Lietuvių kalbos bevardės giminės įvardžių kilmė

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) A. VALECKIENĖ „LIETUVIŲ KALBOS BEVARDĖS GIMINĖS ĮVARDŽIŲ KILMĖ 01. Parodomųjų įvardžių bevardės giminės formos lietuvių kalboje turi spe- cifinį formantą -ai (tai, tatai ir kt.), kurio nėra kitose indoeuropiečių kalbose. Dėl šio formanto yra įvairių nuomonių, bet ir dabar jo kilmė nėra aiški. Minėtosios for- mos su formantu -ai Vartojamos ne tik kaip bevardės giminės įvardžiai, bet ir kaip dalelytės bei jungtukai. Daugelis dalelytę tai ir bevardės giminės įvardį tai laikė esant skirtingos kilmės. Čia norima pasvarstyti, ar šios formos abiem funkcijomis negali būti tos pačios kilmės ir kokiu būdu jos yra susidariusios. Be tai ir tatai, lietuvių kalbos tarmėse yra ir daugiau to paties kamieno formų: ta, to, tei, te, kurios savo vartosena daugiau ar mažiau atitinka tai, tatai formas. Apie šių formų identifikaciją bei vartoseną jau buvo rašyta (žr. aut. 1977:55—75). Čia norima plačiau pakalbėti apie jų kilmę?. FORMOS SU FORMANTU -ai 02. Bene pirmieji, bandę aiškinti lietuvių kalbos įvardžių bevardės giminės formas su -ai, buvo G. H. Mahlowas ir J. Schmidtas, mokslo apie ide. kolektyvą kūrėjai. Jie (Mahlow 1879: 49, 81; Schmidt 1883: 364; 1885: 391; 1889: 228—231) vedė lietuvių formą tai kartu su vyr. g. dg. vard. -ai (vilkai), taip pat jungtuka kai (pr. kai „,kaip“) bei būdvardinių prieveiksmių formantą -ai (gerai) iš ide. bevardės. giminės dg. vard. -gal. -*a (plg. lot. loca šalia loci) su dalelyte -i. Pagal J. Schmid- tą (1889: 228—230) forma tai tapusi skaičiaus atžvilgiu indiferentiška dėl tarinį sudarančių vienodų vienaskaitos ir daugiskaitos formų analogijos. Tai buvo reiškia ir „hoc fuit“ ir ,,haec fuerunt“, taip pat Tai negalima— „hoc fieri non potest“ ir „haec fieri non possunt“. J. Schmidto nuomonė dėl minėtųjų lietuvių formų su formantu -ai kilmės iš pradžių turėjo daug pasekėjų?. Nepriėmė šios nuomonės J. Endzelynas. Diskutuodamas su A. Meillet, jis (Suazeauns 1911 : 138; 1916: 295 t.t.) nurodė, kad lietuvių bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko galūnė buvo *-4 (namon), bet ne -ai. Minimųjų formų J. Schmidto aiškinimas buvo visiškai sukritikuotas specialiai tam skirtame E. Niemineno darbe (1922)*. 1 Šio straipsnio pagrindinės mintys buvo išdėstytos aut. pranešime IllI-ojoje baltų kalbo- tyros konferencijoje Vilniuje 1975 m. ?, Remdamiesi J. Schmidtu, aiškino: 1) liet. tai, kai, pr. kai „kaip“ — K. Brugmannas (1890: 57; 1911: 692; 1916: 616); P. Kretschmeris (1892: 353); F. Fortunatovas (®opryratos 1895 : 269—270); R. Gauthiot (1909: 356 t. t.); 2) vyr. g. dg. vard. -ai (vilkai) — O. Wiedemannas (1897: 64, 82); H. Hirtas (1899: 49); K. Miihlenbachas (1902/3: 238); A. Meillet (1908 / 9: 73; 1914 / 16 : 81 —82); R. Trautmannas (1910: 218) ir kt. * Plg. K. Būgos ir F. Spechto nuomonę apie E. Niemineno darbą. K. Būga (1961 : 684) pritaria E. Nieminenui, kad vilkai nėra bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko forma. F. Spech- tas (1924: 51—53), plačiau recenzavęs E. Niemineno darbą, dėl minimųjų formų kilmės lieka prie J. Schmidto nuomonės. 69 Pastaruoju metu baltistai vyr. g. dg. vard. -ai (vilkai) veda iš ide. *oi (Stang 1966: 66 t.t., 184; 1970: 25; Mažiulis 1970: 170), o bevardės giminės įvardžio formos tai kilmės ieškoma lietuvių kalbos dirvoje. - 03. Daugelis baltistų bei indoeuropeistų (J. Endzelynas, A. Meillet, J. Otrębs- kis, Chr. S. Stangas ir kt.) bevardės giminės įvardžių formas tai, tatai laiko atsira- dusias pagal vyr. g. vn. vard. tasai, gerasai. Pirmieji į tai atkreipė dėmesį A. Les- kienas (1903: 90—91) ir W. Streitbergas (1892: 267). Šis aiškinimas,— iš pirmo žvilgsnio gana įtikinamas, nes prie įvardžių formų dalelytė -ai gana dažna, — taip pat turi keblumų: sunkiai paaiškinamas dentalinis f formose tatai, šitatai, toktai ir kt. Visi, kurie aiškina tai, tatai formas sudarytas su dalelyte -ai, laiko pirmąją dalį senąja bevardės giminės forma *ta < *tod|t. Pagal A. Meillet (1897/8: 135 t.t.) bevardės giminės įvardžio forma tai buvusi sudaryta jau nukritus dentaliniam t baltų kalbose, būtent *ta (< *tod|t)+ ai, o tatai — anksčiau, kai dar buvęs ne- nukritęs dentalinis f, būtent *tat (< *tod|t) + ai’. Šis aiškinimas taip pat neturi tvirto pamato, nes iš viso abejotina, ar baltų *ta < *tod[t. Baltų kalbų medžiaga nepaliudija dentalinio # buvimo pėdsakų šio- je formoje. Baltų bevardės giminės forma *ta < *tod|t tradiciškai atstatoma, re- miantis kitomis indoeuropiečių kalbomis, kur šalia vardažodžių bevardės giminės formų su *-om, yra įvardžių bevardės giminės formos su *-od, plg. s. ind. yugdm „jungas“ ir tat „tai““. Manoma, kad pagal įvardžio forma *ta < *tod|t buvo suda- rytos ir būdvardžių atitinkamos formos su -a (liet. géra). Jau F. Sommeris (1914 : 345—346) abejojo, ar yra buvęs dentalinis ¢ lietuvių bevardės giminės formose (*ta, visa, žalia). Tiktai jis manė, kad bevardės giminės formos su -a lietuvių kalboje yra naujos, analoginės pagal atitinkamas u- kamieno formas su -u (gražū), kuris yra iš senovės*. Įtikimesnė yra S. Agrellio (1926: 21, 26)® nuomonė, kad baltų, slavų ir kitų ide. kalbų bevardės giminės formos su *-o yra gryni kamienai iš senovės, net senesnės už vardažodines formas su *-on. Pastaruoju metu šią nuomonę plačiau pagrindžia V. Mažiulis (1970: 84 t.t.)". Svarbus argumentas, liudijantis, kad baltų kalbose bevardės giminės formos su grynu kamiengaliu -a (be nazalinio -n ar dentalinio -7) buvo iš senovės, yra seni finų skoliniai su -a iš baltų, pvz. suom. silta „tiltas“ (s. ind. tirthdm ,,brasta®). Dar K. Būga (1961: 592), remdamasis finų skoliniais, yra nurodęs, kad vietoj prūsų bevardės giminės daiktavardžių galūnės -an (plg. pr. assaran „,ežeras““) lietuviai ir latviai turėjo -a. Tačiau šią galūnę -a K. Būga taip pat kildina iš ide. *-od, atėjusią į daiktavardžius per būdvardžius iš įvardžių. Tiktai J. Kazlauskas (1968: 124), remda- masis finų skoliniais su -a iš baltų, prieina išvadą, kad lietuvių bevardės giminės for- mantas -a, taip pat slavų -o yra grynas kamienas iš senovės, kaip ir -u atitinkamose u-kamieno formose (plg. géra, gražū). Taigi remiantis lietuvių kalbos medžiaga, ypač turint galvoje pastarųjų metų tyrinėjimus, bevardės giminės formos *ta < *tod|t atstatymas baltų kalbose yra la- bai abejotinas. Tuo būdu A. Meillet aiškinimas tatai < *tat-aiir kt. taip pat neten- ka pamato. Būdinga, kad J. Endzelynas aiškina tik bevardės giminės įvardžio formą tai iš *ta-ai. Formos tatai jis iš viso neaiškina. Kaip argumentą tai < ta-ai J. Endze- + A. Meillet taip pat laiko galima, panašiai kalp J. Schmidtas, kad *ta, *ka < *ta, *ka, plg. s. sl. dg. vard.-gal. ta. (Taip pat plg. Meillet 1902 / 5: 329) 5 Slavų bevardės giminės vienaskaitos vardininko-galininko formų atitinkamą galūnę -o taip pat aiškina analogija pagal kitų kamienų atitinkamas formas su grynu kamienu S. Szoberis (1927: 570), tačiau tą analogiją jis nukelia į ankstyvąjį bendraslavų laikotarpį, tuo būdu jo hipotezė yra artima S. Agrellio hipotezei. * Plg. rec. B. Rosenkranz (1928: 627), kur S. Agrellio nuomonė laikoma įtikinama, ir O. Hu- jer (1928: 354—358), kur S. Agrellio nuomonė nepriimama. S. Agrellio nuomonę taip pat remia: A. B. lecuuuxas (1947: 495—496); B. A. Siky6nnckas- JlemGepr (1958: 10) ir kt. * Plg. rec. Jorundur Hilmarsson (1974: 96), kur linkstama manyti, kad *-on yra sena galūnė. 70 lynas (1913/14: 125; 1957; 152) nurodo tokį faktą, kad pagal dažnai vartojamą tasai buvo sudaryta bevardės giminės įvardžio forma tai, bet nebuvo sudarytas bevardės giminės įvardis *kai, kadangi nebuvo formos *kasai. Tačiau kad lietuvių nėra reguliarios bevardės giminės įvardžio formos kai šalia tai, priežastys bus tik- riausiai ne darybinės analoginės, bet funkcinės. Paprasčiausiai ta funkcija įsigalėjo vyriškosios giminės formos kas, ką atitinkamai kaip tas, tą bevardės giminės įvardžio funkcija. (Plačiau žr. aut. 1974 : 69—73.) J. Otrebskis ir Chr. S. Stangas formas taiir tatai aiškina skirtingai. J. Otrebs- kis (1956: 150) formą tai veda iš *ta-ai kaip J. Endzelynas, o tatai formoje įžiūri pasikartojimą *ta-ta-ai. Chr. S. Stangas (1966: 232—233; 235; 241 —242) aiškina tatai, taip pat koktai, toktai, antai susidarius su -aiiš *tat-ai, *kokit-ai, *tokit-ai, *anat-ai kaip A. Meillet, o tai laiko sutrauktą iš tatai kaip E. Nieminenas (apie šią kontrakciją žr. toliau). Toks skirtingas panašių formų aiškinimas taip pat kelia abejonių. E. Nieminenas (1922: 40), kuris baltų *fa taip pat veda iš *fod, kritikuoja tai, tatai formų darybos aiškinimą su dalelyte -ai pagal tasai, gerasai, remdamasis šių formų funkcijų neatitikimu. Dalelytė -ai paprastai prisideda prie įvardžių vyriško- sios giminės vienaskaitos vardininko formų, suteikdama joms įvardžiuotinių formų deiktinio išskyrimo funkciją, tuo tarpu bevardės giminės įvardžių formoms tokio išskyrimo nereikėję. E. Niemineno iškeltas funkcinis argumentas, kritikuojant mi- nimųjų formų darybos su -ai aiškinimą, nėra labai stiprus, nes parodomųjų įvardžių formos su -ai : tasai, Sitasai ir kt. aiškios deiktinio išskyrimo reikšmės ir neturi, be to, dalelytė -ai prisideda ir prie asmėninių įvardžių fujai, jisai ir kt. Silpniausia minimųjų formų aiškinimo su -ai vieta yra tai, kad, taip aiškinant formą tatai, rei- kia remtis baltų kalbose neįrodoma forma su dentaliniu f. 04. Forma tatai buvo dalijama ir į fa-tai. K. Brugmannas (1911: 346) ir K. Bū- ga (Byra 1912: 33) šią formą, suskaldytą į fa-tai, gretina su sl.*fsf9 > rus. moms. Formą tatai taip pat dalija i fa-tai E. Nieminenas (1922: 44, 46, 47). Pirmąja šios formos dalimi E. Nieminenas tradiciškai laiko bevardės giminės formą *ta < *tod. Prie šios formos prisijungusi dalelytė tai (vok. „so“ arba lokalinės reikšmės vok. „da, dort“ iš mot. g. vn. lokatyvo *t4i), panašiai kaip -ai prie tasai. Skirtumas tarp tas-ai ir ta-tai esąs tik toks, kad priebalsiu besibaigianti forma tas buvusi su- stiprinta -ai, o balsiu besibaigianti *ta— dalelyte tai hiatui išvengti. Formos tatai dalijimas į ta-tai, mūsų supratimu, yra pats tikslingiausias. Ne- priimtinas tik šios formos pirmosios dalies *f@ < fod aiškinimas. Pagal E. Niemi- neną neaiški ir formos tatai susidarymo priežastis. Forma tai E. Nieminenas (1922: 32— 35, 43) laiko nauja, atsiradusia iš tatai tik istoriniu lietuvių kalbos laikotarpiu. Šią išvadą jis (Nieminen 1922: 49, 52) grindžia tuo, kad pirmuosiuose lietuvių kalbos paminkluose tai forma arba visai nevartojama,— yra tik tatai (M. Mažvydo),— arba vartojama palyginti retai ša- lia tatai (J. Bretkūno, B. Vilento). Forma tai gausiau pradedama vartoti vėlesniuo- se šaltiniuose (M. Daukšos ir kt.), o yra vyraujanti K. Sirvydo raštuose. Forma tai buvusi perdirbta iš tatai dėl skiemenų skaičiaus išlyginimo pagal vienskiemenę tas paradigmą. Šnekamojoje kalboje tatai buvusi per ilga ir todėl abstrahuota į tai. Kadangi E. Niemineno bevardės giminės įvardžio formos fai aiškinimas re- miamas detaliai išanalizuotais senųjų raštų faktais, jį perėmė ir Chr. S. Stangas (1966: 232, 242). Iš E. Niemineno atliktos senųjų raštų analizės, mūsų supratimu, reikėtų daryti kitokias išvadas. Išnagrinėjus tarminę medžiagą, pasirodė, kad dabar tik žemaičių vartojama tatai, aukštaičiai šios formos neturi, tuo tarpu fai plačiai pažįstama aukš- taičių, o žemaičių, išskyrus raseiniškius, nevartojama (žr. aut. 1977 žemėlapius). Šių formų tarminė diferenciacija atitinka tų formų vartojimą ir senuosiuose raš- tuose. Tuose paminkluose, kurie turi daugiau ar mažiau žemaitiškų elementų, forma tai nevartojama arba reta (M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno, S. Vaišnoro), 71 o tuose paminkluose, kurie parašyti aukštaičių tarmės pagrindu, fai dažna šalia fa- tai arba vyraujanti (K. Sirvydo, M. Daukšos, M. Petkevičiaus)“. Taigi tai, tatai formų pasiskirstymą senuosiuose raštuose reikia sieti su šių formų tarmine dife- renciacija, o ne su tų raštų pasirodymo chronologija. Tokios pat nuomonės yra ir F. Spechtas (1924: 51), recenzavęs E. Niemineno darbą. Kadangi pagal senųjų raštų medžiagą negalima įrodyti, kad liet. tai atsiradęs vėliau negu tatai, E. Niemineno nuomonė dėl tai kaip kontrakcijos iš tatai netenka pamato. Tačiau kad įsigalėjo fai, o iš vartosenos išstumiama tatai dabartinėje li- teratūrinėje kalboje, be abejo, turėjo reikšmės geresnis fai formos tikimas prie kitų vienskiemenių neapibrėžto nurodymo formų, su kuriomis fai sudaro paradigmą: vard. tai, tas, kilm. to, naud. tam, gal. tą, įn. tuo, viet. tame (plačiau žr. aut. 1974: 61). 05. Skirtingai nuo bevardės giminės įvardžio tai aiškinama dalelytė bei jungtu- kas tai. Pastaroji forma vedama iš mot. g. vn. loc. *tai, kaip kai < *g“4ai. Pradžią tokiam aiškinimui davė F. Solmsenas (1911: 189—190), kuris, kritikuodamas J. Schmidto ,,Neutrum* teoriją, liet. kai, pr. kai „kaip“, atitinkamai ir prieveiks- mių formantą -ai (ilgai) gretino sus. sl. cė (a cė, cči) bei -ė (dobrė) ir kildino iš moteriškosios giminės vienaskaitos lokatyvo. Iš pradžių F. Solmseno nuomonę kritikavo R. Trautmannas (1920: 251 —252), keldamas šių formų ir datyvo atitin- kamų formų (F. Solmsenas lokatyvą-datyvą laikė vienu linksniu) kirčio neatiti- kimą, plg. tai ir tdi. Tačiau F. Solmseno nuomonė pasitvirtino, kai J. Endzelyno (1922: 467) buvo iškelti latvių kalbos duomenys. Latvių kalboje yra vn. viet. tai ir prieveiksmiai (aukštaičių tarmėje) tai, kai (su stumtine priegaide), ir tai geriau- sias įrodymas, kad šie prieveiksmiai yra vienos kilmės su moteriškosios giminės ū- kamieno vn. loc. *tai (plg. liet. toj-ė), *q* ai (Nieminen 1922: 42—43), kurių -ai buvo tariamas su akūtu (Quazenuns 1916: 309). Lat. aukšt. tai, kai atitinka liet. kai?, pr. kai? (Endzelynas 1957: 209) ir liet. tai dalelytės bei jungtuko funkcija (Nieminen 1922: 41). Nėra abejonių, kad šios formos yra prabaltiškos ir savo kil- me susijusios su moteriškosios giminės vienaskaitos lokatyvu (plg. Rosinas 1967: — 177). Tačiau iki šiol niekas nebandė su minétuoju vienaskaitos lokatyvu tiesiogiai sieti lietuvių bevardės giminės įvardžio tai. J. Endzelynas ir E. Nieminenas (pagal pastarąjį ir Chr. S. Stangas), laikydami baltų dalelytę, jungtuką ar prieveiksmį tai, kai senomis vienaskaitos lokatyvo formomis, bevardės giminės įvardį tai laikė ki- tos kilmės — nauja analogine forma (žr. aukščiau). Antra vertus, E. Nieminenas (1922: 47), be tai aiškinimo kaip kontrakcijos iš tatai, vienoje vietoje mini ir tokią galimybę, kad liet. fai bevardės giminės įvardžio funkciją taip pat galėjusi gauti ir iš lokalinės reikšmės dalelytės tai (jos reikšmę atstato su žvaigždute vok. *,,da“), panašiai kaip angl. there, dan. bei norv. der, kurie dabar atlieką subjekto funkciją. Ši E. Niemineno užuomina, mūsų suprati- mu, yra arčiausiai tiesos. Tačiau plačiau šios idėjos E. Nieminenas nevysto. Remda- masis kitų kalbų analogijomis, jis tiesiogiai nesieja bevardės giminės įvardžio tai su dalelyte bei jungtuku tai (pastarąją jis aiškina vok. „,so“). Mūsų supratimu, nėra negalima, kad lietuvių kalboje tai dalelytė bei jungtu- kas ir tai bevardės giminės įvardis yra tos pačios kilmės, t.y. iš kilmės susiję su tuo pačiu mot. g. vn. lok. *tši. Norint tai įrodyti, visų pirma reikia paaiškinti, iš kur tai kilmės pagrinde yra mot. g. vn. lok. *tai ir kaip forma tai, be dalelytės bei jung- tuko, galėjo gauti bevardės giminės įvardžio funkciją. 06. Kaip žinoma, *d/e kamienas iš pradžių nebuvo moteriškosios giminės ro- diklis (šią reikšmę jis gavo vėliau, kai vyko pasidalinimas vyriškoji : moteriškoji : bevardė giminė), bet turėjo abstraktų bei kolektyvinę reikšmę (Brugmann 1908: 8 Dėl lietuvių senųjų paminklų kalbos sąsajos su atitinkamomis lietuvių kalbos tarmėmis žr. J. Palionis (1967: 51 t.t.). ? E. Nieminenas (1922: 20—21), pagal jį ir Chr. S. Stangas (1966: 287), liet. kai laiko nauja forma vietoj kaip vėl remdamasis šių formų vartosena senuosiuose lietuvių paminkluose. 10 Chr, S. Stangas pr. kai veda iš *kai (1966: 287). 72 70; 1911: 286; 1922: 361—362), plg. šio kamieno kolektyvinės reikšmės banda, manta, tauta ir kt. Kolektyvinės reikšmės iš prigimties taip pat buvo ide. bevardės giminės dau- giskaitos vardininko-galininko formos su *-4 (gr. prijoa šalia pmpot, lot. loca šalia loci), vartojamos su predikato vienaskaitos formomis. Dėl šių formų santykio su kitomis formomis yra įvairių nuomonių. J. Schmidtas (1889: 12, 37), pirmasis iš- kėlęs bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko formas su *-4 kaip ide. kolektyvą, laikė jas identiškomis su moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko formomis, turinčiomis tą patį *-4. Jau N. van Vijkas (1902: 12—13) nurodė, kad ko- lektyvinės reikšmės bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko formos su *-@ buvo prieš moteriškosios giminės *4ą/*e kamieno klasės susiformavimą. A. Meillet (1908: 257—258, 261) bevardės giminės daugiskaitos vardininko-gali- ninko formas su *-4 laiko identiškomis su bevardės giminės vienaskaitos vardi- ninko-galininko formomis. Įtikinama yra Chr. S. Stango (1970: 18 t.t.) hipotezė, kad bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko formos su *-4 iš pradžių sudarė atskirą kategoriją — kolektyvą (genus collectivum, 4- collectivum), kuris giminių (nominalinių klasių) sistemoje buvo priešinamas ne kolektyvui (prieš giminių sistemos „vyriškoji : moteriškoji : bevardė giminė“ susidarymą). Pasta- ruoju metu W. P. Lehmannas (1958: 189 t.t.), remdamasis laringalų teorija, pra- indoeuropiečių formą su trumpuoju balsiu ir laringalu, iš kurios išsirutuliojo for- ma su *-4 (vėliau mot. g. vn. vard. ir bev. g. dg. vard.-gal.), iš kilmės taip pat laiko kolektyvinės reikšmės forma. Prieš laringalų išnykimą minėtoji praindoeuropiečių forma sudarė simetrinę sistemą su kitomis priebalsiu besibaigiančiomis formomis: su -s forma (vėliau vyr. g. vn. vard.), turėjusia iš kilmės individualią aktyvaus objek- to reikšmę, ir su -m forma (vėliau vyr. g. vn. gal. ir bev. g. vn. vard.-gal.), turėjusia iš kilmės veiksmo rezultato bei neaktyvaus objekto reikšmę". Jeigu formos su *-4 sudarė atskirą kolektyvinės reikšmės daiktavardžių klasę, tai buvo taip pat išrutuliotos ir atitinkamos atributinės klasės (parodomųjų įvar- džių ir būdvardžių), nes giminių sistemos raidai kongruencija turėjo ypatingos reikšmės. Tai nurodo daugelis tyrinėtojų (plg. Pedersen 1913: 68; Lehmann 1958: 194 t.t. ir kt.). Chr. S. Stangas (1970: 16 t.t.), remdamasis kongruencija, šalia vn. vard. vyr. g. *newos, *so; mot. g. *newd, *sa, bev. g. *newom, *tot|d, rekonstruoja ketvirtą atributinę klasę su vn. vard. *newd, *ta. Pastarosios formos buvo derina- mos su bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko formomis su *-a, kurios iš kilmės buvo kolektyvinės reikšmės vienaskaitinės formos. Vadinasi, įvar- dinis kamienas *ta/|*te (skirtingai nuo dabartinio mot. g. *s4) iš kilmės taip pat buvo kolektyvinės reikšmės, žymėjo „,eine undifferentiierte Sammlung, ein undif- ferentiiertes Kontinuum“, kaip dabar vok. bev. g. „das“. 07. Seniai yra pastebėta ide. kalbose įvardinių *-(į)ū kamieno (*ia, *:4) prieveiksmių su adverbinių linksnių (instrumentalio, abliatyvo, lokatyvo-datyvo) vardažodinėmis galūnėmis. K. Brugmannas (1908: 63) šiuos prieveiksmius laiko substantyvinėmis bevardės giminės formomis. Chr. S. Stangas (1970: 25) juos kildina iš kolektyvinės reikšmės kamienų. Kolektyvinės reikšmės kamienas taip pat galėjo sudaryti formos *tči (su var- dažodine vn. lok. galūne -i'?), su kuria siejama lietuvių dalelytė bei jungtukas tai ir latvių aukšt. prieveiksmis tai, pagrindą. Chr. S. Stangas (1970 : 25) taip pat re- konstruoja ide. kolektyvinės reikšmės *t4| *te kamieno prieveiksmį *ti, bet liet. tai su juo nesieja, nes pagal E. Niemineną laiko nauja forma (žr. 04). Išnykus kolektyvui kaip atskirai kategorijai, vykstant persigrupavimui gimi- nių sistemoje, kolektyvinės reikšmės *t4 kamieno formos gavo moteriškosios gimi- 11 Iš senųjų tyrinėtojų G. H. Miilleris (1898: 312) vienas iš pirmųjų, remdamasis K. Brugman- nu, formas su *-a iš kilmės laiko abstraktų klasės formomis ir priešina jas konkrečios reikšmės formoms su -s. 12 Kad lietuvių prieveiksmiuose (iki vakari) *o | *e- kamieno vn. dat.-lok. galūnė -i (< *-i) yra praindoeuropietiško senumo, žr. Mažiulis (1970: 145—146). 73 nės reikšmę. Todėl ta pati forma *tai sudaro liet. mot. g. vn. viet. tojė (< *tai + *.¢n) pagrindą, taip pat lat. aukšt. tai prieveiksmį ir literatūrinėje latvių kal- boje moteriškosios giminės vienaskaitos vietininką. Turint galvoje, kad viena- skaitos lokatyvas baltų ir apskritai indoeuropiečių kalbose buvo neparadigminė forma (TonoposB 1961: 285, 298—299), lietuvių dalelytė bei jungtukas tai ir latvių aukštaičių prieveiksmis tai galėjo būti netgi senesni už atitinkamas moteriškosios giminės vienaskaitos lokatyvo formas, t.y. minėtosios formos galėjo išsirutulioti anksčiau, negu vienaskaitos lokatyvas tapo paradigminiu linksniu. 08. Aiškinant tai kilmę, reikia paminėti pastaruoju metu V. Georgijevo (1965: 81 t.t.; 1974; 1975: 3—9) postuluojamą hipotezę, pagal kurią *4- kamienas yra išriedėjęs dėl sandhi iš senesnio su dvibalsiu *eH,y, kuris taip pat buvo kolekty- vinės reikšmės. V. Georgijevas įžiūri *-ay- < *eH,y kamieno refleksą daugybė- je ide. formų, tarp kitų ir liet. mot. g. vn. viet. toj-ė, pr. mot. g. vn. vard. quai. Kamieno pasikeitimą fonologiškai aiškina W. R. Schmalstiegas (1973: 101, 143 t.t.): prieš priebalsį gale žodžio dvibalsis virto ilguoju balsiu (*-ay-> *-g), o prieš balsį išliko sveikas: W. R. Schmalstiegas įžiūri papildomą distribuciją *a- kamieno paradigmoje: kamiengalis *-gy- prieš balsines galūnes ir *-4- prieš prie- balsines. Atskirose ide. kalbose *4- kamieno paradigmoje yra nemaža formų su -ay-, kurias būtų patogu aiškinti, suponuojant *eH,y-> *4- kamieną (Rasmussen 1973: 90 t.t.). Tačiau kol kas *4-< *eH,y- raida tėra nepamatuota hipotezė (Szemerėnyi 1970: 173). Todėl mes čia liekame prie senos *4- < *eH,- kamieno interpretacijos ir baltų minėtą formą tai laikome kolektyvinės reikšmės *7a kamie- no ir vn. lok. -i junginiu. 09. Siedami liet. dalelytę bei jungtuką fai su senovine kolektyvinės reikšmės forma *tai (kaip ir mot. g. vn. viet. toj-ė), juo labiau su šia forma turime sieti bevar- dės giminės įvardį fai, nes jis ir dabar dar turi išlaikęs apibendrintą, arba kolekty- ving, reikšmę. Norėdami tai parodyti, trumpai turime paliesti bevardės giminės įvardžio tai funkcijas ir nurodyti santykį, pagal kurį jos sudaro kontrastą su Vyriš- kosios bei moteriškosios giminės formomis. Lietuvių kalboje įvardis fai, galima sakyti, yra vienintelė ryškiausia bevardės giminės forma, kuri toje pat sintaksinėje pozicijoje yra priešinama atitinkamoms vyriškosios bei moteriškosios giminės formoms*?. Vyriškosios ir moteriškosios gi- minės formos tas, ta Vartojamos dvejopai: 1) substantyviškai — eina daiktavar- džio pozicijoje ir 2) atributyviškai — eina būdvardžio pozicijoje. Tuo tarpu be- vardés giminės forma tai vartojama tik substantyviškai — daiktavardžio pozici- joje. Todėl vyriškosios, moteriškosios (iš vienos pusės) ir bevardės giminės (iš kitos pusės) kontrastas galimas tik substantyvinėje pozicijoje. Šioje pozicijoje nurody- tosios formos semantiškai yra priešinamos taip: a) vyriškosios bei moteriškosios giminės formos tas, ta (jų funkcija vienoda) nurodo konkrečius, individualizuotus daiktus (dažnai asmenis); jų antecedentai paprastai yra atskiri daiktavardžiai; b) bevardės giminės forma fai nurodo reiškinius, veiksmus ar daiktus apibendrin- tai, nekonkrečiai; jų ir antecedentai paprastai yra ne atskiri daiktavardžiai, bet ištisi sakiniai ar net didesnė teksto atkarpa. Pvz.: a) Visi pinigai atiteko jo sūnui, o tas ėmė linksmai gyventi. BalčAP 199. Jis (Pranaitis) nieko neatsakė, tik perliejo botagu kumelę, kad ta net šuoliais leidosi keliu. Myk-PutS19. Visi apsiavę su batais, bet tuos dėvėjo tiktai lig išeidamys iš bažnyčios. ValPJ 30. b) Cia jis atsiminė, kad tuo reikalu dar nekalbéta su pačia Darata, bet tai kal- vio sumanymų negalėjo pakeisti. VenclR III 108. Mikodemo mina buvo taip kvaila, * kad nors paveikslą iš jo rašyk... Tai (= kad mina buvo kvaila) pabaigė Vizgirdą įtikinti atėjus jo pražūties valandai. VaizgP I 201. 1? Būdvardžių bei būdvardiškųjų žodžių atitinkamos formos (maZa, gėra) paprastai vartoja- mos visai kitoje pozicijoje, negu atitinkamų žodžių vyriškosios bei moteriškosios giminės formos, plg.: Vaikas gėras ir Vaikui čia gėra. 74 Apibendrinta, arba kolektyvinė, formos fai reikšmė ypač ryški tais atvejais, kai ja nurodoma keletas panašios rūšies daiktų kaip tam tikros sferos daiktų visuma. Pvz.: | Kas gi iš to, kad, be visa to, dar klėtis stovi pilna grūdų, lašinių, linų, vilnų ? Tams- tai tai niekai, o Ansui pagunda, pavydas. VaižgP I 74. Ji neįsivaizdavo laimės ir bii- ties pilnumo be krykštaujančio kūdikio, mylinčio vyro, savo jaukaus namų kampo. Tai pirmutinė žmogiškosios egzistencijos grandis. KubSNL 314. Taigi lietuvių bevardės giminės forma tai turi išlaikiusi apibendrintą, arba ko- lektyvinę, reikšmę, pagal kurią yra priešinama vyr. bei mot. giminės formoms tas, ta, tarinčioms nekolektyvinę, konkrečią, individualią reikšmę. 10. Kad tarp dalelytės bei jungtuko rai ir bevardės giminės įvardžio tai nėra neperžengiamos ribos ir jie gali būti vienos kilmės, rodo jų funkcijų palyginimas. Bevardės giminės forma fai vartojama substantyviškai daiktavardžių vardi- ninko arba galininko pozicijoje kaip anaforinis įvardis — apibendrintai nurodo tai, kas anksčiau būvo minėta arba pasakyta tuojau po tos formos. Jis kalbėjo su manim kaip su suaugusiu, ir tai man buvo labai malonu. VenclPU 436. Adomukas dar nepilnai išmanė, ką gi tai reiškia— nebėra tavo dėdės. VaižgRR I 154. Patiesei pamatus pirčiai, o nori ant jų pastatyti bažnyčią! Kas tai gali padary- ti? ŽemR I 50. Dalelytė bei jungtukas fgi dažnai eina sakinio, dėmens ar frazės pradžioje, neretai su kitomis dalelytėmis, jungtukais ar prieveiksmiais sudarydami pradines grupes, ; — Tai šiandien vaikščioti nė nesirengi? — Sakau gi. — Petras atsistojo. — Tai sudiev. PaukštAK 154. — Ar jūs jau einate į lauką arti? — Tai jau... vakar popiet ariau, — išvebleno. — Tai gal jis ten ardamas dainavote? — Tai jau aš. PaukštAK. 194. — Aš duonos nenoriu. — Tai ko — pančio nori? PaukštAK 6.— Ar matai, ko- kia tu! Tai tik į žemę įkišti,ir gana, o kame mišios? ŽemR I 147. — Aš laiko ne- turiu su jum daugiau kalbėt. Ir pliaukšt kaip jūs. Girdėjot, — ką? Na tai dar jūs išgirsite mane. SruogR II 141. Tik ten, aure, kur smiltys, čia tai ir ropučių sodino, ir rugių sėjo. SimonR I 213. ia tai, eidama sakinio ar frazės pradžioje, savotiškai jungia tą frazę, sakinį su ankstesniu kontekstu, yra lyg koks katalizatorius. Su tokiomis dalelytėmis lyg ir patogiau pradėti naują frazę. Ypač tai būdinga šnekamajai kalbai, dialogui. Dalelytės tai jungiamoji funkcija ypač ryški tais atvejais, kai tomis dalelytė- mis pradedamas naujas sakinys su ankstesniu kontekstu yra susijęs priežasties bei aiškinamaisiais ryšiais??, . — Ona, tamsta vaikščioji į bažnyčią. Tai bent kartą paprasyk dievą, kad jis ne- bedaryty pasauliui tokių kvailių, kaip Santeklių Sviestavicius. VaizgP I 106. — O tu dar didZiuojies? Tai jau neturi proto nė kaip velnias! ZemR I 175. Aš atsistojau iš savo vietos ir nuėjau į toliau sėdintį draugą. Tai kadgi suriko ant manęs. VaižgP I 96. Taigi tokioms jungiamosioms dalelytėms, atliekančioms katalizatorių vaid- menį, visai lengva priartėti prie anaforinių įvardžių, kurie taip pat nurodo į anks- tesnį kontekstą, ypač prie anaforinių įvardžių bevardės giminės formų, kurių nuro- dymas yra labai bendras, nekonkretus. Lietuvių kalboje nereti pereinamieji atve- jai, kai dalelytė tai priartėja prie bevardės giminės įvardžio fai — ji neužima daik- tavardžių vardininko ar galininko pozicijos, t.y. neatlieka įvardžių sintaksinės funk- cijos, bet turi tokią nurodomąją reikšmę, kaip anaforiniai įvardžiai (nurodomas ankstesnis kontekstas arba ankstesnė situacija). Pvz.: Tai vėjas kap papučia, tas kirvakotis bampt, ji sako: ,,Tai mano tėvelis mal- keles kapoja“. Auk (LKT 362). Vieną naktį sujuda visas viešbutis. Iš pradžių Alfon- sas pamanė, kad tai, kaip paprastai, kas nors iš aukštesnių jų karių atvažiavo. VienPD, '4 Tam tikriems kontekstams sąlygojant, forma tai yra išrutuliojusi ir jungtuko funkciją, pvz.: Pirma kas kuo mirė, tai sakydavo kirminas. Kbl (LKT 107). Jei jau balsas toks, tai, matyt, ir širdį tokią turi. PaukštAK. 169. Sugrįždamas vis kokį naują išmislą parsinešdavo, tai ne laiku bulbes akėti, tai nuolat jas arinėti ir arinéti. VaižgP 1 84—85 (plačiau žr. aut. 1977). 15 K 177. Ima čirkšti tūkstančiai žiogelių. Napaliui rodos — milijonai. Tačiau ėmęs sekti, kurgi jie sustoję sparnelius trina ir tokį didelį balsą padaro, nieko nepamato. Ir ima jam rodytis, jog tai visai ne gyvūnėliai čirškia, tik pati žemė skamba... VaizgP I 222. Tokie pereinamieji atvejai aiškiai rodo, kad, esant tam tikriems kontekstams, visai lengva nurodomajai dalelytei fai gauti anaforinio įvardžio bevardės giminės formos reikšmę. 11. Kyla klausimas, kada tai galėjo įsitvirtinti kaip bevardės giminės įvardis. Lietuvių kalbos tarmėse forma tai vartojama gana plačiai, bet paprastai turi dalelytės bei jungtuko funkciją. Pastarąja funkcija ji išplitusi visame aukštaičių tar- més plote, išskyrus panevėžiškius, ji pažįstama taip pat žemaičių raseiniškių. Bevardės giminės įvardžio funkcija forma tai nurodytose tarmėse reta. Kiek dažniau ji pasi- taiko aukštaičių tarmėse, bet irgi dažniau tik pereinamaisiais atvejais. Būdinga, kad ir kitos formą tai atitinkančios formos — žemaičių ta, panevėžiškių fe, te, ti — taip pat vartojamos kaip dalelytės bei jungtukai. Tapti bevardės giminės įvar- džiais jos turi tik potencinę galimybę. Tačiau iš to dar negalima padaryti išvados, kad tai bevardės giminės įvardžio funkcija yra labai vėlyva. Tai plačiai neįsigalėjo bevardės giminės funkcija paprasčiausiai dėl to, kad šia funkcija lietuvių kalbos tar- mėse, kaip ir latvių kalboje, įsitvirtino vyriškosios giminės vn. vard. ir vn. gal. for- mos tas, tą, einančios atitinkamai daiktavardžių vardininko arba galininko pozi- cijoje. Tiktai lietuvių literatūrinėje kalboje, matyt, dėl didesnio tikimo prie visos gramatinės sistemos daugiau įsigalėjo bevardės giminės įvardžio funkcija tai, o ne tas, tą, žr. aut. 1974:58 (2 lentelė), 62 (3 lentelė). Tos pačios darybos kaip liet. fai randama prūsų kalbos paminkluose kai (ša- lia ka, kan), pavartota 3 kartus bevardės giminės įvardžio funkcija galininko pozi- cijoje: Kai billė dineniskas geits? ,,Was heiBt denn teglich Brodt?“ Ench 37,,. Tit daiti teinu erainesmu, kai ioūs skellūnts astai ,,So gebet nu jederman, was jr schūl- dig seid“ Ench 5753. bhe waiditi kai erains, labban segge, stan wirst tans pogauuns ,,Vnd wisset, was ein jeglicher gutes thut, das wird er empfahen“ Ench 61; (Traut- mann 1910 : 267, Nieminen 1922 : 14, Schmalstieg 1974 : 135), plg. Endzelin (1944 : 124-125), kuris, laikydamas liet. fai nauja forma iš ta-ai, kartu ir pr. kai laiko netikra, užrašyta su -i vietoj -n (kan). Lietuvių kalbos tarmėse taip pat kartais pasitaiko kai bevardės giminės funk- cija galininko pozicijoje, pvz.: Už kai tu jį muši? Lp (LKŽ V 361). Gali tai būti analoginė forma pagal tai, bet gali būti ir sena, kalbininko B. Savukyno liudijimu, ji šioje tarmėje vartojama senesnių žmonių šalia ką (tarm. ki). Galimas daiktas, kad prielaidas gauti bevardės giminės įvardžio funkciją for- mos su -ai (tai, kai) bus jau turėjusios prabaltiškoje epochoje. Kad lietuvių kalboje įsigalėjo bevardės giminės įvardžių formos su -ai, prūsų — formos su grynu kamiengaliu (ka, sta, žr. Endzelin 1944: 111, 123), o latvių kalboje iš viso nėra specialių bevardės giminės formų, priežastys slypi ne pačiose formose, o tų kalbų gramatinėse sistemose. 12. Kaip anksčiau buvo minėta (žr. 04), formą tatai tikslinga skaldyti į fa-tai. Antroji šios formos dalis tikriausiai yra ta pati anksčiau nagrinėta dalelytė fai. Ne- aišku, kas iš kilmės buvo pirmoji šios formos dalis. E. Nieminenas (1922: 44) nu- rodo, kad dalelytė tai prisijungusi prie senosios bevardės giminės formos *ta < *tod. Lat. tū-tū?* E. Nieminenas (1922: 46) taip pat aiškina kaip bev. g. vn. vard.-gal. *ta (< *tod) +lok. *tū. Toks aiškinimas būtų priimtinas, jeigu visiškai būtų tikra, kad lietuvių bei latvių kalboje buvo bevardės giminės įvardis *ta, kai susidarė tatai. Forma *ta rekonstruojama lietuvių bei latvių kalboje pagal pr. sta, sl. to ir lietuvių būdvardžių bevardės giminės formas su -a (gėra) (Mažiulis 1970: 85). Iki šiol prie šių formų nebuvo pritraukiama žemaičių ta, nes ji buvo atstatoma fai. Iš tik- 15 K. Miilenbacho — J. Endzelyno žodyne (1932 : 120) ši forma traktuojama kaip pakarto- ta ta ta (rašoma atskirai). 76 rųjų žemaičių minimoji forma yra pagrindo identifikuoti ta (žr. 17). Tačiau Zemai- čių ta bevardės giminės įvardžio funkcijos neturi, ji vartojama tik kaip dalelytė bei jungtukas. Tokia pat forma ta yra ir latvių kalboje, bet ji čia taip pat vartojama tik kaip dalelytė bei jungtukas. Liet. žem. ta, lat. ta savo vartosena visiškai atitinka hetitų ta-, kuri taip pat vartojama kaip jungiamoji dalelytė pradžioje sakinio ir bevardės giminės įvardžio funkcijos neturi. Taigi yra visiškas pagrindas manyti, kad liet. žem. ir lat. ta, kaip ir het. ta-, iš kilmės buvo senos dalelytės ir bevardės giminės funkcijos neturėjo, nors etimologiškai tikriausiai yra susijusios su kitų kalbų bevardės giminės įvardžiais, plg. sl. to (žr. 17). Antra vertus, jeigu lietuvių ir latvių fa būtų turėjusi bevardės giminės įvardžio funkciją, tai neaišku, kodėl ji šią funkciją būtų praradusi. J. Schmidtas (1889 : 229) aiškino bevardės giminės įvardžio *ta išnykimą lietuvių kalboje dėl tos formos su- tapimo su moteriškosios giminės vn. vard. fa < *td po akūtinių galūnių sutrumpė- jimo. Bet latvių moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko forma yra su ilguoju -ū (ta), o bevardės giminės įvardžio formos *ta čia taip pat nėra. Pagaliau tas, tą dabar lietuvių ir latvių kalbose turi bevardės giminės reikšmę, nors kartu yra ir vy- riškosios giminės formos. Taigi formų sutapimas nėra būtina sąlyga vienai iš jų iš- nykti, jeigu jos vartojamos skirtingai. Su tuo pačiu formantu -¢ (ide. *-0) yra nurodytos prūsų bevardės giminės jvar- džių formos sta, ka. Tiesa, J. Endzelynas (1944: 116) abejojo, ar sta yra tikra, nes pasitaiko retai (ir tik sakinio pradžioje!) šalia star. Plačiau vartojama ka. Prūsų kal- bos minimųjų formų funkcijos plačiau netirtos. Antra vertus, prūsų bevardės giminės minimųjų įvardžių formos su -a galėjo būti (kaip slavų ir kt.), o lietuvių ir latvių kalbose atitinkamų formų su -a ta funkcija galėjo ir nebūti (kaip hetitų). Tai priklauso nuo visos kalbos gramatinės sistemos. Turint galvoje iškeltuosius dalykus, liet. tatai daryba iš bevardės giminės for- mos *fa su dalelyte tai abejotina. Mūsų supratimu, patikimesnis fatai formos aiš- kinimas būtų iš dviejų dalelyčių. Turint dalelyte td ir tai, iš jų galėjo susidaryti ir tatai. Šią mintį suponuoja lietuvių kalboje daugybė tokio tipo darinių iš dviejų ar daugiau dalelyčių. Pvz.: ana-va : Anava kiškis bėga. Ilg. ana-ve : Anavė ir jis ateina. Gs. be-ne : Bene tu matei, kad pasakoji. Jnš. be-ta-g* : Betag čia reikia, idant visokia loma būtų ižpildyta. DP 30. be-tai : Id kožnas, kursai tiki, neprapulty, betai amžiną žyvatą turėtų. SE 129. be-tai-g : Betaig tave baisiai pažeidė ir negali keršto nuleist. DP 37. tai-gi : Taigi kad nežinai. Skp. ta-pat i: Kaipgi nedirbu, tapat (= juk) aš viena namuos visa padarau. Ps. tik-tai ir kt. (Daugiau pavyzdžių žr. toliau prie atitinkamų formų.) Tokių žodžių, taip pat ir tatai, darybos pradžią (impulsą) galėjo duoti ir dabar dar vartojami tam tikri sakinį ar sakinio dėmenį pradedantys sintaksiniai komplek- sai iš dviejų ar daugiau dalelyčių, jungtukų bei prieveiksmių, pvz.: Tai jau nebe juokai, jei koja tinsta. Drg. Kai nueidavo spanguolių..., na tai tė (=ten) gyvačių tai yra. Pšš (LKT 159). Dūrė ir išdūrė [žuvis] tinklą ir išėjo, taigi tai vė kokia [didelė]. Kk (LKT 188). Nu tai jau kad sutinka, tai butelį išgeria. Pvk (LKT 181). Nu čia paskun tai aš neatsimenu, kur juosius vežė. Ktč (LKT 167). Kad būtų užtaisai, ka nereiktų rišt — va tada tai jau gyvėnimas būtų. Stkn (LKT 164). Lietuvių kalboje yra reduplikaciniu būdu sudarytų dalelyčių bei prieveiksmių su pakartotu parodomojo įvardžio kamienu. Kamieno priebalsis abiejuose dėme- nyse išlieka tas pats, o balsiai gali pakisti. Pvz.: 16 Iš čia sutrumpinta bet. Kad bet nėra iš beti (taip teigia J. Otrebskis 1956: 360), rodo dzūkų bet su iSlaikytu sveiku 7 (Zinkevičius 1966: 436). 77 ši-šia : Kitur daugiau užpelno kap šišia (=šičia). Pgg. tan-ta-jég : Pasipjovė tokį aviną, tantajėg (=tuojau) ir suvalgė. Vdk. tas-ta-ja : Kai pradéjo paldienike, tastaja (= taip pat) ir subatoj lyja. Trgn. ta-tiaug : Tatiaug (taip pat) ... daro ir ligose. DP 80. ta-tieg : Tatieg padarė prisagiodami kojas. DP 176. te-te site imk* Dgls. Plg. dar tučtuojau, nicnieko, vicvienas, -a ir kt. Panašiu būdu galėjo būti sudaryta ir tatai (lat. ta-ta). Taigi teisūs buvo K. Bū- ga ir K. Brugmannas, lygindami liet. fg-tai su reduplikacine slavų forma *16-10 > rus. nomo". 13. Lietuvių kalboje formos tai ir tatai yra laisvieji variantai. Jos iš pradžių turėjo tą pačią reikšmę (plg. analoginius tos pačios reikšmės darinius šičia ir Cia, šišia ir šia). Todėl literatūrinėje kalboje tatai baigia nykti, užleisdama vietą trumpes- nei formai tai, daugiau tinkančiai prie kitų tas formų. Tarmėse tai ir tatai pasiskirs- tė teritoriškai: kur yra tatai, paprastai nėra tai (žemaičiai), o kur yra tai, nėra tatai (aukštaičiai). Būdinga, kad žemaičių tatai, kaip ir aukštaičių tai, paprastai varto- jama kaip dalelytė, dažnai eina sakinio ar dėmens pradžioje, su kitomis dalelytė- mis bei jungtukais sudarydama pradines grupes. Pvz.: Tas Įtėvas] sako: nuplėšk stogus — bus šiaudun, šiaudus tuos iškulk i nevétytus pasėk laukus. Tatai visus ir apsėjo laukus. Strb (LKT 104). Svaidyt seną žmogų su akmenimis — a tatai tas y gerai? Skl Nu tatai, vaikeliai, šį vakarą reik mu- nie eit numie. Bdr. Ir tatai yr garbė kilti par kitų sprandus. Šauk. Šalia tatai tokia pat dalelytės funkcija vartojama dar žemaičių forma ta(žr. 17). Pastaroji forma turi ir jungtuko funkciją, o tatai jungtuku paprastai neina. Taigi žemaičių tatai ir ta tik kartu atitinka aukštaičių dalelytę bei jungtuką tai. Bevardės giminės įvardžio funkcija tatai beveik ir nevartojama; pasitaiko tik pereinamaisiais atvejais. | Gražiasis ano balakons tatai! Pabenga tatai! Tokius numus įsistatė — ne juoks tatai! Vg (LKT 102). Plūgos nebuvo, kumet tatai atsirado! Skl (LKT 65). Forma tatai ir žemaičių tarmėje jau stabarėja. Pagal kitus panašius darinius prie šios formos pridedama -s, pvz.: Žieminis jurgins tatais. Ykšn (VitZ 393). Senuosiuose paminkluose, ypač iš Žemaičių kilusių rašytojų raštuose, forma tatai gausiai vartojama ir bevardės giminės įvardžio funkcija (žr. 04). Latvių td-td užfiksuota tik dalelytės funkcija, pavyzdžiui, sušukimuose bei nusistebėjimuose: ; Ta ta meita! Ta ta aizmirsu! Ta ta vini kaujas! LV IV 120—121. Kaip lat. ta, taip ir lat. td-td bevardės giminės įvardžio funkcijos neišvystė. 14. Be tai ir tatai, lietuvių kalboje yra ir daugiau tos pačios darybos formų iš parodomųjų bei su jais santykiaujančių klausiamųjų-santykinių, kartais ir kitų įvardžių kamienų. Pagal tokį pat santykį sudaryta: I tas — tai kiekas — kiekai šitas — šitai tiekas — tiekai itas — itai visas — visai anas — anai vienas — vienai Sis — šiai kitas — kitai kas — kai 17 Pastaruoju metu aiškinama ir ide. bevardės giminės vn. vard.-gal. forma *t0d (s. ind. tad)< *rot iš pakartotos dėl emfazės *t0-t(0) (Szemerėnyi 1970: 189). Įdomu pažymėti, kad finougrų la- piu kalboje taip pat reduplikuojami parodomųjų įvardžių kamienai, pvz.: da-dat, duo-duot, do-dot (Kont 1975: 446). ; 78 II | III tas — tatai toks — toktai šitas — Sitatai šitoks — šitoktai katras — katratai koks — koktai IV šis — štai tiekas — tiektai anas — antai kiekas — kiektai Iš *io|*ie kamieno plg. Jjdi-b Rm. Pirmojo modelio formų tai, šitai, itai formantas -t- yra įvardžio kamieno da- lis. Antrojo, trečiojo ir ketvirtojo modelio formų -f- kamienui nepriklauso, šiose formose -fai sudaro atskirą nuo įvardžio kamieno dalelytę (išskyrus tatai iš dviejų to paties įvardžio kamienų), plg.: šita-tai ( :Sitas), katra-tai (:katras),tok-tai (:toks), šitok-tai (:šitoks), kok-tai (:koks), $-tai (:šis), an-tai (:anas), tiek-tai (:tiekas), kiek-tai (:kiekas). Susidarius tai, tatai, šitai, itai, dalelytė -tai buvo apibendrinta kaip formų sudaromasis elementas, ir daugelis formų su -tai buvo sudaryta analo- giškai. Sakysim, forma štai nebūtinai sudaryta iš šitai (Stang 1966: 242), ji yra su- daryta tiesiai iš š-is su dalelyte -tai, taip pat antai iš anas, tiektaiis tiekas ir kt. Tre- čiojo modelio formos toktai, šitoktai, koktai taip pat aiškiai analoginės. Pirmojo modelio formos be formanto -t- (anai, šiai, kai, kiekai, tiekai, visai, vienai) yra visiškai taip pat sudarytos, kaip to paties modelio formos, turinčios kamiene -f- (tai, šitai, itai). Formos be -t- buvo sudarytos, kai -fgi dar nebuvo apibendrinta kaip sudaromoji dalelytė. Kaip vėliau matysime, šios formos ir varto- jamos skirtingai. = 15.+Iš pirmojo modelio formų, be tai, turi dalelytės ir bevardės giminės įvar- džio funkciją literatūrinėje kalboje Šitai. Forma šitai ryškiau skiriasi nuo tai, eidama dalelyte (stipri artumo deiksė), pvz.: Koks ten kirminas šitai rėplo(j)? Brs. Šitai mano brolis. Brsl. (Plg. Tai mano bralis.) Šitai jis treti metai fabrike. BilR I 66. Eidama bevardės giminės įvardžiu, šitai aiškiai nesiskiria nuo tai ar tatai, nes leksiniai atspalviai tarp kamienų šitas, šis (artumo deiksė), fas (neutrali deiksė), anas (tolumo deiksė) dabar daugeliu atvejų apnyke.. Ką ažu šitai turėsta iš mani paimt? Dglš. Jau mumi šitai ne galvon. Mrc. Pasakyk tamista šitai viršininkui. KudR I 122. Plg. lygiagrečiai vartojamą Ššitai ir tai: — Turiu tau prisipažinti, jog ir aš ne sykį mislyjau apie Šitai. Ne sykį ir kalbė- jau apie tai. PietA 91. Tarminė forma itai (vartojama dzūkų šalia tai) dažniausiai funkcionuoja kaip dalelytė, kartais pasitaiko ir artima bevardės giminės įvardžiui funkcija. Itai buvo pačiose sekminėsa. Brsl. Kas itai? Gžl. Itai buvo kada medžias, o dar iškirto. Dln. (LKT 357). Itai jau buitis žmogaus jauno. Vrnv. Aš nežinau, kas itai bus iš to šalčio. Vrnv. Išmiušė, išmušė itai vasarojų visą. Vsn. Visos kitos pirmojo modelio formos bevardės giminės įvardžio funkcijos ne- išvystė. Jos vartojamos tarmėse arba senuosiuose raštuose tik prieveiksmio ar da- lelytės funkcija. Pvz.: anai: Anai ir jis ateina. Brž. šiai: Nerékauk šiai (=šitaip), visus žmones bute pribudinsi. Jrk 26. O šiai (=šiaip) visur pakavotos naudos pilnai. BP I 159. Šiai junginyje su tai pasitaiko ir bevardės giminės įvardžio funkcija, pvz.: Tai šiai, tai tai dirba (=tai šį, tai tą dirba). Zt. Kai literatūrinėje kalboje vartojamas kaip jungtukas, bet tarmėse bei senes- niuose raštuose pasitaiko ir dalelytės bei prieveiksmio funkcija (plg. lat. aukšt. kai, pr. kai). Dėl kai bevardės giminės įvardžio funkcijos žr. 11. 79 Skarelė kai ruda, kai geltona (= lyg ruda, lyg geltona). Dkšt. Pasigėrę kai ožiai bliauna. Prn. Man kai ne yr (= kaip yra, taip gerai). Rod. — Ui, kai!(=kaip- gi) — tarė Nemunėlis. A 1885, 329. Plg. Tai kaigi (= kaipgi), ir jam reik pasipuošti. Kair. Be to, su dalelyte kai yra sudaryta daug samplaikinių įvardžių bei prieveiksmių, pvz.: kai kas; kai kuris, -i; kai katras, -a; kai koks, -ia; kai kada; kai kaip; kai kur ir kt. Lietuvių kalboje taip pat vartojami atitinkami junginiai ir su kaip : kaip kas, kaip kuf ir kt., bet jie turi kitą reikšmę. Plg. dar prieveiksmį niėkai (Medžiaga graži, ale kad glamZos. — Tai niekai (= prastai). Skp. kiekai : Kiekai (= kiek) gi turi kiaušinių? Ds. Kiekdi žmonių šiandei pusry- tis virtas? — Tiekdi, kiek bus. Ds. tiekai : Ir tiekai gi miegojimo! Pnm. Tiekai to. Slk. visai : Atsigulė visdi ant patalo. Dt. vienai : Visi kvaili, tik ne vienai. Skr. Jų vienai laikrodžiai eina, mūs kitai. Grdž. Gyvemi čia miške viendi vienas. Kp. kitai: Seredžiuj kitai (= kitaip) šneka. VI. Negaliu kitai, turiu eiti. VoL 291. Būdinga, kad daugelis formų kirčiuoja -ai tvirtaprade priegaide: kiekdi, tiekdi, viendi, visdi kaip lat. aukšt. tai, kai (su stumtine priegaide). Antrojo modelio forma šitatai reikšmės atžvilgiu atitinka šitai (plg. tatai ir tai), pasitaiko žemaičių tarmėje šalia tatai dalelytės funkcija. Senuosiuose raštuose ji turi ir bevardės giminės įvardžio funkciją. Pvz.: Galiu duot pienuko, šitatai turiu. Tv. Šičia turim žinoti, kodėlei Jonas šitatai duost klausti. BP I 30. Šitatai nusi- davus, mėgina dievas Abrahomą. BBI Moz 22, 1. Šitatai ans darens est. MT XV, Trečiojo modelio formos toktai, šitoktai, koktai žinomos iš senųjų raštų ar tautosakos. Dabartiniuose raštuose jos yra archaizmai. Šios formos sudarytos iš būdvardiškųjų įvardžių toks, -ia, šioks, -ia, koks, -ia, tačiau vartojamos bevardės giminės įvardžio funkcija daiktavardžių vardininko bei galininko pozicijoje kaip tai, šitai ir kt. Dėl to jos ir išnyko. Toktai dabar atitinka tai, tatai; šitoktai — šitai arba tai; koktai — kas, ką, nes specialių bevardės giminės formų iš įvardžio kas nebuvo sudaryta. Pvz.: Pradėjo ant Jono rūgoti, jog jis toktai be jų žinios buvo darąs. BP I 44. Kadangi tu toktai padarei, tada būk prakeiktas. BB 1 Moz 3,14. Nusidavimas daugi mučel- nykų, smarkios koronės neprietelių — toktai vis nobažnąsias dūmas perima. MT3P. Tas kūdikis, toktai matydamas, prašneksiąs. Sch 197. Laukininkai savo pareiškime nurodė, kad jie toktai padarė išvesti iš kantrybės. prš. Jūs toktai negirdėjote, bet aš girdėjau. Simon VK 86. Nes jie ne sau patiems, bet mums apsakė, koktai dabar jums pranešta yra. Bb 1 Ptr 1,12. Užveizdas matydavo... ant sodo tvoros mažas mer- gaites bėginėjančias, koktai jam visai nepatikdavo. Bs Mt II 136. Ketvirtojo modelio formos paprastai vartojamos kaip dalelytės, jungtukai ar prieveiksmiai. Antai forma dabar pažįstama kaip dalelytė, bet senuosiuose raštuose turi ir bevardės giminės įvardžio arba artimą jai funkciją, pvz.: Antai jis pagal mišką šieną pjauja. Gr. Ir tenai išpildysis antai, ką tarė pranašiep. DP7. Vis antai tur sudeginta būti. BB 3 Moz 6,22. Baisu antai buvo, kada... paskandino visą pasaulį, bet toli baisesn antai bus, kad ugnimi visą pasaulį išdegis. DP 8. Plg.: Ir pasakė dabar — nei štai, nei antai (= nei šį, nei tą). Skr. Štai vartojama kaip dalelytė ir savo funkcija nesiskiria nuo šitai, pvz.: Štai jau tek skaisti saulė. Stan P 30. Tiektai žinoma iš senųjų raštų, atitinka tiktai, pvz.: Ką tiektai suriši ant žemės, surišt bus ir danguj. Mž 588. Tėvo niekas nepažįs- ta, tiektai sūnus. DP 340. 80 Kiektai forma plačiau neįsigalėjo, nes ta reikšme vartojama forma kieka „kiek“. (Plg. tieka ir tiektai, kurių reikšmės skiriasi.) Pvz.: Kad liežiuvį jie turėtų, kiektai mumis pasakytų! Gmž. 16. Kaip rodo nagrinėtoji medžiaga, beveik visos čia iškeltos formos turi prie- veiksmio, dalelytės ar jungtuko funkciją. Bevardės giminės funkciją išvystė didžioji dalis formų su kamieno ar apibendrintu formantu -t- (pirmojo modelio formos tai, šitai, itai, antrojo ir trečiojo modelio formos). Taigi bevardės giminės įvardžių formantas lietuvių kalboje buvo apibendrintas -tai.. Iš pradžių šių formų daryba su -tai buvo gana produktyvi. Turėta tos pačios reikšmės net po keletą formų, plg. be tai — tatai, toktai; be šitai — šitatai, šitoktai ir kt. Tačiau vėliau dėl įvairių veiksnių (ta pati reikšmė, ta pati pozicija, reikšmės skirtumo tarp tas ir šitas, šis nykimas ir kt.) daugelis jų išnyko vėl užleisdamos vietą pagrindinei formai tai. Formantas -ai be -t- bevardės giminės įvardžių funkcijos neišvystė. Formos su -ai: kai, anai, šiai ir kt., liko dalelytės, jungtukai, prieveiksmiai, plg. lat. aukšt. tai, kai 05. Tapus -ai būdvardiškųjų prieveiksmių darybiniu formantu, prieveiks- miai iš įvardžių kamienų gavo postpoziciją -p(o-s), plg.: anai — anaip, kai — kaip, niekai — niekaip, kitai — kitaip, šiai — šiaip, šitai — šitaip, tai — taip, vienai — vienaip, visai — visaip®. Be formanto -p(o-s) kaip prieveiksmis dabar literatūrinėje kalboje vartojamas tik visai ir savo reikšme skiriasi nuo visaip „įvairiai“. Formantas -ai taip pat pritapo prie parodomųjų įvardžių ir įvardžiuotinių būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko, negimininių įvardžių įvairių formų, tam tikrų veiksmažodžių formų ir kt. FORMOS SU FORMANTU -a Forma ta 17. Žemaičių tarmėje vartojama forma ta dalelytės bei jungtuko funkcija, pvz.: VaZiuoja, važiuoja, prie kelio besanti trobelė, na ta ans sako. Zd (LKT 48). Pats Seria, pats melZia, ta tas — bandZius. Lc (LKT 43). Kadangi žem. ta vartojama visiškai taip pat, kaip aukšt. fai atitinkama funk- cija (žr. aut. 1974: 64; 1977:70), tai paprastai ji būdavo atstatoma tai (Bezzenber- ger 1887 : 31, 35). E. Nieminenas (1922 : 51) šią formą žinojo iš S. Daukanto raš- tų ir taip pat neskyrė nuo tai. Forma ta turi trumpąjį -a, tuo tarpu žemaičių dvibalsis ai gale žodžio papras- tai virsta ilguoju a. Tik telšiškiai ir vietomis kretingiškiai sutrumpina jį iki trumpojo balsio (Zinkevičius 1966 : 90, III). Tačiau forma fa turi ir varniškiai. Taigi visų žemaičių forma ta reguliariai sutrumpėti iš fgi negalėjo. Kad žemaičių ta būtų su- trumpėjusi iš fai nereguliariai dėl proklizės, taip pat nelabai įtikima. Dabar forma tai žemaičių tarmėje (išskyrus raseiniškius) nevartojama, bet yra sustabarėjusi prieveiksmio formoje užtdipernai Slnt (plg. kirčio atžvilgiu lat. aukšt. priev. taf), ūžtaipernai Kal „užpernai, užužpernai, labai seniai“, pvz.: Pernai ir užtaipernai vis buvo šaltos žiemos. Sts. Užtdipernai vaiks mokyk- lą pradėjo eiti. Slnt. ; Žemaičių formos fa trumpasis -a gali būti arba iš senovės, arba iš *-d. Pasta- ruoju atveju šios formos -a(<*-d) reikėtų sieti su bev. g. dg. vard. -gal. arba mot. g. vn. vard. *-d, bet tai sunkiai įrodoma. Tikriausiai ši forma su trumpuoju -d yra iš senovės, būtent ide. *fo (grynas kamienas, be galūnės, plg. bevardės giminės formas sl. to, pr. sta), nesutrumpėjusi, nes vienskiemenė. Latvių kalboje taip pat yra užfiksuota atitinkamai vartojama forma ta, pvz.: — * Plg. ankstesnį aiškinimą, kad formos be formanto -p (kai, tai, šitai, anai, kitai) galėjo bū- ti apibendrintos iš pozicijos prieš p, b (Nieminen 1922: 21). 6. Gramatinės kategorijos ir jų raida 81 Ja gribi, ta nūc! LV IV 120. Ikkatru zi’lwéku tew būs milét, schids ir zi'lwėks; td tad ari schidu būs milėt. BLG 401. Kd sa’lst, ta sa'Ist. BLG 395. (Daugiau pavyz- džių žr. Bielenstein 1863 : 395 t. t.) Vargu ar lat. ta šiais atvejais yra sutrumpinta iš tad (Nieminen 1922 : 31, Mii- lenbach — Endzelins 1932 : 120—121). J. Endzelynas dėl to nėra visai tikras. Jis nu- rodo, kad lat. ta tokiais atvejais, kaip ir liet. ta (sakinyje Kas ta oro kaitris) gali būti iš kilmės taip pat bev. g. vn. vard.-gal. forma (plg. sl. to, gr. 76). A. Bielens- teinas (1863 : 98) lat. ta laiko bevardės giminės įvardžio forma. Nei lietuvių, nei latvių kalboje fa nevartojama bevardės giminės įvardžio funk- cija. Panaši padėtis yra nurodyta hetitų kalboje, kur taip pat vartojama forma fa- (šalia Ššu-, nu-) kaip sakinio pradedamasis elementas (Opujipur 1952 : 53), bet be- vardės giminės įvardžio funkcijos ji taip pat neturi, nors savo kilme tikriausiai yra susijusi su ide. *fo (Sturtevant 1933 : 199 t. t.; Kronasser 1956 : 153; HBanoB 1963 : 140; 1965: 188—189; 1974 : 115; Kurytowicz 1958 : 244). V. V. Ivanovas (HBanoB 1965 : 188—189) taip pat gretina lat. fa ir s. sl. to pes > rus. menepo su het. ta-, į Taigi liet.-lat. ta iš senovės, kaip ir het. ta-, galėjo neturėti bevardės giminės įvardžio funkcijos, nors kaip nurodomoji dalelytė, panašiai kaip tokios pat funk- cijos tai, yra labai artima parodomųjų įvardžių bevardės giminės formoms. 18. Lietuvių kalboje ta pati forma ta yra išlikusi daugelyje sudurtinių darinių. Eidama sakinio pradžioje su kitomis dalelytėmis, jungtukais, prieveiksmiais, taip pat šliedamasi prie savarankiškų žodžių (pati būdama nekirčiuota), dalelytė ta ilgainiui suaugo su minimaisiais žodžiais. Sudurtiniai žodžiai su dalelyte ta gali būti iš dviejų arba net iš trijų ar daugiau kamienų. Dalelytės ta vieta tokiuose dariniuose įvairi. Dažnai ji yra pradžioje, bet gali būti gale ir viduryje tarp dviejų kitų dėmenų (dariniuose iš trijų kamienų). 1) Dariniai su 7a-: tagi „taigi“ Kv, Šv (Tagi yr duonos — tai pasiimk. Jrb. Tagi, ką dirbt? Žg. Tagi, tagi, persenęs esi. Vn); tagatés „įtaigi, štai“ Slnt (Tagatés, toks menks tesi. Stk. Vakar tagatės Plungė(j) buvau. Als); taja „taip pat, tas pats“ (Taja žygis (=žygis tuo pradėjimu). Ds, Skp. Taja ir par mum. Sv. Čia šiltas daiktas, apsivelki — vis taja kaip an pečiaus. PK.) (dėl -ja žr. 19); tajag „t. p.“ (Mums tajag tiksis, kas tam tarnui smarkiam tikos. DP 361); tajėg, tajėk „,tuojau, tuo pra- dėjimu“ (Pinigus gauna, tajég ir išleidžia. Snt. Vyrams bepjaujant, mes pradalges tajėk ir išdaužysime. SIV); tapagaliaus „galiausiai“ KIG 142; tapagaliausias, -ia (Duok tapagaliausią dieną teisiai už griekus gailéti. Mz 53); tapalačiai „paeiliui“ Pmp; tapalatos „nuolatos“ Ps; tapasukai „dažnai“ Trgn; tapdt „juk“ (Jeigu jis bū- tų gyvas, tapat jau ką nors parašytų. Kair. Kur jis dabar tapat galėjo prapulti. Lnkv); tapatačios ,,be paliovos, ištisai“ Nm; tapėdžio „iš paskos“ (Tapėdžio tuoj paskui mane ir atsivijo. Upn); tapirmiaus (Melskiam tapirmiaus. Mz 135); ta- prad? „muolat, dažnai“ (Uošvis pas mus taprad? atvažiuoja. Trgn); tapradzia „t. p.“ Lkm (TapradZiavaZinéja. Ktk); tapradiai „t. p.“ (Anastapradziai ge- ria.BInk); tapradžios „t. p.“ (TapradZiés neklauso, kad ir sakai. GrZ); tavien „tiek pat“ (Ar man žąsis, ar antiena — vis tavien. Grz); taviena „t. p.“ (Tu kniskis po tuos gelazgalius, vis taviena jie te yra. Rd); taviendtos „nuolat“ Lnkv. Su ta pačia dalelyte ta- tikriausiai yra sudaryta tada (sutrumpinta fad), plg. kada, šiada ir kt. Darinys senas, atitinkamų formų yra ir kitose ide. kalbose, plg. s. ind. tadd ved. tadūnim, av. taba. Pirmąją šių darinių dalį taip pat sieja su ide. *to M. Fasmeris (Pacmep 1973 : 68). Antroji dalis neaiški. Dėl slavų formose pasi- rodančio -g- (plg. rus. moeda, s. lenk. tegdy ir kt.) ir lat. tagad ,,dabar ji buvo sie- jama su *gods (Miilenbach — Endzelins 1932: 122 —123). Greičiau ši dalis sietina su ide. *do/*de įvardžių kamienu (pr. din ,,jis“) (Walde — Pokorny 1930: 771; Pokorny 82 1949 : 182; Tonopos 1975 : 343). Plg. liet. dalelytę do (Kas dé (=per) žmogus? Dv. Kv. Kas dé par paukštelis kitkuo vyšnių sodely. JD 859). Dviejų dalelyčių junginys greičiausiai ir bus minimosios formos. Plg. variantus: tadagi BB I Moz 48,5; tadajeinos Ad; tadajenai Brsl; tadak Lz; tadakailz, tadai Nj, Bgs; tadaik Zt; tadaikik Zt; tadés Pc, Skp; tadam (> tadum) Brz, Ps, Kur, Azr, Jnsk; tadan- gi SD 423 (plg. kadangi, žr. 22); tadang DP 224; tadangel MT 34. Plg. variantą be -da: tagaciaus Ggr, plg. aukščiau duotą tdgatés „taigi“. Variantas tagad Ms, M (lat. tagad, rus. moeda) gali būti su tuo pačiu -ga-, kaip tagadiaus, ir tuo pačiu -d-, kaip tada. Tos pat rūšies darinys taip pat bus fačiau, plg. ta-gačiaus, ta-tiaug DP 801°, 2) Dariniai su -fa: anta „ant“ (Sėdi anta suolo. Bd; sutrumpinta ant; plg. antajég „tuoj“ Smk, Btg; antaryt , kita dieną“ Pls, Btrm; antarytėj Dbč); kartufita „kada nors, kartą“ Up, Skr (Prilipsi kartunta prie liepto galo. Sch 87); kiekunta „šiek tiek, kiek“ (Apie ... darbą ir urėdą kiekunta sakėm. BP 11 122) (plg. Hermann 1926: 388); neta „met“ Vin! 70 (sutrumpinta ret). 3) Dariniai su -fa-: betag „bet“ DP 30 (sutrumpinta bet); tantajėg „tuojau“ Erž, Vdžg, Nmk; tastaja „taip pat, be perstojo“ Trgn. Kaip rodo pavyzdžiai, dariniai su fa paprastai turi dalelytės, prieveiksmio, kartais prielinksnio, jungtuko funkciją. Latvių kalboje taip pat yra atitinkamų su fa sudarytų formų, žr. Bielenstein (1863 : 395—409). Be ta, atitinkamos darybos su tuo pačiu formantu -a (< *-0) yra ir daugiau formų iš parodomųjų, klausiamyjy-santykiniy bei kitų įvardžių kamienų. Forma ją 19. Forma ja Vl(< *jo su trumpuoju -a??) lietuvių kalboje pasitaiko kaip jung- tukas „jei“ ir kaip dalelytė. Pvz.: O ja negausiu tos noriamosios, palauksiu augančiosios. JV 851. Eikš čia, merguže, gelbėk mane jauną, kad ne mane, ja (=tai bent) noris ke- purėlę. RD 137 (LKŽ IV 289). Latvių literatūrinėje kalboje vartojamas jungtukas ja „jei“ “(Ja tu gribėtu, es tey duotu), kurį J. Endzelynas (1922 : 825) taip pat sieja su *jo- kamieno bevardės giminės vn. vard.-gal. forma. 20. Kaip su fa, taip ir su ja yra sudaryta sudurtiniy jungtukų, dalelyčių, prie- veiksmių. Kaip postpozicija, -ja (-ia) eina ir prie įvardžių. Sudurtiniuose dariniuo- se forma ja gali būti pradžioje, gale ir viduryje. 1) Dariniai su ja-: jab „bet“ (Eik jab su kuomi. J (LKZ IV 290) (plg. jab kaip sudaromąją i jabkaip, jabkas, jabkoks, -ia, jabkur J); jabėnte ( Jabente, nei teip buvo, nei ko. Šts); jag „jei“ Zt (Zinkevičius 1966: 438), plg. jeg, žr. 44. 19 Plg. ankstesnius aiškinimus: fačiau < *tat-jau (Skardžius 1932: 52; Otrebski 1956: 368); tačiau < *tad-čiau (Endzelin 1922: 544; Fraenkel 1962: 1048 — 1049). 20 Ja (su ilguoju di) gali būti iš jai Gr. ZinkeviCius 1966: 437), plg. formas su -ai 14, 15. 6 83 2) Dariniai su -ja, -ia: ansja „jis“ (O ansja pats kėlęs nuėjo namuosna savo. Ch Mt 9, 7; kiekaja „kiek“ Lel (žr. kieka 28); taja?* „taip pat, tas pats“ Ds, Skp (dėl ta- žr. 18); tasia „taip pat, tas pats, vis vien, tuo pradėjimu, kad jau, tiek, tiek pat, kaip“ (Anas tasia mokytas. Dgč. Tai aš važiuosiu. Tasia žygis bus. Užp. Įdėk ir savo parašytą laišką vienan vokan — tasia siuntimas. Pnd. Tasia ką man duosi — ar vištytę, ar gaidžiuką. Ds. Tasia (=kad jau) pradėjai, tai ir baik. Tvr. Tasia ėjus, tasia nėjus. Rz. Tasia paritus, tasia pastačius (storas žmogus). Skp. Ir nuo Dūkš- to, ir nuo mūs tasia bus kilometrų. Smal. Samdinys tasia dievo paukštis: kur sumo- jo, ten nuplasnojo. Balt PV 1152. Jį ar girsi, ar peiksi — vis tasia. Sim. Tasia pat kuriuo arkliu vaZiuosim. Ds); teipoja „teip“ Ds; tiekaja „tiek“ Ut (Zr. tieka 28); vis toja „taip pat, tiek pat“ Ds, Slk (dėl to- Zr. 31)*. 3) Dariniai su -ja-, -ia-: kajakas „kaži kas“ SD 121 (dėl ka- Zr. 22). Senuosiuose raštuose -ja-g(i), -ia-g(i) kaip postpozicija pridedama prie paro- domųjų įvardžių tas, -a, anas, -a ir kt. visų linksnių, pvz.: Tasiag metas DP 27; tamejag kine DP 584; tieiag patys sąnariai DP 8; ižg tųjag kraštų DP 59; su tajagi merga DK 20; anosiag dienos (vn. kilm.) DP 268; tokiajag išeiga DP 33. Forma ka 21. Forma ka < *q%o vartojama lietuvių kalbos tarmėse kaip jungtukas reiks- me „kad“ ir kaip dalelytė, pvz.: Man ka jau per daug saldu, tai jau nebeskanu. Pd. Aš tau sakiau, ka lauke lyja. Jrb. Ka neklausai, tai aš lupsiu. Grž. Vagis ka apvag, ben sienas paliekt, vo ugnelė ka aplanko — nieko nebliekt. Plt. Svotukai mažasis, daug taukų gavai? — Ni ka daugel, ni ka per mažai. JV 536 (LKŽ V 8). Latvių literatūrinėje kalboje vartojamas jungtukas ka „kad“, kurį A. Bielen- steinas (1863 : 396) ir J. Endzelynas (1951: 541) taip pat laiko įvardžio kas bevar- dės giminės vn. vard.-gal. forma, atitinkančia pr. ka**. Forma ka bevardės giminės įvardžio funkcija yra duodama P. Ruhigo (1747 : i 57): Ka būwo c3onay? „Was war da?“ Neaišku, ar čia ka yra tikra, ar tik korek- tūros klaida vietoj kas. E. Nieminenas (1922: 50) -ka aiškina kaip bevardės giminės formą M. Dauk- šos Postilės formoje nieka: Nes’! tatdi bilot ner’ niéka kito tiektdi W.Chriftų pramint ne piemenimi, bet famdinįkū (208). Šiame pavyzdyje nieka gali būti korektūros klaida vietoj vyr. g. vn. vard. niekas, plg. kitais atvejais vartojamą nér niekas kito: moterifte nė ft niekas kito, tiektdi... DP 69. wifsos nūdžios... nę est niekas kito... DP 8. Kas niekas kito ner’ tiektay meldy regimieii. DP 59. Plg. teigiamajame sakinyje vn. vard. kas kito: Dabar yr kas kito. DP 9; vn. gal. ką kito: žūda... ką kito drba daugefn. DP 30. Galininko pozicijoje bevardės giminės forma nieka yra išlikusi tarmėse tam tik- ruose pasakymuose, pvz.: Eina visa par nieka. Skp. Jeigu tai būtų vyr. g. vn. gal. forma, būtų vietoj galinio -a rytų aukštaičių ilgasis -# iš tautosilabinio -un. 21 Šios formos -ja K. Būga (1961: 448) taip pat veda iš įvardžio kamieno *jo-, kaip ir įvardžiuo- *tinių būdvardžių -ja (sausėja). 22 Ulvydas (1969: 14) darinius su vis: vis tasia, vis tiekaja, vis toja nurodo prie vienaskaitos wardininko prieveiksmių. 28 7. Zinkevičius (1966: 438) liet. ka laiko apibendrinta iš kad ar kat pozicijoje prieš 7; "E. Hermannas (1912: 76, 79) lat. ka identifikuoja su liet. kai (iš vn. dat.-lok.). 84 22. Su dalelyte ka tokiu pat būdu, kaip su ta, ja, yra sudaryta įvairių sudurti- nių formų, kurios taip pat paprastai eina dalelytėmis, jungtukais, prieveiksmiais, kartais įvardžiais. a) Kaip tada (žr. 18), tokios pat darybos yra kada (sutrumpinta kad) bei jo variantai: kadai Ds, Svn, kaddi Kv, Pgr, plg. kadai kas, kadai kada, kadai kadė, kadai kadziy ir kt. (LKZ V 41). Plg. dar to paties būrio kaddise DKS, kadaise Ktv ir ju variantus: kaddinc Brsl, kaddis Mrp, kaddis¢ia Rdm, kadais¢ia Vdš ir kt. Tik- riausiai tos pačios giminės yra ir kaddngi (su postpozicija -gi) ir jo variantai: kadang DP 225, kadangel MT 98 (dėl -1 plg. tol, tole, toleg, žr. 31). b) Tos pačios rūšies seni dariniai tikriausiai yra dalelytės kana UZv ir kane (dalelytė ka su dalelytémis na, ne), pvz.: Iskalbéjau žodelius kana meiliausia. TDr IV 2. Ji pradėjo siūti kana puikiau- sias drapanas. Tvr, plg.: kana kada, kana kaip, kana kas, kana keli ir kt. LKZ V 193. Pusiau kané (=kone) žodį ištariau, ir suprato. J. Kame augai, dukre mano, kané (=kad ne) pas matušę? Ds, plg.: kane kas, kane koks, -ia ir kt. LKZ V 207. Plg. dar tos pačios reikšmės kajakas SD 121 (su -ja- vietoj -na-, -ne-, zr. 20) ir kono, Zr. 33. Atitinkami dariniai yra s. ind. kd$ cana, kadd cana (Specht 1932: 271)%. c) Kaip i$ kai yra sudaryta kaip, taip iš ka tikriausiai yra sudaryta kap „kaip“, vartojama daugelyje tarmių (Zt, Nč, Vrn, Brt, Tvr, Vlkv), pvz.: Kap gyvena tavo brolis? Klvr. Kap tu man, tep aš tau. Lp. Plg. tep (39), teip (47), keip (51). Kap vedė iš bevardės giminės vn. vard.-gal. *ka < *g“od su postpozicija -po J. Schmidtas (1889: 230)?*, d) Su ta pačia forma -ka- yra sudaryta senųjų raštų: anskat „antai“ (Anskat atėjo Sunamitienė. BB 2 Kar 4, 25); taskat „štai“ (Taskat sūnus tavo. MZ 447); šiskat „t. p.“ BP I 84. K. Būga (1961: 448; 1958: 447) šio tipo dariniuose taip pat išskiria -ka-: tas- -ka-t, šis-ka-t, ans-ka-t*?. Plg. dar to paties tipo darinius: taskajau, takajau „,tasiau, tajau“ N, tankajėg (Mes dabar tankajėg valgom, nieko neparduodam (=kiek pa- sigaminam, tiek ir suvalgom). Erž. Forma ana 23. Forma ana (< *ono) pasitaiko dalelytės funkcija, pvz.: Ana ten, ant kalnelio miisy trobos. Al. Ana, eina! Lp. Su an(a) yra sudaryta sudurtiniy dalelyčių, pvz.: anakur „antai kur“ Vlkv, Kt, Gs (Ieško, nemato — anakur, pasiimk. Grz); anava „antai“ Gs, Ilg (Anava ta Saké. Kps); anavé „t. p.“ (Anavé ir jis ateina. Gs); anavat ,,antai, aure“ (Anavat da jis čia mane mokys! Gs); anauré „štai, antai kur“ (Anauré kai nuėjau pas kaimyną, kad pradėjo lyti! Sd. Anauré kur mūsų arkliai. Jz); anauriai „t. p.“ Jnšk; anaiiriais ,,t. p.“ Jnsk. Forma šia 24. Forma šia (< *ko) pasitaiko tarmėse ir senuosiuose raštuose kaip prieveiks- mis reikšme „čia“, pvz.: Eik šia artyn. Grl (LB 219). Sudiev, bernuži, duok šia žiedužį. JD 558. Duoka šia. Skp. g 24 F, Spechtas laiko kana (s. ind. cana) kilusiu iš vn. įnagininko. E. Fraenkelis (1935: 54 t. t.) kritikuoja šių formų sąsają su vn. įnagininku ir liet. kana kas, neigdamas šios formos ryšį su s. ind. kds$ cana, veda iš vn. iliatyvo, plg. Z. Zinkevičius (1966: 439). 25 Plg, tradicinį aiškinimą, kad kap galbūt nereguliariai sutrumpéjes iš kaip (Nieminen 1922: 24; Otrebski 1934: 452 t.t.; Skardžius 1937: 212; Fraenkel 1962: 199; Zinkevičius 1966: 411). 26 J. Endzelynas (1911: 291) šiuose dariniuose išskiria -skat, siedamas ja su lat. skatit. 85 Ižg tenai negalia suima, ižg šia tikėjimas pastiprina. DP 550. Užkopk šia ponop. BB 2 Moz 24, 1. Štai šia. SD 236. Indėk pirštą tavo šia. Ev 68. Matyt, anksčiau čia ir šia skyrėsi reikšmės atspalviu, nes vartojamos kartu, pvz.: Tam karaliaus raštui atėjus, vyskupas šia ne čia gabalus, arba šmotus, turtų rods atpešė. ValZ 114. Su šia yra sudurtinių prieveiksmių ir prielinksnių, pvz.: šiada Km, Ds, Krš (plg. tada, kada); Siadai MZ; šialinkiaū (Jų runkeliai buvo šialinkiaū pasėti. Jnš); šišia „šičia“ (Gavo šišia per kulšį. V1. Tenai ir šišia. R102. Šišia kit nieko nėra, tiktai dievo namai, ir šišia yra durys (anga, vartai) dangaus. BB 1 Moz 28, 17). Forma šita 25. Forma šita, skirtingai nuo kitų -a formų su parodomųjų įvardžių kamienu, pasitaiko rytų aukštaičių tarmėse bevardės giminės įvardžio funkcija, pvz.: Aš apie šita nieko nežinojau. Kp. Ažu šita aš negalėjau iš duonkepės išlystie. BsP II 219. Forma čia 26. Forma čia (< *tio) vartojama kaip prieveiksmis ir kaip dalelytė bei karto- jamasis jungtukas, pvz.: : ia buvo padėta. Skp. Kas čia atsitiko? Rm. Kaip šulny vandenio: čia semk, čia pilna. Lp. Plg. čia su įvairiomis postpozicinėmis dalelytėmis: čiagi (Iž čiagi daug tokių. DP 510); čiajau (Veselija jau čiajau. Nm); čianai Kp; čiandi Jnšk (Padėk čiandi pinigus. Er); čianaikos Grv; čianainos Krd; čia- ndis Er; čianditės Rdm; čianaja ( Čianaja ganém. Mrc); čianūjonais Jnšk; iandjos Er. (Dėl dalelytės na, nai žr. 53.) Su čia yra sudaryta ičia (plg. itas, -a), pvz.: Itos viesnelés ičia nebūna. DgIS. Forma va 27. Kaip kitose ide. kalbose, taip ir lietuvių va ( < *vo) turi tik parodomosios dalelytės reikšmę (plg. skr. va, i-va, rus. 3 -ba, serb. ė-vo, žr. Būga 1959: 46— 47). Plg. dar su va sudarytas dalelytes: vagi Skp, vakur Skp, varékur Tvr, anava, Gs (dėl ana- žr. 23). Tarmėse dalelytė va dažnai pridedama prie parodomųjų įvardžių: va tas, va ta, va šitas, va šita ir t. t. 28. Be minėtųjų, lietuvių kalboje su tuo pačiu formantu -a dar vartojama: tieka ;,tiek“ (Man tai tieka žirnius į sieną bert, tieka poterius kalbėt. Grz. Delto naktis tieka šalta. Ds, plg. vis tieka Ds) ir su ja sudarytos formos: tiekaja (Aš tiekaja padirbu, kaip ir Bronius. Ut) (dėl -ja žr. 20); vis tiekaja (Vistiekaja mes dar arkliais mainysma. Sdk); tiekajau (Kiti netikę gaspadoriai tiekajau ten ga- no. Don). kieka „kiek“ (Kieka gi tu davei man pinigų? Slm) bei su ja sudaryta forma: kiekaja (Kiekaja gi vištos kiaušinių sudėjo? Lel.). katra : katra kadė „kažkiek“ (Jau katra k ad é, kaip blynų ir burnoj neturėjau. Vik (LKŽ V 414). kokia „kaip, kas“ (Kokia čia dabar durim, kad girgžda. Trgn. Kokia dabar čia tau užėjo, kad pradėjai švilpt? Trgn. Kažin lauke kokia. Skr. kitokia „kitaip“ (Kad dabar kitokia virstų, vėl dvarai susitverty. Skr). 86 vientara „vis tiek“ Lz, plg. katra (Pas mus vientara, — jaunikis ar jaunas. Dy). 29. Visos aukščiau nurodytos formos su formantu -g yra grynas parodomųjų, santykinių-klausiamųjų bei kitų įvardžių kamienas. Kaip matyti iš pavyzdžių, šios formos paprastai vartojamos kaip dalelytės, jungtukai, prieveiksmiai. Bevardės gi- minės įvardžių funkcija formantui -a nebūdinga. Iš visų parodomųjų įvardžių tik forma šita turi bevardės giminės funkciją atskirose tarmėse, kur šalia vartojama ir šitai. Be to, su formantu -d plačiai vartojamos būdvardžiams artimų bevardės giminės įvardžių formos visa, viena, kita.*" Šiek tiek artimos atskirais atvejais bevardės giminės įvardžiams yra formos taja, tasia, toja, tavien ,,tas pats, taip pat“, kokia „,kaip, kas“. Bet šių formų reikšmė priartėja prie bevardės giminės įvardžių reikšmės tik tam tikrame kontekste, taigi ta reikšmė yra kontekstinė. Iki šiol daugelis iškeltųjų parodomųjų bei klausiamųjų-santykinių įvardžių formų su formantu -a buvo traktuojamos kaip sustabarėjusios bevardės giminės įvardžių formos, Tačiau vargu ar jos iš viso kada turėjo bevardės giminės įvardžių funkciją. Jungiamosios dalelytės ar prieveiksmio funkcija tikriausiai šioms formoms buvo iš senovės. Be ko kita, tai patvirtina ir daugybė sudurtinių darinių, kurių su- daromaisiais elementais eina minimosios formos. Tik traktuojant jas kaip jungiamą- sias dalelytes ar prieveiksmius iš senovės, galima motyvuotai paaiškinti iškeltųjų su- durtinių formų darybą (tada, kada, šiada, tačiau, kadangi, ant, bet, kana, anskat, tdja, tasia, toja ir kt.). Šio tipo žodžių darybos ištakos tikriausiai siekia žilesnę se- novę negu adverbinių linksnių (įnagininko, iliatyvo), su kuriais buvo siejamos kai kurios iš nurodytųjų formų, susiformavimas. Sakysim, dalelytė kana tikriausiai yra ne iš iliatyvo, bet pats iliatyvas gali būti susidaręs su ta pačia dalelyte -n(a), plg.: miška-n(a), galvo-n(a), žemė-n(a), pili-n(a) ir kt.* FORMOS SU FORMANTU -o Forma to 30. Lietuvių kalbos tarmėse pasitaiko forma to (< *#d su pailgintu -4 kaip bev. g. dg. vard.-gal. *-4). Trumpojo *-o, taip pat *-i, *-u (ide. bevardės giminės kamie- nai) ir ilgojo *-4, taip pat *-i, *-ū (ide. kolektyvinės reikšmės kamienai) kaita yra indoeuropietiško senumo (Kurytowicz 1968: 315). Jau seniai yra nurodyta, kad bev. g. dg. vard.-gal. *-d yra išlikęs lietuvių kalboje atskiruose žodžiuose, pvz.: namo, namon (Dunsenmub 1916: 300), ko-ks, to-ks, jo-ks, viso-ks ir kt. (Meillet 1902 / 5: 329; Stang 1970: 20), keturiolika... devyniolika (Mažiulis 1965: 620) ir kt. Forma to vartojama dalelytės funkcija taip pat, kaip fa, pvz.: Ana to berods tekėti nori. J. To tu dyvai atsikėlei šįryt. Jrb. Tačiau skirtingai nuo ta, forma fo tam tikruose pasakymuose atitinka tai bei tas bevardės giminės įvardžio reikšme, nors kartu yra artima ir prieveiksmiui, pvz.: To ir yr, kad tu nebuvai. Dglš. Jau jam ne to rūpi. Skp. Cia ne to: ne dėl pykty- nių jie dalijas. Trgn. Plg. Vis to viena (=vis toja). Ds. Užfiksuota dar forma tonai (su postpozicija -nai): Vienas tiktai tėra blogumas ant svieto, o tonai yra tai griekas. SD 133. Plg. lat. to: Kad es to būtu finajis ,,wenn ich das gewusst hūtte“ (Bilenstein 1863: 399). 31. Su to yra sudurtiniy formų, sudarytų tokiu pat būdu, kaip su ta. Paprastai tokios sudurtinės formos eina prieveiksmiais. Pvz.: ?7 Nenorint nukrypti nuo nagrinėjamosios temos, šiame straipsnyje formų visa, viena, kita vartosena plačiau neliečiama. *8 Senųjų raštų vn. il. varda-ne šalia varda-na gali būti ir su paraleline dalelyte -ne, plg. 38 tt. (Plg. Zinkevičius 1966: 213.) 87 toja „tiek, tiek pat, taip pat“ (Toja lazda šersi, toja pagaliu, vis tas pats so- pėjimas. Ds. Toja ilgio, toja skersio. Ds. Aš toja ilgai laukiau. Ut. Jo močia toja pikta buvo. Ut. Girdėjau té ja. Nmč (Ball). Tai da ne tėja (=ne vis tiek)? Sv (Bug). Vis tėja lietuviškai niūkiam. Aps. Gali kalbėt, kaip nori, man vis toja. Ktk. Aš toja pat nelengviai gyvenu. Ut. Vis toja pat, ar šiandien, ar ryt nuveisi miestan. Ds (dėl -ja žr. 20); tojag „taip pat“ (tojag mokę est (Cyprionas, Origenas). DP 540); tolpdzio Gs; tolygu; tolygus, -i; topaliovos (Topaliovos barasi. Tat); tétieko „vis tiek“ (Kad avižas jau ryja, tai mani totieko suris. Tvr); totiekos „tiek“ (Pir- ma neémei, tai dabar ir totiekos nebegausi. Ds); tovienio „,dažnai“ (Jis tovienio į Kazlų Rūdą atvažiuoja. KzR). Prie šio tipo darinių taip pat priskirtini tél, 16!’ (taip pat kol, kél’, šiol, šiol") ir jų variantai: t0lei Nm; téleg Nm, Rm, téle Tvr; téleig PnmŽ; télig Grl. Jie bus susidarę iš dalelytės £f0*? ir dalelyčių -le, -li, -lei, plg. lat. lai „tegu“, liet. a-lidi vie- nas, namė-lei, namé-lio, li-gi (Būga F 7-2: 31-40). Galimas daiktas, ne kilmininkas, bet dalelytė ro yra dariniuose dėlto, delto * „tačiau, vis dėlto“. Kad tai ne kilmininkas, rodytų ir variantai su -tai(s) vietoj -to: dėltai Rm, deltai Skp, Dsn, dėltais Er. Šiuo atveju pirmąjį dėmenį dėl-, del- (taip pat ir prielinksnį dél, del, plg. variantus dėlei Pgg, deleig DP 328, dėles BB1Moz 38, 29, delgi Ds, delia KN 19, delig DP 315; LKŽ II 390 t. t.) reikėtų sieti su anaforiniu įvardžiu *do | *de (pr. din, digi, delli TonopoB 1975 : 327, 335, 341 t.t.), kaip aukš- čiau minėti ta-da, ka-da (žr. 18), ir su enklitine dalelyte -lei, -le, «li, lat. lai (kaip tol, tolei), turéjusia daugelyje kalbų posesyving reikšmę (plg. het. app-el-, lyd. -li (budvardziai su -/i kaip genetyvo pakaitalas) TonoposB 1975 : 327). Ta pati forma yra ir be -/, pvz.: jos dé „dėl jos“ Jrk 44 (Zinkevičius 1966 : 393), plg. dar kod „kodėl“ J, Rs, Trs, kodé Skr, Jrb, kédé Klvr, Dkš, kėdi Kair (LKZ VI 285 t. t.), déké ,,dél ko“ End, Sint (LKZ II 388), vargu ar tai sutrumpinimai, plg. taip pat be -I formanto lat. labad ,,dél* (dėl pastarojo lab- plg. liet. vislab „viskas“ iš visa laba), plg. dar atvirkščiai — darinį be de-, dé- su -I’, pvz.: kol’, „kodėl“. Dalelytés ir prie- linksnio funkcijas kartu turi lietuvių kalboje ir daugiau formų, pvz. be (Be nesergi? ir be jo), ant (Ant ir atjoja šimtas brolelių (d.) ir ant stalo) ir kt.*? Antra vertus, vėliau iš prielinksnio dė/, del ir jo valdomo kilmininko galėjo susidaryti dél to, del to, todėl, todel (taip pat dėl ko, del ko, kodėl, kodel). Be to, atitinkamos darybos su tuo pačiu formantu -o (* < di) yra ir daugiau for- mų iš parodomųjų bei klausiamųjų-santykinių įvardžių kamienų. Forma ko 32. Forma ko (< *qua) vartojama kaip dalelytė ar jungtukas, pvz.: Ir aš, ko gera, laimėjau. Jrk 36. Ko gėrybės būta! Ds. Išrink ko geriausią grėb- li. Kt. Išalkėliai paukščiai dažnai uZlenda pesliams uz akių ir, ko (= užuot) besidaling su paukščiais, patys viską suėda. Blv. (LKŽ VI 279). , 33. Dalelytė ko su kitomis dalelytėmis sudaro sudurtines dalelytes ar prieveiks- mius, pvz.: konė „vos ne“ Erž (Pamatė, atlek paukštė, kone kaip kumelė didumo. BM 156); kono (Sodykim sodelį kono tankiausia. TZ I 209; plg. kana 22 b); kotik ,,vos ne“ (Kėtik nenumyniau tau kojos. Kair); 29 Kad šio tipo darinių f0- yra bev. g. dg. vard.-gal. *-¢rd žr. Stang (1970: 19). Plg. Zinkevi- čius (1966: 125), kad tél, kol gali būti sutraukta iš todėl, kodėl. 30 Plg, ankstesnius liet. dėl, del, lat. dé], s. sl. dėlja, dėljoma „,dėl“ aiškinimus, siejant juos su daiktavardžiais bei būdvardžiais: s. sl. dėlo, liet. dailė; dėti, padėlys (Qunzeanns 1905 | 6: 82—83, Berneker 1908: 195—196, Trautmann 1923 : 48, Walde 1930: 829, Pokorny 1949 : 238, Fraenkel 1962: 87, ®acmep 1964: 497). Šiuo atveju visada likdavo nesėkmingi galinių formantų -ei, -i, -e kaip vardažodžių galūnių aiškinimai. 88 mažko „vos tik, kotik“ Pc; neko „negu“ (Sūnus geriau rašo, nek é tėvas. Kv); néko „mieko“ (Néko sau ta mergė. Ykš); nieko (Niėko žmogus (= pusė bėdos) Skp). Tokiu pat būdu, kaip tél, tél’ (žr. 31), yra sudaryta kél „iki kurio laiko“ su savo variantais: kdla Krok; kolai Prng; kėlaig Zt; kolaik Vvs; kélaik Lz; kélais Zt; kolak Žž; kole Kč; koleg J; kėlei Vikv; koléi Mrk; kolei Švnč:; koleik Rm: koleis Skr; kolek Ar; kélik J, koldi J, § (LkZ VI 313); taip pat kol" „kodėl“ Mrs, Skdt, Trgn, Ut; kél’gi „t. p.“ Ut, Rk, JZ. Forma šito 34. Panašiai kaip fo pasitaiko tose pačiose tarmėse šito bevardės giminės jvar- džiui artima funkcija, pvz.: Šito ir yr, kad jie niekur neina: neturi kuo apsivilkt. Trgn. Vienam bėdos, ki- tam vargai: šitod ir baigia močią. Trgn. Šito ir yr, kad jie nežino. Skp. Su forma šito ir dalelytėmis -/ai, -lei yra sudaryti prieveiksmiai šitol, Sitol’ Skp; šitolai, šitolei „iki to laiko, iki tos vietos“ (Šitolai išark (iki tos vietos). Ds. Vajė, šitolei buvai nevalgęs! Kps). Forma vo 35. Forma vo (< *va) vartojama kaip dalelytė, pvz.: Kas ten vo stūkso? Ds. Yra ana vo (krautuvė). Rtn. Vo kur. Dsn. Vo iš ko garsingi mums Trakai iš seno, kad mūsų čion tėvų karaliai gyveno. Gmž. Su vo yra sudaryta: vogi (Atbégo vogi basi. Sch 67); vojai Kv; taip pat dalely- tė vos. 36. Kitų įvardžių atitinkamų formų su formantu -o galima rasti įvairiuose su- durtiniuose dariniuose, kurie taip pat vartojami kaip dalelytės, jungtukai, prieveiks- miai. Pvz.: ; Ja < *ia) : jolygus, -i „tolygus“ (Sergėkitės jolygios palaidos. Rp (LKŽ IV 355). Su jo- taip pat greičiausiai sudarytas jungtukas jdg, kuris vartojamas ir kaip dalelytė, pvz.: Jog (=juk) ir aš esu ne iš kelmo išspirta. M. Plg. jog variantus: jégei BM 87; jogeis J; jogel Val (LKŽ IV 352). Jog laiko kilusiu iš įvardžio kamieno *jo- taip pat J. Endzelynas (1957: 229)32, ano- (< *ona): anot su savo variantais: andte K; anoté K; anotiés Trgn, Lkm; andts Mrs. šio- (< *ka): šiol, šiol", Siolai Skp; šišio „„Šičia“ (: Dabar da šišio turėsiu darbo. Jrk 138. Eik šišio. Sts); šišiontės „t. p.““ Dov; šišios ,.t. p.“ Jdr; plg. įvardį šišioks, -ia Slnt; ši šioks, -ia Als. čio- (< *tja): čion „čia“ (Ka te nėr vietos, sėsk &ién. Gs); čionai Brsl, Skp; čiondi Gs; čionai K; čionai Š; čionaig DP 384; čionaikai Lz; čiondinos Lkm; čiondis VD 358; čionditės GZ, Brt; čionaja Rod; čionūjos Sd; čionaū Švnč; čiontais Klp; čionui Str; čionūis Sil; čionuitės Vlkv. 37. Aukščiau iškeltos formos su formantu -o yra parodomųjų bei santykinių įvardžių pailgintas kamienas (*-4). Kaip formos su formantu -a, taip ir formos su -0 paprastai Vartojamos kaip dalelytės, jungtukai, prieveiksmiai. Bevardės giminės įvardžiui artimą funkciją turi tik to, šito. *1 Kad vo nėra skolinys iš slavų ir priklauso parodomojo įvardžio kamienui *vas „anas“ žr. Būga (1959: 46—47; 1961: 826). ** Fraenkelis (1962: 194) jo-g laiko įvardžio *jo | *je vn. kilmininku (iš kilmės abliatyvu) arba įnagininku. 89 Formos su formantu -o, kaip ir aukščiau nagrinėtos formos su formantu -a, dalelytės ar prieveiksmio reikšmes tikriausiai turėjo iš senovės. Su kilmininku jų sutapimas formalus. Formanto -o darinių dalelytės funkcija galėjo būti dar iš to laikotarpio, kai nebuvo susiformavusio nei paties kilmininko, Formanto -o formoms susijungus su kitomis dalelytėmis ar savarankiškais žodžiais, buvo sudaryta įvairių sudurtinių dalelyčių, jungtukų, prieveiksmiy. Prie tokios darybos žodžių taip pat tikriausiai priklauso: tél, tol’, kol, kol, šiol, šio", šitol, Sitol’, delto, dėlto ,,vis dėlto, tačiau“, jog, vos, čionai ir kt. FORMOS SU FORMANTU -e Forma te 38. Lietuvių kalboje gana plačiai vartojama dalelytė fe (duodant ka), pvz.: Tė — imk. Gs. Tė, jei nori. Lp. Tė va itas. Dv. Te, laikyk žirgą, te kamanu- žėles. JD 445. Tai tė ir šitą... nunešk. LB 183. Be to, fe- pridedama kaip priešdėlis, atitinkantis pradines dalelytes, permisy- vo formose, pvz. tėneša. Ta pati forma galbūt yra ir panevėžiškių bei jiems artimose tarmėse fe, fe, ti (balsiai trumpi, siaurėjimas didėja iš šiaurės į pietus), jeigu pastarosios nėra fonetiš- kai išriedėjusios iš tai, tei (aut. 1977: 60 — 62). Savo vartosena panevėžiškių fe, te, ti visiškai atitinka dalelytes bei jungtukus tai, tei, ta, to, pvz.: Nu te aš ten trejus metus išbuvau. Žml (LKT 239). Bet tėvą mano, te sakė, kad įkando (gyvatė). Bsg (LKT 219). Aš tų jaučių ti bijau. Škt (LKT 159). Atitinkama forma te yra latvių kalboje, pvz.: Te nu bija! Te nu bij! tik iss, tik gars. Te tev nu bija pa(r) tavi septini seseri! Te nu biji, parbrauci majas. LV IV 151. Jau seniai liet. tė imk siejama su ide. *to | *te (Brugmann 1911: 346); taip pat su šio įvardžio kamienu siejama fe- permisyvo formose (Būga F 7—2: 32; HBanoB 1965: 233). Tos pačios kilmės būtų ir panevėžiškių minėtosios formos bei latvių te (Endzelin 1922: 478). Galima manyti, kad baltų te yra išlaikiusi *to | *te kamienų *e vokalizmą. Kamieno *a | *e kaitą plg. ko-I : ke-li (Stang 1970: 20). 39. Su fe yra sudaryta sudurtinių žodžių, daugiausia dalelyčių, pvz.: tegi „tegul“ (Tegi parod tai prajevais. DP 205); tejau „tai jau“ (Tejaii taip, geriau mirti, neką metus an lovos gulėti. Pvn (VitZ 394); teté „te imkit“ Dglš (pakar- totas te-tfe); plg. tėkit „imkit“ (Tėkit šituos obuolius. Kt). anote K (sutrumpinta anot, žr. 36); pirmote „pirma“ Sv (Būga F 7—2: 60); nete „met“ PK 98, DP 416 (sutrumpinta net, plg. neta, žr. 18). Kaip iš tai sudaryta taip, taip iš te gali būti sudaryta rep „taip“, vartojama dau- gelyje tarmių (Lp, Dkš, Brt, Krt, Azr, Pns). Prie šios grupės žodžių taip pat priskirtina ir fečiau (Jabl RR I 536) su *e vo- kalizmu (plg. Zinkevičius 1966: 441). * Kamieną te iš formų fep, tečiau taip pat išskiria F. Spechtas (1932: 270)%3, Be formos fe, yra ir daugiau formų su tuo pačiu formantu -e iš parodomųjų bei santykinių įvardžių kamienų. | Forma še 40. Forma še (< *ke), kaip ir te, vartojama kaip dalelytė ką duodant. Pvz.: Še valgyk. Sk. Šė ką dar atvežiau. Vdžg. Šė kąsk. Ykš. Šė kaip joms dabar gerai. Pš. Šė tai tau, kad nori! Kodėl gi pirma nesakei?! Rm. Šė kad nori, sugrįžo 3 P. Skardžius (1937: 212), pagal jį taip pat E. Fraenkelis (1962: 1051) rep formą (kaip ir kap, žr. 22°) aiškina sutrumpėjus per #ép iš feip, o pastarąją iš taip. 90 . be nieko. Skp. Šiemet sakėm, kad kai ateis vasara, tai iškepis, o dabar šė tau baigiam sušalt. Slm. Šė tau, šunie, devintinės. Kp. Iš dalelyčių Še ir te sudaryta Šete „imkit“ Vlkv, Dglš. Plg. dar šėkit „imkit“ (Šėkit, vaikai, pyrago. Gl); eik-še, eik-še-nai Skp (sutrumpinta Sen) ; eik-še-šę-kita Jrb. Forma Ššite 41. Forma šite žinoma kaip dalelytė ir kaip prieveiksmis (plg. šitei, žr. 49). Pyz.: Šitė virvė, mes jį surišim. Arm. Šite yra Abrahamas pakastas su Sara moterim sava. BB 1 Moz 25. Iš mažo šite (=šitaip) pripratęs. Dglš. Kada jūs pamesta šite rietis? Sld. Kol' tu Site vėlai atvažiavai? Aps. Plg. šiteva (Siteva stovi įsičekavojus (išsidabinusi). Krok). Forma ite 42. Forma ite (plg. itas, -d) vartojama kaip Site prieveiksmio funkcija, pvz.: Kap man stovét? A ite, a va ite. OG 428. Par mus dažnai paskeikia ite. Ad. Forma ve 43. Be va, vo, vei, yra dar dalelyté ve, pvz.: Ve kiek isbuvau — jau keturias savaites. Jd. Vė kaip šuo Soka. Sv. Vė šis kelio meistras. Brt. Vė žiūrit į mane. Lkš. Siteip, šiteip, da ir ve kaip aguonéles sėja. (d.) Kps. Plg.: anavė ( Anavė ir jis ateina. Gs); vėkur Gs. 44. Su formantu -e yra formų iš *je kamieno, pvz., su postpozicine dalelyte -g-: jėg Ds, Ppl, jėgu VI, Sauk (Zinkevičius 1966: 437). Su -je sudaryta dalelytė beje. Tos pačios darybos, kaip tep, yra dar visép Sn (Big). 45. Aukščiau minėtos formos su formantu -e rodo, kad, be *o (pailginto *4) vokalizmo formų, yra išlikę lietuvių kalboje dalelyčių, prieveiksmių, jungtukų ir su *e vokalizmu. Šių formų paaiškinti analogija pagal atitinkamas *o vokalizmo formas (tep pagal teip ir taip) negalima. FORMOS SU FORMANTU -ei Forma fei 46. Ta pačia funkcija, kaip tai, atskirose tarmėse ir senuosiuose raštuose varto- jama forma tei. Ne visur šią formą galima identifikuoti tei. Kai kur ji fonetiniu būdu yra atsiradusi iš tai (žr. Nieminen 1922: 35; Zinkevičius 1968: 114; 1975: 26, 60). Be kitų vietų, forma tei vartojama vidurio bei šiaurės vakarų aukštaičių, pasitaiko ir žemaičių kai kuriose vietose. Šiose tarmėse ji tikriausiai nėra iš tai ir identifikuo- tina tei (žr. Vitkauskas 1976: 394). Formą tei(p) laiko skirtinga nuo tai(p) taip pat E. Nieminenas (1922: 41), F. Spechtas (1924: 48—53), Chr. S. Stangas (1966: 287). Atitinkamos formos yra lat. tei-tan „čia“, pr. tei-nu „dabar“. R. Trautmannas (1910: 447) ir Vondrakas (1928: 462) lygina liet. tei su s. sl. ti, got. pei. Tei tikriausiai yra sudaryta kaip tai su vn. loc. -i (Endzelin 1922: 467 — 468). E. Nieminenas ir Chr. S. Stangas šią forma 91 laiko *to | *te kamieno vn. lokatyvu, o F. Spechtas — *tjo- kamieno vn. lokatyvu. Galimas daiktas, kad baltų šalia *-4 | *e kamieno vn. lokatyvo tai, buvo ir *o | *e kamieno vn. lokatyvas tei (su *e vokalizmu). Forma tei, kaip ir tai, tarmėse paprastai turi dalelytės bei jungtuko funkciją. Muna karvė tei daug pieno duoda. Klm. (LKT 107). Vo tei sakau, kap tatai cibules jiesti sveik. Vg. O tei ne visi prie jo priein pakinkyti. Pgg. UZ velnį geresnis (vyras), tei sugyventi galim. Rdn (LKT 74). Tei prašiau mamos, kad tik greičiau pasiūtų marškinius. Stak. i forma pasitaiko ir prieveiksmio reikšme „taip“, pvz.: Kas tė sieks tei toli. Vdžg. Diena šiai, diena tei, diena anai, gyveni, i gerai. Jrb. 47. Kaip iš tai sudaryta taip, iš te — tep, taip iš tei sudaryta teip®®, varto- jama daugelyje tarmių (plg.: Ape tay teyp Diewas bilo. SP I 151), plg. teipoja Ds (dėl -ja žr. 20); plg. dar teijau (Antrą metą vėl teijau padarė. Jrk). Tokios pat darybos, kaip tei, yra ir daugiau formų iš parodomųjų, klausiamųjų- santykinių bei kitų įvardžių kamienų. Forma jei 48. Forma jéi (jei) yra *io | *ie kamieno vn. lokatyvas (Fraenkel 1962: 192). Ši forma įsigalėjo lietuvių literatūrinėje kalboje jungtuko funkcija. Plg. variantus su postpozicinėmis dalelytėmis -b-, -g-: jėib35 Grl; jeib LB 48; jéiba KzR, Rm; jeiba Kp; jeibé S; jeibeg Mz 187; jéiben KlvrZ; jeibént BZ 468; jéibent Grg; jéibentais Sint; jéibo Sd; jéibom Grz; jéibos Grž; jéibu Pc; jéibum Jn3k; plg. jeib kas Kv, jeib kaip Uzv, jeib kur Dauk; jeibi kas J; jeig Vaizg; jéigi K, Kps; jeigum Skp; jéigut Kv (LKZ IV 336-337). Žemaičių vartojama jéi kaip dalelytė junginyje kaip jéi „kaip ir“, pvz.: Aš gyvenu kaip jéi kiti žmonės. Kv. Jis toks pat, kaip jéi tu. Sint. Su ta pačia forma jei sudaryta: jėik (Jéik grūdelį sušlavė. Slv); jeikvienas, -a Slv (plg. aliai vienas, -a); jeiné „gal“ (Reik eiti jeinė paveizėti, kas ten yr. Pln). Forma šitei 49, Forma šitei vartojama kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse kaip prieveiks- mis, pvz.i Argi seniau buvo šitei ( =šitaip) kaip dabar. Smal. Neik šitei apsivilkęs, su- šalsi. Ds. Kur nesirgs — šitei dirba. Mit. Iš šitei sudaryta šiteip, plg. daugiau formų su -eip(os) (žr. 51). Forma vei 50. Be va, vo, ve, yra ir dalelytė véi Grl, K, MZ 439, SD 7, BūgRR I 328; 11 46; III 817. Pvz.: V éi, žmonės jis, kurie lébaujat. RD 189. Bet vei, ką jis darė. Dauk. Ale véi kas čia? Mit I 65. Tai véi, anūke, žiūrėk, kap čionai kavoja pijokq. LB 171. Vei kokį puikų pypki ... nu pono daktaro (gavau). BsP I 87. 51. Su formantu -ei(p-) dar yra šios formos: keip, keipds Kp; kiteip Alv; kiteipé Bt Mr 9, 29; kiteipds Ds, Skp (LKZ V 904); anei „mei“ Gr, Vb; aneip Grg; 3 Plg. tradicinę nuomonę, kad teip iš taip pagal šiaip (Leskien 1919: 176; Būga 1958: 102; Skardžius 1937: 212; Fraenkel 1962: 1051; Zinkevičius 1966: 411). Si analogija jau anksčiau yra nurodyta kaip abejotina, nes šiaip rečiau ir vartojama, negu teip (Nieminen 1922: 28-29; Stang 1966: 287). 35 Dėl varianto jei-b Zr. Stang (1970: 153). 92 viseip Šts; vieneip (Zinkevičius 1966: 411). Plg. dar tokei-jei(s) „taip pat“ Kv. For- mos Sei, Seip = šiai, šiaip, Žr. 15, 16. 52. Kaip rodo medžiaga, šalia formų su formantu -agi buvo sudarytos formos su formantu -ei, taip pat kaip šalia -a formanto formų yra -e formanto formos. Taigi formas teip, keip ir kt., kurios buvo vedamos iš taip, kaip ir kt., reikia laikyti paralelinės darybos. Postpozicinė dalelytė -ei, pridedama prie įvairių įvardžių formų (ašei), rytų aukštaičių uteniškių kaip įvardžiuotinių būdvardžių vyr. g. vn. vard. formantas (gerasei), taip pat turbūt bus neperdirbta iš -ai (ašei pagal tujei), bet irgi paraleli- nės darybos šalia -ai, plg. dar dalelytę -nai (žr. 53). Formos su formantu -ei taip pat paprastai turi dalelytės, jungtuko, prieveiks- mio funkcijas. 53. Iškeltoji medžiaga rodo, kad lietuvių kalboje buvo paralelinių formų su formantais -ai, -a, -e, -ei iš parodomųjų bei klausiamųjų-santykinių, kartais ir kitų įvardžių kamienų (tai, ta, to, te, tei; šitai, šita, šito, Site, §itei ir kt.). Iš senovės jos turėjo dalelytės bei jungtuko arba prieveiksmio funkciją. Kai kurios iš šių formų įgijo ir bevardės giminės įvardžio funkciją. Tokios pat darybos turbūt yra ir dalelytės: na, no, ne, nei ir ba, bo, be, bei. Dalelyté -nai dabar paprastai aiškinama kaip apibendrinta iš tų linksnių for- mų, kurios turėjo -n (vn. gal., vn. in., dg. kilm.) + ai. Pradžią tokiam aiškinimui davė P. Arumaa (1933: 13 t. t.). Kitos dalelytės -na, -no tada aiškinamos kaip -nai perdirbiniai (Zinkevičius 1966: 432 t. t.). Tačiau paraleliniai dariniai su -na, -no šalia darinių su -nai bei dariniai su dviem dalelytėmis rodo, kad -no, -na šalia -nai greičiausiai bus savarankiškos paralelinės dalelytės su aukščiau minėtais formantais. čia-nai, čia-nai-no-s, čia-na-ja, čia-na-jo-nai-s; Čio-nai, Čio-nai-no-s, čio-nai-s, čio-na-ja ir kt. Formantas -s Čia pridėtas pagal kitų prieveiksmių formas (plg. Ulvy- das 1974:17—18). Plg. dar įvardžių formas: vn. vard. jisai-no, jisai-no-s, jisai-nai- nos; ji-nai, jy-nai-no, jy-nai-no-s, ji-na-jo-s. APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS Bevardės giminės įvardis tai ir dalelytė bei jungtukas tai savo funkcijomis yra artimai susiję ir gali būti tos pačios kilmės. Forma tai yra prabaltiška, greičiausiai išsirutuliojusi iš *tai (kolektyvinės reikšmės kamienas *t3- | *te- su vardaZodine vn. lok. galūne -i). Su tuo pačiu formantu -giiš seno vartojamos prieveiksmio bei dalelytės reikšmėmis ir kitos įvardinės formos: anai, kai, šiai, kiekai, tiekai, visai, vienai, kitaiir kt. Tik vėliau prie šių formų, skirtingai nuo būdvardinių prieveiksmių, papildomai buvo pridėta postpozicija -p(o-s): anaip(o-s), kaip(o-s) ir kt. Įsigalėjus tai bevardės giminės įvardžio funkcija vardininko bei galininko pozi- cijoje, formantas -ai galėjo būti pridėtas ir prie vyr. g. vn. vard. fas-ai (pagal pastarąjį prie įvardžiuotinių būdvardžių atitinkamo linksnio gėrasai) bei kitų formų, taip pat mot. g. paradigmoje. Analogiškai pagal tai, tatai, šitai, itai, kurių -t- yra kamieno dalis, buvo sudarytos formos su apibendrinta dalelyte -tai: šita-tai, tok-tai, kok-tai, šitok-tai; an-tai, š-tai, kiek-tai, tiek-tai ir kt. Visos jos, išskyrus tris pastarąsias, turi bevardės giminės įvardžio reikšmę. Iš tų pačių parodomųjų bei klausiamųjų-santykinių įvardžių kamienų sudaro- mos formos su balsiniais formantais -a, -o, -e (ta, to, te; šita, šito, Site ir kt.), kurie tikriausiai yra gryni kamienai: -a < *-0; -0 < *-g (pailgintas kamienas kaip bev. g. dg. vard.-gal. *-4, lot. loca šalia loci), -e < *-e (turbūt išlaikytas *e vokalizmas). Šios formos iš senovės yra prieveiksmiai bei dalelytės. Tik kai kurios jų turi bevardės giminės įvardžio reikšmę (to, šito, šita). Forma ta lietuvių kalboje bevardės giminės įvardžio funkcijos neišvystė, ji iš seno yra jungiamoji dalelytė (plg. hetitų ta-). 93 Minėtųjų formų formantai -a, -o, -e tikriausiai atspindi senesnę ide. vokalizmo diferenciaciją negu dabartinė giminių sistema. Formos su formantu -ei (tei, tei-p, šitei ir kt.) turi ta patį vn. lok. -i, kaip -ai formanto formos, ir greičiausiai atspindi *o/*e kamieno *e vokalizmą. Formos su skirtingais formantais -ai, -ei, -d, -o, -e turi tą pačią reikšmę; jos vartojamos lygiagrečiai arba pasiskirsčiusios teritoriškai (tai, ta, to, tei; va, ve, vo, vei; Site, „šitaip“, šitei „t. p.“ ; ta-ja, to-ja; čia-nai, čio-nai; ja-g, jei-gu; del-to ,,vis dėlto“, del-tai ir kt.), arba yra išvysčiusios skirtingas reikšmes (plg.: an(a)-t(a) ir ano-t(e); ja-g, jei-gu ir jo-g; šia „Čia“ ir Še „imk“; na, ne, nei ir kt.). Įvardinės dalelytės su formantais -a, -o, -e, -ai, -ei dažnai eina sudurtinių dale- lyčių, jungtukų, prielinksnių, prieveiksmių sudaromosiomis dalimis (be-je, be-ta-g, čia-na-jo-nai-s, Cio-nai-no-s, ka-da, ka-dai-se, ka-dan-gi, ka-na, ko-l, ko-I’, nie-ko, Se-te, ta-ka-jau, tas-ta-ja, te-te, vo-s ir kt.). Pradžią tokiems dariniams bus dave pradžioje sakinio vartojami sintaksiniai kompleksai iš kelių dalelyčių, jungtuky, prieveiksmių (Na tai va... Va tada tai jau...). Tokio pat tipo sudurtinė dalelytė yra ir tatai, sudaryta iš dviejų dalelyčių ta ir tai. : Papildomi šaltinių sutrumpinimai BLG — A. Bielenstein. Lettische Grammatik, Mitau, 1863. (Skaitmenys rodo puslapius.) Dln — Daulénai, Eišiškių r. Drg — Dargaičių k., Šiaulių r. Gžl — Gražūlių k., Švenčionių r. Kbl — Kubilių k., Kelmės r. Kk — Kriūkai, Šakių r. Krd — Kirdeikių k., Utenos r. LKT — Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. Sud. E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, K. Mor- kūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris. Red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas. V., 1970. (Skaitmenys rodo puslapius.) Pyk — Pavinkšnių k., Kėdainių r. Skl — Skliaūstės k., Skuddo r. Stkn — Sutkūnų k., Kėdainių r. Strb — Stirbiškės k., Šilalės r. ŠD — Szwentdienis darbas arba skajtimaj swentosi dienosi del brolu Lietuwiu iszguldita isz linkiszka letuwiszkaj par K. P. W. Wilniuje 1862. (Skaitmenys rodo puslapius.) Skl — Šauklių k., Skuddo r. VitZ — V. Vitkauskas. Šiaurės rytų dinininky šnektų žodynas. V., 1976. (Skaitmenys rodo puslapius.) Vkšn — Vikšnalių k., Telšių r. Vsn — Vosiūnų k., Ignalinos r. LITERATŪRA Agrell S. Zur Geschichte des indogermanischen Neutrums. — In: Arsberittelese. Bulletin de la Société Royale des Lettres de Lund 1925—1926. Lund, 1926, S. 17—64. Arumaa P. Untersuchung zur Geschichte der litauischen Personalpronomina. Tartu, 1933. Berneker E. Slavisches Etymologisches Worterbuch. Heidelberg, 1924. Bezzenberger A. Anmerkungen. — In: Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft, Bd. II. Heidelberg, 1887. Bielenstein A. Lettische Grammatik. Mitau, 1863. Brugmann K. Zur Bildung des nom. acc. pl. neutr. — In: Morphologische Untersuchungen auf dem Gebiete der idg. Sprachen. Bd. V. Leipzig, 1890. Brugmann K. Pronominale Bildungen der indogermanischen Sprachen. — In: Berichte iiber die Verhandlungen der Koniglich Sidchsischen Gesellschaft der Wissenschaften zu Leipzig Philologisch-Historische Klasse. Bd. 60. T. I. Leipzig, 1908, S. 11—84. Brugmann K., Delbriick B. Grundriss der vergleichenden Grammatik der idg. Sprachen, zw. bearb. Bd. II. T. 2. Strassburg, 1911; Bd. II. T. 3. Strassburg, 1916. Brugmann K. Kurze vergleichende Grammatik der idg. Sprachen. Berlin und Leipzig, 1922. Būga K. Rinktiniai raštai. T. 1. V., 1958; T. II. V., 1959; T. III, V., 1961. Būga K. Lietuvių kalbos etimologiniai nagrinėjimai. Laiškas J. Endzelynui (be pabaigos). Rankraš- tis. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Signatūra: F 7—2. Endzelin J. Litauisch-lettische Miszellen. — ,,Lietuviy tauta“, 1911, t. II. Endzelin J. Miszellen. — ,,Indogermanische Forschungen“, 1913/14, Bd. XXXIII. S. 119--127. 94 Endzelin J. Lettische Grammatik. Riga, 1922. Endzelin J. Altpreussische Grammatik. Riga 1944. Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Fraenkel E. Zu den litauischen indefiniten Adverbien und Pronomina. — „Archivum Philolo- gicum“, 1935, T. V, S. 54—58. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch. Gottingen, 1962. Gauthiot R. A propos des nominatifs pluriels lituaniens. — ,,Indogermanische Forschungen“, 1909, Bd. XXVI, S. 352-359. Georgiev V. Die Indoeuropdische eH,y- Klasse. — In: Symbolae Linguisticac in honorem Georgii Kurytowicz. Wroclaw — Warszawa — Krakow, 1965. Georgiev V. Die luwischen Abstrakta auf -ahi, die hethitischen Nomina actionis auf ~(a)ai und die a Stimme. — ,, Zeitschrift fiir vergleischende Sprachforschung®, 1974, Bd. 88, H. 1. Hermann E. Uber die Entwicklung der litauischen Konjunktionalsétze. Jena, 1912. Hermann E. Litauische Studien. Berlin, 1926. Hilmarsson J. [Rec.] V. Mažiulis. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija). — „Baltistica“, 1974, t. X(1), p. 95—98. Hirt H. Akzentstudien. — ,,Indogermanische Forschungen“, 1899, Bd. X, S. 20—59. Hirt H. Uber den Ursprung der Verbalflexion im Indo-germanischen. — ,,Indogermanische Forschungen“, 1904/5, Bd. XVII, S. 36—84. Hujer O. [Rec.] S. Agrell. Zur Geschichte des idg. Neutrums. — ,,Listy filologicke“, 1928, T. 55, S. 354—358. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Kont K. Ūber die Demonstrativpronomina des Lappischen. — In: Congressus Tertius Internatio- nals Fenno-Ugristarum. Tallinnae habitus 17—23 VIII 1970. Pars I. Acta Linguistica. Tallinn, 1975. Kretschmer P. Indogermanische Accent und Lautstudien. — ,, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 1892, Bd. XXXI. Kronasser H. Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen. Heidelberg, 1956. Kurylowicz J. Proceedings of the Eighth International Congress of Linguists. Oslo, 1958. Kurytowicz J. Indogermanische Grammatik. Bd. II. Heidelberg, 1968. Lehmann W. P. On Earlier Stages of the Indo-European Nominal Inflection. — „Language“, 1958, V. 34, No 2, p. 179-202. Leskien A. Litauische Partikeln und Konjunktionen. — ,,IJndogermanische Forschungen®, 1903, XIV. S. 89-113. Leskien A. Litauisches Lesebuch mit Grammatik und Wérterbuch. Heidelberg, 1919. Mahlow G. H. Die langen Vokale a, é, 6. Berlin, 1879. Mažiulis V. Skaitvardis. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. Vyr. red. K. Ulvydas. T. I. V., 1965, p. 604—636. Mažiulis V. Baltų ir kitų ide. kalbų santykiai. V., 1970, Meillet A. Letto-Slavica. — ,,Mémoires dela Société de linguistique de Paris“, 1897/8, t. 10, p. 135-142. Meillet A. Etudes sur ’étymologie et le vocabulaire du vieux slave. Paris (2e), 1902/5. Meillet A. Introduction a I’étude comparative des langues indo-européennes. 2 ėd. Paris, 1908. Meillet A. — ,,Mémoires de la Société de linguistique de Paris“, 1908/9, t. XV. Meillet A. Sur accentuation des Nomen indo-européen. — ,,Mémoires de la Société de linguis- tique de Paris“, 1914/16, t. XIX, p. 65—84. Miihlenbach K. Uber die vermeintlichen Genetive oder Ablative auf -#, -u im Lettischen. — ,,Indogermanische Forschungen®, 1902/3, Bd. XIII. Miilenbach K. Latviešu valodas vardnica. Rediggjis, papildindjis, turpindjis J. Endzelins. T. IV. Riga, 1932. Nieminen E. Der urindogermanische Ausgang -@i des Nominativ-Akkusativ Pluralis des Neutrums im Baltischen. Helsinki, 1922. Otrebski J. Wschodniolitewskie narzecze twereckie. T. I. Gramatyka. Krakow, 1934. Otrebski J. Gramatyka jezyka litewskiego. T. III. Warszawa, 1956. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a. V., 1967. Pedersen H. Vergleichende Grammatik der keltischen Sprachen. Bd. II. Gottingen, 1913. Pokorny J. Indogermanisches Etymologisches Worterbuch. Bern, 1949. Rasmussen J. E. Zu den idg. *-eH,j- Stimmen. — ,,Studia Linguistica“, 1973, t. 27, N I-II. Rosenkranz B. [Rec.] S. Agrell. Zur Geschichte des idg. Neutrums. — „Slavia“, 1928, Roc. VII, Ses. 3, S. 625-628. Rosinas A. Kelios pastabos apie baltų parodomųjų įvardžių vietininko formas. — ,,Baltistica®, 1967. t. 1II(2), p. 175-184. Ruhig P. Anfangsgriinde einer Littauischen Grammatik. Konigsberg, 1747. Schmalstieg W. R. New Thoughts on Indo-European Phonology. — ,, Zeitschrift fiir verglei- chende Sprachforschung®, 1973, Bd. 87, Hf. 1, 1. Schmalstieg W. R. An Old Prussian Grammar. The Pennsylvania State University and London, 1974. 95 Schmidt J. Das Sufix des Participium Perfecti Activi. — ,, Zeitschrift fiir vergleichende Sprach- forschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen®. 1883. Schmidt J. Indogermanisches é aus di in der Nominalflexion. — ,, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 1885, Bd. XXVII. Schmidt J. Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra. Weimar, 1889. Skardžius P. Lietuviy— latvių kalbos žodyno dalykai. — ,,Archivam Philologicum“, 1932, t. III. Skardžius P. [Rec.] F. Specht. Lituanica. — ,,Archivum Philologicum“, 1937, t. VI, p. 211—213. Solmsen F. Zur Geschichte des Dativs in den indogermanischen Sprachen. — ,, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen“, 1911, Bd. 44. Sommer F. Die idg. -en id@- und io- Stimme im Baltischen.— In: Abhandlungen der philologisch- historischen Klasse der koniglich sūchsischen Gesellschaft der Wissenschaften, Bd. 30. T. IV. Leipzig, 1914. Specht F. [Rec.] Nieminen E. Der urindogermanische Ausgang -d@i des Nominativ-Akkusativ ara Jes Neutrums im Baltischen. — ,,Indogermanische Forschungen®, 1924, Bd. 42, . 48-52, Specht F. Weiteres zur Geschichte der pronominalen Flexion. — „Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen*, 1932, Bd. 60, S. 254 —271. Stang Chr. S. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo, 1966. Stang Chr. S. Opuscula Linguistica. Oslo, 1970. Streitberg W. Der Genetiv Pluralis und die baltisch-slavischen Auslautgesetze. — ,,Indogermani- sche Forschungen®. Strassburg, 1892, Bd. I, S. 259-299, Sturtevant E. H. A Comparative Grammar of the Hittite Language. University of Pennsylvania, 1933. Szemerényi O. Einfilhrung in die vergleichende Sprachwissenschaft. Darmstadt, 1970. Szober S. Slowianski Nom. -Acc. sg. neutr. tematéw na -o-, -es-. — ,,Prace filologiczne*, 1927, .t. XII. Trautmann R. Die altpreussischen Sprachdenkmiler. Gottingen, 1910. Trautmann R. Die litauischen Adverbia auf -ai und die slavischen Adverbia auf -¢. — ,, Zeit- schrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen”, 1920, Bd. 49. Trautmann R. Baltisch-slavisches Worterbuch. Gottingen, 1923. Ulvydas K. Vienaskaitos vardininko kilmės prieveiksmiai. — Kn.: Lietuvių kalbos grama- tikos tyrinėjimai („Lietuvių kalbotyros klausimai““, XI). V., 1969, p. 7—16. Ulvydas K. Vienaskaitos kilmininko prieveiksmėjimas ir prieveiksmiai su formantais -(i)o, -(i)os, -ės dabartinėje lietuvių kalboje. — Kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. VII). V.,1964, p. 11—46. Ulvydas K. Iš lietuvių kalbos prieveiksmio tyrinėjimų. — Kn: Žodžių formos ir jų vartosena („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XV). V., 1974, p. 7—34. Wackernagel J. Miscellen zur griechischen Grammatik. — „Zeitschrift fiir vergleichende Sprach- forschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 1890, Bd. 30. Walde A. Vergleichendes Worterbuch der indogermanischen Sprachen, herausgegeben und be- arbeitet von J. Pokorny. Berlin und Leipzig, 1930. Valeckiené A. Bevardés giminės forma tai ir jos santykis su kitomis įvardžių formomis. — Kn.: Žodžių formos ir jy vartosena („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XV). V., 1974, p. 35—75. Valeckienė A. Forma tai ir jos variantai lietuvių kalbos tarmėse. — Kn.: Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XVII). V., 1977. Wiedemann O. Handbuch der litauischen Sprache. Strassburg, 1897. Wijk N. van. Der nominale Genetiv Singular im Indogermanischen in seinem Verhaltnis zum Nominativ. Zwolle, 1902. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976. Vondrak W. Vergleichende slavische Grammatik, Bd. II. Gottingen, 1928. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. Apie 1605 m. katekizmo tarmę. — ,,Baltistica®, 1968, t. IV (1). Zinkevičius Z. Iš lietuvių istorinės akcentologijos. V., 1975. Byra K. JluroBeko-pycckiū cJIiOBapuHKt Kb NepsbiMb 20-TH JHTOBCKHMB CKa3KAMb Bb H3- Jauiu „Lietuvių pasakos“. Petersburg, 1912. T'eop Pues B. Hujoeeponefickoe sisblKo3HaHHe cerofHs. — „Bonpocki ;351Kk03HaHHs“, 1975, Ne 5 c. 3-9. Hecuuukas A. B. K Bonpocy 0 NpOHCXOX/IEHHH BHHHTEJIbHOTO Najeka B HHIAOEBPOTEHCKHX A3pikax. — „H3Becrus Axagemun Hayk Coosa CCP. Ora. jureparypki H sisbika“, 1947, T. VI, Buin. 6. HUsanos B. B. Xerrcknii siasik. M., 1963. Hsanos B. „ti O6utennjnoeBpornielickas, rpac/iaBSiHCKASi H aHATOJHICKAS S3bIKOBbIE CHCTEMEHI. , 1965. Heanos B. B. Pekonctpykuus o6me6anTHiiCKHX CHHTAKCHYECKHX CTPYKTyp. — B ku.: Bajato- CJIaBAHCKHe uccJaejoBanusi. M., 1974. Tonopos B. H. Jlokatus B CIABSTHCKHX a3blKax. M., 1961. 96 Tonopos B. H. Ilpycekauū si3abik. M., 1975. GEOacmep M. Drunmojornueckui cJIioBapb pycckoro s3biKa. T. I. M., 1964; T. IV. M., 1973. OEopryHarToBs O. O6 yjzapenin u ĮJojroTs. — ,,Pycckiii Ohjnojornueckii BBCTHHKb“, 1895, T. XXXIII Opuupur M. Kparkas rpaMMaTHka Xerrckoro si35ika. M., 1952. Auaseauns H. Jlarsuuckie npepsorn. T. I-II. IKOpsesBs, 1905/6. Auasennns H. CnaBano-Gajirnickue 3101. Xapbkoss, 1911. Ouasenuds H. Kb 1HTOBCKOI aKUeHTyalliH H HMEHHT. Maj. MHOXK. 4. OCHOBb Ha -0. — „H3Btc- Tis OTABJIEHIs pyccKaro sisbika H CJIOBecHOcTH Mmmnepatopekoit Akagemin Hayks“, 1916, T. XXI, KH. 2, c. 295-312. SAky6uuckasn-Jlemb6epr B. A. Ilpo6jiedma 06pa3oBanus (opM CpelHEro poja B CJIABSHCKHX fi3blKax. — „YueHxbie 3anucku JlennHrpajckoro op. JIeHWHa roc. YHHBEpPCHTETa HM. A. A. )Knanosa. Ciapsickoe s3biko3HanHHe. Cepust (pu./1010rHuecKuX HayK“, 1958, Buin. 44, Ne 250. A. BAJIAILKEHE NMPOUCXO)XKAEHUE MECTOHMEHHH CPEJAHEIO POAA JIMTOBCKOIO S1I3bIKA Pezwome Mecronmenne fai, a Take YACTHIIA H COIO3 fai OJIK3KH 110 CBOHM (DYHKIHAM H, CKOpee BCe- ro, TOro xe npoucxoxaexusi. Popma rai sisngercs npaba/iTHICKONR H BO3HHKJA, 110 Beeil BEPOAT- HOCTH, Ha Gaze opMmbl *rai *(ocHOBA *1d-/*te- KOJIJEKTHBHOTO 3HAUEHHS C OKOHYAHHEM JIOK. ef. u. -i). Popmbl c popmanToM -ai (anai, kai, šiai, kiekai, tiekai, visai, vienai, kitai w 1p.) ye JlaBHO BBICTYNAIOT B (DyHKUMH Hapeuust HJIH yacTHubl. K dopmam BbileykasaHHOro Tuna, B OTJHYHE OT aABeKTHBHBIX HApPEYHH, [03Ke TNPHCOCAUHHJICA MNOCTNO3HIHOHHBIN 3JIEMEHT -p(o-s): anaip(o-s), kaip(o-s) uw ap. Ilo ananoruu c tai, tatai, šitai, itai, B cocrase KOTOPHIX -1- SIBJISIETCSI UACTbIO OCHOBBI, Obl OOpa30BaHbi (DOpMbi C OČOČINEHHbIM 3JIEMEHTOM -fai: Sita-tai, tok-tai, kok-tai, Sitok-tai, an-tai, š-tai, kiek-tai, tiek-tai u 1p. Bce ykasanusie OopMBI, 32 HCKJIIOUE- HHeM TpeX NOCJIeJ|HHX, BbINOJIHSIOT TaKXe OyKHKUKIO MECTOHMEHHS CpelIHero poja. IlpojjomkenneM H.-e. OCHOB *fo/*te sBJisIOTCSI ele CJIeJlylOlKHe OOpMEI: ta — € UKHCTORH OCHO- BOW *-0, fe — C COXpaHHBLUEHCA OCHOBOH Ha *e, fo — C TOJIYUHBINHM JI0JITOTY KOHEUHBIM T JIACHbIM OCHOBbI, COOTBETCTBYIOIIHM *-G@ HM.-BHH. NajleKa MH. 4. CpPeJIHero poja, fei — Kak H fai ¢ OKOHua- HHeM -i (JIOK. el. u.) H, CKOpee BCero, TakxkKe oTpaxaer *e BokaanaMm. Popmbl fa H fe BHICTY NAOT JIHINb B QYHKUHH YacTHIBI H €OI03a, fo H fei BCTPEYAIOTCS peJĮKO B OGOHX 3HAUEHHSX (UACTHIbI H MecTOHMEHHSA cpejHero poja). OopMEI Ha -a, -e, -0, -ei 0O6pa3ylOTCA H OT OCHOB JPYTHX yKa3a- TEJIbHbIX MECTOHMEHHH, a TaKiKe OT COOTBETCTBYIOUHX BONDpOCHTEJILHO-OTHOCHTEJILHbIX MECTOH- Mennii (ja, jo-, je-, jei; ana, ano-, anei-; šia, šio-, Se; šita, šito, Site, Sitei; va, vo, ve, vei u 1p.). Ojiįiako GO/IBUIMHCTBO H3 HHX He HMEIOT 3HAUeHHS MeCTOHMEHHS CpejHero pojla H BbICTYTMAIOT yale Bcero B OVYHKILHH YacCTHIBI, HApeUMs, COI03a; Cp. elle uacTHub ba, be, bo, bei; na, ne, no, nei. Co3jįaeresi BreuaT/ieHue, 4To rJIaCHbIe GopMaHThl -a, -0, -e MOTYT OkITb OTpaxeHHeM JingOĖe- peHuHanHH H.-e. BOKAJIKH3MA Gojiee ApeBHero nepuHoja, ueMm 3moxa (GopMHpPOBaHHsS TpaMMATHUEC- KOH KaTeropuH poja. Mer nosnaraeM, uTO MecTOHMEHHbIe YACTHIbI yKa3aHHOTO THNA ¢ (dopMaHTAMH -a, -O, -e, -ei BBICTYMAIOT B COCTABE MHOTHX CJIOB (4acTHll, COI030B, HapeuHH, NpejįJIOTOB), HaMp. : ana-va, ano-te, an-ta, be-je, be-ta-g, ¢ia-na-jo-nai, čio-nai-nos, ja-b, jei-ba, jei-bo-s, jo-g, ka-da, ka-dai-se, ka-dan-gi, ka-ja-kas, ka-na kas, ko-l, ko-I', Se-te, ta-ja, tas-ta-ja, ve-kur, vo-s u jp. B ocnoBe TaKHX OGpa30BaHHH JIExxAT CHHTAKCHUYECKHE CTPYKTYPhI, COCTABJIEHHbICE H3 HECKOJbKHX YaCTHIL, COI030B, HapeyHii H BHICTYTAIONKE B HayaJe npejaokenusi (Na tai va... Tai jau taip... Na tada tai jau... “ Ap.). O6pasoranneM Takoro poja siBjsieTcst H (opMa fatai, KOTOpasi COJIEpxKHT B CBOEM COCTaBe Be YacCTHUbI fa H tai. A. VALECKIENE THE ORIGIN OF LITHUANIAN NEUTER PRONOUNS Summary The author discusses the origin of the neuter forms in -ai (tai, tatai etc.) and correspondences to them in -a, -o, -e, -ei (ta, to, te, tei etc.) and concludes the following: The neuter pronoun tai is functionally connected with the particle tai and can be of the same origin. The form fai is a proto-Baltic phenomenon, probably derived from the form *rai (the *ra- [*te stems of the I. E. collective with the loc. sg. ending -i). The pronoun forms in -ai: anai, kai, Siai, kiekai, tiekai, visai, vienai, kitai etc. have the function of an adverb or a particle from 7. Gramatinés kategorijos ir jų raida 97 of old too. Later, differently from adjectival adverbs (gerai), the maker -p(o-s) was added to these forms to make anaip(o-s), kaip(o-s) etc. By analogy to tai, tatai, šitai, itai whose -t- belongs to the stems, there are the derived forms Sita-tai, tok-tai, kok-tai, Sitok-tai, an-tai, š-tai, kiek-tai, tiek-tai etc. with abstracted -zai from the former forms. All of them, except the latter three, have the function of the neuter pronouns too. There are some more forms of the same *fo | *te stems, i. e. ta — with the *o-stem vocalism, te — with the preserved *e- stem vocalism, f0— with the lengthened stem vocalism, identical with the neuter nom.-acc. pl. *-a, tei — of the same formation as tai with the loc. sg. ending -i, in all probability also reflecting the *e-stem vocalism. The two former forms are usually used as parti- cles or conjunctions whereas the latter two occur rarely in both the functions. The forms in -a, -e, -0, -ei are made of the stems of other demonstrative or relative-interrogative pronouns (ja, jo-, je-, jei; ana, ano-, anei-; šia, Sio-, Še; Sita, Sito, Site, Sitei; va, vo, ve, vei etc.) but most of them have no function of the neuter pronoun either. They are used as particles, conjunctions or adverbs too (cf. also the particles ba, bo, be, bei; na, no, ne, nei). It is possible to assume that the vowel makers -a, -0, -e we have mentioned above reflect an earlier period of the Indo-European vowel differentia- tion than the formation of the genders. We presume that the pronominal particles in -a, -o, -e, -ei appear as elements in compounds (particles, conjunctions, adverbs, prepositions), e. g.: ana-va, ano-te, be-je, be-ta-g, čia-na-jo-nai, ¢io-nai-nos, ja-b, jei-ba, jei-bo-s, jo-g, ka-da, ka-dai-se, ka-dan-gi, ka-ja-kas, ka-na kas, ko-l, ko-I’, Se-te, ta-ja, tas-ta-ja, to-ja, ve-kur, vo-s etc. Syntactic complexes containing several particles, conjunc- tions, adverbs, such as: Na tai va... Tai jau taip... Na tada tai jou... etc. which usually are used at the beginning of the sentence have given rise to the compounds of this type. Since the particle ra hasn’t developed the function of the neuter pronoun in Lithuanian (as well as in Latvian), it is reasonable to suppose that the form ratai has arisen from the two parti- cles ta and tai too.