Akcentuacijos ir vokalizmo sąryšis šiaurės vakarų panevėžiškių tarmėje

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA K. GARŠVA AKCENTUACIJOS IR VOKALIZMO SĄRYŠIS ŠIAURĖS VAKARŲ PANEVĖŽIŠKIŲ TARMĖJE Daugelyje kalbų skiemens pagrindą sudaro balsiai, o jų negalima teisinga aprašyti, pirma neaptarus kirčio, nes vienos šnekės fonetinės ypatybės „,uždedamos“ ant skiemens, morfemos ar viso žodžio (pvz., kirtis), kitos priklauso atskiriems trumpiausiems garsiniams vienetams (fonemoms ir jų variantams). Keturiuose šio straipsnio skyreliuose (1. Žodžio kirtis, 2. Balsių kiekybė, 3. Priegaidės, 4. Balsinės fonemos ir jų variantai) ir bandoma sinchroniškai atskirti vienos rytų aukštaičių tarmės — šiaurės vakarų panevėžiškių — supersegmentinius (viršsegmentinius, prosodinius?) ir segmentinius reiškinius, nustatyti jų atliekamas funkcijas kalboje?. Panašiai reikėtų aiškinti ir kitų lietuvių kalbos tarmių (bei literatūrinės kalbos) atitinkamas išraiškos priemones. Darbe paliečiamos sudėtingesnės fonologijos teorinės problemos, dėl kai kurių iš jų lingvistų nuomonės labai skiriasi, ir ne visos mūsų išvados dar bus galutinės. Nuo gretimų tarmių šiaurės vakarų panevėžiškiai atsiskiria trimis svarbiausiomis fonetinėmis ypatybėmis*: 1. Būdingu balsių i, u platinimu bent 3 pozicijose (žr. toliau) ir Ik. balsių ę, ą bei tvirtagalių dvigarsių en, efi, am, ani vertimu garsais ė, o bei em, efi, om, on*; 2. Vad. visuotiniu kirčio atitraukimu; 3. Buvusių trumpųjų galūnės balsių redukcija. Tas plotas žymiai labiau sutampa su A. Baranausko ,,Rytieiais antraisiais“ ir su tradicinėmis Mūšos upyno tarmėmis, negu su šiaurės panevėžiškiais (pagal 1 Lietuvių kalbotyroje ta pačia reikšme vartojami du termino variantai: prozodija ir prosddija, plg.: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 1969, p. 628, 624 ir kt. Iš jų reikėtų duoti pirmenybę antrajam dėl to, kad taip žodis buvo vartotas pirminiame šaltinyje — graikų kalboje (naujesniuose skoliniuose iš graikų kalbos priebalsis s dažniausiai nebepakeičiamas, pvz., Odisėjas, Poseidonas ir t. t.). ? Panašią analizę žr.: Boripocbi TeopHH JiKuHTBHCTHUecKOKH TeorpaduHH, TOA. pen. P. H. ABanecosa, Mocksa, 1962, p. 28—63; T. Hill, Phonemic and Prosodic Analysis in Linguistic Geography, ,,Orbis“, XII, Nr. 2, 1963, p. 449—455. — Perspausdinta: Readings in American Dialectology, New York, 1971 ir t. t. * Kadangi spaustuvė turi ne visus reikalingus ženklus, straipsnyje vartojama ne fonetinė o beveik fonologinė transkripcija. (Fonetinės transkripcijos ženklai bandomi vartoti tik ten, kur specialiai kalbama apie fonetiką.) Nuoseklią fonetinę transkripciją ir akustines bei artikuliacines garsų savybes žr.: K. Garšva, Šiaurės vakarų panevėžiškių prozodija ir vokalizmas, Dipl. darbo santrauka (mašinr., VVU lietuvių kalbos katedra), 1973, p. 24—25 (VVU lituanistų skaitykla, D 434), * Kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu šie dvigarsiai būna tokie pat, kaip ir kirčiuoti pagrindiniu kirčiu, plg.: rofikos „raūkos“ — rorikos „rankos“, bet pantininkų ldngs „langas (langus)“ — larige „Jangai“ (ne lonige), rands — rafide, žands — Zande ir t. t. 76 Girdenio— Zinkevičiaus klasifikaciją). Todėl šiaurės panevėžiškius dar reikia skirstyti į šiaurės vakarų ir šiaurės rytų panevėžiškius (biržiškius). Rytinę šiaurės vakarų panevėžiškių tarmės ribą maždaug atitiktų ,,Lietuviy kalbos atlaso“ pontininkų — puntininkų riba, tik dar turėtų įeiti pradedantis puntininkuoti pakraštys iki Mūšos (Namajūnai, Saldčiai, Pasvalys). TvirtapradZiai dm, dn, pontininky verčiami dm, on, kalboje pasitaiko retai (be to, gal didesnę pusę jų sudaro išimtys*), o kitokių žymesnių fonetinių skirtumų tarp šiaurinių vad. pantininkų ir pontininkų (šiaurės vakarų panevėžiškių) nepastebėta. 1. ŽODŽIO KIRTIS Kirtis dažniausiai apibūdinamas kaip vieno (kirčiuoto) žodžio skiemens išskyrimas ir priešpastatymas kitiems (nekirčiuotiems) skiemenims. Bet kirčiuoti gali būti ir atskiri ar paeiliui einantys vienskiemeniai Zodziai®, todėl kirčiuotų — nekirčiuotų skiemenų kontrastas nėra būtinas kirčiui suvokti (lygiai kaip ir balsio kiekybė nėra nustatoma vien lyginant su gretimais balsiais). Atskiro vienskiemenio žodžio su ilgu balsiu (dvigarsiu) neįmanoma ištarti be priegaidės, taigi ir be kirčio, nes, kaip mano daugelis kalbininkų, lietuvių kalbos priegaidės aiškiai skiriasi tik kirčiuotuose ilguosiuose skiemenyse“ (mūsų nuomone, čia yra stiprioji priegaidžių pozicija). Iš sakinio mam kū.l' gricds laūk' ,,mama kūlia grūdus laukė“ matyti, kad kirčiuoti gali būti ir vienskiemeniai Žodžiai, sudaryti iš nevienodos kiekybės (ilgumo) balsių (trumpų, pusilgių, ilgų) ir dvigarsių. Taigi lietuvių kalbos balsio trukmė (kiekybė), pagrindinis dažnumas (tonas), taip pat panevėžiškių bei širvintiškių nekirčiuotų balsių kiekybinė ir kai kurių dvibalsių kokybinė redukcija būtų tik papildomos kirčio priemonės, o pagrindinė priemonė — garso intensyvumas (garsumas). Kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų balsiai kiek skiriasi sudarymo vieta ir tuo pačiu — akustine kokybe. Lietuvių kalbotyros darbuose be tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės iki šiol dar dažnai minimos „,vidurinė“ ir „,kirstinė“, be ilgųjų galinčios būti ir pusilgiuose kirčiuotuose skiemenyse, bei ,,trumpiné priegaidė“, būnanti tik trumpuosiuose skiemenyse. Bet vad. trumpinės (ir vidurinės, kirstinės) ,,priegaidės“ atveju dažnai kalbama ne apie priegaidę — skiemens pradžios ar pabaigos pabrėžimą ir staigų — lėtą intensyvumo kitimą, o tik apie skiemens trumpumą ar pusilgumą, todėl prie5 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 97—98. Dar plg. pastabą p. 16 (5 išnaša). * Rusų kalboje tokį požiūrį gynė L. Ščerba ir L. Zinderis, žr. JI. P. 3unaep, O6mas g$oHeruka, Jleunurpag, 1960, p. 298—300. Bandymą kritikuoti žr. A. A. Pedopmarckuii, EoHOJIOTHUECKHe stioas, Mocksa, 1975, p. 39—41, 63—64. Dar plg. P. S ko6con u M. Xaxaae, DOonojiorna H eč otHoweHue K ĖoKerTHKe, — HoBoe B smursucTuke, Beri. 2, Mocksa, 1962, p. 250 ir kt. 7 H. C. Tpy6enxkoit, OchoBki dokojiorun, Mocksa, 1960, p. 223; P. Garde, L“ accent, Paris, 1968, p. 161; tą patį žr, P. Garde'as, Lietuvių kalbos kirčiavimo sistema (išvertė ir komentavo A. Girdenis), ,,Kalbotyra“, XXII(1), 1971, p. 94—96; J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 1968, p. 5; M. J. Kenstowicz, Lithuanian Phonology, University of Ulinois, 1969 (daktaro disertacija, rotaprintas), p. 84; IO. C. Crenanos, OcnoBkt oGmero s3biko3nanusi, MockBa, 1975, p. 99 ir kt. 77 gaidės sąvoka čia nebereikalinga®. Kirčiuotus trumpus ir pusilgius skiemenis, kuriuose priegaidės nėra, mes žymime kirčio (gravio) ženklu. „Trumpinę priegaidę“ lietuvių kalbai vien eksperimentiškai pradėjo įrodinėti R. Ekblomas (1917 m. ir vėliau), o po jo N. van Veikas, J. Gerulis, A. Laigonaité, V. Vaitkevičiūtė?. Trumpieji balsiai tyrinėti nevienodame fonetiniame kontekste, nesiremta matematine statistika, todėl vieni tyrinėtojai kirčiuotų skiemenų „,trumpinę priegaidę“ mano esant panašią į tvirtapradę ir į tvirtagalę priegaidę (skirtinguose skiemenyse)??, kiti — tik į tvirtagalę priegaidę“. Kalbinę reikšmę turi tik tai, kas girdima paprasta normalia ausimi, o prietaisai parodo tik objektyvius garso fizinius duomenis ir iš to neįmanoma nustatyti, kaip ausis visas tas ypatybes susintetins??. Kalbininkai, laikantys lietuvių kalbą morine, taip pat neigia trumpųjų balsių priegaides ir mano, kad jie gali būti tik kirčiuoti ir nekirčiuoti'*. ,, Trumpinés priegaidės“ nėra ir giminiškoje latvių kalboje. Visų aukštaičių tarmių kirtis gali būti bet kurioje pozicijoje: iš dalies jis nepriklauso nuo skiemens eilės žodyje ir skiemens atvirumo—uždarumo, nuo skiemenį sudarančio balsio (dvigarsio) kokybės, kiekybės, priegaidės. Dviskiemeniuose žodžiuose kirtis gali sudaryti visas galimas devynias trumpųjų — pusilgių — ilgųjų skiemenų kontrasto kombinacijas: I 1) sak'os „,sakiaūs“ — sak'3s „sakys“, 2) ir sa.k'os — sak'3.s; II 3) ir sak'os — sak'J.s, 4) i.šneš „išneša“ — išnėš „išnėš“; III 5) vns. vard. žabos ,,žabo“ (tarm. Zabds) — bus. I. III asm. žabd's „žabėos“ (žabėti), 6) v@ Zam ,,vėžame“ — veZam „vežama“, 7) rū.do „rūdą“ — rudé: „rudėji“, 8) ir vė':žam — vaza.m; IV 9) ža"bos „,„žūbai“ — Zabé's „,„žabės“. Kaip matyti iš šių pavyzdžių, pagal kirčio vietą tarmėje išsiskiria keturi 0pozicijų tipai: I žodžiai skiriasi tik kirčio vieta (kai abu skiemenys trumpi arba abu pusilgiai), II žodžiai skiriasi ne tik kirčio vieta, bet ir kirčiuotų balsių ilgumu (kai vie= nas skiemuo trumpas, kitas — pusilgis), III žodžiai skiriasi ne tik kirčio vieta ir balsių ilgumu, bet ir priegaidės kirčiuotuose skiemenyse buvimu — nebuvimu (kai vienas skiemuo ilgas, kitas — trumpas arba pusilgis), IV žodžiai skiriasi ne tik kirčio vieta, bet ir kirčiuotų balsių priegaidėmis (kai abu skiemenys ilgi). Vienskiemeniuose žodžiuose (silpnojoje pozicijoje) kontrasto pagal kirčio viex tą (fonologinės priemonės) nebūna, kirtis čia egzistuoja tik fonetiškai, o nevienskiemeniuose žodžiuose (sintagmoje) kirtis gali atlikti reikšmių skiriamasias (distinkty8 Pig. K. Būga, Kirčio ir priegaidės mokslas (1924), — Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 21; J. Kazlauskas, min. veik.,p. 5; A. Girdenis, V. Žulys, „Trumpinė priegaidė“,,,Kalbotyra“, XV, 1967, p. 113—116; A. Pakerys, Apie kirtį, „Kalbotyra“, XVII, 1967, p. 131 ir kt. ? Pirmuosius keturis autorius žr.: A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius, 1959, p. 8, 10; Lietuvių kalbos gramatika, I, Vilnius, 1965, p. 128 ir kt. 10 A, Laigonaitė, min. veik., p. 10. 11 V, Grinaveckis, Žemaičių tarmių istorija, Vilnius, 1973, p. 98. 12 Plg. I. Lehiste, Suprasegmentals, Cambridge, Massachusetts and London (M. 1. T.), 1970, p. Sir kt.—E. Fišer—Jorgensen ir kiti mano, kad akustinė technika daugiausia reikalinga fonetiškai patikslinti iš klausos jau nustatytoms kalbos ypatybėms: E. Fischer—Jorgensen, What can the new technigues of acoustic phonetics contribute to linguistics?— Reports for the VIII International congress of linguists, I, Oslo, 1957, p. 88; IO. C. Crenanos, O 3aBHucHMOCTH noHATHA QOHEMBI OT TMOHATHA CJIOTA MPH CHHXPOHHOM ONHCAHHH H HCTOPHUYECKOH PEKOHCTP yKILNH, „Bonpockit s3siK03HaHHs“, 1974, Ne 5, p. 98; dar plg. A. Girdenis, V. Zulys, min. str., p. 115. 13 H. C. Tpy6enkoii, min. veik., p. 232; M. J. Kenstowicz, min. veik., p. 84. 78 vines) funkcijas**. Savarankiško žodžio nebūna nei be fonemų, nei be kirčio — išorinio žodžio savarankiškumo požymio. Ir savo funkcijų neatlieka nei fonemos be kirčio, nei kirtis be fonemų, nors abiem atvejais pagrindinė reikšmė tenka fonemoms. Reikšmių skiriamąją funkciją fonologijoje reikia suprasti plačiau. Pakeitus fonemą ar kirčio vietą, priegaidę, žodžio reikšmė dažniausiai nepasikeičia, bet tas žodis gali būti iškreipiamas iki visiško neatpažinimo. Pvz., išgirdę dirbtinį žodį „samanos“, be konteksto nesuprastume, kas norėta pasakyti: simanos ar samands. Žodžiuose, kuriuos galima kirčiuoti dvejopai, kirčio distinktyvinė funkcija neutralizuojama, pvz.: dkt. pdkrate — dkt. ir vksm. pakrate ,,pakratai“, dgs. viet. laukūos' | laūkos' „Jaukuosė“, dgs. naud. vaikdm | vaikam „vaikams“ ir t. t. Tie patys kirčiuoti ir nekirčiuoti balsiai (dvibalsiai) nėra atskiros fonemos (o taip manė Prahos lingvistinio būrelio kalbininkai), nes jie visada būna skirtingose pozicijose, ir atitinkami homonimai (segmentiniame lygyje) yra skiriami ne pakeičiant fonemą, bet kirčio vieta!®. Kirtis priklauso ilgesniam vienetui negu fonema — skiemeniui, t. y. ne segmentiniam, bet viršsegmentiniam lygiui. Jei fonemų skaičius tame pačiame kontekste gali būti nemažas (pvz.: sak'as ,,sakiaūs“, sėk'as ,,sukiaūs“, sū.k'os „,sūkins“, siek'os „Siekiaūs“), kirčio prosodemų galėtų būti ne daugiau,kaip kad yra žodyje skiemenų (bet šiaip aukštaičių tarméje ir daugiaskiemeniuose žodžiuose reikšmingas kirtis dažniausiai būna ne daugiau kaip dviejuose skiemenyse), Prosodemų inventoriumi būtų „,kirtis pirmajame žodžio skiemenyje“, , kirtis antrajame skiemenyje“, „,kirtis trečiajame skiemenyje“ ir t. t. Kadangi kalboje daugiausia yra dviskiemenių ir triskiemenių žodžių, o šiaurės vakarų panevėžiškiai kirtį dažniausiai iš galinio skiemens atitraukė į pirmąjį ir antrąjį skiemenį, pagal kirčio vietą šioje tarmėje dažniausiai pasitaiko pirmojo ir antrojo skiemens opozicija, rečiau — vieno iš jų ir trečiojo skiemens opozicija. (Pirmųjų žodžio skiemenų prosodemų skaičius tarmėje padidėjo antrojo, trečiojo ir kt. skiemenų kirčio prosodemų sąskaita.) Vardažodžiuose, kur kirtis paprastai atitraukiamas į tą patį skiemenį, kuriame būna pagrindinis kirtis, kirtis skiria tik negausias skirtingų Žodžių homoformas, o to paties žodžio formų nebeskiria, pvz.: daf'žinės' „,datžinės“ — daf'žinės" „,daržinės“. *'4 Vieni kalbininkai mano, jog laisvo kirčio kalbose pagrindinė kirčio funkcija yra distinktyvinė (1), kiti — kad kulminatyvinė (2), treti — kad tik kontrastinė (arba kulminatyvinė) (3), pvz.: 1) II. C. Kysueuos, K sonpocy o tononornn yaapenns (1948), — A. A, Pedopmarckuii, H3 ncropun orevectsennoii donosiorun, Mocksa, 1970, p. 360, 366; JI. P. 3unaep, min. veik., p. 299, 302-304; P. H. ABanecos, Pycckasi JutepaTypHast H AuaJjexTHas DOHETHKA, Mocksa, 1974, p. 85, 100; A. A. Pedpopmatckuii, min. veik., p. 31; P. Kratochvil, Tone in Chinese (1968), — ed. E. C. Fudge, Phonology, Penguin Books, 1973, p. 347, 348; I. Lehiste, min. veik., p. 147, 148; 2) C. K. IllaymMan, TIpo6aemsl Teopetnueckoii donosorun, Mocksa, 1962, p. 59; H. Pilch, Phonemtheorie, I, Basel — New — York, 1964, p. 101 —102; iš dalies dar plg. H. C. Tpy6Geuxoii, min. veik., p. 38, 230—231, 238; 3) A. Martinet, Accent et tons, Miscellanea Phonetica, II, London, 1954, p. 13—24; P. Garde, Principles of the Synchronic Description of Stress (1967), — ed. E. C. Fudge, Phonology, 1973, p. 310-311. '* R. Avanesovas, V. Vaitkevičiūtė ir kiti ta patį įrodinėja kitaip. Pagal juos, pavyzdžiui, žodžiai sak'2s ir sak’)s, besiskiriantys tik kirčio vieta, segmentiškai skiriasi iš karto ne vienu, o dviem požymiais: ne tik tuo, kad pirmojo žodžio balsis a kirčiuotas, antrojo — nekirčiuotas, bet ir tuo, kad pirmojo žodžio 2 nekirčiuotas, antrojo — kirčiuotas, žr.: P. H. ABšanecoB, min. veik.,p. 101—102; V. Vaitkevičiūtė, Lietuviųliteratūrinės kalbos balsinės ir dvibalsinės fonemos, LKK, 1V, 1961, p. 21. Bet taip galima pradėti nagrinėti tik tada, jei kirtį laikome atskirų balsinių fonemų požymiu, plg.: II. C. Ky3neuosB, min. str., p. 361-362. 79, 2. BALSIŲ KIEKYBĖ Tarmėje aiškiai skiriami ilgieji, pusilgiai ir trumpieji balsiai (yra trijų ilgumų sistema), bet vienas kuris nors balsis gali turėti ne daugiau kaip du fonologinius ilgumo laipsnius. Kirčiuotoje (stipriojoje) pozicijoje aukštutinio ir žemutinio pakilimo balsiai pagal kiekybę sudaro opoziciją (I), o vidurinio pakilimo balsiai opozicijos nesudaro (II): I 1. Balsiai i“, i., u*, u. būna ilgi ir pusilgiai (pavyzdžius žr. toliau); 2. Balsiai e', e, (e, e), a“, a būna ilgi ir trumpi; IT 3. Balsiai ė" (e), o" kirčiuoti būna tik ilgi; 4. Balsiai ¢ (3), 9 būna tik trumpi. Trumpųjų balsių e, e, 9, a vietą balsių sistemoje galima aiškinti dvejopai ar net trejopai: 1) pagal kokybinį panašumą būtų galima juos sieti su ilgaisiais ė', e*, o", a’, 2) pagal kaitaliojimąsi toje pačioje morfemoje su balsiais i., e“, u., a' garsus €, e, 0, a būtų galima laikyti šių balsių poziciniais (atitrauktinio kirčio) variantais, 3) arba trumpųjų e, 9 nepriskirti nei vieniems, nei kitiems ir laikyti juos savarankiškomis fonemomis. Balsiai g, 9 kaitaliojasi toje pačioje morfemoje ne su balsiais ė“, o* (kaip ilgieji ir trumpieji e, a tarpusavyje), bet su balsiais i., u., plg.: s'kėr' „,skiriū, skiri“ — s'ki.r' „skiria“, s'kė'r' „,skėrį“; kor’ ,,kuriū, kuri“ — kū.r' „,kūria“, kor’ , kori“, todėl su ilgaisiais galima sieti tik balsius e, a. Trumpuosius e, e, 9, a balsių i., e“, u., a’ poziciniais variantais būtų galima laikyti tik tada, jei tarmei įsivestume dviejų kirčio tipų kategorijal®, didesne dalimi atitinkančią diachroninę kategoriją — pagrindinį ir atitrauktinį kirtį. Bet, mąstydami sinchroniškai, ,,nežinome“, kuris kirtis pagrindinis, kuris atitrauktinis, o iš klausos, kaip rodo audiciniai eksperimentai, šie kirčiai dabar skiriami labai menkai, pastebėtus jų skirtumus galima žymėti vien priegaidėmis. Be to, ne tik ilgieji, bet ir trumpieji (pusilgiai) balsiai gali būti kirčiuoti tiek pagrindiniu, tiek atitrauktiniu kirčiu. Pagrindinio kirčio pozicijoje pusilgiai i., u. gali būti bet kuriame pagal eilę žodžio skiemenyje, o balsiai e, e, 9, a kirčiuoti trumpi išlieka daugiausia galiniame žodžio skiemenyje", bet pasitaiko ir toliau nuo žodžio galo esančiuose skiemenyse (ne tik iš ištiktukų kilusiuose veiksmažodžiuose, plg., frėp'teleje „,trėptelėjo“, iš kitų kalbų atėjusiuose žodžiuose, plg., lat'vej „„Latvija“, bet ir kai kuriose tarmės vietose — būdvardžių aukštesniojo laipsnio priesagoje -ėsnis, -ė ir t. t.). Jeigu kirčiuoti pagrindiniu kirčiu trumpieji balsiai daugiausia išlieka tik galiniame skiemenyje, kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu šie balsiai būna ne tik galiniame, bet ir antrame nuo galo skiemenyje, o toliau į priekį esančiuose skiemenyse jų trumpumas taip pat dažnai nebeišlaikomas. Dėl balsių ¢, 9 priklausomybės galutinį atsakymą duoda tai, kad nekirčiuoti balsiai i — ¢, u — g yra laisvieji variantai®®, todėl ir kirčiuotoje pozicijoje (kurioje * A. Girdenis, V. Zulys, rec. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 1968, 414 p., „Baltistica“, VIII(2), 1972, p. 199. '" Daugiau pavyzdžių žr. E. Grinaveckienė, Kai kurios lietuvių kalbos tarmių ypatybės LKK, V, p. 148—150, '® Balsiai f, u bet kuriame prieškirtiniame ir negaliniame pokirtiniame skiemenyje (tiek uždarame, tiek atvirame) prieš bet kurį balsį (tiek absoliutinėje, tiek neabsoliutinėje žodžio pradžioje) didžiojoje tarmės dalyje net tame pačiame žodyje (ir to paties žmogaus ištartame) gali būti ir paplatinti, ir nepaplatinti. , 80 „šių balsių opozicija nebėra neutralizuojama) balsius e, ¢ reikia laikyti balsių i., u. trumpaisiais variantais. Balsiai e, a, kaip ir ilgieji e“, a" yra savarankiškos fonemos. Tarméje toje pačioje kirčiuotoje pozicijoje yra ilgųjų — pusilgių arba ilgųjų — trumpųjų balsių opozicija (neutralizuojama tik galiniame atvirame skiemenyje), ir balsių kiekybė būtų diferencinis požymis, priklausantis fonemoms?*?*?. Balsiai, kirčiuoti galintys būti tik ilgi (ė', 0") arba tik trumpi (g, 9), koreliacijos pagal ilgumą — trumpumą nesudaro. (Remiantis vien balsiais ė', 0*, nekirčiuotame skiemenyje sutrumpéjanciais, kiekybę būtų galima priskirti ir supersegmentiniam lygiui.) Priešpastatant ilguosius — pusilgius i', i., u', u., minimaliose porose skiriami žodžiai tik su skirtingomis reikšmėmis, pvz.: ski‘la „,skylė“ — ski.la „skilo“, mis „Mūša“ — mū.š „„mūša“ ir t. t., taigi šie balsiai kirčiuoti išlaiko tą pačią kiekybę. Ilgosios ir trumposios fonemos e, e, a', a, priešingai, dažniausiai skiria to paties žodžio formas (kurių kalboje yra daugiausia), ir žymiai rečiau — skirtingus žodžius, pvz.: ke'l' „,kėlia, kėlį, kėlią“ — kel’ „,keliū, keli“. Kirčiuoti visi trumpieji balsiai retkarčiais toje pačioje pozicijoje gali būti pailginami beveik iki pusilgių (ypač skiemenį pabrėžiant dėl intonacijos), bet žodžio reikšmė nuo to nepakinta. Tokius pailgėjusius balsius galima laikyti trumpųjų fonemų fakultatyviniais variantais, kartais turinčiais ir stilistinę reikšmę. (Panašiai ir buvę ilgieji balsiai i', ė', u', o", nekirčiuotame skiemenyje labai retai ištariami ne trumpi, o pusilgiai, yra trumpųjų pozicinių variantų fakultatyviniai variantai, pvz. : gi.vi'bės' „gyvybės“, bū.vo.m „,būvome“ ir t. t.) Nekirčiuotuose skiemenyse visi tarmės balsiai paprastai būna tik trumpi: opozicija pagal kiekybę neutralizuojama. Lietuvių kalbos ilgieji ir trumpieji balsiai kalbotyroje iki šiol aiškinami dvejopai: vieni kalbininkai juos laiko atskiromis fonemomis, o kiti mano, kad ilgieji balsiai yra dviejų tokių pat trumpųjų fonemų (morų) dvigubi junginiaiir tokiu būdu kiekybės skirtumus priskiria ne balsiams, bet skiemeniui (daugiausia laiko prosodiniais požymiais). Pirmoji nuomonė pasireiškia beveik visuose Lietuvoje parašytuose kalbos darbuose (nors jų autoriai, išskyrus V, Vaitkevičiūtę, A. Girdenį, A. Pakerį ir kt., apie fonemas dar nekalba), antrosios nuomonės laikosi Vakarų struktūralistai nuo N. Trubeckojaus laiky®. Kad ilgieji balsiai turį susidėti iš dviejų dalių, įrodinėjama tuo, jog lietuvių kalboje ne tik dvibalsiuose bei mišriuosiuose dvigarsiuose, bet ir ilguosiuose balsiuose pagal kokybę skiriami du kirčio tipai (priegaidės): ilgojo skiemenį sudarančio garso pradžia ir galas skiriasi fonologiškai reikšmingai. Dėl to ilgieji balsiai, kaip ir dif19 Kai kas siūlo įtempimo sąvoka aprėpti ir kokybines, ir kiekybines balsių skirtybes, žr.: A. Pakerys, Lietuvių bendrinės kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicijos fonetinis pagrindas, — III sąjunginė baltų kalbotyros konferencija, 1975 m. rugsėjo 25—27 d., Pranešimų tezės, Vilnius, p. 42 ir kt. Lietuvių bendrinėje kalboje kiekybė priklauso tam tikroms morfemoms, žr. P. Garde, min. veik., p. 160, arba P. Garde’as, min. vertimas, p. 94. 10 H. C. Tpy6euxkoit (1939), min. veik., p. 213, 214, 223, 224, 240; G. L. Trager, The Theory of Accentual Systems, — L. Spier, A. I. Hallowell, and S. S. Newman (Eds.), Language, Culture, and Personality, Menasha, 1941, p. 139, 140; C. F. E. Heeschen, Einfiihrung in die Grundprobleme der generativen Phonologie mit besonderer Beriicksichtigung der litauischen Phonologie (daktaro disertacija), Bonn, 1968, p. 234, 252; M. J. Kenstowicz, min. veik., p. 84, 85, 107, 132 ir kt. 6. Užs. Nr. 1026 81 tongai, turį susidėti iš dviejų dalių (morų). Bet dabar užsieniečiams kaip tik mažiau ir žinoma, kad lietuvių kalbos rytų aukštaičių tarmėse (panašiai kaip ir literatūrinėje kalboje?!) priegaidės ilguosiuose balsiuose neturi tokios fonologinės reikšmės kaip' diftonguose, todėl ilgųjų balsių iki galo negalima prilyginti diftongams. Kirčiuotoje pozicijoje tarmėje nėra trumpųjų balsių i, ė, u, 0 (ė ir o būna tik tarptautiniuose Zodžiuose) ir negalima paaiškinti, iš kokių dviejų komponentų susideda ilgieji i“, ė*,. u', 0°. Mūsų tarmių ,,sudétiniuose ir priešdėlėtuose žodžiuose, taip pat išnykus Zodžio viduryje priebalsiui, greta vienas kito atsidūrę balsiai gali būti išlaikomi sveiki“*2,. nesutraukti į vieną balsį (dažniau į ilgąjį, ne į trumpąjį), o tai, pagal P. Kuznecovą, visiškai įrodą, kad ilgieji balsiai gali būti savarankiškomis fonemomis**. 3. PRIEGAIDĖS Lietuvių kalbos kirtis yra ne toninis (muzikinis), kaip, pavyzdžiui, kinų, bet dinaminis (kiekybė atlieka pagalbinį vaidmenį). Daugelyje tarmių kirčiuotų tvirtapradžių dvigarsių pirmasis komponentas, tvirtagalių — antrasis komponentas pailgėja maždaug iki pusilgiy, o kitas dėmuo būna trumpas; net literatūrinėje kalboje ,,nekirčiuotų skiemenų sudaromieji garsai yra kiek trumpesni, negu kirčiuotų skiemenų sudaromieji garsai“**. Kokybiškai ir kiekybiškai balsiai (ypač nekirčiuoti) gali pasikeisti tik dėl dinaminio, o ne dėl toninio kirčio**. Iš klausos. šiaurės vakarų panevėžiškiai priegaides skiria (kaip jie patys nurodė) daugiausia pagal garso ilgumą ir stiprumą. Politoninėse kalbose priegaidės gali būti ne tik tono, bet ir intensyvumo prosodemos, o tada jų skiriamieji požymiai yra staigus — lėtas intensyvumo kitimas ir t. t.**. Naujausiais instrumentiniais eksperimentais: įrodyta, kad pagrindinis tonas (tono ir intensyvumo kritimas — kilimas skiemenyje) nėra lietuvių kalbos priegaidžių diferencinis požymis*". 21 A, Laigonaitė, min. veik., p. 20; Lietuvių kalbos gramatika, I, p. 128. 22 7. Zinkevičius, min. veik., p. 124 ir kt. 23 IĮ, C. Kysnenos, O gonojiornueckofi cucreme cep6oxopBarckKOoro si3biKa (1948), — A. A. Pedopmarckuii, H3 ucropuu orevectsenHoil doKojioruun, p. 344. — Bet tai dabar, gal būt, būtų galima aiškinti sujungimu (juncture). Lietuvių kalbą ne morine, bet skiemenine laiko A. Martinė, P. Gardas, žr.: A. Martinet, min. veik., p. 13; P. Garde, min. veik., p. 165, arba P. Garde'as, min. vertimas, p. 96. 24 Lietuvių kalbos gramatika, I, p. 129—137; A.Ilakepuc, T. Ilnakynosa, 51. Yp6eaene, OTHOCHTEJIbHAS JĮŲJIHTEJIbHOCTb ĮHOTOHTOB JMTOBCKOro s3bika, — Garsai, priegaidé, intonacija, Vilnius, 1972, p. 14—17, 36; J. Kazlauskas, min. veik., p. 8—9; H.C. Tpy6euxoii, min. veik., p. 240 ir kt. 25 A, Meiie, BBejnenne B CpPaBHHTE/bHOE H3YUeHHe HHJOEBpoOneiicKuX S3bIKOB, MockBa — Jlenaurpajs, 1938, p. 164. 26 A. C. Jlu6epman, CjnoroBas akueHTyalKsi KeTCKOTO si3biKA, — JIMHrBHCTHUECKHE nccJegoBanns, Jleaunrpan, 1970, p. 378. 27 A. Laigonaitė, Džl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės supratimo, ,,Kalbotyra“, I, 1958, p. 71—100; A. Pakerys, Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos dvibalsių pagrindinio tono (F,) moduliacija, ,,Kalbotyra“, XVII, 1967, p. 15; A. Girdenis, A. Pupkis, Pietinių vakarų aukštaičių priegaidės (prozodiniai požymiai), — Eksperimentinė ir praktinė fonetika, Vilnius, 1974, p. 125 (ten pat žr. nuo K. Jauniaus ir F. Kuršaičio einančio dvejopo priegaidės supratimo apžvalgą, | p. 107—108); A. Girdenis, Prozodinés priegaidžių ypatybės šiaurės žemaičių tarmėje (Trukmė, | pagrindinis tonas, intensyvumas), ten pat, p. 198, 82 Šiaurės vakarų panevėžiškių tarmėje iš klausos skiriamos, rodos, net šešios priegaidės, kurias pagal mažėjančią garso kiekybę ir, atrodo, pagal didėjančias tarimo pastangas būtų galima surašyti maždaug taip: tvirtagalė (~), antrinė vidurinė (*), vidurinė (%), tvirtapradė ('), antrinė kirstinė (**), kirstinė (*)**. Tvirtapradė, tvirtagalė, antrinė kirstinė ir antrinė vidurinė yra pagrindinio kirčio priegaidės, o kirstinė ir vidurinė — atitrauktinio kirčio priegaidės. Abi kirstinės priegaidės būna skiemenyje, turėjusiame tvirtapradę priegaidę, abi vidurinės priegaidės — skiemenyje, turėjusiame tvirtagalę priegaidę. Antrinės priegaidės atsiranda tik diachroniškai galiniame skiemenyje (plg.: v'o/kdava „vilkdavo“, valka „vilko“, v'olks „vilks“), todėl jos yra tvirtagalės priegaidės variantai (alofonai). Pagrindinio ir atitrauktinio kirčio priegaidės, kaip ir kai kurie skirtingos kiekybės balsiai, diachroniškai galėtų būti papildomoje distribucijoje. Dvigarsiuose priegaidės gali pabrėžti ir pirmąjį, ir antrąjį komponentą: pirmajame dėmenyje būna tik tvirtapradė priegaidė (akūtas), o daugiau antrąjį pabrėžia visos kitos priegaidės — cirkumflekso variantai. Stiprioji priegaidžių pozicija yra kirčiuotuose skirtingos kokybės garsuose (dvigarsiuose, išskyrus ie, uo), silpnoji pozicija — kirčiuotuose tos pačios kokybės garsuose (balsiuose, įskaitant ir dvigarsių antrąjį komponentą) ir visuose ilguose nekirčiuotuose skiemenyse: čia priegaidžių kontrastas potencialiai gali skirtis (ir turėti papildomą fonologinę reikšmę), bet gali ir visiškai nesiskirti, Lietuvių kalboje tėra dvi stipriosios priė-. gaidės — akūtas ir cirkumfleksas®, Minimalių porų skaičius su atskiromis priegaidėmis labai nevienodas. Tarmėje daugiausia yra homonimų su tvirtagalės — vidurinės priegaidės opozicija (apie 1200 porų, II ir IV kirčiuotės vardažodžiai), pvz.: vns. vard. p'of'šts ,,pifStas® — dgs. gal. p'ofsts „,pirštūs“. Minimalių porų su tvirtaprade — kirstine priegaide yra apie 500 (III kirčiuotės vardažodžiai), pvz.: pėš'č'os „,pėsčios“ — pėš'č'os „pėsčios“. Taigi priegaidės daugiausia gali skirti to paties žodžio formas. Visų kitų priegaidžių opozicijos tame pačiame kontekste yra negausios, nes jos skiria tik atskirus žodžius (su skirtingomis reikšmėmis). Porų su tvirtaprade — tvirtagale priegaide būtų apie 60, o likusioms galimoms priegaidžių opozicijoms yra tik apie 10 homonimų (ir tai daugiausia su dvigarsiais), plg.: nekaltos — nekaltos — nekaltos „nek'fa'itos“ — nekaltos „neka']'tės“:; Iduks „laukus“ — laiks ,,laiikas“ — laiūks „Jlaūks“ — laūks „jlaukūs“ ir t. t. Lietuvių ar serbų-chorvatų kalbų priegaides vieni kalbininkai priskiria fonemoms (J. Dambrauskaitė; N. Trubeckojus, A. Isačenka, Dž. Treigeris), kiti jas linkę Ne Lietuvoje gyvenantys kalbininkai iki šiol daugiausia tebemano, kad dabartinės kalbos. kirtis yra išlaikęs indoeuropiečių toną, pvz.: P. Garde, min. veik., p. 160—165; P. Skardžius, Lietuvių kalbos kirčiavimas, Chicago, 1968, p. 11—12; C. F. E. Heeschen, min. veik., p. 190— 283; M. J. Kenstowicz, min. veik.,p. 82t.; T. M. Lightner, Problemes in the theory of Phonology, I, Edmonton, 1972,p.390—391; P. MH. ABanecos, min. veik.,p. 83; A. A. Pepopmarckufi, min. veik., p. 43; IO. C. Crenauos, min. veik., p. 99 ir kt. į * Trūkstant ženklų, kirstinei priegaidei čia suteikiamas kitoks fonetinis turinys. Dėl priegaidžių dar žr.: A. Girdenis, A. Rosinas, rec. V. Grinaveckis, Žemaičių tarmių istorija (Fonetika), Vilnius, 1973, 370 p., ,,Baltistica“, X(2), 1974, p. 192; G. Gerullis, Litauische Dialektstudien, Leipzig, 1930, p. XLVII, 55 t.; K. 'apurBa, Bocripusithe C/10roBeIX aKIeHTOB JHTOBCKOrO S3HIKa B MOJHApeYHH CeBepo-3anajHbiX nanssexues, , Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, A serija, 2(59), Vilnius, 1977, p. 119-128. i ; ** A. Girdenis, Prozodinės priegaidžių ypatybės šiaurės žemaičių tarméje (Trukmė, pagrindinis tonas, intensyvumas), ten pat, p. 160; J. Kazlauskas, min. veik., p. 6. 6* 83 laikyti morfemos ar žodžio požymiu (L. Jelmslevas, V. Vaitkevičiūtė, P. Gardas; P. Kuznecovas, A. Reformatskis)??. Priegaidės, kaip ir kirtis, visam žodžiui daugiausia priskiriamos dėl to, kad manoma, jog priegaidžių opozicija išlaikoma tik viename (kirčiuotame) žodžio skiemenyje. Bet, viena, nekirčiuotuose skiemenyse priegaidėms (lygiai kaip ir balsių kiekybei) gali būti silpnoji pozicija, antra, dabartinės lietuvių kalbos tarmėse nekirčiuoti skiemenys taip pat turi tam tikrą priegaidžių skirtumą*!. Lietuvių kalbos priegaidžių opozicijai egzistuoti reikalingas ne kirtis, bet ilgas skiemuo, todėl balsių kiekybės ir nuo jos priklausančias priegaidžių opozicijas būtų galima priskirti tam pačiam — segmentiniam arba supersegmentiniam — lygiui. Jeigu kiekybę laikytume supersegmentine fonema (pagal įprastinę amerikiečių analizę) arba vieno skiemens pagrindą sudarančius diftongus ir ilguosius balsius skirstytume į du trumpuosius balsius (kaip daro Naujoji Prahos mokykla ir glosematikai), tuo pačiu ir priegaides tektų priskirti supersegmentiniam lygiui**?. Priegaidžių priklausymą skiemeniui ypač paremtų tai, kad, matyt, visose politoninėse kalbose jos nutęsiamos ir ant skiemenį užbaigiančio priebalsio** (dvigarsyje). Be to, lietuvių kalbos priegaidės priklauso ne tik nuo skiemens ilgumo, bet ir nuo jo atvirumo — uždarumo (prosodinių žodžio ypatybių). Pavyzdžiui, atvirame kirčiuotame skiemenyje šiaurės vakarų panevėžiškių balsiai i., u. priegaidės iš viso neturi (A. Baranauskas ir kiti ant šių balsių žymėjo tvirtagalę priegaidę), o balsiai e“, a turi tik juos palydinčią tvirtagalę priegaidę. Priegaidžių opozicija atsiranda tik tada, kai šie balsiai sudaro junginį su kitu balsiu (dvibalsį) arba su priebalsiais /, r, m, n (mišrųjį dvigarsį). Pagal kiekybę ir priegaides dvigarsiai yra kitokie garsai, negu juos sudarantys komponentai, ir dėl to tiek dvibalsius, tiek mišriuosius dvigarsius fonemiškai būtų galima aiškinti vienodai, nors pastarųjų, kaip ir dvibalsių wi, ai, abi sudėtinės dalys ne tik gali būti pakeistos kitais garsais (plg. Ik kilti, kūlti, kėlti, kalti — kūrti, karti ir t.t.), bet gali pasilikti ir skirtinguose skiemenyse (prieš balsį dvigarsis išyra į sudedamuosius fonetinius elementus). 4. BALSINĖS FONEMOS IR JŲ VARIANTAI Kirčiuotame skiemenyje gali būti visi dvigarsiai ir šie balsiai: i“, i., ė*, e; e, e @,@ U“, u,E, 0, 0, d, a, a. Balsiai «', @ būna tik tarp minkšto ir kieto 30 P. Garde'as, min. vertimas, p. 94; V. Vaitkevičiūtė, min. str., p. 22; II. C. KyaHenoB, O doHojiornuecKoH cHcTeMe cep6oXOpBaTCKOrO S3bIKa, — ten pat, p. 338—342; A. A. PedbopmaTckuit, min. veik., p. 43—46 (minėtuose darbuose apžvelgti ir kiti autoriai). Antrąją nuomonę dar žr. K. L. Pike, Tone languages, Ann Arbor, 1957, p. 3—5 ir kt. 3 Plg. A. Pakerys, Apie kirtį, ,,Kalbotyra®, XVII, 1967, p. 133; A. T'upaenuc, 3arajuoJIATOBCKHE H ĮpeBHenpyCCKHe CJIOTOBbIe aKLEHThI, — DBasTuiickue 53bIKH H HX B3aHMOCBSI3H CO CJIABAHCKHMH, (DHHHO-YyTOpCKHMH H TepMAHCKHMH S3bIKaMH. Te3HCcbi JIOKJIAJIOB HAYyuUHOH KOHŪepennuu, Pura, 1973, p. 71—75. — Didesnė kalbininkų dalis mano, kad nekirčiuoti aukštaičių tarmės skiemenys dažniausiai turi tik tvirtagalę priegaidę, žr.: A. Pakerys, Tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių spektras, — ten pat, p. 149 (8 išnaša). # Diftongų, kiekybės ir priegaidžių foneminės problemos apžvalgą žr.: K. Togeby, Phonotactics (1971), — ed. E. C. Fudge, Phonology, 1973, p. 291—296; I. Lehiste, min. veik., p. 43—53, 84—95. Dar plg. W. Smoczynski, Some Problems of Lithuanian Phonology, — III sa« junginė baltų kalbotyros konferencija, Vilnius, 1975, p. 58—60. 3 JI. P. 3un pep, min. veik., p. 304; taip mano ir doc. A. Girdenis. 84