagys. Tam tikru atsišaukimu pakvietus įvairius botanikos terminologijos klausimais besido- minčius asmenis (biologus, gydytojus, farmacininkus, kalbininkus, miškininkus 5 Žodį spauda „atramos“ reikšme pirmasis yra pavartojęs K. Širvydas knygoje ,,Punktai sa- kymų“ (II, 1644). 7 F. Kuršaitis žodį spauda traktavo kaip nežinomą iš Rytų Prūsijos tarmių ir žymėjo laužti- niuose skliausteliuose. | 244 ir kt.) talkininkauti žodyno ruošimo darbe, atsiliepė keletas asmenų, atsiųsdami senos literatūros ir rankraščių su augalų vardais. Žodyno komisijos darbą mate- rialiai rėmė Lietuvos Kraštotyros Draugija. Iš surinktos literatūros sudarinėti Botanikos Žodyno kartoteką buvo paves- ta už tam tikrą atlyginimą J. Dagiui, tuo metu biologijos specialybės III kurso stu- dentui. Kartoteką sudarant, buvo imami pagrindan lotyniški augalų vardai, įra- šomas šeimos pavadinimas, lietuviški, vokiški, rusiški, lenkiški ir latviški atitin- kamo augalo vardai. Toliau nurodoma to augalo augimvietė, išplitimas, prak- tinis panaudojimas ir žydėjimo laikas. Pagrindiniai augalų vardams rinkti mūsų panaudoti šaltiniai buvo šie: 1) D-ro J. Staugaičio „Žodynas botaniškų vardų“, sudarytas Šakiuose 1891 m., 2) J. Pabrėžos „Botanika arba Taislius auguminis“, išleista JAV, Shenandoah Pa, 1900 m., 3) P. Matulionio „,Žolynas“, II dalis, Vilnius, 1906, 4) L. Ivinskio kalen- doriai (1846—1866) ir 5) D-ro K.. Griniaus „Botanikos Žodynas“, lietuviškai lo- tyniškoji dalis. Tai buvo augalų vardai, surinkti iki 1904 m. iš literatūros ir žmo- nių kalbos Marijampolés—Pilviskiy apylinkėse. Iš senųjų lietuvių kalbos žodynų (Širvydo, Neselmano, Kuršaičio, Milkės ir kitų) augalų vardus pilnai buvo surinkęs ir kruopščiai surašęs J. Staugaitis, aktyvus visuomenininkas ir didelis lietuvių kalbos mėgėjas. Jo sudarytame Botanikos žody- no rankraštyje, sutvarkytame pagal lotyniškus augalų vardus, lietuviškieji atitikme- nys surašyti stulpelio pavidalu, po kiekvieno sutrumpintai nurodant šaltinį, iš ku- rio paimtas tas žodis. Kai kuriems augalams pavadinti surinkta net po kelias de- šimtis sinonimų. Imsime pavyzdžiu Myosotis palustris — pelkinę neužmirštuolę. Jai J. Staugaičio žodyne randame 21 vardą, būtent: dangaus ašarikas J, dangaus ašari- kė Ch, geltžolė K. (Coadj), Ch, gelžolė K, (Coadj.), miego žolė J (N), minėtenė Mat, minetenės pelkinės Iv, minietenė Al (žem), minietenė pelkinė lv, naktibalda Mat, nemiršėlės Iv, neužmiršikė Ž, neužmiršk manęs B (Ek), rasutės St (Plokščiai), sau- lės ašarėlės St, varlakutės (apie Alvitą), varlės ašarėlės K.G., varnakutis Al, ver- gismeiné K,, Zaizdra Ch, Zaizdros Zolikés J (Prok). Iš pateiktų vardų tik 2 pa- ties J. Staugaičio iš žmonių gyvos kalbos surinkti (rasutés ir saulės asarélés) ir kiti du K. Griniaus ranka prirašyti, iš žmonių girdėti (varlakutės ir varlės ašarė- lės), kiti 17 iš literatūros. Iš kitų šaltinių mes dar radome tam pačiam augalui: katrytės (Pn), landonės žolė (Pet), varlakojé (Klv), varliokéliai (Kėd), varlių rūte- lės (Pn). Tuo būdu jau 26 vardai susirinko, iš kurių Botanikos žodyno komisija turėjo išrinkti geriausį ir pripažinti jį pagrindiniu, o kitus arba palikti sinoni- mais, jiems pritaikius dabartinę lietuvių kalbos rašybą, arba visai išleisti kaip klaidingus. Tokie geriausio vardo išrinkimai buvo daromi Botanikos žodyno komisijos posėdžiuose, 0 pataisymai kalbos atžvilgiu atlikti redaktoriaus, abejo- tinais atvejais pasikonsultavus su kalbininkais J, Balčikoniu ir Pr. Skardžium. Kai kurie augalų vardai J. Staugaičio Botanikos žodyno gale surašyti be loty- niškų pavadinimų, nes autorius nežinojo arba abejojo, kur juos įsprausti. Tokių vardų sąrašas, nurodant, iš kur jie paimti, užima 18 puslapių. Kai kuriems nuro- dyti vokiški atitikmenys arba parašyta, kam jie naudojami. Štai keli pavyzdžiai. Aklys — vaistas galvijams nuog tinimo po liežuviu: sugrūdus reik su išrū- gomis ar actu sumaišius po liežuviu trinti ir duoti su ėdesiu. Bajoras — vais- 245 tas dėl karvių, kad nelabos akys neužkerėtų ir nepagadintų pieno: pavasaryje, išleidžiant jas į ganyklą, su verba sumaišo tą žolę ir užsmilko. Besotė — kurį su jos uogomis užgirdo, tas gauna „besotes“: valgo ir valgo ir liekti be soties ir silpnas. Bulbė laukinė — vaistas nuog tridos mažų vaikų; džiovintas žoles virin ir geria. Dantažolė — šaknis yra vaistas nuo didžiausio dantų gėlimo: su cukrumi sutrynus, su vata ant danties tverti. Drugė, drugžolė — vaistas nuog drugio: pra- dedant krėsti, smilkina su jaja ant žarijų, arba jų viralą geria. Godas — vais- tas žmogui ir gyvuliui: su virintomis šaknimis kad užgirdo, tai labai godžiai arba besočiai ėda. Kepurnink's — kad kaltūnas metasi po rankas ir kojas, reik iš jų arbatą gerti — rytais-vakarais, o tada jis susimes į galvos plaukus. Koklis — vaistas karvėms, kad smetonos daugiau duotų; taipgi šutina juo puodus, kad sme- toną pataisytų. Lagerstas tikrasis — vaistas dėl nupenėjimo ir nutukimo ožkų. Ritžolė — vaistas karvėms, kad nesilaužytų pasibėgus. Silpnažolė — vaistas se- niems Žmonėms nuog sunkaus dusulio. TrukZolé — vaistas nuog patrukimo ir pasiteriojimo. Vengrykštis, vengrukštis — nuog slogų, nuvaro 9 ligas. Žmogžolė — vaistas nuog silpnumo. Iš šitų paaiškinimų matome, kad J. Staugaitis rinko medžiagą ir apie augalų vartojimą liaudies medicinoje. D-ro K. Griniaus Botanikos žodynas, kartotekos pavidalu stambiose skardi- nėse dėžėse abėcėlės tvarka išdėstytas, mums irgi davė daug naujos medžiagos. Jame, kiek atsimenu, buvo ir tautosakos elementų, susijusių su augalų vardais. Tame žodyne taip pat buvo augalų vardų, kurių mokslinis (lotyniškas) pavadini- mas autoriui nebuvo Žinomas, pvz., stypžolės — tai žolės, kai kurių vyrų vartoja- mos kaip afrodisiacum. J. Pabrėžos žodyną mes vartojome iš Amerikoj išleisto į bendrinę kalbą per- taisyto teksto. Jame, be abejo, buvo kai kurių netikslumų, nes sudarytojas ne vi- sur sugebėjo žemaičių tarmę ir savotišką J. Pabrėžos vartotą transkripciją tiks- liai į bendrinę kalbą pervesti. Kai kuriuos iškreipimus atitaisyti mums padėjo stud. Bielinio iš Vrublevskio bibliotekoje buvusio rankraščio tiksliai nurašytas ir L. Vailioniui atsiųstas J. Pabrėžos botanikos žodynėlio nuorašas (nors autorius jame nebuvo nurodytas). J. Pabrėžą mes laikėme didžiausiu autoritetu auga- lų vardų daryboje, nes jis buvo šio darbo pradininkas, davęs Lietuvos žiediniams augalams pilną nomenklatūrą. Tiesa, jo parinktuose augalų varduose pasitaiko polonizmų, pvz., našlaitė vadinama piolka (In. fiolek), nasturtė — nasturcija arba misturcija (In. nasturcia). Bet iš liaudies lūpų surinktų pavadinimų jo „Botaniko- je arba Taisliuje auguminiame“ labai daug. Iš lotynų kalbos verstiniai augalų var- dai Pabrėžos žodyne irgi gana geri, pvz., bokštytė (Turritis), cesnakiiné (Alliaria), driežlielė, arba gyvatsnapė (Ophioglossum), dumblė (Limosella), nenaudė (Ado- xa), vanagė (Hieracium), vilkakojė (Lycopus), šimtūnė (Centunculus), undgrakšta (Hydrocharis) ir kt. Labai gerai, kad J. Pabrėža panaudojo daugeliui augalų pavadinti lietuvių mitologinius vardus, pvz., Jasione montana gavo bičių deivės Austėjos vardą, Festuca — ėriukų dievo Eraičino, Sisymbrium — požemių dievo Pokliaus, samanų gentis Bryum — samanų dievo Silnyčio vardą. Jeigu katalikų kunigas rado galimu palaikyti Žmonių atmintyje pagoniškų dievaičių vardus, tas rodo jo didelį patriotizmą, paskatinusį jį išsaugoti nykstančius mūsų kalbos deimančiukus. Botanikos žodyno komisija aukštai vertino ir Lietuvos miškininkų mokyto- jo prof. P. Matulionio indėlį augalų vardynui nustatyti. Jo „Žolyne“ radome apie 246 2000 augalų vardų. P. Matulionis, šį vardyną sudarydamas, rėmėsi daugiausia J. Pabrėžos nustatyta augalų nomenklatūra, bet daug ką ir papildė. Kai kuriuos J. Pabrėžos įvestus augalų vardus P. Matulionis buvo šiek tiek pakeitęs, pvz. Mespilus gentį, Pabrėžos pavadintą šliandra (szlądra) jis pertaisė į šliaudrą (o gal tai buvo korektūros klaida). Andromeda gentį J. Pabrėža vadino balžuva, o P. Matulionis pertaisė į balažuvę. Chara gentį, Pabrėžos raštuose vadinamą šaltinute, Matulio- nis pakeitė šaltinuole. Botanikos žodyno komisija neapsiribojo vien literatūriniais šaltiniais, bet stengėsi ir iš gyvosios kalbos augalų vardyną papildyti. Beveik visi šios komisi- jos nariai pateikė rinkinius augalų vardų, girdėtų savo gimtinėje. Be to, daug pasidarbavo, rinkdamas augalų vardus, doc. J. Elisonas, ilgą laiką dirbęs Pane- vėžio gimnazijoj gamtos mokslų dėstytoju. Jis įpareigodavo savo mokinius vasa- ros metu rinkti herbarus ir jų lapų etiketėse įrašyti, kaip vietiniai žmonės tą augalą vadina. Tokių herbarinių lapų labai daug (apie du tūkstančius) buvo Panevė- žio gimnazijos ir Mokytojų seminarijos gamtos kabinetuose. Direktorius J. Eliso- nas maloniai leido man tuos herbarus peržiūrėti ir augalų vardus iš jų nusirašy- ti (su tiksliais nurodymais, iš kurios apskrities ir valsčiaus tie vardai surinkti). Taip pat Biržų rajono pradžios mokyklų inspektorius J. Alekna išrodė man savo mo- kinių Biržų apskrityje surinktą gražų herbarą, kuriame buvo gana daug lietuviš- kų augalų vardų. Šitaip buvo surinkta ir kartotekos pavidalu apiforminta medžiaga, kurią paskui, 1929 —1933 m. Botanikos žodyno komisija apsvarstė, daugeliu naujadarų papildė, o jos sekretorius tekstą paruošė spaudai. Ilgai buvo ieškota leidėjo šiam gana stambiam veikalui, bet tas ieškojimas nedavė vaisių. Pagaliau Botanikos žodyno komisijos pirmininkas prof. L. Vailionis ryžosi pats savo lėšomis šį darbą išleisti, ir jis 1938 m. išėjo iš spaudos. Taigi, nuo darbo pradžios iki žo- dyno pasirodymo I dalies (augalų vardyno) pasirodymo praėjo 12 metų. Tolimesnis darbo baras buvo Botanikos terminų (augalų anatomijos, mor- fologijos, ekologijos, fitopatologijos, fiziologijos, genetikos ir geobotanikos) žo- dyno ruošimas. Jis buvo pradėtas 1939 m. Kadangi prof. L. Vailionis tais metais mirė, tai Botanikos žodyno komisijos pirmininku tapo prof. V. Vilkaitis ir ėjo tas pareigas iki 1941 m. Komisija buvo papildyta 2 nariais: E. Gimbutiene ge- netikos terminams ir J. Raukčiu — miškininkystės terminams rinkti. Didysis Tėvynės karas šį darbą nutraukė. Jis buvo atnaujintas 1945 m. LTSR MA Biologijos instituto Botanikos sektoriaus iniciatyva. Doc. M. Natkevičaitė- Ivanauskienė ir S. Čižauskaitė rinko botanikos terminus iš literatūros trejetą metų. 1950 m. įsisteigus Visasąjunginės botanikų draugijos Lietuvos skyriui, Botanikos žodyno ruošimui vadovauti buvo pavesta šios organizacijos valdybai. Botanikos žodyno komisija buvo perorganizuota, papildant ją naujais nariais. Jos sudėtin įėjo iš Vilniaus Valstybinio universiteto botaninių katedrų (A. Minkevičius, P. Snars- kis, M. Ivanauskienė, P. Bluzmanas, I. Šarkinienė), iš Vilniaus Pedagoginio insti- tuto (V. Galinis), iš Kauno Botanikos sodo (K. Grybauskas, A. Urbonas), iš Miškų technikumo (J. Gelaževičius). Į komisijos posėdžius, svarstant terminus, buvo kviečiami ir MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos ko- misijos nariai: J. Kruopas, N. Grigas, A. Balašaitis ir K. Gaivenis. Komisijai 247 pirmininkavo J. Dagys. Žodyno komisija posėdžiavo apie 10 metų. Tuose posė- džiuose visus terminus patvirtinus, tolimesniame etape pagal Botanikos institu- to planą šis žodynas buvo redaguojamas; redakcinė komisija: vyr. redaktorius J. Dagys ir nariai: A. Lekavičius ir V. Mališauskienė. Žodynas buvo galutinai pa- ruoštas 1962 m. ir įteiktas ,,Minties® leidyklai, kuri jį išleido 1965 m. Išleista- sis „Botanikos terminų žodynas“ faktinai yra anksčiau išėjusio „Lietuviško bota- nikos žodyno“ II dalis. Šios dalies paruošimas tęsėsi apie 20 metų. Darbas tuo nesibaigė. Dabar Botanikos žodyno komisija, veikianti kaip Lietuvos botanikų draugijos padalinys prie LTSR MA Botanikos instituto, ėmė- si iš naujo peržiūrėti, patikslinti ir papildyti augalų vardyną, paruošti šios I Bo- tanikos žodyno dalies naują leidimą. Tas darbas sistemingai dirbamas: į komi- sijos darbą įtraukta keletas naujų specialistų: dumblių vardams — G. Jankavi- čiūtė, grybų vardams — J. Mazelaitis, samanų vardams — A. Kuzas, dekoratyvinių augalų vardams — Vilniaus universiteto Botanikos sodo vedėja A. Lučinskienė, komisijos sekretoriaus pareigoms — R. Jankevičienė. Posėdžiuose visuomet da- lyvauja MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos grupės nariai. Darbas jau įpusėtas. J. Dagys TERMININIAI FRAZEOLOGIZMAI SU ASMENVARDŽIAIS Termininių frazeologizmų daugiausia pasitaiko liaudies šnekamojoje kal- boje. Nors mokslo ir technikos pažanga, naujos visuomeninio politinio gyvenimo sąlygos reikalauja vis naujų ne tik vienažodžių, bet ir sudėtinių terminų, tačiau liaudiniai termininiai frazeologizmai į šiuolaikinę mokslinę terminiją palyginti retai patenka. Dar rečiau mokslinėje terminijoje jie atsiranda kaip verstiniai iš kitų kalbų. Daugiausia termininių frazeologizmų pasitaiko augalų pavadinimų tarpe, pvz.: kiškio kopūstai „kiškiakopūstis“, varlės ašarėlės ,„memiršėlė“, rečiau gy- vūnų terminijoje — medinoji ožka „stirna“, Biržų vagis „laumžirgis“, dar rečiau techniškųjų mokslų šakose, pvz.: astronomijoje — dangaus rykštė „kometa“, geologijoje — perkūno kulka ,belemnitas® ir t. t. Atskirą termininių frazeologizmų grupelę sudaro tokie, kurie tam tikru at- žvilgiu siejasi su onomastika, nes vienas jų komponentas yra asmenvardis, pvz., Marės lapai", Jonio dobilai ir t.t. Įtokius frazeologizmus įeinantieji vardai beveik ištisai yra krikščioniški, todėl jie iš dalies nusako ir tokių terminų atsiradimo apy- tikslę istorinę datą, t. y. lietuvių kalboje jie pradėjo formuotis, praėjus kuriam 1 Rašant straipsnį, naudota ši literatūra ir rankraštiniai fondai: J. Dagys, Lietuviškas bota- nikos žodynas, I, Kaunas, 1938; I. Edelmane, Daži augu nosaukumi, kas saistami ar krasu, garSu un smaržu nosaukumien, — Veltijums Akadémikim Janim Endzelinam 1873-1973, Riga, 1972, p. 274-292; J. Elisonas, Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis, Kaunas, 1920; Jaco by, Litauischen Litterarischen Gesellschaft, II, Heidelberg, 1887, p. 133—143; J. Kalvaitis, Lietu- wiszky wardų klėtelė, Tilžė, 1910, p. 72—84; K. Miilenbacha, Latviešu valodas vardnica, II, Riga, 1925-1927; Akademinio Lietuvių kalbos žodyno kartoteka bei Lietuvių kalbos atlaso fondai, esantys Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Kai kurie termininiai frazeologizmai užrašyti pačios autorės iš tarmių. Termininių frazeologizmų reikšmės pateikiamos pridedamajame sąraše. 248