Veiksmažodžių valentingumo klausimu

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) N. SLIŽIENĖ VEIKSMAŽODŽIŲ VALENTINGUMO KLAUSIMU Veiksmažodis iš visų kalbos dalių ypač išsiskiria savo konstrukcinėmis savybėmis. Dėl to pastaruoju metu daugelio kalbininkų jis laikomas sakinio centru, organizuojančiu kitus sakinio žodžius, B. Abramovas, visas žodžių jungimosi potencijas suskirstęs į įcentrines, rodančias vieno žodžio priklausomumą kitam, ir išcentrines, rodančias vieno žodžio dominavimą kitam žodžiui, pažymėjo, kad veiksmažodis yra vienintelis, kuris sakinyje turi tik išcentrines potencijas (A6paMOB 1966). Ta veiksmažodžio ypatybė prisijungti prie savęs kitus žodžius paskutiniuoju metu vis dažniau vadinama veiksmažodžio valentingumu, nors dėl šio reiškinio esmės ir apimties kalbininkai kol kas neturi vieningos nuomonės. Šiame straipsnyje pabandysime bendrais bruožais apibūdinti pagrindines valentingumo tyrinėtojų koncepcijas ir nurodyti savo požiūrį šiuo klausimu. Daugiausia dėmesio bus skiriama veiksmažodžių valentingumo tyrinėjimams. 1. IŠ VALENTINGUMO TYRINĖJIMO ISTORIJOS Valentingumo terminas yra paimtas iš chemijos ir pritaikytas tam tikroms žodžių jungiamosioms potencijoms vadinti. Kalbos moksle pirmasis jį ėmė vartoti L. Tesniėre'as, vienas žymiausių valentingumo teorijos kūrėjų (1934; 1953; 1959). L. Tesniėre'as kalbėjo tik apie veiksmažodžio, kaip sakinio centro, valentingumą. Veiksmažodžio grupę jis palygino su nedidele drama, kurioje galima išskirti procesą, aktorius ir tam tikras aplinkybes. Struktūrinės sintaksės plane — tai veiksmažodis, veiksmo dalyviai (actants) ir aplinkybės (circonstants) (Tesniėre 1959 : 102—29), Aktantai dalyvauja veiksme nepriklausomai nuo savo aktyvumo, pavyzdžiui, sakinyje Alfredas duoda knygą Šarliui veiksmo dalyviai, be Alfredo, yra ir Šarlis bei knyga. Aktantų skaičius yra ribotas. Veiksmažodžio pajėgumą prisijungti tam tikrą kiekį aktantų L. Tesniėre'as palygino su atomo valentingumu ir taip pat pavadino valentingumu. Pagal aktantų skaičių visus veiksmažodžius jis skirstė į avalentinius (be aktantų), vienvalenčius (su vienu aktantu), dvivalenčius (su dviem aktantais) ir trivalenčius (su trimis aktantais) (Tesniėre 1959 : 238 — 82). Aktantais L. Tesniere’as laikė tik daiktavardžius arba jų ekvivalentus, be to, tik tris jų linksnius: subjekto vardininką ir objekto galininką bei naudininką. Visa kita jam — aplinkybės (circonstants), kurių skaičius esąs neribotas ir kurios reiškiamos prieveiksmiais arba jų ekvivalentais. L. Tesniėre'as nepaisė, kad ir tos jo vadinamosios aplinkybės veiksmažodžiui kartais yra būtinos, ir, klasifikuodamas veiksmažodžius, į jas neatsižvelgė. « Dabar valentingumas suprantamas jau daug plačiau. Kalbama ne tik apie veiksmažodžio, bet ir apie daiktavardžio, būdvardžio, prieveiksmio valentingumą (Sommerfeldt 1971; Sommerfeldt — Schreiber 1974; 1975; Bondzio 1971 : 90— 1). Tarybiniame kalbos moksle minimas išorinis ir vidinis valentingumas; pastarasis nustatomas žodžio dalių lygmenyje (CrenanoBa 1973 : 31—61). Tačiau tiek tarybiniai, 107 tiek užsienio kalbininkai daugiausia dėmesio skiria veiksmažodžio valentingumui, nes jis turi lemiamos reikšmės sakinio struktūrai. Ypač daug šioje srityje nuveikta vokiečių kalbininky!. Paskutiniuoju metu imta domėtis ir lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumu (T'enromene 1970; Geniušienė 1971). Nors apie veiksmažodžių valentingumą daug rašyta, tačiau lig šiol dar nėra vieningos nuomonės dėl to, ką reikia juo laikyti, kokios jo ribos, kokiam lygmeniui jis priklauso, o tokiomis aplinkybėmis negali būti kalbos ir apie vieną visiems priimtiną apibrėžimą. 1.1. Dėl valentingumo apimties supratimo 1.1.1. Vieni kalbininkai valentingumu linkę laikyti veiksmažodžio gramatinius ryšius su visais nuo jo priklausomais žodžiais, t. y. tai, kas vadinama dar ir veiksmažodžio sugebėjimu jungtis (,,coueratesbHasi CIocoOHOcTs“, „Fūgungspotenz“). Pavyzdžiui, S. Kacnelsonas, pirmasis tarybinėje kalbotyroje pavartojęs valentingumo terminą, šį reiškinį apskritai apibrėžė kaip „žodžių ypatybę tam tikru būdu realizuotis sakinyje ir įeiti į tam tikras kombinacijas su kitas žodžiais“ (Kannenbcox 1948 : 132)2. Šitaip suprastas valentingumas apima ne tik subjektinius ir objektinius, bet ir visus aplinkybinius veiksmažodžio ryšius su kitais žodžiais. Tokia daugybė jungčių negali būti relevantiška veiksmažodžių sintaksiniam klasifikavimui. Pavyzdžiui, daugelis aplinkybinių nurodymų gali būti vos ne prie kiekvieno veiksmažodžio (vakar ėjo, valgė, galvojo, lijo, diegė, dirbo ir kt.)?. Taip plačiai suprantant valentingumą, veiksmažodžiai paprastai klasifikuojami tik pagal vadinamąjį būtinąjį, arba obligatorinį, valentingumą. Būtinuoju valentingumu laikomi tik tie veiksmažodžio ryšiai su kitais žodžiais, kurių realizavimo pakanka, kad sakinys būtų gramatiškas. Visi kiti potencialūs veiksmažodžio ryšiai laikomi fakultatyviuoju valentingumu. Vis dėlto būtinojo ir fakultatyviojo valentingumo ribos dažniausiai būna nelabai aiškios, nes juos skiriant sutapatinami du ne visai sutampantys kriterijai. Sakoma, kad būtinąją apsuptį veiksmažodis pats determinuoja, kad jos reikalauja veiksmažodžio semantika, o fakultatyvioji apsuptis yra tik potenciali (ITouenios 1969 : 66—9; Pocheptsov 1970 : 867; Geniušienė 1971 : 8). Iš kitos pusės, teigiama, kad būtinasis valentingumas sakinyje visada realizuojamas, kad būtinoji veiksmažodžio apsuptis sudaro veiksmažodinio sakinio būtinąjį minimumą, o neįtraukus kurios nors reikalaujamos formos, visa sintaksinė konstrukcija nepilna; tuo tarpu fakultatyvieji elementai yra nereguliarūs, gali jungtis beveik prie kiekvieno veiksmažodžio, ir be jų sintaksinė konstrukcija nepraranda nei prasminio, nei pie) rinio pilnumo (Anon 1958 : 113; IlouenuoB 1969 : 69; Geniušienė 1971 : Jlefikuna 1961 : 11; BoaawipeBa 1970 : : 20; VlBanumkoBa 1965 : 85-6). Iš tik! rųjų S lksmažodžio reikšmės determinuojama sintaksinė apsuptis ne visais atvejais visiškai realizuojama, kai kurie jos elementai gali likti nerealizuoti, ir nuo to nenukenčia nei konstrukcijos prasmė, nei struktūra. Pavyzdžiui, labai dažnai sintaksinėse konstrukcijose nėra instrumentinės reikšmės įnagininko, ir dėl to jis net laikomas fakultatyviu (Geniušienė 1971 : 12). Bet juk jį determinuoja tam 1 VDR kalbininkai pirmieji parengė ir išleido vokiečių kalbos veiksmažodžių valentingumo žodyną (Helbig— Schenkel 1969). 1973 m. pasirodė šio žodyno antrasis, praplėstas ir patobulintas. leidimas, kuris pakartotas 1975 m. (Helbig— Schenkel 1973; 1975). Be to, jie parengė specialiai valentingumo klausimams skirtą leidinį, žr.: Beitrdge zur Valenztheorie. Halle (Saale), 1971. 2 Panašiai valentingumą apibrėžė ir E. Geniušienė: ,,Veiksmažodžio valentingumas yra jo sugebėjimas jungtis su daiktavardžiu, būdvardžiu ir kitomis kalbos dalimis“ (Geniušienė 1971: 8). 3 »sAplinkybiniy pozicijų diagnostinė jėga nedidelė, o daugeliu atveju praktiškai lygi nuliui. Šios pozicijos gali įeiti į pačių įvairiausių klasių „veiksmažodžių distribucinę formulę“, — rašo J. Fomenka (Pomenko 1975: 6). Antra vertus: „Iš visos veiksmažodžio apsupties tik tie nariai yra relevantiški, kurie sudaro būtinąją veiksmažodžio distribuciją, ypač tie, kurių buvimo sakinyje reikalauja veiksmažodžio semantika“ (Pocheptsov 1970: 867). 108 tikrų veiksmažodžių reikšmė (aria su traktorium, dūrė su peiliu, uždavė su lazda it pan.). Be to, ir šis įnagininkas kartais turi reikšmės veiksmažodžių sintaksinei klasifikacijai. Pavyzdžiui, (1) sakinyje, nors ir gali būti praleistas, jis rodo veiksmažodžio blaškyti kitokią reikšmę ir kitokį sintaksinį vartojimą, negu (2) sakinyje, kur jis nereikalingas. (1) Širvis uodega blaško muses. (2) Merga blaško (dulkina) miltuotus maišus. | Taip pat ir prielinksninės konstrukcijos (3) ir (4) sakinyje galėtų būti praleistos, ir be jų sakiniai nenustotų buvę gramatiški, tačiau jas determinuoja veiksmažodžio reikšmė; jos net signalizuoja veiksmažodžio džiauti skirtingas reikšmes: (3) Motina džiovė drabužius ant virvės. (4) Ji džiovė iš žmonių pinigus, drabužius ir kitus daiktus. Veiksmažodžio susiginčyti būtinaisiais determinantais E. Geniušienė (1971 :13) laiko tik vardininką ir konstrukciją dé/ + kilmininkas, bet juk šio veiksmažodžio reikšmė suponuoja ir kontragento reikšmės realizaciją, pavyzdžiui, su + įnagininkas (susiginčijo — kas? su kuo? dėl ko?). Taip pat ir veiksmažodis pasakoti determinuoja ne tik agento vardininką ir turinio reikšmės prielinksninę konstrukciją (apie + galininkas), bet ir adresato naudininką (pasakoja — kas? kam? apie ką?). Taigi matome, kad būtinoji veiksmažodžio aplinka, nustatyta atsižvelgiant į jo determinuojamąją galią, ir būtinoji aplinka, išskirta jos būtino sintaksinio realizavimo pagrindu, nesutampa. Iš kur tad gali būti aiškios ribos tarp būtinojo ir fakultatyviojo valentingumo. 1.1.2. Kiti kalbininkai veiksmažodžio valentingumu laiko tik tas jungimo potencijas, kurias suponuoja veiksmažodžio reikšmė ir kurios yra relevantiškos veiksmažodžių sintaksinei klasifikacijai. Pavyzdžiui, G. Helbigas, bene daugiausia rašęs apie veiksmažodžių valentingumą, šį reiškinį apibūdino kaip veiksmažodžio sugebėjimą (Fahigkeit) atidaryti prie savęs tam tikras „,laisvas vietas“, kurias turi užimti obligatoriniai arba fakultatyvūs partneriai (Mitspieler) (Helbig— Schenkel 1975 : 49). Tie sakinio konstituentai, kurie jungiasi prie veiksmažodžio, bet neužima prie jo esančių „laisvų vietų“, G. Helbigo vadinami laisvaisiais nurodymais (freie Angaben). Pavyzdžiui, veiksmažodis wohnen „,gyventi“ reikalauja vietos nurodymo, o sterben „mirti“ jo nereikalauja, plg.: Er wohnte in Dresden: Er starb in Dresden (Helbig—Schenkel 1975 : 38). G. Helbigas veiksmažodžio valentinius partnerius nustato remdamasis sakinio gilumine struktūra: joje yra būtinieji ir fakultatyvieji partneriai, bet nėra laisvųjų nurodymų. Analizuodamas sakinį, jis išskiria Konstituentus, kurie atitinka loginio predikato argumentus — tie yra veiksmažodžio partneriai. Tuos konstituentus, kurie gali būti traktuojami kaip potencialūs savarankiški predikatai, jis laiko laisvaisiais nurodymais. Pavyzdžiui, sakinį Die Kinder badeten an der Spree G. Helbigas suskaido į Die Kinder badeten ir Das Baden war (geschah) an der Spree, vadinasi, vietos nurodymas neįeina į veiksmažodžio baden predikatinę struktūrą kaip argumentas. O sakinys Berlin liegt an der Spree nesiduoda taip skaidyti, nes atitinka vieną dvivietį predikatą R (a, b) (Helbig 1971 b: 274). Būtiniesiems ir fakultatyviesiems partneriams atskirti G. Helbigas naudojasi sakinio išorinės struktūros dėmenų (konstituentų) eliminavimo transformacija: fakultatyviuosius partnerius galima praleisti, ir sakinys dėl to nenustoja buvęs gramatiškas, o būtinųjų partnerių praleisti negalima. Šie G. Helbigo pasiūlyti kriterijai yra įdomūs ir verti dėmesio, tačiau bėda yra ta, kad pirmuoju jų, kuriam reikalingas aiškus giluminės struktūros supratimas, sunku pasinaudoti. Giluminės struktūros sąvoka kalbos moksle kol kas apskritai nėra labai aiški, o G. Helbigas ją dar savaip supranta, laikydamas kažkokiu „pagalbiniu sintaksiniu lygmeniu“, kuris artimas loginei struktūrai (1971b : 274) ir kuris nuo generatyvinės gramatikos giluminės struktūros skiriasi dar didesniu abstraktumu ir universalumu (1969 : 162). 109 1.2. Trys valentingumo lygmenys ir trys valentingumo tyrinėtojų koncepcijos Šiuo metu aktualus ir daug diskutuojamas klausimas, kokiam lygmeniui priklauso valentingumo santykiai. Neaiškumų atsirado dėl valentingumo teorijos pradininko L. Tesniėre'o kaltės, kuris šį dalyką paliko neaiškinęs ir dar, kaip yra nurodęs W. Bandzio (1971 : 88), sumaišė skirtingus lygmenis, identifikuodamas semantiniam-loginiam lygmeniui priklausančius aktantus ir linksnius-konstituentus, kurie priklauso gramatiniam lygmeniui. Dabar šis klausimas paprastai keliamas šitaip: ar valentingumas yra formali, ar abstrakti kategorija, ar jis priklauso raiškos, ar turinio lygmeniui (Helbig 1971b : 279; Helbig— Schenkel 1975 : 63). Jeigu tai formali kategorija, ji gali būti tiriama kiekvienoje atskiroje kalboje kaip specifinis reiškinys, o jeigu abstrakti — vadinasi, ji yra universali ir gali būti aprašoma santykių logikos priemonėmis. 1.2.1. G. Helbigas kalba atskirai apie loginį, semantinį ir sintaksinį valentingumą, kurie nustatomi atitinkamuose lygmenyse ir atspindi santykį tarp tikrovės, sąmonės ir kalbos (Helbig 1971b : 280; Helbig— Schenkel 1975 : 65—6). Loginis valentingumas — tai tikrovės aplinkybės, formuluojamos kaip teiginių struktūros, t. y. kaip predikatai su keliomis laisvomis vietomis; teiginio operatoriais paprastai laikomi veiksmažodžiai, o loginio predikato argumentais — vardažodžiai, tačiau svarbiausia ne ši kalbinė realizacija, o tai, kad kalbama apie loginį predikatą su tam tikru skaičiumi argumentų. Loginis valentingumas yra nekalbinis, vadinasi, universalus dalykas. Semantinis valentingumas — tai veiksmažodžių reikalavimas tam tikrų konteksto partnerių su tam tikrais skiriamaisiais reikšmės požymiais ir negalėjimas turėti partnerių su kitokiais reikšmės požymiais. Taigi G. Helbigas semantiniu valentingumu laiko selekcinius apribojimus, kuriuos reguliuoja veiksmažodžio ir jo partnerių semantinis tarpusavio derinimas. Semantinį valentingumą G. Helbigas supranta plačiau negu loginį ir, kaip toliau matysime, sintaksinį valentingumą. Loginis ir sintaksinis valentingumas apima tik veiksmažodžio ir jo partnerių ryšius, o semantinis apima ir veiksmažodžio ryšius su laisvaisiais nurodymais; pastarieji, kaip teigia G. Helbigas, „sintaksiškai gali būti laisvai pridedami ir atimami, o ribojami yra tik semantinio valentingumo“ (Helbig 1971b: 280). Kiti autoriai semantinį valentinguma apibrėžia siauriau. Pavyzdžiui, W. Flamigas (1971: 109) jį apibūdina šitaip: ,,VeiksmaZodZio semantinis valentingumas reguliuoja laisvų vietų uzpildymą semantiškai motyvuotų partnerių klasėmis, t. y. veiksmažodžiai reikalauja partnerių — žodžių su tam tikrais skiriamaisiais reikšmės požymiais pagal atitinkamą vaidmenį tikrovės aplinkybėse: agento, patiento, produkto, išeities arba galinio taško, vietos... Tinkamas partneris — žodis parenkamas veiksmažodžio ir jo papildytojų semantinio tarpusavio derinimo pagrindu, kuris savo ruožtu motyvuojamas tikrovės aplinkybių struktūros“. Šitaip suprantamas semantinis valentingumas savo apimtimi nesiskiria nuo loginio ir sintaksinio valentingumo. Sintaksinį valentingumą G. Helbigas apibūdina kaip obligatorinį arba fakultatyvų laisvų vietų užpildymą; vietų skaičius ir pobūdis toks, kokio reikalauja veiksmažodis kiekvienoje atskiroje kalboje. G. Helbigas pabrėžia, kad tie lygmenys, nors artimai tarpusavyje susiję, nėra identiški ir negali būti izomorfiškai pavaizduoti kaip einantys vienas po kito, nes ne visi abstraktūs santykiai kalboje vienodai realizuojami, jau nekalbant apie jų realizavimą skirtingose kalbose. Pavyzdžiui, veiksmažodžiai helfen „,padėti“ ir unterstiitzen „t. p.“ suponuoja tą patį abstraktų loginį santykį, kurį galima užrašyti R (a, b), tačiau argumentas b sintaksiškai skirtingai realizuojamas (/elfen reikalauja naudininko, o unterstiitzen — galininko). Reikalingos specialios pervedimo iš vieno lygmens į kitą taisyklės, tačiau jos turėtų būti labai sudėtingos, ir dėl to kol kas jų niekas nėra sukūręs (Helbig 1969 : 167; 1971 a : 43; Helbig— Schenkel 1975: 68 —9). Todėl G. Helbigas valentinguma tiria kaip raiškos lygmens formalų reiskinį, savitą kiekvienai atskirai kalbai. Jo išeities taškas — veiksmažodžio ryšiai su 110 kitais žodžiais išorinėje sakinio struktūroje, tačiau valentingumo nustatymo kriterijų jis vis dėlto ieško giluminėje struktūroje (Helbig 1971b : 273—4). 1.2.2. Visai iš kitos pusės prie šio dalyko eina W. Bondzio ir W. Flūmigas. Išeities tašku jie laiko aktualią žodžio reikšmę ir valentingumo pagrindą mato loginiame lygmenyje (Bondzio 1969; 1971 : 88—95; Flamig 1971 : 107—11). Veiksmažodžio konstrukcinis vaidmuo sakinyje atitinka loginio predikato vaidmenį teiginio funkcijoje, kurią sudaro loginis predikatas ir jo laisvos vietos, Dpvz.: x miega, x nugali y. Teiginių funkcijomis fiksuojamos tikrovės aplinkybės, atsispindėjusios sąmonėje kaip minties struktūros. Tikrovės aplinkybės logine prasme — tai individai irjų požymiai (ypatybės arba santykiai). Iš teiginio funkcijos matyti, ar atspindėta individo ypatybė, pvz., P(x), t. y. x turi ypatybę P (Auksas blizga), ar santykis tarp individų, pvz., R (x,y) t.y. x turi santykį R suy (Petras ieško Pauliaus). Pirmuoju atveju predikatas vienvietis, antruoju — dvivietis. Loginius santykius teiginio struktūroje atitinka semartimiai santykiai sakinio struktūroje. Vadinasi, teiginių struktūros yra tam tikros tarpinės pagalbinės konstrukcijos, padedančios susieti sakinį ir sąmonėje atsispindéjusias tikrovės aplinkybes, nors abi sistemos nėra visai vienareikšmės ir viena iš kitos išvedamos. W. Flamigas (1971 : 110) savo valentingumo koncepciją atvaizdavo trijų lygmenų schema. Sąmonėje atsispindėjusių tikrovės aplinkybių pagrindu susidaro loginės (minties) struktūros, kurias reprezentuoja predikatas ir jo argumentai. Toliau eina semantinės struktūros. Jas reprezentuoja žodžių semantinio tarpusavio derinimo santykiai, atsižvelgiant į tam tikrus vaidmenis tikrovės aplinkybėse. Trečiasis lygmuo — sintaksinės struktūros, kurias reprezentuoja hierarchiniai santykiai tarp sakinio konstituentų. Loginės struktūros priklauso atbstrakčiam nekalbiniam lygmeniui, o semantinės ir sintaksinės struktūros — konkretiems kalbos lygmenims. Abstrakčios santykių struktūros loginiame lygmenyje sudaro žodžių valentingumo pagrindą. Laisvų vietų skaičius priklauso nuo predikato abstraktaus turinio, kalbant apie veiksmažodžio valentingumą — nuo veiksmažodžio turinio. W. Bondzio žodžiais, „turi valentingumą“ visų pirma reiškia, kad kalbinė išraiška savo abstraktaus turinio pagrindu turi laisvų vietų santykių logikos prasme (1969 : 234—5). Vadinasi, išeities taškas turi būti aktuali žodžio reikšmė, o valentingumas yra reikšmés ypatybė ir, kaip toks, būdingas ne tik veiksmažodžiams, bet ir kitoms kalbos dalims (plg. dar Bondzio 1971 : 89). Panašiai ir K. E. Sommerfeldtas su H. Schreiberiu (1974 : 15) valentingumą nusako kaip iš reikšmės išplaukiantį žodžio pajėgumą jungtis su kitais žodžiais. Valentingumo pagrindu laikant logines struktūras, savaime aišku, kyla klausimas, kaip pereiti nuo abstraktaus loginio prie konkretaus kalbinio lygmens. Pats W. Flamigas (1971 : 111) pažymėjo, kad hipotetiniai valentingumo modeliai ne visada sutampa su konkrečiomis sakinių struktūromis. Kai kurie modeliai, pasirodo, gali būti redukuojami. Šį reiškinį, remdamasis Ch. F. Hockettu, W. Flaūmigas aiškina taip. Morfemos valentingumas galįs likti nepasotintas, o tada jis apima ir situacijos kontekstą (,,... daB dann das Morphem seine Valenz in den Situationskontext erstrecke“). Neužimtos laisvos vietos konkrečiuose sakiniuose suvokiamos kaip konteksto ekonomija, o konstituentai laikomi žinomais ir visame kontekste turimi kaip prielaida. Laisvų vietų skaičius, kaip loginio lygmens reiškinys, nepriklauso nuo to, ar išoriniame lygmenyje jos užpildomos konkrečiais žodžiais, ar ne, nes abstrakčius valentingumo modelius kiekvienu atveju reprezentuoja pilnos struktūros. Kai jie neatitinka kalbinės realizacijos, Flimigo nuomone, galima kalbėti apie jų fakultatyvų redukavimą, bet ne apie fakultatyvius laisvų vietų užpildytojus ar fakultatyvų valentingumą. Toks požiūris išplaukia iš grynai loginio valentingumo supratimo. Kalbėdamas apie abstrakčių valentingumo modelių realizavimą, W. Bondzio (1969 : 236—9; 1971 : 95—100) siūlo lyg ir tam tikras pervedimo iš vieno lygmens į kitą taisykles, tačiau reikia sutikti su G. Helbigu, kad jos šiam reikalui toli gražu nėra pakankamos. Užpildant laisvas vietas, neužtenka žinoti žodžio — valentingumo 111 turėtojo — pobūdį ir gramatinę formą. W. Bondzio taip pat pabrėžia reikalą atsižvelgti į užpildymo variantų galimumą, kai tą pačią abstrakčią santykių struktūrą atitinka ne viena, o, sakysime, dvi kalbinės realizacijos, tačiau neaišku, kaip tatai numatyti, remiantis loginiu lygmeniu. Tiesa, vienoje vietoje W. Bondzio prasitarė, kad reikšmės analizės rezultatai gali būti palyginami su kalbos praktika arba laisvų vietų analizė gali būti pradedama nuo kalbinės vartosenos, kad galima būtų nustatyti, kurie konstituentai užima laisvas vietas (Bondzio 1969 : 238), tačiau šių minčių toliau neplėtojo ir nesukonkretino. 1.2.3. W. Bondzio ir W. Flūmigo pažiūroms artima ir J. Apresiano valentingumo koncepcija, tik jo požiūris daugiau semantinis*. Jo dėmesio centre yra žodžio reikšmė ir iš jos išplaukiantys semantiniai valentingumai, dėl kurių jis gali prisijungti sintaksiškai priklausomus žodžius (Anpecan 1974 : 119 tt.). Žodžio semantiniy valentingumy skaičius sutampa su jo žymimos situacijos dalyvių skaičiumi. Analizuodamas situaciją, J. Apresianas naudojasi logikos priemonėmis ir atvaizduoja ją kaip sudėtinį predikatą. Sudétinius predikatus jis skaido į paprastesnius ir tada nustato bendrą tų predikatų valentingumų skaičių. Pavyzdžiui, veiksamažodžio coobdujamo žymimą situaciją autorius nusako šitaip: asmuo A kauzuoja asmenį B žinoti faktą C. Predikatas coobujame suskaidomas į du paprastesnius dviviečius predikatus kauzuoti ir žinoti, kuriems valentingumas B yra bendras. Vadinasi, valentingumų yra trys, ir coobwjams yra trivalentis veiksmažodis (1974 : 122)°. Toks valentingumų skaičiaus nustatymas yra semantiškai gerai motyvuotas, tačiau reikia pasakyti, kad toli gražu nelengvas dalykas semantiškai nusakyti kiekvieno žodžio (pavyzdžiui, kiekvieno veiksmažodžio) žymimą situaciją ir suskaidyti ją atitinkantį sudėtinį predikatą. Galbūt tai pasidarys įmanoma, semantiniams tyrinėjimams pasiekus atitinkamą lygį. Analizuodamas žodžio žymimą situaciją, J. Apresianas nustato ne tik jo semantinių valentingumų skaičių, bet ir jų pobūdį (subjekto, objekto, adresato, kontragento, instrumento ir kt. reikšmes). Turėdamas šiuos duomenis, jis sudaro valdymo modelį, kuris atspindi valentingumų morfologinio realizavimo galimybes. Valdymo modelyje turi būti užfiksuoti visi galimi kiekvieno semantinio valentingumo morfologinės raiškos būdai, pavyzdžiui, veiksmažodžio Hadeamscs turinio (t. y. eksplikacinės) reikšmės valentingumas gali būti realizuotas šalutiniu sakiniu (naderoce, umo ycnetuiko oKOH4Y Yykueepcumem) arba prielinksnine konstrukcija (naderoce Ha Yycnewrnoe OKOH4UaHue Yykueepcumema) (1974 : 143). Skirtingų žodžių tie patys semantiniai valentingumai realizuojami dar įvairiau, plg. instrumento realizacijas: pesams HONCOM, npbizamo Cc napaturomoM, CIMPEASiMb U3 PYNCoS, Kypumo mpyoKy, npoyedums 4uepe3 mapa, mepemo Ha mepke (1974 : 146). Pagaliau kai kurių žodžių vienas kitas semantinis valentingumas visai nerealizuojamas, pavyzdžiui, veiksmažodžio pas6urmosamo valentingumų skaičius toks, kaip ir 3a60urmosamo, tačiau vienas jų lieka nerealizuotas, plg. 3a0uxmosamo pyky mapaeil, bet pas6uxmosamo pyxy (1974 : 147). Tokią morfologinių realizacijų įvairovę Vargu ar galima visą numatyti valdymo modelyje, išeities tašku laikant žodžių reikšmę ir iš jos išplaukiančius semantinius valentingumus bei remiantis vien tik kalbos mokėjimu. Panašiai kaip G. Helbigas kalba apie būtiną ir fakultatyvų sintaksinį valentingumą, J. Apresianas (1974 : 149 tt.) kalba apie valentingumų sintaksinį būtinumą ir fakultatyvumą, nustatomą sakinyje eliminavimo būdu. Tuos reiškinius jis sieja su valentingumų turiniu bei morfologine raiška ir nurodo, pavyzdžiui, kad subjek4 J. Apresianas valentingumą tiria tik tiek, kiek tai reikalinga jo semantinėms studijoms. Valentingumas jį domina kaip tam tikra pagalbinė priemonė, padedanti semantiškai aprašyti žodžių reikšmes. 5 Panašiai skaidyti žodžių reikšmes siūlo ir W. Bondzio (1971: 92—4). Pavyzdžiui, veiksmažodžio duoti reikšmę jis suskaido šitaip: A daro, kad B turėtų C. Šią išraišką jis užrašo kaip funktoriaus struktūrą A daro : B turi C. Tais atvejais, kai objektas atsiranda kaip veiksmo rezultatas funktoriaus struktūra yra A daro: B yra (egzistuoja), kai objektas dėl veiksmo poveikio kinta —* A daro : B turi ypatybę e arba A daro : B yra e. 112 toir objekto valentingumai sintaksiškai būtini esti dažniau negu instrumento ir vietos, o šiedu — dažniau negu priežasties ir laiko, be to, gryni linksniai daZniau pasirodo būtini negu prielinksninės konstrukcijos. Tačiau svarbiausia tai, kad bet kuris valentingumas vieniems žodžiams gali būti sintaksiškai būtinas, kitiems — fakultatyvus. Skirtingai nuo kitų tyrinėtojų, J. Apresianas, be to, dar kalba apie valentingumų semantinį būtinumą ir fakultatyvumą (1974 : 124—5). Kai kurie valentingumai atrodo labai galimi, nors semantiškai ne visai būtini, pavyzdžiui, tikslo valentingumas prie orientuoto judėjimo veiksmažodžių (eiti valgyti, bėgti pirkinių). Nustatant žodžio valentinę struktūrą, siūloma atsižvelgti į tokius valentingumus, bet kartu specialiai aptarti jų semantinį fakultatyvumą. . 1.2.4. Iš aptartų koncepcijų išryškėja trys požiūriai į veiksmažodžių valentingumą: sintaksinis, loginis ir semantinis. G. Helbigui svarbiausia veiksmažodžio ryšiai su kitais žodžiais sintaksiniame, išoriniame lygmenyje. Į valentingumą jis žiūri kaip praktikas, kuriam reikia apibrėžti kiekvieno veiksmažodžio vartojimo aplinką, t. y. nurodyti, su kokių klasių žodžiais ir kokiomis jų formomis tas veiksmažodis vartojamas sakinyje, taip pat nurodyti, kurie jo partneriai yra būtini, o kurie fakultatyvūs. Visi šie nurodymai labai naudingi taisyklingų sakinių modelių sudarymui ir ypač praverčia mokantis svetimų kalbų. G. Helbigas nesistengia atsakyti į klausimą, kodėl veiksmažodis reikalauja vienų žodžių formų ir nereikalauja kitų, kas lemia jo turimų laisvų vietų skaičių, žodžiu, kas sudaro valentingumo pagrindą. Šį klausimą jis palieka nuošalyje, nors ir pripažįsta, kad daugeliu atvejų vis dėlto yra tiesioginis ryšys tarp valentingumo ir reikšmės, kad valentiniai ir distribuciniai santykiai apskritai yra semantinių reiškinių atspindys. Dėl to neatsitiktinai, pavyzdžiui, daugumas davimą ir pranešimą reiškiančių veiksmažodžių ide. kalbų šeimoje yra trivalenčiai, nes jie savo turiniu suponuoja davėją (pranešėją), ką nors duodama (pranešama) ir gavėją ir semantiškai reikalauja agento, objekto ir tikslo. Pagaliau, semantiniai santykiai kaip tik per valentinius ir distribucinius santykius gali būti struktūriškai apčiuopiamai ir formaliai aprašyti (Helbig— Schenkel 1975 : 60). Antra vertus, G. Helbigo giluminė struktūra vis dėlto atrodo labai artima loginiam lygmeniui (jeigu ne visai su juo sutampa). Vadinasi, su tam tikromis išlygomis galima sakyti, kad ir jis valentingumo pagrindą mato abstrakčiame loginiame lygmenyje, o jo realizavimą sieja su konkrečiais kalbos lygmenimis. J. Apresianas į valentingumą žiūri taip pat kaip praktikas, tik jo tikslas kitoks — ne sintaksė, o semantika. Kadangi žodžio valentinės ypatybės išplaukia iš jo leksinės reikšmės, vadinasi, Žinant žodžio valentingumo modelj, galima semantiškai aprašyti jo reikšmę. W. Bondzio ir W. Flimigui daugiau rūpi tai, kas sudaro valentingumo pagrindą, jie stengiasi atsakyti į klausimą, kodėl veiksmažodis (ar kitas kuris žodis, nes valentingumas — tai ne vien tik veiksmažodžio ypatybė) turi tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurios turi būti užpildomos atitinkamomis žodžių formomis. Tačiau, daugiausia dėmesio kreipiant į hipotetinių valentingumo modelių sudarymą žodžių reikšmės pagrindu, sintaksinio realizavimo klausimai W. Bondzio ir W. Flamigui atsiduria lyg ir nuošalyje. Taigi pagal visas tris minėtąsias koncepcijas (loginę, semantinę ir sintaksinę) valentingumas suvokiamas maždaug vienodai: ta pati jo apimtis, tos pačios egzistavimo prielaidos, tačiau požiūriai į jį skirtingi, o dėl to, žinoma, skiriasi ir apibrėžimai. | 2. KAS YRA VEIKSMAŽODŽIŲ VALENTINGUMAS, KOKIE JO BŪDINGIEJI BRUO ZAI 2.1. Tiriant veiksmažodžių valentinguma, visų pirma iškyla klausimas, kokia turėtų būti jo apimtis: ar jis apima visus galimus veiksmažodžio ryšius su kitais žodžiais, ar tik tuos, kuriuos suponuoja veiksmažodžio reikšmė. Jau anksčiau buvo 8. Gramatinės kategorijos ir jų raida 113 nurodyta, kad platusis valentingumo supratimas mažai teduoda praktinės naudos (zr. 1. 1. 1.), be to, jis neturi bendro teorinio pagrindo. Į viena suplakamos ir veiksmažodžio reikšmės salygojamos jungimosi potencijos, turinčios subklasifikacing reiksmę, ir grynai gramatinis veiksmažodžio pajėgumas prisijungti kitus žodžius bei ju formas, kuris būdingas veiksmažodžiams apskritai (plg. Anpecsn 1974 : 120). Visų veiksmažodžio potencijų realizavimas sukuria jo sintaksinio vartojimo aplinką, arba distribuciją, kuri paprastai apibūdinama kaip visuma apsupčių (kontekstų), kuriose gali eiti vienas ar kitas kalbinis elementas, priešpastatytų toms apsuptims, kuriose jis eiti negali (AxmManosa 1966 : 137)*. Taigi, atrodo, būtų tikslingiau, kalbant apie veiksmažodžio valentingumą, apsiriboti tik tomis jungimosi potencijomis, kurios išplaukia iš veiksmažodžio reikšmes. 2.2. Kiekviena iš trijų minėtų valentingumo koncepcijų akcentuoja vieną valentingumo pusę — loginę, semantinę arba sintaksinę. Tačiau, suabsoliutinus kurią nors vieną iš jų, nepakankamai dėmesio skiriama kitoms. Todėl savaime kyla mintis, kad valentingumą reikėtų tirti kaip daugiasluoksnį reiškinį, kurio pagrindas yra abstrakčiame lygmenyje, o realizacija — konkrečiuose kalbiniuose lygmenyse". Negalima izoliuotai kalbėti apie loginį, semantinį ir sintaksinį valentingumą, nes tai vieno ir to paties reiškinio skirtingos pusės, sudarančios dialektinę vienybę. Jeigu valentingumą tirsime tik kaip sintaksinį reiškinį, negalėsime nustatyti veiksmažodžio laisvų vietų, o tuo pačiu ir partnerių skaičiaus, jeigu tirsime jį tik kaip loginį ar semantinį reiškinį, neturėsime jo kalbinio realizavimo aiškaus vaizdo. Vadinasi, valentingumą reikia tirti visuose trijuose lygmenyse“. Kadangi valentingumui aktualus ne tik predikato argumentų skaičius, bet ir jų semantinės reikšmės (agento, patiento, adresato, instrumento ir pan.), atrodo, būtų tikslinga kalbėti apie abstraktų loginį-semantinį lygmenį, kuriame nustatomas veiksmažodžio, kaip predikato, laisvų vietų skaičius ir jų semantinis turinys. Konkrečiame semantiniame kalbos lygmenyje nustatomos semantiškai motyvuotų žodžių klasės ar net atskiri žodžiai, kurie gali, kaip partneriai, užimti veiksmažodžio laisvas vietas. Sintaksiniame kalbos lygmenyje nustatoma veiksmažodžio partnerių morfologinė forma, be to, tik šiame lygmenyje atskiriami būtinieji ir fakultatyvieji partneriai. 3. VEIKSMAŽODŽIŲ VALENTINGUMO NUSTATYMAS 3.1. Kadangi veiksmažodžių valentingumas apima tik iš reikšmės išplaukiančias jungimosi potencijas, vadinasi, tyrinėtojo išeities taškas turi būti veiksmažodžių reikšmė. Kiekvienas veiksmažodis žymi tam tikrą situaciją, kurioje dalyvauja tam tikras skaičius apibrėžtos reikšmės narių — situacijos dalyvių, arba aktantų. Pavyzdžiui, veiksmažodis pjauti „atskirti dalį, rėžiant aštriu daiktu“ žymi situaciją, kurioje būtinai turi dalyvauti trys aktantai: kas pjauna (agentas), ką pjauna (patientas) ir su kuo pjauna (instrumentas). Vadinasi, šią situaciją galima užfiksuoti kaip predikatą su trimis laisvomis vietomis: R (x, y, z). Tas vietas turi užpildyti argumentai, kurių vienas turi agento, kitas — patiento, o treias — instrumento reikšmę. 6 G. Helbigas ir W. Schenkelis (1975: 50) distribucija laiko tik veiksmažodžio partnerių morfologinę ir semantinę charakteristiką, t. y. kokybinę valentingumo pusę, nors čia pat, remdamiesi Z. S. Harrisu, kalbinio elemento distribuciją jie apibūdina kaip sumą visų apsupčių, kuriose jis pasitaiko. Šį prieštaravimą jau yra pastebėjusi M. Stepanova (1973: 19). 7 Pig, Sommerfeldt — Schreiber 1971: 227, kur teigiama, kad loginiu valentingumu grindžiamas. sintaksinis ir semantinis valentingumas. Vėliau (1974: 21) autoriai šią mintį kiek modifikavo, sakydami, kad sintaksinis valentingumas yra sukurtas loginio-semantinio valentingumo pagrindu. 8 Panašiai valentingumą interpretuoja W. A. Buchbinderis (1971: 284), kuris sako, kad valentingumas savo esme apima tiek loginį, tiek ir visus tris kalbinius lygmenis. Trys jo skiriami kalbiniai lygmenys — tai gramatinis, leksinis-semantinis ir uzualinis, kuriuo autorius laiko žodžių specifines jungimo taisykles, naudojamas ,„,kalbos jausmo“ pagrindu. 114 Konkrečiame kalbos lygmenyje predikatas — tai veiksmažodis, o argumentai — tam tikros formos žodžiai ar konstrukcijos, kurių reikšmė derinasi su minėtomis agento, patiento ir instrumento reikšmėmis ir semantiškai sutinka su veiksmažodžio reikšme. Kadangi situacijoje dalyvauja instrumentas, vadinasi, agento vaidmenį atlieka asmuo; patientas — tai daiktai, kuriuos galima pjauti, o instrumento vaidmenį paprastai atlieka peilis, pjūklas, dalgis, tam tikros mašinos ir pan. Vadinasi, veiksmažodis pjauti turi tris partnerius — daiktavardžius (arba jų ekvivalentus), kurie, pavartoti atitinkamomis formomis, vienas žymi veikiantį asmenį ir turi agento reikšmę, kitas Žymi veikiamąjį daiktą ir turi patiento reikšmę, o trečias žymi daiktą, su kuriuo veiksmas atliekamas, ir turi instrumento reikšmę. Remdamiesi savo kalbos mokėjimu, galime sukurti atitinkamas sintaksines realizacijas: (5) Tėvas pjauna šieną (su) dalgiu. (6) Kolūkiečiai pjauna javus (su) kombainais. Tikriname, ar visi veiksmažodžio partneriai būtini: (5a) Tėvas pjauna šieną. (5b) *Tėvas pjauna (su) dalgiu. (5c) *Tėvas pjauna. (5d) *Pjauna šieną (su) dalgiu. (6a) Kolūkiečiai pjauna javus. (6b) *Kolūkiečiai pjauna (su) kombainais. (6c) *Kolūkiečiai pjauna. (6d) *Pjauna javus (su) kombainais. Matome, kad instrumentą žymintis daiktavardžio įnagininkas, vienas arba su prielinksniu su, gali būti praleistas, ir dėl to sakiniai nenustoja buvę gramatiški, vadinasi, šis veiksmažodžio pjauti partneris yra fakultatyvus. Praleidus veikėjo vardininką ar veikiamojo dalyko galininką, sakiniai pasidaro nepilni (tokie sakiniai galimi tik platesniame kontekste, kai juose nutylėti dalykai buvo paminėti anksčiau arba yra gerai žinomi pokalbio dalyviams). Tam tikrais atvejais, kai sakinyje nėra veikėjo vardininko, veikėją nurodo veiksmažodžio galūnės (plg. Kommuanckuit 1965 : 173 tt.), pvz.: Kada pjausite rugius?; Pjauk, ko stovi; Vakar pjovėme šieną ligi sutemstant; Seniau rugius su pjautuvais pjaudavo (veikėjas apibendrintas). Taigi veiksmažodžio pjauti valentingumo sintaksinį modelį šiuo atveju galima atvaizduoti formule S,VS, (S; / suS;)?, kur fakultatyvusis partneris įdėtas į skliaustus. Fakultatyviuoju nariu gali būti arba daiktavardžio įnagininkas, arba įnagininkas su prielinksniu su. Ženklas | žymi šių formų alternaciją. Tačiau galimos ir kitokios veiksmažodžio pjauti realizacijos, pvz.: (7) Kombainas ne tik pjauna javus, bet ir kulia. Čia daiktavardžio vardininkas turi ne agento (t. y. veikėjo, kuris atlieka veiksmą savo iniciatyva), bet instrumento reikšmę, o tuo atveju agentas sakinyje jau nebegali būti realizuotas (plg. Fillmore 1969a), ir veiksmažodžio pjauti valentingumas sintaksiškai realizuojamas pagal modelį S„VS,. Čia ypač aiškiai pasirodo semantinio ir sintaksinio valentingumo tarpusavio ryšys ir sąlygotumas. Veiksmažodžio sintaksinė realizacija priklauso nuo to, kokia jo reikalaujamo vardininko semantinė reikšmė. Kai veiksmažodis pjauti reiškia daikto galėjimą pjauti, aštrumą, jis dažniausiai vartojamas tik su vienu partneriu — vardininku, tačiau visiškai galimas yra ir galininkas, nes negalima įsivaizduoti pjovimo situacijos be pjaunamojo dalyko (plg. Anpecsin 1974 : 149). (8) Ar tavo dalgis dar pjauna? (9) Šitas pjūklas ir ąžuolą pjauna. * Formulėse vartojami šie simboliai: S — daiktavardis (arba jo ekvivalentas), n — vardininkas, g — kilmininkas, d — naudininkas, a — galininkas, i — įnagininkas, loc — vietininkas, il — iliatyvas, PSrec — prielinksninė: konstrukcija, turinti krypties reikšmę, pSyoc — prielinksninė konstrukcija, turinti vietos reikšmę ir pan. gi 115 Pocheptsov G. G. Constructional Analysis of Sentence Structure. — In: Actes Du X* Congrės International des Linguistes. T. II. Bucarest, 1970, p. 865—9. Sommerfeldt K. E. Zur Valenz des Adjektivs. — ,,Deutsch als Fremdsprache“, 1971, Hf. 2, S. 113—7. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. Untersuchungen zur syntaktischen und semantischen Valenz deutscher Adjektive (1). — ,,Deutsch als Fremdsprache“, 1971, Hf. 4, S. 227-231. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Adjektive. Leipzig, 1974. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. Zu einem Worterbuch der Valenz und Distribution der Substantive. — „Deutsch als Fremdsprache®, 1975, Hf. 2, S. 112-119. Tesniėre L. Comment construire une syntaxe. — In: Bulletin de la Faculté des lettres a Strasbourg, 1934. Tesniėre L. Esquisse d’une syntaxe structurale. Paris, 1953. Tesniére L. Eléments de syntaxe structurale. Paris, 1959. A6pamoB B. A. CHHTaKcHueCKHe NOTEHUHH IJIaroja (B COMOCTABJIEHHH C IOTEHUKHSMH APYTHX vacrei ily — „Hayuxnbie pokaaanl Beicuein mkousl. OujiojiorHueckHe Hayku“, 1966, T. 3, c. 35-44. Anmonn B. I. 3aBepuieHHOCTb KOHCTPYKIHH KaK SBJIeHHe CHHTaKCHUYeCKOH ¢opmel. — ,Bonpocbi f3biKo3HaHuA“, 1958, Ne 1, c. 111-117. Anmonu B. I. CTpyKTypHBIil Kapkac 3/1€MeHTapHOrO NPeJJIOKEeHHSI B COBPEMEHHBIX repMaHcKHX si3blkaX. — B KH.: CTPYKTYpPHO-THIOJIOTHYECKOE ONMHCAHHE COBPEMEHHBIX TEDMAHCKHX s35IKOB. M., 1966, c. 167—197. Anpecsn IO. JI. 9xcnepuMeHTaIbHOR HCCJ/IEIOBAHHE CEMAHTHKH pycckoro raarosa. M., 1967. Anpecsau IO. JI. Jlekcuueckas cemantHka. M., 1974. AxmanoBa O. C. CioBapb JHHIBHCTHUECKHX TepMHHOB. M., 1966. Boaasipera M. M. O coueraeMocTH, AHCTPHOYUHH, BAJEHTHOCTH B CHHTAaKCHCe. — , YueHbe 3anuckH MITIHHSL. Bonpocsl pomauno-repmarnckoit Ousiojornu“, 1970, T. 55, c. 12-23. lenomene E. III. BaneHTHOCTHBIE KJ1aCChI JIHTOBCKOIrO IJaroJia H CHCTEMa CHHTAKCHUECKHX CTpYKTyp. — B Ku.: CHHTarmMaTHKa, NapajHrMaTHKa H HX B3aHMO/CHCTBHE Ha yPOBHE CHHTakcuca. Marepuajibi konepenuuu. Pura, 1970, c. 58 —60. HsBanunkroBa E. A. O ctpykTypHOii gakyjibTaTHBHOCTH H CTPYKTYDPHOMH 0053aTe/IbHOCTH B CHHTakcHce. — ,Bonpochl s3biko3HaHHs“, 1965, Ne 5, c. 84-94. Kaunneascon C. JĮ. O rpammaTHueckoii Kateropun. — ,Bectuuk JITY “, 1948, No 2, c. 114 — 134. Konmasnckuii I. B. Jloruka u ctpykrypa si351Ka. M., 1965. Jlefixuna B. M. Hekoropbie acnekThi XapakTepHCTHKH BaJjeHTHocTeil. — „JloKJiajibi HA KOHĖepenuHH 110 o6paGoTKe HH(OPMAIUHH, MAIIHHHOMY TEPeBOJY H aBTOMATHYECKOMY 4TEHHIO Tekcra“, 1961, Bum. 5. ITouenuos I. I. O npuHnMnax cHHTarMaTHYeCKOil KJjaccHpuKauuu ruaarosnos. — „Hayunbie JWOKJIAJIbi BbICINeH LIKOJIbI. Punosornueckne HaykKu“, 1969, No 3, c. 65—76. CrenanoBa M. JĮ. Teopusi BaJ€HTHOCTH H BaJIGHTHBIH anajiu3. M., 1973. ®omenko IO. B. I'arosnl nciXuYeckoro BO3JEHCTBHS B PyCCKOM si35IKe. — B ku.: Bonpocsi TEOpHH pycckoro sisbika. Hosocu6upcek, 1975, c. 3—22. Yecunokopa JI. JĮ. O ¢aky/ bTaTHBHOCTH H OGO;3aTEJIbHOCTH KOMIOHEHTOB CHHTAKCHUECKOIl CTpYKTYpE, — B kn.: Bonpocki chHrTaKcHca pycckoro si35bika. PocroB-Ha-/Įoty, 1973, c. 3—10. H. CIU)XEHE K BOIPOCY O TMmIATMJIbHOHK BAJIEHTHOCTH Pe3rome Ha ocnoBe ananu3a Tpex CyUeCTBYIOIHX KOHUENIHH BaJEHTHOCTH, a HMEHHO: JIOTHUECKOK, CEMAHTHYECKOH H CHHTAaKCHYeCKOii, MpPeACTABHTEJSAMH KOTOPHIX SBJSIOTCS COOTBETCTBEHHO B. Bouasuo c B. ®asmurom, IO. I. Anpecan nu T. Xess6nr, B crarbe je/iaerTcs BHIBOJ, uTO pasJIAUHSA MEXJĮY HHMH COCTOSIT TOJIbKO B HHTepIIpeTaLHH BaJIEHTHOCTH, a CYUIHOCTb 3TOTO 1BJIEHHSI HMH TIOHHMaeTrcsi OjfHHAKOBO. Kaas KOHILETIOHS BbiJIBAraeT BIIepejį OJĮHY CTOPOHY BaJIEHTHOCTH — JIOTHYECKYIO, CeMAHTHUSeCKYIO HJH CHHTaKCHYeCKYyl0 — H HejooneHHBaeT Ąpyrue. [losTOMY aBTOpPY I0Ka3aJioCh BO3MOXKHBIM H IlEJIECOOGpa3HbIM 3TH KOHUENUHH OObeJKHHHTb, H TJaTOJIbHYIO BaJIGHTHOCTb pacCMaTpHBaTb Ha BCEX TpeX ypPOBHSX — aGCTPAKTHOM JIOTHKO-CEMaHTHYEeCKOM H KOHKPETHBIX $I3bIKOBbIX CEMaHTHYECKOM H CHHTAKCHYeCKOM, TaK Kak BCE 3TH CTOPOHBI BaJICHTHOCTH 06pa3yloT AHajieKTHueckoe efnHcTBO. OCHOBA IJ1aro/IbHONH BaJEHTHOCTH HAXOAHTCS Ha aGCTPAaKTHOM, a €e PeaJH3aUHs — Ha KOHKPeTHHX ypoBHsX. Ha a6cTpakTHOM JIOTHKO-CeMAHTHYECKOM YPOBHE C IIOMOIIbIO IIpejįHKATHbIX CTPYKTYP YCTaHABJIHBAETCS UKHCJIO CBOGOJĮHbIX MECT nNpH rJiarojie H ONpeAensioTcss CeMaHTHYECKHe 3HAYeHHS! HX NOTeHIHAJbHBIX 3allOJIHHTEJIEH COOTBETCTBEHHO OTpPEeJIeJIEHHBIM DpOJIAM (areHTa, NaTHeHTa H T.Jl.) Yy4aCTHHKOB O603HauaeMOH rijarojoM cHTyanHH. Ha KOHKpeTHOM CHHTaKCHUECKOM YpOBHE OTpeAe]sieTcsi rpaMMaTHYecKas 122 «popMa 3ariojiKuTeJIeli CBOGOJHBIX MECT — MapTHEPOB rJIArOJIA H ycTaHaBJIHBaeTCH HX 00s3aTe/bHOCTb HJIH (aKy/IbTATHBHOCTb, A HA CEMAHTHUECKOM — JaeTcsi HX CeMaHTHUECKas XapakTepHcTHKA. Takum o6pasoM, Noj BajieHTHOCTbIO TJarosa aBTOPOM MOHHMAEeTCA ero CrnocobHOCTh Ha ‘OCHOBAHHH CBOErO SHAUCHHS OTKpbITb OTpe/le/ieHHOe UHCJIO CBOGOJHBIX MECT, KOTODbIE Ha KOHKpeTHOM SISLIKOBOM ypOBHE 3arOJIHAIOTCS OG/IMIATOPHBIMH HJH (DaKyJIbTATHBHBIMH TNapTHEPAMH. "CBo60jitibie MecTa — 3TO COUETATeJbHBIE NMOTEHLHH TI/1aroJa, 06yC/IOB/IEHHBIE ETO CeMaHTHKOII, a napTHepbl — C/IOBOĖDOpMbI HJIH KOHCTPYKUHH C ONpeeJCHHBIM CEMAHTHUECKHM 3HAYCHHEM. Ilpu npakrnueckoM onpejiejieHHH BaJ€HTHOCTH IJ1AroJa HCXOAHON TOUKON SBJASETCS rJIarosbHoe 3HauenHe. [1arosiom o6o3nauaercsi cuTyauus AeiCTBHS, B KOTOPOH yuacTByeT onpejeJIEHHOE UHC/IO aKTAHTOB, BbINOJIHAIONMIHX OTIpeJe eH ble POH. AHAJTH30M CHTYAIHH yCTAHABJIHBAETCH JIOTHKO-CEMAHTHYECKAst CTPYKTYPa BaJIGHTHOCTH I./iaroja, KOTOpas NOKA3biBAET UHCJIO CBOGOJIHBIX MECT TPH r.tarojie H HX CeMaHTHYECKOe COjiepxkaHne. Ha OcHOBAHHH TOTO, UTO y rpamMaTHYECKHX INajįexxeli H NPeLJIOKHBIX KOHCTDYKIKŪ TOKE HMeeTCs OnpejejieHHOe6 CeMaHTHIECKO® coiepxkanne (cM. Fillmore 1968), aGerpakTHas sioruko-cemanTHyeckas CTPYKTYpa CpPaBHHBAeTCH C KOHKDETHBHIMH CHHTaKCHUECKHMH KOHCTPYKUMSIMH, H TaKHM 06pas’oM OMNpejesisieTcsi UHCJIO H rpaMMaTHuecKasi Gopma TpeSyeMbiX rJiaroJiOM napthepo. [IpHMEHEHHEM K CHHTAKCHUeCKOH KOHCTPYKUHH TPaHC(OPMAUKH 3JIHMHHHDOBAHHS yCTAHAB/HBAETCH MX 06S3aTeIbHOCTD HJIH haky.ibTaTHBHOCTb. TOrJla 3arikcbiBaeTC51 CHHTAKCHYECKAst MOJejb BAJIEHTHOCTH rJjaroga. Tak Kak y ‘GOJIIIHHCTBA TJIATOJIOB HMECTCA HeCKOJIbKO 3HAUYeHH, NIPHTOM HEKOTOPHIE€ TI. IaroJbl CrnocoOHbI BbINIOJIHSTb PA3J/IHUHbIe CHTHHOKHKATHBHbIE QYHKUWH, a CHTHH(pPHKATHBHbIE Pa3/HYHS CBA3AHbI C Pas/HYHAMH CHHTAKCHYECKOTO YNOTPeGJIeHHs, y TJIaroJIOB GbiBaeT MO HECKOJBKY -MojeJieil BaJICHTHOCTH. BBIABHTL BCE MOJIEJIH Ba/ICHTHOCTH I.1aroja BO3MOXKHO TOJIbKO IPH HAJIHUHH J0- ‘CTaTOYHOr0 MaTepHaljia, H/JIOCTPHPYIOMEro CHHTAaKCHYECKOe yrioTpeOjieHHe 3TOro rJaroJa. Hakonen, aaercsi cemanTHuecKasi XapaKTepHCTHKAa BaJeHTHOCTH, T.e. onpejeasiercsi, KaKHe CEMAaHTHYECKHE KJIaCCbI CJIOB (HJIH OT/Je/bHbIE CJIOBA) MOTYT 3aNOJIHHTH TO3HIKHH B CHHTAKCHYECKOH MOJeJIH. N. SLIZIENE ZUR FRAGE DER VALENZ DES VERBS Zusammenfassung Auf Grund der Analyse der drei bestehenden Auffassungen der Valenz, namlich der lcgischen, «der semantischen und der syntaktischen, ist die Schluflfolgerung gezogen, daB sie sich nur in der Interpretierung der Valenz unterscheiden, wiihrend sie in ihrem Wesen gleich sind. Jede Auffassung hebt nur eine Seite der Valenz hervor, wihrend die anderen nicht vollstdndig beriicksichtigt werden. Die Autorin erachtet es fiir moglich und zweckmiBig alle drei Auffassungen zu vereinen und die verbale Valenz auf drei Ebenen zu betrachten, nimlich auf der abstrakten logisch-semantischen Ebene und auf den konkreten sprachlichen Ebenen, der semantischen und der syntaktischen, weil alle erwihnten Aspekte der Valenz eine dialektische Einheit bilden. Die Grundlage der verbalen Valenz besteht auf abstrakten, ihre Realisation aber auf den konkreten Ebenen. Auf der abstrakten logisch-semantischen Ebene wird mit Hilfe der pradikativen Strukturen die Zahl der Leerstellen beim Verb festgestellt und die semantische Bedeutung der potentiellen Ergidnzungen bestimmt in Abhingigkeit von der Rolle der Komponenten der verbalen Situation. Auf der konkreten syntaktischen Ebene wird die grammatische Form der Mitspieler des Verbs und ihr obligatorischer bzw. fakultativer Charakter bestimmt, auf der semantischen Ebene wird ihre Bedeutung charakterisiert. Auf diese Weise versteht man unter der Valenz des Verbs seine Fihigkeit auf Grund seiner Bedeutung eine bestimmte Zahl von Leerstellen um sich herum zu erdffnen, die auf einer konkreten Sprachebene durch obligatorische oder fakultative Mitspieler zu besetzen sind.