Dėl įvardžiuotinių būdvardžių raidos

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) Z. ZINKEVICIUS DEL IVARDZIUOTINIU BUDVARDZIU RAIDOS 1957 m. pasirodė šio straipsnio autoriaus darbas, kuriame nagrinėjama lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorija (rusiškas vertimas paskelbtas 1958 m.).Nuo to laiko praėjo pora dešimtmečių, per kuriuos susikaupė nemaža naujų duomenų, leidžiančių kai kurias mintis toliau išplėtoti, šį bei tą patikslinti. Tam ir skiriamas šis straipsnis. Pradėkime nuo būdvardžio ir įvardžio suaugimo į vieną sudėtinį žodį laiko nustatymo. Tai gana komplikuotas ir nelengvai sprendžiamas klausimas. Lietuvių kalbos įvardžiuotiniai būdvardžiai iki šių dienų išlaikė aiškią pirmykštę darybą: tebėra sudėtiniai žodžiai, kurių abu dėmenys turi savas galūnes, nesiskiriančias arba dar palyginti neseniai nesiskyrusias nuo atitinkamos paprastojo būdvardžio ir įvardžio jis fleksijos. Tai matyti iš pateikiamų pavyzdžių (greta bendrinės kalbos formų nurodomi ir senesni tarminiai arba kalbos paminklų atitikmenys): VYRIŠKOSIOS GIMINĖS PARADIGMA Vienaskaita nom. gerdsis = gėras + (j)is gen. gėrojo = gėro + jo dat. gerdjam, gerdmjam, geramujam = gerdm < geramū(i) +jaūm< jamu(i) acc. gėrąjį = gėrą+jį instr. geruoju, geruojuo = gerū < *geruo + jud loc. gerūjame, geramjame, geramėjame = geramė < *geramę + jamė < < *jamė Daugiskaita nom. gerieji, geriejie = geri < *gerie + jiė gen. gerijjy = gerį + jų dat. geriesiems, geriemsiems, geriemusiemus = geriems < geriemus + jiems < < jiemus acc. geruosius, geruosiuos = gerus < *geriios + juos instr. geraisiais, geraisjais = gerais + jais loc. gerudsiuose, geruos¢juose = geruosé < *geruos¢ + juosė < *juos¢ Dviskaita nom.-acc. (du) geruoju, gerūojuo = (du) gerū < *gerūo + jūo(du) dat. (dviem) geriejiem, geriemjiem = (dviem) geriem + jiem(dviem) instr, (dviem) geriejiem, geriémjiem = (dviem) geriém + jiém(dviem) 7% 99 MOTERIŠKOSIOS GIMINĖS PARADIGMA Vienaskaita nom. gerdji < gerdji = gera < *gerd + ji < ji gen. gerosios, gerdsjos = gerds + jos dat. gėrajai, gėraijai = gėrai + jai acc. gėrąją = gėrą + ją instr. gerąja = gera < *gerą + ja < *ją loc. gerdjoje, gerojėjoje = gerojė < *gerojė + jojė < *jojė Daugiskaita nom. gėrosios, gėrosjos = gėros + jos gen. geriįįjų = gerūį+jų dat. gerosioms, geromsioms, geromusiomus = gerdms < geromus + joms < < jomus acc. gerąsias, gerosias, gerosjas = geras < *gerd(n)s + jas < *jū(n)s instr. gerdsiomis, gerdmsiomis, *geromisiomis = geromis < *geromis + jomis < *jomis loc. gerdsiose, gerosėjose = gerosė < *gerosė + josė < *josė Dviskaita nom.-acc. (dvi) gerieji = (dvi) geri < *gerie + jie(dvi) dat. (dviem) gerėjom, geromjom = (dviem) gerom + jom(dviem) instr. (dviėm) gerėjom, geromjom = (dviėm) gerém + jom(dviem). Vietininkų formose postpozicija pridėta ne sudėtinio žodžio gale, bet kartojama ‘po būdvardžio ir įvardžio galūnių, lyg šie būtų du savarankiški žodžiai, pvz., ad. sg. m. gerdmpjamp < gerdm-pi + jam-pi, all. sg. m. geropjop < gerd-pi + jd-pi, f. gerdspjosp < geros-pi + jos-pi, pl. gerumpjump < gerum-pi + jum-pi ir kt. Įvardis priaugo prie vyriškosios giminės būdvardžio, turinčio ne senovinę mominaling, bet antring pronominaling f leksija, pvz., d. sg. gerd(m)jam < geram + jam, d. pl. gerie(m)siems < geriems + jiems ir kt. Slavų kalbose ivardis lipo prie nominalines galūnes turinčio būdvardžio, plg. s. sl. novujemu ‘naujajam’ < novu + + jemu. Vadinasi, būdvardis ir įvardis turėjo suaugti į vieną žodį baltų (lietuvių) ir slavų kalbose nepriklausomai ir skirtingu laiku. Galutinis jų suaugimas lietuvių kalboje turėjo įvykti palyginti vėlai, nes čia abiejų įvardžiuotinio būdvardžio dėmenų ir atskirai vartojamo būdvardžio bei įvardžio galūnės tebėra bemaž visai nenutolusios. Dėmenų savarankiškumą rodo ir tokios senųjų raštų formos, kaip pa-jo-prasto ‘paprastojo’, kuriose įvardis eina ne po būdvardžio, bet prieš jį. Dar plg. Knygos nobažnystės ne iokaltoia 258,; < ne-jo-kalto-jo 'nekaltojo' su du kartu pakartotu įvardžiu. Galininko formos gyvąją kirčiavimas šalia iliatyvo gyvénm lyg ir rodytų, kad įvardis prie būdvardžio priaugo vėliau negu iliatyvo postpozicija, prilipusi dar prie oksitoninės būdvardžio formos, plg. latvių dzivo, dzivu, rusų acusyo, s. indų jivam. Taigi galutinis dėmenų suaugimas į vieną Žodį greičiausiai įvyko jau suskilus rytų baltų kalbinei vienybei. Tačiau lietuvių tarmėse ir senuosiuose raštuose yra įvardžiuotinio būdvardžio formų, rodančių ankstyvą dėmenų suaugimą, pvz., Kuršių pamario žvejų d. sg. m. geruojdm "gerajam' (su nominaline pirmojo dėmens galūne, plg. *geruoi + jamuoi), žemaičių gėruojuo ‘gerajam’ (plg. vilkuo "vilkui'), daugelio rytų aukštaičių ir kai kurių žemaičių d. sg. f. bdltojai “baltajai’ (su išlaikytu kamiengalio @ refleksu, labai :seniai atsidūrusiu atvirame skiemenyje, plg. * baltai+ jai), galbūt ir senųjų raštų -100 g. pl. geruojų ‘geryju’ (su išlaikytu pirmojo dėmens galūnės *-6/n] refleksu) — jeigu tik pastaroji forma nėra žemaičių „,dūnininkų“ hipernormalizmas, nes geriausiai paliudyta žemaičių Mažvydo ir Vaišnoro raštuose!. : Nurodytos seniai suaugusios formos laikytinos reliktinėmis, paveldėtomis iš labai tolimų laikų, kaip ir pa-jo-prasto ‘paprastojo’ arba dangujé-jis "dangiškasis" tipo lytys, plg. ide. įvardžio *joprepozicinę vartoseną ir dėjimą prie daiktavardžių įranėnų kalbose, ypač Avestoje (Reichelt 1909 : 370 tt.). Visa tai verčia manyti, kad būdvardžio ir įvardžio suaugimas į vieną žodį buvo ne vienkartinis procesas, bet vyko laipsniškai ir labai ilgą laiką. Matyt, iš seno buvo vartojamos (kaip gretiminės) atskirų linksnių ar net visos paradigmos į vieną žodį suaugusios formos ir dviejų žodžių — būdvardis + įvardis — junginiai. Greičiausiai buvo situacija, panaši į tą, kurią dabar turime, pavyzdžiui, vartodami dubletus greitakėjis || greitį kojų (žmogus), kraičvežys || kraičio vežėjas, gaidykstė < gaidgystė || gaidžių gieddjimo laikas, dvidešimt || dvi dėšimtys, vienuoliktas || sen. raštų pirmas liekas, abipus || abejosé pūsėse, nusipraiisti || nupraūsti savė ir pan. Įvardis priaugo prie būdvardžio kaip enklitikas. Suaugant į vieną žodį, buvusių būdvardžio ir įvardžio galūnių fonetinė padėtis pakito: būdvardžio galūnę toliau veikė jau nebe žodžio galo, bet žodžio vidurio fonetiniai dėsniai, o įvardžio galūnė kito ne pagal kirčiuotos vienaskiemenio, bet pagal nekirčiuotos daugiaskiemenio žodžio galūnės dėsnius. Dėl to ilgainiui abu dėmenys turėjo vis labiau tolti nuo paprastojo būdvardžio ir įvardžio jis fleksijos. Tačiau tą procesą trukdė paprastojo būdvardžio ir įvardžio jis pavyzdys, dėl kurio vietoj fonetiškai nutolusių dėmenų galūnių neretai vėl būdavo atstatomos įprastinės. Dėl šių dviejų priešingų jėgų veikimo ilgainiui turėjo atsirasti nemaža to paties linksnio gretiminių formų, rodančių nevienodą dėmenų suaugimo senumą. Viena kita iš jų bus išlikusi iki šių dienų, plg. d. sg. f. baltojai < *baltai + jai ir baltojai < bdltai + jai. Kol šalia sudėtinio žodžio buvo vartojamas gretiminis dviejų žodžių (būdvardžio ir įvardžio) junginys, apie glaudesnį dėmenų suaugimą negalėjo būti ir kalbos. Tik išnykus gretiminei dviejų žodžių konstrukcijai, tiksliau sakant, ją galutinai išstūmus „suaugusiam“ į vieną žodį variantui (plg. senųjų raštų pirmas liekas junginio pakeitimą sudėtiniu žodžiu vienuoliktas), turėjo pradėti formuotis dabartinė įvardžiuotinių būdvardžių paradigma. Bet ir toliau ji nebuvo laisva nuo atskirai vartojamų paprastųjų būdvardžių ir įvardžio jis poveikio, kuris turėjo trukdyti, iš dalies ir dabar tebetrukdo, dėmenų galūnėms tolti nuo įprastinės fleksijos*. Kada būdvardžio ir įvardžio junginį išstūmė iš vartosenos sudėtinis Žodis, galima tik spėlioti, jokių tikresnių duomenų neturime. Tačiau glaudesnis abiejų dėmenų suaugimas resp. jų galūnių nutolimas nuo įprastinės fleksijos greičiausiai turėjo įvykti vėlai, matyt, jau po rytų baltų kalbinės vienybės suskilimo. Tas glaudesnis dėmenų suaugimas ir turėtas galvoje mano prieš 20 metų pasirodžiusiame darbe, kur kalbama apie vėlyvą įvardžio priaugimą prie būdvardžio. Ilgas ir sudėtingas to suaugimo procesas darbe nebuvo aptartas, neakcentuota ankstyva jo pradžia (tėra tik užuominos). Daugiausia kalbėta apie to proceso pabaigą, tartum apie vienkartinį aktą. Tai, žinoma, netikslu ir koreguotina. 1, Plg. Mažvydo raštų hipernormalizmus (cituojama iš 1922 m. fotografuotinio leidinio) būti 23713 "būti", būk 2511, "būk', Nifiunte 164, "nusiuntė", grapūfis 199; ‘grazusis’, mūs 224, ‘mus’, priegimims 179, "prigimimas", fiedi 220, ‘Zydi’ ir kt. šalia dėsningų „dūnininkiškų“ formų, pvz., duk 88, "duok", dukem 92,, "duokime", duna 137, ‘duona’, branguiju 87, ‘brangiuoju’, reifchmeruta Maie ftota 85, ‘neiSmatuoto majestoto’, Menu 176,; "mėnuo", Piemu 180, ‘piemuo’, prapules 256, ‘prapuoles’, wandu 233; "vanduo" ir kt. Iš Varnių apylinkių kilusio Vai$noro ,,Zemciugoje teolcgiSkoje* tokių pavyzdžių yra dar daugiau. * Išimtį sudaro šiandieninė žemaičių tarmė, neturinti įvardžio jis (vartoja aiis ‘jis’, f. ana ji"). Joje įvardžiuotiniai būdvardžiai traktu ojami jau kaip vientisiniai (ne sudėtiniai) Zcdziai, nuo kitų būdvardžių skiriantys reikšme ir ilges nėmis galūnėmis (formes vienu skiemeniu ilgesrės). 101 1972 m. pasirodė J. Kazlausko straipsnis „Įvardžiuotinių būdvardžių raida baltų kalbose““*, kuriame autorius, panašiai kaip minėtame mano 1957 m. darbe, dėmenų suaugimą suprato kaip vienkartinį aktą. Skirtumas tik tas, kad J. Kazlauskas fiksavo ne šio proceso pabaigą, bet pradžią, dėl to patį suaugimą nukėlė į labai senus laikus. Viena iš tokio elgimosi metodologinių prielaidų buvo įvardžio poveikio antrajam dėmeniui neigimas (būdvardžio poveikis pirmojo dėmens raidai pripažįstamas) ir apskritai stengimasis dinaminį suaugimo procesą pakeisti statiškuoju. Toks požiūris negali būti pateisinamas, nes jam prieštarauja faktiniai kalbos duomenys. Pakanka nurodyti, kad ir dabar tarmėse esama daugybės įvardžiuotinių formų, kurios aiškiai rodo dėmenų derinimąsi prie paprastųjų būdvardžių ir įvardžio lyčių, pvz., a) n. sg. m. didisai Svėdasai, Skapiškis ‘didysis’, baltėsnisei Adūtiškis “baltesnysis' (plg. didis, baltésnis), i. sg. m. geruomsiu* Linkmenys, Daugėliškis ‘geruoju’ (plg. geruom "geru"), loc. sg. f. gerdijoi Gervėčiai "gerojoje' (plg. gerdi “geroje"), i. pl. f. gerumsiom Šiauliai "gerosiomis' (plg. gerums || gerum "geromis*"), Pagramančio šnektos (ir bent dalies buv. Rytų Prūsijos lietuvių šnektų) fakultatyvinis kirčiavimas i. sg. m. baltuoju “balttioju’ šalia geruoju, f. baltąja (bdltainia) “baltąja' šalia gerdja (gerdinia), a. pl. m. baltuosius (baltūsius) "baltūosius' šalia geriiosius (geriisius), f. baltąsias “baltdsias’ šalia gerąsias (plg. i. sg. m. baltu šalia geri, f. balta šalia gera, a. pl. m. baltus šalia gerūs, f. baltas šalia geras); b) n. sg. f. raibéjy Pūnskas ‘raiboji’ (liaudies dainoje, plg. jy ji’), i. sg. m. gerūojuom Daugėliškis “geruoju' (plg. juom “juo’), daugelio vakarų (iš dalies ir rytų) aukštaičių i. sg. m. gerūojuo "geruoju", n. pl. m. geriejie "gerieji', a. pl. m. geriosiuos "geruosius" (plg. juo, jie, juos), pietų aukštaičių n.sg.f. gerdjoj "geroji',i. sg. m. gertūojuoj "geruoju", n. pl. m. geriejiej "gerieji" (plg. joj jt’, juoj "juo", jiej "jie*), Linkmenų šnektos g. sg. f. gerdsjos "gerosios", n. pl. f. gėrosjos "gėrosios', a. pl. f. gerdsjas “gerasias’, i. pl. m. geraisjais “geraisiais’ su fakultatyviškai išlaikomu jotu (plg. jos, jas, jais). Dar plg. Daukšos postilės loc. sg. m. pirmamėiime 43;,„ < pirmanėjime ‘pirmajame’ (šalia iimé 519,, < jimė ‘jame’). Ilgainiui dėmenys, paprastai antrasis, ėmė taikytis ne tik prie būdvardžio resp. įvardžio, bet ir apskritai prie vardažodžių linksniavimo. Iš čia tokios tarminės formos, kaip g. sg. m. skaudaiisiaus Padovinis Lt I 260, “skaudžiojo*, i. sg. m. geriiojum Simnas, Kaltanėnai "geruoju" (plg. sūnum < sūnumi), 1. sg. m. ilgamjy Gervėčiai ‘ilgajame’ (plg. kel) < kelyjė), žemaičių d. sg. m. gėruojuo “gerajam’ (plg. vyruo vyrui"), n. pl. m. geriejai “gerieji’ (plg. broliai), d. pl. m. geriesiams “geriesiems’ (plg. broliams), loc. sg. m. geramėje arba geramėjė, geraméjuo “gerajame’ (plg. miškė, molė "molyje", turguo “turguje’), loc. sg. f. gerdjé < gerėjėje "gerojoje' (plg. žėmė < žėmėje), daugelio aukštaičių d. sg. m. gerd(m)jui gerajam"' (plg. vyrui), rytų aukštaičių vilniškių n. pl. m. geriesies || geriesys "gerieji' (plg. akies || ūkys, anies || anys “jie'*) ir kt. Pažymėtina, kad šio tipo formos daugiausia yra visai naujos. Senuosiuose raštuose užfiksuotos tik dvi iš jų: d. sg. m. su pabaiga -ui (pvz., artimoiui BrP II 201,53 < artimuojui “artimajam’) ir loc sg. m. su -amęeęje (pvz., amszinameie MT 10ag “amzinajame”). Kitų dar visai nėra. Įtariama, kad tokios kilmės gali būti ir pabaiga -a n. sg. f. formoje gerėja “geroji’ (plg. gera, šaka)*, kuri dabar vartojama lietuvių kalbos ploto vakarinėje ir rytinėje dalyse, dviejuose nesusisiekiančiuose arealuose®. Bet tai gali būti ir gilios senovės archaizmas (plg. s. slavų novaja "naujoji') su išlaikyta pirmine įvardžių galūne, plg. graikų f) "kuri', s. indy ya ji, kuri'". Forma gerėja turima senuosiuose raštuose, kurių autoriai kilę iš nurodytų plotų. Ji vartojama net Slavočinskio (1646m.) 3 Autorius jį parašė apie 1960— 1961 metus ir rankraštį davė skaityti bendradarbiams. Susilaukęs kritikos, straipsnio nespausdino. Paskelbtas po autoriaus mirties. * Iš geruomju su s vietoj joto po m pagal d. pl. m. geriemsiem "geriesiems". Plg. d. sg. m. geramsiam "gerajam". 5 Zr. Stang 1929 : 127; 1966 : 273; Gerullis — Stangas 1933 : 42. * Plotai tiksliau aptarti aut. 1966 : 288—09. 7 Dar žr. Endzelins 1948 : 153 (1957 : 139; 1971 : 177); Bezzenberger 1877 : 156. 102 giesmyne, nors dabar autoriaus (vertėjo) šnektoje apie Nemakščiūs — Vidūklę tėra tik geroji tipas (aut. 1974 : 165—6). Ir J. Spruogio surinkti XVI a. dokumentų vietovardžiai rodo, kad šiame krašte anksčiau būta gerdja tipo formų, plg. Judes — HHBa B BujtykjieB. Bos. (Cnpornc 1888 : 94). Apskritai dabar tarmėse forma geroji daugiausia turima ten, kur yra įvardžio forma ji, o gerėja — kur ana ‘ji’ (aut. 1966 : 289). Taigi dubletai gerėja || geroji gali būti vėliau priderinti prie ana || ji. Dabar lietuvių kalbos tarmėse pastebėta tendencija likviduoti pirmojo dėmens fleksiją, įsivedant visai paradigmai arba bent jos daliai vyriškosios giminės būdvardžių kamiengalį a arba moteriškosios giminės o. Tokie reiškiniai plačiausiai pasitaiko tame plote, kur įvardžiuotiniai būdvardžiai jau nebedarūs, nyksta, turima nepilna paradigma. Antai pietų aukštaičiai, įvardžiuotinius būdvardžius daugiausia vartojantys tik gyvuliams (pvz., karvėms, kiaulėms, arkliams) pavadinti, linksniuoja: margėj "margoji', margėjos || margėsios, margojai, mdrgojq || margąją, mdrgoja "margąja', daugiskaita mdrgojos || mdrgosios, margūjų, margėjom(i) || margosiom(i) (dat. ir instr.), mdrgojas (vietininko formų nėra). Čia kartais (sporadiškai) o įsivedama ir į vyriškosios giminės paradigmą, net vietovardžiuose, pvz., Aukštėjis Pinskas arba Aukštojis Lazdijai (kalno pavadinimas). Šiaip vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių paradigmoje įsigali kamiengalis a, pvz., ežerų vardai Baltajis, Jūodajis, ligajis (plg. baltėjis "baltasis" Gimtoji kalba, 1936, 34)?. Sporadiškai pasitaiko @ net moteriškosios giminės formose, plg. liaudies dainos frazę per girelas, per tamsiajas, per pievelas, per žaliajas Merkinė (čia lauktume žaliąsias > žaliųsias arba žaliosias). Tarmėse, kur įvardžiuotiniai būdvardžiai nenyksta, kamiengaliai a ir o įvedami vietoj pirmojo dėmens galūnių rečiau. Pasitaiko tik viena kita atskirų tarmių ar šnektų forma, pvz., a) šiaurės panevėžiškių g. sg. m. gérajo® "gerojo", a. sg. m. gėrajį“ “geraji’, f. gérajq "gerąją', apie Žeimėlį ir dat., instr. pl. m. gėrajiem "geriesiems; geraisiais’ (gali būti latvizmas), Svėdasū šnektosi. sg. m. gerdjuo (šalia geriiojuo) "geruoju"; b) kai kurių žemaičių (Rietavas, Tirkšliai, Viekšniai, Kuršėnai, KarkI€nai ...)ir aukštaičių (Kafsakiškis, Skapiškis ...) šnektųi.sg. f. gerdja "gerąja", vietomis ir a. sg. f. gėroją "gerąją', m. gėrojį "gerąjį' (Karklėnai, Kafsakiškis, Skapiškis ...), neti. sg. m. gerdju "geruoju", ill. sg. m. gerdjan “gerajan’ (pvz., Skapiškis), kitur dat. sg. m. gerdjam Ceikiniai, gérojui Šakyna, Zagiré, gérojuo Laiikuva ‘gerajam’. Pasitaiko a, u, ifa > i, i ir kt. kamiengaliy sumišimo atvejų (ypač dažnai plote, kur jvardZiuotiniai būdvardžiai nyksta), pvz., didasai Svėdasai “didysis’ (plg. mazasai “maZzasis’), baltujis Eriškiai (tokia žuvis; vietoj *baltusis, plg. platisis), mažysai Linkuva, Ukmergė, Lazūnai “mazasis’ (plg. didjsai “didysis’), f. žalyja Tverėčius “žalioji' (plg. platyja "plačioji') ir kt. Dar plg. Daukšos postilės pirmu/is 60,, "pirmasis’ (jei ne spaudos klaida). Nykstant: įvardžiuotiniams būdvardžiams, kartais sporadiškai kitų linksnių formos daromos tiesiog iš vardininko, pvz., a) g. sg. m. didžiaso Birštonas “didžiojo’ (iš didžiasai “didysis’), ramusio Valkininkai ‘ramiojo’ (plg. ramūsis), a. sg. m. pirmasį Gėlvonai “pirmaji’ (plg. pirmasis),i. pl.m. sunkusiais Valkininkai “sunkiaisiais’ (plg. sunkūsis) ir kt.; b) žaliejis "žaliasis", žaliejo "Žaliojo", žaliejui "žaliajam", žaliejį "žaliąjį, Zalieju "žaliuoju" ... (Gėlvonai; plg. n. pl. m. žalieji) ir kt."2. Čia priklauso ir žemaičių dviskaitos formos dat.-instr. m. gerdojum (gerudjum), f. 8 Ir Ignalinos rajone (kur įvardžiuotiniai būdvardžiai nenyksta) yra ežeras Baltūjis. Plg. ten vienasėdžio pavadinimą Raudonajis. Žeimėlio šnektos (prie pat Latvijos) baltajis > baltaj's “baltasis’ gali būti latvių įtakos padarinys. Ne visai aiški Priekulės apylinkių forma baltais "baltasis", galbūt kildintina iš baltais's (tarmėje labai stipri galūnių redukcija) < bdltaisis, hipernormalizmo vietoj žemaičių bdltasis, plg. Daukanto raštų formą pirmaisis "pirmasis" (Pamokimas ape auginimą taboku, Peterburgas, 1847, 9) ir žem. vdks < vaikas. * Gali biiti gėradėl paprastojo būdvardžio tarminės formos gėra < *gera ‘gero’ įtakos. 10 Gal senovėje pabaiga *-anjin, *-anjan neteko vieno n dėl disimiliacijos? Plg. d. sg. m. baltamjam > baltajam. 11 Daugiau tokių pavyzdžių žr. aut. 1966: 282— 284. 103 geriejim (geričjim), sudarytos iš n.-acc. m. geruoju, f. gerieji su formantu m. Formos, padarytos iš kitų linksnių, pasitaiko daug rečiau, pvz., pietų žemaičių n. pl. m. didįjai “didieji’ ir n. sg. m. didįsis "didysis" (plg. didįjį), d. pl. m. jūosiams Baltistica VIII 164 vietoj jiesiems (plg. juos). Kiti dabartinėse tarmėse pasitaikantys įvardžiuotinių formų perdirbiniai buvo gana detaliai aptarti (aut. 1957; 1966: §§ 442—481). Dabar tarmėse esamų raidos tendencijų išaiškinimas gali duoti nzmaža duomenų kitų baltų kalbų, ypač latvių, įvardžiuotinių būdvardžių istorijai nušviesti. Jomis turėtų susidomėti ir slavistai, nes tokie ar panašūs reiškiniai, kurie lietuvių tarmėse vyksta dabar, slavų kalbose yra vykę priešistoriniais laikais. LITERATŪRA Bezzenberger A. Beitrige zur Geschichte der litauischen Sprache. Gottingen, 1877. Endzelins J. Baltu valodu skanas un formas. Riga, 1948. Endzelynas J. Balty kalby garsai ir formos. V., 1957. Endzelins J. Comparative phonology and morphology of the Baltic languages, transl. by W. R. Schmalstieg and B. Jégers. Hague, Paris, 1971. Gerullis J., Stang’as Chr. Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose. K., 1933. Kazlauskas J: JvardZiuotiniy būdvardžių raida baltų kalbose. — ,,Kalbotyra®, 1972, t. XXIV (1), p. 57-74. Reichelt H. Awestisches Elementarbuch. Heidelberg, 1909. Stang Chr. S. Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas. Oslo, 1929. Stang Chr. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprache. Oslo — Bergen — Tromso, 1966. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos jvardZiuotiniy būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. S. M. Slavočinskio giesmyno (1646 m.) kalba. — Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena (Lietuvių kalbotyros klausimai, t. XV). V., 1974, p. 137—170. Cnporuc H. SI. Teorpaduueckuii caoBapb ApesHeil xeMaliTeKol seman XVI croaerus. BujibHa, 1888. 3unxkesuuioc 3. II. Hekotopbie Bonpocsl 06pa30BaHH5; MECTOHMEHHbIX INpHJIaraTeJIbHbIX B JIHTOBCKOM fI3bIKe. — „Boripockhi caaBsiHCKOro si3bIKO3HaHHS“, 1958, sein. 3. c. 50—100. 3. BUHKABHUYIOC K HCTOPHH MECTOMMEHHBIX NMPHJIATATEJIbHbBIX Pe3iome Ilaiores yrouHeHHS H JOTIOJIHEHHSI K KHHTE aBTOpa „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių ištorijos bruožai“ (Buasnioc, 1957; pycckuil cokpamennslii rnepeBojį B BCST, 1958, Br. 3). VerananpjiuBaercs, uTO cpacraHHe NpujiaraTeJIbHOTO H MecTOHMeEHHS jis (XK.p. ji) B oJKHO CJIOXKHOE CJIOBO ČkIJIO HE OJHOKPATHBIM SIB/IEHHEM, a MNPOHCXOAH/IO IIOCTEINeHHO H B O4YeHb NpoJIOJDKHTE/ILHOE BpeMsi, Tak KaK JAaHHOMY Mpoieccy MpensiTCTBOBaJO BJIKAHHe NPOCTOro npHJjarare; IbHOrO H MECTOHMeHHs jis (ji) Ha ofa KOMIOHEHTa MECTOHMEHHOro NpHJIaraTeJIbHOTO. IloBHHMOMY, B ĮpeBHOCTH Hapsilly C NajexXHbIMH (DOpMAMH, NpejcTABJISIOLMJHMH CJIOXKHOE CJIOBO, ynoTpeGOJs1jiHCb TaKXe BapHaHTbI, COCTOSiBINHe H3 COYETaHHs JBYX CJIOB, T.e. TIpHJIalraTejibHOTO H MeCTOHMeHHs. B JIHTOBCKHX JHMaJeKTaX COXDAHHJIKCb MeCTOHMEHHbICč (DOpMbI, CBH[ETEJIbCTBYIOIIIHE O HEOJIHOBDpEeMEHHOM CpacTaHHH, HAMP., AAT. II. eg. 4. M. p. geruojam wu gerdmjam (B NepBOM clyuyae MeCTOHMeHHe TMPHCOeAHHHJIOCh K TIpHJIAaraTeJIbHOMY C HOMHHAJIbHbIM OKOHUAHHeM, BO BTOPOM — K TpHJIaraTe/bHOMY, HMEIOIeMy Yxe NPOHOMHHAJbHYIO OJIeKcnio), »x.p. gėrojai ui gérajai (cp. *gerai + jai u gerai + jai). Tlponecc cpacranusi GopM npHJiaraTeJibHOTro H MeCTOH MeHHS B OJĮHO CJIOKHOE CJIOBO HayaJ/ics Ele B TJIyOOKONH JpPeBHOCTH, a 3aBepLIHJICS CpaBHHTeJIbHO NO3JIHO, TIO BCeil BeposTHOCTH, yxKe nocjie pacriajja BOCTO4KHO-GaJITHHCKOTO S13bIKOBOTO ej|HHCTBA. B crarbe Take paccMaTpHBaIOTCA HEKOTODpbIe OcOGeHHOCTH ĮįaJIbHelinIeTO pa3BHTHS MecToHMEHHbIX (DODM B COBPEMEHHBIX JIHTOBCKHX JHaJIeKTaX, B TOM UHCJIe TEHEHULHA K JIHKBHAAUHH (uieKkcHH NnepBoro KOMIIOHeHTa. H3yueHHe yKa3aHHbIX NpOLECCoB, M0 y6ex AeHHIO aBTopa, JĮOJIXXHO CINOCOOCTBOBATb OCBELIEHHIO HCTODHH MeCTOHMEHHbIX INpHJIAaraTeJIbHbIX B CJIABAHCKHX f3bIKAX, TaK Kak Te MPOLEeCChl, KOTOPbIe MPOUCXOAAT B COBPEMEHHBIX JIMTOBCKHX JĮHAJIEKTAX, B CJIABAHCKHX sI3blKaX 3aBeplLIHJIMCh elle B Ja/IeKoi APeBHOCTH. 104 Z. ZINKEVIČIUS CONCERNING THE HISTORY OF PRONOMINAL ADJECTIVES IN LITHUANIAN Summary An attempt is made to revise and supplement the author's study „Lietuvių kalbos jvardziuotiniy būdvardžių istorijos bruožai“ (Vilnius, 1957). The merging of the adjective and the pronoun jis (fem. ji) is assumed to have been a long and gradual process rather than a single change. In ancient times alongside with inflected forms as compound words there also may have occurred variants consisting of two-word combinations — the adjective and the pronoun. The process of the merger of the components must have begun in ancient times and completed comparatively late, most probably after the disintegration of the East Baltic linguistic unity. The article also deals with certain peculiarities of the further development of pronominal forms in the dialects of modern Lithuanian as well as with the tendency to eliminate the inflection of the first component. The author hopes that the investigation of these processes can shed some light on the history of pronominal adjectives in Slavic, as the changes that are observed in modern Lithuanian dialects could have taken place similarly in Slavic in prehistoric times.