Akcentuacijos ir vokalizmo sąryšis šiaurės vakarų panevėžiškių tarmėje

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA K. GARŠVA AKCENTUACIJOS IR VOKALIZMO SARYŠIS ŠIAURĖS VAKARŲ PANEVĖŽIŠKIŲ TARMĖJE Daugelyje kalbų skiemens pagrindą sudaro balsiai, o jų negalima teisinga aprašyti, pirma neaptarus kirčio, nes vienos šnekõs fonetinės ypatybės „uždedamos“ ant skiemens, morfemos ar viso žodžio (pvz., kirtis), kitos priklauso atskiriems trumpiausiems garsiniams vienetams (fonemoms ir jų variantams). Keturiuose šio straipsnio skyreliuose (1. Žodžio kirtis, 2. Balsių kiekybė, 3. Priegaidės, 4. Balsinės fonemos ir jų variantai) ir bandoma sinchroniškai atskirti vienos rytų aukštaičių tarmės — šiaurės vakarų panevėžiškių — supersegmentinius (viršsegmentinius, prosodinius¹) ir segmentinius reiškinius, nustatyti jų atliekamas funkcijas kalboje². Panašiai reikėtų aiškinti ir kitų lietuvių kalbos tarmių (bei literatūrinės kalbos) atitinkamas išraiškos priemones. Darbe paliečiamos sudėtingesnės fonologijos teorinės problemos, dėl kai kurių iš jų lingvistų nuomonės labai skiriasi, ir ne visos mūsų išvados dar bus galutinės. Nuo gretimų tarmių šiaurės vakarų panevėžiškiai atsiskiria trimis svarbiausiomis fonetinėmis ypatybėmis³: 1. Būdingu balsių i, u platinimu bent 3 pozicijose (žr. toliau) ir lk. balsių ę, ą bei tvirtagalių dvigarsių ēm, ēn, ām, ān vertimu garsais ė, o bei ēm, ēn, ōm, ōn⁴; 2. Vad. visuotiniu kirčio atitraukimu; 3. Buvusių trumpųjų galūnės balsių redukcija. Tas plotas žymiai labiau sutampa su A. Baranausko „Rytiečiais antraisiais“ ir su tradicinėmis Mūšos upyno tarmėmis, negu su šiaurės panevėžiškiais (pagal 1 Lietuvių kalbotyroje ta pačia reikšme vartojami du termino variantai: prozodija ir prosodija, plg.: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 1969, p. 628, 624 ir kt. Iš jų reikėtų duoti pirmenybę antrajam dėl to, kad taip žodis buvo vartotas pirminiame šaltinyje — graikų kalboje (naujesniuose skoliniuose iš graikų kalbos priebalsis s dažniausiai nebepakeičiamas, pvz., Odisėjas, Poseidonas ir t. t.). 2 Panašią analizę žr.: Вопросы теории лингвистической географии, под. ред. Р. И. Аванесова, Москва, 1962, p. 28—63; T. Hill, Phonemic and Prosodic Analysis in Linguistic Geography, „Orbis“, XII, Nr. 2, 1963, p. 449—455. — Perspausdinta: Readings in American Dialectology, New York, 1971 ir t. t. 3 Kadangi spaustuvė turi ne visus reikalingus ženklus, straipsnyje vartojama ne fonetinė o beveik fonologinė transkripcija. (Fonetinės transkripcijos ženklai bandomi vartoti tik ten, kur specialiai kalbama apie fonetiką.) Nuoseklią fonetinę transkripciją ir akustines bei artikuliacines garsų savybes žr.: K. Garšva, Šiaurės vakarų panevėžiškių prozodija ir vokalizmas, Dipl. darbo santrauka (mašinr., VVU lietuvių kalbos katedra), 1973, p. 24—25 (VVU lituanistų skaitykla, D 434). 4 Kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu šie dvigarsiai būna tokie pat, kaip ir kirčiuoti pagrindiniu kirčiu, plg.: rɔ̀nkos „rankos“ — rɔ̀nkos „rankos“, bet pantininkų lāngs „langas (lángus)“ — lāngė „langą“ (ne lɔ̀ngė), rānds — rāndė, žānds — žāndė ir t. t. 76 Girdenio—Zinkevičiaus klasifikaciją). Todėl šiaurės panevėžiškius dar reikia skirs-tyti į šiaurės vakarų ir šiaurės rytų panevėžiškius (biržiškius). Rytinė šiaurės vakarų panevėžiškių tarmės riba maždaug atitiktų „Lietuvių kalbos atlaso“ pontininkų—puntininkų ribą, tik dar turėtų eiti pradedantis puntininkauti pakraštys iki Mūšos (Namajūnai, Saločiai, Pasvalys). Tvirtapradžiai ám, án, pontininkų verčiami óm, ón, kalboje pasitaiko retai (be to, gal didesnę pusę jų sudaro išimtys5), o kitokių žymesnių fonetinių skirtumų tarp šiaurinių vad. pantininkų ir pontininkų (šiaurės vakarų panevėžiškių) nepastebėta. 1. ŽODŽIO KIRTIS Kirtis dažniausiai apibūdinamas kaip vieno (kirčiuoto) žodžio skiemens išsky-rimas ir priešpastatymas kitiems (nekirčiuotiems) skiemenims. Bet kirčiuoti gali būti ir atskiri ar paeiliui einantys vienskiemeniai žodžiai6, todėl kirčiuotų—nekirčiuotų skiemenų kontrastas nėra būtinas kirčiui suvokti (lygiai kaip ir balsio kiekybė nėra nustatoma vien lyginant su gretimais balsiais). Atskiro vienskiemenio žodžio su ilgu balsiu (dvigarsiu) neįmanoma ištarti be priegaidės, taigi ir be kirčio, nes, kaip mano daugelis kalbininkų, lietuvių kalbos priegaidės aiškiai skiriasi tik kirčiuotuose ilguosiuose skiemenyse7 (mūsų nuomone, čia yra stiprioji priegaidžių pozicija). Iš sakinio màm kù.l’ grù.ds laũk’ „mama kulia grūdus lauke“ matyti, kad kirčiuoti gali būti ir vienskiemeniai žodžiai, sudaryti iš nevienodos kiekybės (ilgumo) balsių (trumpų, pusilgių, ilgų) ir dvigarsių. Taigi lietuvių kalbos balsio trukmė (kiekybė), pagrindinis dažnumas (tonas), taip pat panevėžiškių bei širvintiškių nekirčiuotų balsių kiekybinė ir kai kurių dvibalsių kokybinė redukcija būtų tik papildomos kirčio priemonės, o pagrindinė priemonė — garso intensyvumas (garsumas). Kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų balsiai kiek skiriasi sudarymo vieta ir tuo pačiu — akustine kokybe. Lietuvių kalbotyros darbuose be tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės iki šiol dar dažnai minimos „vidurinė“ ir „kirstinė“, be ilgųjų galinčios būti ir pusilgiuose kirčiuotuose skiemenyse, bei „trumpinė priegaidė“, būnanti tik trumpuosiuose skiemenyse. Bet vad. trumpinės (ir vidurinės, kirstinės) „priegaidės“ atveju dažnai kalbama ne apie priegaidę — skiemens pradžios ar pabaigos pabrėžimą ir staigų — lėtą intensyvumo kitimą, o tik apie skiemens trumpumą ar pusilgumo, todėl prie- 5 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 97—98. Dar plg. pastabą p. 16 (5 išnaša). 6 Rusų kalboje tokį požiūrį gynė L. Ščerba ir L. Zinderis, žr. Л. Р. Зиндер, Общая фонетика, Ленинград, 1960, p. 298—300. Bandymą kritikuoti žr. А. А. Реформатский, Фонологические этюды, Москва, 1975, p. 39—41, 63—64. Dar plg. Р. Якобсон и М. Халле, Фонология и её отношение к фонетике, — Новое в лингвистике, вып. 2, Москва, 1962, p. 250 ir kt. 7 Н. С. Трубецкой, Основы фонологии, Москва, 1960, p. 223; P. Garde, L’accent, Paris, 1968, p. 161; tą patį žr. P. Garde’as, Lietuvių kalbos kirčiavimo sistema (išvertė ir komentavo A. Girdenis), „Kalbotyra“, XXII(1), 1971, p. 94—96; J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 1968, p. 5; M. J. Kenstowicz, Lithuanian Phonology, University of Illinois, 1969 (daktaro disertacija, rotaprintas), p. 84; О. С. Степанов, Основы общего языкознания, Москва, 1975, p. 99 ir kt. 77 gaidės sąvoka čia nebereikalinga8. Kirčiuotus trumpus ir pusilgius skiemenis, kuriuose priegaidės nėra, mes žymime kirčio (grāvjo) ženklu. „Trumpinę priegaidę“ lietuvių kalbai vien eksperimentiškai pradėjo įrodinėti R. Ekblomas (1917 m. ir vėliau), o po jo N. van Veikas, J. Gerulis, A. Laigonaitė, V. Vaitkevičiūtė9. Trumpieji balsiai tyrinėti nevienodame fonetiniame kontekste, nesiremta matematine statistika, todėl vieni tyrinėtojai kirčiuotų skiemenų „trumpinę priegaidę“ mano esant panašią į tvirtapradę ir į tvirtagalę priegaidę (skirtinguose skiemenyse)10, kiti — tik į tvirtagalę priegaidę11. Kalbinę reikšmę turi tik tai, kas girdima paprasta normalia ausimi, o prietaisai parodo tik objektyvius garso fizinius duomenis ir iš to neįmanoma nustatyti, kaip ausis visas tas ypatybes susintetins12. Kalbininkai, laikantys lietuvių kalbą morine, taip pat neigia trumpųjų balsių priegaides ir mano, kad jie gali būti tik kirčiuoti ir nekirčiuoti13. „Trumpinės priegaidės“ nėra ir giminiškoje latvių kalboje. Visų aukštaičių tarmiu kirtis gali būti bet kurioje pozicijoje: iš dalies jis nepriklauso nuo skiemens eilės žodyje ir skiemens atvirumo—uždarumo, nuo skiemenį sudarančio balsio (dvigarsio) kokybės, kiekybės, priegaidės. Dviskiemeniniuose žodžiuose kirtis gali sudaryti visas galimas devynias trumpųjų — pusilgų — ilgųjų skiemenų kontrasto kombinacijas: I 1) sàk’əs „sakiaus“ — sak’əs „sakyčiau“, 2) ir sàːk’əs — sak’əːs; II 3) ir sàk’əs — sak’əːs, 4) i.šnėːs „išneša“ — išnėːs „išnešė“; III 5) vns. vard. žãbos „žãbo“ (tarm. žabõs) — bū. l. III asm. žabòːs „žabõs“ (žabóti), 6) vėːžam „vežame“ — vežàm „vežamà“, 7) rù.do „rūdą“ — rudóː „rudóji“, 8) ir vėːžam — vežàːm; IV 9) žãːbos „žabai“ — žabòːs „žabõs“. Kaip matyti iš šių pavyzdžių, pagal kirčio vietą tarmėje išsiskiria keturi opozicijų tipai: I žodžiai skiriasi tik kirčio vieta (kai abu skiemenys trumpi arba abu pusilgiai), II žodžiai skiriasi ne tik kirčio vieta, bet ir kirčiuotų balsių ilgumu (kai vienas skiemuo trumpas, kitas — pusilgis), III žodžiai skiriasi ne tik kirčio vieta ir balsių ilgumu, bet ir priegaidės kirčiuotuose skiemenyse buvimu — nebuvimu (kai vienas skiemuo ilgas, kitas — trumpas arba pusilgis), IV žodžiai skiriasi ne tik kirčio vieta, bet ir kirčiuotų balsių priegaidėmis (kai abu skiemenys ilgi). Vienskiemeniuose žodžiuose (silpnojoje pozicijoje) kontrasto pagal kirčio vietą (fonologinės priemonės) nebūna, kirtis čia egzistuoja tik fonetiškai, o nevienskiemeniuose žodžiuose (sintagmoje) kirtis gali atlikti reikšmių skiriamąsias (distinkty- 8 Plg. K. Būga, Kirčio ir priegaidės mokslas (1924), — Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 21; J. Kazlauskas, min. veik., p. 5; A. Girdenis, V. Žulys, „Trumpinė priegaidė“, „Kalbotyra“, XV, 1967, p. 113—116; A. Pakerys, Apie kirtį, „Kalbotyra“, XVII, 1967, p. 131 ir kt. 9 Pirmuosius keturis autorius žr.: A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius, 1959, p. 8, 10; Lietuvių kalbos gramatika, I, Vilnius, 1965, p. 128 ir kt. 10 A. Laigonaitė, min. veik., p. 10. 11 V. Grinaveckis, Žemaičių tarmių istorija, Vilnius, 1973, p. 98. 12 Plg. I. Lehiste, Suprasegmentals, Cambridge, Massachusetts and London (M. I. T.), 1970, p. 5 ir kt. — E. Fišer—Jorgensen ir kiti mano, kad akustinė technika daugiausia reikalinga fonetiškai patikslinti iš klausos jau nustatytoms kalbos ypatybėms: E. Fischer—Jørgensen, What can the new techniques of acoustic phonetics contribute to linguistics?—Reports for the VIII International congress of linguists, I, Oslo, 1957, p. 88; Ю. С. Степанов, О зависимости понятия фонемы от понятия слога при синхронном описании и исторической реконструкции, „Вопросы языкознания“, 1974, № 5, p. 98; dar plg. A. Girdenis, V. Žulys, min. str., p. 115. 13 H. C. Трубецкой, min. veik., p. 232; M. J. Kenstowicz, min. veik., p. 84. 78 vines) funkcijas14. Savarankiško žodžio nebūna nei be fonemų, nei be kirčio – išorinio žodžio savarankiškumo požymio. Ir savo funkcijų neatlieka nei fonemos be kirčio, nei kirtis be fonemų, nors abiem atvejais pagrindinė reikšmė tenka fonemoms. Reikšmių skiriamąją funkciją fonologijoje reikia suprasti plačiau. Pakeitus fonemą ar kirčio vietą, priegaidę, žodžio reikšmė dažniausiai nepasikeičia, bet tas žodis gali būti iškreipiamas iki visiško neatpažinimo. Pvz., išgirdę dirbtinį žodį „samānos“, be konteksto nesuprastume, kas norėta pasakyti: sąmanos ar sama- nos. Žodžiuose, kuriuos galima kirčiuoti dvejopai, kirčio distinktyvinė funkcija neutralizuojama, pvz.: dkt. pāk̃rate – dkt. ir vksm. pakratė „pakratai“, dgs. viet. laukùos’ / laũkās’ „laukuose“, dgs. naud. vaikám / vaikam „vaikāms“ ir t. t. Tie patys kirčiuoti ir nekirčiuoti balsiai (dvibalsiai) nėra atskiros fonemos (o taip manė Prahos lingvistinio būrelio kalbininkai), nes jie visada būna skirtingose pozicijose, ir atitinkami homonimai (segmentiniame lygyje) yra skiriami ne pakeičiant fonemą, bet kirčio vietą15. Kirtis priklauso ilgesniam vienetui negu fonema – skiemeniui, t. y. ne segmentiniam, bet viršsegmentiniam lygiui. Jei fonemų skaičius tame pačiame kontekste gali būti nemažas (pvz.: sàk’ǫs „sakiaũs“, sòk’ǫs „sukiaũs“, sù.k’ǫs „sūkinsi“, siek’ǫs „siekiaũs“), kirčio prosodemų galėtų būti ne daugiau, kaip kad yra žodyje skiemenų (bet šiaip aukštaičių tarmėje ir daugiaskiemeniuose žodžiuose reikšmingas kirtis dažniausiai būna ne daugiau kaip dviejuose skiemenyse). Prosodemų inventoriui būtų „kirtis pirmajame žodžio skiemenyje“, „kirtis antrajame skiemenyje“, „kirtis trečiajame skiemenyje“ ir t. t. Kadangi kalboje daugiausia yra dviskiemenių ir triskiemeninių žodžių, o šiaurės vakarų panevėžiškiai kirtį dažniausiai iš galinio skiemens atitraukė į pirmąjį ir antrąjį skiemenį, pagal kirčio vietą šioje tarmėje dažniausiai pasitaiko pirmojo ir antrojo skiemens opozicija, rečiau – vieno iš jų ir trečiojo skiemens opozicija. (Pirmųjų žodžio skiemenų prosodemų skaičius tarmėje padidėjo antrojo, trečiojo ir kt. skiemenų kirčio prosodemų sąskaita.) Vardažodžiuose, kur kirtis paprastai atitraukiamas į tą patį skiemenį, kuriame būna pagrindinis kirtis, kirtis skiria tik negausias skirtingų žodžių homoformas, o to paties žodžio formų nebeskiria, pvz.: dar̃žinės „daržinės“ – dar̃žinės’ „daržinės“. 14 Vieni kalbininkai mano, jog laisvo kirčio kalbose pagrindinė kirčio funkcija yra distinktyvinė (1), kiti – kad kulminatyvinė (2), treti – kad tik kontrastinė (arba kulminatyvinė) (3), pvz.: 1) П. С. Кузнецов, К вопросу о фонологии ударения (1948), — А. А. Реформатский, Из истории отечественной фонологии, Москва, 1970, p. 360, 366; Л. Р. Зиндер, min. veik., p. 299, 302–304; Р. И. Аванесов, Русская литературная и диалектная фонетика, Москва, 1974, p. 85, 100; А. А. Реформатский, min. veik., p. 31; P. Kratochvil, Tone in Chinese (1968), — ed. E. C. Fudge, Phonology, Penguin Books, 1973, p. 347, 348; I. Lehiste, min. veik., p. 147, 148; 2) С. К. Шаумян, Проблемы теоретической фонологии, Москва, 1962, p. 59; H. Pilch, Phonemtheorie, I, Basel–New–York, 1964, p. 101–102; iš dalies dar plg. Н. С. Трубецкой, min. veik., p. 38, 230–231, 238; 3) A. Martinet, Accent et tons, Miscellanea Phonetica, II, London, 1954, p. 13–24; P. Garde, Principles of the Synchronic Description of Stress (1967), — ed. E. C. Fudge, Phonology, 1973, p. 310–311. 15 R. Avanesovas, V. Vaitkevičiūtė ir kiti tą patį įrodinėja kitaip. Pagal juos, pavyzdžiui, žodžiai sàk’ǫs ir sak’ǫs, besiskiriantys tik kirčio vieta, segmentiškai skiriasi iš karto ne vienu, o dviem požymiais: ne tik tuo, kad pirmojo žodžio balsis a kirčiuotas, antrojo – nekirčiuotas, bet ir tuo, kad pirmojo žodžio ǫ nekirčiuotas, antrojo – kirčiuotas, žr.: Р. И. Аванесов, min. veik., p. 101–102; V. Vaitkevičiūtė, Lietuvių literatūrinės kalbos balsinės ir dvibalsinės fonemos, LKK, IV, 1961, p. 21. Bet taip galima pradėti nagrinėti tik tada, jei kirtį laikome atskirų balsinių fonemų požymiu, plg.: П. С. Кузнецов, min. str., p. 361-362. 79 2. BALSIŲ KIEKYBĖ Tarmėje aiškiai skiriami ilgieji, pusilgiai ir trumpieji balsiai (yra trijų ilgumų sistema), bet vienas kuris nors balsis gali turėti ne daugiau kaip du fonologinius ilgumo laipsnius. Kirčiuotoje (stipriojoje) pozicijoje aukštutinio ir žemutinio pakilimo balsiai pagal kiekybę sudaro opoziciją (I), o vidurinio pakilimo balsiai opozicijos nesudaro (II): I 1. Balsiai iˑ, iˑ, uˑ, u. būna ilgi ir pusilgiai (pavyzdžius žr. toliau); 2. Balsiai eˑ, e, (æˑ, æ), aˑ, a būna ilgi ir trumpi; II 3. Balsiai eˑ (ɛˑ), oˑ kirčiuoti būna tik ilgi; 4. Balsiai ɛ (ə), ɔ būna tik trumpi. Trumpųjų balsių ɛ, e, ɔ, a vietą balsių sistemoje galima aiškinti dvejopai ar net trejopai: 1) pagal kokybinį panašumą būtų galima juos sieti su ilgaisiais eˑ, e, oˑ, aˑ, 2) pagal kaitaliojimąsi toje pačioje morfemoje su balsiais iˑ, eˑ, uˑ, aˑ garsus ɛ, e, ɔ, a būtų galima laikyti šių balsių poziciniais (atitrauktinio kirčio) variantais, 3) arba trumpųjų ɛ, ɔ nepriskirti nei vieniems, nei kitiems ir laikyti juos savarankiškomis fonemomis. Balsiai ɛ, ɔ kaitaliojasi toje pačioje morfemoje ne su balsiais eˑ, oˑ (kaip ilgieji ir trumpieji e, a tarpusavyje), bet su balsiais iˑ, uˑ, plg.: s’kėˑr’ „skiriù, skiri“ – s’kiˑr’ „skiria“, s’kėˑr’ „skėri“; kòˑr’ „kuriù, kuri“ – kùˑr’ „kūria“, kõˑr’ „kõri“, todėl su ilgaisiais galima sieti tik balsius e, a. Trumposius ɛ, e, ɔ, a balsių iˑ, eˑ, uˑ, aˑ poziciniais variantais būtų galima laikyti tik tada, jei tarmei įsivestume dviejų kirčio tipų kategoriją16, didesne dalimi atitinkančią diachroninę kategoriją – pagrindinį ir atitrauktinį kirti. Bet, mąstydami sinchroniškai, „nežinome“, kuris kirtis pagrindinis, kuris atitrauktinis, o iš klausos, kaip rodo audiciniai eksperimentai, šie kirčiai dabar skiriami labai menkai, pastebėtus jų skirtumus galima žymėti vien priegadėmis. Be to, ne tik ilgieji, bet ir trumpieji (pusilgiai) balsiai gali būti kirčiuoti tiek pagrindiniu, tiek atitrauktiniu kirčiu. Pagrindinio kirčio pozicijoje pusilgiai iˑ, uˑ gali būti bet kuriame pagal eilę žodžio skiemenyje, o balsiai e, e, o, a kirčiuoti trumpi išlieka daugiausia galiniame žodžio skiemenyje17, bet pasitaiko ir toliau nuo žodžio galo esančiuose skiemenyse (ne tik iš ištiktukų kilusiuose veiksmažodžiuose, plg., trėp’telėje „treptelėjo“, iš kitų kalbų atėjusiuose žodžiuose, plg., làt’vej „Latvija“, bet ir kai kuriose tarmės vietose – būdvardžiu aukštesniojo laipsnio priesagoje -ėsnis, -ė ir t. t.). Jeigu kirčiuoti pagrindiniu kirčiu trumpieji balsiai daugiausia išlieka tik galiniame skiemenyje, kirčiuoti atitrauktiniu kirčiu šie balsiai būna ne tik galiniame, bet ir antrame nuo galo skiemenyje, o toliau į priekį esančiuose skiemenyse jų trumpumas taip pat dažnai nebeišlaikomas. Dėl balsių ɛ, ɔ priklausomybės galutinį atsakymą duoda tai, kad nekirčiuoti balsiai i – e, u – ɔ yra laisvieji variantai18, todėl ir kirčiuotoje pozicijoje (kurioje 16 A. Girdenis, V. Žulys, rec. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 1968, 414 p., „Baltistica“, VIII(2), 1972, p. 199. 17 Daugiau pavyzdžių žr. E. Grinaveckienė, Kai kurios lietuvių kalbos tarmių ypatybės, LKK, V, p. 148–150. 18 Balsiai i, u bet kuriame prieškirčiiname ir negaliniame pokirtiniame skiemenyje (tiek uždarame, tiek atvirame) prieš bet kurį balsį (tiek absoliutinėje, tiek neabsoliutinėje žodžio pradžioje) didžiojoje tarmės dalyje net tame pačiame žodyje (ir to paties žmogaus ištartame) gali būti ir paplatinti, ir nepaplatinti. 80 Šių balsių opozicija nebėra neutralizuojama) balsius e, o reikia laikyti balsiu i, u, trumpaisiais variantais. Balsiai e, a, kaip ir ilgieji e˙, a˙ yra savarankiškos fonemos. Tarmėje toje pačioje kirčiuotoje pozicijoje yra ilgųjų — pusilgių arba ilgųjų — trumpųjų balsių opozicija (neutralizuojama tik galiniame atvirame skiemenyje), ir balsių kiekybė būtų diferencinis požymis, priklausantis fonemoms¹⁹. Balsiai, kirčiuoti galintys būti tik ilgi (e˙, o˙) arba tik trumpi (e, o), koreliacijos pagal ilgumą—trumpumą nesudaro. (Remiantis vien balsiais e˙, o˙, nekirčiuotame skiemenyje sutrumpėjančiais, kiekybę būtų galima priskirti ir supersegmentiniam lygiui.) Priešpastatant ilguosius — pusilgius i˙, i., u˙, u., minimaliose porose skiriami žodžiai tik su skirtingomis reikšmėmis, pvz.: ski˙la „skylė“ — ski.la „skilo“, mu˙š „Mūša“ — mu.š „muša“ ir t. t., taigi šie balsiai kirčiuoti išlaiko tą pačią kiekybę. Ilgosios ir trumposios fonemos e˙, e, a˙, a, priešingai, dažniausiai skiria to paties žodžio formas (kurių kalboje yra daugiausia), ir žymiai rečiau — skirtingus žodžius, pvz.: kė˙l’ „kėlia, keli, kelią“ — kėl’ „keliù, kelì“. Kirčiuoti visi trumpieji balsiai retkarčiais toje pačioje pozicijoje gali būti pailginami beveik iki pusilgių (ypač skiemenį pabrėžiant dėl intonacijos), bet žodžio reikšmė nuo to nepakinta. Tokius pailgėjusius balsius galima laikyti trumpųjų fonemų fakultatyviniais variantais, kartais turinčiais ir stilistinę reikšmę. (Panašiai ir buvę ilgieji balsiai i˙, e˙, u˙, o˙, nekirčiuotame skiemenyje labai retai ištariami ne trumpi, o pusilgiai, yra trumpųjų pozicinių variantų fakultatyviniai variantai, pvz.: gi.vy˙bės „gyvybės“, bu˙vo.m „buvome“ ir t. t.) Nekirčiuotuose skiemenyse visi tarmės balsiai paprastai būna tik trumpi: opozicija pagal kiekybę neutralizuojama. Lietuvių kalbos ilgieji ir trumpieji balsiai kalbotyroje iki šiol aiškinami dvejopai: vieni kalbininkai juos laiko atskiromis fonemomis, o kiti mano, kad ilgieji balsiai yra dviejų tokių pat trumpųjų fonemų (morų) dvigubi junginiai ir tokiu būdu kiekybės skirtumus priskiria ne balsiams, bet skiemeniui (daugiausia laiko prosodiniais požymiais). Pirmoji nuomonė pasireiškia beveik visuose Lietuvoje parašytuose kalbos darbuose (nors jų autoriai, išskyrus V. Vaitkevičiūtę, A. Girdenį, A. Pakerį ir kt., apie fonemas dar nekalba), antrosios nuomonės laikosi Vakarų struktūralistai nuo N. Trubeckojaus laikų²⁰. Kad ilgieji balsiai turi susidėti iš dviejų dalių, įrodinėjama tuo, jog lietuvių kalboje ne tik dvibalsiuose bei mišriuosiuose dvigarsiuose, bet ir ilguosiuose balsiuose pagal kokybę skiriami du kirčio tipai (priegaidės): ilgojo skiemenį sudarančio garso pradžia ir galas skiriasi fonologiškai reikšmingai. Dėl to ilgieji balsiai, kaip ir dif- ¹⁹ Kai kas siūlo įtempimo sąvoka aprėpti ir kokybines, ir kiekybines balsių skirt ybes, žr.: A. Pakerys, Lietuvių bendrinės kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicijos fonetinis pagrindas, — III sąjunginė baltų kalbotyros konferencija, 1975 m. rugsėjo 25—27 d., Pranešimų tezės, Vilnius, p. 42 ir kt. Lietuvių bendrinėje kalboje kiekybė priklauso tam tikroms morfemoms, žr. P. Garde, min. veik., p. 160, arba P. Garde’as, min. vertimas, p. 94. ²⁰ Н. С. Трубецкой (1939), min. veik., p. 213, 214, 223, 224, 240; G. L. Trager, The Theory of Accentual Systems, — L. Spier, A. I. Hallowell, and S. S. Newman (Eds.), Language, Culture, and Personality, Menasha, 1941, p. 139, 140; C. F. E. Heeschen, Einführung in die Grundprobleme der generativen Phonologie mit besonderer Berücksichtigung der litauischen Phonologie (daktaro disertacija), Bonn, 1968, p. 234, 252; M. J. Kenstowicz, min. veik., p. 84, 85, 107, 132 ir kt. 6. Užš. Nr. 1026 81 tongai, turi susidėti iš dviejų dalių (moru). Bet dabar užsieniečiams kaip tik mažiau ir žinoma, kad lietuvių kalbos rytų aukštaičių tarmėse (panašiai kaip ir literatūrinėje kalboje21) priegaidės ilguosiuose balsiuose neturi tokios fonologinės reikšmės kaip diftonguose, todėl ilgųjų balsių iki galo negalima prilyginti diftongams. Kirčiuotoje pozicijoje tarmėje nėra trumpųjų balsių i, ė, u, o (ė ir o būna tik tarptautiniuose žodžiuose) ir negalima paaiškinti, iš kokių dviejų komponentų susideda ilgieji iː, eː, uː, oː. Mūsų tarmių „sudėtiniuose ir priešdėliuotuose žodžiuose, taip pat išnykus žodžio viduryje priebalsiui, greta vienas kito atsidūrę balsiai gali būti išlaikomi sveiki“22, nesutraukti į vieną balsį (dažniau į ilgąjį, ne į trumpąjį), o tai, pagal P. Kuznecovą, visiškai įrodo, kad ilgieji balsiai gali būti savarankiškomis fonemomis23. 3. PRIEGAIDĖS Lietuvių kalbos kirtis yra ne toninis (muzikinis), kaip, pavyzdžiui, kinų, bet dinaminis (kiekybė atlieka pagalbinį vaidmenį). Daugelyje tarmių kirčiuotų tvirtagalių dvigarsių pirmasis komponentas, tvirtagalių — antrasis komponentas pailgėja maždaug iki pusilgių, o kitas dėmuo būna trumpas; net literatūrinėje kalboje „nekirčiuotų skiemenų sudaromieji garsai yra kiek trumpesni, negu kirčiuotų skiemenų sudaromieji garsai“24. Kokybiškai ir kiekybiškai balsiai (ypač nekirčiuoti) gali pasikeisti tik dėl dinaminio, o ne dėl toninio kirčio25. Iš klausos šiaurės vakarų panevėžiškiai priegaides skiria (kaip jie patys nurodė) daugiausia pagal garso ilgumą ir stiprumą. Politoninėse kalbose priegaidės gali būti ne tik tono, bet ir intensyvumo prosodemos, o tada jų skiriamieji požymiai yra staigus — lėtas intensyvumo kitimas ir t. t.26. Naujausiais instrumentiniais eksperimentais įrodyta, kad pagrindinis tonas (tono ir intensyvumo kritimas — kilimas skiemenyje) nėra lietuvių kalbos priegaidžių diferenci­nis požymis27. 21 A. Laigonaitė, min. veik., p. 20; Lietuvių kalbos gramatika, I, p. 128. 22 Z. Zinkevičius, min. veik., p. 124 ir kt. 23 П. С. Кузнецов, О фонологической системе сербохорватского языка (1948), — А. А. Реформатский, Из истории отечественной фонологии, p. 344. — Bet tai dabar, gal būt, būtų galima aiškinti sujungimu (juncture). Lietuvių kalbą ne morine, bet skiemenine laiko A. Martinė, P. Gardas, žr.: A. Martinet, min. veik., p. 13; P. Garde, min. veik., p. 165, arba P. Garde’as, min. vertimas, p. 96. 24 Lietuvių kalbos gramatika, I, p. 129—137; А. Пакерис, Т. Плакунова, Я. Урбелене, Относительная длительность дифтонгов литовского языка, — Garsai, priegaidė, intonacija, Vilnius, 1972, p. 14—17, 36; J. Kazlauskas, min. veik., p. 8—9; Н. С. Трубецкой, min. veik., p. 240 ir kt. 25 А. Мейе, Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков, Москва—Ленинград, 1938, p. 164. 26 А. С. Либерман, Слоговая акцентуация кетского языка, — Лингвистические исследования, Ленинград, 1970, p. 378. 27 A. Laigonaitė, Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės supratimo, „Kalbotyra“, I, 1958, p. 71—100; A. Pakerys, Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos dvibalsių pagrindinio tono (F₀) moduliacija, „Kalbotyra“, XVII, 1967, p. 15; A. Girdenis, A. Pupkis, Pietinių vakarų aukštaičių priegaidės (prozodiniai požymiai), — Eksperimentinė ir praktinė fonetika, Vilnius, 1974, p. 125 (ten pat žr. nuo K. Jauniaus ir F. Kuršaičio einančio dvejopo priegaidės supratimo apžvalgą, p. 107—108); A. Girdenis, Prozodinės priegaidžių ypatybės šiaurės žemaičių tarmėje (Trukmė, pagrindinis tonas, intensyvumas), ten pat, p. 198. 82 Šiaurės vakarų panevėžiškių tarmėje iš klausos skiriamos, rodos, net šešios priegaidės, kurias pagal mažėjančią garso kiekybę ir, atrodo, pagal didėjančias tarimo pastangas būtų galima surašyti maždaug taip: tvirtagalė (~), antrinė vidurinė (ˈ), vidurinė (˙), tvirtapradė (´), antrinė kirstinė (ˋ), kirstinė (ˆ)28. Tvirtapradė, tvirtagalė, antrinė kirstinė ir antrinė vidurinė yra pagrindinio kirčio priegaidės, o kirstinė ir vidurinė — atitrauktnio kirčio priegaidės. Abi kirstinės priegaidės būna skiemenyje, turėjusiame tvirtapradę priegaidę, abi vidurinės priegaidės — skiemenyje, turėjusiame tvirtagalę priegaidę. Antrinės priegaidės atsiranda tik diachroniškai galiniame skiemenyje (plg.: v’ɔlkdava „vilkdavo“, v’ɔlka „vilko“, v’ɔlks „vilks“), todėl jos yra tvirtagalės priegaidės variantai (alofonai). Pagrindinio ir atitrauktnio kirčio priegaidės, kaip ir kai kurie skirtingos kiekybės balsiai, diachroniškai galėtų būti papildomoje distribucijoje. Dvigarsiuose priegaidės gali pabrėžti ir pirmąjį, ir antrąjį komponentą: pirmajame dėmenyje būna tik tvirtapradė priegaidė (akūtas), o daugiau antrąjį pabrėžia visos kitos priegaidės — cirkumflekso variantai. Stiprioji priegaidžių pozicija yra kirčiuotuose skirtingos kokybės garsuose (dvigarsiuose, išskyrus ie, uo), silpnoji pozicija — kirčiuotuose tos pačios kokybės garsuose (balsiuose, įskaitant ir dvigarsių antrąjį komponentą) ir visuose ilguose nekirčiuotuose skiemenyse: čia priegaidžių kontrastas potencialiai gali skirtis (ir turėti papildomą fonologinę reikšmę), bet gali ir visiškai nesisikirti. Lietuvių kalboje tėra dvi stipriosios priegaidės — akūtas ir cirkumfleksas29. Minimalių porų skaičius su atskiromis priegaidėmis labai nevienodas. Tarmėje daugiausia yra homonimų su tvirtagalės — vidurinės priegaidės opozicija (apie 1200 porų, II ir IV kirčiuotės vard­žodžiai), pvz.: vns. vard. p’ɔršts „pirštas“ — dgs. gal. p’ɔršts „pirštus“. Minimalių porų su tvirtaprade — kirstine priegaide yra apie 500 (III kirčiuotės vardžodžiai), pvz.: pẽšč’os „pėsčios“ — pėš’č’os „pėsčios“. Taigi priegaidės daugiausia gali skirti to paties žodžio formas. Visų kitų priegaidžių opozicijos tame pačiame kontekste yra negausios, nes jos skiria tik atskirus žodžius (su skirtingomis reikšmėmis). Porų su tvirtaprade — tvirtagalė priegaide būtų apie 60, o likusioms galimoms priegaidžių opozicijoms yra tik apie 10 homonimų (ir tai daugiausia su dvigarsiais), plg.: nekáltos — nėkal-tos — nėkaltos „nek’á’ltõs“ — nekaltos „neka’ĩ’tõs“; láuks „laukus“ — laũks „laukas“ — laũks „laukus“ — láuks „laukùs“ ir t. t. Lietuvių ar serbų-chorvatų kalbų priegaides vieni kalbininkai priskiria fonemoms (J. Dambrauskaitė; N. Trubeckojus, A. Isačenka, Dž. Treigeris), kiti jas linkę Ne Lietuvoje gyvenantys kalbininkai iki šiol daugiausia tebemano, kad dabartinės kalbos kirtis yra išlaikęs indoeuropiečių toną, pvz.: P. Garde, min. veik., p. 160–165; P. Skardžius, Lietuvių kalbos kirčiavimas, Chicago, 1968, p. 11–12; C. F. E. Heeschen, min. veik., p. 190–283; M. J. Kenstowicz, min. veik., p. 82 t.; T. M. Lightner, Problemes in the theory of Phonology, I, Edmonton, 1972, p. 390–391; П. И. Абаев, min. veik., p. 83; А. А. Реформатский, min. veik., p. 43; Ю. С. Степанов, min. veik., p. 99 ir kt. 28 Trūkstant ženklų, kirstinei priegaidei čia suteikiamas kitoks fonetinis turinys. Dėl priegaidžių dar žr.: A. Girdenis, A. Rosinas, rec. V. Grinaveckis, Žemaičių tarmių istorija (Fonetika), Vilnius, 1973, 370 p., „Baltistica“, X(2), 1974, p. 192; G. Gerullis, Litauische Dialektstudien, Leipzig, 1930, p. XLVII, 55 t.; К. Гаршва, Восприятие слоговых акцентов литовского языка в поднаречии северо-западных паневежцев, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, A serija, 2(59), Vilnius, 1977, p. 119–128. 29 A. Girdenis, Prozodinės priegaidžių ypatybės šiaurės žemaičių tarmėje (Trukmė, pagrindinis tonas, intensyvumas), ten pat, p. 160; J. Kazlauskas, min. veik., p. 6. 6* 83 laikyti morfemos ar žodžio požymiu (L. Jelmslevas, V. Vaitkevičiūtė, P. Gardas; P. Kuznecovas, A. Reformatskis30. Priegaidės, kaip ir kirtis, visam žodžiui daugiausia priskiriamos dėl to, kad manoma, jog priegaidžių opozicija išlaikoma tik viename (kirčiuotame) žodžio skiemenyje. Bet, viena, nekirčiuotuose skiemenyse priegaidėms (lygiai kaip ir balsių kiekybei) gali būti silpnoji pozicija, antra, dabartinės lietuvių kalbos tarmėse nekirčiuoti skiemenys taip pat turi tam tikrą priegaidžių skirtumą31. Lietuvių kalbos priegaidžių opozicijai egzistuoti reikalingas ne kirtis, bet ilgas skiemuo, todėl balsių kiekybės ir nuo jos priklausančias priegaidžių opozicijas būtų galima priskirti tam pačiam — segmentiniam arba supersegmentiniam — lygiui. Jeigu kiekybę laikytume supersegmentine fonema (pagal įprastinę amerikiečių analizę) arba vieno skiemens pagrindą sudarančius diftongus ir ilguosius balsius skirstytume į du trumpuosius balsius (kaip daro Naujoji Prahos mokykla ir glosamatikai), tuo pačiu ir priegaides tektų priskirti supersegmentiniam lygiui32. Priegaidžių priklausymą skiemeniui ypač paremtų tai, kad, matyt, visose politoninėse kalbose jos nutęsiamos ir ant skiemenį užbaigiančio priebalsio33 (dvigarsyje). Be to, lietuvių kalbos priegaidės priklauso ne tik nuo skiemens ilgumo, bet ir nuo jo atvirumo — uždarumo (prosodinių žodžio ypatybių). Pavyzdžiui, atvirame kirčiuotame skiemenyje šiaurės vakarų panevėžiškių balsiai i., u. priegaidės iš viso neturi (A. Baranauskas ir kiti ant šių balsių žymėjo tvirtagalę priegaidę), o balsiai e˙, a˙ turi tik juos palydinčią tvirtagalę priegaidę. Priegaidžių opozicija atsiranda tik tada, kai šie balsiai sudaro junginį su kitu balsiu (dvibalsį) arba su priebalsiais l, r, m, n (mišrųjį dvigarsį). Pagal kiekybę ir priegaides dvigarsiai yra kitokie garsai, negu juos sudarantys komponentai, ir dėl to tiek dvibalsius, tiek mišriuosius dvigarsius fonemiškai būtų galima aiškinti vienodai, nors pastarųjų, kaip ir dvibalsių ui, ai, abi sudėtinės dalys ne tik gali būti pakeistos kitais garsais (plg. lk kilti, kūlti, kélti, kálti — kūrti, kárti ir t. t.), bet gali pasilikti ir skirtinguose skiemenyse (prieš balsį dvigarsis išyra į sudedamuosius fonetinius elementus). 4. BALSINĖS FONEMOS IR JŲ VARIANTAI Kirčiuotame skiemenyje gali būti visi dvigarsiai ir šie balsiai: i˙, i., e˙, ẹ, e˙, e, ę˙, ę, u˙, u., ų˙, o˙, o, ø˙, ø, a˙, a. Balsiai æ˙, æ būna tik tarp minkšto ir kieto 30 P. Garde’as, min. vertimas, p. 94; V. Vaitkevičiūtė, min. str., p. 22; П. С. Кузнецов, О фонологической системе сербохорватского языка, — ten pat, p. 338—342; А. А. Реформатский, min. veik., p. 43—46 (minėtuose darbuose apžvelgti ir kiti autoriai). Antrąją nuomonę dar žr. K. L. Pike, Tone languages, Ann Arbor, 1957, p. 3—5 ir kt. 31 Plg. A. Pakerys, Apie kirtį, „Kalbotyra“, XVII, 1967, p. 133; А. Гирденис, Западнолитовские и древнепрусские слоговые акценты, — Балтийские языки и их взаимосвязи со славянскими, финно-угорскими и германскими языками. Тезисы докладов научной конференции, Рига, 1973, p. 71—75. — Didesnė kalbininkų dalis mano, kad nekirčiuoti aukštaičių tarmės skiemenys dažniausiai turi tik tvirtagalę priegaidę, žr.: A. Pakerys, Tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių spektras, — ten pat, p. 149 (8 išnaša). 32 Diftongų, kiekybės ir priegaidžių foneminės problemos apžvalgą žr.: K. Togeby, Phonotactics (1971), — ed. E. C. Fudge, Phonology, 1973, p. 291—296; I. Lehiste, min. veik., p. 43—53, 84—95. Dar plg. W. Smoczyński, Some Problems of Lithuanian Phonology, — III sąjunginė baltų kalbotyros konferencija, Vilnius, 1975, p. 58—60. 33 Л. Р. Зиндер, min. veik., p. 304; taip mano ir doc. A. Girdenis. 84 priebalsio, balsis εː — tik po kieto priebalsio, balsis ə — tik prieš kietą priebalsį³⁴. Jie yra balsių e (a), ė, ę poziciniai variantai, plg.: gėr’ „gerį“ — gèr „gerą“, rėːk „rėk“ — l’ėːk „lėk“, k’ėːt’s’ „kìr̃s“ — k’òr’s „kìrš“. Nekirčiuotame skiemenyje būna visi dvigarsiai (išskyrus ie, uo; galūnėje dvibalsiai vienbalsinami) ir balsiai 1) i, ė, e, e, a, u, ė, o, ə, ɑ; 2) i₁, ē₁, ē₂, u₁, u₂, ε₁, ε₂³⁵. Pirmoji trumpųjų balsių grupė yra atitinkamų ilgųjų, pusilgių ir trumpųjų balsių variantai, atsirandantys nekirčiuotoje pozicijoje. Antroji balsių grupė būna tik nekirčiuotame skiemenyje ir pagal kokybinį panašumą juos reikia laikyti balsių i, ē, u variantais. Taigi šiaurės vakarų panevėžiškių tarmės balsių sistema susideda iš 10 fonemų: |iː|, |iː.|, |eː|, |eː.|, |e|, |uː|, |uː.|, |oː|, |aː|, |a|. Be to, tarmėje yra dviejų garsų junginiai: a) sutaptiniai dvibalsiai ie, uo (variantai — ˈie, ˈuo), b) sudėtiniai dvibalsiai eĩ (e₁ĩ), uĩ (õĩ), aĩ (ε₂ĩ), aũ (æu, əu) ir c) mišrieji dvigarsiai i (ε, j), e (e), u(ə), a+ł, r, m, n. Dvigarsių pirmojo komponento variantai atsiranda nekirčiuotoje pozicijoje (ir tvirtagal iškai kirčiuotame dvigarsyje (išskyrus ie, uo). Nekirčiuotame skiemenyje neutralizuojama balsių kiekybė ir intensyvumas, bet kokybė dažniausiai išlaikoma, pvz.: vi(e)ri.ms „virimas“ — vi₁(ē)ri.ms „vėrimas“, aŭses’ „ausis“ — aŭses’ „ausės“ (ausiēs), šo(u)nėł’ „šunelį“ — šo(u₁)nėł’ „šonelį“, gražō „gražų“ — gražo „gražą“, klaũsos „klausau“ — klaũsos „klausos“, o(u)s’óks „ūsiukus“ — (u)₁(u₂)s’óks „uosiukus“ ir t. t. (iš klausos tokias poras skiria 54—90% netreniruotų moksleivių). Minimaliose porose skiriasi ne tik skiemuo su tiriamu balsiu, bet ir gretimas skiemuo. Kuo balsis žemesnio pakilimo, tuo šiek tiek ilgesnis ne tik jis, bet ir šalia (tiek prieš jį, tiek po jo) esantis skiemuo. Laikome, kad gretimų skiemenų (žodžio) prosodiniai skirtumai atsiranda dėl skirtingų balsių poveikio. Garsams toliau trumpėjant³⁶, prieškirči miniame ir negaliniame pokirtiniame skiemenyje (plg. galinčius išlikti balsius i, u) garsai ē, ʼe(ē₁), ε bei o, ʼuo (ɔ) jau praėito šimtmečio A. Baranausko tekstuose kartais redukuojami į garsus i₁, (i₂), bi bei u₁, ³⁴ Dieziškumo (palatalizacijos) ir bemoliškumo (veliarizacijos) koreliacinius požymius, išeinančius už vienos fonemos ribų, lietuvių kalboje tikslingiausia priskirti ne balsiams ir net ne priebalsiams, o supersegmentiniam lygiui. Dar plg.: A. Girdenis, Mažeikių tarmės fonologinės sistemos apžvalga, „Baltistica“, VII (1), 1971, p. 28; Ю. С. Степанов, мин. стр., p. 98—103 (apie lietuvių k. žr. p. 100—101); bet W. Smoczyński, min. tezės, p. 58—61. — Šiaurės vakarų panevėžiškių tarmėje kietų ir minkštų priebalsinių fonemų negalima įsivesti dėl to, kad priebalsiai nuo balsių priklauso labiau: žodžio gale priebalsiai į dieziškus asimiliuojami ne tik prieš priešakinės eilės balsius, bet ir po jų (išskyrus kai kurias formas), pvz., kárves’. ³⁵ Dėl nekirčiuotų lk. garsų iː, i, ie, ē bei uː, u, uo, oː atitikmenų tarmėje iki šiol buvo trys nuomonės (šaltinius žr. K. Garšva, min. dipl. d. santrauka, p. 26—27). Iš seno dažniausiai teigiama (ar taip interpretuojama), kad tarmėje minėti priešakinės eilės balsiai nekirčiuoti suplakami į vieną balsį ε, o užpakalinės eilės balsiai — į balsį ə (kaip ir galūnės dvibalsiai ei, ai bei au). Kita kalbininkų grupė rašo, kad nekirčiuotame skiemenyje į garsus ε bei ə verčiami tik lk. garsai ie, ē bei uo, oː, tuo tarpu aukštutinio pakilimo balsiai i, u retkarčiais, daug kur ar visada išlieka nepaplatinti. Pagaliau apie 1965 m. atsirado dar viena nuomonė, priešinga pirmajai: išskyrus galinį pokirtinį skiemenį, visose kitose nekirčiuotose pozicijose vietoj minėtų lk. balsių tarmėje esą tik balsiai i bei u. (Balsių skirtumai straipsnio autoriaus patikrinti ne vien tradiciniu būdu — daugiausia keliais pavyzdžiais ir savistaba. Remiamasi maždaug 8 km ilgio įrašais į magnetofono juostą iš tarmės ploto, 22 informantų (studentų) parodymais, audiciniais eksperimentais, atliktais Linkuvõs, Pȧkrūjo, Pāsvālio, Salõčių ir Vaškų vidurinėse mokyklose, spausdintais tarmės tekstais ir t. t.). ³⁶ Plg. A. Mežė, min. veik., p. 164. 85 (u₂) (tam turėjo įtakos, gal būt, ir pietų panevėžiškiai). Nagrinėjant fonemą žodžio kontekste (pagal Leningrado fonologinę mokyklą), pagal kokybinį panašumą naujuosius garsus reikia priskirti fonemoms /i/, /u/, nes, laikantis pagrindiniu vienetu morfemą (pagal Maskvos fonologinę mokyklą), beveik nesiskiriančius, pavyzdžiui, garsus i, i₁ (i₂) reikėtų laikyti trijų skirtingų fonemų /i/, /ie/, /ė/ variantais³⁷, plg.: li(ė)pi.ms „lipimas“ — li₁ (i₂, ė)pi.ms „liepimas“ — li₁(iė)pi.ms „lėpimas“. Balsiai ē₁, ē₂, ε₁, ε₂ ne tik kad negali būti toje pačioje kirčiuotoje morfemoje, bet ir būna skirtingame fonetiniame kontekste (be to, balsiai ē₁, ē₂ būna po minkštų priebalsių, balsiai ε₁, ε₂ — po kietų priebalsių), todėl jie visi laikytini balsio ė poziciniais variantais, nors fonetiškai garsai šiek tiek skiriasi, plg.: lápės — šlàpė₁s „šlapiais“ — š’vėpe₂l’s „šveplys, šveplius“ — šlápės’ „šlapinsi“; kaũles „kiaulės“ — kaũle₁s „kaula(u)s“ — ar’kėl’s „arklys“. Balsiai ē₂, ε₂ įterpiami galiniame pokirtiniame skiemenyje tarp kai kurių sprogstamųjų bei pučiamųjų priebalsių z, s, š iš vienos pusės ir po jų einančių priebalsių l, r, m, n, v (kai kuriose vietose apie Pašvitinį, Vaškus, Saločius daugiausia tarp kietų priebalsių įterpiamas balsis, panašus į ǝ). Fonetinę tarmės balsių klasifikaciją vaizduoja 1 lentelė³⁸ (skliausteliuose nurodomas retesnis ir naujesnis to paties balsio variantas). Priešakiniai | Viduriniai | Užpakaliniai Aukštutiniai | iː, i., (i₁), i, i₁ | ʊ | uː, u., (u₁), u, u₁ Vidutiniai | ēː, ē, ē₁, ē₂, (e.), ę | εː, ε, ε₁, ε₂ | oː, o, (ɔ.), ɔ, (ɔ.), ǝ Žemutiniai | eː, æː, (e.), (æ.), e, æ | — | aː, (a.), a Kai kurie kalbininkai, sekdami K. Jauniumi (iš dalies ir J. Geruliu), įrodinėja, kad šiaurės vakarų panevėžiškių tarmėje vietoj redukuotų buvusių trumpųjų galūnės balsių i, e, æ u, a ir dabar esą murmamieji balsiai³⁹ (tiksliau — vienas neaiškios 37 Dar plg. M. Hale’s atsiliepimą: O. Akhmanova, rec. T. A. Sebeok (ed), Current Trends in Linguistics, t. 1, The Hague-Mouton, 1963, — Word, t. 21, Nr. 1, 1965, p. 168. 38 Balsių klasifikacija yra apytikslė, nes nekirčiuotų trumpųjų balsių negalima „pratęsti“ (ir patikslinti jų artikuliacijos), akustinį garsų ispūdį veikia skirtingi greti­mi priebalsiai. Balsį ė (ė̇) panašia reikšme dar skyrė E. Grinaveckienė ir J. Šliavas, balsį ε₁ — E. Grinaveckienė ir I. Jašinskaitė, balsį ɔ (ɔ) — K. Jaunius, J. Gerulis, E. Grinaveckienė, J. Šukys ir kiti, žr.: E. Grinaveckienė, Priebalsių minkštėjimo ryšys su galūnių trumpėjimu Stegvilų tarmėje, LKK IV 174—175, 180; J. Šliavas, Žeimelis (VVU MB rankraštis), 1972, p. 406; E. Grinaveckienė, Kai kurios lie tuvių kalbos tarmių ypatybės, LKK V 147; I. Jašinskaitė, Kirtis, priegaidė ir jų poveikis vokalizmui Biržų tarmėje, LKK I 190; K. Jaunius, Panevėžiškių tarmė, — V. Drotvinas, V. Grinaveckis, Kalbininkas Kazimieras Jaunius, Vilnius, 1970, p. 136; G. Gerullis, min. veik., p. 60; J. Šukys, Rytų aukštaičių pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių būdingosios fonetinės ypatybės, LKK V 178—179; LKT 14,237 ir kt. 39 Z. Zinkevičius, min. veik., p. 119; A. Girdenis, rec. Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija), Vilnius, 1970, 518 p. +1 žemėlapis, „Baltistica“, VII(2), 1971, p. 207. — Priešingos nuomonės autorių apžvalgą žr.: Z. Zinkevičius, Smulkmenos (XII), — „Baltistica“, XI(1), 1975, p. 85—86; dar plg. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas (1924), — Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 86 kokybės murmamasis garsas, po minkšto priebalsio – priešakinės eilės, po kieto priebalsio – užpakalinės eilės). Vad. murmamojo balsio „dažnai visai negirdėti“, bet jo buvimą „rodo“ kai kurios kitos žodžio galo garsų ypatybės: 1) skardieji priebalsiai prieš -s dažniausiai nesuduslėja, plg. blõgs „blõgas“ (– blõks „blõks“), 2) priebalsiai s, š, ž nesusilieja su -s į vieną, plg. saũss „saũsas“ (– saũs „saũsa“) 3) priebalsių samplaikos d, t, +s „nederinamos“ pagal skardumą (mėds „medus“ – mėts „metus“), 4) susidūrus balsiui su priebalsiais l, m, n, r, v, j, nesusidaro antrinis dvigarsis (vėj „vėja“, mąl „malù“) ir t. t. Nurodyti pavyzdžiai (1, iš dalies 2, 3) skiriasi priebalsių skardumu – duslumu (ši opozicija galiniame skiemenyje nėra neutralizuojama ir latvių kalbos lybiškoje bei vidurio tarmės pietinėje (kaimyninėje) dalyje, absoliutiniame žodžio gale – serbų–chorvatų, anglų, švedų, prancūzų, mordvių (erzja), osėtinų ir kt. kalbose), priebalsių kiekybė⁴⁰ (2, gal būt, ir 4), antriniams dvigarsiams (4) susidaryti neleidžia trumpas kirtis ir tvirtagalė priegaidė, todėl vad. murm amųjų balsių įsivesti nebereikia⁴¹: jie ne tik kad neturi jokios kalbinės reikšmės, bet ir fonetiškai dažniausiai neištariami⁴². К. К. ГАРШВА ВЗАИМОСВЯЗЬ АКЦЕНТУАЦИИ И ВОКАЛИЗМА В ПОДНАРЕЧИИ СЕВЕРО-ЗАПАДНЫХ ПАНЕВЕЖЦЕВ Резюме В настоящей статье предпринят опыт в последовательно-синхронном плане определить в одном (восточноаукштайтском) диалекте литовского языка функции следующих четырёх средств выражения: 1) словесное ударение, 2) количество гласных, 3) слоговые акценты, 4) гласные фонемы и их варианты. 1961, p. 82—83; P. Būtėnas, Aukštaičių tarmės okuojančiosios pašnektės sienos, APh III 169, 174; Ž. Urbonavičiūtė, Priebalsiai l, r, s, z prieš žodžio galo e aukštaičių tarmėse, „Kalbotyra“, XXV(1), 1974, p. 73, 74, bent keletą dipl. darbų universitete ir t. t. 40 М. И. Лекомцева, К типологической характеристике фонологических систем диалектов латышского языка, — Балто-славянские исследования, Москва, 1974, p. 231—241. 41 Kitaip juos reikėtų rašyti ir žodžiuose d aug, kà(d), sù.lig, tis’òg, ù.ž ir t. t. (nes čia priebalsis irgi nesuduslėja) ir po įterptinių balsių, nors viename skiemenyje priebalsio atskirtų dviejų balsių negali būti. Nemokėdami literatūrinės kalbos, nežinotume, kad, pavyzdžiui, žodyje lèp’s’ „lipės“ (uodegas) murm amąjį balsį „reikia“ rašyti prieš priebalsį -s, o homonime lèp’s’ „lipšiu, lipsi“ — po priebalsio s (po dusliųjų priebalsių murm amųjų garsų buvimo nerodo jokie „sintagminiai argumentai“). 1975 m. audiiniuose eksperimentuose minėtose mokyklose iš 173 klausytojų porą kas(.) „kasu“ — kas „kas“ teisingai skyrė 90, arba 52% auditorijų (diktoriai vietiniai); tam pačiam diktoriui (linkuviui) esamojo laiko formas balsę a tariant kiek ilgiau, iš 177 klausytojų teisingai skyrė 77, arba tik 43% moksleivių (tai terodo vien spėliojimą). G. Ručinskaitės universitete atliktose spektrogramose matyti ne pats murm amasis garsas, o tik tai, jog „kas“ tipo porų trumpieji balsiai, turintys atitrauktinį kirtį, galėtų būti kiek įtemptesni (o suvokiami kaip ilgesni). Minėtos priebalsių ypatybės išsilaikė dėl to, kad XIX amžiuje tarmėje buvo dar daug galūnės trumpųjų balsių trumpmenų (plg. K. Jaunius, min. veik., p. 127, dar žr. A. Baranausko tekstus). Pereinamajame balsių redukcijos laikotarpyje murmamasis balsis galėjo būti: ypač tarmės pakraščiuose net skirtingas trumpųjų balsių liekanas dar galima išgirsti, apie Krikus vietoj priešakinės ir užpakalinės eilės balsių kai kas ištaria jų atitikmenis, panašius į garsus i(e) arba (po kieto priebalsio) į bl (ɛ). 42 Už patarimus ir pastabas esu dėkingas savo fonologijos bei eksperimentinės fonetikos mokytojams prof. J. S. Stepanovui ir doc. A. Girdeniui. 87 Слова могут быть односложными и также иметь ударение: в них даже слоговые акценты различаются, как в ударной позиции. Инвентарем ударения можно считать ударение в первом слоге, ударение во втором слоге и т. д. В диалекте выделяются четыре типа контраста по месту ударения: в ударных слогах еще может различаться количество гласных и слоговые акценты. Фонологическая система гласных диалекта состоит из 10 монофтонгов (если не касаться соединений из двух звуков): /iː/, /i/, /ɪː/, /ɪ/, /eː/, /e/, /uː/, /u/, /oː/, /aː/, /a/. Гласные i, u могут быть долгими и полудолгими (краткие варианты — e, ə), гласные e, a бывают долгими и краткими, а гласные ē, ō — только долгими. Количественные различия гласных верхнего и нижнего подъема, а также слоговые акценты противопоставлены в той же самой сильной (ударной) позиции, поэтому количество является средством сегментного уровня; слоговые акценты встречаются и в бифонематических сочетаниях гласного с согласным, и только ввиду этого их можно считать супрасегментным свойством. Слоговые акценты различаются только в долгих слогах. Краткие и полудолгие гласные литовского языка по контрасту между началом и концом слогоносителя и по способу протекания интенсивности не противопоставлены, поэтому краткий (ˈ), средний (ˌ) и средний-прерывистый (ˇ) слоговые акценты в них не существуют: имеется только динамическое (не музыкальное) ударение. Сильная позиция для слоговых акцентов — на различных компонентах ударных дифтонгов, слабая позиция — на долгих ударных монофтонгах, на том же (втором) компоненте дифтонга и на всех долгих безударных (дифтонгических) слогах. В слабой позиции слоговые акценты (акут и пять вариантов циркумфлекса) представляют собой потенциальное выделение слога, являющееся дополнительным или реже — сопровождающим средством (последнее встречается только на гласных /eː/, /aː/). В безударных слогах количественные различия гласных нейтрализуются, а качественные — чаще всего сохраняются. В любой позиции предударного и неконечного заударного слога краткие варианты гласных i, e, u, o сохраняются или переходят в гласные ę, į, ǫ, ų. В окончаниях бывшие краткие гласные i, e, a, u, a редуцируются не только количественно, но и качественно: тогда слова дифференцируются только согласными по глухости—звонкости и долготе.