Dėl poros fonetinių reiškinių interpretavimo

rios galas būtų lat. biere ,,ein Kalk-, Lehmschligel“ ME I 306. Jų šaknies vokalizmų santykis būtų toks, kokį turi, pvz., pr. playnis: liet. pličnas, lat. pliens, o jungiamaja semantinę grandį sudarytų, gal būt, lat. bite , der Proviantsack, die Speisepaudel“ ib. 304 (toliau plg. veiksmažodžius bit ,,schieben“, bi-d-id ,,schieben, rūcken, schiebend stossen“). S. KARALIŪNAS DĖL POROS FONETINIŲ REIŠKINIŲ INTERPRETAVIMO 1. Lietuvių literatūrinės kalbos ie, uo atitikmenys dūnininkų tarmėje Kad jau XVI a. dūnininkų i* ~ y ir i* ~ ie savo tarimu buvo sutapę, gerai rodo J. Sprogio žodyno! duomenys. Čia dūnininkų ploto rusiškai užrašyti vietovardžiai šalia žemaitiškų lyčių su H (=žem. i", Ik. ie) dažnai pateikiami ir su e, ie (=1k. ie), pvz.: CeroBa (p. 289), CuroBa (p. 290) ‘upé, jungianti Paršežerį su Lūkstu'; Cka6s nieBa (p. 290) (Pavandenės valsčius), KsBjiec nuBac MHIIKAC (p. 159) (Karšuvos valsčius), YKapauuseruc (p. 112) “Kražių valsčiaus dirva", YKapjiuHBHTbI (p. 112) “Karšuvos valsčiaus dirva’ ir d. kt. Formos su e, ie (=Ik. ie) — greičiausiai vietovardžių aukštaitinimo rezultatas. Kad taip turbūt iš tikrųjų yra, rodo šiame žodyne pasitaikantys vietovardžių formų hiperkorektizmai, t. y. vietoj i my rašymas e((=ie), pvz.: Exus (p. 108) = Yžnė “Karšūvos valsčiaus upė' šalia I lonxxHH (p. 246) = Payznps “Karšuvos valščiaus dvaras'; Ilekottrn (p. 225) = Pykdiciai “Pajūrio valsčiaus dvaras’ šalia [Tukoiitn (tas pats) ir kt. Vadinasi, jau ir XVI a. dunininky šnektų vartotojai negalėjo atskirti jose sutapusių Ik. y ir ie (taip pat ū ir uo). Pirmosios užuominos apie dvibalsių ie, uo atliepimą žemaičių šnektose 7, ū jau randamos A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatikoje®. Vėliau šį teiginį sukonkretino ir detalizavo J. Juška“. Jis aiškiai paliudytas ir visų žemaičių dūnininkų šnektas tyrinėjusių kalbininkų — K. Jauniaus, A. Salio, J. Gerulio, P. Joniko, V. Grinaveckio, Z. Zinkevičiaus, A. Balašaičio, V. Vitkausko ir kitų darbuose bei leidinio „„Lietuvių kalbos tarmės“ palyginti kvalifikuotai užrašytuose šių šnektų tekstuose“. Tačiau kalbininkas A. Girdenis šio sutapimo nepripažįsta. Straipsnyje „,„Ką turi dūnininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo“* jis siekia patikrinti, ar , ,bendrinés lietuviy kalbos ie, uo atitikmenys žemaičių diinininky tarméje yra ilgi monoftongai i, ū, nesiskirią nuo ilgųjų 7, ū = y, ū“ (p. 143). Tam reikalui buvo parinktos, kaip straipsnio autorius nurodo, „,žodžių poros, kurias bendrinėje kalboje ir aukštaičių tarmėse skiria tik ie: 7, uo : ū opozicijos: griiodas : grūdas, kuédas : kūdas „liesas“, lieti : 1! Žr. Teorpaduuecknit CJIOBAapb JApeBHeil >xxoMOHTCKOHK seman XVI croserus, CocraBjienHbllt HBanoM SikoBjreBuueM Cnporuconm, Busibua, 1888, 363 cTp. * Zr. Handbuch der litauischen Sprache von August Schleicher, I, Grammatik, Prag, 1856, p. S. 3 Zr. Jon's Juszka, Kalbos létuviszko Iėžuv'o ir I€tuviszkas statraszimas arba ortograpija, Peterburge, 1861, p. 12, 14. 4 Zr. LKT, p. 93-129. 5 Zr. A. Girdenis, Ka turi dinininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo, ,,Baltistica“ VI(2), 1970, p. 143-146. 14. Us. Nr. 1026 209 lyti, rietas : rytas, žiedūkas : žydūkas, ir pamėginta nustatyti, ar jos skiriamos tarminėje kalboje asmenų, kilusių iš šių dūnininkų teritorijos vietų: Karklėnai, Laūkuva [...], Ūžventis, Vafniai [...], Batakiai [...], Efžvilkas, Laūksargiai [...], Skaudvilė, Šaukėnai, Tauragė [...], Vainūtas [...], Vidūklė [:..]. Informantai buvo prašomi išversti tas poras į savo tarmę ir pasakyti, ar skiriasi jos tarmėje ir (jeigu paaiškėdavo, kad skiriasi) kuo skiriasi“ (p. 143—144). ,,Tyrimo rezultatai, — kaip teigia autorius, — pasirodė stebėtinai aiškūs ir nedviprasmiški: visose minėtose dūnininkų ploto vietose (įskaitant ir tokias periferines šnektas, kaip Eržvilko ir Viduklės) tos poros skiriamos be jokių didesnių svyravimų — kiek dvejoja tik asmenys, seniau atitrūkę nuo savo tarmės ir aktyviai jos nebevartoją. Vietoj bendrinės kalbos ie, uo visur tariami kiek mažesnio įtempimo ir ryškumo garsai, negu vietoj y, i [...]“ (p. 144). Dėl to „,ie, uo atitikmenis dūnininkų tarmėje, atrodo, tikslingiausia bus interpretuoti ir rašyti kaip dvibalsius if, uy“ (p. 144). Tačiau šį eksperimentą ir jo metodą vertinant moksliniu požiūriu, vargu ar galima pripažinti pavykusiu. Pirmoji eksperimentui paimta 1k. žodžių pora griodas ir griidas į dūnininkų tarmę negali būti net ir išversta (taigi ir priešpastatoma bei eksperimentuojama), nes paties žodžio gruodas dūnininkai neturi®. Taigi eksperimentas, paremtas dirbtinai išversta nebuvėle žemaitiška forma, šia prasme klaidingas. Eksperimento informantai, kaip citata rodo, buvo ne tikrieji vietiniai dūnininkų šnektų atstovai (mokslinis eksperimentas, o ypač siekiantis koreguoti ankstesnę nuomonę, atrodytų, tik pastarųjų tar= timi turėtų remtis), o tik asmenys, kilę iš dūnininkų teritorijos“. Bet ir pastarieji, būdami atitrūkę nuo gimtosios tarmės bei paveikti Ik. įtakos, savaime suprantama, savo žemaitišku tarimu negali visapusiškai atstovauti to ploto šnektų fonetikai, O vien tik verčiant, — kaip A. Girdenis nurodo, — į tarmę atitinkamas lk. žodžių poras bei mėginant jas Zemaitinti, vargu ar galėtų kam pavykti tuos kalbamų porų garsus ištarti lygiai taip, kaip jie yra tariami tarmėje. Juk šiuo atveju eksperimento informantai atliko tik imitatorių vaidmenį. O tarp imitacijos ir tikrovės lygybės ženklas nededamas. Taigi iš šių informantų tarimo objektyvioji tiesa faktiškai dar neryškėja, ir iš jo negalima spręsti, ką iš tikro tie dūnininkai turi vietoj Ik. ie, uo. Padėtį komplikuoja ir eksperimento šifravimo metodika. Kaip A. Girdenis nurodo, ,,Kiek pasitreniravę (po 4—5 bandymų), jie (=auditoriai, t. y. asmenys, perklausantys eksperimentuojamy garsų tarimą, pastaba mūsų — E. G.) lengvai nustatydavo, koki garsą — -i ar if, # ar uy — turi netgi izoliuoti, be konteksto pateikti žodžiai“ (p. 145). Eksperimentuojamo objekto šifravimas paprastai taip ir yra atliekamas, tačiau jei auditoriai girdimą dalyką suvokė ne iš karto, o tik po 4—5 treniruotės bandymų — aiškiausias įrodymas, kad ir šitokio tyrimo rezultatai negali būti tokie ,,stebétinai aiškūs ir nedviprasmiški“, kokiais juos laiko A. Girdenis. Kaip matome, eksperimento išvados yra gerokai pritemptos. Dėl to iš tikro sunku jas priimti ir jomis remtis. Taigi A. Girdenio eksperimentas dar nėra pajėgus koreguoti senojo dėsnio apie Ik. ie, uo atitikmenis dūnininkų šnektose. $ Jo vietoje šiose šnektose gyvai vartojami plikšalai. Be kita ko, žodžio grūte ,,gruodas* nie« kur nemini nė šį reiškinį iškėlęs V. Grinaveckis, į kurio straipsnį A. Girdenis siunčia skaitytoją šio tipo pavyzdžių ieškoti (p. 143). ? Pastebėtina, kad, pasirinkdamas eksperimentui informantus, A. Girdenis ne visada reiklus: informantas, kilęs iš Lauksargių šnektos turbūt dėl neapsižiūrėjimo eksperimente atstovauja dūnininkams, nors Lauksargių šnėkta iš tikrųjų priklauso šiaurės vakarų aukštaičiams, žr. LKT, p. 173 ir žemėlapį. 210 2. Ide. *a atitikmenys baltų kalbose Lietuvių kalbininkas V. Mažiulis, nuodugniai susipažinęs su prūsų šaltiniais ir jų kalba, savo pastarųjų metų reikšmingose kalbotyros studijose yra iškėlęs naują koncepciją, pagal kurią jo įrodinėjama, jog jau (bendra) baltų senovėje ide. *a bus buvęs išvirtęs į *6%. Tuo remiantis, jo naujoviškai aiškinama daugelio liet. resp. baltų kalbų morfologinių reiškinių kilmė bei raida ir jų santykis su atitinkamomis kitų ide. kalbų morfologinėmis ypatybėmis. Kadangi ši koncepcija iki šiol vis dar tebėra gyvų diskusijų objektas?, nepretenduodami į galutinį šio klausimo sprendimą, mėginsime ide. *4 raidos klausimą baltų kalbose paanalizuoti iš dialektologo pozicijų. V. Mažiulis, pateikdamas vokalizmą tokių XVI a. prūsų kalbos žodžių (Sembos tarmė)", kaip m-u-ti III 673 'motina’, br-a-ti 'brolis' ir šio krašto XIII — XV a. vietovardžių By-o-ten, Bey-o-ten (plg. liet. Bij-0-tai), Grind-o-s (plg. liet. grifid-0-s), Layp-o (plg. liet. liep-a)"* iš vienos pusės ir vokalizmą tokių XIV — XV a. formų (atstovaujančių, matyt, prūsų pamedėnų tarmę??), kaip m-o-the E 170 'motina'", br-o-te E 170 'brolis', mens-o E 154, 374 'mėsa' iš kitos bei laikydamas prūsų kalbos duomenis visų baltų kalbų vokalizmo istorijos orientyrais!, argumentuoja ir pagrindžia dvi hipotezes: a) ,,prusiskasis *ū žodyje m-ūt-ti III 67, (=lie. m-o-té, la. m-4-te) negali būti išriedėjęs iš *4[...]. Šis pr. *ū tikriausiai yra kilęs iš užpakalinės eilės žemutinio pakilimo ilgo labializuoto balsio, žymėtino pr. *6“; b) ,,sembu balsis *a (br-a-ti III) yra kilęs iš senesnio sembiškojo *6“**. Kartu jis teigia, jog ,, Toki pr. *0 [...] rodo ir seniausias prūsų kalbos rašytinis paminklas — Elbingo žodynėlis“!*, Viso šio pamatu jis daro išvadą, jog „,ide. *4 balsio raidą , balsio *0 kryptimi“ (pr. E oa resp. o=lie. o, t. y. d, la. tarm. d ir pan.) reiktų laikyti (bendra)- baltiškos senovės dalyku““!* ir visur jos tvirtai laikosi. Ryšium su tuo atkreiptinas dėmesys, kad, kalbėdamas apie prūsų kalbą, K. Būga aiškiai nurodo dvi ryškiausias jos tarmes: šiaurinę ir pietinę, tarpusavyje gerokai besiskiriančias*“. Pietine (pamedėnų) tarme apie 1400 m. parašytas I prūsų kalbos šaltinis — Elbingo (E) žodynėlis, šiaurine (Sembos), praėjus maždaug 150 m. po šio žodynėlio pasirodymo, parašyti prūsų katekizmai'®. Taigi, kalbant apie ide. *a 8 Žr. B. Maxiojiuc, 3aMeTKu iro NMPYCCKOMY BoKajin3aMy. — Boripochi TEOpHH H HCTOpun s3bika, Jlennnrpag, 1963, ctp. 192—194; V. Mažiulis, Baltų ir kitų indoeuropiečių santykiai, Vilnius, 1970 (toliau — V. Mažiulis, Baltų sant.), p. 11—25 tt. Šis klausimas liečiamas ir Hu. Kasnayckac, K pasputuio o6uie6a ituiicKoil CHCTeMbI IJIaCHBIX, „BOTIpOCbi S13bIKO3HAHHSi“, 1962, Ne 4, cp. 20—24. ® Zr. 3. 3unkapuutoc, O pa3sutun OGasaThiickoro BoKAJIK3MA, — BaaTo-caaBaHCKHiL cOopuuk, Mocksa, 1972 (toliau — Z. Zinkevičius, BV), c1p. 5— 14. 10 Zr. V. Mažiulis, Baltų sant., p. 11—12. I! Dar plg. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961 (toliau — K. Būga, RR, III), p. 106 minimus Sembos vietovardžius Dywone— lauken, Kopte (Kupte), Aucopte, Pobeti, greta Pubethyn bei žodžius pėstam, pomien, peroniskan, encops, encopts ir kt. 12 Žr. V. Mažiulis, Baltų sant., p. 13. 18 Zr. V. Mažiulis, ten pat, p. 21. 14 Žr. V. Mažiulis, ten pat, p. 12. 15 Zr. V. Mažiulis, ten pat, p. 13. 16 Žr. V. Mažiulis, ten pat, p. 24. 17 Žr. K. Būga, RR, III, p. 104—110. 18 Zr. V. Mažiulis, Prūsų kalbos paminklai, Vilnius, 1966, p. 27—29. gas 211 atitikmenis prūsų kalbos paminklų vokalizme ir iš jų norint ką spręsti apie ide. *4š raidą visose baltų kalbose, iš akių neišleistini ne vienos, o dviejų savarankiškų fonetinių sistemų — pietinės ir šiaurinės prūsų tarmės — vokalizmo ypatumai ir jų skirtumai. Šių dviejų prūsų tarmių skirtumą, be kita ko, atspindi ir V. Mažiulio minimas prūsiškų žodžių bei prūsų vietų vardų vokalizmas (skirtingi ide. *a refleksai). Tačiau abi V. Mažiulio pateikiamos hipotezės išplaukia vien tik iš Sembos tarmės (šiaurinės prūsų tarmės) šios kilmės # ir a refleksų. Bet kaip tada aiškinti tuose pačiuose Sembos tarmės tekstuose prieš tuos pačius lūpinius (ar gomurinius) šalia @ (m-ū-ti, poglab-ū) lygiagrečiai egzistuojantį ir O, o (postam, Layp-o)? Taigi postam, Layp-o ir analogiškų pavyzdžių vekalizmas su d (0) iš ide. *a rodytų, kad Sembos tarmėje tas o refleksas objektyviai egzistavęs šalia jos ū(u). Ir jo reali koegzistencija su # dar nerodo, katras jiedviejų senesnis, ypač kad sembų vietovardis Kopte K. Būgos pateikiamas su savo gretimine forma Kupte“. Sembų 6(o) kaip ir ū(u) buvimas šalia a (brati) taip pat neduoda pamato ir jų a kildinti iš sembiškojo *5 (t. y. iš sembiškojo archetipinio *06). Kadangi pietinėje prūsų tarmėje V. Mažiulio minimi tik ide. *a refleksai o ir oa (oa : s-oa-lis E 293 'žolė' atveju, V. Maziulio teigimu, taip pat reiškia, be abejo, pr. *6“*?), lieka nepaaiškintas jos balsis a (<ide. *4) tokiuose žodžiuose, kaip pon-a-sse E 90 'panosė' (plg. n-o-zy E 85 "nosis’), pom-atre E 180 ‘pamoté’ (plg. m-o-the), egzistuojantis lygia greta su tos pačios kilmės refleksais 0, oa (m-o-the, lubbo E 206 ‘Brett’*, m-oa-zo E 178 ‘Mume’). Taigi jei pietinėje šnektoje ide. *4 atstovauja trys refleksai, jų visų čia paisytina, ir atskleistinas jų tarpusavio santykis. Visa tai rodytų, kad abiejų (šiaurinės ir pietinės) prūsų tarmių paminkluose turimasis realus (ne archetipinis!) ide. *a refleksas d. Jis egzistavo lygiagrečiai su kitais refleksais, esančiais dažniausiai kitose žodžio pozicijose. Tačiau tai neduoda pamato teigti, kad visi kiti abiejų tarmių ide. *4 refleksai galėtų būti iš jo išriedėję ir kad jis būtų jų pirmtakas, pats pirmasis ide. *4 refleksas (bendra)- baltų senovėje ar turėtų bent kokią pirmenybę prieš juos. Taigi turimoji ide. *a skirtingų refleksų situacija nepatvirtintų nuomonės, jog ide. *4 raida ,,balsio *6 kryptimi“ būtų prasidėjusi nuo *6, kurį reikėtų laikyti (bendra) baltiškos senovės dalyku. Skirtingi ide. *4 refleksai šiuose prūsų rašto paminkluose sako, kad jo raida abiejose prūsų tarmėse nebus buvusi vienoda. Jie visų pirma rodo, kad pietinėje tarmėje esantis a refleksas galėtų rodyti (ir turbūt rodo) patį pirminį ide. *4 atitikmenį joje, patvirtinantį tradicinę nuomonę, kad ide. *a (bendra) baltų senovėje buvo taip pat *a. Dėl to, kad jis šiuo atveju trumpas, padėties negalėtų keisti. Tačiau pats faktas, kad ir seniausiame prūsų šaltinyje — Elbingo žodynėlyje ide. *a refleksas a egzistavo realiai, vėl lyg ir nepatvirtintų išvados ide. *4 raidą (bendra) baltų senovėje prasidėjusią nuo *6. Kiti šios tarmės paminkluose esantys ide. *a refleksai (oa, 0) rodytų, kad čia vis dėlto baltų *4 (ne *6) bus siaurėjęs ir daręsis kiek uzdaresnis. Dėl viso to jis bus labializavesis ir tik virtęs (s-oa-lis) ar išvirtęs į o (m-o-the, gald-oE 365“ gelda'). Šiaurinėje prūsų tarmėje šio *4 raida bus aiškiai skyrusis, buvusi kitokia. Šios tarmės prūsų rašto paminkluose turimi irgi trejopi ide. *4 refleksai. Po lūpinių ir gomurinių žodžio kamiene paprastai turimas refleksas #, nors kartais vietoj jo tais pat atvejais pasitaiko ir d (o). Visais kitais atvejais ide. *4 čia išlikęs 1* Plg. K. Būga, RR, III, p. 106. 20 Žr, V. Mažiulis, Baltų sant., p. 13—14. 2 Žr. J. Endzelins, Senprūšu valoda, Riga, 1943, p. 205. 212 sveikas. o šalia u dažnas ir vietų vardų kamienuose ir po m, v, j, k, s, p??. Žodžio gale po lūpinių ir gomurinių dėsningai turimas # (tik čia greta pasitaiko u: laiku III 37,4 "sie halten’). Visais likusiais atvejais žodžio gale ide. *4 atliepia refleksas o. Taigi čia ide. *4 pirminė stadija irgi bus buvusi *a. O *4 o kryptimi bus kites tik po lūpinių, gomurinių ir žodžio gale (vietovardžiuose dar ir po j, v, k, s). Kitais atvejais jis išliko sveikas (br-a-ti). Bet tas kitėjimas nurodytais atvejais čia vėl, matyt, bus skyręsis nuo pietinės tarmės. Baltų *4 vietoj čia turimas ū(u), kaip teisingai yra pažymėjęs V. Maziulis®, tiesiog iš *4 fonetiškai atsirasti negalėjo. Taigi tas *4 virtimas į ū, šiaip ar taip, turėjo pereiti (ir perėjo) per d laipsnį?*. O tą laipsnį kaip tik ir rodo žodžiai su šiuo refleksu. Tačiau 6 čia greičiausiai bus smarkiau siaurėjęs, daręsis uždaresnis. Dėl to jis galėjo supanašėti su #, į jį tik virsti ar ir visai juo išvirsti (pvz., postam, -m-ū-ti, deiw-ū-tai 111 115,, "selig', poglab-ū, laik-u). Panaši nekirčiuoto baltų *4 raida yra vykusi ir dalyje lietuvių veliuoniškių šnektos bei jai artimose vietose**. Čia aptartieji ide. *a refleksai prūsų kalbos paminkluose leidžia daryti tokias išvadas: 1. ide. *4 turbūt buvo pažįstamas visoms baltų kalboms ir jų tarmėms kaip platus atviras *a. 2. Pietinėje prūsų kalbos tarmėje, t. y. tarmėje, kuria parašytas Elbingo žodynėlis, šis baltų *4 (turimas refleksas a) bus siaurėjęs, labializavęsis, artėjęs prie jo (0a) ar ir visai išvirtęs o. Šiaurinėje prūsų tarmėje — katekizmų tarmėje — baltų *4 (turimas refleksas a) bus siaurėjęs ir labializavesis tik po lūpinių, gomurinių ir žodžio gale (vietovardžiuose dar ir prieš v, j, k, s). Kitais atvejais čia jis išliko sveikas. Jo kitimas čia bus kiek skyręsis nuo pietinės tarmės. Dėl didesnio siaurėjimo čia jis bus daresis vis labiau įtemptas, uždaras, ir, išvirtęs į 6, kuris savo spalva bus buvęs labiau artimas iš ar ir visiškai juo virtęs. Baltų *4 siaurėjimo ir labializacijos banga, plisdama istorine baltų teritorija iš pietvakarių į šiaurės rytus, pirmiausia bus pasiekusi lietuvių kalbos plotą, didelei jos tarmių daliai duodama refleksa 6, žemaičiuose jį paversdama uo (išskyrus Karklės šnektą). Rytų aukštaičių ir rytų dzūkų tarmes ji bus pasiekusi vėliausiai. Dėl to čia ir dabar tas 4 vietomis yra išlikęs visuotinai, o vietomis — tik iš dalies. Latvių kalbos (išskyrus latgalius) baltiškojo *4 siaurėjimo ir jo labializacijos banga nepasiekė, ir čia jis išliko nepakitęs. 3, ide. *4 refleksas o baltų kalbose ir jų tarmėse turbūt yra antrinis. E. GRINAVECKIENĖ M. Kondratiuk, Nazwy miejscowe Poludniovo — wschodnej Bialostocczyzny, Wroclaw — Warszawa — Krakėw — Gdansk, 1974, 304 p. (su žemėlapiu). Lenkijos Liaudies Respublikos Mokslų Akademijos serijinio leidinio ,,Monografie Slawistyczne“ 29-ame numeryje išspausdintas Slavistikos instituto mokslinio darbuotojo dr. Michalo Kondratiuko veikalas ,,Bialystoko vaivadijos pietrytinės dalies vietovardžiai“ daugeliu aspektų įdomus ir baltistams. 22 Žr. K. Būga, RR, III, p. 106. 288 Žr. V. Mažiulis, Baltų sant., p. 12. *! Plg, Z. Zinkevičius, BV, p. 12. * Plg. A. Salys, Kelios pastabos tarmių istorijai, APh IV, Kaunas, 1933, p. 28; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1965, p. 68 ir žemėl. Nr. 32, 33. 213