Zietelos tarmės prieveiksmis

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) A. VIDUGIRIS ZIETELOS TARMĖS PRIEVEIKSMIS Zietelos tarmės prieveiksmis yra didesnio darbo, parašyto 1957—61 m. apie šią tarmę, dalis1. Nei to darbo medžiaga, išskyrus vieną kitą naują pavyzdį, nei aprašymo būdas šiame straipsnyje iš esmės nekeista. Neliečiamos čia tik dalelytės, kurios anksčiau kartu su prieveiksminiais žodeliais buvo pateiktos prie prieveiksmių. Šias kalbos dalis sujungti autorių buvo paskatinusi neretai panaši jų kilmė, taip pat pasirinktas jų aprašymo pagal kilmę ir darybą metodas, kurio, tiesa, neatsisakyta ir šiame straipsnyje. REIKŠMĖ Pagal reikšmę tarmės prieveiksmiai yra labai įvairūs. Kaip ir lk., jų yra keletas nevienodo didumo grupių. Daugiausia yra būdo, mažiau — vietos ir tikslo prieveiksmių. Kadangi Zietelos tarmės prieveiksmiai nuodugniau aprašomi pagal kilmę ir darybą, pagal reikšmę jie plačiau nebenagrinėjami. Nurodysime tik vieną kitą būdingesnį svarbiausių semantinių grupių pavyzdį: a) būdo prieveiksmiai, pvz.: baltai, brangẽi, daũgi(s), dveitė „dviese“, graĩta „greitai“, gražìtkai „labai gražiai“, iš naũjo, kartù, kitẽp „kitaip“, krūpà (< kruopà) „trupu̇tį“, niẽkiek „kažkiek“, pamacìtkù „pamažu“, pušáu(t); b) vietos prieveiksmiai, pvz.: artì, čà, čõndak, laũšėn (plg. brus. ляйша „kairys“), namì, namóp, pavidùj „viduj“, toulì „toli“, visùr, žemìn; c) laiko prieveiksmiai, pvz.: an(k)stì, daũ greta dabàr, kadaĩk, reč. kadà, lik kõlai(k), kuomèt, nakčà, nẽkadàik „kažkada“, ne kártą, nùn, nu·naĩk „šiandien“, pérnaik, vãkar, vėlaĩ; d) priežasties ir tikslo prieveiksmiai (jų užrašyta vos keletas), pvz.: dėle kõ, dėle tõ, kodėl, nẽko „kažko, kažkodėl“, todėl, tõdrin, užtāt. Tikslesnė prieveiksmių reikšmė išryškėja kontekste. Kartais tas pats prieveiksmis gali turėti kelias reikšmes, pvz.: dáiktais jau hãrd „vietomis jau aria“ (vietos prieveiksmis); dáiktais jū⁰das „margas“ (būdo prieveiksmis); krūpà· dãu „truputį davė“ (būdo prieveiksmis); aš krūpà· disù (laiko prieveiksmis). KILMĖ IR DARYBA Pagal kilmę ir darybą tarmės prieveiksmiai yra įvairūs. Daugiausia yra daiktavardinių, būdvardinių ir įvardinių prieveiksmių. Gerokai mažiau skaitvardinių prieveiksmių ir vos vienas kitas iš veiksmažodžio padarytas prieveiksmis. Nemaža ir skolinių. 1 Iš Zietelos tarmės morfologijos autoriaus skelbta darbų apie daiktavardį (1969: 147—182); apie įvardį (1960: 113—131); apie būdvardį (1974: 277—289); apie veiksmažodį (1961: 219—231; 1973: 199—219), keletas pastabų apie tarmės fonetiką (1959: 195—213). 159 1. Daiktavardiniai prieveiksmiai Daiktavardinių prieveiksmių galima skirti tris rūšis: a) suprieveiksmėjusius atskirus daiktavardžių linksnius, t. y. paprastus, nesudurtinius prieveiksmius, b) sudurtinius prieveiksmius, padarytus iš daiktavardžių ir kitų kalbos dalių ir c) prielinksnių konstrukcijas su daiktavardžiais. 1. Suprieveiksmėjusių daiktavardžių linksnių tarmėje yra palyginti nemaža. Dažniausiai pasitaiko vns. galininko, įnagininko, inesyvо², įliatyvo, dgs. įnagininko, rečiau kitų linksnių suprieveiksmėjusių formų, pvz.: vns. vard. daugis druskos nereika davinėt; o táu seserų daũgis? „o tu ar daug turi seserų?“² vns. kilm. iš tų namų dãũg o asmuõkų davinėjam „už šiuos namus daug pinigų mokėjom“; staigõs vėjas užãj „staiga vėjas pakilo, užėjo“; vns. gal. kaisniũka palãuk „truputį palauk“; dar tu ne kartą atvažiuosi; krūp· karves ganãu „truputį karves ganiau“; aš kru·pìbka aisì pirkõn „aš truputėlį eisiu į pirkčią“. Manoma, kad iš vns. galininko formos atsirado ir vakar (Būga 1959: 183; Ulvydas 1959: 82): vãkar jo nebit „vakar jo nebuvo“. Atskirai reikia pakalbėti apie daug(i), plg. senų bit daugį; o mūmi dar dãũgi darbo; kãrvų gãnom dãũgi — greta dãũgi manim bit seserų, dãũgi asmuõkų nereika. Forma su trumpu i gali būti daiktavardžio dãugis suprieveiksmėjęs senasis bevardės giminės vns. vardininkas — galininkas, plg. dar visai be galūnės kartais pasitaikančias formas: dãũg pãdegė namū; dãũgel atsìliko. Vns. įnag. basaminčà apsãvė; visi draugėĩ³ gãnom; ãnos abi vãisčoj visà kartù; nakčà kab imà lot; duona nubėgo pãklūonė; vns. in. namie kã nori ir lója; ir bõlo nebit namie; ritój mán karves ganit; aimà ir mės ritój gribũsno „eikime ir mes rytoj grybauti“. Greta ri·tój kartais pasakoma ir rit : rit arielka „gers kap žaltis. Manoma, kad senos daiktavardžių vns. in. (Būga 1961: 690; Kazlauskas 1968: 153) formos yra ir ankstì (reč. anstì), artì, tau lì greta toli: kãrves ankstì vãrom; mán artì, o jūmi toulì būs ait; vns. il. dík tu šãlin, bernužėlis (l. d.); drobinėtus tančiun vėsim, pãkulinus vórin išmėsim „drobiniais drabužiais apsirengusius šokti vesime, pakuliniais — oran (laukan) išmesime“. Žodžių šalin, vórin kitų linksnių tarmėje neužfiksuota. Tendencija prieveiksmėti rodo dar: usìsko lãušen „pasisuko į kairę“; kãlas aiti i·šėn „kelias eina į dešinę“; viršūn ir apačõn padkeldinėj „aukštin ir žemyn kilnojo“. Laiko įliatyvas, pvz., nedėlon jau nebūsim; subatõn atvažãu gali būti vartojamas pagal atitinkamas slavų konstrukcijas, plg. rus. в неделю, в суботу; vns. al. aimù namõp; ar tu namõp d isi? Kartais pasakoma ir namõ: o namõ ar nevažiuosi? „o namo ar nevažiuosi?“ dgs. įnag. o pirmaik visur bėgõm ir bėgõm (plg. rus. бегом, brus. бе́гма). Linkę prieveiksmėti dar dãiktais jau hãra; dãiktais juõdas „margas“; skrinėmi margà „kvadratais, langais marga“; dgs. in. basanuõs insistój „basnirčia įstojo“. Manoma, jog iš daiktavardžio dabà yra sudarytas prieveiksmis dabãr (Fraenkel 1955—1963: 79), iš kurio yra išriedėjęs dažnesnis trumpinys dar, pvz.: dabar namie būsu; Dainavój bit lietūviu, al dar jau nerà; dar gerai visiemi (plg. dalelytes dabar, dár, dárgi: anà dabar iš Žietelos netãj „ji dar iš Žietelos negrįžo“; aš dár mačìtkas buvau „aš dar mažas buvau“; dárgi mùsip nieko nèrõ. 2. Sudurtinių prieveiksmių yra įvairių. Kiek dažniau pasitaiko tos rūšies prieveiksmių su pirmuoju įvardiniu, skaitvardiniu, rečiau būdvardiniu ar prieveiksminiu dėmeniu ir antruoju daiktavardiniu (dažniausiai nutrupėjusiu, be galūnės). Iš darinių, kurių pirmasis dėmuo yra įvardžio galininkas, o antrasis — nutrupėjęs daiktavardis, tarmėje užrašyta tik šandien bit ãnas; šandien atvažãu. Daugiau 2 Tarmėje vartojami keli vietininkai: inesyvas — vidaus esamasis, iliatyvas — vidaus einamasis, adesyvas — pašalio esamasis, aliatyvas — pašalio einamasis. 3 Plačiau apie mot. g. vns. įnag. galūnę -ai, -ei žr. autoriaus straipsnį (1969: 166—7). 160 yra prieveiksmių, padarytų iš įvardžių vns. įnagininko ir nutrupėjusio daiktavardžio met (< metų), pvz.: ani·ku·met nebit mūsų kazų „niekuomet neturėjome ožkų“; kitumet⁴ ir vienas anas atvažiuoja; o kuomet tu dar atvažiuosi? tai anas čia biti nėkuomet „tai jie čia kažkada gyveno“; aš nejėdau niekuomet to vėjuno; aš maža tuo metu buvau; tuomet viso duoja; tiem žmonėmi visųmet mažą. Kartais prieveiksmis kuomet sakomas su kitu prieveiksmiu (dalelyte?), pvz., kap ku·met ir āndas ā tait „kai kada ir jis ateina“. Darinių, kurių antrasis dėmuo yra nutrupėjęs daiktavardis kart (< kartus), pirmąjį dėmenį dažniausiai sudaro kiekinio skaitvardžio dgs. galininkas, pvz.: dešimtkart gražesnis; Li dōn savūžinėjau ketūrbskart; pãdegem penkiskart; treškart vaišėjuo Zietelon. Tik prieveiksmio dūkart (greta dukart) abu dėmenys yra dviskaitiniai (čia kart yra dviskaitos vard. — gal. formos trumpinys). Rečiau pirmuoju dėmeniu eina būdvardis ir prieveiksmis, pvz.: daugi·kart aš ten buvau; daugikārt⁵ vežojom ją paz dąktori; kiekkaart jūš ten buvot? Maskvōj nākiekkārt buvau „Maskvoj keletą kartų buvau“. Pastarųjų formų reikšmė rodo, kad antrasis dėmuo -kart čia yra nutrupėjęs dgs. kilmininkas. Iš skaitvardžio ir -kart padaryti dariniai dar yra jungiami su įvardiniu prieveiksmiu tiek, pvz.: aš dūkart tiek mātiv: turì, kap anā; dukart tiek bit; triskart tiek bit žmonių. Prieveiksmių su -kart, išskyrus darinį dukart, dažniausiai kirčiuojami abu dėmenys. 3. Tarmėje neretai pasitaiko ir prieveiksmėjančių ar visai suprieveiksmėjusių prielinksninių konstrukcijų junginių. Jų pirmasis dėmuo yra koks nors prielinksnis, o antrasis — daiktavardžio linksnis arba daiktavardinis prieveiksmis. Daugiausia su prielinksniu eina daiktavardžio vns. kilmininkas: an (< ant): an dūgo atvažadāvai? viškas an dākto „viskas vietoje“; būk šen an dākto „būk čia vietoje“; ānas dažnai an kiemo ai „jis dažnai į lauką eina (viduriuoja)“; ji vāro an kiemo; sāko an pėrdienės atvažuos „sako, netrukus, ateinančiomis dienomis atvažiuos“; an ri·tojaus laīgva būs „rytoj lengva bus“; anā an vālos lāido „ji leido laisvai (man pasirinkti)“; be: be gālo brangū visa; be gālo dūga; lėtai ir lėtai visa pavasarī be gālo; iš: satėmo iš karto; iš karto pažinojau. Kartais su prielinksniu eina daiktavardžio vns. galininkas, pvz.: po krūpa, po krūpa do ir prirašėt; rugū po krū·pīka sėjam. Sustingusiose prielinksninėse konstrukcijose neretai pasitaiko išlikusių į kamieno vns. naudininko formų ar jų galūnę gavusių kitų daiktavardžių, pvz.: nūnesė lig truputūkį; po pažasti bit sniego; būstu prig brōli. Su prielinksniu sā kartais suprieveiksmėja daiktavardžio tiesą vns. įnagininkas, pvz.: sā tiesāi aš tāu sakau „iš tiesų aš tau sakau“; sā tiesāi ānas tap padārė „iš tiesų jis taip padarė“. Daiktavardinių prieveiksmių su prielinksniais užrašyta nedaug, pvz.: iš arti gerašt regėt, iš toli — kap tumōnas „iš arti geriau matyti, iš toli — kaip migla, rūkas“; žviltelėk iš toliaušt „žvilgtelėk iš toliau“. 4. Greta prielinksnių konstrukcijų junginių, kurių abu dėmenys yra atskiri, nesuaugę, tarmėje pasitaiko formų su suaugusiais dėmenimis, pvz.: aš sėdu papirkoji; āni·s būsta pavidūli vesės „jie gyvena vidury sodžiaus“; lachōne: statom pavidūn „dubenį statom viduryje (stalo)“; pa vidūri vesės buvo „vidury sodžiaus gyveno“ pāhara paviršuj „suaria paviršiui“. Iš šių formų atrodo, kad prielinksnis (šiuo atveju priešdėlis) pa (< po) prie atitinkamų linksnių čia yra pridėtas neseniai, plg. pasakymą tik iš po viršo šlāpas „tik iš paviršiaus šlapias“. Šiuos prieveiksmius laikyti atsiradusiais iš priešdėlinių daiktavardžių vargu ar galima, nes antrasis dėmuo, t. y. daiktavardis, yra nepakitusio kamieno. Be to, tarmėje, rodos, nevartojami kiti tų formų linksniai. 4 Suvienbalsėjęs nekirčiuotas u·(< uo) tarmėje neretai pasitaiko sutrumpėjęs. 5 Trumpasis i šioje formoje gali būti dėl bevardės gim. vns. vard. ir gal. daugi. 11. Gramatinės kategorijos ir jų raida 161 Prieveiksmių kartais gali pasitaikyti ir su antrine galūne, pvz.: užporītų vari'sim pėkų „poryt ginsim galvijas“. Galūnė -ų čia gali būti pridėta pagal kitas vns. įnag. formas (plg. rītų, vākų), nes dažniau sakoma: užporīt dienas Narčiosna; išporīt mán kārvės ganit; užpovāk ar ādžio lietūs „užvakar lijo lietus“. Manoma, kad iš a kamieno priešdėlinio daiktavardžio pāsakas pagal u-kamienės vns. įn. ir įnag. formas yra atsiradę prieveiksmiai paskui, reč. paskum̃ (Ulvy das 1957 : : 122), pvz.: pirma apdravėk, paskui apvarįsi „pirma apravėk, paskui apkapuosi“; palūk, paskum̃ nuneši. Suprieveiksmėjęs daiktavardžio pusė dviskaitos vietininkas pusáu(t) (Endzelynas 1957 : 207) dažniausiai yra su slavišku prielinksniu na, pvz.: linúosna vilnai padauzdinėja na pusáu „lininius metmenis per pusę vilna atauždžia“; razgūrino žiedą napusáut „perl a u žė žiedą pusiau“, reč. pusáu dienõs atvažiuos „vidurdienį atvažiuos“. 2. Būdvardiniai prieveiksmiai Tarmės būdvardiniai prieveiksmiai yra įvairios darybos. 1. Daugiausia vartojama prieveiksmių, sudarytų iš nelyginamojo laipsnio būdvardžių su formantu -ai (po minkšto priebalsio -ei), pvz.: au(k)štai, baltai, brangei, dažnai, gardžei, gerai, gilei, gludžei, lygiai, sklandžiai, gražiai, išilgai, lįgei, plačei, plonai, rūštai „rūgščiai“, slims lai „silpnai, menkai“, sūnkei, surai, vēlai. Tokią pat galūnę -ai (-ei) turi ir iš priešaginių būdvardžių padaryti prieveiksmiai, pvz.: mėlinai, geltonai, raudonai, gudiškai, lietuviškai, rusiškai, seniškai „senoviškai“; nevi'nodai; dažnokai, ratokai; an(k)štikai, artikai, gluditkai „sklandutėliai“, gražikiai, netoulitkai, plonitkai, ratitkai „retutėliai, labai retai“, stiprikai⁶. Iš būdvardžių, kurių nebėra ne tik tarmėje, bet ir lk., manoma, yra padaryti ir prieveiksmiai nu'nai(k), šiandien“, pėrnai(k) (Skardžius 1943 : 216–217), pvz.: nu'nai(k) dar bit šilta; nu'nai an darbo neisu, reč. aš nūn jau nevirsu; nūn šiltėst „šiandien šilčiau“; pėrnai pirko; pėrnaik atvažau. Taip pat senas prieveiksmis, nebeturintis savo pamatinio būdvardžio, iš kurio jis padarytas, yra ir labai (lk. labas irgi beveik nebeturi būdvardžio reikšmės), pvz.: ānds labāi mēksta šūptis; rugīna labāi ār̃dosi; labai gražai mokate rašīt. Greta galūnės -ai pasakoma ir -au, pvz.: kvi'čei nelabou geri „kviečiai nelabai geri“. Dėl formų su -au žr. žemiau. Su priedėtiniu k po -ai yra sakomos dažniausiai šios būdvardinių prieveiksmių formos: nu'naik, pėrnaik ir retkarčiais seneik. Dėl šių ir kitų prieveiksmių su k dar žr. žemiau. 2. Tarmėje pasitaiko suprieveiksmėjusių ir atskirų būdvardžių linksnių. Ypač linksnusi prieveiksmėti yra būdvardžių bevardė giminė, t. y. vns. vard. ir gal., pvz.: graita parvažau namõp; graita atāj, reč. grait užūgo (vietoj grait(a) ne retai vartojamas viekau ~ viekiāu), žr. žemiau); gražū padarīta visa gražiai padaryta viskas“; ar ilga ča būsi? pigū adavė „pigiai atidavė“. Kartais pavartojamas suprieveiksmėjęs ir vieno kito būdvardžio vns. įnag. linksnis, pvz.: raitū jājau „raitomis jojau“; raitū kam atsitiko kunodas „retai kam liko bulvių“; retū kas moka. 3. Iš būdvardžių su formantu -yn padarytų prieveiksmių tarmėje yra labai mažà, pvz.: au(k)štin patkėlti; man dabar žamin reika „man dabar žemyn (mirti) reikia“; nu'nūk galva žamin „palenk galvą žemyn“. 4. Prieveiksmėjančių būdvardžio ir prielinksnio junginių irgi nedaug, pvz.: ne an ilgo būstu čonaik; iš naujo pasaudinom „naujai, iš naujo pasodinom“; reiks ir mán sēnaut po macitkū itai nedėlai „reiks ir man šienauti pamažu šią savaitę“. Prielinksnis po > pa ir būdvardis dažnai būna suaugę, pvz.: ait palangvi „eina palengva“; pamacitkū nurōvēm linūs. 6 Prieveiksmiai su priesaga -itkai tarmėje dažnesni už pries. -itk- būdvardžius. 162 Nusižiūrėjus į baltarusių kalbą, su prielinksniu po yra padaryti šie prieveiksmiai: ānas po lietuviškai nesupranta; mēs maži po prastų nemokėjom „mes maži baltarusiškai, paprastai (brus. па-просту) nemokėjom“; po dabarišĉamu āti dzeğarīkas „naujoviškai eina laikrodukas“; po senomu gerāst bit, ale ir po naujomu prijūnkom „pagal seną (laikrodį) geriau buvo, bet ir pagal naująjį priprataome“ (plg. brus. па-новаму, па-старому). Būdvardžio ir įvardžio bevardė giminė yra suprieveiksmėjusi junginyje visa ligu „vis tiek, vis vien“: visa ligu aš aišu; visa ligu ānas nenóri būt. 3. Skaitvardiniai prieveiksmiai Skaitvardinių prieveiksmių tarmėje vartojama nedaug. 1. Iš suprieveiksmėjusių skaitvardžių linksnių dažniausiai pasitaiko kuopinių skaitvardžių inesyvas, pvz.: āni's sāu dveitė būsta „jie sau dviese gyvena“; traitė kūlė; jų ketvertė bit; šešetė pjovė: aštuonetė būstam. Rečiau pasitaiko suprieveiksmėjęs kiekinių skaitvardžių inesyvas, plg.: dvijosa paždāilėm; trijosa mėlžem kārves. Suprieveiksmėjusio bevardės giminės vns. vard. ir gal. užrašyta tik pora pavyzdžių, tai daugins kētveria „keturiese“ (kāetvera vaikų bit; bōcis mus kāetvera pāmētē) ir kelintinis pirma (pīrma tu atāik pōtim as). 2. Su formantu -ai irgi minėtina pora prieveiksmių, pvz.: dauginis dvejei „dviese“ (pāti's sāu dvejei abū visa ūtarino) ir kelintinis pirmai(k) (ānas pirmaik padūmos, pōtim isijūks „jis pirmą pagalvos, paskui nusijuoks“; pirmai padkaldinėj ir jāučus). 3. Iš žodžių junginių susidarę prieveiksmiai yra kelių rūšių. Ypač dažnai gyvenimo būdui nusakyti vartojamas junginys vienum vienā, -as (būstu vienum vienā, vienas, vienum vienā varguoju), kurio antrasis dėmuo yra kiekinio skaitvardžio vns. vard., o dėl pirmojo formos palygink jau minėto prieveiksmio paskum darybą. Iš kiekinio skaitvardžio ir pažymimojo įvardžio bevardės gim. formų sudarytas junginys visa viena „vis tiek“, pvz.: visa vėna kā dīrpt; aš visa vėna disū nāmōp, plg. dažnesnį analogiškos reikšmės minėtąjį visa ligu. Pasitaiko suprieveiksmėjusių skaitvardžių linksnių (ypač vns. kilm.) su prielinksniais, pvz.: su an: an pirmo išaidinēja pruźbnā „pirma išeina, atsi leidžia (laikrodžio) spyruoklė“; an pirmo dār krūpa dantų sedi „priekyje dar truputį yra dantų“; inbrūks žāmen rāmti an pīrmā jōs „įbes žemėn lazdą jos priešakyje“; an vėno gerāst, an kīto blogēst; su iš: iš pēn(k)to iš dešimto paūtarino „pakalbėjo kaip pakliuvo, be sąryšio, padrikai“. Šie junginiai greičiausiai sudaryti pagal slavų kalbose vartojamus atitinkamus pavyzdžius, plg. brus. на першае, на перад, на другое; пятае через дзесятае; rus. из пятого в десятое; через пятое на десятое. 4. Įvardiniai prieveiksmiai Prieveiksmių, kilusių iš įvardžių, tarmėje yra nemaža. 1. Iš suprieveiksmėjusių įvardžių linksnių dažniausiai vartojama bevardės g. vns. vard. ir gal., pvz.: ānas iz manē jaunēsnis nēka mētū penkis ar šešis; šiēnas netiēka indžūdinēja „šienas netiek išdžiūsta“; visa mīekt ānas „vis miega jis“; ānas atvažūdinēj ča visa. Dažniau vartojamos sutrumpėjusios formos kiek, tiek, tiek, nēkik, bile kiek, pvz.: tiek nebūs mētū „šį tiek nebus metų“; kīek būs, tiek duōs; jūsų nēkiek irā „jūsų kažkiek, keletas yra“; reiks ne bile kiek dīonos; tai šēi, tai tei zināu „tai šį, tai tą žinau“. 11* 163 Kartais pasitaiko apibendrintas vns. kilmininkas: būsta ani's viso dveite. Stabarėja vns. vietininko formos, pvz., vns. il. kanà tu važūsi nakčai? nēkùna užveža ir nēkùna nerōdina „kažkur nuveža ir niekur nerodo“; vns. ad. kám(p) tu būsti? „pas ką, prie ko tu gyveni?“ 2. Prieveiksmiai su formantu -ur (vartojami paprastai vietos inesyvo reikšme), pvz.: o kur nūn buvai? kurgig vaikas? anà nēkur po bólkai būsta „ji kažkur po sąja yra“; bē dárbo nī'kur nebūsi; visur žmonės miršta; visur žūri, nēkur nēr. 3. Prieveiksmiai su formantu -da || -dai(k), pvz.: gāl izbrinks kadà vīna liežūvi „gal išrinks, priims kada vieną kalbą“; tadà pasakis. Dažniau yra sakomos šios formos su -daik: kadaik žinōri, tadaik ir atvažūja; tadaig nebit nēko; vaišioja nēkadaik škālon „ėju kažkada į mokyklą“, kadaik tu aisi? aš niekadà neimù vienōn kruvōn; niekadaik nebit musìm tokō vėjo. Tačiau su -daik neteko girdėti prieveiksmio visadà: visadà girtas; jam visadà mažà (dažniau visùmet). Priebalsis k (rec. g) greičiausiai yra atsiradęs iš dalelytės gi ir žodžio gale suduslėjęs: kadaig > kadaik. Neaiškumo kelia tik šis k formose su dviguba dalelyte, pvz.: kadaikik, tadaikik greta kadaigig, tadaigig. Galbūt k čia pridėtas tarti pagal dažnesnes formas kadaik, tadaik. 4. Prieveiksmiai (ar jungtukai) su formantais -aip, -eip. Šių formantų dvibalsiai ai, ei tarmėje yra suvienbalsėję (galimas dalykas, dėl enklizės ir proklizės), pvz.: būsta kap visi „gyvena kaip visi“; ir dabar tep ir; itep jū'kasi mūsu žmonės tō; Adōlo bōcis nēkap kitēp sakē; visēp bit greta visāp gal būt; viselēp ūtarino „visai, visokieropai kalbėjo“. Kartais dėl lk. įtakos pasitaiko išlikę dvibalsiai ai, ei, pvz.: aš mėgstu, kaip pasakīt, ita saldūma; nemėtino tep vieni vi'nus nemėtė, nepalikdavo taip vieni kitų “šalia tep nebūs (galbūt ei ir ie čia kaitaliojasi kaip ir žodžiuose sviekas greta sveikas, šievā ~ šeivā, viekāu ~ veikiau). 5. Mažiau aiškios kilmės prieveiksmiai yra čà, čōn, čōnai(k), čanaik, šēn, šēnaik, tēn, tenai(k): ir čà miršta ir tēn miršta; duktē atvažūos čōn; nuvejau čōn; ānas čōnaik bit; reika tesōtis tai šēn, tai tēn; šēngi tēvas maišas bit; senēik buvau aš tenaik jamp; kāpgi vī'nà būs tenai? pelūs tendi sapildinēja; mēs šēnaik atvažūom. Kartais šios formos pasakomos ir su dalelyte ka, pvz.: atvažāu šēnaka; žurēk tenaka; and tenaika būsta; šēnak(a) atāj. 6. Tarmėje yra nemaža prieveiksmių, atsiradusių iš įvardžių su prielinksniai junginių. Jų dėmenys gali būti suaugę ir nesuaugę. Kai įvardis stovi prieš prielinksnį, abu dėmenys dažniausiai yra suaugę, pvz.: kodēl tu nebuvai? o kodēl aš nenorėjau? arklys čužinėjasi, tudēl reika padākalt. Ypač senas prieveiksmis yra tōdrin: Brōnēs sviekatā neasabli·va, tōdrin nuvej Zietelon „Bronės sveikata nepatipa (nelabai gera), todėl nuėjo į Zietelą (pas gydytoją)“, plg. Daukšos Postilės tōdrin 6₁₂, kōdrin 28₃₃, kōdrinag 128₁₈. Kai pirma stovi prielinksnis, o paskui įvardis, dėmenys paprastai yra nesuaugę, pvz.: anà tep an viso mōndra; mán dēle tō nī'ko; dēle kō itai būs? žinau dēl kō nenorēj; sa visū gerai; sa visū senā; po tō jū'ksis. 7. Prieveiksmiai iš prielinksnių ir įvardinių prieveiksmių, pvz.: iš kur tu atvažavai? iš visur važūja žmonės; vėžū visa iš čà; rības pasidarē, ag atvažāu iš tēn; iš šlca nuvažāu; iš šlca kur važūsi? nūg čà artēst „nuo čia arčiau“; nug tēn nuveisi; lig čē atāj; lik kōlaik visa mīekt „ligi šiol mane miegą“; lik kōlai(k) tu būsi? Sa visāi nēgali (visai gali būti ir be prielinksnio: visāi sapūs; ne visai iškeptā žasē „ne visai iškepta žąsis“) greta sa visū netouli. Dar plg. E. Volterio užrašytą prieveiksmį sa visūm: tep anà pristōje sa visūm pas arkli (Wolter 1899 : 172). Prielinksnis (priešdėlis) ir prieveiksmis pasitaiko suaugę, pvz.: sadūmoj datōl laukē jīškot vėjo, pakōl’ rās; uštāt daug padāžgino namū. 7 Apie panašios darybos įvardžius plg. (aut. 1960: 130). 164 8. Įvairūs sudurtiniai prieveiksmiai ir junginiai sudaromi nevienodai. Iš įvardžio ir įvardinio prieveiksmio, pvz.: vaikami tai tiek to, o mŏmai tai negadnai „vaikams tai tiek to, o mamai tai negerai“; ânas teĩ pâčo būsta vĩenas „jis taip pat gyvena vienas“; tei pâča nūmirė âni s; tep pâča gerai būsta. Iš įvardžio vns. įnag. ir dalelytės jau greičiausiai yra atsiradęs prieveiksmis tūoj < tuo + jau (Otrębski 1956 : 362), pvz.: an fabrikos, tai tūoj dastotai pensija- „fabrike tai tuojau gautumei pensiją“. Junginiai iš dviejų įvardinių prieveiksmių, pvz.: viselēp kàp būsta „visaip kaip būna, pasitaiko“; nēkap kitēp sakē; ânas čà nēkur bit; kàp kur ir nuvežūjam; kàp kadaik atàima; bōčū tavàm vistiek. 5. Veiksmažodiniai prieveiksmiai Su veiksmažodžiais susijusių prieveiksmių tarmėje užrašyta labai maža. Pvz., veiksmažodžio šakni turi priešdėlinis darinys aplink: aplink nuvėj; aplink vaiščoj. Iš įvardinio prieveiksmio ir veiksmažodžio yra atsiradęs junginys kap ragi „beregint, bežiūrint, staiga“: kap ragi nuvažiuojam Li-dōn; kap ragi pastatīs pirkà. Sustabarėjusių veiksmažodinių yra ir daugiau, tačiau jie nėra prieveiksmiai. Pvz., įterpiniais žodžiais laikytini rēgis (tokàs gēras, rágis, visa tau dúotup, rágis, ten viso dúoja), būlo rēč. būlau „būdavo“ (būlo, an Pētro kàsa kunodàs „būdavo, apie Petrą — birželio 29 d. — kasa bulves“, būlau, gīemame visalōkas giēsmės). Kaip nekaitoma tarinio vardinė dalis vartojama reĩkia, veikiausiai pagal slaviškus pavyzdžius, plg. brus. трѐба, rus. надо, нужно (reĩka gi màn sa jū būt reĩka bit ait „reikėjo eiti“, reĩka būs pæku varit „reikės galvijus gint“). 6. Skolinieji prieveiksmiai Šalia savų, baltiškos kilmės prieveiksmių Zietelos tarmėje yra nemaža skolinių, ypač iš slavų (daugiausia iš baltarusių, mažiau iš lenkų ir rusų) kalbų. Jie yra labai įvairūs. Pirmiausia minėtini prieveiksmiai, kurie pagal reikšmę tarmėje nebeturi (kai kurie gal ir neturėjo) lietuviškų atitikmenų, pvz.: aš aršà ju nemėstu „aš labai, ypatingai jų nemėgstu“ (plg. brus., rus. горше); ānis nazharōk tep dirba „jie tyčia (pažodžiui — „an tyčių“) taip daro“ (brus. знапок); ânas narōčna tep padàrē (rus. нарочно); nazōt atāi (brus., rus. назад); pės̆a reĩka ait pro girà „pėsčiom reikia eiti per girią“ (brus. пѐша); pėuna (ir pėunei) atvažūos „tikriausiai, veikiausiai atvažiuos“ (brus. пўна); kuni po-prōstu tiklaik ūtarina (brus. по-просту); iš zōdo nepažnau jūsu „iš užpakalio nepažinau jūsų“ (brus. ззаду) ir kt. Kiti skoliniai vartojami greta lietuviškų prieveiksmių ir neretai juos stelbia, pvz.: ânas ir vienas čēsam (ir čēsnam) atvažūoja greta kartais (brus. часам); čista (kiti čōlsta) paspaūs „visai suspaus“ greta visai, sa visu (brus. чыста); ten ināčei ūtarina greta kitēp (brus. іначай); jau baznīčon māla kas āiti dažniau mažà, mažai (brus. мала); nāit a šaltis bit didelis „labai, per daug šaltis buvo delis“ greta labai, labai (brus. надта); nigdi nepamiršū greta niekadaik (lenkų nigdy); rāptam (reč. rāptum) pamirē „staiga numirė“ greta staigōs, kap ragi (brus. раптам); zāras atais namōp greta tuoj (brus. зараз), zausdōbl ânas ten sēdi, plg. visuomet (brus. заўсёды); zūsim (kartais sausēm) arti būsta „visai (ir sa visai, sa visū) arti gyvena“ (brus. зусім, rus. совсем) ir kt. 165 Iš pavyzdžių matyti, jog daugelis slaviškų prieveiksmių Zietelos tarmėje vartojami beveik visiškai nepakeisti, plg. čįsta, māla, nātta, naznaŕok, žāras, zaušōdb⁸ ir kt. Tokia leksinė interferencija dažniausiai pasireiškia, kalbantis tarmės atstovams, vienodai gerai mokantiems lietuviškai ir baltarusiškai ir nekontroliuojantiems savo šnekos. Daugumas tarmės atstovų, kalbėdamiesi su kitos tarmės atstovu (pvz., šio straipsnio autoriumi), neretai stengdavosi savo kalbą kontroliuoti, parinkti lietuviškesnį žodį arba paaiškinti baltarusiško žodžio reikšmę bei nusakyti mintį aplinkiniu būdu. Vadinasi, tai neseni skoliniai, o, pvz., māla, zaušōdb ir retesni, negu jų lietuviški atitikmenys. Kiti, seniau skolinti prieveiksmiai yra labiau aplietuvinti, pvz.: arša (kirčiuotas slavų o virtęs a, kartais minkštinamas ir š- arša), nigdi (po d balsis i supriešakėjęs), nazoť, iš žōdo (kirčiuotas slavų a virtęs o) ir pan. Be to, tarmėje vartojama nemaža skolintų būdvardžių, kartu ir iš jų padarytų prieveiksmių su -ai, pvz.: biednai, britkei „bjauriai“, dramnai arba drabnai „smulkiai“, gadnai „gerai“, slobai „silpnai“, žitkei „greitai, vikriai“. Kartais būna suprieveiksmėjęs jų bevardės giminės vns. vard.-gal. linksnis, pvz.: britku || britkų, slisku || sliskų „slidu“, vesēla „linksma“ ir kt. Jie skiriasi nuo atitinkamų slaviškų prieveiksmių, plg. brus. бе́цела, слі́зка, сла́бка, rus. сла́бо ir kt. Dalis prieveiksmių yra hibridai, pvz., abikāp „bet kaip“, brus. абы-як, abikūr „bet kur“, brus. абы-дзе, na pusā(t), Galimam daiktas, tokios pat kilmės yra ir dariniai su ne-, pvz.: nēkap, nēkadaik || nēku⁰met, nēkiek, nēkur, nēkanda, plg. brus. не́дзе, не́калі, не́куды, не́калькі, rus. не́когда, не́сколько, нéкуда⁹. Kai kurie prieveiksmiai yra padaryti iš lietuviškų žodžių, bet pagal slavišką modelį, plg. jau minėtus po dabarīščemu, po lietuviški (kartais tiesiog po litouški), po najōmu, po senōmu. Galbūt kalkėmis reikia laikyti ir prieveiksmius sa ti'sai, visa ligu, plg. brus. сапаўды, уё по́ўна, rus. всё равно, nors panašios plačiai vartojamos baltų ir slavų darybinės bendrybės, rodos, nelaikomos kalkėmis, plg. pamacitkų, lk. pamažu, latvių pamazītēm, pamazītņām, brus. памале́ньку, rus. и украинų помале́ньку. Laipsniavimas Kaip tarmės būdvardžiai, taip ir prieveiksmiai (daugiausia būdvardiniai, rečiau kiti), be nelyginamosios formos, turi du laipsnius: aukštesnįjį ir aukščiausiąjį. Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formos daromos iš nelyginamojo laipsnio. 1. Aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai daugiausia daromi su priesaga — est (po sukietėjusių priebalsių — ast), pvz.: au(k)štēst, blogēst, daugēst, dru'tēst „kiečiau“, gardēst, gerēst, gražāst, jilgest, langvēst, mažāst, min(k)štēst, pigēst, plonēst, pradēst, ratēst, sausēst, storēst, sviekēst „sveikiau“, šaltēst, šiltēst, vēlēst, vikēst „greičiau“, žamēst. Priebalsis t yra pridėtinis, atsiradęs, manoma, iš enklitinio antrojo asmens įvardžio ti > t, kuris čia eina formaliu prieveiksmio požymiu (Arumaa 1933 : 35; Hermann 1936 : 388). Tarmėje dar kartais (gana retai) pasakoma ir daigēs || daugēs, gerās, gražās, plg. vakarų dzūkų daugēs ir daugēs : daugēsni i·sipilk Plikiai, Varenavo raj., taip pat Daukšos Postilės daugēsni 93₆, didesn’ 450₄₈; nēudingesn’ 432 šalia daugiaus 7₃₂, rōmieus 289₂₉, kur daugēsni < daugēsni arba daugēsnia yra bevardės giminės būdvardžių aukštesnysis laipsnis (Arumaa 1931 : 65; 1933 : 35; Otrębski 1956 : 305). 8 Skolinių priegaidės yra labai sąlyginės. Su lietuviškomis priegaidėmis skoliniai daugiau tariami grynai lietuviškose šeimose augusių tarmės atstovų (kartu adaptuojami ir žodžių garsai, pvz.: čįsta), o mišriųjų šeimų atstovų kalboje jų tarimas nesiskiria nuo baltarusiško tarimo (taigi pakaktų nurodyti vien kirčiuotą skiemenį, t. y. žodžio kirtį). 9 Plačiau apie darinius su ne- žr. aut. 1960: 123. 166 Greta formų su -est neretai dar vartojamos aukštesniojo laipsnio formos su -(i)au < *(i)au, -(i)aus, -(i)aust, pvz.: daugáu, daž. daugáust, geráu || geráus, daž. geraũst, langvãu || langvãist, mažáust, paskãu, sunkáust, taulãu || taulãust, véliaust10. Galimas daiktas, priesaga -(i)au buvo būdinga vien tik prieveiksmiams, tačiau paprastėjant laipsniavimo sistemai, ją iš vartosenos Zietelos tarmėje ėmė stumti bevardės giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžių priesaga -es(t). Kitose tarmėse ir lk. panašiai buvo apibendrinta prieveiksminė priesaga -(i)au. Tik pasitaikančios tarmėse kontaminuotos priesagos -(i)aus (Zietelos tarmėje ir -iaust) formos rodo kadaise buvus skirtingą bevardės giminės būdvardžių aukštesniojo laipsnio priesagą -es(ni). Kartais formos su -(i)au(st) nebeturi aukštesniojo laipsnio reikšmės ir vartojamos vietoje pamatinių, pvz.: labau and teń gi·va būsta „labai ji ten gerai gyvena“; labau gerau ča būt „labai gerai čia gyvent“; labau gerau ānas teń mókinasi „labai gerai jis ten mokosi“; tokāi pagadāi negerāu „tokiu oru neg erai“; iš taulāu āni·s čā „iš toli jie čia“; labdáus ítep mékštu útàrt „labai aš mėgstu šitaip (lietuviškai) kalbėti“. Dažnesnė nelyginamojo laipsnio prieveiksmio labai forma dabar, rodos, yra su -(j)au. Jokių kitų gretiminių lyčių neturi pamatinė prieveiksmio vièkāũ forma, plg.: aš vièkāũ aisù namóp „aš greitai einu namo“; vikāũ aš teń nuvažavāũ „greitai aš ten nuvažiavau“; vekāũ ānas āiti šeń „greitai jis šen eina“. Jo aukštesnysis laipsnis dabar yra vièkešt || vekèšt || vikèšt. Iš šių pavyzdžių aiškiai matyti, jog priesaga -(i)au dažnai jau nebeturi pirmykštės aukštesniojo laipsnio reikšmės. Ir tai suprantama. Nustojus skirti aukštesniojo laipsnio prieveiksmių ir bevardės giminės būdvardžių darybą, priesagos -est ir -(i)au tapo visai lygiavertės. Viena iš jų turėjo trauktis. Formos su -(i)au(st) Zietelos tarmėje traktuotinos kaip reliktinės. Skolinys arša kartais ir be jokios galūnės turi aukštesniojo laipsnio reikšmę, pvz.: ča ir karvė neimindžos arša „čia ir karvė nesupluks žemės kiečiau (bjauriau)“; nežinom kāp būs, ar gerāst ar arša „nežinom kaip bus, ar geriau ar blogiau“; reš. aršā || aršast. 2. Aukščiausiojo laipsnio prieveiksmiai padaromi daugiausia iš aukštesniojo laipsnio prieveiksmių su slaviška dalele nāi: náidaugėst, náibrangėst, náimažāst, náipigėst, náitaulėst, reč. náidaugāust, náimažāust, náivėlāust. Aukščiausiojo laipsnio formos su priesaga -ausia yra daug retesnės. Bet ir jos beveik visada turi dalelytę nai, pvz.: náiau(k)ščāusà, náidaugāusà, náimažāusà, náipirmāusà. Be dalelytės nai formos retos: dalgelāi gerāusà pjāut. Iš daiktavardinių prieveiksmių laipsniuojami yra tik an(k)sti, an(k)stėst, nāian(k)stėst; arti, artėst, nāiartėst || nāiartāusà; taulì || tolì, taulėst || tolėst, nāitaulėst. Skaitvardinio prieveiksmio pirmāik kitų laipsnių neteko girdėti. 3. Kartais tam tikrą pereinamąjį aukštesnįjį laipsnį reiškia vediniai su priesaga -itkiau, -itkest, pvz.: kab jāunas, tai vekìtkāũ nuhāis „kai jaunas, tai greitutėliai nueis“; vekìtkāũ anà atāi namóp „labai greitai, greitutėliai ji parėjo namo“; iš čā tāu būs artièkèst „iš čia tau bus arčiau“. Apskritai, tarmė prieveiksmių su priesaga -itkai nelinkusi laipsniuoti. Pamatinių formų reiškiamos ypatybės viršijimą rodo prieveiksmiai su dalelyte per, pvz.: per brangei davėi; per vēlai atājo; arba skolinys nātta: nātta brangũ visà; nātta dáugi svieto bit. Būdvardiniai prieveiksmiai su priešdėliu pa- (iš prielinksnio po) turi mažybinę, mažinamą reikšmę: palangvì važũok ir nuvažũosi; pamacìtkũ būstam „pamažu, pamažėlė, po truputį gyvenam“. 10 Chr. S. Stangas (1958: 188) prieveiksmius su (i)aust pateikęs prie aukščiausiojo laipsnio formų, priduria, jog iš savo surinktos medžiagos negalėjęs nustatyti, ar jos yra aukštesniojo, ar aukščiausiojo laipsnio. 167 Čia pateikti daugiausia pokalbių metu užrašyti tarmės prieveiksmiai. Reikia manyti, jog nemaža jų liko neužrašyta (jiems pasakyti nebuvo tinkamos situacijos). Be to, lyginant su kitomis šnektomis, Zietelos tarmė yra gerokai skurdesnė. Ilgą laiką buvusi tik namų buities kalba, pastaruoju metu savo funkcijas ir šeimose užleido baltarusių kalbai. Faktiškai ji teprisimenama ir geriau mokama jau tik keleto senukų. LITERATŪRA Arumaa P. Litauische mundartliche Texten aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen. Dorpat, 1931. Arumaa P. Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina. Tartu, 1933. Būga K. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1959; T. 3. V., 1961. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg, 1955–1963. Hermann E. Litauische Studien. Berlin, 1936. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. T. 3. Warszawa, 1956. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Stang Chr. S. Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiet von Wilna. — „Norsk Tidskrift for Sprogvidenskap“, Bd. XVIII, 1958. Ulvy das K. Vienaskaitos naudininko prieveiksmėjimas ir prieveiksmiai su formantais -(i)ni, -i lietuvių kalboje. — Kn.: Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai. V., 1957. Ulvy das K. Dėl vienaskaitos galininko prieveiksmėjimo dabartinėje lietuvių kalboje. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1959, t. 2. Vidugiris A. Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1959, t. 2. Vidugiris A. Zietelos tarmės įvardis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. 3. Vidugiris A. Veiksmažodžiai su priešagomis -ineti ir -dinėti Zietelos tarmėje. — „Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, serija A“, 1961, t. 2. Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1969, t. 11. Vidugiris A. Zietelos tarmės veiksmažodžio kaityba. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1973, t. 14. Vidugiris A. Zietelos tarmės būdvardis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1974, t. 15. Wolter E. Zur litauischen Dialektkunde. I Die Litauer im Kreise Slonim (Slanimas) Gouv. Grodno (Gardinas). — In.: Mitteilungen der litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd. 4. Heidelberg, 1899. А. ВИДУГИРИС НАРЕЧИЕ В ЗЕТЯЛЬСКОМ ГОВОРЕ Резюме Наречия в Зетяльском говоре анализируются главным образом в плане их происхождения и словообразования. Больше всего в говоре наречий, образованных от имен существительных (напр.: an perdienės, basamitė, daugikart, kiomet, namõr, staigõs, taulį) имен прилагательных (artitkai, glūdžei, graita, nūnaik или nūn, pamacitkū, slimslai) и местоимений (šõn, šonaik, itep, itiek, kadaik, nėkap, nėkur, netieka, šėnaik, tėdп, vislėp). Сравнительно немного наречий, которые образованы от имен числительных (напр.: dveitė, dvejei, dvijosa, pirmaik, vienum vienā) и глаголов (apliṅk, kap ragi). В говоре отмечаются также славянские, в основном белорусские, заимствования (напр.: ārša, čista, pāčei, nazōt, nigdi, pēša, rāptam, žāras, zausōbi), наречия, образованные по примеру соответствующих славянских слов (po dabar iščamu, po najūtu, sa visai, visa ligu) и гибриды (abikap, abikūr, parušaut). Сравнительная степень наречий образуется чаще при помощи суффикса -es(t) (daugės, drūgėst, sviekėst) и иногда -(i)au(st) (daugiaust, langiau, tūliaušt). Предполагается, что в прошлом суффикс -es(t) < *-esni использовался для образования сравнительной степени имен прилагательных среднего рода, а -(i)au для той же степени наречий. При обобщенном употреблении суффикса -est, суффикс -(i)au стал вытесняться и применяется в качестве основных форм, напр.: labai gerai ča būt; iš tau lū āniščė; vikāi ānas aiti šėn. Сравнительные формы наречий иногда употребляются с контаминированным суффиксом (i)au+st: daugiaust, geraust, vėlaust. Превосходная степень наречий образуется при помощи славянской частицы pai и форм сравнительной степени, напр.: pāidaügėst, nāimāžast, nāipirėst, иногда pāidaugāust, nāimazāust, nāivėlaust. Формы с суффиксом -(i)auша еще более редки: pāiau(k)šiaūsa, nāidaugāūsa, nāipirmāūsa и иногда без частицы pai: gerāūsa. 168 A. VIDUGIRIS ADVERB IN DER SIETELAS MUNDART Zusammenfassung Adverbien in der Sietelas Mundart werden hauptsächlich im Plane ihrer Herkunft und Zu-sammenbildung analysiert. In der Mundart herrschen die Adverbien vor, die von den Substantiven (an pėrėdėnė, basamcā, daūgkārt, kūomet, namóp, staigōs, taulì), von den Adjektiven (artikìkai, glu’dzėi, graita, nu’naik oder nūn, pamacitku, slimstai) und von den Pronomen (ėn, čonaik, itep, itiek, kadaik, nėkap, nėkur, netieka, šėnak, tōdrin, visėlėp) gebildet sind. Es gibt im Vergleich nicht viel Adverbien, die von den Zahlwörtern (dveitė, dvejėi, dvìjosa, pirmàik, vienùm vienà) und von den Verben (apliṅk, kap ragi) gebildet sind. In der Mundart bemerkt man auch slawische, hauptsächlich belorussische Lehnwörter (arša, čista, ināčėi, nažōt, nigdi, dėsa, rìptam, žāras, zaušōdb), Adverbien, die nach dem Muster der entsprechenden slawischen Wörter (po dabariščamu, po nau-jōmu, sa visāi, visa ligu) und Hybriden (abikap, abikūr, na pūsāut) gebildet sind. Komparativ der Adverbien wird meistens mit Hilfe des Suffixes -es(t) (daugėš, dru’tėst, sviekėst) und manchmal mit Hilfe des Suffixes -(i)au(st) (daugāust, langvāu, taulāust) gebildet. Man setzt voraus, daß das Suffix -es(t) < *-esni in der Vergangenheit für die Bildung des Komparativs der Adjektive sächlichen Geschlechts gebraucht wurde und -(i)au für denselben Grad der Adverbien. Das Suffix -(i)au wurde beim verallgemeinerten Gebrauch des Suffixes -est hinausgedrängt und als Grundform gebraucht, z. B.: labau gerau ča būt; iš taulāu ani’s čā; vikāu ānas aiti šėn. Komparativ der Adverbien wird manchmal mit dem kontaminierten Suffix (i)au+ +st (daugāust, gerāust, vēlàust) gebraucht. Superlativ der Adverbien wird mit Hilfe der slawischen Partikel nai und der Form des Komparativs gebildet, z. B.: nāidaugėst, nāimazāst, nāipigėst, manchmal nidaidaugāust, nāimazāist, nāivēlaust. Die Formen mit dem Suffix -(i)āusa sind noch seltener (nāiau(k)stāusa, nāidaugāusa, nāipirmāusa), manchmal werden sie ohne Partikel nai gebraucht (gerāusa).