Dėl „*-ān“ atitikmenų liet. „*ā“ kam. vardažodžių ir įvardžių galūnėse kilmės

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) Diskusijos V. GRINAVECKIS DĖL *-iūn ATITIKMENŲ LIET. *i KAM. VARDAŽODŽIŲ IR ĮVARDŽIŲ GALŪNĖSE KILMĖS 1. -a, -a (RYT. -u, -ė) ATITIKMUO Beveik visame liet. k. plote senasis akūtinis žodžio galo *-dn yra išvirtęs į trumpa -a (: Ik. vns. in. 7a rdiba višta, dgs. gln. tas rdibas vištas?), kuris skirtingose šnektose, priklausomai nuo jų fonetinės sistemos, yra atitinkamai pakites?. Vietomis šiaurinių ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose galūnės -a < *-dn kaip reliktas pasitaiko ilgas (nors šalia jo dėl Ik. įtakos joms dabar jau nebesvetimas bei pasakomas ir norminis atitikmuo — trumpasis a). Mituvos upyno šnektoje skirtingai nuo Ik. ilgai toks -a tariamas įvardžių and, ji, jijė *joji', katra, ši, šita, šiojė 'šioji', ta, tojé "toji" ir ivardZiuotiniy būdvardžių, skaitvardžių, dalyvių vns. in. ir dgs. gln. galūnėse, pvz.: su aną, ją, jąją, katrą, šią, šiąją, šitą, tą, tąją; anąs, jąs, jąsiąs, katrąs, šiąs, šiąsiąs, šitąs, tds, tąsiąs; baltąją, pirmąją, audžiančiąją; baltdsigs, pirmąsias, audžiančiąsiąs (Grinaveckienė 1957 : 152—153; Zinkevičius 1966 : 278, 310). Ilgas a< <*-dn tais pat atvejais tariamas ir gretimoje Smaliniūkų — Viešvilės apylinkių (Jūrbarko raj.) šnektoje (: su gerąją, gerdsiąs, tds, kitąsiąs "kitas*). Ilgai šios kilmės -d tariamas ir įvardžiuotinio įvardžio jdji 11 dėmenyje apie Višakio Rūdą (: su jėję) ir kt. Kapsų-zanavykų šnektose su ilguoju -a tariamos įvardžių ji, ta vns. įn., dgs. gln. formos (: su td, jd, tas, jas || jūs, Senkus 1962 : 213), palatvės vakarų aukštaičių šnektoje -ana, ji, katra, ši, ta dgs. gin. (: and's, jas, $ds, katrd's, td's, Jonaitytė 1969 : 201, 203, 204; LKT : 156.) A. Jonaitytės tvirtinimu, Šakynos šnektoje -a ilgas ir įvardžio šita dgs. gln.: Site's “Sitas’. Ilgai šių įvardžių formų «a tariamas ir kai kur vidurio aukštaičių šnektose, pvz.: td's "tas’ (LKT : 226). Fr. Kuršaičiui pažįstamos su td, Sid; tds, šias, J. Jablonskiui — su ją, šią; jąs, Sigs, tąs formos (Kuršaitis 1876: 236—237; Kriaušaitis 1901 : 23, 25; Jablonskis 1957 : 227). Z. Zinkevičius (1966 : 310—311) formas t4 'ta', tds 'tas" nurodo pietinių vakarų aukštaičių šnektų plote, ti", tu. ~ ta (< *tdn) — rytų aukštaičių šnektose (dar plg. Valeckienė 1965 : 1 Kad akiitinis *-dn yra buvusi tik viena, visam listuvių kalbos plotui bendra *4š-kam. vardažodžių (ir įvardžių) dgs. gln. galūnė, pagrįstai ir įtikinamai yra įrodęs J. Kazlauskas (1968 : 162, 163, 189). Tai visiškai patvirtina ir kitų tyrinėtojų duomenys (Šukys 1959 : 159; Jašinskaitė 1959 : 191; Vidugiris 1969: 167). * Trumpasis šios kilmės atviro žodžio galo -a žemaičių šnektų plote į šiaurės vakarus nuo Klykolių, Akménés, Alsėdžių, Gargždū (Grinaveckis 1973: 214) atliepia redukuotą -0 (: mūžė ~ maZa, kūojo ~ kėja, gerOjo ~ gerąja), rytų aukštaičių ir dzūkų šnektose — trumpa (kai kur redukuotą ar ir visai iškritusį) -u (: mažū, maž?, maž ~ maža, kėju, kėji, k6j ~ koja). Uždarame šių šnektų žodžio gale jis, taip pat kiekvienas uždaro ir atviro žodžio galo šios kilmės -alikusiame lietuvių kalbos tarmių plote tariamas trumpai, o po j dar ir supriešakėja. 125 : 655). Zietelos šnektoje užfiksuotas vienas atvejis, kai ilgą -a turi *4-kam. daiktavardžio vns. in. galūnė, pvz.: xm2ra' ~ chmora "'debesimi' (Arumaa 1931 : 51)?. Akūtinis įvardžiuotinių formų I dėmens *-dn 1k. ir pietinių bei šiaurės vakarų aukštaičių šnektose yra išvirtęs ilguoju -a (žymimas, atsižvelgiant į kilmę -4ą); nekirčiuotas jų II dėmens *-dn, išvirtęs į -4, Cia irgi sutrumpėjo (: baltdja, baltgsias, geriausiąja, geridusiąsias). Rytų aukštaičių šnektų plote apie Medeikiūs, Užūšilius, Biržus, Virškupėnus, Geidzifinus, Papilį, Antazavę, Vabalniūką, Panemūnį, Lukštūs, Svobiskj, Antašavą, Subačių, Zarasus, Rukiškę, Seimati akūtinį įvardžiuotinių galūnių I dėmens *-dn dėsningai atliepia tarmiškas -ū (: baltiju* ~ baltąja, baltūs'as ~ baltąsias, plg. jų kūsnis ~ kdsnis)®. Tarp Suvainiškio, Rokiškio, Kūpiškio, Svėdasų, Rubikių, Leliūnų, Balninkų, Moléty, Bijūtiškio, Nemenčinės, Kūktiškių, Daūgailių, Degūčių, Sūvieko tarmiškas -2 turimas tik įvardžiuotinių formų vns. įn. I dėmens galūnėje (geritju ~ gerąja). Tačiau šnektų ir smulkesnių Snekteliy paribiais dėl glaudžių tarpusavio kontaktų, be šių formų, neretai lygiagrečiai pasitaiko vartojamos ir formos, kurių senojo akūtinio *-dn refleksai kitoki. tai š šalia baltūj ~ baltąja, baltiis’s’ = baltgsias Parėvėjoje pasakoma ir baltioj ~ baltdja, baltios’s ~ baltdsias, apie Imbrada — ir baltés’as ~ baltgsias, apie KatsakiSki® — ir baltėju ~ baltąja, baltés’as ~ baltdsias, apie Raguvéle ir Biržus" — ir baltuos’s’ ~ baltdsias, apie Kazitiškį — ir gerioju ~ gerdja, gerds'as ~ gerdsias, apie Spitrėnus — ir geré ~ gerąja. Matyt, dėl to rytų aukštaičių formas baltūjo ~ baltąja, baltiises ~ baltdsias Z. Zinkevičius (1957 : 75) laiko nykstančiomis. Kokiu būdu senasis akūtinis *-dn šiaurinėse ir pietinėse vakarų aukštaičių šnektose bei lk. įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse (kaip žodžio šaknyje) yra daves ilgą -a, o nurodytame rytų aukštaičių šnektų plote minėtais atvejais ilgą -ūš, visais likusiais atvejais — trumpą a, u? Sprendžiant iš to, kad ilgasis ir trumpasis -d iš *-dnšiaurės ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose bei Ik. yra platus ir neturi jokios nazalizacijos, yra rimto pamato manyti, kad -n akūtinėse galūnėse (kaip ir šaknyje) čia bus nykęs nepalikdamas balsiui nazalizacijos ir todėl nosinio balsio nesuformavo. Vadinasi, -n nykimo procesas čia bus buvęs toks trumpas, kad I šio dvigarsio sandas, balsis -4 iš -1 tepaveldėjo vien ilgumą. Dėl to *4 kam. vardažodžių iš prigimties ilgas kamiengalio -a čia bus vien tik dar labiau pailgėjęs. J. Kazlauskas (1972 : 83—84) pamatuotai tvirtina, jog prieš akūtinių galūnių pakitimą lietuvių kalboje „Žodžio gale ir žodžio viduryje prieš pučiamuosius priebalsius iš dvigarsių, turinčių antruoju komponentu nosinį priebalsį, buvo susiformavę nosiniai balsiai“. Mūsų nuomone, toks tvirtinimas realus, nes vėlesniais laikais n nykimas akūtiniuose dvigarsiuose tose pačiose lietuvių kalbos tarmėse daugiau nebesikartoja. Taigi, galimas daiktas, kad ir akūtinio *-dn priebalsis -n kaip tik tuo metu šiose šnektose galėjo būti jau išnykęs. Jo palikuonis ilgasis -a žodžio gale sutrumpėjo (: gera < *gerdn, geras < *gerdns, pirmąja < *pirmdnjdn, pirmąsias < *pirmdnsjūns), o įvardžiuotinių formų I dėmenyje (kaip ir šaknyje) išliko ilgas (: gerąja < *gerdnjdn, gerąsias < *gerdnsjdns). Tačiau, kaip matėme, vienur kitur vakarų aukštaičių šnektose šios kilmės -a išlikęs ilgas ir galūnėje. Įvardžių galūnėse ilgas -a čia greičiausiai galėjo išsilaikyti dėl galūninio kirčiavimo (plg. aną, aną, katrą, katri..., ją, ji, tą, ti... ir aną 'ana', ands "anas", tą ta’, tds 'tas', katrą 'katra", katrąs ’katras’ 8 Abejotina, mums rodosi, E. Fraenkelio (1936: 47) nuomonė, jog Zietelos xmora" ilgasis -a galūnėje galėtų būti kilęs iš -ai(<-ąja) dėl apokopės, kadangi apokopė paprastai vyksta tik nekirčiuotuose skiemenyse ir jai būdingas vien mechaniškas garso numetimas. Greičiau, kad ilgasis -a, šiuo atveju būdamas vienišas, traktuotinas kaip reliktinis, esantis šnektoje iš seno ir, galimas daiktas, yra atsiradęs tiesiog iš *-dn (> -a). 4 Stipriausios galūnių redukcijos plote (Mūšos upyno ir gretimose šnektose) įvardžiuotinių formų II dėmens galūnės yra redukuotos ar ir visai nukritusios. Pateikiamuose pavyzdžiuose čia (ir kitur), kai nenurodoma tiksli vieta, kalbamieji fonetiniai pakitimai nežymimi. 5 Dar plg. rytų aukštaičių seni-ji ~ senąja (Drotvinas — Grinaveckis 1970: 97; dar žr. Zinkevičius 1957: 95; Jašinskaitė 1959: 191; Zinkevičius 1966: 291). 6 Vns. in. formą baltdja iš Karsakiškio pateikia ir Z. Zinkevičius (1966: 290). 7 Z. Zinkevičius (1957: 95) iš Biržų pateikia tik formas baltiijo ir baltūsos. 126 ir pan.), įvardžiuotinių formų II dėmens galūnėse — turbūt dėl įvardžių galūninio kirčiavimo paveiktų formų analogijos (pagal 14, tds, ją, jąs ir pan. — ir jąją, jąsiąs, tąją, tąsiąs bei gerąją, gerdsiąs... ir pan.). Minėtose rytų aukštaičių šnektose akūtinio dvibalsio *-dn -n irgi bus nykes J. Kazlausko nurodytu laiku, tačiau čia šis procesas bus buvęs kitoks. Sprendžiant iš to, kad čia *-dn refleksas I įvardžiuotinių formų dėmenyje yra siauras ilgas -ū (II dėmenyje tariamas -u), yra pamato manyti, jog -n tose šnektose bus nykęs lėtai. Dėl to kartu su ilgumu balsiui -4 bus buvusi perteikta ir -n nazalizacija. O, pastarosios veikiamas, 4 sparčiai siaurėjo, buvo susiaurintas labiausiai (Kazlauskas 1972 : 84; Zinkevičius 1972 : 227 —228) ir, išvirtęs siauru ilguoju -ū (II dėmenyje trumpuoju -u), pasiekė mūsų laikus. Argumentų, prieštaraujančių tokiai *-dr raidai, kalbamose šnektose bent tuo tarpu nematyti, kadangi ji tiesiogiai išplaukia iš tų šnektų fonetinės sistemos, kuri iš esmės ir padėjo tą raidą atskleisti ir išryškinti. 2. -ai ATITIKMUO Pietinių vakarų bei vidurio aukštaičių šnektose tarp Kudirkos Naūmiesčio, Griškabūdžio, Garliavos, Jiėzno, Nemajūnų, Navinifiky kirčiuoto senojo akūtinio *-dn vietoje (šalia naujesnių, dėl 1k. įtakos atsiradusių, norminių formų) dabar turimas refleksas -ai. Čia jis pasitaiko žodžio šaknyje (kamiene), įvardžių ir būdvardžių galūnėse, bei įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse, pvz.: kdisnis, sdispara, pageldisk; su tdi gerdi merga; andis moteris; su gerdija, gerdisias ir kt., dar žr. Senkus 1955 : 64, 126—127; 1960 : 146—147; 1962 : 213, Zinkevičius 1966 : 137; LKT: 193—213, 232, 234—235). Šitokio kirčiuoto -ai <*-dn atvejų šalia, be abejo, naujesnio -ą < *-dn pateikia ir Fr. Kuršaitis, 1883: Adino fai, 419, Sąnopai, 366, Sdnafos, 365; laipis, 218, lefukas, 228; taip pat LKŽ, I: dižuolas ~ ąžuolas, 48; LKZ, III: graižas 'grįžtė, ryšys', 504, grąžtis 't. p.', 544, grdižyti (rankas) "laužyti, sukioti', 504, grąžinti (rankas) 't. p.’, 541 ir kt. Apie Girdiškę šalia žemaitiškų formų su -an ~ -ą greičiausiai dėl gretimų vakarų aukštaičių šnektų įtakos retai pasitaiko ir formų su -ai (: geransias || gerdisias ~ gerąsias). Senojo *-dn atliepimo -ai atvejų pateikė J. Gerullis ir Chr. Stang'as (1933 : 11,41, 42, 44), pvz.: geresnė'ises ~ geresniąsias, saldžė'ises ~ saldžiąsias; d'ižuols ~ ąžuolas, kd'isti ~ kąsti ir kt. Zietelos šnektoje vietoj senojo *-dn tvirtapradis dvibalsis ai pasitaiko šaknyje ir atviroje vardažodžių (ypač daiktavardžių) galūnėje, pvz.: kdisnis ~ kąsnis; sa savdi pac’di su sava pačia' ir d. kt. (Arumaa 1931 : 42, 43, 44, 45, 47, 50, 51, 70; Stang 1958 : 184—190; Vidugiris 1959 : 198, 201, 204, 206, 207, 209; 1960 : 119, 121, 122, 125, 130; 1969 : 166; 1974 : 283, 286). Zietelos Snektoje atitinkamai ei dvibalsis vietoj *-én pasitaiko *é-kam. daiktavardžių atvirame žodžio gale, pvz.: kultuvéi ‘su kultuve’, bitėi 'su bite’. ai dvibalsis vietoj *-dn apie Palémeng ir Žasliūs paZistamas vien tik atviroje kirCiuotoje būdvardžių ir įvardžių galūnėje, pvz.: su tdi, gražiai, Sitokidi baltai, tokidi jaundi ir kt. (Valeckiené 1965 : 483, 655); su tdi, su jai pasakoma ir apie GeguZing, Vandžiėgalą ir kt. (LKT : 222). Atviroje įvardžių galinéje dvibalsis ai turimas ir apie Sakyna, Aūksučius, pvz.: andi || anai “su ana’, §éi Sia’, ta'i‘ta’, katrd'i “katra’ (Jonaitytė 1964 : 169; 1969 : 201, 203,204; LKT : 155)8, taip pat apie Saukénus, pvz.: tdi 'su ta’ (Grinaveckis 1973 : 215; Rosinas 1975 : 77). Apie Pabaiska, Veprius, Zeimj, Bagaslaviski *4-kam. vardažodžių vns. in. yra įsigalėjusi redukuota galūnė -aį (kirCiuota — tvirtagal€), pvz.: su lazdai, bobaj, savai, gerai, runkaj 'su lazda, boba, sava, gera, ranka’. Šios formos turbūt yra kilusios ne tiesiog iš senųjų *lazddn, *gerdn..., o, matyt, yra vėlyvesni dariniai, atsiradę 8 Forma danai 'su ana’ (vėliau konstatuotoji A. Jonaitytės), būdama šios šnektos sistemoje, galima sakyti, dar nelabai įprasta (šalia katrdi, andi 'su katra, su and), greičiausiai laikytina nauju andi variantu, sukeltu kirčio atitraukimo, plg. dar gretimų šnektų analogiškus pavyzdžius: dna'“ ~ aną, anie ~ aniė (LKT: 151, 152, 155). 127 jau iš tarminių lazdū ~ lazda, gerū ~ gerd..., pridėjus, galimas daiktas, epentetinį -į, panašiai kaip dzūkų ir jų artimiausių kaimynų šnektos atvirame žodžio gale (dažniausiai ilgame) prideda -i(-j) greičiausiai todėl, kad atviros galūnės formų paradigmoje (kaip ir linksniavimo sistemoje apskritai) mažiau, ir dėl to jos ,,priartinamos“ prie daugumos linksnių su uždara galūne formų. Sakysime, greičiausiai dėl to pietinėse vakarų dzūkų šnektose -i(-j) yra pridedamas priebalsinio kamieno daiktavardžių vns. vard. galūnėje (: piemudj ~ piemuo, akmuėoj ~ akmuė, sasudj — sesuo, plg. Fraenkel 1936 : 47; Zinkevičius 1965 : 256, žemėl. Nr. 60), o rytų dzūkų šnektose — dgs. viet. galūnėje, pvz.: šakdsui 'šakose' Tvr, miškiūosui "miškuose" Ign, kuruosui 'kuriuose', vaftuosui ’vartuose’ Lz (dar Zr. Fraenkel 1936 : 37, 47; Morkūnas 1964 : 149 — 150). Plg. taip pat visai analogišką į pridéjima, daugiausia pasitaikantj dzūkų ir joms gretimų šnektų įvardžių vns. in. ir dgs. vard. galiinése, pvz.: kiūoi 'kuo' (LKT : 380), šitudį "šituo" (LKT : 386), 'šita' (LKT : 390); kuriei *kurie', katarieį 'katrie' (LKT : 378), aniei 'anie' (LKT : 382), šicieį 'šitie* (LKT : : 381, 402 ) ir kt. Kad formų lazdai... -(«)i turbūt yra dėl ty šnektų dabartinės fonetinės sistemos dėsningumų pakitusio ankstesnio tarmiško -u (< *-dn) ir pridétinio -į, vadinasi, naujai susidariusio dvigarsio -vį (ne aj) tiesioginis atitikmuo, savo tarimu visai sutapęs su senesniu tarmės -aį (<-wi, ne iš -ai!), rodytų jo palyginimas su kitais čia turimais refleksais -aį iš -ui ir -aį iš -ai. Iš tikrųjų jis yra visai sūtapęs tik su kirčiuotu ir nekirčiuotu -af < -ui, pvz.: bébai 'su boba’, lazdai su lazda’ ir vaikai m vaikui, vidai ~ vidūj "viduje'. Kadangi nuo kirčiuoto -aį < -ai jis skiriasi (: vaikai, ne vaikai ~ vaikai) ir sutampa vien tik su nekirčiuotu -ai < -ai (: virai ~ vyrai), tiesioginis jo kildinimas iš -ai atkrinta. Silpniau redukuotas šis naujai susidaręs dvigarsis -uį yra gretimoje Čidbiškio šnektoje, pvz.: su lazdui "su lazda’. Taigi čia jis ypač aiškiai atsiskiria nuo tarmiško -ai < -ai, visiškai sutapdamas su tos šnektos ui (Morkūnas 1959 : 199; 1960 : 32—35; Zinkevičius 1966 : 93, 208). Vadinasi, Pabaisko, Vėprių ir joms gretimų šnektų formos lazdai, gerai..., kaip ir Cidbiskio lazdui, gerui *'su lazda, su gera’, yra naujos. Ju galūnė -ai (-ui) su senuoju akūtiniu *_dn tiesioginio ryšio neturi (tik per tarmišką -4 < *-dn). O ju -į čia bus pridėtas, kaip K. Morkūnas (1959 : 201) teisingai nurodo, jau po kirčio šiose šnektose atitraukimo. Visai analogiškai traktuotinos, mūsų nuomone, ir O. Brocho (1960 : : 28—29) įvardžiuotinėmis formomis nepamatuotai laikomos Azierkų ir Paditvio šnektų mot. g. vns. in. formos Sitar || Šitui "šita", tati || tui "ta" ir kt. Kirčiuota tvirtagalé galūnė -ai mūsų konstatuota ir Lazūnų šnektos skaitvardžių ir įvardžių mot. g. vns. Įn., pvz.: Raikia gerc triskart pa vienai; kaitų pa vienai; danas po jai skucaii ’jis jos liūdėjo". Bene daugiausia prieštaringų nuomonių yra sukėlęs šis *-dn vietininkas. Kokia ištikrųjų yra reflekso -ai kilmė? Kas jo pirmtakas? Zietelos šnektos *4-kam. vardažodžių vns. in. galūnės -ai P. Arumaa (1931 : 70) įtarė gautą iš įvardžiuotinių formų, pastarosioms trumpėjant: jąja > jai. Plačiau šio klausimo nenagrinėdami, P. Arūmos nuomonę apibendrinę kartoja ir kiti kalbininkai (Fraenkel 1936 : 49; Zinkevičius 1957 : 100; Vidugiris 1959 : 201; 1960 : 125; 1969 : 167; 1974 : 283), ju tarpe ir nagrinėjantys ne Zietelos šnektos refleksa -ai vietoj *-dn (Senkus 1962 : 213; Zinkevičius 1966 : 312-313; Rosinas 1968 : 249). Tačiau tokia nuomonė mažai patikima, kadangi Snektose, kur šis refleksas pasitaiko, akitinės kilmės šio linksnio galūnės faktiškai nenyksta. Tai, be kita ko, gerai rodo ir Z. Zinkevičiaus (1966 : 137) pateiktas pavyzdys td'je 'tąja' šalia žemdr'ises 'žemaąsias". Taigi iš tikro sunku patikėti (Zinkevičius 1966 : 310), jog apie Liubavą, Vilkaviškį, Garliavą, Pūnią, Zietela, Šakyną, net Kuršėnus tdi būtų galėjusi atsirasti iš tąj (ten forma tąj niekieno nepaliudyta; ji fonetiškai tose šnektose ir neįmanoma). Dėl to kai kurie kalbininkai, susidūrę su skirtingų šnektų *4-kam. vardažodžių ir įvardžių vns. in. formomis su galūne -aiir nebūdami dėl tokios P. Arumos nuomonės tikri, kartais pradeda kelti galimas kitas reflekso -ai (taip pat ir -aį) kilmės priežastis. Pavyzdžiui, A. Vidugiris (1969 : 167) spėja, kad vns. in. galūnės -ai Zietelos šnektoje 128 (ir kitur) galėjęs atsirasti ,,dél nosinumo nepraradimo“ iš -4, tačiau juk pats šių formy -ai nosinumo atspalvio faktiškai neturi jokio. Z. Zinkevičius (1966 : 137) dalies vakarų aukštaičių ir Zietelos šnektų kdisti 'kąsti', tdis ‘tas’, gerdises "gerasias" formas su -ai vietoj lk. -ą abejodamas spėja esančias iš -ain. Bet čia Z. Zinkevičius lyg ir sau prieštarauja. Jei akūtinis -ą būtų išverstas į -ai, tai tuo pačiu tas -aijau negalėtų būti kilęs iš -ain (kuris dar, be kita ko, niekieno nepaliudytas). *-ain tokiu būdu tegaléty būti tik aptariamojo proceso pasekmė, ne priežastis. K. Morkūnas, suabejojęs įvardžiuotinių formų įtaka pietinės rytų aukštaičių šnektos, vartojamos Pabaisko, Gėlvonų ir gretimose apylinkėse, *4-kam. vardažodžių ir įvardžių vns, in. formoms su galūne -of dėl skirtingų priegaidžių (įvardžiuotinių formų šio linksnio priegaidė tvirtapradė, kirčiuotų kalbamųjų formų — kirstinė, iš tvirtagalės), spėja tą galūnę esant morfologiškai atsiradusią dėl įvardžiuotinių įvardžių įtakos (Morkūnas 1959 : 199—201; 1969 : 111, 130). Tačiau ir toks tos galūnės kildinimas, iš esmės beveik nesiskirdamas nuo ankstesniojo, padėties lygir nekeičia: juk įvardžiuotinių įvardžių vns. įn. forma, kuri, kaip spėjama, galėjusi padaryti įtaką šio linksnio paprastųjų įvardžių formai, I dėmens galūnėje taip pat turi tvirtapradę priegaidę. J. Kazlauskas (1958 : 57), remdamasis tuo, kad lietuvių kalboje nėra P. Arumos nuomonei paremti paralelių reiškinių, stačiai pripažįsta ją nepatikima ir iškelia naują hipotezę. Atmetęs morfologinę mot. g. vns. in. galūnės -ai kilmę, J. Kazlauskas čia spėja ją esant fonetiniu keliu atsiradusią iš senesnės to linksnio galūnės *-ajan (plg. *rankajan, slavų rqkojq), galėjusios lietuvių kalbos senovėje egzistuoti šalia įprastinės galūnės *-dn (plg. *rankdn, slavų rąką). Tačiau savo gramatikoje (Kazlauskas 1968 : 188) mot. g. vns. jn. galūnę *-dn jis pripažįsta esant bendrą lietuvių -latvių ir slavų kalboms, o slavų galūnę -oją (rqkojq) laiko vélyvesne. Lietuvių dialektologinėje literatūroje iš seno yra įsigalėjusi, bene J. Senkaus pirmą kartą paskelbta nuomonė (Cenkyc 1955 : 10; Senkus 1960 : 147), kad kalbamasis refleksas -ai pietinėse vakarų aukštaičių šnektose gali būti fonetiškai atsiradęs iš *-dn. Ši nuomonė faktiškai neprieštarauja nei pietinių vakarų aukštaičių, nei joms gretimų kitų lietuvių kalbos šnektų fonetikos dėsningumams ir, atrodo, gana patikima. Dėl to ne be pamato mūsų (Grinaveckis 1973 : 215) su ja siejama ir Šaukėnų bei Kuršėnų šnektų reta įvardžių vns. įn. galūnė -ai. A. Girdenis ir A. Rosinas, šią nuomonę priskirdami mums, be įrodymų kvalifikuoja kaip mėginimą fonetiškai interpretuoti dėl morfologinių faktorių atsiradusius reiškinius (Girdenis — Rosinas 1974 : 202). Jie tvirtina (Girdenis — Rosinas 1974 : 203), jog „Įnagininkas tai... gali būti tik morfologiškai atsiradęs arba iš įvardžiuotinių formų (tai nelabai tikėtina prielaida), arba naujai sudarytas dėl vns. naudininko poveikio (žr. Baltistica, XI(1)“. Tačiau čia cituojamos dvi viena kitą griaunančios reflekso -ai morfologinės kilmės prielaidos neatrodo jtikimos. Be to, antroji prielaida grindžiama netiksliais ir nepilnais Šaukėnų šnektos to linksnio fonetikos duomenimis. Štai 1976 m. mūsų atlikti Šaukėnų šnektos tyrinėjimai rodo, kad mot. g. įvardžio ta vns. naud. čia dvejopas. Seniesiems šnektos atstovams būdingesnė ir labiau įprastesnė fonetiškai pakitusi forma tfd' ~ tdi, pvz.: sakdu td: buoba ~ sakau(=sakaū) tdi bobai; reig dirti gé'rti tar muna karve: ~ reikia dioti gérti tdi muno (= mano) karvei; dirk miu td vista: ~ dūok miėžių tdi vištai (Vincas Kasparas, 89 m., gimęs, augęs ir gyvenantis Šaukėnuose); kas i'ra tar mūna galva“ | skaūst ~ kas yra tai mūno (= mano) galvai — skaiista (Stanislovas Jurgilas, 86 m., gimęs, augęs ir gyvenantis Šaukėnuose); bludg gi-vé nti ta: mergėle* ~ bloga gyvėnti tdi mergėlei; nulūrža ga'ls ta: laza" ~ nulūžo galas tdi lazai (= lazdai) (Julius Raila, 88 m., gyvenantis Šaukėnuose, gimęs ir iki 16 m. gyvenęs Pašilėnų k., 5 km. į vakarus nuo Šaukėnų); reig dit lėsti td" višta" ~ reikia duoti lėsti tai vištai; ta" mūotriška" būva viėži"s ~ tdi motriškai (= moteriškei) būvo vėžys (Konstancija Kvietkienė, 70 m., gimusi, augusi ir gyvenanti Laikšių k., 4 km. į pietus nuo Šaukėnų). Jaunesniosios ir viduriniosios kartos lūpose dažnesnė su Ik. 9. Gramatinės kategorijos ir jų raida 129 sutampanti forma tdi. Dvejopos formos pažįstamos ir kitų tos šnektos gimininių mot. g. įvardžių vns. naud.: and“ | and'i, pačė“ | pačė'i "pačiai". Panašus vaizdas ir gretimose Vidsodžio bei Kuršėnų šnektose (žr. LKT, 97; plg. Vitkauskas 1960 : 65). Tačiau A. Rosinas (1975 : 78), trumpesniosios (suvienbalsėjusios) įvardžio fd vns. naud. formos visai neminėdamas, tvirtina: ,,Saukény šnektoje pagal bendrą dėsnį turėtume laukti mot. g. vns. naud. *td“, plg. buoba", tačiau gimininių įvardžių mot. g. vns. naud. čia išlaikytas su -di, t. y. tdi (resp. andi, katrai ir kt.)“. Analogiškai elgiasi A. Rosinas (1975 : 79) ir su Kuršėnų tarmės mot. g. kitų gimininių įvardžių vns. naud. formomis, čia nurodydamas vien jam parankias ilgesniąsias. Abejotinas ir teorinis tos prielaidos pagrindimas. Aiškindamas, kodėl vns. naud. -ai Šaukėnų šnektoje turėjęs išvirsti į ilgą -a, išliko nesuvienbalsėjęs, A. Rosinas (1975 : 78) sako: ,,...ivardZio fa pagrindinė funkcija šnektoje yra artikelio funkcija (ši A. Rosino nuomonė yra argumentuotai kritikuota, žr. Valeckienė 1974 : 37; pastaba mūsų — V. G.). Todėl įvardžio forma, dažnai atsidurdama nekirčiuotoje padėtyje, galėjo išlaikyti nepakitusį dvigarsį -di...“. Bet lietuvių kalboje ir jos tarmėse (jų tarpe ir Šaukėnų) yra kaip tik visai atvirkščiai: žodžiai, atsidūrę nekirčiuotoje padėtyje, paprastai trumpėja, redukuojami. Tai gerai matyti ir iš paties A. Rosino užrašytų pavyzdžių iš Šaukėnų, pvz.: p'rijein p'ri (= pry) stū'la (LKT : 100); namiri ti (= tai) namiri; du kafitų gimis, ne ( = nė, nei) karta nekriksti-c; isigélbieti nu (= nuo) mirti's; tarnduju pri ( = pry) pudnu ir kt. (Rosinas 1960 : Reg. Nr. 590 | 194). Vadinasi, tvirtinimas, kad nekirčiuota padėtis bus padėjusi Šaukėnų įvardžio tdi dvibalsiui -ai išlikti nesuvienbalséjusiam, yra neabejotinai klaidingas. Kartu pastebėtina, kad Šaukėnų (taip pat ir Kuršėnų) šnektoje dvejopas mot. g. vns. naud. formas — su suvienbalsintu a“ (tarmės atstovų duomenimis, ji senesnė ir įprastesnė) ir su išlaikytu sveiku -ai — turi ir dviskiemeniai įvardžiai katra, visa bei *a-kam. būdvardžiai: katrd" || katrdri, visa: || visdri, balta || || baltai, naujė“ || naujai. O tai, galimas daiktas, rodytų, kad prie formos su -ai (šnektoje kaip naujesnės; kad ji nesena, pripažįsta ir A. Rosinas 1975 : 78) plitimo bus prisidėjusi lk. ir gretimų vakarų aukštaičių šnektų įtaka, plg. dar ir tokias dėl Ik. įtakos Šaukėnų šnektos jaunesniosios kartos atstovų vartojamas formas, kaip žieda (ne ži"da), arti'n (ne arti“), jis (ne uns), ji (ne ana), ja'i (ne and'i), man (ne mun) ir pan. Bene mažiausiai pagrįsta A. Rosino prielaidos dalis, pagal kurią Šaukėnų $nektos gimininių mot. g. įvardžių vns. naud. galūnė -ai dėl struktūros spaudimo perėmusi senosios vns. in. formos (t)a funkcijas. Štai ji: ,,Sutrumpéjus mot. g. dgs. įnagininkui (fuss) ir vyr. g. vns. inagininkui (turn), dar ryškesnis pasidarė naudininko ir įnagininko formų santykis, kurį galima užrašyti tokiomis proporcijomis: tums : tdi = tums : xir tam: tai = tum : x. Taigi abi proporcijos rodo, kad x = tdi... Vadinas, pagal šį santykį įvardžio (7)-a vns. įnag. formos senoji galūnė -a bus pakeista -di (tokia pat, kaip ir vns. naudininko)“ (Rosinas 1975 : 79), Tačiau vargu ar ši prielaida, remiantis lietuvių kalbos duomenimis, gali būti įrodoma. Juk lietuvių kalbos ir tarmių duomenys jos visiškai nepatvirtina. Sakysime, visai panašus ne tik įvardžių, bet ir vardažodžių naudininko ir įnagininko formų santykis (ir visai tokio pat ryškumo kaip Šaukėnų šnektoje!) turimas ir kitose mūsų tarmėse. Ir tam jų santykiui užrašyti visai tinka A. Rosino pateikiamas proporcijų modelis. O jose, beje, gimininių mot. g. įvardžių vns. naud. tdi nėra padaręs (ir nedaro!) nė mažiausios įtakos vns. įn. formai td ir jos funkcijos neperima. Be to, straipsnyje visai nepaaiškinta, kodėl ir kuriam reikalui struktūros spaudimas čia yra davęs impulsą tik mot. g. vns. naud. daryti įtaką vns. įn. Tam visai neturi reikšmės nei A. Rosino iškeliamas mot. g. dgs. įn. ir net vyr. g. vns. įn. formų fonetinis sutrumpėjimas, vykęs, be kita ko, palyginti senokai ne tik tiriamojoje šnektoje, bet net daugelyje ir kitų lietuvių kalbos tarmių. Juk mot. g. dgs. naud. ir įn. formos net ir toje pačioje Šaukėnų šnektoje tarpusavyje daug artimesnės, bet struktūros spaudimo vienos kitai padarinių nė vienoje jų nėra. Be to, jei proporcija pripažįstama „,dviejų santykiu lygybė“ (TŽŽ : 623), cituotųjų proporcijų nežinomojo reiktų laukti tiktai 130 tvirtagalio reflekso (sakysim, kad ir *tai, tik jau jokiu būdu ne tdi, ką yra gavęs A. Rosinas. Visa tai rodo, kad A. Girdenio ir A. Rosino „,Baltisticoje“ paskelbtas Šaukėnų šnektos gimininių mot. g. įvardžių vns. jn. galūnės -ai morfologinės kilmės aiškinimas prie klausimo išsprendimo bent tuo tarpu neprisidėjo. Tačiau kaip fonetiniu keliu iš *-dn galėjo atsirasti -ai? Pastebėtina, kad refleksas -ai, atstovaujantis senąjį *-dn, neturi jokios nazalizacijos. Tuo remiantis, yra pagrindo manyti, kad akūtinio *-dn II sandas nurodytoje lietuvių pietinių šnektų dalyje, kaip ir *-dn > a atvejis kitose vakarinių aukštaičių šnektose, nyko labai seniai, taip pat nepalikdamas balsiui a nazalizacijos. Po jos praradimo senąjį *-dn sudariusiame skiemenyje bus susiformavęs neįprastas akūtinis balsis, prilygstantis dviejų balsių ilgumo sumai (: akūtinio 4 ilgumas + ilgumas, gautas išnykus n). Tokiu pernelyg dideliu ilgumu šis akūtinis balsis turėjo smarkiai išsiskirti (ir, be abejo, bus išsiskyręs) iš kitų ilgųjų balsių sistemos. O, būdamas labai ilgas ir turėdamas tvirtapradę priegaidę, dėl jos jis negalėjo ilgai toje sistemoje išsilaikyti. Susidarė fonetinės sąlygos (plg. 3unjlep 1960 : 217—222: Vaitkevičiūtė 1960 : 213; 1961 : 39) jam virsti dvibalsiu. Dėl to greičiausiai jis ir bus sudvibalsėjęs, pritapdamas prie dvibalsio ai (dėl ilgojo 4 išvirtimo ai, o ne kuriuo kitu dvibalsiu plg. atvirkštinį ai virtimo a" procesą, vykstantį žemaičių tarmėse: mata: || mata“ < matdi, va'ka@ < vaikai). Tapęs dvibalsiu, šis *-dn refleksas žodžio kamiene toliau kisti negalėjo ir toks išliko iki šiol (kd'isnis, gerd'ija, gerd'isias). Tačiau oksitoniniy įvardžių galūnėse dėl kirčio akūtinių galūnių trumpėjimas jo nepalietė, ir jis išliko sveikas (su tdi, andi, katrdi; tais, andis, katrais). Paprastųjų būdvardžių galūnėse sveikas refleksas -di iš *-dn greičiausiai bus išsilaikęs dėl įvardžiuotinių formų analogijos (gerdi, 'gera', gerdis 'geras'). Remiantis visu tuo, yra pamato įtarti, kad refleksas -ai yra pats seniausias, pats pirmasis senojo akūtinio *-dn IT sando nykimo padarinys, susiformavęs tolimoje senovėje visų anksčiausiai ir kiekybe bei siaurumu likęs artimiausias savo pirmtakui *-dn. Tačiau ne kiekvienos tarmės senojo *-dn vietoje esantis -ai (-ai, -ui) gali būti tos pačios kilmės. Kaip aiškiai rodo jau minėti Gėlvonų ir Čiobiškio šnektų duomenys, *4-kam. daiktavardžių vns. in. galūnėje tas -ai gali būti vélyvesnis, atsiradęs *-dn išvirtus vienabalsiu, galinį į pridėjus po to. Kad -ai čia: galėtų būti atsiradęs vėliau dėl priartinimo atskirų * g-kam. formų prie daugumos linksnių su uždara galūne sistemos, visų pirma geriausiai rodytų jo neturinti dgs. gal. forma. Greičiausiai panašiu keliu -ai yra atsiradęs ir *4-kam. (taip pat į ji perėjusių) būdvardžių vns. in. galūnėje Palomenės ir Žaslių šnektose. Zietelos šnektoje refleksas -ai vietoj *-dn, būdamas reguliaresnis, kaip ir kitų pietinių vakarų aukštaičių šnektų, greičiausiai yra senas. Tačiau jo nebuvimas *4-kam. dgs. gal. galūnėje leidžia įtarti, kad šio kam. vns. įn. formose jis, kaip ir Gėlvonų — Žaslių šnektose, galėtų būti ir naujesnis. Kitaip sakant, Zietelos šnektoje šalia -ai reflekso, atsiradusio tiesiog iš *-dn, galėtų būti ir naujesnės kilmės -ai. Be to, naujesniam -ai atsirasti čia galėjo turėti įtakos, kaip įžvalgiai tvirtina A. Vidugiris (1959 : 201), slavų kalbos. Kad tokia galimybė visai reali, geriausiai, mūsų nuomone, rodytų Lazfiny šnektos pavyzdys pa vienai, kurio slaviška kilmė (net ir sintaksės požiūriu) neabejotina. 3. -an (an, on, 0°, un, ou) ATITIKMUO Akutinis jvardZiuotiniy formų I démens galūnių *-dn dinininky $nektose apie Kuršėnus, Ūžventį, Kelme, Tytuvėnus, Liolits, Kražiūs, Upyna, Žemaičių Naiimiestį, Vainūtą, Žvingiūs, Pagramantį, Skaudvilę, Nemakščiūs, Vidūklę, Taūragę, Gaūr¢, Efžvilką yra išlikęs visai sveikas, pvz.: gerdnje ~ gerėja, gerdnses ~ gerdsias, laiminganje ~ laimingąja, laiminganses ~ laimingąsias ir kt., (dar žr. Jonikas 1939 : 53; Zinkevičius 1957 : 30, 78; 1965 : 136; Drotvinas — Grinaveckis 1970 : 96), ge 131 plg. dar jų dėsningai tariamą kdnsnis ~ kasnis". Pasitaiko šis -anvisai sveikas ir kai kurių su šiuo plotu gretimų aukštaičių šnektų įvardžiuotinėje II dėmens galūnėje, pvz.: su td-jan ~ su tąja(Pakapė),su jd'jen ~ su jąja (Kairiai, Šiaulių raj.). Nepakitęs jis ir kai kurių senųjų raštų įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėje (: pirmanses, schaukenczanses, BP : 17015; II : 5,3). Apie Rietūvą, Kvėdarną, Šilalę, Laūkuvą, Tryškius, Vidsodį, Varniūs šis I dėmens senasis *-dn dėsningai yra išvirtęs į -on- (: gerdnje ~ gerąja, gerOonses ~ gerdsias ir kt.: Zinkevičius 1957 : 78, 92, 96; 1966 : 136; Drotvinas — Grinaveckis 1970 : 96, 148 — 149; plg. ju dėsningai tariamą konsnes ~ kąsnis), nors apie Raudénus (so baltūoje — LKT : 74), Pėžerę, kartais ir Laūkuvą pažįstama ir forma geriloje ~ gerėja ’geraja’ (dėl jos kilmės Zr. žemiau). Apie Pajūrį, Gitdiske, Karklénus jvardZiuotiniy formų I démens galūnė *-dn yra išvirtusi į un (: gerunje ~ gerdja, gerunses ~ gerdsias, ju-kingunses ~ juokinggsias, plg. ju tariamą kunsnis ~ kdsnis). Kitur lietuvių kalbos Snektose akūtinio *-an II sandas (mn) jvardZiuotiniy formų I dėmens galūnėse yra išnykęs, įvairiai modifikuodamas I sandą (balsį a). Apie Švėkšną, Priekulę, Dėvilus akūtinį *-dn atliepia siauras vienabalsis -o' (: baltdje ~ baltąja, baltoses ~ baltdsias, rašito'je ~ rašytąją, nors apie Būdviečius pasakoma ir baltūoje ~ baltėja, plg. dar Švėkšnos, Dovilų kėsnis ~ kasnis), apie Palangą, Darbénus, Lenkimūs — dvibalsis -ou (: baltouje — baltąja, baltouses ~ baltąsias, plg. dar jų kdusnęs ~ kąsnis). Į -o9" dėsningai išvirtęs ir vns. in. I dėmens *-dn dounininkų šnektose apie Skuodą, Židikūs, Ylakius, Laižuvą, Sėdą, Mėsėdį, Salantus, Krėtingą, Kaiteną, Gargždus, Vėžaičius (: gerdje ~ gerąja, plg. kėsnes). 4. -o ATITIKMUO - Rytų aukštaičių $nektose apie Lygumus, Kriukus, Daglénus, Séduva, Palonūs, Pusalota, Joniškėlį, Linkuvą, Pasvitinj, Lailiksodj, Vaskus, Pasvalį, Gudstagali, Panevėžį senasis *-dn turi atitikmenį -o' (: gerdji || gerdj ~ gerdja, gerdsis || gerds’s ~ ~ gerąsias“, plg. dar jų kdsnis || kosn’s’ ~ kąsnis), tačiau I démens galūnė čia vienur kitur dėl gretimų šnektų įtakos kartais ir įvairuoja. Tarp Joniškėlio, Linkuvds, Pasvitinio, Laūksodžio, Vaškų, Pasvalio dgs. gin. pradeda įsigalėti ir refleksas -uo, pvz.: storėji || storėj ~ stordja, bet storuosis’ || storižos's' ~ stordsias (Grinaveckiené 1962 : 164—165. Forma baltojo iš Vaškų nurodo ir Z. Zinkevičius 1957 : 78), 0 Šeduvėj pavartojamos ir gerioj ~ gerėja, gerūosis ~ gerąsias formos. Refleksas -o' (žem. -uo) akūtinio *-dn vietoje yra vartojamas ir visai siauru ruožu žemaičių šnektose apie Pikelius, Leckdva, Žemūlę, Papilę, Vaiduva, Alsėdžius, Gadindva, Šateikiūs, Laūko Sėdą, Stalgėnus, Tverūs, Mėdingėnus (jaunūoje ~ jaundja, jaunūoseęs ~ jaunąsias), o tik dgs. gln. įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse rytų aukštaičių šnektose — dar ir apie Suvainiškį, Onuškį, Jūodupę, Pandėlį, KuprėTiškį, Kazliškį, Skemūs, Salamiestį, Alizavą, Jūžintus, Rokiškį, Obeliūs, Kresčiėnis, Aleksandravéle, Sūvieką, Tuimantą, Tilžę, Kūpiškį, Skapiškį, Paléveng, Aukštupénus, Pudza, Kamajus, Kamajėliūs, Sidabravą, Svėdasus, Šimėnis, Užpaliūs, Antalieptę, Degučiūs, Dūsetas, Andrioėniškį, Debeikiūs, Vyžuonas, Sudeikiūs, Dailgailius, Rubikiūs, Tauragnus, Kazitiškį, Kirdeikiūs, Ignaliną, Kačėrgiškę, Labanėrą, Palūšę, Tverėčių, Rimšę, Mielagėnus, Antiliede, Švenčionėliūs, Švenčionis, Skiemėnis, Leliūnus, Alantą, Skudūtiškį, Suginčiūs, Kūktiškes, Balninkus, "Šešuoliūs, Molétus, Pastovčlį, Kretūonis, Bijūtiškį, Pažeimenę, Nemenčinę (: geros’as ~ gerąsias, dar žr. Zinkevičius 1957 : 27—28, 78; 1966 : 291. Čia, be kita ko, nurodoma, kad įvardžiuotinių dgs. gln. formų I dėmens -o' vartojamas ir senuo- ?*, Minėtini taip pat čia kai kurie grynai fonetiniai formų svyravimai. Sakysime, Pagramantyje ‘be balta'n'je || ba'ltan'je dėl n:j metatezės turima ir baltd'ine || bd'Itaine, Latikuvoje ir Laūko So- „dojė dėl tos pačios nm : j kaitos greta baltOnjeę pasakoma ir baltiojne (< baltO'jnę < baltO'nje). 10 "Forma didZidsias šalia didžiąsias vartojama ir palatvés vakarų aukštaičių šnektoje apie :Skaistgirį dėl kontaktų su gretima rytų aukštaičių Kriukų šnekta (Jonaitytė 1969:191). 132 siuose raštuose), žemaičių šnektose — tarp Laižuvos, Mažeikių, Salantų, Kaftenos, Gargždų, Kretingos, Skuddo (: mažūosęs ~ mažąsias, dar žr. S1BHnc 1908 — 1916: 32, 115; LKT : 70; Zinkevičius 1957 : 28), kai kur vakarų dzūkų šnektose (:gerdsias ~ gerdsias Vs; dzidzioses ~ didžiąsias Vng, LKT : 374; dar žr. Zinkevičius 1957 : 79, 94, 99). Tačiau ir čia neretai pasitaiko formų jvairavimo (taip pat greičiausiai dėl gretimų šnektų įtakos). Šalia formos gerds’as ~ gerąsias apie Salaką ir Liūkmenis (Kardelytė 1961 : 14—15) išgirsti ir gerdju bei geriloju ~ gerąja, o Palėvenčlėje, Skapiškyje, Utenojė, Viešintosė — ir gertiju bei saldéju ~ gerėja, saldėja 'saldžiąja'; o vietoj *-dn vns. in. pažįstamas ir UL : 15 (: mažoja *mazaja’). Kalbėdamas apie refleksą -o vietoj *-dn I įvardžiuotinių galūnių dėmenyje, Z. Zinkevičius (1957 : 27) sako: ,,Tautosilabinio r nykimas prasidėjo dar senų senovėje ir nevienodu laiku palietė įvairias lytis, taigi, ir įvardžiuotines... Labai seniai n išnyko ir vyriškosios giminės daugiskaitos galininko baltuosius... Taip pat seniai n neteko moteriškosios giminės daugiskaitos galininkas baltdsias "'baltąsias'“. Taigi citata kalba apie neabejotiną reflekso -o fonetinę kilmę. Vėliau Z. Zinkevičius (1966 : 291), paremdamas K. Būgą, dar dartą patvirtina gerdsias esant sena forma. Visiškai teisūs bus A. Valeckienė (1965 : 498) su J. Kazlausku (1968 : 163) gerdsias laikydami fonetiniu keliu atsiradusią pagal paprastųjų būdvardžių *gerds. Iš tikrųjų forma *gerds (< *gerdns, išnykus n prieš s ir pailgėjus a), be visa kita, irgi bus galėjusi turėti įtakos išnykti įvardžiuotinių formų -n ir I dėmenyje. Taigi fonetinė šios formos kilmė ir pripažinimas reflekso -o senu greičiausiai gali būti tikras. Lietuvių kalbos šnektose, kaip J. Kazlauskas ir Z. Zinkevičius teisingai tvirtina, iš tikro labai seniai pradėjo nykti tautosilabinis n. Tačiau tas # nykimas, labai priklausydamas, kaip anksčiau matėme, nuo skirtingų šnektų fonetinės padėties ir jų raidos polinkių, ne visur ir ne vienu laiku vienodu intensyvumu vyko ir vienodai dėl to siaurėjo ilgasis balsis a. Ten, kur dabar sakoma gerėja, gerdsias, n bus išnykęs greitai, ir a“, jo netekęs, siaurėti pats vienas iš pradžių nesiauréjo. Dėl to čia -aiš *-dn ir -a* iš ide. *-a turėjo sutapti, o, atėjus a" virtimo laikui į o, kartu su -a' iš *-@ i o bus išvirtęs ir -¢* iš *-dx. Kad taip iš tikro galėjo būti, gerai rodytų kai kur pantininkų ir pontininkų šnektų visais atvejais -a* iš *-d ir -aiš *-dn refleksų sutapimas!?, plg. pantininkų ir pontininkų džals ~ dZuolas ir su gerėji || gerėj — gerąja, gerdsis' ~ gerąsias. Ši paralelė kaip tik ir leido A. Jonaitytei (1969 : 191) patvirtinti Kriukų šnektos skolinio didžiosias, vartojamo Skaistgirio šnektoje, fonetinę kilmę. Turint visa tai prieš akis, mūsų nuomone, sunku sutikti su Z. Zinkevičiumi, kad tarp formų baltėju ~ baltdja ir baltės'as ~ baltąsias nebūtų nieko bendra. O spėjimas, kad forma „„baltėja su o, greičiausiai, iš kitų linksnių“ (Zinkevičius 1966 : 290), yra gana abejotinas. Ir iš tikro, kuris iš linksnių galėtų būti kaltas dėl rytų aukštaičių baltėju ~ baltąja? Nei kilmininkas su vietininku, nes skiriasi priegaidės (plg. vns. in. baltéju, vns. kilm. baltésia.s, vns. vt. baltėja.j),nei rytų aukštaičių turimos vns. naud. bdlta.jai ~ bdltojai 'baltajai' ir vns. gln. bdlta.ju "baltąją', nes skiriasi kirčio vieta ir kurių o, kaip mano Z. Zinkevičius (1966 : 286, 290), vėl taip pat „greičiausia, iš kitų linksnių“, nei pagaliau vns. vard., nes skiriasi galūnė (plg. baltėju 'baltąja' ir baltoja ’baltoji’). Klausimo sprendimui nepadeda nė teiginys, jog esanti matoma „tendencija kitų linksnių formas priderinti prie dažniau vartojamos nom. sing., jų pirmojo dėmens fleksija pakeičiant nominatyvo galūnės balsiu o, kuris kartu su jotu linkęs sudaryti savotišką sufiksą oj““ (Zinkevičius 1966 : 282). Jei -oj Čia iš tikro būtų sufiksas, visuose linksniuose toks sufiksas paprastai dėsningai turėtų išlaikyti vienodą kirčio vietą ir tą pačią priegaidę. Bet, kaip matome, taip nėra. Padėtį komplikuoja ir sufiksu kvalifikuojamas -oj, esantis vyr. g. vns. gin. formoje bdltoji. Sunku patikėti, kad ir šios formos -oj taip pat galėtų atspindėti "1 Forma saldėju ~ saldjja 'saldžiąja' iš Skapiškio pateikia ir Z. Zinkevičius (1966: 278, 310). Čia Ik. u, ia kamienius būdvardžius atliepia *o, *a@ kam.: sdldas, salda. 12 7. Zinksvičius (1966: 291) tokį refleksų -ą < *-dn ir -o < *-a sutapimą (abiem atvejais tarimą 0) vadina suplakimu. 133