„[P] + [s] + V + s“ tipo sangrąžiniai veiksmažodžiai rytinėse žemaičių šnektose

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) V. VITKAUSKAS „[P] + [s] + V + s“ TIPO SANGRAŽINIAI VEIKSMAŽODŽIAI RYTINĖSE ŽEMAIČIŲ ŠNEKTOSE Kalbotyroje seniai žinoma, kad lietuvių (ir latvių) kalbos sangražinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytės vieta labai įvairuoja, kad kartais žodis turi net kelias sangrąžos dalelytes. Keleriolika metų jau renkant tokius sangražinius veiksmažodžius žemaičių šnektose, rasta nemaža naujų faktų. Jie čia bandomi suklasifikuoti pagal reikšmes, nustatyti kelių dalelyčių buvimo atvejus ar vienos nukėlimą iš žodžio vidurio į galūnę. Norima parodyti svyravimus, vartojimo subtilumus, tam tikrų formų nykimą ar dažnesnį sakymą. I. Rytinėse žemaičių šnektose yra susiformavęs tik joms būdingas sangrąžinių veiksmažodžių tipas, kuriuo paprastai reiškiamas apibendrintas veiksmas (Якучене 1968 : 10). Šiaurės žemaičių (donininkų) šnektos apie Papilę, Akmenę, Vegerius, Klikolius, Tryškius, Eigirdžius, Raudėnus, Kaunatavą, Ubiškę, Viešvėnus, Janapolę ir kt., pietų žemaičiai (dūnininkai) apie Kuršėnus, Šaukėnus, Užventį, Vidsodį, Varpėtenus, Vaiguvą, Paven­denę, Varnius, Karklėnus ir kt., norėdami pabrėžtinai ar apibendrintai apibūdinti kokį dalyką, vartoja „[P]+V+s“ tipo veiksmažodžius. (1) a tā·p | a tā·p mirė·s | kuo čė kįntietį nerū·kuos (Krš, Rūdėnų k.); (2) kā·p važiuojė·s | pri.mietuos tuo šeina (Rdn); (3) kad á.udā·s lė.nc | tuo.ke·t.taisa nerei.k (Užv, Šunikių k.); (4) kū·n žeñuos | žėnuos | pasā·kuos (Pvn, Šlapgirės k.); (5) jaunė·sne bovuos | ženuojios (Viekšniai, Žaduvenų k.); (6) dabā· bapėges | veškō·n galė·s ženuotė (Žn); (7) kuōdiel tā·p siedās be dā·rba | uo darbū· gal·bes (Krš); (8) kī·k nutėi.sė·s | tī·k gā·usė·s (Krš); (9) užiedās kuo į rā·ugiejė·s (Krš); (10) kuol priprasė·s pri nau.je kā·tila „naujos šeimininkės valgių“ | tri·sė·s (Krš); (11) tōrė·s dabā·r pī·na (Pvn); (12) dė.rbūos dė.rbūos par vė·sa omžė·lė e prisidė·rbūos (Varn); (13) rāstu·s kuoks pamā·uoms nūmūks | pirkṭu·s (Krš); (14) ka torietomė·s | šlūgtomė·s laukūo tiuoķei šlamā· (Rdn, Girininkų k.); (15) negėrbū·s darbā· tā·p lė·ngvė· | nemamī·k (Trš); (16) je torie·s | dōusė·s (Pp) ir t. t. Daugybė tokių pavyzdžių, girdimų rytų žemaičių šnektose, nesenas jų paminėjimas kalbotyroje (Якучене 1968 : 10; LKT 95, 97 ir kt.), verčia atidžiau pažiūrėti į tokių sangražinių veiksmažodžių vartoseną, darybą ir reikšmę. Gana aiški šių sangražinių veiksmažodžių beasmenė vartosena (plg. LKG II 211–212). Beasmeniškai vartojamas tik trečiasis asmuo (visų laikų ir nuosakų). Be to, šie veiksmažodžiai turi apibendrinamąją reikšmę. Pavyzdžiui, pirmojo sakinio veiksmažodžio trečiojo asmens forma mirė·s čia reiškia minties neišvengiamumą ir geriausiai atitinka antrojo asmens formą aukštaičių pasakyme (ar taip, ar taip) mirsi. Čia jausti lyg ir apibendrintas veikėjas, pvz., (2) važiuojė·s… — pri.mietuos || važiuoji… — primėtai, (3) á.udā·s lė.nc || ūdi liną; (4) žeñuos… — pasā· 1 Apie sangražinių veiksmažodžių galūnes šiose šnektose žr. Z. Zinkevičius 1966: 335–344, 361–362; apie tariamosios nuosakos 3 asm. žr. Vitkauskas 1976a: 6; apie nukeltinio kirčio atsiradimą sangražinių veiksmažodžių galūnėse žr. V. Vitkauskas 1960: 67–68; V. Grinaveckis 1972: 69, 72–73. 171 kūos || žiną... — pasakai; (5) bovuos — žėniõjos || buvai — žinõjai; (6) galė’s || gali; (14) toriẽtomė’s — šlūotome’s || turėtumei — šlūotumei ir t. t. Tarmių atstovai aukštaičiai, norėdami parodyti nuo veikėjo atitrauktą veiksmą, čia dar įterpinėja kokį kreipinį (retorinį), paprastai žodį žmogus: Vargsti vargsti žmogus, ir galo nėr (LKG III 743 — Ds); dierbi dierbi žmõ’gus ir nieku neusidierbi (Jd, Mišiūnų k.), plg. žemaitišką „atitikmenį“ dė.rba’s dė.rba’s ir oṣedė.rba’s šė.šes lė.ntas (Trš). Reikšmę tokie sangrąžiniai veiksmažodžiai lyg turi tam tikrų bendrumų su atitinkamais sudurtinių neveikiamosios rūšies laiku formomis (plg., áudõ’s lėnc — áudžiamas linas). Tačiau žemaitiškosioms formoms būdingesnis apibendrinimas, tvirtas konstatavimas, atitrauktas kiek nuo veikėjo. To reikšmės atspalvio nesuvokimas kai kada tyrinėtojus (ir šio straipsnio autorių) yra vertęs manyti čia esant pasyvą (P. Jonikas 1939 : 66; LKT 1970 : 95), panašų į rusų kalbos pasyvą, reiškiamą sangrąžinėmis veiksmažodžių formomis. Rusų k. sangrąžiniai veiksmažodžiai savo reikšme artimesni lietuvių kalbos savaiminės reikšmės sangrąžiniams veiksmažodžiams, kurie vartojami turbūt visame lietuvių kalbos plote, plg., šių šnektų sakinius: dvìli.n.kes „patalų apmuštai“ suñ.ke’ plá.nas (Krš), skėñ.s ōugas sō žėvė (Rdn), i. tūn pli.ta gė.rā pėilis galō.ndā’s (Kaunatava) ir t. t. Veiksmo apibendrinimo nebuvimas paprastai skiria juos nuo anksčiau nagrinėtųjų. Galima tik manyti, kad savaiminės reikšmės sangrąžiniai veiksmažodžiai net bus buvęs pagrindas imti vartoti ir sudaryti apibendrinamosios reikšmės sangrąžinius veiksmažodžius. Šiems šnektoms iš principo vartojant bendrinei kalbai būdingos darybos „P + + s + V“ sangrąžinius veiksmažodžius², apibendrinamosios reikšmės sangrąžinės formos dalelytę -s būtinai turi žodžio gale. a) Nesangrąžiniai veiksmažodžiai, pavartoti apibendrinamąja reikšme, gauna vieną sangrąžos dalelytę gale (modelis P + V + s) (1) paiėse’s | pasidėse’s ir nuvai.se’s (Krš); (2) pasieda’s į prė’n tas dūšuli’s (Varn); (3) išėi.se’s par lėtū, suslāpė.se’s (Krš); (4) še’nc dā.kc „persenėlis“ | jōu pavā.rkstā’s (Ub); (5) pavā.rkstā’s er acesiedā’s (Pp); (6) pėlė.ngvā rā.kta pasōkė.niejė’s | pasōkė.niejė’s er adā.rōs (Trš); (7) vai.stu parvėžies | pageriejus (Krš); (8) prisiesė’s pū.pu | ėšvė.rsė’s kūošes (Kaunatava); (9) ė pā.tis pavā.gles | ė rublieli pā.jiemes (Eig); (10) jaunì.stuo prisūn.tā’s | tuo pruōta niẽr (Krš); (11) jū.ka prī-kretā’s puo švėta (Pvn); (12) rė’nkō.ni ta sōjiedā’s kūoke ūuga | ta sōjiedā’s (Rdn); (13) pė.rā ė.lga čiesa (Pp); (14) nėšėt lėižu.vis | ė paklā.ušas nereikė.nt (Rdn); (15) kā.(p) pasė.nctā’s | nebė.tmenā’s (Vidsodis); (16) par tēik lā.ika pa-mė.ršōs (Žr); (17) suvi.nuosė’s | uždėse’s un viršaus džiėkis ir užrišes (Krš); (18) kā.p užmin.gā’s į perkūnėjes nejūn.tā’s (Krš, Dirvonenai); (19) ka padarītōmė’s tā.p | bū.to dėdė.lė gerā (Všv); (20) jė.žlī.nuotī’s | vėsė šuoktū.ės džauksma (Vieks-naliai, Žaduvenų k.) ir t. t. Tokių formų pavieniui yra užrašyta ir toliau į vakarus nuo šio ploto, jų žinoma net iš senesnių raštų. Pvz.: daugiesu daug kęn ir nudirbus (M. Valanč ŽW 103); uo dėivė keik tūn mē.tu pā.rle.dūos (Jdr); pavā.rkstā’s še’nc grė.tā (Jdr); muša vios kūoki pā.ukšti | t’k tuos [medžiojimo] gerūoves bō.va (Šv); par tris vā.karus e pa-dė.rpses Ms; je dėdėlė nuories | atė.šes Ms; padā.rous kā.p | ė negerā Vvr; plg. dar M. Untulio Šātėse 1943 m. užrašytą sakinį: Mūsa darbā kojoms nuspardomi, nepavargstas; be to, LKŽ IV 158 yra Šačių šnektos kitas sakinys: Išginus bandą iš visos (= visą dieną), praalkstas. Minėtos vakarinėse žemaičių šnektose ir šnektelėse tokie sangrąžiniai veiksmažodžiai yra labai reti, plg. jau minėtus Pagramančio šnektos kelis pavyzdžius ir 1965 m. prie Girdžiskės (Šilalės r.) girdėtą pasakymą: pasė.nstas | kas iš tuo škrā.bala biė (Póžerės k.). Tas reiškinio išsėmimas be izoglosos gal rodo ir didesnį buvusį jo arealą, bet dėl įvairių priežasčių tokių sangrąžinių veiksmažodžių vartosena pietų ir šiaurės žemaičių vakarinėse šnektose yra išblėsusi. 2 Išskyrus darinius su dalelytėmis te-, be-, ne-, kur dalelytė s(i) paprastai tariama gale, žr. Z. Zinkevičius 1966 : 334. 172 b) Veiksmažodis gauna dvi dalelytes (modelis „P+s+V+s“), kai apibendrinančioji reikšmė suteikiama iš kilmės sangrąžiniam veiksmažodžiui. Pvz.: (1) su-siverš [spragalgėlei] nebi-pakulsė's (Krš); (2) prasistūmsė's ži:ma šė:p tā:p su_tum pāletūku (Krš); (3) ri:meti kad acėkela:s | tā:p viešė | gražė | tā:p kvėp (Eig); (4) pašė.dedā's kā:rtā's er osemė-rštā's (Trš); (5) šo žmuoni:ms pašėsnekėtę sosėti:n-kā's (Kaunatavā); (6) kuokė čė sveikata | pasival.kubė's nuo trioba | į gerā (Krš; LKŽ III 67); (7) vaivori:nūsi nu gai.lu apsigerā's (Krš); (8) vi.ns kita pasilākukā's į nesusipi:kstā's (Šauk); (9) bātu didelė gerā | ka susima:l.tus (Krš) ir t. t. Šiuose pavyzdžiuose yra aiškiai jaučiamas apibendrinimas, atsitraukimas nuo veiksmo, formų atitikimas aukštaitiškajai konstrukcijai su veiksmažodžių vienaskaitos antruoju asmeniu. Plg.: (1) susi-veršės... — nebi-pakūlsė's || susiverš — nebepakūlsi; (2) prasistūmsė's || prasistūmsi [žmogus]; (3) ri:meti acėkela:s || rytmetį atsikeli ir t. t., ir t. t. Pasakymai čia turi aiškią beasmenę reikšmę. Šitokių vartojimo atvejų pasitaiko ir į vakarus nuo nagrinėjamųjų šnektų. Pvz.: kā:rc pašėšlūrnejęs | kā:p kā:lna nāgė:l (Šv); sosė.sokas er esenėšuojes (Jdr) ir kt. Kartais jų išgirstama ir gretimose vakarų aukštaičių šnektose³: tām kārtui prasistūmes | ir gerā (Sk); us pinigus tai nusiperkas (Žg). II. Tačiau rytinės žemaičių šnektos vartoja daug sangrąžinių „P+s+V+s“ darybos tipo veiksmažodžių, neturinčių apibendrinamosios reikšmės. a) Didelė sangrąžinių veiksmažodžių grupė dvi sangrąžos dalelytes turi tada, kai norima ypač pabrėžti kokį atliktą veiksmą, pvz.: išsijemė ons ton plū:nēksna | žūr.t | žūr (Varn); šeimė:t ons sošėmėties dė.rptė (Pp); nu:sėvėdies į sklė:pā.blu pė:rktė (Vidsodis); pasėriemēs on ro:nkę u nasosėdžėties (Pvn); nu brūolu acėskī-ries ir išsistāties (Vārputėnai); kas sāva išižadā's | tas ne žmuogus (Krš) ir kt. Šiais atvejais sangrąžinės formos jau nebeturi beasmenės reikšmės. Todėl dvi sangrąžos dalelytės gali turėti ir kitų asmenų formas bei bendratis, pvz.: vākara's susimėsmuos pušīnėti | paju:kūti | negė:rsma lū:b (Šauk); pu:n.čekums vīlnu prasivėrpu's | nuo tā:p kita nieka (Krš); ar fiėse pac eševe:rd's | a valgė:kliuo mi:nti (Rdn); nuoru ūgu prasivīrti's (Krš); a velniu nuori | ka usikabinėji:s visa lai.kā (Krš). Plg. dar žemaičių vakarinių šnektų sakinį: sosemālsi's | esevė.rsī's (Vn) ir kt. Šitas reiškinys jaunesniųjų (35—50 metų) šnektų atstovų kalboje yra net dažnesnis, negu senesniųjų ar seniausiųjų. Štai du charakteringi pokalbiai: a) a tas būva vielė:k užvil.kis (75 metų moteris) || jė:m ir užvilkā's | nuo tā:p ānuo „berno“ neniōru (25 m. mergina) (Vārputėnai); b) šnekīniejėmuos | ka dau:k su mā:šinums užimās (70 m. moteris) || užimūšā's dau:g | nuo ar bėje | lėk su vieje's (35 m. moteris, duktė) (Krš). Dažnesnis vartojimas šiuo metu galbūt rodo kalbamojo reiškinio plitimą. Šiaip ar taip, čia sangrąžos dalelytė tik šiek tiek paryškina, pabrėžia veiksmą. b) Gana dažnai dvi sangrąžos dalelytės turi savaiminės reikšmės sangrąžiniai veiksmažodžiai. Pvz.: esetārā's kas | nuors pašėsk (Rdn); tīrpi tā:rukus | prisirū: kies truobā (Dirvōnėnai); šeimė:t tā:p gė:rs pašā:rs sošėvėžės (Vgr); on dojė:nes vē:rd | ne pū:c ese pāišuos | ne pāc nu:sepāišuos (Pvn); gālo apruodi.tė | kas pase dā:ries (Vidsodis); pšė.nėšies juomārks „labai supyko visi jomarkininkai“ | vėšė pašō.ta dōutė (Ub); pšė.plakies žē:me | blūoks li:tōs (Vidsodis) ir kt. Šiuo atveju net nejaučiama net ypatingo kokio pabrėžimo. Čia sangrąžos dalelytė turbūt formaliai pridedama pagal modelį „P+s+V+s“, kuris turėjo motyvuotą prasmę apibendrinamosios reikšmės aprašytiems veiksmažodžiams, o čia sunkiai galima įžiūrėti kokią skiriamąją funkciją. Jaunesnieji tarmės atstovai dvi sangrąžos dalelytes čia irgi vartoja dažniau negu vyresnieji. Tai gali rodyti vėlesnį reiškinio plitimą ar net susidarymą pagal tam tikrą pavyzdį. Apskritai vykdamas koks kalbinis reiškinys ar net vienetas kartais stengiasi skverbtis į kitus ar panašius kalbos dalykus. Menkėdamos, artėdamos prie vakarų aukštaičių šnektų, netekdamos kas kurių savo specifiskų ypatybių, rytinės žemaičių šnektos kartais ima plėsti savo vieną reiškinį ir be motyvuotos reikšmės, tuo lyg aktyvindamos savo gyvybingumą, plg. analogišką nykstančio to- 3 A. Jonait y tės informacija. 173 se pat šnektose daiktavardžių į kamieno veržimąsi į e kamieną (Vitkauskas 1976 b : 80–2)⁴, ten pat naujai ir plačiai imtą vartoti priesagą -ikė mergaičių pavardėms sudaryti⁵. Tikriausiai visos dabartinės mūsų šnektos turi tokių reiškinių, juos tyrinėti yra labai svarbus reikalas, todėl čia kiek detaliau aptartas plintantis ir iš pažiūros nemotyvuotas ar menkai motyvuotas dviejų sangrąžos dalelyčių atsiradimas savaimingosios reikšmės sangrąžiniuose veiksmažodžiuose. Čia aprašytas reiškinys yra susijęs apskritai su sangrąžos dalelytės vietos įvairavimu baltų kalbose⁶. Daliai baltų kalbų dialektų pradėjus daryti sangrąžinius priešdėlėtus veiksmažodžius pagal modelį „P + V + s“ (latvių vidurinės šnektos ir dabartinė bendrinė kalba, seniau Lietuvos vidurio šnektos, kaip rodo M. Daukšos raštai, o gal ir žemaičiai), susidarė sąlygos šnektoms įvairiai interpretuoti ir naujai panaudoti turimą (ar įgytą) darybos polinkį. Todėl taip ir ėmė įvairuoti sangrąžinių veiksmažodžių sandara ir susidarė sąlygos diferencijuoti reikšmes⁷. Vakarinės žemaičių šnektos čia pasidarė tranzityvinius veiksmažodžius (plg. skirtumą tarp pasemė•stė „prapulti, dingti“ ir pamėštėis [pim.ngus] (Krt), pasėnė•rte i• vọ.ṇḍeni ir panė•rtėis vã•ka i• ọ.pe (Krt) ir t. t.). Sangrąžinių veiksmažodžių modelis „P+V+s“ (kaip ir nepriešdėlinių „V+s“) Žemaičių rytuose buvo savaimingai pritaikytas specialiai veiksmažodžių reikšmei – apibendrinimui, nors ir čia kartais pasitaiko vakarinėms šnektoms būdingų apibendrinimo reikšmės neturinčių „P+V+s“ modelio formų: pamė•skis vã•ka on ė•žės ė prū•ni•k (Pvn), tēvi ešmėšės ež dė•rba oš ti.ngiejema (Všv), ir ypač dažna forma pasū•skis (Pvn, Varn, Všv, Lk, Ub, Kaunatava), pasūškis (Krš), kurią pasakoma išvada arba susisiekiama: pasū•skis | tiek ōudega ōžvė•rtes (Janāpolė – Viržuvėnai), pasūškės | ri•škė•s | tava valė (Krš) ir kt. Minėtieji „P+V+s“ ir „P+s+V+s“ modeliai buvo dar pritaikyti pabrėžti atliktam veiksmui ir, matyt, vėliau savaiminį veiksmą nusakantiems veiksmažodžiams sudarinėti. Baltų kalbų tarmių polinkis turėti vieną ir tą patį priešdėlinį ir nepriešdėlinį sangrąžinių veiksmažodžių modelį (Й. Казлаускас 1966 : 145), kaip rodo čia pateikti faktai, šnektų yra panaudojamas skirti žodžių reikšmėms. Dabar, veikiant įvairioms analogijoms ar net socialiniams faktoriams, tarminis priešdėlinių sangrąžinių veiksmažodžių modelis plinta net be kokios nors aiškesnės motyvacijos. LITERATŪRA Aleksandravičius J. Kretingos tarmės veiksmažodis. – „Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, 1959, t. VIII. Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīga, 1951. Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija. V., 1972. Jonikas P. Pagramančio tarmė. K., 1939. Kardelytė J. Gervėčių tarmė. V., 1975. Rudzīte M. Latviešu dialektoloģija. Rīga, 1964. Vitkauskas V. Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė. – „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dunininkų šnektų žodynas. V., 1976 a. Vitkauskas V. Į kamieno veržimasis į e kamieną. – „Kalbotyra“, 1976 b, t. XXVII(1). Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Казлаускас И. О месте возвратной морфемы и ее ударения в литовском языке. – „Baltistica“, 1966, t. I. Якулене А. История возвратных глаголов в литовском и других балтийских языках (автореферат канд. диссертации). В., 1968. 4 Apie latvių šnektų analogišką reiškinį žr. M. Rudzīte 1964: 337–9. 5 Bemaž iki 1940 metų šios priesagos dariniai turėjo niekinamąją reikšmę, o dabar to nebesuvokiama. 6 Apie sangrąžinių veiksmažodžių darybos istoriją žr. J. Endzelīns 1951: 908–16; Казлаускас И. 1966: 143–9. 7 Apie sangrąžinių veiksmažodžių darybą tarmėse išsamiau žr. Z. Zinkevičius 1966: 333–4; plg. dar J. Kardelytė 1975: 78–80. Vakarų žemaičių sangrąžiniai veiksmažodžiai nagrinėjami J. Aleksandravičiaus (J. Aleksandravičius 1959: 108–118). 174 В. ВИТКАУСКАС ВОЗВРАТНЫЕ ГЛАГОЛЫ ТИПА „[P]+[s]+V+s“ В ВОСТОЧНО-ЖЕМАЙТСКИХ ГОВОРАХ Резюме В диалектах балтийских языков у возвратной частицы нет постоянного места. В восточно-жемайтских говорах имеются модели возвратных глаголов „V+s“ для выражения обобщенного, несколько отдаленного от субъекта действия: kuòdiél tã:p siedá:s be dárba (Куршенай) „почему так хочется сидеть без работы“; tòre:s dàbàr pi'na (Павандене) „имеется теперь молоко“. В этом случае возвратная частица приставочных глаголов не переносится в середину (модель „P+V+s“): jauni'stuo prišùn.tá:s | tuõ pruõta niër (Куршенай) „в молодости перебесится, ума-то нет“; prisiesé:s pù.pu | éšvė.rsé:s küõses (Каунава, Тяльшяйский р-он) „бывало, насеешь бобов, наваришь каши“. Могут быть и две возвратные частицы (модель „P+s+V+s“), напр.: pasè.dedá:s kãr-tã:s er òžmė'rštá:s (Тришкяй) „положит(ся) иногда и забывается“: vi'nc kìta pasilá'uká:s ìr nesù-sìpi'kstá:s (Шаукенай) „один другого дождутся и не ссорятся“. Безличное значение этих оборотов не вызывает сомнения. Иногда две возвратные частицы употребляются и для других целей: а) для подчеркивания и более яркого выражения совершенного действия: pasèriemés on rò'nku er nasosėdaužės (Павандене) „на руки уперся и не ударился“; в) для выражения произвольного действия: šėimė't tã'p gė'rs pašà'rs sošėvėžies (Вягяряй) „в этом году такие хорошие корма были свезены“. В этих случаях количество образований с двумя возвратными частицами возрастает в речи младших представителей говора — это явление даже расширяется. Его истоки следует искать в склонности балтийских диалектов обобщить употребление частицы -si возвратных глаголов в конце слова, т.е. создать один словообразовательный тип для всех возвратных глаголов. В восточно-жемайтских говорах эта тенденция используется для различения значений. V. VITKAUSKAS REFLEXIVE VERBS OF THE “[P]+[s]+V+s“ TYPE IN EASTERN DIALECTS OF ŽEMAČIAI Summary In the dialects of Baltic languages the place of the reflexive particle often varies. Eastern dialects of Žemaičiai have formed the ”V+s“ model to express the action which is generalized and slightly abstract: kuòdiél tã:p siedá:s be dárba (Kuršėnai) (why does one feel like sitting), tòre:s dàbà'r pi'na (Pãvandėnė) (there is much milk now). In that case the reflexive particle of verbs with a prefix is not drawn into the middle of the word (the ”P+V+s“ model): jauni'stuo prišùn.tá:s | tuõ pruõta niër (Kuršėnai) (one sows one’s wild oats when young, no common sense at all), prisiesé's pù.pu | éšvė.rsé's küõses (Kaunatava) (he who sows beans cooks porridge), etc. Here there can be two reflexive particles (the ”P+s+V+s“ model), e.g.: pasè.dedá:s kãr-tã:s er ošemė'rštá:s (Tryškiai) (one puts something somewhere and forgets), vi'nc kìta pasilá'uká:s ìr nesù-sìpi'kstá's (Šaukėnai) (one waits for the other and doesn’t get angry). Here the usage is definitely impersonal. Sometimes two reflexive particles are used for other purposes: a) to emphasize an accomplished action: pasèriemés on rò'nku er nasošėdaužės (Pãvandėnė) (one leans upon one’s hand and doesn’t hurt oneself), kas sàva išžádė's | tas ne žmùogus (Kuršėnai) (he who renounces ones own blood is not a man); b) to express a spontaneous action which goes on by itself: šėimė't tã'p gė'rs pašà'rs sošėvėžies (Vegėriai) (this year such a good forage was brought together). In these cases the number of combinations with two reflexive particles increases in the speech of representatives of the younger generation — the fact tends to spread. The roots of this phenomenon lie in the tendency of Baltic dialects to generalize the reflexive particle -si in the end, to form one type of building for all reflexive verbs. Eastern dialects of Žemaičiai have used this tendency for specific ends — to distinguish the meanings of words.