Netiesioginės nuosakos (modus relativus) paplitimas ir kilmės problema

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA V. AMBRAZAS NETIESIOGINĖS NUOSAKOS (MODUS RELATIVUS) PAPLITIMAS IR KILMĖS PROBLEMA 1. KONSTRUKCIJOS SU VEIKIAMAISIAIS DALYVIAIS 1.1. Netiesiogine nuosaka (modus relativus, toliau — NN) paprastai vadina- mos lietuvių kalbos veikiamųjų dalyvių vardininko formos, sakinyje turinčios ver- bumfinitum poziciją ir kontrastuojančios tiesioginei nuosakai perpasakoto ar kitokiu būdu netiesiogiai patirto veiksmo reikšmės pagrindu, plg.: jis gyvenąs kaime (net. nuos.) ir jis gyvena kaime (ties. nuos.). Netiesioginės nuosakos terminas, pradėtas vartoti 1937 m. ,,Gimtojoje kalboje“, pastaraisiais dešimtmečiais įsigalėjo lietuvių kalbotyroje?. Nors kartais ir diskutuojamas*, jis vis dėlto yra patogesnis ir tiksles- nis už anksčiau vartotą ,,dalyvinės kalbos“ terminą, kuriuo buvo žymima daug įvairių dalyvių vartosenos atvejų. Kaip ir kitos lietuvių kalbos nuosakos, NN turi specifinę modalinę semantiką ir apibrėžtą formų paradigmą. 1.1.1. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje netiesioginės nuosakos para- digmą sudaro šios formos: 1. Vientisinės: es. 1. vn. metąs, -anti, dg. metą, -ančios; būt. k. 1. vn. metęs, -usi, dg. metę, -usios; būt. d. 1. vn. mesdavęs, -usi, dg. mesdavę, -usios; būs. 1. vn. mesiąs, -ianti, dg. mesią, -iančios. 2. Sudurtinės veik. ras. pradėtinės: būt. k. 1. vn. buvęs bemetąs, buvusi bemetan- ti, dg. buvę bemetą, buvusios bemetančios; būs. 1. vn. būsiąs bemetąs, būsianti beme- tanti, dg. būsią bemetą, būsiančios bemetančios; veik. rūš. atliktinés: es. I. vn. esąs metęs, esanti metusi, dg. esą metę, esančios metusios, būt. k. l. vn. buvęs metęs, buvusi metusi, dg. buvę metę, buvusios metusios: 1 Zr. J. Lazausko str. »»Penktoji nuosaka“ GK 1937, Nr. 2, p. 24—6 su pritariamu redak- cijos prierašu. *. Plg. J. Balkevičius, Sint. 94 tt.; P. Gailiūnas, LKG II 58—9; N. Sližienė, LKG II 167 tt.; A. Paulauskienė, Veiksm. 158 ir kt.; dėl modus relativus termino lie. k. plg. E. Fraen- kel,IF XLVI 44; P. Trost, LKK III 220; W. K. Matthews, SEER XXXIII 370, E. Hofmann, Indogermanica 29; I. Marvan, SIPr IV 254, B. Cuprayrac, I'naroabhoe CKa3yeMOe B COBp. JIHTOBCKOM JIHT. si3blke, ABT. KaHg. aucc., Bunsutoc, 1968, p. 5; la. J. Endzelins, DI.I 144; LaGr. 902; M. Rudzite, Dial. 138, 241, 374; A. Bergmane, MLLVG I 624 ir kt. Atitinkamos reikšmės formų paradigmos kitose kalbose taip pat paprastai laikomos atskiromis nuosako- mis ir vadinamos modus obliguus (A. Sauvageot, BSL L. 2 208; W. K. Matthews, SEER XXXIII 370), eommentativus (W. Fiedler, WZL XV 3 565), imperceptivus (V. Koseska, SFPS XIII 166), narrativus (B. Panzer, OSS III 70 ir bulgarų k. gramatikose), auditivus (J. En- dzelins, LaGr. 902; B. 3. Iau duos, B3aanmdoorhometns s35iKa H MbInIJIeHHs, MockBa, 1971); pagal B. Panzerio OSS III 70 siūlomą universalią modalumo ir modusų lentelę — modus narrativus (auditivus). Tad lie. ir la. taikomas modus relativus terminas yra tradicinis, Dėl lie. ir la. NN išsky- rimo teorinių pagrindų bei motyvų žr. I. Ma rvan, SIPr IV 253 —4, * A. Girdenis, V. Zulys, Baltistica IX (2) 210. qut. d. 1. vn. būdavęs metęs, būdavusi metusi, dg. būdavę mete, būdavusios metusios; būs. 1. vn. būsiąs metęs, būsianti metusi, dg. būsią metę, būsiančios metusios; nev. rūšies su es. 1. nev. dalyviais: es. 1. vn. esąs metamas, esanti metama, dg. esą metami, esančios metamos; būt. k. 1. vn. buvęs metamas, buvusi metama, dg. bu- ve metami, buvusios metamos; būt. d. 1. vn. būdavęs metamas, būdavusi metama, dg. būdavę metami, būdavusios metamos; būs. 1. vn. būsiąs metamas, būsianti metama, dg. būsią metami, būsiančios metamos; nev. rūšies su būt. I. nev. dalyviais: es. l. vn. esąs mestas, esanti mesta, dg. esq mesti, esančios mestos; būt. k. 1. vn. buvęs mestas, buvusi mesta, dg. buvę mesti, bu- vusios mestos; būt. d. |. vn. būdavęs mestas, būdavusi mesta, dg. būdavę mesti, būdavusios mestos, būs. 1. vn. būsiąs mestas, būsianti mesta, dg. būsią mesti, būsian- čios mestos. NN formų paradigma yra simetriška tiesioginės nuosakos paradigmai. Tiek vientisinių, tiek sudurtinių NN laikų formos sudaro priešpriešą atitinkamoms tiesio- ginės nuosakos formoms, plg.: yra, buvo, būdavo, bus metęs : esąs, buvęs, būdavęs, būsiąs metęs. Lygiai taip pat santykiauja su ties. nuosaka ir NN nev. rūšies formos yra, buvo, būdavo, bus metamas : esąs, buvęs, būdavęs, būsiąs metamas; yra, buvo, būdavo, bus mestas : esąs, buvęs, būdavęs, būsiąs mestas. 1.1.2. Nuo kitų lietuvių k. veiksmažodžio nuosakų NN skiriasi tuo, kad jos formos nėra kaitomos asmenimis. Tuo atžvilgiu ji tik sąlygiškai gali būti laikoma asmenuojamų veiksmažodžio formų sistemos dalimi. Savita irjos vieta kitų nuosakų tarpe. Literatūrinėje kalboje vartojamos NN formos, kurios netiesiogiai patirto veiksmo reikšmės pagrindu koreliuojamos ir su vad. geidžiamąja nuosaka (arba liepiamosios nuosakos 3 asmeniu), pvz.: fenesa : tenešąs, -anti; tenesq, -ancios; tegu(l) neša: tegu(l) nešąs, -anti, tegu(l) nešą, -ancios. Šiuo atveju netiesioginės ir geidžiamosios (liepiamosios) nuosakų susikryžiavimas paaiškinamas tuo, kad vad. geidžiamosios nuosakos formos tėneša, tegu(l) nėša, kaip ir tenėš, tegu(l) nėš iš tikrųjų turi tiesioginės nuosakos galūnes ir gali būti laikomos ties. nuosakos for- momis su dalelytėmis fe-, tegul (plg.: bėneša, benėš)*. Rytų aukštaičių tarmėse (apie Subaūčių, Kaisakiškį) NN turi ir optatyvines formas, koreliuojamas su taria- maja nuosaka, plg.: eitų : eitąs, -anti; būčiau ėjęs : būčiąs éjes®. Taip yra dėl to, kad NN reiškia veiksmo modalumą kiek kitu aspektu, negu tariamoji nuosaka, būtent, pagal kalbétojo turimos informacijos pobūdį ir jo pažiūrą į veiksmo tikrumą“. Ta- čiau minėtos tarminės formos siaurai tepaplitusios ir nesudaro formalios kliūties 4 Tai pasakytina ir apie atitinkamas latvių k. formas, pvz. lai ved; lai vedot, plg. I, Marvan, SIPr IV 255; dėl kitų formalių beisemantinių motyvų žr. P.[1asy xun, Tak Ha3biBaeMoe ,,TmoBe- JiMTEJIbHOS KaK/IOHeHHe“, ,,Studia Rossica Posnaniensia“, VI, Poznan, 1975, p. 94. 5 Pvz.: kad norėtu.s, tai jimtu.s ir padari.tu.s Sb; jėgu bil.¢iu.s žindji.s... nebū.čiu.s nė iš viéta.s jū.dini.si.sKrs,žr. A. Kučinskaitė, K. Morkūnas, MAD 1(16)215tt.; A. Vidugiris, LKK VII 190—1. 6 Veiksmo nusakymą pagal liudijimą, t. y. pagal pranešimą apie tą veiksmą, R. Jakobsonas laiko atskira akivaizdumo (evidential) kategorija, žr. P. O. Si kxo6con, Illugrephi, rAarojibubie Ka- TeropHH H pyccKHH rJjiaroj, — IlpHHuHnbI THIIOJIOTHUeCKOro aHajiH3a SI3bIKOB pA3/HYHOr0 CTDpOS, Mocxsa, 1972, p. 101. Šiuo pagrindu formų paradigmos, savo reikšme artimos lie, ir la. NN, išskiriamos daugelyje įvairioms šeimoms priklausančių kalbų, pvz., bulgarų, makedoniečių, albanų (žr. 3.6.1—2),estų, lyvių (žr. 3.5), turkų, turkmėnų (žr. 3.6.3), arabų (B. M. T pau ne, BBejnenue B CpaBHATE/ILHOE H3YUeHHe CEMHTCKHX SI3bIKOB, Mockea, 1972, p. 397), gruzinų, svanų (J. Lohmann, KZ LXIII 45 tt.; V. d.CaatTxyuumsujn, Sintagmatika 146 tt.), Amerikos indėnų (P. O. 51 x 06- CoH, ib. su lit.), nganasanų (H. M. Tepemenxo, IH CCCP III 431) ir kt. 8 laikyti perpasakotą veiksmą žyminčius dalyvių vardininkus viena iš lietuvių k. veiksmažodžio nuosakų. 1.1.3. Svarbiausi struktūriniai NN formų požymiai, skiriantys jas nuo kitų dalyvių vardininkų, yra asmenuojamojo veiksmažodžio pozicija sakinyje ir pagal- binio veiksmažodžio asmenuojamosios formos nebuvimas. — Veiksmažodžio pozicija NN sudarantys dalyviai skiriasi nuo atitinkamų atri- butinių bei pusiau predikatinių dalyvių (plg. skaudanti ranka pasveiko ir jam ranka skaudanti). Be to, es. 1. veik. dalyvių vyr. g. vn. ir dg. vardininkas, sudarydamas NN, paprastai turi trumpąją (istoriškai — priebalsinio kamieno) formą, pvz.: gyvenąs, gyveną, kai atributiniams dalyviams būdingesnės ilgosios, naujesnės formos (gyvenantis, gyvenantys)". Pagalbinio veiksmažodžio tiesioginės nuosakos formos nebuvimu NN skiria- si nuo predikatinių dalyvių, įeinančių į sudurtinių (perifrastinių) laikų sistemą, plg. vakar jis rašęs laišką ir jis yra (buvo, bus) rašęs laišką. Būtojo dažninio ir būsi- mojo laiko veik. dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu nevartojami, tad šiuo at- žvilgiu jie yra ryškiausi NN atstovai. Esamojo laiko veik. dalyviai su pagalbinio veiksmažodžio būti esamojo laiko forma dabartinėje literatūrinėje kalboje taip pat beveik nevartojami, o su jo būtojo kartinio, būtojo dažninio ir būsimojo laikų for- momis siejami tik tada, kai turi afiksą be- ir sudaro vad. pradėtinius laikus. Tad ei- dami verbum finitum pozicijoje be jungties, es. 1. veik. dalyviai visada suprantami kaip NN formos. Būtojo kartinio laiko veik. dalyviai įeina į sudurtinių atliktinių laikų posistemį ir, pavartoti be būti asmenuojamosios formos, gali būti laikomi esa- muoju atliktiniu laiku su nuline jungtimi, pvz., jis pavargęs. Tokie būtojo kartinio laiko veik. dalyvių vardininkai (ypač priešdėlėtos įvykio veikslo reikšmės formos) yra homonimiški: jų tiesioginės nuosakos esamojo atliktinio laiko arba NN būtojo kartinio laiko reikšmė priklauso nuo konteksto. Tai pasakytina ir apie sudurtines neveikiamąsias būtojo kartinio laiko formas buvęs metamas ir buvęs mestas, kur taip pat galima nulinė jungtis. Tiktai minėtais trim atvejais tiesioginės ir netiesio- ginės nuosakos opozicija yra formaliai neišreikšta (neutralizuota). Neutralizacijos atvejais NN reikšmė gali būti išryškinama prie būtojo kartinio laiko dalyvio pridedant dar pagalbinio veiksmažodžio būti dalyvį, t. y. vietoj vienti- sinės formos jis pavargęs vartojant sudurtinę jis esąs (buvęs) pavargęs. Eidamos vie- toj vientisinių, sudurtinės atliktinės NN formos pabrėžia veiksmo modalinį atspalvį“. Panašią funkciją turi iš NN išriedėjusi ir įterptiniu žodžiu virtusi dalyvio bevardės giminės forma esą (rečiau būsią LKŽ I 1209 ar net būsint ib.), žyminti kalbėtojo netikrumą ar abejojimą veiksmo realumu". 7 Tiktai kai kur tarmėse (daugiausia panemunėje) ilgosios es. 1. veik. dalyvių vn. vard. for- mos vartojamos pagrečiui su trumposiomis, pvz.: sakė, jis žinantis | žinąs visą miestą 1g, Grl, Kdn, arba net vyrauja ( Zp, Plut, Jsv, Krkn, Ss). Literatūrinei kalbai tokia vartosena nebūdinga. Išskyrus paskutiniojo laikotarpio J. Balčikonio raštus, kur stengiamasi apskritai vengti trumpųjų formų, literatūrinėje kalboje NN beveik visada sudaro es. I. veik. dalyvių vardininko trumposios formos. Polinkis formaliai diferencijuoti atributinius ir predikatinius dalyvius pastebimas ir kitose, ypač slavų, kalbose (dėl jų žr. 2.2.5.2). Lotynų kalbos dalyviai, turintys veiksmažodžiams artimą reikšmę, taip pat paprastai išlaiko priebalsinį kamieną, o subūdvardėję linksta pereiti į i kamieną, plg. J. Safarewicz, The development of participles in Latin, — Linguistic studies, Hague — Paris, 1974, . 245. P 8 Plg. atitinkamą (tik dar ryškiau išreikštą) sudurtinių (resp. emfatinių) net. nuosakos formų funkciją latvių (žr. 1.3.1) ir bulgarų (žr. 3.6.1) kalbose. ? Plg. ta pačia reikšme vartojamas modalines dalelytės ar jomis virstančius žodžius kitose kalbo- se: rus. moa (iš morsumu E. Fraenkel, Baltosl. 40), skr. iri (W.D. Whitney, SkrG. 89, 405) ir pan. 9 1.2.1. NN formų semantiką sudaro specifinės modalinės reikšmės. Šios nuo- sakos formos žymi: 1) perpasakotą ar kitokiu būdu netiesiogiai patirtą veiksmą arba kito asmens kalba bei mintis, pvz.: aš girdėjau, kad ans gerai išgerąs PIn'; kiti sako, kad ir jam kliuvę Tt; čia, sako, miškai buvę Krš; Mūsų senutė kai nusakydavo apie lažus, kaip eidavę, kaip dirbdavę Mšk; klausia tik, ar aš turėsiąs penkiasdešimt litų už vaistus Šil; padarysiąs tą, padarysiąs tą, kaip reikia, nieko nėr Plvn; apsirikes, kad audros nebūsią BalčHP 25; piemuo žinojo, kad tas bočius piningų beturįs Ms; 2) abejojamą, netikrai žinomą ar nerealiu laikomą veiksmą, pvz.: dingojom, bitutės atūžiančios JV 912; bene nuo žmonos jis atsiskyręs esąs Smln; užkastieji pi- ningai degą Vrn; kad jie mat būk tai lenktynių ėję Mžš; tėvai buvo benuogąstaują, ar Petras, pasirodęs žmonėse, neužsitrauksiąs kokios nelaimės Myk-PutS 514; ro- dos, iš kapų svietas suvéjes Vrnv; 3) staigiai, netikėtai patirtą ir nusistebėjimą keliantį veiksmą“, pvz.: išeinu į lauką, ogi belynąs šiltas lytelis Krp (LKZ VII 589); kai tik būdavo vakaruškos, žiū- rėk — jis jau i ateings Jnuš (LKT 214); einu žiūrėt, kas tam šunie, žiūriu — ežį radęs Sk (LKT 153); aš pasidrąsinęs pasvietu — katins lindęs į klėtį ir įkliuvęs Rt (LKT 89); 4) iš rezultatų numanomą veiksmą, pvz.: Ak, žiūrėk, ir tamsta jau besuprantąs lietuviškai... SimonR IV 74; tie katinai nė savo bliūdo neišsilaižę besq Vvr; tėvs apžiūrėjo anus, pamatė, kad artąs su dum arklium Grg; jau, matytis, tie vaikai rupliu- kai pupose buvę: didžiausios brydės paliktos Tt (LKT 108); jautis buvęs pasileidęs“ smaigus pri bulbių išvertęs, išrauliojęs Krtn (LKT 76). Taigi NN semantika nėra vienalytė: į ją įeina tokios reikšmės, kurios kitose kalbose gali būti žymimos atskiromis nuosakomis, pvz., perpasakojimo — nara- tyvu, neatitikimo tikrovei — irrealiu, abejojimo — dubitatyvu, staigumo, nusiste- bėjimo — admiratyvu ir pan.*? Lietuvių kalboje visas tas reikšmes sieja vienoda NN paradigma. Tačiau jos yra nevienodai paplitusios ir ne visoms dalyvių formoms vienodai būdingos. Labiausiai paplitusi yra perpasakoto, netiesiogiai patirto veiks- mo reikšmė, su kuria glaudžiai siejasi ir abejojimo atspalvis (perpasakoti dalykai kalbančiajam jau savaime gali atrodyti abejotini). Šias reikšmes turi visų laikų da- lyviai. Staigiai patirto veiksmo reikšmė būdingesnė tik es. 1. veik. dalyviams (ypač su priešdėliu be-) ir būt. k. I. veik. dalyviams (rečiau). Šios formos gali turėti ir iš rezultatų numanomo veiksmo reikšmę, kuri yra pati rečiausia. Pastarosios dvi reikš- més irgi yra artimos viena kitai. Tad NN semantiką sudaro dvi tarp savęs susijusių reikšmių grupės, turinčios vienodą morfologinę išraišką ir toliau žymimos bendru netiesiogiai patirto veiksmo reikšmės terminu. Pažymėtina, kad netiesiogiai patirtą veiksmą gali reikšti ir tiesioginės nuosa- kos formos, ypač tada, kai perpasakojimas ar abejojimas sakinyje žymimas leksi- nėmis priemonėmis. Konstrukcijos sakė, jis ateis ir sakė, jis ateisiąs dabartinėje literatūrinėje kalboje yra gretiminės. Taip yra dėl to, kad NN su tiesiogine nuosaka sudaro privatyving opoziciją. Šios opozicijos Zymétasis narys yra NN, o skiriamasis semantinis požymis — netiesiogiai patirto veiksmo reikšmė. ** Tarmių pavyzdžiai straipsnyje fonetiškai transponuojami į literatūrinę kalbą, išlaikant mor- fologines bei sintaksines ypatybes, ir žymimi LKŽ sutrumpinimais. Dabartine rašyba pateikiami ir pavyzdžiai iš XIX— XX a. paskelbtų tarminių tekstų. "" Plg.: ,,Dalyviy kalba naudojamės dažnai ir netikétiems, kartais lyg pavėlintiems pastebė- jimams, patyrimams ir šiaipjau pažymėjimams“ J. J ablonskis, RR I 527. "* Plg. B. Panzer, OSS III 63 tt., 70. 10 1.2.2. NN formos vartojamos: 1) prijungiamųjų aiškinamųjų sakinių šalu- tiniuose dėmenyse, kai pagrindiniuose dėmenyse eina komentabilieji (t. y. frazinio valdymo)*® veiksmažodžiai, dažniausiai reiškiantys pojūčius, suvokimą, mąstymą bei informacijos perteikima, pvz.: kalbėjo, kad rugių nesą viskai Slm:; girdėjau, ka ans beesąs namie Skd; 2) bejungtukių sakinių antruosiuose dėmenyse, paprastai po tos pačios reikšmės veiksmažodžių, pvz.: Ona sapnavus, visur einąs, visur šnekąs Jrb; sakė, grausmas sudeginęs trobą Ktk; 3) savarankiškuose sakiniuose, pvz.: aitvarai pas vieną nešdavę, katras juos turėdavęs BsMt I 129; puodžius verkdamas arklio kad pilsiąs su pagaliu per puodus, net visi šukelėmis pabirę BM 52. Bejungtukių sakinių pirmuosiuose (prepoziciniuose) dėmenyse NN dalyviai eina palyginti retai, pvz.: tai jis vilką nušovęs, kalba KzR ; visokių dainiy dainiavusi, sako Vvr. Prijungiamuosiuose ir jiems sinonimiškuose bejungtukiuose sakiniuose dalyvio modalinės reikšmės pobūdį išryškina kito démens veiksmažodis!?; savaran- kiškuose sakiniuose jis paaiškėja iš konteksto ir situacijos. 1.3.1. Latvių literatūrinėje kalboje netiesioginę nuosaka (atstastama izteiks- me) paprastai sudaro sustabarėję esamojo ir būsimojo laiko veik. dalyviai su prie- saga -ot < *ant (celot, celšot ir pan.). Sudurtinių laikų pagalbinio veiksmažodžio funkciją atlieka linksniu nei gimine nekaitomos dalyvių formos esot, tiekot (tapot):; būšot, tikšot (tapšot). Sustabarėję būsimojo laiko veik. dalyviai tik NN reikšmę ir beturi, todėl dabartinės kalbos požiūriu prie dalyvių iš viso nebeskiriamil®. Būtojo laiko veik. dalyviai NN paradigminėmis formomis dabar telaikomi tada, kai eina su dalyvine jungtimi, pvz., esot rundjis, t. y. praeities veiksmui reikšti teikiamos tik vad. sudurtinio esamojo laiko formos. Tad dalyvinės jungties modalinė funkcija latvių k. dar ryškesnė, negu lietuvių kalboje. Tuo būdu literatūrinės kalbos para- digmose išvengiama NN homonimijos su tiesioginės nuosakos sudurtiniu esamuoju laiku. Tačiau iš tikrųjų latvių kalbos tarmėse, iš dalies ir grožinės literatūros kalbo- je, būtojo laiko veik. dalyviai dar vartojami NN reikšme ir be jungties esot, pvz., kadam tėvam bijuši tris dėli**, t. y. visai taip pat, kaip lietuvių kalboje. Aukštaičių (augšzemniekų) ir kai kuriose kitose tarmėse NN veik. dalyvis dar gali būti derina- mas su daiktavardžio ar įvardžio vardininku gimine bei skaičiumi, pvz.: vini uskri- tūoši, vina navaruete oizmigt"“". NN derinamų formų užfiksuota ir latvių k. senuosiuo- se raštuose, plg. Adolfio gramatikos nom. sing. masc. sarguots, fem. sarguoti; nom. pl. masc. sarguoši, fem. sarguošas ir pan.8 NN buvo daroma ir su esamojo laiko dalyvių bevardés giminės forma esu ~ lie. esą, dar žinoma tarmėms, pvz., es esu bijis (R. Grisle ib. 252). Tad latvių k. netiesioginę nuosaką sudaro istoriškai tos pačios dalyvių formos, kaip ir lietuvių k., tik šiuo metu labiau pakitusios. Be to, pagal tiesioginės nuosakos paradigmą" latvių kalboje buvo sudarytos netiesioginės '5 Dėl terminų žr. aut., LKK XV 210 su lit. '* Kartais jis įsiterpia į sakinį ar sakinio dėmenį su NN dalyviu ir virsta įterptiniu žodžiu, pvz.: ligoninėj, sako, buvusi Sd. '* J. Endzelins, LaGr. 1009; A. Bergmane, MLLVG I 624, 661 tt.; J. Kabelka, La, 155, 166. '6 J. Endzelins, ib. 977; žr. dar A. Bergmane, ib. 625. 17 J. Endzelins, ib. 977; M. Rudzite, Dial. 374. 18 P. Smits, RKr XIV 29, 38; J. Endzelins, ib. 977—8; R. Grisle, LVLIR VII 251—2. '* J. Endzelins, DI I 144. Kadangi latvių k. debityvas susikryžiuoja ir su tariamaja nuosa- kyti atskira veiksmažodžio kategorija. 11 nuosakos reikiamybės (debityvo) formos, pvz.: esot jūmet, būšor jūmer; esot bijis jūmet, būšot bijis jamet. Dėl tų vėlesnių pakitimų latvių k. NN pasidarė morfolo- giškai apibrėžtesnė*??. Savo semantika latvių k. NN atitinka pagrindinę, t. y. 1—2, lietuvių k. NN reikšmių grupę. Ja paprastai žymimas perpasakotas, netikrai žinomas ar abejoja- mas veiksmas. 1.3.2. Sen. prūsų k. paminkluose dalyvių, turinčių aiškią netiesioginės nuosa- kos reikšmę, neužfiksuota. Tačiau sen. prūsų k. dalyviai gali eiti verbum finitum pozicijoje ir pagal sintaksinę funkciją atitikti NN formas. NN sintaksinėmis prie- laidomis laikytini būt. 1. veik. dalyviai, pavartoti po santykinio įvardžio kawids prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse, pvz.: fans... prei issprestun dast | en kawijdsei debijkun nautin bhe wargan stai gurijnai malnijkiku embaddusisi 7la-s — Er... zuuerstehen gibt | in was grosser Not vnd Gefahr die armen Kindlein stecken; kai ious... sen seilin pomirit quoitéti en kawidsu debijkan powargsennien | bhe nautien | schis malnijkiks... embaddusisi Tlsy-39 — das jhr... mit fleip be- dencken wolt | in was grossem Jammer vad Noth diff Kindlein... stecket**. Tokios var- tosenos autochtoniškumą patvirtina ta aplinkybė, kad dalyviu verčiama originalo asmenuojamoji veiksmažodžio forma (plg. atitinkamas lietuvių k. dalyvių konstruk- cijas su jungiamaisiais Žodžiais 1.9.3). 1.4. Tiek lietuvių, tiek latvių kalbų netiesioginė nuosaka, kaip tam tikra veiks- mažodžio kategorija, yra palyginti nauja, susidariusi iš vardažodinės prigimties formų. Nors ją sudarantys dalyviai (kitados — veiksmažodiniai būdvardžiai) su priesagomis nt ir us yra paveldėti iš ide. bendrystės laikų, bet daugumoje giminiškų kalbų tokia jų vartosena nėra paliudyta. Ji neatsispindi ir seniausiuose ide. kalbų paminkluose (pvz., hetitų k. tekstuose, Veduose, Homero epuose). Tai leidžia ma- nyti, kad NN susidarė baltų kalbų savarankiškos raidos laikotarpiu, ir ieškoti jos pamato šių kalbų dalyvių vartosenoje. Dėl baltų kalbų NN kilmės yra pareikšta įvairių nuomonių. 1.4.1. B. Delbriickas VS II 491 netiesioginės nuosakos pamatu laikė galininko su dalyviu (accusativus cum participio) konstrukciją ir manė, kad iš tokių pasakymų, kaip sakė tėvą ateisiantį (ateisiant), greta kurių buvo vartojami sinonimiški pasaky- mai su tiesiogine nuosaka sakė, (kad) tėvas ateis, galėjusi išriedėti konstrukcija sakė tėvs ateisiąs, o paskui ir sakė, kad tėvs ateisiąs. Šiai nuomonei pritarė J. Endze- lynas LaGr. 976—977, 979, pridurdamas, kad galininko su dalyviu ir sinonimiškų pasakymų su tiesioginės nuosakos veiksmažodžiais kontaminaciją galėjusi paleng- vinti ir vardininko su dalyviu (nominativus cum participio, toliau— VD) konstruk- cija, pvz., jis sakos daug žinąs. Pasak E. Hofmanno, baltų NN iSriedéjusi iš netiesio- ginės kalbos, nusakomos accusativus cum gerundio tipo konstrukcijomis**. Iš aku- zatyvinės konstrukcijos, kaip pirminio šaltinio (,,letzten Endes“), kildina latvių k. NN ir G. Bense, LKK VI 192. 1.4.2. Su VD (nominativus cum participio) ir joms artimomis konstrukcijomis netiesioginę nuosaką siejo A. Potebnia (3ar. I— II 230—1). Jis teigė, kad netiesioginės 20 Plg, I. Marvan ib. 253. 2 Žr. J. Zubaty, 1F VI 302; E. Fraenkel, Baltosl. 46, kitaip J. Endzelin AprGr 2 E, Hofmann, Zum Gebrauch der Partizipien in den Skeireins, Indogermanica, Fest- schrift fir W. Krause, Heidelberg, 1960, p. 29. 12 kalbos ar abejojimo atspalvis iš pradžių galėjęs atsirasti dėl šiose konstrukcijose vartojamo veiksmažodžio (pvz.: dūmoti, dėtis) leksinės reikšmės, kuri paskui buvusi sustiprinta jungtukais būk, nei ar pan., pvz.: bijojos, dumodami, buk dwase koke regi; dėtis turėjo, ney esq teisus (pati konstrukcija iš pradžių buvusi modalumo atzvil- giu indiferentiška). Tokios konstrukcijos visai atitinka slaviškas: monjaacho (aky) duche vidęšte. Tačiau baltų kalbos nuėjusios toliau: jos pradėjusios vartoti daly- vius ir tada, kaijų veiksmo subjektas nesutapo su veiksmažodžio veiksmo subjek- tu (pvz.: aš nežinau, ar jis ateisiąs 225, vinš lika atsacit, ka tévs majas ne esot 227). Laikydamas tik lietuvių ir latvių kalbose paplitusias konstrukcijas su skirtingu dalyvio veiksmo subjektu naujesnėmis?*, A. Potebnia kartu iškėlė ir šiai nuomonei prieštaraujančias aplinkybes: heterosubjektinės konstrukcijos artimesnės vardažo- dinėms, mažiau vieningos, o kalbos raida kaip tik eina sakinio vienijimo kryptimi. 1.4.3. E. Tanglis Acc, 50—51 netiesioginę nuosaką kildina tiesiog iš VD (nom. c. participio) konstrukcijų su nesangrąžiniais veiksmažodžiais, kurios, jo manymu, susidariusios vėliau ir XVI — XVII a. dar nebuvo spėjusios išplisti. Netiesioginę nuosaką E. Tanglis laikė nauju reiškiniu, įsigalėjusiu, matyt, tik rašytinės tradici- jos laikotarpiu. Panašiai aiškino NN atsiradimo vidines priežastis ir I. Marvanas** pridurdamas, kad VD su nesangrąžiniais veiksmažodžiais buvo šalutinių sakinių variantai ir jų pavyzdžiu galėjo gauti jungtukus ir atskirą veiksmo subjektą. Kadan- gi VD šių autorių kildinamas iš akuzatyvinės konstrukcijos, postuluojama maž- daug tokia NN raidos grandis: sako save atėjusį->sakosi atėjęs — sako (kad) atė- Jes — sako (kad) tėvas atėjęs — tėvas atėjęs. 1.4.4. Visai kitaip aiškino NN susidarymą J. Kazlauskas LKK IV 86-87, Ist. gr. 402—403. Jis manė, kad tai galinti būti liekana perifrastinio optatyvo (*bi negelbąs, *bi nekėlęs), kurį buvus lietuvių kalboje įrodė Ch. S. Stangas NTS XVIII 348—356, VGr. 429, remdamasis sąlygos konstrukcijomis su dalyviais, pvz.: jeib negelbąs, jeib nekėlęs ir pan. Kitose ide. kalbose netiesioginė kalba dažnai reiš- kiama optatyvu, todėl taip galėję būti ir lietuvių kalboje. Perkėlus optatyvinės reikš- mės krūvį iš dalelyte virtusio pagalbinio veiksmažodžio bi į dalyvį, ta dalelytė ga- lėjusi išnykti, Taigi NN kilmė aiškinama gana prieštaringai. Kad i pasidarytų kiek aiškesnė, pravartu panagrinėti NN vartoseną raštijos pradžioje, jos paplitimą ir santykį su kitomis artimos reikšmės konstrukcijomis. 1.5. Ką mes žinome apie NN vartojimą lietuvių raštijos pradžioje? E. Tanglis Acc. 50—51 senuosiuose raštuose NN pavyzdžių nerado. J. Bretkūno, M. Daukšos ir kitų jo tirtų raštų kalbai savarankiškos NN konstrukcijos, savo forma skirtingos nuo VD, iš tikrųjų nebūdingos. Atskirus atvejus, kur dalyviai artimi netiesioginei nuosakai (pvz.: DP 5123, BrB I Moz 48, 18; Joz 10,1) galima interpretuoti ir kaip sudurtiniy laikų formas su nulinémis jungtimis?*. Tačiau patyrinéjus kitus XVI— XVII a. šaltinius, nelieka jokių abejonių, kad raštijos pradžioje NN buvo visiškai susiformavusi. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingi S. Vaišnoro raštai. Jo „Žemčiūgos“ ir ,,Apie popiežiškąją mišią“ vertimuose randame 35 visai savarankiškus (su atskiru ** Pastaruoju metu panašiai V. Sirtautas, Kalbotyra XXV (I) 95. *t H. Mapsan, Kalbotyra IV 36—37; Baltistica V(1) 18. ** Pvz.: Ką wel’ paskui to daug kitų szwentųių | minikų | ir mergu padariusios DP 512; (Co tež potym wiele inszych swietych... vezynilo W 876). 13 veiksmo subjektu) NN pavyzdzius®®. Kadangi jie iki šiol niekur nebuvo aptarti, apibūdinsime juos kiek detaliau. 1.5.1. Išskyrus vieną optatyvinės reikšmės atvejį (žr. 3.3.2), visos NN formos S. Vaišnoro vertimuose eina su modaline dalelyte būk, pabrėžiančia netikrumo, abe- jojimo atspalvį?". Su šia dalelyte NN ir dabar plačiai vartojama Žemaičiuose (pvz. : apie Tėlšius, Salantus, Lenkimūs, Papilę, Tytuvėnus, Ūžventį, Kaltanėnus, Šiauliūs, Raséinius, Laūkuvą), taip pat šiaurės rytų Lietuvoje (apie Joniškį, Pasvalį, Liūnku- vą, Daūgailius, Dūsetas, Miežiškius), kartais net pietinėse tarmėse, kur NN daly- viai iš viso labai reti. S: Vaišnoras šiuos dalyvius paprastai vartoja prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse su jungtukais jog, kaip ir santykiniais įvardžiais kuris, kursai. Kai NN esti sudėtinio sakinio dėmenyje, neturinčiame jungtuko, pastarojo vaidmenį atlieka ta pati dalelytė būk. Sudėtinių sakinių šalutiniai dėmenys su NN formomis nuo pagrindinių dėmenų dažnai esti labai nutolę, atriboti ištisais kitų dėmenų kompleksais ir dėl to gana savarankiški. Perteikiant netiesioginę kalbą, pagrindiniame dėmenyje ar ankstesniame kon- tekste eina veiksmažodžiai sakyti, perkalbėti, taryti; pastiprinti „,tvirtinti“, rašyti, pvz.: Teipaieig saka ghie... iog spawiedniie buk priwalingas essąs ischskaitimas wissu grieku 148,,; skaisczei nor perkalbeti | kaip buk macis tokia io walgimo | ir kitiems tos regetoiems ant gera atenti PM 32,5; netikumus statczei uschstoie taridami... iog ipaczia wiera ing Christu | buk nesanti dallis Pakutos 148,;; raschiti | ir nepro- tingai pastiprinti dressa... Buk Chrikschtas... ne essas apmasgoimu 1322%,,. Perteikiant mintis bei įsitikinimus, autoriaus laikomus nerealiais ir neteisingais, NN dalyviai eina po veiksmažodžių dūmoti, laikytis, mokinti, pramanyti, pramanymus ginti: (Stoikai) dumoie | buk Diewas ir ischkadingu paiudinojmu (177) žmones biau- ribiump werczęs 177—1772*. Popiežischkei... klaiojme laikosi | iog buk dina ingi kuna Christaus butischkai persimainanti PM 302,,; mokin teipaieig. Iog atgimimas ir ischganimas mussu buk ne nig Chrikschta kabąs 133%,,. Nessa imogischkasis protas pramana | Diewa santi sudcze swietischku | kursai sawo dingscze buk danguie ischkadingus pastatimus raschqs 164, ; pramanimus ginna: Pirmiausei iog Diewas... nekurius imones ... ant amZzinoses prapulties buk paskires 178255. 1.5.2. Netiesioging nuosaka S. VaiSnoro raštuose dažniausiai sudaro es. I. veik. dalyviai (25 pavyzdžiai), rečiau — būt. I. veik. dalyviai (5 pvz.). VeiksmaZo- džio būti dalyvis (12 pvz.), eidamas jungtimi, siejamas su daiktavardžiais (ne essas apmasgoimu 132%,,, uschmokejmu... essqs 264%;, kitu nosrais essa 32,;), būdvar- džiais (priwalingas essqs 148.5, nei naudingas nei ischkadingas... essas 132%.) bei jų *6 Dviejuose pavyzdžiuose iš jų dėl rašybos nėra visai aišku, ar turime dalyvius, ar tiesiogi- nės nuosakos asmenuojamąsias formas: ischrinktieghi buk palaika (-ą ar -0?) malone 179,,, Apasch- tolai buk... laike (-ę ar -ė?) PM 37,5. Kiti atvejai jokių abejonių nekelia. 6 konstrukcijos pavartotos knygoje ,,Apie popiežiškąją mišią“ (PM), 29— pačioje „„Žemčiūgoje“. ?7 Ta pačia reikšme ši dalelytė kelis kartus pavartota ir su tiesiogine nuosaka (11%, 13351, 1785—5, 178 —178a, PM 23,,, 272,, _;3), O vienoj vietoj — su dalyvio kilmininku: ghie ir regima affie- ra... (25) be iokia ischstowincza grunta | kaip buk priwalomo sancze | be reikos stata PM 25-259; atitinkamus atvejus dabartinėje kalboje žr. LKZ, I 1136 plg. dar E. Fraenkel KZ XIV (Erg. H.), 36, 98 tt. Dil. būk sen. raštuose vartojama ir kaip jungtuko būk... alba, būk... būk ,,arba... arba“ dėmuo, pvz.: buk tatai Namai alba Miestas butu BrB III Moz 25, 34 (plg. dar 17, 10; 22, 18; 22, 28; IV Moz 15, 2; V Moz 12, 3; 13, 6 ir kt.). 14 bevardės giminės formomis (priwalu essa PM 332) ir prielinksnine konstrukcija (nig czesa Apaschtolu santi PM 39,4). Su es. 1. nev. dalyviais veiksmažodžio būti da- lyvis sudaro NN sudurtines neveikiamosios rūšies formas: Adoma butibe... nuodemais buk santi attolinama 692,.; tie | kad isch schos gi- watas ischeiti... nig biaurjbiu grieku buk essq nuczistijemi 263*—264; pramana ipaczus pagawimus | kureis buk žmones ir be to vreda Baszniczes esq priwerczemi 113%; neatmestiemus | kurie... buk niekadais ne essa atgimdomi 133944. Kaip NN S. Vaišnoro vertimuose vartojami padalyvio esant junginiai su būdvar- džio bevardės giminės forma priwalu bei predikatiniu prieveiksmiu gana ir beasme- niai padalyviai reikent, tereikiant, turintys atitinkamų dalyvių bevardės giminės for- mų reikšmę (plg. reikią, tereikią): noretu tu perkalbeti | ghiems nebereikent walgjti | bet buk essant ganna PM 32*,; Paskiausei mokin | iog buk apie nulemima ir isch- rinkima Diewa reikent suditi | tiektai isch tuiau nūdarbiu 179;,,; Enthusiastai... saka... buk reikent laukti pagawimu gwoltinguiu 69254 (Antonimai) nig Euangelias pradesti | ir tq be Zokana tiektai per Euangelia buk teireikent sakiti ir mokinti 758,,. Tokie pasakymai po pasakytų ar numanomy (75%,,) ai¥kinamosios reikšmės veiksmažodžių yra labai artimi galininkui su padalyviu, plg. mokina reikiant sūdyti, sako reikiant laukti. Kaip tik į beasmenes galininko su dalyviu konstrukcijas pa- dalyvis pirmiausia pradėjo skverbtis, išstumdamas dalyvio bev. g. formą, žr. Baltisti- ca IV (2) 197 tt. Matyt, padalyvio formą buvo linkstama apibendrinti ir kitais be- asmenės vartosenos atvejais; tai rodo ir tokie F. Kuršaičio teikiami pasakymai, kaip aš mislyju, (kad) šiandien lysiant K Gr. 424, 426 greta lysią K I 284. 1.5.3. Kaip ir dabartinėje kalboje, NN S. Vaišnoro raštuose gali eiti pagrečiui su tiesiogine nuosaka visiškai ta pačia reikšme, pvz.: anis toktai... raschiti | ir neprotingai pastiprinti dressa: 1. Pirmiausei | Buk Chrikschtas wlosnai kalbant | ne essas apmasgoimu atgimima ... bet Figurischkai (132%)... buk tiektai issimano widutini atgimima bei atnaughinima Dwasses schwentoses | kursai ir be Chrikschta / ischrinktusamp buk galis nusidūti ant amžina ischganima 132% —133. 1.5.4. Iš aptarty pavyzdžių matyti, kad S. Vaišnoro raštuose randamos NN konstrukcijos tiek savo sandara, tiek reikšmėmis iš esmės atitinka dabartinę kalbą. NN čia funkcionuoja kaip susiformavusi gramatinė priemonė perpasakotam, abe- jotinam arba nerealiam veiksmui reikšti. Ta aplinkybė, kad iš XVI— XVII a. šal- tinių NN ryškiausiai paliudyta S. Vaišnoro raštuose, aiškintina visų pirma autoriaus kilme iš Žemaičių krašto, kur netiesioginė nuosaka ir šiuo metu yra labiausiai pa- plitusi, ir polemine pačių knygų paskirtimi. Dėstydamas sau svetimas pažiūras, vertėjas stengėsi visomis kalbos priemonėmis pabrėžti jų nerealumą ir nuo jųatsiri- boti (tai rodo ir jau minėtas dll. būk vartojimas su netiesioginės, o kai kur ir tiesio- ginės nuosakos formomis). Antra vertus, NN vengimą daugumoje kitų to meto raštų taip pat galima iš dalies paaiškinti jų pobūdžiu ir turiniu: juose dėstomos re- liginės tiesos bei aprašomi įvykiai autorių buvo laikomi neginčijamai tikrais ir ne- abejotinais. Kadangi latvių kalboje NN taip pat vartojama nuo XVII a. raštų, nėra jokių abejonių, kad rytinių baltų dialektuose ji susiformavo jų priešistorinės raidos laikais. 1.6.1. NN paplitimą dabartinės lietuvių kalbos plote ir santykį su kitomis arti- s reikšmės konstrukcijomis padeda nustatyti Lietuvių kalbos atlaso kartoteka, ypač atsakymai į 120, 145°, 151, 175, 176 šio atlaso medžiagos rinkimo programos 15 klausimus®. Derinant tuos atsakymus su įvairių tarminių teksty? duomenimis, galima bent apytikriai nubrėžti NN ir kai kurių jai artimų dalyvinių konstrukcijų paplitimo ribas. NN vartojimo plotas pažymėtas 1 pav. Sintaksės reiškinių paplitimo ribos dauglabiau svyruoja, negu fonetikos ar morfologijos, todėl jasnustatyti gerokai sunkiau. Atskiros sintaksinės konstrukcijos, turėdamos daugiau ar mažiau mo- tyvuotą pobūdį, su tautosakiniais tekstais, frazeologizmais bei kitais būdais dažnai nukeliauja toli užsavo pagrindinio vartosenos arealo ribų. Todėlirschemose pažymėtos atskirų dalyvinių konstruk- cijų izoglosos nėra absoliučios, osantykinės: jos rodo sritis, kuriose tam tikrds konstrukcijos pasirin- kimo tikimybė yra didžiausia, kuriose jos vartojimo polinkiai labiausiai išryškėja, nors atitinkamų pasakymų gali pasitaikyti ir kitose vietose. Griežtai nubrėžti dalyvinių konstrukcijų vartojimo ribas neleidžia ir naudotos dialektologinės medžiagos pobūdis. Atlaso medžiagos rinkimo programoje ne visi minėti klausimai suformuluoti pakankamai tiksliai (pvz., 176 klausime keliama alternatyva: ar vartojamas galininkas su pada- lyviu, ar netiesioginė kalba, kai iš tikrųjų daug kur galimi abu atvejai). Be to, kai kuriuose atsaky- muose, rašytuose mažiau patyrusių talkininkų, tiesiog pakartoti programos sakiniai, tad jų reikšmin- gumas abejotinas. Į tokius atsakymus buvo kreipiama mažiausia dėmesio, o vadovautasi visų pirma autentiškais, tirtame punkte užrašytais sakiniais. Kur buvo įmanoma, stengtasi lyginti tarp savęs atsakymus į kelis besikryžiuojančius programos klausimus (pvz.: 151 ir 176; 120 ir 145) ir žymėti ribas pagal jų gretinimo išvadas (atmetant prieštaraujančius, nesutampančius bei jtartinus atsaky- mus). Sutapimas su kitų užrašinėtojų paskelbtais ar rankraštiniais tos pačios tarmės tekstais buvo laikomas argumentu, patvirtinančiu atsakymo patikimumą. 1.6.2. NN labiausiai paplitusi žemaičių tarmėje. Rytuose NN intensyvaus vartojimo izoglosa maždaug sutampa su dabartine žemaičių tarmės riba, o pietuo- se apima ir dalį vakarų aukštaičių (jų tarpe visus Klaipėdos krašto aukštaičius, prie kurių, kaip rodo seniau užrašyti tekstai, šiuo atžvilgiu reikėtų priskirti ir bent dalį buv. Rytų Prūsijos aukštaičių). Šiame areale intensyviai vartojamos esamojo, bū- tojo kartinio ir būsimojo laiko veik. dalyvių formos, kurios gali eiti arba visai sa- varankiškai (pvz., perpasakojant ilgesnį tekstą), arba po veiksmažodžių sakyti, girdėti, manyti, rodytis ir pan. sū jungtukais ar be jų. Užnemunėje NN jau retesnė; daugelyje vietų čia pastebėtos tik konstrukcijos su būtojo kartinio laiko veik. daly- viais, kurie gali būti laikomi ir esamojo atliktinio laiko formomis su nuline jungtimi. Antras ryškus NN vartojimo židinys yra lietuvių kalbos ploto šiaurės rytų kam- pe. Jo vakarinis pakraštys šiaurėje taip pat apytikriai atitinka rytų aukštaičių pane- vėžiškių ir kupiškėnų tarmių ribą, tačiau nesiekia Anykščių ir neapima pietinės rytų aukštaičių tarmės dalies. Esamojo ir būsimojo laiko veik. dalyviai NN reikšme intensyviai vartojami šiaurinėje šio ploto dalyje (apie Rėkiškį, Kūpiškį, Dūsetas, Zarasus), tuo tarpu į pietus nuo Utenos dažniau pasitaiko tik būtojo kartinio lai- ko formos. Abu minėtus NN intensyvaus vartojimo židinius šiaurėje jungia siaurutė juosta, einanti pačiu Latvijos pasieniu. Į pietus nuo jos plačiame tarpe (beveik nuo Šiauliū ligi Anykščiū) NN visai nevartojama arba pasitaiko tik sporadiškai. Ji visai nebū- dinga ir pietų aukštaičiams, kurių tarmės plote po sakymo veiksmažodžių pavarto- 28 Žr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa, LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, *1956. 29 Iš jų daugiausia naudotasi tekstais, paskelbtais chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmė red. E. Grinaveckienė ir K. Morkūnas, Vilnius, 1970, ,,Lietuvių kalbotyros klausimų“ bei ,,Kal tyros“ serijose ir užrašytais VVU studentų lituanistų diplominiuose darbuose — atskirų tarmių aprą- šuose. 16 JL ANY 24% Phe QUWe s3avizva) sblomzoa de 4 (s24v17Da) sbfonis Me sąs r4 [| 15py0s. SI) SIRIZPOZBWISYIOA WIAs sieruizbigues ns (JA °C fIse pz SIBIA AlVe oh Wek a bi i -Kpap ‘I ‘$3 NS NN I mia aE i J ATH Pe * zune BAe Hide 2 UApPTe om Ze POs sdys Ie Aleja De ančio a! ia f 1'Se Md qe urn dide —_— — | MS Mize age wy [i fury [e Pi iF Er ~~ pups TO og AS ye upe bie Ų tis JA 3 M ai O peas “yo Ae uve Wire IPOe NSe Tq suzpe JATT, fHle | Bye. "3 JW De Įvuigo — 23 Co ——dyned—Ase — sgo Hy, USAe [Ne - . UZs. Nr. 1026 2 jamos dalyvių būtojo kartinio laiko formos nieku nesiskiria nuo sudurtinių atlikti- nių laikų. 1.7.1. Palyginus NN ir vardininko su dalyviu (VD) po sakymo veiksmažodžių paplitimo arealus (žr. 1 pav.), matyti, kad jie didžiąja dalimi sutampa. Ypač ryškus tas sutapimas žemaičių tarmės plote. Iš turimų duomenų atrodo, kad NN kiek in- tensyviau negu VD vartojama Dubysos žemupyje ir panemunėje*?. Šiaurės rytų Lietuvoje, kur VD sudaromas su nesangrąžiniais sakymo veiksmažodžiais, abiejų konstrukcijų iš viso negalima atskirti: pasakymas sako šiandien dirbęs gali būti lai- komas ir VD, ir NN su sutampančiu dalyvio ir veiksmažodžio veiksmo subjektu.. Tai, kad tarp veiksmažodžio ir dalyvio čia nedaroma pauzės, nėra koks specifinis požymis, nes labai dažnai po veiksmažodžio pauzės nebūna ir tada, kai dalyvis tu- ri savo atskirą veikėją, pvz.: (žmonės) sako devintą dešimtį einanti Vvr; jau vakar vakarą sakė mirusi Grg; girdėjau anas didelius mokslus ainąs Ut ir pan.** Reikšmės artimumas ir vartosenos ploto sutapimas rodo glaudžius ryšius: tarp NN ir VD. Pastaroji konstrukcija, skirtingai nuo NN, yra būdinga daugeliui giminiškų kalbų. Jos pamatą sudaro veiksmažodžių junginiai su vardažodiniu nariu (vad. predikatiniu atributu, arba adjunktu), veikiausiai paveldėti iš ide. bendrys-- tės laikų. Visa tai lyg ir kalba už minėtą E. Tanglio ir I. Marvano hipotezę, pagal kurią NN išriedėjusi iš VD. Tačiau jos priimti neleidžia kitos aplinkybės. 1.7.2. Tokiuose intonaciškai neskaidomuose sakiniuose, kaip sako jis dabar negeriąs Rs?? aiškiai išskiriame du sintaksinius vienetus: sako ir jis dabar negeriąs. Šiuo atžvilgiu pasakymai su dalyviais visai atitinka pasakymus su asmenuojamomis. veiksmažodžio formomis, kurios dažnai be pauzės eina po veiksmažodžių sakyti, girdėti, manyti, žinoti ir pan., pvz.: sako nebus vasaros Krk; girdėjau seniai nebe- geri Vlk, žr. dar V. Sirtautas, ib. 95. Veiksmažodžiai sakyti, girdėti ir pan. Cia linkę: prarasti prasminį bei sintaksinį savarankiškumą ir artėja prie modalinių žodžių (plg. iš veiksmažodžių išriedėjusius modalinius žodžius matyt, mat, girdi). Tačiau nėra jokios abejonės, kad tokie sakiniai yra susidarę iš dviejų atskirų pasakymų, kurie ir dabar dažnai skiriami intonacija, plg.: sako, dabar jau namus statos Prn. Visai taip pat intonacija skiriami ir atitinkami pasakymai su dalyviais, pvz.: sako, vyresnysai jau daktaru esąs Kp; žmonės kalba, tu pačią primušęs Svn. Analogija su veiksmaZodiniais pasakymais verčia manyti, kad tokie sakiniai yra išlaikę senesnį prasminį bei intonacinį skaidymą negu aukščiau minėti sakiniai be pauzių. Lygiai tokią pat analogiją su veiksmažodiniais pasakymais matome ir sakiniuo- se, kuriuose dalyvio ir veiksmažodžio žymimų veiksmų subjektas sutampa: a) intonaciškai neskaidomi sakiniai, pvz.: sakė neturinčios laiko Krtv; pirmą sykį girdžiu turįs ponus ant savo žemės ZemR, II 24; Janė sakė Petrą sutikus Kp; žmonės kalbėjo matę Kraujelį Vins; sako porą tik stikliukų buvęs gėręs; sakė neisian- čios vežimų kraut VI (plg.: tėvas sakė eis valgyt Krk); 30 Antra vertus, VD konstrukcijų su nev. dalyviais (duodasi mušamas tipo) K.. Sirtauto (KK 9.31) pastebėta ir ten, kur NN nebūdinga, pavyzdžiui, apie Šėduvą, Radviliškį, Alksnénuose. 31 V, Sirtautas, Kalbotyra XXV (1)94—95 duoda pluoštą tokių sakinių ir nurodo jų retumą. Literatūrinėje rašomojoje kalboje, kur tekstas skaidomas kableliais pagal sintaksinę struktūrą ir reikšmę, sakiniai be pauzės tarp verbum dicendi ir dalyvio arba kito veiksmažodžio yra iš tikrųjų gana reti. Tačiau liaudies kalboje jie yra net dažnesni ir labiau paplitę, negu atitinkami sakiniai su pauzėmis. Tai rodo tekstai, užrašyti tiesiog iš tarmės atstovų lūpų, ir liaudies kalbos stebėjimas. 32 Panašiai Sint, Vvr, Rt, Grg, SI, Šiu, Krš; Kp, Ut, Mit ir kt.;taip pat su būt. k. 1. veik. da-- lyviais: Kv, Dr, Šv, Vn, Klp, Skd; Čk, Jrb, Trg, Pnv; Trgn, Jž, Kp, Skp ir kt. 18 b) intonaciškai skaidomi šakiniai: sako, vežąs šieną pirmininkuo Plng; pasako- jo susiedka, rozą važiavus iš Vilniaus Mit; mama sakė, kuone verkus kaip karvę iš- vedė RK; sakė, sutaisę gerai Sl; vaikas sakė; buvęs sustikęs vilką Km; sakė, ateisian- ti kitą sykį Šlu (plg., Ona sakė, rado baravykų Sv). Po sangrąžinių veiksmažodžių sakytis, pasisakyti, pasakotis, girtis ir pan. taip pat vartojami ir intonaciškai skaidomi, ir neskaidomi pasakymai, pvz.: sakeis pi- ningų neturiąs Grz; ans sakos, tik iš bado valgąs Mžk, plg. sakės, (kad) važiuos Ker, Usg, Kš, Vilkn ir kt. Jeigu manytume, kad NN išriedėjo tiesiog iš VD, seniausiomis reikėtų laikyti monosubjektines intonaciškai neskaidomas konstrukcijas, pvz., sakė(si) grįžęs, o iš jų kildinti dviejų dėmenų sakinius sakė(si), grįžęs bei sakė, tėvas grįžęs. Tačiau tokiai prielaidai prieštarautų bendra sintaksinės sistemos raidos kryptis, kuri aiškiai išryškėja atitinkamuose sakiniuose su veiksmažodžiais. Kad baltų, kaip ir kitų ide. kalbų, sakinio evoliucija vyko atskirų pasakymų sintezės, o ne analiti- nio skaidymo keliu, rodo ne tik visa sudėtinio sakinio istorija, betir tokie sakinio viduje vykę procesai, kaip atskirų nominalinių sakinių virtimas sakinio dalimis bei prieveiksmėjimas (plg. vardininko kilmės prieveiksmius gana, gėda, gaila ir pan. žr. K. Ulvydas, LKK XI 7 tt.), savarankiškos reikšmės pasakymų matyti, girdėti, ži- nia, aišku, žinoma, suprantama ir kt. virtimas įterptiniais žodžiais ir pan. Labai sunku patikėti, kad dalyvinių konstrukcijų raida būtų vykusi priešinga kryptimi, ir iš pradžių monolitiški sakė(si) grįžęs tipo pasakymai būtų vėliau išsiskaidę į atskirus reliatyviai savarankiškus vienetus, gavusius net skirtingą veiksmo subjek- tą. NN susidarymą galima paaiškinti ir natūralesniu, sintaksinės sandaros evoliu- ciją labiau atitinkančiu būdu, pripažįstant tarmėse plačiai paliudytų sakė, grįžęs bei sakė, tėvas grįžęs tipo sudėtinių bejungtukių sakinių archaiškumą. Tam reikia atkreipti dėmesį į konstrukcijas, kuriose dalyvių vardininkai turi tokią pačią formą bei funkciją, kaip ir sudarydami netiesioginę nuosaką. 1.8.1. Pagrindiniais struktūros požymiais — verbum finitum pozicija ir pagal- binio veiksmažodžio nebuvimu — netiesioginę nuosaką pirmiausia atitinka būto- jo kartinio laiko veik. dalyviai, vartojami be jungties ir dabartinės kalbos požiūriu sudarantys esamojo laiko sudurtines atliktines formas, plg. tėvas grįžęs (: buvo grį- žęs : būdavo grįžęs : bus grįžęs). NN būtasis kartinis laikas nuo jų skiriasi tiktai mo- daline reikšme. Tačiau modalinė reikšmė dažnai išryškėja tik iš konteksto ir situa- cijos, o kartais gali būti ir visai neapibrėžta. Netgi po percepcijos bei informacijos veiksmažodžių, rodančių perpasakotą kalba, būt. k. I. veik. dalyvis gali būti supran- tamas abejaip, ypač NN ploto pakraštyje, kur atitinkami es. 1. veik. dalyviai visai ar beveik nevartojami, pvz. : sako, ka ans jau dabar miręs Skn; anas, girdėjau, pasiko- ręs Mlt; sako, katro žvakės visai užgesusios, tai tie žmonės visai wžmiršę apie aną pasaulį V1; rodos, iš kapų svietas suvejęs Vrnv ir pan. Antra vertus, būt. k. 1. veik. dalyviai su es. 1. jungtimi žemaičių tarmėje kartais pavartojami ir netiesiogiai patirtam veiksmui žymėti, tad pagal reikšmę visai atitinka NN formas, pvz.: kalbė yra, kad prie to upelio yr žmones kore Rsn; sako, ans yr išvažiavęs Kin; sako, grano- ta įkritusi yra Slu; ateit ta žmona sakyt, kad vaiks y morką isroves Kin; šėpo(j) Ziur- kė y buvusi Akm; kiek ana p(r)irašiusi j! Skd; panašiai ir S. Vaišnoro raštuose, plg. saka ghie... iog Sunus Diewa buk beiktinu ir paslapczu pastatimu Diewa | ne usch wissa Swieta (178)... jra kenteies ir numires MT 178-178. Todėl NN plotą Vie 2 19 dabar galima aiškiau apibrėžti tik pagal esamojo ir būsimojo laiko veik. dalyvių vartojimo ribas. 1.8.2.1. Esamojo laiko veik. dalyviai į literatūrinės kalbos sudurtinių laikų sistemą dabar neįeina, todėl, būdami be pagalbinio veiksmažodžio verbum finitum pozicijoje, suprantami kaip NN formos. Tačiau tokia būklė nėra sena, Pirmiausia, es. 1. veik. dalyviai su be- žemaičių tarmėje gali būti vartojami trunkančiam veiks- mui Žymėti ir neturėdami aiškios modalinės reikšmės, pvz.: karvė minkšta (milž- ti), piens bebėgąs Pln:; aš parėjau ir ana beinanti VKS; tame darže teip žolė numinta — teip numinta, ir ten toks piemenėlis avelas beganąs SlančP 13, plg. dar N. Sližienė, LKK IV 70. Kad tokia vartosena yra senoviška, liudija ir liaudies dainų pavyzdžiai, kurių ritminė struktūra įgalina geriau išlaikyti sintaksinius archaizmus, plg.: Auš- trytėlė beauštanti, saulytėlė betekanti, galvelė beskaudanti Sk (LKK III 84), ką tas bernužėlis bemislijąs, ką jaunasis bedūmojąs, aukso žiedą, žiedą bekaldinąs, ir mano vardužį bemušdinąs KIvD 163. Taip pat vartojami ir esamojo laiko veik. dalyviai, neturintys afikso be-, pvz.: reik namien darbininko, mama serganti Pj (LKT 114); ana turinti du broliu, o dvi seseri esančios Plng. Tad afiksas be- nėra iš senovės susi- jes su dalyvių admiratyvine reikšme. Šią reikšmę dažnai turi es. 1. veik. dalyviai ir be šio afikso, pvz.: Jis užmiršęs pasižegnot ir atsigręžęs an kitą pusę, žiūri — sto- vis velnias Slm; žiūriu, žiūriu, veizu ir pareitąs Tln; tuo tarpu dalyviai su be- dažnai žymi ir perpasakotą, iš kitų sužinotą veiksmą, pvz. : girdėjau šienauti besiruošąs Krtn; sakė an traktoristų besimokąs Vg. Antra vertus, žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmių vakarinėje dalyje es. I. veik. dalyviai yra vartojami su pagalbiniu veiksmažodžiu būti ir sudaro apypilnę sudurti- nių laikų paradigmą: es. l. esu, esi, yra... einąs, -anti; būt. k. 1. buvau, buvai, buvo... einąs, -anti; bus. 1. būsiu, būsi, bus... einąs, -anti; tar. nuos. būčiau, būtum, bus... einąs, -anti (būtojo dažninio ir liepiamosios nuosakos formų nepastebėta, bet ir jos yra visai galimos), pvz.: veiz, kap aš esu kalbanti (=kaip kalbu) Mž; ans y(ra) sergąs Žd, Prk, Klp, Eig, tiek ana y(ra) žinanti Skd, K1; kas nors spaudąs yra Sl; jis buvo biškį sergąs Sl, Klm; tuojau bus nesą to lytaus Klp; ka būsi rūkąs, kvepės Vafniai; bus su slieku begyvenąs, kad nuvarys į frontą Šts, o kad taip jų pačių būtų esąs, tai tik gulbės pieno tetrūktų Brs (LKŽ VII 77). Taip pat, tik su pabrėžtu truk- mės atspalviu, vartojamos ir atitinkamos dalyvių formos su afiksu be-, pvz.: mano karvė dideliai gera melžti: pritvinko, i bus bebėgąs piens Pln (LKT 79); gerai, ka tu nevažiavai: būtum besergąs Eig (LKT 73); būčiau nebgyvenanti, ale dabū sutvarkė Žr. Su es. I. veik. dalyviu retkarčiais sudaromos ir dar sudėtingesnės sudurtinių lai- kų formos, pvz.: ka būčiau buvus sugebanti, būč nuvažiavus Skd, plg. (heretikay) klaydawo | kayp butu anas wienu noru ne sutwertu turis essus (bladžili | iakoby on mial mieč iednę wolą nie stworzoną) SP I 193,,. Būtojo laiko formos kartais varto- jamos ir prasidėjusiam, bet nutrauktam veiksmui nusakyti, t. y. pagal reikšmę ati- tinka būtąjį pradėtinį laiką, sudaromą su afiksu be-, pvz.: girdėjau, ūnas buvo jau einąs iš namų, ale sugrįžo Trgn. 1.8.2.2. Tokios vartosenos senoviškumą patvirtina XVI — XVII a. kalbos pamin- klai. Kaip tik minėtoms tarmėms atstovaujančių J.'Bretkiino ir ypačts. Vaišnoro raštuose es. I. veik. dalyviai su pagalbiniu veiksmažodž iu vartojami sudurtinių lai- kų reikšme, pvz.: Kaip (Ponas) ira milins Szmones, Wissi io Schwentieij ira tawa Rankoie BrB V Moz 33,3 (Wie hat er die Leute so lieb; dilexit populos); netarent ios miegti | bet i 20 pakaiuie ir linxmibeie jra giwenanczes MT 260*3,; O Kursai Sunui netikjs jra;| ne reges giwatas MT 262414. 45; Wina schaknis (pabr., virš.: medis)... turreia tris schakkas ir buwa szellioens (iš -enti), auga ir szideia BrB I Moz 40,10 (vnd er grūnete, wuchs vnd bliūete); Diewas jstate tą sawedima... kad dabar (žmonės)... prigimtaie Teisibe buwa tebturį MT 22113-145 | Bus ghie (kunai) nepagenda MT 245,; Tatai teip daugi jra kalbeta | kaip butu ghissai nig Diewa meldczes | idant iem... pasimegtu MT (PM) 29%, ,, (žr. dar N. Sližienė LKK IX 80). Kiek rečiau tokių konstrukcijų pasitaiko kituose kalbos paminkluose, plg. Ir nug to bus Sunūs žmogaus sėdis ant deszinės galibes Diéwo DP 163,, (bedzie sie- dzial W 13; erit sedens); Ach ka bus tada sakas SG 71,. S. Vaišnoro ir kai kurių kitų autorių (M. Daukšos, K. Sirvydo) raštuose ypač mėgstama su pagalbiniu veiksmažodžiu vartoti dalyvį esąs, -anti, pvz.: kas tikrai est essa MT 7*s; Welnas isch pradczas swieta jra melagiu essas MT 42%,,; mokitaiu ans... teipoieg est essqs MT (BI) XVII, _,,; aprascha... butibe Weczeres | kas toie butu essq MT 1505; kuri butu tikroj Religia santi? MT (L]) XXIV,,; Kad’ tassdi ne butų éssqs piktadéia | ne izddwe butimbime io taw DP 163, (By to nie byl zlo- czyricd W 2794; si non esset hic malefactor); Idani iZ’ to pasdulo butų santi | tar- ndi maniéii wienok kdriauty vi manė DP 164, (Byč z tego s$widtd bylo krolestwo moie W 2805; si ex hoc mundo esset regnum meum)®. Toks dalyvio ir pagalbinio veiksmažodžio junginys savo ruožtu gali biti siejamas su kitais dalyviais ar biidvar- džiais kaip sudėtinė jungtis, pvz.: kad butu Misschia nig Christaus santi jstatita | alba nūg kokio kitta Apaschtola laikita... (37%) tad ir gerai apie tą turetu buti minc- ta MT (PM) 372—38; wissas tos paczes dalis bus wienur nuschwestas | ne tarent idant paczas per sawe butu sanczes pageduses ir nenaudingas MT (PM) 36%, Esamojo laiko veik. dalyviai su afiksu be-, siejami su pagalbiniu veiksmažodžiu būti, J. Bretkūno raštuose dažnai sudaro tokias pat sudurtines būtojo laiko formas, kaip ir kiti es. 1. veik. dalyviai. Afiksas be- čia pabrėžia, paryškina veiksmo trukmę, pvz.: Ir kada ghis iopi sugrinsza, schitai, buwa bestowins pas sawa Sudeginoghimo affiera IV Moz 23, 17 (sihe | da stund er bey seinem Brandopffer LB); Wiras... atwede... Midianitiene...regint... wissam Surinkimui waiku Israel, kurie buwa be werke ties Wartu IV Moz 25,6 (die da weineten fur der thir LB; O Saul laikesi Gil- gale (buwa be gsans) I Sam 13, 7 (Saul aber war noch zu Gilgal LB); Boas buwa be- ateijas isch Bethlehem Rut 2,4 (Boas kam eben von Bethlehem LB); Ir tikrai buwa bepalaidoientis Pirmgimius IV Moz 33, 3 (vnd begruben eben LB). Tokios pat sudurtinés formos kartais sudaromos ir su pagalbiniu veiksmazo- dZiu tapti, plg. Nuejau tada ir nusiprausiau ir tapau beregins ChB Jon 9, 11. Matyt, trukmės pabréZimas afiksu be- paruošė dirvą būtojo pradétinio laiko reikšmei, kuri išryškėja tada, kai dalyvio žymimą trunkantį veiksmą nutra ukia kitas 38 Žr. dar MT (BI) XVIII), (LD) XXIII— XXIV, 150,5, 150%, 16125, 181,,, 183— 1832, 2692, (PM)14%,,, 14%, 15%, Plg. N. SliZziené, LKK IX 80; J. Palionis, LLK 198. *i Panašiai MT 7719, 15145, 268913, (P M)25*13 _13, 34719 _ ae Iš viso S. Vaišnoro raštuose randa- me 22 konstrukcijas su esąs, -anti ir asmenuojama būti forma, jų tarpe 3 su esamojo laiko ir 19 su tariamosios nuosakos formomis. | 21 veiksmas, plg. Tawa tarnas buwa beganans Awis sawa Tiewo, ir ateija Lewas BrB I Sam 17, 34 (hutet die schafe LB). Retkarčiais esamojo laiko veik. dalyviai su afiksu be- senuosiuose raštuose yra siejami ir su pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko forma, t. y. sudaro lyg ir esa- mąjį pradėtinį laiką (tik be nutraukto veiksmo reikšmės), kurio jau trūksta dabarti- nės kalbos pradėtinių laikų paradigmai, pvz.: Tu awinelio newirk, kolei ira beszin- dans (prieg Pieno Augiwes) BrB II Moz 34,26 (wenns noch an seiner muetter milch ist LB; in lacte matris suae V); Sakie iems su dziauksmu didziu | Iog est begulis edziosu BrGD XLVII (p. 83), t. p. Mz 193. 1.8.2.3. Taigi predikatiniai es. 1. veik. dalyviai, kurie dabartinėje literatūrinėje kalboje vartojami tik kaip NN formos, kitados galėjo ir neturėti apibrėžtos moda- linės reikšmės. Verbum finitum pozicijoje jie ėjo vieni arba su pagalbiniu veiksmažo- džiu būti, su kuriuo sudarė tokias pačias konstrukcijas, kaip būtojo kartinio laiko veik. dalyviai. Esamojo laiko veik. dalyvių formos su afiksu be- ir be jo turėjo vieno- das sintaksines ypatybes ir skyrėsi tik ryškesne ar silpnesne trukmės reikšme. Tad konstrukcijos su esamojo laiko veik. dalyviais buvo taip pat artimos NN, kaip šiuo metu tebėra jai artimos vad. atliktinių laikų formos su būtojo kartinio laiko veik. dalyviais. Prielaidų tokiai būklei atkurti randame ir dabartinės kalbos sistemoje. Tai visų pirma vad. pradėtinių laikų paradigmos nepilnumas (trūksta es. I. formų), bendros reikšmės stoka (veiksmų trukmės santykio reikšmę paprastai es. I. dalyviai turi tik su pagalbinio veiksmažodžio būt. k. laiko formomis, ir tai tik tam tikrame kontekste, plg.: N. Sližienė, LKK IV 67; LKG II 146), es. 1. veik. dalyvių su afiksu be- vartosena admiratyvo reikšme ir jų koreliacija su šio afikso neturinčiais būt. k. 1. veik. dalyviais, plg.: Po trijų dienų tėvai žiūri — visas žalčių pulkas bešliau- žiąs į jų kiemą LTt III 296 ir Žiūrėk, koks didelis lazdynas išaugęs! Kp. 1.8.3. Sudurtinių laikų ir NN ryšį rodo taip pat jų vartojimo arealų panašumas. Sudurtiniai laikai, kaip ir NN, plačiausiai vartojami žemaičių ir vakarų aukštaičių vakarinės dalies plote (į jį įeina ir buv. Rytų Prūsijos lietuvių tarmės). Šiaurės rytų Lietuvos kampe, kur NN taip pat gyva, dažniau pasitaiko tik atliktinių būtojo kar- tinio ir būsimojo laiko formų. Apskritai, NN išplitimo arealas apytikriai sutampa su intensyviausio dalyvių vartojimo sritimi. Čia suminėti faktai leidžia manyti, kad veik. dalyvių vardininkai, eidami verbum finitum pozicijoje, savo morfologinėmis bei sintaksinėmis ypatybėmis kitados ne- siskyrė nuo NN formų. Tai, kas dabar vadinama netiesiogine nuosaka, buvo tik specialus dalyvių vardininko predikatinės vartosenos atvejis, išsiskiriantis iš kitų tam tikru modalinės reikšmės atspalviu. 1.9. Predikatinė dalyvių vartosena — tolimos praeities palikimas. Būdami vardažodinės prigimties formos, dalyviai jau seniausiais ide. kalbų raidos etapais galėjo sudaryti vardažodinius, arba nominalinius, sakinius**, tokio tipo, kaip tėvas pavargęs greta tėvas geras arba tėvas šeimininkas. Iš pradžių tokie sakiniai savo var- tosena, matyt, skyrėsi nuo atitinkamų sakinių su *es, *bhū šaknų veiksmažodžiais, 3 Plg.: K. Brugmann, Synt.69—70; J. Zubaty, Studie a ¢lanky, II, Praha, 1954, 126 tt.; A. Meillet, MSL XIV. 1 | tt.; Indroduction a I’étude comparative des langues indo-européennes, Paris,” 1934, p. 356—7; J. Bloch, MSL XIV. 1 56 tt.; E. Benveniste, BSL XLVI 27tt.; Ch. Gui- raud, La phrase nominale en grec, Paris, 1962, p. 152 tt.; W. P. Lehmann, PIE 115-6. 22 :galėjusiais turėti konkrečią leksinę reikšmę**. Ilgainiui senieji nominaliniai sakiniai buvo įtraukti į verbalinių sakinių sistemą kaip jos nariai su nulinėmis jungtimis*". Nominaliniai sakiniai su dalyviais negalėjo būti izoliuoti nuo šio proceso, ir brolis einąs | grįžęs tipo pasakymai taip pat turėjo prisišlieti prie brolis yra | buvo | būdavo | bus grįžęs paradigmos. Tačiau jos pagrindu pradėjusi formuotis sudurtinių laikų sistema lietuvių kalboje galutinai neišsikristalizavo, ir daugelis predikatinių "dalyvių, turėjusių proceso reikšmę (ypač es. I. formos), liko nuo jos nuošaly, iki šių dienų išlaikydami ankstesnės predikatinės vartosenos bruožų. 1.9.1. Netgi tie dalyviai, kurie dabartinės kalbos požiūriu laikomi esamojo atliktinio laiko ekvivalentais, savo reikšme dažnai skiriasi nuo sudurtinių formų su jungtimi. N. Sližienė LKK XI 20 pastebėjo, kad būtojo kartinio laiko veik. da- lyviai be pagalbinio veiksmažodžio būti es. 1. formos vartojami ,,kuriant meninį dabarties paveikslą“, pvz.: Jonas iSsitieses kniūpsčias pas krosnį ant moliuko; trumpa jam vietos, todėl kojas ligi kelių pastatęs aukštyn pagal sieną; galva antra- "me gale nusikišusi ilgiau suoliuko ZemR I 86. Tačiau meninio paveikslo kūrimas tik iš dalies apibūdina tokių dalyvių vartosenos specifiką. Tiksliau būtų pasakius, kad dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio paprastai vartojami tada, kai nusakoma statiška situacija ir atskirų dalykų kokybinė būsena. Taip vartojami ir es. I. veik. dalyviai (paprastai su be-), pvz., O ans jau nuo ryto atsigulęs ir bedribsąs Rs. Tuo tarpu dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu būdingesni pasakojimui. Šis dalyvių su pagalbiniu veiksmažodžiu ir be jo vartojimo skirtumas svarbus tuo, kad jis iš dalies atspindi skirtumą tarp senųjų verbalinių ir nominalinių sakinių. Kaip tik sa- kiniai su vardažodiniu tariniu be jungties sen. indų, graikų bei keltų kalbose var- tojami reiškiant pastovias, ,,belaikes“ būsenas, o formos su jungtimi paprastai žymi kintamus, su laiku susijusius procesus®. 1.9.2. Predikatinės dalyvių vartosenos reliktų randame sustabarėjusiose konstruk- cijose, kuriose pagalbinio veiksmažodžio forma visiškai negalima. Daugelis jų turi ryškų modalinį ir ekspresinį atspalvį. Vietoj verbum finitum neigiamos dalyvių (ypač bev. g.) formos vartojamos reiš- kiant neigimą pabrėžtinai, su tam tikra emfaze, pvz.: Nebebuvę, kad aš su juo dau- giau besusieičiau Jnšk; Nebebuve, kad aš až jo eič Ds (LKZ I, 1215); Nebegyvenęs (=nebegyvensiu) čia — kad tik šiuo kartu gerai pasibaigtų! Sdk. Lyja. — Kur tau neliję! Ds (LKŽ VII 589). Nugi, bra, nesupančiojęs, nenumovęs... VaižgRR I 421. Pirktų šuva mėsą, tik pinigų nėsą Baran (APh I 98). Tai tu neišmanęs, reikėjai atsakyt jam ką nors Alk (LKŽ VII 833). Bev. g. forma nematę vartojama frazeologizmais virtusiuose linkėjimuose, pvz.: Kotas jo nematę! Ds (LKŽ VII 914); devynios jo nematę — jau išsibaigė (mirė) Lkm (LKŽ I 459); Bala nematę, nebepirksiu to cukraus Slm (LKŽ VII 914); bala jo nematę Kp; Versmė ją nematę tos apkiautėlės Kp. Tokių konstruk- «cijų archaiškumą rodo ir ta aplinkybė, kad dalyvio bev. g. forma eina su visų gimi- ** Plg. būti konkrečios reikšmės likučius tarmėse: mes taip esam (gyvename) atkliudziai Zi- binifikai (LKT 76); mes dabar būnam (= gyvenam) prie ežero Mrc; pradėjo kur (= visur) būt (= gy- venti), dirbt Vin (LKT 300); žirniai pradės aukštyn būti (= augti) Veūtė (LKT 144), žr. dar LKŽ I 1215. % Bsiu. Be. HBanos, O6m. 268. 38 Zr. E. Benveniste, BSL XLVI. 1. 31 tt.; J. Humbert, Syntaxe grecque, Paris, 1960, p. 66; Ernout— Thomas, Syntaxe latine, Paris, 21953, p. 146—8; P. Chantraine, TCLC IX 25; Ch. Guiraud, ib. 64 tt, 23 nių vardažodžiais. Savo reikšme dalyvis čia priartėja prie optatyvo, kuriuo dažnai reiškiamas pageidavimas (plg.: Grausmas jo nematai! Ds), o atitinkamos konstruk- cijos su tiesiogine nuosaka (galas tave nematė Dkš, velniai jo nemato Grž LKŽ VII 914) yra aiškiai vėlesnės. Optatyvinę reikšmę retkarčiais turi ir kitų dalyvių formos, pvz., Kad tu skradžžemėn nuejęs, kad tu velij prapuolus Grv (LKK XIII 122). Šiuo atžvilgiu ypač būdinga sustabarėjusi dalyvio bev. g. forma liaudies pasakos karto- jamoje formulėje: Atadūrą (tarm.: atad3.ru.) vaikeliai durytėles BsP II 327, plg. atadd.ru. durelas Verksniénys LKT 299 ir Atidarai darai (duris), jūs mani vaike- liai Lt III 86**; čia dalyvis jau turi aiškią liepiamosios nuosakos reikšmę. Predikatinę funkciją išlaikiusių dalyvių randame ir retorinio klausimo formos pasakymuose su kur ar įv. kas linksniais, pvz.: kur tu matęs, kad aš jai užsileisčia! Vb (LKŽ VII 915), nu kur tu matęs: oru pavažiuot žmogu, nukris Joniškaičiai LKT 245; Na, kur nesimeldęs, anoks maldininkas KatkR 259; Ką tu belaukes senatvės? ib. 190; Kur jis geriau ras, ko jis neėjęs? ib. 219; Žinau, kur nežinojęs ib 186; kame buvusi grėbėja! Snarglį pirmiau nusivalyk! Rdn (LKT 75). Kai kurie iš tokių pasa- kymų visai desemantizavęsi, virtę idiomomis, pvz.: kur buvę, apsirgo pono duktė Daunoriai (LKK III 201); kur buvus nebuvus, ateis, lapė Lt III 147; Kas tai bėsąs (,,nieko nereiškia“) mums vainiką nupinti Sts (LKZ 1, 1217); Kas nebuvęs, plauksiu į jūrą Plng (LKZ I, 1216). Panašiai dalyviai (dažniausiai su dll. ar) vartojami ir al- ternatyvinės reikšmės konstrukcijose, pvz.: O tai neklaužada vaikas, ar jam sakęs, ar ne Slm; Ar sakęs, ar šuniu lojes — neklauso, ir tiek Lnkv (LKZ VII 661); tiek anam sakęs, tiek nesakes: pro vieną ausį jein(a), pro kitą išein(a) Jnš; Kirtęs nekirtęs — kumelės stovi sau, galvas nuleidusios Žem (LKŽ V 855); plg. dar atitinkamos reikšmės atvejus, kur dalyvis eina jau greta veiksmažodžio: sakyk jam nesakęs — nulei- džia pro ausis Jnš; teipos ponas buvęs, ponas bus Ppl; bus kas esąs (nebuvęs) Als. „didelis čia daiktas“ (LKŽ I 1216) ir pabrėžiamąsias konstrukcijas su dalyviu ir tos pačios šaknies veiksmažodžiu: augęs paaugęs žals pušynėlis pas tetušio dvarelį SI (LKŽ I 383). 1.9.3. Verbum finitum pozicijoje gali eiti ir dalyvių vardininkai, žymintys sa- kinyje ne pagrindinį, o antraeilį, subordinuotą veiksmą. Postpoziciniai (verbum finitum atžvilgiu) dalyviai konstrukcijose su jungiamai- siais žodžiais kiek, kur, kada, iki, ligi, įvardžio kas linksniais pagal reikšmę atitinka prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse vartojamus veiksmažodžius, pvz.: vaikas... turėjo duonos kiek norįs ValPŽK 4; žvejas... nuėjo per mišką, pats nesuma- nydamas, kur ir ko einąs TMPs 27; jau neatmenu, kada beragavęs žuvies Lt III 377; liepė karalius pilną žaką primeluot, ik sakysiąs užriškit Jrk 46; jiems turėję vergauti lig atduodantys ar lig atdirbantys DB 169; nėr kas jam darą Dglš; ji... ėmė pasakoti, ko ieškanti Lt III 290; gera būtų mergiotė, tik džiauna ką tik nutvérusi Sml; žr. aut. LKK IX 43-62. Eidamos po komentabiliyjy veiksmažodžių (ypač verba percipiendi et dicendi), tokios konstrukcijos yra artimos NN, pvz., pagrife namo, (broliai), nieku neprasita- rė Eglei, ką padarę Lt III 299, o turėdamos skirtingą nuo veiksmažodžio veiksmo subjektą, visiškai su ja sutampa, pvz., ir karčaninks (= karčemininkas) klausė, kur jis einąs Glbr (Mit VI 46). Tačiau po kitokios reikšmės veiksmažodžių dalyviai žymi antraeilį veiksmą be jokių NN atspalvių, plg. eina, kur budelis įsakęs Dr. Iš ?** Formulės archaiškumą patvirtina ir senoviška reduplikacija, plg. sutrinko trinko tėvelio grindos NS 341, išleido leido plonus tinklelius LTt 68: išveža veža mano bernužėlį LTt, II 58, 24 konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais aiškiai matyti perpasakotą ir apskritai subordinuotą veiksmą žyminčių dalyvių reikšmės santykis. NN būdinga perpasako- to veiksmo reikšmė čia yra antrinė, priklausanti nuo veiksmažodžių leksinės raiškos, o šią reikšmę turinčios formos — tik tam tikras predikatinių dalyvių: pogrupis. 1.9.4. Prepoziciniai dalyviai, jungiami su asmenuojamąja veiksmažodžio for- ma jungtuku ir, taip pat Žymi antraeilį veiksmą ir sakinyje eina verbum finitum ekvivalentais, pvz., vilkas iš baimės galą pabėgėjęs ir pastipo BsP IV 235*. Tokios konstrukcijos, būdingos tautosakai bei seniesiems raštams, dažnai taip pat turi mo- dalinę reikšmę: jomis, kaip ir NN, dažnai pabrėžiamas veiksmo netikėtumas arba nusistebėjimas juo. 1.9.5. Su modalinėmis reikšmėmis (liepimu, draudimu, neigimu ir pan.) bei ekspresiniais atspalviais susijusi ir būt. k. 1. veik. dalyvių, einančių antrojo veiksma- žodžio pozicijoje, vartosena: a) pagrindinio tos pačios šaknies veiksmažodžio veiksmui pabrėžti, pvz.: gerk gėręs, brolyti, dimok ir namo JD 72; guliu pasigulęs, kad ir neužmingu Plng**, panašiai su neigiamais veiksmažodžiais, pvz.: kad šoks nešokęs zuikis ir kudi! LTt 343, kartais ir su jungtuku, pvz. eik kad ėjęs, kad nėr kuo apsiaut Gs (LKŽ II 771); b) reikšti alternatyvai (irgi su tos pačios šaknies veiksma- žodžiu), pvz.: sakyk jam nesakęs — nuleidžia pro ausis, c) reikšti neigiamam ar ne- pageidaujamam veiksmui (su kitos šaknies veiksmažodžiu), pvz.: tylėk neburbéjes Vkš (LKŽ I 959)42, Čia suminėti predikatinės dalyvių vartosenos atvejai turi visus sintaksinių ar- chaizmų požymius. Lietuvių kalbos sintaksinių priemonių sistemoje jie užima peri- ferinę, izoliuotą vietą ir nepritampa prie jokio įprastinio dalyvių vartojimo tipo. Juos paprastai randame frazeologiškai sustabarėjusiuose ar stabarėjančiuose pasakymuose. Dabartinėje kalboje jie neproduktyvūs. ir nyksta; retkarčiais jų pasi- taiko tik šnekamojoje kalboje ar grožinėje literatūroje, kur jie yra stilistiškai žymėti. Su NN juos sieja ne tik formos tapatumas, bet ir modaliniai bei ekspresiniai atspal- viai, rodantys polinkį modališkai įprasminti nykstančias, pakitusios sistemos nebe- atitinkančias formas. Visa tai leidžia manyti, kad netiesioginės nuosakos pamatą sudarė senoviška predikatinė dalyvių vartosena. Šią prielaidą patvirtina konstruk- cijos su neveikiamaisiais dalyviais. 2. KONSTRUKCIJOS SU NEVEIKIAMAISIAIS DALYVIAIS 2.1.1. Modalinę reikšmę lietuvių kalboje dažnai turi nev. dalyvių bevardės gi- minės formos, einančios su veikėjo kilmininku arba be jo: es. 1. (brolio) gyvenama,. sėjama, but. 1. (brolio) gyventa, sėta. Retkarčiais pavartojamos ir būtojo laiko sudur- tinės formos: (brolio) būta gyventa. Jų vartoseną taikliai apibūdino J. Jablonskis. kuris pastebėjo, kad tokiais pasakymais kalbėtojas ,,lyg kad nori pasisakyti dabar tematąs, dabar tepastebėjęs šitą gudrybę. (...) tarytum nori pranešti, kad toji žinia, kurią jis dabar mums pasako, esanti jam pačiam tiktai vieno —kito nuošalės maž- možio, jo paties dabar tepastebėto, arba kito žmogaus jam suteikta“ (RR I 465). Kartu J. Jablonskis nurodė, kad tokie pasakymai artimi ,,pasakojamajai kalbai“ 40 Plačiau apie tai žr. aut. Baltistica I (1) 53—66. ** Plg. atitinkamas graikų k. konstrukcijas su to paties kamieno dalyviais: gvyfį gedys, ūxodoas... fpovoux ir pan., žr. R. Kūhner, GrGr. 656. 2 Žr. dar J. Balčikonis, Baltistica III (2) 204; aut., LKK VII 72—3, LKG II 353 —4. 25 ir vartojami ne visose tarmėse: ,,Augštaičių pasakymus ,,Cia trobos būta“, „girių čia snausta...“ žemaičiams atstoja jų pačių pasakymai tokie, kaip antai: „,Čia tro- ba buvusi, stovėjusi“, ,,girios čia snaudusios“... (RR I 466, plg. dar ib. 530). Vėles- nėse gramatikose į nev. dalyvių bevardės giminės formų modalinę reikšmę arba visai nesigilinta, arba pasitenkinta J. Jablonskio minčių santrauka. Daugiau dėmesio skirta šių formų rūšies reikšmei. Ne sykį buvo konstatuota, kad nev. dalyvių bevardės giminės formos dažnai daromos iš intranzityvinių veiks- mažodžių ir neturinčios kitoms pasyvinėms formoms būdingos reikšmės? arba ati- tinkančios veikiamosios rūšies formas?. Nev. dalyvių bevardės giminės ryšį su ki- tomis nev. rūšies formomis neseniai aptarė V. Sirtautas, Kalbotyra XXI 71 tt. bei E. Geniušienė, ib. XXIV (1) 27 tt. ir priėjo išvadą, kad pagal sintaksinius požy- mius bev. g. formų konstrukcijos su kilmininku visai atitinka pasyvą. Nev. dalyvių bev. g. formų pasyvinė prigimtis minėtų autorių yra gerai motyvuota; visai aišku, kad jos turi būti nagrinėjamos kaip tam tikra nev. rūšies formų grupė. Tačiau taip pat aiški yra ir jų reikšmės specifika bei sinonimija su veik. rūšies formomis, ypač su modalinės reikšmės veik. dalyviais. Kaip tik dėl tos modalinės reikšmės konstruk- cijos su nev. dalyvių bev. g. formomis pastaruoju metu kartais net skiriamos prie NN3, nors nenuosekliai ir su tam tikrais svyravimais?. Įtraukti šias formas į NN iš tikrųjų trukdo jų paradigmos nepilnumas bei neapibrėžtumas, glaudus ryšys su pa- syvu ir artimumas nev. rūšies sudurtiniams laikams. 2.1.2. Esamojo ir būtojo laiko nev. dalyvių bev. g. formos modalinės reikšmės pagrindu gali sudaryti priešpriešą tiesioginės nuosakos esamojo ir būtojo karti- nio laiko formoms, pvz.: brolio gyvenama : brolis gyvena (plg. brolis gyvenąs); brolio gyventa : brolis gyveno (plg. brolis gyvenęs). Tačiau pagal formalius požymius jos visai atitinka nev. rūšies sudurtines esamojo laiko formas su nuline jungtimi“. Jos gali būti suprantamos ir kaip brolio yra gyvenama | gyventa atitikmenys, ir kaip pasakymai su tam tikra modaline reikšme, priklausančia nuo konteksto ir situa- cijos (plg. žiūrėk, kaip čia tavo brolio gyvenama!). Lygiai taip pat dviprasmiškos ir atitinkamos tranzityvinių veiksmažodžių bev. g. formos (pvz., čia jo miežiai sėjama | sėta). Tiktai konstrukcija brolio būta gyventa — priešprieša tiesioginės nuosakos būtojo atliktinio laiko formai brolis buvo gyvenęs (plg. brolis buvęs gyvenęs), neturi atitikmens tiesioginės nuosakos sudurtinių laikų sistemoje. Tačiau ji yra gana izo- liuota, nes konstrukcijų su esamojo laiko dalyviais (pvz.: *brolio esama gyvenama | gyventa, *brolio būta gyvenama), kurios galėtų sudaryti priešpriešą kitiems tiesio- ginės nuosakos sudurtiniams laikams, tarmėse neteko pastebėti, ir jos nebent atsi- tiktinai ir sporadiškai gali būti pavartotos®. Be to, konstrukcijos būta gyventa reikš- me daugelyje vietų yra vartojama įprastinė sudurtinė nev. rūšies būtojo laiko forma buvo gyventa, koreliuojama su (yra) | buvo | būdavo | bus gyventa, plg.: ! P. Trost, LKK III 220 tt.; N. Sližienė, LKK IX 74, LKG II 152. * W. K. Matthews, SEER XXXIII 81, 352 tt.; A. Paulauskienė, Veiksm. 157. * J. Balkevičius, Sint. 95—6; N. Sližienė, LKG II 168; LKK XV 78; P. Gailiūnas, LKG II 59; E. Geniušienė, Kalbotyra XXIV (1) 31. * Pavyzdžiui, P. Gailiūnas, Kalbotyra IV 76, nev. dalyvių prie NN neskiria, o LKG II 59 jietik trumpai, vienu sakiniu, skyriaus gale tepaminéti. Jų nepateikia ir N.Sližienė LKG II 173—8 sudurtinių veiksmažodžio formų asmenavimo paradigmoje. * Apie jas žr. N. Sližienė, LKK IX 74, LKG II 53 tt. $ Konstrukcijas esama mokoma, esama mokyta, būta mokoma į tarinio reiškimo lentelę yra įtraukęs J. Balkevičius, Sint. 95, tačiau nė vieno pavyzdžio su jomis nedavė. 20 mūsų jau būta atsigulta, kai jo ateita Kp; mano ažusnūsta būta, matai Mit; be “reikalo aš nenupirkau, jo jau būta atanešta Sim; jo būta tiogos įlėkt(a) Brz; jo jau būta išeita Alz, Aln, Mlt, VIkv ir kt.; būta ateita Aneliutés Vins: neberadau, jo jau buvo išeita Aln; tada supratau, ka mano čia buvo palikta Kp: žmogaus buvo paséta rugiai Auk; raštas buvo uždrausta Stlm (LKT 316); mano buvo dvidešimt metų tarnauta Žd; čia buvo eita (karvės) Klp; mano būdavo viskas padary- ta, apliuobta, išvirta, apmazgota Rgv; pirmiau tam laike jau būdavo pašienauta Trg; nuveisi, ir bus atbūta Mžš; mūsų jau bus nuvažiuota Ds; Neikit, jo jau bus išva- žiuota Kp; gal jau ir tikrai bus atnešta Mlt; tas arklys bus jo vogta ir parduota Kp. Netgi su esamojo laiko jungtimi nev. dalyvio bev. g. forma neretai pavartoja- ma ta pačia reikšme, kaip ir konstrukcijose be jungties, pvz.: čia, matyt, žmonių ¥(r) kada nors gyventa Sk; mano y nugriūta Sr; apgulta krūtinė, vaistų yra pergerta NmS; kiškių va gi yr išlakstyta pri obelių VKS. Antra vertus, konstrukcijos be jungties gali ir neturėti aiškesnių modalinių reikšmės atspalvių. Pavyzdžiui, tokie aukštaičiuose paplitę pasakymai, kaip kaimy- no iškūlta, jų išvažiuota, sakyta, daryta... reiškia tą patį, kaip kaimynas yra iškūlęs, jie yra išvažiavę, sakę, darę, ir dalyvį jose galima laikyti nev. rūšies sudurtinio esa- mojo laiko forma su nuline jungtimi, plg. javai (yra) iškulti | iškūlta. Derinamoji nev. dalyvio forma retkarčiais pavartojama ir greta jungties būta, pvz.: nabašnyko būta pinigai sugefti su rūgusiu pienu Neršionys (LKT 310). Žemaičių tarmėse, kur vietoj bevardės giminės plačiau vartojamos moteriškosios giminės formos, jų kar- tais randame ir čia kalbamose konstrukcijose, pvz.: pilnos įsteigos jų (mokytojų) prikišta; kiek tų šaknų yr lupta Pj’. 2.1.3. Taigi nev. dalyvių bev. g. formos (skirtingai nuo anksčiau aptartų veik. "dalyvių vardininky) nesudaro atskiros paradigmos, kuri galėtų būti koreliuojama su tiesioginės nuosakos paradigma. Pagal struktūrą ir gramatinę laiko reikšmę jos šliejasi prie sudurtinių nev. rūšies laikų?. Laikyti jas netiesioginės nuosakos for- momis trūksta gramatinio pagrindo, nes atskiras morfologines kategorijas gali su- -daryti tik specifinės formų sistemos, kontrastuojančios kitoms pagal tam tikras api- ‘bendrintas reikšmes. Su NN nev. dalyvių bev. g. formos taip pat nesudaro aiškesnės „koreliacijos (NN neveikiamosios rūšies formomis jos negali būti laikomos dėl sa- vo reikšmės) ir prie jos nepritampa. Modalinės reikšmės, kurias šios formos dažniau- siai (bet ne visada) turi sakinyje, nėra pakankamas pagrindas skirti jas iš sudurti- nių laikų į atskirą nuosaką, nes tos reikšmės yra daugeliu atvejų sąlygojamos konteks- to; be to, jas gali turėti ir kitos, su pagalbiniu veiksmažodžiu ar be jo vartojamos “sudurtinių laikų formos. Pavyzdžiui, netikėtai patirto ir nusistebėjimą keliančio veiksmo (t. y. admiratyvinę) reikšmę gali turėti ir nev. dalyvių vyriškosios bei mote- riškosios giminės vardininkas: nueina, žiūri — jo brolis prie kaladės prikaltas Grš; mergaitė atein žąsim atnešt avižų; žiūri, kad visos žąsys išpiautos Norvaišiai LKT 244 (plg.: pažiūrėk, o vištos jau suėjusios į namą Skt LKT 159, žr. 1.2.1). Sudurtinémis »būsimojo laiko formomis su veik. ir nev. dalyviais labai dažnai reiškiamas abejoja- mas, spėjamas veiksmas, tačiau dėl to jos nelaikomos atskira nuosaka (plg. biaurybė “ Plg. aiškias sudurtines nev. rūšies laikų formas: iš senovės buvo palikta dirvos iš dvaro žemės Zr; jau viskas nupiauta, suvežta, iškulta Als; reik nugyventi, kiek dievo paskirta Trš. * Kaip atskirus pasyvo formų sistemos atvejus jas aptaria ir E. Geniušienė, ĮIlnare3ki u 3a- JIOTH B COBpeMeHHOM JIHTOBCKOM si3blke, — THO0.iOrH mMacCHBHBIX KOHCTpyKumit, JlnaTe3bi H 3ajioru, Jlenunrpan, 1974, p. 209 tt. 27 bus vogęs Tlz; bus kiemo žmonys suėję i išradę tą vardą Smln; jis jau tikrai bus išjojęs Brž; gal jau ir bus atnešta Kp)®. Visa tai rodo, kad lietuvių kalboje turime ne ypatin- gas netiesioginės nuosakos nev. rūšies bev. g. formas, o tam tikrą modalinę prie sudurtinių laikų prišlijusių nev. dalyvių vartoseną. 2.2.1. Artimiausios sudurtiniams laikams yra tokios konstrukcijos su bev. g. nev. dalyvių formomis, kaip rugiai (yra) sėjama | sėta, pvz.: vakare virvės vejama KzR; jau ir bulvės kasama Ds; pilnos skylelės medaus ažūnešta Ad; vagiai prie bal- kių prikalta Sk; durys atidaryta ir palikta KzR, taip pat Rk, Švnč, Gdr, Jnš, Tršk, Trk, Vv, Grl, Zp, Plv ir kt.*?, panašiai ir senuosiuose raštuose, pvz.: Tulszis... su Vksūsu inpilt buwa SG 21,5; latru kaulai lauszit buwa BrG 101, Zr. A. Bezzenberger BGLS 159—160. Nuo rugiai (yra) séjami/séti tipo atvejų šias konstrukcijas skiria tai, kad dalyvis čia nėra derinamas su vardažodžio (įvardžio) vardininku. Tas vardinin- kas gali būti ir nepasakytas; tada konstrukcija turi aiškų beasmenį pobūdį, pvz.,. (dabar) sėjama | sėta““. (Beasmeniškumas išryškėja ir konstrukcijose su vardinin- ku, iškėlus bevardės giminės formą į pirmą vietą, plg. sėjama | sėta rugiai.) Pagal savo funkciją ir sintaksinius ryšius nev. dalyvių bev. g. formos čia atitinka bev. g. būdvardžius, plg. alus (yra) gardu ir gardu, vartojamus pagrečiui su derinamomis Vyr. ir mot. g. formomis alus (yra) gardus. Tiesa, tas paralelumas dabartinėje kal- boje yra tik dalinis: ne visos bev. g. formos, turinčios būsenos reikšmę, gali būti pakeistos derinamomis būdvardžių formomis ir atvirkščiai!?; jų reikšmės bei varto- senos skirtumai turėjo ypač išryškėti tada, kai bev. g. formos virto daugiausia bū- senos reikšmę teturinčiais predikatiniais žodžiais. Literatūrinėje kalboje nederi- namos dvinarės konstrukcijos su bev. g. formomis baigia nykti, bet aukštaičių tar- mės ploto rytinėje dalyje jos dar gerai išsilaikiusios, o jų baltišką pobūdį patvirtina aiškūs sen. prūsų kalbos atitikmenys, pvz.: erains boūsei poklusman (= Jederman sey vnterthan) 579, stai peroni... ast poklusman (die Gemeine... ist vnterthan) 65,,9; taip pat su būt. I. nev. dalyviais, pvz.: stai grikai ast... etwierpton (die sinde seien... vergeben) 43,,; stai gannai bousei pomeston (Die Weiber sein vnterthan) 65,5". Latvių kalbos beasmenėse konstrukcijose randame jau vyr. g. nev. dalyvių formas, kurios vartojamos panašiai kaip lietuvių žemaičių mot. g. formos, plg. la. nav gu- lets ,,nemiegota“, bij ilgi domats un smagi iets** ir lie. žem. kaip liepta, teip ir dirbk Als, jau viskas nupiauta, suvežta, iškulta Als, iš senovės buvo palikta dirvos Zr, reik nugyvent kiek dievo paskirta Trš. Konstrukcijos tipas čia yra išlaikytas, tik viena forma pakeista kita, nes bevardė giminė labiau sunykusi. Reguliarus nederinamų dvinarių ir vienanarių konstrukcijų paplitimas baltų kalbų plote rodo, kad jos ne- 9 Žr. dar N. Sližienė, LKK XI34; LKG II 158. Tokios būsimojo laiko formos yra paplitu- sios netgi tose tarmėse, kur kitų sudurtinių laikų formų beveik nepasitaiko. Potencialinėmis, optaty- vinėmis bei imperatyvinėmis reikšmėmis vartojamos ir vientisinės būsimojo 1. formos, žr. A. Ja-- kulis, Lietuvių kalbos būsimojo laiko istorija, kand. dis. rankr. Vilnius, 1967, 121 tt. 10 Pig. dar K. Brugmann, LB319; J. Schmidt, Pluralb. 162 tt.; J. Endzelins, MOPS1C XXII. 2190 tt.; J. Jablonskis, RR I 464 tt.; Ch. S. Stang, VGr. 265; Z. Zinkevičius, Dial. 268. 11 Dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tokios konstrukcijos laikomos beasmenémis neveikia- mosios rūšies sudurtinėmis formomis, žr. N. Sližienė, LKK IX 74; V. Sirtautas, Kalbotyra. XXI 72; E. Geniušienė, Kalbotyra XXIV (1) 27 tt. su lit. 12 J. Jablonskis, RR I 465; A. Valeckienė, DB 555. 13 Žr. dar R. Trautmann, AprS. 244; J. Endzelin, AprGr. 100. 14 Daugiau pavyzdžių R. Trautmann, ib. 259; J. Endzelin, ib. 199. 15 A. Blinkena, MLLVG II 533, W. K. Matthews, SEER XXXIII 360. 28 galėjo atsirasti dėl būdvardžių bei dalyvių fleksijos stabarėjimo ar dėl kitų kalbų itakos'®, o paaiškinti jas bev. g. būdvardžių daiktavardine vartosena!" neleidžia daug mažesnis tokios vartosenos produktyvumas. Tad laikyti baltų kalbų nederina- mas konstrukcijas naujesnėmis, susidariusiomis iš derinamų, nėra pamato. 2.2.2. Atitikmenų baltiškoms nederinamoms konstrukcijoms! randame dau- gelyje ide. kalbų, plg. s. sl. skorpija sėklivo; ugodno... krotosto; s. rus. epbxsd caadko a 4enosbks nadko, got. pannu gatauran ist marzeins galgins Gal 5, 11 „ergo eva- cuatum est scandalum crucis®, gr. odx dyaddy ToAvxowyavin, lot. mors omnium rerum extremum ir pan.“ Nev. dalyvių bev. g. formos slavų kalbų nederinamose konstrukcijose vartojamos visai taip pat, kaip lietuvių kalboje, jau nuo seniausių paminklų, t. y. prieš neįvardžiuotinių dalyvių fleksijos nykimą, pvz.:s.sl. glaso tru- „by uslysano budets, s. rus. 2020861 noUMAHO (1314 m.), s. ček. mésta bylo dobyto®. Derinimo nebuvimo čia taip pat neįmanoma paaiškinti vėlesniais sintaksiniais pro- cesais?!. Šios konstrukcijos — tai ankstesnių sakinio raidos epochų palikimas. Istoriniai bei tipologiniai ide. sakinio struktūros tyrinėjimai leidžia manyti, kad ide. bendrystės laikotarpiu predikatinės vardažodžių formos, reiškiančios būseną, buvo nekaitomos, nederinamos ir veikiausiai atitiko grynus kamienus??. Kaip tik tokias gryno kamieno formas turi baltų ir slavų bev. g. būdvardžiai ir dalyviai su *-o čia kalbamose konstrukcijose*?. Tad lietuvių kalbos nev. dalyvių bev. g. formos, einančios veiksmažodžio pozicijoje, veikiausiai buvo siejamos su įvairių giminių vardažodžiais nuo tų laikų, kai dabartinė būdvardžių fleksija dar nebuvo susiforma- vusi, ir ,,predikatyvine funkcija vartojami gryni vardažodžių kamienai nebuvo de- rinami su veiksniu“ (J. Kazlauskas, Ist. gr. 304)?. Turint galvoje predikatinių būd- 18 Vokiečių kalbos įtaka, kurią Ch. S. Stangas VGr. 179 įžiūri net tokiose konstrukcijose, kaips. pr. sta ioumas ni ast labban 57,7 (=lie. tai jums nėra gera), mūsų manymu, galėjo tik stimu- liuoti sen. prūsų kalbos bev. g. formų vartoseną su vyr. bei mot. g. vardažodžiais bei įvardžiais. 27 K. Brugmann, Synt. 174—5. 8 Plg. E. Fraenkel, Baltosl. 38. *2 F. Miklosich, VGr IV 29; O. H. Byenaes, Her. Tp. 446; A. A. [Tore6us, 3an. I-10 114 tt.; III 358 tt.; B. Delbriick, VS. III 247—248; H. uaseaun, HOPSC XXII 192 tt.; O. Lagerkrantz, Prad. 19—20. * F. Miklosich, ib. 365; A. A. ITote6us, 3an. III 359 tt.; B. H. BopkoBckuii — II. C. Kysnenos, Her. rp. 423 tt.; O. II. ®uann, Ilponcx. 495 tt., J. Bauer, OSS II 334. * Nuomonei dėl s. rusų k. nederinamy konstrukcijų ryšio su dalyvių fleksijos nykimu (II. C. Kysuenos, MVP III 71 tt.; C. M. O6kopeknū, Ouepra 159; 3. M. Ilerposa, ¥3 JIN CCIL36 tt.) arba dėl jų vėlesnės kilmės iš beasmenių pasakymų (A. A. [MaxmaToB, CHHT. 1119, T. II. Jlomres, Ouepku 209 tt.) prieštarauja nederinamuy konstrukcijų buvimas jau se- niausiuose paminkluose (plg. O. II. OH run, ib. 499), jų išplitimas įvairiose slavų kalbose ir rys- kios kitų ide. kalbų paralelės. Dėl senovinio šių konstrukcijų pobūdžio plg. dar O. C. Meib- Huu yK, Beryn. 383; Poss. 142—3. #2 Plg. W. Lehmann, PIE, 69 tt., 199 tt., 208 su lit. * Dėl bev. g. nom.-acc. formos su *-osenumo Zr. S.Agrell, Neutr. 18; T. Milewski, Indo- hitt. 22-23; V. Mažiulis, Balt. 84 tt. sulit.; J. Kazlauskas, Ist. gr. 124. Tradicinė pažiūra, kad baltų bev. g. formų (géra, eita etc.) galinis -a < *od (R. Trautmann, AprS. 244, J. Endzelins, HOPSIC XXII 192, AprGr. 99 tt. ir kt.) sunkiau jtikima jau dėl to, kad ji izoliuoja o kamieno vardaZodZius nuo kitų, kurių bev. g. forma nuo seno laikoma grynu kamienu (plg. K. Brugmann, Grdr. IT, 144). Fleksijos -d/t nerodo nei baltų ir slavų kalbų duomenys, nei iš baltų kitados skolinti bev. g. vardažodžiai finų kalbose, žr. J. Kazlauskas, Ist. gr. 123; V. Mažiulis, ib. 85. 24 Predikatinės nederinamų bev. g. formų (pvz.: lie. šalta, gražu, s. sl. sladko, got.filu) varto- senos senoviškumą pabrėžė O. Lagerkrantzas, Prid. 12, 19 tt., iškėlęs nuomonę, kad ide. iš pra- džių kiekvienas predikatinis būdvardis turėjęs neutr. sing. formą, o giminės ir skaičiaus skirtumai atsiradę vėliau. 29 vardžių bei nev. dalyvių formos archaiškumą ir neabejotinus vartosenos atitikmenis“ giminiškose kalbose, modelį (alus) gardu, kaip ir jo variantą (rugiai) sėjama | sė- ta galima laikyti indoeuropietišku*?*. 2.2.3. Nesunku pastebėti, kad šis modelis reprezentuoja ne ką kita, kaip“ nominalinį sakinį su nederinama pagrindine dalimi (A. Valeckienė, DB 557). Tuo būdu, nagrinėdami nev. dalyvių bev. g. formų vartoseną, vėl prieiname prie nomi- nalinio sakinio, kuriuo paremtos konstrukcijos su veik. dalyviais. Kaip jau minėta,. jose veik. dalyvis dažniausiai yra derinamas su veikėjo (agento) vardininku. Tačiau: derinamos konstrukcijos nėra vienintelės ir, matyt, ne pačios seniausios. Kad nomi- nalinio sakinio pagrindine dalimi kitados galėjo eiti nederinami ir specialios fleksi- jos neturintys veik. dalyviai, aiškėja iš jų bev. g. formų vartojimo tiek su vyriškosios, tiek su moteriškosios g. vardažodžiais bei įvardžiais, pvz., broliai | seserys sėją,. sėję, sėdavę, sėsią. Tokia vartosena, išlikusi didesnėje lietuvių kalbos ploto dalyje**,. negali būti nauja, nes tiek būdvardžių, tiek dalyvių linksniavimo paradigmose gi-- minės priešprieša gerai išlaikoma; ją galima paaiškinti tik laikant sintaksiniu ar- chaizmu ir suponuojant, kad „iš pradžių bev. giminės vienaskaitos forma galėjo- būti siejama su bet kurio skaičiaus ir bet kurios giminės veiksniu“ (J. Endzelins,. HOPSIC XXII 198)?". Greta dvinarių seserys ėję tipo pasakymų su bev. g. formomis turime ir viena-- narių, pvz., (šiandien) sningą, (seniau) snigę, snigdavę, (rytoj) snigsią (plg.: sako par jum visą vasarą lyją Rk; kur tau nelije Ds; jau buvo praaūiišę, kai sukilo Grž LKŽ. I, 515; sniegutėlio pasnigę Lz LKT 395). Beasmene reikšme šios formos vartojamos: taip pat įvairiose konstrukcijose su jungiamaisiais ZodZiais, pvz.: nėra kas darą,, kur einą ir pan., žr. dar 1.9.3. Jas randame ir tam tikrų dalykų buvimą reiškiančiuo-- se sakiniuose, pvz.: čia vabalų esq Mz; vilkų esq Rk; dabar da teip tebesą RK; rugių nesą Slm, VkS; labai mėlynių buvę Kp, taip pat su bev. g. būdvardžiais, pvz.: aje gi kaip gražu būdavę Ut, plg. Jų darbai bei būriškos budavonės tikt biauru esą bei gėda žiūrėti DonR 55. Tokie sakiniai, iš kurių, matyt, išriedėjo esą kaip modalinis žodis (plg. ėsą, jūs turit išeit Šk), savo reikšme yra tolygūs sakiniams su nev. dalyvių bev. g. formomis, plg.: kumelei nieko nėsama Ds; kitiems pasaulyje esama dar blogiau LKŽ III 740; kiek čia esama nelaimių VaižgRR II 115; šiąnakt vilkų būta PIš; se- niau ten būta grybų MIt. Veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių bev. g. formų sintak- sinė pozicija Čia yra visai identiška, ir vienos gali būti laisvai kaitaliojamos kitomis. Taigi paprasčiausio, ir, matyt, seniausio tipo konstrukcijos su veikiamųjų ir nevei-. kiamųjų dalyvių bev. g. formomis savo struktūra iš esmės sutampa. Abiejų pamatą. sudaro iš ide. bendrystės laikų paveldėti nominaliniai sakiniai, tik konstrukcijose. 23 Modelio (alus)gardu senumą patvirtina ir hetitų bev. g. būdvardžių, pvz. aššu,,gera, gerai“, mekki „,,daug“ vartosena, žr. E. Benveniste, Hitt. 64. 26 Žr, Z. Zinkevičius, Dial. 378—9, 381—2 ir Lietuvių kalbos atlaso kartoteką. Ypač pa-. plitusios būtojo kartinio laiko veik. dalyvių bev. g. formos, kurios literatūrinėje kalboje netapo nor-. minės veikiausiai tik dėl paradigmos išlyginimo ir Rytų Prūsijos lietuvių rašomosios kalbos, ypač F. Kuršaičio gramatikos, įtakos, žr. V. Rimša, Kalbotyra XXIV (1) 80. 27 Panašiai dabar vartojama būt. 1. veik. dalyvių bev. g. forma Lazūnų, Gudėlių, Kabėlių ir kai kuriose kitose lietuvių kalbos ploto pakraščių tarmėse, pvz.: tį boba būvo až pečū proiklaiipi, ir alkana GdIŠ (LKT 369). Tačiau toks bev. g. formos apibendrinimas čia gali būtiir vėlesnis, atsira- des dėl dalyvių stabarėjimo (plg. panašiai sustabarėjusias pusdalyvių formas Gudéliuose LKT 368, Zieteloje LKG II 378 ir kt.). 30 su nev. dalyviais geriau išlaikytas ir labiau apibendrintas jų senesnis struktūros: modelis (t. y. su nederinamomis bev. g. formomis). 2.2.4 Tolesnė konstrukcijų su bev. g. formomis raida yra susijusi su nev. daly- vių įtraukimu į verbum finitum sistemą ir pasyvo susidarymu. Rytinių baltų kalbose pasyvas ne visur galutinai susiformavęs. Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse (pvz., pietinių aukštaičių, dalies rytinių aukštaičių) jį sudaro. tik beasmenės konstrukcijos su bev. g. dalyviais. Tačiau žemaičių ir vakarinių bei dalies rytinių aukštaičių tarmėse pasyvo formos su vyr. ir mot. g. dalyviais pla- čiai paplitusios. Nuo pat raštijos pradžios jos vartojamos daugelyje XVI — XVII a. paminklų. Formuojantis pasyvui, adnominalinis genetyvas, iš seno vartotas posesyvinéje konstrukcijoje, gavo veikėjo kilmininko (genetivus auctoris) reikšmę??. Genetyvo var- tosena su pasyvinę reikšmę gaunančiais ar gavusiais priesagos *t0 dalyviais (ypač tais, kurie artimi daiktavardžiams) pastebima ir sen. indoiraniečių??, graikų*?, gal būt, sen. persų** kalbose, tačiau niekur nebuvo taip išplėtota, kaip lietuvių kalboje. Gen. auctoris čia buvo apibendrintas tiek su tranzityvinių, tiek ir su intranzityvinių veiksmažodžių nev. dalyviais, ir greta namas tėvo statoma išplito tėvo sėdima tipo. konstrukcijos. Tose kalbose, kur nev. dalyvio veiksmo agentas imtas reikšti kitais. linksniais bei prielinksninėmis konstrukcijomis (daugiausia taip pat posesyvinės. kilmės), jos kai kur irgi buvo susietos su nev. dalyvių bev. g. formomis, plg. lot. dictum est a te, ahd. iz ist gescriban fona dir (P. Trost, LKK III 221). Ypač išplito tokia vartosena rusų kalbos tarmėse, kur veikėjo raiška labai įvairuoja: greta vyraujančios konstrukcijos & + genet., pvz.: mpu 06461 Yy 601Ka 3ape3ano (B. A. MarBeenko, MHUPJI II 125) čia randama ir veikėjo instrumentalis (Oekbeu mecmum nodapéro ib. 128), om+ genet. (om [Temoxu nucaro ib. 130) ir kt. Dalyvių bev. g. formos tokiais atvejais daromos ir iš intranzityviniy veiks- mažodžių, pvz. Y MeHa 6 xo3ailcmeo 6xoxxexo3?. Nors veikėjo raiška skirtinga, tipologinis šių konstrukcijų paralelumas su lietuviškomis akivaizdus. Jas sugre- tinęs, W. K. Matthewsas SEER XXXIII 365 priėjo išvadą, kad abiejose kalbų grupėse jų pamatą sudarė beasmeniai sakiniai su nev. dalyvių bev. g. formomis. *8 Dėl gen. auctoris ryšio su posesyviniu kilmininku žr. K. Brugmann, Grdr. 11,601; B. Del- briick, VS. I 348; E. Fraenkel, Kas. 95 sulit.; Baltosl. 37 su lit.; H. Pedersen, KZ XL 152. Dėl gen. auctoris latvių kalboje J. Endzelins, LaGr. 561. Posesyving lietuvių kalbos gen. auctoris prigimtį rodo ir juo einančios savybinés įvardžių formos: mano, tavo atnešta (ne manęs, tavęs), plg. E. Fraenkel, Kas. 96; V. Žulys, Baltistica V (2) 170. 2 K. Brugmann, ib.; B. Delbriick, AiS. 153; VS T 348; E. Fraenkel, Baltosl. 37. 30 K. Brugmann, ib. 601; LB 321. 31 Zr. H. Hiibschmann, Cas. 270, B. Delbriick, VS. I 348; E. Benveniste, BSL XLVIII 52 tt. su lit. Sen. persų kalboje randamos mana krtam tipo konstrukcijos pagal savo san- dara visai atitinka lie. mano kurta (gen.- dat. + *to veiksmaZodinio būdvardžio bev. g. forma), ta- čiau jose einančios *fo formos pasyvinis pobūdis pastaruoju metu diskutuojamas: E. Benveniste’as, ib. 52—62, laiko ją veiksmažodiniu daiktavardžiu, o pačią konstrukciją — posesyvine; priešingai — G.Cordona, Lg XLVI 1—12. Nuomonių skirtumas, matyt, kyla dėl nepakankamo šios konstruk- cijos išsiskyrimo iš posesyvinių, t. y. labai ankstyvo pasyvo raidos etapo; pasyvinėmis-pose- syvinėmis jas laiko D. I. Edelmanas, BJ 1974. 1 23 —24, skirtingai nuo M. M. Guchman, pr. 71—72, kuri posesyvinę konstrukciją griežtai skiria nuo pasyvinés, Dėl gen. auctoris pradme- nų kitose ide. kalbose žr. G. Cordona, ib. 2—3. 2 H. B. KyssbuMuna — E. B. HeMuenxro, Cunt. 109; ten pat 17—116 išsamiai apie pa- syvines rusų k. tarmių konstrukcijas su bev. g. formomis su lit. 31 (pvz., max 6eumo He Ooimo, plg. lie. taip nebūta, čia visai nelyta Imb), kurios vėliau buvo išplėstos skirtingais linksniais. Šią išvadą reikėtų papildyti:tiek lietuvių, tiek ru- su kalboje pirminėmis laikytinos ne tik beasmenės, bet ir dvinarės asmeninės konstruk- cijos su nederinama dalyvio forma, tokio tipo, kaip rugiai piauta ar 6amoka youmos®, Pagal savo struktūros tipą čia nagrinėjamos konstrukcijos primena ergaty- vines, kuriose aktyvaus veiksmo agentas reiškiamas netiesioginiu linksniu, o objek- tas — tiesioginiu (nominatyvu)?*?. Kadangi ergatyvinę ar panašią į ergatyvinę saki- nio sandarą daugelis tyrinėtojų rekonstruoja ir praide. epochai®®, kartais keliama mintis, ar konstrukcijos su nev. dalyvių bev. g. formomis nebus tos senos ikinomina- tyvinės sakinio sandaros reliktai®®. Tačiau lietuvių kalbos kilmininkas, kaip ir rusų kalbos instrumentalis, šiose konstrukcijose yra sąlygojamas pasyvinės nev. dalyvių formos ir neatsiejamas nuo kitų genetivus (resp. instrumentalis) auctoris vartojimo atvejų, o prielinksnių junginiai su netiesioginiais linksniais rusų kalbos tarmėse (pvz., y Ke2o wwumo) veikiausiai yra dar naujesnės kilmės*". Žilos senovės palikimu galima būtų laikyti tik nominalinės konstrukcijos, kitados padėjusios pamatą pa- syvinei, netiesioginį linksnj*. Tuo tarpu lietuvių ir rusų kalbų pasyvinių konstruk- cijų suartėjimas su ergatyvinėmis yra, matyt, toks pat vėlesnės raidos padarinys, kaip ir iš prigimties nominatyvinių konstrukcijų su fo ir lo priesagų veiksmažo- diniais vardais virtimas ergatyvinėmis sen. persy® ir armėnų* kalbose. Taip pat neturime jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog vardininko linksnis su nev. da- lyvio bev. g. forma kitados galėjęs santykiauti kaip veikėjo vardininkas su veiksma- žodžiu, t. y. kad rankos kelta tipo konstrukcijos galėjusios reikšti ,,rankos kelia “4. Tokio vardininko virtimas veikėjo kilmininku būtų visai nesuprantamas ir nepaaiš- kinamas. 2.2.5. Veiksmo agento raiškos skirtybės ir netiesioginių linksnių įvairavimas rodo, kad rytinių baltų ir slavų kalbose konstrukcijos su nev. dalyvių bev. g. formo- mis buvo išplėstos nepriklausomai. Tačiau paraleli šių konstrukcijų raida abiejose kalbų grupėse vyko labai panašia kryptimi, nors ir veikiama skirtingų morfologinių procesų. ** Agento instrumentaliu jos kartais išplečiamos jau sen. rusų kalbos paminkluose, pvz.: meds dako Goicms 602046 (1076 m. tekste, žr. O. II. ®uaun, Ilponcx. 495). ** Dėl šio tipologinio panašumo W. K. Matthewsas konstrukcijas jų laikoma arklys ir pan. tiesiog vadina lietuvišku „,ergatyvu“ (ib. 352, 364); panašiai apie rusų k. B. C. XpakoBCKuil, BSI 1972. 5 35 tt. ** Plg. C. C. Uhlenbeck, IF XII 170-1; KZ XXXIX 600 tt.; H. Pedersen, Hitt. 83 tt., A. Vaillant, BSL XXXVII 93 tt., E. Laroche, BSL LVII 23 tt.; B. B. Uanos, O6u. 51 tt., A. H. CaBuenko, pr. 74—90; Cp. rp. 364 tt.; V. Mažiulis, Balt. 79—80. * Plg. G. Janke, Pass.; M. M. Tyxman, pr. 68 tt. 37 II. I. Yepunix, Her. rp. 281—2. Kadangi junginiai y + genet. išplitę Karelijoje ir šiau- rinėse rusų kalbos tarmėse, W. Veenkeris Substr. 137 tt. spėja, kad juos stimuliavo finų konstruk- cijos su adesyvu. * Pig. M. M. Tyxman, pr. 72, dėl lietuvių kalbos A. Valeckienė, DB 556—7. Archaišku laikomas ir genetyvo vartojimas su veiksmažodiniais vardažodžiais (nomina actionis) veikėjui Ieikšti, žr, D. BenBenncr, OJI 163—4; B. B. lllesopomxkun, BSI 1957. 6 89; priešingai — C. Watkins, Remarks on the genetiv, — To honor R. Jacobson, II, The Hague, 1967. * II. H. Buensvan, BS 1974. 1 23-24; A. A. Mupeiiko, pr. 135-141; M. M. Tyx- Man, ib. 71—2; žr. dar 31 išn. * A. Meillet, MSL XI 375 tt., 385; Altarm. 74, 114; H. Pedersen, KZ XL 152 tt. “* J. Kazlauskas, Ist. gr. 332—3, plg. šio požiūrio kritiką A. Girdenis, V. Žulys, Baltis- tica VIII (2) 201. 32 2.2.5.1. Lietuvių kalboje čia didelį vaidmenį turėjo suvaidinti daiktavardžių bevardės giminės išnykimas??, Išnykus daiktavardžių bei daugumos įvardžių bev. giminei, bev. g. būdvardžių bei dalyvių vartosena buvo apribota daugiausia predi- katine funkcija (daiktavardinė bev. g. formų vartosena yra palyginti reta ir nepro- duktyvi). P. Trostas įtikinamai parodė, kad tokiomis aplinkybėmis būdvardžių ir nev. dalyvių bev. g. formos, netekusios morfologiškai išreikšto ryšio su daiktavar- džiais (įvardžiais), turėjo virsti beasmeniškais verbum finitum pakaitalais — pre- dikatyvais**. Sakinyje jos užėmė centrinę padėtį, o su jomis siejamas daiktavardžių (įvardžių) vardininkas atsidūrė periferijoje. Tuo būdu dvinarės nederinamos kons- trukcijos priartėjo prie vienanarių beasmenių. Dabartinėje lietuvių kalboje šis sintaksinių ryšių pergrupavimo procesas dar nėra galutinai pasibaigęs, morfologiškai įformintas. Su bev. g. nev. dalyviu sie- jamas vardažodis ar įvardis, žymintis tranzityvinio veiksmažodžio veiksmo objektą, turi tokią pat vardininko formą, kaip kitose pasyvinėse konstrukcijose, pvz.: jau ir rugiai sėjama Pnd; gyvuliai šėriama iš ryto Ds: bulbės seniai nūkasta Šl; žiūri, gi vėgta pinigai Smn; ar atdrta burokai Gr ir pan. (plg. rugiai sėjami, gyvuliai šeriami, bulbės nukastos ir t.t.); veiksmo agentas čia pat gali būti reiškiamas veikėjo kilmi- ninku, pvz.: jų laikoma arklys LKŽ VII 36; namie liekančiųjų buvo kėpama bulbės VaižgRR I 151; mūs čia trys ailės apvažiūota Vik; jos mokéta rublis Ktk; jų čia buvo pasėta javai Prn; jo dai nūspirkta arkliukas Vs (LKT 381); aš eisiu — tę kilpos mano pastatyta Rš. Konstrukcijos dvinarė prigimtis išryškėja, kai objekto vardininku ei- na bev. g. įvardis, pvz.: tai jo suvalgyta Švnč, mano visa pūmiršta, nieko nemenu Ssk, arba su juo sinonimiška vyr. g. forma, pvz. viskas mano pridiota Glv, plg. tai (visa viskas) gera. Vis dėlto dažniausiai dabar vartojamos konstrukcijos su intranzityvinių veiksmažodžių nev. dalyvių bev. g. formomis ir veikėjo kilmininku, pvz.: žemės džiūstama ir išdžiūstama Ds (LKŽ II 744); kieno čia gyvėnama? Pl; ir jo važiūoja- ma turgun Ktk; karvės ineita kluonan Vrn; jo jau seniai atsikėlta Kt; mano visur gyvėta Alk; jo ūžmigta | (iš)miegota Jnš, Rk, Kš, Kn; čia šunio bėgta Prn, Vikn, Šičn, Rk; nieita jo į kite ir pasikdrta Sd, te namo dégta Ob; tupéta paukščio medy Vb; lietaus palyta Dj. Veikėjo (šiuo atveju — būsenos subjekto) kilmininkas eina ir prie veiksma- žodžio būti nev. dalyvių bev. g. formų, pvz.: kiek ten varnų ésamal PIS; o te kieno būta? Dbg; lietaus būta Eiš; jo būta ir išeita Slm, Kp, taip pat emfatinése apstaba- rėjusiose konstrukcijose, kaip antai būta vyro — piemuo ir tiek! Lp (LKŽ I 995), kartais drauge su antruoju kilmininku, atitinkančiu aktyvinės konstrukcijos predika- tinį nari, pvz.: véjaus naktį būta didelio Ob; pilnos būta mašinos Rdm. Tokios kons- trukcijos žymi tam tikras būsenas ir yra artimos beasmenėms. Asmeninio įvardžio kilmininkas jose kartais gauna ne tiek asmens, kiek vietos nurodymo reikšmę; pvz., pasakymai mūsų jau išsikūlta, pasėta, nūkasta ir pan. dideliame rytų aukštaičių tarmių plote reiškia maždaug tą pat, kaip pas mus (arba par mum) jau išsikūlta, pa- sėta, nūkasta. 2 Pig. B. Delbriick, VS I 407 tt. 4 Šiuo atžvilgiu P. Trosto pažiūra skiriasi nuo W. P. Matthewso, kuris visas konstrukcijas su nev. dalyvių bev. g. formomis kildina iš beasmenių. Motyvuotai nušviesdamas dvinarių konst- rukcijy su nev. dalyviais raidą beasmeniškumo linkme, P. Trostas visai neliečia iš prigimties viena- narių beasmenių konstrukcijų, kurių archaiškumas, mūsų manymu, neabejotinas. 3. Užs. Nr. 1026 33 Kadangi konstrukcijos su intranzityvinių veiksmažodžių dalyviais yra pro- duktyviausios, pagal jų pavyzdį pertvarkomi sintaksiniai santykiai ir konstrukcijose: su tranzityvinių veiksmažodžių nev. dalyvių bev. g. formomis. Vardininkas, anksčiau buvęs viena iš pagrindinių dvinarės pasyvinės konstrukcijos dalių, dabar darosi priklausomas nuo sakinio branduolį sudarančios beasmenės nev. dalyvio formos, ir pasakymas jo rašoma laiškas, kitados tolygus laiškas (yra) jo rašoma, gauna to- kia pat reikšmę, kaip (jo) rašoma laišką, plg. jo laukiama svečių (ne sveciail). Kitaip sakant, buvęs sakinio veiksnys tampa papildiniu, o dvinarė asmeninė konstrukcija — vienanare beasmene*?. Todėl vardininko linksnis šiose konstrukcijose kartais jau keičiamas objekto galininku, pvz., su geiniu iš drevių medų kopama Lp**, o objekto kilmininko forma jau yra visai reguliari, pvz.: mamos jos laukta Kp, lydekų privers- ta Vrn, jo buvo rasta pinigų Rd. Sintaksiniai ryšiai pergrupuoti panašiai, kaip ir konstrukcijose su bendratimi, pvz., šulinio vanduo sveika gerti*®, kuriose vardininkas, iš pradžių sietas su bev. g. forma predikatiniu santykiu, pasidarė priklausomas nuo bendraties?" ir sinonimiškas galininkui, plg. šulinio vandenį sveika gerti*®. Objekto vardininko vartojimas prie bendraties bei padalyvių rytų ir pietų aukštaičių tarmė- se (pvz.: kur čia arklys gavus, namai statant daug priedėlio reik JabIRR I 560) padėjo. išsilaikyti atitinkamą reikšmę gavusiam vardininkui ir prie nev. dalyvių bev. g. formų. 2.2.5.2. Slavų kalbose konstrukcijų su būdvardžių bei dalyvių bev. g. formomis raidą veikė kitas morfologinis procesas, būtent, įvardžiuotinės būdvardžių bei da-- lyvių fleksijos susidarymas. Gavę įvardžiuotines galūnes, atributiniai būdvardžiai bei «dalyviai formaliai atsiskyrė nuo predikatinių. Nors daiktavardžių bev. giminė- slavų kalbose išliko, bet predikatinių būdvardžių bev. g. nom.-acc. sing. formos su -0, -e (pvz.: s. sl. goroko, drevlje, s. rus. 3040, 006po, 65p30)*, išlaikiusios senąjį vardažodinį kamiengalį, buvo diferencijuotos nuo linksniuojamų ir su bev. g. daiktavardžiais derinamų įvardžiuotinių būdvardžių. Kadangi bev. g. nom.— acc. formos nuo seno galėjo būti vartojamos beasmeniškai, prieveiksmiams artima reikšme (K. Brugmann, Grdr II, 688 tt.), tai atitrūkusios nuo kitų būdvardžių, jos lengvai virto tam tikrais būsenos prieveiksmiais — predikatyvais. Tokiomis aplin- kybėmis senosios dvinarės nederinamos konstrukcijos, pvz., S. rus. nopyt4eHo ace Obicmo emy cmpamxca (II. 51. Uepnbix, Her. rp. 281) arba s. ček. mėsta bylo dobyto (J. Bauer, OSS II 334) ilgainiui buvo suprastos kaip vienanarės beasmenės, o nominatyvo linksnis (cmpaxca, mėsta) — kaip priklausomas nuo nelinksniuo- jamo predikatyvo (nopytueno, dobyto). Pasekmės buvo panašios kaip lietuvių kal- 44 Vardininko linksni tiesioginiu papildiniu tokiose konstrukcijose laiko B. Larinas, LKK VI 100 tt.; J. Balkevičius, Sint. 189—190. 45 Plg. E. Fraenkel, Baltosl. 39; N. Sližienė, LKG II 53. 46 Dėl šių konstrukcijų sandaros ir vartojimo žr. J. Jablonskis, RR I 161—162, 325, 328, 454, 458, 461—462, 560—564; E. Fraenkel, Kas. 14—16; B. A: Jlapum, LKK V 100 tt.; J. Balkevičius, Sint. 85—86, 115; A. Senn, Hdb. 1 467—8; A. Laigonaité, LKG I 183; A. Piročkinas, Kalbotyra XXII (1) 61-69; J. Otkupščikovas, Dar kartą apie konstrukci-. ja reikia vaikai guldyti, — Leksikos ir sintaksės klausimai, Šiauliai, 1974, 151 tt. su lit. 47 J. Endzelins, LaGr. 553—554; V. Kiparsky, Baltistica V (2) 147; kitaip B. A. Jlapus, LKK VI 103 tt. 48 Dėl konstrukcijy su vardininku ir galininku santykio Zr. J. Otkupščikovas, ib. 49 Apie jas žr. K. Brugmann, Grdr. II, 691; A. Meiie, O6meca. 378; II. C. KysHeuos,. Her. mop. 140, B. H. Bopkosckuit — II. C. Kyanenos, Her. rp. 321. 34 boje: vienanarių konstrukcijų su intranzityvinių veiksmažodžių nev. dalyvių bev. g. formomis išplitimas (pvz.: rus. tarm. 6excano co cKosopodkoui®, s. ček. by na lov... jéno, prošeno mne*?), jų vartojimas su netiesioginiais veikėjo linksniais bei prielinksniais (rus. tarm. y 6041K06 mym XxOJMKEKO, Yy Hux yexaro®?), nominaty- vo keitimas akuzatyvu. Pavyzdžiui, rusų kalbos šiaurės vakarų tarmėse labiausiai išplitusios usba nocmaeneno tipo konstrukcijos šiuo metu jau gali būti laikomos beasmenėmis su objekto nominatyvu®, o greta jų daug plačiau negu lietuvių kal- boje vartojamos atitinkamos konstrukcijos su akuzatyvu: ee20 ybumo, nodowsy omopearo®; ukrainiečių kalboje mene nidoumo tipo konstrukcijos, paliudytos nuo XIV a., dabar visai reguliarios®®, panašiai lenkų k., pvz., wzieto go, podano herbatę ir pan.** Nuo beasmenės nev. dalyvio formos priklausomo objekto morfo- logizacija čia dar toliau pažengusi negu lietuvių kalboje. Panašiai pergrupuoti sintaksiniai ryšiai ir nado mpasa Kocumo tipo konstruk- cijose®’, kuriose nominatyvas taip pat pasidarė priklausomas nuo bendraties ir ei- na akuzatyvo sinonimu*?. Objekto akuzatyvas su beasmenėmis veiksmažodžių for- momis vartojamas ir kitose ide. kalbose (oskų — umbrų, lotynų, graikų, kelty). Taigi lietuvių kalbos konstrukcijos su nev. dalyvių bev. g. formomis pagal sa- vo struktūrą ir raidos polinkius iš esmės atitinka slaviškas i ir turi paralelių kitose ide. kalbose. Jos ryškiau skiriasi tik savo modalinėmis reikšmėmis. 2.3. Nev. dalyvių bev. g. formos turi panašias modalines reikšmes, kaip NN su veikiamaisiais dalyviais. Jos taip pat žymi: 1) perpasakotą, netiesiogiai patirtą veiksmą ar kito asmens kalbą bei mintis, pvz.: sako, ten seniai nebegyvėnama Kp; Vilius Karalius žino, jog čia dar esama vieno kambario SimonVK II 373; kai pagalvoji, kiek pergyvėnta viso Virškupėnai LKT 290; sako, penkių (vilkų) eita Al; sako, jų vogta Dgl; sako, mano apsigauta Ks; 2) abejojama, apytikriai žinomą veiksmą, pvz.: anoj upės pusėj gery bésama ganykliy In3k; čia, tur būt, ir grybų esama Kp; reikéta važiuot toli į miestus parsi- 50 HU. B. Kyssmuna — E. B. Hemuenko, Cunt. 18. 1 J. Bauer, TLP II 234; OSS II 334. * A. A. Ilore6xa, 3an. III 344; II. SI. Uepustx, Her. rp. 281-2; B. H. Bopkose- knit — II. C. Kyanenos, Her. rp. 427; U. B. KyasMuna — E. B. Hemuenko, Cunt. 17 tt. 58 H. B. Kysbmuua — E. B. Hemuenko, Cunr. 47 tt., 51, 56 tt. 3 B. A. Marseenko, MHPIJĮ IT 103 tt.; Slavia XXIX 352 tt.; H. B. Ky3bMHHa — E. B. Hemuenko, Cunt. 37 tt. su lit. % A. A. Tlore6usn, 3an. III 342; B. A. MarBeenko, Slavia XXIX 352; O. TI. ®uaun, Ilpoucx. 497. % A.M. Lewicki, Geneza struktur typu ,,Podano herbatę“ PJ 1966 5, 207; B. H. CoGuu- HHKOBA, OSS II 359-363; dėl baltarusių, lenkų ir kitų k. Zr. dar. E. Fraenkel, Baltosl. 39. ** Del šių konstrukcijų kilmės iš dvinarių sakinių žr. A. A. TTore6us, 3an. I-II 405 tt.; II. 51. Uepusix, Her. rp. 288; B. H. Bopkosckuii, Tp. I338—51; B. H. Bopkosckuii — II. C. Kysnenos, Her. rp. 455—9; V. Kiparsky, ZfSIPh XXVIII 333 —42; XXXII 263—266; Baltistica V (2) 141—8 su lit. Vardininko objektinę reikšmę laiko senoviška ir aiš- kina ją priešistorinio substrato įtaka B. Larinas, LKK VI 104—6 (šio požiūrio kritiką žr. G. Jacobsson, Zur Frage von Nominativ als Kasus des direkten Objekts in Slavischen, Lingua viget, Helsinki, 1964, 71—82; O. II. ®uann, Ilponcx. 488, V. Kiparsky, Baltistica V (2) 145). F. Filinas, ib. 490 tt., mano, kad ši konstrukcija rusų k. šiaurinėse tarmėse galinti būti nauja, vietinės kilmės ir nesusijusi su atitinkamomis baltų konstrukcijomis. 58 Žr. H. B. Kyanmuua — E. B. Hemuenko, Cunt. 46 su lit. 5* H. Hirt, IdgGr. VI 15—6 su lit. vežt druskos Btg; matyt, kad storų pušų biita Sd; gal ir mano či pripėdūot(a) RAN; jo (ežero) didelio būta, ale anas užaugs Zr; gal šunio kąsta netoli akytės Ob; 3) netikėtai kalbamu metu patirtą veiksmą, dažnai keliantį nusistebėjimą, pvz. : įėjo piršliai vidun, dairos, kad čia ėsama dviejų mergų Ds; žiū — jau ir čia ūriama Kp; gi žiūri — jo tebėsama gyvo BM 18; užeinu, o jos jau miškan išeita Nmn; nykštukas... šaukia mergelę, neatsišaukia, žiūro, kad kauleliai sudėta Vėžionys (LKT 378); žiūrėk, kiek avilių nustatyta — pilnas daržiukas Vnd (LKT 222); boba... išlindo, daboja — pirkioj undenio pripilta Rš (LKT 337); ale suprunkštė arklys, tai atsigavau — mano miegéta Stim (LKT 316); randa gryčelytę, atadaro, mato — daug mėsos pridėta Spitrénai (LKT 324); 4) iš rezultatų paaiškėjusį ar numanomą veiksmą, pvz.: Čia karvės ganoma, mat kaip išpėdūota Skp; keliu vienos tik vėžės — mano važiūota Btg; ubago in kelmo pasėdėta, ugnis kurinta ir nūveita toliau Pšl; čia kiškio gulėta, čia lapės kasta — aš viską regiu — čia mano namai — mėdžias Vik; mat, jo velnio būta Onš; kand ddr čia pas mus biita — visas kelelis išmalta? Kč (LKT 380). Sutapdamos su NN pagrindinėmis modalinėmis reikšmėmis, nev. dalyvių bev. g. formos skiriasi jų produktyvumu. Dažniausiai šios formos vartojamos iš rezultatų numanomo arba netikėtai kalbamu metu patirto veiksmo reikšmėmis (3, 4), o perpasakoto bei abejojamo veiksmo reikšmės (1, 2) yra retesnės, ne tokios ryškios ir lyg antrinės. Taigi produktyvumo santykis tarp abiejų tarp savęs susi- jusių reikšmių grupių čia yra atvirkščias, negu veik. dalyvių. Ribos tarp atskirų reikšmių yra neryškios: neretai ta pati konstrukcija pasako ir iš esamų rezultatų numanomą, ir kartu abejojamą veiksmą (pvz., matyt, jo atsigulta ir prigėrta Šrv) ar- ba iš tam tikrų pėdsakų spėjamą perpasakotą veiksmą (pvz., pažiūrėjęs jų pėdus sa- ko, kad čia žmogaus nūveita Ktk) ir pan. Iš rezultatų numanomo praeities veiksmo reikšmė ypač įprasta būt. 1. nev. dalyvių bev. g. formoms ir yra tiesiogiai susijusi su šiems dalyviams apskritai būdinga rezultatine reikšme: sudarydami pasyvo sų- durtinius laikus, jie taip pat reiškia ,,būtąjį veiksmą, kurio padariniai aktualūs da- barčiai“ (N. Sližienė LKK XV 81). Be to, nev. dalyvių bev. g. formos daug dažniau už veik. dalyvių vardininkus, eidamos be jungties, neturi kokios nors apčiuopiamos modalinės reikšmės. Tačiau pagrindinių modalinių reikšmių sutapimas leidžia jas vartoti tuose pačiuose kontekstuose, kaip NN formas, ir laikyti jas pastarųjų sin- taksiniais sinonimais. 2.4.1. Pagal paplitimą dabartinėse lietuvių kalbos tarmėsė nev. dalyvių bev. g. formos, vartojamos minėtomis modalinémis reikšmėmis, ryškiai skiriasi nuo veik. dalyvių (žr. 2 pav.). Žemaičių tarmėje, kuri sudaro svarbiausią NN židinį, jos arba visiškai nevartojamos (centrinėje dalyje), arba retos, sporadiškos (šiauriniame ir pie- tiniame pakraščiuose). Daugiausia nev. dalyviai NN reikšme vartojami rytų, pietų ir vakarų aukštaičių tarmėse — ir kaip tik tose vietose, kur NN nebūdinga. Ypač pažymėtinas nev. dalyvių bev. g. formų produktyvumas pačiuose Lietuvos pietuose (į pietus nuo Lazdijų, Alytaūs, Varėnės), kur es. ir būs. 1. veik. dalyviai NN reiks- me visai nevartojami. Tiktai lietuvių kalbos ploto šiaurinėje dalyje ir ypač šiaurės rytų kampe veik. ir nev. dalyvių formos NN reikšme vartojamos pagrečiui. Šiame areale galima pastebėti ir tam tikrą jų reikšmių diferenciaciją: konstrukcijomis su nev. dalyvių bev. g. formomis dažniau žymimas iš tam tikrų pėdsakų ar rezultatų numanomas arba netikėtai patirtas veiksmas, o netiesiogine nuosaka einančiais veik. dalyviais — perpasakotas ar abejojamas veiksmas. 36 bjuoaS8 ving ol 'ė pjudaK8 €muvuoa48 of "Į ‘and T yells - [UIA — wife ho oS . USWe EL i, A maT |) Sus ve — 7 T, ich wge —ASe — L 2.4.2. Veik. ir nev. dalyvių pagrindinių modalinių reikšmių sutapimas, esant skirtingiems vartosenos arealams, yra svarbus argumentas, rodantis NN ryšį su ki- tais predikatinės dalyvių vartosenos atvejais. Jeigu netiesioginę nuosaką laikytume tiesiog išriedėjusia iš vardininko su dalyviu (VD) arba galininko su dalyviu (GD), būtų visai nesuprantama, kaip tokias pačias reikšmes skirtinguose arealuose galėjo gauti nev. dalyvių bev. g. formos, kurios VD konstrukcijoje visai nevartojamos, o GD pasitaiko tik retai ir sporadiškai (pvz.: parėjus radau ir Antano atvažiuota Jrk; radau duonos parnešta Vins). Vienodos reikšmės negalėjo atsirasti atsitiktinai, o laikyti jas archaiškomis neleidžia kitų, ypač seniausiai paliudytų, ide. kalbų duome- nys®. Matyt, jos yra atsiradusios, tam tikru laikotarpiu kintant tiek veikiamųjų, tiek neveikiamųjų dalyvių predikatinės vartosenos pobūdžiui. To proceso prielaidas paruošė bendresni nominalinio ir verbalinio sakinio tarpusavio santykių bei struktū- ros pakitimai. Po to, kai senieji nominaliniai sakiniai buvo įtraukti į verbalinių sa- kinių paradigmą (žr. 1.9), daugelis predikatinių dalyvių liko nuo jos nuošalyje. Vieni iš jų sustabarėjo idiominiuose ar pusiau idiominiuose pasakymuose, kiti ga- vo modalines reikšmes ir tuo būdu buvo naujai įprasminti pakitusioje sintaksinėje sistemoje. Dalyvių modalinių reikšmių susidarymą nulėmė visas kompleksas vidinių ir išorinių sąlygų. 3, MODALINIŲ REIKŠMIŲ SUSIDARYMAS 3.1. Polinkis modalinėmis reikšmėmis vartoti nominalines veiksmažodžio for- mas, netenkančias savo pirminės funkcijos, ide. kalbų istorijoje išryškėja gana dažnai. Iš daugelio tokių atvejų visų pirma minėtinas dalyvių, vėliau supino įtraukimas į baltų kalbų optatyvo paradigmą. Slavų kalbų perifrastinis optatyvas (pvz., rus. dan Gel) taip pat sudarytas iš dalyviais virtusių veiksmažodinių būdvardžių su prie- saga -/ ir pagalbinio veiksmažodžio?. Tie patys dalyviai su-/, netekę fleksijos, bulgarų kalboje virto atpasakojamąja nuosaka ir admiratyvu (žr. 3.6.1 tt.). Graikų ir lotynų kalbose netiesioginė kalba buvo reiškiama infinityvais (vad. infinitivus narrationis), t. y. taip pat nominalinės prigimties formomis?. Apskritai, kai kuri nors veiksmažo- “ dinė forma pradeda nykti ir jos produktyvumas sumažėja, paprastai suaktyvėja os vartojimas įvairiomis modalinėmis reikšmėmis“. Pasak J. Kurytowicziaus (Infl. cat. 136tt.), netgi senasis optatyvas kilęs iš antrinės, modalinės, indikatyvo var- tosenos po to, kai pirminę indikatyvo funkciją perėmė kitokios formos. 3.2. Su nominalinių veiksmažodžio formų modalinės vartosenos polinkiais sietina ta aplinkybė, kad netiesiogiai patirtas veiksmas daugelyje kalbų reiškiamas $0 Modalinių reikšmių morfologizacija ide. kalbose nėra labai sena: hetitų kalboje yra tik indikatyvas ir imperatyvas, kitose kalbose, gerai išlaikiusiose senovinę būklę, randama dar bent viena sena nuosaka, tad ide. bendrystės laikotarpiui paprastai rekonstruojama ne daugiau kaip trijų nuosakų sistema, plg. A. Hahn, Subjunctive and Optative, New York, 1953, p. 56; J. Gonda, The character of Indo-European moods, Wiesbaden, p. 1956; J. Kurytowicz, Infl. cat. 136; A. Erhart, SPFF A XX (1972) 23; P. Lehmann, PIES 105—6; kitaip (4 nuosakos) A. CaBuenkro, Cp. rp. 288 tt. Tokiomis aplinkybėmis laikyti lie. k. dalyvių modalinę reikšmę pirmine (C. H. Tpy31esa, BJIY XX 129—30) nėra pamato. ! Plg.K. Brugmann, Grdr. I132873—4; B. Delbriick, VS. 11409; B. H. BopkoBckuii — II. C. Ky3ueuos, Her. rp. 288; J. Kurytowicz, Infl. cat. 137. ? A. Meillet — J. Vendryes, Traitė 672 tt. 3? Ryškus pavyzdys čia gali būti serbų— chorvatų, iš dalies ir bulgarų kalbų aoristo modali- nė vartosena, pastebima nuo XV a. Žr. M. Jlesnogsa, CC6 63 tt. 38 'perfektu. Lietuvių kalbos perfektą sudaro veik. ir nev. dalyviai su veiksmažodžiu būti, ir jo ryšys su NN yra akivaizdus (žr. 1.8.2 tt.). Naujos perfekto formos, į kurias įeina dalyviai ir kiti veiksmažodiniai vardažodžiai, kai kuriose slavų (bulgarų, make- ‘donieciy?) ir romanų (prancūzų, italų, ispanų) kalbose® taip pat žymi iš kitų lūpų sužinotą, perpasakotą veiksmą. Kad tokia perfekto vartosena yra gana sena, matyti iš sen. indų kalbos, kurioje perfektas (skirtingai nuo aoristo ir imperfekto) jau vedų laikotarpiu reiškė veiksmus, kurių liudininku kalbėtojas nebuvo, apie kuriuos su- žinota netiesiogiai, tarpiskai®. Kaip žinoma, ide. perfektas (taip pat ir vėlesnės jo perifrastinės atmainos atskirose kalbų grupėse) reiškė iš ankstesnio veiksmo kilu- sią būseną, egzistuojančią dabartyje. Tuo remdamiesi, vieni tyrinėtojai jo moda- linę vartoseną siejo su ankstesnio veiksmo“, kiti — su būsenos reikšme*. Ištyrus perfekto istoriją graikų ir s. indų kalbose*?, kur jo formos yra geriausiai išsilaikiusios, ir germanų kalbų vad. preterito-prezentinius veiksmažodžius*?, paaiškėjo, kad būse- nos reikšmė yra pirminė, o praeities veiksmo reikšmės iškilimas ir perfekto įtrauki- mas į veiksmažodžio laikų sistemą — vėlesnis reiškinys"?, Dėl tokios reikšmės, šak- nies 0 vokalizmo ir kitų aplinkybių jau ne sykį buvo keliama mintis, kad perfektas išriedėjęs iš veiksmažodinių daiktavardžių??. Pastaruoju metu J. Kurytowiczius (Apoph. 41 tt., Infl. cat. 61 tt.)ir C. Watkinsas (IdgGr. III 1 105 tt.) perfekto nomina- linés kilmės hipotezę pagrindė morfonologinės rekonstrukcijos metodu. Tuo būdu atsirado naujų argumentų manyti, kad polinkis NN reikšme vartoti perfektą bent netiesiogiai yra sąlygojamas jo vardažodinės prigimties. Kitose kalbų šeimose per- pasakotus faktus irgi linkstama žymėti nominalinės kilmės formomis. Pavyzdžiui, tiurkų kalbų ,,neakivaizdinio būtojo laiko“ formos su -gan, -mys, iš pradžių turéju- sios perfekting reikšmę, kildinamos iš dalyvių“. Viduramžių arabų kalboje, reiškiant netiesioginę kalbą, verbum finitum buvo keičiamas veiksmo pavadinimus reiškian- čiais vardaZodZiais', panašiai vartojamos veiksmažodinių vardažodžių ar iš jų išriedėjusios formos kai kuriose Kaukazo kalbosels. Ta aplinkybė, kad lietuvių i Žr.-3.6.]1. * Meyer— Liibke, Grammatik der romanischen Sprachen, III, Leipzig, 1899, § 107; O. Griinenthal, KZ LXIII 135 su lit. &.7r. J. S. Speyer, VedS. 175; J. Lohmann, KZ LXIV 42; J. Bloch, MSL XIV 48; L. Renou, La valeur du parfait dans les hymnes vėdigues, Paris, 1925, p. 87. * L. Renou,ib.88.J. Kurytowicz, BPTJ XXIX 29— 30. Modalinės vartosenos susidarymą J. Kurytowiczius laiko bendra ide. kalbų perfekto raidos tendencija, kylančia dėl perfekto antrinės funkcijos (,,veiksmas, ankstesnis už kalbos momentą“) virtimo pagrindine. ® O. Griinenthal, KZ LXIII 135 tt. W. Fiedleris, ACB VI 369, perfekto modalinę vartose- ną aiškino tuo, kad jis jungia tarp savęs dvi laiko plotmes. * J. Wackernagel, Studien zum griechischen Perfektum, Gėttingen, 1904; P. Chantrai- ne, Histoire du parfait grec, Paris, 1927; L. Renou, ib. 10 D, Beusenuct, OJl. 144 tt. " Plg. J. Wackernagel, Vorles. I 166 tt.; 3. Beuseunuct, OJI. 217, J. Kurytowicz, BPTJ XXIX 28; A. H. CaBuenko Cp. rp. 326. '* Plg. O. Griinenthal, KZ LXIII 133 tt.; H. Hirt, IdgGr. IV 273 tt. Priešingai J. Loh- mann, KZ LXIV 42 tt., 48, kur perfekto modaliné vartosena siejama tik su jo semantika, atsiri- bojant nuo formų genezės. 18 H. 3. Taaxuena, Och. 179—180 su lit. “B. M. Tpangne, BBenexne B cpaBHHTejibHoOe H3yueHHe CeMHTCKHX $3BIKOB, MocxrBa, 1972, p. 397. '* H. Vogt, IF LII 245 tt.,J. Lohmann, ib. 43 tt.; dėl gruziny vad. rezultatiniy I veiksma- žodžio formų, reiškiančių iš kitų lūpų ar i§ rezultatų patirtus veiksmus, santykio su latvių k. net. nuosaka žr. Y. JI. CanrxyunurBHjiu, Sintagmatika 146— 149. 39 kalboje netiesioginės nuosakos reikšmę gavo dalyviai, kurių daugumas taip pat žymi rezultatinę būseną, veikiausiai yra ne atsitiktinė, o pagrįsta bendresniais se- mantinės raidos dėsningumais. 3.3.1. Lietuvių kalbos NN būdinga perpasakoto, netiesiogiai patirto veiksmo reikšmė kitose ide. kalbose dažniausiai nusakoma optatyvu. Tokios vartosenos užuomazgų pastebėta jau sen. indų k. paminkluose, kur optatyvas, pasak J. Gondos, įgalina veiksmą nusakyti atsargiau, su tam tikru rezervu, pabrėžti subjektyvų pra- nešimo turini’®. Graikų kalboje optatyvas taip pat turėjo atsargumo, rezervuotu- mo atspalvį ir galėjo reikšti veiksmą, kurio tikrumo kalbėtojas negarantuoja. Netie= sioginei kalbai perteikti optatyvas Homero epuose dar vos pradedamas vartotil?, bet vėliau, maždaug nuo Herodoto laikų, darosi visai iprastas'®. Netiesiogiai patirto ar nerealaus veiksmo raiška konjunktyvu, į kurį įėjo senasis optatyvas, dar labiau išplito lotynų kalboje ir iš dalies buvo perduota toliau romanų kalboms!?. Opta- tyva šia reikšme apibendrino ir germanų kalbos??. Lietuvių kalbos netiesioginę nuosaką su optatyvu siejo J. Kazlauskas Ist. gr. 402—3. Jis manė, kad perpasakoto veiksmo reikšmę kitados turėjusios Ch. S. Stango NTS XVIII 348 — 56 rekonstruotos perifrastinės optatyvo formos, susidedančios iš pagalbinio veiksmažodžio ir dalyvio, pvz.: *bi negelbąs, *bi nekéles (=s. sl. ašte bi bylas); po to, kai optatyvinės reikšmės krūvis buvęs perkeltas į dalyvį, bi ar be išnykę, ir tuo būdu perifrastinis optatyvas virtęs NN. Perifrastinio optatyvo rekonstrukcija, be abejo, yra svarbi NN genezei: iš to galima spręsti,jog sudurtinės veiksmažodžio formos su dalyviais buvo vartojamos priešistorinėje baltų kalbų praeityje ir turėjo modalinę reikšmę. Tačiau iš pagalbi-- nio veiksmažodžio išriedėjusi dalelytė bi yra išlikusi daugelyje istoriškai paliudyty lietuvių kalbos optatyvo formų, į kurių sudėtį įeina supinas; vadinasi, prieš supino įsigalėjimą optatyve ji dar nebuvo išnykusi. Pats dalyvis buvo supino išstumtas iš perifrastinių optatyvo formų, tad jis irgi negalėjo vienas likti optatyvinės reikšmės reiškėju. Slavų kalbų perifrastinės optatyvo formos, savo sandara atitinkančios lietuviškąsias, NN reikšmės neturi. Tokiomis aplinkybėmis NN kildinti tiesiog iš perifrastinio optatyvo neatrodo įmanoma. Mūsų manymu, perifrastinis optaty- vas galėjo tik netiesiogiai prisidėti prie kitų dalyvių, einančių su pagalbiniais veiks- mažodžiais ar be jų, modalinés vartosenos susiformavimo. 3.3.2. Ryšiai tarp optatyvinės ir translatyvinės (perpasakoto veiksmo) bei du- bitatyvinės (abejojimo) reikšmių pastebimi ir pačios lietuvių kalbos istorijoje. S. Vaiš- noro ,„Žemčiūgoje“ ir kituose raštuose tariamosios nuosakos perifrastinés formos, sudarytos iš būti tariamosios nuosakos ir es. 1. veik. dalyvių, kartais vartojamos per- 16 J. Gonda, The character of the Indo-European moods, Wiesbaden, 1956, p. 61. Auto- riaus duotuose pavyzdžiuose optatyvas maždaug atitinka lie. NN ir gali būti ja verčiamas, pvz., skr. gacchet kadacit ,,ji ateisianti kada nors““. Zr. dar E. Fraenkel IF XLVI 44—5 su lit. 17 Paprastai netiesioginiuose klausimuose (J. Gonda, ib. 124), kur jis gali būti verčiamas ilietuviy kalba ir NN, ir tariamaja nuosaka, plg. p 368: etpovzo tic cif ,,jie klausė, kas jis esąs“ arba ,,kas jis būtų“. '8 B. Delbriick, VS. III 287; H. Hirt, IdgGr. VII 206; P. Chantraine, Le Grec et la structure des langues modernes, — Language, TCLC IX, 1959, p. 28; J. Gonda, ib. 125—6;. JI. O. Jloces, O 3aKoHax CJOKHOTO MPEeJJIOKEHHS B JAPEBHErPEUECKOM s3bike, — CraTbH H HCCJIe/IOBAHHUS 110 5I3bIKO3HAHHUIO H KJjacchHueckoit Oujojioruu, Mocksa, 1965, p. 42-43, 47. * A. Meillet— J. Vendries, Traité 674—5; J. H. Schmalz—J. B, Hofmann, Synt. 568 su lit. 20 P, Diels, KZ XLI 194-8; H. Hirt, Urg. III 207. 40 pasakojant neįtikimus ar, autoriaus manymu, ginčytinus dalykus, t. y. visai pana- šiai, kaip NN, pvz.: mokin | ir kaip būk Sacramentai butu malone dudą 120,_,; anis saka jdant Zodczei Christaus... isch akiu ir dhumu butu atdeti 160%; apreischki- mu isch dangaus laukie | per kurius Diewas iusamp | buk silingas butu essas ant ischganima 120.4; kaip nessa butu galeie buti | idant Dwassia... ne butu priminusi | kad tokia ijednones affiera butu tureiiussi buti PM 9,,2, Prijungiamyjy sakinių šalu- tiniuose démenyse jomis reiškiami ir abejojami dalykai, pvz., regisi iog nūdemais Misschos affiera nepareitusi kunigistosp MT (PM) 7*,. Panašiai tariamosios nuosa- kos formos vartojamos ir dabartinėje kalboje, plg., paklausė, kas jis toks būtų (gre- ta esąs). Antra vertus, NN be jungties S. Vaišnoro raštuose kai kur eina vietoj tariamo- sios nuosakos perifrastinių formų, pvz.: Nessa kad tokios treczoses nūbutas | po schei gjwatai priwalu essa (= būtų buvę) | tikek tam S. Powilas butu tą pacze|... neuschmirsches PM 339,,?*; schitatai wiss teip... stipru ira | kaip buk Diewas patsai Baszniczoie pribudams darąs bei ischpildąs (=darytų bei išpildytų) 109,,. Tokią pačią reikšmę gali turėti ir padalyviai, kurie S. Vaišnoro vietomis apskritai vartoja- mi vietoj dalyvių bev. g. formų (plg. 1.5.2), pvz.: tatai tur nusidūti ne tū budu | kaip buk dinkscze reikalingas sluszbas priwalu sant ant to tiketies 202243. NN ir tariamosios nuosakos formos pagrečiui eina prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse, priklausančiuose nuo tų pačių veiksmažodžių ir turinčiuose tą pačią funkcinę reikšmę, pvz.: (popiežiškiai) netikumus statczei uschstoie tarida- mi... iog ipaczia wiera ing Christu | buk nesanti dallis Pakutos. Buk pakuta daran- tiemusiems gan butu gailessia 148,3 ,,. Tūbudu nessa | uredui Christaus daugi jra nutraukema | kaip butu io kentejmas netobulas ganpadarimas usch griekus essąs... Ir buk kentejmas bei krauies io | nepakankancziu uschmokejmu atpirkima mussu essąs. Ir dali nekure mussu ganpadarimui buk palikes 264—264*. Toks sinonimiškas NN ir tariamosios nuosakos vartojimas kai kur, gal būt, iš dalies paaiškinamas tuo,. kad jomis buvo verčiami veikiausiai tos pačios nuosakos (konjunktyvo) veiksma- žodžiai. Vis dėlto sąlyčio taškai tarp abiejų nuosakų yra akivaizdūs, jie egzistuoja ir dabartinėje kalboje, todėl perifrastinio optatyvo formų įtaka veikiamųjų dalyvių modalinės vartosenos išplitimui yra visai galima. 3.4. Labai didelį vaidmenį perpasakoto ar spėjamo veiksmo reikšmės ,,prisi-- tvirtinimui“ prie veik. dalyvių vardininko formų turėjo suvaidinti VD (nominati-- vus cum participio) ir kitos, veikiausiai dar senesnės konstrukcijos, kuriose predika-- tiniai dalyviai ėjo po kalbos ar psichinės percepcijos veiksmažodžių: jis sakė(si),. (kur) vaikščiojęs (žr. 1.7.2). Jose pagrindinį informacijos krūvį paprastai turi da- lyviai, o veiksmažodžiai, formaliai sudarantys sakinio pamatą, nurodo tik informa-- cijos šaltinį ar tam tikrą jos modalinį aspektą. Dėl tokios reikšmės sakymo veiksma-- Žodžiai netiesioginę kalbą perteikiančiuose sakiniuose linkę virsti įterpiniais, moda-- liniais žodžiais ar net tam tikromis dalelytémis (plg. rusų m04 iš mossumu). Tad per-- pasakoto veiksmo reikšmė lengvai galėjo būti susieta su pačiais predikatiniais daly-.- viais ir perkelta į sakinius, kuriuose jie nuo seno buvo vartojami verbum finitum pozicijoje be informacijos ar psichinės percepcijos veiksmažodžių, pvz., jis vaikščio- *1 Panašiai 16044, PM 2453. ?2 Matyt, be kokios nors originalo kalbos įtakos, plg. Denn wann eines solchen dritten Zu- standts nach diesem Leben vonnėhten (J. Vietor, žr. W. Witte, Der Uebersetzer Simon Waischnoras d. Ae., Braunschweig, 1931, p. 104, 115; lot. tekstas visai skirtingas). Panašiai MT 202844 43. 41 Jes. Iš tolimos praeities paveldėta GD konstrukcija taip pat galėjo stimuliuoti daly- vių vartoseną perpasakotam veiksmui nusakyti. Šių konstrukcijų įtaka gerai paaiš- kina tą faktą, kad perpasakoto veiksmo reikšmė būdingiausia veik. dalyvių vardi- ninkams, o nev. dalyvių bev. g. formos, nesusijusios su VD ir GD konstrukcijomis, ją turi gerokai rečiau (plg. 2.3). Visos čia aptartos aplinkybės buvo palankios dalyvių modalinės vartosenos susidarymui. Vis dėlto jos dar neleidžia galutinai atsakyti į klausimą: kodėl būtent rytinių baltų kalbose predikatiniai dalyviai gavo netiesioginės nuosakos reikšmę??? Labai panašios sąlygos buvo slavų kalbose, kur dalyviai taip pat galėjo turėti predi- katinę funkciją, kur kitados buvo vartojamos GD ir VD konstrukcijos, bet NN ne- susidarė. Tiesa, dalyvių vartosena slavų kalbose apskritai siauresnė, negu baltų, o germanų kalbose ji dar labiau redukuota. Tačiau graikų ir indoiraniečių kalbose, kur dalyvių sistema turtinga ir išplėtota, o jų predikatinė funkcija taip pat išsilai- kiusi, perpasakoto veiksmo reikšmės dalyviai neturi. Matyt, NN susiformuoti rytinių baltų kalbose padėjo ne tik aptartos vidinės, bet ir tam tikros išorinės sąly- gos. 3.5. Jau 1935 m. P. Arumaa atkreipė dėmesį į latvių kalbos netiesioginės, arba atpasakojamosios, nuosakos ir estų kalbos modus obliquus (kaudne kėneviis, toliau irgi vadinamos netiesiogine nuosaka) panašumą??. Estų kalboje nekaitomos veik. dalyvių formos su -vat (pvz.: tulevat „,grįžtant, grįšiant“, tddtavat ,,dirbant, dirb- siant“, žymi veiksmą, apie kurį kalbėtojas sužinojo iš kito asmens, ir vartojamos tiesioginei kalbai ar iš kitur girdėtiems dalykams perpasakoti, pvz., meie tddtavat halvasti ,,mes dirbą blogai“**. Kaip ir lietuvių bei latvių kalbose, veiksmažodžio olema „,būti“ reikšmės dalyvis olevat čia gali eiti pagalbinio veiksmažodžio ekviva- lentu ir su priesagos -nud dalyviais sudaryti netiesioginės nuosakos būtojo laiko perifrastines formas, pvz., mina olevat kirjutanud ,,a$ (esąs) rašęs“ (D. IlaJins, ib. 156), plg. la. es esot rakstijis. Tokias estų kalbos konstrukcijas E. Matthewsas gre- tino su lietuvių k. nev. dalyvių bev. g. formų modaline vartosena (pvz., mūsų tėve- lių visos tos giesmės mokėta) ir priėjo išvadą, kad pastaroji yra autochtoniška, nuo kitų kalbų įtakos nepriklausoma (SEER XXXIII 370). V. Pisanis su estų kalbos netiesiogine nuosaka lygino ryt. baltų kalbų atitinkamos reikšmės veikiamųjų da- lyvių formas. Dėl reikšmės bei sandaros panašumo jis siūlė ryt. baltų NN laikyti skoliniu iš Pabaltijo finų kalbų arba sena bendra izoglosa, paveldėta iš dabartinių suomių bei estų pirmtaky®. I. Marvanas, kritiškai vertindamas V. Pisanio hipotezę dėl NN skolinimosi iš finų kalbų, iškėlė estų ir ryt. baltų NN struktūros skirtumus: estų kalbos modus obliquus sudarantis dalyvis su -vat turi partityvo forma ir skiria- si nuo dalyvių su -van, vartojamų lietuvių kalbos GD ir VD atitinkančiose konstruk- cijose*". Finų kalbų poveikį ryt. baltų netiesioginei nuosakai, I. Marvano manymu, * WU. Mapsau, Baltistica V (1) 18. ** Straipsnyje, išspausdintame ,,Eeesti Keel“ 1935 m. Nr. 4—6, kurį mini J. Lohmannas, KZ LXIV 46. ?3 D. Manas, YueOHUK 3CTOHCKOrO si3sika, Tassiuu, 1955, p. 155; A. Kack, SH CCCP III 48. * V. Pisani, Zu einer Baltisch— Estfinnischen Partizipialkonstruktion, — Rakstu krajums J. Edzelinam, Riga, 1959, p. 215 tt. 27 4, Mapsan, Kalbotyra IV 35-37; Baltistica V(1) 18. Neatsizvelgdamas į tą skirtumą, A. Sauvageot, BSL L 208, estų kalbos modus obliquus kildina iš tokių GD konstrukcijų, kaip ndin isdn tulevan ,,matau tėvą ateinant(į)“. 42 reikia laikyti antriniu, modifikuojančiu faktoriumi, o vidines, sistemines sąlygas — pirminėmis. Ši pažiūra, kurią remia ir kitos baltų — finų kalbų paralelės, yra labai svarbi ir padeda geriau suprasti ryt. baltų NN susidarymą. 3.5.1. Pabaltijo finų kalbose perpasakotas veiksmas žymimas nevienodos mor- fologinės prigimties bei kilmės formomis. Be dalyvių su -vat, estų kalboje NN reikš- me vartoti deverbatyvai su -ma (A. Sauvageot, BSL L 208). NN čia sudaro ir infi- nityvai su -da, kurie iki XX a. pradžios raštuose buvo net labiau paplitę, negu da- lyviai su -vat, ir tik pastaraisiais dešimtmečiais traukiasi iš literatūrinės Kalbos?28. Su GD ir VD tipo konstrukcijomis šie infinityvai taip pat nėra susiję; jų modalinę vartoseną A. Sauvageot ib. 208—209 aiškina tuo, kad infinityvui apskritai yra bū- dinga neapibrėžtumo, netikrumo reikšmė. Lyvių kalboje, kuri pasižymi daugeliu archaiškų bruožų ir senais kontaktais su baltų kalbomis??, NN formos vėl skirtin- gos: jos čia išriedėjusios iš veikėjo pavadinimo (nomen agentis) su -iji ir sudaro esamojo-būsimojo bei perifrastinio būtojo laiko paradigmas, pvz.: fa lu'ggiji ,.jis skaitąs“, ta vol" lu'ggiji „jis skaitęs“3?. Beveik visi Pabaltijo finų kalbų NN formantai yra fonetiškai panašūs į perpasakotą veiksmą žyminčių baltų kalbų dalyvių priesa- gas, plg. est. -vat ir la. -ot, est. -ma ir lie. es. I. nev. dlv. su -mas, -ma, lyv. -iji ir la. bat. I. dlv. su -ijis (rakstijis), nors savo kilme jie, matyt, nieko bendra neturi. Pabalti- jo finų ir baltų kalbų skirtingos kilmės morfologinių formantų panašumo atvejų pastebėta ir daugiau, plg. iliatyvus su formantu -n, savitai susidariusius ir vienoje, ir kitoje kalbų šeimoje (A. Sabaliauskas, LKK VI 112 su lit.). Kitose Pabaltijo finų (kaip ir apskritai finų-ugrų) kalbose NN nevartojama, ir nėra jokių duomenų manyti, kad ji kitados ten būtų buvusi ir išnykusi. Priešingai, formų įvairavimas greičiau rodytų, kad ši nuosaka buvo morfologiškai įforminta jau atskirų Pabaltijo finų kalbų egzistavimo laikais. 3.5.2. Tiek baltų, tiek Pabaltijo finų kalbose perpasakotam veiksmui reikšti buvo panaudoti veiksmažodiniai vardažodžiai: dalyviai, ,,padalyviai“, infinityvai. Finų kalbos apskritai pasižymi turtinga dalyvių bei infinityvų sistema? ir jų plačia Vartosena, daug kuo artima baltų kalboms. Dalyviai čia yra pagrindinė priemonė antraeiliam sakinio veiksmui reikšti; be to, jie dažnai gali turėti atskirą veiksmo agentą ir eiti verbum finitum ekvivalentais*?. Daugelis finiškų dalyvinių konstruk- cijų (pvz., GD ir VD tipo pasakymai®®) pagal savo pirminį struktūros modelį ati- tinka baltiškąsias. Rytinių baltų kalbų pavyzdžiu estų kalboje susiformavo net su- «durtiniai būtieji laikai su veiksmažodžio olema „,būti“ formomis ir priesagos -nud -dalyviu®, Antra vertus, kontaktai su Pabaltijo finais, matyt, padėjo ryt. baltams ** A. Kask, Die indirekte Redeweise in der Estnischen Schriftsprache, — Congressus Ter- tius Internationalis Fenno—Ugristarum, Tallinn, 1970, Teesid I, p. 49. ?2* II. A. Apucra, THS IV 257 tt.; JlnBbhr H auBCKuit s3bIK, „Eesti NSV TA Toimetised, ūhikonnateaduste s.“, 1, 1958, p. 42 tt. ® II. A. Apucrs, B3H 15; 3. 3. Baapu, AH CCCP III 148. 3 Pvz., suomių literatūrinėje kalboje yra 3 dalyviai ir 5 infinityvai, lyvių kalboje — 4 daly- viai ir 2 infinityvai, karelų kalboje — 2 aktyviniai, 3 pasyviniai dalyviai ir dar 7 padalyviai iš įvairių dalyvių linksnių formų, žr. G. Décsy, Einf. 205; 2. 3. Baapn, SIH CCCP III 148-9; D. H. Makapos, ib. 73. #2 JI. XakyauneH, Pass. IT 248 tt. su lit.; K. E. Maiituuckas, IH CCCP II 23. 3 Plg. JI. Xakyauues, ib. 248 tt., 253. *“* II, A. Apucrs, BBH 12-13; 3. IIaaas, op. cit. 148—9; A. X. Kack, IH CCCP Il 48; G. Décsy, Einf. 205; A. Sabaliauskas, LKK VI 112. 43 iki šių dienų išlaikyti įvairią ir senovišką dalyvių vartoseną, kuri kitose ide. kalbose ilgainiui buvo smarkiai redukuota ir sunyko. Slavų kalbų areale predikatines dalyvių konstrukcijas taip pat geriausiai išlaikė rusų kalbos šiaurės vakarų tarmės, sudaran- čios adstratinį sluoksnį senajame finų kalbų plote**. Kad dalyvių, infinityvų ir pan. formų predikatinė vartosena finų kalbose yra labai senoviška, matyti iš pačios jų verbum finitum struktūros: dauguma asmenuojamųjų veiksmažodžio formų čia dar išlaikiusios bendrus su vardažodžiais formantus®®. 3.5.3. Taigi tiesiogiai ir netiesiogiai patirto veiksmo reikšmės morfologiškai diferencijuojamos tik gana nedideliame ir uždarame baltų bei Pabaltijo finų kal- bų areale, kuris šiaurėje prasideda nuo estų kalbos ploto ir tęsiasi į pietus Baltijos pajūriu, apimdamas dabartines latvių kalbos tarmes ir didelę dalį lietuvių kalbos: tarmių. Netiesiogiai patirto veiksmo semantinė kategorija čia realizuojama skir- tingos kilmės morfologinėmis formomis: dalyviais (lietuvių k.), nelinksniuojamomis dalyvinėmis formomis (latvių, estų k.), infinityvais (estų k.), veiksmaZodiniais daik- tavardžiais (lyvių k.). Tačiau šios kategorijos reikšminės ypatybės ir santykis su kal- bos situacija visame plote yra labai panašūs*". Ši kategorija negali būtiitin senoviška, nes nei ryt. baltų, nei estų bei lyvių artimiausi kaimynai jos nepažįsta. Veikiausiai ji susiformavo tuomet, kai Pabaltijo finų kalbų bendrysté buvo jau suirusi, o ryti- niai baltai dar sudarė reliatyviai vientisą kalbinę bendruomenę, kurioje naujai atsi- radę reiškiniai galėjo nekliudomai plisti. Netiesiogiai patirto veiksmo semantinės kategorijos plitimas ryt. baltų kalbose gali būti siejamas su jų pasistūmimu į lyvių bei estų pirmtakų apgyventas sritis V — VI m. e. a.®® Beveik visam jos arealui būdingi ilgalaikiai kalbiniai kontaktai ir plačios substrato bei bilingvizmo zonos: tai visų pirma lyvių ir estų kalbų substratas šiaurės Latvijoje, kuršių — latvių ir lietuvių kal- by ploto vakarinėje dalyje, sėlių — pietų Latvijoje ir šiaurės rytų Lietuvoje. Nesun-- ku pastebėti, kad NN išplitusi kaip tik toje lietuvių kalbos ploto dalyje, kur kitados buvo vartojamos kuršių ir sėlių kalbos. Kaip tik per latgalių, kuršių ir sėlių dialek- tus, paveiktus estų pirmtakų kalbos?®, netiesiogiai patirto veiksmo kategorija galėjo išplisti didelėje dabartinės lietuvių kalbos ploto dalyje. (Tiesioginis Pabaltijo finų poveikis lietuvių kalbos tarmėms neatrodo buvęs įmanomas). Netiesioginės nuosa- kos vartojimo intensyvumas baltų kalbų plote maždaug proporcingas |baltų — Pa- baltijo finų kalbinių kontaktų glaudumo laipsniui: jis didžiausias Latvijos terito- 35 Šiuo atveju Pabaltijo finų kalbos baltų ir slavų dalyviams galėjo turėti panašią ,,konser-- vuojamą“ įtaką kaip nominativus cum infinitivo konstrukcijoms pagal V. Kiparskio ,„,šaldytuvo- teoriją“, plg. V. Kiparsky, ZfslPh XXVIII 333—42; XXXIII 263—4; Baltistica V(2) 148. % B. Collinder, Comparative grammar of the Uralic languages, Stockholm, 1960, p. 243; G. Décsy, Einf. 160—1. Kadangi veiksmaZodZio—vardaZodZio kategorijos yra koreliatyvios, pastaruoju metu manoma, jog metodiškai netikslu kalbėti apie veiksmažodžių kilmę iš vardazodziy,. tačiau finų-ugrų kalbų verbum finitum artimumas vardažodžių kamienams ir jų genetinis ryšys abejonių nekelia, žr. K. E. Maiitauckasa, OO-V S 219, 300 tt., 330 tt. su lit. 37 Šiuo atžvilgiu netiesiogiai patirto veiksmo semantinė kategorija gali būti gretinama su rei-- kiamo atlikti veiksmo kategorija, kuri latvių ir lyvių kalbose bei Saaremos estų tarméje realizuo-: jama skirtingomis debityvo formomis, plg. J. Endzelins, LaGr. 885 tt., 971 tt.; II. A. Apucra, THUS IV 288; 3. 3. Baapu, SH CCCP II 147—8. 3 Baltų kélimasi į šiaurę šiuo laikotarpiu rodo tiek archeologiniai, tiek ir kalbos faktai (es-- tų ir lyvių kalbų liekanos šiaurės Latvijoje, finiška toponimika etc.), žr. II. A. Apucts, BAU 16 tt.; M. Gimbutas, The Balts, London, 1963, p. 141; V. Mažiulis, Baltistica X (2) 124. 3 Dėl tarpiškos Pabaltijo finų įtakos lietuvių kalbai per kuršių ir sėlių kalbas plg. V. Ma- žiulis, Baltistica X (2) 124. 44 -rijoje, mažesnis — lietuvių kalbos ploto šiaurės rytų kampe, šiauriniame pakrašty- je bei Žemaičiuose, o toliau į pietus silpnėja ir blanksta. Pietų Lietuvoje vartojamos nev. dalyvių bev. g. formos perpasakoto veiksmo reikšmę jau turi žymiai rečiau, negu šiaurės rytų aukštaičių bei žemaičių veik. dalyvių vardininkai. Tad netiesiogiai patirto veiksmo kategorija baltų kalbų plote veikiausiai plito iš šiaurės į pietus laips- niškai silpnėdama ir, gal būt, net nebuvo pasiekusi prūsų kalbos teritorijos. 3.6. Netiesiogiai patirto veiksmo kategorijos susidarymas skirtingoms šeimoms priklausančiose ryt. baltų ir Pabaltijo finų kalbose turi ryškią paralelę visai kitame ide. kalbų ploto pakraštyje, būtent, Balkanų kalbų areale. Ypač įdomūs šiuo at- žvilgiu bulgarų kalbos duomenys. 3.6.1. Bulgarų kalbos dalyviai su priesaga /, eidami veiksmažodžio pozicijoje, gali sudaryti vad. atpasakojamasias formas arba atpasakojamąją nuosaka®. Ja nu- sakomi netiesiogiai patirti, perpasakoti ar abejotini dalykai, kurių tikrumo kalbė- tojas negarantuoja. Pirmojo ir antrojo asmens formos turi pagalbinį veiksmažodį «com ir, būdamos sudarytos iš perfekto kamieno, sutampa su indikatyvo perifrasti- niu perfektu (pvz.: nuwea com „aš parašęs“, nuwea cu ,,tu parašęs“), o trečiuoju asmeniu (kuris dažniausiai ir vartojamas?®') eina dalyvis be pagalbinio veiksmažo- džio, tuo išsiskiriantis iš kitų sudurtinių laikų, pvz.: numen ,,(jis) parašęs“, numenu „„(jie) parašę“. Tas skirtumas nėra absoliutus, nes retkarčiais atpasakojamosios for- mos gali turėti 3 asmens pagalbinį veiksmažodį, o perfektas būti be jo*2. Formos, daromos iš imperfekto kamieno, vartojamos vien perpasakoto ar abejojamo veiks- mo reikšme, pvz.: nucaar com, nucaA cu, nucan ,,as, tu, jis rašęs“*“?. Į atpasakoja- mosios nuosakos paradigmą, be paprastųjų, įeina dar vad. emfatinés formos, sudaro- mos taip pat, kaip lietuvių kalbos sudurtinės, t. y. su ,,būti“ reikšmės pagalbinio veiksmažodžio dalyviu, pvz., 6us nucaA ,,(jis) buvęs rašęs“**. Jos žymi tokius perpasakotus veiksmus, kurių tikrumu kalbėtojas abejoja, t. y. turi labiau pabrėž- tą modalinį atspalvį ir šiuo atžvilgiu taip pat atitinka lietuvių k. sudurtines NN *formas**. Iš kitų slavų kalbų atpasakojamasias formas su / dalyviais turi dar makedo- miečių kalba**, kurios gramatinė sandara iš esmės sutampa su bulgarų kalba. Serbų — 40 Dėl šių formų vietos bulgarų kalbos gramatinėje sistemoje diskutuojama. Gramatikose jos paprastai laikomos viena iš veiksmažodžio nuosakų — translatyvu, komentatyvu, npeus- Ka3HOTO HaKJIOHeHHe, žr. A. Aupapefiuun, H. Kocros, K. Mupues, E. Hurojos, Cr CroiikoB, Bearapcku esuk, Codus, 1955, p. 212—234; IO. C. Macnos, Ouepk 288 tt. Ka- dangi atpasakojamosios formos koreliuojamos ir su tariamąja bei liepiamąja nuosaka, kai kurie tyrinėtojai siūlė išskirti bulgarų kalboje visą antrinių (atpasakojamųjų) nuosakų sistemą, žr. E. H. JleMuna, BIBJISI 359 tt., arba laikyti atpasakojamąsias formas tam tikrais tiesioginės nuosakos (H3;BHTEJIHO HaKJIOHeHHe) modalinės vartosenos atvejais, žr. B. Craxkos, Bpem. 155 tt., ypač 162—4 su lit., pastaruoju metu ir E. H. /leMnna, Te. 13 tt. 4 Pasak V. Koseskos SFPS XIII 166, dabartinėje kalboje 3 asmens formos sudaro apie 9094 visų pavyzdžių. 42 Plg, M. T. Poxknosckas, Cunt. 218; IO. C. Macjnos, Ouepk 250; V. Koseska, SFPS XIII 166; B. Craunkos, ib. 78; E. IlsoMuua, BE XX 407 tt. 42 M. T. PoxnosBexras, Cunt. 117. 44 E. M. Ilemuna, BIBJIA 353 tt.; B. Craukos, Bpem, 166. 45 Dėl panašių emfatinės reikšmės formų albanų kalboje žr. W. Fiedler, ACB VI 369. 46 H. G. Lunt, Grammar of the Macedonian literary language, Skopje, 1952, 91 tt. Tačiau makedoniečių kalboje atpasakojamosios formos vartojamos su pagalbiniu veiksmažodžiu taip pat kaip perfekto, tad formaliai nuo pastarųjų nesiskiria. 45 chorvatų kalboje su šiais dalyviais daromas perfektas, kurio 3 asmuo be pagalbinio. veiksmažodžio gali būti vartojamas netiesiogiai patirto veiksmo ir kitomis moda-- linėmis reikšmėmis?". Apskritai, iš bendraslaviškų veiksmažodinių būdvardžių su priesaga / kilę dalyviai netiesioginės (resp. atpasakojamosios) nuosakos paradigmą sudarė tik labai ribotame atskirų slavų kalbų plote ir, matyt, palyginti vélai®. 3.6.2. Tos pačios / dalyvių formos, padarytos iš imperfekto ir perfekto kamie-- nų, kurios žymi perpasakotą veiksmą, bulgarų kalboje vartojamos ir netikėtai pa- tirtam, stebinančiam veiksmui nusakyti. Tokiais atvejais jos vadinamos admira-- tyvu. Vieni tyrinėtojai bulgarų admiratyvą laiko atpasakojamosios nuosakos (trans- latyvo, arba komentatyvo) variantu??, kiti aptaria kaip atskirą formų grupe® arba kaip tam tikrą modalinės indikatyvo laikų vartosenos atvejį*!. Tačiau genetinis ry-- Sys tarp atpasakojamosios nuosakos ir admiratyvo pripažįstamas ir vienų, ir kity?®2 Albanų kalbos admiratyvas, kurį sudaro su postpoziciniu „,turėti“ reikšmės pagal-- biniu veiksmažodžiu naūjosios veiksmažodinių vardų (vad. trumpųjų dalyvių) for- mos?®, taip pat žymi ne tik netikėtai patirtą ar stebinantį, bet ir perpasakotą veiksmą su tam tikru emociniu atspalviu®. Abidvi reikšmės yra glaudžiai susijusios (stebinti galiir tiesiogiai patirtas, ir perpasakotas veiksmas) ir, kai kurių balkanistų nuomone, išriedėjusios iš emfatinės perfekto vartosenos**, tik bulgarų kalboje buvęs labiau pabrėžtas komentatyvinės (atpasakojamosios), o albanų — admiratyvinės (stebė- jimosi) reikšmės komponentas**. Nesunku pastebėti, kad pagal atpasakoto ir stebi- nančio veiksmo reikšmės ryšį bulgarų ir albanų admiratyvas visai atitinka lietuvių kalbos NN*". Bulgarų kalbos: atpasakojamosios-admiratyvinés formos,. eidamos su jungtuku da, turi ir optatyvinę reikšmę, pvz., Oa xe cu omuwiaa mam! (ypač po nei- 7 HU. Tpuukar, O nepogekry 6e3 MOMORHOT rjarojia H CPOJAHHM CHHTAKCHUKHM TOja- BaMa y cprickoxpBaTcKaM jesuky, Beorpag, 1954; J. Kurytowicz PPTJ XXIX 30—1;:M. Jlea- Hosa, HHBE XIX 847. 18 Pasak K. Mirčevo, Her. I'p. 123, bulgarų kalboje perfekto modaliné vartosena pradėjo plisti nuo XIV a. E. Diomina Tes. 15 ir BE XX 410 nurodo, kad XVII a. bulgarų raštijoje atsi-- spindi dar ankstyvas atpasakojamųjų formų susidarymo laikotarpis. 49 JO, C. Macaoe, K Bonpocy o cucreme dopM nepeckKa3biBAaTEJIbHOTO HaKJIOHEHHKS,, C60pHuK B uectT Ha Auekcauasp Teozopos-Bajan, Codus, 1956, p. 314 tt.; Ouepk 250—15, W. Fiedler, ACB VI 369; WZL XV. 3 565. 0 E, H. Ilemuna, BIBJIF 327-8 su lit. 31 B, Crankos, Bpem. 176 su lit. 52 | Tarptautiniame balkanistuy kongrese 1968 m. ir Balkanų kalbų gramatinės tipologijos: simpoziume 1973 m. jį pabrėžė ir E. Diomina, dabart. kalbos požiūriu laikanti admiratyvą ir atpasakojamąsias formas skirtingomis kategorijomis, žr. E. H. lemuna, ACB 387; Ten. 14. 53 Dėl albanų kalbos admiratyvo žr. G. Weigand, Albanesische Grammatik, Leipzig, 1913, p. 122 tt.; W. Fiedler, ACB VI 367 tt.; W ZL XV.3 561 tt. su lit.; A. B. Jlectuukas, AnGancknū s35IK H ero auanexkTsl, Jlenuurpaj, 1968, p. 17tt. : 54 W. Fiedler, WZL XV. 3563-35. 55 Nuo perfekto albany admiratyvas istoriškai skiriasi tik dalyvio ir pagalbinio veiksma-. žodžio pozicija: perfekto formose pagalbinis veiksmažodis eina prieš dalyvį ir nėra suaugęs su juo, plg. A. B. Ileciūnuxras, ib. 17—18; W. Fiedler, WZL XV. 3 562. Laipsnišką perėjimą nuo perfekto reikšmės prie admiratyvo albanų kalbos rašytinėje tradicijoje nurodo E. Cabej, ACB: 386—7. % W. Fiedler, WZL XV. 3 565. 57 Bulgarų kalbos admiratyvo panašumą į lietuvių kalbos dalyvius, reiškiančius stebinantj veiksmą, nurodė A. Nepokupnas, siūlydamas išskirti admiratyvo kategoriją ir baltų kalbose, žr. A. TI. Henokynnkii, ApeanbHsie acnektsl GanTo-ciaBsHCKHX oTHouweHnif, Kues, Mocksa,, 1964, p. 26-7. f 46 ginio, žr. V. Koseska, SFPS XIII 168—9), tuo taip pat sutapdamos su lietuvių kal- bos predikatiniais dalyviais (pvz., Nekalbėjęs! ir pan. žr. 1.9.2). Be to, jomis reiš- kiamas ir iš rezultatų paaiškėjęs praeities veiksmas*? (plg. 4-aja lie. NN reikšmę). Tad admiratyvo ryšys su atpasakojamosiomis formomis, perfektu ir tuo pačiu su predikatine dalyvių vartosena yra visai neabejotinas. 3.6.3. Kaip rytinių baltų netiesioginė nuosaka semantiškai artima Pabaltijo finų modus obliguus, taip bulgarų, makedoniečių bei albanų atpasakojamosios formos — gretimos turkų kalbos „,neakivaizdiniam preteritui®, išriedėjusiam iš dalyvio su priesaga -myš ir žyminčiam netiesiogiai, iš kitų lūpų patirtus veiksmus®. Manoma, kad tokia modalinė šio laiko reikšmė atsiradusi senesnės perfekto reikš-- mės pagrindu®. Iš dalyvių su -myš ir -gan kilusios neakivaizdinio preterito formos zoniškai išplitusios ir kitose tiurkų kalbose (su -gan užfiksuotos nuo XVI a., su -myš — nuo oguzų kalbų raštijos pradžios)?!. Be to, turkmėnų kalboje vartojamos dar neakivaizdinio preterito formos su -an®2. Kadangi neakivaizdinio, t. y. netie- siogiai patirto veiksmo modalinė kategorija tiurkų kalbose išplitusi gana plačiai ir nuo senų laikų, visai suprantama, kad per ilgus tarpusavio kalbinių kontaktų am- žius jis galėjo paveikti ir bulgarų, makedoniečių bei albanų kalbas. Kai kurie ty- rinėtojai manė, kad bulgarų bei makedoniečių atpasakojamosios formos atsiradusios dėl turkų kalbos veiksmažodžio sistemos įtakos bulgarų — turkų bilingvizmo lai- kais (XIV — XIX a.)** arba dėl tiurkiškos protobulgarų kalbos substrato (po VII a.)$. Geriau ištyrus netiesiogiai patirto ir stebinančio veiksmo kategorijos semantinę struktūrą bei morfologinio realizavimo savitumus, išryškėjo vidinės, pačiose Balka- nų slavų ir albanų kalbose glūdinčios šios kategorijos prielaidos®®. Tačiau neabejo- tina, kad ši kategorija formavosi sudėtingomis intensyvių kalbinių kontaktų sąlygo- mis®. Labai ribotas jos plotas pietiniame ide. kalbų teritorijos pakrašty ir paly- ginti nesenas susidarymas rodo, kad svarbiausias jos plitimo židinys turėjo būti tiurkų kalbų areale®’. *8 Tokią reikšmę E. Diomina vadina konkliuzyvine, žr. E. H. lemuna, len. 14; E. J[b0- MuHa, BE XX 411-2. ** Apie ji zr. O. Griinenthal, KZ LXIII 134; A. H. Konounos, 'pamvMaTika COBpeMeH- HOro Typeukoro sisbika, Mocksa — Jlennnrpan, 1956, p. 231 tt.; H. 3. Tanxnesa, Ocu, 182 tt. Turkų kalbos veiksmažodinės formos su -mys, kaip bulgarų su -/, vartojamos ir kaip participium coniunctum, žr. O. Griinenthal, ib. 134; A. H. Kouonos, ib. 251. % O. Griinenthal, ib. 134. a H. 3. Tamxnesa, Ocn. 179 tt., 182-3. 6 Ib. 181-2. 8 B. Iloxes, Mcropust na 6parapeku eux, III, Codus, 1937, p. 106; K. Mupues. Her. rp. 48, 123, 187; JI. Auapeiiunn, HHBE II 39 tt.; 3. Beupeunct, OJ. 223-4. *4 Tokią nuomonę yra iškėlęs K. Popovas, zr. E. H. Jlemuna, Tex. 14. 8 Autochtonišku reiškiniu bulgarų atpasakojamąsias formas laikė jau S. Mladenovas, Symb. Rozwadowski II 205 tt.; žr. dar V. Koseska, SFPS XIII 168 ir E. Diominos studijoje BI'BJISI 314 nurodytą lit. % Pasak E. Diominos, jos kilmės išaiškinimo reikia ieškoti ,,visoje sudėtingoje Balkanų pu- siasalio ilgaamžių kalbinių kontaktų situacijoje“ ((E. H. JlemMnna, Tex. 17). $7 Tiurkų kalbų poveikį bulgarų kalbos atpasakojamosioms formoms (pvz., pagalbinio veiks- mazodzio 3 asmens išleidimui) ir albanų kalbos admiratyvo vartojimui netiesiogiai patirto veiksmo reikšmė pripažįsta netgi tie tyrinėtojai, kurie pabrėžia šių veiksmažodžio formų savitumą Bal- kanų slavų bei albanų kalbose, plg. W. Fiedler, WZL 565, E. H. Jlemuna, Ten. 15—16; A. C. Mensūnuyk, Poss. 86—8. ! 47 3.7. Taigi netiesiogiai patirto veiksmo semantinė kategorija dviejuose visai priešinguose ide. kalbų ploto pakraščiuose — Pabaltijy ir Balkanuose — reali- zuojama labai panašiomis priemonėmis. Rytinių baltų NN, Balkanų slavų atpasa- kojamosios formos ir albanų admiratyvas sutampa daugeliu reikšmės bei morfolo- ginės raiškos ypatybių. Svarbiausi sutapimai yra šie: 1. Semantinę minėtų modalinių kategorijų struktūrą sudaro netiesiogiai pa- tirto (translatyvinė), abejotino (dubitatyvinė) arba stebinančio veiksmo (admira- tyvinė) reikšmės. Ypač pažymėtinas gana skirtingų admiratyvinės ir translatyvinės reikšmių netrivialus ryšys ir jų raiška tomis pačiomis formomis. 2. Netiesiogiai patirtas veiksmas reiškiamas dalyviais, įeinančiais į sudurtinių (perifrastinių) laikų sistemą. Nors pačios dalyvių formos yra skirtingos kilmės, bet su jais sudarytos netiesioginių nuosakų paradigmos savo sandara labai panašios (plg. lie., la. NN-os sudurtinius laikus ir vad. emfatines bulgarų atpasakojamąsias bei albanų admiratyvo formas). 3. Netiesiogiai patirtą veiksmą reiškiančios formos visose minėtose kalbose genetiškai susijusios su perifrastiniu perfektu, o ryt. baltų ir Balkanų slavų — tam tikrais atvejais net homonimiškos su juo. 4. Netiesiogiai patirto veiksmo kategorija morfologizuota palyginti vėlai (ma- tyt, ne anksčiau kaip I m. e. tūkstantmečio antroje pusėje). Šie sutapimai negali būti atsitiktiniai. Jie aiškiai rodo NN bei jos funkcinių ekvivalentų semantikos ir raiškos tipologinį bendrumą. NN susidarymo išorinės sąlygos taip pat labai panašios. Abiejuose ide. kalbų ploto pakraščiuose tiesiogiai — netiesiogiai patirtas veiksmas diferencijuojamas aiškiai apibrėžtame plote, į kurį, be ide. kalbų, įeina kitų šeimų (finų-ugrų ir tiur- kų) kalbos, su gretimomis ide. kalbomis sudarančios intensyvių tarpusavio kontak- tų, bilingvizmo ar net „,kalbinės sąjungos“ zonas. Nors NN susidarymo prielaidų bei užuomazgų randame ir kitose ide. kalbose, tačiau niekur kitur jos nėra morfo- logiškai įformintos. Tuo tarpu kitų šeimų, pavyzdžiui, tiurkų, kalbose netiesioginė nuosaka ar jos ekvivalentai vartojami plačiau ir nuo seno. Tokiomis aplinkybėmis kalbinių kontaktų vaidmuo NN susidarymui yra gana akivaizdus. Gretinimas su kitomis kalbomis, turinčiomis atitinkamas modalines kategori- jas, padeda geriau suprasti lietuvių kalbos NN kilmę. Šios nuosakos struktūrinį pagrindą sudarė iš ide. bendrystės laikų paveldėta predikatinė dalyvių vartosena, savo ruožtu paremta nominaliniu sakinio tipu. Jos semantinės prielaidos sietinos su ide. kalboms būdingais dalyvių (ypač be pagalbinių veiksmažodžių) ir su jais sudarytų perifrastinių veiksmažodžio formų (ypač perfekto ir optatyvo) modalinės vartosenos polinkiais. Perpasakoto veiksmo reikšmės įsigalėjimą stimuliavo pusiau predikatinės dalyvių konstrukcijos: galininkas ir vardininkas su dalyviu. Tačiau ga- lutiniam netiesioginės nuosakos įforminimui bei morfologinės paradigmos susi- darymui didelį vaidmenį turėjo kontaktai su artimiausiomis Pabaltijo finų (lyvių ir estų) kalbomis. Literatūros sutrumpinimai 1. Monografijos S. Agrell, Neutr. — Zur Geschichte des indogermanischen Neutrums, Lund, 1926. E. Benveniste, Hitt. — Hittite et indo-europėen. Etudes comparatives, Paris, 1962. J. Balkevičius, Sint. — Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius, 1963. 48 A. Bezzenberger, BGLS. K. Brugmann, Grdr. ,„ Synt. K. Būga, RR. G. Décsy, Einf. B. Delbriick, VS. J. Endzelin, AprGr. J. Endzelins, DI. ="— LaGr. E. Fraenkel, Baltosl. —"— Kas. H. Hirt, IdgGr. —"— Urg. H. Hiibschmann, Cas. J. Jablonskis, RR. G. Janke, Pass. J. Kabelka, La. J. Kazlauskas, Ist. gr. R. Kiihner, GrGr. J. Kurylowicz, Apoph. O. Lagerkrantz, Prid. W. P. Lehmann, PIE. V. Mažiulis, Balt. A. Meillet, Altarm. A. Meillet — J. Vendryes, Traitė F. Miklosich, VGr. T. Milewski, Indo-hitt. J. Palionis, LLK A. Paulauskienė, Veiksm. M. Rudzite, Dial. J. H. Schmalz — J. B. Hofmann, Synt. J. Schmidt, Pluralb. A. Senn, Hdb. J. S. Speyer, VedS. Ch. S. Stang, Verb. - VGr. Li) R. Trautmann, AprS. 4. Užs. Nr. 1026 Infl.cat. — Beitrūge zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Texte des XVI und des XVII Jahrhunderts, Gėt- tingen, 1877, GrundriB der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, Strassburg, 1897 —1916. Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen, Berlin — Leipzig, 1925. Rinktiniai raštai, I— IV, sud. Z. Zinkevičius, red. V. Mažiulis, Vilnius, 1958—1962, — Einfūhrung in die finnisch-ugrische Sprachwissenschaft, Wies- baden, 1965. — Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen, 1— III, Strassburg, 1893—1900. — Altpreussische Grammatik, Riga, 1944. — Darbu izlase, Riga, 1971 tt. — Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951. — Baltoslavica, Beitrige zur balto-slavischen Grammatik und Syntax, Gottingen, 1921. — Syntax der litauischen Kasus, Kaunas, 1928. — Indogermanische Grammatik, I— VII, Heidelberg, 1927-1937. Handbuch des Urgermanischen, Heidelberg, 1931 —1934. — Zur Casuslehre, Miinchen, 1875. — Rinktiniai raštai, I— II, sud. J. Palionis, Vilnius, 1957. — Der Ausdruck des Passivs im Altrussischen, Berlin, 1960. — Latvių kalba, Vilnius, 1975. — Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius, 1968. — Ausfiihrliche Grammatik der griechischen Sprache, I— 11, Hanno- ver, 21870. — L' apophonie en indo-européen, Warszawa, Krakow, 1956. — The inflectional categories of Indo-European, Heidelberg, 1964. — Indogermanisches Pridikativ, Uppsala, 1933. — Proto-Indo-European syntax, New York, 1974. — Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija), Vil- nius, 1970. — Altarmenisches Elementarbuch, Heidelberg, 1913. — Traitė de grammaire comparėe des langues classigues, Paris, 1952. — Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen, I-IV, Wien, 1868—1879. — L“ indo-hittite et 1° indo-européen, Cracovie, 1936. — Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a., Vilnius, 1967. — Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis, Vilnius, 1971. — Latviešu dialektologija, Riga, 1964. — Syntax und Stilistik, — Stolz—Schmalz, Lateinische Gram- matik, Miinchen, 1928, 345—850. — Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra, Weimar, 1889. — Handbuch der litauischen Sprache, I, Grammatik, Heidel- berg, 1966. — Vedische und Sanskrit-Syntax, Strassburg, 1896. — Das slavische und baltische Verbum, Oslo, 1942. — Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo — Ber- gen— Tromso, 1966. — Die altpreussischen Sprachdenkmiiler. Einleitung, Texte, Gram- matik, Worterbuch. Gottingen, 1910. 49 W. Veenker, Substr. J. Wackernagel, Vorles. C. Watkins, IdgGr. W. D. Whitney, SkrG. Z. Zinkevičius, Dial. 3. Bensenncr, OJI. B. HU. Bopkosckuii, I'p. B. HU. Bopkoscknii—I1. C. Kysuenos, Her. rp. P. U. Bycaaes, Her. rp. E. WU. lemnna, len. H. 3. T'amxnesa, Ocu. Bau. Be. Usanos, O61. II. C. Kysuenos, Her. mop. H. B. Ky3bmuna — E. B. Hemuenko, CuHT. T. II. JlomteB, Ouepku IO. C. Macao, Ouepk A. Meiie, O6ur. O. Mesbunuyk, Poss. K. Mupues, Her. rp. C. II. O6uopckuii, Ouepku A. A. Ilore6nsa, 3am. M. T. PoxuoBckasi, CHHT. A. H. Casuenko, Cp. rp. B. Crankos, Bpewm. O. II. Puaun, Ilpoucx. JI. Xaky.suneH, Pass. II. 51. Uepnsix, Her. rp. A. A. IllaxmMaroB, CHHT. ACB Baltistica 50 — Die Frage des finnougrischen Substrats in der russischen Spra- che, Bloomington, 1967. Vorlesungen iiber Syntax mit besonderer Beriicksichtigung von Griechisch, Lateinisch und Deutsch, I— II, Basel, 21926 — 1928. Indogermanische Grammatik, hrsg. von J. Kurylowicz, III, Formenlehre, erster Teil, Geschichte der indogermanischen. Verbalflexion, Heidelberg, 1969. — A Sanskrit grammar, Leipzig, *1889. Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966. O6mas amuarsuctuka, M., 1974. CHHTAaKCHC JPEeBHEpPYCCKHX IpaMoT (mpocToe MpejJiokenne), JIbBoB, 1949. Mcrtopuueckast rpaMMaTHKa pycckoro siseika, M., 1965. Heropnueckas rpaMMaTHKa pycckoro ssbika, M., ©1959. K Bompocy o ree3Hce MOAAJbHBIX KaTeropuil GoJrapckoro HHANHKATHBA, — CHMMIO3MYM TO TpPaMMaTHYECKOH THIIOJIO- THH COBpeMeHHbIX GaJKaHCKHX $3bIKOB, MpeJIB. MaTepua- asl, M., 1973, 13-17. OCHOBHHIE TIyTH Pa3BHTHS CHHTaKCHYECKOH CTPYKTYphI TIODKCKHX si3bikoB, M., 1973. O6mennnoesponeiickasi, npacjaBstuckas H aHaTOJHiiCKas s3bIKOBBIe CHCTeMbI, M., 1965. Ouepkn HCTOPHYECKOH MOP(O.IOrHH PYCCKOro s13bIKA, M., 1959. CHHTaKCHC TpHYacTHBIX (opM B pycckux rosopax, M., 1971. Ouepki TO HCTOPUYECKOMY CHHTAKCHCY PYCCKOrO SA3bIKa; M., 1956. Ouepk Goarapckoit rpammartuku, M., 1956. O6mecapsnckuit si3abik, M., 1951. PO3BHTOK CTPYKTYpHl CJIOBAHbCKOTO peuents, Kui, 1966. Heropuuecka rpamatika Ha Owbarapekus esuk, Codus, 1953. Ouepku 10 HCTOPHH PYCCKOTO JHTEPATYPHOrO SI3bika CTap- wero nepuoxa, M.—JI., 1946. U3 3anucok mo pycckoil rpamvatake, I-II, M., #1958, III, M., 21968. i CuHrakcHc npHJiaraTeJibHOTO B GOJIrapCKOM JIHTEpa TY pHOM s351Ke, M., 1970. CpaBHuTe/bHAsi rpaMMaTHKA HH/OEBDOTEHCKHX A3bIKOB, M., 1974. -Bbarapckure raaroaxn Bpemena, Codust, 1969. Ilponcxoxjgenne: PYCCKOro, YKPaHHCKOro H Gesopycckoro si3bikoB, JI., 1972. Pa3Burne Hu cTpyKrypa ¢uHckoro s3bika, I-II, M., 1953— 1955. Heropuueckas rpaMMaTHKa pycckoro sseika, M., 1954. CHHTAaKCHC pyCCKOro si3bika, JI., 1925. . Bendri darbai, periodika ir kt. Actes du Premier Congrés International des Etudes Balkani~ ques et Sud-Est-Européennes, Sofia, 1968. Baltistica, Baltų kalbų tyrinėjimai, Vilnius, 1965 tt. BPTJ BSL DB GK IF Indogermanica Kalbotyra KZ LB Lg LKG LKK LKT LVLIR MAD MLLVG MSL NTS OSS PJ RKr SEER SFPS Sintagmatika Slavia SIPr SPFS WZL ZfsIPh BE BI'BJIs BJIY Beryn 4% — Biuletyn Polskiego Towarzystwa Jezykoznawzcego. — Bulletin de la Société Linguistique de Paris, 1869 tt. — Donum Balticum to prof. Ch. S. Stang, ed. by V. Rike-Dra- vina, Stockholm, 1970. — Gimtoji kalba, Kaunas, 1933 —1941. — Indogermanische Forschungen, 1892 tt. — Indogermanica, Festschrift fir W. Krause, Heidelberg, 1960. — Kalbotyra, Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Vilnius, 1958 tt. — Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begriindet von A. Kuhn, 1852tt. — Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deudsch Auffs new zugericht D. Marth, Luth. Wittemberg. Gedruckt durch Hans Lufft. 1549. — Language, Journal of the Linguistic Society of America, Bal- timore, 1925 tt. — LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvių kalbos gramatika, red. K. Ulvydas, I— II, Vilnius, 1965 — 1971. — Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius, 1957 tt. — LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvių kalbos tarmės, chrestomatija, red. E. Grinaveckienė ir K. Mor- kūnas, Vilnius, 1970. — Latvijas PSR ZA Latviešu valodas un literatūras institūta raks- ti, Riga. — LTSR Mokslų akademijos darbai, ser. A. LPSR ZA Valodas un literatūras institūts, Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika, I— II, Riga, 1959 — 1962. — Mémoires de la Société de Linguistique de Paris, 1868 tt. — Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap, Oslo, 1928 tt. — Otdzky slovanské syntaxe, I—III, Brno. = Poradnik jezykowy, Warszawa. = Rakstu krajums, Rigas Latvie$u Biedribas Zinibu Komisijas izdots. — Slavonic and East European Review, London. — Studia z filologii polskiej i slowianskiej, Warszawa. — Sintagmatika, paradigmatika un to savstarpéjas attieksmes sintakses limeni, 6. A. Ozola diena, materiali, Riga, 1970. — Slavia, Casopis pro slovanskou filologii, Praha, 1922 tt. — Slavia Pragensia. 9 — Sbornik praci filosofickė fakulty Brnėnskė university, Rada ja- zykovėdna (A), Brno. — Travaux du Cercle Linguistigue de Copenhague, Copenhague. — Travaux linguistigues de Prague, Prague. — Biblia sacra Vvlgatae editionis... Romae... MD XCIII. — Postille... Przez D. lakoba Wvyka... w Krakowie... 1617 (šeštasis leidimas). — Wissenschaftliche Zeitschrift der K. Marx-Universitat Leipzig, Ges.-Sprachwiss. Reihe. — Zeitschrift fūr slavische Philologie, Leipzig, 1925 tt. — BBarapcku e3Hk, opraH Ha HHCTHTYTa 32 GBJATapCKH €3MK npu BAH, Codus. — Bonpocki rpaMMaTHKH GOJIrapCKOro JMTEPATYPHOrO A3HKa, M., 1959. | Korina — Becrnnk Jlenuurpauckoro yHHBEpCHTETA. — Beryn JO MOpiBHA/IBHO-ICTOPHYHOTO BHBUCHHS CJIOB’SHCBKHX MOB, pea. O. C. Mensunuyk, Kūris; 1966. 51 B3H — Bomnpocsl aTHHuecKofi HCTOpPHH 3CTOHCKOro Hapoja, Tau- ann, 1956. BS — Bonpocbi sisbikoznanus, M. HHBE — HVaksecras Ha Unctaryra 3a Osjrapeku e3HkK, Cogdus. HOPSIC — HakBšeris oTabieHis pycckaro sisbika H cjaosecHoctn Hmre- patopckoii akafeMmin Hayks, [Terporpans, 1896 tt. MUP] — Marepnajibi H ncejiegoBaHHS MO PYCCKOH AHAJEKTOJIOTHH. O0-Y 41 — OcHoBbi OHHHO-YyrOpeKOTO s3bIiKO3HaHHs, M., 1974. CC6 — CmnaBucernueH cOGopuuk mo cjysah VI Mexia. KOHrpec Ha caasuctate B Ilpara, Codus, 1968. THS — Tpyast Uncturyra sissikosnanus AH CCCP. y3 INK — Yuensie: 3anucku JIGHHHrpaJACKOro roc. rregarorHuecKOro HHucecTHTyTA uM. A. H. Tepuena. Spr — DpraTuBHai KOHCTPYKUMA TPENJONKEHHSI B 53bIKAX pasJiHy- HBIX THTIOB (HCCjIeJ[OBAHHSA H. MaTepuadst), JI., 1967. SIH CCCP — Sl3siku naponos CCCP, I—-V, M., 1966 tt. B. AMBPA3AC PACIMPOCTPAHEHHME HU MPOBJIEMA MPOUCXO)KAEHUS KOCBEHHOTO HAKJIOHEHHSI (MODUS RELATIVUS) Pe3rome |. KocBennoe HakJoHenue (B Aaabneiimem — KH), wan modus relativus, B BocTouHO-6aJi- THITCKHX A3bIKaX OGpa3yeT AeHCTBHTE/bHbIE PHYACTHA Ha *-nf- H *-us- (OOpMbI HMEHHTE/ILHOTO majgexa B JUTOBCKOM, 60/iee HOBbIE HECKJIOHSIEMbIe ,JieeNpHYacTHd™ — B JIATbINICKOM), Hamp.: JT. tėvas eings, nar. tévs ejuot ore sKOOkbI Her“. [Napagurma KH apasercs cuMMeTpuueckoi IO OTHOIIEHHIO K MapajurMe HHAHKATHBA H MPOTHBOMNOCTAB/IACTCS MOC/E He; KPOMe MPOCTHIX, B Hee BXOAMT cJoXHble (nepudpacruueckue) GopMel C ĮĮeHCTBHTEJIbHbIMH TIPHYACTHSIMH OT BCIO- MOTaTeJIbHOTrO rJjarojia biti, KOTOpbIE MPOTHBOMOCTAB/ISIOTCS COOTBETCTBYIOIIHM NepudpacTu- gecknM (opMaM MHAMKATABA, HAND. : yra, buvo, būdavo, bus metęs : esas, buvęs, būdavęs, būsiąs metęs. OcnoBHbie OTJiKUKTEJIbHLIe OcOGeHHocTH KH — nosuuus verbum finitum B IpejtJIOxXeHHH H OTCYTCTBHE CIpsiraeMoii (DOpMEI BCIOMOTATE.JIbHOTO rjaroja B KauecTBe cBsisku. Heitrpajia- sauusi OJOpMAJIbHOTO IIpOTHBONOCTABJIeHHA KH H HHAKHKaTHBAa B COBpeMeHHOM JIHTOBCKOM JIHTE- paTypHOM si3bike HaG./olaeTca B Tpex ĖopMax C JeHCTBHTE/IbHBIMH MPHYACTHAMH MNPOIIEJIIEro BpeMeHH (jis metęs, buvęs metamas, buvęs mestas), B KOTOpLIX BO3MOKEH MPOMYCK CHPsiraeMoi (hopMBI BcnoMoraTejibHOoro rjtarojia. B Jia TEILICKOM A3bIKe HeHTpaJIH3AlIHA 3TOro NPOTHBOINOCTaB- neHHs ente Gojnee OorpaHHueHa. Mopansuyio cemautuky KH o06pasyiorT 3HaueHus NepecKa3oyHOCTH (TpaHCjiaTHBHOe), COMHHTEJIbHOCTH (AyOMTATHBHOE), HEOKHJAHHOCTH-YAUBJEHHS (aAMHPATHBHOE) H CYKIECHHS no pe3yJibTaTaM (KOHKJIIO3HBHOE), NMPHYEM TECHO B3aHMOCBSI3aHHBIE 3HAUSHHA MEPECKa30YHOCTH H COMHHTeJIbHOCTH SIBJIAIOTCA Mpeob.1aalomuMH. Pacnpoctpanenne KH B jįinajiekTax Ji TOBCKOTO 53bIKA BECbMa HEpaBHOMEDHO: OHO LIHPO- KO ynoTpeGisieTcs TOJIbKO B KAMA TCKOM HADEUHH, B MPHJEralolel K HeMy C IOra YacTH 3anai- HOaYKUITATCKOrO0 Hapeuust H B CEBepPO-BOCTOUHOM YIJIy TEPPHTOPHH JHTOBCKOrO f3blKa (CM. cxemy |). MmenHO Aust 3TOro apeaJ/ia Take XapakTepHa NPOAYKTHBHOCTb H APYTHX MPHYACTHBIX KOHCTPYKIUMI, B TOM UKHC;jIe nominativus cum participio, dativus absolutus, H nepupacTayeckux ¢opM TrjIaroJIbHbIX BpeMeH. K nauany JIMTOBCKOK H aatsiuickoit INucbMeHHOcTH KH ripejjcraBjisjiO COGOR BIIOJIHE CJIO- JKHBLIYIOCS KaTETODHIO € COOTBETCTBYIOIIEH COBpeMeHHOMY SI3bIKY CeMaHTHKOK. B įpeBHeJIHTOBC- kom KH xanGojiee tiupoko 3acBujieTeJibCTBOBaHO B InpoH3BejeHH1;x C. Baiiumopaca (35 o6opo- TOB). Jauusle 1uanekToB, (oJibKJIOpa H JAPEBHEJHTOBCKHX MaMATHHKOB YKAa3bIBAIOT Ha TECHYIO CBA3b Mex ay KH un nepudpactuueckumu hopmamu raarosa B npouriom. [leficTBaTe IbHbIE TPH - 52 yacTusl HaCTOSIIIETO BpeMeHn (eings, bėgąs, žiūrįs) B PeBHEJMTOBCKOM, a YACTHYHO H B coBpe- MEeHHOM XKSMaHTCKOM Hapeunu EE BXOJISIT B napagurmy nepudpactuueckux (bopM rjaroaa, MOryT ynoTpebusiThesl B TIO3HUKHH verbum finitum 6e3 mnepeckKa30UHOTO nin AyOHTaTHBHOIrO 3Ha- YeHHsT H COUETATLCSA C BCINOMOTPATEJIbHbIM TJIaTOJIOM, NpuyeM appuKc be- TOJIbKO NOAuEPKHBAET AYPaTHBHOCTb (Hanp., ira beszindans BrB II Moz 34, 26). C apyroit cropoHki, KH HEepa3pbIBHO CBA3AHO C ĮApyTHMH INpejlHKATHBHLIMH KOHCTPYKUMAMH JAEHCTBHTE/bHBIX NpHuacTHIH 6e3 rga- TOjIbHOH CBSI3KH B MO3uUMH verbum finitum, KOTOpbIė B CHHTAKCHYECKOH CHCTEME JIHTOBCKOIO 3blKd 3AHAMAIOT H30/HPOBAHHOE MOJIOKEHHE, UAHOMATH3HPYIOTCS H YIKE€ MPH CHHXPOHHOM ee H3Yy4eHHH BBIACJIAIOTCS KaK PeJIMKTBl apXauueckoro xapakrepa. OHH ynoTpebasioTcs T JILABHEhIM 06pa3oM AJist BEIPXKEHHS ,,6e3BPEMEHHBIX “ COCTOSIHHA, T. €. B OGLIYHOM 3HAUCHHH APEBHHX HOMH- HAJIbHbIX NpejJsioxennit, Hanp.: O ans jau nuo ryto atsigules ir bedribsas Rs, a Takke ais amda- THUYECKOTrO BbIpAXKeHHst OTpHUaHuS (Hanp. Nebebuve, kad aš až jo eič! Ds), noxejianns Hi noBejie- HHA B MOJYHJHOMATHYECKHX O0OpPOTaX, 3aKJIHHAHHSX H NOA., Hanp. atadarq durytéles BsP II 327. C pa3sHBIMH 3KCIPECCHBHBIMH OTTEHKAMH ĮĮEHCTBHTEJIbHLIC npuuacTas 623 CBA3KH BHICTYyIA- I0T TAaKXKE B INO3HIlHKH BTOPOrO rJaro/ia B MOCTHO3HTHBHBIX KOHCTPYKUMSAX C OTHOCHTEJIbHbIMH MecTOHMEHHAMH H HapeuusivMu kas, kiek, kada, kur, iki, ligi u non, Hanp.: vaikas turėjo duonos kiek norįs, a B npeno3niKH MOTYT OBITh CBSI3aHBI C TJIAaTOJIOM COIO30M ir, Hanp., pabégéjes ir pa- stipo BrP IV 235. ĮĮpeBuocrb sTHx KOHCTPYKUHH TMOJTBEPIKAAIOT TOUHBIE COOTBETCTBHA B C.Ja- BSIHCKHX, TEDpMAHCKHX H AP YTHX POACTBEHHBIX s13bIKAX. [TocTnO3uTHBHBIE IPHUACTHS POLIS ALIEr0 BpeMeHH YINOTDpeOJISIOTCS TaKKe JŲ 3Mpasbl aeficTBUA rJarosa € COOTBETCTBYIOUHM KOpPHEM, Hanp., gerk géres, a Takke AAs BBIpaxeHHs aJbTepHATHBH (sakyk jam nesakes) win Hexena- TEeJILHOTO AeicTBus (tylėk neburbéjes). Tenernueckas csisb KH c ynoMsHyTbhIMH PETHKTHBIME KOHCTP YKILHS MH yKa3sbiBaeT Ha TO, TO C HCTOpHYeCKOit TOUKH 3pennss KH sipiisieTca crenua msupoBaHHBIM CjiyuaeM ApPEBHEro mpe- AHKATHBHOTO YNOTPeGJeHns. MPHUACTHi, OTIHYAIOWUMCA OT APYLHX TOJIbKO OMNpeAe/eHHBIMH MOjĮAJIbHbIMH 3HAYEHHSIMH. 2. O passurnu KH na ocoBamun apesueil npeiukaTHBHON (yHKUHH npuuacTHH CBH/Ie- TeJIbCTBYJOT TaKXe KOHCTPYKUHH CO CTPAJAATeJbHBIMH HpHUaCTHAMH CpejHero poja, Hamp.: (brolio) gyvenama, sėjama; gyventa, séta wan (brolio) būta gyventa. Tlo apeajiy pacnpocTpane- HHS B JHAJIEKTaX JIH TOBCKOTO si3blKa 3TH KOHCTDYKUHH pe3ko OT/mUaloTCA or KH: okn: Hanudojee NpoJyKTHBHLbI TaM, rae KH ne ynorpe6nsercs, a B 5 MaHTCKOM HapeuhH UX NOUTH COBCeM HE oGHapyKeHO (cM. cxeMy 2). OjgfHako [MO CBOHM MO/JĮAJIbHbIM 3HAUSHHAM OHH B OCHOBHOM COOTBETC- TByioT KH, rojibko aamMupaTHBHOE H KOHK.IIO3HBHOE 3HAUeHHA V CTpagJATEJIbHbIX TipuuacTHĖ 6ojiee nmpoaykTusHbl. IlapailiJie/IH3M MOJIAJIbHbIX 3Hau€eHHH TIDH PA3THUHBIX apeanax pacnpoc- Tpanenus KH u crpajtarejibHbix 060poToB CBH/ETEJIbCTBYET 06 OOIIHOCTH MX pa3BHTHA H MPO- THBOpeuuT NONbITKAM BuiBecTH KH npsiMo u3 KoucTpykumu nominativus cum participio, Aus KOTOpPOii hopMbl CTpajaTe/ibHbIX NPHYACTHIl CpejįHero poja COBEPUIEHHO He CBONHCTBEHHLI. CpasuurenbHblii ana 3 OGOpoTOB CO CTpajįaTEJIbHbIMH TIPHYACTHAMH CpejiHero poja THA brolio gyvenama | gyventa MPUBOAHT K 3aK/IIOYEHRIO, YTO OHH HCTOPHUECKU SIBJSIIOTCSI BAPHAH- TaMH KOHCTPYKuuit (rugiai) sėjama | séta (cp. 1p.-npycck. grikai ast... etwierpton, cr.-cn. glass. . . uslySano budets), nOCTPOCHHBIX TO TOI Xe CTPYKTYPHOIl CXeMe, Kak H 060pOTH C MpHJAraTeb- HbIMH THNA (darbas) miela (cp. Ap.-pycck. epsx6 caadko). Popma cpejnuero pojila HMEH NPHJIA- FaTeJIbHBIX H MpPHYACTHil 3Ą(eCb IpejįcTaBJISeT cofoil YHCTYIO OCHOBY Ha -o. KoHCTpykuun THna (rugiai) sėjama 06 BACHAIOTCS KaK PJIHK TH HOMHHAJIBHBIX TIPEJIOKEH)IT C Hen3MeHste MOB hop Moi NpejHKaTHBHOTO 4/I€Ha, YHAC/IEOBAHHBIX C HIE. A3BIKOBOIH OOmHOCTH. Cael ApeBHell HHKOH- TpyeHuHH COXpaHHJIH TaK>Xe cooTBeTcTBylomue KOHCTpykKiKH KH c dopmamu nefic TBH Te IbHBIX NPHYACTHH cpejiHero pojįa, XKOTOpbIe MOTYT COYETAThCSA C HMEHAaMH Kak MYMKCKOTO, Tak H JKEeHC- KOTO poja (cp. broliai | seserys einą) 1 CBOHMH KOPHSIMH TaKXKe ONIUPAIOTCS HA JPEBHES HOMHHAJIb- Hoe npejjioxeHne. Takum O6pa30M, BbUĮBHTAaeTCS NPEANOJIOKeHne 00 OOINHOCTH NepBHYHOI CHH- Takcnueckoii crpykTypsl KH 1 060poToB co cTpajaTe/ibHBIMH NPHYACTHSI MH. PacnpocTpanenne genetivus auctoris (KOTOpkIH IepBOHaU4UaJIbHO HME, NO-BHAMMOMY, MOcec- CHBHOE 3HaUeHHe) HJIH CHHOHHMHYECKHX eMy Ma eKHbIX KOHCTP yKiuil CYO bEK Ta Npu cTpajaTeib- HBIX TIPHYACTHAX HE TOJIbKO TpaH3HTHBHbIX, HO H HHTDpaH3HTHBHEIX TJIaTOJIOB (Hamnp.: brolio sé- jama, gyvenama), cunrtaercsi Gojiee MO3AHMM Npeo6pa3oBaHHeM MNEePBHYHON KOHCTPYKUMH (ru- giai) sėjama, WMEIOMMM THIIOJOTHYECKHE TIApaJIJIEJIH B CJIaBAHCKHX (OCOGEHHO CEBEPHOP YCCKHX ) Hh HHJOHPAHCKHX S3biKax. B cBs3H C mpeBpaileHHeM MpHJaraTebHbiX H NPHYACTHH CpEAHEro 53 pojta B auBepOHa/iH30OBaHHbIe IIpejįHKATHBBI, BHYTPH TaCCHBHOH KOHCTPYKIMH NpOHCXOJIHT mepe- OCMBICJIEHHE CHHTAKCHYECKHX CB53EK, BCJIEeJĮCTBHE Yero HOMHHATHB BO MHOTHX CJIy4uUasIX OCO3HA- eTCSH ye He Kak NajjeX CyObeKTa, a Kak najex IIps1iMOTO OO bek Ta JĮEHCTBHSA, BbIDpaxKEHHOTO MpH- uacTHeM, cp. jo rašoma laiškas (BropnuHasi „apraTHBH3alLHSA“ KOHCTPYKIHH). 3. Pa3BurHe MOJaJIbHbIX 3HaueHHH TpejiuHKATHBHbIX KOHCTPYKUHH C ĮEHCTBHTEJIbHbLIMH H CTpajaTeJIbHbIMH IIpHuUaCTHSAMH OGYCJIOBJIEHO [EJBIM KOMINIEKCOM BHYTPEHHHX HM BHeLIHHX ¢dakTopoB. Ilocjie BKJINOUeHHSA ČOJIbINHHCTBA HOMHHAJBHBIX MpEAJIONKEHHH B CHHTaKCHYECKHE nmapafurMbl BepOaJIbHbIX IHpejiJIOxXeHHH B KauecTBe 060pOTOB C HYJIEBOKH CBA3KOH 4acTh APEBHUX IIpeJIHKATHBHbIX NPHYACTHH OKa3aJIaCb Ha TIepH(jepHH CHHTAKCHYECKOH CHCTEMbi H BMOCJIEACTBHH ObIJIH TIep EOCMBICJIEHbI HA OCHOBAHHH HX BTOPHYHOH — MojanbHOH OyHKuHH. Ha Tenpenuuio HC- TI0/Ib30BaTh HOMHHAJIbHBIE (DOpMBI IJIaroJjia JŲJISI BbIDažKEHHA KOCBEHHO BOCTPHHATOrO AeiCTBHSA (kaTeropuu 3a cBueTe1bCTBOBaHHOCTH 110 P. $IKoGcoHy) yKaseiBaeT ynoTpeb/ieHHe KaK ApPEeBHHX, Tak H HOBHIX (nepudpacTuueckux) (opm riepibekKTA B JpeBHEHHJNHCKOM, CJIABSHCKHX H POMaHC- KHX $I3bIKaX, a Take THIIOJIOTHYeCKHe MapaJliesH B TIODKCKHX, CEMHTCKHX, HEKOTOPHIX KapT- BEJBCKHX 53bIKax. MojaasbHOMY TNEPEOCMBICJIEHHIO TNpPEAHKATHBHHIX NPHYACTHH TakKXKe MOTIJIO CINOCOOCTBOBATb HCINOJIb30BaHHEe IIpHUACTHLIX (opM Aus obpa3oBaHus NepHPacTHYECKOro OTI- TaTHBa, T.e. HMEHHO TOTO HAKJIOHEHHA, KOTOPOe BO MHOTHX HJ. 53bIKAX BblpaxKaeT KOCBEHHYIO peub. JlaHHBIE APEBHEJHTOBCKHX MaMSITHHKOB CBHJETEJIbCTBYIOT O CBS3H ONTaTHBHOTO H TPaHC- JIaTHBHOTO 3HA UEHHH; Ha 3TO yKa3biBaloT H cayyan CHHOHHMHH KH xn onratusa B tpynax C. Baii- Hopaca. Emme Goabliee BAHSHHE HA ,,IPHKDENJIeHHe “ 3HAYEHHS NEPEeCKa30YHOCTH K NpeJuKaTHB- HBIM eH CTBHTeJbHBIM NPHYACTHAM JOJKHA Oblla OKasaTh KOHCTPYKIMS nominativus cum parti- cipio mocJie rjiaroJioB yMCTBEHHOI'O BOCIIDHATHA H peuH, Hamp., jis saké(si) ėjęs; 3TuM OO psCHS- eTc1 3aMeTHoe npeoOjiajaHHe TpaHCJIaTHBHOTO H ĮyOHTATHBHOTO 3nauennii KH no cpaBHeHHIO C COOTBETCTBYIOUIHMH MAaCCHBHBIMH OOOpOTAMH, šį BremHuMH YCJOBHSIMH, CNOCOGCTBOBABIIHMH pa3BHTHIO MOJAJIbHBIX 3HaueHHH MpeAHKa- THBHBIX NpHYACTHH, IIpexxJIe BCero CJeAyeT CUHTaTh HCTOPHYECKHE CB53H ČaJITHŪCKHX H IIpHOAJI- THHCKO-OHHCKHX 513bIKOB. CpaBHEHHE JIHTOBCKO-JIA TEILICKHX TIpHUACTHbIX KOHCTPYKUHH C COOT- BeTCTBYIOUUMH NO 3HaueHHIO OOOopoTaMH 3cTOHCKOro (kaudne koneviis) Hu JIMBCKOTO S13bIKOB yKa3bIBaeT Ha OOINHOCTb CEeMaHTHYECKOH KaTeTODpHH NepeckasouHOCTH, KOTOpas B CpaBHHTeJIbHO HeGOJIbINOM H 3AKDpbITOM apeajie, 3aHHMAIONIIeM UACTb BOCTOUHOro IIOOepe:xxbs bBaatuiickoro MO- psi, peaJu3yeTcsi pa3JiHYHbLIMH OTTJIATOJIbHLIMH (opMaMH: NMpHYACTHAMH (JMT.), ĮĮeenipHuaCTH- aM (JiaT., 3CT.), HHOHKHHTHBAMH (3CT.), OTTJIATOJIbHbIMH CYLIECTBHTEIbHBIMH (JIHBCK.), MpHUYEM reHeTHYEeCKH TOXJĮECTBEHHbI TOJIBKO JIHTOBCKHE HM JaThiluckue opmel. Pacnpocrpanenue sTOKH CeMaHTHYECKOH KaTerOpHH MOXKeT ObITh CBA3aHO C NMPOABHKEHHEM GaJITHKHCKHX IJIeMeH Ha CeBep, B OOJIACTH, HaceJieHHbIEe NpeJlIeCTBeHHHKaMH JIHBOB H 3CTOHLEB, KOTOpoe Aatupyercs V—VI B. H. 3. B 3710 Bpema npuba,iThiiCKO-(PHHCKOE S3BIKOBOE €JHHCTBO yiKe He CYMeCTBOBAJIO, a BOCTOY- HOGaJITHĖCKHE SI3BIKH elle OOpa30BAJIH Takylo OOLIHOCTh, B KOTOPOH HOBbIe SIBJIEHHS MOIJIH CBO- Goauo pacnpocTtpansthesi. UHTeHcHBHOCTE ynoTpebsennss KH B BocTounoGanTHiHCKHX S13bIKAX NPHMEPHO COO TBETCTBYeT OJIM30CTH MX CBs3ell ¢ npubaiTHIICKO-(PHHCKHMH SI3bIKaMH: OHO HaH- Gojiee ynoTpeGHTeJIbHO B JIATHILICKOM S13bIKe, MeHee — Ha cepepe H ceBepo-BocToke JIuTBHI, a TAKE B XKH1 MA KHTCKOM HapeuuH, T.e. B 30HaX KOHTAKTOB JIHTOBCKOTO S13bIKA C CeJIbCKHMH H KYDpIJIC- KHM S3bIKaMH, Gojiee IOjBEeprHYyTEIMH NpHOAJITHHOCKO-OHHCKOMY BJHSIHHIO; B IOxHOH JluTBe KH BcTpeuaeTcs yxe coBceM pejįko. DTO n03BOJISIET NMpejnoJiaraTh, UTO KaTeropus rnepeckasoy- HOCTH B Ga/THHCKUX S3bIKAX pacHpOCTPaHsJach C CeBepa Ha IOT H, BEPOSITHO, Jake He JOCTH- raja TEppHTOpHH JPEBHENPYCCKOro f3bIKa. Tunosornueckas napaJyenb BOcTOuHOOaJITHĖCKOMY H mnpubaatuiicko-¢puackomy KH Habsofaercs Ha Bankanax. Boarapo-makejionckue nepeckasbiBaTesibHbie (DOpMEI H aJIŪ02HCKHĖ ajMHpaTHB, O(OPMJIEHHIO KOTOPBIX CMNOCOOCTBOBAJO BJIHSHHE TYPEIKOro s3blKa, COOTBETCTBY- 10T JIKHTOBCKO-JIAaTbInICKOMŲY KH kak no cpoeii cemanTuueckoii cTpykType, Tak H Mo MOp(oJoru- YeCKHM CpPeJCTBaM BblpakeHus (OTTJIATOJIbHbIe HMeHa, TEeCHO CBfi3aHHbIE C MepH(ppacTHUECKHMH dopmamu nepdekrta). Mopdosorusauus ceMaHTHYECKOH KaTEropHH NEepecKa3oyHOCTH TOJIbKO B OKPaHHHBIX [10JI0CAX H/Ie. apeajia Ha OCHOBaHHM JpeBHeH NpeAuKaTHBHOH (YyHKIMH TMiIAaroJIb- HBIX HMEH, XapakK TepHOi JJisl MHOTHX HJIE. I3bIKOB, YKa3blBaeT HA 3HAYHTEJbHYIO POJIb SI3bIKOBBIX KOHTA4KTOB B 3TOM IIPOLECCE H SABJSAETCH SPKHM NPUMEPOM PaCHpPOCTPAHEHHS TOXKAECTBEHHLIX CEeMaHTHYECKHX KaTeropui B KOHTAKTHBIX 00/1aCTAX reHeaJIOrHYecKH HepOACTBEHHbIX fA3BIKOB. 54