Lietuvių kalbos bevardės giminės įvardžių kilmė

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) A. VALECKIENĖ LIETUVIŲ KALBOS BEVARDĖS GIMINĖS ĮVARDŽIŲ KILMĖ 01. Parodomųjų įvardžių bevardės giminės formos lietuvių kalboje turi specifinį formantą -ai (tai, tatai ir kt.), kurio nėra kitose indoeuropiečių kalbose. Dėl šio formanto yra įvairių nuomonių, bet ir dabar jo kilmė nėra aiški. Minėtosios formos su formantu -ai vartojamos ne tik kaip bevardės giminės įvardžiai, bet ir kaip dalelytės bei jungtukai. Daugelis dalelytę tai ir bevardės giminės įvardį tai laike esant skirtingos kilmės. Čia norima pasvarstyti, ar šios formos abiem funkcijomis negali būti tos pačios kilmės ir kokiu būdu jos yra susidariusios. Be tai ir tatai, lietuvių kalbos tarmėse yra ir daugiau to paties kamieno formų: ta, to, tei, te, kurios savo vartosena daugiau ar mažiau atitinka tai, tatai formas. Apie šių formų identifikaciją bei vartoseną jau buvo rašyta (žr. aut. 1977:55—75). Čia norima plačiau pakalbėti apie jų kilmę1. FORMOS SU FORMANTU -ai 02. Bene pirmieji, bandę aiškinti lietuvių kalbos įvardžių bevardės giminės formas su -ai, buvo G. H. Mahlowas ir J. Schmidtas, mokslo apie ide. kolektyvą kūrėjai. Jie (Mahlow 1879: 49, 81; Schmidt 1883: 364; 1885: 391; 1889: 228—231) vedė lietuvių formą tai kartu su vyr. g. dg. vard. -ai (vilkai), taip pat jungtuką kai (pr. kai „kaip“) bei būdvardinių prieveiksmių formantą -ai (gerai) iš ide. bevardės giminės dg. vard. -gal. *ā (plg. lot. loca šalia loci) su dalelyte -i. Pagal J. Schmidto (1889: 228—230) forma tai tapusi skaičiaus atžvilgiu indiferentiška dėl tarpinį sudarančių vienodu vienaskaitos ir daugiskaitos formų analogijos. Tai buvo reiškia ir „hoc fuit“ ir „haec fuerunt“, taip pat Tai negalima— „hoc fieri non potest“ ir „haec fieri non possunt“. J. Schmidto nuomone dėl minėtųjų lietuvių formų su formantu -ai kilmės iš pradžių turėjo daug pasekėjų2. Nepriėmė šios nuomonės J. Endzelynas. Diskutuodamas su A. Meillet, jis (Эндзелинь 1911: 138; 1916: 295 t.t.) nurodė, kad lietuvių bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko galūnė buvo *-ā (mamōn), bet ne -ai. Minimųjų formų J. Schmidto aiškinimas buvo visiškai sukritikuotas specialiai tam skirtame E. Niemineno darbe (1922)3. 1 Šio straipsnio pagrindinės mintys buvo išdėstytos aut. pranešime III-ojoje baltų kalbotyros konferencijoje Vilniuje 1975 m. 2 Remdamiesi J. Schmidtu, aiškino: 1) liet. tai, kai, pr. kai „kaip“ — K. Brugmannas (1890: 57; 1911: 692; 1916: 616); P. Kretschmeris (1892: 353); F. Fortunatovas (Фортунатов 1895: 269—270); R. Gauthiot (1909: 356 t. t.); 2) vyr. g. dg. vard. -ai (vilkai) — O. Wiedemannas (1897: 64, 82); H. Hirtas (1899: 49); K. Mühlenbachas (1902/3: 238); A. Meillet (1908 / 9: 73; 1914 / 16: 81—82); R. Trautmannas (1910: 218) ir kt. 3 Plg. K. Būgos ir F. Spechto nuomonę apie E. Niemineno darbą. K. Būga (1961: 684) pritaria E. Niemenui, kad vilkai nėra bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko forma. F. Spechtas (1924: 51—53), plačiau recenzavęs E. Niemineno darbą, dėl minimųjų formų kilmės lieka prie J. Schmidto nuomonės. 69 Pastaruoju metu baltistai vyr. g. dg. vard. -ai (vilkai) veda iš ide. *oi (Stang 1966: 66 t.t., 184; 1970: 25; Mažiulis 1970: 170), o bevardės giminės įvardžio formas tai kilmės ieškoma lietuvių kalbos dirvoje. 03. Daugelis baltistų bei indoeuropeistų (J. Endzelynas, A. Meillet, J. Ot rebs kis, Chr. S. Stangas ir kt.) bevardės giminės įvardžių formas tai, tatai laiko atsiradusias pagal vyr. g. vn. vard. tasai, gerasai. Pirmieji į tai atkreipė dėmesį A. Leskienas (1903: 90–91) ir W. Streitbergas (1892: 267). Šis aiškinimas,— iš pirmo žvilgsnio gana įtikinamas, nes prie įvardžių formų dalelytė -ai gana dažna, — taip pat turi keblumų: sunkiai paaiškinamas dentalinis t formose tatai, šitai, toktai ir kt. Visi, kurie aiškina tai, tatai formas sudarytas su dalelyte -ai, laiko pirmąją dalį senąja bevardės giminės forma *ta < *tod|t. Pagal A. Meillet (1897/8: 135 t.t.) bevardės giminės įvardžio forma tai buvusi sudaryta jau nukritus dentaliniam t baltų kalbose, būtent *ta (< *tod|t) + ai, o tatai — anksčiau, kai dar buvęs nenukritęs dentalinis t, būtent *tat (< *tod|t) + ai⁴. Šis aiškinimas taip pat neturi tvirto pamato, nes iš viso abejotina, ar baltų *ta < *tod|t. Baltų kalbų medžiaga nepaliudija dentalinio t buvimo pėdsakų šioje formoje. Baltų bevardės giminės forma *ta < *tod|t tradiciškai atstatoma, remiantis kitomis indoeuropiečių kalbomis, kur šalia vardažodžių bevardės giminės formų su *-om, yra įvardžių bevardės giminės formos su *-od, plg. s. ind. yugám „jungas“ ir tat „tai“. Manoma, kad pagal įvardžio formą *ta < *tod|t buvo sudarytos ir būdvardžių atitinkamos formos su -a (liet. gera). Jau F. Sommeris (1914 : 345–346) abejojo, ar yra buvęs dentalinis t lietuvių bevardės giminės formose (*ta, visa, žalia). Tikrai jis manė, kad bevardės giminės formos su -a lietuvių kalboje yra naujos, analoginės pagal atitinkamas u-kamieno formas su -u (gražu), kuris yra iš senovės⁵. Įtikinėmė yra S. Agrellio (1926: 21, 26)⁶ nuomonė, kad baltų, slavų ir kitų ide. kalbų bevardės giminės formos su *-o yra gryni kamienai iš senovės, net senesnės už vardažodines formas su *-on. Pastaruoju metu šią nuomonę plačiau pagrindžia V. Mažiulis (1970: 84 t.t.)⁷. Svarbus argumentas, liudijantis, kad baltų kalbose bevardės giminės formos su grynu kamiengaliu -a (be nazalinio -n ar dentalinio -t) buvo iš senovės, yra seni finų skoliniai su -a iš baltų, pvz. suom. silta „tiltas“ (s. ind. tīrthám „brasta“). Dar K. Būga (1961: 592), remdamasis finų skoliniais, yra nurodęs, kad vietoj prūsų bevardės giminės daiktavardžių galūnės -an (plg. pr. assaran „ežeras“) lietuviai ir latviai turėjo -a. Tačiau šią galūnę -a K. Būga taip pat kildina iš ide. *-od, atėjusią į daiktavardžius per būdvardžius iš įvardžių. Tikrai J. Kazlauskas (1968: 124), remdamasis finų skoliniais su -a iš baltų, prieina išvadą, kad lietuvių bevardės giminės formas -a, taip pat slavų -o yra grynas kamienas iš senovės, kaip ir -u atitinkamose u-kamieno formose (plg. gera, gražu). Taigi remiantis lietuvių kalbos medžiaga, ypač turint galvoje pastarųjų metų tyrinėjimus, bevardės giminės formos *ta < *tod|t atstatymas baltų kalbose yra labai abejotinas. Tuo būdu A. Meillet aiškinimas tatai < *tat-ai ir kt. taip pat netenka pamato. Būdinga, kad J. Endzelynas aiškina tik bevardės giminės įvardžio formą tai iš *ta-ai. Formos tatai jis iš viso neaiškina. Kaip argumentą tai < ta-ai J. Endze- 4 A. Meillet taip pat laiko galima, panašiai kaip J. Schmidtas, kad *ta, *ka < *tā, *kā, plg. s. sl. dg. vard.-gal. ta. (Taip pat plg. Meillet 1902 / 5: 329) 5 Slavų bevardės giminės vienaskaitos vardininko-galininko formų atitinkamą galūnę -o taip pat aiškina analogija pagal kitų kamienų atitinkamas formas su grynu kamienu S. Szoberis (1927: 570), tačiau tą analogiją jis nukelia į ankstyvąjį bendraslavų laikotarpį, tuo būdu jo hipotezė yra artima S. Agrellio hipotezei. 6 Plg. rec. B. Rosenkranz (1928: 627), kur S. Agrellio nuomonė laikoma įtikinama, ir O. Hujer (1928: 354–358), kur S. Agrellio nuomonė nepriimama. S. Agrellio nuomonę taip pat remia: A. B. Десницкая (1947: 495–496); Э. А. Якубинская-Лемберг (1958: 10) ir kt. 7 Plg. rec. Jörundur Hilmarsson (1974: 96), kur linkstama manyti, kad *-on yra sena galūnė. 70 lynas (1913/14: 125; 1957: 152) nurodo tokį faktą, kad pagal dažnai vartojamą tasai buvo sudaryta bevardės giminės įvardžio forma tai, bet nebuvo sudarytas bevardės giminės įvardis *kai, kadangi nebuvo formos *kasai. Tačiau kad lietuvių nėra reguliarios bevardės giminės įvardžio formos kai šalia tai, priežastys bus tikriausiai ne darybinės analoginės, bet funkcinės. Paprasčiausiai ta funkcija įsigalėjo vyriškosios giminės formos kas, ką atitinkamai kaip tas, tą bevardės giminės įvardžio funkcija. (Plačiau žr. aut. 1974 : 69—73.) J. Otrębskis ir Chr. S. Stangas formas tai ir tatai aiškina skirtingai. J. Otrębskis (1956: 150) formą tai veda iš *ta-di kaip J. Endzelynas, o tatai formoje įžiūri pasikartojimą *ta-ta-di. Chr. S. Stangas (1966: 232—233; 235; 241—242) aiškina tatai, taip pat koktai, toktai, antai susidarius su -ai iš *tat-ai, *kokit-ai, *tokit-ai, *and-t-ai kaip A. Meillet, o tai laiko sutrauktą iš tatai kaip E. Nieminenas (apie šią kontrakciją žr. toliau). Toks skirtingas panašių formų aiškinimas taip pat kelia abejonių. E. Nieminenas (1922: 40), kuris baltų *ta taip pat veda iš *tod, kritikuoja tai, tatai formų darybos aiškinimą su dalelyte -ai pagal tasai, gerasai, remdamasis šių formų funkcijų neatitikimu. Dalelytė -ai paprastai prisideda prie įvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko formų, suteikdama joms įvardžiuotinių formų deiktinio išskyrimo funkciją, tuo tarpu bevardės giminės įvardžių formoms tokio išskyrimo nereikėję. E. Niemineno iškeltas funkcinis argumentas, kritikuojant minimųjų formų darybos su -ai aiškinimą, nėra labai stiprus, nes parodomųjų įvardžių formos su -ai : tasai, šitasai ir kt. aiškios deiktinio išskyrimo reikšmės ir neturi, be to, dalelytė -ai prisideda ir prie asmeninių įvardžių tujai, jisai ir kt. Silpniausia minimųjų formų aiškinimo su -ai vieta yra tai, kad, taip aiškinant formą tatai, reikia remtis baltų kalbose neįrodoma forma su dentaliniu t. 04. Forma tatai buvo dalijama į ta-tai. K. Brugmannas (1911: 346) ir K. Būga (Byga 1912: 33) šią formą, suskaidytą į ta-tai, gretina su sl.*tōtō > rus. momъ. Forma tatai taip pat dalija į ta-tai E. Nieminenas (1922: 44, 46, 47). Pirmąją šios formos dalimi E. Nieminenas tradiciškai laiko bevardės giminės formą *ta < *tod. Prie šios formos prisijungusi dalelytė tai (vok. „so“ arba lokalinės reikšmės vok. „da, dort“ iš mot. g. vn. lokatyvo *tai), panašiai kaip -ai prie tasai. Skirtumas tarp tas-ai ir ta-tai esąs tik toks, kad priebalsiu besibaigianti forma tas buvusi sustiprinta -ai, o balsiu besibaigianti *ta— dalelytė tai hiatu išvengti. Formos tatai dalijimas į ta-tai, mūsų supratimu, yra pats tiksliausias. Nepriimtinas tik šios formos pirmosios dalies *ta < tod aiškinimas. Pagal E. Niemineną neaiški ir formos tatai susidarymo priežastis. Formą tai E. Nieminenas (1922: 32—35, 43) laiko nauja, atsiradusia iš tatai tik istoriniu lietuvių kalbos laikotarpiu. Šią išvadą jis (Nieminen 1922: 49, 52) grindžia tuo, kad pirmuosiuose lietuvių kalbos paminkluose tai forma arba visai nevartojama,— yra tik tatai (M. Mažvydo),— arba vartojama palyginti retai šalia tatai (J. Bretkūno, B. Vilento). Forma tai gausiau pradedama vartoti vėlesniuose šaltiniuose (M. Daukšos ir kt.), o yra vyraujanti K. Sirvydo raštuose. Forma tai buvusi perdirbta iš tatai dėl skiemenų skaičiaus išlyginimo pagal vienskiemenę tas paradigmą. Šnekamojoje kalboje tatai buvusi per ilga ir todėl abstrahuota į tai. Kadangi E. Niemineno bevardės giminės įvardžio formos tai aiškinimas remiamas detaliai išanalizuotais senųjų raštų faktais, jį perėmė ir Chr. S. Stangas (1966: 232, 242). Iš E. Niemineno atliktos senųjų raštų analizės, mūsų supratimu, reikėtų daryti kitokias išvadas. Išnagrinėjus tarminę medžiagą, pasirodė, kad dabar tik žemaičių vartojama tatai, aukštaičiai šios formos neturi, tuo tarpu tai plačiai pažįstama aukštaičių, o žemaičių, išskyrus raseiniškius, nevartojama (žr. aut. 1977 žemėlapius). Šių formų tarminė diferenciacija atitinka tų formų vartojimą ir senuosiuose raštuose. Tuose paminkluose, kurie turi daugiau ar mažiau žemaitiškų elementų, forma tai nevartojama arba reta (M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno, S. Vaišnoro), 71 o tuose paminkluose, kurie parašyti aukštaičių tarmės pagrindu, tai dažna šalia tatai arba vyraujanti (K. Sirvydo, M. Daukšos, M. Petkevičiaus)8. Taigi tai, tatai formų pasiskirstymą senuosiuose raštuose reikia sieti su šių formų tarminė diferenciacija, o ne su tų raštų pasirodymo chronologija. Tokios pat nuomonės yra ir F. Spechtas (1924: 51), recenzavęs E. Niemineno darbą. Kadangi pagal senųjų raštų medžiagą negalima įrodyti, kad liet. tai atsiradęs vėliau negu tatai, E. Niemineno nuomonė dėl tai kaip kontrakcijos iš tatai netenka pamato. Tačiau kad įsigalėjo tai, o iš vartosenos išstumiama tatai dabartinėje literatūrinėje kalboje, be abejo, turėjo reikšmės geresnis tai formos tikimas prie kitų vienskiemenių neapibrėžto nurodymo formų, su kuriomis tai sudaro paradigmą: vard. tai, tas, kilm. to, naud. tam, gal. tą, įn. tuo, viet. tame (plačiau žr. aut. 1974: 61). 05. Skirtingai nuo bevardės giminės įvardžio tai aiškinama dalelytė bei jungtukas tai. Pastaroji forma vedama iš mot. g. vn. loc. *tāi, kaip kai < *q̄ʷāi. Pradžią tokiam aiškinimui davė F. Solmsenas (1911: 189—190), kuris, kritikuodamas J. Schmidto „Neutrum“ teoriją, liet. kai, pr. kai „kaip“, atitinkamai ir prieveiksmių formantą -ai (ilgai) gretino su s. sl. čь (a čě, čě i) bei -ě (dobrě) ir kildino iš moteriškosios giminės vienaskaitos lokatyvo. Iš pradžių F. Solmseno nuomonę kritikavo R. Trautmannas (1920: 251—252), keldamas šių formų ir datyvo atitinkamų formų (F. Solmsenas lokatyvą-datyvą laikė vienu linksniu) kirčio neatitikimą, plg. tai ir tāi. Tačiau F. Solmseno nuomonę pasitvirtino, kai J. Endzelyno (1922: 467) buvo iškelti latvių kalbos duomenys. Latvių kalboje yra vn. viet. tai ir prieveiksmiai (aukštaičių tarmėje) tāi, kāi (su stumtine priegaide), ir tai geriausias įrodymas, kad šie prieveiksmiai yra vienos kilmės su moteriškosios giminės ā- kamieno vn. loc. *tāi (plg. liet. toj-ė), *q̄ʷāi (Nieminen 1922: 42—43), kurių -āi buvo tariamas su akutù (Эндзелинь 1916: 309). Lat. aukšt. tāi, kāi atitinka liet. kai⁹, pr. kai¹⁰ (Endzelynas 1957: 209) ir liet. tai dalelytės bei jungtuko funkciją (Nieminen 1922: 41). Nėra abejonių, kad šios formos yra prabaltiškos ir savo kilme susijusios su moteriškosios giminės vienaskaitos lokatyvu (plg. Rosinas 1967: 177). Tačiau iki šiol niekas nebandė su minėtuoju vienaskaitos lokatyvu tiesiogiai sieti lietuvių bevardės giminės įvardžio tai. J. Endzelynas ir E. Nieminenas (pagal pastarąjį ir Chr. S. Stangas), laikydami baltų dalelytę, jungtuką ar prieveiksmį tai, kai senomis vienaskaitos lokatyvo formomis, bevardės giminės įvardį tai laikė kitos kilmės — nauja analogine forma (žr. aukščiau). Antra vertus, E. Nieminenas (1922: 47), be tai aiškinimo kaip kontrakcijos iš tatai, vienoje vietoje mini ir tokią galimybę, kad liet. tai bevardės giminės įvardžio funkciją taip pat galėjusi gauti ir iš lokalinės reikšmės dalelytės tai (jos reikšmę atstato su žvaigždute vok. *, „da“), panašiai kaip angl. there, dan. bei norv. der, kurie dabar atlieka subjekto funkciją. Ši E. Niemineno užuomina, mūsų supratimu, yra arčiausiai tiesos. Tačiau plačiau šios idėjos E. Nieminenas nevysto. Remdamasis kitų kalbų analogijomis, jis tiesiogiai nesieja bevardės giminės įvardžio tai su dalelyte bei jungtuku tai (pastarąją jis aiškina vok. „so“). Mūsų supratimu, nėra negalima, kad lietuvių kalboje tai dalelytė bei jungtukas ir tai bevardės giminės įvardis yra tos pačios kilmės, t.y. iš kilmės susiję su tuo pačiu mot. g. vn. lok. *tāi. Norint tai įrodyti, visų pirma reikia paaiškinti, iš kur tai kilmės pagrinde yra mot. g. vn. lok. *tāi ir kaip forma tai, be dalelytės bei jungtuko, galėjo gauti bevardės giminės įvardžio funkciją. 06. Kaip žinoma, *ā/e kamienas iš pradžių nebuvo moteriškosios giminės rodiklis (šią reikšmę jis gavo vėliau, kai vyko pasidalinimas vyriškoji : moteriškoji : bevardė giminė), bet turėjo abstrakčią bei kolektyvinę reikšmę (Brugmann 1908: 8 Dėl lietuvių senųjų paminklų kalbos sąsajos su atitinkamomis lietuvių kalbos tarmėmis žr. J. Palionis (1967: 51 t.t.). 9 E. Nieminenas (1922: 20—21), pagal jį ir Chr. S. Stangas (1966: 287), liet. kai laiko nauja forma vietoj kaip vėl remdamasis šių formų vartosena senuosiuose lietuvių paminkluose. 10 Chr. S. Stangas pr. kai veda iš *kai (1966: 287). 72 70; 1911: 286; 1922: 361–362), plg. šio kamieno kolektyvinės reikšmės banda, manda, tauta ir kt. Kolektyvinės reikšmės iš prigimties taip pat buvo ide. bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko formos su *-ā (gr. μήρα šalia μηροί, lot. loca šalia locī), vartojamos su predikato vienaskaitos formomis. Dėl šių formų santykio su kitomis formomis yra įvairių nuomonių. J. Schmidtas (1889: 12, 37), pirmasis iškėlęs bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko formas su *-ā kaip ide. kolektyvą, laikė jas identiškomis su moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko formomis, turinčiomis tą patį *-ā. Jau N. van Wijkas (1902: 12–13) nurodė, kad kolektyvinės reikšmės bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko formos su *-ā buvo prieš moteriškosios giminės *ā/*e kamieno klasės susiformavimą. A. Meillet (1908: 257–258, 261) bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko formas su *-ā laiko identiškomis su bevardės giminės vienaskaitos vardininko-galininko formomis. Įtikinama yra Chr. S. Stango (1970: 18 t.t.) hipotezė, kad bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko formos su *-ā iš pradžių sudarė atskirą kategoriją – kolektyvą (genus collectivum, ā-collectivum), kuris giminių (nominalinių klasių) sistemoje buvo priešinamas ne kolektyvui (prieš giminių sistemos „vyriškoji : moteriškoji : bevardė giminė“ susidarymą). Pastaruoju metu W. P. Lehmannas (1958: 189 t.t.), remdamasis laringalų teorija, prā-indoeuropiečių formą su trumpuoju balsiu ir laringalu, iš kurios išsirutuliojo forma su *-a (vėliau mot. g. vn. vard. ir bev. g. dg. vard.-gal.), iš kilmės taip pat laiko kolektyvinės reikšmės forma. Prieš laringalų išnykimą minėtoji praindoeuropiečių forma sudarė simetrinę sistemą su kitomis priebalsiu besibaigiančiomis formomis: su -s forma (vėliau vyr. g. vn. vard.), turėjusia iš kilmės individualią aktyvaus objekto reikšmę, ir su -m forma (vėliau vyr. g. vn. gal. ir bev. g. vn. vard.-gal.), turėjusia iš kilmės veiksmo rezultato bei neaktyvaus objekto reikšmę¹¹. Jeigu formos su *-ā sudarė atskirą kolektyvinės reikšmės daiktavardžių klasę, tai buvo taip pat išsirutuliojusios ir atitinkamos atributinės klasės (parodomųjų įvardžių ir būdvardžių), nes giminių sistemos raidai kongruencija turėjo ypatingos reikšmės. Tai nurodo daugelis tyrinėtojų (plg. Pedersen 1913: 68; Lehmann 1958: 194 t.t. ir kt.). Chr. S. Stangas (1970: 16 t.t.), remdamasis kongruencija, šalia vn. vard. vyr. g. *newos, *so; mot. g. *newā, *sā, bev. g. *newom, *tot|d, rekonstruoja ketvirtą atributinę klasę su vn. vard. *newā, *tā. Pastarosios formos buvo derinamos su bevardės giminės daugiskaitos vardininko-galininko formomis su *-ā, kurios iš kilmės buvo kolektyvinės reikšmės vienaskaitinės formos. Vadinasi, įvardinis kamienas *tā|*te (skirtingai nuo dabartinio mot. g. *sā) iš kilmės taip pat buvo kolektyvinės reikšmės, žymėjo „eine undifferentiierte Sammlung, ein undifferentiertes Kontinuum“, kaip dabar vok. bev. g. „das“. 07. Seniai yra pastebėta ide. kalbose įvardinių *-(i)ā kamieno (*iā, *tā) prieveiksmių su adverbinių linksnių (instrumentalio, abliatyvo, lokatyvo-datyvo) vard ažodinėmis galūnėmis. K. Brugmannas (1908: 63) šiuos prieveiksmius laiko substantyvinėmis bevardės giminės formomis. Chr. S. Stangas (1970: 25) juos kildina iš kolektyvinės reikšmės kamienų. Kolektyvinės reikšmės kamienas taip pat galėjo sudaryti formos *tāi (su vard ažodine vn. lok. galūne -i¹²), su kuria siejama lietuvių dalelytė bei jungtukas tai ir latvių aukšt. prieveiksmis taî, pagrindą. Chr. S. Stangas (1970: 25) taip pat rekonstruoja ide. kolektyvinės reikšmės *tā|*te kamieno prieveiksmį *tāi, bet liet. tai su juo nesieja, nes pagal E. Niemineną laiko nauja forma (žr. 04). Išnykus kolektyvui kaip atskirai kategorijai, vykstant persigrupavimui giminių sistemoje, kolektyvinės reikšmės *tā kamieno formos gavo moteriškosios gimi- ¹¹ Iš senųjų tyrinėtojų G. H. Mülleris (1898: 312) vienas iš pirmųjų, remdamasis K. Brugmannu, formas su *-ā iš kilmės laiko abstraktų klasės formomis ir priešina jas konkrečios reikšmės formoms su -s. ¹² Kad lietuvių prieveiksmiuose (iki vakari) *o | *e- kamieno vn. dat.-lok. galūnė -i (< *-i) yra praindoeuropietiško senumo, žr. Mažiulis (1970: 145–146). 73 nės reikšmę. Todėl ta pati forma *tāi sudaro liet. mot. g. vn. viet. tojē (< *tāi + *-ēn) pagrindą, taip pat lat. aukšt. tāi prieveiksmi ir literatūrinėje latvių kalboje moteriškosios giminės vienaskaitos vietininką. Turint galvoje, kad vienaskaitos lokatyvas baltų ir apskritai indoeuropiečių kalbose buvo neparadigminė forma (Топоров 1961: 285, 298—299), lietuvių dalelytė bei jungtukas tai ir latvių aukštaičių prieveiksmis tāi galėjo būti netgi senesni už atitinkamas moteriškosios giminės vienaskaitos lokatyvo formas, t.y. minėtosios formos galėjo išsirutulioti anksčiau, negu vienaskaitos lokatyvas tapo paradigminiu linksniu. 08. Aiškinant tai kilmę, reikia paminėti pastaruoju metu V. Georgijevo (1965: 81 t.t.; 1974; 1975: 3—9) postuluojamą hipotezę, pagal kurią *ā- kamienas yra išriedėjęs dėl sandhi iš senesnio su dvibalsiu *eH₂y, kuris taip pat buvo kolektyvinės reikšmės. V. Georgijevas įžiūri *-ay- < *eH₂y kamieno refleksą daugybėje ide. formų, tarp kitų ir liet. mot. g. vn. viet. toj-ē, pr. mot. g. vn. vard. quai. Kamieno pasikeitimą fonologiškai aiškina W. R. Schmalstiegas (1973: 101, 143 t.t.): prieš prie balsį gale žodžio dvibalsis virto ilguoju balsiu (*-ay- > *-ā), o prieš balsį išliko sveikas. W. R. Schmalstiegas įžiūri papildomą distribuciją *ā- kamieno paradigmoje: kamiengalis *-ay- prieš balsines galūnes ir *-ā- prieš priebalsines. Atskirose ide. kalbose *ā- kamieno paradigmoje yra nemaža formų su -ay-, kurias būtų patogu aiškinti, suponuojant *eH₂y- > *ā- kamieną (Rasmussen 1973: 90 t.t.). Tačiau kol kas *ā- < *eH₂y- raida tera nepamatuota hipotezė (Szemerényi 1970: 173). Todėl mes čia liekame prie senos *ā- < *eH₂- kamieno interpretacijos ir baltų minėtą formą tai laikome kolektyvinės reikšmės *tā kamieno ir vn. lok. -i junginiu. 09. Siedami liet. dalelytę bei jungtuką tai su senovine kolektyvinės reikšmės forma *tāi (kaip ir mot. g. vn. viet. toj-ē), juo labiau su šia forma turime sieti bevardės giminės įvardį tai, nes jis ir dabar dar turi išlaikęs apibendrintą, arba kolektyvinę, reikšmę. Norėdami tai parodyti, trumpai turime paliesti bevardės giminės įvardžio tai funkcijas ir nurodyti santykį, pagal kurį jos sudaro kontrastą su vyriškosios bei moteriškosios giminės formomis. Lietuvių kalboje įvardis tai, galima sakyti, yra vienintelė ryškiausia bevardės giminės forma, kuri toje pat sintaksinėje pozicijoje yra priešinama atitinkamoms vyriškosios bei moteriškosios giminės formoms¹³. Vyriškosios ir moteriškosios giminės formos tas, ta vartojamos dvejopai: 1) substantyviškai — eina daiktavardžio pozicijoje ir 2) atributyviškai — eina būdvardžio pozicijoje. Tuo tarpu bevardės giminės forma tai vartojama tik substantyviškai — daiktavardžio pozicijoje. Todėl vyriškosios, moteriškosios (iš vienos pusės) ir bevardės giminės (iš kitos pusės) kontrastas galimas tik substantyvinėje pozicijoje. Šioje pozicijoje nurodytosios formos semantiškai yra priešinamos taip: a) vyriškosios bei moteriškosios giminės formos tas, ta (jų funkcija vienoda) nurodo konkrečius, individualizuotus daiktus (dažnai asmenis); jų antecedentai paprastai yra atskiri daiktavardžiai; b) bevardės giminės forma tai nurodo reiškinius, veiksmus ar daiktus apibendrintai, nekonkrečiai; jų ir antecedentai paprastai yra ne atskiri daiktavardžiai, bet ištisi sakiniai ar net didesnė teksto atkarpa. Pvz.: a) Visi pinigai atiteko jo sūnui, o tas ėmė linksmai gyventi. BalčAP 199. Jis (Pranaitis) nieko neatsakė, tik perlijo botagu kumelę, kad ta net šuoliais leidosi keliu. Myk-PutS19. Visi apsidvė su batais, bet tuos dėvėjo tiktai lig išeidamys iš bažnyčios. ValPJ 30. b) Čia jis atsimena, kad tuo reikalu dar nekalbėta su pačia Darata, bet tai kalvio sumanymų negalėjo pakeisti. VencĮR III 108. Mikodemo mina buvo taip kvaila, kad nors paveikslą iš jo rašyk… Tai (= kad mina buvo kvaila) pabaigė Vizgirdą įtikinti atėjus jo pražūties valandai. VaižgP I 201. 13 Būdvardžių bei būdvardiškųjų žodžių atitinkamos formos (maža, gera) paprastai vartojamos visai kitoje pozicijoje, negu atitinkamų žodžių vyriškosios bei moteriškosios giminės formos, plg.: Vaikas geras ir Vaikui čia gera. 74 Apibendrin­ta, arba kolektyvinė, formos tai reikšmė ypač ryški tais atvejais, kai ja nurodoma keletas panašios rūšies daiktų kaip tam tikros sferos daiktų visuma. Pvz.: Kas gi iš to, kad, be visa to, dar klėtis stovi pilna grūdų, lašinių, linų, vilnų? Tams­tai tai niekai, o Ansui pagunda, pavydas. VaižgP I 74. Ji neįsivaizdavo laimės ir bū­ties pilnumo be krykštaujančio kūdikio, mylinčio vyro, savo jaukaus namų kampo. Tai pirminė žmogiškosios egzistencijos grandis. KubSNL 314. Taigi lietuvių bevardės giminės forma tai turi išlaikiusi apibendrintą, arba kolektyvinę, reikšmę, pagal kurią yra priešinama vyr. bei mot. giminės formoms tas, ta, turinčioms nekolektyvinę, konkrečią, individualią reikšmę. 10. Kad tarp dalelytės bei jungtuko tai ir bevardės giminės įvardžio tai nėra neperžengiamos ribos ir jie gali būti vienos kilmės, rodo jų funkcijų palyginimas. Bevardės giminės forma tai vartojama substantyviškai daiktavardžių vardininko arba galininko pozicijoje kaip anaforinis įvardis – apibendrintai nurodo tai, kas anksčiau buvo minėta arba pasakyta tuojau po tos formos. Jis kalbėjo su manim kaip su suaugusiu, ir tai man buvo labai malonu. VenclPU 436. Adomukas dar nepilnai išmanė, ką gi tai reiškia—nebėra tavo dėdės. VaižgRR I 154. Patiesei pamatus pirčiai, o nori ant jų pastatyti bažnyčią! Kas tai gali padary­ti? ŽemR I 50. Dalelytė bei jungtukas tai dažnai eina sakinio, dėmens ar frazės pradžioje, neretai su kitomis dalelytėmis, jungtukais ar prieveiksmiais sudarydami pradines grupes. – Tai šiandien vaikščioti nė nesirengi? – Sakau gi. – Petras atsistojo. – Tai sudiev. PaukštAK 154. – Ar jūs jau einate į lauką arti? – Tai jau… vakar popiet ariau, – išvebleno. – Tai gal jūs ten ardamas dainavote? – Tai jau aš. PaukštAK 194. – Aš duonos nenoriu. – Tai ko – pančio nori? PaukštAK 6. – Ar matė, kokia tu! Tai tik į žemę įkišti, ir gana, o kame mišios? ŽemR I 147. – Aš laiko neturiu su jum daugiau kalbėt. Ir pliaukšt kaip jūs. Girdėjot, – ką? Na tai dar jūs išgirsite mane. SruogR II 141. Tik ten, aure, kur smiltys, čia tai ir ropučių sodino, ir rugių sėjo. SimonR I 213. Čia tai, eidama sakinio ar frazės pradžioje, savotiškai jungia tą frazę, sakinį su ankstesniu kontekstu, yra lyg koks katalizatorius. Su tokiomis dalelytėmis lyg ir patogiau pradėti naują frazę. Ypač tai būdinga šnekamajai kalbai, dialogui. Dalelytės tai jungi amoji funkcija ypač ryški tais atvejais, kai tomis dalelytė­mis pradedamas naujas sakinys su ankstesniu kontekstu yra susijęs priežasties bei aiškinamaisiais ryšiais14. – Ona, tamsta vaikščiojai į bažnyčią. Tai bent kartą paprašyk dievą, kad jis ne­bedarytų pasauliui tokių kvailių, kaip Santeklių Sviestavičius. VaižgP I 106. – O tu dar didžiuojies? Tai jau neturi proto nė kaip velnias! ŽemR I 175. Aš atsistojau iš savo vietos ir nuėjau į toliau sėdintį draugą. Tai kadgi suriko ant manęs. VaižgP I 96. Taigi tokioms jungiamosioms dalelytėms, atliekančioms katalizatorių vaid­menį, visai lengva priartėti prie anaforinių įvardžių, kurie taip pat nurodo į ankstesnį kontekstą, ypač prie anaforinių įvardžių bevardės giminės formų, kurių nuro­dymas yra labai bendras, nekonkretus. Lietuvių kalboje nereti pereinamieji atve­jai, kai dalelytė tai priartėja prie bevardės giminės įvardžio tai – ji neužima daik­tavardžių vardininko ar galininko pozicijos, t.y. neatlieka įvardžių sintaksinės funk­cijos, bet turi tokią nurodomąją reikšmę, kaip anaforiniai įvardžiai (nurodomas ankstesnis kontekstas arba ankstesnė situacija). Pvz.: Tai vėjas kap papučia, tas kirvakotis bampt, ji sako: „Tai mano tėvelis mal­keles kapoja“. Auk (LKT 362). Vieną naktį sujuda visas viešbutis. Iš pradžių Alfonsas pamanė, kad tai, kaip paprastai, kas nors iš aukštesniųjų karių atvažiavo. VienPD, 14 Tam tikriems kontekstams sąlygojant, forma tai yra išrutuliojusį ir jungtuko funkciją, pvz.: Pirma kas kuo mirė, tai sakydavo kirminas. Jei jau balsas toks, tai, matyt, ir širdį tokią turi. Kbl (LKT 107). Jei jau balsas toks, tai, matyt, ir širdį tokią turi. PaukštAK 169. Sugrįžd amas vis kokį naują išmisle parsinešdavo, tai ne laiku bulbes akėti, tai nuolat jas arinėti ir arinėti. VaižgP I 84–85 (plačiau žr. aut. 1977). 75 K 177. Ima čirkšti tūkstančiai žiogelių. Napaliai rodos – milijonai. Tačiau ėmęs sekti, kurgi jie sustojo sparnelius trina ir tokį didelį balsą padaro, nieko nepamato. Ir ima jam rodytis, jog tai visai ne gyvūnėliai čirškia, tik pati žemė skamba… VaižgP I 222. Tokie pereinamieji atvejai aiškiai rodo, kad, esant tam tikriems kontekstams, visai lengva nurodomajai daleleytei tai gauti anaforinio įvardžio bevardės giminės formos reikšmę. 11. Kyla klausimas, kada tai galėjo įsitvirtinti kaip bevardės giminės įvardis. Lietuvių kalbos tarmėse forma tai vartojama gana plačiai, bet paprastai turi dalelytės bei jungtuko funkciją. Pastaroja funkcija ji išplitusi visame aukštaičių tar-mės plote, išskyrus panevėžiškius, ją pažįstama taip pat žemaičių raseiniškių. Bevardės giminės įvardžio funkcija forma tai nurodytose tarmėse reta. Kiek dažniau ji pasitaiko aukštaičių tarmėse, bet irgi dažniau tik pereinamaisiais atvejais. Būdinga, kad ir kitos formą tai atitinkančios formos – žemaičių ta, panevėžiškių tę, te, ti – taip pat vartojamos kaip dalelytės bei jungtukai. Tapti bevardės giminės įvardžiais jos turi tik potencinę galimybę. Tačiau iš to dar negalima padaryti išvados, kad tai bevardės giminės įvardžio funkcija yra labai vėlyva. Tai plačiai neišgalio bevardės giminės funkcija paprasčiausiai dėl to, kad šia funkcija lietuvių kalbos tarmėse, kaip ir latvių kalboje, įsitvirtino vyriškosios giminės vn. vard. ir vn. gal. formos tas, tą, einančios atitinkamai daiktavardžių vardininko arba galininko pozicijoje. Tikrai lietuvių literatūrinėje kalboje, matyt, dėl didesnio tikimo prie visos gramatinės sistemos daugiau įsigalėjo bevardės giminės įvardžio funkcija tai, o ne tas, tą, žr. aut. 1974:58 (2 lentelė), 62 (3 lentelė). Tos pačios darybos kaip liet. tai randama prūsų kalbos paminkluose kai (šalia ka, kan), pavartota 3 kartus bevardės giminės įvardžio funkcija galininko pozicijoje: Kai bille dineniskes geits? „Was heißt denn teglich Brodt?“ Ench 37₁₀. Tīt dāti teinu erainesmu, kai ious skellānts astai „So gebet nu jederman, was jr schuldig seid“ Ench 57₂₃. bhe waditi kai erains, labban segge, stan wirst tans pogawns „Vnd wisset, was ein jeglicher gutes thut, das wird er empfahen“ Ench 61₃ (Trautmann 1910 : 267, Nieminen 1922 : 14, Schmalstieg 1974 : 135), plg. Endzelin (1944 : 124–125), kuris, laikydamas liet. tai nauja forma iš ta-ai, kartu ir pr. kai laiko netikra, užrašyta su -i vietoj -n (kan). Lietuvių kalbos tarmėse taip pat kartais pasitaiko kai bevardės giminės funkcija galininko pozicijoje, pvz.: Už k a i tu ji mušį? Lp (LKŽ V 361). Gali tai būti analoginė forma pagal tai, bet gali būti ir sena, kalbininko B. Savukyno liudijimu, ji šioje tarmėje vartojama senesnių žmonių šalia ką (tarm. kū). Galimas daiktas, kad prielaidą gauti bevardės giminės įvardžio funkciją formos su -ai (tai, kai) bus jau turėjusios prabaltiškoje epochoje. Kad lietuvių kalboje įsigalėjo bevardės giminės įvardžių formos su -ai, prūsų – formos su grynu kamiengaliu (ka, sta, žr. Endzelin 1944: 111, 123), o latvių kalboje iš viso nėra specialių bevardės giminės formų, priežastys slypi ne pačiose formose, o tų kalbų gramatinėse sistemose. 12. Kaip anksčiau buvo minėta (žr. 04), formą tatai tikslinga skaldyti į ta-tai. Antroji šios formos dalis tikriausiai yra ta pati anksčiau nagrinėta dalelytė tai. Neaišku, kas iš kilmės buvo pirmoji šios formos dalis. E. Nieminenas (1922 : 44) nurodo, kad dalelytė tai prisijungusi prie senosios bevardės giminės formos *ta < *tod. Lat. tā-tā15 E. Nieminenas (1922: 46) taip pat aiškina kaip bev. g. vn. vard.-gal. *ta (< *tod) +lok. *tā. Toks aiškinimas būtų priimtinas, jeigu visiškai būtų tikra, kad lietuvių bei latvių kalboje buvo bevardės giminės įvardis *ta, kai susidarė tatai. Forma *ta rekonstruojama lietuvių bei latvių kalboje pagal pr. sta, sl. to ir lietuvių būdvardžių bevardės giminės formas su -a (gera) (Mažiulis 1970: 85). Iki šiol prie šių formų nebuvo pritraukiama žemaičių ta, nes ji buvo atstatoma tati. Iš tik- 15 K. Mūlenbacho – J. Endzelyno žodyne (1932 : 120) ši forma traktuojama kaip pakartota ta ta (rašoma atskirai). 76 rujų žemaičių minimoji forma yra pagrindo identifikuoti ta (žr. 17). Tačiau žemaičių ta bevardės giminės įvardžio funkcijos neturi, ji vartojama tik kaip dalelytė bei jungtukas. Tokia pat forma ta yra ir latvių kalboje, bet ji čia taip pat vartojama tik kaip dalelytė bei jungtukas. Liet. žem. ta, lat. ta savo vartosena visiškai atitinka hetitų ta-, kuri taip pat vartojama kaip jungiamoji dalelytė pradžioje sakinio ir bevardės giminės įvardžio funkcijos neturi. Taigi yra visiškas pagrindas manyti, kad liet. žem. ir lat. ta, kaip ir het. ta-, iš kilmės buvo senos dalelytės ir bevardės giminės funkcijos neturėjo, nors etimologiškai tikriausiai yra susijusios su kitų kalbų bevardės giminės įvardžiais, plg. sl. to (žr. 17). Antra vertus, jeigu lietuvių ir latvių ta būtų turėjusi bevardės giminės įvardžio funkciją, tai neaišku, kodėl ji šią funkciją būtų praradusi. J. Schmidtas (1889 : 229) aiškino bevardės giminės įvardžio *ta išnykimą lietuvių kalboje dėl tos formos sutapimo su moteriškosios giminės vn. vard. ta < *tā po akūtinių galūnių sutrumpėjimo. Bet latvių moteriškosios giminės vienas kaitos vardininko forma yra su ilguoju -ā (tā), o bevardės giminės įvardžio formos *ta čia taip pat nėra. Pagaliau tas, tą dabar lietuvių ir latvių kalbose turi bevardės giminės reikšmę, nors kartu yra ir vyriškosios giminės formos. Taigi formų sutapimas nėra būtina sąlyga vienai iš jų išnykti, jeigu jos vartojamos skirtingai. Su tuo pačiu formantu -d (ide. *-o) yra nurodytos prūsų bevardės giminės įvardžių formos sta, ka. Tiesa, J. Endzelynas (1944: 116) abejojo, ar sta yra tikra, nes pasitaiko retai (ir tik sakinio pradžioje!) šalia stan. Plačiau vartojama ka. Prūsų kalbos minimųjų formų funkcijos plačiau netirtos. Antra vertus, prūsų bevardės giminės minimųjų įvardžių formos su -a galėjo būti (kaip slavų ir kt.), o lietuvių ir latvių kalbose atitinkamų formų su -a ta funkcija galėjo ir nebūti (kaip hetitų). Tai priklauso nuo visos kalbos gramatinės sistemos. Turint galvoje iškeltuosius dalykus, liet. tatai daryba iš bevardės giminės formos *ta su dalelyte tai abejotina. Mūsų supratimu, patikimesnis tatai formos aiškinimas būtų iš dviejų dalelyčių. Turint dalelytę ta ir tai, iš jų galėjo susidaryti ir tatai. Šią mintį suponuoja lietuvių kalboje daugybė tokio tipo darinių iš dviejų ar daugiau dalelyčių. Pvz.: ana-va : Anavà kiškis bėga. Ilg. ana-ve : Anavè ir jis ateina. Gs. be-ne : Bene tu matei, kad pasakoji. Jnš. be-ta-g16 : Betag čia reikia, idant visokid lomà būtų išpildyta. DP 30. be-tai : Id kožnas, kursai tiki, neprapultų, betai amžiną žyvatą turėtų. SE 129. be-tai-g : Betaig tave baisiai pažaidė ir negali keršto nuleist. DP 37. tai-gi : Taigi kad nežinai. Skp. ta-pat : Kaipgi nedirbu, tapat (= juk) aš viena namuos visa padarau. Ps. tik-tai ir kt. (Daugiau pavyzdžių žr. toliau prie atitinkamų formų.) Tokiu žodžių, taip pat ir tatai, darybos pradžią (impulsą) galėjo duoti ir dabar dar vartojami tam tikri sakinio ar sakinio dėmenį pradedantys sintaksiniai kompleksai iš dviejų ar daugiau dalelyčių, jungtukų bei prieveiksmių, pvz.: Tai jau nebė juokai, jei koja tinsta. Drg. Kai nueidavo spangulių…, na tai tę (= ten) gyvačių tai yra. Pšš (LKT 159). Dūrė ir išdūrė [žuvį] tinkla ir išėjo, taigi tai vė kokia [didelė]. Kk (LKT 188). Nu tai jau kad sunku, tai buteli išgeria. Pvk (LKT 181). Nu čia paskun tai aš neatsimenu, kur juosius vežė. Ktč (LKT 167). Kad būtų užtaisdi, ka nereiktų rišt — va tada tai jau gyvenimas būtų. Stkn (LKT 164). Lietuvių kalboje yra reduplikaciniu būdu sudarytų dalelyčių bei prieveiksmių su pakartotu parodomojo įvardžio kamienu. Kamieno priebalsis abiejuose dėmenyse išlieka tas pats, o balsiai gali pakisti. Pvz.: 16 Iš čia sutrumpinta bet. Kad bet nėra iš beti (taip teigia J. Otrebskis 1956: 360), rodo dzūkų bet su išlaikytu sveiku t (Zinkevičius 1966: 436). 77 ši-šia : Kiur daugiau užpelno kap šišia (= šičią). Pgg. tan-ta-jėg : Pasipjovė toki aviną, tanta jėg (= tuojau) ir suvalgė. Vdk. tas-ta-ja : Kai pradėjo paldienikę, tasta ja (= taip pat) ir subatoj lyja. Trgn. ta-tiaug : Tat iaug (taip pat) ... daro ir ligose. DP 80. ta-tieg : Ta tieg padarė prisigiodami kojas. DP 176. te-te : „te imk“ Dglš. Plg. dar tučtuojau, ničnieko, vičvienas, -a ir kt. Panašiu būdu galėjo būti sudaryta ir tatai (lat. tā-tā). Taigi teisūs buvo K. Būga ir K. Brugmannas, lygindami liet. ta-tdi su reduplikacine slavų forma *tъ-tъ > rus. momъ¹⁷. 13. Lietuvių kalboje formos tai ir tatai yra laisvieji variantai. Jos iš pradžių turėjo tą pačią reikšmę (plg. analoginius tos pačios reikšmės darinius šičia ir čia, šišia ir šia). Todėl literatūrinėje kalboje tatai baigia nykti, užleisdama vietą trumpesnei formai tai, daugiau tinkančiai prie kitų tas formų. Tarmėse tai ir tatai pasiskirs-tė teritoriškai: kur yra tatai, paprastai nėra tai (žemaičiai), o kur yra tai, nėra tatai (aukštaičiai). Budinga, kad žemaičių tatai, kaip ir aukštaičių tai, paprastai vartojama kaip dalelytė, dažnai eina sakinio ar dėmens pradžioje, su kitomis dalelytėmis bei jungtukais sudarydama pradines grupes. Pvz.: Tas [tėvas] sako: nuplėšk stogus — bus šiaudų, šiaudus tuos iškulk i nevėtytus pasėk laukus. Tatai visus ir apsėjo laukus. Strb (LKT 104). Svaidyt seną žmogų su akmenimis — a tatai tas y gerai? Skl Nu tatai, vaikeliai, ši vakarą reik munie eit numie. Bdr. Ir tatai yr garbė kilti par kitų sprandus. Šauk. Šalia tatai tokia pat dalelytės funkcija vartojama dar žemaičių forma ta (žr. 17). Pastaroji forma turi ir jungtuko funkciją, o tatai jungtuku paprastai neina. Taigi žemaičių tatai ir ta tik kartu atitinka aukštaičių dalelytę bei jungtuką tai. Bevardės giminės įvardžio funkcija tatai beveik ir nevartojama; pasitaiko tik pereinamaisiais atvejais. Gražiasis ano balakons tatai! Pabenga tatai! Tokius numus įsistatė — ne juoks tatai! Vg (LKT 102). Plūgos nebuvo, kumet tatai atsirado! Škl (LKT 65). Forma tatai ir žemaičių tarmėje jau stabarėja. Pagal kitus panašius darinius prie šios formos pridedama -s, pvz.: Žieminis jurgins tatais. Vkšn (VitŽ 393). Senuosiuose paminkluose, ypač iš žemaičių kilusių rašytojų raštuose, forma tatai gausiai vartojama ir bevardės giminės įvardžio funkcija (žr. 04). Latvių tā-tā užfiksuota tik dalelytės funkcija, pavyzdžiui, sušukimuose bei nusistebėjimuose: Ta ta meita! Ta ta aizmiršu! Ta ta viņi kaujas! LV IV 120—121. Kaip lat. ta, taip ir lat. tā-tā bevardės giminės įvardžio funkcijos neišvystė. 14. Be tai ir tatai, lietuvių kalboje yra ir daugiau tos pačios darybos formų iš parodomųjų bei su jais santykiaujančių klausiamųjų-santykinių, kartais ir kitų įvardžių kamienų. Pagal tokį pat santykį sudaryta: I tas — tai šitas — šitai itas — itai anas — anai šis — šiai kas — kai kie­kas — kiekai tiekas — tiekai visas — visai vienas — vienai kitas — kitai 17 Pastaruoju metu aiškinama ir ide. bevardės giminės vn. vard.-gal. forma *tod (s. ind. tad) < *tot iš pakartotos dėl emf azės *to-t(o) (Szemerényi 1970: 189). Įdomu pažymėti, kad finougrų kalbose taip pat reduplikuojami parodomųjų įvardžių kamienai, pvz.: dä-dät, duo-duot, dö-döt (Kont 1975: 446). 78 II tas – tatai šitas – šitatai katras – katratai III toks – toktai šitoks – šitoktai koks – koktai IV šis – šitai anas – antaiIš *:io/*:ie kamieno plg. tiekas – tiek tai kiekas – kiek tai jái-b Rm. Pirmojo modelio formų tai, šitai, itai formantas -t- yra įvardžio kamieno dalis. Antrojo, trečiojo ir ketvirtojo modelio formų -t- kamienui nepriklauso, šiose formose -tai sudaro atskirą nuo įvardžio kamieno dalelytę (išskyrus tatai iš dviejų to paties įvardžio kamienų), plg.: šita-tai (:šitas), katra-tai (:katras), tok-tai (:toks), šitok-tai (:šitoks), kok-tai (:koks), š-tai (:šis), an-tai (:anas), tiek-tai (:tiekas), kiek-tai (:kiekas). Susidarius tai, tatai, šitai, itai, dalelytė -tai buvo apibendrinta kaip formų sudaromasis elementas, ir daugelis formų su -tai buvo sudaryta analogiškai. Sakysim, forma š tai nebūtinai sudaryta iš šitai (Stang 1966: 242), ji yra sudaryta tiesiai iš š-is su dalelyte -tai, taip pat antai iš anas, tiektai iš tiekas ir kt. Trečiojo modelio formos toktai, šitoktai, koktai taip pat aiškiai analoginės. Pirmojo modelio formos be formanto -t- (anai, šiai, kai, kiekai, tiekai, visai, vienai) yra visiškai taip pat sudarytos, kaip to paties modelio formos, turinčios kamiene -t- (tai, šitai, itai). Formos be -t- buvo sudarytos, kai -tai dar nebuvo apibendrinta kaip sudaromoji dalelytė. Kaip vėliau matysime, šios formos ir vartojamos skirtingai. 15. Iš pirmojo modelio formų, be tai, turi dalelytės ir bevardės giminės įvardžio funkciją literatūrinėje kalboje šitai. Forma šitai ryškiau skiriasi nuo tai, eidama dalelyte (stipri artumo deiksė), pvz.: Koks ten kirminas šitai rėplo(j)? Brs. Šitai mano brolis. Brsl. (Plg. Tai mano brolis.) Šitai jis treti metai fabrike. BiIR I 66. Eidama bevardės giminės įvardžiu, šitai aiškiai nesiskiria nuo tai ar tatai, nes leksiniai atspalviai tarp kamienų šitas, šis (artumo deiksė), tas (neutrali deiksė), anas (tolumo deiksė) dabar daugeliu atvejų apnykę. Ką ažu šitai turėsta iš mani paimt? Dgls. Jau mumī šitai ne galvon. Mrc. Pasakyk tamista šitai viršininkui. KudR I 122. Plg. lygiagrečiai vartojamą šitai ir tai: — Turiu tau prisipažinti, jog ir aš ne sykį mąslijau apie šitai. Ne sykį ir kalbėjau apie tai. PietA 91. Tarminė forma itai (vartojama dzūkų šalia tai) dažniausiai funkcionuoja kaip dalelytė, kartais pasitaiko ir artima bevardės giminės įvardžiui funkcija. Itai buvo pačiose sekminėse. Brsl. Kas itai? Gžl. Itai buvo kada medžias, o dar iškirto. Dln. (LKT 357). Itai jau buitis žmogaus jauno. Vrn. Aš nežinau, kas itai bus iš to šaltčio. Vrn. Išmušė, išmušė itai vasarojų visą. Vsn. Visos kitos pirmojo modelio formos bevardės giminės įvardžio funkcijos neišvystė. Jos vartojamos tarmėse arba senuosiuose raštuose tik prieveiksmio ar dalelytės funkcija. Pvz.: anai: Andį ir jis ateina. Brž. šiai: Nereikduk šiai (= šitaip), visus žmones bute pribudinsi. Jrk 26. O šiai (= šiaip) visur pakavotos naudos pilnai. BP I 159. Šiai junginyje su tai pasitaiko ir bevardės giminės įvardžio funkcija, pvz.: Tai šiai, tai tai dirba (= tai ši, tai tą dirba). Žt. Kai literatūrinėje kalboje vartojamas kaip jungtukas, bet tarmėse bei senesniuose raštuose pasitaiko ir dalelytės bei prieveiksmio funkcija (plg. lat. aukšt. kaĩ, pr. kai). Dėl kai bevardės giminės įvardžio funkcijos žr. 11. 79 Skarelė kai ruda, kai geltona (= lyg ruda, lyg geltona). Dkšt. Pasigėrė kai ožiai bliauna. Pnn. Man kai ne yr (= kaip yra, taip gerai). Rod. – Ui, kai! (= kaipgi) – tarė Nemunėlis. A 1885, 329. Plg. Tai kaigi (= kaipgi), ir jam reik pasipuosti. Kair. Be to, su dalelyte kai yra sudaryta daug samplaikinių įvardžių bei prieveiksmių, pvz.: kai kas; kai kuris, -i; kai katras, -a; kai koks, -ia; kai kada; kai kaip; kai kur ir kt. Lietuvių kalboje taip pat vartojami atitinkami junginiai ir su kaip : kaip kas, kaip kur ir kt., bet jie turi kitą reikšmę. Plg. dar prieveiksmį niekai (Medžiaga graži, ale kad glamžos. – Tai niekai (= prastai). Skp. kiekai : Kiekai (= kiek) gi turi kiaušinių? Ds. Kiekái žmonių ši ndei pusrytis virtas? – Tiekái, kiek bus. Ds. tiekai : Ir tiekai gi miegojimo! Pnm. Tiekai to. Slk. visai : Atsigulė visai ant padėlo. Dt. vienai : Visi kvaili, tik ne vienai. Skr. Jų vienai laikrodžiai eina, mūs kitai. Grdž. Gyvenu čia miške vienai vienas. Kp. kitai: Seredžiųj kitai (= kitaip) šneka. Vl. Negaliu kitai, turiu eiti. VoL 291. Būdinga, kad daugelis formų kirčiuoja -ai tvirtagrade priegaide: kiekái, tiekái, vienái, visái kaip lat. aukšt. tai, kai (su stumtine priegaide). Antrojo modelio forma šitatai reikšmės atžvilgiu atitinka šitai (plg. tatai ir tai), pasitaiko žemaičių tarmėje šalia tatai dalelytės funkcija. Senuosiuose raštuose ji turi ir bevardės giminės įvardžio funkciją. Pvz.: Galiu duot pienuko, šitatatai turiu. Tv. Šičia turim žinoti, kodėl Jonas šitatatai duost klausti. BP I 30. Šitatatai nusidavus, mėgina dievas Abrahamą. BBI Moz 22, 1. Šitatatai ans darens est. MT XV. Trečiojo modelio formos toktai, šitoktai, koktai žinomos iš senųjų raštų ar tautosakos. Dabartiniuose raštuose jos yra archaizmai. Šios formos sudarytos iš būdvardiškųjų įvardžių toks, -ia, šioks, -ia, koks, -ia, tačiau vartojamos bevardės giminės įvardžio funkcija daiktavardžių vardininko bei galininko pozicijoje kaip tai, šitai ir kt. Dėl to jos ir išnyko. Toktai dabar atitinka tai, tatai; šitoktai – šitai arba tai; koktai – kas, ką, nes specialių bevardės giminės formų iš įvardžio kas nebuvo sudaryta. Pvz.: Pradėjo ant Jono rūgoti, jog jis toktai be jų žinios buvo daras. BP I 44. Kadangi tu toktai padarei, tada būk prakeiktas. BB 1 Moz 3,14. Nusidavimas daugi mučelnykų, smarkios koronės neprietelių – toktai vis nobažnasias dūmas perima. MT3b. Tas kūdikis, toktai matydamas, prašnekęs. Sch 197. Laukininkai savo pareiškime nurodė, kad jie toktai padarė išvesti iš kantrybės. prš. Jūs toktai negirdėjote, bet aš girdėjau. Simon VK 86. Nes jie ne sau patiems, bet mums apsakė, koktai dabar jums pranešta yra. Bb I Ptr I,12. Užeždas matydavo... ant sodo tvoros mažas mergaites bėginėjančias, koktai jam visai nepatikdavo. Bs Mt II 136. Ketvirtojo modelio formos paprastai vartojamos kaip dalelytės, jungtukai ar prieveiksmiai. Antai forma dabar pažįstama kaip dalelytė, bet senuosiuose raštuose turi ir bevardės giminės įvardžio arba artimą jai funkciją, pvz.: Antai jis pagal mišką šieną pjauja. Gr. Ir tenai išpildysis antai, ką tarė pranašiep. DP7. Vis antai tur sudeginta būti. BB 3 Moz 6,22. Baisu antai buvo, kada... paskandino visą pasaulį, bet toli baisesn antai bus, kad ugnimi visą pasaulį išdegis. DP 8. Plg.: Ir pasakė dabar – nei š tai, nei antai (= nei ši, nei tą). Skr. Štai vartojama kaip dalelytė ir savo funkcija nesiskiria nuo šitai, pvz.: Štai jau tek skadisti saulė. Stan P 30. Tiektai žinoma iš senųjų raštų, atitinka tiktai, pvz.: Ką tiektai suriši ant žemės, surišt bus ir danguj. MŽ 588. Tėvo niekas nepažįsta, tiektai sūnus. DP 340. 80 Kiek tai forma plačiau neišsigalėjo, nes ta reikšmė vartojama forma kieką „kiek“. (Plg. tieką ir tiek tai, kurių reikšmės skiriasi.) Pvz.: Kad liežuvį jie urėtų, kiek tai mumis pasakytų! Gmž. 16. Kaip rodo nagrinėtoji medžiaga, beveik visos čia iškeltos formos turi prieveiksmio, dalelytės ar jungtuko funkciją. Bevardės giminės funkciją išvystė didžioji dalis formų su kamieno ar apibendrintu formantu -t- (pirmojo modelio formos tai, šitai, itai, antrojo ir trečiojo modelio formos). Taigi bevardės giminės įvardžių formantas lietuvių kalboje buvo apibendrintas -tai. Iš pradžių šių formų daryba su -tai buvo gana produktyvi. Turėta tos pačios reikšmės net po keletą formų, plg. be tai – tatai, toktai; be šitai – šitatai, šitoktai ir kt. Tačiau vėliau dėl įvairių veiksnių (ta pati reikšmė, ta pati pozicija, reikšmės skirtumo tarp tas ir šitas, šis nykimas ir kt.) daugelis jų išnyko vėl užleisdamos vietą pagrindinei formai tai. Formantas -ai be -t- bevardės giminės įvardžių funkcijos neišvystė. Formos su -ai: kai, anai, šiai ir kt., liko dalelytės, jungtukai, prieveiksmiai, plg. lat. aukšt. tai, kai 05. Tapus -ai būdvardiškųjų prieveiksmių darybiniu formantu, prieveiksmiai iš įvardžių kamienų gavo postpoziciją -p(o-s), plg.: anai – anaip, kai – kaip, niekai – niekaip, kitai – kitaip, šiai – šiaip, šitai – šitaip, tai – taip, vienai – vienaip, visai – visaip.¹⁸ Be formanto -p(o-s) kaip prieveiksmis dabar literatūrinėje kalboje vartojamas tik visai ir savo reikšme skiriasi nuo visaip „įvairiai“. Formantas -ai taip pat pritapo prie parodomųjų įvardžių ir įvardžiuotinių būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko, negimininių įvardžių įvairių formų, tam tikrų veiksmažodžių formų ir kt. FORMOS SU FORMANTU -a Forma ta 17. Žemaičių tarmėje vartojama forma ta dalelytės bei jungtuko funkcija, pvz.: Važiuoja, važiuoja, prie kelio besanti trobelė, na ta ans sako. Žd (LKT 48). Pats šeria, pats melžia, ta tas — bandžius. Lc (LKT 43). Kadangi žem. ta vartojama visiškai taip pat, kaip aukšt. tai atitinkama funkcija (žr. aut. 1974: 64; 1977:70), tai paprastai ji būdavo atstatoma tai (Bezzenberger 1887 : 31, 35). E. Nieminenas (1922 : 51) šią formą žinojo iš S. Daukanto raštų ir taip pat neskyrė nuo tai. Forma ta turi trumpąjį -a, tuo tarpu žemaičių dvibalsis ai gale žodžio paprastai virsta ilguoju ā. Tik teliškiai ir vietomis kretingiškiai sutrumpina jį iki trumpojo balsio (Zinkevičius 1966 : 90, III). Tačiau forma ta turi ir varniškiai. Taigi visų žemaičių forma ta reguliariai sutrumpėti iš tai negalėjo. Kad žemaičių ta būtų sutrumpėjusi iš tai nereguliariai dėl proklizės, taip pat nelabai įtikima. Dabar forma tai žemaičių tarmėje (išskyrus raseiniškius) nevartojama, bet yra sustabarėjusi prieveiksmio formoje užtaipernai Šlnt (plg. kirčio atžvilgiu lat. aukšt. priev. tāi), užtaipernai Kal „užpernai, užužpernai, labai seniai“, pvz.: Pernai ir užtaipernai vis buvo šaltos žiemos. Šts. Užtaipernai vaiks mokyklą pradėjo eiti. Slnt. Žemaičių formos ta trumpasis -a gali būti arba iš senovės, arba iš *-ā. Pastaruoju atveju šios formos -a (< *-ā) reikėtų sieti su bev. g. dg. vard. -gal. arba mot. g. vn. vard. *-ā, bet tai sunkiai įrodoma. Tikriausiai ši forma su trumpuoju -a yra iš senovės, būtent ide. *to (grynas kamienas, be galūnės, plg. bevardės giminės formas sl. to, pr. sta), nesutrumpėjusi, nes vienskiemenė. Latvių kalboje taip pat yra užfiksuota atitinkamai vartojama forma ta, pvz.: 18 Plg. ankstesnį aiškinimą, kad formos be formanto -p (kai, tai, šitai, anai, kitai) galėjo būti apibendrintos iš pozicijos prieš p, b (Nieminen 1922: 21). 6. Gramatinės kategorijos ir jų raida 81 Ja gribi, ta nāc! LV IV 120. Ikkatru zi’ļ’weku tev būs mīlēt, schīds ir zi’ļ’weks; tā tad ari schīdu būs mīlēt. BLG 401. Kā sa’lst, tā sa’lst. BLG 395. (Daugiau pavyzdžių žr. Bielenstein 1863 : 395 t. t.) Vargu ar lat. ta šiais atvejais yra sutrumpinta iš tad (Nieminen 1922 : 31, Mülenbach – Endzelins 1932 : 120–121). J. Endzelynas dėl to nėra visai tikras. Jis nurodo, kad lat. ta tokiais atvejais, kaip ir liet. ta (sakinyje Kas ta oro kaitris) gali būti iš kilmės taip pat bev. g. vn. vard.-gal. forma (plg. sl. to, gr. τό). A. Bielensteinas (1863 : 98) lat. ta laiko bevardės giminės įvardžio forma. Nei lietuvių, nei latvių kalboje ta nevartojama bevardės giminės įvardžio funkcija. Panaši padėtis yra nurodyta hetitų kalboje, kur taip pat vartojama forma ta- (šalia šu-, nu-) kaip sakinio pradedamasis elementas (Фридрих 1952 : 53), bet bevardės giminės įvardžio funkcijos ji taip pat neturi, nors savo kilme tikriausiai yra susijusi su ide. *to (Sturtevant 1933 : 199 t. t.; Kronasser 1956 : 153; Иванов 1963 : 140; 1965: 188–189; 1974 : 115; Kurylowicz 1958 : 244). V. V. Ivanovas (Иванов 1965 : 188–189) taip pat gretina lat. ta ir s. sl. to ревь > rus. теперь su het. ta-. Taigi liet.-lat. ta iš senovės, kaip ir het. ta-, galėjo neturėti bevardės giminės įvardžio funkcijos, nors kaip nurodomoji dalelytė, panašiai kaip tokios pat funkcijos tai, yra labai artima parodomųjų įvardžių bevardės giminės formoms. 18. Lietuvių kalboje ta pati forma ta yra išlikusi daugelyje sudurtinių darinių. Eidama sakinio pradžioje su kitomis dalelytėmis, jungtukais, prieveiksmiais, taip pat šliedamasi prie savarankiškų žodžių (pati būdama nekirčiuota), dalelytė ta ilgainiui suaugo su minimaisiais žodžiais. Sudurtiniai žodžiai su dalelyte ta gali būti iš dviejų arba net iš trijų ar daugiau kamienų. Dalelytės ta vieta tokiuose dariniuose įvairi. Dažnai ji yra pradžioje, bet gali būti gale ir viduryje tarp dviejų kitų dėmenų (dariniuose iš trijų kamienų). 1) Dariniai su ta-: tāgi „taigi“ Kv, Šv (Tāgi yr duonos — tai pasiimk. Jrb. Tāgi, ką dirbt? Žg. Tāgi, tāgi, persenęs esi. Vn); tāgatēs „taigi, štai“ Slnt (Tāgatēs, toks menks tes. Štk. Vakar tagatēs Plungė(j) buvau. Als); tajā „taip pat, tas pats“ (Tajā žygis (=žygis tuo pradėjimu). Ds, Skp. Tajā ir par mum. Sv. Čia šiltas daiktas, apsivelki — vis tajā kaip an pečiaus. Plš.) (dėl -ią žr. 19); tagā „t. p.“ (Mums tagāg tikis, kas tam tamui smarkiam tikos. DP 361); tajēg, tajēk „tuojau, tuo pradėjimu“ (Pinigus gauna, tajēg ir išleidžia. Snt. Vyrams bepjaunant, mes pradalges tajēk ir išdaužysime. Slv); tapagaliaus „galiausiai“ KlG 142; tapagaliausias, -ia (Duok tapagaliausią dieną teisi už griekus gailėti. MŽ 53); tapaldčiai „paeiliui“ Pmp; tapalatos „nuolatos“ Ps; tapasukai „dažnai“ Trgn; tapāt „juk“ (Jeigu jis būtų gyvas, tapāt jau ką nors parašytų. Kair. Kur jis dabar tapāt galėjo prapulti. Lnkv); tapatčios „be palovios, ištisai“ Nm; tapėdžio „iš paskos“ (Tapėdžio tuoj paskui mane ir atsivijo. Upn); tapirmiaus (Melskiam tapirmiaus. Mž 135); taprādž „nuolat, dažnai“ (Uošvis pas mus taprādž atvažiuoja. Trgn); taprādžia „t. p.“ Lkm (Taprādžia važinėja. Ktk); taprādžiai „t. p.“ (Anas taprādžiai gera. Blnk); taprādžios „t. p.“ (Taprādžios neklauso, kad ir sakai. Grž); tavien „tiek pat“ (Ar man žąsis, ar antiena — vis tavien. Grž); taviena „t. p.“ (Tu kniškis po tuos geležgalius, vis taviena jie te yra. Rd); tavienātos „nuolat“ Lnkv. Su ta pačia dalelyte ta- tikriausiai yra sudaryta tada (sutrumpinta tad), plg. kada, šiada ir kt. Darinys senas, atitinkamų formų yra ir kitose ide. kalbose, plg. s. ind. tadā ved. tadānim, av. tāba. Pirmąją šių darinių dalį taip pat sieja su ide. *to M. Fasm eris (Фасмер 1973 : 68). Antroji dalis neaiški. Dėl slavų formose pasirodančio -g- (plg. rus. тогда, s. lenk. tegdy ir kt.) ir lat. tagad „dabar“ ji buvo siejama su *godo (Mülenbach — Endzelins 1932: 122–123). Greičiau ši dalis sietina su ide. *do/*de įvardžių kamienu (plg. din „jis“) (Walde — Pokorny 1930: 771; Pokorny 82 1949 : 182; Топоров 1975 : 343). Plg. liet. dalelytė do (Kas dė (=per) žmogus? Dv. Kv. Kas dō par paukštelis kūko vyšnių sodely. JD 859). Dviejų dalelyčių junginys greičiausiai ir bus minimosios formos. Plg. variantus: tadaġi BB I Moz 48,5; taddajenos Ad; tadėjenai Brsl; tadāk Lz; tadakai Lz, tadai Nj, Bgs; tadaik Zt; tadaikik Zt; tadōs Pc, Skp; tadam (> tadum) Brž, Ps, Kur, Azr, Jnšk; tadan-gi SD 423 (plg. kadangi, žr. 22); tadang DP 224; tadangel MT 34ᵇ. Plg. variantą be -da: tagāčiaus Ggr, plg. aukščiau duotą tagatės „taigi“. Variantas tagada Ms, M (lat. tagad, rus. тогда) gali būti su tuo pačiu -ga-, kaip tágdačiaus, ir tuo pačiu -d-, kaip tada. Tos pat rūšies darinys taip pat bus tačiau, plg. ta-gačiaus, ta-tiaug DP 80¹⁹. 2) Dariniai su -ta: anta „ant“ (Šėdi anta suolo. Bd; sutrumpinta ant; plg. antajėg „tuoj“ Šmk, Btg; antaryt „kitą dieną“ Pls, Btrm; antarytój Dbč); kartuntà „kada nors, kartą“ Up, Skr (Prilipsi kartunta prie liepto galo. Sch 87); kiekunta „šiek tiek, kiek“ (Apie … darbą ir urėdą kiekunta sakėm. BP II 122) (plg. Hermann 1926: 388); neta „net“ Vln¹ 70 (sutrumpinta net). 3) Dariniai su -ta-: betàg „bet“ DP 30 (sutrumpinta bet); tantajėg „tuojau“ Erž, Vdžg, Nmk; tastaja „taip pat, be perstojo“ Trgn. Kaip rodo pavyzdžiai, dariniai su ta paprastai turi dalelytės, prieveiksmio, kartais prielinksnio, jungtuko funkciją. Latvių kalboje taip pat yra atitinkamų su ta sudarytų formų, žr. Bielenstein (1863 : 395—409). Be ta, atitinkamos darybos su tuo pačiu formantu -a (< *-o) yra ir daugiau formų iš parodomųjų, klausiamųjų-santykinių bei kitų įvardžių kamienų. Forma ją 19. Forma ją VI (< *jo su trumpuoju -a20) lietuvių kalboje pasitaiko kaip jungtukas „jei“ ir kaip dalelytė. Pvz. O ją negau­siu tos noriamosios, palauksiu augančios. JV 851. Eikš čia, mergužė, gelbėk mane jauną, kad ne mane, ją (=tai bent) noris kepurėlę. RD 137 (LKŽ IV 289). Latvių literatūrinėje kalboje vartojamas jungtukas ja „jei“ (Ja tu gribētu, es tev duotu), kurį J. Endzelynas (1922 : 825) taip pat sieja su *jo- kamieno bevardės giminės vn. vard.-gal. forma. 20. Kaip su ta, taip ir su ją yra sudaryta sudurtinių jungtukų, dalelyčių, prieveiksmių. Kaip postpozicija, -ja (-ia) eina ir prie įvardžių. Sudurtiniuose dariniuose forma ją gali būti pradžioje, gale ir viduryje. 1) Dariniai su ją-: jåb „bet“ (Eik jåb su kuomi. J (LKŽ IV 290) (plg. jab kaip sudaromąją dalelytę: jabkåip, jabkås, jabkòks, -ià, jabkur J); jabėnte (Jabente, nei teip buvo, nei ko. Šts); jāg „jei“ Zt (Zinkevičius 1966: 438), plg. jeg, žr. 44. 19 Plg. ankstesnius aiškinimus: tačiau < *tat-jau (Skardžius 1932: 52; Otrębski 1956: 368); tačiau < *tad-čiau (Endzelin 1922: 544; Fraenkel 1962: 1048—1049). 20 Jā (su ilguoju ā) gali būti iš jāi (žr. Zinkevičius 1966: 437), plg. formas su -ai 14, 15. 6* 83 2) Dariniai su -ja, -ia: ansja „jis“ (O ansja pats kėlęs nuėjo namuosna savo. Ch Mt 9, 7; kiekagia „kiek“ Lel (žr. kieka 28); tądž „taip pat, tas pats“ Ds, Skp (dėl ta- žr. 18); tasia „taip pat, tas pats, vis vien, tuo pradėjimu, kad jau, tiek, tiek pat, kaip“ (Anas tasia mokytas. Dgč. Tai aš važiuosiu. Tasia žygis bus. Užp. Įdėk ir savo parašytą laišką vienan vokan – tasią siuntimams. Pnd. Tasią ką man duosi – ar vištytę, ar gaidžiuką. Ds. Tasią (= kad jau) pradėjai, tai ir baik. Tvr. Tasią ėjus, tasią nėjus. Rz. Tasią paritus, tasią pastūčius (storas žmogus). Skp. Ir nuo Dūkšto, ir nuo mūsų tasia bus kilometru. Smal. Samdinys tasia dievo dukštis: kur sumojo, ten nuplūšnojo. Balt PV I 152. Ji ar girsi, ar peiksi – vis tasią. Slm. Tasią pat kuriuo arkliu važiuosim. Ds); teipoja „teip“ Ds; tiekaja „tiek“ Ut (žr. tieka 28); vis toja „taip pat, tiek pat“ Ds, Sk (dėl to- žr. 31)22. 3) Dariniai su -ja, -ia: kajakas „kaži kas“ SD 121 (dėl ka- žr. 22). Senuosiuose raštuose -ja-g(i), -ia-g(i) kaip postpozicija pridedama prie parodomųjų įvardžių tas, -a, anas, -a ir kt. visų linksnių, pvz.: Tasiag metas DP 27; tamedag kūne DP 584; tieiag patys sąnariai DP 8; išg tųjadg kraštų DP 59; su tajdagi merga DK 20; anosiag dienos (vn. kilm.) DP 268; tokiadg išeiga DP 33. Forma ka 21. Forma ka < *quo vartojama lietuvių kalbos tarmėse kaip jungtukas reiškšme „kad“ ir kaip dalelytė, pvz.: Man ka jau per daug saldu, tai jau nebeskanu. Pd. Aš tau sakiau, ka lauke lyja. Jrb. Ka neklausai, tai aš lupsim. Grž. Vagis ka apvag, ben siendas paliekt, vo ugnelė ka aplanko – nieko nebliekt. Plt. Syotukai mažasis, daug taukų gavai? – Ni ka daugel, ni ka per mažai. JV 536 (LKŽ V 8). Latvių literatūrinėje kalboje vartojamas jungtukas ka „kad“, kurį A. Bielensteinas (1863 : 396) ir J. Endzelynas (1951: 541) taip pat laiko įvardžio kas bevardės giminės vn. vard.-gal. forma, atitinkančia pr. ka23. Formą ka bevardės giminės įvardžio funkcija yra duodama P. Ruhigo (1747 : 57): Ká būwo cзonaу? „Was war da?“ Neaišku, ar čia ka yra tikra, ar tik korektūros klaida vietoj kas. E. Nieminenas (1922: 50) -ka aiškina kaip bevardės giminės formą M. Daukšos Postilės formoje nieka: Nes’ tatái bilót ner’ nieka kito tiektái W. Chrystų praminti ne piemenimi, bet Sąmdinikų (208). Šiame pavyzdyje nieka gali būti korektūros klaida vietoj vyr. g. vn. vard. niekas, plg. kitais atvejais vartojamą net niekas kito: moterįte nėft niekas kito, tiektái… DP 69. wilſos nudžios… nė est niekas kito… DP 8. Kas niekas kito ner’ tiektay meláy regimieji. DP 59. Plg. teigiamajame sakinyje vn. vard. kas kito: Dābar yr kas kito. DP 9; vn. gal. ką kito: žada… ką kito arba daugėſn. DP 30. Galininko pozicijoje bevardės giminės forma nieka yra išlikusi tarmėse tam tikruose pasakymuose, pvz.: Eina visa par niekada. Skp. Jeigu tai būtų vyr. g. vn. gal. forma, būtų vietoj galinio -a rytų aukštaičių ilgasis -ū iš tautosilabinio -un. 21 Šios formos -ja K. Būga (1961: 448) taip pat veda iš įvardžio kamieno *jo-, kaip ir įvardžiuotinių būdvardžių -ja (sausója). 22 Ulvydas (1969: 14) darinius su vis: vis tasią, vis tiekaja, vis toja nurodo prie vienaskaitos vardininko prieveiksmių. 23 Z. Zinkevičius (1966: 438) liet. ka laiko apibendrinta iš kad ar kat pozicijoje prieš t; E. Hermannas (1912: 76, 79) lat. ka identifikuoja su liet. kai (iš vn. dat.-lok.). 84 22. Su dalelyte ka tokiu pat būdu, kaip su ta, ja, yra sudaryta įvairių sudurtinių formų, kurios taip pat paprastai eina dalelytėmis, jungtukais, prieveiksmiais, kartais įvardžiais. a) Kaip tada (žr. 18), tokios pat darybos yra kadà (sutrumpinta kad) bei jo variantai: kadài Ds, Svn, kadái Kv, Pgr, plg. kadài kąs, kadài kadà, kadài kadė, kadài kãdžių ir kt. (LKŽ V 41). Plg. dar to paties būrio kadàise Dkš, kadaìse Ktv ir jų variantus: kadàin Brsl, kadàis Mrp, kadàisčia Rdm, kadaìščia Vdš ir kt. Tikriausiai tos pačios giminės yra ir kadàngi (su postpozicija -gi) ir jo variantai: kadang DP 225, kadangel MT 98 (dėl -l plg. tol, tole, toleg, žr. 31). b) Tos pačios rūšies seni dariniai tikriausiai yra dalelytės kàna Užv ir kane (dalelytė ka su dalelytėmis na, ne), pvz.: Iškalbėjau žodelius kana meiliausia. TDr IV 2. Ji pradėjo siūti kana puikiausias drapanas. Tvr, plg.: kan kadà, kana kaip, kand kàs, kand kelì ir kt. LKŽ V 193. Pusiau kanė (= kone) žodį ištariau, ir suprato. J. Kame dugai, dukre mano, kanė (= kad ne) pas matušę? Ds, plg.: kàne kas, kàne koks -ia ir kt. LKŽ V 207. Plg. dar tos pačios reikšmės kajaks SD 121 (su -ja- vietoj -na-, -ne-, žr. 20) ir kono, žr. 33. Atitinkami dariniai yra s. ind. kāś cana, kadā cana (Specht 1932: 271)²⁴. c) Kaip iš kai yra sudaryta kaip, taip iš ka tikriausiai yra sudaryta kãp „kaip“, vartojama daugelyje tarmių (Zt, Nč, Vrn, Brt, Tvr, Vlkv), pvz.: Kāp gyvena tavo brolis? Klvr. Kāp tu man, tep aš tau. Lp. Plg. tep (39), teip (47), keip (51). Kāp vedė iš bevardės giminės vn. vard.-gal. *ka < *q̑od su postpozicija -po J. Schmidtas (1889: 230)²⁵. d) Su ta pačia forma -ka- yra sudaryta senųjų raštų: anskat „antai“ (Anskat atėjo Sunamitienė. BB 2 Kar 4, 25); taskat „štai“ (Taskat sūnus tavo. Mž 447); šiskat „t. p.“ BP I 84. K. Būga (1961: 448; 1958: 447) šio tipo dariniuose taip pat išskiria -ka-: tas-ka-t, šis-ka-t, ans-ka-t²⁶. Plg. dar to paties tipo darinius: taskajau, takajau „tasi-au, tajau“ N, tankajėg (Mes dabar tankajėg valgom, nieko nepariduodam (= kiek pasigaminam, tiek ir suvalgom). Erž. Forma ana 23. Forma ana (< *ono) pasitaiko dalelytės funkcija, pvz.: Anà ten, ant kalnelio mūsų trobos. Al. Anà, eina! Lp. Su an(a) yra sudaryta sudurtinių dalelyčių, pvz.: anàkur „antai kur“ Vlkv, Kt, Gs (Ieško, nemato. — anàkur, pasiimk. Grž); anavà „antai“ Gs, Ilg (Anavà ta šakė. Kps); anavė „t. p.“ (Anavė ir jis ateina. Gs); anavàt „antai, aure“ (Anavàt da jis čia mane mokys! Gs); anaurė „štai, antai kur“ (Anaurė kai nuėjau pas kaimyną, kad pradėjo lyti! Kėd.); Andurė kur mūsų arkliai. Jž); anauriai „t. p.“ Jnšk; anaūridis „t. p.“ Jnšk. Forma šia 24. Forma šia (< *šo) pasitaiko tarmėse ir senuosiuose raštuose kaip prieveiksmis reikšme „čia“, pvz.: Eik šią artyn. Grl (LB 219). Sudiev, bernuži, duok šia žiedužį. JD 558. Duoka šią. Skp. ²⁴ F. Spechtas laiko kana (s. ind. cana) kilusiu iš vn. įnagininko. E. Fraenkelis (1935: 54 t. t.) kritikuoja šių formų sąsają su vn. įnagininku ir liet. kana kas, neigdamas šios formos ryšį su s. ind. kāś cana, veda iš vn. iliatyvo, plg. Z. Zinkevičius (1966: 439). ²⁵ Plg. tradicinį aiškinimą, kad kãp galbūt nereguliariai sutrumpėjęs iš kaip (Nieminen 1922: 24; Otrebski 1934: 452 t. t.; Skardžius 1937: 212; Fraenkel 1962: 199; Zinkevičius 1966: 411). ²⁶ J. Endzelynas (1911: 291) šiuose dariniuose išskiria -skat, siedamas ją su lat. skatīt. 85 Iž tenai negalia suima, ižg šia tikėjimas pastiprina. DP 550. Užkopk šią ponop. BB 2 Moz 24, 1. Štai šia. SD 236. Indėk pirštą tavo šia. Ev 68. Matyt, anksčiau čia ir šia skyrėsi reikšmės atspalviu, nes vartojamos kartu, pvz.: Tam karaliudus raštui atėjus, vyskupas šia ne čia gabalus, arba šmotus, turį rod’s atpešė. Valž 114. Su šia yra sudurtinių prieveiksmių ir prielinksnių, pvz.: šiada Km, Ds, Krš (plg. tada, kada); šiādai Mž; šiandien; (Jų runkeliai buvo šialinkiau pasėti. Jnš); šisią „šičia“ (Gavo šįšį per kulšį. Vl. Tenai ir šia. R 102. Šišia kit nieko nėra, tiktai dievo namai, ir šįšia yra durys (anga, vartai) dangaus. BB 1 Moz 28, 17). Forma šita 25. Forma šita, skirtingai nuo kitų -a formų su parodomųjų įvardžių kamienu, pasitaiko rytų aukštaičių tarmėse bevardės giminės įvardžio funkcija, pvz.: Aš apie šitą nieko nežinau. Kp. Ažu šita aš negalėjau iš duonkepės išvystie. BsP II 219. Forma čia 26. Forma čia (< *čio) vartojama kaip prieveiksmis ir kaip dalelytė bei kartojamasis jungtukas, pvz.: Čia buvo padėta. Skp. Kas čia atsitiko? Rm. Kaip šulny vandenio: čia semk, čia pilna. Lp. Plg. čia su įvairiomis postpozicinėmis dalelytėmis: čiagi (Iž čiagi daug tokių. DP 510); čiajau (Veselija jau čiajau. Nm); čianai Kp; čianai Jnšk (Padėk čianai pingus. Er); čianakios Grv; čianainos Krd; čianáis Er; čianáktės Rdm; čiangja (Čiaja ganėm. Mrc); čianojonis Jnšk; čianájos Er. (Dėl dalelytės na, nai žr. 53.) Su čia yra sudaryta ičia (plg. itas, -a), pvz.: Itos viešnelės ičia nebūna. Dglš. Forma va 27. Kaip kitose ide. kalbose, taip ir lietuvių va (< *vo) turi tik parodomosios dalelytės reikšmę (plg. skr. va, i-va, rus. э -ба, serb. ē-vo, žr. Būga 1959: 46—47). Plg. dar su va sudarytas dalelytes: văgi Skp, văkur Skp, varėkur Tvr, dnava, Gs (dėl and- žr. 23). Tarmėse dalelytė va dažnai pridedama prie parodomųjų įvardžių: va tas, va ta, va šitas, va šita ir t. t. 28. Be minėtųjų, lietuvių kalboje su tuo pačiu formantu -a dar vartojama: tieka „tiek“ (Man tai t i e k a žirnius į sieną bert, tieka poterius kalbėt. Grz. Delto naktis tieka šalta. Ds, plg. vis tieka Ds) ir su ja sudarytos formos: tiekaja (Aš tiekaja padirbu, kaip ir Bronius. Ut) (dėl -ja žr. 20); vis tiekaja (Vis tiekaja mes dar arkliais mainysma. Sdk); tiekjau (Kiti netikę gaspadoriai tiekajau ten gano. Don). kieka „kiek“ (Kieka gi tu davei man pinigų? Slm) bei su ja sudaryta forma: kiekaja (Kiekaja gi vištos kiaušinių sudėjo? Lel.). katra : katra kadė „kažkiek“ (Jau k a t r a k a d ė, kaip blynų ir burnoj neturėjau. Vk (LKŽ V 414). kokia „kaip, kas“ (Kokia čia dabar durim, kad girgžda. Trgn. Kokią dabar čia tau užėjo, kad pradėjai švilpt? Trgn. Kadžin lauke kokią. Skr. kitokia „kitaip“ (Kad dabar kitokia virstu, vėl dvarai susivertų. Skr). 86 vientarė „vis tiek“ Lz, plg. katra (Pds mus vientara, – jaunikis ar jaunas. Dv). 29. Visos aukščiau nurodytos formos su formantu -a yra grynas parodomųjų, santykinių-klausiamųjų bei kitų įvardžių kamienas. Kaip matyti iš pavyzdžių, šios formos paprastai vartojamos kaip dalelytės, jungtukai, prieveiksmiai. Bevadrės giminės įvardžių funkcija formantui -a nebūdinga. Iš visų parodomųjų įvardžių tik forma šita turi bevardės giminės funkciją atskirose tarmėse, kur šalia vartojama ir šitai. Be to, su formantu -a plačiai vartojamos būdvardžiams artimų bevardės giminės įvardžių formos visa, viena, kita.27 Šiek tiek artimos atskirais atvejais bevardės giminės įvardžiams yra formos taja, tasia, toja, tavien „tas pats, taip pat“, kokia „kaip, kas“. Bet šių formų reikšmė priartėja prie bevardės giminės įvardžių reikšmės tik tam tikrame kontekste, taigi ta reikšmė yra kontekstinė. Iki šiol daugelis iškeltųjų parodomųjų bei klausiamųjų-santykinių įvardžių formų su formantu -a buvo traktuojamos kaip sustabarėjusios bevardės giminės įvardžių formos. Tačiau vargu ar jos iš viso kada turėjo bevardės giminės įvardžių funkciją. Jungiamo­sios dalelytės ar prieveiksmio funkcija tikriausiai šioms formoms buvo iš senovės. Be ko kita, tai patvirtina ir daugybė sudurtinių darinių, kurių sudaromaisiais elementais eina minimosios formos. Tik traktuojant jas kaip jungiamąsias dalelytes ar prieveiksmius iš senovės, galima motyvuotai paaiškinti iškeltųjų sudurtinių formų darybą (tada, kada, ši dada, tačiau, kadangi, ant, bet, kanda, anskat, taja, tasia, toja ir kt.). Šio tipo žodžių darybos ištakos tikriausiai siekia žilesnę senovę negu adverbinių linksnių (inagininko, iliatyvo), su kuriais buvo siejamos kai kurios iš nurodytųjų formų, susiformavimas. Sakysim, dalelytė kana tikriausiai yra ne iš iliatyvo, bet pats iliatyvas gali būti susidaręs su ta pačia dalelyte -n(a), plg.: miška-n(a), galvo-n(a), žemė-n(a), pili-n(a) ir kt.28 FORMOS SU FORMANTU -o Forma to 30. Lietuvių kalbos tarmėse pasitaiko forma to (< *tā su pailgintu -ā kaip bev. g. dg. vard.-gal. *-ā). Trumpojo *-o, taip pat *-i, *-u (iđe, bevardės giminės kamienai) ir ilgojo *-ā, taip pat *-ī, *-ū (ide. kolektyvinės reikšmės kamienai) kaita yra indoeuropietiško senumo (Kuryłowicz 1968: 315). Jau seniai yra nurodyta, kad bev. g. dg. vard.-gal. *-ā yra išlikęs lietuvių kalboje atskiruose žodžiuose, pvz.: namõ, namõn (Эндзелинь 1916: 300), ko-ks, to-ks, jo-ks, viso-ks ir kt. (Meillet 1902 / 5: 329; Stang 1970: 20), keturiolika… devyniolika (Mažiulis 1965: 620) ir kt. Forma to vartojama dalelytės funkcija taip pat, kaip ta, pvz.: Ana to berods tekėti nori. J. To tu dvydai atsikėlėi šįryt. Jrb. Tačiau skirtingai nuo ta, forma to tam tikruose pasakymuose atitinka tai bei tas bevardės giminės įvardžio reikšmę, nors kartu yra artima ir prieveiksmiui, pvz.: To ir yr, kad tu nebuvai. Dgļš. Jau jam ne to rūpi. Skp. Čia ne to: ne dėl pyktinių jie dalijas. Trgn. Plg. Vis to viena (= vis toja). Ds. Užfiksuota dar forma tonai (su postpozicija -nai): Vienas tiktai tera blogumas ant svieto, o tonai yra tai griekas. ŠD 133. Plg. lat. to: Kad es tö bütu tinäpis „wenn ich das gewusst hätte“ (Bilenstein 1863: 399). 31. Su to yra sudurtinių formų, sudarytų tokiu pat būdu, kaip su ta. Paprastai tokios sudurtinės formos eina prieveiksmiais. Pvz.: 27 Nenorint nukrypti nuo nagrinėjamosios temos, šiame straipsnyje formu visa, viena, kita vartosena plačiau neliečiama. 28 Senųjų raštų vn. il. varda-ne šalia varda-na gali būti ir su paraleline dalelyte -ne, plg. 38 tt. (Plg. Zinkevičius 1966: 213.) 87 toja „...tiek, tiek pat, taip pat“ (Tojà lazda šersi, tojà pagaliu, vis tas pats so-pėjimas. Ds. Tojà ilgio, tojà skersio. Ds. Aš toja ilgai laukiau. Ut. Jo močia toja pikta buvo. Ut. Girdėjau tója. Nmč (Balč). Tai da ne tója (= ne vis tiek)? Šv (Būg). Vis tója lietuviškai niūkiam. Aps. Gali kalbėt, kaip nori, man vis tojà. Ktk. Aš toja pat nelengviai gyvenu. Ut. Vis tojà pat, ar šiandien, ar ryt nuveisi miestan. Ds (dėl -ja žr. 20); tojag „taip pat“ (tojag mokė est (Cyprionas, Origenas). DP 540); tolydžio Gs; tolygu; tolygus, -i; topaliovos (Topaliovos barasi. Tat); totieko „vis tiek“ (Kad avižas jau ryja, tai mani totieko suris. Tvr); totiekos „vis tiek“ (Pirma neėmei, tai dabar ir totiekos nebegausi. Ds); tovienio „dažnai“ (Jis tovienio į Kazlų Rūdą atvažiuoja. KzR). Prie šio tipo darinių taip pat priskirtini tól, tól’ (taip pat kól, kól’, šiòl, šiòl’) ir jų variantai: tólei Nm; tóleg Nm, Rm, tóle Tvr; tóleig PnmŽ; tólig Grl. Jie bus susidarę iš dalelytės to²⁹ ir dalelyčių -le, -li, -lei, plg. lat. lai „tegu“, liet. a-liai vienas, namõ-lei, namõ-lio, li-gi (Būga F 7-2: 31–40). Galimas daiktas, ne kilmininkas, bet dalelytė to yra dariniuose dėlto, delto „tačiau, vis dėlto“. Kad tai ne kilmininkas, rodytų ir variantai su -tai(s) vietoj -to: dėltais Rm, dėltai Skp, Dsn, dėltais Ėr. Šiuo atveju pirmąjį dėmenį dėl-, del- (taip pat ir prielinksnį dėl, del, plg. variantus dėlei Pgg, deleig DP 328, dėles BB1Moz 38, 29, delgi Ds, delia KN 19, delig DP 315; LKŽ II 390 t. t.) reikėtų sieti su anaforiniu įvardžiu *do | *de (pr. din, digi, delli ТОПОРОВ 1975: 327, 335, 341 t. t.), kaip aukščiau minėti ta-da, ka-da (žr. 18), ir su enklitine dalelyte -lei, -le, -li, lat. lai (kaip tol, tolei), turėjusia daugelyje kalbų posesyvinę reikšmę (plg. het. app-el-, lyd. -li (būdvardžiai su -li kaip genetyvo pakaitalas) ТОПОРОВ 1975: 327). Ta pati forma yra ir be -l, pvz.: jos dè „dėl jos“ Jrk 44 (Zinkevičius 1966: 393), plg. dar kód „kodėl“ J, Rs, Trs, kodė Skr, Jrb, kódė Klvr, Dkš, kódi Kair (LKŽ VI 285 t. t.), dèkó „dėl ko“ End, Sint (LKŽ II 388), vargu ar tai sutrumpinimai, plg. taip pat be -l formato lat. labad „dėl“ (dėl pastarojo lab- plg. liet. vislab „viskas“ iš visa laba), plg. dar atvirkščiai — darinį be de-, dė- su -l’, pvz.: kol’, „kodėl“. Dalelytės ir prielinksnio funkcijas kartu turi lietuvių kalboje ir daugiau formų, pvz. be (Be nesergi? ir be jo), ant (Ant ir atjoja šimtas brolelių (d.) ir ant stalo) ir kt.³⁰ Antra vertus, vėliau iš prielinksnio dėl, del ir jo valdomo kilmininko galėjo susidaryti dėl to, del to, todėl, todel (taip pat dėl ko, del ko, kodėl, kodel). Be to, atitinkamos darybos su tuo pačiu formantu -o (*<ō) yra ir daugiau formų iš parodomųjų bei klausiamųjų-santykinių įvardžių kamienų. Forma ko 32. Forma ko (< *qu̯a) vartojama kaip dalelytė ar jungtukas, pvz.: Ir aš, ko gera, laimėjau. Jrk 36. Ko gerybės būtų! Ds. Išrink ko geriausią grėblį. Kt. Išalkėliai paukščiai dažnai užlenda pesliams už akių ir, ko (= užuot) besidaline su paukščiais, patys viską suėda. Blv. (LKŽ VI 279). 33. Dalelytė ko su kitomis dalelytėmis sudaro sudurtines dalelytes ar prieveiksmius, pvz.: konė „vos ne“ Erž (Pamatė, atlėk paukštė, kone kaip kumelė didumo. BM 156); kono (Sodýkim sodėlį kono tankiausią. TŽ I 209; plg. kana 22 b); kotik „vos ne“ (Kótik nenumyniau tau kojos. Kair); ²⁹ Kad šio tipo darinių to- yra bev. g. dg. vard.-gal. *-tā žr. Stang (1970: 19). Plg. Zinkevičius (1966: 125), kad tól, kól gali būti sutraukta iš todel, kodėl. ³⁰ Plg. ankstesnius liet. dėl, del, lat. dēļ, s. sl. dělja, dėljoma „dėl“ aiškinimus, siejant juos su daiktavardžiais bei būdvardžiais: s. sl. dělo, liet. dalė; dėti, padėlys (Эндзелин 1905 / 6: 82–83, Berneker 1908: 195–196, Trautmann 1923: 48, Walde 1930: 829, Pokorny 1949: 238, Fraenkel 1962: 87, Фасмер 1964: 497). Šiuo atveju visada likdavo nesėkmingi galinių formantų -ei, -i, -e kaip vardadžių galūnių aiškinimai. 88 mažko „vos tik, kotik“ Pc; nėko „negu“ (Šūnus geriau rašo, nekõ tėvas. Kv); nėko „nieko“ (Nėko sau ta mergė. Vkš); nieko (Niekõ žmogus (= pusė bėdos) Skp). Tokiu pat būdu, kaip tol, tol (žr. 31), yra sudaryta kõl „iki kurio laiko“ su savo variantais: kóla Krok; kolai Prng; kõlaig Zt; kolaik Vvs; kõlaik Lz; kõldais Zt; kolak Žž; kõle Kč; kõleg J; kõlei Vkv; koléi Mrk; kolei Švnč; kõleik Rm; kõleis Skr; kõlek Ar; kõlik J, kolói J, Š (LkŽ VI 313); taip pat kõl „kodėl“ Mrs, Skdt, Trgn, Ut; kõl’gi „t. p.“ Ut, Rk, Jž. Forma šito 34. Panašiai kaip to pasitaiko tose pačiose tarmėse šito bevardės giminės įvardžiui artima funkcija, pvz.: Šitõ ir yr, kad jie niekur neina: neturi kuo apsivilkt. Trgn. Vienam bėdos, kitam vargai: šitõ ir baigia močį. Trgn. Šito ir yr, kad jie nežino. Skp. Su forma šito ir dalelytėmis -lai, -lei yra sudaryti prieveiksmiai šitol, šitol’ Skp; šitolai, šitolei „iki to laiko, iki tos vietos“ (Šitolai išark (iki tos vietos). Ds. Vajė, šitõlei buvai nevalges! Kps). Forma vo 35. Forma vo (<*vã) vartojama kaip dalelytė, pvz.: Kas ten vo stukso? Ds. Yra ana vo (krautuvė). Rtn. Vo kur. Dsn. Vo iš ko garsingi mums Trakai iš seno, kad mūsų čion tėvų karaliai gyveno. Gmž. Su vo yra sudaryta: vogi (Atbėgo vogi basi. Sch 67); vojai Kv; taip pat dalelytė vos31. 36. Kitų įvardžių atitinkamų formų su formantu -o galima rasti įvairiuose sudurtiniuose dariniuose, kurie taip pat vartojami kaip dalelytės, jungtukai, prieveiksmiai. Pvz.: jo- (<*jā): jolygus, -i „tolygus“ (Sergėkitės jolygiõs palaidos. Rp (LKŽ IV 355). Su jo- taip pat greičiausiai sudarytas jungtukas jóg, kuris vartojamas ir kaip dalelytė, pvz.: Jog (= juk) ir aš esu ne iš kelmo išspirta. M. Plg. jog variantus: jógei BM 87; jógeis J; jógel Val (LKŽ IV 352). Jog laiko kilusiu iš įvardžio kamieno *jo- taip pat J. Endzelynas (1957: 229)32. ano- (<*onā): anõt su savo variantais: anóte K; anotè K; anotióš Trgn, Lkm; anõts Mrs. šio- (<*kā): šiól, šiól’, šiolai Skp; šišio „šičia“ (: Dabbar da šišio turėsiu darbo. Jrk 138. Eik šišio. Šts); šišiontės „t. p.“ Dov; šišios „t. p.“ Jdr; plg. įvardį šišioks, -ia Slnt; ši šioks, -ia Als. čio- (<*t’ia): čiõn „čia“ (Ka te nėr vietos, sesk čiõn. Gs); čiõnai Brsl, Skp; čiõnai Gs; čiõnai K; čionai Š; čionai DP 384; čionaikai Lz; čionainos Lkm; čionáis VD 358; čionaitės Gž, Brt; čionaja Rod; čionajos Šd; čionai Švnč; čiõntais Klp; čiõnui Str; čiõnuis Šil; čiõnuitės VIkv. 37. Aukščiau iškeltos formos su formantu -o yra parodomųjų bei santykinių įvardžių pailgintas kamienas (*-ā). Kaip formos su formantu -a, taip ir formos su -o paprastai vartojamos kaip dalelytės, jungtukai, prieveiksmiai. Bevardės giminės įvardžiui artimą funkciją turi tik to, šito. 31 Kad vo nėra skolinys iš slavų ir priklauso parodomojo įvardžio kamienui *vas „anas“ žr. Būga (1959: 46–47; 1961: 826). 32 Fraenkelis (1962: 194) jo-g laiko įvardžio *jo | *je vn. kilmininku (iš kilmės abliatyvų) arba įnagininku. 89 Formos su formantu -o, kaip ir aukščiau nagrinėtos formos su formantu -a, dalelytės ar prieveiksmio reikšmės tikriausiai turėjo iš senovės. Su kilmininku jų sutapimas formalus. Formanto -o darinių dalelytės funkcija galėjo būti dar iš to laikotarpio, kai nebuvo susiformavusio nei paties kilmininko. Formanto -o formoms susijungus su kitomis dalelytėmis ar savarankiškais žodžiais, buvo sudaryta įvairių sudurtinių dalelyčių, jungtukų, prieveiksmių. Prie tokios darybos žodžių taip pat tikriausiai priklauso: tòl, tól, kòl, kòl’, šiòl, šiò, šitol, šitòl, dėlto, dėlto „vis dėlto, tačiau“, jog, vos, čionai ir kt. FORMOS SU FORMANTU -e Forma te 38. Lietuvių kalboje gana plačiai vartojama dalelytė te (duodant ką), pvz.: Tė – imk. Gs. Tė, jei nori. Lp. Tė va itas. Dv. Te, laikyk žirgą, te kamanužėlės. JD 445. Tai tė ir šita... nunėšk. LB 183. Be to, te- pridedama kaip priešdėlis, atitinkantis pradines dalelytes, permisyvo formose, pvz. tėneša. Ta pati forma galbūt yra ir panevėžiškių bei jiems artimose tarmėse te, te, ti (balsiai trumpi, siaurėjimas didėja iš šiaurės į pietus), jeigu pastarosios nėra fonetiškai išriedėjusios iš tai, tei (aut. 1977: 60–62). Savo vartosena panevėžiškių te, te, ti visiškai atitinka dalelytes bei jungtukus tai, tei, ta, to, pvz.: Nu tė aš ten trejus metus išbuvau. Žml (LKT 239). Bet tėvų mano, te sakė, kad įkando (gyvatė). Bsg (LKT 219). Aš tų jaučių ti bijau. Škt (LKT 159). Atitinkama forma te yra latvių kalboje, pvz.: Te nu bija! Te nu bij! tik išs, tik garš. Te tev nu bija pa(r) tavi septini seseri! Te nu biji, pārbrauci mājās. LV IV 151. Jau seniai liet. tė imk siejama su ide. *to | *te (Brugmann 1911: 346); taip pat su šio įvardžio kamienu siejama te- permisyvo formose (Būga F 7–2: 32; Иванов 1965: 233). Tos pačios kilmės būtų ir panevėžiškių minėtosios formos bei latvių te (Endzelin 1922: 478). Galima manyti, kad baltų te yra išlaikiusi *to | *te kamienų *e vokalizmą. Kamieno *a | *e kaita plg. ko-l : ke-li (Stang 1970: 20). 39. Su te yra sudaryta sudurtinių žodžių, daugiausia dalelyčių, pvz.: tegi „tegul“ (Tėgi parod tai pravedvis. DP 205); tejau „tai jau“ (Tejau taip, geriau mirti, neką metus an lovos gulėti. Pvn (VitŽ 394); tetė „te imkit“ Dglš (pakartotas te-te); plg. tėkit „imkit“ (Tėkit šituos obuolius. Kt). anotė K (sutrumpinta anot, žr. 36); pirmote „pirma“ Sy (Būga F 7–2: 60); nete „net“ PK 98, DP 416 (sutrumpinta net, plg. neta, žr. 18). Kaip iš tai sudaryta taip, taip iš te gali būti sudaryta tep „taip“, vartojama daugelyje tarmių (Lp, Dkš, Brt, Krt, Azr, Pns). Prie šios grupės žodžių taip pat priskirtina ir tečiau (Jabl RR I 536) su *e vokalizmu (plg. Zinkevičius 1966: 441). Kamieną te iš formų tep, tečiau taip pat išskiria F. Spechtas (1932: 270)³³. Be formos te, yra ir daugiau formų su tuo pačiu formantu -e iš parodomųjų bei santykinių įvardžių kamienų. Forma še 40. Forma še (< *še), kaip ir te, vartojama kaip dalelytė ką duodant. Pvz.: Še valgyk. Šk. Šė ką dar atvežiau. Vdžg. Šė kąsėk. Vkš. Šė kaip joms dabar gerai. Pš. Šė tai tau, kad nori! Kodėl gi pirma nesakei?! Rm. Šė kad nori, sugrįžo ³³ P. Skardžius (1937: 212), pagal jį taip pat E. Fraenkelis (1962: 1051) tep formą (kaip ir kap, žr. 22ᶜ) aiškina sutrumpėjus per tep iš teip, o pastarąją iš taip. 90 be nieko. Skp. Šiemet sakėm, kad kai ateis vasara, tai iškep is, o dabar še tau baigiam sušalt. Slm. Šė tau, šunie, devintinės. Kp. Iš dalelyčių še ir te sudaryta šėte „imkit“ VlkV, Dglš. Plg. dar šėkit, imkit“ (Šėkit, vaikai, pyrago. Gl); eik-še, eik-še-nai Skp (sutrumpinta še); eik-še-šė-kita Jrb. Forma šite 41. Forma šite žinoma kaip dalelytė ir kaip prieveiksmis (plg. šitei, žr. 49). P vz.: Šitė virvė, mes jį sutrišim. Arm. Šite yra Abrahamas pakastas su Sara moterim sava. BB 1 Moz 25. Iš mažo šite (= šitaip) pripratęs. Dglš. Kada jūs pamesta šite rietis? Sld. Kol’ tu šite vėlai atvažiuoji? Aps. Plg. šiteva (Šiteva stovi išsicekavojus (išsidabinusi). Krok). Forma ite 42. Forma ite (plg. itas, -ą) vartojama kaip šite prieveiksmio funkcija, pvz.: Kap man stovėt? A ite, a va ite. OG 428. Par mus dažnai paskeikė ite. Ad. Forma ve 43. Be va, vo, vei, yra dar dalelytė ve, pvz.: Vė kiek išbuvau — jau keturias savaites. Jd. Vė kaip šuo šoka. Šv. Vė šis kelio meist ras. Brt. Vė žiūri į mane. Lkš. Šiteip, šiteip, da ir ve kaip aguonėles seja. (d.) Kps. Plg.: anavė (Andavė ir jis ateina. Gs); vėkur Gs. 44. Su formantu -e yra formų iš *je kamieno, pvz., su postpozicine dalelyte -g-: jęg Ds, Ppl, jęgu Vl, Šauk (Zinkevičius 1966: 437). Su -je sudaryta dalelytė beję. Tos pačios darybos, kaip tep, yra dar visėp Sn (Būg). 45. Aukščiau minėtos formos su formantu -e rodo, kad, be *o (pailginto *ā) vokalizmo formų, yra išlikę lietuvių kalboje dalelyčių, prieveiksmių, jungtukų ir su *e vokalizmu. Šių formų paaiškinti analogija pagal atitinkamas *o vokalizmo formas (tep pagal tep ir taip) negalima. FORMOS SU FORMANTU -ei Forma tei 46. Ta pačia funkcija, kaip tai ats kirose tarmėse ir senuosiuose raštuose vartojama forma tei. Ne visur šią formą galima identifikuoti tei. Kai kur ji fonetiniu būdu yra atsiradusi iš tai (žr. Nieminen 1922: 35; Zinkevičius 1968: 114; 1975: 26, 60). Be kitų vietų, forma tei vartojama vidurio bei šiaurės vakarų aukštaičių, pasitaiko ir žemaičių kai kuriose vietose. Šiose tarmėse ji tikriausiai nėra iš tai ir identifikuotina tei (žr. Vitkauskas 1976: 394). Formą tei(p) laiko skirtinga nuo tai(p) taip pat E. Nieminenas (1922: 41), F. Spechtas (1924: 48–53), Chr. S. Stangas (1966: 287). Atitinkamos formos yra lat. tei-tan, čia“, pr. tei-nu „dabar“. R. Trautmannas (1910: 447) ir Vondrakas (1928: 462) lygina liet. tei su s. sl. ti, got. þei. Tei tikriausiai yra sudaryta kaip tai su vn. loc. -i (Endzelin 1922: 467–468). E. Nieminenas ir Chr. S. Stangas šią formą 91 laiko *to / *te kamieno vn. lokatyvu, o F. Spechtas — *tjo- kamieno vn. lokatyvu. Galimas daiktas, kad baltų šalia *-ā / *e kamieno vn. lokatyvo tai, buvo ir *o / *e kamieno vn. lokatyvas tei (su *e vokalizmu). Forma tei, kaip ir tai, tarmėse paprastai turi dalelytės bei jungtuko funkciją. Muna karvė tei daug pieno duoda. Klm. (LKT 107). Vo tei sakau, kap tatai cibules jiešti sveik. Vg. O tei ne visi prie jo priein pakinktyti. Pgg. Už velnį geresnis (vyras), tei sugyventi galim. Rdn (LKT 74). Tei prašiau mamos, kad tik greičiau pasiūtų marškinius. Stak. Ši forma pasitaiko ir prieveiksmio reikšme „taip“, pvz.: Kas tė sieks tei toli. Vdžg. Diena šiai, diena tei, diena anai, gyveni, i gerai. Jrb. 47. Kaip iš tai sudaryta taip, iš te — tep, taip iš tei sudaryta teip34, vartojama daugelyje tarmių (plg.: Ape tay teyp Dienas bilo. SP I 151), plg. teipoja Ds (dėl -ja žr. 20); plg. dar tejaul (Antra metą vėl teijau padarė. Jrk) Tokios pat darybos, kaip tei, yra ir daugiau formų iš parodomųjų, klausiamųjų-santykinių bei kitų įvardžių kamienų. Forma jei 48. Forma jéi (jei) yra *jo / *je kamieno vn. lokatyvas (Fraenkel 1962: 192). Ši forma įsigalėjo lietuvių literatūrinėje kalboje jungtuko funkcija. Plg. variantus su postpozicinėmis dalelytėmis -b-, -g-: jéib35 Grl; jeib LB 48; jéiba Kp; jeibė Š; jeibeg MŽ 187; jéiben KlvrŽ; jeibént BŽ 468; jéibent Grs; jéibentais Slnt; jéibo Šd; jéibom Grž; jéibos Grž; jéibu Pc; jéibum Jnsk; plg. jeib kąs Ky, jeib kaip Užv, jeib kur Dauk; jeibi kas J; jeig Vaižg; jéigi K, Kps; jeigum Skp; jéigut Kv (LKŽ IV 336–337). Žemaičių vartojama jéi kaip dalelytė junginyje kaip jéi „kaip ir“, pvz.: Aš gyvenu kaip jéi kiti žmonės. Kv. Jis toks pat, kaip jéi tu. Slnt. Su ta pačia forma jei sudaryta: jék (Jėik grūdelį sušlavė. Sly); jeikvienas, -ą Sly (plg. alią vienas, -ą); jeinè „gal“ (Reik eiti jeinè paveizėti, kas ten yr. Pln). Forma šitei 49. Forma šitei vartojama kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse kaip prieveiksmis, pvz.: Argi seniau buvo šitei (= šitaip) kaip dabar. Smal. Neik šitei apsivilkęs, sušalsi. Ds. Kur nesirgs — šitei dirba. Mlt. Iš šitei sudaryta šiteip, plg. daugiau formų su -eip(os) (žr. 51). Forma vei 50. Be va, vo, ve, yra ir dalelytė véi Grl, K, MŽ 439, SD 7, BūgRR I 328; II 46; III 817. Pvz.: Véi, žmonės jūs, kurie lebaujat. RD 189. Bet vei, ką jis darė. Dauk. Ale véi kas čia? Mit I 65. Tai, véi, anūke, žiūrėk, kap čiondi kavoja pijoką. LB 171. Vei koki putku pyppki … nu pono daktaro (gavau). BsP I 87. 51. Su formantu -ei(p-) dar yra šios formos: keip, keipõs Kp; kiteip Aly; kiteipõ Bt Mr 9, 29; kiteipõs Ds, Skp (LKŽ V 904); anei „nei“ Gr, Vb; aneip Grg; 34 Plg. tradicinę nuomonę, kad teip iš taip pagal šiaip (Leskien 1919: 176; Būga 1958: 102; Skardžius 1937: 212; Fraenkel 1962: 1051; Zinkevičius 1966: 411). Ši analogija jau anksčiau yra nurodyta kaip abejotina, nes šiaip rečiau ir vartojama, negu teip (Nieminen 1922: 28–29; Stang 1966: 287). 35 Dėl varianto jei-b žr. Stang (1970: 153). 92 viseip Šts; vienep (Zinkevičius 1966: 411). Plg. dar tokėi-jei(s) „taip pat“ Kv. Formos šei, šėip = šiai, šiaip, žr. 15, 16. 52. Kaip rodo medžiaga, šalia formų su formantu -ai buvo sudarytos formos su formantu -ei, taip pat kaip šalia -a formanto formų yra -e formanto formos. Taigi formas teip, kaip ir kt., kurios buvo vedamos iš taip, kaip ir kt., reikia laikyti paralelinės darybos. Postpozicinė dalelytė -ei, pridedama prie įvairių įvardžių formų (ašei), rytų aukštaičių uteniškių kaip įvardžiuotinių būdvardžių vyr. g. vn. vard. formantas (gerdasei), taip pat turbūt bus neperdirbta iš -ai (ašei pagal tujei), bet irgi paralelinės darybos šalia -ai, plg. dar dalelytę -nai (žr. 53). Formos su formantu -ei taip pat paprastai turi dalelytės, jungtuko, prieveiksmio funkcijas. 53. Iškeltoji medžiaga rodo, kad lietuvių kalboje buvo paralelinių formų su formantais -ai, -a, -e, -ei iš parodomųjų bei klausiamųjų-santykinių, kartais ir kitų įvardžių kamienų (tai, ta, to, te, tei; šitai, šita, šito, šite, šitei ir kt.). Iš senovės jos turėjo dalelytės bei jungtuko arba prieveiksmio funkciją. Kai kurios iš šių formų įgijo ir bevardės giminės įvardžio funkciją. Tokios pat darybos turbūt yra ir dalelytės: na, no, ne, nei ir ba, bo, be, bei. Dalelytė -nai dabar paprastai aiškinama kaip apibendrinta iš tų linksnių formų, kurios turėjo -n (vn. gal., vn. įn., dg. kilm.) + ai. Pradžią tokiam aiškinimui davė P. Arumaa (1933: 13 t. t.). Kitos dalelytės -na, -no tada aiškinamos kaip -nai perdirbiniai (Zinkevičius 1966: 432 t. t.). Tačiau paraleliniai dariniai su -na, -no šalia darinių su -nai bei dariniai su dviem dalelytėmis rodo, kad -no, -na šalia -nai greičiausiai bus savarankiškos paralelinės dalelytės su aukščiau minėtais formantais. Pvz.: čia-nai, čia-nai-no-s, čia-na-ja, čia-na-jo-nai-s; čio-nai, čio-nai-no-s, čio-nai-s, čio-na-ja ir kt. Formantas -s čia pridėtas pagal kitų prieveiksmių formas (plg. Ulvydas 1974: 17—18). Plg. dar įvardžių formas: vn. vard. jisai-no, jisai-no-s, jisai-nai-nos; ji-nai, jy-nai-no, jy-nai-no-s, ji-na-jo-s. APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS Bevardės giminės įvardis tai ir dalelytė bei jungtukas tai savo funkcijomis yra artimai susiję ir gali būti tos pačios kilmės. Forma tai yra prabaltiška, greičiausiai išsirutuliojusi iš *tāi (kolektyvinės reikšmės kamienas *tā- | *te- su vardazodine vn. lok. galūne -i). Su tuo pačiu formantu -ai iš seno vartojamos prieveiksmio bei dalelytės reikšmėmis ir kitos įvardinės formos: antai, kai, šiai, kiekai, tiekai, visai, vienai, kitai ir kt. Tik vėliau prie šių formų, skirtingai nuo būvardinių prieveiksmių, papildomai buvo pridėta postpozicija -p(o-s): anaip (o-s), kaip (o-s) ir kt. Įsigalėjus tai bevardės giminės įvardžio funkcija vardininko bei galininko pozicijoje, formantas -ai galėjo būti pridėtas ir prie vyr. g. vn. vard. tas-ai (pagal pastarąjį prie įvardžiuotinių būdvardžių atitinkamo linksnio gėrasai) bei kitų formų, taip pat mot. g. paradigmoje. Analogiškai pagal tai, tatai, šitai, itai, kurių -t- yra kamieno dalis, buvo sudarytos formos su apibendrinta dalelyte -tai: šita-tai, tok-tai, kok-tai, šiok-tai; an-tai, š-tai, kiek-tai, tiek-tai ir kt. Visos jos, išskyrus tris pastarąsias, turi bevardės giminės įvardžio reikšmę. Iš tų pačių parodomųjų bei klausiamųjų-santykinių įvardžių kamienų sudaromos formos su balsiniais formantais -a, -o, -e (ta, to, te; šita, šito, šite ir kt.), kurie tikriausiai yra gryni kamienai: -a < *-o; -o < *-ā (pailgintas kamienas kaip bev. g. dg. vard.-gal. *-ā, lot. loca šalia loci), -e < *-e (turbūt išlaikytas *e vokalizmas). Šios formos iš senovės yra prieveiksmiai bei dalelytės. Tik kai kurios jų turi bevardės giminės įvardžio reikšmę (to, šito, šita). Forma ta lietuvių kalboje bevardės giminės įvardžio funkcijos neišvystė, ji iš seno yra jungiamoji dalelytė (plg. hetitų ta-). 93 Minėtųjų formų formantai -a, -o, -e tikriausiai atspindi senesnę ide. vokalizmo diferenciaciją negu dabartinė giminių sistema. Formos su formantu -ei (tei, tei-p, šiteĩ ir kt.) turi tą patį vn. lok. -i, kaip -di formanto formos, ir greičiausiai atspindi *o/*e kamieno *e vokalizmą. Formos su skirtingais formantais -di, -ei, -a, -o, -e turi tą pačią reikšmę; jos vartojamos lygiagrečiai arba pasiskirsčiusios teritoriškai (tai, ta, to, tei; va, ve, vo, vei, šite, „šitaip“, šitei „t. p.“; ta-ja, to-ja; čia-nai, čio-nai; ja-g, jei-gu; del-to „vis dėlto“; del-tai ir kt.), arba yra išvysčiusios skirtingas reikšmes (plg.: an(a)-t(a) ir ano-t(e); ja-g, jei-gu ir jo-g; šia „čia“ ir še „…imk“; na, ne, nei ir kt.). Įvardinės dalelytės su formantais -a, -o, -e, -ai, -ei dažnai eina kaip sudurtiniu dalelyčių, jungtukų, prielinksnių, prieveiksmių sudaromosiomis dalimis (be-je, be-ta-g, čia-na-jo-nai-s, čio-nai-no-s, ka-da, ka-dai-se, ka-dan-gi, ka-na, ko-l, ko-l’, nie-ko, še-te, ta-ka-jau, tas-ta-ja, te-te, vo-s ir kt.). Pradžią tokiems dariniams bus davę pradžioje sakinio vartojami sintaksiniai kompleksai iš kelių dalelyčių, jungtukų, prieveiksmių (Na tai va... Va tada tai jau...). Tokio pat tipo sudurtinė dalelytė yra ir tatai, sudaryta iš dviejų dalelyčių ta ir tai. Papildomi šaltinių sutrumpinimai BLG – A. Bielenstein. Lettische Grammatik, Mitau, 1863. (Skaitmenys rodo puslapius.) Dln – Daulėnai, Eišiškių r. Drg – Dargaičių k., Šiaulių r. Gžl – Gražulių k., Švenčionių r. Kbl – Kubilių k., Kelmės r. Kk – Kriūkai, Šakių r. Krd – Kirdeikių k., Utenos r. LKT – Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. Sud. E. Grinaveckienė, A. Jonaitýtė, K. Morrodo puslapius.) Pvk – Pavilnškių k., Kėdainių r. Skl – Skli austės k., Skuodo r. Stkn – Sutkūnų k., Kėdainių r. Strb – Stirbiškės k., Šiaulės r. ŠD – Szwendienis darbas arba skaitymai szwentosi dienosi del broļu Lietuwiu iszguldīta isz linkiszka letuwiszkaj par K. P. W. Wilnuje 1862. (Skaitmenys rodo puslapius.) Škl – Šaukių k., Skuodo r. VitŽ – V. Vitkauskas. Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas. V., 1976. (Skaitmenys rodo puslapius.) Vkšn – Vikšnalių k., Telšių r. Vsn – Vosiūnų k., Ignalinos r. LITERATŪRA Agrell S. Zur Geschichte des indogermanischen Neutrums. – In: Arsbärättelese. Bulletin de la Société Royale des Lettres de Lund 1925–1926. Lund, 1926, S. 17–64. Arumaa P. Untersuchung zur Geschichte der litauischen Personpronomina. Tartu, 1933. Berneker E. Slavisches Etymologisches Wörterbuch. Heidelberg, 1924. Bezzenberger A. Anmerkungen. – In: Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft. Bd. II. Heidelberg, 1887. Bielenstein A. Lettische Grammatik. Mitau, 1863. Brugmann K. Zur Bildung des nom. acc. pl. neut. – In: Morphologische Untersuchungen auf dem Gebiete der idg. Sprachen. Bd. V. Leipzig, 1890. Brugmann K. Pronominale Bildungen der indogermanischen Sprachen. – In: Berichte über die Verhandlungen der Königlichen Sächsischen Gesellschaft der Wissenschaften zu Leipzig. Philologisch-Historische Klasse. Bd. 60. T. I. Leipzig, 1908, S. 11–84. Brugmann K., Delbrück B. Grundriss der vergleichenden Grammatik der idg. Sprachen, zw. bearb. Bd. II. T. 2. Strassburg, 1911; Bd. II. T. 3. Strassburg, 1916. Brugmann K. Kurze vergleichende Grammatik der idg. Sprachen. Berlin und Leipzig, 1922. Būga K. Rinktiniai raštai. T. I. V., 1958; T. II. V., 1959; T. III. V., 1961. Būga K. Lietuvių kalbos etimologiniai nagrinėjimai. Laiškas J. Endzelynui (be pabaigos). Rankraštis. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Signatūra: F 7–2. Endzelin J. Litauisch-lettische Miszellen. – „Lietuvių tauta“, 1911, t. II. Endzelin J. Miszellen. – „Indogermanische Forschungen“, 1913/14, Bd. XXXIII. S. 119–127. 94 Endzelin J. Lettische Grammatik. Riga, 1922. Endzelin J. Altpreussische Grammatik. Riga 1944. Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Rīgā, 1951. Endzelīnas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Fraenkel E. Zu den litauischen indefiniten Adverbien und Pronomina. — „Archivum Philologicum“, 1935, T. V, S. 54—58. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Göttingen, 1962. Gauthiot R. À propos des nominatifs pluriels lituaniens. — „Indogermanische Forschungen“, 1909, Bd. XXVI, S. 352—359. Georgiev V. Die Indoeuropäische eH₂y- Klasse. — In: Symbolae Linguisticae in honorem Georgii Kurylowicz. Wrocław—Warszawa—Kraków, 1965. Georgiev V. Die luwischen Abstrakta auf -ahi, die hethitischen Nomina actionis auf -(a)ai und die ā Stämme. — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung“, 1974, Bd. 88, H. 1. Hermann E. Über die Entwicklung der litauischen Konjunktionalsätze. Jena, 1912. Hermann E. Litauische Studien. Berlin, 1926. Hilmars(s)on J. [Rec.] V. Mažiulis. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija). — „Baltistica“, 1974, t. X(1), p. 95—98. Hirt H. Akzentstudien. — „Indogermanische Forschungen“, 1899, Bd. X, S. 20—59. Hirt H. Über den Ursprung der Verbalflexion im Indo-germanischen. — „Indogermanische Forschungen“, 1904/5, Bd. XVII, S. 36—84. Hujer O. [Rec.] S. Agrell. Zur Geschichte des idg. Neutrums. — „Listy filologické“, 1928, T. 55, S. 354—358. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Kont K. Über die Demonstrativpronomina des Lappischen. — In: Congressus Tertius Internationalis Fenno-Ugristarum. Tallinnae habitus 17—23 VIII 1970. Pars I. Acta Linguistica. Tallinn, 1975. Kretschmer P. Indogermanische Accent und Lautstudien. — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen“, 1892, Bd. XXXI. Kronasser H. Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen. Heidelberg, 1956. Kuryłowicz J. Proceedings of the Eighth International Congress of Linguists. Oslo, 1958. Kuryłowicz J. Indogermanische Grammatik. Bd. II. Heidelberg, 1968. Lehmann W. P. On Earlier Stages of the Indo-European Nominal Inflection. — „Language“, 1958, V. 34, No 2, p. 179—202. Leskien A. Litauische Partikeln und Konjunktionen. — „Indogermanische Forschungen“, 1903, XIV, S. 89—113. Leskien A. Litauisches Lesebuch mit Grammatik und Wörterbuch. Heidelberg, 1919. Mahlow G. H. Die langen Vokale ā, ē, ō. Berlin, 1879. Mažiulis V. Skaitvardis. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. Vyr. red. K. Ulvydas. T. I. V., 1965, p. 606. Mažiulis V. Baltų ir kitų ide. kalbų santykiai. V., 1970. Meillet A. Letto-Slavica. — „Mémoires de la Société de linguistique de Paris“, 1897/8, t. 10, p. 135—142. Meillet A. Études sur l’étymologie et le vocabulaire du vieux slave. Paris (2e), 1902/5. Meillet A. Introduction à l’étude comparative des langues indo-européennes. 2 éd. Paris, 1908. Meillet A. — „Mémoires de la Société de linguistique de Paris“, 1908/9, t. XV. Meillet A. Sur l’accentuation des Nomen indo-européen. — „Mémoires de la Société de linguistique de Paris“, 1914/16, t. XIX, p. 65—84. Mühlenbach K. Über die vereinzelichen Genetive oder Ablative auf -ū, -u im Lettischen. — „Indogermanische Forschungen“, 1902/3, Bd. XIII. Mūlenbach K. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. T. IV. Rīgā, 1932. Nieminen E. Der urindogermanische Ausgang -āi des Nominativ-Akkusativ Pluralis des Neutrums im Baltischen. Helsinki, 1922. Otrębski J. Wschodnolitewskie narzecze twereckie. T. I. Gramatyka. Kraków, 1934. Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. T. II. Warszawa, 1956. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a. V., 1967. Pedersen H. Vergleichende Grammatik der keltischen Sprachen. Bd. II. Göttingen, 1913. Pokorny J. Indogermanisches Etymologisches Wörterbuch. Bern, 1949. Rasmussen J. E. Zu den idg. *-eH₂i- Stämmen. — „Studia Linguistica“, 1973, t. 27, N 1—II. Rosenkranz B. [Rec.] S. Agrell. Zur Geschichte des idg. Neutrums. — „Slavia“, 1928, Roč. VII, Seš. 3, S. 625—628. Rosinas A. Kelios pastabos apie baltų parodomųjų įvardžių vietininko formas. — „Baltistica“, 1967, t. III(2), p. 175—184. Ruhig P. Anfangsgründe einer Littauischen Grammatik. Königsberg, 1747. Schmalstieg W. R. New Thoughts on Indo-European Phonology. — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung“, 1973, Bd. 87, Hf. 1, 1. Schmalstieg W. R. An Old Prussian Grammar. The Pennsylvania State University and London, 1974. 95 Schmidt J. Das Suffix des Participium Perfecti Activi. — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen“. 1883. Schmidt J. Indogermanisches ō aus ōi in der Nominalflexion. — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen“, 1885, Bd. XXVII. Schmidt J. Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra. Weimar, 1889. Skardžius P. Lietuvių-latvių kalbos žodyno dalykai. — „Archivum Philologicum“, 1932, t. III. Skardžius P. [Rec.] F. Specht. Litunica. — „Archivum Philologicum“, 1937, t. VI, p. 211–213. Solmsen F. Zur Geschichte des Dativs in den indogermanischen Sprachen. — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen“, 1911, Bd. 44. Sommer F. Die idg. -en iā- und io- Stämme im Baltischen. — In: Abhandlungen der philologisch-historischen Klasse der königlich sächsischen Gesellschaft der Wissenschaften, Bd. 30. T. IV. Leipzig, 1914. Specht F. [Rec.] Nieminen E. Der urindogermanische Ausgang -āi des Nominativ-Akkusativ Pluralis des Neutrums im Baltischen. — „Indogermanische Forschungen“, 1924, Bd. 42, S. 48–52. Specht F. Weiteres zur Geschichte der pronominalen Flexion. — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen“, 1932, Bd. 60, S. 254–271. Stang Chr. S. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo, 1966. Stang Chr. S. Opuscula Linguistica. Oslo, 1970. Streitberg W. Der Genetiv Pluralis und die baltisch-slavischen Auslautgesetze. — „Indogermanische Forschungen“. Strassburg, 1892, Bd. I, S. 259–299. Sturtevant E. H. A Comparative Grammar of the Hittite Language. University of Pennsylvania, 1933. Szemerényi O. Einführung in die vergleichende Sprachwissenschaft. Darmstadt, 1970. Szober S. Słowiański Nom. -Acc. sg. neutr. tematów na -o-, -es-. — „Prace filologiczne“, 1927, t. XII. Trautmann R. Die altpreussischen Sprachdenkmäler. Göttingen, 1910. Trautmann R. Die litauischen Adverbia auf -ai und die slavischen Adverbia auf -ē. — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen“, 1920, Bd. 49. Trautmann R. Baltisch-slavisches Wörterbuch. Göttingen, 1923. Ulvẏdas K. Vienaskaitos vardininko kilmės prieveiksmiai. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, XI). V., 1969, p. 7–16. Ulvẏdas K. Vienaskaitos kilmininko prieveiksmėjimas ir prieveiksmiai su formantais -(i)o, -(i)os, -ės dabartinėje lietuvių kalboje. — Kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. VII). V., 1964, p. 11–46. Ulvẏdas K. Iš lietuvių kalbos prieveiksmio tyrinėjimų. — Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XV). V., 1974, p. 7–34. Wackernagel J. Miscellen zur griechischen Grammatik. — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen“, 1890, Bd. 30. Walde A. Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen, herausgegeben und bearbeitet von J. Pokorny. Berlin und Leipzig, 1930. Valeckienė A. Bevardės giminės forma tai ir jos santykis su kitomis įvardžių formomis. — Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XV). V., 1974, p. 35–75. Valeckienė A. Forma tai ir jos variantai lietuvių kalbos tarmėse. — Kn.: Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XVII). V., 1977. Wiedemann O. Handbuch der litauischen Sprache. Strassburg, 1897. Wijk N. van. Der nominale Genetiv Singular im Indogermanischen in seinem Verhältnis zum Nominativ. Zwolle, 1902. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas. V., 1976. Vondrak W. Vergleichende slavische Grammatik. Bd. II. Göttingen, 1928. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. Apie 1605 m. katekizmo tarmę. — „Baltistica“, 1968, t. IV (1). Zinkevičius Z. Iš lietuvių istorinės akcentologijos. V., 1975. Буга К. Литовско-русский словарчикъ къ первымъ 20-ти литовскимъ сказкамъ въ издании „Lietuvių pasakos“. Петербургъ, 1912. Георгиев В. Индоевропейское языкознание сегодня. — „Вопросы языкознания“, 1975, № 5, с. 3–9. Десницкая А. В. К вопросу о происхождении винительного падежа в индоевропейских языках. — „Известия Академии Наук Союза ССР. Отд. литературы и языка“, 1947, т. VI, вып. 6. Иванов В. В. Хеттский язык. М., 1963. Иванов В. В. Общиндоевропейская, праславянская и анатолийская языковые системы. М., 1965. Иванов В. В. Реконструкция общеиндоевропейских синтаксических структур. — В кн.: Балто-славянские исследования. М., 1974. Топоров В. Н. Локатив в славянских языках. М., 1961. 96 Топоров В. Н. Прусский язык. М., 1975. Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Т. I. М., 1964; Т. IV. М., 1973. Фортунатовъ Ф. Об ударении и долготѣ. — „Русскій филологическій вѣстникъ“, 1895, т. XXXIII. Фридрик М. Краткая грамматика хеттского языка. М., 1952. Эндзелинь И. Латышские предлоги. Т. I–II. Юрьевъ, 1905/6. Эндзелинь И. Славяно-балтийские этюды. Харьковъ, 1911. Эндзелинь И. Къ литовской акцентуации и именит. пад. множ. ч. основъ на -о. — „Извѣстія отдѣленія русскаго языка и словесности Императорской Академіи Наукъ“, 1916, т. XXI, кн. 2, с. 295–312. Якубинская-Лемберг Э. А. Проблема образования форм среднего рода в славянских языках. — „Ученые записки Ленинградского ор. Ленина гос. Университета им. А. А. Жданова. Славянское языкознание. Серия филологических наук“, 1958, вып. 44, № 250. А. ВАЛЯЦКЕНЕ ПРОИСХОЖДЕНИЕ МЕСТОИМЕНИЙ СРЕДНЕГО РОДА ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА Резюме Местоимение tai, а также частица и союз tai близки по своим функциям и, скорее всего, того же происхождения. Форма tai является прабалтийской и возникла, по всей вероятности, на базе формы *tāi ( *tā- / *te- коллективного значения с окончанием лок. ед. ч. -i). Формы с формантом -ai (anai, kai, šiai, kiekai, tiekai, visai, vienai, kitai и др.) уже давно выступают в функции наречия или частицы. К формам вышеуказанного типа, в отличие от адъективных наречий, позже присоединился постпозиционный элемент -p(o-s): anaip(o-s), kaip(o-s) и др. По аналогии с tai, tatai, šitai, itai, в составе которых -t- является частью основы, были образованы формы с обобщенным элементом -tai: šita-tai, tok-tai, kok-tai, šitok-tai, an-tai, š-tai, kiek-tai, tiek-tai и др. Все указанные формы, за исключением трех последних, выполняют также функцию местоимения среднего рода. Продолжением и.-е. основ *to/*te являются еще следующие формы: ta — с чистой основой *-o, te — с сохранившейся основой на *e, to — с получившим долготу конечным гласным основы, соответствующим *-ā им.-вин. падежа мн. ч. среднего рода, tei — как и tai с окончанием -i (лок. ед. ч.), и, скорее всего, также отражает *e вокализм. Формы ta и te выступают лишь в функции частицы и союза, to и tei встречаются редко в обоих значениях (частицы и местоимения среднего рода). Формы на -a, -e, -o, -ei образуются и от основ других указательных местоимений, а также от соответствующих вопросительно-относительных местоимений (ja, jo-, je-, jei; ana, ano-, anei; šia, šio-, še; šita, šito, šite, šitei; va, vo, ve, vei и др.). Однако большинство из них не имеют значения местоимения среднего рода и выступают чаще всего в функции частицы, наречия, союза; ср. еще частицы ba, be, bo, bei; na, ne, no, nei. Создается впечатление, что гласные формы -a, -o, -e могут быть отражением дифференциации и.-е. вокализма более древнего периода, чем эпоха формирования грамматической категории рода. Мы полагаем, что местоименные частицы указанного типа с формантами -a, -o, -e, -ei выступают в составе многих слов (частиц, союзов, наречий, предлогов), напр.: ana-va, ano-te, an-ta, be-je, be-ta-g, čia-na-jo-nai, čio-nai-nos, ja-b, jei-ba, jei-bo-s, jo-g, ka-da, ka-dai-se, ka-dan-gi, ka-ja-kas, ka-na kas, ko-l, ko-l’, še-te, ta-ja, tas-ta-ja, ve-kur, vo-s и др. В основе таких образований лежат синтаксические структуры, составленные из нескольких частиц, союзов, наречий и выступающие в начале предложения (Na tai va… Tai jau taip… Na tada tai jau… и др.). Образованием такого рода является и форма tatai, которая содержит в своем составе две частицы ta и tai. A. VALECKIENĖ THE ORIGIN OF LITHUANIAN NEUTER PRONOUNS Summary The author discusses the origin of the neuter forms in -ai (tai, tatai etc.) and correspondences to them in -a, -o, -e, -ei (ta, to, te, tei etc.) and concludes the following: The neuter pronoun tai is functionally connected with the particle tai and can be of the same origin. The form tai is a proto-Baltic phenomenon, probably derived from the form *tāi (the *tā- / *te stems of the I. E. collective with the loc. sg. ending -i). The pronoun forms in -ai: anai, kai, šiai, kiekai, tiekai, visai, vienai, kitai etc. have the function of an adverb or a particle from 7. Gramatinės kategorijos ir jų raida 97 of old too. Later, differently from adjectival adverbs (gerai), the maker -p(o-s) was added to these forms to make anaip(o-s), kaip(o-s) etc. By analogy to tai, tatai, šitai, utai whose -t- belongs to the stems, there are the derived forms šita-tai, tok-tai, kok-tai, šitok-tai, an-tai, š-ō-tai, kiek-tai, tiek-tai etc. with abstracted -tai from the former forms. All of them, except the latter three, have the function of the neuter pronouns too. There are some more forms of the same *to / *te stems, i. e. ta — with the *o-stem vocalism, te — with the preserved *e- stem vocalism, to — with the lengthened stem vocalism, identical with the neuter nom.-acc. pl. *-ā, tei — of the same formation as tai with the loc. sg. ending -i, in all probability also reflecting the *e-stem vocalism. The two former forms are usually used as particles or conjunctions whereas the latter two occur rarely in both the functions. The forms in -a, -e, -o, -ei are made of the stems of other demonstrative or relative-interrogative pronouns (ja, jo-, je-, jei; ana, ano-, anei-; šia, šio-, še; šita, šito, šite, šitei; va, vo, ve, vei etc.) but most of them have no function of the neuter pronoun either. They are used as particles, conjunctions or adverbs too (cf. also the particles ba, bo, be, bei; na, no, ne, nei). It is possible to assume that the vowel makers -a, -o, -e we have mentioned above reflect an earlier period of the Indo-European vowel differentiation than the formation of the genders. We presume that the pronominal particles in -a, -o, -e, -ei appear as elements in compounds (particles, conjunctions, adverbs, prepositions), e. g.: ana-va, ano-te, be-je, be-ta-g, čia-na-jo-nai, čio-nai-nos, ja-b, jei-ba, jei-bo-s, jo-g, ka-da, ka-dai-se, ka-dan-gi, ka-ja-kas, ke-na kas, ko-l, ko-l’, še-te, ta-ja, tas-ta-ja, to-ja, ve-kur, vo-s, etc. Syntactic complexes containing several particles, conjunctions, adverbs, such as: Na tai va… Tai jau taip… Na tada tai jau… etc, which usually are used at the beginning of the sentence have given rise to the compounds of this type. Since the particle ta hasn’t developed the function of the neuter pronoun in Lithuanian (as well as in Latvian), it is reasonable to suppose that the form tatai has arisen from the two particles ta and tai too.