Sociolingvistiniai lietuvių kalbos tyrinėjimai

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) APŽVALGA, RECENZIJOS Sociolingvistiniai lietuvių kalbos tyrinėjimai Kompleksinés problemos ,,Nacionaliniu kalbų raidos dėsningumai ryšium su socialistinių nacijų raida“ Mokslinės tarybos iniciatyva buvo parengtas ir 1969— 1976 m. m. išleistas veikalas bendru pavadinimu ,,TSRS tautų literatūrinių kalbų tarybinės epochos raidos dėsningumai“. Šį daugiatomį kapitalinį veikalą redagavo ir jam platų teorinį įvadą parašė minėtos Tarybos pirmininkas J. Dešerijevas. Vei- kalą sudaro atskiros kolektyvinės monografijos, kurios savo ruožtu susideda iš at- skirų kalbų aprašų. Pirmoji monografija ,,Iranény ir iberų — kaukaziečių kalbų pa- grindiniai struktūrinės raidos procesai“ yra skirta tadžikų, osetinų, kurdų, adygėjų, lakų ir abchazų kalboms. Antrojoje monografijoje „Tiurkų, finougrų ir mongolų kalbų pagrindiniai struktūrinės raidos procesai“ yra apibūdinamos kazachų, baškirų, tuvių, gagaūzų, estų, komių — zyrėnų, buriatų ir samodų bei kitų šiaurės tautelių kalbos. Armėnų, lietuvių, moldavų, azerbaidžaniečių, uzbekų ir gruzinų literatū- rinių kalbų pakitimai tarybiniais metais yra analizuojami monografijoje ,,Senaras¢iu kalbų struktūrinė raida“. Baigiamoji kalbamojo veikalo knyga yra J. Dešerijevo mo- nografija „Literatūrinių kalbų visuomeninių funkcijų raida“. „TSRS tautų literatūrinių kalbų tarybinės epochos raidos dėsningumai“ yra kompleksiniais metodais paremtas frontalinis tyrinėjimas, kokio nėra buvę nei ta- rybiniame, nei užsienio kalbos moksle. Iš vienos pusės, atskirų kalbų specialistų parašytuose skyriuose yra nagrinėjami kalbų struktūrų pakitimai, leksinis, frazeolo- ginis ir stilistinis TSRS tautų kalbų turtėjimas tarybiniais metais, iš antros, J. Deše- rijevo monografijoje į nagrinėjamąsias kalbas žiūrima, taip sakant, iš „išorės“, sociologiškai tiriamas kalbos funkcionavimas visuomenėje, nustatomos visuomeni- nio kalbos vartojimo sferos ir jų kitimas priklausomai nuo kultūros, ekonomikos ir visuomenės raidos. Minėtoje monografijoje yra nagrinėjami TSRS tautų literatūrinių kalbų vartoji- mo ir raidos dėsningumai. Ši studija išsiskiria keletu ypatybių. Pirmiausia tai socio- loginis tyrinėjimas, kur paisoma ne kalbos struktūros, bet kalbos funkcionalinės pu- sės, t. y. jos vartojimo visuomenėje. Studijoje ieškoma, galima sakyti, tiesioginio kal- bos vartojimo ir visuomeninės veiklos sričių atitikimo, manoma, kad, pavyzdžiui, pramonės augimas intensyvina ją aptarnaujančios kalbos vartojimą, plečia šią kal- bos taikymo sferą. Tokios ir panašios problemos socialinės lingvistikos ir sociologi- jos literatūroje keliamos pirmą kartą, ir jau vien tai sudaro J. Dešerijevo knygos vertę. Nuo sociologinio darbo pobūdžio priklauso ir statistinių metodų taikymas. Dar- be plačiai yra vartojami statistiniai duomenys, jie grupuojami ir analizuojami taip, ! 3aKOHOMEPHOCTH PA3BHTHS JHTEPATYPHBIX Hi3bIKOB Hapojios CCCP B coserckyio anoxy. [Moxa obutei pe. A-pa Ouj. Hayk IO. JĮ. Jlewepuesa. [ku. 1]. OcHOBHBIE NPOUECCH BHYTPHCTPYK- IYPHot Pa3BHTHS HPAHCKHX H HOEPHIICKO-KaBKa3CKHX i3bIKOB. OTB. pei. Toma A-p OH. Hayk H. A. Backakos (M., 1969). (kn. 2.] OcroBHBIE NpOUECCH BHYTPHCTP YKTYDpHOTO pa3BHTHS TIOPK- CKHX, (PMHHO-YTOPCKHX H MOHTO/IbCKHX 5i3biKOB. OTB. pea. Toma a-p dua. sayk H. A. Backa- koB (M., 1969). [kH. 3]. BuyTpHCTPYKTYpHOE pasBHTHE CTAPONHCHMEHHBIX Si3bIKOB. OTB. pen. Toma A-p OH. Kayk IO. Jį. [dewepues (M., 1973). [ku. 4]. dewepues IO. JI. Passutie 06- MECTBEHHLIX (QYHKUHI JuTepaTypHLIX i3bIKOB. — M., 1976. 185 kad duotų ikirevoliucinės padėties ir pasiektų Tarybų valdžios metais visuomeni- nio kalbų vartojimo rezultatų pilną vaizdą. Kiekvienai sąjunginei respublikai yra ski- riamas atskiras skyrius. Nacionalinių literatūrinių TSR Sąjungos kalbų vartojimas apibūdinamas, išskiriant pastovias kalbos funkcionavimo sferas, būtent: pramonės, žemės ūkio, vidurinio bendrojo bei specialiojo ir aukštojo mokslo, technikos ir moks- lo, spaudos, grožinės literatūros ir meno, taip pat kitas visuomeninio gyvenimo ir veiklos sritis. Tokiu vienodu planu remiantis, detaliai aprašomos lingvosocialinės situacijos ir nacionalinių literatūrinių kalbų bei rusų, kaip TSRS tautų bendravimo kalbos, vartojimo ypatybės Ukrainos, Baltarusijos, Uzbekijos, Kazachijos, Gruzi- jos, Azerbaidžano, Lietuvos, Moldavijos, Latvijos, Kirgizijos, Tadžikijos, Armėnijos, Turkmėnijos ir Estijos TSR. Toks frontalinis gretinimas bei tyrinėjimas ir naciona- linių literatūrinių kalbų visuomeninio vartojimo bendra analizė duoda vertingų, di- delę teorinę ir praktinę reikšmę turinčių, sociolingvistinių rezultatų. Tarybų šalyje yra sudarytos būtinos sąlygos nevaržomam nacionalinių kalbų ir kultūrų funkcionavimui bei plétojimuisi. Daugelis nacionalinių kalbų yra plačiai var- tojamos švietimo sistemoje, mokslo, technikos, dvasinės kultūros ir kt. srityse. Ne vienai autonominės respublikos ar srities tautai ir tautelei tarybinės santvarkos metais buvo sukurta raštija gimtąja kalba, susiformavo nacionalinė inteligentija, gimtąja kalba leidžiamos knygos ir žurnalai. Antra vertus, natūraliai yra iškilusi socialinė bū- tinybė turėti vieną visų TSRS nacijų ir tautų nacijų bendravimo kalbą, ir tas vaidmuo atiteko rusų kalbai. Rusų kalbos „vaidmens didėjimas tarybinės visuomenės gyveni- me, atsirandant. ir vystantis tarybinei liaudžiai, naujai istorinei žmonių bendrijai, intensyvėjant nacijų, tautų ir jų kultūrų artėjimo procesams, yra sąlygotas socialinių veiksnių, objektyvių socializmo ir komunizmo statybos dėsningumų“, — pabrėžia knygos autorius (p. 420), Kad iš visų TSRS nacijų ir tautų kalbų bendravimo kalbos vaidmuo teko kaip tik rusų kalbai, priklausė nuo to, kad rusų kalba yra gimtoji kal- ba daugiau nei pusei TSRS gyventojų; ukrainiečiai ir baltarusiai lengvai išmoksta ir gerai moka rusų kalbą, kuri yra jų kalboms genetiškai labai artima; rusų kalbą taip pat moka ir likusi TSRS gyventojų dalis, pirmiausia inteligentija. Teisingai pabrėžia- mas tas momentas, kad TSRS tautos pasirinko rusų kalbą nacijų bendravimui pa- čios, savo noru, iškeliamas progresyvus rusų kalbos vaidmuo tarybinės visuomenės gyvenime. Skiriami keturi rusų kalbos visuomeninio vaidmens aspektai, būtent: rusų kalba kaip didžiosios rusų tautos nacionalinė kalba; rusų kalba kaip TSRS tau- tų nacijų bendravimo kalba: rusų kalba kaip vienas pagrindinių TSRS tautų kalbų plėtojimosi ir turtėjimo šaltinių; rusų kalba kaip viena tarptautinio bendravimo kalbų. Būtinybė padidinti rusų kalbos, kaip TSRS tautų nacijų bendravimo kalbos, vaid- menį tarybinės liaudies gyvenime priklauso, pirma, nuo reikalo užbėgti už akių kal- binių barjerų stiprėjimui tarp respublikų, antra, nuo to, kad visų TSRS nacijų ir tautų atstovai galėtų perimti tarybinį ir užsieninį kultūrinį palikimą, trečia, kad moks- linės-techninės revoliucijos pasiekimai ir kiekvienos tarybinės respublikos eko- nomikos ir kultūros laimėjimai priklausytų visoms tautoms. Kalbų kontaktavimo ir bilingvizmo situacijų empiriniai stebėjimai rodo, kad konstitutyviniai kalbos elementai iš esmės yra pastovūs. Vadinasi, jokia kalba negali asimiliuoti kitos kalbos, pasisavindama pastarosios būdinguosius bruožus. Atvirkš- čiai, nacionalinės kalbos plėtojasi ir klesti. Nepaprastą teorinę ir praktinę vertę turi toks autoriaus teiginys: ,,Kokių nors bendrų bruožų atsiradimas TSRS tautų kalbose (fonetikoje, gramatikoje) yra gana ilgas procesas. Todėl, nagrinėdami kalbinės rai- dos TSR Sąjungoje prognozavimo problemą, mes negalime vadovautis kalbų artėji- mo, liejimosi, kalbinės sąjungos darymosi koncepcija, kaip didelės socialinės reikš- mės ir rezultatyvumo koncepcija“ (p. 425). Nedidelių ir rašto neturinčių tautelių ir etnografinių grupių kalbinei raidai yra būdinga, kad jų atstovai savo noru ima vartoti literatūrinę kalbą tos nacijos, kurios 186 tarpe jie gyvena ir kurios kultūra bei ekonomika yra aukštesnės, o tų tautelių ir etno- grafinių grupių kalbos savo vartojimo sferas palaipsniui siaurina ir eina iš vartosenos (pavyzdžiui, iš 6900 karaimų tik 16,59, gimtąja kalba laiko karaimų). Dešimtajame knygos skyriuje ,,Lietuviy ir kitų literatūrinių kalbų visuomeninių funkcijų plėtojimasis Lietuvos TSR“ yra apibūdinami žymiausi lietuvių tautos isto- riniai įvykiai, socialinio-ekonominio gyvenimo, socialinės gyventojų struktūros pa- kitimai, etnolingvistiniai procesai ir jų įtaka kalbų (lietuvių, rusų, lenkų) vartojimui. Gausiais statistiniais duomenimis remiantis, parodoma, kaip Tarybų Lietuvoje kyla pradinis, bendrasis ir specialusis, taip pat vidurinis bei aukštasis mokslas, vystosi mokslas ir technika, gausėja visuomeninė-politinė, mokslinė-techninė, pedagoginė literatūra ir periodinė spauda, plečiasi kultūros-švietimo ir vaikų įstaigų tinklas, plė- tojasi menas ir grožinė literatūra ir kaip čia yra vartojama lietuvių kalba. Statistiškai yra taip pat apibūdinamas lietuvių kalbos funkcionavimas pramonės, žemės ūkio, transporto ir ryšių, prekybos, visuomeninio maitinimo, buitinio gyventojų aptarna- vimo, sveikatos apsaugos ir finansų, raštvedybos ir oficialiosios korespondencijos, radijo ir televizijos srityse. Ryšium su tuo J. Dešerijevas pažymi: ,,Lietuviy kalbos, kaip ir latvių, visuomeninės funkcijos maksimaliai išaugo, neregėtai išsiplėtojo jos leksinė-semantinė, stilistinė ir sintaksinė sistemos. Per ilgaamžę Lietuvos istoriją lietuvių kalba nematė tokio visapusiško funkcionalinio ir struktūrinio išsivystymo“ (p. 230). Tokiam lietuvių kalbos funkcionavimo apibūdinimui belieka tik pritarti. Kolektyvinės monografijos ,,Nacionalinio-rusy bilingvizmo raida“? įvade J. De- šerijevas nusako nacionalinio-rusų bilingvizmo reikšmę, teorinius-metodologinius bilingvizmo tyrinėjimo pagrindus ir aspektus. Tarybinės tikrovės sąlygomis biling- vizmo, pirmiausia jo pagrindinio tipo, nacionalinio-rusų, tikslas yra visokeriopai padėti tautoms suartėti, nacionalinėms kultūroms turtėti. Čia padeda mokėjimas ru- sų kalbos — vienos labiausiai išplėtotų tarptautinio ir nacijų bendravimo kalbų. Iš keleto bilingvizmo tyrinėjimo aspektų pirmenybė teikiama sociologiniam. Šiuo aspektu tiriamos: 1) socialinės-ekonominės, etnolingvistinės ir istorinės bilingvizmo raidos Azerbaidžano, Lietuvos, Estijos TSR ir Buriatijos ATSR prielaidos ir 2) so- cialinės, demografinės bei nacionalinės kalbų funkcionavimo ypatybės. Viena iš teigiamų monografijos ypatybių yra ta, kad bilingvizmas tiriamas dina- miškai, t. y. žiūrima jo kvalitatyvinių ir kvantitatyvinių parametrų ir socialinio va- riavimo. Šiuo atžvilgiu lietuvių — rusų bilingvizmas skirstomas į keturis laipsnius. Pirmojo laipsnio lietuvių — rusų bilingvizmą atitinka Ii — IV klasių rusų kalbos mo- kėjimo programų reikalavimai, antrojo laipsnio — V — VIII klasių programų reika- lavimai. Trečiojo laipsnio lietuvių —rusų bilingvizmas nustatomas remiantis vi- durinių mokyklų IX— XI klasių programų rusų kalbos mokymo reikalavimais. Ketvirtojo laipsnio bilingvizmą atitinka aukštųjų mokyklų studentų žinios iš rusų kalbos. Šie keturi lietuvių —rusų bilingvizmo laipsniai yra detaliai apibūdinami V. Michalčenkos. Respublikoje yra žymi tendencija plėstis lietuvių —rusy bilingvizmui ir rusų — lietuvių bilingvizmui. 1970 m. gyventojų surašymo duomenimis, 34,894 lietuvių lais- vai moka rusų kalbą. Rusų kalba lietuvių gyventojų plačiausiai vartojama respubli- kinės reikšmės miestuose, mažiau ji paplitusi rajonų centruose. Kaimo gyventojai rusų kalbą moka silpniau — vyresnioji karta jos dažniausiai nemoka. „Būdingas lietuvių — rusų bilingvizmo bruožas yra tas, kad lietuvių kalba yra nacionalinė kalba, turinti turtingas rašto tradicijas. Jos didelis funkcionalinis išsiplėtojimas tarybiniais metais suaktyvino literatūrinės kalbos formos normalizacijos procesus, smarkiai išplėtė literatūrinės kalbos vartojimą lietuvių tautoje. Lietuviu kalba patenkina visas socialistinės lietuvių nacijos bendravimo reikmes“, — pažymi V. Michalčenko. = | 2 Fan Tlie HanHOHaibHO-pycCcKOTrO Apysabiuua. Ore. pepaktop A-p. Oizo. K. Jdewepues IO. JI. 187 Rajonuose (Zarasų, Ignalinos, Švenčionių ir kt.), kur iš seno gyvena nemaža rusų ir kitų tautybių žmonių, matyti dvi tendencijos: 1) socialiai aktyvaus lietuvių — rusų bilingvizmo formavimasis ir 2) palyginti nedidelis socialinis pareikalavimas aktyvaus rusų — lietuvių bilingvizmo. Šios tendencijos atsiranda dėl to, kad nacionaliniu at- žvilgiu mišriuose rajonuose rusų kalba plačiai funkcionuoja kaip nacijų bendravimo priemonė. Lietuvių kalbą išmoksta tie rusai, kurie respublikoje gyvena ilgesnį laiką ir kurių darbe ir veikloje ji reikalinga. Lietuvių kalbos ypač prireikia rusams — kaimo gyventojams. Lietuvių kalbos mokėjimas rusų tautybės gyventojų tarpe respublikoje apskritai yra atvirkščiai proporcingas rusų gyventojų tankumui. Rajonuose, kur rusų gyventojų procentas didelis, lietuvių kalbos mokėjimas menkas. Antai, 1970 m. su- rašymo duomenimis, Zarasų rajone rusų gyventojai sudaro 20,39, bet lietuvių kal- bą temoka 41,194. Tuo tarpu Šiaulių rajone, kur rusų tautybės gyventojų iš viso yra tik 3,19 lietuviškai moka 719%, rusų tautybės žmonių. Tam tikras dėsningumas matyti ir bilingviams nustatant gimtąją kalbą. Jei šei- moje yra vartojama viena kalba, tai visų tautybių informantai (lietuviai, rusai, lenkai ir kt.) gimtąja kalba laiko savo tautybės kalbą, o mišrių šeimų informantų gimtoji kalba dažnai nesutampa su jų tautybės kalba. V. Michalčenko pagrįstai skiria antrosios kalbos mokėjimą nuo jos funkciona- vimo įvairiose gyvenimo sferose. Jaunesnioji ir vidurinioji respublikos gyventojų karta mokėsi rusų kalbos mokykloje, todėl galima manyti, kad daugumas lietuvių daugiau ar mažiau moka rusų kalbą. Bet visai kita padėtis yra su jos funkcionavimu. Lietuvių — rusų bilingvizmas yra socialiai aktyvus tik tam tikromis etninėmis saly- gomis (didelis procentas rusų ir kitų tautybių gyventojų). Rusų kalba čia yra vartoja- ma kaip įvairių tautybių susižinojimo priemonė; be to, ja yra skaitoma speciali li- teratūra, ji funkcionuoja radijo, televizijos, spaudos sferose. Socialiai aktyvus lietu- vių — rusų bilingvizmas yra būdingas pramoniniams respublikos centrams ir kai ku- riems rajonams (Šalčininkų, Vilniaus, Švenčionių ir kt.). Likusi respublikos gyven- tojų dalis rūsų kalbą moka menkiau, vadinasi, rusų kalbos funkcionavimas čia yra pasyvesnis, mokymasis mokykloje gyvojo bendravimo gali būti ir neparemtas, todėl panašiais atvejais apie bilingvizmą tegalima kalbėti labai sąlygiškai. Simas Karaliūnas Indeks — stownik do ,,Daukšos Postilė“. Opracowal Czeslaw Kudzinowski. Tom I (A — N), VI +543 p. Tom II (O —Ž), 527 p. Poznan, 1977. Mikalojaus Daukšos 1599 m. postilė yra vienas iš pačių reikšmingiausių senosios lietuvių raštijos paminklų. Dėl kalbos taisyklingumo, žodyno turtingumo ir ypač dėl kirčio vietos žymėjimo šios knygos duomenys plačiai kalbininkų naudojami ne tik lituanistiniuose, bet ir apskritai indoeuropeistiniuose darbuose. Lenkų kalbininkas Česlovas Kudzinovskis dabar padarė tuos duomenis mokslininkams lengviau priei- namus: išleido didelį, dviejų tomų (net 1076 p.!) indeksą-žodyną, kuriame suregist- ruoti visi Daukšos postilės žodžiai ir jų formos. Poznanės universiteto profesorius Č. Kudzinovskis—Zinomas Lenkijos baltis- tas. Jis 1935 m. baigė Vilniaus universitetą, kur studijavo lyginamąją indoeuropie- čių kalbotyrą. 1935 — 1937 m. specializavosi finų — ugrų kalbotyros srityje Helsinkyje, 1937—1939 m. — Budapešte, kur apgynė filologijos daktaro disertaciją (,,Suomiy garsų sistema“). Gyvendamas ir studijuodamas Vilniuje, išmoko lietuvių kalbą ir įsitraukė į įvairių baltų kalbotyros problemų tyrinėjimą. 1958 m. jis kartu su kitais lenkų kalbininkais pagal Britų muziejuje Londone sau- gomą S. Chilinskio biblijos vertimo rankraštį išleido ,,Naujojo testamento“ tekstą. Yra parengęs spaudai lenkų etnografo ir folkloristo O. Kolbergo raštų 53-iąjį tomą 188