Iš K. Širvydo naujadarų plitimo istorijos

IŠ K. ŠIRVYDO NAUJADARŲ PLITIMO ISTORIJOS 1. Medvilnė Pirmasis lietuvių leksikografas K. Širvydas yra sudaręs daug naujadarų?, Kadangi K. Širvydo žodynas buvo labai populiarus, juo rėmėsi daugelis vėlesnių žodynininkų, tai kai kurie jo naujadarai ne tik buvo įrašyti vėlesniuose žodynuose, bet ir įsigalėjo literatūrinėje kalboje. Dabar jie yra tiek įprasti, kad vartodami nė nepagalvojame, kad juos kas nors kada yra sukūręs, pvz.: kokybė, rūbinė, spaustuvė, taisyklė, virtuvė. Vienas iš tokių sukurtų naujadarų ir perifrastinių aiškinimų yra K. Širvydo žo- dyno trečiajame— penktajame leidime: vilna ant medžio auganti, medžiavilnė (bawelna. Linum xylinum, linum gossipinum, lana xyli e gossipio seu xylo frurice) SD*8. Nežinia, ar K. Širvydas vartojo naujadarą medžiavilnė pirmajame žodyno (apie 1620) leidime. Šio leidimo išlikęs vienintelis defektinis egzempliorius prasideda žodžiu cechuję. Sprendžiant iš N. Folkmaro—B. Fontano žodyno „Poloni- colatina“ dalies, K. Širvydo žodyno pirmajame leidime straipsnis ,,Bawelna“ turėjo būti. Tiesiogiai iš K. Širvydo žodyno naujadarą medžiavilnė persirašė, tur būt, tik kai kurie leksikografai: D. Poška „Stownik języka litewskiego, polskiego i tacinskiego“ (1825), G. Neselmanas ,„Wėrterbuch der Littauischen Sprache“ (1851), F. Kuršaitis „Littauisch-deutsches Wėrterbuch“ (1883), A. Lelys „Lietuviškas ir angliškas žodynas“ (1915). G. Neselmanas, F. Kuršaitis pateikė žodžio med- vilnė dvi formas — be jungiamojo balsio ir su jungiamuoju balsiu — medžiavil- nė. F. Kuršaitis naujadarui medvilnė (be jungiamojo balsio) suteikė pirmenybę. Abu žodžio variantus medvilnė ir medžiavilnė jis rašė laužtiniuose skliausteliuo- se — laikė juos nežinomais, Rytų Prūsijoje nepažįstamais. Vėlesni leksikografai — J. Baronas, „Rusų-lietuvių žodynas“ (1932), M. Ny- dermanas „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“ II t. (1951) ėmė žodį medvilnė iš F. Kuršaičio žodyno ar tų šaltinių, kur minėtas žodis vartojamas be jungia- mojo balsio. Medžiavilnė su jungiamuoju balsiu gal dėl to ir neišplito, kad pirma- sis komponentas medžias tepažįstamas rytų ir pietų aukštaičių ir yra archainė for- ma. Be žodynų, medvilnę dar aptinkame „Aušroje“ 1885, 24 (vartojo J. Šliūpas), prieškariniuose ir tarybiniuose raštuose. Labiausiai K. Širvydo naujadaras medvilné galėjo įsigalėti iš F. Kuršaičio „Littauisch-deutsches Worterbuch® (1883), turėjusio didelį poveikį besiformuo- jančiai XIX a. pabaigoje lietuvių literatūrinei kalbai, gal būt, padėjo ir vartosena „Aušroje“, o ypač A. Lelio, J. Barono žodynuose. Kai kurie leksikografai, botanikai — L. Ivinskis lenkų-lietuvių kalbų žody- ne, A. Pabrėža „Botanikoje“ (1900), J. Ambraziejus ,,Lenkų-lietuvių-rusų kalbų 1 K. Širvydo yno ir pirmojo (apie 1620), ir antrojo— penktojo (1631, 1642, 1677, 1713) leidimų lenkiškas ir lotyniškas registras nėra originalus, bet imtas iš lenkų leksikografų N. Folkmaro „Dictionarii guadrilingūis...“ (1613) ,,Polonicolatina“ dalies ir G. Knapskio ,, Thesaurus polono- latinograecus* (1621). K. Sirvydui verčiant N. Folkmaro ir G. Knapskio žodynų lenkiSkus ir loty- niškus žodžius į lietuvių kalba, trūko šnekamojoje kalboje atitikmenų, reikėjo pačiam kurti nauja- darus, aiškinti perifrastiškai. 240 žodyne“ (1907) — vartojo skolinį bovelnė. S. Daukantas rankraštiniame lenkų-lie- tuvių kalbų žodyne (po 1851) vartojo skolinį bovelna ir perifrazę medžio vilna. Naujadaras medvilnė, išplitęs daugelyje žodynų, kai kuriuose raštuose, vei- kiai įsigalėjo ir šnekamojoje kalboje. Tačiau šnekamojoje kalboje buvo dar pla- čiai vartojamas ir germanizmas bovelna, atėjęs per lenkų kalbą. Dabar lietuvių literatūrinėje kalboje medvilnė vartojama trimis reikšmė- mis: 1) dedešvinių šeimos augalas, kurio sėklos apaugusios pūkiniais plaukeliais; 2) to augalo pūkai, plaukeliai, iš kurių audžiami audiniai, ir 3) iš to augalo pūkų pagamintas audeklas. Augalų sistematikos terminijoje tokia vartosena, kai tuo pačiu žodžiu med- vilnė vadinamas dedešvinių šeimos augalas ir šio augalo plaukeliai, žaliava, gami- niai — nepatogi. Antai rusų, vokiečių kalbose dedešvinių šeimos augalas vadinamas žodžiu xaonuamuuk, Baumwolpflanze, o to augalo plaukeliai, žaliava ir gami- niai xaonok, Baumwolle. Dėl to ir mūsų botanikos terminijoje taip pat pradėta skirtingai vadinti: augalą — vilnamedžiu, o šio augalo plaukelius, žaliavą, gami- nius — medvilne. Pirmieji dedešvinių šeimos augalą vilnamede pavadino A. Vire- liūnas ir S. Tijūnaitis „Geografijos vadovėlyje“ (1924). Vilnamedžio terminą įtvirtino „Lietuviškasis botanikos žodynas“ (1938), redaguotas J. Dagio. Dabartinėje literatūrinėje kalboje įsigalėjusią medvilnę keisti vilnamedžiu per vėlu. Pokario metais iš žodžio medvilnė buvo sudaryti išvestiniai žodžiai medvil- ninkystė, medvilninkas. Medvilninkystė akademinio ,,Lietuviy kalbos žodyno“ kar- totekoje užfiksuota 1949 m., medvilninkas — 1963. Kiek neįprasta, kad pirmiau buvo sudarytas naujadaras medvilninkysté žymėti ūkio šakai, o žymiai vėliau — medvilninkas — nomen agentis. Medvilnė literatūrinėje kalboje įsigalėjo gal ir dėl to, kad ji buvo skolinio bovelna lietuviškas pakaitalas. E. Frenkelis „Litauisches etymologisches Worter- buch“, Heidelberg, 1962, 424 psl. pastebi, kad medvilnė yra puristinis naujadaras. K. Širvydas, kaip žinome, mėgo gryninti lietuvių kalbą. Jis kai kuriems tarptau- tiniams žodžiams, skoliniams duodavo lietuviškus atitikmenis. Pavyzdžiui, filo- sofą vadino — protomeiliu, kataliką — visotinyku ir kt. Šie jo naujadarai ne- prigijo. K. Širvydo žodyno naujadarai, ypač sudurtiniai, yra geras kriterijus spręsti apie ,,Dictionarium trium linguarum“ poveikį literatūrinei kalbai ir tada, kai žo- dyno autoriai, vertėjai, rašytojai nenurodydavo, iš kur paimtas žodis. 2. Spaustuvė Su knygų spausdinimu ir reformacija XV — XVII a. per Lenkiją į Lietuvą at- ėjo skoliniai iš vokiečių kalbos drukarnia, drukorius, drukavoti. Skolinį drukavoti lietuvių raštijoje pirmieji pradėjo vartoti M. Mažvydas knygoje „Forma kriksty- mo“ (1559), K. Širvydas trikalbio lenkų-lotynų-lietuvių žodyno pirmajame leidi- me (apie 1620), J. Morkūnas „Postilėje“ (1653), Knygos Nabažnystės autorius ir kt. Skolinį drukarnia randame jau M. Daukšos „Postilės“ (1599), 1605 m. anoni- minio katekizmo tituliniuose lapuose. 16. Lietuvių terminologija 241 K. Širvydas trikalbio žodyno pirmajame leidime žodyninį straipsnį ,,Drukarz. Chalcographus, typographus“ paliko be lietuviško atitikmens, „Drukarski. Typo- graphicus“ — paaiškino drukoriaus. Dabar vartojamas žodis spaustuvė yra K.. Šir- vydo naujadaras. Jį randame K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ tre- čiajame leidime (1642) ir pakartotą vėlesniuose šio žodyno leidimuose. K. Šir- vydas pirmojo leidimo skoliniui drukarnia trečiajame leidime sukūrė du naujada- rus — spaustuvė ir išspaustuvė. Naujadaras spaustuvė galėjo būti sudarytas pagal pirmojo leidimo žodžio spaustuvas | prasa. Linum| „prietaisas vynui spausti“ pa- vyzdį. Žodį spaustuvė „prietaiso vynui spausti“ reikšme vartojo Rytų Prūsijos lietuvių raštijos kūrėjas J. Bretkūnas, leksikografas P. Ruigys. K. Širvydui J. Bretkūno Biblijos rankraštis, kuriame pavartotas žodis spaustuvė, negalėjo bū- ti prieinamas. Taigi, K. Širvydas naujadarą spaustuvė sudarė ir vartojo nepriklau- somai nuo J. Bretkūno. K. Širvydo naujadaras spaustuvė literatūrinėje kalboje plito ne iš karto ir netiesiogiai iš ,,Dictionarium trium linguarum“. Kitas paralelinis K. Širvydo nau- jadaras išspaustuvė buvo pavartotas tik F. Kuršaičio žodyne „Littauisch-deut- sches Wėrterbuch“ (1883). XVIII — XIX a. žodis spaustuvė konkuravo su skoliniu drukarnia, drukarné ir kitais lietuviškais vediniais, hibridais, skoliniais. Greta drukarnia, drukarnė, spaustuvė XVIII a. ir ypač XIX a. buvo vartojami lietuviški vediniai spaudynė (S. Dauk?, Sut, LCI885, 31), spaudyklė (J), spaustuva (Bt), hibridas išspaustiny- čia (R1187) ir skoliniai drukarnyčia (N, K, M), drukaunycia (R87), drukarija (K1266), drukorija (K), drukarnija (M). Kai kurie XIX a. rašytojai ir leksikografai — A. Klementas, M. Valančius, L. Ivinskis greta K. Širvydo naujadaro spaustuvė skliausteliuose dar rašė skolinį drukarnia. M. Miežinis „,„Lietuviškai-latviškai-lenkiškai-rusiškame žodyne“ (1894) pagrindiniu žodžiu laikė spaustuvę ir hibridą drukaunyčia nurodė į jį. K. Širvydo naujadarai literatūrinėje kalboje labiausiai plito per F. Kuršai- čio ,,Littauisch-deutsches Worterbuch®, tačiau spaustuvė tikriausiai įsigalėjo per daugelį kitų XIX a. vidurio ir pabaigos knygų, kurių tituliniuose puslapiuose jis buvo rašomas“. Ištisai naujadaras spaustuvė buvo vartojamas Vilniuje J. Zavads- kio tipografijoje, daugiausiai išspausdinusioje lietuviškų knygų. Tur būt, ir kitos Vilniaus tipografijos J. Zavadskio pavyzdžiu pradėjo spaus- dinti tituliniuose knygų puslapiuose K. Širvydo naujadarą spaustuvė, atsisaky- damos skolinio drukarnia. Prie spaustuvės įtvirtinimo literatūrinėje kalboje daug prisidėjo „Aušra“, „Vilniaus žinios“ ir kiti laikraščiai, taip pat J. Jablonskio „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911), nes šis terminas nuolat buvo kartojamas jų .tituliniuose puslapiuose. Žemaičių leksikografai ir literatai — S. Valiūnas, D. Poška, A. Klementas, S. Daukantas ir kt. — K. Širvydo žodyną labai vertino, bet ne visus jo naujadarus aprobavo. S. Daukantui K. Širvydo žodynas ir jo naujadaras spaustuvė buvo gerai Zi- nomas, bet S. Daukantas, kaip rodo jo pastabos dėl G. Neselmano žodyno (Wor- ? Santrumpos vartojamos tos pačios, kaip ir akademiniame ,,Lietuviy kalbos žodyne“ I— IX t. * Pavyzdžiui, Ivinskis Laurynas ,,Mety skaitlius“, 1846 Vilniuje spaustuvėje J. Zavadskio, 242 terbuch der Littauischen Sprache), norėjo pakeisti naujadarą spaustuvė savo naus jadaru spaudynė*. S. Daukanto kai kurių Petrapilyje spausdintų knygų (,,Badas®, 1845; ,,Gyvatai didžiųjų karvedžių“, 1845; ,, Dainos žemaičių“, 1846) antraštiniuo- se puslapiuose rašoma spaudyné®. Be S. Daukanto raštų, žodį spaudyné dar D. Sutkevičiaus ,,Zodininke lietuviškai-lotyniškai-lenkiškame“ (1848) ir ,,Lietuvis- koje Ceitungoje“ (1885 m., Nr. 31). Deja, S. Daukanto naujadaras spaudynė lietu- vių literatūrinėje kalboje neįsigalėjo. Drukorius K.. Širvydo žodyno trečiajame leidime pakeistas lietuvišku atitik- meniu išspaudėjas. Skolinio drukorius vengė ir kiti leksikografai: A. Krauzė (XVII a. pirmojo- je pusėje) rankraštiniame vokiečių-lietuvių kalbų žodyne vartojo knygų spausto- ją, išspaustoją; G. Neselmanas „Wėrterbuch der Littauischen Sprache“ (1851), F. Kuršaitis „Littauisch-deutsches Wėrterbuch“ — spaudėją, spaustojį, įspaus- toją; M. Akelaitis rankraštiniame lietuvių-lenkų kalbų žodyne, A. Lelys „Lenkų ir lietuvių kalbų žodyne“ (1922) — spaudėją. Skolinį drukorius randame P. Ruigio „Littauisch-deutsches und Deutsch- -littauisches Lexicon“ (1747); F. Kuršaičio „Littauisch-deutsches Wėrterbuch“ (1883), Žemaitės ir kitų autorių raštuose. Hibridą drukauninką vartojo G. Neselmanas savo žodyne (157 p.), o iš jo, tur būt, persirašė F. Kuršaitis į „,Littauisch-deutsches -Wėrterbuch“. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje įsigalėjęs žodis spaustuvininkas sukurtas XIX a. pabaigoje. Spaustuvininkas pirmiausia buvo pavartotas ,, Tévy- nės sargo “ žurnale (1899, Nr. 3) „spaustuvės savininko“ reikšme. Spaustuvininką „spaustuvės darbų specialisto, tipografo“ reikšme randame užfiksuotą St. Dabu- šio vertimuose, A. Lelio „Lenkų-lietuvių kalbų žodyne“ (1922), J. Barono „Ru- sų-lietuvių kalbų žodyne“ (1972). Atsisakyti skolinio drukavoti ir pakeisti jį lietuvišku išspausti pradėjo A. Vi- lentas „Evangelijų bei epistolų“ (1579), J. Bretkūnas „Kancionalo“ (1589), „Giesmių duchaunų“ (1589), M. Daukša „Postilės“ (1591), „Katekizmo“ (1595), S. Vaišnoras „Žemčiūgos teologiškos“ (1600) tituliniuose puslapiuose ir kiti. K. Širvydo trečiajame ,,Dictionarium trium linguarum“ leidime ir vélesniuo- se skolinys drukavoti pakeistas perifraze — išspaudžiu raštą, knygas. S. Bitneris „Naujo Testamento“ (1701) antraštiniame lape po drukavoja vartojo išspaudė spaustuvoj... Lietuviškas atitikmuo išspausti, ypač Karaliaučiaus spaustuvėje, plačiai buvo vartojamas XVIII a. ir iki pat XIX a. vidurio. Veiksmažodis spausdinti (knygas) imtas vartoti vėlai, tik XIX a. pabaigoje. Vieni pirmųjų spausdinti vartojo F. Kuršaitis „Littauisch-deutsches Wėrterbuch“ (1883), M. Miežinis ,LietuviSkai-latviskai-lenkiSkai-rusiSkame žodyne“ (1894), K. Jaunius rankraštiniame darbe „Kalbos dalykuose“, kai kurie XIX a. pabai- gos ir XX a. pradžios vertėjai, J. Jablonskis „Lietuvių kalbos gramatikos“ (1901) tituliniame puslapyje. 4 Žr. J. Kruopas, S. Daukanto pastabos dėl G. Neselmano žodyno, Lietuvių kalbotyros klausimai, V, Vilnius, 1972, p. 238. $ Vienos S. Daukanto knygelės (,,Sėjamosios pašaro žolės“, išspausdintos Vilniuje 1854 m. J. Zavadskio spaustuvėje) tituliniame puslapyje vartojamas K. Širvydo naujadaras spaustuvė. 164 243 Sangrąžinį veiksmažodį bespausdinti reikšme „prispausti, prislėgti“ vartojo M. Mažvydas: Spausdinimo sąvokai pavadinti K. Širvydas trečiajame žodyno leidime var- tojo pagal G. Knapskio „Thesaurus Polonolatinograecus“ (1621) sudarytus žodžių junginius — mokslas ižspaustuvės |drukarska nauka. Typographice|; ižspau- dimas literu |druk. Expressae metallo literae charta impressa literis|. XVIII a. spausdinimo sąvoka buvo nusakoma skoliniu druka (ŽCh), o XIX a. ne tik šiuo skoliniu (N, K, S. Dauk, I, LC1886, 10). bet ir lietuvišku ati- tikmeniu spauda (N, K, Al884, 318). Spausdinty leidiniy knygu visuma pirmiausia buvo vadinama skoliniu drukas (M, I, A.Baran). Lietuviškas atitikmuo spauda įsigalėjo negreitai. F. Kuršaitis „Deutsch-Littauisches Worterbuch® (1870.1.5) vartojo hibridą drukavonė ,,spaus- dinimas“, o aušrininkai drukavonę pakeitė spaustuvyste (1884, Nr. 96). Kaip minė- jome, vietoje skolinio druka „spausdinimas“ vienas pirmųjų lietuvišką atitikme- nį spauda“ pavartojo G. Neselmanas ,,Worterbuch ber Littauischen Sprache“. Iš G. Neselmano žodyno žodis spauda pateko į F. Kuršaičio" ,,Littauisch-deutsches Worterbuch®, žurnalą „Aušra“ (1884, 318). Žodį spauda nauja reikšme ,.knygy ir periodikos visuma““ pirmiausia varto- jo „Aušra“ (1885, 75), o vėliau ir J. Balvočius. Literatūrinėje kalboje žodį spau- da abiem reikšmėm, atrodo, įtvirtino K. Būga. L. Ivinskis lenkų-lietuvių kalbų žodyne pirmiau rašė skolinius druka, dru- kas, o paskui žodžių junginius spaudimas knygų, spaudimas rašto, S. Daukantas lenkų-lietuvių žodyne lietuviškam deriniui spaudimas suteikė pirmenybę, o sko- linį druka vartojo kaip sinonimą. Skolinys drukas „šrifto, spaudmenų“ reikšme akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje yra užrašytas tik iš Rytų aukštaičių tarmių. Sriftui, spausdin- tai raidei žymėti gerą atitikmenį spaudmuo vienas pirmųjų yra davęs J. Baronas „Rusu-lietuvių kalbų žodyne“ (1923). K. Pakalka KAIP BUVO RENGIAMI LIETUVIŠKI BOTANIKOS TERMINŲ ŽODYNAI Įsteigus Lietuvoje dvi aukštąsias "mokyklas (Lietuvos Universitetą Kaune 1922 m. ir Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje 1924 m.), kuriose buvo dėstoma bo- tanika, dėstytojai susirūpino biologijos terminologijos ir augalų nomenklatūros suvienodinimu. Iniciatyvos tuo reikalu 1926 m. ėmėsi prof. L. Vailionis. Jo rūpes- čiu 1927 m. buvo sudaryta Botanikos žodyno komisija iš 10 narių — jos sudėty- je buvo visų botanikos šakų atstovai: 8 iš Kauno Universiteto ir 2 iš Ž. ū. aka- demijos. Jos pirmininku buvo J. Vailionis, sekretorium — J. Dagys. Tam tikru atsišaukimu pakvietus įvairius botanikos terminologijos klausimais besido- minčius asmenis (biologus, gydytojus, farmacininkus, kalbininkus, miškininkus 5 Žodį spauda „atramos“ reikšme pirmasis yra pavartojęs K. Širvydas knygoje ,,Punktai sa- kymų“ (II, 1644). 7 F. Kuršaitis žodį spauda traktavo kaip nežinomą iš Rytų Prūsijos tarmių ir žymėjo laužti- niuose skliausteliuose. | 244