Dėl leksinės sinonimijos santykio su žodžio geografija

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. VIDUGIRIS DĖL LEKSINĖS SINONIMIJOS SANTYKIO SU ŽODŽIO GEOGRAFIJA Leksinė, arba žodžių, sinonimija ir žodžio geografija yra glaudžiai tarpusavyje susiję leksikos tyrinėjimo dalykai. Leksinė sinonimija yra grynai lingvistinis reiškinys ir priklauso leksikologijos sričiai, o žodžio geografija, suprantama ne tik kaip žodžio paplitimas, jo vartojimas tam tikroje teritorijoje, arba jo užimamas arealas, plotas, bet ir kaip teritorinis, arba arealinis, geografinis leksinių vienetų traktavimas, pridera metodologijos sričiai. Atskirai ir apie leksinę sinonimiją, ir apie žodžio geografiją — tiksliau arealinę lingvistiką, arba lingvistinę geografija!, — rašoma nemazai, tačiau apie jų santykį arba nutylima, arba užsimenama tik probėgšmais?. Dėl to kaltas veikiausiai šių dviejų objektų išorinis nesuderinamumas: leksikos sisteminis pobūdis reikalauja, kad visos jos grandys, taigi ir sinonimija, būtų tyrinėjama, remiantis vidiniais sisteminiais ryšiais, o arealinis geografinis tų reiškinių tyrinėjimo metodas taikomas tarytum iš šalies, ekstralingvistiškai. Antra vertus, lingvistiniai atlasai yra labai negausūs ir juose pateikiami leksiniai žemėlapiai apima tik menką žodžių lobyno dalelę, dėl to ir įvairių leksikos tyrinėtojų dar negali patenkinti. Šios nelengvos temos imtis autorių labiausiai paskatino nepaprastai įvairi ir gausi Lietuvių kalbos atlaso leksikai skirto tomo* medžiaga ir ilgametis darbas prie jos rinkimo, kartografavimo bei ruošimo spaudai. Todėl daugiausia šio atlaso medžiaga iliustruojami ir pagrindiniai straipsnio teiginiai. Leksiniai vienetai (Žodžiai arba frazeologiniai junginiai), būdami dvipusiai — formalaus ir prasminio lygmens — kalbiniai ženklai, susiję įvairiais tarpusavio ryšiais tiek išorinės formos, arba raiškos, tiek vidinio turinio, arba reikšmės, semantikos atžvilgiu. Apskritai pirmenybė priklauso vidinio turinio — semantiniam kriterijui. | Tiek sinonimijos, tiek arealinės lingvistikos atveju leksiniai vienetai paprastai identifikuojami, tapatinami ar gretinami tuo pačiu reikšmės, turinio pamatu. Žodžius galima tapatinti ir jų raiškos — išorinės akustinės ar vizualinės formos — ! Arealinė lingvistika, arba lingvistinė geografija, yra plati sąvoka. Jos pagrindinis tyrinėjimo objektas — įvairių kalbos sistemos lygmenų (fonetinių, morfologinių, leksinių ir sintaksinių reiškinių) teritoriniai skirtumai ir iš dalies jų funkciniai, stilistiniai, taip pat chronologiniai aspektai, plg. Bonpocki Teopuu JIiAHTBHCTHUecKOH reorpadun, Mocksa, 1962, p. 9—11. * Plg. A. Lyberis, Lietuvių kalbos sinonimų žodynas, Kaunas, 1961, p. 4—5; J. Pikčilingis, Leksinė ir gramatinė sinonimika, Kaunas, 1969, p. 9, 24 ir kt. 3 Lietuvių kalbos atlasas, I, Leksika Vilnius, 1977. 109 požiūriu. Tačiau tokiu atveju reikėtų kalbėti apie žodžių homonimijos ir polisemijos, arba daugiareikšmiškumo, reiškinius, kurie tiesiogiai nebepriklauso šio straipsnio temai. Identifikavimo terminas leksikologiškai aiškintinas kaip tapatybės nustatymas mažiausiai tarp dviejų leksinių vienetų vienu lygmeniu, maksimaliai skiriantis antruoju planu. Vadinasi, vienas žodis pagal vieną iš lygmenų (šiuo atveju reikšmės) prilyginamas kitam. Tai iš esmės atitinka sinonimų apibūdinimą. ,,Leksiniai sinonimai yra skirtingai skambantys tos pačios kalbos dalies žodžiai, žymintys tą patį daiktą (ola—urvas), tą pati požymį (uolus — stropus), ta patį veiksmą (bėgioti — lakstyti)“*. Arealinėje lingvistikoje (arba lingvistinėje geografijoje) panašiai pagal vienodą reikšmę (turinį) nustatomas skirtingai skambančių žodžių pasiskirstymas tam tikrais vartojimo plotais — arealais. Neretai tokie nevienodai skambantys žodžiai, skirtingais vartojimo plotais pasiskirstę lietuvių kalbos teritorijoje, yra laikomi sinonimais, pvz.: arklas* ,,senovinis padargas Žemei arti“, žūgrė, Zambis (ir žambris), žūobris, stagiité®; skląstis ,,prietaisas durims užsklęsti“, sklendė, velkė (ir velkė), stūmė, šovynė (ir Sova), kištūvas; vaivoryksté, orūrykštė, dangorykštė, laiimės jūosta, dermjuostė, straublys, drignė, linksmyné ir kt.” Daugumo tokių ribotą vartojimo teritoriją turinčių žodžių arealai yra skirtingi. Kitaip sakant, bemaž kiekvienas turi nevienodą paplitimo arealą. Todėl žodžių su maždaug sutampančiais arealais palyginti reta. Tačiau tas pats vienodos reikšmės kriterijus sinonimijoje ir arealinėje lingvistikoje atlieka nevienodą vaidmenį. Sinonimijoje bendra reikšmė yra svarbiausia, esminė skirtingos formos žodžius jungianti grandis. O arealinėje lingvistikoje bendra reikšmė yra tik priemonė arba sąlyga skirtingai skambančių žodžių arealams arba izoglosoms nustatyti. Pagal šią reikšmę kalbininkas tapatina skirtingus žodžius, norėdamas surasti jų atitikmenis visoje kurios nors kalbos teritorijoje. Taigi bendrą reikšmė tik sąlygiškai atrodo jungianti. Iš tiesų ji čia atlieka skiriamąjį vaidmenį. Svarbiausias sinonimijos bruožas yra jos sistemingumas, nes sinonimais gali būti žodžiai, vartojami tik vienoje kalbinėje sistemoje. Tuo tarpu žodžiai, turintys ribotą vartojimo plotą, priklauso skirtingoms tarminėms sistemoms. Tai iš esmės yra heterosisteminiai leksiniai vienetai, savotiški leksiniai atitikmenys, arba ekvivalentai, ne jungiami, o skiriami pagal vienodą reikšmę. Kai kas tokius heterosisteminius Žodžius dėl jų tapačios reikšmės siūlo vadinti tautonimais®. Mūsų nuomone, tautonimo terminą geriau palikti vienos kalbinės sistemos reikšmės tapatybėms, pvz., visiškiems, arba absoliutiems, sinonimams vadinti ar pan. Kadangi vienos sistemos reikšme sutampantys leksiniai vienetai, arba 'homosemantai?, pagal tradiciją i J, Pikčilingis, min. veik., p. 4. 5 Sie ir kiti pavyzdžiai pateikiami daugiausia pagal minėtą A. Lyberio sinonimų žodyną, kurių arealai bus matyti iš ,,Lietuvių kalbos atlaso“ žemėlapių. Daugumas tų žodžių yra ir ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, Vilnius, 1972 (toliau — DLKŽ). ¢ A. Lyberis sinonimų žodyne pateikia formą stagūtas. Lietuvių kalbos atlaso medžiagoje užrašytos tik mot. g. formos: stagūtė, stūgė. " Dar plg. B. Rokaitė, Vaivorykštės pavadinimai lietuvių kalbos tarmėse,,,Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A,“ 2(15), 1963, p. 275—279. 8 Plg. J. Filipec, Ceskd synonyma a hlediska stylistyki a lexikologie, Praha, 1961, p. 93; C. T. Bepexau, CeMaHruueckas 3KBHBAJIeHTHOCTb JieKkCHUeCKHX eaunuil, Kuumues, 1973, p. 303. ? Dėl sinonimijos ir sinonimo terminų netikslumo kartais siūloma keisti juos homosemijos ir homosemanto terminais, C. I". Bepexanmn, min. veik., p. 99—102. 110 vadinami sinonimais, todėl skirtingų sistemų reikšmės ekvivalentai, pabrėžiant jų heterosisteminį pobūdį, geriau tiktų vadinti heteronimais!®. Vadinasi, heteronimams būdingas priklausymas skirtingoms tarminėms sistemoms ir tuo pačiu teritorinis ribotumas. Tačiau ribotai gali būti vartojami ne vien tik heteronimai, bet ir įvairūs etnografizmai arba retesnių augalų pavadinimai ir kt. Reti etnografizmai arba botaniniai terminai, vartojami tam tikrame ribotame plote, kitur paprastai nežinomi, nes ten nėra ir pačių realijų, plg. vežimo lušnies, lušnapančio ir šlaunų arba rogių užkalų pavadinimus. O heteronimai, paplitę vienoje ar keliose tam tikros kalbos teritorijos dalyse, kitur paprastai turi tos pačios reikšmės atitikmenų, kuriuos sąlygiškai galima būtų pavadinti teritoriniais koreliatais. Taigi heteronimais vadintini visi lietuvių kalbos žodžiai, pasižymintys ne tik ribotu vartojimo plotu, bet ir turintys teritorinių koreliatų visame atitinkamos realijos plote. Be to, ir patys heteronimai yra ne visi lygiaverčiai. Vieni yra įėję į literatūrinės kalbos sistemą ir tapę jos dalimi. Tokie heteronimai lygiateisiais pagrindais sudaro sinonimines poras, eiles arba blokus!. Todėl, turint omeny, jog ne visi literatūrinės kalbos žodžiai nuo seno vartojami visame lietuvių kalbos plote, nemaža jų turimi tik didesnėje ar mažesnėje to ploto dalyje (t. y. pabrėžiant, jog jie į literatūrinę kalbą yra atėję iš įvairių tarminių sistemų), galima kalbėti apie literatūrinės kalbos tam tikros leksikos dalies, taigi tuo pačiu ir kai kurių sinonimų, heteroniminį pobūdį. Kiti siauriau vartojami heteronimai, paprastai nebejeinantys į literatūrinės kalbos leksinę sudėtį, vadinami tarmybėmis, arba dialektizmais. Dėl to jie (DLKŽ prie jų paprastai duodamos santrumpos dz, ryt., žem.) kaip heterosisteminiai leksiniai vienetai neturėtų įeiti ir į literatūrinės kalbos sinonimų sudėtį. Kadangi ir sinonimų identifikavimo, ir heteronimų skyrimo pamatą sudaro reikšmės sutapimas, todėl svarbu nustatyti vienodą lyginimo vienetą, juo labiau, kad įvairūs žodžiai dažnai nesutampa reikšme, ypač jos apimtimi. Paprastai tokiu vienetu iš visų lyginimo narių imamas mažiausia reikšmės apimtimi pasižymintis vienareikšmis žodis ir vadinamas semantiniu variantu?. Semantinio varianto dydis geriausiai matyti iš absoliučiųjų sinonimų, arba homosemantų, kuriuos sudaro heteronimai, pvz., dntinas, gaigalas; kankorėžis, burkūtis, gurgūtis, kirkužė, Zebelys; karvėlis, balaiidis, arba lietuviškas žodis ir nelietuviškas (tarptautinis ar skolintas) jo atitikmuo, pvz.: kalbotyra, lingvistika; mūošimtis, procentas; pirkia, gryčia, stuba; tvartas, kūtė ir kt. Jų semantinė apimtis yra visiškai lygi viena kitai ir tarpusavyje neturi jokių skirtumų. Visi gretinimo nariai turi po vieną semantinį variantą ir visiškai išsemia vienas kito turinį. Daugiareikšmių žodžių turinį sudaro ne vienas semantinis Variantas, O ju visuma. Su kitais žodžiais jie gali sueiti į sinoniminius santykius pagal vieną arba ke10 Heteronimijos terminą vartoja ir kiti kalbininkai, plg. J. Gossens, Strukturelle Sprachgeographie, Heidelberg, 1967, p. 86. 11 I sinonimines eiles skirtingai skambantys artimos reikšmės žodžiai paprastai jungiami per vienas kitą, o į sinoniminius blokus — šakomis, t. y. atskirai, pvz.: žodis pilkas į sinoniminius santykius sueina atskirai su žodžiais palšvas, širvas arba širmas, žilas, plg. C. T. Bepexamn, min, veik., p. 54—77. 12 Terminas semantinis variantas šiuo atveju yra patogesnis negu semema ir kalbotyroje jau senokai vartojamas, plg. Bonpocki JinkrBueTHueckKoli reorpacpun, MocksBa, 1962, p. 149; C. T. Bepexau, min. veik.,p. 46. Lietuvių kalbotyroje jis taip pat nebe pirmą kartą vartojamas, plg. autoriaus str. Semantinių dialektizmų atrankos ir grupavimo klausimu, — Lietuvių kalbos istorijos ir dialektologijos tyrinėjimai (tezės), Vilnius, 1971, p. 22. 111 Tis semantinius variantus. Pvz., vienareikšmis žodis tvdrtas, turintis iš viso tik vieną semantinį variantą, santykiauja su daugiareikšmiu žodžiu darigtis tik pagal vieną jo semantinį variantą, o pagal kitus semantinius variantus darigtis gali sueiti į sinoniminius santykius su žodžiais sf0gas, dūgnas ir kt. Panašiai santykiauja ir Žodžiai kankėrėžis : skuja, tvartas, gurbas, nūmas ir kt. Platesnes sąvokas reiškiantys žodžiai dangtis, gurbas, namas, skuja į savo reikšmės apimtį įjungia siauresnės reikšmės žodžių kankorėžis, tvartas turinį (inkliuzijos atvejai). Dviejų ar daugiau daugiareikš- ‘miu žodžių, sueinančių į sinonimijos santykius pagal kurį nors semantinį variantą (pvz., khionas : klojimas, rūtai : vežimas), turiniai susikryžiuoja. Abiem atvejais turime vadinamąją dalinę sinonimiją, arba parasemiją“*. Taigi nagrinėjant homoseminius sinoniminius leksikos santykius, operuotina ne visais Žodžiais, o tik atskirais sudedamaisiais reikšmės struktūros elementais — semantiniais variantais. EkvivalentiSkiems semantiniams variantams nustatyti paprastai užtenka aiškinamųju žodynų, kuriuose pateikiamas pakankamas poliseminio žodžio semantinės struktūros vaizdas, t. y. atspindi visa semantinių variantų suma. Žodžių reikšmių, t. y. semantinių variantų, sutapimas Yra esminis identifikuojantis arba relevantinis sinonimijos požymis. Papildomu relevantiniu požymiu laikoma jų kategorinės gramatinės reikšmės sutapimas, t. y. priklausymas vienai morfologinei klasei — kalbos daliail®, pvz.: klėtis, svirnas; sunkūs, svarūs, svambūs, smagūs; dirbti, triūsti, plūšti, krutėti, veikti; palengva, pamažū ir kt. Lygiai pagal tokios pat apimties semantinį vienetą skirstomi ir heteronimai. Sutampantį semantinį variantą kaip skirstymo kriterijų čia sąlygoja ne vien tik į literatūrinę kalbą įeinantys heteronimai, o visame lietuvių kalbos plote vartojami žodžiai. Pagal vieningą ,,Programą“ užrašyti net ir daugiareikšmiai žodžiai pateikiami jau diferencijuoti pagal pageidaujamą reikšmės ekvivalentą ir būna atriboti nuo kitų reikšmių. Turint visą medžiagą prieš akis, gretinamų (skirstomų) žodžių semantinio ekvivalentiškumo santykiai paprastai esti gana akivaizdūs. Tuo tarpu sinonimijoje tie santykiai ne tokie aiškūs. Lyginimo pamatą — semantinį variantą — reikia apvalyti, atriboti nuo kitų reikšmių jų analizės reikšmių apimties skaidymo būdu. Taigi arealinės lingvistikos metodų taikymas sinonimijai gali nemažai padėti. Be to, lietuvių kalbos heteronimams būdinga, kad daugelis jų visomis DLKZ pateiktomis reikšmėmis, kuriomis jie gali būti vartojami literatūrinėje kalboje, tarmėse paprastai nežinomi. Tarmėse jie daugiausia vartojami tik tam tikromis reikšmėmis — vienoje tarmėje vienokiomis, kitoje kitokiomis. Pvz., ten, kur trobesys nekultiems javams krauti vadinamas klojimu (tas Žodis paprastai ten reiškia ir vienam kartui kulti ant grendymo suklotus javus), kluonas reiškia žardieną, pievą prie klojimo, o ten, kur tas trobesys vadinamas kluonu, Zardiena vadinama daugiausia kluoniena arba Žemaitijoje, kur minėtas pastatas vadinasi jduja, jaujé, jaujas, jaujis, reja, daržinė, žodžiais klojimas arba kluonas vadinamas grendymas. Tačiau, išskyrus šių žodžių arealų sandūras, jie retai kada pavartojami sinonimiškai. Taigi tarmėse tie žodžiai dažniausiai nėra sinonimai, lygiai kaip vienos 3 C. T. Bepexam, min. veik., p. 97. '4 A. II. Esrensesa, OcHoBHBIE BOnpocbi JeKCHUECKOH cHHOHHMHH, — OuepkH no cuHOHHMHH COBPEMEHHOrO PyCCKOro JjHTepaTypHoro siseika, Mocksa—Jlennnrpax, 1966, p. 26; B. T. Tak, OnbiT npuMeHeHHsI CONOCTABHTEJIbHOTO aHAJIH3a K H3YUEHHIO CTPYKTYPH 3HAUCHHS «cJ108a, „Bonpocki s3sikosHanus“, 1966, Ne 2, p. 97; C. I. Bepexau, min. veik., p. 50. 15 C. I. Bepexan, min. veik., p. 49-50. 112 kurios nors tarminės sistemos požiūriu jų netinka vadinti ir heteronimais. Tai paprasti heteroleksiniai ir heteroserainiai (besiskiriantys forma ir turiniu) žodyno vienetai, kurie tik už tarmių ribų, t. y. literatūrinėje kalboje, savo daugiareikšmiškumo dėka gali sueiti į homoseminius sinoniminius santykius. O tarmėse homosemantais jie gali tapti tik retkarčiais, t. y. tada, kai kurios nors tarmės atstovas tuos Žodžius vartoja tokia reikšme, kokią jie turi literatūrinėje kalboje arba gretimoje tarmėje ir pan. Leksikos raidą ir tobulėjimą sąlygoja prieštaravimai tarp jos galimybių (resursų ar žodžių inventoriaus) tam tikru laiko tarpu ir didėjančio žmonių noro savo mintis reikšti suprantamiau, įvairiau ir tiksliau'®. ,,Zodis yra ieškojimas“, — teigia psicholingvistai!". Šio prieštaravimo rezultatas yra ir sinonimai arba homosemantai. Santykius tarp leksinių vienetų geriausiai išreiškia visiškas jų nesutapimas, skirtingumas tiek pagal formą, raišką (heteroleksija), tiek pagal turinį, reikšmę (heterosemija). Taigi sinonimai, kaip reikšme sutampantys komunikaciniai vienetai, yra pertekliniai, papildomi kalbos elementai. Tačiau kalba juos pakenčia ir net daugina žodžių skolinimo, darybos, semantinės ekspansijos, metaforinių ir metoniminių reikšmių perkėlimo būdais?*?. Pats sinonimo vartojimas kalboje reikalauja, kad jis, pavaduodamas jau esantį žodį ir reikšdamas tą pačią savoką, išreikštų ją kiek kitaip arba šiek tiek kitokią. Sinonimai atsiranda pagal binarinį (dvinariškumo) principą opozicijos, arba priešpriešos, būdu: vartojamam žodžiui stengiamasi priešpastatyti kitą — „efektyvesnį, įspūdingesnį“, pvz.: arklys, žirgas, ašvienis, kuinas; gyvatė, angis, kirminas (ir kirmėlė), šnibždė, šnypštėlė, piktoji, ilgoji; miškas, giria, mėdė ir mėdžias. Tokiais „įspūdingesniais“ reikšmės atspalviais besiskiriantys sinonimai (plg. ašvienis, kuinas, žirgas, kirminas ir kirmėlė, ilgoji, pilkoji, šnypštėlė, giria, medė ir medžias) kalbininkų paprastai vadinami Zymétaisiais, ,,markiruotais* opozicijos nariais, pirmųjų paprastai neutralių, nežymėtųjų, „,nemarkiruotų“ tos opozicijos narių atžvilgiu (plg. arklys, gyvatė, miškas). Neutralieji, nežymėtieji opozicijos nariai, sinoniminėse eilėse ir blokuose turėdami bendriausią reikšmę, atlieka dominantės*" vaidmenį. Jie yra tartum atraminiai stulpai, pagal kuriuos lyginami, identifikuojami kiti žymėtieji (su įvairiais reikšmių atspalviais) sinonimai. Nuo neutraliųjų žymėtieji opozicijos nariai, arba sinonimai, paprastai skiriasi nevienodai išreiškiamu daikto ypatybės ir nevienodu veiksmo intensyvumo laipsniu, nevienoda sąvokų apimtimi, skirtingu subjektyviu daikto ar reiškinio vertinimu, t. y. kalbančiojo santykiu su reiškiamuoju objektu, nevienoda leksine aplinka bei sintaksiniais ryšiais (distribucija) ir pan.?® Be pagrindinės informacijos, t. y. leksinės reikšmės krūvio, tokie sinonimai kartu atlieka ir ekspresijos bei estetines funkcijas. Taigi sinonimas yra savotiška jau esamo kalbos žodžio transforma?! 16 P, A. Bynaros, Ilpo6aems pa3putusi szbika, Mocksa—Jlennnrpan, 1965, p. 33—36. 7 A. A. Jleonrses, Ilcnxojornueckas cTpykTypa 3HaueHus, — CeMaHTHUECKas CTPYKTypa caoBa, Mocksa, 1971, p. 18. 18 C. I. Bepexamn, min, veik., p. 133. 19 J. Pikčilingis, min. veik., p. 24. *0 J. Pikčilingis, min. veik., p. 22—24; Cj0Bapb CHHOHHMOB PyCCKOro s3bIKA, I. JlennuTpaz, 1970, p. 11. *t C. I'. Bepexan, min. veik., p. 150. Transforma dar vadinama perpavadinimu arba semantine transformacija, plg. B. T. Tak, CeMaurhueckas cTpyKTypa CJIOBa, KaK KOMINOHEHT ceMaHTHUeCKOH CTpYyKTYDpBkI BbiCKa3biBaHHSA, — CeMaHTHueckas CTpyKTypa CAO0Ba, Mocksa, 1971, p. 81—82. 8. Užs. Nr. 1026 113 Sutampanti leksinė reikšmė pagal semantinį variantą (arba pagal kiekybinį parametrą) yra svarbiausias tų žodžių ekvivalentiškumo požymis. Nesutampa tik stilistiniai ir funkciniai (pagal kokybinį parametrą) atspalviai. Jie paprastai sudaro pagrindą intersinoniminėms opozicijoms atsirasti ir gali trukdyti tuos opozicijos. narius sukeisti vieną su kitu. Tačiau tie atspalviai yra neesminiai arba irrelevantiniai diferenciniai sinonimijos požymiai ir nepanaikina semantinio tų žodžių lygiavertiškumo, nes emociniai ir ekspresiniai atspalviai neliečia reikšmės loginio branduolio®2. Šie stilistiniai ir funkciniai (kokybiniai) skirtumai yra būtini sinonimams. Jie paprastai ne tik sąlygoja sinonimų buvimą, bet ir nulemia jų gyvybingumą bei daugėjimą. ,,Kalba ,,nepakenčia“ beprasmių tapatybių ir atsiradęs absoliutus, arba visiškas, sinonimas ilgainiui išstumia savo „,,partnerį“ arba priverčia jį keisti reikšmę ir virsti ne visišku“**. Heteronimams tokie kokybiniai gretinamų žodžių reikšmių atspalviai yra ne tik nebūdingi, bet ir nepageidautini, nes jie griauna jų semantinį ekvivalentiškumą. Arealinėje lingvistikoje tarp gretinamų arba kartografuojamų narių turi būti visiškas semantinis ekvivalentiškumas tiek pagal semantinį variantą (kiekybinį parametrą), tiek pagal ekspresinį, emocinį reikšmės niuansą (kokybinį parametrą). Tačiau terminai „,ekspresiniai, emociniai, stilistiniai ir funkciniai reikšmės atspalviai“ tinka vartoti tik kalbant apie vienos kalbinės sistemos žodžius — sinonimus. Todėl, kalbant apie heteronimus, operuotina tik kokybiniais leksinių reikšmių skirtumais arba atspalviais, kurie ir sudaro svarbiausią sinonimų ir heteronimų skirtumą. Taigi arealinėje lingvistikoje negalima gretinti, pvz., žodžių arklys, bdimé, kūpeta su atitinkamos reikšmės žodžiais žirgas, kuinas; išgąstis, siaiibas; kūgis, stirta, nes nesutampa tais žodžiais reiškiamų sąvokų požymiai. Juos galima būtų lyginti tik tuo atveju, kai vienas kuris nors tų žodžių tam tikros teritorijos dalyje turėtų ekvivalentišką kitiems atitinkamo būrio žodžiams reikšmę pagal abu parametrus. Pvz., pagrindinėje lietuvių kalbos ploto dalyje miškas ir giria reiškia nevienodo dydžio mišką (taigi jie čia ir tarmėse yra sinonimai), tačiau ploto pakraščiais žodis giria, reikšdamas bet kokio dydžio mišką ir neturėdamas kitokių sinonimų, gali būti traktuojamas kaip heteronimas ir gretinamas, t. y. priešpastatomas, žodžiams miškas, mėdė, mėdžias. Vadinasi, pagal kokybinį reikšmės parametrą sinonimai ir heteronimai vienas kitą neigia. Jeigu sinonimų identifikavimo sąlyga yra sutampanti reikšmė pagal semantinį variantą, o opozicijos pagrindą sudaro jų kokybiniai reikšmės skirtumai arba jais pasireiškiantys ekspresiniai, emociniai atspalviai, tai heteronimų gretinimo, t. y. skyrimo, sąlyga yra jų visiškas sutapimas abiem reikšmės parametrais, o heteronimų opozicijos pagrindą sudaro jų priešstata pagal vietą (teritoriją, arealą, geografiją). arba diatopiją ir raišką, arba formą. Taigi heteronimai sudaro ne reikšmės (turinio), o diatopines raiškos (formos) opozicijas, o vienoda reikšmė yra svarbiausia tų opozicijų sąlyga, arba laidas. Sinonimų yra tiek tarmėse, tiek literatūrinėje kalboje. Vieni yra bendri tarmėms ir literatūrinei kalbai. Kiti žinomi tik tarmėse. Ypač pastarieji pasižymi dideliu margumu. Pagal „,„Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą“ užrašyta daugiausia pagrindiniai tarmių pavadinimai, vadinamieji heteronimai, ir tik retkarčiais. 2 C. I. Bepexan, min. veik., p. 68. # J. Pikčilingis, min. veik., p. 8. 114 jų izoglosų sandūroje užrašyta po porą ir daugiau pavadinimų, kurių dalis yra patekę taip pat į literatūrinę kalbą ir savo ruožtu sudaro sinonimines eiles, Daugelis tokių pagrindinių pavadinimų tarmėse neretai gali turėti irgi sinonimiškai vartojamų žodžių, tačiau jų, išskyrus vieną kitą atvejį (plg. arklys ir kuinas), ,,Programoje“ nebuvo reikalaujama užrašyti. Todėl daugelis tokių tarminių sinonimų ir neužrašyta. Tačiau jau vien iš kuino gretiminių pavadinimų ir heteronimų galima spręsti apie tarminių sinonimų įvairumą, jų ekspresyvumą ir emocionalumą, plg.: dvėsena, dvasna, dienagalys, gaišena, galadiénis, kévé, spriogena, stipena. Gretiminiais pavadinimais kartais pasižymi kiti pagal ,,Programą“ užrašyti pagrindiniai pavadinimai, pvz.: vaivoryksté, peteliškė, laūmžirgis, kraujažolė ir kt. Vieni jų gali būti vartojami gana plačiai, sudarydami tam tikrus ištisinius arealus, kiti prarečiui išsibarstę didesniuose plotuose, treti tik vienoje kitoje vietoje. Tai būdinga tiek pagrindiniams pavadinimams, arba heteronimams, tiek jų tarminiams, o neretai kartu ir literatūriniams sinonimams. Toks pavadinimų įvairavimas ir nevienodas pasiskirstymas arealais priklauso nuo pačios kalbos prigimties dvejopumo, jos dichotomijos, t. y. skyrimo sisteminių kalbos lygmens (arba plano) faktų nuo atsitiktinių, individualių šnekos (kaip kalbos proceso arba kalbėjimo, realizacijos) lygmens faktų. Kalbos lygmens Isksiniai vienetai pasižymi tam tikrais pastoviais sisteminiais invariantiniais ypatumais. Sistemingu vartojimu žodis, įėjęs į kalbos sferą, išlaiko savo reikšmę net ir ,,nevartojimo situacijoje; intraverbalinių santykių tinklas tartum nubrėžia galimas žodžio vartojimo ribas — jo semantinį potencialą“. Tai vadinamoji sisteminė žodžio reikšmė arba semantika®. Sisteminė reikšmė, kaip aukštesnio lygmens kalbos faktas, realizuojama vartosenoje, kuri palaiko jos pastovumą. Kitaip sakant, tarp žodžio (kaip fonemų ir grafemų visumos) ir tuo žodžiu reiškiamos sąvokos (signifikato) vartosena nustato pastovų ryšį, arba santykį**. Tuo tarpu šnekos, arba realizacijos, atveju į pirmą planą išeina vadinamieji įprasminimo santykiai, kurie yra nepastovūs, nes vienas ir tas pats daiktas ar reiškinys (jo turinys) gali būti išreikštas įvairiomis sąvokomis, vadinasi, gali gauti skirtingus kalbos ženklus — žodžius?*. Žodžių reikšmės gali būti perteikiamos pagal įvairias asociacijas arba patys žodžiai kitaip įprasminami. Pašnekovas (ir rašytojas) savo dispozicijoje turi palyginti daug galimybių realios tikrovės objektus susieti įvairiausiais prasminiais ryšiais ir pavadintijuos individualia savo nuožiūra, žinoma, tiek, kiek gali jį suprasti klausytojas ar skaitytojas. Be to, šnekantiems dar padeda ekstralingvistinės sąlygos?". Taigi nauja žodžio reikšmė priklauso nuo sąlygų konteksto ir, pasireikšdama tik atskirų individų šnekoje, nebejeina į semantinę žodžio struktūrą, kaip pastovus jos ingredientas?*?. Tai vadinamoji situacinė žodžio reikšmė, arba semantika?®. * A. A. Bpyaubiii, 3Hauenue CJ0Ba H NecHXOJIOTHA NpoTHBONocTAaBJeHHN, — CeMaHTHueckas CTpykrypa caosa, Mocksa, 1971, p. 20. 25 B, I. Tak, CeMaHTHueckas CTPYKTYpa CJIOBA KaK KOMMOHEHT CeMaHTHYEeCKOH CTPYKTYpb BeICKa3uiBaHus, — CemMaHTHuecKas CTpyKTypa caosa, Mocksa, 1971, p. 78-79. * Ten pat, p. 79. *7 C. I. Bepexan, min. veik., p. 110. * H. H. Amocosa, K sorpocy o jekcHueckoM 3HaueHHH cjoBa, „BecTHHK aewmurpancKoro yHHBepcHTeTa. Cepus HCTOPHH, S3bIKA H Jauteparypst”, Ne 2, smn. I, Jlenunrpan, 1957, p. 159. * A. A. Bpyauwmii, min. veik., p. 20. Be 115 Tuo būdu kaip nuo sisteminių pastovių reikšmių skiriamos nepastovios kontekstinės arba situacinės reikšmės, taip nuo sisteminių sinonimų reikia skirti situacinius arba kontekstiniūs sinonimus tiek literatūrinėje kalboje, tiek ir tarmėse. Griežtesni tokio skirstymo reikalavimai paprastai keliami dabartinių literatūrinių kalbų sinoniminių Žodynų sudarytojams. Kitokiais reikalavimais remiasi kurio nors rašytojo grožinio veikalo kalbos nagrinėjimai. Čia žodžių reikšmių perkėlimas ir praplėtimas, taip pat įvairių heteronimų arba jų darybinių variantų vykęs pavartojimas laikoma kūrinio teigiamybe, rašytojo nuopelnu. Pagaliau ne tik kalbos tikslumo, bet ir raiškumo, vaizdingumo ir lankstumo reikalaujama visur, tiek publicistinėje, populiariojoje mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje. Vadinasi, sisteminių ir kontekstinių sinonimų skyrimas ar atranka priklauso nuo jų vartojimo tikslo ir paskirties. - Antra vertus, per ilgesnį laiką tam tikrų žodžių reikšmių perkėlimai pasidaro pastovūs ir imami vartoti visų tam tikros kalbinės visuomenės narių. Taigi nepastovūs šnekamosios kalbos faktai, vadinamieji okazionalizmai, gali virsti norminiais kalbos faktais ir kaip stilistiniai variantai gali sueiti su esamais kalboje tos pačios arba artimos reikšmės žodžiais į pastovius sinoniminius santykius. Palyginimui gali tikti sinonimais laikomi minėti gyvatės pavadinimai, iš kurių kirminas, kirmėlė, šnibždė, šnypštėlė, ilgoji, piktdji yra aiškūs šnekamosios kalbos žodžiai. Tarmėse daugelis jų yra virtę sisteminiais faktais, savotiškais heteronimais. Jų „šnekamasis“ pobūdis paaiškėja, tik gretinant su literatūrinės kalbos terminu gyvatė, kuris paprastai žinomas ir visose tarmėse, bet kaip tam tikras tabu neretai vengiamas vartoti. Todėl jo vietoje vartojami kiti, dažniausiai eufemistinės kilmės ir su tabu susiję (kai dėl prietarų, bijantis nelaimės, vengiama pavojingą gyvi vadinti tikruoju vardu) pavadinimai. Tie antriniai pavadinimai, nors ir ne visada sudarydami ištisinius arealus, kartais dažniau vartojami negu žodis gyvatė, pvz., kifminas kai kuriose žemaičių šnektose ir kt. Dviejų ar trijų pavadinimų vartojimas kurioje nors vietoje rodo, kad jie ir tarmėse gali būti sinonimai. Sinonimines poras dažniausiai sudaro ,,bendranacionalinis“ terminas gyvatė su vienu arba dviem iš minėtų eufemizmų. Išsiskiria tik sinonimas angis, kuris iš kilmės yra senas heteronimas ir su žodžiu gyvatė sudaro diatopinę opoziciją. Tačiau jį, užimantį tik nedidelį arealą pietvakari= nėje Lietuvos dalyje (anksčiau jis buvo vartojamas ir buv. Rytprūsių lietuvių tarmėse), dabar baigia išstumti plačiau įsigalėjęs ir literatūrinės kalbos terminu tapęs pavadinimas gyvatė. Nors angis kaip heteronimas ir nyksta, tačiau literatūrinėje kalboje jis įsigali kaip sinonimas, neretai vartojamas perkeltinėmis reik¥mémis su tam tikrais didingumo ir iškilmingumo atspalviais ir pan. Dėl tokio žodžio angis reikšmės kitimo veikiausiai kalti yra senieji, daugiausia religinio pobūdžio raštai. Kaip heteronimai, patekę į literatūrinę kalbą, tampa sinonimais, įtikinamai rodo ne tik pastarasis angies atvejis, bet ir daugumas aukščiau pateiktųjų pavyzdžių. Tačiau literatūrinė kalba, kaip naujai besiformuojanti kalbinė sistema, dėl savo norminio pobūdžio gana smarkiai varžo į ją patekusių heteronimų santykius, kartais savaip versdama juos keisti reikšmes ir kt. Todėl geriausia pasekti, kaip natūraliai tarmėse formuojasi heteroniminės kilmės sinonimai, plg. klėtis ir svirnas. Ten, kur vartojama tik vienas katras tų žodžių, jie abu reiškia tą patį — yra visiškai vienodos semantinės apimties abiem reikšmės parametrais. Tačiau tų žodžių arealų sandūroje jų reikšmės jau imamos diferencijuoti: klėtimi vadinamas paprastai valstiečio 116 trobesys grūdams laikyti, o svirnu didesnė arba gražesnė, dažnai dvarų arba turtingesnių valstiečių klėtis. Klėties areale žodis svirnas kai kur gali būti atėjęs ir iš kitos socialinės aplinkos (apslavėjusios dvarininkijos) kaip grįžtamasis skolinys, nes baltiškos šaknies svir-npavadinimais tas pats objektas gana plačiai vadinamas gretimose baltarusių, taip pat žinomas rusų ir lenkų tarmėse*?. Polinkis didesnę klėtį vadinti svirnu (paprastai klėties areale) kurį laiką buvo suintensyvėjęs kolūkinės santvarkos metais, prasidėjus didelių svirnų (grūdų sandėlių) statybai. Tiesa, pastaruoju metu vis labiau įsigali modernizuotos grūdų saugyklos, vadinamos sandėliais, o žodžiai klėtis, svirnas tebežymi tuos pačius etnografinius objektus. Tačiau jau vien žodžio svirnas pakitusia reikšme spartus plitimas akivaizdžiai rodo, kokią reikšmę heteroniminės kilmės sinonimų buvimui ir jų gajumui turi semantinė diferenciacija. Tarmėse pastebima nemaža ir priešingų atvejų — reikšmių abstrakcijos reiškinių. Vienose tarmėse pora ar daugiau žodžių gali būti vartojami sinonimiškai diferencijuotomis reikšmėmis, o kitose — dažniausiai pakraštinėse tarmėse — vienas iš jų katras žodis vartojamas apibendrintomis reikšmėmis, pvz., minėtas miško sinonimas giria arba mégti (ūnas mėgsta isgért; bernai sa mergomi mégstasi®* Zietela) ir mylėti (aš myliu lietuviškai dudénc; ūnas myli vaikūs Šalčininkai). Vadinasi, procesą, kai vietoje kelių sinoniminių žodžių pradedamas vartoti vienas juos atstojantis žodis, paprastai lydi reikšmių apibendrinimas arba semantinė abstrakcija. Tiesa, kaip sinonimai virsta heteronimais, t. y. nesinonimais, susekti sunkiau. Desinonimizacijos (kai žodžiai nustoja būti sinonimais) reiškiniai yra palyginti retesni ir ne tokie akivaizdūs, nes jų neveikia tokia organizuojanti ir norminanti sistema, kaip literatūrinė kalba. Jie kiek būdingesni daugiausia nykstančioms ir besiniveliuojančioms pakraštinėms šnektoms, kurios dėl buvusio istorinio administracinio, socialinio ir kultūrinio susiskaldymo ir uždarumo formavosi gana ilgai ir dėl to palaipsniui izoliavosi nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto tarmių. Desinonimizacijos atvejų pasitaiko ir centrinėse tarmėse, tačiau jie paprastai priklauso ankstesniam kalbos raidos periodui. Pvz., išlikę heteronimai — dialektizmai mėdė žemaičių tarmės šiaurės vakarinėje dalyje, mėdžias pietrytinėse aukštaičių šnektose ir palyginti gausūs šaknies medvietovardžiai bei kiti žodžiai įvairiose tarmėse, taip pat latvių mežs „,miškas“, prūsų median ,.t. p.“ rodytų, jog senovinis miško pavadinimas turėjo medšaknį. Vėliau jį pakeitė naujadaras miškas, nes šaknies meddariniais imta vadinti konkretų medį. Netiesiogiai šiam reiškiniui pailiustruotitinka daugelis etimologinių leksikos tyrinėjimų, kurie paprastai remiasi ir nagrinėjamų žodžių vartojimo arealų nurodymu. Vadinasi, heteronimai ir sinonimai yra glaudžiai tarp savęs susiję leksiniai vienetai. Ir tarmėse tie patys Žodžiai gali būti tiek sinonimai, tiek heteronimai. Tas jų tarpusavio priklausomumas pasireiškia jų pereinamumu: heteronimai gali virsti sinonimais, 0 sinonimai — heteronimais. Veikiausiai tam tikrų heteronimų dialektizmų liekanomis laikytini ir kai kurie pasenę ir iš aktyvios vartosenos išėję arba beišeinantys žodžiai, archaizmai, užsi- *0 Pig. Qusanexranariuusl ar.jtac Genapyckait Moss, Minek, 1963, 239 žemėlapį; B. Laas, TojikoBkili cjioBapb, IV, Mocksa, 1955, p. 150; Stownik jezyka polskiego, VI, Warszawa, 1915, p. 791. *" Pavyzdžiai užrašyti autoriaus dialektologinių ekspedicijų metu. 117