Šiaurės rytų žemaičių dūnininkų kai kurie morfofoneminiai dialektizmai

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA V. VITKAUSKAS ŠIAURĖS RYTŲ ŽEMAIČIŲ DŪNININKŲ KAI KURIE MORFOFONEMINIAI DIALEKTIZMAI Kaip žinoma, tarmėse ir šnektose yra žodžių ir formų, kur neaiški kokių nors garsų istorija. Sudarinėjant „Šiaurės rytų žemaičių dūnininkų žodyną“¹, tokių atvejų susidarė gana daug ir juos reikėjo vienaip ar kitaip spręsti. Šitie tarmių žodžiai ir formos, kuriuos sunku susieti su lk. atitikmenimis dėl fonetinių dėsnių skyrimosi ir negalėjimo įrodyti esant tai reguliaria tarme, vadintini morfofoneminiais dialektizmais. Jie paprastai turi kokį nors formantą, įgavusį darybinio ir leksikologinio skyrimo funkcijas dėl vieno ar kito balsio, priebalsio, dvibalsio nedėsningo pakitimo. Manydami, kad fonetinis dėsnis tam tikroje garsų pozicijoje turi veikti, nukrypimais nuo fonetinės šnektų sistemos laikome tuos atvejus, kai kokius nors garsus negalima aiškiai ir tvirtai pagrįsti dėsningumu, reguliarumu. Tai dažniausiai būna susiję su kita žodžio šaknimi, skirtingu darybiniu elementu, su neetimologinių garsų atsiradimu ir net su buvusio kokio fonetinio dėsnio suirimu šnektose dėl kokių įtakų, analogijų ar pan. I. KAI KURIE MORFOFONEMINIAI DIALEKTIZMAI SU BALSIU e Šiose šnektose yra žodžių bei formų, kur vietoj lk. i arba kitų žemaičių šnektų i(e) yra tariamas balsis e. Tą nedėsningą balsio e atsiradimą ir kaitaliojimąsi su i (e) net tame pat žodyje verta panagrinėti plačiau. Šitoks e gali pasitaikyti ir žodžių šaknyse, ir priesagose, ir sudurtinių žodžių komponentuose. Be to, jis užfiksuotas ir savose žodžiuose, ir skoliniuose. Panagrinėsime svarbesnius šio reiškinio atvejus išsamiau. Žodžio šaknis. 1. Kai kurių žodžių šaknyje vietoj lk. mišriojo dvigarsio il šiose šnektose turimas el: smḗltį Drv, Krš, Vrp / smḗltę Vds „smėlys“ (bet smḗltės Pvn, Vkšn), smeltį·nc Drv, Krš, Vrp / smeltį·nc Vds, Užv „smėlynas“, kelniúoti / kelniúotę „kilnoti“, švel·ptį Drv, Krš, Vrp / švel·ptę Vds. Šiam atvejui, tur būt, priklauso ir veiksmažodinis būdvardis vel·kinę / vėlkę·nc „vilkdamas“, plg. vakarų aukštaičių šiauliškių vil·kins, bet Šakynos ir Gruzdžių apylinkių vėlkins || vėl·kens (kartais ir vilkins). 1 Apie šį žodyną, jo apimamas šnektas žr. Aut., Šnektų grupės žodyno sudarymo principai, LKK XIII 79–98. Svarbiausios gyvenamosios vietovės yra šios: Dovėnai, Kuršėnai, Pakšteliai, Vārputėnai – Šiaulių r., Užventis, Vidsodis – Kelmės r., Pāvandenė, Viekšniai – Telšių r. 7. Užs. Nr. 1026 97 Toks ẽ ir į (e) keitimasis mišriajame dvigarsyje su l gali kartais rodyti, kad į (e) šioje pozicijoje linkęs labiau platėti ir gali net visiškai išvirsti atviruoju e (čia šį reiškinį įmanoma būtų susieti ir su seniau vykusiu i : e, žr. toliau). Aprašomųjų šnektų žodis smėlti | smėlte kaip ir rytų aukštaičių dusetiškių smė.lte. yra aiškiai bendras su latvių kalbos atitikmeniu smelte (LV III 959). Tikriausiai taip pat aiškintinas ir e buvimas kai kuriose žodžio švel.pį Drv, Krš | švel.pę Vds formose (plg. latvių k. svelpt), tuo labiau, kad šios šnektos turi dar žodį šve.lpti Drv, Krš | šve.lptę Užv, Vds, Vkšn „švepluoti“ (Plg. dar švelpti DŽ¹ 829). Antra vertus, be šio spėjimo apie žodžio švelpti bendrumą su latvių kalba, galima manyti ir apie latvių kalbos įtaką, nes į tai orientuoja šio veiksmažodžio vartojimo plotas (Žg, Škn, Vgr, Klk, Akm, Pp, Šiaudinė, Rdn, Vds, bet šve.lptę Pvn, Vkšn), t. y. tos vietos, kuriose yra ar yra buvę latvių sodybų arba kurios yra turėjusios artimesnių ryšių su Latvija. Svarbu ir tai, kad greta švelpti čia vartojami žodžiai švilpiniuot Škn, Grz | švilpiniu.tį Drv, Vrp | švelpeņu.te Vds „švilpauti“, švilpis Škn, Grz | švi.l.pis Krš, Drv | švi.l.pis Rdn, Trš, Akm „švilpukas; švilpimas“, švilpūks Grz | šve.lpōks Rdn, Trš, Pp „švilpukas“ ir kt. Dėl veiksmažodžio kelnuoti | kelnuotę galima manyti, kad jis sudarytas kitaip negu lk. kilnoti, t. y. be šaknies balsių kaitos. 2. Šiaurės žemaičių (dounininkų) šnektų veiksmažodį krečiuote | krečūote „išleisti marškinius ar palaidinukę ant kelnių, sijono“ dalis aprašomųjų šnektų — kuršėniškiai, dirvonėniškiai ir varputėniškiai — taria tik su e: krečiuoti (bet krę-čiuote Pvn, Užv, Vkšn). Reikia manyti, kad kaip ir vakarų aukštaičių šnektose (Jurbarkas, Vadžgirys, plg. LKŽ VI 488)² čia turimas kitas šaknies balsis. 3. e vietoj daugumos kitų tarminių ir lk. i šiose šnektose turi ir skolinys klėję- „klijai“. Forma su balsiu e yra atėjusi iš slavų kalbų. Be aprašomųjų šnektų, šį žodį su e balsiu šaknyje taria ir dounininkai apie Papilę, Akmenę, Raudėnus, Tryškius, Telšius, Salantus ir kt. Kad ta forma nėra visiškai nauja, rodo S. Stanevičiaus, S. Daukanto, A. Juškos raštai, žr. LKŽ VI 37–38. Žodžio priesaga. 1. Kai kurie žodžiai, lk. ir tarmėse turintys priesagą -ilas, kalbamosiose šnektose tariami su -elas. Tai: duobels Vrp | duobels Pvn, Užv „dobilas“, ẽrz̃e.ls Pvn, Vkšn „eržilas“, kre.tels Drv, Vds | kre.tė.ls Pvn, Vkšn „kretilas“, sprā.gels Pkš | sprā.ge.ls Pvn, Vkšn „spragilas“ ir spragẽlgā.lve Pvn, Vkšn „spragilo galva“, spragẽlkuotis Pvn, Vkšn „spragilo kotas“ brẽ.gelā Pvn „brizgilai“ (Ar dėl lk., ar dėl vakarų aukštaičių įtakos visame šių šnektų plote sakoma tik rā-tils, daugiausia brizgilā / brẽgelā, daug kur, ypač apie Kuršėnus, sprā.gils, kre.-tils, nors reikia priminti, kad apie Šakyną kai kas pasako eržels. Tarmių sąveika čia yra aiški). Kaip rodo žemaičių šnektų medžiaga³, tikriausiai yra egzistavusi ir tebeegzistuoja priesaga -elas⁴, kuri atsirado gal ir dėl fonetinių dalykų — e (i) sutapatinimo su e. ² A. Juškos žodyno ir Rietavo krečiuoti, tur būt, turi neteisingai transponuotą e iš tarminio e. ³ Literatūra ir plačiau žr. B. Vanagienė ir V. Vitkauskas. Dar dėl kubelo, LKK XIII 222. Plg. dar A. Girdenis (rec.), „Baltistica“, IV(1), p. 143; Vl. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, 11, 1960, p. 44; V. Grinaveckis, Pluoštas žemaičių žodžių, „Kalbos kultūra“, 22, 1972, p. 71, 72, 74. ⁴ Žr. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943, p. 175. 98 Prie šių lietuviškų vedinių, atrodo, yra priderintas ir vienas kitas skolinys: kā·tels / kā·tē·ls „katilas“, kūbels / kōbė·ls „kubilas“⁵, ē·sē·ls Pvn, Vkšn „asilas“. Panašiai balsis e bus atsiradęs žodžiuose kūneks kō·neks „kunigas“, gūzeks Dry, Krš, Vrp „guzikas, saga“, mūzeka Vrp „smuikas“, mūzekuñ.c Vrp „muzikantas“. Šiais atvejais tikriausiai atvirasis aukštaičių i, žemaičių dounininkų ė (plg. telšiškių gō.zeks, mō.zeka) yra pakeistas atviruoju e. (Žodžius kunegas, kunegaikštis yra vartoje S. Daukantas, M. Valančius, žr. LKŽ VI 891⁶, todėl gal čia esama ir 19 a. raštų kalbos įtakos, nes ir dabar šių vietų žemaičiai gieda budynėse ir atminimuose iš to meto kantičkų žodžius kunegas, kunegaikštystė). Tokią e ir į (ę) kaitą bus skatinęs ne tik balsiu į (ę) didesnis platėjimas šiuose žodžiuose, šiaurės žemaičių (dounininkų) balsio ė savotiškas įprasminimas šiaurės rytų dūnininkuose (rytų varniškiuose), bet ir į : e tokio tipo atveju, kaip, pvz. šō·bėnė : drū·k̇opė·nis Jdr, Vvr, Šv „kas storu užpakaliu“, stuoršobė·nė Pvn. Dėl tos pat priežasties galėjo atsirasti ir *kūniks | kō·neks: kūnė·gbūvis | kōne·gbūvis „ekskunigas“, kūnė·kpalaiķis | kōne·kpalaiķis „prastas, netikęs kunigas“, o pagal pastarųjų analogiją jau net kūnė·gišk s | kōne·gešk s „kunigiškas“. Pagaliau visa tai apibendrinus, galėjo atsirasti ir kūneks | kō·neks. Plg. dar žodį kūbil s, dažnesnį Kuršėnų artimosiose apylinkėse, bet tik pūskubėlis⁷ „puskubilis“, vns. kilm. pūs-kubė·lė „puskubilio“, dū·nkubėlis „duonkubilis“, vns. kilm. dū·nkubė·lė „duonkubilio“. Ten taip pasakoma ir gūziks, bet, pvz., ta pati tarmės atstovė, pasakiusi tą formą, čia pat gali pasakyti okazionalizmą guzė·ksegį „sagstytoja“. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, pvz.: kaimo pavadinimas lį·kšelis Krš, Vrp / lį·kėlis Vds, Užv. lk. Lyǵšilis (šils / šė·ls „viržis“), nj. šilımdaržis Krš „šiltadaržis“ ir šilema Krš, Pkš „šiluma“ (bet šėlėma Pvn, Vds, Užv, Vkšn), čibirs / če·bė·rs „Sibiras“ ir čibė·riškęs (šal.tis) / če·bė·reškęs „sibiriškas“. Visą šitą balsių e ir į (ę) painiavą, ypač Kuršėnų apylinkėse, ar tiktai nebus padidinęs dar vienas dalykas: dėl šių šnektų aukštaitėjimo (daugiausia tai liečia Kuršėnus, Dirvėnonus, Vārputėnus, bet pastebima ir kitur, net Pāvandėnės apylinkėse) čia yra labai kitęs balsynas. Kaip rodo net dabartiniai faktai, balsis i (ir u) yra naujas⁹, pakeitęs anksčiau čia buvusį balsį e (ir ǝ)¹⁰. Žymiai kintant šnektos fonetinei sistemai, visada susidaro įvairių hiperormalizmų, visokių formų-dubletų. Kadangi balsių e ir ę artikuliacija yra labai artima, tai ę virstant į i, kai kada galėjo ir iš e atsirasti į ir priešingai, iš ę — e. Tai lyg ir parem ia nemaža tokio tipo dubletų, kaip, pvz.: skīlā·uda | skēlà·uda ir skelā·uda | skelā·uda „skeveldra; plonas koks luobas“, skijdė·rva | skedē·rva ir skedē·rva | skedē·rva „t. p.“, tikšūoti ir tekšūoti Drv, Krš „gulėti; telkšoti“, sukļė·pa ir sukļipa Dnv „suklebo“, stiñbirī·s ir stiñbė- 5 Abejonės dėl šio žodžio slaviškos kilmės žr. S. Karaliūnas, Dėl keleto lietuvių kalbos skolinių, LKK XII 181–183, plg. dar V. Urbutis (rec.), „Baltistica“, VII (2), p. 205. 6 Žr. dar Z. Zinkevičius, Reikšmingas žemaitiškas rankraštinis tekstas, LKK XV 181–182, 187. 7 Regresyvinė balsių asimiliacija? 8 Žr. J. Kazlauskas, Dėl baltų *ei ir *o raidos lietuvių žemaičių tarmėse, „Baltistica“, V (1), p. 32–33; Z. Zinkevičius, Dėl lietuvių kalbos tautosilabinių an tipo junginių pirmojo dėmens siaurėjimo, „Baltistica“, I priedas, 1972, p. 230–231. 9 Žr. Aut., Nauji regresyvinės balsių asimiliacijos faktai Kuršėnų šnektoje, „Kalbotyra“, XXVI (1), p. 81–82, 4 išnaša. 10 Žr. A. Girdenis, Kada gi žemaičių tarmė atsiskyrė nuo aukštaičių? „Kalbotyra“, XXII (1), p. 82, 9 išnaša. 7* 99 ṙ's Drv, Krš „stimburys“, vė·piza | vė·peza „išsižiojęlis“, paukštelėlis | paukšti-lėlis ir paukštelėlis Drv, Krš, Pkš „paukštužėlis“, takelėlis | takilelis ir takeėlėlis Krš „takužėlis“ ir kt. Taigi morfofoneminiai dialektizmai su balsiu e šiose žemaičių dūnininkų šnektose yra susidarę dėl įvairių priežasčių: a) dėl kito šaknies ar priesagos balsio; b) dėl, matyt, seniau vykusios ir palikusios tik reliktų balsių kaitos išvestiniuose žodžiuose (galėjusios nulemti ir e atsiradimą pagrindiniame žodyje); c) dėl tolesnio i platėjimo ar net rytinių čia nagrinėjamų šnektų buvusio balsio e pakeitimo atviruoju e (dėl to susidarė net paralelių žodžių šaknų ir formų su e ir i (ė), gal net hipernormalizmų). II. MORFOFONEMINIAI DIALEKTIZMAI SU BALSIU u: Balsis u šiose šnektose yra: a) tokios pat kilmės kaip lk. ū: lū·pa | lū·pa, plū·pti | plū·pte „mušti“; b) atsiradęs iš *ō (>lk. ir aukštaičių uo): dū·k | dū·k ~ duok, jū·ks ~ juokas; c) atskiruose žodžiuose atliepiantis lk. uo, bet nesiskiriantis nuo kitų žemaičių patarmių u: sū·des | sū·des „suodys“; d) atliepiantis lk. ą: kū· ~ ką Drv, Krš, Vrp, kartais Užv, Vds, sū·malinis | sū·malinis „sąmalinis“. Pastaraisiais dviem atvejais tam tikros žodžių skirtybės dažniausiai ir leidžia juos laikyti morfofoneminiais dialektizmais. Žodžio šaknis. 1. Palyginę kai kuriuos šių šnektų žodžius su kitų žemaičių atitinkamais žodžiais, matome, kad u vietoj lk. uo čia taria ir šiaurės žemaičiai — dounininkai¹¹. Pvz.: sū·des | sū·des | sū·dęs „suodys, suodžiai“, sū·dinc | sū·denc „suodinas“, nušisū·dinis | nu·sesū·denes „nusisuodinęs“ (plg. sū·dęs Trk, Vkš, Jdr, Žr, Tl, Ms, Lk, sū·des Pp, Rdn, Trš, sū·dė·nc Mžk, Klk, Trš, Rdn, Lk, Jdr, nusesū·denes Trš, Rdn, Žr, Jdr, Ms); sū·sti·s | sū·stis „irzliam būti; judėti; blogai degti“: kuo tas vaı·ks tā·p sū·sā·s Krš (plg. sū·stėis, sū·sā·s Akm, Pp, Vkš, Sd, Gd — LKŽ k: gretimų vakarų aukštaičių šnektų irgi yra sū·stis || sū·sties „judėti, trintis: sū·ses i sū·ses | sė·dė·k kai žmō·gus Škn)¹². Tai yra, galimas daiktas, kitos šaknys, nes „žemaičių tarmių fonemos ū, ų, ō nebūtinai turėjo atsirasti per uo laipsnį, jos galėjo kilti ir tiesiog iš ō“¹³. 2. Šių šnektų balsio u kilmė yra neaiški kai kuriuose skoliniuose¹⁴. Pvz.: pū·ks „pūkas“ (ir pū·kinc | pū·kė·nc „pūkuotas“, pū·kinti | pū·kė·nte „pūkuoti“), spū·lė | spū·lė „ritė“, ū·sta· | ū·stā· „ūsai“ (ir u·stuofus | u·stuōros „ūsočius“, u·stū·c „ūsuotas“) bei žodyje ã·ū· | ã·ęū· „ačiū, dėkui“¹⁵. Iš dūnininkų (pietų žemaičių) tarimo apie šaknies balsį u, jo kilmę sunkiai galima ką spręsti. Dounininkai (šiaurės žemaičiai) čia paprastai taria dvibalsį ųu: 11 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija (toliau — LD), Vilnius, 1966, p. 85. 12 Kaip rodo tarmių duomenys, ir lk. veiksmažodis suosti yra žemaičių tarmei būdingas žodis. S. Karaliūno pateikti faktai, kad suosti vartojamas Gegu žinėje, Vadokliuose, Vajasiškyje, Žilinuose, Biržuose, yra visiškai nepatikimi. Žr. S. Karaliūnas, Iš lietuvių kalbos jo-kamieninių veiksmažodžių istorijos, LKK XIV 96—97. 13 Žr. S. Karaliūnas, min. str., p. 60. Plg. dar J. Kazlauskas, min. str., „Baltistica“, V(1), p. 29 tt. 14 Žr. Vl. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, XI, 1960, p. 73; V. Grinaveckis, Žemaičių tarmių istorija, Vilnius, 1973, p. 190—191. 15 Dėl šio žodžio kilmės žr. V. Urbutis, Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai, „Baltistica“, V(1), p. 48—49. 100 põuks Jdr, Vvr, Lk, Trš, Pp, Mžk, Sd, Ms ir t. t. (tenai taip pat ir põukė·nc, nusė-pūkī·nte), špūlė Lk, Jdr, Vvr, Krtn ir t. t. (špōlė || špūlė Trš), õustā· Rdn, Trš, Akm, Pp, Nv, Tl, Jdr, Vvr ir t. t. Panašiai tariamas ir žodis ãčū Rdn, Trš, Nv, Tl, Jdr, Vvr ir t. t. (ã·čū Pp, kaip vā·ku̇). Vadinasi, dounininkų šnektos turi formas, lk. transponuotinos pu̇ōkas, špūolė, u̇ōstai ir ãčiuo. Donininkų (vakarų žemaičių) šnektose užrašyta õ·znā·. ~ u̇ōznai Sg, Prk, „ūsai“¹⁶ põ·ks ~ pu̇ōkas Sg, põ·kens ~ pu̇ōkinas Sg, plg. pokens TDr VII 104 (prie Klaipėdos). Čia taip pat aiškios šitų žodžių šaknys ir galūnės su balsiu o·, atliepiančiu lk. uo. Kiek svyruoja tik ritės pavadinimas: špõ·lė Plik, Krg, Dov, Kin (Sakūčių k.), bet špū·lė Prk, Sg, Rmč, Rsn, špū·le Klp, Rsn.¹⁷ Kai kuriuos žodžius gretimos vakarų ir netolimos rytų aukštaičių šnektos taria irgi su dvibalsiu uo: pu̇ōks Šl, špūola Šl (Žuvininkų k., 1 km į rytus nuo miesto), Mšk, Jnš, Lnkv, špūolė Grz, Kž ir kt. Dūnininkų šnektų šių žodžių ir formų transponavimas į lk. yra labai neaiškus ir sudėtingas dalykas, nes balsio u· kilmė gali būti įvairiai traktuojama. Iš pirmo žvilgsnio atrodydamas bendros kilmės su kitu žemaičių patarmių ou, o· šių skolinių balsis u· sudaro bendrą arealą su pietiniu siaurės vakaru aukštaičių šnektų formomis pu·kai, špū·le (ū·stai, vartojami Šakynos, Gruzdžių apylinkėse, yra aiškus skolinys iš kuršėniškių ū·sta·. „ūsai“). Dūnininkų ã·čū / ā·čū galūnė -u· esant susijusią su prieveiksmių galūne -uo rodo Raseinių apylinkių šnektų ã·čū Rs, Vdk, Nmk (kaip ir pavìežui, pavãndeniui, apsukūi ir t. t.) Žodis ū·sta· / ū·stā·, teturėdamas atitikmenų tik dounininkų õustā· (iš dalies ir donininkų õ·znā·), transponuotinas tik u̇ōstai (ir uostōrius, uostōtas). Sudėtingiau yra su žodžiu špū·lė / špū·lē, kuris dūnininkuose vartojamas į šiaurę nuo linijos Kūrtuvenai – Vaiguva – Girdiškė – Tauragė – Vainutas¹⁸. Šitas arealas tik kelių kilometrų ruožu (Šiaulių miesto vakarinės apylinkės) ribojasi su vakarų aukštaičių špū·le ~ špūlē, ir tai daug kam kelia įtarimą dėl bendros šaknies balsio kilmės su aukštaitiškuoju šio skolinio variantu. Kirčiavimo skyrimasis nuo aukštaičių žodžio ir jo bendrumas su dounininkų špōulie, visų žemaičių patarmių balsyno bendra kilmė kalba už dūnininkų formos špū·lē / špū·lē transponavimą į lk. špuolė. Donininkų špū·lē / špū·lē balsį u· gali turėti dėl uo (ie) atliepimo balsiais u· / i· šiose šnektose¹⁹. Bendra žodžio pū·kā· kilmė su doun. pūukā· ir don. pō·kā· (ir vakarų aukštaičių pu̇ōkai Kž) taip pat leistų transponuoti ir dūnininkiškąsias lytis puokai (puōkinas, nusipūokinti), nors čia dar reikėtų atidžiau patyrinėti visą pažemaitės aukštaičių ruožą. 3. Neaiškus yra ir būtojo dažninio laiko išraiškos priemonėms daryti vartojamo pagalbinio veiksmažodžio liuobėti, liuoba, -ėjo²⁰ (DŽ¹ 347) šaknies vokalizmas. ¹⁶ Vl. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, p. 73. ¹⁷ Duomenys apie žodžio špūlē ir jo variantų paplitimą imti iš A. Jonait y tės sudaryto žemėlapio „Lietuvių kalbos atlaso“ leksikos tomui (spaud oje). ¹⁸ Į pietus nuo šios linijos yra vartojama forma špulē, bendra su vakarų aukštaičiais, arba špū·lį Skdv. ¹⁹ Žr. V. Grinaveckis, Žemaičių tarmių istorija, Vilnius, 1973, p. 195—196. ²⁰ Žr. plačiau J. Aleksandravičius, Kretingos tarmės veiksmažodis, „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, VIII, 1958, p. 113—115; Aut., Būtasis dažninis laikas šiaurės rytų žemaičių tarmėse, LKK IV 157—164. 101 Šis slavizmas (FrnW 378, 381) žemaičių tariamas21: a) Donininkų šnektose: lo·bėi / lo·b‘ėi / lo·bėti (čia jis, be pagalbinio veiksmažodžio funkcijų, turi reikšmę „mėgti, įprasti“). b) Dounininkų šnektose: lôub ~ liūoba Krtn, Kal, Kl, Pp, Akm, kartais Rdn; lū·b ~ liūba Mžk, Sd, Tl, Lk, Eig (ši forma ar tik nebus paveikta kito, semantiškai artimo slavizmo liūbyti); lô·b ~ liūoba Krt, Vvr, Jdr, Ms, Skd. Formos lô·b balsis o· atsirado, galimas daiktas, dėl proklizės ir dar dėl to, kad ji neturi giminingų žodžių ir sakiniuose faktiškai būna įterpinys, o šie linkę trumpėti, nedėsningai fonetiškai kisti, plg. rúoc / rūoc < ródos, murúoc / mərúoc < mùn ródos. Taigi ir vietoj lôub ilgainiui imta tarti lô·b, vadinasi, čia į lk. transponuotinas dvibalsis uo. Dėl tos pačios priežasties atsirado ir forma lôb ~ liūoba Viekšniuose. c) Šiaurinių dūnininkų (varniškių)22 šnektose: lú·b / lū·b šaknies vokalizmo yra ta pati problema kaip ir dėl slavizmų špuolė, puõkas, uõstai, ãčiūo; be to, nežinia, ar lú·b / lū·b čia nėra patyrusi tokios pat įtakos, kaip dalies dounininkų forma lô·b. Tačiau, turint prieš akis gretimų vakarų aukštaičių šnektų formą liūob, didesnį žemaičių dounininkų šnektų plotą su lôub (kartu su iš jos išriedėjusiomis formomis lô·b, lôb), galima manyti, kad ir dūnininkų lú·b / lū·b šaknies u < uo. Šaknis liuob- žemaičiuose atsirado dėl buvusio ten dėsnio (slaviškų skolinių) *ō > ou / u· / o· (plg. põuks / pū·ks / pǝ·ks, õustā· / ū·stā· / ū·sta / ū·stai Rs, Vdk, Trg, Gr / ō·znā). Skolinys lū·bi·ti / lū·bi·te „mėgti“, matyt, yra atėjęs vėliau, o liuobėti anksčiau. 4. Aprašomosios dūnininkų šnektos vietoj lk. trumpojo u kai kuriuose skolintuose žodžiuose taria ilgą, įtemptą balsį u·. Pvz.: gū·mā Pvn, Užv. Vds, Vkšn „guma“ (plg. dar gū·ma Grz), rū·sas „rusas“ (plg. rū·sas Grz, Škn), rū·šišk‘s / rū·šešks „rusiškas“, jū·riņc (gagā·riņc) / jū·rē·nc „Jūrijus“ (taip, matyt, iš slavų kalbų atsirado ir forma brū·c „nešvarumas; blogas žmogus, biaurybė“, bru·dã·cije „didelis nenaudėlis“). Čia lk. ir slavų kalbų kiek įtemptas balsis u (bent žemaičių ir pažemaitės vakarų aukštaičių ausiai) nebuvo priderintas prie savų gana atvirų balsių u / ǝ, bet imtas tarti ilgai. (Dounininkai, kurie savo fonetinėje sistemoje turi įtemptą trumpą balsį u dėl regresyvinės balsių asimiliacijos, tuose žodžiuose kartais ilgojo balsio netaria, bet yra pritaikę čia savo trumpąjį įtemptą u: gùmā Trk23, Mžk, rùsā Klk). Šiose nagrinėjamos šnektose ilguoju u buvo įprasmintas ir suvoktas lietuvių lk. ir slavų kalbų kirčiuotas balsis u. Taip yra susidaręs fonetinių dialektizmų pluoštelis, tačiau visiško nuoseklumo nėra (plg. grūpi / grǝ·pę, rūškė / rǝškė „rusai“). Priesagų skyrybės. Kaip ir visuose Žemaičiuose (kartais ir vakarų aukštaičių kai kuriose vietose), taip ir nagrinėjamosiose šnektose vietoj lk. dvibalsio uo tariamos priesagose -ūklis, -ūlas, -ūlis, -ė (ūlis, -ė), -ūlys, -ūmenė, -ūnė, -ūnis. Priesagos, pvz.: girtū·klis || girtū·klis „girtuoklis“ (plg. girtū·klis Plt, Tl, Rdn, Pp, Rsn, Sg, Prk, girtū·klis StnŽ 82, girtukle Mž 30; žr. LKŽ III 351 pateiktus žodžius girtūklė, girtuklis ir t. t.), svirū·klis „svyruoklis“ Krš (plg. svi.rū·klis Rdn, Trš); ūobu·ls „obuolys“ Pvn, Vkšn (plg. ūobu·ls End, Jdr, Pln; žr. LKŽ VIII 990 ōbulas || ōbūlas); ācpiṇdu·lis || ā·cpi.ndū·lis „atspindys“ (plg. ācpi.ndū·lis Slnt, āc- 21 Žr. Z. Zinkevičius, LD 357. 22 Pietinės dūnininkų šnektos (raseiniškių dalis) – Gr, Trg, Erž, Vdk, Stl, Žlp, Nmk, Rs, Kln, Paupys — tevartoja bendras su lk. būtojo dažninio laiko formas. 23 Doc. A. Girdenio informacija, bet plg. gū·mā, rū·sos Ms, Skd (B. Vanagienės informacija) 102 nindu·lis Žg; žr. LKŽ I² 433 ātspindūlis, ā·tli·ku·lis | ā·tli·kū·lis „atlikęs koks daiktas“, (plg. ā·tli·kū·les Skd; žr. LKŽ I² 398 ātlykūlės, ātlykūliai, ātlykūlis; tik kažin ar reikėjo atli·kū·lis Up, Šv iškelti prie atlykūlis, kai kitu dūnininkų šnektų padaryta -ūlis), ā·dži·ndu·lis „nustojus žindyti, vėl imtas žindyti vaikas“ Pvn, Vkšn, Vds, Užv (plg. ādži·ndu·lis Slnt, Brs, žr. ātžindūlis | atžindulīs LKŽ I² 454), prā·gi·dru·lē Vkšn, Pvn „pragiedrėjusi vieta danguje“; kūndu·līs Pkš, Drv | kóndu·līs Pvn, Vkšn, Vds „branduolys“ (plg. kóndu·lē Trš, Rdn), uóbu·līs „obuolys“ Drv, Krš, Vds (plg. uóobu·līs Rdn, Trš, Pp; žr. dar LKŽ VIII 990 obu·līs | obūlīs), ži·du·līs Krš, Pvn, Vkšn „žieduolis“ (plg. ži·du·līs Rdn, židu·līs Pp, Akm; LKT 492 žydūlė); didū·menī | dedū·menę „didžiomenė, didžiūnai“ (plg. dedū·menę Trš, Rdn, Ub, Jdr, plg. dar LKŽ II² 486 didūmenė), jaunū·menī | jaunū·menę „jaunimas“ (plg. jaunū·menę Jdr, jaunū·menę Trš, Rdn, Pp, Klk; žr. dar LKŽ IV 313 jaunumėnė | jaunūmenė), karū·menī (sen. karū·minį | karū·menę „kariuomenė“ (plg. karū·menę Kin, Jdr, End, karū·menę Lk, Trš, Tl, Pp, Klk, karū·mė·nę Sg; žr. LKŽ V 288 karūmenė, kariūmeniškas, LKŽ V 349 karūmenė), kitū·menī „kiti žmonės“ Drv (plg. LKŽ V 909 kitūmenė | kitūmenė, tik ten prie žodžio kitūmenė pridėta Karklėnų forma kitūmenė, atstatyta iš ketū·menę, palaikius tai dėsningu dūnininkavimu); muómu·nī | muómu·nę „mոմuo“ (plg. muómu·nę Als, Tl, Brs, Pln; žr. LKŽ VIII 344 mómūnė, mómūnis; tik iš visų žemaičių išsiskiria Užvenčio forma mómūone „t. p.“, nors ji, kaip ir visų žemaičių, tariama muómu·nę), šėršu·nc | šė·ršū·nc „širšinas“ (plg. šė·ršū·nis Rsn, Kin, šė·ršū·ns Ms, Slnt, Lkž, Tl, Pkl, Pln ir kt.). Kirčiuotas šių priesagų balsis u·, visų nuomone, yra kitas priesagų balsis, atsiradęs dėl balsių kaitos, apofonijos, o dėl nekirčiuotojo kyla įvairių abejonių. Manoma, kad nekirčiuotoje pozicijoje iš *ō tiek dūnininkų, tiek dounininkų šnektose šis u· yra atsiradęs dėsningai24. Atidžiau patyrinėjus įvairius darinius, pastebėta ir „nedėsningų“ dalykų. Pvz., rūžūlīs Ms, Lnk, Šts, Skd „ražulys“, vōmboulė Šts, Ms, Dr, Pln, Lpl | vāmbolē Krg (donininkai!) | vōmboulīs Trš (Dauginių k.) „mešlavabalis“, ā·cpi·ndūlis | ācpi·ndūlis Jdr, End „atspindys“, ā·tži·ndūlis | atži·ndūlis Vvr, Jdr, Grg, žī·doulēs ~ žydūolės LKT 69 (Dr)25, šė·ršūnę Vkš | šė·ršūns Trk „širšinas“, kó·ndūls (kóndoulā) Ms „branduolys“, pi.nkoulē·lę Plt, Vrd „skerdienos kaulelis“, pāki.šou·lis Grg „kyšis“, ūo·pōpūnę Plt „kas labai opus, bijo skausmo“, kārūnęs Ms, Skd, Jdr „kas visur lipa“, lōndūnęs Ms, Jdr, Vvr, Rt „aptaka“, lēžōunēs Ms, Skd, Tv „liga, kai iššunta kojų tarpupirščiai“ ir kt. Šitie faktai rodytų, kad dėsningumo čia lyg ir nėra. Yra buvę sudėtingi reiškiniai, dėl kurių rytinės dounininkų šnektos, kai kurie donininkai apibendrino priesagose u· < *ō. Prie to ypač daug yra prisidėjusi regresyvinė balsių asimiliacija, dėl kurios *žīdōlijas (*žīdōlīs) > žīdūlis > ži·du·līs | židulīs. (Vakarinės žemaičių dounininkų šnektos, kurių ta asimiliacija nepalietė, dažnai turi priesagą -ōulis). Diftongas (diftongoidas?) uu žodžio viduryje yra nepatogus tarti, jis virto u· | u visuose linksniuose, apimdamas visą žodžio paradigmą. Taigi čia turime reiškinį susijusį su regresyvine balsių asimiliacija ir vėlesniu paradigmos linksnių suvienodėjimu (ypač kai dounininkų tarmėje prasidėjo prieškirčinių ilgųjų balsių trumpėjimo procesas). Dėl balsio u· atsiradimo šiuo atveju sudėtingumo ir analogijos įsipynimo procesas). 24 Žr. Z. Zinkevičius, LD, 86; A. Girdenis, V. Žulys (rec.), „Baltistica“, VIII (2), p. 200. 25 Darbėniškės J. Laučiūtės užrašymas 103 reikėtų nuosekliai žodynuose pateikti formas su priesagomis -ūklis, -ūlas, -ilis, -ė, -ulys, -ūmenė, -ūnė, -ūnis. Priešdėlių skirtýbės. 1. Prielinksnis nu-; priešdėlis nu- (ypač vardžodžiuose) turi balsį u kartu su visais žemaičiais. Ar tas atvejis atsiradęs dėl proklizės²⁶, ar dėl balsių kaitos, bet tai yra nedėsningas, visą žemaičių tarmę apėmęs reiškinys. Su priešdėliu nu- yra susidaręs visas pluoštas dialektizmų, pvz.: nùˑbraukas | nùˑbraukas „nuobraukos“, nùˑlaida | nùˑlaida „stogo nuleidimas“, nùˑsaika | nùˑsaika „saikas; nuoseklumas“, nùˑluŋka | nùˑloŋka | nùˑlòŋka „nusilenkimas; nusilenkimo reikalaująs asmuo“, nùˑluŋkãˑuti | nùˑloŋkãˑute „nuolat nusileisti“, nùˑšìrdùs | nùˑšẽˑrdòs „nuoširdus“, nùˑsaĩˑkùs | nùˑsaĩˑkós „nuosaikus“, nùˑvaĩˑzùs | nùˑvaĩˑzòs „vaizdingas, gražus“, nùˑdalẽˑ „nuosekliai; kiekvieną atskirai“, nuˑkal̃nùˑ „į pakalnę“. Vardžodžiuose tarminis nu- — (vakarinese šnektose nuosekliai tiek vardžodžiuose, tiek veiksmažodžiuose) tariamas vietoj lk. ir vakarų aukštaičių tarmės nu-, pvz.: nuˑbãˑlėlis „kas nubalęs“ Pvn, Vkšn, nuˑsìˑgìˑvėˑnėlis | nuˑsìˑgìˑvėˑnėlis „kas nusigyvenęs“, muˑskòˑridėlis „skurdžius“ Užv, Vds, nùˑmanùs | nùˑmanõs „numanus“. Tai savitas šnektų darybos tipas²⁷, žodynuose, ypač tarminiuose, išryškin-tinas. Priešdėlio nu- — (ir prielinksnio nu) šitokiam nedėsningo atvejo aiškinimui yra priešingas tik vienas faktas — dounininkų nõùšokas „nuošukos“ (ir būdvardis nõùšokėnė): LKT 25 (Dr), Krt, Pln (Babrungėnų k.), Rt ir kt.²⁸ Tos nõùšokas, kaip ir prẽic (dounininkų) | prẽc (donininkų), nesudarydami net izoglosų (tai lyg pabiri faktai), kelia tokių minčių. Žemaičiai iš *nā-, *prei- galėję turėti nuo-, prie- (> nõu- | nù- | noˑ; *prẽi- | pri- | prẽ-), tiktai vėliau dėl proklizės, regresyvinės balsių asimiliacijos apibendrino balsius u, i (dar čia galėjusi būti įsimaišiusi ir vad. poliarizacija, kai apibendrinamas stipresnysis, aiškesnis, patogiau tariamas garsas). Nežiūrint šių samprotavimų, čia vis dėlto yra įsipynusi analogija, proklizė ir kiti dėsningumu nepaaiškinami dalykai, todėl nu- — (ir pri-) dariniai gali būti laikomi fonetiniais dialektizmais (nõùšokas, prẽic | prẽc būtų tik išimtys, senesnės balsyno raidos reliktas). 2. Šiose šnektose kartais vietoj lk. priešdėlio sa- yra tariamas su-. Kadangi šios šnektos priklauso „nosinius“ balsius išlaikiusių šnektų grupei, tai reikia specialaus nagrinėjimo. Yra žinoma, kad ilgasis u šiose šnektose tam tikrais atvejais tariamas vietoj lk. ą. Pvz.: a) Įvardžių vns. galininke (apie Kuršėnus, Dirvėnėnus, Vārputėnus nuosekliai, kitur tiktai kai kada): kūˑ ~ kã, tūˑ, ānū, kātrū ir kt. b) Rytinių šių šnektų veikiamosios rūšies vyr. gim. dalyvių dgs. vardininke (visada): skẽnū „skiną“, šnẽkū, dẽdū, dūˑdūˑ ~ duodą, žìnū, māˑtū, sāˑkūˑ (vakarinese šnektose: dūˑdūˑn, žẽnūn), kirčiuotoje vns. vardininko galūnėje: šnẽkūˑs, dirbūˑs, augūˑs, nẽšūˑs (vakarinese šnektose: šnẽkūˑnc, dẽrbūˑnc, augūˑnc) ir t. t. ²⁶ Žr. J. Endzelīns, Darbu izlase, I, Rīgā, 1971, p. 429; Z. Zinkevičius, LD 85. ²⁷ Vl. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, p. 73. ²⁸ Doc. A. Girdenio informacija. 104 Šie atvejai leksikos formų transponavimui į lk. neturėtų bemaž jokios reikšmės, bet čia nemažo panašumo turi vedinių su lk. priešdėliu są- svyruojantis tarimas: vienos formos visose šnektose vartojamos tik su sú-; kitos — rytinėse su sú-, o vakarinėse — sô·n-, pagaliau dar trečiu atveju visos nagrinėjamosios šnektos vartoja sú·n- / sô·n-. Pvz.: a) sú·malinis / sû·malinis „sąmalinis“, sú·muoni / sû·muone „supratimas, suvokimas“ / sôlęg anū: sô·muones kėta·p ėše·n Užv /, sû·miež·inc Vds, Užv / sû·miež·inc Pvn, Vkšn „siūkšlynas“, sû·narì·s „kamanų dirželių sujungimas“, sû·mals / sû·mals „rupus malimas“, sû·plavas / sû·plavas „samplovos“, sû·plavi·nis / sû·plavi·nis „paplavinis“, sû·sūta „nevala“; b) sû·sprundis / sô·nçprandis „sąsprandis“, sû·maišis / sô·nmaištis „sumìši-mas“; c) sûncu·ka / sô·nçū·ka „posūkis, kreiva linija“, bet sû·suka / sû·soka „sudžiū-vėlis“; ta sû·suka a neįjedusį Drv, sūncmauga / sô·ncmauga „kas susmaugtas“. Iš kur toks nevienodumas? Šnektos, išlaikančios n prieš s, š, z, ž (vadinamųjų nosinių balsių išlaikymo zona), šiuo atveju, kaip matėme, labai svyruoja. Rytinių šnektų sû·sprundis, sû·maištis, galimas daiktas, u· turi naujai, kaip ir formose tū·, katrū (plg. dar Pakštelių k. žū·sis, žū·sū). Tačiau lieka neaiški pirmoji grupė, kur visos aprašomosios šnektos vartoja tik sû-. Gal čia kartais susiformavęs priešdėlis sû- — kaip priešdėlio są- (san-, sam-) variantas dėl balsių kaitos? Tokią nuomonę lyg ir patvirtintų tam tikri duomenys. 1. Žemaičių šnektos, ne tiktai čia aprašomos, nežiūrint kaip jose būtų atliekamas lk. balsis ą, taria u· šiuose žodžiuose: sû·soka „sąsūka“ Pkl, Lc, Mžk, Žeml, Trk, Lž — „Kalbotyra“ IX 71, sû·sū·ka „sąsūka“ Kal, Šts, Gršl, sû·và·rgis „suvar-gimas“, sû·và·rta „suverstos dvi vagos“ Slnt, sû·tiemis „sutema“ Sd, sû·kala „kas sukalta“, sû·gruva Skdv, sû·malenis „sąmalinis“ Lkv (čia dažniau sô·nmalenes), Šv, Jdr, dgs. vard. sû·našas „sąnašos“, sû·nešà·ls „kas susinešama“ Grg, Šts, sû·grõ·n-das „kas sugrandyta“ Brs, Vgr, sû·mūone „supratimas, suvokimas“ Ms, priev. sû·groužà·s „sugrįžtant“ Šts, sû·sokekle· „įtvarai (žagrėje)“ Pp ir kt. (plg. dar sûvaržà „žambrio virvė“ Ldv). 2. Nemaža tokių darinių vartoja kai kurios vakarų aukštaičių ir vidurio aukštaičių šnektos (pagal naująją klasifikaciją kauniškiai ir šiauliškiai): sû·trauko·s „susitraukėliai“ LKT 200 (Plv), sû·nari·s Kps (Tursučių k.), Plv, sû·naris Gs „sanarys“, sû·varža „akėčių dalis“ Ldvn, Gž, Šn, Gs, Žvr, Nm (LKT 194), Prn, Brb, Brt. (plg. sû·varža „t. p.“ Plv), sû·varà „vežėčias sutvirtinanti geležis“ Ldvn, sû·vara Brb: ji kap sû·vara „labai išaugusi, liesa“, (plg. sûvara Arm), sû·vė·la „susivėlėlis“ Plv, Dkš, Brb, Klvr, Alk, sû·našo·s „sąnašos“ Dkš, sû·linkis „posūkis“ Žg, Škn, sû·tema Kt, Pun, (-ū·-) Ldvn, (-à) Kps (Tursučių k.), plg. dar sû·tema iš Knv, Eiš, Prl, Rod, sûotema Pšš, Lnkv, Rm, Trs²⁹, sû·tė·mini·s „sutema“ Dkš, sû·malini·s „malinys“ Dkš (A. Juškos iš Veliuonos yra užrašyta sūspanda „scisk“) ir t. t. Plg. dar J. Bretkūno raštu sakini: „…dassiliteia ghis Sussilenkimo (viršuje sunari) ia Strenu“ BB 1 Moz32, 25. Vakarų aukštaičių (kauniškių) negalint įtarti „nosinio“ ą~u· dėsningumu, reikia manyti, kad yra buvęs priešdėlis sû-, kurio reliktai užsikonservavo kai kuriose šnektose, paprastai nesudarydami net vientisesnio arealo. Tas aukštaičių priešdėlių 29 Duomenys apie žodžio sūtemà ir jo variantų paplitimą imti iš B. Vanagienės sudaryto žemėlapio „Lietuvių kalbos atlaso“ leksikos tomui (spaudėje). 105 su- ir sū- santykis (sumalti ir sūmalinys, sutemti ir sūteminys, sumęsti ir sūmetinys Dks) rodo, kad taip pat galėjo santykiauti ir sutemti — sū-tema, suvėrti — sū-vara, sulinkti — sū-linkis ir kt. (Kai kurios šnektos susidarė ir priešdėlį suo-, pvz., šuomaistis Bsg, šuopratis „supratimas, numanymas“ Škn, Grz, žemaičiai só-: šuo-malin is „sąmalinis“ Ms, Skd, šuomizinis Ms („sąmežynas“.) Todėl kyla mintis, kad ir žemaičiai galėjo turėti priešdėlį su-, ypač tais atvejais, kur mažne nė viena šnekta, apskritai išlaikiusi vad. nosinius balsius žąsis, lįsti tipo žodžiuose, šiame priešdėlyje n visiškai neturi. Matyt, šiuo atveju žemaičiai yra turėję priešdėlio są- variantus sū-, so-, kurie išliko atskiruose žodžiuose, nes jų darinių naujai nebesusidaro. Rytų aukštaičių, vakarų dzūkų (pietų aukštaičių) tarmėse, sutapus lk. ą ir ū, sunku suvokyti, kuris darinys kokį priešdėlį turi. Tačiau vakarų aukštaičiai turi aiškių darinių su priešdėliu sū-, kuris yra išlikęs tik atskirose vietose. O tai gal dar geriau liudija senesnę padėtį, nes „pagal arealinės lingvistikos principus kalbinis reiškinys ar faktas, egzistuojantis marginaliniuose ar vienas nuo antro nutolusiuose arealuose, yra senesnis už tą kalbinį reiškinį ar faktą, kuris yra paplitęs centriniame ar ištisiniame areale“30. Nors šios V. Pizanio iškeltos minties31 ir negalima absoliutinti, bet šiuo atveju priešdėlio są- variantų sū-, suo-, so- senesnis egzistavimas yra aiškus. Dėl darinių negausumo, tarmių sąveikos, lk. įtakos daug kas čia sumišo, pasikeitė, bet dialektizmus sū-, suo-, so- tarminiuose žodynuose reikia fiksuoti. Taigi aprašomųjų žemaičių šnektų pirmosios grupės (a) žodžiai tikriausiai turi priešdėlio variantą su-. Gal ne visi tie žodžiai yra jį turėję nuo seno, gal čia buvo apibendrinama (o kad taip buvo daroma, rodo ir čia nagrinėjamų rytinių šnektų sū·sprundis greta vakarinių sô·nçprondis), bet, nors ir nutolus nuo sistemos, jie laikytini priešdėlio varianto sū- vediniais. Priešdėlio variantas sū- tikriausiai yra daiktavardžių tipo nesūtaika Prn (LKŽ VIII 700, K. Būgos užrašymas), Gs sudėtinė dalis. Formos nesūdera „žmogus, su kuriuo negalima susitarti“ Dglš, Vdš (LKŽ VIII 698), nesūdrau da „drausmės nebuvimas; kas nesudraudžiamas“ Dglš (LKŽ VIII 698); nesūklausa „nesutarimas“ Dv (LKŽ VIII 698), nesūprata „kas nesupratingas“ Dglš (LKŽ VIII 699), nesūtaika „nesantaika“ V. Pietaris, nesūteika „nesantaika“ Dglš, Smn (LKŽ VIII 700) ar tik nebus ydingo transponavimo į lk. padarai. Kaip rodo formos nesūtaika iš Prienų ir Geistarų, LKŽ kartotekos nesūteika iš Simno, nesūklausa iš Dieveniškių (tai trumpųjų kirčiuotų balsių neilginančios šnektos), apie priešdėlį su- šiose formose negali būti ir kalbos. Ilgas u· tariamas visose minėtose rytų dzūkų (aukštaičių vilniškių) šnektose, kur šnektų atstovai lengvai atskiria formą nesū·teika ~ nesūteika Dglš, Vdš nuo tū·ri ~ tūri. LKŽ nesūdrau da, nesūteika atsirado dėl žodynininkų many mo čia esant paprastą trumpųjų balsių ilginimą, bet tokiai nuomonei prieštarauja žodžių geografija, balsių ilginimo izoglosa, pats ilgo u· tarimas. Pagaliau LKŽ kartotekos faktai rodo čia esant priešdėlio varianto sū- darinius (V. Pietario nesūtaika yra tik rašybos reikalas). Taigi morfofoneminiai dialektizmai nagrinėjamos žemaičių šnektose yra susidarę: a) dėl kito šaknies ir priesagos balsio; b) dėl priešdėlio nu- (ir prielinksnio nu’) ir priešdėlio są- varianto su- susiformavimo. 30 S. Karaliūnas, Kai kurie baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimai, LKK X 56. 31 Б. Пизани, Общее и индоевропейское языкознание, — Общее и индоевропейское языкознание (Образ литературы), Москва, 1956, р. 112—114. 106 В. ВИТКАУСКАС НЕКОТОРЫЕ МОРФОФОНЕМАТИЧЕСКИЕ ДИАЛЕКТИЗМЫ В ГОВОРАХ СЕВЕРО-ВОСТОЧНЫХ ЖЕМАЙТОВ ДУНИНИНКОВ Резюме В диалектах и говорах существуют слова и формы, где неясна история отдельных звуков. Такие диалектные слова, которые трудно соотнести с соответствующими словами и формами литературного языка по причине различия фонетических законов и невозможности доказать их принадлежность к регулярным диалектным формам, следует называть морфофонематическими диалектизмами, тем самым подчеркивая их определенную связь с морфофонематической системой говоров. I. МОРФОФОНЕМАТИЧЕСКИЕ ДИАЛЕКТИЗМЫ С ГЛАСНЫМ e Определенные слова и грамматические формы, которым в западноаукштайтском диалекте, в большей части жемайтских говоров, равно как и в литер. яз., свойствен гласный i, в говорах северо-восточных дунининков произносятся с гласным e. В исконно литовских словах такое e бывает: 1) в корне слова, напр.: smė́lṭi | smė́lte „песок“, ср. западноаукшт. smiltis; švél.pṭi „свистеть“, ср. švilpti литер. яз.; krė́čuóti „носить блузку или рубашку на выпуск“, ср. дунининкское krė́čuóte; 2) в суффиксе, напр.: diobels / diobels „клевер“, ср. dóbilas литер. яз.; krė́tels / krė́t’els „грохот“, ср. krėtilas литер. яз. Иногда оно встречается и в заимствованиях, напр.: kātels / kāˈtēˈls „котел“, ср. kātilas литер. яз.; ėˈsēˈls „осел“, ср. asilas литер. яз.; kǫneks / kǫˈneks „ксендз“, ср. kunigas литер. яз.; muzyka (Варпутенай) „музыка“, ср. mūzika литер. яз. Это явление объясняется: 1) допускаемым сильным передвижением гласного i в сторону более открытого ненапряженного e; в отдельных случаях даже до полного перехода в открытый ненапряженный гласный e; 2) по-видимому, существовавшим когда-то чередованием гласных e : i (e) в производных словах и дошедшим до наших дней только в виде реликтов; 3) образованием гипернормализмов при переходе гласного e в Куршенском, Дирвоненском, Варпутенском говорах в i (под влиянием западноаукштайтского диалекта). II. МОРФОФОНЕМАТИЧЕСКИЕ ДИАЛЕКТИЗМЫ С ГЛАСНЫМ u Этот гласный появился в исследуемых говорах незакономерно в нескольких случаях. Это вокализм другого корня в словах sūˈdes | sūˈdes „сажа“; sūˈstiˈs | sūˈstiˈs „быть раздражительным“ и др. В суффиксах -āklis, -āklē, -īlas, -ūlis, -ūlys, -ūmene, -ūnē, -ūnis эти говоры имеют u вместо литературного яз. uo. О том, что это незакономерное возникновение гласного, свидетельствует весь материал жемайтских (иногда и западноаукштайтских) говоров, так как все эти суффиксы шире или уже произносятся с гласным u во всех поддиалектах. Ударяемые суффиксы (girtūˈklis „пьяница“; didūˈmenį | dedūˈmenę „знать“), без всякого сомнения, имеют другой образующий гласный. Гласный, находящийся в безударной позиции, вызывает различные сомнения, так как считается, что в безударном положении из *o во всех жемайтских говорах он возник закономерно. Однако в говорах дунининков (особенно западных) в этих случаях много как бы исключений, так как произносится дифтонг ou : rǫu̯ǫulis „потягивание“ (Моседис, Шатес); žīˈdūles „пустоцветы“ (Дарбенай); pàkiˈšūlis „взятка“ (Гаргждай, но там же rātazgūˈle „что-нибудь узловатое“) и др. Таким образом, закономерности здесь может и не быть. Причиной этого, наверно, является регрессивная ассимиляция гласных: *žīdǫlis (*žīdōlis) > *žīdul̄is > žīˈduˈlis | žīˈdul̄is. Дифтонг ǫu в середине слова очень неудобен для произношения, он превратился в u/u и позднее стал произноситься в падежах, которых эта ассимиляция не коснулась. Следовательно, здесь сталкиваемся не с ясным закономерным явлением, а с действием аналогии. 107 Как и во всех жемайтских говорах, так и здесь, предлог литературного яз. пио и при-ставка пио- звучат как пи / пи, пи́- / пи́-. Существует лишь одно исключение — пюйокаѕ „очистки“, которое не имеет даже единого ареала. Возникновение этого пи- (пи-) / пи из *по незаконмерно из-за проклиза, быть может, наличия регрессивной ассимиляции и, пожалуй, поляризации. Приставка sę- в исследуемых говорах произносится sūn- / sōn-, sū- / sī-, а это последнее не соответствует законам говоров, поскольку здесь так называемые „носовые“ гласные произносятся с n. Выясняется, что sę- литературного яз. в некоторых словах произносится sū- почти во всех жемайтских и во многих западноаукштайтских говорах (встречается даже в трудах Бреткунаса). В данном случае sū- является вариантом приставки sę- (как и suo-, so-). Здесь нельзя писать и краткое u, так как, напр., nesūteika „раздор“ (Симнас); nesūklausa „непослушание“ (Деянишкес) никоим образом не свидетельствуют об удлинении краткого гласного.