Šiaurės rytų žemaičių dūnininkų kai kurie morfofoneminiai dialektizmai

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA V. VITKAUSKAS ŠIAURĖS RYTŲ ŽEMAIČIŲ DŪNININKŲ KAI KURIE MORFOFONEMINIAI DIALEKTIZMAI Kaip žinoma, tarmėse ir šnektose yra žodžių ir formų, kur neaiški kokių nors garsų istorija. Sudarinėjant ,,Šiaurės rytų žemaičių dūnininkų žodyną“, tokių atvejų susidarė gana daug ir juos reikėjo vienaip ar kitaip spręsti. Šitie tarmių žodžiai ir formos, kuriuos sunku susieti su Ik. atitikmenimis dėl fonetinių dėsnių skyrimosi ir negalėjimo įrodyti esant tai reguliaria tarmybe, vadintini morfofoneminiais dialektizmais. Jie paprastai turi kokį nors formantą, įgavusį darybinio ir leksikologinio skyrimo funkcijas dėl vieno ar kito balsio, priebalsio, dvibalsio nedėsningo pakitimo. Manydami, kad fonetinis dėsnis tam tikroje garsų pozicijoje turi veikti, nukrypimais nuo fonetinės šnektų sistemos laikome tuos atvejus, kai kokius nors garsus negalima aiškiai ir tvirtai pagrįsti dėsningumu, reguliarumu. Tai dažniausiai būna susiję su kita žodžio šaknimi, skirtingu darybiniu elementu, su neetimologinių garsų atsiradimu ir net su buvusio kokio fonetinio dėsnio suirimu šnektose dėl kokių įtakų, analogijų ar pan. I. KAI KURIE MORFOFONEMINIAI DIALEKTIZMAI SU BALSIU « Šiose šnektose yra žodžių bei formų, kur vietoj Ik. i arba kitų žemaičių šnektų i(ę) yra tariamas balsis e. Tą nedėsningą balsio e atsiradimą ir kaitaliojimąsi su i (e) net tame pat žodyje verta panagrinėti plačiau. Šitoks e gali pasitaikyti ir Zodžių šaknyse; ir priesagose, ir sudurtinių žodžių komponentuose. Be to, jis užfiksuotas ir savuose žodžiuose, ir skoliniuose. Panagrinėsime svarbesnius šio reiškinio atvejus išsamiau. Žodžio šaknis. 1. Kai kurių žodžių šaknyje vietoj Ik. mišriojo dvigarsio il šiose šnektose turimas el: smé'lti Drv, Krš, Vrp | smé'lte Vds „,,smėlys“ (bet smėltės Pvn, Vkšn), smelti'nc Drv, Krš, Vrp | smelti'nc Vds, Užv ,,smėlynas“, kelmioti | kelnūotę ,,kilnoti“, švel.pti Drv, Krš, Vrp | svel.pte Vds. Šiam atvejui, tur būt, priklauso ir veiksmažodinis būdvardis vel.kinc | vėlkė'ne „vilkdamas“, plg. vakarų aukštaičių šiauliškių vil kins, bet Šakynos ir Gruzdžių apylinkių vėlkins || vélkens (kartais ir vilkins). 1 Apie šį žodyną, jo apimamas šnektas žr. Aut., Snekty grupės žodyno sudarymo principai, LKK XIII 79—98. Svarbiausios gyvenamosios vietovės yra šios: Dirvonėnai, Kuršėnai, Pakšteliai, Varputėnai — Šiaulių r., Ūžventis, Vidsodis — Kelmės r., Pavandenė, Viekšnūliai — Telšių r. 7. Užs. Nr. 1026 97 Toks č ir i (¢) keitimasis mišriajame dvigarsyje su / gali kartais rodyti, kad 7 (e) šioje pozicijoje linkęs labiau platėti ir gali net visiškai išvirsti atviruoju e (Čia šį reiškinį įmanoma būtų susieti ir su seniau vykusiu i : e, Zr. toliau). Aprašomųjų šnektų žodis smčė'Iti | smé-lte kaip ir rytų aukštaičių dusetiškių smé.lte. yra aiškiai bendras su latvių kalbos atitikmeniu smelte (LV III 959), Tikriausiai taip pat aiškintinas ir e buvimas kai kuriose žodžio švel.pti Drv, Krš | švel.ptę Vds formose (plg. latvių k. svelpt), tuo labiau, kad šios šnektos turi dar žodį švė:Ipti Drv, Krš | švė:Iptę Užv, Vds, Vkšn „„švepluoti“ (plg. dar švėlpti DZ! 829). Antra vertus, be šio spėjimo apie žodžio švelpti bendrumą su latvių kalba, galima manyti ir apie latvių kalbos įtaką, nes į tai orientuoja šio veiksmažodžio vartojimo plotas (Zg, Skn, Vgr, Kik, Akm, Pp, Šiaudinė, Rdn, Vds, bet švėlpte Pvn, Vkšn), t. y. tos vietos, kuriose yra ar yra buvę latvių sodybų arba kurios yra turėjusios artimesnių ryšių su Latvija. Svarbu ir tai, kad greta švelpti čia vartojami žodžiai švilpiūūoi Skn, Grz | švilpinū"ti Drv, Vrp | švelpenūrtę Vds „„švilpauti“. švilpis Skn, Grz | švil.pis Krš, Drv | švi"Ipis Rdn, Trš, Akm „Ššvilpukas; švilpimas“, švilbuks Grz | švėlpoks Rdn, Trš, Pp „švilpukas“ ir kt. Dėl veiksmažodžio kelniioti | kelnūotę galima manyti, kad jis sudarytas kitaip negu Ik. kilnoti, t. y. be šaknies balsių kaitos. 2. Šiaurės Žemaičių (dounininkų) šnektų veiksmažodį kręčūotę | krečdute „išleisti marškinius ar palaidinukę ant kelnių, sijono“ dalis aprašomųjų šnektų — kuršėniškiai, dirvonėniškiai ir varputėniškiai — taria tik su e: krečiūoti (bet krečūotę Pvn, Užv, Vkšn). Reikia manyti, kad kaip ir vakarų aukštaičių Snektose (Jūrbarkas, Vadžgirys, plg. LKZ VI 488)? čia turimas kitas šaknies balsis. 3. e vietoj daugumos kitų tarmių ir 1k. i šiose šnektose turi ir skolinys kléjé- „klijai“. Forma su balsiu e yra atėjusi iš slavų kalbų. Be apraSomuju šnektų, šį Zodi su e balsiu šaknyje taria ir dounininkai apie Papilę, Akmčėnę, Raudénus, Tryškius, Tėlšius, Salantus ir kt. Kad ta forma nėra visiškai nauja, rodo S. Stanevičiaus, S. Daukanto, A. Juškos raštai, žr. LKŽ VI 37—38. Žodžio priesaga. 1. Kai kurie žodžiai, Ik. ir tarmėse turintys priesagą -ilas, kalbamosiose šnektose tariami su -elas. Tai: diobels Vrp | dūobels Pvn, Užv „,dobilas“, eržė"Is Pvn, Vkén „eržilas“, krė“tels Drv, Vds | krė“tė"Is Pvn, Vkšn „kretilas“, sprū'gels Pkš | spra"gė"Is Pvn, VYkšn „,spragilas“ ir spragėlga'Ivę Pvn, Ykšn „,spragilo galva“, spragėlkuotis Pvn, Ykšn ,,spragilo kotas“ brézgela Pvn „„brizgilai“ (Ar dėl Ik., ar dėl vakarų aukštaičių įtakos visame šių šnektų plote sakoma tik ra'- tils, daugiausia brizgila“ | brézgeld-, daug kur, ypač apie Kuršėnus, spra-gils, krétils, nors reikia priminti, kad apie Šakyną kai kas pasako ėržels. Tarmių sąveika čia yra aiški). Kaip rodo žemaičių šnektų medZiaga®, tikriausiai yra egzistavusi ir tebeegzistuoja priesaga -elas*, kuri atsirado gal ir dėl fonetinių dalykų — ¢ (i) sutapatinimo su e. 2 A. Juškos žodyno ir Rietavo krečidti,tur būt, turi neteisingai transponuotą e iš tarminio €. 3 Literatūrą ir plačiau žr. B. Vanagienėir V. Vitkauskas, Dar dėl kubelo, LKK XIII 222. Plg. dar A. Girdenis (rec.), „Baltistica“, IV(1), p. 143; VI. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, ,,Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, 11, 1960, p. 44; V. Grinaveckis, Pluoštas žemaičių žodžių, ,,Kalbos kultūra“, 22, 1972, p.. 71; 72, 74. 4 Žr. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943, p. 175. 98 Prie šių lietuviškų vedinių, atrodo, yra priderintas ir vienas kitas skolinys: kū'“- tels | kū'tė'Is „,katilas“, kūbels | kėbė:Is „,kubilas“*, ė“sė"Is Pvn, Vkšn „asilas“. Panašiai balsis e bus atsiradęs žodžiuose kūneks kė.neks „kunigas“, gūzeks Drv, Krš, Vrp ,,guzikas, saga“, mūzeka Vrp ,,smuikas“, muzekudi.c Vrp ,,muzikantas“. Šiais atvejais tikriausiai atvirasis aukštaičių i, žemaičių dounininku e (plg. telšiškių gd.zeks, md.zeka) yra pakeistas atviruoju e. (Žodžius kunegas,. kunegaikštis yra vartoję S. Daukantas, M. Valančius, zr. LKZ VI 8918, todėl gal čia esama ir 19 a. raštų kalbos įtakos, nes ir dabar šių vietų žemaičiai gieda budynėse ir atminimuose iš to meto kantičkų žodžius kunegas, kunegaikštystė). Tokią e ir i (g) kaitą bus skatinęs ne tik balsių i (g) didesnis platėjimas šiuose žodžiuose, šiaurės žemaičių (dounininkų) balsio ¢ savotiškas įprasminimas šiaurės rytų dūnininkuose (rytų varniškiuose), bet ir i : e tokio tipo atveju, kaip, pvz. sg.- bene : drukcobénis Jdr, Vvr, Šv , kas storu užpakaliu“, stuorsobė'nę Pvn. Dėl tos pat priežasties galėjo atsirasti ir *kūniks | kd.neks: kunė:gbuvis | konė:gbuvis „ekskunigas“, kunė“kpalaikis | konė"kpalūikis ,,prastas, netikęs kunigas“, o pagal pastarųjų analogiją jau net kunégisks | konė"gešks „,kunigiškas“. Pagaliau visa tai apibendrinus, galėjo atsirasti ir kūneks | kd.neks. Plg. dar žodį kūbils, dažnesnį Kuršėnų artimosiose apylinkėse, bet tik pūskubėlis" „,puskubilis“, vns. kilm. pūskubė'le „,puskubilio“, dū'nkubėlis „,duonkubilis“, vns. kilm. dii'nkubé‘le ,,duonkubilio“. Ten taip pasakoma ir gūziks, bet, pvz., ta pati tarmės atstovė, pasakiusi tą formą, čia pat gali pasakyti okazionalizmą guzé ksegi „,sagstytoja“. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, pvz.: kaimo pavadinimas li“kšelis Krš, Vrp | li"*kšelis Vds, Užv. Ik. Lygšilis (šils | šė"Is „,viržis“), nj. šilimdaržis Krš „„šiltadaržis“ ir šilema Kis, Pkš „šiluma“ (bet šėlema Pvn, Vds, Užv, Vkšn), cibirs | cėbė'rs „,„Sibiras“ ir cibė'=- risks (šal.tis) | cebė“ręšks „,sibiriškas“. Visą šitą balsių e ir i (e) painiavą, ypač Kuršėnų apylinkėse, ar tiktai nebus padidinęs dar vienas dalykas: dėl šių šnektų aukštaitėjimo (daugiausia tai liečia Kuršėnus, Dirvėnėnus, Varputėnus, bet pastebima ir kitur, net Pavandenės apylinkėse) čia yra labai kites balsynas. Kaip rodo net dabartiniai faktai, balsis i (ir ) yra naujas?, pakeitęs anksčiau čia buvusį balsį e (ir 9)?*. Žymiai kintant šnektos fonetinei sistemai, visada susidaro įvairių hipernormalizmų, visokių formų-dubletų. Kadangi balsių e ir ¢ artikuliacija yra labai artima, tai e virstant į į, kai kada galėjo ir iš e atsirasti i ir priešingai, iš e — e. Tai lyg ir paremia nemaža tokio tipo dubletų kaip, pvz.: skild'uda | skęelū'uda ir skeld-uda | skelū"uda ,,skeveldra; plonas koks luobas“, skidé'rva | skedé'rva ir skedé'rva | skedė"rva „„t. p.“, tikšūoti ir teksioti Drv, Krš „gulėti; telkšoti“, suklė"pa ir suklipa Drv „,suklebo“, stimbiris ir stimbe-- 5 Abejones dėl šio žodžio slaviškos kilmės žr. S. Karaliūnas, Dėl keleto lietuvių kalbos skolinių, LKK XII 181—183, plg. dar V. Urbutis (rec.), „,Baltistica“, VII (2), p. 205. 6 Žr. dar Z. Zinkevičius, Reikšmingas žemaitiškas rankraštinis tekstas, LKK XV 181— 182, 187. 7 Regresyvinė balsių asimiliacija ? 8 Žr. J. Kazlauskas, Dėl baltų *ei ir *o raidos lietuvių žemaičių tarmėse, ,,Baltistica®, V(1), p. 32—33; Z. Zinkevičius, Dėl lietuvių kalbos tautosilabinių an tipo junginių pirmojo: dėmens siaurėjimo, ,,Baltistica“, I priedas, 1972, p. 230—231. 9 Žr. Aut., Nauji regresyvinės balsių asimiliacijos faktai Kuršėnų šnektoje, ,,Kalbotyra* XXVI (1), p. 81—82, 4 išnaša. 10 Žr. A. Girdenis, Kada gi žemaičių tarmė atsiskyrė nuo aukštaičių? ,,Kalbotyra“, XXII 1), p. 82, 9 išnaša. 7% 99 ris Drv, Krš „stimburys“, vépiza | vė"peza „jįišsižiojėlis“, paukštilėlis | paukštilielis ir paukštelėlis Drv, Krš, Pkš „,paukštužėlis“, takilėlis | takilielis ir takelėlis Krš | takuzélis® ir kt. Taigi morfofoneminiai dialektizmai su balsiu e šiose žemaičių dūnininkų šnektose yra susidarę dėl įvairių priežasčių: a) dėl kito šaknies ar priesagos balsio; b) dėl, matyt, seniau vykusios ir palikusios tik reliktų balsių kaitos išvestiniuose žodžiuose (galėjusios nulemti ir e atsiradimą pagrindiniame žodyje); c) dėl tolesnio i platėjimo ar net rytinių čia nagrinėjamų šnektų buvusio balsio ę pakeitimo atviruoju e (dėl to susidarė net paralelių žodžių šaknų ir formų su eir i (¢), gal net hipernormalizmų). II. MORFOFONEMINIAI DIALEKTIZMAI SU BALSIU x Balsis u' šiose šnektose yra: a) tokios pat kilmės kaip Ik. ū: li'pa | lū'pa, plitpti | plū'pte „mušti“; b) atsiradęs iš *6 (>1k. ir aukštaičių uo): dirk | dik ~ diiok, jū'ks ~ juokas; c) atskiruose žodžiuose atliepiantis lk. wo, bet nesiskiriantis nuo kitų žemaičių patarmių u': sū'des | sū'des „,suodys“; d) atliepiantis lk. q: kū' ~k@ Drv, Krš, Vrp, kartais Užv, Vds, si malinis | sū*malinis ,,sąmalinis“. Pastaraisiais dviem atvejais tam tikros ZodZiy skirtybés daZniausiai ir leidZia juos laikyti morfofoneminiais dialektizmais. Žodžio šaknis. 1. Palygine kai kuriuos šių šnektų žodžius su kitų žemaičių atitinkamais žodžiais, matome, kad u" vietoj lk. uo Cia taria ir šiaurės žemaičiai — dounininkai'l. Pvz.: sū'des | sū'des | sides ,,suodys, suodžiai“, su dinc | sū"denc „,,suodinas®, nusisū'dinis | nusesii*denes ,,nusisuodines® (plg. sides Trk, Vkš, Jdr, Zr, TI, Ms, Lk, sides Pp, Rdn, Trš, sū"dė'nc Mzk, Klk, Trš, Rdn, Lk, Jdr, nusesidenes Trš, Rdn, Zr, Jdr, Ms); sii'sti's | sit*sti*s ,,irzliam būti; judėti; blogai degti“: kuo tas vai.ks tap sū'sa's Krš (plg. sit’stéis, sii'sd’s Akm, Pp, Vkš, Sd, Gd — LKZ k; gretimų vakarų aukštaičių šnektų irgi yra sūrstis || sū'sties ,,judéti, trintis: sii'ses i sū'ses | sė'dė"k kai žmogus Škn)??. Tai yra, galimas daiktas, kitos šaknys, nes „Žemaičių tarmių fonemos i, ou, 6 nebūtinai turėjo atsirasti per uo laipsnį, jos galėjo kilti ir tiesiog iš 613. 2. Šių šnektų balsio u' kilmė yra neaiški kai kuriuose skoliniuoseTM. Pvz.: pii‘ks „„pūkas“ (ir pū'kinc | pū'kė'nc „,pūkuotas“, pit'kinti | pū'ki'ntę „,pūkuoti“), špū'- lie | špū'lie „ritė“, ii'sta* | ūrsta" „ūsai“ (ir u'studrus | u'stiioros „„ūsočius“, u'stū'e | u'stū'c „ūsuotas“) bei žodyje a éu | aū"Čū: „ačiū, dėkui“. Iš dūnininkų (pietų žemaičių) tarimo apie šaknies balsį u', jo kilmę sunkiai galima ką spręsti. Dounininkai (šiaurės žemaičiai) čia paprastai taria dvibalsį ou: 1 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija (toliau — LD), Vilnius, 1966, p. 85. 12 Kaip rodo tarmių duomenys, ir lk. veiksmažodis sudsti yra Žemaičių tarmei būdingas žodis. S. Karaliūno pateikti faktai, kad suosti vartojamas Gegužinėje, Vaddkliuose, Vajasiškyje, Žilinuosė, Biržuose, yra visiškai nepatikimi. Žr. S. Karaliūnas, Iš lietuvių kalbos jo-kamieniy veiksmažodžių istorijos, LKK XIV 96—97. 18 Zr. S. Karaliūnas, min. str., p. 60. Plg. dar J. Kazlauskas, min. str., ,,Baltistica“, V(1), p. 29 tt. 14 Zr. VI. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai““, XI, 1960, p. 73; V. Grinaveckis, Žemaičių tarmių istorija, Vilnius, 1973, p. 190—191. 15 Dėl šio žodžio kilmės žr. V, Urbutis, Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai, ,,Baltistica“, V(1), p. 48—49, 100 pduks Jdr, Vvr, Lk, Trš, Pp, Mžk, Sd, Ms ir t. t. (tenai taip pat ir poukė'nc, nusepoukinte), špdulie Lk, Jdr, Vvr, Krtn ir t. t. (špoėlie || Spoulie Trš), Gustū" Rdn, Trš, Akm, Pp, Nv, TI, Jdr, Vvr ir t. t. Panašiai tariamas ir žodis au Rdn, Trš, Nv, TI, Jdr, Vvr ir t. t. (@ éuu Pp, kaip vd kuy). Vadinasi, dounininkų šnektos turi formas, lk. transponuotinos pudkas, špuolė, uostai ir ūčiuo. Donininkų (vakarų žemaičių) šnektose užrašyta d“"zna" ~ uéznai Sg, Prk „,ūsai“!* poėrks ~ pudkas Sg, po"kens ~ pudkinas Sg, plg. pokens TDr VII 104 (prie Klaipédos). Cia taip pat aiškios šitų žodžių šaknys ir galūnės su balsiu o“, atliepianéiu Ik. uo. Kiek svyruoja tik ritės pavadinimas: $pd-/é Plik, Krg, Dov, Kin (Sakūčių k.), bet špū'lė Prk, Sg, Rmč, Rsn, špūlę Klp, Rsn.!"" Kai kuriuos žodžius gretimos vakarų ir netolimos rytų aukštaičių šnektos taria irgi su dvibalsiu uo: puéks Sl, špuola Šl (Žuviniūkų k., 1 km į rytus nuo miesto), Mšk, Jnš, Lnkv, špuole Grz, KZ ir kt. Dūnininkų šnektų šių žodžių ir formų transponavimas į lk. yra labai neaiškus ir sudėtingas dalykas, nes balsio u“ kilmė gali būti įvairiai traktuojama. Iš pirmo žvilgsnio atrodydamas bendros kilmės su kitų žemaičių patarmių ou, o šių skolinių balsis u* sudaro bendrą arealą su pietinių šiaurės vakarų aukštaičių šnektų formomis pu'kai, Spirle (ii stai, vartojami Šakynos, Gruzdžių apylinkėse, yra aiškus skolinys iš kuršėniškių ūšsta' „,ūsai“). Dūnininkų aČu" | a é galūnę -u“ esant susijusią su prieveiksmių galūne -uo rodo Raseinių apylinkių šnektų a'éui Rs, Vdk, Nmk (kaip ir paviėjui, pavaideiui, apsukūi ir t. t.) Žodis ū'sta" | iistd-, teturėdamas atitikmenų tik dounininkų Šusta" (iš dalies ir donininkų 6°znd"), transponuotinas tik uostai (ir uostérius, uostotas). Sudėtingiau yra su žodžiu špit'lič | špu'ličė, kuris dūnininkuose vartojamas į šiaurę nuo linijos Kurtuvénai— Vaiguva —Gifdi§ké — Tauragė — Vainūtas!?. Šitas arealas tik kelių kilometrų ruožu (Šiaulių miesto vakarinės apylinkės) ribojasi su vakarų aukštaičių spi-le ~ špūlė, ir tai daug kam kelia įtarimą dėl bendros šaknies balsio kilmės su aukštaitiškuoju šio skolinio variantu. Kirčiavimo skyrimasis nuo aukštaičių žodžio ir jo bendrumas su dounininkų Spgulie, visų Žemaičių patarmiu balsyno bendra kilmė kalba už dūnininkų formos špit'lič | špu'lič transponavimą į Ik. špuolė. Donininkų spui-lie | špulie balsį u" gali turėti dėl uo (ie) atliepimo balsiais u* | i | šiose šnektose??. Bendra žodžio pū"ka" kilmė su doun. pguka" ir don. pé-ké- (ir vakarų aukštaičių pūokai Kž) taip pat leistų transponuoti ir dūnininkiškąsias lytis puokai (puékinas, nusipudkinti), nors čia dar reikėtų atidžiau patyrinėti visą pažemaitės auštaičių ruožą. : 3. Neaiškus yra ir būtojo dažninio laiko išraiškos priemonėms daryti vartojamo pagalbinio veiksmažodžio liuobéti, liūoba, -ėjo** (DZ! 347) šaknies vokalizmas. 18 VI. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, p. 73. '7 Duomenys apie žodžio špūlė ir jo variantų paplitimą imti iš A. Jonaitytés sudaryto žemėlapio ,,Lietuvių kalbos atlaso“ leksikos tomui (spaudoje). '* Į pietus nuo šios linijos yra vartojama forma špulič, bendra su vakarų aukštaičiais, arba Spirli Skdv. ; 18 Žr. V. Grinaveckis, Žemaičių tarmių istorija, Vilnius, 1973, p. 195—196. 20 Žr. plačiau J. Aleksandravičius, Kretingos tarmės veiksmažodis, ,,Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai,“ VIII, 1958, p. 113—115; Aut., Būtasis dažninis laikas šiaurės rytų žemaičių tarmėse, LKK IV 157—164. 101 Sis slavizmas (FrnW 378, 381) žemaičių tariamas*!: a) Donininkų šnektose: /o-bėr' | lo-b'ėr' | lo-bėti (čia jis, be pagalbinio veiksmažodžio funkcijų, turi reikšmę ,,mėgti, įprasti“). b) Dounininkų šnektose: [pub ~ liūoba Krtn, Kal, Kl, Pp, Akm, kartais Rdn; /ū"b ~ liūba Mik, Sd, Tl, Lk, Eig (ši forma ar tik nebus paveikta kito, semantiSkai artimo slavizmo lidbyti); lo'b ~ litioba Krt, Vvr, Jdr, Ms, Skd. Formos I6+b balsis o" atsirado, galimas daiktas, dėl proklizés ir dar dėl to, kad ji neturi giminingų žodžių ir sakiniuose faktiškai būna iterpinys, o šie linkę trumpéti, nedésningai fonetiškai kisti, plg. riūoc | rūoc < rodos, murioc | morūoc < mun rodos. Taigi ir vietoj /6ub ilgainiui imta tarti I6-b, vadinasi, čia į Ik. transponuotinas dvibalsis uo. Dėl tos pačios priežasties atsirado ir forma /Šb ~ liūoba Viekšniuosė. c) Šiaurinių dūnininkų (varniškių)?? šnektose: [ib | lib šaknies vokalizmo yra ta pati problema kaip ir dėl slavizmų špuolė, puėkas, udstai, ūčiuo; be to, nežinia, ar hirb | lū"b čia nėra patyrusi tokios pat įtakos, kaip dalies dounininkų forma lib. Tačiau, turint prieš akis gretimų vakarų aukštaičių šnektų formą fiob, didesnį žemaičių dounininkų šnektų plotą su /6ub (kartu su iš jos išriedėjusiomis formomis I6°b, Iob), galima manyti, kad ir dūnininkų /4b | Iū"b šaknies u' < uo. Šaknis liuobžemaičiuose atsirado dėl buvusio ten dėsnio (slaviškų skolinių) *G > ou |u| o“ (plg. pouks | pirks | pé-ks, Gusta" | i'sta* | ūrsta" | #i'stai Rs, Vdk, Trg, Gr | ė“zna"). Skolinys lū'bi"ti | [ii*bi-te ,,mégti*, matyt, yra atėjęs vėliau, o liuobéti anksčiau. 4. Aprašomosios dūnininkų šnektos vietoj Ik. trumpojo u kai kuriuose skolintuose žodžiuose taria ilgą, įtemptą balsį u'. Pvz.: gū"ma Pvn, Užv. Vds, Vkin „guma“ (plg. dar gū'ma Grz), rii‘sas ,,rusas* (plg. rū'sas Grz, Skn), rūšišks | riišešks „rusiškas“, jū'rinc (gaga-rinc) | jū'rė'ne „„Jurijus“ (taip, matyt, iš slavų kalbų atsirado ir forma brū'c ,,nešvarumas; blogas žmogus, biaurybė“, bru'da'cije ,,didelis nenaudėlis“). Cia Ik. ir slavų kalbų kiek įtemptas balsis u (bent žemaičių ir pažemaitės vakarų aukštaičių ausiai) nebuvo priderintas prie savų gana atvirų balsių u | o, bet imtas tarti ilgai. (Dounininkai, kurie savo fonetinėje sistemoje turi įtemptą trumpą balsį w dėl regresyvinės balsių asimiliacijos, tuose žodžiuose kartais ilgojo balsio netaria, bet yra pritaikę čia savo trumpąjį įtemptą u: guma Trk**, Mžk, rūsa' KIk). Šiose nagrinėjamose šnektose ilguoju vw buvo įprasmintas ir suvoktas lietuvių Ik. ir slavų kalbų kirčiuotas balsis u. Taip yra susidaręs fonetinių dialektizmų pluoštelis, tačiau visiško nuoseklumo nėra (plg. grūpi | gro.pe, ruské: | rėskė“ ,,rusai®). Priesagų skirtybės. Kaip ir visuose Žemaičiuose (kartais ir vakarų aukštaičių kai kuriose vietose), taip ir nagrinėjamosiose šnektose vietoj 1k. dvibalsio wo tariamos priesagose -ūklis, -ūlas, -ūlis, -ė (ūlis, -ė), -ulys, -timené, -ūnė, -ūnis. Priesagos, pvz.: girtū'klis || girtū'klis „girtuoklis“ (plg. girtū'klis Pit, Tl, Rdn, Pp, Rsn, Sg, Prk, girtū'klis StnZ 82, girtukle Mz 30; žr. LKZ III 351 pateiktus žodžius girtūklė, girtuklis ir t. t.), svi'rū'klis „svyruoklis“ Krš (plg. svi.rū'klis Rdn, Trš); wiiobii-ls „,obuolys“ Pvn, Vkšn (plg. uūobū'Is End, Jdr, Pln; žr. LKZ VIII 990 obulas || obiilas); ūcpindu'lis || a"cpi.ndū'lis „atspindys“ (plg. acpi.ndū'lis Slnt, ac21 Žr. Z. Zinkevičius, LD 357. ?** Pietinės dūnininkų šnektos (raseiniškių dalis) — Gr, Trg, Erž, Vdk,Stl,Žip, Nmk,Rs,Kln, Paupys — tevartoja bendras su Ik, būtojo dažninio laiko formas. ** Doc. A. Girdenio informacija, bet plg. gi'ma, rii'sos Ms, Skd (B. Vanagienės informacija) 102 pindu'lis Žg; žr. LKZ 12 433 atspindūlis), a tli-ku-lis | a-tli-kilis „atlikęs koks daiktas“, (plg. a'tli-kiles Skd; žr. LKŽ I? 398 atlykūlės, atlykūliai, atlykūlis; tik kažin ar reikėjo atli"kū'lis Up, Šv iškelti prie atlykuėlis, kai kitų dūnininkų šnektų padaryta -ūlis), @-dzi.ndilis „nustojus žindyti, vėl imtas žindyti vaikas“ Pvn, Vkšn, Vds, Užv (plg. adži.ndū'lis Slnt, Brs, žr. atžindūlis | atžindulys LK Ž 12 454), pra-gi-dru-léVkšn, Pvn ,,pragiedrėjusi vieta danguje“; kuridu'lis Pkš, Drv | kėndu'li"s Pvn, Vkšn, Vds ,,branduolys“ (plg. kéndu.leTrš, Rdn), udbu'li"s ,,obuolys* Drv, Krš, Vds (plg. uiūobu.li"s Rdn, Trš, Pp; žr. dar LKZ VIII 990 obulys || obiiljs), #i-du'li-s Krš, Pvn, Vkšn „,žieduolis“ (plg. ži.du.li's Rdn, židu.li's Pp, Akm; LKT 492 žydūlė); didi meni | dedii-mene ,,diduomené, didžiūnai“ (plg. dedii'mene Trš, Rdn, Ub, Jdr, plg. dar LKZ II? 486 didūmėnė), jauni-meni | jaunti-mene „jaunimas“ (plg. jaunii-- mėrnę Jdr, jaunū'menę Trš, Rdn, Pp, Klk; žr. dar LKŽ IV 313 jaunumėnė | jauniimenė), kari meni (sen. karū'mini) | karū'menę ,,kariuomenė“ (plg. karū"menę Kin, Jdr, End, karū'menę Lk, Trš, TI, Pp, Klk, karu-mé-ne Sg: žr. LKŽ V 288 kariiimenė, kariūmeniškas, LKZ V 349 kariimené), kitū'meni ,,kiti žmonės“ Drv (plg. LKŽ V 909 kitiimené | kitūmėnė, tik ten prie žodžio kitūomenė pridėta Karklėnų forma kitūomenė, atstatyta iš ketū"menę, palaikius tai désningu dūnininkavimu); mūomurni | mūomu'nę ,,momuo* (plg. miiomii'ne Als, Tl, Brs, Pln; žr. LKŽ VIII 344 momiūnė, mominis; tik iš visų žemaičių išsiskiria Užvenčio forma mdmuoné ,»t. p.%, nors ji, kaip ir visų žemaičių, tariama miomu:ne), Sirsu'nc | šė"ršū'ne „,širšinas“ (plg. sérsunis Rsn, Kin, §é'rsi'ns Ms, Sint, Lkž, Tl, Pkl, Pln ir kt.) Kirčiuotas šių priesagu balsis u“, visu nuomone, yra kitas priesagų balsis, atsiradęs dėl balsių kaitos, apofonijos, o dėl nekirčiuotojo kyla įvairių abejonių. Manoma, kad nekirčiuotoje pozicijoje iš *6 tiek dūnininkų, tiek dounininkų šnektose šis u' yra atsiradęs dėsningai??. Atidžiau patyrinėjus įvairius darinius, pastebėta ir „nedėsningų“ dalykų. Pvz., roužouli"s Ms, Lnk, Sts, Skd „rąžulys“, vémboulie Sts, Ms, Dr, Pln, Lpl | vambo-lé Krg (donininkai!) / vgmbouli's Trš (Dauginių k.) „mėšlavabalis“, a-cpi.ndoulis | acpi.ndpulis Jdr, End „atspindys“, a‘tZi.ndpulis | atZi.ndpulis Vvr, Jdr, Grg, Zidoules ~ Zyduolés LKT 69 (Dr)23, 5¢'rsoune VK§ | §é'rsouns Trk , SirSinas “, ko ndéuls (kgndoul@+) Ms ,,branduolys®, pi.nkoulé‘le Plt, Vrd ,,skerdienos kaulelis“, paki.soulis Grg ,,kyšis“, wiopéunés Plt , kas labai opus, bijo skausmo“, kardunės Ms, Skd, Jdr ,,kas visur lipa“, /6nddunės Ms, Jdr, Vvr, Rt „aptaka““, l¢iZounés Ms, Skd, Tv „liga, kai iššunta kojų tarpupirščiai“ ir kt. Šitie faktai rodytų, kad dėsningumo čia lyg ir nėra. Yra buvę sudėtingi reiškiniai, dėl kurių rytinės dounininkų šnektos, kai kurie donininkai apibendrino priesagose u' < *o. Prie to ypač daug yra prisidėjusi regresyvinė balsių asimiliacija, dėl kurios *židolijas (*židolis) > židuulis > Zi-duli-s | Zidulis. (Vakarinės žemaičių dounininkų šnektos, kurių ta asimiliacija nepalietė, dažnai turi priesagą -oulis). Diftongas (diftongoidas?) uu žodžio viduryje yra nepatogus tarti, jis virto u' | u visuose linksniuose, apimdamas visą žodžio paradigmą. Taigi čia turime reiškinį susijusį su regresyvine balsių asimiliacija ir vėlesniu paradigmos linksnių suvienodėjimu (ypač kai dounininkų tarmėje prasidėjo prieškirtinių ilgųjų balsių trumpėjimo procesas). Dėl balsio u' atsiradimo šiuo atvėju sudėtingumo ir analogijos įsipynimo *“ Žr. Z. Zinkevičius, LD, 86; A. Girdenis, V. Zulys (rec.), „Baltistica“, VIII (2) p. 200. ' ?** Darbėniškės J. Laučiūtės užrašymas , 103 reikėtų nuosekliai žodynuose pateikti formas su priesagomis -ūklis, -ūlas, -ūlis, -ė, -ūlys, -ūmenė, -ūnė, -ūnis. Priešdėlių skirtybės. 1. Prielinksnis nu“, priešdėlis nu'- (ypač vardažodžiuose) turi balsį u' kartu su visais žemaičiais. Ar tas atvejis atsiradęs dėl proklizės?*, ar dėl. balsių kaitos, bet tai yra nedėsningas, visą žemaičių tarmę apėmęs reiškinys. Su priešdėliu nu'- yra susidaręs visas pluoštas dialektizmų, pvz.: mibraukas | nū'- braukas ,,nuobraukos“, nuū'laida | nū'laida ,,stogo nuleidimas“, nii'saika | nū'saika „„saikas; nuoseklumas“, mi‘lunka | nūlonka | nū'lė'nka ,,nusilenkimas; nusilenkimo reikalaujas asmuo“, nu'lunkd-uti | nulonka ute ,nuolat nusileisti“, mū*šišdūs | nū'šė'rdės „nuoširdus“, nū'sai.kūs | nusd@ikds ,,nuosaikus®, nū'vai.zūs | ni vaiz0s ,,vaizdingas, gražus“, mu'dalé: „nuosekliai; kiekvieną atskirai“, nu“kal.iu* nwkalnū" „į pakalnę“. Vardažodžiuose tarminis nu' — (vakarinėse šnektose nuosekliai tiek vardažodžiuose, tiek veiksmažodžiuose) tariamas vietoj lk. ir vakarų aukštaičių tarmės nu-, pvz.: nu'bū'lielis „kas nubalęs“ Pvn, Vkšn, nu'sigi'vėnielis | nu'sigi-vé nielis „Kas nusigyvenęs“, nu'sko'rdielis „skurdžius“ Užv, Vds, mū"manūs | nirmands „,numanus“. Tai savitas šnektų darybos tipas*", žodynuose, ypač tarminiuose, išryškintinas. Priešdėlio nu" — (ir prielinksnio nu“) šitokiam nedėsningo atvejo aiškinimui yra priešingas tik vienas faktas — dounininkų néusokas ,nuošukos“ (ir būdvardis: nodušokenė"): LKT 25 (Dr), Krt, Pln (Babrungėnų k.), Rt ir kt.28 Tos néusokas, kaip ir préic (dounininkų) / prėc (donininkų), nesudarydami net izoglosų (tai lyg pabiri faktai), kelia tokių minčių. Žemaičiai iš *na-, *preigalėję turėti nuo-, prie- (>nou- | nu'-| no'-, *prei- | pri'- | pré-), tiktai vėliau dėl proklizės, regresyvinės balsių asimiliacijos apibendrino balsius w", i“ (dar čia galėjusi būti įsimaišiusi ir vad. poliarizacija, kai apibendrinamas stipresnysis, aiškesnis, patogiau tariamas garsas). Nežiūrint šių samprotavimų, čia vis dėlto yra įsipynusi analogija, proklizė ir kiti dėsningumu nepaaiškinami dalykai, todėl nu“ — (ir pri'-) dariniai gali būti laikomi fonetiniais dialektizmais (n0ušokas, préic | préc būtų tik išimtys, senesnės. balsyno raidos reliktas). 2. Šiose šnektose kartais vietoj Ik. priešdėlio sąyra tariamas su'-. Kadangi šios šnektos priklauso „nosinius“ balsius išlaikiusių šnektų grupei, tai reikia specialaus nagrinėjimo. Yra žinoma, kad ilgasis u* šiose šnektose tam tikrais atvejais tariamas vietoj Ik. ą. Pvz.: a) Įvardžių vns. galininke (apie Kuršėnus, Dirvėnėnus, Varputėnus nuosekliai, kitur tiktai kai kada): kū" ~ ką, ti’, anūt', katrū ir kt. b) Rytinių šių šnektų veikiamosios rūšies vyr. gim. dalyvių dgs. vardininke: (visada): skėnū" „skiną“, šnėkū“, dėdū', dū'du' ~ duodą, žinu', ma-tuw, saku- (vakarinėse šnektose: dū:dū'n, žėnū'n), kirčiuotoje vns. vardininko galūnėje: šnė-- kis, dirbū's, augi's, nésii's (vakarinėse šnektose: šnėkūnc, dérbii'ne, dugiinc) ir t.t. * Žr. J. Endzelins, Darbu izlase, I, Riga, 1971, p. 429; Z. Zinkevičius, LD 85. * VL Grinaveckis, Siaurés vakary dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jy raida, p. 73. ** Doc, A. Girdenio informacija. 104 Šie atvejai leksikos formų transponavimui į Ik. neturėtų bemaž jokios reikšmės,. bet čia nemažo panašumo turi vedinių su Ik. priešdėliu sąsvyruojantis tarimas: vienos formos visose šnektose vartojamos tik su si'-, kitos — rytinėse su si#'-, O vakarinėse — sg'n-, pagaliau dar trečiu atveju visos nagrinėjamosios šnektos vartoja sun- | sė'n-. Pvz.: a) sū'malinis | sū"mali.nis „,sąmalinis“, sé muoni | sū"muone ,,supratimas, suvokimas“ | sėlėg anū" sū"muonęs kėtū'p ėšei.n Uzv |, si mieZi'nc Vds, Užv | su'- mieZi'nc Pvn, Vkšn „šiukšlynas“, sū'nari"s ,,kamanų dirželių sujungimas“, stūrmals | si'mals ,,rupus malimas“, sųūplavas | sūrplavas ,,samplovos“, sū'plavinis | sū.- plavi.nis „paplavinis“, sū'šuta ,nevala*;: b) sū'sprundis | sė:ncprondis „,sąsprandis“, sū'maištis | so“'nmaištis „,sumišimas“; c) sūncu'ka | sė"ncū'ka ,,posiikis, kreiva linija“, bet stū"suka | sii'soka „,sudžiūvėlis“; ta sū'suka a neįiedusi Drv, sūncmauga | sė'nemauga ,,kas susmaugtas“. Iš kur toks nevienodumas ? Šnektos, išlaikančios n prieš s, š, z, ž (vadinamųjų nosinių balsių išlaikymo zona), šiuo atveju, kaip matėme, labai svyruoja. Rytinių šnektų suū'sprundis, sū'maištis, galimas daiktas, u' turi naujai, kaip ir formose tū', katrū' (plg. dar Pakštelių k. Zii'sis, Zi sii’). Tačiau lieka neaiški pirmoji grupė, kur visos aprašomosios šnektos vartoja tik su'-. Gal čia kartais susiformavęs priešdėlis su" — kaip priešdėlio są- (san-, sam-) variantas dėl balsių kaitos? Tokią nuomonę lyg ir patvirtintų tam tikri duomenys. 1. Žemaičių šnektos, ne tiktai čia aprašomos, nežiūrint kaip jose būtų atliepiamas lk. balsis ą, taria u' šiuose žodžiuose: sū'soka ,,sąsūka“ Pkl, Lc, Mžk, Zeml, Trk, LZ — „Kalbotyra“ IX 71, sū"sū'ka „,sąsūka“ Kal, Sts, Gršl, sū"va'rgis ,,suvargimas“, sū'va'rta ,,suverstos dvi vagos“ Sint, su tiemis „,sutema“ Sd, sū'kala „,kas sukalta“, sū'gruva Skdv, sū'malenis „,sąmalinis““ Lkv (čia dažniau sé'nmalenes), Sv, Jdr, dgs. vard. sū'našas ,,sąnašos“, sū'neša'Is ,,kas susinešama“ Grg, Sts, sū'grd0'ndas ,)kas sugrandyta“ Brs, Vgr, sū'mūonę ,,supratimas, suvokimas“ Ms, priev. sūrgroužū's „sugrįžtant“ Sts, sisokekle' „įtvarai (žagrėje)“ Pp ir kt. (plg. dar sūvarža ,,žambrio virvė“ Ldv). 2. Nemaža tokių darinių vartoja kai kurios vakarų aukštaičių ir vidurio aukštaičių šnektos (pagal naująją klasifikaciją kauniškiai ir šiauliškiai): sū'frauko*s „„susitraukėliai“ LKT 200 (Plv), su'nari"s Kps (Tursūčių k.), Plv, sū'naris Gs ,,sanarys“, su‘varza ,,akėčių dalis“ Ldvn, GZ, Sn, Gs, Zvr, Nm (LKT 194), Prn, Brb, Brt, (plg. su'varza „t. p.“ Plv), su'vara ,,vezéCias sutvirtinanti geležis“ Ldvn, sū'vara Brb: ji kap sū'vara „„ęlabai išaugusi, liesa“, (plg. sūvara Arm), sū'vė'la „,susivėlėlis“ Ply, Dkš, Brb, Klvr, Alk, sū'našo's ,,sąnašos“ Dkš, si'linkis ,,posūkis“ Zg, Skn, sū'tema Kt, Pun, (-ū'-) Ldvn, (-@) Kps (Tursūčių k.), plg. dar si‘rema iš Knv, Eiš, Prl, Rod, suotema PSS, Lnkv, Rm, Trs®, suté-mini's ,,sutema* DKS, su'malini‘s „„malinys“ Dkš (A. Juškos iš Veliuonds yra užrašyta suspauda „,scisk“) ir t. t. Plg. dar J. Bretkūno raštų sakinį: ,,...dassiliteia ghis Sussilenkimo (viršuje sunari) io Strenu“ BB 1 Moz32, 25. Vakarų aukštaičių (kauniškių) negalint įtarti „nosinio“ ą-—-u'* dėsningumu, reikia manyti, kad yra buvęs priešdėlis sū-, kurio reliktai užsikonservavo kai kuriose šnektose, paprastai nesudarydami net vientisesnio arealo. Tas aukštaičių priešdėlių * Duomenys apie žodžio siitema ir jo variantų paplitimą imti iš B. Vanagienės sudaryto žemėlapio ,,Lietuvių kalbos atlaso“ leksikos tomui (spaudoje). 105