Frazeologiniai junginiai su asmenvardžiais

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA J. LIPSKIENĖ FRAZEOLOGINIAI JUNGINIAI SU ASMENVARDŽIAIS Lietuvių kalboje šalia kitų frazeologinių junginių yra nemaža ir tokių, kurie su- siję su nomina propria, t. y. į juos įeina asmenvardžiai ar vietovardžiai (gyvenamųjų vietų vardai, kartais ir vandenvardžiai). Tokių frazeologinių junginių turi ir kitos kalbos. Jais vaizdingai, neretai ironiškai apibūdinama kokia nors žmogaus silpnybė ar nepriimtinas, prasilenkiantis su įprastinėmis normomis elgesys ar pan. Tokie lietuvių kalbos posakiai, atrodo, dar netyrinėti, todėl dalį jų norima pateikti ir nors. trumpai juos aptarti. Straipsnyje bandoma apžvelgti tik tokius vaizdinguosius posakius, kurių vie- nas komponentas yra tikrinis vardas. Aptariamieji frazeologiniai junginiai daugiausia sudaryti su krikščioniškais vardais, kilusiais iš hebrajų, graikų, lotynų, slavų ir kt. kalbų. Į lietuvių kalbą daugu- ma jų yra patekę per lenkus!. Šių vardų istorija lietuvių kalboje prasidėjo po krikš- čionybės įvedimo, o į frazeologinius junginius tikriausiai jie įėjo kur kas vėliau, nes tas procesas, kaip rodo dabartinė medžiaga, kai kuriais atvejais tebevyksta ir šiuo metu. Frazeologiniai junginiai su žmonių vardais Čia pateikiami bei aptariami, mėgi- nant juos grupuoti pagal kilmę. Išskiriamos jų grupės su tokiais vardais: 1) biblinės kilmės, 2) kalendorinės kilmės, 3) paprotinės kilmės, 4) vietinės kilmės, 5) knyginės - literatūrinės kilmės, 6) ne visai aiškios kilmės. 1. Nemaža asmenvardinių frazeologinių junginių, pasitaikančių lietuvių kala boje, siejasi su biblija. Daugelio tokių junginių turinys aiškiai rodo jų tiesioginį ryšį su religija, nes juose atsispindi senojo ir naujojo testamentų motyvai arba atski- rų epizodų minties apibendrinimai. Lietuvių kalboje pradžią daugeliui tokių jungi- nių greičiausiai davė evangelijų ištraukos, skaitytos bažnyčiose pamaldų metu, taip- pat pamokslai, kantičkų giesmės ir pan. Kai kurie jų būna lyginamojo pobūdžio ir yra sudaryti su populiariaisiais testamentų personažų bei vėlesnių šventųjų var- dais, įėjusiais į mūsų vardyną. Pvz.: Adomas: Gyveno kaip Adomas rojuj (labai gerai gyveno), kol buvo šoferiu Varn?; Drs. Adomas, leva: Gyvena kaip Adomas su Ieva už pečiaus pas dievą (labai gerai gyvena) Mrk. Visi vaikai vienodi kaip Adomas su Ieva Krv P. Tupinėja kaip Adomas apie Ievą Šk. 1 J. Dumčius, Antikiniai vardai lietuvių liaudies kalboje, ,,Vilniaus valstybinio V. Kapsu- ko vardo universiteto darbai“, XIII, 1957, p. 171. 2 Cia ir toliau tokiais atvejais pirmoji santrumpa rodo sakinio užrašymo vietą, o santrumpos po kabliataškio — kur dar žinomas tas frazeologinis junginys. 188 Kotryna: Laimė kaip šventai Kotrynai (sakoma pasisekus) Krš; Jnš, Sk, Škn. Marija: Pavargau kaip pana Marija (labai pavargau) Užv. Sėdžia kai Mari- ja druskinėj (apie nieko neveikiantį) Jnš; Sk, Škn, Žg. Morkus: Baldosi kaip Morkus po peklą (labai baldosi) Al; Krsn, Švn, VI. Grūdasi kaip Morkus po peklą (labai grubiai ką daro) Vrd. Kur daba braunies kaip Morkus į peklą (labai įkyriai lendi) Jnš. Apsiriko kaip velnias šventą Morkų peklon įsikvietęs Al. Petras: Gyvena kaip šventas Petras pas dievą ant kampo (labai gerai gyvena) Drsk; Bb. Gina kaip šventas Petras dangaus vartus (labai gi- na, saugo) Mrk. Rokas: Paklusnus kaip švento Roko šuniukas (labai paklusnus) SI. Vienam kitam tos rūšies frazeologizmui susiformuoti padėjo religinės tematikos paveikslai, pvz.: em Ieva: Ko stovi kai Ieva su lapu, rankas susidėjus (apie nieko neveikiantį) Jnš: Sk. Jurgis: Arklys kaip švento Jurgio (labai geras) Ašm. Visuose tuose suminėtuose frazeologizmuose dažniausiai dabarties gyvenimo reiškiniai, konkrečios situacijos ar žmonių elgesys bei charakteriai tiktai sugretina- ‘mi su biblijos personažų ar vėlesnių krikščionybės šventųjų poelgiais, charakteringais jų bruožais ar būdo ypatybėmis. Be šių, biblinės kilmės, yra ir kitų lyginamojo pobūdžio frazeologizmų, sudary- tų su teigiamų ir neigiamų testamentuose minimų veikėjų vardais. Nors dėl įvairių priežasčių tie vardai į mūsų vardyną ir neįėjo, bet su jais sudaryti frazeologizmai gana gajūs ir gausūs. Kai kurie jų, atrodo, gali būti tarptautiniai ir į lietuvių kalbą atėję iš kitų kalbų. Dalis jų palyginti dažnai vartojami, pabrėžiant neigiamas žmo- gaus būdo savybes ar liaudies smerkiamas situacijas. Pvz.: Abelis: Baltraudonis kaip Abelio vaikas (gražus, skaistus) Up. Durnas kaip Abelio veršis (nuolankus, taikus) Krž. a Erodas, Kristus: Ko čia spicavoji mani kaip Erodas Kristy (labai klausinéji, teiraujies), vis tiek aš tau nepasakysiu Sk. Jėzus: Apstojo kai žydai poną Jėzusą (įkyriai prie ko prikibo) Škn. Mūčyj kai žydai poną Jėzusą (labai ką kamuoja) Škn; Jnš, Sk. Pešioj kai žydai poną Jėzusą (nepagarbiai elgiasi) Škn. Judošius[Kristus]: Eina kaip Judošius, pinigais barškindamas (apie turtingą) Al; Kn. Eina kaip Judošius, Kristų pardavęs Sk; Mrk, Pln, Vs. Plg. dar kitus tos reikšmės pasakymus su Judošiaus vardu: Eina kaip Judošius, sausos šakos ieškodamas (apie lėtai einantį, besidairantį) Krtv. Eina kaip Judošius pasikarti, kol atras medį Šl. Išdavei žmogų kaip Judošius už trisdešimt raudonųjų (apie skundiką) Jnš. Kristus: Engia kaip žydai Kristų (labai kamuoja) Krsn; MI. Visas būrys neduo- da vienam ramybės, kankina kaip žydai Kristų (labai kamuoja) Jnš. Emė ir sukilo visi, kaip žydai prieš Kristų Klvr. Liucipierius: Apsipylęs akis (girtas) ir eina kaip Liucipierius visus rikdy- damas (grubiai elgiasi) Sk. 189 Pontijos (Pontijaus) Pilotas: Nusisukoirnuėjo kaip Pontijos Pilotas, ran- kas nusiploves (apie besidedantį nekaltu) Jnš. Ką tu iš jo nori teisybės gaut, nusiplaus kaip Pontijos Pilotas rankas, ir nueis, tu pats liksi kaltas* Rd. Panašus į pastarąjį lietuvių kalbos frazeologizmą yra ir rusų kalboje, tik ten Pontijos Pilotas suprantama kaip dviejų asmenų vardai, plg. nocbiaamo om Ioxmua K Munamy“. Taigi jis labiau dera prie lietuvių kalbos frazeologizmo eiti nuo Aino- šiaus pas Kaipošių. Be to, lietuvių kalbos tarmėse vartojamas greičiausiai véles- nių laikų frazeologizmas, kuriame Pontijos Piloto vardas jau nebeminimas, pvz., Tai nusiplovei rankas (tariesi esąs nekaltas): kaip niekur nieko vėl sau švilpiniuo- ji! Sk. (plg. rūsų ymoieamo pyku „,dėtis nekaltu“)*. Kone tokią pat reikšmę, tik jau labiau apibendrintą — apskritai žmogų apibūdinančią — turi ir su tuo asmenvar- džiu sudarytas vardažodinis frazeologizmas — Pontijos Pilotas, pvz., Nieko tu iš tokio Pontijaus Piloto (sukčiaus) negausi, gali nė neit SI. Minétini ir su kitais, į vardyna nejéjusiais vardais, lyginamieji frazeologizmai. Pvz: Saliamonas: Jo galva kaip Saliamono (apie gabų, protingą) Jnš; Sk. Gali būt kaip Saliamonas (gabus, gudrus), vis tiek tas pats Sk; Tl. Mandrus. kaip Saliamonas (gudrus, protingas) Škn; Jnš. Samsonas: Apsileidęs plaukais kai Samsonas (apie apsileidusį) Škn. Be lyginamųjų frazeologizmų, biblinių įvaizdžių turi ir kitokios struktūros, daugiausia vardažodines funkcijas atliekantys frazeologiniai junginiai, taip pat sudaryti su populiariaisiais, į tradicinį mūsų vardyną įėjusiais, vardais. Pvz.: Adomas: Rugių — Adomo laukai (labai daug; dideli plotai), kada ir nupiausim! Als. Pupų prisėjo Adomo laukus Krkl. Nusirengiu iki Adomo rūbo (nuogumo), brendu brendu, o klampi yra, ir neradau |kirvio) Šiu. Adomas, Ieva: Nu, ir pradėjai nuo Adomo ir Ievos (labai iš tolo) [pasakoti] Škn. Ieva: Einu pro šalį, o jin sau stovia su Ievos kostiumu (nuoga), i ką tu jai padary- si Šl; Jnš, Sk. (Plg. rusų 6 xocmiome Eeoi*“, bulgarų 6 esurn Kocmiom“". Petras: Tai vaikelis švento Petro paleistas (prastas, negeras?) Tvr. Tamošius: Eik tu, eik — manai meluoju, tu neviernas TamoSiau® (apie sunkiai įtikinamą), kad sakau, tai tikėk Šl. O tai Tamošius nevierninkas! Tu anam nusakyk aiškiausiai, ans neviery, i tiek Škn. M. A. Leonidova nurodo, jog pastarasis frazeologizmas bulgarų kalboje itin įdomus tuo, kad leksinis svoris yra išsidėstęs per abu komponentus, t. y. kartais būd-. vardis nevierninkas gali būti transformuotas į daiktavardį ir vartojamas savarankiškai be asmenvardžio, o kartais individualioje rašytojo kūryboje frazeologizme esantis 2 Posakis kilęs iš Luko evangelijos, kurioje pasakojama, jog Pontijos Pilotas, nusileisdamas žydų reikalavimams nukryžiuoti Kristy, nusiplauna rankas, tuo norėdamas parodyti neprisiimas kaltės dėl jo mirties. 4 H. C. Amyknu, M. I. Amykuna, Kpksrnarsie caosa, Mocksa, 1966, p. 532. 5 Ten pat, p. 685. 6 Opaseojjornueckult CI0Baph PYCCKOTO f3bika, noi perakimeii A. MH. Moaorkosa, Moc- KBa, 1967, p. 210; (Toliau: A. H. Mosotkos PCPS). " Bbarapcko-pycku dpaseosiornuen peuruk, cocrapuan A. Komejres u M. Jleonunosa, Coun — Mocksa, 1974, p. 195; (Toliau: A. Koweses, M. Jleonn rosa BPOP). 8 Posakis kilęs iš Jono evangelijos, kurioje kalbama apie apaštalą Tomą, netikéjusi Kristaus, prisikėlimu. 190 Tomas gali būti pakeistas apeliatyvu (pvz., #eseprume O y wi ut) arba kitu asmenvardžių (pvz., Keeepnusm T odop). Be to, pats asmenvardis Tomas, plačiai žinomas. iš evangelijos legendos, tapęs netikėjimo simboliu, grožinėje literatūroje kartais ta reikšme pavartojamas savarankiškai (pvz., Tomo6u»i). Pastarasis atvejis pasitaiko taip pat ir rusų grožinėje literatūroje, plg. Majakovskio perfrazuotą tą frazeologiz- mą ,,HO MexcOy Hamu xodum Poma, u on HU 60 4umo He eepum*®. Tuo tarpu tu- rima negausi mūsų medžiaga rodo, kad lietuvių kalboje taip pat galimas to frazeo- logizmo susiskaldymas, tačiau jo funkcijas gali atlikti tiktai pirmasis dėmuo — savarankiškai vartojamas sudaiktavardėjęs būdvardis nevierninkas, plg., Nu ir ne- vierninkas! Ka nori netikék, ką aš tau galiu padaryt, ka tu netiki Sl. Be minėtų, taip pat pasitaiko veiksmažodines bei prieveiksmines funkcijas atliekančių frazeologinių junginių, sudarytų su testamentuose minimais vardais, kurie lietuvių vardyne neprigiję. Pavyzdžiui, su Abraomo vardu kone visada juokau- jamai išreiškiama sąvoka „,mirti“ arba ,,lauktimirties“, „,būti prie mirties“. Posakių variantuose šio asmenvardžio fonetinė forma labai įvairuoja, plg.: Abraomas: Atrodo, kad jau gers pas Abraomą ant alaus Dbg. (plg. bal- tarusių noexays (nadyi) da Abpama Ha niea)*. Ką bematysi, ka jau Abraomas nebe už kalnų, čia pat jau Rd. Jau pas Abraomą nuėjo ave- lių ganyt Šd. Jau aš eisiu pas Abraomą Pun. Jau buvau an Abraomą važiuojąs Pnm; Ker, Vdšk. Niekonepadarysi,reikės eiti pas Abraomą Bd. Abramas: Tas žmogelis jau pas Abramą nuvažiavo Čb. Abrachamas: Greit in Abrachamą važiuosma RS. Abravomas: Visi kiti išvažiavo pas Abravomą, mes palikom dvi Krš. Su tuo vardu yra ir kiek kitokia reikšme vartojamas frazeologizmas, pvz., Ty- lėk, ba nusiųsiu pas Abraomą (nužudysiu) Pun. Į tokius frazeologinius junginius, kuriais nusakoma perkūnija, griaudimas, įeina mitų pranašo Alijošiaus vardas, pvz.: Alijošius važiuoja per dan- gų Pun. Aš, kai pradėjau ganyt, galvoju — Alijošius važiuoja pora arklių Kp. Griaudžia, Alijošius su ratais per akmenim važiuoja Rš. Kai tik prade- da griausti, tai sako — Alijošius važiuoja, su revorveliu ir šaudo velnius Dbg. Tokių frazeologinių junginių, sudarytų su mūsų vardyne nežinomais ir nevarto- jamais vardais, yra ir daugiau, pvz.: Ainošius, Kaipošius: Taip ir vaikščioji žmogus nuo Ainošiaus prie Kaipo- šiaus (daug vaikštai, esi siuntinėjamas), kol ką sutvarkai Krtn. Gal ponas eit nuo Ainošiaus pas Kaipošių (visur kreiptis, ko prašyti), vis tiek neloš(neišloš) bylos Jrb. Jipati nenor,kadjis eitų: nuo Ainošiaus pas Kaipošių skambin (ieško būdų sulaikyti) Krk. Ką aš ten gausiu, pasiuntinės nuo Ainošiaus pas Kaipošių (nuo vieno prie kito), ir sugrįšiu nieko nepešus Jnš. Jėzus: Papulsi tu anam į nagus — išmanysi Jėzaus malonę“ (daug vargsi, bū- siengiamas) Škn. Dabar kas nekait (gerai, lengva) sermėgą paraukti, o kad seniau * Plg. M. A. JIeonngosBa, Mecro co6CTBEHHOrO HMEHH B jJeKcHueckofi H Opaseojnornuec- KOii cHeTeMe si3blka (Ha MaTepuajie pycckoro H Čojirapekoro si3bIKOB), „Dojnntuitunk na codaiie- KH YHHBEPCHTET (aky Ter NO C/IaBAHCKH Oujiojiorau“, 1974, p. 92—93. 10 O. Slukoycki, Benapyckis npbika3ki, TpbiMayki, Opa3eojioriaMsi, Minck, 1962, p. 495. (Toliau: O. finkoycki, Benapyckis npeikaski...). "L Jėzaus malonė yra kilusi iš bažnyčios aiškinimo, kad nelaimės ir vargai — tai dievo malonė: už nuodėmes bus atkentėta žemėje ir tuo būdu išvengta bausmės pomirtiniame gyvenime. 191 reikėjo liemenininks (toks drabužis) siūti — išmanydavom Jėzaus malonę (pa- tirdavom daug vargo) Brs; Žem. Judošius: Su Judošium vienų metų (apie seną) Btg. Religinės ištakos jaučiamos ir tokiuose frazeologiniuose junginiuose, kaip: Atrodai kaip skudurų Jėzusas (apie nuplyšusį, nuskurusį, menkai atrodantį) Ig. Stovi kaip pupų Jėzus PPr 416. Kristus: Kiek buvai metų, kai ženijais? Žinai, kad jau buvau Kristaus metų (33 metų) Kair. Jin jau suvisu Kristų po kojų pamynė (su niekuo nesis- kaito):ein kaip gyvulys galvą iškėlus, daro ką tik noria Jnš. Religijos kolorito atspindžiai pastebimi frazeologizme, sudarytame su Lozo- riaus vardu, pvz., Kai nueini pas juos, tai Lozorių gieda'® (aimanuoja, skundžiasi, apsimeta vargšu), o taip tai katras savo šviesa eina Skn. Atrodo, nors specialiai tam tikslui surinktos pilnesnės medžiagos ir neturima, jog dalis biblinės kilmės frazeologinių junginių lietuvių kalbos plote buvo vartojami gana plačiai. Tokie junginiai, kaip eiti nuo Ainošiaus pas Kaipošių, taip pat reiškian- tys mirties (su Abraomo vardu) ir kitas sąvokas, veikiausiai buvo žinomi kone viso- je Lietuvoje. Tokią prielaidą galima daryti dėl šių priežasčių: a) minėtiems frazeolo- giniams junginiams plisti palankias sąlygas sudarė kiekvienoje bažnyčioje pamaldų metu nuolat kartojamos tos pačios biblijos legendos, su tais pačiais personažų vardais ir jų gyvenimo fragmentais; b) nemaža tos rūšies frazeologinių junginių yra tarptautiniai, t. y. žinomi ir vartojami kitų tautų kalbose, pvz.: Adomo rūbas (plg. rusy 6 xocmrome Adama“, bulgarų 6 addmo8 Kocmiom**; neviernas (nevierninkas) Tamošius (plg. latvių neticigais Toms'®, rusų Poma resepnoiwi, neeepyrowmuii“, bul- garų Hesepru Toma". Tačiau šiuo metu, kai kurie minėtieji frazeologiniai junginiai dažniausiai varto- jami tik vyresniosios kartos žmonių arba žinomi iš ankstesnių rašytinių šaltinių. Tai rodo, kad, pakitus žmonių požiūriui į religiją, susiklosčius naujoms socialinėms, ekonominėms, kultūrinėms gyvenimo sąlygoms, kai kurie frazeologiniai junginiai darosi nebeaktualūs ir pamažu užmirštami. Dalis jų, galimas daiktas, dar bus varto- jami ir ateityje, tačiau daugeliui žmonių jų lyginimo įvaizdžiai bus jau nebesupranta- mi, o paties frazeologizmo kilmė išvis nebeaiški. 2. Kiti su tais pačiais ar panašiais (t. y. daugiausia krikščioniškais vardais) su- daryti frazeologiniai junginiai jau nebeturi tiesioginių ryšių su biblija. Dauguma jų yra kalendorinės! kilmės ir vartojimo praktikoje sietini su bažnyčios nustatytomis 12 Posakiui susiformuoti pamatą davė Luko evangelija, kurioje kalbama apie prie turtuolio vartų gulintį alkaną luošį Lozorių. Todėl senovėje visi elgetos, prašydami išmaldos, giedodavo giesmes, kuriose buvo minimas Lozorius. 13 A. H. Mojorkos, ECPĄ 210. 14 A, Komenios, M. Jleonnnosa, BPOP 36. 15 JĮ, D, Caubulina, N. Ozolina, A. Plésuma, Latviešu — krievu frazeologiska vardni- ca, p. 479. 16 A, U. Moaorkos, PCPS 502. 17 A. Komejies, M. Jleoungosa, BPOEP 362. 18 Kalendoriniai ir paprotiniai frazeologiniai junginiai gana glaudžiai susiję, tačiau į vieną -grupe jie neskirti dėl to, kad kalendoriniuose (išskyrus Jono/Jurgio rasa?) beveik negalima atsekti papročio, davusio dingstį atsirasti frazeologizmui. Vieną kalendorinių frazeologinių junginių kom- ponentą paprastai sudaro kalendorinė data, nusakoma kurio nors krikščionių šventojo ar šventės vardu, o kitą — su ta data siejami įvairūs gamtos, Žmogaus ar visuomenės gyvenimo reiškiniai (liaudies meteorologinių stebėjimų apibendrinimai, įvairių gyvulininkystės ir žemdirbystės darbų "pradžia ar pabaiga, mugės turgai ir pan.). 192 bei įvairių šventųjų garbinimui skirtomis datomis — šventėmis, su tai šventei bū- dingais metų laiko požymiais. Dažno tokio frazeologinio junginio turinys paprastai atspindi atskirą buities realiją. Sakysime, Jurgio vardą turintys pasakymai daugiau- sia susiję su gyvulių maitinimu, šėrimu. Posakiai su Onos vardu nusako naujo der- liaus, lūkesčių išsipildymą ir t. t. Dar kiti atlieka kalendorines funkcijas. Plg.: Barbora: Barbora naktį antraukia (nuo gruodžio 22 d. naktis nebeilgėja) Grv. Jonas: Lyn kai per šventą Joną (apie šiltą lietų) Sl. Nu ir šilta kaip par šventą Jong, o juk rugsėjis Skn. Ne visada švento Jono (ne visada sekasi; ne visada yra, ko norėtum) Plv; Švn. Ne kasdien švento Jono PPr 387. Sušalė kai par šventą Joną ant ledo (iron. pašiepiama, kai nėra šalta, o skundžiamasi, kad šalta) Jnš; Sk, Škn, Zg. Šventas Jonas — pie- no ponas Rd. Juozapas: Juozapas melagis (apie nepastovų orą kovo 19 d.): meluoja žiemą, meluoja vasarą Grv. Juozapotas melagis— viena diena tokia, kita tokia Grv. Jurgis [Mykolas]: Nieko, greitai Jurgis dievo daržinę atidarys, nebeil- gai bevargsme Sk. Šventas Jurgis kartais su šieno vežimu parvažiuoja (balandžio 23 d. būna didelė žolė ir galima ginti gyvulius) Rš. J urgis ant šiu- melio parjoja (sakoma, kai Jurgio dieną sninga) flk. Reik pirkti pusę aktaro, pasibūdavoti trobelę, kad nereiktų bi joti Jurgio ir Mykolo (keltis iš vienos vietos į kita) Skd. Sigmet Jurgis anksti dangų atrakino. Jaugi Jurgis prieš savo vardoves atrakino dangų (sugriaudė perkūnija) — ažugriaudė, gera bus vasara Dv. Pastarasis posakis galėtų būti atsiradęs dėl liaudies savaip atkurto biblinio pasakojimo, pagal kurį dangaus raktai buvo patikėti apaštalui Petrui. Plg. vienoje šnektelėje užrašytą frazeologizmą, kuriuo taip pat nusakomas pirmas pavasario griaustinis: Jau atrakino dangų šventas Petras Dbg. Tačiau yra pagrindo ma- nyti, kad posakio Jurgis dangų atrakino atsiradimo priežastys gali būti visai kitos??. Be to, Jurgio ir Petro vardų kaitaliojimasis yra pastebėtas ir botanikos sričiai pri- klausančiuose termininiuose frazeologizmuose. Pavyzdžiui, pavasarinė raktažolė (Primula veris), kitaip vadinama — Petro raktais arba švento Petro raktai (rak- teliai), tarmėse dar turi pavadinimą švento J urgio raktai ((rakteliai), plg.: Mūsų sodne Petro raktai žydi Vk§. Miške ka pridygę švento Petro raktelių — pilnos pakelės Skn. Mūsų vyšnyne vėl priviso švento Jurgio raktelių Šll; Lky??. Dar palygink su kitais asmenvardžiais sudarytus frazeologinius junginius, pvz. : Kazimieras: Kartais ir Kazimieras veršį pagirdo, yra buvę tokių metų Šl. Mano mamaitė sakydavo: Kazimiero kreiva vėžė (nuo kovo 4 d. blogėja rogių kelias) Sk. 19 Būtent: Švenčionių, Dieveniškių apylinkėse esama dainų, kur Jurgis suprantamas kaip vasaros arba žemės raktų saugotojas. Dainose prašoma, kad atrakintų Jurgis dangų, pajudintų de- besėlį, pradėtų lyti lietus, sužaliuotų žolelė, priėstų jauteliai (,,tepaima Jurgis raktus, teatrakina že- me, teatleidžia žolelę šilkinę, raselę meduotą: žolelė bus arkleliams, raselė jauteliams“, — V. Mi- sevičienė, Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius, 1972, p. 221). * Apiekitus tos rūšies (su asmenvardžiais) termininius frazeologizmus žr. str. J. Lipskienė. Terminologiniai frazeologizmai su asmenvardžiais, LKK XVI, 248—253, 13. Užs. Nr. 1026 193 Liucė, Andrius: Liucė Andrių apmyžo (sakoma, kai Andriejaus dieną — lap- kričio 30-tą šąla, o Liucijos — gruodžio 13-tą — lyja (f1k). Mataušas: Ant švento Mataušo, kišk į rūrą kepalušą (jau šalta) Kair. Mykolas: Pradings Jonas, kaip žydas par Mykolą (šis frazeologizmas savo kilme veikiausiai sietinas su tradicine žydų diena, skirta ,,apsivalymui nuo nuo- dėmių“) Dov. Ona: Gera kaip šventa Ona, atvažiavo su šviežiu ragaišiu Trg. Šventa Ona — duonos ponia (nuo liepos 26 d. pradedama piauti rugius) Pln. Nieko nepada- rysi, pakentėk, šventa Ona pavakarę išsinešė (po liepos 26 d. pavakariai nebevalgomi) Kair. Vieno kito tos rūšies frazeologinio junginio šaknys gali siekti giliau, negu krikš- čionybė, t. y. jie sietini su archaiškais senoviniais papročiais, pvz.: Jurgio rasa (pirmoji pavasario rasa); Jono rasa (Joninių ryto rasa) (plg.: Reikia jau karves varytie an Jurgio rasos. Per Joną gyvulių iš ryto negalima gytie, kad an rasos neišeit Jono, ba, jeigu ant rasos Jono išeis — pieną nutrauks, tada jau be pieno Grv.). Nors pastarieji posakiai ir susiję su bažnytinėmis kalendorinėmis datomis, tačiau kokių nors krikščionybės bruožų bei įvaizdžių juose sunku įžiūrėti. Greičiau- siai jiems pradžią bus davusios dar pagonybės laikų šventės, vėlesniais laikais su- tapatintos su krikščioniškų vardų bažnytinėmis datomis (plg. mūsų dienomis šven- čiamą Rasos šventę — Jonines). Tokie frazeologiniai junginiai dabartiniu metu lietuvių kalbos plote nėra plačiai žinomi. Su kalendorine Agotos diena yra susijęs ir pastovus žodžių junginys Agotos: duona „,bažnyčioje ritualinių apeigų metu pašventintas gabalėlis duonos, kuris, esą, gali padėti apsisaugoti nuo gaisro, bei išvengti kitokių pavojų“. Prie kalendorinės kilmės frazeologinių junginių iš dalies pritampa ir tokie pa- stovūs junginiai, kurie atskirose lietuvių kalbos ploto vietose siejasi su bažnyčios nustatytomis krikščioniškų vardų datomis. Jie anksčiau buvo vartojami vykusioms mugėms, prekymečiams įvardinti. Tokių pastovių junginių pirmuoju komponentu visada yra asmenvardis, o antrąjį komponentą sudaro tarmei įprastinesnis, išsaugo- jęs savo nominatyvinę reikšmę, dažniausiai slaviškos kilmės žodis, pvz., jomarkas. kermošius. Į tokius junginius įėjo: Andriejaus, Antano, Baltramiejaus, Barboros, Izidoriaus, Jeronimo, Jokimo, Jokūbo, Jono, Juliaus, Juozapo, Jurgio, Justino, Ka- zimiero, Kotrynos, Lauryno, Leono, Marijos, Martyno, Mateušo, Mykolo, Mika- lojaus, Morkaus, Motiejaus, Onos, Petro, Pilypo, Povilo, Pranciškaus, Roko, Simo- no-Judo, Stanisiovo, Vladislovo, Uršulės vardai, plg. Andriejaus jomarkas (lapkričio 30 d.) Akm, Klt, Nv, Plt; Jokūbo kermošius (gruodžio 25 d.) Pun, Sk: Simono-Judo jomarkas (turgus kalendorinę Simono-Judo dieną — spalio 28 d., ar po jos), plg. Ot, vienais metais, atsimenu, koks buvo didelis Simo-Judo j omarkas — ko ten nebuvo! Jnš. Panašių pastovių žodžių junginių pasitaiko ir kitose kalbose, plg. latvių: Mi- kela tirgus (turgus kalendorinę Mykolo dieną — rugsėjo 30-tą): Visa maja izbrauca tukša uz Mikėla tirgu, Mikėla tirgu vié visi gaidija*". Kai kurie tos grupės frazeologiniai junginiai šiandien jau nebeaktualūs ir nebe- turi ankstyvesnio populiarumo, todėl jų vartojimo sfera ir lietuvių tarmėse Yra smar- kiai susiaurėjusi. ti R. Kagaine, Terminologiskie un dialektalie terminologiskie vardu savienojumi Erge- mes izloksné, — Varda semantika, Rigū, 1971, p. 82. ; 194 3. Atskirą grupelę sudaro tie negausūs pasakymai, kurie susiję su paproiu sveikinti varduvininką. Tai paprotinės kilmės posakiai, turintys artimus ryšius su kalendorinėmis vardų datomis, pvz.: Šiandien Antanų rišimas, mergos pinkit vainikus Vb; Eisim šį vakarą Joną kelt Skn; Jnš, Sk; Jonių riša, vadinasi ka- bina vainikus ant pečių arba sujuosia vainiku M. Katk. Reikės eit šiandien Petrą pakelt Skn; Gal ir mudu eikim Petro rišti, kaip manai? Btg; Vb. Beje, tokių frazeologinių junginių asmenvardiniu komponentu dabar, ypač tarmėse, palaipsniui tampa kone visi vardai, t. y. progai pasitaikius ,,rišama“, , ke- liama“, , krikstijama® ir Vytautas, ir Artūras, ir Laima, ir kt., plg.: Moterys kalbėjo, kad jų visa brigada eis Vytauto krikštyt Sk; Mačiau, kaip visa jų šeimyna nuo dide- lio lig mažo nutraukė Ričardo rišti Rs; Tai kaip, ar eisme šį vakar Dalią kelt? Jnš. Šiuo metu tarmėse tokie pasakymai dar tebevartojami, nors papročio etnogra- finės apeigos beveik baigia nykti. Prie tos grupės, atrodo, taip pat priskirtinas posakis, sudarytas su Andriejaus vardu, pvz., Kaip kada ir dabar mergos Andriejų apisėdo Kanapėm Grv. Po- sakis siejamas su kalendorine to vardo diena (lapkričio 30-ta), kada, pagal gyvavu- si paprotį, mergaitės buria, norėdamos susapnuoti būsimąjį. Būrimo metu burian- Ciosios tris kartus apsisėja aguonų apie save, apie šulinį ir sako: Šventas Andriejau,, susapnuok man, su kuo priseis vieką gyvent Grv. Paprotinės kilmės turbūt yra ir toks junginys, kurio sandaroje esantis vardas: virtęs lyg ir bendriniu žodžiu, tačiau, vis dėlto, turinčiu aiškų ryšį su tikruoju asmen- vardžiu — Katrė, Kotryna, pvz., užgavėnių Katrė (Kotrė) (Sakoma apie netvarkin- gai apsirengusį), plg.: Eik tu, užgavėnių Katre! Tl. Apsireng visokiais kokiais: prastais drabužiais, atein, sako — užgavėnių Kotrė Rs. Šis frazeologinis junginys tikriausiai atsiradęs iš kadaise gana populiaraus papročio. Katrės vardu Žemai- tijoje yra vadinama moters pavidalo iškamša, įtaisyta ant rogių pavažos ir vežimo rato ir vežiojama užgavėnių dieną, plg. Va, jau užgavėnių Kotrę veža, ar matai?! TI. Su tuo pačiu etnografiniu papročiu siejasi ir kitas vardas Morė, plg. Vakarop šunims didžiai loti pradėjus, pamatėm būrį jaunimo bevežant Morę M. Valanč. Šis vardas taip pat sudarė sąlygas atsirasti vienam kitam frazeologiniui jun giniui, plg.: Blaškos kaip užgavėnių Morė (apie nerimstantį, besiblaškantį) J; Morės jo- markas (užgavėnių mugė) šimet menkiaus teatlankomas LC 1889, 28. Sunku spręsti, ar Morės vardas sietinas su tikriniu vardu Marė, nors o vietoje a galėjo atsirasti pa- gal Kotrė < Katrė analogiją. Palygink dar lyginamąjį frazeologizmą: Sėdi kaip morynė pabučiuota Brs. Morynė greičiausiai kitas vardas arba Morė: Morynė gali būti atsiradęs pagal Kotrė: Kotryna pavyzdį. (Palygink dar lenkų Maryna, rusų Mapuna). Tų frazeologizmų, sudarytų su Katrės ir Morės vardais arealai tur būt ribosis tik žemaičių tarmėmis, priklausomai nuo ten gyvavusio papročio. L. Jucevičius savo raštuose mini dar vieną paprotinės kilmės frazeologinį jun-. ginį — senoji Kuniškė. Taip buvo vadinama „,pelenės trečiadienį“ padaryta kaliausė. Su spragilu rankoje ir eglišakių vainiku ji būdavo vežiojama nuo namų prie namų. Autorius mano, jog toji apeiga galėjusi ateiti iš gilios senovės ir turėjusi kokią nors mitinę reikšmę. Junginys senoji Kuniškė taikomas mėgstantiems kieminėti??, 4. Dar kiti frazeologiniai junginiai, taip pat sudaryti su krikščioniškais vardais, pagal savo vaizdų prigimtį yra vietinės kilmės — susiformavę lietuviškoje dirvoje. * L. A. Jucevičius, Raštai, Vilnius, 1959, p. 536—7. 13% 195 Lietuvių kalboje jie yra atsiradę dėl vienokių ar kitokių konkrečių aplinkybių. Dau- guma tokio tipo išsireiškimų paprastai susiję su realiu asmeniu, t. y. pagrindą jiems atsirasti yra davęs žmogus, kurio būdo savybės, veiksmai bei poelgiai disonuoja su aplinka. Tokiuose junginiuose visų labiausiai atsispindi kritiškas žmonių po- žiūris į netinkamą ar neįprastą elgesį, neigiamus charakterio bruožus ir pan. Tos rūšies ypač apstu lyginamųjų frazeologizmų. Plg.: Adomas: Ką čia niurkai kaip Adomas voverę (sakoma, kai kas ką negrabiai dirba) KzR; Smn. Barbė: Iškaito kaip Barbė nuo mutinio Ldvn. Aš ar ciekavijos, kaip Barbė ciekaunoji (labai domiuosi, teiraujuosi) Pp. Parsprogo lygu Barbės varna kepama Sts. Jau ir tu pradedi šnekas nešiot kaip Barborytė Krs. Darata: Linguoja kaip Darata po kryžium Škn. Jėzus (Kristus): Jis nei po Jėzum, nei po Kristum (apie abejingą) Pn. Viena akis į Jėzų, kita į panelę (apie žvairą) Ml. Jurgis: Ką čia gneičioji kaip Jurgis šūdą (apie lėtai, nenorom valgantį) Škn. Katrė, Kotryna: Giriasi kaip Katrė česnaku (apie tuščiai besigiriantį) Rtn. Giriasi kaip Katrė gudo vyžais Nč.Giriasi kaip Kotryna trečiu vaiku Ašm. Kazys: Sugriuvai kai Kazio tvora (apie apsileidusį, netvarkingą). Rasivažiavai tai kai Kazio ratai (niekus nušnekėjai). Abudu frazeologizmai kilę iš Pele- sos apylinkių. (Sakoma, kad ten gyvenęs apsileidęs, netvarkingas Kazys N.) Kristė, Kristina: Tai užsigeidė kaip Kristė siausti Vlkv. Apsigavo kaip Kristina su septintu kūdikiu Krėv P. Magdė: Kur taip smulkiai mini kaip Magdutė (smulkiais žingsneliais eini) Krs. (Sakoma, jog anksčiau atrankos dėlei prie lyginamosios dalies buvo pri- dėta ir tos moters pavardė: kartais taip daroma ir dabar), pvz., Ko taip mini kaip Ramanaucko Magdutė, ar eit nebemoki? Krs. Marytė: Eina kaip Marytė su pundeliais Pkn. Ištižęs kaip Marytės si- ris (apie lepšį, ištižėlį) TI. Martynas: Tyli kai Martynas su bitémis TZ 111 376. Apsidirbo kaip Marty- nas su pavakare (apie apsigavusį) Krt. Matas: Utarija kai Matas kamaroj (apie negražiai kalbantį) Pls. Ona: Tokią pamatęs, savo Oną mesk į šalį (sakoma apie gražią moterį?) Šd. Rapolas: Susisukęs kaip Rapolo makas (labai susisukęs) (makas — ,,odinis maišelis tabakui, pinigams“) Ggr. Tadaušis, Magdutė: Besiglamonėja kaip Tadaušis su Magdute Lk. Tamošius: Aišku kaip Tamošiui per pamokslą (visai neaišku) Btrm. Zoska: Eina kai Zoska (labai gražiai, tiesiai eina) Rod. (Pasakojama, jog palei Rodūnią gyvenusi tokia moteris, pagarsėjusi dailumu ir gražia eisena). Be lyginamųjų frazeologizmų, kartais taip pat vartojami dvinariai frazeologi- niai junginiai, turintys pastovų komponentų skaičių ir atliekantys vardažodines funkcijas, pvz.: Uršės drobės (apie labai plonas, gražias drobes); Uršulė mainininkė (sakoma, kai kam sekasi koks verslas). Abudu tuos pavyzdžius mini L. Jucevičius, nurodydamas ir tų junginių atsiradimo priežastis**. ?** Esą kadaise Ukmergėje gyvenusi Uršulė, kuri ausdavusi tokias plonas ir gražias drobes, kad jos turėjusios paklausą net užsienyje. Uršulės verslas davęs jai didelį pelną ir ji Žemaitijoje nusipirkusi nemažą kaimą Uršiškius (plg. L. A. Jucevičius, min. veik., p. 528—9). 196 Tokie pastovūs junginiai daugiausia yra lokaliniai ir didelių paplitimo arealų neturi. Tačiau būna atvejų, kai vienoje vietoje atsiradęs frazeologizmas darosi ga- na populiarus ir paplinta palyginti nemažame plote. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti frazeologizmas Raseinių Magdė, atrodo, gana plačiai žinomas žemaičių tarmėse**.. Šiam pastoviam junginiui plisti galbūt padėjo pirmasis komponentas — Raseiniai, atliekantis pažyminio funkcijas ir tuo būdu išskiriantis Raseinių Magdę iš kitų ,,neut- ralių“ Magdžių. Palygink su šiuo frazeologizmu užrašytus sakinius: Graži kaip Raseinių Magdé®® Šl; Ištižęs kaip Raseinių Magdė Krž; Gudrus kaip Rasei- nių Magdė, žąsį už vištą pardavusi (iron. apie negudrų) Bb; Tas jos vyras tikra Raseinių Magdė (apie išsipuošusį) Sl. (Beje, piečiausiose vakarų aukštaičių šnektose vartojamas tos pačios struktūros frazeologizmas Virbalio Magdžius (Sei- nai, Lenkijos LR), esą kilęs nuo kažkada Virbalyje gyvenusio keistuolio. Plg. dar ki- tą frazeologinį junginį, taip pat žinomą pietinių vakarų aukštaičių šnektoje ir varto- jamą atsikertant, priešinantis, pvz., Pabučiuok Virbalio Magdei į šikną Plv. Sakoma, būk toji Magdė buvusi labai aukšta. Abu pastarieji frazeologiniai junginiai, atrodo, nėra plačiai paplitę tarmėse). Iš Raseinių Magdės pavyzdžių matyti, jog tas posakis, plisdamas lietuvių tarmėse, buvo pritaikytas įvairioms žmonių charakterio bei išorės savybėms nusakyti. Taigi iš vieno konkretaus posakio ilgainiui išriedėjo naujos vartojimo reikšmės, ir jis pasidarė daugiareikšmis. Galima dar pridurti, jog įvairiose, ypač Rytų Lietuvos vietose, su vardu Mag- dė pasitaiko pasakymų, kurie neturi pažymimojo komponento — Raseinių, plg. O ką ten veiksi Kupišky, gal Magdžią pabučiavęs (nieko nepešęs) ir eisi namo Kp; Nueisi ir eik namo Magdę pabučiavęs (sakoma, kai nuėjus į svečius, nieko nerandama namuose) Antz; Anei kada pasikalbėt, ir važiuok namo kaip Magdžią pabučiavęs Alz; Eina kaip Magdę pabučiavęs (nusiminęs nepatenkintas) Alz. Tie visi pasakymai taip pat vartojami ne viena, bet keliomis reikšmėmis, kurios aiškiai skiriasi nuo Raseinių Magdės vartojimo reikšmių. Jei junginiai, į kuriuos įei- na komponentas Raseiniai, dažniausiai apibendrintai nusako žmogaus vieną ar kitą charakterio savybę, tai junginiai be Raseinių beveik visur konstatuoja tik veikėjo vidinę būseną bei keblią situaciją. Ar šie frazeologizmai ir jų variantai tarpusavyje siejasi, ar jy kilmės šaltinis yra skirtingas, ne visiškai aišku. Beje, čia gal prisimintina ir Maironio to pat vardo poema, kuri tam tikra prasme galėjo skatinti jų plitimą, o gal net padėjo antram frazeologizmui atsirasti (jau pirmajame poemos posmelyje užsimenama apie Raseinių Magdės stovylą, spoksojusią „,ties Raseiniais prie dulkan- čio kelio, kurs ateina nuo Kražių miestelio“). *4 L. A. Jucevičius šio junginio kilmę sieja su Augusto III laikais iš Varšuvos į Raseinius atsi- kėlusia pirmąja modiste prancūze Magdelena, kuri savo apsirengimu „,užjudinusi galvas visoms žemaitėms“. Iš pradžių jos nepalankiai žiūrėjusios į svetimšalės aprangą, bet ilgainiui ėmusios ir pačios ją pamėgdžioti: puoštis, visu kuo ją sekti. Tokia metamorfozė žmonėms buvusi neįprasta, todėl pagal pracūzišką madą besirengianti moteris imta vadinti pasirėdžiusi kaip Raseinių Mag- dė, o vėliau Raseinių Magde pradėta vadinti laisvų papročių moteris. (L. A. Jucevičius, min. veik., p. 511). To paties veikalo komentaruose (p. 252) nurodoma, kad naujaisiais laikais Raseinių apylinkėse ir toliau (apie Šilalę) tuo vardu vadinama užgavėnių pamėklė — iškamša, kaip ir užga- vėnių Kotrė (Morė), t. y. netvarkingai apsirengusi moteris. 23 To pavyzdžio reikšmė nėra aiški — junginys gali turėti ir ironizuojančią prasmę, t. y. ,,ne- gražus“. ; 197 Kita vertus, Rytų Lietuvoje vartojami frazeologiniai junginiai be Raseinių galė- jo ir savaimingai susiformuoti be jokių šalutinių, knyginių įtakų — dėl su pačiu var- du susijusių įvaizdžių, sukeliančių nepalankias asociacijas. Magde neretai pavadi- nama sutižęs, kvailas, žioplas žmogus, pvz.: Eik tu, Magde! Ką čia plepi niekus! Inš: Nu tu tikra Magdė! Juk aš sakiau, ka perukšlė po kubilu pavožta, kur dūlini Sk.** Dar palygink su Magdės vardu žinomus kitus frazeologizmus, greičiausiai nieko bendro neturinčius nei su Raseinių Magde, nei su Rytų Lietuvoje paplitusia „„Magde“, pvz.: Tai ko tu čia sėdi, kai Magdė ropėse Škn; Nieko per dienų die- nas nedirb, tik sėdž kaip Magdė, ir gana Škn. Be to, Raseinių Magdės vartojimo atvejai akivaizdžiai įrodo, kad į frazeologi- nius junginius įeinantys asmenvardžiai, priklausomai nuo atliekamų funkcijų, leksi- niu požiūriu pakinta, praranda savo nominatyvinę reikšmę, įgydami daugiareikšmių bendrinių žodžių teises, (pvz., Raseinių Magdė gali reikšti ,„,puošeivą“, „,ištižusį“, „kvailą“ žmogų ir kt.), išsaugodami tiktai savo išorinę formą. Ypač tai atsitinka ta- da, kai asmenvardis sakinio kontekste įgyja perkeltinę reikšmę*". Su asmenvardžiais sudaryti minėtieji frazeologiniai junginiai, plisdami tarmėse, dažniausiai yra vartojami apibendrintai, nepriklausomai nuo to, ar junginyje yra vy- riškas, ar moteriškas vardas. Kaip matėme iš pavyzdžių, Raseinių Magde gali būti vadinama ne tik moteris, bet ir vyras. Panašų apibendrinimą pastebime ir Maironio poemoje: Raseinių Magde čia vadinamos ir lietuvės, užsimaniusios bajoriškai rėdytis, ir jaunuolis, susiviliojęs svetimomis madomis, besibastantis po svetimą miestą**. Panašiai, t. y. apibendrintai moterims ir vyrams charakterizuoti, vartojamas ir kitas, tiesa, tik iš vienos vietos užrašytas frazeologinis junginys, būtent, kiemo Marusė?? (< Maré) , kas mėgsta pakiemiais vaikščioti“: Ta boba tikra kiemo Marusé, ein ir ein taukšdama Škn; Tas jau toks kiemo Marusė, ką ten jo sužiū- rėsi Škn. Kur kas plačiau vartojamas panašios sandaros frazeologizmas su vyrišku vardu Jurgis, pvz., kaimo Jurgis ,,tamsuolis, ištižėlis, žioplys, lepšis“: Ką ten! Gavo tokį kaimo Jurgį, daba galės giedot ,,Kursai kentėjo“ (labai vargti, kamuotis) Sk; Tu neklausyk to kaimo Jurgio, ar jis ką išmano apie salyklą SI; Kri, Kv, Lnkv, Mšk, Škn. Sunku tik pasakyti, kur to frazeologizmo „,gimtinė“. Jeigu jis nėra knyginės kil- mės, tai turėjo susiformuoti kurioje nors tų tarmių, kur nuo seno turimas žodis kaimas, t. y. bene Užnemunėje. Vis dėlto sunku patikėti, kad kaimietis pats save taip žemintų, tad greičiausiai posakis atsiradęs visai kitoje socialinėje aplinkoje ir su liaudimi nieko bendro neturi. Tik neaišku, kaip jis paplito beveik visose lietuvių tarmėse. Juo labiau, kad pats frazeologizmas, atrodo, nėra pernelyg senas: taip ga- lima manyti todėl, kad jis visai neužfiksuotas Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje. Tas frazeologizmas, kaip ir Raseinių Magdė, taip pat gali būti taikomas ir mo- terims, pvz., Ji moka nupasakot, aš tik tokia kaimo Jurgis Rd; Jnš, Jnšk, Kair, Sk, Škn. Lietuvių tarmėse kartais ta pačia reikšme asmenvardis Jurgis, panašiai kaip ir Magdė, gali būti vartojamas ir be pažyminio funkcijas atliekančio apeliatyvo kai- 26 Plg. dar vokiečių kalbos bendrinį žodį die Magd „,tarnaitė“. | 27 T, H. Kongparbesa. Ilepexojį co6crBeHHbiX HMeH B HApHILATE/IbHbIe BO (Dpa3e0.10rH3- Max, IIOCJIOBHULAX H IIOTOBOpKAX pycckoro Hapojja XIX — Kauajia XX BB., — Ilanuaru B. A. Boro- POAUKOro (K CcTOJIeTHIO co aus poxkjaenus), Kasans, 1961, p. 124. 28 Plg, V. Zaborskaité, Maironis, 1968, p. 368—9. 2 LKŽ V 750 yra užfiksuotas tos reikšmės frazeologizmas kiemo Marušė. 198 mas, pvz., Į tokį Jurgį as nė kreiva akia nežiūriu Sk. Tai rodo, jog frazeologizmo reikš- mė yra sukoncentruota ant antrojo komponento — asmenvardžio Jurgis. Tiesa, pasitaiko ir tokių atvejų, kur asmenvardis Jurgis niekinamai vartojamas reikšme „bernas“*?, Dar palyginkime sakinį iš rašytojo P. Cvirkos apsakymo ,,Kaip baudžiau- ninkas Stefas poną Fricą gydė“, pvz., Fricas visus baudžiauninkus vadino J urgiais, 0 jų žmonas — Magdémis, o jų jaučius, arklius — katėmis ar Siurkémis®. Su Jurgio vardu dar turime užrašytą, greičiausiai taip pat apibendrintai vyrams tr moterims taikomą frazeologizmą krosnių Jurgis (kas mėgsta prie pečiaus šildytis), plg. Tu esi tikras krosnių Jurgis, leisk ir mane pasišildyt Kin. Abudu pastarieji frazeologizmai kaimo Jurgis ir krosnių Jurgis — nuo Raseinių Magdės ir kiemo Ma- rusės skiriasi tuo, jog čia ne moteriškas, o vyriškas vardas, atrodo, yra apibendrin- tas ir vyrui, ir moteriai. Be to, ir kiemo Marusė, ir abū pastarieji — kaimo Jurgis ir krosnių Jurgis — atrodo, nėra daugiareikšmiai ir kiekvienas jų vartojamas vie- na reikšme. Taigi, iš pateiktųjų pavyzdžių matyti, jog kai kurie asmenvardžiai, būdami vie- na sudedamąja frazeologizmo dalimi, neretai iš moteriškosios ar vyriškosios gimi- nės tarytum ,,pereina“ į bendrąją giminę. Dar paminėtinas, ne labai dažnas frazeologizmas, vartojamas nerimtam, pliuš- kiui, niekatauškiui žmogui charakterizuoti, pvz.: Ir tu esi nemažesnis makalo Pranis Brs; Makalo Pranis tikras tas jos vaikas Lk; Eik tu, makalo Prane, eini niekus taukšdama Škn. Iš kitų panašios sandaros (pagal modelį — bendrinis ar tikrinis daiktavardis + asmenvardis) frazeologizmų pastarasis išsiskiria tuo, jog jame var- das gali būti derinamas, t. y. pareina nuo apibūdinamojo asmens lyties: jei kalbama apie vyrą, sakoma Pranis, jei apie moterį — Pranė. Šiuo atveju asmenvardis neturi jokios semantinės reikšmės, tėra tik giminę žymintis struktūrinis elementas, o Vi- sas frazeologizuojamasis svoris atitenka pirmajam junginio komponentui, pažymi- nio funkcijas atliekančiam daiktavardžiui — makalas (plg. bendrinio žodžio ma- kalas reikšmę ,,nerimtas, niekatauškis, pliuškis žmogus“ — ir frazeologizmo reikš- mg). Dar palygink su tuo pačiu daiktavardžiu sudarytą frazeologizmą makalo Magdė (Kair), kurio frazeologizuojamoji reikšmė yra išsidėsčiusi per abu démenis, nes pati Magdė, kaip jau buvo kalbėta, irgi nėra neutralus vardas. B. F. Zacharovas, kalbėdamas apie vieno kaimo frazeologizmus, kurių vienu komponentu yra asmenvardis, tvirtina, jog vardai frazeologizme esą vartojami griež- tai fiksuotos formos, t. y. vietoje no1mopbt T'amosiroi, negalima esą sakyti noamopet Taku ar noamoper Tanutku ir pan., nes tai suardytų patį frazeologizmą*?. Dabar turima, nors ir nepilna, lietuviškoji medžiaga minėtajai minčiai tarytum neprieštarauja: tokių pavyzdžių, kur būtų užrašyta kaimo Jurgelis, Raseinių Magdelė ar Magdelena ir pan. neužrašyta. Tačiau lyginamuosiuose frazeologiz- muose panašūs nukrypimai, atrodo, galimi. Pavyzdžiui, vidurio aukštaičių palatvės vienoje šnektoje yra žinomas frazeologizmas, kurį sudarantis asmenvardis kartais varijuoja, pvz.: Ko pati vis nepatenkinta, kaip Marcijana®; Tu vis steni ir steni, % Zr. LKZ IV 433. #1 Pp. Cvirka, Raštai, V, Vilnius, 1949, p. 91. 32 5, O, 3axapos, Jluunbie uMeHa H TIpO3BHINLA B COCTAaBE ĮHAJIEKTHbIX (Dpa3e0JIOTH3- MOB, — OnomMacTHuka noso.ukbst, 2, Topesrut, 1971, p. 96. 33 Apie šio frazeologizmo paplitimą žr. tame leidinyje spausdinamą to paties autoriaus str. „,„Būdingesnieji frazeologinių junginių geografijos bruožai“. 199 kaip ta Marcė, eik darbą dirbt Sk. Toks asmenvardžio formos jvairavimas gal priklauso nuo paties informatoriaus būdo, nuo kalbamojo momento ir pan., o galir nuo to, jog tarmėje vardo variantai Marcijana ir Marcė yra tiek įprasti, kad kalbančiajam jie darosi lyg ir vienodi®. Panašių asmenvardžio varijavimo atvejų yra užfiksuota ir kitose kalbose, pavyzdžiui, bulgarų kalboje apibūdinti moterį, lengvai nusileidžiančią vyrų įnoriams, yra vartojamas frazeologizmas mexa ara arba jo variantas mexa [an ka®s. Tarp vietinės kilmės frazeologizmų pasitaiko ir tokių, kurie sukonstruoti iš dviejų tikrinių vardų pirmųjų skiemenų ir pilno trečiojo vardo, pvz., Vik! Mik! Petrusia! (taip pasijuokiama iš mikčiojančio, kalboje užsikertančio žmogaus) Grv. Pradžią tam posakiui susiformuoti esą davusi viena šeima, kurioje buvę trys sese- rys. Iš pradžių kaimynai pasišaipydavę iš tos šeimos dėl to, kad taip buvo šaukiamos mergaitės (mat, jų vardai buvo Vikta, Michalina ir Petrusia), o ilgainiui tas juoka- vimas buvo pritaikytas konkrečiu atveju ir toji frazė tapo frazeologizmu. Juokavimo pamatu kartais sudaromi ir kiti frazeologiniai junginiai. Pavyzdžiui, Gervėčių apylinkėse, paklausus ,,kaip pavardė?“, atsakoma: ,,Iš Miknabalio Katerina“. (Miknabalis yra prie Girių km.) Abiejų pastarųjų frazeologinių junginių arealai veikiausiai ribojasi tik Gervė- čių apylinkėmis. Kartais pasitaiko posakių, kurių sudėtyje yra išgalvotas vardas, padarytas iš bendrinio žodžio, pvz., Jau tau, vaikine, mikis pradotką siūlo (nori miego) Jrb. (plg. mikis — migti, miegoti, miegas). Be jau minėtų, vietinės kilmės grupei, atrodo, priskirtini ir tokie frazeologiniai junginiai, kurių daryboje esama tam tikro dirbtinumo pėdsakų, t. y. tikrinis var- das juose įjungiamas greičiausiai tik dėl rimo, sąskambio sumetimais, pvz.: Barbė devyndarbė; Barbė tridarbė. Abu jie vartojami daug darbų vienu metu dirbančiam charakterizuoti, plg. Aš kaip ta Barbė devyndarbė lekiu ir lekiu Sin; Tavo vyras tai jau tikras Barbė tridarbė: čia bast, čia bast, o iš to jo darbo nieko doro Sk. Šie variantai paplitę kone visose lietuvių kalbos tarmėse, tik atskiri jų arealai dar nėra išaiškinti. Tokios darybos, tik skirtingos struktūros frazeologinių junginių yra ir daugiau. Kai kurie jų nuo kitų tos rūšies junginių skiriasi komponavimu. Neretai lyginamuose frazeologizmuose ritmiškumas pasiekiamas ne lygiu skiemenų skaičiumi (kas daž- nai būdinga poezijoje), bet ritmiškai derinant prie būtinosios aplinkos lyginamąją. dalį, pvz.: Barbė, Mikas: Tiko kaip Barbė prie Miko Vikv. Elzė, Mikas: Pritiko kaip Elzė prie Miko Šv. 3 Nors apskritai šnekamojoje kalboje pilnąja vardo forma (Barbora, Marcijana, Jonas, Petras), be oficialumo, išreiškiamas ir pagarbumas, o tam tikrais atvejais — pabrėžtina ironija, panieka. Sutrumpintos, pakeistu kamienu arba su įvairiomis priesagomis padarytos formos yra fa- miliaresnės: su deminutyvinėmis priesagomis padarytos turi maloninę reikšmę, o sutrumpintos ar pakeistu kamienu (Barbė, Marcė, Jonis) — be familiarumo dar gali reikšti ir menkinimą. Tarmėse menkinimo atspalvis gali būti suteikiamas ir grynai fonetinémis priemonėmis. Pvz., apie Kairius, L. Poškūnaitės pateiktomis žiniomis, sutrumpintos vardų formos Katrė, Kazė esančios neutralios, o Katré, Kūza, turinčios aiškų niekinamąjį atspalvį. 3 Dar plg. M. A. Jleonngnosa, K Bonpocy o coueraeMocTH co6CTBEHHOrO HMeHH B (Dpa- 380JIOTHUECKHX ejįKHHILAX (B OOJIrapCKOM H pyCCKOM s3bikax), — IIpoGJieMbI JIEKCHKOJIOTHH,. Munck, 1973, p. 66; (Toliau: M. A. Jleonnugnosa, K Bonpocy o coueraemMocTu...). 200 Tamošius: Ar didelis buvo kermošius? — Tik dvi bobos ir Tamošius (juokau- jančiai atsakoma į klausimą) Grv. Kartais, siekiant ritmiško skambumo, frazeologinis junginys dalomas į du na- rius, pvz.: Jonas: Vyras buvo biednas, ale gražus, ažtai aš jį ir pasdabojau: choc po tvora (tarm. tvoru), ale su Jonu Gryv. Juzas: Nėra Juzo be guzo (visi žmonės turi ydų) Vik. Kunigunda: Pigi rokunda su Kunigunda (apie lengvai padaromą dalyką) — aš greitai ir gerai padarysiu, pamatysi Lnkv. Mikas: Kas liko, tai Miko Šk. Visi gavot savo dalį, o kas liko, tai Miko An; Plv. Mikas, Simukas: Kas liko, tai Miko, kas išsmuko, tai Simuko Kps. Tur būt, šių posakių atsiradimas maža ką turi bendra su kažkada gyvenusiais realiais asmenimis, turėjusiais Barboros, Miko, Tamošiaus ir kt. vardus. Retkarčiais tarp vietinių frazeologizmu pasitaiko ir tokių, kuriems atsirasti pamatą yra davę kitos tautybės asmenys, išsiskyrę iš aplinkos neigiamomis savybė- mis, pvz., Ko tu tokis rizikaunas, ar nebūsi Bėna Gūrv. (Posakis kildinamas nuo tose apylinkėse gyvenusio žydo, kuris pasižymėjęs išdidžiu pagyrūniškumu). Arba: Nusidirbes (nusivėlęs, nusitepęs, nusimurzinęs) kai silkių Ickus (apie murziną, nešvariais drabužiais) Skn; Eina kai silkių Ickus Skn. Jokių biblinių įvaizdžių, atrodo, neturi su jau minėtu asmenvardžiu Abraomas užfiksuotas lygina- masis frazeologizmas, pvz., Tvarka kaip pas Abraomą klyne (iron. apie ne- tvarką). Pamatą šiam lyginamajam frazeologizmui atsirasti greičiausiai davė šiaip jau koks apsileidęs žydų tautybės asmuo. Pastarieji posakiai didelio paplitimo arealo berods neturi. 5. Knyginės ir literatūrinės kilmės frazeologiniai junginiai, dažniausiai sudaryti su antikiniais (rečiau krikščioniškais) vardais, lietuvių tarmėse beveik nevar- tojami: jie daugiausia pasitaiko tik inteligentų kalboje, grožinėje ir mokslinėje li- teratūroje, publicistikoje. Pavyzdžiui: Baltramiejaus naktis ,,skerdynės“ (1572 m. Baltramiejaus naktį Prancūzijoje prasidėjusios skerdynės, kuriose buvo išžudyti hugenotai); Achilo kulnas „,visų silpniausia kieno vieta“: Damoklo kardas „„NnUO- lat gresiantis kam pavojus“; Gordijaus mazgas „įvairių keblių aplinkybių susi- pynimas“; patekti tarp Scilės ir Charibdės ,,pasijausti keblioje, beviltiškoje, be išeities padėtyje“; Prokrusto lova ,,kam nors taikomas prievartinis matas“; Dau- gelis tos rūšies frazeologizmų yra kilę iš antikinių mitų bei legendų, o vėliau per įvairius rašytojų kūrinius paplito įvairiose pasaulio šalyse, neaplenkdami ir Lie- tuvos. 6. Lietuvių kalboje yra nemaža ir tokių posakių, kurių kilmę nustatyti ne taip lengva. Palygink šiuos, pagal vieną modelį sudarytus, menkumui ir prastumui reikš- ti vartojamus pasakymus, kuriuose yra asmenvardis Jonas: Ėjėjas švento Jono (prastas ėjėjas) Slnt; Ekėtojas švento Jono (prastas ekėtojas) Vvr; Na ir bady- tojas švento Jono (prastas badytojas) — dviem diegiant [burokus], negali skylių pasibadyt Grg; Eik tu piovéjas švento Jono (prastas piovéjas) Pln. Visų tų pa- vyzdžių pažyminys švento Jono, pakeičiantis būdvardį prastas, menkas, yra pasto- vus, o kinta tik pažymimasis žodis — daiktavardis. Greičiausiai priklausymo kil- mininkas švento Jono čia neturi jokių ryšių su bibliniais įvaizdžiais, tačiau, kodėl jis 201 tapo šių posakių dalimi, nėra aišku. Beje, tie pasakymai, atrodo, vartojami tik vienoje tarmėje, t. y. nedideliame plote. Prie abejotinos kilmės frazeologinių junginių, atrodo, priskirtinas su tuo pa- čiu vardu sudarytas lyginamasis frazeologizmas, pvz., Kūrenas kaip švento Jo- no ugnelė Trg., taip pat frazeologizmas su Vincento vardu, pvz., Susilenkia kaip Vincento velnias (M. Valanč.). Nesant jokių komentarų, neaišku ar šie frazeolo- gizmai sietini su religine — bibline tematika, ar su pasakų siužetų epizodais. Ne visai aiškios kilmės laikytinas ir junginys (kaip) molio (molių) Motiejus, var- tojamas tinginiui, išgriuvėliui, nevykėliui charakterizuoti, pvz., Daug molio Motie- jų Brž. Palygink jo variantus: Nepasiūsi — kaip molio Motiejukas Šl; Grei- tas kaip molio Motiejukas (iron. apie negreitą) Rd.; Greitas kaip molio Motiejus žalius grūdus malti Srj; Greitas kaip molių Motiejus į darbą Brž. Dar plg.: Paklusnus kaip molinis Petrukas(flk). Tur būt, tų posakių varian- tu laikytinas ir Greitas kaip Motiejus molį minkyti (Šštk), nors pastarajame frazeologizme ir trūksta įprastinio pažyminio molio. Tie posakiai greičiausiai kil- dintini iš pasakos apie moteriškę, kuri, neturėdama vaikų, nusilipdžiusi žmogeliuką ir siuntinėjusi jį atnešti malkų, vandens ir kt., o kad molinukas nieko neatnešdavęs, tai moteriškė viską turėdavusi pasidaryti pati. Panašaus siužeto pasakų variantų yra žinoma ir daugiau. Jose taip pat ,,pasigaminama“ įvairių „,vardų“ berniukų, pvz., iš molio — Jokūbukas Sik, iš medžio — Antanukas, Ivonas Lz, iš alksnio — Jonukas Kps. Slv, iš rąsto — Kuplionas Rk, iš pakulų — Berniukas, iš geležies — Geležinis berniukas Šll ir t. 1.3 Tačiau posakis molio Motiejus gal ir kitokios kilmės. Ne visai aiškios kilmės (tikriausiai iš lenkų kalbos atėjęs skolinys) yra lygina- masis frazeologizmas kaip Pilypas iš kanapių, vartojamas lietuvių kalboje keliomis reikšmėmis, plg.: Stovi kaip Pilypas kanapėse (apie stovintį) Btg. Drebia kaip Pilypas iš kanapių (grubiai, šiurkščiai kalba) Kps; Išlindo kaip Pilypas iš kanapių Smn.: Iššoko kaip Pilypas iš kanapių (netikėtai pasirodė, nelauk- ai ką padarė“ Pun.; Ms. Visiškai panašūs frazeologizmai yra žinomi ir lenkų kal- boje (plg.: Wyrwal sie jak filip z konopi; Wyskoczyé jak filip z konopi), kurie taip pat vartojami reikšme ,,ne laiku, netikėtai išlindo, pasirodė; pasakė ka netinkamą, beprasmišką“. Šį frazeologizma poemoje ,,Ponas Tadas“ yra panaudo- jęs A. Mickevičius (Wyrwawszy sig bog wie skąd, jak Filip z konopi)?*". Komenta- ruose poetas paaiškina ir to frazeologizmo kilmę: atsiradęs jis pagal konkretų asme- nį — Filipą iš Kanapių kaimo, kuris kartą, bekalbėdamas seime, taip nuklydęs nuo temos, jog visiems sukėlęs didelį juoka®. Poemos leidinio redakcija minėtą poeto pastabą laiko kaip bandymą istoriškai paaiškinti kai kurių priežodžių atšira- dima. Iš tikrųjų Filipo reikšmė esanti „,kiškis“*?. Pastarąja reikšme tas žodis yra už- ** Plg. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas (kartoteka) AT 703*. ** A. Mickiewicz, Pan Tadeusz, Vilnius, 1953, p. 130 (Toliau: A. Mickiewicz, P T). ** Ten pat, p. 330. (Tokio aiškinimo pradininku tikriausiai laikytinas lenkų kunigas Chmie- liovskis, kuris 1753—1756 m. Lvove išleistame kelių tomų veikale, be kitų posakių, pateikia frazeo- logizmą Pilypas iš kanapių, siedamas jo atsiradimą su asmens Pilypo iš Kanapių kaimo išsišokimu seime (plg. Encyklopedia staropolska, opracowana przez prof. A. Briicknera I, Warszawa, 1937, p. 328). Toliau: A. Briickner, Encyklopedia staropolska). ® A. Mickiewicz, PT 330. 202 fiksuotas ir lenkų žodynuose, o prie jų pateikiami ir anksčiau minėtieji frazeologiz- mai*?, Tas atvejis rodo, jog jau 18 a. nesuprantamiems ir neistoriniams lenkų kalbos posakiams buvo bandoma sugalvoti istoriniai paaiSkinimai®!. Aptartieji lietuvių kalbos frazeologiniai junginiai su asmenvardžiais kone vi- si sudaryti su populiariais krikščioniškais vardais. Tik vieno kito sudėtyje yra ne- prigijęs mūsų vardyne dažniausiai senojo testamento vardas, o knyginės-literatūrinės kilmės frazeologiniuose junginiuose pasitaiko ir antikinių vardų. Kol kas beveik ne- užfiksuota (bet tai nereiškia, kad jų apskritai nėra) frazeologinių junginių su senai- siais lietuviškais ar kitų vardyno sluoksnių vardais. Šis reiškinys iš dalies gal aiškin- tinas tuo, jog Lietuvoje dėl bažnyčios monopolio savi lietuviškieji vardai nuo kokio XVI a. iki XIX a. pabaigos nebuvo iš viso vartojami. Taip pat nepasitaikė frazeolo- ginių junginių, kurių vienas komponentas būtų istorinio asmens ar kokio nors visuomenės veikėjo vardas. Tuo tarpu kitose tautose tokių pavyzdžių pasitaiko, plg. rusų kalboje žinoma posakis Koxdpauuxa xeamuA (cemykrnyA) ,,apie staigią mirtį“, kuris kildinamas nuo sukilėliams vadovavusio atamano Kondratijaus Afanasijaus, sėkmingai sunaikinusio kunigaikščio Dolgoruko būrius, vardo*?. Anglų kalboje yra vartojamas Big Ben ,,didysis Benas“ — anglų parlamento laikrodžio pavadinimas, kilęs nuo Bendžemino Holo, vadovavusio jo įtaisymui, vardo**, Tarp kitų lietuvių kalbos frazeologizmų frazeologiniai junginiai su asmenvar- džiais užima savitą vietą. Dauguma jų iš dalies objektyviai atspindi buvusius lietu- vių kultūrinius visuomeninius 'santykius, bažnyčios darytą įtaką žmonių sąmonei ir pažiūroms. Kai kurie tokių frazeologizmų vartojimo atvejai aiškiai atspindi nei- giamą Žmonių požiūrį į atskirų realiai egzistavusių asmenų neigiamus charakterio bruožus bei jų poelgius. Dalis šių frazeologinių junginių tarmėse dabar jau nebėra populiarūs, nes naujos socialinės aplinkybės reikalauja į juos įtraukti vis kitokes- nių lyginimo vaizdų, labiau atitinkančių šių dienų tikrovę. Tačiau aprašytieji frazeo- loginiai junginiai vis dėlto yra gana vertinga ir reikalinga mokslui medžiaga, pade- danti atskleisti praeityje buvusios lietuvių visuomenės kultūrą, jos tradicijas. 0 Zr. Stownik języka polskiego, utožony pod redakcja Jana Kartowicza, Adama Kryns- kiego i Wladislawa Niedžwiedzkiego, I, Warszawa, 1900, p. 742; Stownik jezyka polskiego, redaktor naczelny Witold Doroszewski, II, Warszawa, 1960, p. 873; S. Skorupka, Stownik frazeologiczny języka polskiego, I, Warszawa, 1967, p. 220, 342. “1 Tiesa, lenkų enciklopedijoje, remiantis rašytoju Reja, nurodoma, jog Pilypas iš kana- pių yra pravardė kiškio, kurį nuo skalikų apsaugančios kanapės — (jų aštrus kvapas): iš kana- pių iššokęs, jis kiekvienu momentu galįs patekti pavojun (plg. A. Briichner, Encyklopedia staropolska, p. 328). Čia galima dar pridurti, kad čekų kalboje kiškis taip pat turi pravardę — macek. Tai mažybinė forma labai populiaraus čekų kalbos krikščioniško vardo — Maciej (plg. V. P. Cienkowski, Sekrety imion wlasnych, Lodze, 1965, p. 54). 12 A. H. MonoTrkos, DCPS 203. 8 B. Kynuau, Ppaseojiorust coBpeMeHHoro auramiickoro s3bika, Mocksa, 1972, p. 28. 203 A. JIAIICKEHE GPA3EO0OJIOTHUECKHE COUETAHHS C JIMU4HbIMH HMEHAMH Peaiome IlpuBojnsires (dpa3eojiornuecKHe COUeTAHHA C JIHUHBIMH HMeHAMH, ĄAaeTCS HX KpaTKuii pa3- 60op. Koncrarupyverces, 4To B COCTaB TaKHX (pa3e0JIOTH3MOB MOYTH BCErja BXOAHT XPHCTHAHCKOE HMS H 4TO MO MPOHCXOKAEHHIO HX MOXKHO pacrpeieynTh Ha Heckosbko rpynn. K dpaseoaorn- YeCKHM couyePaHHAM OuG.efiCKOro MPOHCXOXKIEHHS OTHOCATCSA Te, B KOTOPHIX OTpaxKaloTCs MOTHBHI CTaporo H HOBOTO 3aBeTOB, Hanp., Gyveno kaip Adomas rojuj[...] , Kun xak Anam B palo (T.e. XH. OueHb xOpomo)“; neviernas Tamošius „OoMa nesepylomuii“. Hexkortopsie ¢pa- 3€0JIOTHUECKHE COYETaHHS ITO rpynmbl B CBOE BpeMsS OUeHb IIMPOKO OBITOBAJIH B JIHTOBCKHX roBopax, HO B Hall JHH OHH MOCTENeHHO OTXOAAT B MaccuBHbli (oH peur. Ppaseosornueckne COYETAHHS KaJeHJapHOrO MPOHCXOXKAEHHS CBA3aHbl C ONpe/ie/eHHBIMH JaTaMH LIEpKOBHOTO Kajenaaps, Hanp., Nulijo kaip per šventą Joną ,npowen 10XAb, Kak B HBaHoB jens (T.e. Tenasii, xopoumit paoxauk)“. [Ipexnonaraercs, uTO yacTh TaKuX (pa3eoJOrHueCKHX CO- uerTaHHH CBOMM IPOHCXOMKACHHEM CBS3aHa C JOXPHCTHAHCKHMH IPa3HHKaMH, OGbIua51MH H TOJIb- KO Mo3JHee OHH ObijIH NPHYPOYEHH K COOTBETCTBYIOUMM JdaTaM XpPHCTHAHCKOro HepKOBHOTO Ka- neujaps. Ppaszeosornyeckue cOueTaHHA OOps1JĮOBOTO NMPOHCXOKACHHS CBA3AHBI C PA3 IHYHBIMI sTHOrpaduyeckuMu OGbiuas1 MH H OGpsijlaMn, Hanp., Joną kelti ,xauats Honaca (T.e. no ycTaHoB- JIEHHOMY OOpS;JĮy mo3jpaBiasiTe C AHeM aureJia)“. K OpazseojiornuecKuM COUeTaHHAM MeCTHOTO NIpOHCXOXJĮEHHSA OTHOCATCHA TaKHe, BO3HHKHOBEHHE KOTODbIX OGYCJIOBJIEHO KOHKDpETHLIMH MeCT- HbIMH OOCTOSITEJIbCTBAMH, HATIp., CTpaHHOCTSMH XApaKTepa pealibHO CYyIeCTBOBABIIEro Ue- JIOBEKA, ETO NOBeJeHHeM, OTKJIOHAIOLIĮHMCSA OT NpHHATOH HOPMBI H T.1. V TBEPKAAeTCSH, UTO Ta- KHe Opa3e0JIOTH3MbI Ha TEppHTOpHH PACNPOCTPAHEHHS JIHTOBCKOTO S513bIKA Vale BCero 3aHHMAIOT oueHb HeGOjIbuIHe apeaJibl, TaK Kak OHH OOBIYHO CBA3aHbI TOJIbKO C OjįHON OnpejiejieHHOl MecT- HOCTbIO. OlHAaKO KH3BeCTHbI CJIyyaH, KOT/a IMepBOHAYaJIbHO MeCTHbIH Opa3e0JIOTH3M pacnpocrtpa- HSETCsl Ha CpaBHHTEJIbHO 6OJIbIION TePPUTOPHH, HANp., Raseinių Magdé. Kpome Toro, HeKOTOpHe H3 HHX BMECTe C pacmmpsiouieiics TeppHTOpHel ynorpe6jenus MojyyaloT H HOBBIE 3HAUCHHSA, T.€. CTAHOBATCH MHOTO3HAUHbIMH. OrjnjejnbHyto Tpyriny COCTaB/sAOT Opa3eojiornuecKue CoueTaHHsi KHHKHO-JIHTepaTyp- HOTO NMPOHCXOXKJAeHHA. DTH (Ppa3eo/OrH3Mbl walle Bcero o6pasoBaHbl C aHTHYHHIMH HMEHAMH, Hanp., Achilo kulnas ,Axunecoa nara“. B orgejisbHyto rpynny BbULEJISIOTCA: Opa3e0jiornuec- KHE COUeTAHHA C HEesICHBIM NPOHCXOKJAEHHEeM, Hanp., molio Motiejus „pacrsna, HeyK.JIOXKui UeJIOBEK (JA0CJ0BHO — rumHsHbl Marseit)“. Koncratupyercsi, 4TO B JHTOBCKOM f3bIKe MOKa He oOHapyKeHbl (ppaseosorHueckue CO- yeTaHus, o0pa3oBaHHbIe C JOXPHCTHAHCKHMH JIH TOBCKHMH HMEHaMH, a TaKXe C HMeHaMH HCTOPH- HECKHX JIMYHOCTeH HJIH OČINECTBEHHbIX es! TEJIENH.