Dėl „*-ān“ atitikmenų liet. „*ā“ kam. vardažodžių ir įvardžių galūnėse kilmės

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) Diskusijos V. GRINAVECKIS DĖL *-iūn ATITIKMENŲ LIET. *i KAM. VARDAŽODŽIŲ IR ĮVARDŽIŲ GALŪNĖSE KILMĖS 1. -a, -a (RYT. -u, -ė) ATITIKMUO Beveik visame liet. k. plote senasis akūtinis žodžio galo *-dn yra išvirtęs į trum- pa -a (: Ik. vns. in. 7a rdiba višta, dgs. gln. tas rdibas vištas?), kuris skirtingose šnek- tose, priklausomai nuo jų fonetinės sistemos, yra atitinkamai pakites?. Vietomis šiaurinių ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose galūnės -a < *-dn kaip reliktas pa- sitaiko ilgas (nors šalia jo dėl Ik. įtakos joms dabar jau nebesvetimas bei pasakomas ir norminis atitikmuo — trumpasis a). Mituvos upyno šnektoje skirtingai nuo Ik. ilgai toks -a tariamas įvardžių and, ji, jijė *joji', katra, ši, šita, šiojė 'šioji', ta, tojé "toji" ir ivardZiuotiniy būdvardžių, skaitvardžių, dalyvių vns. in. ir dgs. gln. galūnėse, pvz.: su aną, ją, jąją, katrą, šią, šiąją, šitą, tą, tąją; anąs, jąs, jąsiąs, katrąs, šiąs, šiąsiąs, šitąs, tds, tąsiąs; baltąją, pirmąją, audžiančiąją; baltdsigs, pirmąsias, audžian- čiąsiąs (Grinaveckienė 1957 : 152—153; Zinkevičius 1966 : 278, 310). Ilgas a< <*-dn tais pat atvejais tariamas ir gretimoje Smaliniūkų — Viešvilės apylinkių (Jūrbarko raj.) šnektoje (: su gerąją, gerdsiąs, tds, kitąsiąs "kitas*). Ilgai šios kilmės -d tariamas ir įvardžiuotinio įvardžio jdji 11 dėmenyje apie Višakio Rūdą (: su jėję) ir kt. Kapsų-zanavykų šnektose su ilguoju -a tariamos įvardžių ji, ta vns. įn., dgs. gln. formos (: su td, jd, tas, jas || jūs, Senkus 1962 : 213), palatvės vakarų aukštaičių šnektoje -ana, ji, katra, ši, ta dgs. gin. (: and's, jas, $ds, katrd's, td's, Jonaitytė 1969 : 201, 203, 204; LKT : 156.) A. Jonaitytės tvirtinimu, Šakynos šnektoje -a ilgas ir įvardžio šita dgs. gln.: Site's “Sitas’. Ilgai šių įvardžių formų «a tariamas ir kai kur vidurio aukštaičių šnektose, pvz.: td's "tas’ (LKT : 226). Fr. Kuršaičiui pažįsta- mos su td, Sid; tds, šias, J. Jablonskiui — su ją, šią; jąs, Sigs, tąs formos (Kuršaitis 1876: 236—237; Kriaušaitis 1901 : 23, 25; Jablonskis 1957 : 227). Z. Zinkevičius (1966 : 310—311) formas t4 'ta', tds 'tas" nurodo pietinių vakarų aukštaičių šnektų plote, ti", tu. ~ ta (< *tdn) — rytų aukštaičių šnektose (dar plg. Valeckienė 1965 : 1 Kad akiitinis *-dn yra buvusi tik viena, visam listuvių kalbos plotui bendra *4š-kam. varda- žodžių (ir įvardžių) dgs. gln. galūnė, pagrįstai ir įtikinamai yra įrodęs J. Kazlauskas (1968 : 162, 163, 189). Tai visiškai patvirtina ir kitų tyrinėtojų duomenys (Šukys 1959 : 159; Jašinskaitė 1959 : 191; Vidugiris 1969: 167). * Trumpasis šios kilmės atviro žodžio galo -a žemaičių šnektų plote į šiaurės vakarus nuo Kly- kolių, Akménés, Alsėdžių, Gargždū (Grinaveckis 1973: 214) atliepia redukuotą -0 (: mūžė ~ ma- Za, kūojo ~ kėja, gerOjo ~ gerąja), rytų aukštaičių ir dzūkų šnektose — trumpa (kai kur redu- kuotą ar ir visai iškritusį) -u (: mažū, maž?, maž ~ maža, kėju, kėji, k6j ~ koja). Uždarame šių šnektų žodžio gale jis, taip pat kiekvienas uždaro ir atviro žodžio galo šios kilmės -a- likusiame lie- tuvių kalbos tarmių plote tariamas trumpai, o po j dar ir supriešakėja. 125 : 655). Zietelos šnektoje užfiksuotas vienas atvejis, kai ilgą -a turi *4-kam. daikta- vardžio vns. in. galūnė, pvz.: xm2ra' ~ chmora "'debesimi' (Arumaa 1931 : 51)?. Akūtinis įvardžiuotinių formų I dėmens *-dn 1k. ir pietinių bei šiaurės vakarų aukštaičių šnektose yra išvirtęs ilguoju -a (žymimas, atsižvelgiant į kilmę -4ą); ne- kirčiuotas jų II dėmens *-dn, išvirtęs į -4, Cia irgi sutrumpėjo (: baltdja, baltgsias, geriausiąja, geridusiąsias). Rytų aukštaičių šnektų plote apie Medeikiūs, Užūšilius, Biržus, Virškupėnus, Geidzifinus, Papilį, Antazavę, Vabalniūką, Panemūnį, Lukštūs, Svobiskj, Antašavą, Subačių, Zarasus, Rukiškę, Seimati akūtinį įvardžiuotinių galūnių I dėmens *-dn dėsningai atliepia tarmiškas -ū (: baltiju* ~ baltąja, baltūs'as ~ baltąsias, plg. jų kūsnis ~ kdsnis)®. Tarp Suvainiškio, Rokiškio, Kūpiškio, Svėdasų, Rubikių, Le- liūnų, Balninkų, Moléty, Bijūtiškio, Nemenčinės, Kūktiškių, Daūgailių, Degūčių, Sūvieko tarmiškas -2 turimas tik įvardžiuotinių formų vns. įn. I dėmens galūnėje (geritju ~ gerąja). Tačiau šnektų ir smulkesnių Snekteliy paribiais dėl glaudžių tarpusavio kontaktų, be šių formų, neretai lygiagrečiai pasitaiko vartojamos ir for- mos, kurių senojo akūtinio *-dn refleksai kitoki. tai š šalia baltūj ~ baltąja, baltiis’s’ = baltgsias Parėvėjoje pasakoma ir baltioj ~ baltdja, baltios’s ~ baltdsias, apie Imbrada — ir baltés’as ~ baltgsias, apie KatsakiSki® — ir baltėju ~ baltąja, baltés’as ~ baltdsias, apie Raguvéle ir Biržus" — ir baltuos’s’ ~ baltdsias, apie Kazitiškį — ir gerioju ~ gerdja, gerds'as ~ gerdsias, apie Spitrėnus — ir geré ~ gerąja. Matyt, dėl to rytų aukštaičių formas baltūjo ~ baltąja, baltiises ~ baltdsias Z. Zinkevičius (1957 : 75) laiko nykstančiomis. Kokiu būdu senasis akūtinis *-dn šiaurinėse ir pietinėse vakarų aukštaičių šnektose bei lk. įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse (kaip žodžio šaknyje) yra da- ves ilgą -a, o nurodytame rytų aukštaičių šnektų plote minėtais atvejais ilgą -ūš, vi- sais likusiais atvejais — trumpą a, u? Sprendžiant iš to, kad ilgasis ir trumpasis -d iš *-dn- šiaurės ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose bei Ik. yra platus ir neturi jokios nazalizacijos, yra rimto pamato manyti, kad -n akūtinėse galūnėse (kaip ir šaknyje) čia bus nykęs nepalikdamas balsiui nazalizacijos ir todėl nosinio balsio nesuformavo. Vadinasi, -n nykimo procesas čia bus buvęs toks trumpas, kad I šio dvigarsio sandas, balsis -4 iš -1 tepaveldėjo vien ilgumą. Dėl to *4 kam. vardažo- džių iš prigimties ilgas kamiengalio -a čia bus vien tik dar labiau pailgėjęs. J. Kaz- lauskas (1972 : 83—84) pamatuotai tvirtina, jog prieš akūtinių galūnių pakitimą lietuvių kalboje „Žodžio gale ir žodžio viduryje prieš pučiamuosius priebalsius iš dvigarsių, turinčių antruoju komponentu nosinį priebalsį, buvo susiformavę nosi- niai balsiai“. Mūsų nuomone, toks tvirtinimas realus, nes vėlesniais laikais n nyki- mas akūtiniuose dvigarsiuose tose pačiose lietuvių kalbos tarmėse daugiau nebesi- kartoja. Taigi, galimas daiktas, kad ir akūtinio *-dn priebalsis -n kaip tik tuo metu šiose šnektose galėjo būti jau išnykęs. Jo palikuonis ilgasis -a žodžio gale sutrumpėjo (: gera < *gerdn, geras < *gerdns, pirmąja < *pirmdnjdn, pirmąsias < *pirmdns- jūns), o įvardžiuotinių formų I dėmenyje (kaip ir šaknyje) išliko ilgas (: gerąja < *ge- rdnjdn, gerąsias < *gerdnsjdns). Tačiau, kaip matėme, vienur kitur vakarų aukštai- čių šnektose šios kilmės -a išlikęs ilgas ir galūnėje. Įvardžių galūnėse ilgas -a čia greičiausiai galėjo išsilaikyti dėl galūninio kirčiavimo (plg. aną, aną, katrą, katri..., ją, ji, tą, ti... ir aną 'ana', ands "anas", tą ta’, tds 'tas', katrą 'katra", katrąs ’katras’ 8 Abejotina, mums rodosi, E. Fraenkelio (1936: 47) nuomonė, jog Zietelos xmora" ilgasis -a galūnėje galėtų būti kilęs iš -ai(<-ąja) dėl apokopės, kadangi apokopė paprastai vyksta tik ne- kirčiuotuose skiemenyse ir jai būdingas vien mechaniškas garso numetimas. Greičiau, kad ilga- sis -a, šiuo atveju būdamas vienišas, traktuotinas kaip reliktinis, esantis šnektoje iš seno ir, galimas daiktas, yra atsiradęs tiesiog iš *-dn (> -a). 4 Stipriausios galūnių redukcijos plote (Mūšos upyno ir gretimose šnektose) įvardžiuotinių formų II dėmens galūnės yra redukuotos ar ir visai nukritusios. Pateikiamuose pavyzdžiuose čia (ir kitur), kai nenurodoma tiksli vieta, kalbamieji fonetiniai pakitimai nežymimi. 5 Dar plg. rytų aukštaičių seni-ji ~ senąja (Drotvinas — Grinaveckis 1970: 97; dar žr. Zinkevičius 1957: 95; Jašinskaitė 1959: 191; Zinkevičius 1966: 291). 6 Vns. in. formą baltdja iš Karsakiškio pateikia ir Z. Zinkevičius (1966: 290). 7 Z. Zinkevičius (1957: 95) iš Biržų pateikia tik formas baltiijo ir baltūsos. 126 ir pan.), įvardžiuotinių formų II dėmens galūnėse — turbūt dėl įvardžių galūni- nio kirčiavimo paveiktų formų analogijos (pagal 14, tds, ją, jąs ir pan. — ir jąją, jąsiąs, tąją, tąsiąs bei gerąją, gerdsiąs... ir pan.). Minėtose rytų aukštaičių šnektose akūtinio dvibalsio *-dn -n irgi bus nykes J. Kazlausko nurodytu laiku, tačiau čia šis procesas bus buvęs kitoks. Sprendžiant iš to, kad čia *-dn refleksas I įvardžiuotinių formų dėmenyje yra siauras ilgas -ū (II dėmenyje tariamas -u), yra pamato manyti, jog -n tose šnektose bus nykęs lėtai. Dėl to kartu su ilgumu balsiui -4 bus buvusi perteikta ir -n nazalizacija. O, pasta- rosios veikiamas, 4 sparčiai siaurėjo, buvo susiaurintas labiausiai (Kazlauskas 1972 : 84; Zinkevičius 1972 : 227 —228) ir, išvirtęs siauru ilguoju -ū (II dėmenyje trumpuoju -u), pasiekė mūsų laikus. Argumentų, prieštaraujančių tokiai *-dr raidai, kalbamose šnektose bent tuo tarpu nematyti, kadangi ji tiesiogiai išplaukia iš tų šnektų fonetinės sistemos, kuri iš esmės ir padėjo tą raidą atskleisti ir išryškinti. 2. -ai ATITIKMUO Pietinių vakarų bei vidurio aukštaičių šnektose tarp Kudirkos Naūmiesčio, Griškabūdžio, Garliavos, Jiėzno, Nemajūnų, Navinifiky kirčiuoto senojo akūtinio *-dn vietoje (šalia naujesnių, dėl 1k. įtakos atsiradusių, norminių formų) dabar tu- rimas refleksas -ai. Čia jis pasitaiko žodžio šaknyje (kamiene), įvardžių ir būdvar- džių galūnėse, bei įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse, pvz.: kdisnis, sdispara, pageldisk; su tdi gerdi merga; andis moteris; su gerdija, gerdisias ir kt., dar žr. Senkus 1955 : 64, 126—127; 1960 : 146—147; 1962 : 213, Zinkevičius 1966 : 137; LKT: 193—213, 232, 234—235). Šitokio kirčiuoto -ai <*-dn atvejų šalia, be abejo, naujesnio -ą < *-dn pateikia ir Fr. Kuršaitis, 1883: Adino fai, 419, Sąnopai, 366, Sdnafos, 365; laipis, 218, lefukas, 228; taip pat LKŽ, I: dižuolas ~ ąžuolas, 48; LKZ, III: graižas 'grįžtė, ryšys', 504, grąžtis 't. p.', 544, grdižyti (rankas) "laužyti, sukioti', 504, grąžinti (rankas) 't. p.’, 541 ir kt. Apie Girdiškę šalia žemaitiškų for- mų su -an ~ -ą greičiausiai dėl gretimų vakarų aukštaičių šnektų įtakos retai pasi- taiko ir formų su -ai (: geransias || gerdisias ~ gerąsias). Senojo *-dn atliepimo -ai atvejų pateikė J. Gerullis ir Chr. Stang'as (1933 : 11,41, 42, 44), pvz.: geresnė'ises ~ geresniąsias, saldžė'ises ~ saldžiąsias; d'ižuols ~ ąžuolas, kd'isti ~ kąsti ir kt. Zietelos šnektoje vietoj senojo *-dn tvirtapradis dvibalsis ai pasitaiko šaknyje ir atviroje vardažodžių (ypač daiktavardžių) galūnėje, pvz.: kdisnis ~ kąsnis; sa savdi pac’di su sava pačia' ir d. kt. (Arumaa 1931 : 42, 43, 44, 45, 47, 50, 51, 70; Stang 1958 : 184—190; Vidugiris 1959 : 198, 201, 204, 206, 207, 209; 1960 : 119, 121, 122, 125, 130; 1969 : 166; 1974 : 283, 286). Zietelos Snektoje atitinkamai ei dvibal- sis vietoj *-én pasitaiko *é-kam. daiktavardžių atvirame žodžio gale, pvz.: kultuvéi ‘su kultuve’, bitėi 'su bite’. ai dvibalsis vietoj *-dn apie Palémeng ir Žasliūs paZis- tamas vien tik atviroje kirCiuotoje būdvardžių ir įvardžių galūnėje, pvz.: su tdi, gražiai, Sitokidi baltai, tokidi jaundi ir kt. (Valeckiené 1965 : 483, 655); su tdi, su jai pasakoma ir apie GeguZing, Vandžiėgalą ir kt. (LKT : 222). Atviroje įvardžių ga- linéje dvibalsis ai turimas ir apie Sakyna, Aūksučius, pvz.: andi || anai “su ana’, §éi Sia’, ta'i‘ta’, katrd'i “katra’ (Jonaitytė 1964 : 169; 1969 : 201, 203,204; LKT : 155)8, taip pat apie Saukénus, pvz.: tdi 'su ta’ (Grinaveckis 1973 : 215; Rosinas 1975 : 77). Apie Pabaiska, Veprius, Zeimj, Bagaslaviski *4-kam. vardažodžių vns. in. yra įsigalėjusi redukuota galūnė -aį (kirCiuota — tvirtagal€), pvz.: su lazdai, bobaj, savai, gerai, runkaj 'su lazda, boba, sava, gera, ranka’. Šios formos turbūt yra kilusios ne tiesiog iš senųjų *lazddn, *gerdn..., o, matyt, yra vėlyvesni dariniai, atsiradę 8 Forma danai 'su ana’ (vėliau konstatuotoji A. Jonaitytės), būdama šios šnektos sistemoje, galima sakyti, dar nelabai įprasta (šalia katrdi, andi 'su katra, su and), greičiausiai laikytina nauju andi variantu, sukeltu kirčio atitraukimo, plg. dar gretimų šnektų analogiškus pavyzdžius: dna'“ ~ aną, anie ~ aniė (LKT: 151, 152, 155). 127 jau iš tarminių lazdū ~ lazda, gerū ~ gerd..., pridėjus, galimas daiktas, epentetinį -į, panašiai kaip dzūkų ir jų artimiausių kaimynų šnektos atvirame žodžio gale (dažniausiai ilgame) prideda -i(-j) greičiausiai todėl, kad atviros galūnės formų pa- radigmoje (kaip ir linksniavimo sistemoje apskritai) mažiau, ir dėl to jos ,,priartina- mos“ prie daugumos linksnių su uždara galūne formų. Sakysime, greičiausiai dėl to pietinėse vakarų dzūkų šnektose -i(-j) yra pridedamas priebalsinio kamieno daik- tavardžių vns. vard. galūnėje (: piemudj ~ piemuo, akmuėoj ~ akmuė, sasudj — se- suo, plg. Fraenkel 1936 : 47; Zinkevičius 1965 : 256, žemėl. Nr. 60), o rytų dzūkų šnektose — dgs. viet. galūnėje, pvz.: šakdsui 'šakose' Tvr, miškiūosui "miškuose" Ign, kuruosui 'kuriuose', vaftuosui ’vartuose’ Lz (dar Zr. Fraenkel 1936 : 37, 47; Morkūnas 1964 : 149 — 150). Plg. taip pat visai analogišką į pridéjima, daugiausia pasitaikantj dzūkų ir joms gretimų šnektų įvardžių vns. in. ir dgs. vard. galiinése, pvz.: kiūoi 'kuo' (LKT : 380), šitudį "šituo" (LKT : 386), 'šita' (LKT : 390); kuriei *kurie', katarieį 'katrie' (LKT : 378), aniei 'anie' (LKT : 382), šicieį 'šitie* (LKT : : 381, 402 ) ir kt. Kad formų lazdai... -(«)i turbūt yra dėl ty šnektų dabartinės fonetinės siste- mos dėsningumų pakitusio ankstesnio tarmiško -u (< *-dn) ir pridétinio -į, vadinasi, naujai susidariusio dvigarsio -vį (ne aj) tiesioginis atitikmuo, savo tarimu visai su- tapęs su senesniu tarmės -aį (<-wi, ne iš -ai!), rodytų jo palyginimas su kitais čia turimais refleksais -aį iš -ui ir -aį iš -ai. Iš tikrųjų jis yra visai sūtapęs tik su kirčiuotu ir nekirčiuotu -af < -ui, pvz.: bébai 'su boba’, lazdai su lazda’ ir vaikai m vaikui, vidai ~ vidūj "viduje'. Kadangi nuo kirčiuoto -aį < -ai jis skiriasi (: vaikai, ne vaikai ~ vaikai) ir sutampa vien tik su nekirčiuotu -ai < -ai (: virai ~ vyrai), tiesioginis jo kildinimas iš -ai atkrinta. Silpniau redukuotas šis naujai susidaręs dvi- garsis -uį yra gretimoje Čidbiškio šnektoje, pvz.: su lazdui "su lazda’. Taigi čia jis ypač aiškiai atsiskiria nuo tarmiško -ai < -ai, visiškai sutapdamas su tos šnektos ui (Morkūnas 1959 : 199; 1960 : 32—35; Zinkevičius 1966 : 93, 208). Vadinasi, Pabaisko, Vėprių ir joms gretimų šnektų formos lazdai, gerai..., kaip ir Cidbiskio lazdui, gerui *'su lazda, su gera’, yra naujos. Ju galūnė -ai (-ui) su senuoju akūtiniu *_dn tiesioginio ryšio neturi (tik per tarmišką -4 < *-dn). O ju -į čia bus pridėtas, kaip K. Morkūnas (1959 : 201) teisingai nurodo, jau po kirčio šiose šnektose ati- traukimo. Visai analogiškai traktuotinos, mūsų nuomone, ir O. Brocho (1960 : : 28—29) įvardžiuotinėmis formomis nepamatuotai laikomos Azierkų ir Paditvio šnektų mot. g. vns. in. formos Sitar || Šitui "šita", tati || tui "ta" ir kt. Kirčiuota tvirtagalé galūnė -ai mūsų konstatuota ir Lazūnų šnektos skaitvar- džių ir įvardžių mot. g. vns. Įn., pvz.: Raikia gerc triskart pa vienai; kaitų pa vienai; danas po jai skucaii ’jis jos liūdėjo". Bene daugiausia prieštaringų nuomonių yra sukėlęs šis *-dn vietininkas. Kokia ištikrųjų yra reflekso -ai kilmė? Kas jo pirmtakas? Zietelos šnektos *4-kam. var- dažodžių vns. in. galūnės -ai P. Arumaa (1931 : 70) įtarė gautą iš įvardžiuoti- nių formų, pastarosioms trumpėjant: jąja > jai. Plačiau šio klausimo nenagri- nėdami, P. Arūmos nuomonę apibendrinę kartoja ir kiti kalbininkai (Fraenkel 1936 : 49; Zinkevičius 1957 : 100; Vidugiris 1959 : 201; 1960 : 125; 1969 : 167; 1974 : 283), ju tarpe ir nagrinėjantys ne Zietelos šnektos refleksa -ai vietoj *-dn (Senkus 1962 : 213; Zinkevičius 1966 : 312-313; Rosinas 1968 : 249). Tačiau tokia nuomonė mažai patikima, kadangi Snektose, kur šis refleksas pasitaiko, aki- tinės kilmės šio linksnio galūnės faktiškai nenyksta. Tai, be kita ko, gerai rodo ir Z. Zinkevičiaus (1966 : 137) pateiktas pavyzdys td'je 'tąja' šalia žemdr'ises 'žemaąsias". Taigi iš tikro sunku patikėti (Zinkevičius 1966 : 310), jog apie Liubavą, Vilkaviškį, Garliavą, Pūnią, Zietela, Šakyną, net Kuršėnus tdi būtų galėjusi atsirasti iš tąj (ten forma tąj niekieno nepaliudyta; ji fonetiškai tose šnektose ir neįmanoma). Dėl to kai kurie kalbininkai, susidūrę su skirtingų šnektų *4-kam. vardažodžių ir įvardžių vns. in. formomis su galūne -aiir nebūdami dėl tokios P. Arumos nuomonės tikri, kartais pradeda kelti galimas kitas reflekso -ai (taip pat ir -aį) kilmės priežastis. Pavyzdžiui, A. Vidugiris (1969 : 167) spėja, kad vns. in. galūnės -ai Zietelos šnektoje 128 (ir kitur) galėjęs atsirasti ,,dél nosinumo nepraradimo“ iš -4, tačiau juk pats šių for- my -ai nosinumo atspalvio faktiškai neturi jokio. Z. Zinkevičius (1966 : 137) da- lies vakarų aukštaičių ir Zietelos šnektų kdisti 'kąsti', tdis ‘tas’, gerdises "gerasias" formas su -ai vietoj lk. -ą abejodamas spėja esančias iš -ain. Bet čia Z. Zinkevičius lyg ir sau prieštarauja. Jei akūtinis -ą būtų išverstas į -ai, tai tuo pačiu tas -aijau ne- galėtų būti kilęs iš -ain (kuris dar, be kita ko, niekieno nepaliudytas). *-ain tokiu būdu tegaléty būti tik aptariamojo proceso pasekmė, ne priežastis. K. Morkūnas, suabejojęs įvardžiuotinių formų įtaka pietinės rytų aukštaičių šnektos, vartojamos Pabaisko, Gėlvonų ir gretimose apylinkėse, *4-kam. vardažodžių ir įvardžių vns, in. formoms su galūne -of dėl skirtingų priegaidžių (įvardžiuotinių formų šio linksnio priegaidė tvirtapradė, kirčiuotų kalbamųjų formų — kirstinė, iš tvirtaga- lės), spėja tą galūnę esant morfologiškai atsiradusią dėl įvardžiuotinių įvardžių įtakos (Morkūnas 1959 : 199—201; 1969 : 111, 130). Tačiau ir toks tos galūnės kildinimas, iš esmės beveik nesiskirdamas nuo ankstesniojo, padėties lygir nekeičia: juk įvardžiuotinių įvardžių vns. įn. forma, kuri, kaip spėjama, galėjusi padaryti įtaką šio linksnio paprastųjų įvardžių formai, I dėmens galūnėje taip pat turi tvir- tapradę priegaidę. J. Kazlauskas (1958 : 57), remdamasis tuo, kad lietuvių kalboje nėra P. Arumos nuomonei paremti paralelių reiškinių, stačiai pripažįsta ją nepatikima ir iškelia nau- ją hipotezę. Atmetęs morfologinę mot. g. vns. in. galūnės -ai kilmę, J. Kazlauskas čia spėja ją esant fonetiniu keliu atsiradusią iš senesnės to linksnio galūnės *-ajan (plg. *rankajan, slavų rqkojq), galėjusios lietuvių kalbos senovėje egzistuoti šalia įprastinės galūnės *-dn (plg. *rankdn, slavų rąką). Tačiau savo gramatikoje (Kaz- lauskas 1968 : 188) mot. g. vns. jn. galūnę *-dn jis pripažįsta esant bendrą lietuvių -latvių ir slavų kalboms, o slavų galūnę -oją (rqkojq) laiko vélyvesne. Lietuvių dialektologinėje literatūroje iš seno yra įsigalėjusi, bene J. Senkaus pirmą kartą paskelbta nuomonė (Cenkyc 1955 : 10; Senkus 1960 : 147), kad kal- bamasis refleksas -ai pietinėse vakarų aukštaičių šnektose gali būti fonetiškai atsi- radęs iš *-dn. Ši nuomonė faktiškai neprieštarauja nei pietinių vakarų aukštaičių, nei joms gretimų kitų lietuvių kalbos šnektų fonetikos dėsningumams ir, atrodo, ga- na patikima. Dėl to ne be pamato mūsų (Grinaveckis 1973 : 215) su ja siejama ir Šaukėnų bei Kuršėnų šnektų reta įvardžių vns. įn. galūnė -ai. A. Girdenis ir A. Rosinas, šią nuomonę priskirdami mums, be įrodymų kvali- fikuoja kaip mėginimą fonetiškai interpretuoti dėl morfologinių faktorių atsiradu- sius reiškinius (Girdenis — Rosinas 1974 : 202). Jie tvirtina (Girdenis — Rosinas 1974 : 203), jog „Įnagininkas tai... gali būti tik morfologiškai atsiradęs arba iš įvardžiuotinių formų (tai nelabai tikėtina prielaida), arba naujai sudarytas dėl vns. naudininko poveikio (žr. Baltistica, XI(1)“. Tačiau čia cituojamos dvi viena kitą griaunančios reflekso -ai morfologinės kilmės prielaidos neatrodo jtikimos. Be to, antroji prielaida grindžiama netiksliais ir nepilnais Šaukėnų šnektos to linksnio fonetikos duomenimis. Štai 1976 m. mūsų atlikti Šaukėnų šnektos tyrinė- jimai rodo, kad mot. g. įvardžio ta vns. naud. čia dvejopas. Seniesiems šnektos at- stovams būdingesnė ir labiau įprastesnė fonetiškai pakitusi forma tfd' ~ tdi, pvz.: sakdu td: buoba ~ sakau(=sakaū) tdi bobai; reig dirti gé'rti tar muna karve: ~ reikia dioti gérti tdi muno (= mano) karvei; dirk miu td vista: ~ dūok miėžių tdi vištai (Vincas Kasparas, 89 m., gimęs, augęs ir gyvenantis Šaukėnuose); kas i'ra tar mūna galva“ | skaūst ~ kas yra tai mūno (= mano) galvai — skaiista (Stanislovas Jurgilas, 86 m., gimęs, augęs ir gyvenantis Šaukėnuose); bludg gi-vé nti ta: mergėle* ~ bloga gyvėnti tdi mergėlei; nulūrža ga'ls ta: laza" ~ nulūžo galas tdi lazai (= lazdai) (Julius Raila, 88 m., gyvenantis Šaukėnuose, gimęs ir iki 16 m. gy- venęs Pašilėnų k., 5 km. į vakarus nuo Šaukėnų); reig dit lėsti td" višta" ~ reikia duoti lėsti tai vištai; ta" mūotriška" būva viėži"s ~ tdi motriškai (= moteriškei) būvo vėžys (Konstancija Kvietkienė, 70 m., gimusi, augusi ir gyvenanti Laikšių k., 4 km. į pietus nuo Šaukėnų). Jaunesniosios ir viduriniosios kartos lūpose dažnesnė su Ik. 9. Gramatinės kategorijos ir jų raida 129 sutampanti forma tdi. Dvejopos formos pažįstamos ir kitų tos šnektos gimininių mot. g. įvardžių vns. naud.: and“ | and'i, pačė“ | pačė'i "pačiai". Panašus vaizdas ir gretimose Vidsodžio bei Kuršėnų šnektose (žr. LKT, 97; plg. Vitkauskas 1960 : 65). Tačiau A. Rosinas (1975 : 78), trumpesniosios (suvienbalsėjusios) įvardžio fd vns. naud. formos visai neminėdamas, tvirtina: ,,Saukény šnektoje pagal bendrą dėsnį turėtume laukti mot. g. vns. naud. *td“, plg. buoba", tačiau gimininių įvardžių mot. g. vns. naud. čia išlaikytas su -di, t. y. tdi (resp. andi, katrai ir kt.)“. Analogiškai elgiasi A. Rosinas (1975 : 79) ir su Kuršėnų tarmės mot. g. kitų gimininių įvardžių vns. naud. formomis, čia nurodydamas vien jam parankias ilgesniąsias. Abejotinas ir teorinis tos prielaidos pagrindimas. Aiškindamas, kodėl vns. naud. -ai Šaukėnų šnektoje turėjęs išvirsti į ilgą -a, išliko nesuvienbalsėjęs, A. Rosi- nas (1975 : 78) sako: ,,...ivardZio fa pagrindinė funkcija šnektoje yra artikelio funkcija (ši A. Rosino nuomonė yra argumentuotai kritikuota, žr. Valeckienė 1974 : 37; pastaba mūsų — V. G.). Todėl įvardžio forma, dažnai atsidurdama ne- kirčiuotoje padėtyje, galėjo išlaikyti nepakitusį dvigarsį -di...“. Bet lietuvių kalboje ir jos tarmėse (jų tarpe ir Šaukėnų) yra kaip tik visai atvirkščiai: žodžiai, atsidūrę nekirčiuotoje padėtyje, paprastai trumpėja, redukuojami. Tai gerai matyti ir iš pa- ties A. Rosino užrašytų pavyzdžių iš Šaukėnų, pvz.: p'rijein p'ri (= pry) stū'la (LKT : 100); namiri ti (= tai) namiri; du kafitų gimis, ne ( = nė, nei) karta ne- kriksti-c; isigélbieti nu (= nuo) mirti's; tarnduju pri ( = pry) pudnu ir kt. (Rosi- nas 1960 : Reg. Nr. 590 | 194). Vadinasi, tvirtinimas, kad nekirčiuota padėtis bus padėjusi Šaukėnų įvardžio tdi dvibalsiui -ai išlikti nesuvienbalséjusiam, yra neabe- jotinai klaidingas. Kartu pastebėtina, kad Šaukėnų (taip pat ir Kuršėnų) šnektoje dvejopas mot. g. vns. naud. formas — su suvienbalsintu a“ (tarmės atstovų duome- nimis, ji senesnė ir įprastesnė) ir su išlaikytu sveiku -ai — turi ir dviskiemeniai įvardžiai katra, visa bei *a-kam. būdvardžiai: katrd" || katrdri, visa: || visdri, balta || || baltai, naujė“ || naujai. O tai, galimas daiktas, rodytų, kad prie formos su -ai (šnektoje kaip naujesnės; kad ji nesena, pripažįsta ir A. Rosinas 1975 : 78) plitimo bus prisidėjusi lk. ir gretimų vakarų aukštaičių šnektų įtaka, plg. dar ir tokias dėl Ik. įtakos Šaukėnų šnektos jaunesniosios kartos atstovų vartojamas formas, kaip žieda (ne ži"da), arti'n (ne arti“), jis (ne uns), ji (ne ana), ja'i (ne and'i), man (ne mun) ir pan. Bene mažiausiai pagrįsta A. Rosino prielaidos dalis, pagal kurią Šaukėnų $nek- tos gimininių mot. g. įvardžių vns. naud. galūnė -ai dėl struktūros spaudimo perė- musi senosios vns. in. formos (t)a funkcijas. Štai ji: ,,Sutrumpéjus mot. g. dgs. įnagininkui (fuss) ir vyr. g. vns. inagininkui (turn), dar ryškesnis pasidarė naudi- ninko ir įnagininko formų santykis, kurį galima užrašyti tokiomis proporcijomis: tums : tdi = tums : xir tam: tai = tum : x. Taigi abi proporcijos rodo, kad x = tdi... Vadinas, pagal šį santykį įvardžio (7)-a vns. įnag. formos senoji galūnė -a bus pa- keista -di (tokia pat, kaip ir vns. naudininko)“ (Rosinas 1975 : 79), Tačiau vargu ar ši prielaida, remiantis lietuvių kalbos duomenimis, gali būti įrodoma. Juk lietu- vių kalbos ir tarmių duomenys jos visiškai nepatvirtina. Sakysime, visai panašus ne tik įvardžių, bet ir vardažodžių naudininko ir įnagininko formų santykis (ir visai to- kio pat ryškumo kaip Šaukėnų šnektoje!) turimas ir kitose mūsų tarmėse. Ir tam jų santykiui užrašyti visai tinka A. Rosino pateikiamas proporcijų modelis. O jose, beje, gimininių mot. g. įvardžių vns. naud. tdi nėra padaręs (ir nedaro!) nė mažiau- sios įtakos vns. įn. formai td ir jos funkcijos neperima. Be to, straipsnyje visai nepa- aiškinta, kodėl ir kuriam reikalui struktūros spaudimas čia yra davęs impulsą tik mot. g. vns. naud. daryti įtaką vns. įn. Tam visai neturi reikšmės nei A. Rosino iš- keliamas mot. g. dgs. įn. ir net vyr. g. vns. įn. formų fonetinis sutrumpėjimas, vykęs, be kita ko, palyginti senokai ne tik tiriamojoje šnektoje, bet net daugelyje ir kitų lietuvių kalbos tarmių. Juk mot. g. dgs. naud. ir įn. formos net ir toje pačioje Šaukėnų šnektoje tarpusavyje daug artimesnės, bet struktūros spaudimo vienos kitai padarinių nė vienoje jų nėra. Be to, jei proporcija pripažįstama „,dviejų santykiu lygybė“ (TŽŽ : 623), cituotųjų proporcijų nežinomojo reiktų laukti tiktai 130 tvirtagalio reflekso (sakysim, kad ir *tai, tik jau jokiu būdu ne tdi, ką yra gavęs A. Rosinas. Visa tai rodo, kad A. Girdenio ir A. Rosino „,Baltisticoje“ paskelbtas Šaukėnų šnektos gimininių mot. g. įvardžių vns. jn. galūnės -ai morfologinės kilmės aiškini- mas prie klausimo išsprendimo bent tuo tarpu neprisidėjo. Tačiau kaip fonetiniu keliu iš *-dn galėjo atsirasti -ai? Pastebėtina, kad refleksas -ai, atstovaujantis senąjį *-dn, neturi jokios nazali- zacijos. Tuo remiantis, yra pagrindo manyti, kad akūtinio *-dn II sandas nurodyto- je lietuvių pietinių šnektų dalyje, kaip ir *-dn > a atvejis kitose vakarinių aukštai- čių šnektose, nyko labai seniai, taip pat nepalikdamas balsiui a nazalizacijos. Po jos praradimo senąjį *-dn sudariusiame skiemenyje bus susiformavęs neįprastas akūtinis balsis, prilygstantis dviejų balsių ilgumo sumai (: akūtinio 4 ilgumas + ilgumas, gautas išnykus n). Tokiu pernelyg dideliu ilgumu šis akūtinis balsis turėjo smarkiai išsiskirti (ir, be abejo, bus išsiskyręs) iš kitų ilgųjų balsių sistemos. O, būdamas la- bai ilgas ir turėdamas tvirtapradę priegaidę, dėl jos jis negalėjo ilgai toje sistemoje išsilaikyti. Susidarė fonetinės sąlygos (plg. 3unjlep 1960 : 217—222: Vaitkevičiūtė 1960 : 213; 1961 : 39) jam virsti dvibalsiu. Dėl to greičiausiai jis ir bus sudvibalsė- jęs, pritapdamas prie dvibalsio ai (dėl ilgojo 4 išvirtimo ai, o ne kuriuo kitu dvibal- siu plg. atvirkštinį ai virtimo a" procesą, vykstantį žemaičių tarmėse: mata: || mata“ < matdi, va'ka@ < vaikai). Tapęs dvibalsiu, šis *-dn refleksas žodžio kamiene toliau kisti negalėjo ir toks išliko iki šiol (kd'isnis, gerd'ija, gerd'isias). Tačiau oksitoniniy įvardžių galūnėse dėl kirčio akūtinių galūnių trumpėjimas jo nepalietė, ir jis išliko sveikas (su tdi, andi, katrdi; tais, andis, katrais). Paprastųjų būdvardžių galūnėse sveikas refleksas -di iš *-dn greičiausiai bus išsilaikęs dėl įvardžiuotinių formų ana- logijos (gerdi, 'gera', gerdis 'geras'). Remiantis visu tuo, yra pamato įtarti, kad refleksas -ai yra pats seniausias, pats pirmasis senojo akūtinio *-dn IT sando nykimo padarinys, susiformavęs tolimoje senovėje visų anksčiausiai ir kiekybe bei siaurumu likęs artimiausias savo pirmtakui *-dn. Tačiau ne kiekvienos tarmės senojo *-dn vietoje esantis -ai (-ai, -ui) gali būti tos pačios kilmės. Kaip aiškiai rodo jau minėti Gėlvonų ir Čiobiškio šnektų duome- nys, *4-kam. daiktavardžių vns. in. galūnėje tas -ai gali būti vélyvesnis, atsiradęs *-dn išvirtus vienabalsiu, galinį į pridėjus po to. Kad -ai čia: galėtų būti atsiradęs vėliau dėl priartinimo atskirų * g-kam. formų prie daugumos linksnių su uždara galūne sistemos, visų pirma geriausiai rodytų jo neturinti dgs. gal. forma. Greičiau- siai panašiu keliu -ai yra atsiradęs ir *4-kam. (taip pat į ji perėjusių) būdvardžių vns. in. galūnėje Palomenės ir Žaslių šnektose. Zietelos šnektoje refleksas -ai vie- toj *-dn, būdamas reguliaresnis, kaip ir kitų pietinių vakarų aukštaičių šnektų, grei- čiausiai yra senas. Tačiau jo nebuvimas *4-kam. dgs. gal. galūnėje leidžia įtarti, kad šio kam. vns. įn. formose jis, kaip ir Gėlvonų — Žaslių šnektose, galėtų būti ir naujesnis. Kitaip sakant, Zietelos šnektoje šalia -ai reflekso, atsiradusio tiesiog iš *-dn, galėtų būti ir naujesnės kilmės -ai. Be to, naujesniam -ai atsirasti čia galėjo turėti įtakos, kaip įžvalgiai tvirtina A. Vidugiris (1959 : 201), slavų kalbos. Kad tokia galimybė visai reali, geriausiai, mūsų nuomone, rodytų Lazfiny šnektos pavyzdys pa vienai, kurio slaviška kilmė (net ir sintaksės požiūriu) neabejotina. 3. -an (an, on, 0°, un, ou) ATITIKMUO Akutinis jvardZiuotiniy formų I démens galūnių *-dn dinininky $nektose apie Kuršėnus, Ūžventį, Kelme, Tytuvėnus, Liolits, Kražiūs, Upyna, Žemaičių Naiimies- tį, Vainūtą, Žvingiūs, Pagramantį, Skaudvilę, Nemakščiūs, Vidūklę, Taūragę, Gaū- r¢, Efžvilką yra išlikęs visai sveikas, pvz.: gerdnje ~ gerėja, gerdnses ~ gerdsias, laiminganje ~ laimingąja, laiminganses ~ laimingąsias ir kt., (dar žr. Jonikas 1939 : 53; Zinkevičius 1957 : 30, 78; 1965 : 136; Drotvinas — Grinaveckis 1970 : 96), ge 131 plg. dar jų dėsningai tariamą kdnsnis ~ kasnis". Pasitaiko šis -an- visai sveikas ir kai kurių su šiuo plotu gretimų aukštaičių šnektų įvardžiuotinėje II dėmens galūnėje, pvz.: su td-jan ~ su tąja(Pakapė),su jd'jen ~ su jąja (Kairiai, Šiaulių raj.). Nepakitęs jis ir kai kurių senųjų raštų įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėje (: pirmanses, schaukenczanses, BP : 17015; II : 5,3). Apie Rietūvą, Kvėdarną, Šilalę, Laūkuvą, Tryškius, Vidsodį, Varniūs šis I dėmens senasis *-dn dėsningai yra išvirtęs į -on- (: gerdnje ~ gerąja, gerOonses ~ gerdsias ir kt.: Zinkevičius 1957 : 78, 92, 96; 1966 : 136; Drotvinas — Grinaveckis 1970 : 96, 148 — 149; plg. ju dėsningai tariamą konsnes ~ kąsnis), nors apie Raudénus (so baltūoje — LKT : 74), Pėžerę, kartais ir Laūkuvą pažįstama ir forma geriloje ~ gerėja ’geraja’ (dėl jos kilmės Zr. žemiau). Apie Pajūrį, Gitdiske, Karklénus jvardZiuotiniy formų I démens galūnė *-dn yra iš- virtusi į un (: gerunje ~ gerdja, gerunses ~ gerdsias, ju-kingunses ~ juokinggsias, plg. ju tariamą kunsnis ~ kdsnis). Kitur lietuvių kalbos Snektose akūtinio *-an II sandas (mn) jvardZiuotiniy formų I dėmens galūnėse yra išnykęs, įvairiai modifikuodamas I sandą (balsį a). Apie Švėkšną, Priekulę, Dėvilus akūtinį *-dn atliepia siauras vienabalsis -o' (: baltdje ~ baltąja, baltoses ~ baltdsias, rašito'je ~ rašytąją, nors apie Būdviečius pasakoma ir baltūoje ~ baltėja, plg. dar Švėkšnos, Dovilų kėsnis ~ kasnis), apie Palangą, Darbénus, Lenkimūs — dvibalsis -ou (: baltouje — baltąja, baltouses ~ baltąsias, plg. dar jų kdusnęs ~ kąsnis). Į -o9" dėsningai išvirtęs ir vns. in. I dėmens *-dn dou- nininkų šnektose apie Skuodą, Židikūs, Ylakius, Laižuvą, Sėdą, Mėsėdį, Salan- tus, Krėtingą, Kaiteną, Gargždus, Vėžaičius (: gerdje ~ gerąja, plg. kėsnes). 4. -o ATITIKMUO - Rytų aukštaičių $nektose apie Lygumus, Kriukus, Daglénus, Séduva, Palonūs, Pusalota, Joniškėlį, Linkuvą, Pasvitinj, Lailiksodj, Vaskus, Pasvalį, Gudstagali, Panevėžį senasis *-dn turi atitikmenį -o' (: gerdji || gerdj ~ gerdja, gerdsis || gerds’s ~ ~ gerąsias“, plg. dar jų kdsnis || kosn’s’ ~ kąsnis), tačiau I démens galūnė čia vie- nur kitur dėl gretimų šnektų įtakos kartais ir įvairuoja. Tarp Joniškėlio, Linkuvds, Pasvitinio, Laūksodžio, Vaškų, Pasvalio dgs. gin. pradeda įsigalėti ir refleksas -uo, pvz.: storėji || storėj ~ stordja, bet storuosis’ || storižos's' ~ stordsias (Grinaveckie- né 1962 : 164—165. Forma baltojo iš Vaškų nurodo ir Z. Zinkevičius 1957 : 78), 0 Šeduvėj pavartojamos ir gerioj ~ gerėja, gerūosis ~ gerąsias formos. Refleksas -o' (žem. -uo) akūtinio *-dn vietoje yra vartojamas ir visai siauru ruožu žemaičių šnektose apie Pikelius, Leckdva, Žemūlę, Papilę, Vaiduva, Alsėdžius, Gadindva, Šateikiūs, Laūko Sėdą, Stalgėnus, Tverūs, Mėdingėnus (jaunūoje ~ jaundja, jau- nūoseęs ~ jaunąsias), o tik dgs. gln. įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse rytų aukštaičių šnektose — dar ir apie Suvainiškį, Onuškį, Jūodupę, Pandėlį, Kuprė- Tiškį, Kazliškį, Skemūs, Salamiestį, Alizavą, Jūžintus, Rokiškį, Obeliūs, Kresčiė- nis, Aleksandravéle, Sūvieką, Tuimantą, Tilžę, Kūpiškį, Skapiškį, Paléveng, Aukš- tupénus, Pudza, Kamajus, Kamajėliūs, Sidabravą, Svėdasus, Šimėnis, Užpaliūs, Antalieptę, Degučiūs, Dūsetas, Andrioėniškį, Debeikiūs, Vyžuonas, Sudeikiūs, Dailgailius, Rubikiūs, Tauragnus, Kazitiškį, Kirdeikiūs, Ignaliną, Kačėrgiškę, Labanėrą, Palūšę, Tverėčių, Rimšę, Mielagėnus, Antiliede, Švenčionėliūs, Švenčio- nis, Skiemėnis, Leliūnus, Alantą, Skudūtiškį, Suginčiūs, Kūktiškes, Balninkus, "Šešuoliūs, Molétus, Pastovčlį, Kretūonis, Bijūtiškį, Pažeimenę, Nemenčinę (: ge- ros’as ~ gerąsias, dar žr. Zinkevičius 1957 : 27—28, 78; 1966 : 291. Čia, be kita ko, nurodoma, kad įvardžiuotinių dgs. gln. formų I dėmens -o' vartojamas ir senuo- ?*, Minėtini taip pat čia kai kurie grynai fonetiniai formų svyravimai. Sakysime, Pagramantyje ‘be balta'n'je || ba'ltan'je dėl n:j metatezės turima ir baltd'ine || bd'Itaine, Latikuvoje ir Laūko So- „dojė dėl tos pačios nm : j kaitos greta baltOnjeę pasakoma ir baltiojne (< baltO'jnę < baltO'nje). 10 "Forma didZidsias šalia didžiąsias vartojama ir palatvés vakarų aukštaičių šnektoje apie :Skaistgirį dėl kontaktų su gretima rytų aukštaičių Kriukų šnekta (Jonaitytė 1969:191). 132 siuose raštuose), žemaičių šnektose — tarp Laižuvos, Mažeikių, Salantų, Kafte- nos, Gargždų, Kretingos, Skuddo (: mažūosęs ~ mažąsias, dar žr. S1BHnc 1908 — 1916: 32, 115; LKT : 70; Zinkevičius 1957 : 28), kai kur vakarų dzūkų šnektose (:gerdsias ~ gerdsias Vs; dzidzioses ~ didžiąsias Vng, LKT : 374; dar žr. Zinkevi- čius 1957 : 79, 94, 99). Tačiau ir čia neretai pasitaiko formų jvairavimo (taip pat greičiausiai dėl gretimų šnektų įtakos). Šalia formos gerds’as ~ gerąsias apie Sa- laką ir Liūkmenis (Kardelytė 1961 : 14—15) išgirsti ir gerdju bei geriloju ~ gerąja, o Palėvenčlėje, Skapiškyje, Utenojė, Viešintosė — ir gertiju bei saldéju ~ gerėja, saldėja 'saldžiąja'; o vietoj *-dn vns. in. pažįstamas ir UL : 15 (: mažoja *mazaja’). Kalbėdamas apie refleksą -o vietoj *-dn I įvardžiuotinių galūnių dėmenyje, Z. Zinkevičius (1957 : 27) sako: ,,Tautosilabinio r nykimas prasidėjo dar senų senovėje ir nevienodu laiku palietė įvairias lytis, taigi, ir įvardžiuotines... Labai seniai n išnyko ir vyriškosios giminės daugiskaitos galininko baltuosius... Taip pat seniai n neteko moteriškosios giminės daugiskaitos galininkas baltdsias "'baltąsias'“. Taigi citata kalba apie neabejotiną reflekso -o fonetinę kilmę. Vėliau Z. Zinkevi- čius (1966 : 291), paremdamas K. Būgą, dar dartą patvirtina gerdsias esant sena forma. Visiškai teisūs bus A. Valeckienė (1965 : 498) su J. Kazlausku (1968 : 163) gerdsias laikydami fonetiniu keliu atsiradusią pagal paprastųjų būdvardžių *gerds. Iš tikrųjų forma *gerds (< *gerdns, išnykus n prieš s ir pailgėjus a), be visa kita, irgi bus galėjusi turėti įtakos išnykti įvardžiuotinių formų -n ir I dėmenyje. Taigi fone- tinė šios formos kilmė ir pripažinimas reflekso -o senu greičiausiai gali būti tikras. Lietuvių kalbos šnektose, kaip J. Kazlauskas ir Z. Zinkevičius teisingai tvir- tina, iš tikro labai seniai pradėjo nykti tautosilabinis n. Tačiau tas # nykimas, labai priklausydamas, kaip anksčiau matėme, nuo skirtingų šnektų fonetinės padėties ir jų raidos polinkių, ne visur ir ne vienu laiku vienodu intensyvumu vyko ir vienodai dėl to siaurėjo ilgasis balsis a. Ten, kur dabar sakoma gerėja, gerdsias, n bus išnykęs greitai, ir a“, jo netekęs, siaurėti pats vienas iš pradžių nesiauréjo. Dėl to čia -a- iš *-dn ir -a* iš ide. *-a turėjo sutapti, o, atėjus a" virtimo laikui į o, kartu su -a' iš *-@ i o bus išvirtęs ir -¢* iš *-dx. Kad taip iš tikro galėjo būti, gerai rodytų kai kur pan- tininkų ir pontininkų šnektų visais atvejais -a* iš *-d ir -a- iš *-dn refleksų sutapimas!?, plg. pantininkų ir pontininkų džals ~ dZuolas ir su gerėji || gerėj — gerąja, gerd- sis' ~ gerąsias. Ši paralelė kaip tik ir leido A. Jonaitytei (1969 : 191) patvirtinti Kriukų šnektos skolinio didžiosias, vartojamo Skaistgirio šnektoje, fonetinę kilmę. Turint visa tai prieš akis, mūsų nuomone, sunku sutikti su Z. Zinkevičiumi, kad tarp formų baltėju ~ baltdja ir baltės'as ~ baltąsias nebūtų nieko bendra. O spėjimas, kad forma „„baltėja su o, greičiausiai, iš kitų linksnių“ (Zinkevičius 1966 : 290), yra gana abejotinas. Ir iš tikro, kuris iš linksnių galėtų būti kaltas dėl rytų aukštaičių baltėju ~ baltąja? Nei kilmininkas su vietininku, nes skiriasi priegaidės (plg. vns. in. baltéju, vns. kilm. baltésia.s, vns. vt. baltėja.j),nei rytų aukštaičių turi- mos vns. naud. bdlta.jai ~ bdltojai 'baltajai' ir vns. gln. bdlta.ju "baltąją', nes ski- riasi kirčio vieta ir kurių o, kaip mano Z. Zinkevičius (1966 : 286, 290), vėl taip pat „greičiausia, iš kitų linksnių“, nei pagaliau vns. vard., nes skiriasi galūnė (plg. baltėju 'baltąja' ir baltoja ’baltoji’). Klausimo sprendimui nepadeda nė teiginys, jog esanti matoma „tendencija kitų linksnių formas priderinti prie dažniau varto- jamos nom. sing., jų pirmojo dėmens fleksija pakeičiant nominatyvo galūnės balsiu o, kuris kartu su jotu linkęs sudaryti savotišką sufiksą oj““ (Zinkevičius 1966 : 282). Jei -oj Čia iš tikro būtų sufiksas, visuose linksniuose toks sufiksas paprastai dėsnin- gai turėtų išlaikyti vienodą kirčio vietą ir tą pačią priegaidę. Bet, kaip matome, taip nėra. Padėtį komplikuoja ir sufiksu kvalifikuojamas -oj, esantis vyr. g. vns. gin. formoje bdltoji. Sunku patikėti, kad ir šios formos -oj taip pat galėtų atspindėti "1 Forma saldėju ~ saldjja 'saldžiąja' iš Skapiškio pateikia ir Z. Zinkevičius (1966: 278, 310). Čia Ik. u, ia kamienius būdvardžius atliepia *o, *a@ kam.: sdldas, salda. 12 7. Zinksvičius (1966: 291) tokį refleksų -ą < *-dn ir -o < *-a sutapimą (abiem atvejais tarimą 0) vadina suplakimu. 133 kalbama priderinimo tendenciją. Dalyko esmės nekeičia ir gretiminių lyčių baltéju ir baltiiju ~ baltėja buvimas Skapiškio ir Kafsakiskio šnektose. Jų atsiradimo lai- kas, priežastys ir vartotojas šiaip'ar taip dažniausiai yra skirtingas, nors taip pat kar- tais pasitaiko, kad toje pačioje šnektoje, net ir to paties vartotojo kalboje gretiminiai fonetiniai variantai įmanomi. Pavyzdžiui, apie Ukmerge greta formų vaikas, vaipas ir kt. kartais pavartojamos ir v2ikas, vofpas®. Be to, gretiminių formų buvimas šnek- ‘tose visai suprantamas ypač dabartiniais laikais, kai jų tarpusavio kontaktai ir įtaka wienų kitoms tokia intensyvi. Taigi pripažinimas, jog formų gerdju ~ gerdja ir gerésias ~ gerąsias 1 dėmens -o yra joms abiem bendras reiškinys, atsiradęs dėl tu pačių fonetinių priežasčių, ga- limas daiktas, bent tuo tarpu galėtų duoti atsakymą dėl jų kilmės ir kartu padėtų spręsti kilmę tų linksnių įvardžiuotinių galūnių, kurios iki šiol dar nėra galutinai išaiškintos!*. 5. -uo ATITIKMUO . Dvibalsis -uo vietoje akūtinio *-dn įvardžiuotinių formų I dėmens galūnėse visais atvejais tariamas apie Nemunėlio Radviliškį, Sūostą, Smilgiūs (Biržų raj.), Pabiržę, Puodžiūs, Krinčiną, Pampėnus, Daujėnus, Gaižūnus (Pakrūojo raj.), Klėvainius, Miežiškius, pvz.: gerioj, geruoju ~ gerąja, gerūos'as' ~ gerąsias (dar plg. Zinkevičius 1966: 290-292; Grinaveckienė 1972 : 56,62). Tarmiskas -uo vns. in. jvardZiuotiniy formų I démens galūnėje taip pat tariamas apie Pandélj, Tuimanta, Tilžę, Tauragnus, Kazitiski, Kirdeikius, Ignaliną, Kacérgiske, Laba- nora, Palūšę, Tverėčių, Rimse, Mielagénus, Antiliede, Švenčionėliūs, Švenčionis, pvz.:geruoju ~ gerqja(dar Zr. Otrgbski 1934 : 252 —253; Zinkevičius 1957 : 24,79), bei vienur kitur vakarų dzūkų Snektose, pvz.: su gerioj ’su geraja’ Vs, margiioju ~ margdja (LKT : 397, taip pat Lipskienė — Vidugiris 1967 : 198). MoteriSkosios giminės formos baltuoju ’baltaja’, baltios’as’ ’baltgsias’ kalbi- ninky yra laikomos vyriškosios giminės lytimis, kurioms pradžią davęs paprastųjų būdvardžių formų sutapimas (Zinkevičius 1957 : 75,79; Kardelytė 1961 : 14—15; 13 Pavyzdžiai imti iš Juodausių šnektos (Ukmergės raj.) aprašo (parengė Z. Zinkevičius; jo gimtoji tarmė) esančio „Lietuvių kalbos atlaso“ kartotekoje, saugomoje Lietuvių kalbos ir literatūros institute (žr. Programos klausimas Nr. 259, atsako Nr. 447). '* Iki šiol vis dar nemaža abejonių kelia vyr. ir mot. g. vns. naud. ir gln. tarminių formų baltojam "baltajam", baltojai, balta'jai "baltajai"; baltojį, baltoją "baltąjį, baltaja’ kilmė. Tačiau ge- riau ir į jas įsižiūrėjus, visose neblogai atsispindi nenuneigiama ir dėsninga jų fonetinė raida. Rytų aukštaičių ir žemaičių šnektų dalies formos gėrojai 'gerajai' I dėmens -o* J. Endzelins (1951: 469) labai teisingai laiko *a-kam. (plg. *gera-i + jai) refleksu. Ir iš tikro: šios formos I dėmens -i, susi- liedamas su -j šiose šnektose jau senų senovėje (Zinkevičius 1957: 43), sudarė formą *baltūjai, ku- rios I dėmens -4 savo kiekybe ir kokybe bus prilygęs -ū < ide. *-a. Virstant -ū (<ide. *-@) į -o, kartu į -o turėjo išvirsti ir -@ (< *-4-i-+j). Tuo būdu ir susidarė forma baltojai (*baltū-i + -iai, plg. Endzelynas 1957: 140; Valeckienė 1965: 497; Otrębski 1956: 116). Neįvardžiuotinių galūnių ir įvardžiuotinių galūnių II dėmens -4, būdamas dvibalsyje, sutrumpėjo ir išliko -ai. Kitose aukštai- čių šnektose (Vilkaviškis, Jurbarkas, Šakyna ir kt. formos balta'jai I dėmens -a išliko ilgas greičiau- siai dėl to, kad dvibalsis -ai > -a (baltai — jai > baltū-jai) jau po *a > o. Galimas daiktas, foneti- niu keliu bus galėjęs atsirasti ir žemaičių šnektų vyr. g. vns. naud. baltojuo 'baltajam". Pripažįstant labai motyvuotą ir įtikinamą galūninio -40 kilmės iš ide. *-o, galimybę (Mažiulis 1970: 106—118) irlaikantis požiūrio, pagal kurį nekirčiuotas ide. *6 lietuvių kalboje bus davęs 6, latvių a (Kazlaus- kas 1968: 115—116; Mažiulis 1970: 21), yra rimto pamato forma bdltojuo laikyti kilusia iš *baltėjo, plg. dar analogišką latvių šnektų atvejį mazajam (Endzelins 1951:467). Šakynos šnektos bdltojui (Jonaitytė 1969: 190), LŽTPr: 40 baltuojėm (< greičiausiai iš baltojam dėl o dvibalsinimo) ir senųjų raštų formos su I dėmens o (artimoiui, nehadnoiam...), nors ir galėtų būti laikomos ir visai sava- rankiškos, bet greičiausiai aiškintinos kaip atsiradusios dėl kaimynų žemaičių įtakos. Taip pat galbūt fonetinė kilmė pripažintina ir vns. gln. formų bdlroji (< *baltaiijin), baltoją (< *baltūnjūn), vartojamų dūnininkų bei dalies pontininkų ir puntininkų šnektų. Tose šnektose šių formų I démens -n bus išnykęs, matyt, labai seniai, dar prieš *-an- > -On resp. -un ir *-ūn > -a resp. -u. Išnykdamas -m, kaip analogiškais atvejais įprasta, bus pailginęs -4, kuris bus pritapęs prie a (< ide. *a) ir kartu su juo išvirtęs į o. Turint visa tai prieš akis, pagrįstai atkrinta šių formų o apibendrinimo pagal kitus linksnius hipotezė. 134 Valeckienė 1965 : 498; Zinkevičius 1966 : 292; 1970 : 596—597). Tačiau, mūsų nuomone, vargu ar yra pagrindo jas tokiomis laikyti. Tas tiesa, kad šių šnektų pa- prastųjų vyr. ir mot. g. būdvardžių (kaip ir *oir *akam. daiktavardžių!) vns. įn. formos sutampa, bet tas sutapimas yra grynai fonetinis, ir mot. g. forma į lk. dės- ningai atstatoma tik su -a (: su baltu skari, su balt skar ~ su balta skarė). Visai tas pats ir su įvardžiuotine šio linksnio forma. Čia irgi mot: g. forma, laikantis šių šnektų fonetinių dėsnių, visai teisėtai į lk. atstatytina baltuūoja, ne *baltūoju (plg. dar Linkmenyse greta baltuoju vartojamą Zal’uju, kurios atitikmenį Ik. ir pati J. Kar- delyté (1961 : 15) pripažįsta tik Zalidja, o ne *Zalidju. Taigi ja laikyti vyr. g. lytimi nėra pamato. O kalbėti apie forma gerios’as’ kaip apie vyr. g. lytį, iš viso neįmano- ma, nes ne tik paprastųjų, bet ir įvardžiuotinių būdvardžių VYr. ir mot. g. dgs. gln. galūnė šiose šnektose niekada nesutampa (plg. gerūs, gerios'us ir geras, gerios'as; dar plg. baltis'as ir baltės'asY*. Iš viso to matyti, kad kalbamųjų mot. g. formų kilmės šaknys tikrai ne čia. Esame linkę manyti, kad jos, būdamos paplitusios gana nemažame areale, negalėtų būti koks atsitiktinis, naujas ar nedésningas reiški- nys, nesiderinantis prie visos tų šnektų fonetinės sistemos ar iš jos iškrintantis. Pa- dėtį gerokai praskaidrina aukščiau nurodytoje tam tikroje paribinėje tų šnektų ploto dalyje šalia gertioju ~ gerąja vartojama sena fonetinės kilmės forma gerds’as ~ ~ gerąsias. Turėdami tai prieš akis, drįstame manyti, kad ir formos gerioju ~ gerdja, gerūos'as ~ gerąsias gali būti tokios pat senos, kaip ir gerds’as, gerūs'as ar gerėju, geruju, tik vartojamos kitoje (gretimoje) šnektoje. Jų fonetika visai nesun- kiai leidžia jas kildinti iš tų pačių senųjų lyčių *gerdnjdn, *gerdnsjdns, tik tautosi- labinio # ir priklausomai nuo jo a raida bei jų abiejų tarpusavio santykis čia bus buvęs kiek kitoks. Taigi ten, kur dabar tariama gerioja, gerūosias, n bus nykęs ne taip sparčiai, ir prieš jį ėjęs a siaurėjęs taip pat silpniau ir dėl to bus išvirtęs į *6, kuris bus sutapęs su senuoju *6. Atėjus senojo *6 virtimo laikui į uo, kartu į uo bus išvirtęs ir *-o < *-dn. Fonetinės -uo iš *-dn kilmės galimybę akivaizdžiai patvir- tina latvių kalba( Endzelins 1951 : 170, 171, plg. dar liet. ldngas, lat. luogs ir kt.). Kad ir liet. kalbos dirvoje fonetiškai tikrai galimas -uo vietoj *-dn, -ą (be gertioju ~ gerdja, gerūosias ~ gerdsias, gerai rodo vietomis tarmėse vartojami ąžuolas formų ir jų vedinių variantai su wo vietoj ą, pvz.: vioZuolas (Senkus 1959 : 219; Grinavec- kienė 1960 : 200), vuožuolinis Lz. Taigi senesnės (arba pirminės) jų formos turbūt bus buvusios *dnžuolas, *anžuolinis, t. y. tokios pat, kaip ir tų žodžių formos, davu- sios kitose liet. k. tarmėse ir Ik. ąžuolą. Greičiausiai dėl vykusio *-dn virtimo -uo rytų aukštaičių šnektose fonetiškai yra sutapęs ir gimininių Vyr. ir mot. g. įvardžių vns. in. bei dgs. gln.: fioj 'tuo, ta’, jūoj 'juo, ja’; tuos 'tuos ir tas’, juos 'juos, jas’. PripaZinus -uo iš *-dn fonetinę kilmę, darosi suprantama formų gerūoja, bet gerosias; geriija, bet gerdsias ir kt. koegzistencija anksčiau nurodytuose ryty auks- taičių šnektų plotuose. Sutampantys refleksai (gerėja : gerosias; geriija : geriisids, gerūoja : gerūosias) rodo, kad n nykimas čia ir prieš s, ir kur jo nebuvo, bus vykęs vienodai, o nesutampantys — kad nm prieš s (*gerdnsjdns) nyko greičiau, negu ten, kur tos s įtakos nebuvo (*gerdnjdn). Papildomi šaltinių sutrumpinimai LKT — Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija). Red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas. V., 1970. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. T. I-IX. V., 1941—73. i TZZ — Tarptautinių žodžių žodynas. V., 1969. UL — Universitas linguarum Litvaniae... Vilnae, 1737. Vng — Vingrėnai, Lazdijų raj. 15 Ryšium su tuo vargu ar teisingai daro Z. Zinkevičius (1970: 597) pontininkų šnektos mot. g. dgs. gln. forma baltitos's' atstatydamas į baltiosius ir pagal tai darydamas apibendrinančias iš- vadas. 135 LITERAT ŪRA Arumaa P. Litauische Mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmer- kungen. Dorpat, 1931. Brochi 0, Zum Litauischen siidlich von Vilna. — ,, Norsk. Tidsskrift for Sprogvidenskap“, 1960, Bd. XIX. Drotvinas V., Grinaveckis V. Kalbininkas Kazimieras Jaunius. V., 1970. Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Fraenkel E. Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen. — ,,Bal- ticoslavica““, 1936, t. II. Girdenis A., Rosinas A. [Rec.:] V. Grinaveckis. Žemaičių tarmių istorija (Fonetika). V., 1973, 370 p. — ,,Baltistica®, 1974, t. X(2). Grammatik der litauischen Sprache von Friedrich Kurschat. Halle, 1876. Grinaveckienė E. Mituvos upyno tarmės fonetika. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1957, t." I. Grinaveckienė E. Tarmių medžiagos rinkimas lietuvių kalbos atlasui. — ,,Lietuviy kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Grinaveckienė E. Kai kurios lietuvių kalbos tarmių ypatybės (Iš 1961 metų dialektologinių ekspedicijų). — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1962, t. V. Grinaveckienė E. Mūšos upyno tarmių leksika. — Kn.: Leksikos tyrinėjimai. V., 1972. Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija (Fonetika). V., 1973. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. T. I. V., 1957. Jašinskaitė I. Biržų tarmės įvardis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1959, t. II. Jonaitytė A. Žemaitiškos morfologinės ypatybės Šakynos tarmėje. — Kn.: Lietuvių kalbos mor- « fologinė sandara ir jos raida. V., 1964. Jonaitytė A. Palatvės vakarų aukštaičių šnektų būdvardis, skaitvardis, įvardis. — Kn.: Lietu- vių kalbos gramatikos tyrinėjimai. V., 1969, Kardelytė J. Linkmenų tarmės būdvardis ir įvardis. — „Kalbotyra“, 1961, t. III, Kazlauskas J. Lietuvių kalbos vienaskaitos įnagininko ir vietininko formų kilmės klausimu. — „Kalbotyra“, 1958, t. I. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Kazlauskas J. Baltų kalbų pakitimų santykinės chronologijos nustatymo galimybės ir ribos, — „Baltistica“, I priedas, 1972. Kriaušaitis P. Lietuviškos kalbos gramatika. Tilžėje, 1901. Litauisch-deutsches Wėrterbuch von Friedrich Kurschat. Halle, 1883. Lipskienė J., Vidugiris A. Dieveniškių tarmė. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatinė sandara. V., 1967. Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. V., 1970. Morkūnas K. Įvardžiuotinių būdvardžių liekanos rytų aukštaičių pietinėje tarmėje. — „,Lietu- vos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A“. 1959, t. 2(7). Morkūnas K. Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Morkūnas K. Iš rytų aukštaičių tarmių daugiskaitos inesyvo formų istorijos. — Kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida. 1964. Morkūnas K. Rytų aukštaičių pietinės tarmės morfologija (Daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis). — Kn.: Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai. V., 1969. Otrębski J. Wschodniolitewskie narzecze twereckie. T. I. Krakow, 1934. Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. T. III. Warszawa, 1956. Rosinas A. Šaukėnų šnektos aprašas. 1960. — Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos sektorius, lietuvių kalbos atlaso rankraštynas. Rosinas A. Lietuvių ir kitų baltų kalbų gimininiai įvardžiai. Filol. kand. dis. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius. Nr. F-76 | DS-1019. Rosinas A. Vienaskaitos įnagininko su (t)di kilmė. — „„Baltistica“, 1975, t. XI(1). Senkus J. Pazanavykio kapsų tarmė. Filol. kand. dis. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko uni- versiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius. Nr. F-76 / DS-100. Senkus J. Lazūnų tarmės tekstai. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1959, t. II. Senkus J. Kapsų-zanavykų tarmių būdvardžio ir skaitvardžio kaitybos bruožai. — „,Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III, Senkus J. Kapsų-zanavykų tarmių įvardžio bruožai. — , Lietuvos TSR Mokslų akademijos dar- bai. Serija A¥, 1962, t. 2(13). Stang Chr. S. Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiet von Wilna — ,,Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, 1958, Bd. XVIII. Šukys J. Miežiškių tarmės vokalizmo bruožai — ,Lietuviy kalbotyros klausimai“, 1959, t. II. Vaitkevičiūtė V. Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. — ,,Lietuviy kalbo- tyros klausimai“, 1960, t. III. Vaitkevičiūtė V. Lietuvių literatūrinės kalbos balsinės ir dvibalsinės fonemos. — „,Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1961, t. IV, 136 Valeckienė A. Būdvardis. Įvardis. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. T. I. V., 1965, p. 474— 603, 637—721. Valeckienė A. Bevardės giminės formos ir jų santykiai su kitomis įvardžių formomis. — Kn.: ių formos ir jų vartosena. V., 1974, Vidugiris A. Kaikurios Zietelos tarmės ypatybės. —,,Lietuviy kalbotyros klausimai“ ,1959, t. II. Vidugiris A. Zietelos tarmės įvardis. — , Lietuviu kalbotyros klausimai“, 1960, t. 111. Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis. — Kn. : Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai, V., 1969. Vidugiris A. Zietelos tarmės būdvardis. — Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena. V., 1974. Vitkauskas V. Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidé. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, V., 1960, t. . Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos jvardZiuotiniy būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. Dėl vienos rytų aukštaičių dviskaitos galūnės. — Kn.: Donum Balticum, to Pro- fessor Christian S. Stang on the Occasion of His Seventieth Birthday 15 March 1970, Edited by Velta Rūke-Dravina. Stockholm, 1970. Zinkevičius Z. Dėllietuvių kalbos tautosilabinių an tipo junginių pirmojo dėmens siaurėjimo. — „„Baltistica“, I priedas, 1972. ; 3nuxpep JI. P. Očmas conernxa. JI., 1960. Cenkyc IO. IO. T'oBop cesepo-3anajiksix KarncoB. Aprop. Kaui. auc. Busbiioc, 1955. SiBuuc K. I'pauMarkka JMTOBCKOTO s3bika. JluroBekni opHrHHaJi H pycckuil Teperoj. Ilerpo- rpaa, 1908—1916. B. TPAHABEHLKHC OTHOCHTEJIbHO NMPOUCXC)KAEHUA COOTBETCTBHHA *-ūn B OKOHUAHHSX JIHT. HMEH H MECTOHMEHHH C OCHOBOHM HA *4 Pearome B okonuaHHAx HMeH H MECTOMMEHHil C OcHOBOH Ha *-7 B JIHTOBCKOM Si3biKe H ero TOBOpaX BMECTO ĮipeBHero aKyTOBOTrO *-gn (TBOD. maj. ejį. U. H BHH. Ilajį. MH. 4.) BHICTYNaeT 5 COOTBETC- TBHH (C BapHaHTaMHu): |) a (B MeCcTOHMEHHEbIX DOpMaXxX č, B Anan. u, ii ~ a, q); 2) ai; 3) an (Bapnau- TH: On, @', un, ou); 4) 0; 5) uo. B crarbe paercst reorpadus Kax<J0T0 H3 YKa3aHHHIX COOTBETCTBHH H aHAJIH3 TPEKHHX HC- CJIe/IOBaHHH TO JaHHOMY BONpPOCY, BHIABATAETCHA H 3alHILAETCH MHEHHE O BO3MOXKHOCTH NpOHC- XOXKJAEHHS BCX COOTBETCTBHII JipeBHero *-dn doneTHueckKHM nmyTeM. B cBeTe HOBBIX JaHHLIX MOAPOG- HO HCCAEAYIOTCS TaK»Ke H NPHYHHBI BOSHUKHOBEHHS STHX COOTBETCTEHIl, ĮEJIALTCSi NPEANOJIOKeHHe, 4YTO €CTh OCHOBaHHE CYHTATh MX pe3yJibTaTOM MHOXKECTBA PA3JIHYHBIX VCJIOBHĖ, CO3JaBIIHXCH B (POHETHUYECKHX CHCTEMAX OTAE/JbHbIX MOEOPOB C TeueHHeM BpeMenH. OTnajeHHe BTOPOro KOMIIO- HEHTa 3aBHCHT OT XPOHOJIOTHH H cnocoba ero HCYe3HOBeHHS, H C 3THM CBA3aHbi COOTBETCTBYIOLLHE H3MEHeHHS 11epBOro KOMIIOHeHTa, ero NpHobmeH He K Da3JIHUHbIM JOJITHM TJIACHbIM (B HEKOTOPHIX CJyyYasx H B3aHMOJEHCTBHE MECTOHMEHHBIX H MPOCTHIX (opm HMeH). [To MHeHHIO aBTOpa CTATbH, ĮaHHbIe H3MEHeHHS H MOTIMIH ObITb pelaiomumy OaKTOpaMH, OČYCJIOBHBINHMH 06pa3oBaHHe yKa- 3aHHBIX BBIIE COOTBeTCTBHH JApeBnero *-dn. V. GRINAVECKIS UBER DIE ENTSTEHUNG DER *-in AQUIVALENTE IN DEN ENDUNGEN DER LIT. *3-STAMMIGEN NOMEN UND PRONOMEN Zusammenfassung Im Litauischen und seinen Dialekten werden anstatt des alten akuten *-dn in bestimmten und gelegentlich auch in unbestimmten Endungen der a-stimmigen Nomen und Pronomen (Sg. Instr., Pl. Akk.) 5 verschiedene Aquivalente gebraucht: 1. a (in den bestimmten Formen Ąą, a, dialek- tisch wu, ū ~ a, q@); 2. ai; 3. an (Varianten: on, 0°, un, ou); 4. 0; 5. uo. In dem Artikel wird die Analyse der fritheren Forschungen dariiber dargelegt, die Geographie jedes *-dn Aquivalentes angewiesen. Auf Grund des an den Dialekten gesammelten Materials wer- den hier die Ursachen der Entstehung dieser Aquivalente untersucht. Es ist als Resultat vieler pho- netischen Anderungen zu betrachten, die in verschiedener Zeit in den sprachlichen Systemen ein- zelner Dialekte vorgegangen sind. Der Autor ist der Meinung, daB unterschiedliche Zeit des Verschwindens des tautosylla- bischen -n, die davon abhiingige AnschlieBung des Vokals a(< dn) an verschiedene lange Vokale, verschiedene *-dn Entwicklung unter Wirkung von phonetischen Gesetzen der Dialekte und ge- legentlich auch von den Wechselbeziehungen zwischen den bestimmten und unbestimmten Formen, konnten die Hauptbedingungen der Entstehung von untersuchten Aquivalenten sein. 137