Dėl „*-ān“ atitikmenų liet. „*ā“ kam. vardažodžių ir įvardžių galūnėse kilmės

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) Diskusijos V. GRINAVECKIS DĖL *-ān ATITIKMENŲ LIET. *ā KAM. VARDAŽODŽIŲ IR ĮVARDŽIŲ GALŪNĖSE KILMĖS 1. -a, -ā (RYT. -u, -ū) ATITIKMUO Beveik visame liet. k. plote senasis akūtinis žodžio galo *-án yra išvirtęs į trumpą -a (: lk. vns. įn. tā riba višta, dgs. gln. tās rības vištās), kuris skirtingose šnektose, priklausomai nuo jų fonetinės sistemos, yra atitinkamai pakitęs². Vietomis šiaurinių ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose galūnės -a < *-ān kaip reliktas pasitaiko ilgas (nors šalia jo dėl lk. įtakos joms dabar jau nebesvetimas bei pasakomas ir norminis atitikmuo — trumpasis a). Mitu vos upyno šnektoje skirtingai nuo lk. ilgai toks -a tariamas įvardžių anà, jì, jìjė ’joji’, katrà, ši, šità, šiojė ’šioji’, tà, tojė ’toji’ ir įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių, dalyvių vns. įn. ir dgs. gln. galūnėse, pvz.: su anà, jà, jàje, katrà, šìę, šìeje, šità, tà, tojė; anàs, jàs, jàsias, katràs, šiàs, šiàsias, šìtas, tà, tàsias; baltàja, pirmàja, audžiančiàja; baltàsias, pirmàsias, audžiančiàsias (Grinaveckienė 1957 : 152—153; Zinkevičius 1966 : 278, 310). Ilgas a < *-ān tais pat atvejais įr anksčiau ir Gretimoje Smalininkų – Viešvilės apylinkių (Jurbarko raj.) šnektoje (: su geràja, geràsias, tàs, kitàsias ’kitas’). Ilgai šios kilmės -a tariamas ir įvardžiuotinio įvardžio jòji II dmenyje apie Višakio Rūdą (: su jèje) ir kt. Kapsų-zanavykų šnektose su ilguoju -a tariamos įvardžių jì, tà vns. įn., dgs. gln. formos (: su tà, jà, tàs, jàs || jàs, Senkus 1962 : 213), palatvės vakarų aukštaičių šnektoje -anà, jì, katrà, ši, tà dgs. gin. (: anà’s, jà’s, š’à’s, katrà’s, tà’s, Jonai tyte 1969 : 201, 203, 204; LKT : 156.) A. Jonai ty tės tvirtinimu, Šakynos šnektoje -a ilgas ir įvardžio šita dgs. gln.: šita’s ’šitas’. Ilgai šių įvardžių formų a tariamas ir kai kur vidurio aukštaičių šnektose, pvz.: tà’s ’tas’ (LKT : 226). Fr. Kuršaičiai pažįstamos su tà, šià; tàs, šiàs, J. Jablonskiui — su jà, šią; jàs, šiàs, tàs formos (Kuršaitis 1876: 236—237; Kriaušaitis 1901 : 23, 25; Jablonskis 1957 : 227). Z. Zinkevičius (1966 : 310—311) formas tą ’ta’, tàs ’tas’ nurodo pietinių vakarų aukštaičių šnektų plote, tū, tū. ~ tà (< *tān) — rytų aukštaičių šnektose (dar plg. Valeckienė 1965 : 1 Kad akūtinis *-ān yra buvusi tik viena, visam lietuvių kalbos plotui bendra *ā-kam. vardažodžių (ir įvardžių) dgs. gln. galūnė, pagrįstai ir įtikinamai yra įrodęs J. Kazlauskas (1968 : 162, 163, 189). Tai visiškai patvirtina ir kitų tyrinėtojų duomenys (Šukys 1959 : 159; Jasińskaitė 1959 : 191; Vidugiris 1969 : 167). 2 Trumpasis šios kilmės atviro žodžio galo -a žemaičių šnektų plote į šiaurės vakarus nuo Klykolių, Akmenės, Alsėdžių, Gargždų (Grinaveckis 1973: 214) atliepia redukuotą -ǝ (: mažò ~ mažà, kójo ~ kója, gerójo ~ geràja), rytų aukštaičių ir dzūkų šnektose — trumpą (kai kur redukuotą) -u (: mažù, mažù, maž ~ mažà, kóju, kóji, kój ~ kója). Uždarame šių šnektų žodžio gale jis, taip pat kiekvienas uždaro ir atviro žodžio galo šios kilmės -a likusiame lietuvių kalbos tarmių plote tariamas trumpai, o po j dar ir supriešakėja. 125 : 655). Žietelos šnektoje užfiksuotas vienas atvejis, kai ilgą -a turi *-ā-kam. daikta- vardžio vns. in. galūnė, pvz.: xmoraˈ ~ chmoràˈ ’debesim’ (Arumaa 1931 : 51)³. Akūtinis įvardžiuotinių formų I dėmens *-án lk. ir pietinių bei šiaurės vakarų aukštaičių šnektose yra išvirtęs ilguoju -a (žymimas, atsižvelgiant į kilmę -ą); nekirčiuotas jų II dėmens *-ān, išvirtęs į -ā, čia irgi sutrumpėjo (: baltāja, baltāsias, gerāusia, gerāusias). Rytų aukštaičių šnektų plote apie Medeikius, Užžsilinus, Biržus, Virškupėnus, Geidžiūnus, Pāpilį, Antāzavę, Vabalninką, Panemunį, Lukštus, Svōbiškį, Antāšavą, Subāčių, Žārasus, Rukiškę, Šeimatį akūtinį įvardžiuotinių galūnių I dėmens *-ān dėsningai atliepia tarmiškas -ū (: baltūjų⁴ ~ baltāja, baltūs’as ~ baltāsias, plg. jų kūsnis ~ kāsnis)⁵. Tarp Suvainiskio, Rokiškio, Kūpiškio, Svėdasų, Rubikių, Leliūnų, Balninkų, Molėtų, Bijūtiškio, Nemenčinės, Kuktiškių, Daugailių, Degučių, Sūvieko tarmiškas -ū turimas tik įvardžiuotinių formų vns. in. I dėmens galūnėje (gerūju ~ gerąja). Tačiau šnektų ir smulkesnių šnektelių paribiais dėl glaudžių tarpusavio kontaktų, be šių formų, neretai lygiagrečiai pasitaiko vartojamos ir formos, kurių senojo akūtinio *-ān refleksai kitoki. Štai šalia baltūj ~ baltāja, baltūs’s ~ baltāsias Parōvėjoje pasakoma ir baltuoj ~ baltāja, baltūos’s ~ baltāsias, apie Imbradą — ir baltōs’as ~ baltāsias, apie Kāršakiškį⁶ — ir baltōju ~ baltāja, baltōs’as ~ baltāsias, apie Raguvelę ir Biržus⁷ — ir baltuos’s ~ baltāsias, apie Kazitiškį — ir gerūju ~ gerąja, gerōs’as ~ gerāsias, apie Spitrėnus — ir gerō ~ gerāja. Matyt, dėl to rytų aukštaičių formas baltūjū ~ baltāja, baltūsbs ~ baltāsias Z. Zinkevičius (1957 : 75) laiko nykstančiomis. Kokiu būdu senasis akūtinis *-ān šiaurinėse ir pietinėse vakarų aukštaičių šnektose bei lk. įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse (kaip žodžio šaknyje) yra davęs ilgą -a, o nurodytame rytų aukštaičių šnektų plote minėtais atvejais ilgą -ū, visais likusiais atvejais — trumpą a, u? Sprendžiant iš to, kad ilgasis ir trumpasis -a iš *-ān- šiaurės ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose bei lk. yra platus ir neturi jokios nazalizacijos, yra rimto pamato manyti, kad -n akūtinėse galūnėse (kaip ir šaknyje) čia bus nykęs nepalikdamas balsiui nazalizacijos ir todėl nosinio balsio nesuformavo. Vadinasi, -n nykimo procesas čia bus buvęs toks trumpas, kad I šio dvigarsio sandas, balsis -ā iš -n tepaveldėjo vien ilgumą. Dėl to *ā kam. vardažodžių iš prigimties ilgas kamiengalio -a čia bus vien tik dar labiau pailgėjęs. J. Kazlauskas (1972 : 83–84) pamatuotai tvirtina, jog prieš akūtinių galūnių pakitimą lietuvių kalboje „žodžio gale ir žodžio viduryje prieš pučiamuosius priebalsius dvigarsiu, turinčių antruoju komponentu nosinį priebalsį, buvo susiformavę nosiniai balsiai“. Mūsų nuomone, toks tvirtinimas realus, nes vėlesniais laikais n nykimas akūtiniuose dvigarsiuose tose pačiose lietuvių kalbos tarmėse daugiau nebesikartoja. Taigi, galimas daiktas, kad ir akūtinio *-ān priebalsis -n kaip tik tuo metu šiose šnektose galėjo būti jau išnykęs. Jo palikuonis ilgasis -a žodžio gale sutrumpėjo (: gerà < *gerān, geràs < *gerāns, pirmāją < *pirmān, pirmāsias < *pirmāns- jāns), o įvardžiuotinių formų I dėmenyje (kaip ir šaknyje) išliko ilgas (: gerāja < *gerājan, gerāsias < *gerānsjāns). Tačiau, kaip matėme, vienur kitur vakarų aukštaičių šnektose šios kilmės -a išlikęs ilgas ir galūnėje. Įvardžių galūnėse ilgas -a čia greičiausiai galėjo išsilaikyti dėl galūninio kirčiavimo (plg. aną, anų, katrą, katrų..., ją, jų, tą, tų... ir aną ’ana’, anās ’anas’, tą ’ta’, tęs ’tas’, katrą ’katrą’, katrās ’katras’ 3 Abejotina, mums rodosi, E. Fraenkelio (1936: 47) nuomonė, jog Žietelos xmoraˈ ilgasis -a galūnėje galėtų būti kilęs iš -ai (< -aija) dėl apokopės, kadangi apokopė paprastai vyksta tik nekirčiuotuose skiemenyse ir jai būdingas vien mechaniskas garso numetimas. Greičiau, kad ilgasis -a, šiuo atveju būdamas vienišas, traktuotinas kaip reliktinis, esantis šnektoje iš seno ir, galima sakyti, yra atsiradęs tiesiog iš *-ān (> -ā). 4 Stipriausios galūnių redukcijos plote (Mūšos upyno ir gretimose šnektose) įvardžiuotinių formų II dėmens galūnės yra redukuotos ar ir visai nukritusios. Pateikiamuose pavyzdžiuose čia (ir kitur), kai nenurodoma tikslsi vieta, kalbamieji fonetiniai pakitimai nežymimi. 5 Dar plg. rytų aukštaičių senėji ~ sendžio (Drotvinas — Grinaveckis 1970: 97; dar žr. Zinkevičius 1957: 95; Jasińskaitė 1959: 191; Zinkevičius 1966: 291). 6 Vns. in. formą baltōja iš Kāršakiškio pateikia ir Z. Zinkevičius (1966: 290). 7 Z. Zinkevičius (1957: 95) iš Biržų pateikia tik formas baltūjų ir baltūsos. 126 ir pan.), įvardžiuotiniu formų II dėmens galūnėse – turbūt dėl įvardžių galūninio kirčiavimo paveiktų formų analogijos (pagal tą, tās, ją, jās ir pan. – ir jąją, jąsias, tąją, tąsias bei gerąją, gerąsias… ir pan.). Minėtose rytų aukštaičių šnektose akutūrinio dvibalsio *-án -n irgi bus nykęs J. Kazlausko nurodytu laiku, tačiau čia šis procesas bus buvęs kitoks. Sprendžiant iš to, kad čia *-án refleksas I įvardžiuotinių formų dėmenyje yra siauras ilgas -ū (II dėmenyje tariamas -u), yra pamato manyti, jog -n tose šnektose bus nykęs lėtai. Dėl to kartu su ilgumu balsiui -ā bus buvusi perteikta ir -n nasalizacija. O, pastarosios veikiamas, ā sparčiai siaurėjo, buvo susiaurintas labiausiai (Kazlauskas 1972 : 84; Zinkevičius 1972 : 227–228) ir, išvirtęs siauru ilguoju -ū (II dėmenyje trumpuoju -u), pasiekė mūsų laikus. Argumentų, prieštaraujančių tokiai *-án raidai, kalbamosose šnektose bent tuo tarpu nematyti, kadangi ji tiesiogiai išplaukia iš tų šnektų fonetinės sistemos, kuri iš esmės ir padėjo tą raidą atskleisti ir išryškinti. 2. -ai ATITIKMUO Pietinių vakarų bei vidurio aukštaičių šnektose tarp Kudirkos Naumiesčio, Griškabūdžio, Garliavos, Jiezno, Nemajūnų, Navininkų kirčiuoto senojo akutūrinio *-án vietoje (šalia naujesnių, dėl lk. įtakos atsiradusių, norminių formų) dabar turimas refleksas -ai. Čia jis pasitaiko žodžio šaknyje (kamiene), įvardžių ir būdvardžių galūnėse, bei įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse, pvz.: kãisnis, sáispāra, pagelaišk; su tái gerãi mergà; anáis móteris; su gerãja, gerãsiais ir kt., dar žr. Senkus 1955 : 64, 126–127; 1960 : 146–147; 1962 : 213, Zinkevičius 1966 : 137; LKT: 193–213, 232, 234–235). Šitokio kirčiuoto -ai < *-án atvejų šalia, be abejo, naujesnio -a < *-án pateikia ir Fr. Kuršaitis, 1883: báino Bai, 419, Sãņobai, 366, Sãņabos, 365; laibis, 218, lėbūkas, 228; taip pat LKŽ, I: ážuolas ~ ąžuolas, 48; LKŽ, III: graižas ’grįžtė, ryšys’, 504, gražtis ’t. p.’, 544, graižyti (rankas) ’laužyti, sukioti’, 504, gražinti (rankas) ’t. p.’, 541 ir kt. Apie Girdžiskę šalia žemaitiškų formų su -an ~ -a greičiausiai dėl gretimų vakarų aukštaičių šnektų įtakos retai pasitaiko ir formų su -ai (: gerānsias || gerãsias ~ gerãsias). Senojo *-án atliepimo -ai atvejų pateikė J. Gerulis ir Chr. Stang’as (1933 : 11, 41, 42, 44), pvz.: geresnė:ises ~ geresniās, saldžė:ises ~ saldžiāsias; ážiuols ~ ąžuolas, kã’isti ~ kãsti ir kt. Zietelos šnektoje vietoj senojo *-án tvirtapradis dvibalsis ai pasitaiko šaknyje ir atviroje vardažodžių (ypač daiktavardžių) galūnėje, pvz.: kãisnis ~ kãśnis; sa savái pã’č’ai ’su sava pačia’ ir d. kt. (Arumaa 1931 : 42, 43, 44, 45, 47, 50, 51, 70; Stang 1958 : 184–190; Vidugiris 1959 : 198, 201, 204, 206, 207, 209; 1960 : 119, 121, 122, 125, 130; 1969 : 166; 1974 : 283, 286). Zietelos šnektoje atitinkamai ei dvibalsis vietoj *-ēn pasitaiko *ē-kam. daiktavardžių atvirame žodžio gale, pvz.: kultuvėi ’su kultuve’, bitėi ’su bite’. ai dvibalsis vietoj *-án apie Palomenę ir Žaslius pažįstamas vien tik atviroje kirčiuotoje būdvardžių ir įvardžių galūnėje, pvz.: su tái, gražiai, šitokiai baltai, tokiai jaunai ir kt. (Valeckienė 1965 : 483, 655); su tái, su jãi pasakoma ir apie Gegużinę, Vandžiogalą ir kt. (LKT : 222). Atviroje įvardžių galūnėje dvibalsis ai turimas ir apie Šaki̇̀nę, Aukščius, pvz.: anái || añai ’su ana’, šė’i ’šia’, tá’i ’ta’, katrā’i ’katra’ (Jonaitvtė 1964 : 169; 1969 : 201, 203, 204; LKT : 155),⁸ taip pat apie Šaukėnus, pvz.: tái ’su ta’ (Grinaveckis 1973 : 215; Rosinas 1975 : 77). Apie Pabaiską, Veprius, Žeimi, Bagaslaviškį *ā-kam. vardažodžių vns. įn. yra įsigalėjusi redukuota galūnė -ąi (kirčiuota – tvirtagalė), pvz.: su lazdąi, bobąi, savąi, gerąi, runkąi ’su lazda, boba, sava, gera, ranka’. Šios formos turbūt yra kilusios ne tiesiog iš senųjų *lazdān, *gerān…, o, matyt, yra vėlyvesni dariniai, atsiradę ⁸ Forma ãnai ’su ana’ (vėliau konstatuotoji A. Jonaitvtės), būdama šios šnektos sistemoje, galima sakyti, dar nelabai įprasta (šalia katrāi, anái ’su katra, su ana’), greičiausiai laikytina nauju anái variantu, sukeltu kirčio atitraukimo, plg. dar gretimų šnektų analogiškus pavyzdžius: ãną ~ añą, añie ~ añīe (LKT: 151, 152, 155). 127 jau iš tarminių lazdų ~ lazdą, gerų ~ gerą..., pridėjus, galimas daiktas, epentetinį -i, panašiai kaip dzūkų ir jų artimiausių kaimynų šnektos atvirame žodžio gale (dažniausiai ilgame) prideda -i(-i) greičiausiai todėl, kad atviros galūnės formų paradigmoje (kaip ir linksniavimo sistemoje apskritai) mažiau, ir dėl to jos „priartinamos“ prie daugumos linksnių su uždara galūne formų. Sakysime, greičiausiai dėl to pietinėse vakarų dzūkų šnektose -i(-j) yra pridedamas prie balsinio kamieno daiktavardžių vns. vard. galūnėje (: piemuoji ~ piemuo, akmuoji ~ akmuo, sesuoj — sesuō, plg. Fraenkel 1936 : 47; Zinkevičius 1965 : 256, žemėl. Nr. 60), o rytų dzūkų šnektose — dgs. viet. galūnėje, pvz.: šakōsui ’šakose’ Tvr, miškuosui ’miškuose’ Ign, kūnuosui ’kuriuose’, vartuosui ’vart uose’ Lz (dar žr. Fraenkel 1936 : 37, 47; Morkūnas 1964 : 149—150). Plg. taip pat visai analogišką ir pridėtinę, daugiausia pasitaikantį dzūkų ir joms gretimų šnektų įvardžių vns. įn. ir dgs. vard. galūnėse, pvz.: kuoji ’kuo’ (LKT : 380), šituoji ’šituo’ (LKT : 386), šita (LKT : 390); kuriei ’kurie’, katŗiei ’katrie’ (LKT : 378), aniei ’anie’ (LKT : 382), šičiei ’šitie’ (LKT : 381, 402) ir kt. Kad formų lazdai... -(a)i turbūt yra dėl tų šnektų dabartinės fonetinės sistemos dėsningumų pakitusio ankstesnio tarmiško -u (< *-ān) ir pridėtinio -i, vadinasi, naujai susidariusio dvigarsio -ui (ne ai!) tiesioginis atitikmuo, savo tarimu visi sutapęs su senesniu tarmės -aį (< -ui, ne iš -ai!), rodytų jo palyginimas su kitais čia turimais refleksais -aį iš -ui ir -aį iš -ai. Iš tikrųjų jis yra visai sutapęs tik su kirčiuotu ir nekirčiuotu -aį < -ui, pvz.: bōbči ’su boba’, lazdai ’su lazda’ ir vaikui ~ vaiki, vidai ~ viduj ’viduje’. Kadangi nuo kirčiuoto -aį < -ai jis skiriasi (: vaikai, ne vaikąi ~ vaikai) ir sutampa vien tik su nekirčiuotu -aį < -ai (: vyrai ~ vyrai), tiesioginis jo kildinimas iš -ai atk rinta. Silpniau redukuotas šis naujasis susidaręs dvigarsis -ui yra gretimoje Čiobiškio šnektoje, pvz.: su lazdų ’su lazda’. Taigi čia jis ypač aiškiai atsiskiria nuo tarmiško -aį < -ai, visiškai sutapdamas su tos šnektos ui (Morkūnas 1959 : 199; 1960 : 32—35; Zinkevičius 1966 : 93, 208). Vadinasi, Pabaisko, Vėprių ir joms gretimų šnektų formos lazdai, gerai..., kaip ir Čiobiškio lazdų, gerų ’su lazda, su gera’, yra naujos. Jų galūnė -aį (-ui) su senųjų akūtiniu *-ān tiesioginio ryšio neturi (tik per tarmišką -u < *-ān). O jų -i čia bus pridėtas, kaip K. Morkūnas (1959 : 201) teisingai nurodo, jau po to, kai šiose šnektose atitrakimo. Visai analogiškai traktuotinos, mūsų nuomone, ir O. Brocho (1960 : 28—29) įvardžiuotinėmis formomis nepamatuotai laikomos Azi ėrkų ir Pãditvio šnektų mot. g. vns. įn. formos šitų || šitų ’šita’, tūj || tuj ’ta’ ir kt. Kirčiuota tvirtagalė galūnė -ai mūsų konstatuota ir Lazūnų šnektos skaitvardžių ir įvardžių mot. g. vns. įn., pvz.: Raikia gerc triskart pa vienai; kartų pa vienai; ānas po jat skučāu ’jis jos liūdėjo’. Bene daugiausia prieštaringų nuomonių yra sukėlęs šis *-ān vietininkas. Kokia iš tikrųjų yra reflekso -ai kilmė? Kas jo pirmtakas? Zietelos šnektos *ā-kam. vardažodžių vns. įn. galūnės -ai P. Arumaa (1931 : 70) įtarė gautą iš įvardžiuotinių formų, pastarosioms trumpėjant: jāja > jā’i. Plačiau šio klausimo nenagrinėdami, P. Arumos nuomonę apibendrinę kartoja ir kiti kalbininkai (Fraenkel 1936 : 49; Zinkevičius 1957 : 100; Vidugiris 1959 : 201; 1960 : 125; 1969 : 167; 1974 : 283), jų tarpe ir nagrinėjęs ne Zietelos šnektos refleksą -ai vietoj *-ān (Senkus 1962 : 213; Zinkevičius 1966 : 312—313; Rosinas 1968 : 249). Tačiau tokia nuomonė mažai patikima, kadangi šnektose, kur šis refleksas pasitaiko, akūtinės kilmės šio linksnio galūnės faktiškai nenyksta. Tai, be kita ko, gerai rodo ir Z. Zinkevičiaus (1966 : 137) pateiktas pavyzdys tā’je ’taja’ šalia žemā’ises ’žemąsias’. Taigi iš tikro sunku patikėti (Zinkevičius 1966 : 310), jog apie Liubavą, Vilkaviškį, Garliavą, Punią, Zietelą, Šakyną, net Kuršėnus tai būtų galėjusi atsirasti iš tāj (ten forma tāj niekieno nepaliudyta; ji fonetiškai tose šnektose ir neįmanoma). Dėl to kai kurie kalbininkai, susidūrę su skirtingų šnektų *ā-kam. vardažodžių ir įvardžių vns. įn. formomis su galūne -ai ir nebūdami dėl tokios P. Arumos nuomonės tikri, kartais pradeda kelti galimas kitas reflekso -ai (taip pat ir -aį) kilmės priežastis. Pavyzdžiui, A. Vidugiris (1969 : 167) spėja, kad vns. įn. galūnės -ai Zietelos šnektoje 128 (ir kitur) galėjęs atsirasti „dėl nosinumo nepraradimo“ iš -ą, tačiau juk pats šių formų -ai nosinumo atspalvio faktiškai neturi jokio. Z. Zinkevičius (1966 : 137) dalies vakarų aukštaičių ir Žietelos šnektų kaisti’ ‘kasti’, ‘tais’ ‘tas’, gerais ‘gerasis’ formas su -ai vietoj lk. -ą abejojamas spėja esančias iš -ain. Bet čia Z. Zinkevičius lyg ir sau prieštarauja. Jei akūtinis -ą būtų išverstas į -ai, tai tuo pačiu tas -ai jau negalėtų būti kilęs iš -ain (kuris dar, be kita ko, niekieno nepaliudytas). *-ain tokiu būdu tegali būti tik aptariamojo proceso pasekmė, ne priežastis. K. Morkūnas, suabejojęs įvardžiuotinių formų įtaka pietinės rytų aukštaičių šnektos, vartojamos Pabaisko, Gélvonų ir gretimose apylinkėse, *-ā-kam. vardžodžių ir įvardžių vns. įn. formoms su galūne -ai dėl skirtingų priegaidžių (įvardžiuotinių formų šio linksnio priegaidė tvirtagradė, kirčiuotų kalbamųjų formų – kirtinė, iš tvirtagalės), spėja tą galūnę esant morfologiškai atsiradusią dėl įvardžiuotinių įvardžių įtakos (Morkūnas 1959 : 199–201; 1969 : 111, 130). Tačiau ir toks tos galūnės kildinimas, iš esmės beveik nesiskirdamas nuo ankstesniojo, padėties lyg ir nekeičia: juk įvardžiuotinių įvardžių vns. įn. forma, kuri, kaip spėjama, galėjusi padaryti įtaką šio linksnio paprastųjų įvardžių formai, I dėmens galūnėje taip pat turi tvirtagradę priegaidę. J. Kazlauskas (1958 : 57), remdamasis tuo, kad lietuvių kalboje nėra P. Arumos nuomonei paremti paralelių reiškinių, stačiai pripažįsta ją nepatikima ir iškelia naują hipotezę. Atmetęs morfologinę mot. g. vns. įn. galūnės -ai kilmę, J. Kazlauskas čia spėja ją esant fonetiniu keliu atsiradusią iš senesnės to linksnio galūnės *-ajan (plg. *rankajan, slavų rąkoją), galėjusios lietuvių kalbos senovėje egzistuoti šalia įprastinės galūnės *-ān (plg. *rankān, slavų rąką). Tačiau savo gramatikoje (Kazlauskas 1968 : 188) mot. g. vns. įn. galūnę *-ān jis pripažįsta esant bendrą lietuvių-latvių ir slavų kalboms, o slavų galūnę -oją (rąkoją) laiko vėlyvesne. Lietuvių dialektologinėje literatūroje iš seno yra įsigalėjusi, bene J. Senkaus pirmą kartą paskelbta nuomonė (Сенкус 1955 : 10; Senkus 1960 : 147), kad kalbamasis refleksas -ai pietinėse vakarų aukštaičių šnektose gali būti fonetiškai atsiradęs iš *-ān. Ši nuomonė faktiškai neprieštarauja nei pietinių vakarų aukštaičių, nei joms gretimų kitų lietuvių kalbos šnektų fonetikos dėsningumams ir, atrodo, gana patikima. Dėl to ne be pamato mūsų (Grinaveckis 1973 : 215) su ja siejama ir Šaukėnų bei Kuršėnų šnektų reta įvardžių vns. įn. galūnė -ai. A. Girdenis ir A. Rosinas, šią nuomonę priskirdami mums, be įrodymų kvalifikuoja kaip mėginimą fonetiškai interpretuoti dėl morfologinių faktorių atsiradusius reiškinius (Girdenis – Rosinas 1974 : 202). Jie tvirtina (Girdenis – Rosinas 1974 : 203), jog „Įnagininkas tai… gali būti tik morfologiškai atsiradęs arba iš įvardžiuotinių formų (tai nelabai tikėtina prielaida), arba naujai sudarytas dėl vns. naudininko poveikio (žr. Baltistica, XI(1)“. Tačiau čia cituojamos dvi viena kitą griaunančios refleksų -ai morfologinės kilmės prielaidos neatrodo įtikinamos. Be to, antroji prielaida grindžiama netiksliais ir nepilnais Šaukėnų šnektos to linksnio fonetikos duomenimis. Štai 1976 m. mūsų atlikti Šaukėnų šnektos tyrinėjimai rodo, kad mot. g. įvardžio tą vns. naud. čia dvejopas. Seniesiems šnektos atstovams būdingesnė ir labiau įprastesnė fonetiškai pakitusi forma tá- ~ tái, pvz.: sakáu táː búobą ~ sakáu (= sakau) tái bóbaì; reik dùːti gérti táː mùno kárveː ~ reikia duoti gerti tái mùno (= mano) kárvei; dùːk mẽːžų táː vĩšta ~ duok miežių tái vištai (Vincas Kasparas, 89 m., gimęs, augęs ir gyvenantis Šaukėnuose); kas irà táː mùna gáːlvà / skàust ~ kąs vẽːta tái mùno (= mano) gá lvai – skaišta (Stanislovas Jurgilas, 86 m., gimęs, augęs ir gyvenantis Šaukėnuose); bluõg gi véːntį táː mergẽle ~ blõga gyvẽnti tái mergelèi; nulūːža gáːls táː làza ~ nulūžo galas tái lazai (= lazdai) (Julius Raila, 88 m., gyvenantis Šaukėnuose, gimęs ir iki 16 m. gyvenęs Pašilėnų k., 5 km. į vakarus nuo Šaukėnų); reik dùːti lẽsti táː vĩšta ~ reikia duoti lesti tái vištai; táː mùotriška bùva viežːrs ~ tái mótriškai (= moteriškai) buvo vėžys (Konstancija Kvietkienė, 70 m., gimusi, augusi ir gyvenanti Laiškių k., 4 km. į pietus nuo Šaukėnų). Jaunesniosios ir viduriniosios kartos lūpose dažnesnė su lk. 9. Gramatinės kategorijos ir jų raida 129 sutampanti forma tái. Dvejopos formos pažįstamos ir kitų tos šnektos giminių mot. g. įvardžių vns. naud.: aná | anā’i, pacė’ | pacė’i ‘pačiai’. Panašus vaizdas ir gretimose Vidsodžio bei Kuršėnų šnektose (žr. LKT, 97; plg. Vitkauskas 1960 : 65). Tačiau A. Rosinas (1975 : 78), trumpesniosios (suvienbalsėjusios) įvardžio tā vns. naud. formos visai neminėdamas, tvirtina: „Šaukėnų šnektoje pagal bendrą dėsnį turėtume laukti mot. g. vns. naud. *tā, plg. būobā, tačiau giminių įvardžių mot. g. vns. naud. čia išlaikytas su -ái, t. y. tái (resp. aná’i, katrā’i ir kt.).“ Analogiškai elgiasi A. Rosinas (1975 : 79) ir su Kuršėnų tarmės mot. g. kitų giminių įvardžių vns. naud. formomis, čia nurodydamas vien jam parankias ilgesniąsias. Abejotinas ir teorinis tos prielaidos pagrindimas. Aiškindamas, kodėl vns. naud. -ai Šaukėnų šnektoje turėjęs išvirsti į ilgą -a, išliko nesuvienbalsėjęs, A. Rosinas (1975 : 78) sako: „…įvardžio tā pagrindinė funkcija šnektoje yra artikelio funkcija (ši A. Rosino nuomonė yra argumentuotai kritikuota, žr. Valeckienė 1974 : 37; pastaba mūsų — V. G.). Todėl įvardžio forma, dažnai atsidurdama nekirčiuotoje padėtyje, galėjo išlaikyti nepakitusį dvigarsį -ái…“. Bet lietuvių kalboje ir jos tarmėse (jų tarpe ir Šaukėnų) yra kaip tik visai atvirkščiai: žodžiai, atsidūrę nekirčiuotoje padėtyje, paprastai trumpėja, redukuojami. Tai gerai matyti ir iš paties A. Rosino užrašytų pavyzdžių iš Šaukėnų, pvz.: p’rįeim p’ri (= pry) stūla (LKT : 100); nūmiri ti (= tai) nūmiri; du kartū gimīs, ne (= nė, nei) kartā ne-krikšt’ic; isigėlbieti nu (= nuo) mirt’i-s; tarnāju pri (= pry) pūonu ir kt. (Rosinas 1960 : Reg. Nr. 590 / 194). Vadinasi, tvirtinimas, kad nekirčiuota padėtis bus padėjusi Šaukėnų įvardžio tái dvibalsiui -ai išlikti nesuvienbalsėjusiam, yra neabejotinai klaidingas. Kartu pastebėtina, kad Šaukėnų (taip pat ir Kuršėnų) šnektoje dvejopas mot. g. vns. naud. formas — su suvienbalsintu a (tarmės atstovų duomenimis, ji senesnė ir įprastesnė) ir su išlaikytu sveiku -ai — turi ir dvikskiemenei įvardžiai katrā, visā bei bei *ā-kam. būdvardžiai: katrā || katrā’i, visā || visā’i, baltā || baltā’i, nudjē || nudjā’i. O tai, galimas daiktas, rodytų, kad prie formos su -ai (šnektoje kaip naujesnės; kad ji nesena, pripažįsta ir A. Rosinas 1975 : 78) plitimo bus prisidėjusi lk. ir gretimų vakarų aukštaičių šnektų įtaka, plg. dar ir tokias dėl lk. įtakos Šaukėnų šnektos jaunesniosios kartos atstovų vartojamas formas, kaip žieda (ne žī’da), artī’n (ne artī’), jis (ne uñs), jī (ne ānā), jā’i (ne anā’i), mū’n (ne mū’n) ir pan. Bene mažiausiai pagrįsta A. Rosino prielaidos dalis, pagal kurią Šaukėnų šnektos giminių mot. g. įvardžių vns. naud. galūnė -ai dėl struktūros spaudimo perėmusi senosios vns. įn. formos (t)ā funkcijas. Štai ji: „Sutrumpėjus mot. g. dgs. įnagininkui (tum̄s) ir vyr. g. vns. įnagininkui (tum̄), dar ryškesnis pasidarė naudininko ir įnagininko formų santykis, kurį galima užrašyti tokiomis proporcijomis: tūms : tāi = tūm̄s : x ir tām : tāi = tūm̄ : x. Taigi abi proporcijos rodo, kad x = tāi… Vadinasi, pagal šį santykį įvardžio (t)-a vns. įnag. formos senoji galūnė -ā bus pakeista -ái (tokia pat, kaip ir vns. naudininko)“ (Rosinas 1975 : 79). Tačiau vargu ar ši prielaida, remiantis lietuvių kalbos duomenimis, gali būti įrodoma. Juk lietuvių kalbos ir tarmių duomenys jos visiškai nepatvirtina. Sakysime, visai panašus ne tik įvardžių, bet ir vardažodžių naudininko ir įnagininko formų santykis (ir visai tokio pat ryškumo kaip Šaukėnų šnektoje!) turimas ir kitose mūsų tarmėse. Ir tam jų santykiui užrašyti visai tinka A. Rosino pateikiamas proporcijų modelis. O jose, beje, giminių mot. g. įvardžių vns. naud. tái nėra padaręs (ir nedaro!) nė mažiausios įtakos vns. įn. formai tā ir jos funkcijos neperima. Be to, straipsnyje visai nepaaiškinta, kodėl ir kuriam reikalui struktūros spaudimas čia yra davęs impulsą tik mot. g. vns. naud. daryti įtaką vns. įn. Tam visai neturi reikšmės nei A. Rosino iškeliamas mot. g. dgs. įn. ir net vyr. g. vns. įn. formų fonetinis sutrumpėjimas, vykęs, be kita ko, palyginti senokai ne tik tiriamojoje šnektoje, bet net daugelyje ir kitų lietuvių kalbos tarmių. Juk mot. g. dgs. naud. ir įn. formos net ir toje pačioje Šaukėnų šnektoje tarpusavyje daug artimesnės, bet struktūros spaudimo vienos kitai padarinių nė vienoje jų nėra. Be to, jei proporcija pripažįstama „dviejų santykių lygybė“ (TŽŽ : 623), cituotųjų proporcijų nežinomojo reikšmę laukti tiktai 130 tvirtagalio reflekso (sakysim, kad ir *tai, tik jau jokiu būdu ne tái, ką yra gavęs A. Rosinas. Visa tai rodo, kad A. Girdenio ir A. Rosino „Baltisticoje“ paskelbtas Šaukėnų šnektos giminių mot. g. įvardžių vns. įn. galūnės -ai morfologinės kilmės aiškinimas prie klausimo išsprendimo bent tuo tarpu neprisidėjo. Tačiau kaip fonetiniu keliu iš *-án galėjo atsirasti -ai? Pastebėtina, kad refleksas -ai, atstovaujantis senajį *-án, neturi jokios nazalizacijos. Tuo remiantis, yra pagrindo manyti, kad akūtinio *-án II sandas nurodytoje lietuvių pietinių šnektų dalyje, kaip ir *-án > ā atvejis kitose vakarinių aukštaičių šnektose, nyko labai seniai, taip pat nepalikdamas balsiui ā nazalizacijos. Po jos praradimo senajį *-án sudariusiame skiemenyje bus susiformavęs neįprastas akūtinis balsis, prilygstantis dviejų balsių ilgumo sumai (: akūtinio ā ilgumas + ilgumas, gautas išnykus n). Tokiu pernelyg dideliu ilgumu šis akūtinis balsis turėjo smarkiai išsiskirti (ir, be abejo, bus išsiskyręs) iš kitų ilgųjų balsių sistemos. O, būdamas labai ilgas ir turėdamas tvirtapradę priegaidę, dėl jos jis negalėjo ilgai toje sistemoje išsilaikyti. Susidarė fonetinės sąlygos (plg. Зиндер 1960 : 217 – 222; Vaitkevičiūtė 1960 : 213; 1961 : 39) jam virsti dvibalsiu. Dėl to greičiausiai jis ir bus sudvibalsėjęs, pritaikdamas prie dvibalsio ai (dėl ilgo ā išvirtimo ai, o ne kuriuo kitu dvibalsiu plg. atvirkštinį ai virtimo a˙ procesą, vykstantį žemaičių tarmėse: matā˙ || matā˙ < matái, vā˙kā˙ < vaikai). Tapęs dvibalsiu, šis *-án refleksas žodžio kamiene toliau kisti negalėjo ir toks išliko iki šiol (ká˙isnis, gerá˙ija, gerá˙isias). Tačiau oksitoninių įvardžių galūnėse dėl kirčio akūtinių galūnių trumpėjimas jo nepalietė, ir jis išliko sveikas (su tái, anái, katrái; táis, anáis, katráis). Paprastųjų būdvardžių galūnėse sveikas refleksas -ái iš *-án greičiausiai bus išsilaikęs dėl įvardžiuotinių formų analogijos (gerái, ’gera’, geráis ’geras’). Remiantis visu tuo, yra pamato įtarti, kad refleksas -ai yra pats seniausias, pats pirmasis senojo akūtinio *-án II sando nykimo padarinys, susiformavęs tolimoje senovėje visų anksčiausiai ir kiekybe bei siaurumu likęs artimiausias savo pirmtakui *-án. Tačiau ne kiekvienos tarmės senojo *-án vietoje esantis -ai (-a̜i, -u̜i) gali būti tos pačios kilmės. Kaip aiškiai rodo jau minėti Gėlvonų ir Čiobiškio šnektų duomenys, *ā-kam. daiktavardžių vns. įn. galūnėje tas -ai gali būti vėlyvesnis, atsiradęs *-án išvirtus vienabalsiu, galinį j pridėjus po to. Kad -ai čia galėtų būti atsiradęs vėliau dėl priartinimo atskirų *ā-kam. formų prie daugumos linksnių su uždara galūne sistemos, visų pirma geriausiai rodytų jo neturinti dgs. gal. forma. Greičiausiai panašiu keliu -ai yra atsiradęs ir *ā-kam. (taip pat į jį perėjusių) būdvardžių vns. įn. galūnėje Palomenės ir Žaslių šnektose. Žietelos šnektoje refleksas -ai vietoj *-án, būdamas regularesnis, kaip ir kitų pietinių vakarų aukštaičių šnektų, greičiausiai yra senas. Tačiau jo nebuvimas *ā-kam. dgs. gal. galūnėje leidžia įtarti, kad šio kam. vns. įn. formose jis, kaip ir Gėlvonų – Žaslių šnektose, galėtų būti ir naujesnis. Kitaip sakant, Žietelos šnektoje šalia -ai reflekso, atsiradusio tiesiog iš *-án, galėtų būti ir naujesnės kilmės -ai. Be to, naujesniam -ai atsirasti čia galėjo turėti įtakos, kaip įžvalgiai tvirtina A. Vidugiris (1959 : 201), slavų kalbos. Kad tokia galimybė visai reali, geriausiai, mūsų nuomone, rodytų Lazūnų šnektos pavyzdys pa vienai, kurio slaviška kilmė (net ir sintaksės požiūriu) neabejotina. 3. -an (an, on, o˙, un, ou) ATITIKMUO Akūtinės įvardžiuotinių formų I dėmens galūnių *-án dunininkų šnektose apie Kuršėnus, Užventį, Kelmę, Tytuvėnus, Liolius, Kražius, Upyną, Žemaičių Naumiestį, Vainutą, Žvingius, Pagramantį, Skaudvilę, Nemakščius, Viduklę, Tauragę, Gau­rę, Eržvilką yra išlikęs visai sveikas, pvz.: geránje ~ gerája, geránses ~ gerásias, laimínganje ~ laimíngaja, laimínganses ~ laimíngasias ir kt., (dar žr. Jonikas 1939 : 53; Zinkevičius 1957 : 30, 78; 1965 : 136; Drotvinas – Grinaveckis 1970 : 96). 9* 131 plg. dar jų dėsningai tariamą kánsnis ~ kąsnis⁹. Pasitaiko šis -an- visai sveikas ir kai kurių su šiuo plotu gretimų aukštaičių šnektų įvardžiuotinėje II dėmens galūnėje, pvz.: su tájan ~ su tája (Pakalpė), su jájen ~ su jája (Kairiai, Šiaulių raj.). Nepakantęs jis ir kai kurių senųjų raštų įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėje (: pirmanes, schaukenzans, BP I : 170₁₃; II : 5₁₂). Apie Rietavą, Kvėdarną, Šilalę, Laukuvą, Tryškius, Vidsodį, Varnius šis I dėmens senasis *-ān dėsningai yra išvirtęs į -on- (: gerónję ~ geróją, gerónęs ~ gerósias ir kt.: Zinkevičius 1957 : 78, 92, 96; 1966 : 136; Drotvinas – Grinaveckis 1970 : 96, 148 – 149; plg. jų dėsningai tariamą kónsnes ~ kąsnis), nors apie Raudėnus (so baltúoje – LKT : 74), Požerę, kartais ir Laukuvą pažįstama ir forma gerúoje ~ gerója ‘geraja’ (dėl jos kilmės žr. žemiau). Apie Pajūrį, Girdiškę, Karklenus įvardžiuotinių formų I dėmens galūnė -*-ān yra išvirtusi į un (: gerúnję ~ gerója, gerúnses ~ gerósias, ju-kíngunses ~ juokíngąsias, plg. jų tariamą kúnsnis ~ kąsnis). Kitur lietuvių kalbos šnektose akut inio *-ān II sandas (n) įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse yra išnykęs, įvairiai modifikuodamas I sandą (balsį a). Apie Švėkšną, Priekulę, Dovilūs akut inį *-ān atliepia siauras vienabalsis -o° (: baltóję ~ baltúją, baltósęs ~ baltúosias, raštóję ~ raštýąją, nors apie Būdviečius pasakoma ir baltúoje ~ baltúja, plg. dar Švėkšnos, Dovilų kósnis ~ kąsnis), apie Palangą, Darbėnus, Len kimus – dvibalsis -ou (: baltóuję ~ baltúoja, baltóuses ~ baltósias, plg. dar jų kóusnes ~ kąsnis). Į -o° dėsningai išvirtęs ir vns. įn. I dėmens *-ān duonininkų šnektose apie Skuodą, Židikus, Ylakius, Laižuvą, Sėdą, Mosėdį, Šalantus, Kretingą, Karteną, Gargždus, Vėžaičius (: geróję ~ gerója, plg. kósnes). 4. -o ATITIKMUO Rytų aukštaičių šnektose apie Lygumus, Kriukus, Daglėnus, Šeduvą, Palonus, Pūšalotą, Joniškėlį, Linkuvą, Pašvitinį, Lauksodį, Vaškus, Pasvalį, Guostagalį, Panevėžį senasis *-ān turi atitikmenį -o° (: geróji || geróji ~ gerája, gerósis || gerós’s ~ ~ gerósias¹⁰, plg. dar jų kósnis || kósn’s ~ kąsnis), tačiau I dėmens galūnė čia vienur kitur dėl gretimų šnektų įtakos kartais ir įvairuoja. Tarp Joniškėlio, Linkuvės, Pašvitinio, Lauksodžio, Vaškų, Pasvalio dgs. gln. pradeda įsigalėti ir refleksas -uo, pvz.: storóji || storói ~ storája, bet storúos’s || storúosias (Grinaveckienė 1962 : 164 – 165. Formą baltója iš Vaškų nurodo ir Z. Zinkevičius 1957 : 78), o Šeduvoį pavartojamos ir gerúoji ~ gerája, gerúosis ~ gerósias formos. Refleksas -o° (žem. -uo) akūtinio *-ān vietoje yra vartojamas ir visai siauru ruožu žemaičių šnektose apie Pikelius, Leckavą, Žemalę, Papilę, Vaiduvą, Alsėdžius, Gadūnavą, Šateikius, Lauko Sodą, Stalgėnus, Tverus, Medingėnus (jaunúoje ~ jaunúja, jaunúosės ~ jaunósias), o tik dgs. gln. įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse rytų aukštaičių šnektose – dar ir apie Suvain iškį, Onuškį, Juodupę, Pandėlį, Kuprėliškį, Kazliškį, Skemųs, Salamiestį, Alizavą, Jūžintus, Rokiškį, Obelius, Kresčionis, Aleksandravėlę, Šuvieką, Tūfmantą, Tilžę, Kupiškį, Skapiškį, Palėvenę, Aukštupėnus, Puožą, Kamajus, Kamajėlius, Sidabravą, Svedasus, Šimonis, Užpalius, Antalieptę, Degučius, Dusetas, And rioniškį, Debeikius, Vyžuonas, Sudeikius, Daugailius, Rubikius, Tauragnus, Kazitiškį, Kirdeikius, Ignaliną, Kačergiškę, Labanorą, Paliūšę, Tverėčių, Rimšę, Mielagėnus, Antaliedę, Švenčionėlius, Švenčionis, Skiemonis, Leliūnus, Alantą, Skudutiškį, Sug inčius, Kuktiškes, B alninkus, Šešuolius, Molėtus, Pastovėlį, Kretu onį, Bijūtiškį, Pažeimenę, Nemenčinę (: gerós’as ~ gerósias, dar žr. Zinkevičius 1957 : 27 – 28, 78; 1966 : 291. Čia, be kita ko, nurodoma, kad įvardžiuotinių dgs. gln. formų I dėmens -o° vartojamas ir sen uo- ⁹ Minėtini taip pat čia kai kurie grynai fonetiniai formų svyravimai. Sakysime, Pagramantyje be baltá·n’je || bá·ltan’je dėl n:j metatezės turima ir baltá·ine || bá·ltaine, Laukuvoje ir Lauko Sodoje dėl tos pačios n:j kaitos greta baltónje pasakoma ir baltáoję (< baltó·nje). ¹⁰ Forma didžiausias šalia didžiausias vartojama ir palatvės vakarų aukštaičių šnektose apie Skaistgirį dėl kontaktų su gretima rytų aukštaičių Kriukų šnekta (Jonaitytė 1969:191). 132 siuose raštuose), žemaičių šnektose – tarp Laižuvos, Mažeikių, Salantų, Kartenos, Gargždų, Kretingos, Skuodo (: mažūosės ~ mažūosias, dar žr. Явниц 1908–1916: 32, 115; LKT ⁷⁰; Zinkevičius 1957: 28), kai kur vakarų dzūkų šnektose (:gerósias ~ geręsias Vs; dzidziósės ~ didžiasias Vng, LKT: 374; dar žr. Zinkevičius 1957: 79, 94, 99). Tačiau ir čia neretai pasitaiko formų įvairavimo (taip pat greičiausiai dėl gretimų šnektų įtakos). Šalia formos gerós’as ~ gerę́as apie Šaląką ir Liūkmenis (Kardelytė 1961: 14–15) išgirsti ir gerūju bei gerūoju ~ gerąja, o Palėvenėlėje, Skapiškyje, Utenoje, Viešintose – ir gerūju bei saldójū¹¹ ~ gerąja, saldója ‘saldžiaja’; o vietoj *-ān vns. įn. pažįstamas ir UL: 15 (: mažoja ’mažaja’). Kalbėdamas apie refleksą -o vietoj *-ān I įvardžiuotinių galūnių dėmenyje, Z. Zinkevičius (1957: 27) sako: „Tautosilabinio n nykimas prasidėjo dar senų senovėje ir nevienodu laiku palietė įvairias lytis, taigi, ir įvardžiuotines. Labai seniai n išnyko ir vyriškosios giminės daugiskaitos galininko baltūosius... Taip pat seniai n neteko moteriškosios giminės daugiskaitos galininkas baltósias ‘baltąsias’“. Taigi citata kalba apie neabejotiną reflekso -o fonetinę kilmę. Vėliau Z. Zinkevičius (1966: 291), paremdamas K. Būgą, dar darąt patvirtina gerósias esant sena forma. Visiškai teisūs bus A. Valeckienė (1965: 498) su J. Kazlausku (1968: 163) gerósias laikydami fonetiniu keliu atsiradusią pagal pagrastųjų būdvardžių *gerās. Iš tikrųjų forma *gerós (< *gerāns, išnykus n prieš s ir palengėjus a), be visa kita, irgi bus galėjusi turėti įtakos išnykti įvardžiuotinių formų -n ir I dėmenyje. Taigi fonetinė šios formos kilmė ir pripažinimas reflekso -o senų greičiausiai gali būti tikras. Lietuvių kalbos šnektose, kaip J. Kazlauskas ir Z. Zinkevičius teisingai tvirtina, iš tikro labai seniai pradėjo nykti tautosilabinis n. Tačiau tas n nykimas, labai priklausydamas, kaip anksčiau matėme, nuo skirtingų šnektų fonetinės padėties ir jų raidos polinkių, ne visur ir ne vienu laiku vienodu intensyvumu vyko ir vienodai dėl to siaurėjo ilgas balsis a. Ten, kur dabar sakoma gerója, gerósias, n bus išnykęs greitai, ir a, jo netekęs, siaurėti pats vienas iš pradžių nesiaurėjo. Dėl to čia -a- iš *-ān ir -a- iš ide. *-ā turėjo sutapti, o, a.ėjus a˙ virtimo laikui į o, kartu su -a- iš *-ā į o bus išvirtęs ir -a- iš *-ān. Kad taip iš tikro galėjo būti, gerai rodytų kai kur pantininkų ir pontininkų šnektų visais atvejais -a- iš *-ā ir -a- iš *-ān refleksų sutapimas¹², plg. pantininkų ir pontininkų ōžals ~ ęžuolas ir su gerōji || gerōj ~ gerąja, gerósias ~ geręsias. Ši paralelė kaip tik ir leidžia A. Jonaitį (1969: 191) patvirtinti Kriūkų šnektos skolinio didžiójas, vartojamo Skaistgirio šnektoje, fonetinę kilmę. Turint visa tai prieš akis, mūsų nuomone, sunku sutikti su Z. Zinkevičiumi, kad tarp formų baltóju ~ baltąja ir baltós’as ~ baltęsias nebūtų nieko bendra. O spėjimas, kad forma „baltója su o, greičiausiai, iš kitų linksnių“ (Zinkevičius 1966: 290), yra gana abejotinas. Ir iš tikro, kuris iš linksnių galėtų būti kalkas dėl rytų aukštaičių baltóju ~ baltąja? Nei kilmininkas su vietininku, nes skiriasi priegaidės (plg. vns. įn. baltóju, vns. kilm. baltósia.s, vns. vt. baltója.), nei rytų aukštaičių turimos vns. naud. balta, iš kurios būtų ‘baltajai’ ir vns. gnl. balta.ju ‘baltąją’, nes skiriasi kirčio vieta ir kurių o, kaip mano Z. Zinkevičius (1966: 286, 290), vėl taip pat „greičiausia, iš kitų linksnių“, nei pagaliau vns. vard., nes skiriasi galūnė (plg. baltóju ‘baltąja’ ir baltója ‘baltoji’). Klausimo sprendimui nepadeda nė teiginys, jog esanti matoma „tendencija kitų linksnių formas priderinti prie dažniau vartojamos nom. sing., jų pirmojo dėmens fleksiją pakeičiant nominatyvo galūnės balsiu o, kuris kartu su jotu linkęs sudaryti savotišką sufiksą oj“ (Zinkevičius 1966: 282). Jei -oj čia iš tikro būtų sufiksas, visuose linksniuose toks sufiksas paprastai dėsnin-gai turėtų išlaikyti vienodą kirčio vietą ir tą pačią priegaidę. Bet, kaip matome, taip nėra. Padėtį komplikuoja ir sufiksu kvalifikuojamas -oj, esantis vyr. g. vns. gnl. formoje baltóji. Sunku patikėti, kad ir šios formos -oj taip pat galėtų atspindėti ¹¹ Formą saldójū ~ saldája ‘saldžiąja’ iš Skapiškio pateikia ir Z. Zinkevičius (1966: 278, 310). Čia lk. u, į ką meni­nius būdvardžius atliepia *o, ką kam.: saldā. ¹² Z. Zinkevičius (1966: 291) tokį refleksų -a < *-ān ir -o < *-ā sutapimą (abiem atvejais tariamą o) vadina suplakimu. 133 kalbamą priderinimo tendenciją. Dalyko esmės nekeičia ir gretiminių lyčių baltojų ir baltųjų ~ baltąja buvimas Skãpiškio ir Karšakiškio šnektose. Jų atsiradimo laikas, priežastys ir vartotojas šiaip ar taip dažniausiai yra skirtingas, nors taip pat kartais pasitaiko, kad toje pačioje šnektoje, net ir to paties vartotojo kalboje gretiminiai fonetiniai variantai įmanomi. Pavyzdžiui, apie Ukmergę greta formų vãikas, vàrpas ir kt. kartais pavartojamos ir vìkas, vỹrpas¹³. Be to, gretiminių formų buvimas šnektose visai suprantamas ypač dabartiniais laikais, kai jų tarpusavio kontaktai ir įtaka vienų kitoms tokia intensyvi. Taigi pripažinimas, jog formų geróju ~ gerąja ir gerósias ~ gerąsias I dėmens -o yra joms abiem bendras reiškinys, atsiradęs dėl tų pačių fonetinių priežasčių, galimas daiktas, bent tuo tarpu galėtų duoti atsakymą dėl jų kilmės ir kartu padėtų spręsti kilmę tų linksnių įvardžiuotinių galūnių, kurios iki šiol dar nėra galutinai išaiškintos¹⁴. 5. -uo ATITIKMUO Dvibalsis -uo vietoje akūtinio *-ãn įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse visais atvejais tariamas apie Nemunėlio Radviliškį, Suostą, Smilgiùs (Biržų raj.), Pabiržę, Puodžius, Krinčiną, Pãmpėnus, Daujėnus, Gaižūnus (Pakruojo raj.), Klovainius, Miežiškius, pvz.: gerójo, geróju ~ gerąja, gerós'as ~ gerąsias (dar plg. Zinkevičius 1966: 290–292; Grinaveckienė 1972: 56,62). Tarmiškas -uo vns. įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėje taip pat tariamas apie Pándėlį, Tùrmantą, Tìlžę, Tauragnùs, Kazìtiškį, Kìrdeikius, Ignaliną, Kačergiškę, Labanòrą, Palūšę, Tverẽčių, Rìmšę, Mielagėnus, Antãliedę, Švenčionėlius, Švenčionis, pvz.: geróju ~ gerąja (dar žr. Otrębski 1934: 252–253; Zinkevičius 1957: 24,79), bei vienur kitur vakarų dzūkų šnektose, pvz.: su geróju'su gerąja' Vs, margúoju ~ margąja (LKT: 397, taip pat Lipskienė — Vidugiris 1967: 198). Moteriškosios giminės formos baltóju'baltąja', baltúos'as'baltąsias' kalbininkų yra laikomos vyriškosios giminės lytimis, kurioms pradžia davęs paprastųjų būdvardžių formų sutapimas (Zinkevičius 1957: 75,79; Kardelytė 1961: 14–15; ¹³ Pavyzdžiai imti iš Juodãusių šnektos (Ukmergės raj.) aprašo (parengė Z. Zinkevičius; jo gimtoji tarmė) senojo „Lietuvių kalbos atlaso“ kartotekoje, saugomoje Lietuvių kalbos ir literatūros institute (žr. Programos klausimas Nr. 259, atsako Nr. 447). ¹⁴ Iki šiol vis dar nemaža abejonių kelia vyr. ir mot. g. vns. naud. ir gln. tarminių formų báltójam'baltajam', báltoji, báltąja'baltajai'; báltoji, báltąją'baltąją' kilmė. Tačiau geriau ir į jas įsižiūrėjus, visose neblogai atsispindi nenuneigiama ir desningą jų fonetinė raida. Rytų aukštaičių ir žemaičių šnektų dalies formos gérojai'gerajai' I dėmens -o J. Endzelīns (1951: 469) labai teisingai laiko *-ākam. (plg. *gērái + jai) refleksu. Ir iš tikro: šios formos I dėmens -i, susiliedamas su -i šiose šnektose jau senovėje (Zinkevičius 1957: 43), sudarė formą *baltāi, kurios I dėmens -ā savo kiekybe ir kokybe bus prilygęs -ā < ide. *-ā. Virstant -ā (< ide. *-ā) į -o, kartu į -o turėjo išvirsti ir -ā (< *-ā-i + j). Tuo būdu ir susidarė forma báltoji (*baltā-i + -iai, plg. Endzelynas 1957: 140; Valeckienė 1965: 497; Otrębski 1956: 116). Neivardžiuotinių galūnių ir įvardžiuotinių galūnių II dėmens -ā, būdamas dvibalsyje, sutrumpėjo ir išliko -ai. Kitose aukštaičių šnektose (Vilkaviškis, Jurbarkas, Šakyna ir kt. formos bálta jai I dėmens -ā išliko ilgas greičiausiai dėl to, kad dvibalsis -āi > -ā (báltai — jai > baltąja) jau po *ā > o. Galimas daiktas, fonetiniu keliu bus galėjęs atsirasti ir žemaičių šnektų vyr. g. vns. naud. báltoju'baltajam'. Pripažįstant labai motyvuotą ir įtikinamą galūninio -uo kilmės iš ide. *-o, galimybę (Mažiulis 1970: 106–118) ir laikantis požiūrio, pagal kurį nekirčiuotas ide. *ō lietuvių kalboje bus davęs ō, latvių ā (Kazlauskas 1968: 115–116; Mažiulis 1970: 21), yra rimto pamato formą báltoju laikyti kilusia iš *baltójō, plg. dar analogišką latvių šnektų atvejį mazajam (Endzelīns 1951:467). Šakynos šnektos báltoju (Jonaitė 1969: 190), LŽTPr: 40 baltójame (< greičiausiai iš baltójam dėl o dvibalsinimo) ir senųjų raštų formos su I dėmens o (artimoiui, mehdnoiam...), nors ir galėtų būti laikomos ir visai savarankiškos, bet greičiausiai aiškintinos kaip atsiradusios dėl kaimynų žemaičių įtakos. Taip pat galbūt fonetinė kilmė pripažintina ir vns. gln. formų báltoji (< *baltānjąn), vartojamų dūnininkų bei dalies pontininkų ir puntininkų šnektų. Tose šnektose šių formų I dėmens -n bus išnykęs, matyt, labai seniai, dar prieš *-an- > -ōn resp. -un ir *-ān > -ā > -ū. Išnykdamas -n, kaip analogiškais atvejais įprasta, bus pailginęs -ā, kuris bus pritapęs prie ā (< ide. *ā) ir kartu su juo išvirtęs į o. Turint visa tai prieš akis, pagrįstai atkrinta šių formų apibendrinimo pagal kitus linksnius hipotezė. 134 Valeckienė 1965 : 498; Zinkevicius 1966 : 292; 1970 : 596—597). Tačiau, mūsų nuomone, vargu ar yra pagrindo jas tokiomis laikyti. Tas tiesa, kad šių šnektų paprastųjų vyr. ir mot. g. būdvardžių (kaip ir *o ir *a kam. daiktavardžių!) vns. įn. formos sutampa, bet tas sutapimas yra grynai fonetinis, ir mot. g. forma į lk. dėsningai atstatoma tik su -a (: su baltu skardžiu, su balt skār ~ su balta skara). Visai tas pats ir su įvardžiuotine šio linksnio forma. Čia irgi mot. g. forma, laikantis šių šnektų fonetinių dėsnių, visai teisėtai į lk. atstatytina baltuoja, ne *baltuoju (plg. dar Linkmenyse greta baltuoju vartojamą žal’ūju, kurios atitikmenį lk. ir pati J. Kardelytė (1961 : 15) pripažįsta tik žalįja, o ne *žalįju. Taigi ją laikyti vyr. g. lytimi nėra pamato. O kalbėti apie formą geruôs’as’ kaip apie vyr. g. lytį, iš viso neįmanoma, nes ne tik paprastųjų, bet ir įvardžiuotinių būdvardžių vyr. ir mot. g. dgs. gĭn. galūnė šiose šnektose niekada nesutampa (plg. gerùs, gerùos’us ir geràs, gerùos’as; dar plg. baltūs’as ir baltōs’as)¹⁵. Iš viso to matyti, kad kalbamųjų mot. g. formų kilmės šaknys tikrai ne čia. Esame linkę manyti, kad jos, būdamos paplitusios gana nemažame areale, negalėtų būti koks atsitiktinis, naujas ar nedėsningas reiškinys, nesiderinantis prie visos tų šnektų fonetinės sistemos ar iš jos iškrintantis. Padėti gerokai praskaidrina aukščiau nurodytoje tam tikroje paribinėje tų šnektų ploto dalyje šalia geruoju ~ gerąja vartojama sena fonetinės kilmės forma gerōs’as ~ ~ gerąsias. Turėdami tai prieš akis, drįstame manyti, kad ir formos geruoju ~ gerąja, geruôs’as ~ gerąsias gali būti tokios pat senos, kaip ir gerōs’as, gerùs’as ar geroju, gerūju, tik vartojamos kitoje (gretimoje) šnektoje. Jų fonetika visai nesunkiai leidžia jas kildinti iš tų pačių senųjų lyčių *gerānjān, *gerānsjāns, tik tautosilabinio n ir priklausomai nuo jo ā raidą bei jų abiejų tarpusavio santykis čia bus buvęs kiek kitoks. Taigi ten, kur dabar tariama geruoja, geruôsias, n bus nykęs ne taip sparčiai, ir prieš jį ėjęs ā siaurėjęs taip pat silpniau ir dėl to bus išvirtęs į *ō, kuris bus sutapęs su senuoju *ō. Atėjus senojo *ō virtimo laikui į uo, kartu į uo bus išvirtęs ir *-ō < *-ān. Fonetinės -uo iš *-ān kilmės galimybę akivaizdžiai patvirtina latvių kalba (Endzelīns 1951 : 170, 171, plg. dar liet. lăngas, lat. luogs ir kt.). Kad ir liet. kalbos šiaurėje fonetiškai tikrai galimas -uo vietoj *-ān, -ą (be geruoju ~ gerąja, geruôsias ~ gerąsias, gerai rodo vietomis tarmėse vartojami ąžuolas formų ir jų vedinių variantai su uo vietoj ą, pvz.: vuožuolas (Senkus 1959 : 219; Grinaveckienė 1960 : 200), vuožuolinis Lz. Taigi senesnės (arba pirminės) jų formos turbūt bus buvusios *ąnžuolas, *anžuolinis, t. y. tokios pat, kaip ir tų žodžių formos, davusios kitose liet. k. tarmėse ir lk. ąžuolą. Greičiausiai dėl vykusio *-ān virtimo -uo rytų aukštaičių šnektose fonetiškai yra sutapęs ir giminingų vyr. ir mot. g. įvardžių vns. įn. bei dgs. gĭn.: tuoj ’tuo, ta’, juoj ’juo, ja’; tūos ’tuos ir tas’, jūs ’juos, jas’. Pripažinus -uo iš *-ān fonetinę kilmę, darosi suprantama formų geruoja, bet gerōsias; gerūja, bet gerōsias ir kt. koegzistencija ankščiau nurodytose rytų aukštaičių šnektų plotuose. Sutampantys refleksai (gerōja : gerōsias; gerūja : gerōsias, geruoja : geruōsias) rodo, kad n nykimas čia ir prieš s, ir kur jo nebuvo, bus vykęs vienodai, o nesutampantys — kad n prieš s (*gerānsjāns) nyko greičiau, negu ten, kur tos s įtakos nebuvo (*gerānjān). Papildomi šaltinių sutrumpinimai LKT — Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija). Red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas. V., 1970. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. T. I—IX. V., 1941—73. TŽŽ — Tarptautinių žodžių žodynas. V., 1969. UL — Universitas linguarum Lithuaniae… Vilnae, 1737. Vng — Vingrėnai, Lazdijų raj. 15 Ryšium su tuo vargu ar teisingai daro Z. Zinkevicius (1970: 597) pontininkų šnektos mot. g. dgs. gĭn. forma baltuōs’as atstatydamas į baltuosius ir pagal tai darydamas apibendrinančias išvadas. 135 LITERATŪRA Arumaa P. Litauische Mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen. Dorpat, 1931. Broch O. Zum Litauischen südlich von Vilna. — „Norsk. Tidsskrift for Sprogvidenskap“, 1960, Bd. XIX. Drotvinas V., Grinaveckis V. Kalbininkas Kazimieras Jaunius. V., 1970. Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīgā, 1951. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Fraenkel E. Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen. — „Balticoslavica“, 1936, t. II. Girdenis A., Rosinas A. [Rec.:] V. Grinaveckis. Žemaičių tarmių istorija (Fonetika). V., 1973, 370 p. — „Baltistica“, 1974, t. X(2). Grammatik der litauischen Sprache von Friedrich Kurschat. Halle, 1876. Grinaveckienė E. Mituvos upyno tarmės fonetika. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1957, t. I. Grinaveckienė E. Tarmių medžiagos rinkimas lietuvių kalbos atlasui. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Grinaveckienė E. Kai kurios lietuvių kalbos tarmių ypatybės (Iš 1961 metų dialektologinių ekspedicijų). — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1962, t. V. Grinaveckienė E. Mūšos upyno tarmių leksika. — Kn.: Leksikos tyrinėjimai. V., 1972. Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija (Fonetika). V., 1973. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. T. I. V., 1957. Jašinskaitė I. Biržų tarmės įvardis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1959, t. II. Jonaitytė A. Žemaitiškos morfologinės ypatybės Šakynos tarmėje. — Kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida. V., 1964. Jonaitytė A. Palatvės vakarų aukštaičių šnektų būdvardis, skaitvardis, įvardis. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai. V., 1969. Kardelytė J. Linkmenų tarmės būdvardis ir įvardis. — „Kalbotyra“, 1961, t. III. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos vienaskaitos įnagininko ir vietininko formų kilmės klausimu. — „Kalbotyra“, 1958, t. I. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Kazlauskas J. Baltų kalbų pakitimų santykinės chronologijos nustatymo galimybės ir ribos. — „Baltistica“, I priedas, 1972. Kriauzaitis P. Lietuviškos kalbos grammatika. Tilžėje, 1901. Litauisch-deutsches Wörterbuch von Friedrich Kurschat. Halle, 1883. Lipskienė J., Vidugiris A. Dieveniškių tarmė. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatinė sandara. V., 1967. Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. V., 1970. Morkūnas K. Įvardžiuotinių būdvardžių liekanos rytų aukštaičių pietinėje tarmėje. — „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A“, 1959, t. 2(7). Morkūnas K. Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Morkūnas K. Iš rytų aukštaičių tarmių daugiskaitos inesyvo formų istorijos. — Kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida. 1964. Morkūnas K. Rytų aukštaičių pietinės tarmės morfologija (Daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis). — Kn.: Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai. V., 1969. Otrębski J. Wschodniosłowiańskie narzecze twereckie. T. I. Kraków, 1934. Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. T. III. Warszawa, 1956. Rosinas A. Šaukėnų šnektos aprašas. 1960. — Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos sektorius, lietuvių kalbos atlaso rankrašt ynas. Rosinas A. Lietuvių ir kitų baltų kalbų gimininiai įvardžiai. Filol. kand. dis. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius. Nr. F-76 / DS-1019. Rosinas A. Vienaskaitos įnagininko su (t)ái kilmė. — „Baltistica“, 1975, t. XI(1). Senkus J. Pazanavykio kapsų tarmė. Filol. kand. dis. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius. Nr. F-76 / DS-100. Senkus J. Lazūnų tarmės tekstai. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1959, t. II. Senkus J. Kapsų-zanavykų tarmių būdvardžio ir skaitvardžio kait ybos bruožai. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Senkus J. Kapsų-zanavykų tarmių įvardžio bruožai. — „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A“, 1962, t. 2(13). Stang Chr. S. Die litauische Mundart von Zasečiai im Gebiet von Wilna — „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, 1958, Bd. XVIII. Šukys J. Miežiškių tarmės vokalizmo bruožai — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1959, t. II. Vaitkevičiūtė V. Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Vaitkevičiūtė V. Lietuvių literatūrinės kalbos balsinės ir dvibalsinės fonemos. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1961, t. IV. 136 Valeckienė A. Būdvardis. Įvardis. – Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. T. I. V., 1965, p. 474–603, 637–721. Valeckienė A. Bevārdes giminės formos ir jų santykiai su kitomis įvardžių formomis. – Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena. V., 1974. Vidugiris A. Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. – „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1959, t. II. Vidugiris A. Zietelos tarmės įvardis. – „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis. – Kn.: Lietuvių kalbos gramatikos rinkiniai. V., 1969. Vidugiris A. Zietelos tarmės būdvardis. – Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena. V., 1974. Vitkauskas V. Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė. – „Lietuvių kalbotyros klausimai“, V., 1960, t. III. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. Dėl vienos rytų aukštaičių diskaitos galūnės. – Kn.: Donum Balticum, to Professor Christian S. Stang on the Occasion of His Seventieth Birthday 15 March 1970, Edited by Velta Rūķe-Draviņa. Stockholm, 1970. Zinkevičius Z. Dėl lietuvių kalbos tautosilabinių an tipo junginių pirmojo dėmens siaurėjimo. – „Baltistica“, I priedas, 1972. Зиндер Л. Р. Общая фонетика. Л., 1960. Сенкус Ю. Говор северо-западных капсов. Автор. канд. дис. Вильнюс, 1955. Явнис К. Грамматика литовского языка. Литовский оригинал и русский перевод. Петроград, 1908–1916. В. ГРИНАВЕЦКИС ОТНОСИТЕЛЬНО ПРОИСХОЖДЕНИЯ СООТВЕТСТВИЙ *-ān В ОКОНЧАНИЯХ ЛИТ. ИМЕН И МЕСТОИМЕНИЙ С ОСНОВОЙ НА *ā Резюме В окончаниях имен и местоимений с основой на *-ā в литовском языке и его говорах вместо древнего акутового *-án (твор. пад. ед. ч. и вин. пад. мн. ч.) выступает 5 соответствий (с вариантами): 1) a (в местоименных формах ā, в диал. u, ū ~ a, a); 2) ai; 3) an (варианты: on, o°, un, ū); 4) o; 5) uo. В статье дается география каждого из указанных соответствий и анализ прежних исследований по данному вопросу, выдвигается и защищается мнение о возможности происхождения всех соответствий древнего *-ān фонетическим путем. В свете новых данных подробно исследуются также и причины возникновения этих соответствий, делается предположение, что есть основание считать их результатом множества различных условий, создавшихся в фонетических системах отдельных говоров с течением времени. Отпадение второго компонента зависит от хронологии и способа его исчезновения, и с этим связаны соответствующие изменения первого компонента, его приобщение к различным долгим гласным (в некоторых случаях и взаимодействие местоименных и простых форм имен). По мнению автора статьи, данные изменения и могли быть решающими факторами, обусловившими образование указанных выше соответствий древнего *-ān. V. GRINAVECKIS ÜBER DIE ENTSTEHUNG DER *-ān ÄQUIVALENTE IN DEN ENDUNGEN DER LIT. *ā-STÄMMIGEN NOMEN UND PRONOMEN Zusammenfassung Im Litauischen und seinen Dialekten werden anstatt des alten akuten *-ān in bestimmten und gelegentlich auch in unbestimmten Endungen der ā-stämmigen Nomen und Pronomen (Sg. Instr., Pl. Akk.) 5 verschiedene Äquivalente gebraucht: 1. a (in den bestimmten Formen ā, a, dialektisch u, ū ~ a, a); 2. ai; 3. an (Varianten: on, o°, un, ū); 4. o; 5. uo. In dem Artikel wird die Analyse der früheren Forschungen darüber dargelegt, die Geographie jedes *-ān Äquivalentes angewiesen. Auf Grund des an den Dialekten gesammelten Materials werden hier die Ursachen der Entstehung dieser Äquivalente untersucht. Es ist als Resultat vieler phonetischen Änderungen zu betrachten, die in verschiedener Zeit in den sprachlichen Systemen einzelner Dialekte vorgegangen sind. Der Autor ist der Meinung, daß unterschiedliche Zeit des Verschwindens des tautosyllabischen -n, die davon abhängige Anschließung des Vokals a(<ān) an verschiedene lange Vokale, verschiedene *-ān Entwicklung unter Wirkung von phonetischen Gesetzen der Dialekte und gelegentlich auch von den Wechselbeziehungen zwischen den bestimmten und unbestimmten Formen, konnten die Hauptbedingungen der Entstehung von untersuchten Äquivalenten sein. 137