Kalbotyrinės pastabos

KALBOTYRINĖS PASTABOS 1. Liet. gaibjė Liet. gaibjė ,,banda“ LKŽ III 15 galbūt įeina į tą pati semantinį-derivatyvinį modelį „gauti, įsigyti, imti“ — ,,(gautas, įsigytas) turtas“ — ,,naminiai gyvuliai (|| banda)“ kaip ir daugelis kitų kalbų galvijų (ir jų bandos) pavadinimų!. Atitinkamas veiksmažodis galėtų būti ap-gičėbti (-ia) ,,apimti, apglėbti“ Mielagėnai (dar plg. tolesnės semantinės raidos nu-, su-giébti, -ia ,,kiek išmanyti, nutuokti, sugebėti“ Mielagėnai, Skirsnemunė)?. Jos giminaičiais germanų kalbose, matyt, laikytini norv. dial. keiva ,,kairė ranka“, keiv , kreivas, susuktas“ (ide. *geibh-). Tos pačios šaknies, tik be formanto, atrodo, yra ir liet. į-gyti (-gyja) ,,gauti, įsitaisyti“, nu-gyti (-gfja) „gauti“ LKZ III 357-8. Kad gaibjė „,„banda“ greičiausiai buvo ne prasimanytas, bet gyvas lietuvių tarmių žodis (tegu ir siaurai vartojamas), rodytų jau vien jo fiksacija senuosiuose Prūsy lietuvių žodynuose: Gaibje, ės (kaip Gauje, ės)?. Visai aišku, kad čia jis yra užrašytas taip, kaip buvo tariamas, t. y. gaibje, gaibjės, gaibjei etc. (kaip gauje, gaujės, gaujei etc.). Tad gaibjė (kaip ir gaujė, plg. gaujė Kretinga) yra perėjęs į ė kamieną dėl ne vienai vakarų lietuvių tarmei būdingos ja ir ė kamienų skirtumo neutralizacijos po palatalinių priebalsių*. Vadinasi, šis žodis iš tikrųjų priklauso įū kam enui (t. y. gaibia < *gaibja), kur pasitaiko ir kolektyvinės reikšmės žodžių (pvz., gauja). 2. Baltų *galvū Baltų kalbų galvos pavadinimo *galvd semantinis ryšys su balt. *gala(n) ,,das Ende“, pasikartodamas ir kitose ide. bei neide. kalbose*, yra gana aiškus. Ne tiek aiškus yra tų žodžių darybinis santykis (kamiengalis -4, elementas -v-, ilgasis šaknies balsis resp. akūtas). Galima manyti, kad prabaltiškuose dialektuose galvos pavadinimas buvo moteriškos giminės u (arba #) kamieno daiktavardis *galus (arba *galiis) kaip neretas kūno dalių pavadinimas kitose ide. kalbose (plg. fem. lot. manus „,ranka“, got. handus „t. p.“, gr. yšvos ,,žandikaulis“, s. ind. bhrith „,,antakis“). Kad greta o-kamienio vardažodžio *gala(n) ,,das Ende“ prabaltiškuose dialektuose buvo ir u-kamienis žodis *galu- ,,galas, viršūnė, galva“, leistų manyti prielinksnis galė ir gausūs sudurtiniai žodžiai (galuardis, galūdaržė, galūdienis, galūdirvis, galūgalvis, galūkaimé ir kt.*), kurių pirmasis komponentas galiveikiausiai ir yra grynas u kamienas. Šiam kamienui buvo būdinga tai, kad moteriškosios giminės vardažodžių paradigmose, ypač šalutinių linksnių formose, šalia *-eu- | -oupasirodydavo ir kamiengalio abliauto laipsnis *-ye- | -uo-, plg., pvz., s. ind. gen., abl. sing. dhenohk“, dhenvah, dat. sing. dhendve, dhenvdi ir kt. (nom. sing. fem. dhemih ,,karvė“). Kad pastarojo 1 Drumoaorus 1971, Mocksa, 1973, p. 281 tt. 2 LKZ III 286. ?* Plačiau žr. A.Sabaliauskas, Iš baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos istorijos, LKK XII 18. * Plg. J. Gerullis ir Chr. Stangas, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933, p. 31. 5 B. H. Uekmau, Barrwiicko: un cJaBauckos *galva, — III Sąjunginė baltų kalbotyros konferencija. Pranešimų tezės, Vilnius, 1975, p. 154—5; plg. dar, ,Baltistica®“, VI, 1970, p. 47—8. e LKŽ III 72 tt. 207 tipo u (ar @) kamieno fleksijos būta ir prabaltiškuose dialektuose, rodytų tokie prūsu kalbos infinityvai kaip darwei „,duoti“, girtwei ,,girti“ ir kt." Baltų kalbose nykstant moteriškos giminės u (ir #) kamienui, moteriškos giminės vardažodžiui *galus (ar *galūs) pereiti į ū kamieną buvo lengviausias kelias, nes kiti kūno dalių pavadinimai taip pat buvo g-kamieniai (plg. ranka, rūoka, rancko, naga, pr. nage „koja“, sl. noga, koja, kūja ir kt.) ir egzistavo tipo *galua- | *galueu-kamienės formos, tapusios generalizacijos pamatu. Tematizacijos metu pamatinio žodžio ir derivato opozicija, matyt, sukėlė ir tai, kad vedinio šaknies balsis buvo pailgintas (*galu- | *galua- | *galue- > *galua) (arba, jeigu tai atsitiko po intonacijų atsiradimo, jo šaknis įgijo akūtą) ir kad jis buvo priskirtas prie mobiliosios paradigmos. Kadangi moteriškosios giminės u-kamieniy vardažodžių slavų kalbose taip pat nėra išlikusių, panašų procesą galima įsivaizduoti buvus ir praslaviškuose dialektuose. 3. Pr. — karkis Prūsų kalbos sudurtinio žodžio birga-karkis „,kelle (ein grosserer Schopfloffel, kaušas, samtis)“ antrosios dalies -karkis nėra būtino reikalo taisyti nei į *karikis®, nei į*kartis*, nes lietuvių kalboje jam galėtų atliepti kdrka „,,kiaulės, avies staibis, kojos linkmuo; koja nuo kelio iki storumos; kumpio kaulas, už kurio jis kabinamas rūkant; gyvulio kulnis“*. Analogišką semantinį santyki turi, pvz., liet. kdušas , medinis trumpu kotu samtis jovalui, vandeniui, grūdams, miltams ir kt. semti ...; užpakalinių kojų atsikišimas ties sulinkimu; kulnas, kulkštena“ (plg. kojų kdušas Alsėdžiai) LKŽ V 445—6 (dar plg. krdjus „,rėčio ar kretilo šonai, krijas, graižas; kojos letenos pakilimas, keltis; bato vieta ties keltimi“; lat. puéds ,,der Topf; der Kessel“ puodikis"* „ein Spann (kojos keltis)“). 4. Pr. baytan Pr. baytan ,,zeeb (Sieb, sietas)““, kad sugiminiuotų su liet. sietas, lat. sičts, V. Mažiulis taiso į *saytan''. Tai visai galima, turint galvoje dažnus prūsų rašto paminklų rašybos netikslumus ir netgi klaidas. Ir vis dėlto norėtųsi pažymėti, kad, pirma, dėl tekstų fragmentiškumo gyvajai kalbai būdingas žodžio polisemantiškumas prūsų kalbai yra visiškai prarastas ir, antra, (pamatinė) žodžio reikšmė neretai yra kilusi iš tokios reikšmės, kuri su žinomąja žodžio reikšme istoriškai nieko bendra neturi (plg., pvz., liet. rėtis, rėtys reikšmes „,sietas“, ,,pintiné, krepšys“, (K. Sirvydo žodyne) ,,šarvai“ ir jų giminaičius liet. rėtis, rėtis, retjs ,,užgijusios žaizdos žymė, randas; peilio išmušta vieta, šukė, ištrupa“, lat. rėta, rėte ,,die Narbe, Wunde“, rėsti, renita, retėti, -ėja ,,darytis retam; darytis nesuspaustam, su tarpais ...“, rėsti, rėta, -ė, retéti, -ėja „,stiprėti gyjant; augti gyjant; darytis rečiui, rumbėti“!2). Tad, gal būt, ir pr. baytan „,sietas, rėtis“ kaip ir pr. -karkis atstovauja semantinei grandinei, ku- " Plg. V. Mažiulis, Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai, Vilnius, 1970, p. 272 tt. * J. Endzelins, Senprūšu valoda, Riga, 1943, p. 151. ?* V. Mažiulis, Prūsų etimologijos, ,,Baltistica“, XI, 1975, p. 84. 1 Apie jį toliau žr. E. Fraenkel, LEW 222. "V, Mažiulis, op. cit., p. 85. 12 E. Fraenkel, LEW 724-5. 208 rios galas būtų lat. biere ,,ein Kalk-, Lehmschligel“ ME I 306. Jų šaknies vokalizmų santykis būtų toks, kokį turi, pvz., pr. playnis: liet. pličnas, lat. pliens, o jungiamaja semantinę grandį sudarytų, gal būt, lat. bite , der Proviantsack, die Speisepaudel“ ib. 304 (toliau plg. veiksmažodžius bit ,,schieben“, bi-d-id ,,schieben, rūcken, schiebend stossen“). S. KARALIŪNAS DĖL POROS FONETINIŲ REIŠKINIŲ INTERPRETAVIMO 1. Lietuvių literatūrinės kalbos ie, uo atitikmenys dūnininkų tarmėje Kad jau XVI a. dūnininkų i* ~ y ir i* ~ ie savo tarimu buvo sutapę, gerai rodo J. Sprogio žodyno! duomenys. Čia dūnininkų ploto rusiškai užrašyti vietovardžiai šalia žemaitiškų lyčių su H (=žem. i", Ik. ie) dažnai pateikiami ir su e, ie (=1k. ie), pvz.: CeroBa (p. 289), CuroBa (p. 290) ‘upé, jungianti Paršežerį su Lūkstu'; Cka6s nieBa (p. 290) (Pavandenės valsčius), KsBjiec nuBac MHIIKAC (p. 159) (Karšuvos valsčius), YKapauuseruc (p. 112) “Kražių valsčiaus dirva", YKapjiuHBHTbI (p. 112) “Karšuvos valsčiaus dirva’ ir d. kt. Formos su e, ie (=Ik. ie) — greičiausiai vietovardžių aukštaitinimo rezultatas. Kad taip turbūt iš tikrųjų yra, rodo šiame žodyne pasitaikantys vietovardžių formų hiperkorektizmai, t. y. vietoj i my rašymas e((=ie), pvz.: Exus (p. 108) = Yžnė “Karšūvos valsčiaus upė' šalia I lonxxHH (p. 246) = Payznps “Karšuvos valščiaus dvaras'; Ilekottrn (p. 225) = Pykdiciai “Pajūrio valsčiaus dvaras’ šalia [Tukoiitn (tas pats) ir kt. Vadinasi, jau ir XVI a. dunininky šnektų vartotojai negalėjo atskirti jose sutapusių Ik. y ir ie (taip pat ū ir uo). Pirmosios užuominos apie dvibalsių ie, uo atliepimą žemaičių šnektose 7, ū jau randamos A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatikoje®. Vėliau šį teiginį sukonkretino ir detalizavo J. Juška“. Jis aiškiai paliudytas ir visų žemaičių dūnininkų šnektas tyrinėjusių kalbininkų — K. Jauniaus, A. Salio, J. Gerulio, P. Joniko, V. Grinaveckio, Z. Zinkevičiaus, A. Balašaičio, V. Vitkausko ir kitų darbuose bei leidinio „„Lietuvių kalbos tarmės“ palyginti kvalifikuotai užrašytuose šių šnektų tekstuose“. Tačiau kalbininkas A. Girdenis šio sutapimo nepripažįsta. Straipsnyje „,„Ką turi dūnininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo“* jis siekia patikrinti, ar , ,bendrinés lietuviy kalbos ie, uo atitikmenys žemaičių diinininky tarméje yra ilgi monoftongai i, ū, nesiskirią nuo ilgųjų 7, ū = y, ū“ (p. 143). Tam reikalui buvo parinktos, kaip straipsnio autorius nurodo, „,žodžių poros, kurias bendrinėje kalboje ir aukštaičių tarmėse skiria tik ie: 7, uo : ū opozicijos: griiodas : grūdas, kuédas : kūdas „liesas“, lieti : 1! Žr. Teorpaduuecknit CJIOBAapb JApeBHeil >xxoMOHTCKOHK seman XVI croserus, CocraBjienHbllt HBanoM SikoBjreBuueM Cnporuconm, Busibua, 1888, 363 cTp. * Zr. Handbuch der litauischen Sprache von August Schleicher, I, Grammatik, Prag, 1856, p. S. 3 Zr. Jon's Juszka, Kalbos létuviszko Iėžuv'o ir I€tuviszkas statraszimas arba ortograpija, Peterburge, 1861, p. 12, 14. 4 Zr. LKT, p. 93-129. 5 Zr. A. Girdenis, Ka turi dinininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo, ,,Baltistica“ VI(2), 1970, p. 143-146. 14. Us. Nr. 1026 209