Galūninė terminų daryba

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Stasys KEINYS GALŪNINĖ TERMINŲ DARYBA Išvestinių lietuviškų terminų daiktavardžių tarpe nemažą būrį sudaro galūnių vediniai. Galūnių vediniais yra laikomi tokie žodžiai, kurių galūnės, kaip pagrindinė kaitybos priemonė, kartu turi ir žodžių darybos funkciją. Taigi galūninės darybos žodžiu galima laikyti tik tokį žodį, kuris darybos ryšiais yra susijęs su kitu lietuvių kalboje vartojamu žodžiu, vadinamuoju pamatiniu žodžiu. Terminų tvarkytojui nekalbininkui tai pravartu įsidėmėti, nes, netiksliai supratus šio žodžio darybos būdo esmę, galūninei vedybai kartais visai nepagrįstai priskiriamas, pavyzdžiui, ir tarptautinių terminų aplietuvinimas, t. y. lietuviškos galūnės pridėjimas. Žodžių skolinimasis bei jų priderinimas prie pasiskolinusios kalbos gramatinės sistemos yra visai kitos rūšies reiškinys, negu žodžių daryba. Tai du skirtingi kalbos žodyno plėtojimo keliai. Žodžių daryba su galūnėmis ir kilmės, ir vedinių darybinės reikšmės bei formos (pamatinių žodžių pobūdžio ir vedinių santykio su tais žodžiais) atžvilgiu yra artimai susijusi su priesagine daryba. Dėl to galūnių vediniai gali būti skirstomi taip pat, kaip ir priesagų vediniai. ia sinchroniškai nagrinėjami galūninės darybos terminai daiktavardžiai, surinkti iš teisės, geologijos ir fizinės geografijos, fizikos, sporto, melioracijos, chemijos, tekstilės, literatūros, botanikos, ekonomikos bei skaičiavimo technikos terminų žodynų, kuriuos yra peržiūrėjusi respublikos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos komisija?. Tyrimo objektą sudaro 801 galūnės vedinys (dalis vediniy yra vartojami ne vienos srities terminologijoje, dėl to pateikti dviejuose ar net keliuose žodynuose, pavyzdžiui, nuogriuva GZ, MZ ir SZ2, tačiau čia jie skaičiuoti kaip vienas vedinys). Galūnių vediniai pagal darybinę reikšmę bei pamatinių žodžių pobūdį skirstomi taip (darybos būriai čia išdėstyti pagal vedinių skaičių): A. Veiksmažodžių vediniai: veiksmo rezultato pavadinimai, veiksmų pavadinimai, įrankių pavadinimai, vietų pavadinimai, veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai; B. Vardažodžių vediniai: vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, ypatybių pavadinimai. Galūnių darybos terminų daiktavardžių pasiskirstymas žodynuose pateikiamas 1 lentelėje. . Terminai daiktavardžiai su galūnėmis dažniausiai vedami iš veiksmažodžių (nagrinėjamose srityse 727 vediniai, arba 90,89, visų galūninės darybos terminų). Tai atitinka aiškiai pastebimą galūnių darybos daiktavardžių polinkį apskritai dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. V. Urbutis, pirmasis plačiai išnagrinėjęs dabartinės kalbos daiktavardžių darybą su galūnėmis, remdamasis „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (V., 1954) pavyzdžiais (ten jų yra netoli trijų tūkstančių), nustatė, kad daugiau kaip keturi penktadaliai šios rūšies vedinių yra susikurti iš veiksmažodžių 1 Terminai atrinkti ir pateikiami taip pat, kaip anksčiau paskelbtame autoriaus darbe ,,Priesaginé lietuviškų terminų daryba“. — Kn.: Lietuvių terminologija. V. 1975, p. 7—8. 2 Žr. sutrumpinimų sąrašą. 155 I lentelė r Terminų žodynas | Iš viso ū skirtin Darybos būrys | 17 Bz |Chž| Ež | FŽ | GZ | LŽ |MŽ st sz | rz | "din | | Veiksmo rezultato | | | | pavadinimai 66 | 20 | 33 | 59 | 14 | 89 | 34 | 74 | 6 35 | 4 | 30 | | Co Veiksmy pavadini- | | | mai — | 15 |-14-| 77.1 20 | 58 | 18 | 38 | 84 | 34 | 71 253 | | | | | | Įrankių pavadinimai — 8 4 || 4 | 6 | —| 15] 30 | 17 | 4 | 63 | | Vietų pavadinimai — 21 = || — | 21 — | 22 3 | 10 | - 49 | || Vardažodinės ypaty- | weed bės turėtojų pava- | = dinimai 3 6 9 2 27120 || 5 5 8 | | 45 | ER Ypatybiu pavadini- | mai = nd 1) RH Le Bel Wid? 29 | | | | | Veiksmažodinės ypa- | | | tybés turétoju pa- - Zz za Iš viso skirtingų ve- | | | | diniy | | | | | 801 | \ | || | [Urbutis V., 1961, 57]. Itin būdinga su galūnėmis daryti veiksmo rezultato pavadinimus (nagrinėjamuose pavyzdžiuose 42,89, visų ir 47,294 veiksmažodinių galūnių vedinių). Šiuo polinkiu galūnių vedinių daryba labai aiškiai skiriasi nuo terminų darybos su priesagomis, kur didžiausią būrį sudaro veiksmų pavadinimai. Ir apskritai nagrinėjamuose terminų žodynuose veiksmo rezultato pavadinimų, padarytų su galūnėmis, yra gerokai daugiau, negu priesaginių (iš viso yra 567 su priesagomis ir galūnėmis išvesti veiksmo rezultato pavadinimai, trys penktadaliai jų yra galūnių vediniai). Taip pat ir šiuo atžvilgiu terminų ir apskritai dabartinės lietuvių kalbos veiksmo rezultato pavadinimų daryba su galūnėmis gražiai sutinka“. Galūnės gana populiarios yra ir veiksmų pavadinimų vedyboje (31,694 visų ir - 34,89, veiksmažodinių galūnių vedinių), tačiau nuo priesagų jos vis dėlto labai smarkiai atsilieka (iš viso darbo objektą sudarančiuose žodynuose yra 2845 veiksmų pavadinimų būriui priklausantys vediniai, o galūnių vediniai jų tarpe sudaro tik 8,994). Kitų darybos būrių vedinių su galūnėmis padaryta žymiai mažiau. Menkai galūnėmis tesiremiama, darantis terminus iš vardažodžių (paprastai būdvardžių bei daiktavardžių). * V. Urbutis nustatė, kad dabartinėje kalboje su galūnėmis yra išvesta didesnė pusė veiksmo rezultato pavadinimų. Žr. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. I, p. 368. 156 Su galūnėmis išvesti terminai paprastai būna aiškūs, tikslūs, visai atitinka bendruosius lietuvių kalbos žodžių darybos polinkius. Turint galvoje, kad galūnių vediniai yra trumpi (pamatinio žodžio ar darybos pamatu imamos jo formos nepailgina skiemenų skaičiumi), terminų daryboje jie itin parankūs. Mat, neretai pageidautina gero termino savybe laikomas trumpumas. Pavyzdžiui, žinomas rusų terminologas D. Lotė (1966, 30, 128) laikė, kad termino trumpumo reikia siekti taip pat, kaip ir tikslumo®. Šį reikalavimą jis taikė ne tik patiems terminams, bet ir jų darybos afiksams, pavyzdžiui, priesagoms [Jlorre JĮ. C., 1971, 157]. Trumpumo atžvilgiu galūnių vediniai terminologijai tinka, galima sakyti, idealiai. Na, o atsimenant jų iš darybos gaunamos reikšmės atspalvius, galima teigti, kad kartu su priesagų vediniais galūnių darybos terminai sudaro darnų ansamblį. Šiame ansamblyje galūnių vediniai visu pajėgumu dar nepanaudojami. Taigi, kuriant bei tvarkant lietuviškąją įvairių mokslo bei technikos sričių terminiją, galūnių vediniais būtų galima ir net patartina daugiau remtis. Veiksmažodžių vediniai Veiksmo rezultato pavadinimai Beveik pusė visų iš veiksmažodžių padarytų galūnių vedinių, rastų nagrinėjimui imtuose terminų žodynuose, yra veiksmo rezultato pavadinimai, t. y. iš darybos kylanti jų reikšmė yra pamatiniu veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo padarinio Zyméjimas, pvz.: išgauba „medžiagai džiūstant atsiradęs išsipūtimas“ ChZ, sąmuša ,,audinio yda; per tankių ataudų ruožas, susidaręs dėl audinio reguliatoriaus sutrikimo arba dėl per didelio metmenų veleno stabdymo“ ATŽ ir kt. Dalis šiam būriui priskiriamų vedinių (maždaug septintadalis) darybiškai gali būti suvokiami ir kaip veiksmo objekto pavadinimai, pvz.: įmoka TŽ, perlaida TŽ ir kt. Ne vienas šio būrio vedinys potencialiai gali turėti abi — ir veiksmo rezultato, ir veiksmo objekto — reikšmes. Visų pirma dėl to veiksmo objekto pavadinimus ir nepatogu išskirti į atskirą darybos būrį. Dauguma (8794) veiksmo rezultato pavadinimų yra galūnių -a ir -as vediniai. Patį produktyvųjį šio būrio tipą sudaro galūnė -a (dalis vedinių terminologijoje vartojami tik daugiskaitos formomis) — su šia galūne išvesta beveik du trečdaliai vedinių. Beveik penktadalis šio būrio vedinių yra padaryti su galūne -as. Galūnių -is (-ys) ir -ė tipai yra menkesnio darumo, o -ius bei -uo — visai nedarūs. -a (-os) Galūnė -a (daugiskaitinių vedinių -os), be abejo, yra pati aktyvioji dabartinės terminologijos (kaip ir apskritai dabartinės kalbos [Urbutis V., 1965, 378]) veiksmo rezultato pavadinimų darybos priemonė. Nagrinėjamuose terminų žodynuose su ja pateikta tiek pat terminų, kiek ir išvestų su visomis šio darybos būrio priesagomis, o patį darųjį priesaginį darybos tipą (-inys) vedinių skaičiumi ji lenkia tris kartus. Imant daugiau šaltinių, šie duomenys, žinoma, gali kiek pakisti, tačiau, kaip rodo sugretinimas su anksčiau išvestais duomenimis iš mažesnio šaltinių skaičiaus [Keinys S., 1968, 191], bendras vaizdas iš esmės turėtų likti panašus. Daugiskaitiniai terminai (galūnė -os) sudaro kiek per penktadalį visų čia nagrinėjamų vedinių, pvz.: išlaidos EŽ, MŽ, STŽ, TŽ, išrūgos ChŽ, nuobiros EŽ, pajamos EZ, TŽ, santaupos EZ, TZ ir kt. Apie 49%, vedinių skirtingais terminais yra vartojami abu skaičiai, pvz.: išnaša ,,vandens išgraužtas griovys“ MZ, cnocka, 10JICTPOYHOE 4 Plg. dar: Terminologijos darbas (Pagrindai ir metodai). V., 1973, p. 11-12. 157 npHMeuaHHe LŽ, „cuocka“ STZ ir išnašos „tai, kas vandens išnešta, išplauta“ MZ, GZ, nuoplova (geol.) „cM6iB“. GZ ir nuoplovos „gamybinės atliekos; plovimo, vėlimo bei dažymo metu nuo vilnonio audinio atsiskyręs pluoštas, surinktas nuo mašinų bei vonių dugno <...>; c6oii* ATŽ, paruoša ,3aroroBka; angl. blank; slab, bar“ STZ ir paruošos „3aroroBku“ EZ, sankaupa „ckonjenne“ GZ, „Hakon/ienue; angl. accumulation; cumulation; filing, gathering, storage“ STZ ir sankaupos „uakonJienus“ EZ ir kt. Retkarčiais tokio skyrimo atvejų pasitaiko netgi vienos srities terminijoje, pvz.: neprakarša ,,karsinio, sluoksnos arba verpalų yda; į pavienius plaušelius neišskirstyti vilnos kuokšteliai <...>“ ATŽ ir neprakaršos „audinio yda; trumpi, pailgi sustorėjimai nuo įaustų siūlų, pagamintu iš blogai iškaršto pluošto“ ATŽ. Toks maksimalus vieno darybos tipo išnaudojimas vis dėlto nėra patogus (matyt, dėl to plačiau ir netaikomas) — daugiskaitoje dažniausiai čia turėtų susidaryti homonimai. Didžioji dauguma šio dariausio afikso vedinių yra veiksmo rezultato pavadinimai, pvz.: apybraiža „ouepk“ LZ, apybrėža „KOHTYp, oueptanne* STZ, aprankos „vilnos pluoštas, surenkamas avių kirpimo metu iš atitrūkusių nuo plako įvairios kokybės kuokštelių“ ATZ, apsiuva „pyuetinuk“ SZ, atbrizga „sluoksnos yda; atspuręs, sudarkytas sluoksnos kraštas <...>“ ATZ, atkarpa „orpe30k“ LZ, STZ, SZ, atlanka „atlenktas ir prie žemės prismeigtas stiebas (ar šaka), kuris vėliau sudaro šaknis ir išauga nauju augalu“ BZ, atliekos ,,gamybos procese kartu su išvalomomis iš pluošto priemaišomis nubyrėjusi pagrindinė žaliava arba sugadinti pusgaminiai; daugumą jų po valymo arba kito apdirbimo galima panaudoti gamyboje“ ATŽ, „medžiagos, liekančios nuo gamybos“ ChZ, EZ, atplaiša ,lapelio skiltis, kai lapelį suskaldo gilios ir smailios išpjovos“ BZ, „,orropxeHen“ GZ (geol.), atžala „iš nupjauto medžio kelmo ar šaknų išaugęs antžeminis lapuotas ūglis, gavęs pradžią iš miegančių ar pridėtinių pumpurų“ BZ, grąža „,cnaua“ EZ, įduba „įdubimas, įdubusi vieta, duburys, dubuma“ MZ, įgula „sKunax“ SZ, įpjova „genėjimo peiliu vaismedžiui padaroma atitinkamo pavidalo žaizda (sodininkystėje); najpes“ BZ, ,unanpeska; npopesb” STZ, „3apy6ka“ SZ, įstaiga ,,yupexnenue, 3aBejenne“ EZ, TZ, ifara ,,ariant lysvémis, į abi puses išversta vaga“ MZ, išdroža „kas išdrožta; vagelė lentoje suleisti su kita lenta“ MŽ, iškratos „tekstilės fabrikuose kratymo mašina išvalytos gamybinės atliekos, pvz., nuokaršos iš pakulų karšimo mašinų, pabiros iš vilnos atliekų valymo mašinų ir pan. <...>“ ATŽ, išnara „musmirių ir kai kurių kitų grybų apvalkalo liekana, kuri pasilieka prie koto pagrindo ir supa jį kaip kokia makštis“ BZ, išspaudos „grūdų, sėklų liekanos, išspaudus aliejų“ ChZ, išvarta „BerpojioM“ SZ, įvalka „audinio, dažniausiai austo automatinėmis staklėmis, yda; šaudyklės įneštas į žiotis pašalinis siūlas“ ATZ, nepratampa ,,verpaly yda; už normalųjį siūlą kelis kartus storesnė ir žymiai mažesnio sukrumo nedidelė siūlo atkarpa, atsiradusi dėl knatelio nepratempimo verpimo mašinos temptuvuose“ ATŽ, nuobrukos ,,supainiotas, labai spaliuotas pluoštas, gautas iš brukimo mašinos <...>“ ATŽ, nuogriuva „stačių šlaitų ar kalnų žemė, atskilusi ir nugriuvusi žemyn; griūtis“ MŽ, GŽ, SŽ, nuogulos „žemos rūšies vienalytė vilna, labai užteršta mėšlu ir šlapalu, nukirpta nuo gyvulio pasturgalio nugulėtų vietų“ ATŽ, „nusėdusios uolienos“ ChŽ, GZ, „1. sausumoje iš nutekančio paviršinio vandens nusėdusios kietosios dalelės; 2. mineralinė masė, susidariusi vėjo pustymo arba ledyno poveikyje“ MŽ, nuovarvos ,,marginto arba spausdinto audinio yda; marginimo dažai išsilieję viena kryptimi už rašto kontūro ribų dėl garinimo drėgnuose garuose“ ATZ, „nuo kristalų atskirtas negrynas tirpalas“ ChŽ, palaipa „gulsčiai orientuotas stiebo šoninis ūglis, kuriuo augalas vegetatyviškai dauginasi, pvz., šliaužiančiosios vaisginos (Ajuga reptans), baltosios smilgos (Agrostis stolonifera)“ BZ, paminos ,,pluostinés linų mynimo atliekos; vartojamos pakuloms gaminti“ ATŽ, persukos ,,verpalų yda; periodiški arba atsitiktiniai siūlo suplonėjimai su per dideliu sukrumu, atsiradę dėl blogo temptuvų darbo“ ATŽ, prakarpa „audinio yda; skylutė, prakirpta audinyje, kai po kirpi158 mo mašinos peiliais kartu su audiniu pateko mazgas, siūlgalis, spurgas ir pan.“ ATŽ, priesaga „cybĖuxc“ STZ, sąnašos ,,vandens, vėjo suneštos nuosėdos“ ChZ, ,,vandens, vėjo suneštos žemės“ MZ, GZ, sandauga ,,npousseienne, angl. product“ STZ, santaupos „,cOepexennus“ EZ, TŽ, sqvélos ,,ydinga vilna, susivėlę vilnų gabalai, kurie sunkiai suplėšomi rankomis, atplėšti rūšiavimo metu nuo normalių plako dalių arba susivėlę per visą plaką“ ATŽ, skalda „netaisyklingos formos akmens gabalai nuo 5 iki 150 mm dydžio (pagal GOST), gaunami skaldant didesnius akmenis arba susidarantys dūlėjant uolienoms“ MŽ, GŽ ir kt. Dalies vedinių ryškesnė yra veiksmo objekto reikšmė, pvz.: atmena „Žr. atmintinė“ LŽ, atsargos ,,3anacbl; MpUIacel; peeps’ EŽ, įkrova „paruoštas technologiniam procesui tam tikras mišinys“ ChZ, įmoka „,B3Koc“ EZ, „nnarėx“ EZ „nnarex, naara“ TŽ, išieška „,B3pickanune“ EZ, išmoka „Bbigaua“ EZ, kopa „jmuona“ GZ, paroda „BsicraBka“ EZ, perlaida „mepeBon“ TZ. siunta „nockiika“ EZ, STZ, „orzrpy3ka“ EZ, valda „Bnanenne“ EZ, TZ ir kt. Tačiau čia būtina pasakyti, kad ne vienu atveju veiksmo rezultato ir veiksmo objekto reikšmes išskirti yra sunkoka, nes tas pats vedinys gali žymėti ir viena, ir kita. Pavyzdžiui, darybinės reikšmės atžvilgiu siunta gali būti ir „tai, kas siunčiama“, ir „tai, kas pasiųsta“, paskola — „tai, kas skolinama“ ir „tai, kas paskolinta“, grąža — „tai, kas grąžinama ar grąžintina“ ir „tai, kas grąžinta“ ir kt. Kai kurie vediniai darybiškai gali būti suvokiami ir kaip veiksmų pavadinimai (veiksmažodžių abstraktai). Tokie galėtų būti, pavyzdžiui, aptrauka „Harėk“ GZ, atodanga „kurių nors uolienų išėjimas į paviršių, kur jos sąnašų nedengiamos“ MŽ, nuotrauka „matavimai žemėlapiams bei planams sudaryti“ MZ (sinonimas nuotraukos darymas), užkamša „upės užsikimšimasižu“ MŽ ir kai kurie kiti. Galimas daiktas, kad dalies vedinių veiksmo rezultato reikšmė yra antrinė, ne darybinė, o susidariusi konkretėjant atskirų vedinių leksinei reikšmei (dėl tokio konkretėjimo dabartinėje kalboje ir jos terminologijoje yra būrelis veiksmų padarinius žyminčių netgi priesagos -imas, -ymas vedinių). Žiūrėti terminologinės vedinių reikšmės netikslu, nes savo individualiąją reikšmę jie gali būti įgiję ir nepriklausomai nuo darybos. Taigi galūnių vedinių klasifikavimas yra sudėtingesnis, negu priesaginių, juoba kad tos pačios galūnės yra vartojamos daugumoje darybos būrių. Galūnės -a veiksmo rezultato pavadinimai terminologijoje, kaip ir apskritai dabartinėje kalboje, dažniausiai remiasi priešdėliniais veiksmažodžiais (nagrinėjamų pavyzdžių tarpe remiančiųsi nepriešdėliniais veiksmažodžiais vedinių yra 2,6%). Šiuo darybos polinkiu smarkiai praplečiamas darybos pamatu einančių veiksmažodžių ratas — mat, šio būrio vedinius su priesagomis įprasčiau daryti iš priešdėlių neturinčių veiksmažodžių. Iš nagrinėjamų pavyzdžių daugiausia yra turinčių priešdėlius nuo-, iš-, pa-, są- (sam-, san-) ir at-. Su kiekvienu tų priešdėlių yra ne mažiau kaip po 20 pavyzdžių, ir jie sudaro apie tris penktadalius visų nagrinėjamų veiksmo rezultato pavadinimų. Pamatinių veiksmažodžių priešdėliai ap-, į-, iš-, pa-, pervedinyje išlieka nepakitę. Dažniausiai nesikeičia ir priešdėliai at-, pra-, o pasitaikantys atskiri vediniai su pakeistu priešdėlio variantu, pvz.: atomazga LZ, STZ, proreta „audinio yda; skersinė retesnių ataudų juosta, kurioje ataudų skaičius ilgio vienete yra mažesnis už minimalų techninėse sąlygose nurodytą skaičių <...>“ ATZ, prošvieta „audinio yda; skylutė, palikusi ištraukus iš audinio įaustą nuosmuką, garankštį, pūką ir pan.“ ATZ, prorėža „įištiesinant upės vingį iškasta vaga“ MZ, STZ, gali būti laikomi išimtimis, iš jų atomazga, nors „,Lietuvių kalbos žodyno“ I tomo pirmajame leidime ir pažymėtas kaip neologizmas bei raštų kalbos žodis (1941, 333), kuo abejoti, matyt, nėra prasmės, yra sudarytas, be abejo, pagal Rytų Lietuvos šnektoms būdingus dėsningumus. Pamatinių žodžių priešdėliai nu-, pri-, su-, taip pat Variantai apibei atipaprastai galūnių vediniuose pakeisti daiktavardžiams būdingais priešdėlių varian159 tais nuo-, prie-, sq- (sam-, san-), apy-, ato-. Išimtys čia retos, pvz. : priklija „natūralaus žaliavinio šilko yda; pašaliniai šilko pūkeliai, prilipę sericinu prie siūlo ilgoje atkarpoje“ ATŽ ir sutūra „moB“ GZ (paleon.). Fizinės geografijos terminas antburga GZ, be abejo, nėra specialiai terminologijos reikalams darytas žodis —tai Žemaičiuose gyvas žodis (LKZ, 1968, 158) ir iš ten paimtas (tuo paaiškinamas ir nebūdingo literatūrinei kalbai priešdėlio antbuvimas pamatiniame Zodyje)®. Taigi veiksmo rezultato pavadinimai, priklausantys galūnės -a tipui, turi iš veiksmažodžių gautus (sakytais atvejais modifikuotus) šiuos priešdėlius: ap-, apy-: apkalba SŽ, apnaša, -os BŽ, ATŽ, ChŽ, aprankos ATŽ, apsiuva SŽ, apsukos ATZ, apvija FZ; apybrėža STZ, apysaka LŽ; at-, ato-: atauga BŽ, atgyvenos EŽ, atkarpa LŽ, STŽ, SŽ, atliekos ATŽ, ChŽ, EZ. atmatos ATŽ, ChŽ, EZ, atmata STZ, atplaiša BZ, GZ, atžala BZ: atodanga MZ, atomazga LZ, STZ, atotampa SZ; į-: igriova GZ, MZ, ikarta GZ, STZ, įmaišos ATZ, įplaukos EZ, įraiža MZ, ispauda MZ, ivalka ATZ; iš-: išauga BZ, isgauba ChZ, GZ, išgrąža MZ, iskarpos ATZ, ištrauka ChZ, GZ, LZ, MZ, TZ, isvalos ATZ, isvarta SZ; ne- (nepa-, nepra-, neprie-): nepasiausa ATZ, nepratampa ATZ, nepriemoka EZ; nuonuobiros EZ, nuoblukos GZ, nuogriuva GZ, MZ, SZ, nuopjova STZ, nuopléšos ATZ, nuoplovos, -a ATZ, GZ, nuosėdos ATZ, ChZ, FZ, GZ, MZ, nuospriada ATZ, nuotrupa GZ, nuovarvos ATZ, ChZ, nuoviros ChZ; pa-: pabiros ATZ, padala LZ, pajamos EZ, TZ, parovos ATZ, paslavos ATZ, pasova SZ: per-: perkrypa ATZ, perlanka GZ, persukos ATZ; re Pros: pragrauza MZ, prakarpa ATZ, prapjova STZ; proreta ATZ, proréza MZ, STZ; rie-, pri-: prielaida ATZ, STZ, priemaiša ChZ, FZ, STZ, priesaga STZ; priklija ATZ: : sa- (sam-, san-), su-: sąjunga EZ, TZ, sąnašos ChZ, GZ, MZ, sąnaudos, aEZ, STZ, sąsmaukos ATZ, sqvarta GZ, sqvélos ATZ; sampyla GZ, MZ, samplovos GZ, MZ, sampiitos GZ: sandauga STZ, sangrida GZ, MZ, sankaupos EZ, sankaupa GZ, STZ, santaupos EZ, TZ, santrauka LŽ, STZ; sutira GZ: už-, užuo-: užkamša MZ, uzkarta GZ, SZ; ufuonasa ATZ. Neretai susidaro vienaSakniy, išvestų iš skirtingus priešdėlius turinčių veiksmažodžių, terminų būreliai, pvz.: -pjov-: ipjova BZ, STZ, SZ, išpjova STZ, SZ, nuopjova STZ, prapjova STZ; -mok-: įmoka EZ, TZ, išmoka EZ, nepriemoka EZ; -naš- (:-nes-): apnašos ATZ, BZ, ChZ, isnasos GZ, MZ, sąnašos ChZ, GZ, MZ; -plov-: isplovos, -a GZ, MZ, nuoploves, -a ATZ, GZ, samplovos GZ, MZ; -aug-: atauga BZ, išauga BZ ir kt. Sudarant terminų sistemas, šios galūnių vedinių darybos galios galėtų būti netgi geriau panaudojamos. Yra keletas vedinių, kurie tik iš dalies gali būti skiriami šiam darybos tipui, pvz.: pakulos „trumpas linų pluoštas, pagamintas pakulinimo mašina iš maigų, paminų, nuopešų bei nuobrukų, taip pat iš mažiausių numerių ilgio pluošto“ ATZ, „,suvelti linų pluoštai“ ChŽ, paminos „pluoštinės linų mynimo atliekos <...>“ ATŽ, parovos „trumpi neišsivystę linai, paliekami renkant gerus linus <...>“ ATŽ, pašukos * Tai, žinoma, nereiškia, kad visi kiti nagrinėjami vediniai būtinai yra tam tyčia kaip terminai daryti. Neabejotina, kad tam tikra jų dalis yra sutermininti paprastieji kalbos žodžiai. Jų nagrinėjimo motyvai tie patys, kaip išdėstyta straipsnyje ,,Priesaginé lietuviškų terminų daryba“. — Kn.: Lietuvių terminologija. V., 1975, p. 8. 160 „šukuotinio linų, medvilnės bei vilnos verpimo gamybinės atliekos; šukavimo mašinų iš sluoksnos arba saujos pašalintas trumpo pluošto, spurgų bei priemaišų mišinys <...>“ ATŽ. Žinoma, galima manyti, kad šie, be abejo, iš liaudies kalbos terminologijon patekę žodžiai kazkuomet yra susidarę kaip galūnės -a vediniai iš veiksmažodžių pakulti, paminti, parauti, pašukuoti ir reiškė tai, kas liko pakūlus, pamynus, parovus, pašukavus, lygiai kaip galūnės vediniu laikomas semantiškai gana artimas žodis pašlavos [Urbutis V., 1961, 31], vartojamas taip pat ir terminologijoje (ATŽ). Tačiau, kita vertus, galima tarti šiuos žodžius esant ir mišrios darybos (priešdėliniaisgalūniniais vediniais). Sinchroniškai toks darybos suvokimas, rodos, visai galimas. Pasitaiko ir tokių terminų, kuriuos sunku semantiškai susieti su atitinkamais priešdėliniais veiksmažodžiais arba tokie veiksmažodžiai neatrodo natūralūs dėl savo neįprastumo (dėl to abejotina, ar atitinkamos srities specialistų yra vartojami ir, vadinasi, galėjo būti nagrinėjamų žodžių darybos pamatu). Pvz.: įtaka LŽ, STŽ, nepradaža ATZ, nuorūšos ATZ ir kt. Turint galvoje, kad iš esmės visi tokie žodžiai savo priešdėliais gražiai sutampa su atitinkamais rusiškais ar kitų kalbų terminais (plg. Bansanue, vok. Einfluss, lenk. wplyw; HenpokKpac; OTCOpTHpOBKA), reikia manyti, kad jie yra vertiniai (kai kurie netgi morfeminiai — nepradaža — wenpokpac, nors šiaip turimi pavyzdžiai darybos būdu dažniausiai skiriasi). Tokie terminai, neturėdami lietuviškos motyvacijos, dažnai būna neaiškūs, netikslūs ir todėl (kai neįsigalėję) vengtini. Kita vertus, taip pat yra terminų, kurie darybiškai yra susiję su atitinkamais priešdėliniais veiksmažodžiais, bet pastarieji tuos priešdėlius yra gavę ne natūraliai, o dėl kitų kalbų įtakos, pvz.: ištrauka ChZ, GZ, MZ, plg. BbiTS*KKA, ekstraktas<lot. extractum: extrahere „ištraukti, pašalinti“, atžyma EZ, GZ, TZ, plg. orMerTkKa, papyna ATŽ, plg. nonneruna, persukos ATZ, plg. repekpyTbi, prašiauša ATŽ, plg. npoBopcoBkKa TKauu, priemaiša ChZ, FZ, STZ, plg. npumMecb ir kt. Tokie vediniai, būdami reguliarūs, gali būti nepriimtini dėl pamatinių žodžių netaisyklingumo (pastarųjų taisyklingumo nustatymas priklauso jau priešdėlinių veiksmažodžių darybai). Pastebėtina, kad daugeliu atvejų tikslus priešdėlio atitikimas skirtingose kalbose nėra pakankama priežastis žodžiui nupeikti — nepriimtini tik tie žodžiai, kurių priešdėlis nemotyvuotas, ardo kalbos sistemą ar sukelia dviprasmybę. Minėtų pavyzdžių tarpe nevykiausias yra terminas prašiauša. Didžioji vedinių dalis (per tris ketvirtadalius turimų pavyzdžių) remiasi pirminiais veiksmazodziais®. Likusių vedinių tarpe maždaug dvigubai daugiau yra tokių, kurie padaryti iš mišrinių veiksmažodžių, pvz.: įmaišos ATŽ (: įmaišyti, įmaišo, -ė), išieška EŽ, TŽ (:išieškoti, išieško, -ojo), nuovarvos ATŽ, ChŽ (: nuvarvėti, nuvarva, -ėjo), priemaiša ChZ, FZ, STZ (:primaišyti, primaišo, -ė), skalda GZ, MZ (:skaldyti, skaldo, -ė), valda EŽ, TŽ (:valdyti, valdo, -ė) ir kt. Taigi antriniais veiksmažodžiais šio tipo vedinių daryboje remiamasi palyginti retai (nagrinėjamų pavyzdžių tarpe 7,5%). Pvz.: atgyvenos EZ (:atgyventi, -a, -o), grąža EZ (:grąžinti, -a, -o), paskola EZ (:paskolinti, -a, -0), sanaudos EZ, STZ (:sunaudoti, sunaudoja, -o), santrumpa LZ, STZ (:sutrumpinti, -a, -0) ir kt. Veiksmažodžių darybos priesagos į vedinių kamieną, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, dažniausiai nepatenka. Dauguma šio tipo veiksmo rezultato pavadinimų (ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai) yra išvesti iš galininkinių veiksmažodžių, pvz.: apybrėža STŽ, aprankos ATŽ, atkarpa LŽ, STZ, SZ, ikarpa STZ, išdroža MZ, nuokarpa ATZ, nuopjova STZ, paskola EZ, skalda GZ, MZ ir kt. Likusieji vediniai remiasi negalininkiniais veiksmažodžiais, pvz.: apZalos BZ, atbrizga ATŽ, išauga BZ, nuogrimzdos MZ, pabiros ATZ, varvos ChZ, GZ ir kt. Tačiau atskiri vediniai gali būti ne vienaip motyvuoti, pvz.: nuotrupa GZ gali būti vedinys ir iš nutrupéti, ir iš nutrupinti; priklija ,,natiralaus Zaliavinio Silko yda; pašaliniai Silko piikeliai, prilip¢ sericinu prie siūlo ilgoje atkarpoje“ ® Pirminiai, miSriniai ir antriniai veiksmažodžiai čia skiriami pagal ju neprieSdéliniy pagrindinių formų struktūrą. 11. Us. Nr. 1534 161 ATŽ, kaip rodo termino apibūdinimas, remiasi savaiminiu veiksmažodžiu, t. y. reiškia „tai, kas prisiklijavę“, bet, kita vertus, galima ir 2. priklija — ,.tai, kas priklijuota“ ir kt. Tokių darybinés homonimijos atvejų, ypač kai vedinys gali būti motyvuotas ir paprastojo, ir sangrąžinio veiksmažodžio, yra daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, plg. dar: apnaša, -os ATŽ, BŽ, ChŽ (:apnešti ir apsinešti), įmaišos ATŽ (:įmaišyti ir įsimaišyti, terminas remiasi savaiminiu veiksmažodžiu, plg. apibūdinimą — „pagrindinės vilnos masėje įsimaišę kitos (dažniausiai gretimos kokybės) vilnos kuokšteliai“), išskyros BŽ, GŽ (:išskirti ir išsiskirti, plg. BŽ apibūdinimą — ..sekretai ir ekskretai) — gyvųjų ląstelių pagamintos ir į lauką arba tarpuląsčius išskiriamos medžiagos“), sankaupa, -os EŽ, GŽ, STŽ (:sukaupti ir susikaupti), sąvėlos ATŽ (: suvelti ir susivelti, plg. termino apibūdinimą iš savaiminio veiksmo — ,,ydinga vilna; susivėlę vilnų gabalai, kurie sunkiai suplėšomi rankomis, atplėšti rūšiavimo metu nuo normalių plako dalių arba susivėlę per visą plaką“) ir kt, Vedinių homonimija Čia susidaro visai natūraliai — darybos pamatu gali būti imami tiek paprastieji, tiek ir sangrąžiniai veiksmažodžiai, patys vediniai gali žymėti tiek veiksmo, tiek vyksmo, netgi ir būsenos, padarinius, o patys galūnių darybos žodžiai sangrąžiniai nebūna. Nagrinėjamų pavyzdžių tarpe išvestieji iš vyksmus ir būsenas žyminčių veiksmažodžių sudaro apie penktadalį visų šio tipo vedinių. Be to, maždaug devintadalis vedinių gali būti dvejopai motyvuoti. Tad dauguma nagrinėjamo tipo vedinių žymi tikrųjų veiksmų padarinius, Veiksmo ir vyksmo reikšmės skirtumas tos pat šaknies veiksmažodžiuose (ypač pirminiuose) neretai reiškiamas skirtingais šaknies balsiais. Siekiant terminologijai svarbaus vienareikšmiškumo, tuo galima pasinaudoti ir su galūnėmis išvestuose terminuose daiktavardžiuose. Pavyzdžiui, GŽ pateikti terminai įgriuva ir įgriova, kurie gali būti skiriami kaip vyksmo (įgriūti) ir veiksmo (įgriauti) padarinių pavadinimai. Šiuo atžvilgiu MZ rekomendacija — jgriova „duobė, atsiradusi įgriuvus viršutiniam Žemių sluoksniui“, kai žymimas vyksmo (įgriūti), o ne veiksmo (įgriauti) padarinys — turėtų būti nepriimtina. Tačiau plačiau remtis pamatinių veiksmažodžių šaknies balsių įvairavimu galūnių vediniams neretai trukdo jų pačių darybai būdinga šaknies balsių kaita. Truputį per trečdalį visų šio tipo vedinių turi skirtingus šaknies balsius, negu jų pamatiniai veiksmažodžiai, pvz.: apvalka GZ (: apvilkti, apvelka, apvilko), atlanka BZ (:atlenkti), atmatos ATZ, ChZ, EZ (: atmesti, atmeta, -ė), įkarta GZ, STZ (: ikirsti, jkerta, ikirto), įranga STZ (:irengti), isnasa, -os GZ, LZ, MZ, STZ (:i$nesti), nuolaida EZ, TZ (:nuleisti, nuleidžia, nuleido), pajamos EZ, TZ (: paimti, paima, paėmė), priesaga STŽ (:prisegti), sąnašos ChŽ, GŽ, MŽ (:sunešti) ir kt. Darybos metu pasikeitęs šaknies balsis dažnai sutinka su atitinkamų kartotinių veiksmažodžių šaknies balsiu, pvz.: apybraiža LŽ (plg. apibrėžti ir apibraižyti), aprankos ATŽ (plg. aprinkti ir aprankioti), atkarpa LZ, STZ, SZ (plg. atkirpti ir atkarpyti), įraiža MZ (plg. įrėžti ir įraižyti), išgrąža MŽ (plg. išgręžti ir išgrąžyti), išlaidos EŽ, MŽ, STŽ, TŽ (plg. išleisti ir išlaidyti), išvarta SŽ (plg. išversti ir išvartyti), paklaida ChŽ, FŽ (plg. paklysti ir paklaidžioti), perlaida TŽ (plg. perleisti ir perlaidyti) ir kt. Kai kuriais tokiais atvejais tokį pat vedinį galima išvesti ir iš kartinio, ir iš kartotinio veiksmažodžio, nors dažniausiai tai nereiškia, kad minimus vedinius reikėtų darybiškai sieti su tais kartotiniais veiksmažodžiais. Retkarčiais dėl šaknies balsių kaitos panaudojimo ar nepanaudojimo sudaromi skirtingi vediniai, plg. apybraiža LŽ ir apybrėža STŽ, iraiza MZ ir įrėža GZ. Pamatine nagrinėjamo tipo vedinių lytimi eina būtasis kartinis laikas. Tai akivaizdžiai rodo vediniai iš tų veiksmažodžių, kurių būtojo kartinio laiko kamienas kiek skiriasi nuo bendraties ir esamojo laiko kamienų, pvz.: apsiuva SŽ (:apsiuvo, -siūti, -siuva), apvija FŽ (:apvijo, -vyti, -veja), atbrizga ATŽ piatbrizgo, -brigzti, -bryzga), įkrova ChŽ, STŽ (:įkrovė, -krauti, -krauna), įpjova BŽ, STŽ, SŽ (:įpjovė, -pjauti, 162 -pjauna), išpjova STZ, SZ (:išpjovė, -pjauti, -pjauna), išskyros BZ, GZ (išskyrė, „skirti, -skiria), nuogrimzdos MZ (:nugrimzdo, -grimzti, -grimzta), nuoplovos ATZ (:nuplové, -plauti, -plauna), nuosprida ATZ (:nuspriido, -spriisti, -spriista), paklaida ChZ, FZ (:paklydo, -klysti, -klysta), paslavos ATZ (:paslavé, -luoti, -5luoja), samplovos GZ, MZ (:suplové, -plauti, -plauna), sqvélos ATZ (:suvélé, susivélé, -velti, -velia). Tik keletas vedinių šaknies balsiais sutampa su esamojo laiko skirtinga forma, pvz: atliekos ATŽ, ChŽ, EŽ, atmena LŽ, iškyla GŽ, paminos ATŽ ir kt. Tačiau ir tokius vedinius, matyt, reikia laikyti ne išimtimi iš bendro darybos polinkio, o tik turinčius šaknies balsių kaitą, sutampančią su pamatinių veiksmažodžių esamuoju laiku. -as (-ai) Veiksmo rezultato pavadinimų, padarytų su galūne -as, nagrinėjamuose žodyuuose yra tris kartus mažiau, negu vedinių, išvestų su galūne -a. Daugiskaitiniai terminai Čia yra palyginti reti, pvz.: ataudai „vidutinio sukrumo verpalai arba siūlai; skersinė siūlų sistema audinyje“ ATZ, išnaršai „wkpa“ SZ, raizgai „cunok“ SZ ir kt. Tik retas kuris vedinys, vartojamas daugiskaita, turi skirtingą reikšmę, bet paprastai tai yra ne iš darybos kylantis reikšmės skirtumas, pvz. : nuostatai ,, nonoxenue EZ, SZ, TZ ir nuostatas ,,nonoxenne“ TŽ, užrašas ,,najnncb“ EZ, LŽ, TZ, „3annucb“ STZ ir užrašai „3anncku“ LZ. Galūnės -as vediniai dažniau linkę žymėti veiksmo padarinius, pvz.: aprašas „onucs“ EZ, STZ, atspaudas ,,marginto arba spausdinto audinio yda; dėmė, atsiradusi nuo neišdžiūvusių marginimo dažų, kai audinys per anksti sulankstomas“ ATZ (rus. Kaexkxa), „orneuarok“ GZ, STZ, TZ, „orrnck“ GZ, LZ, STZ, TŽ, dūlas „dėl dūlėjimo susidaręs smulkZzemis® GZ, MZ, intarpai ,lastelés medžiagų apykaitos metu pasigaminusios, bet toje apykaitoje laikinai arba visai nedalyvaujančios medžiagos, susiformavusios į grūdelius, lašelius ar atitinkamo pavidalo kristalus <...>“ BŽ, intarpas „įterptas kitos medžiagos gabaliukas“ ChŽ, ,,BkJriouenne“ GZ, „BkparnJienuuk“ GZ, „BeraBka“ LZ, STZ, „npokjanka“ STZ, įtaisas „kas įtaisyta; prietaisas, aparatas“ MZ, STZ, nuorašas ,,konus* LZ, STZ, TŽ, pastatas „statinys, trobesys“ MZ, GZ, priesakas „naka3, 3aBer“ TŽ, užpilas „ant ko nors užpilta žemė, masė, pvz., žemės užpilas ant sudėtų drenažo vamzdžių iškastoje tranšėjoje“ MŽ, GŽ. Tačiau daliai minėtų ir kitų vedinių (pvz.: įkaitas ,,3akaajn, 3asior“ EZ, TŽ, kuras „rTonnuBo“ ChZ, pakaitas „atomas, grupė, pakeitę molekulėje kitą atomą, grupę“ ChZ, „3amena“ STZ, TZ, sliuogas „įmirkęs žemių srautas, slenkantis šlaitu žemyn“ MŽ, GŽ ir kt.) nėra svetima ir veiksmo objekto reikšmė. Didesnės vedinių dalies pamatiniai veiksmažodžiai yra priešdėliniai, tačiau priešdėlėtų ir nepriešdėlėtų vedinių santykis čia yra mažesnis, negu galūnės -a vedinių atveju. Nagrinėjamų terminų daryboje dažniausiai remtasi priešdėlius į-, pa-ir užturinčiais* veiksmažodžiais, pvz.: įkaitas EŽ, TŽ, įnašas STŽ, TŽ, įrašas EŽ, LZ, STZ, TŽ, įspaudas EZ, GZ; pagrindas EZ, FŽ, GZ, STZ, TŽ, parašas EZ, TZ. uzkaitas MZ, uzlankas SZ, užstatas EZ, TZ ir kt. Iš veiksmažodžio aprašyti yra išvesti du priešdėlio variantu skirigsi vediniai aprašas EZ, STZ ir apyrasas EZ, STZ, TZ, Iš pateikimo EZ ir STZ atrodo, kad Sie darybiniai variantai vartojami sinonimiškai, dėl to abiejų jų įteisinimas terminijoje lyg ir nebūtinas. Vediniai intakas GŽ, MŽ ir intarpas, -ai BZ, ChZ, GZ, LZ, STZ priešdėlio variantą ingali būti gavę tarmėse, kartais ir čia susidaro darybos variantų, plg. MŽ pateiktas ir įtakas (geresniu laikomas intakas). Priešdėlį antturintis terminas antstatas EŽ, matyt, nėra tarminės darybos". Greičiausiai jis yra vertinys, plg. rusy atitikmenį wadcmpoiixa, vokiečių — Ūberbau m., lenkų — nadbudowa. Vertinys yra ir terminas įstatai EŽ, SŽ, TŽ. * Žr. LKŽ I (1968) 176, kur šis žodis pateiktas tik iš raštų. 1s 163 GZ, „capur“ MZ, STZ, posūkis ,,noBopor* FZ, STZ, SZ, siūbis „kau“ SZ (gimnastika), trinkis ,,tonmuok* GZ. Tačiau didžioji vedinių dalis turi bendresne reikšmę, juos neretai galima suvokti kaip tam tikros rezultatinės būsenos, kylančios iš pamatiniu veiksmažodžiu žymimo veiksmo, pavadinimus, pvz.: atodrėkis „oTTenenb“ GZ, atoslūgis ,,vandens atslūgimas jūroje“ MZ, GZ, FZ, įšylis ,narpeBanne“ GZ, nuoplūdis ,,nubégimas, nuplūdimas, nutekėjimas“ MZ, nuotakis ,,1. vandens kiekis, pratekantis upe (ar kanalu) per tam tikrą laikotarpį (parą, mėnesį, metus); 2. vandens nutekėjimas paviršiumi ar podirviu traukos jėgos poveikyje“ MZ, nuovargis „ycerajiocTb (nopojibi)“ GZ, „ycrasnocrb“ STZ, „yrowMjJieHHe“ SZ, polaidis „sniego, pašalo paleidimas pavasarį“ MZ, GZ, prieaugis ,,augalo organų priaugimas-padidėjimas per laiko vienetą“ BZ, ,,npupocr“ EZ, STZ, sambrėškis ,,cymMeprn“ GZ, skrydis ,,nonét* SZ, slėgis ,,nasaenune” GZ, STZ, slūgis ,,vandens horizonto pazemeéjimas slenksčių ar kitų įrenginių poveikyje“ MZ, taris ,,066M* ChZ, FZ, „apimtis; kūno užimta erdvės dalis“ MZ, ūgis „pocr“ STZ, uždžiūvis „grūdų susitraukimas, nepilnas užsipildymas maisto medžiagomis sausvėjų poveikyje“ BŽ ir kt. Dalis vedinių darybiškai remiasi sangrąžiniais veiksmažodžiais, pvz.: poelgis SŽ (:pasielgti), sąlytis STZ (:susiliesti), užmojis STZ (:užsimoti). Kai kurių vedinių motyvacija gali būti dvejopa (sangrąžiniu ir nesangrąžiniu veiksmažodžiu), pvz.: atilsis (sinonimas kompensacinis laisvalaikis) EŽ (:atilsėti, atsiilsėti), iškrūvis (sinonimas išsikrovimas) GŽ (:išsikrauti, iškrauti), poilsis SŽ, TŽ (:pailsėti, pasiilsėti), poslinkis EŽ, FŽ, GŽ, MŽ, STŽ (:paslinkti, pasislinkti), postūmis GŽ, MŽ, STŽ (:pastumti, pasistumti) ir kt. Maždaug trys ketvirtadaliai nagrinėjamų terminų su galūne -is (-ys) yra išvesti iš priešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: apybėgis (elektrono) FŽ, atskyris SŽ, atodirbiai EŽ, atogrįžis GŽ, atotrūkis EŽ, atoveikis FŽ, įdirbis EŽ, išlydis STŽ, nuokrypis GZ, STZ, nuosprūdis GZ, MZ, nuostūmis FZ, GZ, nuotėkis EZ, GZ, MZ, STZ, pagreitis GZ, STZ, pertritkis EZ, pokrypis SZ, polinkis GZ, MZ, STZ, poveikis EZ, LZ, STZ, sqsédis ChZ, sqslégis GZ, santykis EZ, LZ, STZ, TZ, užmojis STZ ir kt. Šio tipo nagrinėjami terminai itin dažnai padaryti iš priešdėlį paturinčių veiksmazodžių (beveik trečdalis priešdėlėtų pavyzdžių), dažnoki taip pat priešdėlius są- (sam-, san-), nuo-, at- (ato-) turintys vediniai. Kartkartėm terminologijoje priešdėlio variantai yra vienintelė žodžio skyrimo priemonė, pvz.: pastūmis ,„mnojnBur“ GZ ir postūmis „npoiBHxKa“ GZ, „caBur“ MZ, STZ. Keletas terminų turi priešdėlį ant-, pvz.: antplūdis (jūros) GŽ, antslinkis (ledyno) GŽ ir antsprūdis GŽ, iš kurių, LKŽ I duomenimis, tik antplūdis vartojamas tarmėse ir kiek plačiau raštuose, o antslinkis bei antsprūdis gali būti ir terminologijos naujadarai!!. Tad pastarieji žodžiai negalėtų būti laikomi galūnės -is vediniais (literatūrinės kalbos sistemos požiūriu), nes priešdėlio antliteratūrinės kalbos veiksmažodžiai neturi. Jie gali būti mišrios vedybos — iš veiksmažodžių slinkti ir sprūsti išvesti kartu su priešdėliu antir galūne -is, nors toks darybos būdas dabartinei kalbai, galima sakyti, visai nebūdingas. Kita vertus, tam tikros įtakos jų sandarai galėjo turėti ir atitinkami kitų kalbų terminai, plg. antslinkis — nacrynaunue. Kai kurie priešdėlį są- | santurintys vediniai yra gave papildomą iš pamatinio veiksmažodžio nekylantį bendro, rečiau tarpusavio veiksmo reikšmės atspalvį, pvz.: sąlytis — KOHTaKT — angl. osculation STZ, sąryšiai — B3aHMOCBA3H EZ, sąsėdis „tirpios medžiagos nusėdimas, nusėdant netirpiai medžiagai“ — conpsxėHHOe ocaxjenue, coocaxaenne ChZ, sąskambis — co3Byune LZ, santirpis „metirpios medžiagos tirpimas, tirpstant tirpiai medžiagai“ — conpsxė€HHOe pactBopenne ChZ. Tą reikšmės atspalvį vediniai galėjo gauti kartais iš analogijos su tokiais žodžiais, kurie jį yra gavę iš pamatinių veiksmažodžių, plg. sandėris i LKZI tomo pirmajame leidime jų nėra, o antrajame leidime pateikti tik iš tarybinių laikų rašomosios kalbos, žr. p. 175, 176. 170 EŽ, TŽ, santoris TŽ. Kita vertus, tam tikrą įtaką gali turėti ir atitinkami kitų kalbų, didžiąja dalimi rusų kalbos, terminai. Tačiau ar pirmaip, ar antraip manytume, vis tiek tokie žodžiai yra netaisyklingi. Jų priešdėliai turi nebūdingą lietuvių kalbai reikšmę, dėl kurios dar šio šimtmečio pradžioje J. Jablonskis yra atmetęs sandarbininką, santautietį, sąredaktorių, sanveiksmą, taisydamas ir siūlydamas jų vietoje bendradarbį, bendratautį („jei būtinai reikėtų“), draugredaktorių, susidraugavimą (bendru darbu, draugės darbu) [Jablonskis J., 1959, 56, 143, 323—324]. 1904 m. paskelbtame straipsnyje ,,Kalbos dalykai (Rašomosios kalbos kritikai)“ jis rašė apie žodžius sandarbininkas, -kauti, -kystė, -kavimas, santautietis: ,,Visi šitie žodžiai be nebus iš oro, ne iš žmonių kalbos žinojimo, pagauti <...>. Samprotauju, jog sandarbininkas iš vokiečių žodžio Mitarbeiter arba rūsų coTpyAHHKB, ne iš gyvosios kalbos pavyzdžių tegalėjo kilti mūsų literatūroje <...>. Šnekamojoje kalboje turime žodžius: sandora, sąmonė, sankalba, sąnašos, sąspara, sąšlavos, santarvė, sąmėžinis... (prie suderėti, sumanyti-susimanyti, sukalbėti, sunešti, suspirti, sušluoti, sutarti, sumėžti...); visi tokie žodžiai, žinoma, neduoda dar tiesos žodžiui ,,san-darbininkas“ pasidirbdinti“ [Jablonskis J., 1959, 56]. Ir nors čia nagrinėjami terminai sąryšiai (-is), sąsėais, sąskambis, santirpis yra kitokios darybos, juos sieja su J. Jablonskio taisytaisiais netaisyklinga priešdėlio są- | sanvartosena. Tad jei dėl įsigalėjimo (paplitimo) ir būtų toliau vartojami šie terminai, naujų šitaip daryti nevertėtų. Vertiniai yra ir terminai polėkis — nojiėrT LŽ poreikis — notpeSuocts EZ ir pošvytis — nocnecBeuenue FZ, — angl. afterglow, persistance STZ (sinonimas liekamasis švytėjimas). Pastarojo priešdėlis poturi visai nebūdingą tokios rūšies lietuviy kalbos dariniams reikšmę ir aiškiai siejasi su rusų /:10C/Ae, anglų after ir jų lietuvių kalbos atitikmeniu po, paskui. Trys ketvirtadaliai šio tipo vedinių yra padaryti iš pirminių ir apie penktadalis — iš mišrinių veiksmažodžių, pvz.: atilsis EZ (:at(si)ilséti, -ilsi, -ilsėjo), posėdis TZ (:pasėdėti, -sėdi, -sėdėjo), požiūris EŽ, STŽ (:pažiūrėti, -žiūri, -žiūrėjo), stovis ChŽ, STŽ (:stovėti, stovi, stovėjo), trikdis STŽ (:trikdyti, trikdo, trikdė), tūris ChŽ, FŽ, MZ (:turéti, turi, turėjo). 135 antrinių veiksmažodžių padarytų vedinių yra nedaug. Veiksmažodžių darybos priesagos į pamatinį vedinių kamieną nepereina, pvz.: atlygis TŽ (:atlyg-inti, -ina, -ino), pagreitis GŽ, STŽ (:pagreit-ėti, -ėja, -ėjo), siūbis SŽ (:siūb-uoti, -uoja, -avo). Kaip ir anksčiau nagrinėtais atvejais, vediniai turi pamatinių veiksmažodžių asmenuojamųjų formų būtojo kartinio laiko kamieną, pvz.: atodavis STŽ (:atidavė, -duoti, -duoda), yris SZ (tyrė, irti, iria), kirtis LZ, SZ (:kirto, kirsti, kerta), nuoplūdis MŽ (:nuplūdo, -plūsti, -plūsta), nuosprūdis GŽ, MŽ (:nusprūdo, -sprūsti, -sprūsta), poémis TZ (:paėmė, -imti, -ima), postūmis GZ, MZ, STZ (:pastūmė, -stumti, -stumia), sambrėškis GZ (:subrėško, -brėkšti, -brėkšta), sprūdis GZ, MZ (:sprūdo, spristi, sprūsta), stūmis GŽ (:stūmė, stumti, stumia). Kadangi vedinių, kurie nesisietų su šia forma, nėra, galima sakyti, kad terminai su galūne -is (-ys) daromi iš asmenuojamųjų formų būtojo kartinio laiko. Truputį daugiau negu ketvirtadalis vedinių turi šaknies balsių kaitą, pvz.: būvis ChZ, FZ, STZ (:buvo), įšylis GZ (:įšilo), išjūdis GZ (:išjudino, išjudėjo), polaidis GZ, MZ (:paleido), posūkis FZ, STZ, SZ (:pasuko, pasisuko), sąlytis STZ (:susilietė), santykis EZ, LZ, STZ, TZ (:sutiko), santoris TZ (:sutaré, susitarė), skrydis SZ (:skrido), spudis GZ (:spaudé), srivis GZ (:sruvo), trinkis GZ (:trenké), ūgis STZ (:augo). Pasitaiko iš to paties veiksmažodžio išvestų terminų, turinčių skirtingą Saknies balsių kaitą, pvz.: nuotakis MZ ir nuotėkis EZ, GZ, MZ, STZ, sandėris EZ, TZ ir sandoris EZ. Kadangi terminų žodynuose (MZ ir EZ) šie vediniai yra pateikiami ta pačia reikšme ir, vadinasi, skirtingi šaknies balsiai neturi jokios semantinės funkcijos, tokie darybiniai variantai terminologijai neteiktini. Priimtinesni yra labiau įsigalėję literatūrinėje kalboje vediniai nuotėkis ir sandėris. 171 Kitos galūnės Vartojama po keletą veiksmų pavadinimų, išvestų su galūnėmis -as ir -ė. Šių galūnių vediniai, kaip yra pastebėjęs V. Urbutis (1961, 50, 52), neretai turi apkonkretėjusią reikšmę, yra linkę leksikalizuotis ir, be to, naujų šių tipų vedinių beveik nebepasitaiko [Urbutis V., 1965, 305]. Tie bruožai būdingi ir negausiems terminologijoje vartojamiems vediniams. Nagrinėjamų pavyzdžių dauguma yra padaryta iš priešdėlinių mišrinių veiksmažodžių, pvz.: aprašas LŽ; išmonė LŽ, nuomonė STŽ, TŽ, pergalė STŽ, SŽ, prievolė EŽ, TŽ, sąmonė STŽ. Keletas vedinių vartojama ir iš nepriešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: mainai EZ, GZ, skundas SZ, TZ; terpė ChZ, MZ. Dalies vedinių yra pasikeitę šaknies balsiai. Matyt, neverta į žodynus dėti netaisyklingybių, vieningai neteikiamų literatūrinei kalbai žodžių (pavyzdžiui, tai pasakytina apie į K. Daukšo „Chemijos žodyną“ patekusį terminą sąstatas, kad ir su nuoroda — „Žr. sudėtis“). Įrankių pavadinimai Su galūnėmis išvesti įrankių pavadinimai, kaip ir priesaginiai šio būrio vediniai, pavadina įvairias veiksmo atlikimo priemones. Galūnių vedinių pavadinamosios priemonės paprastai būna nesudėtingos. Įrankių pavadinimų, išvestų su galūnėmis, terminų žodynuose nedaug tėra — priesagų vedinių, einančių įrankių pavadinimais, yra beveik penkis kartus daugiau. Vediniy skaičiumi šis galūnių vedinių būrys smarkiai atsilieka ir nuo galūnių darybos veiksmų pavadinimų. Netoli pusės visų nagrinėjamų vedinių yra išvesti su galūne -a, o trečdalis visų šio būrio vedinių — su galūne -as. Galūnių -ė ir -is (-ys) tipai terminologijoje menkai tepaplitę. -a Galūnės -a vediniai pavadina įvairius nesudėtingus prietaisus, jų dalis bei šiaip kokias paprastas veiksmo atlikimo priemones, pvz.: apdanga „oGimmBka“ STZ, atrama „konstrukcija, kuri ką remia arba į kurią kas remiasi“ MŽ, FŽ, STŽ, SŽ, mova „cilindrinės arba prizminės formos detalė arba mazgas mašinų bei įrenginių dalims sujungti“ MZ, STZ, pačiūžos „,KoOKsku“ SZ, pasaga „mnonkoBa“ SZ, pavara „mechanizmas sukimosi judėjimui ar energijai perduoti, transmisija“ MŽ, STŽ, SŽ, pertvara ,,1. dėžutės skyrių sienelė, kilusi iš vaislapėlio pakraščio, augančio dėžutės vidurio link ir suaugančio su gretimų vaislapėlių pakraščiais; 2. skiriamoji sienelė, branduoliams pasidalijus, pertverianti motininės ląstelės ertmę į dvi dalis; 3. skersinės sienelės, padalijančios pailgą ląstelę, pvz., libriformo, į keletą dalių“ BŽ, trąšos „dirbtiniais ir natūraliais būdais gaunamos medžiagos, turinčios savo sudėtyje visą kompleksą ar tik paskiras augalų mitybai reikalingas medžiagas. Tai plačiai naudojama agrotechnikoje priemonė augalų derliui pakelti“ BŽ ir kt. Dažniausiai šio tipo vediniai remiasi priešdėliniais veiksmažodžiais — tokių yra kiek daugiau, negu trys ketvirtadaliai visų vedinių. Daugiausia pamatinių veiksmažodžių turi priešdėlius pair ap-, kurių ir vediniuose vartojamas tas pats variantas, pvz.: apvara STZ, apvija STZ, pakaba BZ, STZ, pavarža SZ. Beveik visi vediniai yra padaryti iš galininkinių veiksmažodžių, Išimtį sudaro tik keletas vedinių, pvz.: pačiūžos SŽ, pakopos BŽ, pakopa EŽ. Reti vediniai ir iš mišrinių bei antrinių veiksmažodžių (maždaug devintadalis), pvz.: pavara MŽ, STŽ, SŽ (:pavaryti, -varo, -varė). Kaip ir kitais atvejais, veiksmažodžių darybos priesagos į pamatinį kamieną nepatenka, pvz.: apkaba STŽ (:apkab-inti, -kab-ina, -kab-ino), pakaba BZ, STZ (:pakab-inti, -kab-ina, -kab-ino). 172 Darybos pamatu imamas asmenuojamųjų formų būtasis kartinis laikas. Tai akivaizdžiai rodo tokie vediniai, kaip apmova GŽ, STŽ (:apmovė, -mauti, -mauna), apvija STZ (:apvijo, -veja, -vyti), mova MŽ, STŽ (:movė, mauti, mauna), o vedinių, kurių nebūtų galima susieti su šia forma, nėra. Dauguma (bemaž trys ketvirtadaliai) nagrinėjamų -a galūnės įrankių pavadinimų turi šaknies balsių kaitą, pvz.: atitvara STŽ (:atitvėrė), atspara STŽ, SŽ (:atspyrė), danga ChZ, GZ, MZ, STZ, SZ (:dengė), padanga SZ (:padengé), prievarža SZ (:priveré), trinka GZ (:trenké), užsklanda STZ (:uZsklendé) ir kt. -as Ir galūnės -as vediniai pavadina įvairias nesudėtingas veiksmo atlikimo priemones, neretai mašinų ar ko kito uždangalus, pvz.: apgaubas „audeklinis aparato apdangalas“ ChŽ, GZ, aplankas „o6ėprkKa; nanka“ STZ, čiaupas „užtvara vamzdyje, skirta skysčiams arba dujoms nustatytoje vamzdžio vietoje išleisti, praleisti, sulaikyti“ MZ, FZ, įspaudas ,,xneitmo” TŽ, jungas ,,apmo* STZ, laidai „iš vamzdinių ir plaušinių hifų sudaryta grybienos sistema, tarnaujanti maisto medžiagų transportui“ BZ, sankabas „meBbė“ SZ, spaudas „knenmMo“ TŽ, užpildas „primaišomoji inertinė Mrgiis p ChZ, ,,medziaga, skirta tarpui užpildyti“ MZ, užvožas ,,uzmova, antgalis“ MZ. Daugiau kaip du trečdaliai vedinių remiasi prieSdéliniais veiksmaZodziais, pvz.: apkaustai SZ, aptaisas STZ, įtvaras STZ, pervadas STZ ir kiti. Terminas antspaudas STZ, TZ, be abejo, yra sudarytas pagal analogiją su atitinkamais Zemaitiskais žodžiais, nors literatūrinės kalbos žodžių darybos sistemoje, atsiribojant nuo tarmių, jį tektų laikyti mišrios (su priešdėliu ir galūne) darybos žodžiu. Daryboje remiamasi galininkiniais veiksmažodžiais. Nors didesnė vedinių dalis yra padaryta iš pirminių veiksmažodžių, tačiau geras trečdalis yra išvestas iš mišrinių ir antrinių (rečiau) veiksmažodžių, pvz.: apkaustai SŽ (:apkaustyti, -kausto, -kaustė), aptaisas STŽ (:aptaisyti, -taiso, -taisė), užpildas MŽ (:užpildyti, -pildo, -pildė). Antrinių veiksmažodžių priesagos į vedinius nepereina, pvz.: jaukas SZ (:jauk-inti, -ina, -ino), sankabas sŽ (:sukab-inti, -ina, -ino). Netoli trečdalio vedinių daryboje pasinaudota šaknies balsių kaita, pvz.: aplankas STZ (:aplenkė, -lenkti, -lenkia), atšvaitas FZ (:atšvietė, -šviesti, -šviečia), įtvaras STZ (:įtvėrė, -tverti, -tveria), laidas, -ai BZ, STZ (:leido, leisti, leidžia) ir kt. Kitos galūnės Galūnių -ė ir -is (-ys) vedinių turimų pavyzdžių tarpe tėra nedaug. Tačiau, turint galvoje, kad ir apskritai galūnių darybos įrankių pavadinimų nagrinėjamuose terminų žodynuose pateikta negausiai'?, galima pasakyti, kad -ė ir -is(-ys) galūnių vediniai sudaro palyginti nemažą dalį — netoli ketvirtadalio — visų nagrinėjamųjų galūninių terminų. Šių tipų terminai paprastai pavadina įvairius nesudėtingus įnagius ar paprastesnės sandaros prietaisus, pvz.: jungė ,,kuokelio dulkinės vidurinė dalis, jungianti dvi pusdulkines“ BŽ, „vandentiekio ar kanalizacijos vamzdžių galuose žiedo pavidalo detalė vamzdžiams sujungti varžtais“ MZ, kūlė „medinis įrankis kalti; medinis plaktukas, medinis kūjis“ MŽ, sklendė „įtaisas (armatūra) vamzdyne vamzdžio angai uždaryti ir atidaryti“ MZ, STZ, smeigė „umuJibka“ STZ; kibis, -iai ,,isikabinimui naudojami stambesni vaisių priedai uzlenktais galais“ BZ, pavadis „moBon“ SZ, 2 Negausu įrankių pavadinimais einančių galūnių vedinių ir apskritai dabartinėje kalboje, žr. Urbutis M Datrtinés lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. — Kalbotyra. V., 1961, t. 3, p. 38, 44. 173 spyrys „nonkoc“ SZ, stabdys „mechanizmas, skiriamas mašinos greičiui sumazinti arba jai sustabdyti“ MŽ, STŽ, SŽ, uždoris „įrengimas angoms uždaryti hidrotechniniuose įrenginiuose“ MŽ ir kt. Dauguma abiejų tipų vedinių remiasi nepriešdėliniais veiksmažodžiais. Iš priešdėlinių veiksmažodžių padarytas tik penktadalis nagrinėjamų vedinių. Vediniai daromi visų pirma iš galininkinių ir dažniausiai pirminių veiksmažodžių. Trečdalis vedinių turi šaknies balsių kaitą. Vietų pavadinimai Su galūnėmis padarytų vietų pavadinimų terminologijoje negausu. Tai, be abejo, pareina nuo nedidelio šios darybos vedinių paplitimo ir apskritai dabartinėje kalboje, kaip tai yra pastebėjęs V. Urbutis (1965, 396). Visi terminų žodynuose pateiktieji galūnių darybos vietų pavadinimai yra išvesti iš veiksmažodžių. Tai irgi atitinka bendruosius šio būrio vedinių darybos polinkius, nes daugiausia veiksmažodiniai yra ir apskritai dabartinės kalbos galūniniai vietų pavadinimai [Yp6yruc B., 1971, 27—28]. Su priesagomis išvestų šio būrio terminų yra beveik tris kartus daugiau, tačiau dauguma priesaginių vietų pavadinimų yra padaryta iš vardažodžių. Veiksmazodiniai vietų pavadinimai dažnesni su galūnėmis. Galūnių vediniai vietas pavadina pagal jose atliekamą veiksmą arba ten vykstantį procesą, pvz.: ištaka „upės tėkmės pradžia“ MZ, perėja ,,vieta žmonėms ar gyvuliams pereiti per kanalus“ MZ, pervalkas „tarp dviejų vandens kelių sausumos vieta, per kurią pervelkami laivai“ MZ, SZ, sąsiauris ,,siaura vandens juosta, jungianti didesnius vandens telkinius“ MZ, GZ, užlaja ,,vandens užliejama pieva“ MZ ir kt. Daugiausia yra vedinių, pavadinančių įvairias žemės paviršiaus vietas. Dariausias čia — galūnės -a tipas. Su šia galūne padaryta netoli trijų ketvirtadalių visų nagrinėjamų pavyzdžių. Galūnių -as ir -is tipai yra menkesnio darumo. Galūnė -a yra dariausias nagrinėjamų veiksmažodinių vietų pavadinimų darybos afiksas — net dariausio priesaginio -ykla tipo vedinių terminų žodynuose pateikta gerokai mažiau. Vediniai paprastai pavadina vietas, kuriose arba per kurias vyksta pamatinių veiksmažodžių žymimas veiksmas, pvz.: kamša ,,1. žabais ar virbais išklotas kelias per klampyną pervažiuoti; 2. iš žabų ir grunto padarytas pylimas, užtvanka“ MŽ, pakloja „klojimo aikštelė iš karjero išimtoms durpėms džiovinti“ MŽ, pervaža „vieta pervažiuoti per geležinkelius, kanalus ir pan.“ MZ, pralaida „anga, skylė, vamzdis pro kelią, pylimą, užtvanką vandeniui praleisti“ MZ, protirpa „vieta, kur nutirpęs sniegas arba ledas“ MŽ, GŽ, priebėga, -os „vietos, kuriose išliko senųjų gadynių augalai, pvz., tretinio periodo augalų augimvietės ledynmečių laikotarpiais“ BŽ, prieplauka „nmpuuan“ SZ, santaka „upių susiliejimo vieta“ MZ, sąsmauka „siauras žemės ruožas tarp vandenų, jungiantis didesnes sausumos dalis“ MŽ, GŽ. Dalis terminų, kurie gali būti suvokiami kaip vietų pavadinimai, drauge turi kartais didesnį, kartais mažesnį veiksmo rezultato pavadinimo reikšmės atspalvį, pvz.: įlanka „3aJiuB“ GZ, nuovala (nuvalytoji atodanga) „,pacuncrka“ GZ, prakarta „mpocek“ GZ, praplova „pylimo praplauta vieta“ MZ, užlaja ,,vandens užliejama pieva“ MZ, užuolanka „vingis, netiesus kelias“ MŽ, SŽ. Beveik visi nagrinėjami terminai yra priešdėlinių veiksmažodžių vediniai. Dažnesni priešdėliai yra pra- | pro-, per-, prie-, pa-. Dauguma vedinių darybiškai remiasi pirminiais veiksmažodžiais, ir tik ketvirtadalis nagrinėjamų pavyzdžių yra išvestas iš mišrinių (a) arba antrinių (b) veiksmažo174 džių (antriniais veiksmažodžiais remiamasi retai), pvz.: a) nuovala GŽ (:nuvalyti, -valo, -valė), užtūra SŽ (:užtūrėti, -tūri, -tūrėjo). Mišrinių veiksmažodžių vedinių skaičių padidina vediniai iš veiksmažodžio tekėti, teka, tekėjo su įvairiais priešdėliais (ištaka MZ, prataka, -os GZ, prieteka GZ, santaka MZ); b) patalpa EZ (:patalpinti, -ina, -ino), pervaža MŽ (:pervažiuoti, -iuoja, -iavo). Penktadalis vedinių yra padarytas iš negalininkinių veiksmažodžių. Tai daugiausia savaiminio veiksmo ar vyksmo vietą žymintys terminai, pvz.: ištaka MŽ, prataka, -os GZ, protirpa GZ, MZ, santaka MZ ir kt. Pasitaiko vedinių, kurių darybos pamatas gali biti dvejopai suvokiamas, pvz.: jlanka GZ (:ilenkti ir ilinkti). Dalis vedinių aiškiai rodo, kad darybos pamatu imamas asmenuojamuju form būtasis kartinis laikas, pvz.: perėja GŽ, MŽ, SŽ (:perėjo, -eiti, -eina), praplova M (:praplovė, -plauti, -plauna). Nesusiejamų su šia forma vedinių nėra. Didesnės pusės nagrinėjamų vedinių daryboje dalyvauja šaknies balsių kaita, pvz. : atitvara GZ (:atitvėrė, -tverti, -tveria), kamša MZ (:kimšo, kimšti, kemša), pervalka GŽ (:pervilko, -vilkti, -velka), pergrąža GŽ (:pergręžė, -gręžti, -gręžia), prakarta GŽ (:prakirto, -kirsti, -kerta), pralaida MZ (:praleido, -leisti, -leidžia), praraja SZ (:prarijo, -ryti, -ryja), santaka MZ (:sutekéjo, -tekėti, -teka), užlaja MZ (užliejo, -lieti, -lieja) ir kt. Šaknies balsių kaita vediniuose nėra reguliari. Pasitaiko netgi tą pačią šaknį turinčių vedinių, kurie vienais atvejais turi skirtingą nuo pamatinio veiksmažodžio šaknies balsį, o kitais — tą patį, plg.: -takir -tekvediniuose ištaka MŽ, prataka, -os GZ, santaka MZ ir prieteka GZ. Nors iš esmės visi vediniai savo daryba aiškiai yra susiję su veiksmažodžiais, vis dėlto terminas nuolaida „nuolaidi vieta, pakalnė“ MZ nesunkiai gali būti susietas ir su būdvardžiu nuolaidus, kaip tai patvirtina ir žodyne pateiktas termino reikšmės apibūdinimas. Tai būtų vienintelis vardažodinis galūnių darybos vietos pavadinimas nagrinėjamų pavyzdžių tarpe. Dalis terminų savo sandara, ne vienu atveju ir daryba yra gana artimi atitinkamiems rusiškiems terminams, pvz.: ištaka — uctok MZ, patalpa — noMemenne EZ, perėja — nepexon MZ, pervaža — nepee3jįų MZ, pragrąža — nporouuna GZ, prakarta — npocex GZ, pralaida — nponyck MZ, praplova „npoMouma“ MZ, prataka — nporok GZ, protirpa — nporasuna GZ, MZ, prieteka — nputok GZ. Galimas daiktas, kad ne vienu tokiu atveju kitos kalbos termino ne tik reikšmė, bet ir forma bus turėjusi įtakos lietuviškojo termino darybai. Tačiau nė vienas minėtas terminas neprasilenkia su nagrinėjamo tipo vedinių darybos polinkiais, visi jie lengvai gali būti motyvuoti tiek formos, tiek ir reikšmės atžvilgiu atitinkamais lietuviškais veiksmažodžiais. Dėl to laikyti juos ne vediniais, o vertiniais nėra pamato. Kitos galūnės Su galūnėmis -as ir -is yra padaryta truputį daugiau negu ketvirtadalis visų nagrinėjamųjų veiksmažodinių vietų pavadinimų. Tačiau pačių vedinių yra nedaug, todėl šie du tipai turimos medžiagos atžvilgiu yra nedarūs. Nedarūs tų galūnių tipai yra ir apskritai dabartinėje lietuvių kalboje!®. Taigi menkas galūnių -as ir -is vedinių, turinčių vietos reikšmę, išplitimas terminologijoje yra apspręstas platesnių lietuvių kalbos žodžių darybos polinkių. O pačioje terminologijoje suaktyvinti šiuos vietų pavadinimų darybos tipus kol kas nėra poreikio. Šių tipų neaktyvumą rodo ir tai, kad nemaža nagrinėjamų terminų dalis yra sutermininti liaudies kalbos žodžiai. Tačiau, sprendžiant iš LKZ sutelktų duomenų, kai kurie vediniai (pvz. : nuotakas MZ, 13 V. Urbutis nurodo, kad tik vienas kitas galūnės -is vedinys gali būti priskirtas prie veiksmažodinių vietų pavadinimų, o galūnės -as šio būrio vedinių tėra visai nedaug. Žr. Urbutis V. Dabartinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. — Ten pat, p. 44, 52. 175 pratakas MZ, sąsiauris GZ, MZ ir kt.) gali būti ir tam tyčia terminologijos reikalams adaryti. p Pasitaiko atvejų, kad skirtingose terminologijos srityse tam pačiam reikalui vartojami skirtingai iš to paties veiksmažodžio išvesti terminai. Pavyzdžiui, rusų terminą BOJIOK atitinka pervalkas MZ, SZ ir pervalka GZ, taip pat nporok lietuviškieji atitikmenys yra pratakas MZ ir prataka GZ. Jei iš tiesų šie terminai neturi jokių reikšmės niuansų, būtinų geomorfologijos, fizinės geografijos ir melioracijos terminologijai, tokių darybos gretybių vartojimas būtų nepateisinamas. Vediniai pavadina natūralias ar dirbtines žemės paviršiaus vietas, dažniausiai vienaip ar kitaip susijusias su vandenimis, pvz. : atabradas ,,orvmenn* SZ, atlajas (kranto ruožas atoslūgio metu) GZ, nuotakas „nutekamasis griovys ar vamzdis“ MZ, pervalkas „tarp dviejų vandens kelių sausumos vieta, per kurią pervelkami laivai“ MZ, SZ, pratakas „kanalas, griovys, požeminė vandentėkmė, kurie jungia du vandens telkinius“ MZ; protėkis „skylė, pro kurią teka kur nors vanduo“ MZ, užtakis ..1. dėl vagos pasikeitimų susidariusia pertvara atsiribojusi nuo srovės upės dalis, kurios aklasis galas nukreiptas prieš srovę; 2. dirbtinai atskirta upės dalis laivams stovėti“ MŽ, SŽ. Kai kurie vediniai gali būti laikomi ir veiksmo rezultato pavadinimais. Beveik visi nagrinėjamų tipų vediniai yra padaryti iš prieSdéliniy veiksmažodžių (išimtis guolis GŽ). Daugiau kaip du trečdaliai vedinių remiasi mišriniais veiksmažodžiais (beveik visi jie turi šaknį -fek-) ir maždaug trys ketvirtadaliai — negalininkiniais veiksmažodžiais. Beveik visi vediniai turi šaknies balsių kaitą, pvz.: atabradas SZ (:atbrido, -bristi, -brenda), guolis GZ (:guléjo, gulėti, guli), pervalkas MZ, SZ (:pervilko, -vilkti, velka) ir visi vediniai iš priešdėlinių veiksmažodžių, turinčių šaknį -tek- (nuotakas MZ, pratakas MZ, protėkis MZ, užtakis MZ, SZ ir kt.). Terminų žodynuose pateikti net trys galūnės -is vedinių iš veiksmažodžio užtekėti variantai, turintys arba skirtingus priešdėlio variantus, pvz.: užtakis ,,1. 3aBoab; 2. 3aTOH“ MZ, „,3aBoJib, 3aTon“ SZ ir užutakis „Gyxra“ SZ, arba skirtingą šaknies balsių kaitą, pvz.: užutakis „Gyxra“ SZ ir užutėkis „3amnuB“ GZ. Iš veiksmažodžio pratekėti yra išvesti du skirtingų tipų melioracijos terminai, kurie skiriasi ir priešdėlio variantu, ir šaknies balsių kaita, pvz.: pratakas ,,npotok* ir protėkis „,Teub“. Veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai Dabartinėje kalboje yra vartojama gana daug su galūnėmis padarytų veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų. Tiesa, tikrieji veikėjų pavadinimai yra retoki. Mat, dažniausiai galūnių vediniai yra menkinamosios reikšmės ir eina veiksmažodinės ypatybės turėtojų (paprastai asmenų) pavadinimais. Terminologijoje tokios rūšies dariniai, galima sakyti, iš viso nevartojami. Tad vartojamų vedinių skaičiumi šis būrys yra negausiausias — terminų žodynuose rasta tik apie pora dešimčių pavyzdžių. Didesnė jų dalis yra įvairių gyvių (ne asmenų), augalų ar kokių nors daiktų pavadinimai ir tik vienas kitas pavadina asmenis. Turima medžiaga rodo, kad terminologijos reikalams žymiai dažniau vartojami priesaginiai veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai. Tuose pačiuose terminų žodynuose jų yra 13 kartų daugiau, negu su galūnėmis išvestų terminų. Vedinių, kurie gali būti laikomi veikėjų pavadinimais, tėra vienas sporto žaidimų terminas saugas „mnojiy3alunTHuK“ SZ. Kiti šio būrio vediniai yra veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, pvz.: lipai „sužeidimo atveju vyšniose ir slyvose susidarančios lipnios medžiagos, tarnaujančios žaizdų apsaugai nuo parazitų; kai kuriuose augaluose, pvz., Astragalus gummifer Labill. ir kt., lipai susidaro ir normaliomis sąlygomis ir ten jie kaupiasi atitinkamuose kanaluose“ BZ, pliduras „Gyhū“ SZ; blizgis „blizgantis mineralas“ ChZ, GZ, styrys „ponaka“ GZ, žiorys ,,visuma dantelių pavidalo išaugų, ratu apsupančių samanų sporinės angą“ BZ; blizgė „Gnecna“ 176 SZ, gaudė „naBo3nas Mymka“ SZ, plūdė ,,nonnasok* SZ, smalkės „anglies monoksidas“ ChZ, spingsé ,,macasnan Jiauna“ SZ: skenda „skystis su pakibusiomis medžiagos dalelėmis (emulsija ar suspensija)“ ChZ ir kt. VeiksmaZodinés ypatybės turėtojo pavadinimu gal gali būti laikomas ir lūžtančių bangų pavadinimas guoZos GZ, tačiau šis žemaitiškas žodis į terminų Zodyng pateko su nesuliteratūrintu garsynu — DZ 223 ir LKZ III 487 yra goža. Nagrinėjamieji terminai yra išvesti iš nepriešdėlinių pirminių arba mišrinių veiksmąažodžių. Saknies balsių kaita jų daryboje yra reta. Vardažodžių vediniai Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai Terminų žodynuose pateiktieji vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai dažniausiai žymi įvairius daiktus ar šiaip negyvus dalykus. Vediniai paprastai daromi iš būdvardžių arba daiktavardžių. Būdvardiniai vediniai daiktus pavadina pagal jų būdinga ar labiausiai į akis krintančią ypatybę, pvz.: bergždas „nenaudingoji uoliena“ ChZ, GZ (sinonimas bergždžioji uoliena, rusų nycras nopona), juodžiai ,,redukavimu gauti smulkūs metalai; vartojami pigmentu suodžiai; smulkus koksas“ ChZ, plikė „1) kilpinio audinio (frotés) yda; audinio vieta be kilpučių; 2) dirbtinio kailio, pūkinio arba šiauštinio audinio yda; audinio vieta be pūko“ ATZ, ,,nuplaukintoji oda“ ChZ. Daiktavardiniai vediniai pavadina dalykus, kurie vienaip ar kitaip yra susiję (tas santykiavimas gana įvairus) su pamatinių daiktavardžių žymimais dalykais, pvz.: grūdė „kanapės (Cannabis sativa) moteriškasis augalas“ BŽ, dumbliai „grupė žemesniųjų augalų, turinčių savo ląstelėse chlorofilo ir sugebančių savarankiškai sintetinti organines medžiagas; šios savybės išskiria dumblius iš kitų žemesniųjų augalų (bakterijų, grybų) tarpo“ BŽ, vėjų pavadinimai pietys GŽ, rytys GŽ, šiaurys GŽ, vakaris GŽ. Dabartinės kalbos galūninių vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų didelė dalis eina asmenų arba kitokių gyvų būtybių pavadinimais. Terminų žodynuose tokios reikšmės vedinių pateikta tik keletas, pvz.: dainius „neBen“ LŽ, skurdžius (sinonimai beturtis, pauperis) ,,Gennsk, naynep“ EZ. Profesinių asmenų pavadinimų terminų žodynuose visai nepateikta. Vienintelis šios rūšies vedinių darybos tipas su galūne -ius nebėra aktyvus dabartinėje kalboje. Jam priklausantys vediniai yra seniau sudaryti ir plačiai vartoti įvairių amatininkų bei smulkių prekiautojų pavadinimai. ,,Naujų profesijų žmones vadinti tokio tipo dariniais ryškesnio polinkio (bent literatūrinėje kalboje) nėra, todėl jų skaičius ne gausėja, o mažėja. Tai vienas iš daugelio pavyzdžių, akivaizdžiai rodančių, kaip žmonių buities, jų socialinio bei ekonominio gyvenimo pakitimai nulemia ir žodžių darybos raidą“ [Urbutis V., 1961, 55]. Su šiuo visai teisingu V. Urbučio pastebėjimu negalima nesutikti. Galūnių darybos asmenų pavadinimų neišplitimas dabartinėje mokslo ir technikos terminologijoje bus bene svarbiausia priežastis, dėl kurios ir apskritai šio būrio vediniai palyginti negausiai vartojami terminologijos reikalams. Šios reikšmės priesagų vedinių terminų žodynuose pateikta beveik aštuonis kartus daugiau. Kiek gausiau terminologijoje atstovaujami galūnių -ė ir -is(-ys) vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybos tipai — jiems priklauso daugiau kaip du trečdaliai visų nagrinėjamų pavyzdžių. ė Visi su šia galūne padaryti terminai yra negyvų dalykų pavadinimai. Dauguma jų yra išvesti iš kokybinių būdvardžių ir žymi daiktus pagal jų išorinę ypatybę, pvz.: glaudės „penry3bi“ SZ, ilgė „umna“ (sinonimai šyna, bendralaidis) STZ, klampė 177 „yrkKa“ SZ, kryžmė „nepekpecrok“ SZ (šaškių lentoje), plikė ,,1) kilpinio audinio (frotės) yda; audinio vieta be kilpučių; 2) dirbtinio kailio, pūkinio arba šiauštinio audinio yda; audinio vieta be pūko“ ATZ, „nuplaukintoji oda“ ChZ, plokštė ,,niuTa“ GZ, STZ, „naacruna“ STZ, skaidrė ,,perSvieCiamas popierius brėžiniams, piešiniams kopijuoti“ MZ, smailė „nuk“ GZ ir kt. Ta ypatybė neretai (pavyzdžiui, geometrinių linijų pavadinimuose) yra esminė, pvz.: kreivė „,kreivoji linija“ MZ, EZ, FZ, STZ, SZ, tiesė STZ. Tačiau, kita vertus, daikto skiriamoji, įvardijimo pamatu imama ypatybė ne visada yra pagrindinė, esminė. Termino vykumas tokiais atvejais nemaža dalimi pareina nuo to, ar jo motyvacija nesukelia kokių papildomų, gal net nepageidautinų reikšmės atspalvių. Motyvacijos aiškumas, tikslumas gali padėti arba trukdyti terminui prigyti. Štai jau ne mažiau kaip keturi dešimtmečiai kalbininkai diegia į literatūrinę vartoseną trusikų pakaitalą glaudės. Per tą laiką daug naujadarų tvirtai įaugo į kalbą, o glaudės vis nepritampa, nors tai ir trumpas, sklandus žodis. Ar tik nebus čia kaltas darybos nejprastumas, motyvacijos nediferencijuotumas ? Kaip rodo pateiktieji pavyzdžiai, vediniai remiasi paprastos sandaros, dažniausiai turinčiais darybiškai neskaidomą kamieną būdvardžiais. Iš daiktavardžių išvestų šio būrio galūnės -ė vedinių terminų žodynuose pateikta vos keletas, pvz.: grūdė „kanapės (Cannabis sativa) moteriškasis augalas“ BZ, pleiskané „vyriškasis kanapės augalas“ BZ. Cia gal minétinas ir rumbé ,,rpusa®, „rTpsna“ -is (-ys) Galūnės -is (-ys) tipas dabartinėje kalboje yra pats darusis ir beveik prilygsta dariausiems priesaginiams -ininkas, -ė bei -inė tipams [Urbutis V., 1965, 364]. Nagrinėjamų su šia galūne išvestų terminų yra palyginti nedaug. Priesagų vediniai terminologijoje žymiai labiau išplitę, pavyzdžiui, priesagos -ininkas, -ė vedinių tuose pat šaltiniuose pateikta beveik 10 kartų daugiau. Dalis vedinių terminologijoje vartojama daugiskaitos forma, pvz.: dumbliai ,,grupé žemesniųjų augalų, turinčių savo ląstelėse chlorofilo ir sugebančių savarankiškai sintetinti organines medžiagas <... >“ BZ, GZ, juodžiai „redukavimu gauti smulkūs metalai; vartojami pigmentu suodžiai; smulkus koksas“ ChŽ, pieniai SŽ, tirščiai ChŽ. Nagrinėjami terminai darybiškai santykiauja su būdvardžiais ir daiktavardžiais. Beveik pusė jų yra padaryti su galūnės variantu -ys. Vediniai, tūrintys būdvardinius pamatinius kamienus (jų yra truputis daugiau negu pusė nagrinėjamų šio tipo pavyzdžių), pavadina įvairius negyvus dalykus pagal pamatiniu būdvardžiu žymimą ypatybę, pvz.: plynis „nenensien“ GZ, skystis ,,u1KOCcTb“ ChZ, FZ, GZ; dygys „odos pasikeitimo keliu susidaręs dyglys, pvz., erškėčio“ BZ, siaurys „siauras ir ilgas kyšulys, ragas“ GZ. Visų vedinių pamatiniai būdvardžiai yra kokybiniai ir turi darybiškai nesudėtingą kamieną. Daiktavardiniais vediniais taip pat dažniausiai pavadinami įvairūs negyvi dalykai, pavyzdžiui, ryškesnę grupę sudaro vėjo rūšių pavadinimai, pateikti GŽ: vakaris, pietys, rytys, šiaurys. Nagrinėjamų pavyzdžių tarpe tik vienas vedinys kairys SŽ pavadina vardažodinės ypatybės turėtoją asmenį. Pamatiniai daiktavardžiai ryškiai išsiskiriančių darybos afiksų neturi. Kitos galūnės Keletas likusių galūnių bent kiek aktyvesnių terminų darybos tipų nesudaro (nagrinėjamuose Žodynuose su jomis išvestų terminų pateikta tik po keletą). -a. Šios galūnės vediniai darybiškai remiasi daiktavardžiais ir būdvardžiais, kurie turi neskaidomą kamieną, pvz.: jaura „,„balkšvos spalvos dirvožemis, iš kurio išplauti kalcio, magnio, kalio bei natrio, geležies, mangano ir aliuminio junginiai, kitaip ta178 riant, molio elementai <...>“ MŽ (plg. jaurus „klampus“ DŽ 266), sluoksna „iš plaušelių sudarytas purus, minkštas, nesukrus storo lyno pavidalo verpimo pusganies, gaunamas iš karšimo mašinos, klostytuvés, temptuvés arba Sukuotuvés <...>“ ATZ. -as. Terminai bangas ,,BonHa Joxjas“ GZ ir bergZdas „nenaudingoji uoliena“ ChŽ, GŽ darybiškai galbūt sietini su būdvardžiais bangus „smarkus, didelis (apie lietų)“ DZ 71 ir bergždžias „tuščias“ DZ 78. -is(ies). Šios galūnės vediniais gal gali būti laikomi terminai rūgštis „junginys, atskeliantis vandenilio jonus“ BZ, ChZ, GZ, MZ ir rūdys ,,1) linų pluošto yda; rudi taškai ir ilgesnės rudos plaušelių atkarpos, atsiradę nuo lininės svylarūdės; 2) audinio yda; sunkiai pašalinamos rudos dėmės, atsiradusios audiniui siekus rūdijantį metalą arba ant audinio patekus vandeniui su geležies rūdimis“ ATŽ, nors šiaip tai, be abejo, yra terminologijon paimti seni kalbos žodžiai, kurių daryba dabar jau gerokai apsitrynusi. -ius. Keletas terminologijoje vartojamų šios galūnės vedinių yra išvesti iš darybiškai neskaidomą kamieną turinčių daiktavardžių, pvz.: dainius ,,nesen” LZ, séklius „Gap“ GZ, skurdžius „Genmaxk, naynep“ EZ. Galūnės -a, -as, -is(-ies) priklauso prie pačių nedariųjų dabartinės lietuvių kalbos vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybos afiksų. Kiek daugiau vartojama tik galūnės -ius vedinių, tačiau naujadarų ir su ja nebelinkstama daryti. Taigi menkas šių tipų vedinių paplitimas terminologijoje yra apspręstas vidinių kalbos žodžių darybos polinkių ir šiuo atveju visai nuo jų pareina. Ypatybių pavadinimai Ypatybių pavadinimai — tai dažniausiai iš būdvardžių arba jiems artimų žodžių išvesti abstrakčios reikšmės daiktavardžiai, pvz.: gylis „,vertikalinis atstumas nuo žemės, vandens ar kito paviršiaus“ MZ, STZ, greitis „atlikto kelio santykis su laiku, per kurį tas kelias atliktas; netolyginio judėjimo atveju šis santykis imamas laiko momentui“ MŽ, ChŽ, EŽ, FŽ, GZ STZ, SZ, tankis „kūno tūrio vieneto (1 cm®) masė“ MZ, FZ, GZ, STZ, SZ; darna „cornacne“ GZ, svarba STZ ir kt. Pažymėtina, kad šio būrio vediniai terminologijoje nėra labai paplitę — nagrinéjamuose žodynuose jų iš viso pateikta tik apie pora dešimčių. Naujų terminų su galūnėmis daroma, atrodo, labai retai. Pagrindinė ypatybių pavadinimų darybos priemonė dabartinėje terminologijoje taip pat, kaip ir apskritai dabartinėje lietuvių kalboje, yra priesagos. Pavyzdžiui, su priesagomis išvestų ypatybių pavadinimų tuose pat terminų žodynuose pateikta 28 kartus daugiau, negu tos reikšmės galūnių vedinių. Netoli dviejų trečdalių galūnių darybos ypatybių pavadinimų yra galūnės -is vediniai. Iš kitų galūnių dar būtų minėtina -a. -is Beveik visi su galūne -is padaryti ypatybių pavadinimai remiasi kokybiniais būdvardžiais. Nagrinėjamų pavyzdžių pamatiniai būdvardžiai yra dviskiemeniai, pvz.: aukštis GZ, MZ, STZ, SZ, greitis ChZ, EZ, FZ, GZ, MZ, STZ, SZ, ilgis EZ, FZ, STZ, lygis FZ, GZ, MZ, sotis STZ, storis GZ, MZ, STZ, sadris GZ, MZ, šaltis GZ, tankis FZ, GZ, MZ, STZ, SZ, tolis SZ. Trečdalio vedinių daryboje dalyvauja šaknies balsių kaita, pvz.: dydis EZ, FZ, STZ, gylis MZ, STZ, grožis LŽ, plotis FZ, GZ, STZ, skonis GZ. Iš kitų kalbos dalių žodžių padaryti ypatybių pavadinimai yra reti ne tik terminologijoje, bet ir apskritai dabartinėje lietuvių kalboje. Naujų šios grupės žodžių, matyt, visai nesudaroma. Turimų pavyzdžių tarpe ketvirtis EŽ darybiškai yra susijęs su 179