Galūninė terminų daryba

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Stasys KEINYS GALŪNINĖ TERMINŲ DARYBA Išvestinių lietuviškų terminų daiktavardžių tarpe nemažą būrį sudaro galūnių vediniai. Galūnių vediniais yra laikomi tokie žodžiai, kurių galūnės, kaip pagrindinė kaitybos priemonė, kartu turi ir žodžių darybos funkciją. Taigi galūninės darybos žodžiu galima laikyti tik tokį žodį, kuris darybos ryšiais yra susijęs su kitu lietuvių kalboje vartojamu žodžiu, vadinamuoju pamatiniu žodžiu. Terminų tvarkytojui nekalbininkui tai pravartu įsidėmėti, nes, netiksliai supratus šio žodžio darybos būdo esmę, galūninei vedybai kartais visai nepagrįstai priskiriamas, pavyzdžiui, ir tarptau- tinių terminų aplietuvinimas, t. y. lietuviškos galūnės pridėjimas. Žodžių skolini- masis bei jų priderinimas prie pasiskolinusios kalbos gramatinės sistemos yra visai kitos rūšies reiškinys, negu žodžių daryba. Tai du skirtingi kalbos žodyno plėtojimo keliai. Žodžių daryba su galūnėmis ir kilmės, ir vedinių darybinės reikšmės bei formos (pamatinių žodžių pobūdžio ir vedinių santykio su tais žodžiais) atžvilgiu yra artimai susijusi su priesagine daryba. Dėl to galūnių vediniai gali būti skirstomi taip pat, kaip ir priesagų vediniai. ia sinchroniškai nagrinėjami galūninės darybos terminai daiktavardžiai, surink- ti iš teisės, geologijos ir fizinės geografijos, fizikos, sporto, melioracijos, chemijos, tekstilės, literatūros, botanikos, ekonomikos bei skaičiavimo technikos terminų žo- dynų, kuriuos yra peržiūrėjusi respublikos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos komisija?. Tyrimo objektą sudaro 801 galūnės vedinys (dalis vediniy yra vartojami ne vienos srities terminologijoje, dėl to pateikti dviejuose ar net keliuose žodynuose, pavyzdžiui, nuogriuva GZ, MZ ir SZ2, tačiau čia jie skaičiuoti kaip vienas vedinys). Galūnių vediniai pagal darybinę reikšmę bei pa- matinių žodžių pobūdį skirstomi taip (darybos būriai čia išdėstyti pagal vedinių skaičių): A. Veiksmažodžių vediniai: veiksmo rezultato pavadinimai, veiksmų pavadi- nimai, įrankių pavadinimai, vietų pavadinimai, veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai; B. Vardažodžių vediniai: vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, ypatybių pavadinimai. Galūnių darybos terminų daiktavardžių pasiskirstymas žodynuose pateikiamas 1 lentelėje. . Terminai daiktavardžiai su galūnėmis dažniausiai vedami iš veiksmažodžių (nagrinėjamose srityse 727 vediniai, arba 90,89, visų galūninės darybos terminų). Tai atitinka aiškiai pastebimą galūnių darybos daiktavardžių polinkį apskritai da- bartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. V. Urbutis, pirmasis plačiai išnagrinėjęs da- bartinės kalbos daiktavardžių darybą su galūnėmis, remdamasis „Dabartinės lietu- vių kalbos žodyno“ (V., 1954) pavyzdžiais (ten jų yra netoli trijų tūkstančių), nustatė, kad daugiau kaip keturi penktadaliai šios rūšies vedinių yra susikurti iš veiksmažodžių 1 Terminai atrinkti ir pateikiami taip pat, kaip anksčiau paskelbtame autoriaus darbe ,,Priesaginé lietuviškų terminų daryba“. — Kn.: Lietuvių terminologija. V. 1975, p. 7—8. 2 Žr. sutrumpinimų sąrašą. 155 I lentelė r Terminų žodynas | Iš viso ū skirtin Darybos būrys | 17 Bz |Chž| Ež | FŽ | GZ | LŽ |MŽ st sz | rz | "din | | Veiksmo rezultato | | | | pavadinimai 66 | 20 | 33 | 59 | 14 | 89 | 34 | 74 | 6 35 | 4 | 30 | | Co Veiksmy pavadini- | | | mai — | 15 |-14-| 77.1 20 | 58 | 18 | 38 | 84 | 34 | 71 253 | | | | | | Įrankių pavadinimai — 8 4 || 4 | 6 | —| 15] 30 | 17 | 4 | 63 | | Vietų pavadinimai — 21 = || — | 21 — | 22 3 | 10 | - 49 | || Vardažodinės ypaty- | weed bės turėtojų pava- | = dinimai 3 6 9 2 27120 || 5 5 8 | | 45 | ER Ypatybiu pavadini- | mai = nd 1) RH Le Bel Wid? 29 | | | | | Veiksmažodinės ypa- | | | tybés turétoju pa- - Zz za Iš viso skirtingų ve- | | | | diniy | | | | | 801 | \ | || | [Urbutis V., 1961, 57]. Itin būdinga su galūnėmis daryti veiksmo rezultato pavadinimus (nagrinėjamuose pavyzdžiuose 42,89, visų ir 47,294 veiksmažodinių galūnių vedinių). Šiuo polinkiu galūnių vedinių daryba labai aiškiai skiriasi nuo ter- minų darybos su priesagomis, kur didžiausią būrį sudaro veiksmų pavadinimai. Ir apskritai nagrinėjamuose terminų žodynuose veiksmo rezultato pavadinimų, padary- tų su galūnėmis, yra gerokai daugiau, negu priesaginių (iš viso yra 567 su priesagomis ir galūnėmis išvesti veiksmo rezultato pavadinimai, trys penktadaliai jų yra galūnių vediniai). Taip pat ir šiuo atžvilgiu terminų ir apskritai dabartinės lietuvių kalbos veiksmo rezultato pavadinimų daryba su galūnėmis gražiai sutinka“. Galūnės gana populiarios yra ir veiksmų pavadinimų vedyboje (31,694 visų ir - 34,89, veiksmažodinių galūnių vedinių), tačiau nuo priesagų jos vis dėlto labai smar- kiai atsilieka (iš viso darbo objektą sudarančiuose žodynuose yra 2845 veiksmų pa- vadinimų būriui priklausantys vediniai, o galūnių vediniai jų tarpe sudaro tik 8,994). Kitų darybos būrių vedinių su galūnėmis padaryta žymiai mažiau. Menkai ga- lūnėmis tesiremiama, darantis terminus iš vardažodžių (paprastai būdvardžių bei daiktavardžių). * V. Urbutis nustatė, kad dabartinėje kalboje su galūnėmis yra išvesta didesnė pusė veiksmo rezul- tato pavadinimų. Žr. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. I, p. 368. 156 Su galūnėmis išvesti terminai paprastai būna aiškūs, tikslūs, visai atitinka bendruo- sius lietuvių kalbos žodžių darybos polinkius. Turint galvoje, kad galūnių vediniai yra trumpi (pamatinio žodžio ar darybos pamatu imamos jo formos nepailgina skiemenų skaičiumi), terminų daryboje jie itin parankūs. Mat, neretai pageidautina gero termino savybe laikomas trumpumas. Pavyzdžiui, žinomas rusų terminologas D. Lotė (1966, 30, 128) laikė, kad termino trumpumo reikia siekti taip pat, kaip ir tikslumo®. Šį reikalavimą jis taikė ne tik pa- tiems terminams, bet ir jų darybos afiksams, pavyzdžiui, priesagoms [Jlorre JĮ. C., 1971, 157]. Trumpumo atžvilgiu galūnių vediniai terminologijai tinka, galima sakyti, idealiai. Na, o atsimenant jų iš darybos gaunamos reikšmės atspalvius, galima teig- ti, kad kartu su priesagų vediniais galūnių darybos terminai sudaro darnų ansamblį. Šiame ansamblyje galūnių vediniai visu pajėgumu dar nepanaudojami. Taigi, kuriant bei tvarkant lietuviškąją įvairių mokslo bei technikos sričių terminiją, galūnių vedi- niais būtų galima ir net patartina daugiau remtis. Veiksmažodžių vediniai Veiksmo rezultato pavadinimai Beveik pusė visų iš veiksmažodžių padarytų galūnių vedinių, rastų nagrinėjimui imtuose terminų žodynuose, yra veiksmo rezultato pavadinimai, t. y. iš darybos ky- lanti jų reikšmė yra pamatiniu veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo padarinio Zyméji- mas, pvz.: išgauba „medžiagai džiūstant atsiradęs išsipūtimas“ ChZ, sąmuša ,,audi- nio yda; per tankių ataudų ruožas, susidaręs dėl audinio reguliatoriaus sutrikimo arba dėl per didelio metmenų veleno stabdymo“ ATŽ ir kt. Dalis šiam būriui priskiriamų vedinių (maždaug septintadalis) darybiškai gali būti suvokiami ir kaip veiksmo objekto pavadinimai, pvz.: įmoka TŽ, perlaida TŽ ir kt. Ne vienas šio būrio vedinys potencialiai gali turėti abi — ir veiksmo rezul- tato, ir veiksmo objekto — reikšmes. Visų pirma dėl to veiksmo objekto pavadi- nimus ir nepatogu išskirti į atskirą darybos būrį. Dauguma (8794) veiksmo rezultato pavadinimų yra galūnių -a ir -as vediniai. Patį produktyvųjį šio būrio tipą sudaro galūnė -a (dalis vedinių terminologijoje vartojami tik daugiskaitos formomis) — su šia galūne išvesta beveik du trečdaliai vedinių. Beveik penktadalis šio būrio vedinių yra padaryti su galūne -as. Galūnių -is (-ys) ir -ė tipai yra menkesnio darumo, o -ius bei -uo — visai nedarūs. -a (-os) Galūnė -a (daugiskaitinių vedinių -os), be abejo, yra pati aktyvioji dabartinės terminologijos (kaip ir apskritai dabartinės kalbos [Urbutis V., 1965, 378]) veiksmo rezultato pavadinimų darybos priemonė. Nagrinėjamuose terminų žodynuose su ja pateikta tiek pat terminų, kiek ir išvestų su visomis šio darybos būrio priesagomis, o patį darųjį priesaginį darybos tipą (-inys) vedinių skaičiumi ji lenkia tris kartus. Imant daugiau šaltinių, šie duomenys, žinoma, gali kiek pakisti, tačiau, kaip rodo sugretinimas su anksčiau išvestais duomenimis iš mažesnio šaltinių skaičiaus [Keinys S., 1968, 191], bendras vaizdas iš esmės turėtų likti panašus. Daugiskaitiniai terminai (galūnė -os) sudaro kiek per penktadalį visų čia nagri- nėjamų vedinių, pvz.: išlaidos EŽ, MŽ, STŽ, TŽ, išrūgos ChŽ, nuobiros EŽ, pajamos EZ, TŽ, santaupos EZ, TZ ir kt. Apie 49%, vedinių skirtingais terminais yra vartojami abu skaičiai, pvz.: išnaša ,,vandens išgraužtas griovys“ MZ, cnocka, 10JICTPOYHOE 4 Plg. dar: Terminologijos darbas (Pagrindai ir metodai). V., 1973, p. 11-12. 157 npHMeuaHHe LŽ, „cuocka“ STZ ir išnašos „tai, kas vandens išnešta, išplauta“ MZ, GZ, nuoplova (geol.) „cM6iB“. GZ ir nuoplovos „gamybinės atliekos; plovimo, vėlimo bei dažymo metu nuo vilnonio audinio atsiskyręs pluoštas, surinktas nuo mašinų bei vonių dugno <...>; c6oii* ATŽ, paruoša ,3aroroBka; angl. blank; slab, bar“ STZ ir paruošos „3aroroBku“ EZ, sankaupa „ckonjenne“ GZ, „Hakon/ie- nue; angl. accumulation; cumulation; filing, gathering, storage“ STZ ir sankau- pos „uakonJienus“ EZ ir kt. Retkarčiais tokio skyrimo atvejų pasitaiko netgi vienos srities terminijoje, pvz.: neprakarša ,,karsinio, sluoksnos arba verpalų yda; į pavienius plaušelius neišskirstyti vilnos kuokšteliai <...>“ ATŽ ir neprakaršos „audinio yda; trumpi, pailgi sustorėjimai nuo įaustų siūlų, pagamintu iš blogai iš- karšto pluošto“ ATŽ. Toks maksimalus vieno darybos tipo išnaudojimas vis dėlto nėra patogus (matyt, dėl to plačiau ir netaikomas) — daugiskaitoje dažniausiai čia turėtų susidaryti homonimai. Didžioji dauguma šio dariausio afikso vedinių yra veiksmo rezultato pavadini- mai, pvz.: apybraiža „ouepk“ LZ, apybrėža „KOHTYp, oueptanne* STZ, aprankos „vilnos pluoštas, surenkamas avių kirpimo metu iš atitrūkusių nuo plako įvairios kokybės kuokštelių“ ATZ, apsiuva „pyuetinuk“ SZ, atbrizga „sluoksnos yda; atspuręs, sudarkytas sluoksnos kraštas <...>“ ATZ, atkarpa „orpe30k“ LZ, STZ, SZ, atlanka „atlenktas ir prie žemės prismeigtas stiebas (ar šaka), kuris vėliau sudaro šaknis ir išauga nauju augalu“ BZ, atliekos ,,gamybos procese kartu su išvalomomis iš pluošto priemaišomis nubyrėjusi pagrindinė žaliava arba sugadinti pusgaminiai; daugumą jų po valymo arba kito apdirbimo galima panaudoti gamyboje“ ATŽ, „medžiagos, liekančios nuo gamybos“ ChZ, EZ, atplaiša ,lapelio skiltis, kai lapelį suskaldo gilios ir smailios išpjovos“ BZ, „,orropxeHen“ GZ (geol.), atžala „iš nupjau- to medžio kelmo ar šaknų išaugęs antžeminis lapuotas ūglis, gavęs pradžią iš miegan- čių ar pridėtinių pumpurų“ BZ, grąža „,cnaua“ EZ, įduba „įdubimas, įdubusi vieta, duburys, dubuma“ MZ, įgula „sKunax“ SZ, įpjova „genėjimo peiliu vaisme- džiui padaroma atitinkamo pavidalo žaizda (sodininkystėje); najpes“ BZ, ,unan- peska; npopesb” STZ, „3apy6ka“ SZ, įstaiga ,,yupexnenue, 3aBejenne“ EZ, TZ, ifara ,,ariant lysvémis, į abi puses išversta vaga“ MZ, išdroža „kas išdrožta; vagelė lentoje suleisti su kita lenta“ MŽ, iškratos „tekstilės fabrikuose kratymo ma- šina išvalytos gamybinės atliekos, pvz., nuokaršos iš pakulų karšimo mašinų, pabi- ros iš vilnos atliekų valymo mašinų ir pan. <...>“ ATŽ, išnara „musmirių ir kai kurių kitų grybų apvalkalo liekana, kuri pasilieka prie koto pagrindo ir supa jį kaip kokia makštis“ BZ, išspaudos „grūdų, sėklų liekanos, išspaudus aliejų“ ChZ, išvarta „BerpojioM“ SZ, įvalka „audinio, dažniausiai austo automatinėmis staklėmis, yda; šaudyklės įneštas į žiotis pašalinis siūlas“ ATZ, nepratampa ,,verpaly yda; už norma- lųjį siūlą kelis kartus storesnė ir žymiai mažesnio sukrumo nedidelė siūlo atkarpa, atsiradusi dėl knatelio nepratempimo verpimo mašinos temptuvuose“ ATŽ, nuobru- kos ,,supainiotas, labai spaliuotas pluoštas, gautas iš brukimo mašinos <...>“ ATŽ, nuogriuva „stačių šlaitų ar kalnų žemė, atskilusi ir nugriuvusi žemyn; griūtis“ MŽ, GŽ, SŽ, nuogulos „žemos rūšies vienalytė vilna, labai užteršta mėšlu ir šlapalu, nukirpta nuo gyvulio pasturgalio nugulėtų vietų“ ATŽ, „nusėdusios uolienos“ ChŽ, GZ, „1. sausumoje iš nutekančio paviršinio vandens nusėdusios kietosios dalelės; 2. mineralinė masė, susidariusi vėjo pustymo arba ledyno poveikyje“ MŽ, nuovar- vos ,,marginto arba spausdinto audinio yda; marginimo dažai išsilieję viena krypti- mi už rašto kontūro ribų dėl garinimo drėgnuose garuose“ ATZ, „nuo kristalų at- skirtas negrynas tirpalas“ ChŽ, palaipa „gulsčiai orientuotas stiebo šoninis ūglis, kuriuo augalas vegetatyviškai dauginasi, pvz., šliaužiančiosios vaisginos (Ajuga rep- tans), baltosios smilgos (Agrostis stolonifera)“ BZ, paminos ,,pluostinés linų mynimo atliekos; vartojamos pakuloms gaminti“ ATŽ, persukos ,,verpalų yda; periodiški arba atsitiktiniai siūlo suplonėjimai su per dideliu sukrumu, atsiradę dėl blogo temp- tuvų darbo“ ATŽ, prakarpa „audinio yda; skylutė, prakirpta audinyje, kai po kirpi- 158 mo mašinos peiliais kartu su audiniu pateko mazgas, siūlgalis, spurgas ir pan.“ ATŽ, priesaga „cybĖuxc“ STZ, sąnašos ,,vandens, vėjo suneštos nuosėdos“ ChZ, ,,van- dens, vėjo suneštos žemės“ MZ, GZ, sandauga ,,npousseienne, angl. product“ STZ, santaupos „,cOepexennus“ EZ, TŽ, sqvélos ,,ydinga vilna, susivėlę vilnų gabalai, ku- rie sunkiai suplėšomi rankomis, atplėšti rūšiavimo metu nuo normalių plako dalių arba susivėlę per visą plaką“ ATŽ, skalda „netaisyklingos formos akmens gabalai nuo 5 iki 150 mm dydžio (pagal GOST), gaunami skaldant didesnius akmenis arba susidarantys dūlėjant uolienoms“ MŽ, GŽ ir kt. Dalies vedinių ryškesnė yra veiksmo objekto reikšmė, pvz.: atmena „Žr. atmin- tinė“ LŽ, atsargos ,,3anacbl; MpUIacel; peeps’ EŽ, įkrova „paruoštas technolo- giniam procesui tam tikras mišinys“ ChZ, įmoka „,B3Koc“ EZ, „nnarėx“ EZ „nnarex, naara“ TŽ, išieška „,B3pickanune“ EZ, išmoka „Bbigaua“ EZ, kopa „jmuona“ GZ, pa- roda „BsicraBka“ EZ, perlaida „mepeBon“ TZ. siunta „nockiika“ EZ, STZ, „orz- rpy3ka“ EZ, valda „Bnanenne“ EZ, TZ ir kt. Tačiau čia būtina pasakyti, kad ne vie- nu atveju veiksmo rezultato ir veiksmo objekto reikšmes išskirti yra sunkoka, nes tas pats vedinys gali žymėti ir viena, ir kita. Pavyzdžiui, darybinės reikšmės atžvilgiu siunta gali būti ir „tai, kas siunčiama“, ir „tai, kas pasiųsta“, paskola — „tai, kas skolinama“ ir „tai, kas paskolinta“, grąža — „tai, kas grąžinama ar grąžintina“ ir „tai, kas grąžinta“ ir kt. Kai kurie vediniai darybiškai gali būti suvokiami ir kaip veiksmų pavadinimai (veiksmažodžių abstraktai). Tokie galėtų būti, pavyzdžiui, aptrauka „Harėk“ GZ, atodanga „kurių nors uolienų išėjimas į paviršių, kur jos sąnašų nedengiamos“ MŽ, nuotrauka „matavimai žemėlapiams bei planams sudaryti“ MZ (sinonimas nuotrau- kos darymas), užkamša „upės užsikimšimasižu“ MŽ ir kai kurie kiti. Galimas daik- tas, kad dalies vedinių veiksmo rezultato reikšmė yra antrinė, ne darybinė, o susida- riusi konkretėjant atskirų vedinių leksinei reikšmei (dėl tokio konkretėjimo dabar- tinėje kalboje ir jos terminologijoje yra būrelis veiksmų padarinius žyminčių netgi priesagos -imas, -ymas vedinių). Žiūrėti terminologinės vedinių reikšmės netikslu, nes savo individualiąją reikšmę jie gali būti įgiję ir nepriklausomai nuo darybos. Taigi galūnių vedinių klasifikavimas yra sudėtingesnis, negu priesaginių, juoba kad tos pačios galūnės yra vartojamos daugumoje darybos būrių. Galūnės -a veiksmo rezultato pavadinimai terminologijoje, kaip ir apskritai da- bartinėje kalboje, dažniausiai remiasi priešdėliniais veiksmažodžiais (nagrinėjamų pavyzdžių tarpe remiančiųsi nepriešdėliniais veiksmažodžiais vedinių yra 2,6%). Šiuo darybos polinkiu smarkiai praplečiamas darybos pamatu einančių veiksmažo- džių ratas — mat, šio būrio vedinius su priesagomis įprasčiau daryti iš priešdėlių neturinčių veiksmažodžių. Iš nagrinėjamų pavyzdžių daugiausia yra turinčių priešdėlius nuo-, iš-, pa-, są- (sam-, san-) ir at-. Su kiekvienu tų priešdėlių yra ne mažiau kaip po 20 pavyzdžių, ir jie sudaro apie tris penktadalius visų nagrinėjamų veiksmo rezultato pavadinimų. Pamatinių veiksmažodžių priešdėliai ap-, į-, iš-, pa-, per- vedinyje išlieka nepakitę. Dažniausiai nesikeičia ir priešdėliai at-, pra-, o pasitaikantys atskiri vediniai su pa- keistu priešdėlio variantu, pvz.: atomazga LZ, STZ, proreta „audinio yda; skersinė retesnių ataudų juosta, kurioje ataudų skaičius ilgio vienete yra mažesnis už mini- malų techninėse sąlygose nurodytą skaičių <...>“ ATZ, prošvieta „audinio yda; skylutė, palikusi ištraukus iš audinio įaustą nuosmuką, garankštį, pūką ir pan.“ ATZ, prorėža „įištiesinant upės vingį iškasta vaga“ MZ, STZ, gali būti laikomi išim- timis, iš jų atomazga, nors „,Lietuvių kalbos žodyno“ I tomo pirmajame leidime ir pažymėtas kaip neologizmas bei raštų kalbos žodis (1941, 333), kuo abejoti, matyt, nėra prasmės, yra sudarytas, be abejo, pagal Rytų Lietuvos šnektoms būdingus dės- ningumus. Pamatinių žodžių priešdėliai nu-, pri-, su-, taip pat Variantai api- bei ati- paprastai galūnių vediniuose pakeisti daiktavardžiams būdingais priešdėlių varian- 159 tais nuo-, prie-, sq- (sam-, san-), apy-, ato-. Išimtys čia retos, pvz. : priklija „natūralaus žaliavinio šilko yda; pašaliniai šilko pūkeliai, prilipę sericinu prie siūlo ilgoje atkarpo- je“ ATŽ ir sutūra „moB“ GZ (paleon.). Fizinės geografijos terminas antburga GZ, be abejo, nėra specialiai terminologijos reikalams darytas žodis —tai Žemaičiuose gyvas žodis (LKZ, 1968, 158) ir iš ten paimtas (tuo paaiškinamas ir nebūdingo lite- ratūrinei kalbai priešdėlio ant- buvimas pamatiniame Zodyje)®. Taigi veiksmo rezultato pavadinimai, priklausantys galūnės -a tipui, turi iš veiks- mažodžių gautus (sakytais atvejais modifikuotus) šiuos priešdėlius: ap-, apy-: apkalba SŽ, apnaša, -os BŽ, ATŽ, ChŽ, aprankos ATŽ, apsiuva SŽ, apsukos ATZ, apvija FZ; apybrėža STZ, apysaka LŽ; at-, ato-: atauga BŽ, atgyvenos EŽ, atkarpa LŽ, STŽ, SŽ, atliekos ATŽ, ChŽ, EZ. atmatos ATŽ, ChŽ, EZ, atmata STZ, atplaiša BZ, GZ, atžala BZ: atodanga MZ, atomazga LZ, STZ, atotampa SZ; į-: igriova GZ, MZ, ikarta GZ, STZ, įmaišos ATZ, įplaukos EZ, įraiža MZ, ispauda MZ, ivalka ATZ; iš-: išauga BZ, isgauba ChZ, GZ, išgrąža MZ, iskarpos ATZ, ištrauka ChZ, GZ, LZ, MZ, TZ, isvalos ATZ, isvarta SZ; ne- (nepa-, nepra-, neprie-): nepasiausa ATZ, nepratampa ATZ, nepriemoka EZ; nuo- nuobiros EZ, nuoblukos GZ, nuogriuva GZ, MZ, SZ, nuopjova STZ, nuoplé- šos ATZ, nuoplovos, -a ATZ, GZ, nuosėdos ATZ, ChZ, FZ, GZ, MZ, nuospriada ATZ, nuotrupa GZ, nuovarvos ATZ, ChZ, nuoviros ChZ; pa-: pabiros ATZ, padala LZ, pajamos EZ, TZ, parovos ATZ, paslavos ATZ, pasova SZ: per-: perkrypa ATZ, perlanka GZ, persukos ATZ; re Pros: pragrauza MZ, prakarpa ATZ, prapjova STZ; proreta ATZ, proréza MZ, STZ; rie-, pri-: prielaida ATZ, STZ, priemaiša ChZ, FZ, STZ, priesaga STZ; priklija ATZ: : sa- (sam-, san-), su-: sąjunga EZ, TZ, sąnašos ChZ, GZ, MZ, sąnaudos, a- EZ, STZ, sąsmaukos ATZ, sqvarta GZ, sqvélos ATZ; sampyla GZ, MZ, samplovos GZ, MZ, sampiitos GZ: sandauga STZ, sangrida GZ, MZ, sankaupos EZ, sankaupa GZ, STZ, santaupos EZ, TZ, santrauka LŽ, STZ; sutira GZ: už-, užuo-: užkamša MZ, uzkarta GZ, SZ; ufuonasa ATZ. Neretai susidaro vienaSakniy, išvestų iš skirtingus priešdėlius turinčių veiksma- žodžių, terminų būreliai, pvz.: -pjov-: ipjova BZ, STZ, SZ, išpjova STZ, SZ, nuopjova STZ, prapjova STZ; -mok-: įmoka EZ, TZ, išmoka EZ, nepriemoka EZ; -naš- (:-nes-): apnašos ATZ, BZ, ChZ, isnasos GZ, MZ, sąnašos ChZ, GZ, MZ; -plov-: isplovos, -a GZ, MZ, nuoploves, -a ATZ, GZ, samplovos GZ, MZ; -aug-: atauga BZ, išauga BZ ir kt. Sudarant terminų sistemas, šios galūnių vedinių darybos galios galėtų būti netgi geriau panaudojamos. Yra keletas vedinių, kurie tik iš dalies gali būti skiriami šiam darybos tipui, pvz.: pakulos „trumpas linų pluoštas, pagamintas pakulinimo mašina iš maigų, paminų, nuopešų bei nuobrukų, taip pat iš mažiausių numerių ilgio pluošto“ ATZ, „,suvelti linų pluoštai“ ChŽ, paminos „pluoštinės linų mynimo atliekos <...>“ ATŽ, paro- vos „trumpi neišsivystę linai, paliekami renkant gerus linus <...>“ ATŽ, pašukos * Tai, žinoma, nereiškia, kad visi kiti nagrinėjami vediniai būtinai yra tam tyčia kaip terminai daryti. Neabejotina, kad tam tikra jų dalis yra sutermininti paprastieji kalbos žodžiai. Jų nagrinė- jimo motyvai tie patys, kaip išdėstyta straipsnyje ,,Priesaginé lietuviškų terminų daryba“. — Kn.: Lietuvių terminologija. V., 1975, p. 8. 160 „šukuotinio linų, medvilnės bei vilnos verpimo gamybinės atliekos; šukavimo mašinų iš sluoksnos arba saujos pašalintas trumpo pluošto, spurgų bei priemaišų mišinys <...>“ ATŽ. Žinoma, galima manyti, kad šie, be abejo, iš liaudies kalbos termi- nologijon patekę žodžiai kazkuomet yra susidarę kaip galūnės -a vediniai iš veiksma- žodžių pakulti, paminti, parauti, pašukuoti ir reiškė tai, kas liko pakūlus, pamynus, parovus, pašukavus, lygiai kaip galūnės vediniu laikomas semantiškai gana artimas žodis pašlavos [Urbutis V., 1961, 31], vartojamas taip pat ir terminologijoje (ATŽ). Tačiau, kita vertus, galima tarti šiuos žodžius esant ir mišrios darybos (priešdėliniais- galūniniais vediniais). Sinchroniškai toks darybos suvokimas, rodos, visai galimas. Pasitaiko ir tokių terminų, kuriuos sunku semantiškai susieti su atitinkamais priešdėliniais veiksmažodžiais arba tokie veiksmažodžiai neatrodo natūralūs dėl savo neįprastumo (dėl to abejotina, ar atitinkamos srities specialistų yra vartojami ir, vadinasi, galėjo būti nagrinėjamų žodžių darybos pamatu). Pvz.: įtaka LŽ, STŽ, nepradaža ATZ, nuorūšos ATZ ir kt. Turint galvoje, kad iš esmės visi tokie žodžiai savo priešdėliais gražiai sutampa su atitinkamais rusiškais ar kitų kalbų terminais (plg. Bansanue, vok. Einfluss, lenk. wplyw; HenpokKpac; OTCOpTHpOBKA), reikia ma- nyti, kad jie yra vertiniai (kai kurie netgi morfeminiai — nepradaža — wenpokpac, nors šiaip turimi pavyzdžiai darybos būdu dažniausiai skiriasi). Tokie terminai, neturėdami lietuviškos motyvacijos, dažnai būna neaiškūs, netikslūs ir todėl (kai neįsigalėję) vengtini. Kita vertus, taip pat yra terminų, kurie darybiškai yra susiję su atitinkamais priešdėliniais veiksmažodžiais, bet pastarieji tuos priešdėlius yra ga- vę ne natūraliai, o dėl kitų kalbų įtakos, pvz.: ištrauka ChZ, GZ, MZ, plg. BbiTS*KKA, ekstraktas<lot. extractum: extrahere „ištraukti, pašalinti“, atžyma EZ, GZ, TZ, plg. orMerTkKa, papyna ATŽ, plg. nonneruna, persukos ATZ, plg. repekpyTbi, prašiauša ATŽ, plg. npoBopcoBkKa TKauu, priemaiša ChZ, FZ, STZ, plg. npumMecb ir kt. Tokie vediniai, būdami reguliarūs, gali būti nepriimtini dėl pamatinių žodžių netaisyklingumo (pastarųjų taisyklingumo nustatymas priklauso jau priešdėlinių veiksmažodžių darybai). Pastebėtina, kad daugeliu atvejų tikslus priešdėlio atiti- kimas skirtingose kalbose nėra pakankama priežastis žodžiui nupeikti — nepriimti- ni tik tie žodžiai, kurių priešdėlis nemotyvuotas, ardo kalbos sistemą ar sukelia dviprasmybę. Minėtų pavyzdžių tarpe nevykiausias yra terminas prašiauša. Didžioji vedinių dalis (per tris ketvirtadalius turimų pavyzdžių) remiasi pirmi- niais veiksmazodziais®. Likusių vedinių tarpe maždaug dvigubai daugiau yra tokių, kurie padaryti iš mišrinių veiksmažodžių, pvz.: įmaišos ATŽ (: įmaišyti, įmaišo, -ė), išieška EŽ, TŽ (:išieškoti, išieško, -ojo), nuovarvos ATŽ, ChŽ (: nuvarvėti, nuvarva, -ėjo), priemaiša ChZ, FZ, STZ (:primaišyti, primaišo, -ė), skalda GZ, MZ (:skaldyti, skaldo, -ė), valda EŽ, TŽ (:valdyti, valdo, -ė) ir kt. Taigi antriniais veiksmažodžiais šio tipo vedinių daryboje remiamasi palyginti retai (nagrinėjamų pavyzdžių tarpe 7,5%). Pvz.: atgyvenos EZ (:atgyventi, -a, -o), grąža EZ (:grąžinti, -a, -o), paskola EZ (:paskolinti, -a, -0), sanaudos EZ, STZ (:sunaudoti, sunaudoja, -o), santrumpa LZ, STZ (:sutrumpinti, -a, -0) ir kt. Veiksmažodžių darybos priesagos į vedinių kamieną, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, dažniausiai nepatenka. Dauguma šio tipo veiksmo rezultato pavadinimų (ne mažiau kaip trys ketvirta- daliai) yra išvesti iš galininkinių veiksmažodžių, pvz.: apybrėža STŽ, aprankos ATŽ, atkarpa LŽ, STZ, SZ, ikarpa STZ, išdroža MZ, nuokarpa ATZ, nuopjova STZ, pa- skola EZ, skalda GZ, MZ ir kt. Likusieji vediniai remiasi negalininkiniais veiksma- žodžiais, pvz.: apZalos BZ, atbrizga ATŽ, išauga BZ, nuogrimzdos MZ, pabiros ATZ, varvos ChZ, GZ ir kt. Tačiau atskiri vediniai gali būti ne vienaip motyvuoti, pvz.: nuotrupa GZ gali būti vedinys ir iš nutrupéti, ir iš nutrupinti; priklija ,,natiralaus Za- liavinio Silko yda; pašaliniai Silko piikeliai, prilip¢ sericinu prie siūlo ilgoje atkarpoje“ ® Pirminiai, miSriniai ir antriniai veiksmažodžiai čia skiriami pagal ju neprieSdéliniy pagrindinių formų struktūrą. 11. Us. Nr. 1534 161 ATŽ, kaip rodo termino apibūdinimas, remiasi savaiminiu veiksmažodžiu, t. y. reiš- kia „tai, kas prisiklijavę“, bet, kita vertus, galima ir 2. priklija — ,.tai, kas priklijuo- ta“ ir kt. Tokių darybinés homonimijos atvejų, ypač kai vedinys gali būti motyvuotas ir paprastojo, ir sangrąžinio veiksmažodžio, yra daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, plg. dar: apnaša, -os ATŽ, BŽ, ChŽ (:apnešti ir apsinešti), įmaišos ATŽ (:įmaišyti ir įsimaišyti, terminas remiasi savaiminiu veiksmažodžiu, plg. apibūdini- mą — „pagrindinės vilnos masėje įsimaišę kitos (dažniausiai gretimos kokybės) vilnos kuokšteliai“), išskyros BŽ, GŽ (:išskirti ir išsiskirti, plg. BŽ apibūdinimą — ..sekretai ir ekskretai) — gyvųjų ląstelių pagamintos ir į lauką arba tarpuląsčius iš- skiriamos medžiagos“), sankaupa, -os EŽ, GŽ, STŽ (:sukaupti ir susikaupti), sąvėlos ATŽ (: suvelti ir susivelti, plg. termino apibūdinimą iš savaiminio veiksmo — ,,ydin- ga vilna; susivėlę vilnų gabalai, kurie sunkiai suplėšomi rankomis, atplėšti rūšiavimo metu nuo normalių plako dalių arba susivėlę per visą plaką“) ir kt, Vedinių homoni- mija Čia susidaro visai natūraliai — darybos pamatu gali būti imami tiek paprastieji, tiek ir sangrąžiniai veiksmažodžiai, patys vediniai gali žymėti tiek veiksmo, tiek vyks- mo, netgi ir būsenos, padarinius, o patys galūnių darybos žodžiai sangrąžiniai ne- būna. Nagrinėjamų pavyzdžių tarpe išvestieji iš vyksmus ir būsenas žyminčių veiks- mažodžių sudaro apie penktadalį visų šio tipo vedinių. Be to, maždaug devinta- dalis vedinių gali būti dvejopai motyvuoti. Tad dauguma nagrinėjamo tipo vedinių žymi tikrųjų veiksmų padarinius, Veiksmo ir vyksmo reikšmės skirtumas tos pat šaknies veiksmažodžiuose (ypač pirminiuose) neretai reiškiamas skirtingais šaknies balsiais. Siekiant terminologijai svarbaus vienareikšmiškumo, tuo galima pasinaudoti ir su galūnėmis išvestuose terminuose daiktavardžiuose. Pavyzdžiui, GŽ pateikti terminai įgriuva ir įgriova, kurie gali būti skiriami kaip vyksmo (įgriūti) ir veiksmo (įgriauti) padarinių pavadi- nimai. Šiuo atžvilgiu MZ rekomendacija — jgriova „duobė, atsiradusi įgriuvus vir- šutiniam Žemių sluoksniui“, kai žymimas vyksmo (įgriūti), o ne veiksmo (įgriauti) padarinys — turėtų būti nepriimtina. Tačiau plačiau remtis pamatinių veiksmažodžių šaknies balsių įvairavimu ga- lūnių vediniams neretai trukdo jų pačių darybai būdinga šaknies balsių kaita. Truputį per trečdalį visų šio tipo vedinių turi skirtingus šaknies balsius, negu jų pamatiniai veiksmažodžiai, pvz.: apvalka GZ (: apvilkti, apvelka, apvilko), atlanka BZ (:atlenkti), atmatos ATZ, ChZ, EZ (: atmesti, atmeta, -ė), įkarta GZ, STZ (: ikirsti, jkerta, ikirto), įranga STZ (:irengti), isnasa, -os GZ, LZ, MZ, STZ (:i$nesti), nuolaida EZ, TZ (:nuleisti, nuleidžia, nuleido), pajamos EZ, TZ (: paimti, paima, paėmė), priesaga STŽ (:prisegti), sąnašos ChŽ, GŽ, MŽ (:sunešti) ir kt. Darybos metu pasikeitęs šak- nies balsis dažnai sutinka su atitinkamų kartotinių veiksmažodžių šaknies balsiu, pvz.: apybraiža LŽ (plg. apibrėžti ir apibraižyti), aprankos ATŽ (plg. aprinkti ir aprankioti), atkarpa LZ, STZ, SZ (plg. atkirpti ir atkarpyti), įraiža MZ (plg. įrėžti ir įraižyti), išgrąža MŽ (plg. išgręžti ir išgrąžyti), išlaidos EŽ, MŽ, STŽ, TŽ (plg. iš- leisti ir išlaidyti), išvarta SŽ (plg. išversti ir išvartyti), paklaida ChŽ, FŽ (plg. paklysti ir paklaidžioti), perlaida TŽ (plg. perleisti ir perlaidyti) ir kt. Kai kuriais tokiais at- vejais tokį pat vedinį galima išvesti ir iš kartinio, ir iš kartotinio veiksmažodžio, nors dažniausiai tai nereiškia, kad minimus vedinius reikėtų darybiškai sieti su tais kartotiniais veiksmažodžiais. Retkarčiais dėl šaknies balsių kaitos panaudojimo ar nepanaudojimo sudaromi skirtingi vediniai, plg. apybraiža LŽ ir apybrėža STŽ, iraiza MZ ir įrėža GZ. Pamatine nagrinėjamo tipo vedinių lytimi eina būtasis kartinis laikas. Tai akivaiz- džiai rodo vediniai iš tų veiksmažodžių, kurių būtojo kartinio laiko kamienas kiek skiriasi nuo bendraties ir esamojo laiko kamienų, pvz.: apsiuva SŽ (:apsiuvo, -siūti, -siuva), apvija FŽ (:apvijo, -vyti, -veja), atbrizga ATŽ piatbrizgo, -brigzti, -bryzga), įkrova ChŽ, STŽ (:įkrovė, -krauti, -krauna), įpjova BŽ, STŽ, SŽ (:įpjovė, -pjauti, 162 -pjauna), išpjova STZ, SZ (:išpjovė, -pjauti, -pjauna), išskyros BZ, GZ (išskyrė, „skirti, -skiria), nuogrimzdos MZ (:nugrimzdo, -grimzti, -grimzta), nuoplovos ATZ (:nuplové, -plauti, -plauna), nuosprida ATZ (:nuspriido, -spriisti, -spriista), paklaida ChZ, FZ (:paklydo, -klysti, -klysta), paslavos ATZ (:paslavé, -luoti, -5luoja), samplo- vos GZ, MZ (:suplové, -plauti, -plauna), sqvélos ATZ (:suvélé, susivélé, -velti, -velia). Tik keletas vedinių šaknies balsiais sutampa su esamojo laiko skirtinga forma, pvz: atliekos ATŽ, ChŽ, EŽ, atmena LŽ, iškyla GŽ, paminos ATŽ ir kt. Tačiau ir tokius vedinius, matyt, reikia laikyti ne išimtimi iš bendro darybos polinkio, o tik turinčius šaknies balsių kaitą, sutampančią su pamatinių veiksmažodžių esamuoju laiku. -as (-ai) Veiksmo rezultato pavadinimų, padarytų su galūne -as, nagrinėjamuose žody- uuose yra tris kartus mažiau, negu vedinių, išvestų su galūne -a. Daugiskaitiniai ter- minai Čia yra palyginti reti, pvz.: ataudai „vidutinio sukrumo verpalai arba siūlai; skersinė siūlų sistema audinyje“ ATZ, išnaršai „wkpa“ SZ, raizgai „cunok“ SZ ir kt. Tik retas kuris vedinys, vartojamas daugiskaita, turi skirtingą reikšmę, bet pa- prastai tai yra ne iš darybos kylantis reikšmės skirtumas, pvz. : nuostatai ,, nonoxenue EZ, SZ, TZ ir nuostatas ,,nonoxenne“ TŽ, užrašas ,,najnncb“ EZ, LŽ, TZ, „3annucb“ STZ ir užrašai „3anncku“ LZ. Galūnės -as vediniai dažniau linkę žymėti veiksmo padarinius, pvz.: aprašas „onucs“ EZ, STZ, atspaudas ,,marginto arba spausdinto audinio yda; dėmė, atsi- radusi nuo neišdžiūvusių marginimo dažų, kai audinys per anksti sulankstomas“ ATZ (rus. Kaexkxa), „orneuarok“ GZ, STZ, TZ, „orrnck“ GZ, LZ, STZ, TŽ, dūlas „dėl dūlėjimo susidaręs smulkZzemis® GZ, MZ, intarpai ,lastelés medžiagų apykaitos metu pasigaminusios, bet toje apykaitoje laikinai arba visai nedalyvau- jančios medžiagos, susiformavusios į grūdelius, lašelius ar atitinkamo pavidalo kris- talus <...>“ BŽ, intarpas „įterptas kitos medžiagos gabaliukas“ ChŽ, ,,BkJriouenne“ GZ, „BkparnJienuuk“ GZ, „BeraBka“ LZ, STZ, „npokjanka“ STZ, įtaisas „kas įtaisyta; prietaisas, aparatas“ MZ, STZ, nuorašas ,,konus* LZ, STZ, TŽ, pastatas „statinys, trobesys“ MZ, GZ, priesakas „naka3, 3aBer“ TŽ, užpilas „ant ko nors užpilta žemė, masė, pvz., žemės užpilas ant sudėtų drenažo vamzdžių iškastoje tran- šėjoje“ MŽ, GŽ. Tačiau daliai minėtų ir kitų vedinių (pvz.: įkaitas ,,3akaajn, 3asior“ EZ, TŽ, kuras „rTonnuBo“ ChZ, pakaitas „atomas, grupė, pakeitę molekulėje kitą atomą, grupę“ ChZ, „3amena“ STZ, TZ, sliuogas „įmirkęs žemių srautas, slenkantis šlaitu žemyn“ MŽ, GŽ ir kt.) nėra svetima ir veiksmo objekto reikšmė. Didesnės vedinių dalies pamatiniai veiksmažodžiai yra priešdėliniai, tačiau priešdėlėtų ir nepriešdėlėtų vedinių santykis čia yra mažesnis, negu galūnės -a vedi- nių atveju. Nagrinėjamų terminų daryboje dažniausiai remtasi priešdėlius į-, pa-ir už- turinčiais* veiksmažodžiais, pvz.: įkaitas EŽ, TŽ, įnašas STŽ, TŽ, įrašas EŽ, LZ, STZ, TŽ, įspaudas EZ, GZ; pagrindas EZ, FŽ, GZ, STZ, TŽ, parašas EZ, TZ. uzkaitas MZ, uzlankas SZ, užstatas EZ, TZ ir kt. Iš veiksmažodžio aprašyti yra išves- ti du priešdėlio variantu skirigsi vediniai aprašas EZ, STZ ir apyrasas EZ, STZ, TZ, Iš pateikimo EZ ir STZ atrodo, kad Sie darybiniai variantai vartojami sinonimiškai, dėl to abiejų jų įteisinimas terminijoje lyg ir nebūtinas. Vediniai intakas GŽ, MŽ ir intarpas, -ai BZ, ChZ, GZ, LZ, STZ priešdėlio variantą in- gali būti gavę tarmėse, kartais ir čia susidaro darybos variantų, plg. MŽ pateiktas ir įtakas (geresniu laiko- mas intakas). Priešdėlį ant- turintis terminas antstatas EŽ, matyt, nėra tarminės dary- bos". Greičiausiai jis yra vertinys, plg. rusy atitikmenį wadcmpoiixa, vokiečių — Ūberbau m., lenkų — nadbudowa. Vertinys yra ir terminas įstatai EŽ, SŽ, TŽ. * Žr. LKŽ I (1968) 176, kur šis žodis pateiktas tik iš raštų. 1s 163 Maždaug ketvirtadalis nagrinėjamų šio tipo vedinių yra išvestas iš nepriešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: daigas BŽ, maigai ATŽ, raizgai SŽ, skiepas BŽ, tašas MŽ ir kt. Didesnė pusė -as galūnės vedinių remiasi pirminiais veiksmažodžiais, pvz.: ap- šalas MZ. ataudai ATZ, diegas BZ, įnašas STZ, TŽ, įspaudas EZ, GZ, įšalas GZ, MZ, išvadas STZ, nuoviras ChZ, perkasas MZ, sąvadas LZ, sliuogas GZ, MZ, uz- pilas GZ, MZ ir kt. Turint galvoje, kad iš antrinių veiksmažodžių padaryti vedi- niai yra labai reti, nesunku suvokti, kad palyginti dažnai daryboje dalyvauja miš- riniai veiksmažodžiai. Tiesa, šių vedinių skaičių kiek padidina tai, kad nemažai jų išvesta iš tos pat šaknies, bet skirtingus priešdėlius turinčių veiksmažodžių, pvz.: -raš-: aprašas EŽ, STŽ ir apyrašas EŽ, STŽ, TŽ, įrašas EŽ, LŽ, STŽ, TŽ, iš- rašas EŽ, LŽ, TŽ, nuorašas LŽ, STŽ, TŽ, parašas EŽ, TŽ, prierašas LŽ, TŽ, sąra- Sas EZ, STZ, SZ, TŽ, užrašas, -ai EZ, LZ, STZ, TZ; -tais-: įtaisas MZ, STZ, prietaisas ChZ, FZ, GZ, MZ, STZ, SZ, užtaisas GZ, SZ. Veiksmazodinés priesagos į vedinius paprastai neperkeliamos. — Didžiausia vedinių dalis yra padaryta iš galininkinių veiksmažodžių. Negali- ninkiniais veiksmažodžiais remiasi maždaug šeštadalis vedinių, pvz.: dilas GZ, MZ, slivogas GZ, MZ, apskardas GZ, apSalas MZ, intakas GZ, MZ ir kt. Beveik trečdalio vedinių darybos metu yra pasikeitę šaknies balsiai, pvz.: įkaitas EZ, TZ (:ikeisti), įnašas STZ, TZ (:inešti), išnaršai SZ (:išneršti), pakaitas ChZ, STZ, TZ (:pakeisti), uflankas SZ (:uZlenkti) ir kt. Ir šio tipo vedinių daryboje remiamasi būtojo kartinio laiko forma. Tai matyti iš šių pavyzdžių: apskardas GŽ (:apskirdo, -skirsti, -skirsta), ataudai ATŽ (:ataudė, -austi, -audžia), įkaitas EZ, TŽ (:ikeité, -keisti, -keičia), įspaudas EZ, GZ (:įspaudė, -spausti, -spaudžia), įsprūdas GZ (:įsprūdo, -spriisti, -sprūsta), pagrindas EZ, FŽ, GŽ, STŽ, TŽ (:pagrindė, -grįsti, -grindžia). Tik vediniai užpilas GŽ, MŽ ir dūlas GZ, MZ (jei pastarasis siejamas su dulti, dūla, dulo, o ne su dūlėti, -ėja, -ėjo) savo šak- nies balsiais sutinka su asmenuojamosiomis pamatinių veiksmažodžių esamojo lai- ko formomis. Betgi, turint galvoje, kad šaknies balsiai gali pasikeisti ir daiktavardžių darybos metu, čia sunku ką griežčiau teigti. -is (-ys) Galūnės -is (-ys) vedinių, turinčių veiksmo rezultato pavadinimų reikšmę, nagri- nėjamuose terminų žodynuose pateikta perpus mažiau, negu išvestų su galūne -as ir septyniskart mažiau, negu priklausančių dariausiam šio būrio tipui su galūne -a. Taigi galūnės -is (-ys) veiksmo rezultato pavadinimų darybos tipas nėra itin darus. Tačiau terminų daryboje jis yra vis dėlto pakankamai aktyvus ir prireikus nevengti- nas. Keletas vedinių žodynuose pateikti tik daugiskaita, pvz.: įgūdžiai STZ, įrėžiai (sinonimas vagelės) GŽ ir išgraužiai (sinonimas išgraužtinės figūros) GŽ. Vediniai paprastai reiškia pamatiniais veiksmažodžiais žymimų veiksmų padari- nius, pvz.: įlinkis ,„npornu6“ FZ, GZ, ,.lenkiamos detalės deformacija“ MZ, įskiepis „kultūrinė virš laukinuko esanti skiepelio dalis, kuri išauga iš akutės arba skiepūg- lio“ BZ, išliežis „iškarpa tarp lapų skiaučių arba skilčių“ BZ, krūvis „elektros kiekis dalelėje“ ChZ, FZ, GZ, STZ, „rpy3, narpy3ka“ EZ, GZ, MZ, lūžis ,,vilnonio arba šilkinio audinio yda; $lapiojo taurinimo operacijose nepasalinamai_uZsifiksavusi raukšlė“ ATŽ, „naujai perlaužto mineralo, metalo paviršius“ ChŽ, GŽ, nuosprendis „npuroBop“ TŽ ir kt. Kai kurie vediniai gali žymėti ir veiksmo objektą, pvz.: išdirbis ,,BeipaGorKa“ EZ, STZ, TŽ, „uapa6orka“ STZ, išpirkis „Bpikyn“ TZ. Vediniai su galūnės variantu -ys yra labai reti — nagrinėjamuose terminų žody- nuose ju rasta tik keletas, pvz.: atspindys GZ, plyšys FZ, GZ, MZ, STZ, SZ ir pavyz- dys GZ, LZ, MZ, STZ, TZ. 164 Trys ketvirtadaliai šio tipo vedinių darybiškai yra susiję su priešdėliniais veiksma- žodžiais, pvz.: atlygis EZ, įgūdžiai STZ, išmotis „matavimo dydis, mastas, pvz.: an- gos matmenys — aukštis, plotis, išreikšti ilgio matais (vienetais)“ MŽ, išpirkis TŽ, įvykis STŽ, TŽ, nuodžiūvis ChŽ, EŽ, uždarbis EŽ, TŽ. Kiek dažnesni yra priešdėlius į- ir iš- turin€iy veiksmažodžių vediniai. Iš terminų (į)/ūžis „„pa3nomM“ GZ ir (į)rėžiai „60po3jibi“ GZ pateikimo (parašymo) žodyne reikia spręsti, kad jie tą patį reiškia ir su priešdėliais, ir be priešdėlių (darybiškai jie susiję vienu atveju su priešdėliniais, o antru — su nepriešdėliniais veiksmažodžiais). Tokia terminų sinonimija, žinoma, yra visai nereikalingas dalykas, ji gali netgi klaidinti tų terminų vartotojus — juk, pavyzdžiui, tame pačiame GZ pateiktas ir dar vienas lūžis „manomM“, FZ įdėtas ir rėžis „ITpHX“. Terminai antbėris GŽ, MŽ ir antstūmis GŽ literatūrinės kalbos požiūriu negali būti laikomi reguliariais galūnės -is vediniais, nes joje nėra atitinkamų priešdėlį ant- turinčių veiksmažodžių“. Tad jie yra sudaryti arba remiantis žemaitiškais pavyz- džiais, arba laikytini mišrios (priešdėlinės ir galūninės) darybos. Greičiausiai prieš- dėlis ant- šiuose žodžiuose yra atsiradęs dėl kitų kalbų įtakos, plg. Hacbinb — ant- bėris, najiBur — antstūmis, nors šie terminai turi ir kitus rusiškus atitikmenis, kurie lietuviškųjų terminų išraiškai įtakos neturėjo, pig. antstūmis — nepexpuiThe ir ant- béris — 3achinka. Dauguma vedinių išvesta iš pirminių veiksmažodžių, pvz.: dūris ,,audinio yda; skylutė tarp audinio siūlų, prasiskyrusių dėl neatsargaus įdūrimo smailiu įrankiu (žirklėmis, pincetu ir kt.)““ ATZ, STZ, įlūžis GZ, išdirbis EZ, STZ, TŽ, lūžis ATŽ, ChZ, GZ, nuosprendis TŽ, smūgis FZ, SZ, uždarbis EZ, TZ, ju tarpe ir visi nepriesdé- liniai. Tik kas penktas vedinys remiasi miSriniu (a) arba antriniu (b) veiksmažodžiu, pvz.: a) atspindys GZ, posakis LZ, STŽ: b) atlygis EZ, įskiepis BZ, išmotis MZ, nuokai- nis EZ. Veiksmažodžių priesagos darybos metu numetamos, plg. atspindys (:atspind- ėti, -i, -ėjo), įskiepis (: įskiep-yti, -ija, -ijo), išmotis (:išmat-uoti, -uoja, -avo). Apie du trečdaliai vedinių daryboje remiasi galininkiniais veiksmažodžiais. Kai kurie vediniai reikšmės atžvilgiu gali būti motyvuoti ir veiksmo, ir vyksmo, pvz.: įlinkis 1 „1. įlinkusi arba įdubusi paviršiaus vieta; 2. upės, jūros krantų įlinkimas“ MZ ir įlinkis 2 „Jenkiamos detalės deformacija“ MŽ, kitaip sakant, taip pat pavadi- namas gali būti ir aktyvaus veiksmo (įlenkti), ir savaiminio vyksmo (įlinkti) padari- nys. Tačiau abiem atvejais (kai lenkiama ir kai savaime linkstama) įlinkstama, dėl to, matyt, darybiškai tokie vediniai sietini su jlinkti tipo veiksmažodžiais. Tas pats pasakytina ir apie tokius vedinius, kaip į/ūžis GZ, lūžis ATZ, ChZ, GZ, perlinkis GZ ir skėtis BŽ (pastarasis pavyzdys gali būti susijęs su paprastuoju ir sangrąžiniu veiks- mažodžiu). Dariniai vedami iš būtojo kartinio laiko asmenuojamųjų formų, pvz.: dūris ATŽ, SZ (:dūrė, durti, duria), krūvis ChZ, EZ, FZ, GZ, MZ, STZ (:krovė, krauti, krauna), plyšys FZ, GZ, MZ, STZ, SZ (:plyšo, plyšti, plyšta), skėtis „,raceminis žiedynas <...> sutrumpinta pagrindine ašimi, iš kurios viršūnės išaugę beveik vienodo il- gio žiedkočiai yra išsiskleidę vienoje plokštumoje (Primulaceae, Umbelliferae šeimo- se) BZ (:skėtė, skėsti, skečia). | Maždaug trečdalio vedinių darybos metu yra pasikeitęs šaknies balsis, pvz.: įgūdžiai STZ (:įgudo, įgusti, įgunda), išmotis MZ (:išmatavo, išmatuoti, išmatuoja), pjūvis GZ, MZ, STZ (:pjovė, pjauti, pjauna), smūgis FZ, SZ (:smogė, smogti, smogia), uždarbis EŽ, TŽ (:uždirbo, uždirbti, uždirba) ir kt. Kiek labiau šioje vedinių grupėje išsiskiria išmotis, kadangi turi pakitusį šaknies balsį, nors išvestas iš antrinio veiks- mažodžio (tai retas dalykas!). 8 Abu šie žodžiai LKZ I antrajame leidime pateikti tik iš tarybinių laikų leidinių, o šio tomo pirma- jame leidime (Vilnius, 1941) jy néra. Tad galimas daiktas, kad tie terminai yra tarybiniy laiky nauja : 12. Užs. Nr. 1554 165 Dalis čia nagrinėjamų terminų yra seni lietuvių kalbos žodžiai, tad, be abejo, jie terminologijon yra paimti iš paprastosios kalbos. Tai galima pasakyti apie tokius šio tipo vedinius, kaip krūvis ChZ, EZ, FZ, GZ, MZ, STZ, lūžis ATŽ, ChZ, GZ, pjū- vis GZ, MZ, STZ, plyšys FZ, GZ, MZ, STZ, SZ, skėtis BZ ir dar vieną kita terminą. sė Galūnės -ė darybos tipas terminologijoje yra menko darumo (beje, tas pats bū- dinga ir apskritai dabartinės kalbos žodžių darybai®) — jos vedinių nagrinėjamuose terminų žodynuose yra bemaž dvidešimt kartų mažiau, negu dariausio -a galūnės tipo veiksmo rezultato pavadinimų. Vediniai paprastai pavadina tam tikrų pamati- niais veiksmažodžiais žymimų veiksmų arba vyksmų padarinius, pvz.: dubė (sinoni- mas piltuvėliškos formos dauba) GZ, „piltuvo pavidalo duobė“ MZ, pynė „xryT, angl. cableform, harness, bunched, conductors: nJIeTėKKA, angl. braiding, plexus“ STŽ, pradubė „žemei nusėdant susidariusi piltuvo pavidalo duobė“ MZ, GZ, pra- moné ,,npoMbiternocts™ BZ, STZ, skriodé 1 ,,vandens išplautas griovys ar duobė; gili, stačiašonė išgrauža šlaite“ MZ, GZ, skriodé 2 „gili pravėža, išmušta kelio vie- ta“ MZ, GZ, žymė „orMeTKa; MeTKa, MapkKep“ STZ. Tik vienas kitas vedinys ga- li būti suvokiamas ir kaip veiksmo objekto pavadinimas, pvz.: dulkės ,, nun" GZ. Dauguma vedinių (nagrinėjamų pavyzdžių tarpe du trečdaliai) darybos pamatu turi nepriešdėlinius veiksmažodžius ir šiuo polinkiu aptariamasis darybos tipas aiš- kiai skiriasi nuo jau nagrinėtųjų galūnių -a, -as, -is (-ys) darybos tipų. Kitais darybos polinkiais (pamatinių veiksmažodžių kamieno struktūra, galininkiškumas) šios ga- lūnės vediniai žymiau nesiskiria nuo daresniųjų tipų vedinių. Šaknies balsių kaita vediniuose retoka, pvz.: įmonė EZ, TŽ, pramonė EZ, STZ, priemonė EZ, STZ (:ima- nyti, įmano, -ė, pramanyti ..., primanyti ...). Kalbami vediniai, būdami be šaknies balsių kaitos, raštų kalboje sutaptų su savo pamatinių veiksmažodžių būtojo karti- nio laiko trečiuoju asmeniu, nors tokių atvejų galūnių vedinių daryboje ir pasitaiko. Beje, remiantis vediniais pynė STZ (:pyné, pinti, pina), skriodė GZ, MZ (:skriode, skriosti, skriodžia), tižė GŽ (:tižo, tižti, tyžta), galima teigti, kad darybos pamatu imamas asmenuojamųjų formų būtasis kartinis laikas (su šio laiko kamienu nesutin- kančių vedinių turimų pavyzdžių tarpe nėra). Kitos galūnės Galūnės -ius ir -uo tiek terminologijoje, tiek ir apskritai literatūrinėje kalboje vedinių turi nedaug. Kaip neretai būdinga nedariesiems terminų darybos tipams, tokie vediniai dažniausiai nėra tam tyčia terminologijos reikalams daryti. Paprastai tai sutermininti literatūrinės kalbos ar tarmių žodžiai. Tai pasakytina ir apie termin žodynuose pateiktus minėtų galūnių -ius, -uo vedinius skyrius EŽ, GŽ, LŽ, STŽ, T is Kastais net vienoje terminologijos srityje vartojamas bent keletu reikšmių) ir uo GZ. Veiksmy pavadinimai Dabartinės kalbos veiksmų pavadinimai, išvesti su galūnėmis, reikšmės atzvil- giu mažai kuo skiriasi nuo šio būrio priesagų vedinių ir „dažniausiai jų reikšmę ga- lima paaiškinti iš tų pačių veiksmažodžių padarytais priesagų -imas ar -ymas vedi- niais (nors pastarieji paprastai turi grynesnę veiksmo reikšmę)“ [Urbutis V., 1965, 303]. Taigi su galūnėmis ir priesagomis (ypač -imas|-ymas) iš to paties veiksmažo- džio padaryti veiksmų pavadinimai dažnai gali būti laikomi darybiniais sinonimais. * Žr. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. I, p. 380, kur konstatuojama, kad galūnė -ė ,,bent kiek didesniu darumu nepasižymi“. Lyginimai su literatūrine arba dabartine kalba visur čia remiami V. Urbučio darbais. 166 Tačiau terminologijoje jie turi ir tam tikrų reikšmės skirtumų. Priesagos -imas|-ymas vediniai dažniau žymi atskirą veiksmo ar vyksmo aktą, o galūnių vedinių reikšmė yra labiau apibendrinta, pasakoma veiksmo visuma, neretai tam tikra iš veiksmo kilusi būsena". Tuo šie vediniai kiek artėja prie veiksmo rezultato pavadinimų, ta- čiau vis dėlto iš abstraktų būrio neišsiskiria ir dėl to pagrįstai laikomi veiksmų pava- dinimais, arba veiksmažodžių abstraktais. Dėl reikšmės skirtumo galūnių vediniai terminologijai ir yra labai naudingi, netgi patogūs, kai reikia atskirti veiksmo atli- kimo aktą nuo to veiksmo visumos, plg. kratymas ir krata TŽ, main ymas ir mainai EŽ, GŽ, nuplovimas ir nuoplova ,,visuma procesų, susijusių su žemės paviršiaus nu- plovimu ir suraižymu“ MŽ, pagreitėjimas ir pagreitis GŽ, STŽ, slėgimas ir slėgis GZ, STZ, traukimas ir trauka ChZ, EZ, FZ, MZ. STZ ir kt. Platesnė, vadinasi, ir labiau apibendrinta galūnių darybos veiksmų pavadinimų reikšmė tam tikrais atvejais būna ir dėl grynai formalių darybos ypatybių — galūnių vediniai nebūna sangrąžiniai, nors daryboje remtis gali tiek paprastaisiais, tiek ir sangrąžiniais veiksmažodžiais. Tas pats pasakytina ir apie darybinio bei savaiminio veiksmo (tiksliau — veiksmo ir vyksmo) skirtybiy reiškimą., Terminai, išvesti su ga- lūnėmis, paprastai žymi kompleksišką veiksmą, jungiantį tas skirtybes, o priesagos -imas | -ymas vediniai tokiu atveju vartojami skirtingi. Pavyzdžiui, tai, kas botani- kos terminijoje reiškiama galūnės vediniu kaita „laipsniškas vienų augalų bendrijų pasikeitimas kitomis laiko bėgyje dėl nevienodo augalų dauginimosi, žmogaus po- veikio, tarprūšinės kovos ir įvairių aplinkos faktorių poveikio“ apima priesagos -imas vedinių keitimas ir keitimasis | kitimas reikšmes. Sporto terminas mankšta, be kitų savo reikšmės ypatumų, gali būti susijęs ir su mankštinti, ir su mankštintis, vadinasi, ir šiuo atžvilgiu mankštinimas ir mankštinimasis yra siauresnės, individua- lesnės reikšmės žodžiai, teisės terminas santuoka pavadina padėtį, susidarančią iš sutuokimo ir susituokimo veiksmų. Tačiau dėl galūnių vedinių darybos ribotumo (palyginti retai jie tedaromi iš ant- rinių veiksmažodžių) plačiai naudotis tokiu reikšmės pasiskirstymu su priesagų ve- diniais (-imas | -ymas vedinių daryba pamatinių veiksmažodžių kamieno struktūros visai neribojama) nėra kaip. Iš dalies ir nuo to gali priklausyti labai didelis minėtų priesagų vedinių paplitimas terminologijoje. Veiksmų pavadinimai sudaro per trečdalį (34,8 94) visų iš veiksmažodžių išvestų nagrinėjamų žodynų galūnių vedinių. Taigi galūnių vedinių tarpe tai stambus darybos būrys, pastebimai atsiliekantis vedinių skaičiumi tik nuo veiksmo rezultato pavadi- nimų būrio, bet smarkiai pralenkiantis visus kitus galūnių vedinių darybos būrius. Didžiausioji vedinių dalis (93,39) yra išvesta su galūnėmis -a ir -is. Kitos galūnės (-as, -ė, -is | -ies) daresnių galūnių vedybos tipų nesudaro. -a (ia) Galūnės -a vediniai terminologijoje paprastai apibendrintai pavadina specialius pamatiniais veiksmažodžiais žymimus veiksmus, reikšmės atžvilgiu neretai aprėp- dami visumą komponentų, įeinančių į pavadinamąjį specialų veiksmą, pvz.: atranka „natūralus (gamtoje pasireiškiąs) arba dirbtinis (žmogaus ūkyje taikomas) naujų augalų ir gyvulių formų sukūrimo procesas, kurio pagrindą sudaro natūraliosios at- rankos atveju labiausiai prie aplinkos sąlygų prisitaikiusių individų išsilaikymas, o dirbtinės atrankos atveju — labiausiai žmogaus poreikius atitinkančių individų išsilaikymas“ BZ, paieškos „noucku“ GZ (geologija), patvanka ,,vandens horizonto 10 Panašus skirtumas pastebimas ir latvių terminologijoje tarp priesagos -šana ir galūnės e vedinių: „TepMHHBhI C cyppukcom -Ššan- OGO3HaualOT npouecc B MOMEHT ĮeicTBHSa (krišana, slideé- Sana), a TEpMHHbI C CYyOĖOHKCAJIbHLIM OKOHUAHHEM -e — MPOUECC B HLEJIOM, KaK egJHHOC Hejoe (krite, slide)“ (Cxyuuns B. O6pasoBanne TepMHHOB TeXHHUYECKHX HayK B JIATbIlNICKOM SHI3bIKĖO. Ast. kana. Aue. Pura, 1969, p. 12). Taigi čia esama bendro baltų kalbų dėsningumo. 124 167 pakilimas upėje (kanale), pastačius užtvanką arba dėl gamtinių priežasčių“ MŽ, GZ, santvarka „cTrpol; nopsjl0Ok; yYcTpoHcecTBO“ EZ, „crpoit, ycrpolicTBO; yKJrajį“ TŽ, trauka ,,1. suteikiama agregatui iš išorės jėga, kurios veikiamas agregatas gali judėti: 2. jėga, susidaranti dėl nevienodo karštų dujų lyginamojo svorio agregato viduje ir šaltų — išorėje <...>“ MŽ ir kt. Priklausomai nuo pamatinių veiksma- žodžių reikšmės pobūdžio vediniai taip pat apibendrintai gali pavadinti ir vyksmus bei būsenas. Kartais vediniai pavadina ne tiek pačius veiksmus, vyksmus ar būsenas, kiek atitinkamas veiksmaZodines ypatybes (šis reikšmės atspalvis gali būti gautas iš terminologinės vedinių reikšmės, bet jis neatrodo svetimas ir pačiai darybinei vedinių prigimčiai). Pvz.: apytaka „cikliškas medžiagų kaitaliojimasis, kuriame dalyvauja organizmai, vykdydami kai kurių to rato grandžių perėjimą iš vienų į kitas“ BZ. „tekėjimas aplinkui, cirkuliacija“ MZ, GZ, branda „tam tikra sėklų vystymosi būk- lė, kai jos jau sugeba dygti“ BZ, ,,augaly vystymosi fazė, kada grūdai subręsta“ MŽ, galia ,,cnoco6nocTsL“ FZ, STZ, įtampa „Hwanps»xėnnocTb“ EZ (sinonimas jtemptu- mas), prastova „dėl gamybinio pobūdžio priežasčių įvykstantis laikinas darbo proce- so nutrūkimas“ MŽ, EŽ, STŽ, TŽ ir kt. Kai kurie vediniai yra padaryti iš sangrą- žinių veiksmažodžių, pvz.: nuotaika LŽ (:nusiteikti), pastanga STŽ(:pasistengti), pražanga SŽ (:prasižengti). Beveik visi vediniai turi galūnę -a (o šis veiksmų pavadinimų darybos tipas yra dariausias, jam priklauso kiek per tris penktadalius visų nagrinėjamų šio būrio pa- vyzdžių) ir tik keletas terminų išvesta su galūne -ia, galūnės -a variantu, būnančiu po minkštųjų priebalsių, pvz.: valdžia TŽ, žinia TŽ, bet ir tie patys yra sutermininti paprastieji kalbos žodžiai. Labai reti yra ir daugiskaitiniai terminai, pvz.: paieškos GŽ (tačiau skaičiavimo technikos, teisės terminijoje vartojama paieška), paslaugos “EZ. sutemos GZ. Tik ketvirtadalis galūnės -a veiksmų pavadinimų darybiSkai santykiauja su ne- priešdėliniais veiksmažodžiais, pvz. : globa TŽ, gramzda MZ, SZ, krata TZ, nuoma TZ, samda EZ, TZ, tisa GZ, MZ ir kt. Vis dėlto veiksmų pavadinimai, su galūne -a iš- vesti iš nepriešdėlinių veiksmažodžių, yra gerokai dažnesni už tokios pat darybos veiksmo rezultato pavadinimus. Priešdėlinius pamatinius veiksmažodžius turi dauguma (trys ketvirtadaliai) ve- dinių. Dažniausias jų priešdėlis yra pa-. Be to, dažnokai pamatiniai veiksmažodžiai turi priešdėlius su-, ap-, pri-. Pvz.: apykaita GZ, apyvarta EZ, GZ, STZ, TŽ, apklau- sa EŽ, STŽ, TŽ, apskaita EŽ, STŽ, TŽ, atmaina BŽ, ChŽ, GŽ, STŽ, atskaita „atskaitymas geodezinio instrumento ar kito matavimo prietaiso dalmenyse“ MZ. STZ, įskaita EZ, TZ, įtampa EZ, FZ, STZ, GZ, LZ, SZ, išraiška EZ, LZ, STZ, iš- tampa GZ, netesa EZ, nuotaika LZ, nuotvanka MZ, pabaiga STZ, SZ, pagalba EZ, paieška STZ, TZ, paieškos GZ, pasiūla EZ, paskirsta EZ, TZ, pastaba TZ, pataisa EZ, GZ, STZ, SZ, TZ, persvara EZ, SZ, pertrauka EZ, GZ, SZ, TZ, prabėga STZ, pravaiksta EZ, TZ, prielaida EZ, TZ, priespauda EZ, priežiūra EZ, STZ, TZ, sąsaja GZ, MZ, STZ, saskaida GZ, sąveika FZ, LZ, STZ, sandara ChZ, EZ, GZ, STZ, santuoka TZ, sutemos GZ, užuomina LZ ir kt. Retkarčiais priešdėlio variantai pa- deda išskirti iš to paties pamatinio veiksmažodžio i§vestus terminus, pvz.: apyskai- ta „oTuėr“ EZ. TŽ ir apskaita „yuėr“ EZ, STZ, TŽ, ataskaita ,,oruér* EZ STZ, TZ ir atskaita ,,orcuér — atskaitymas geodezinio instrumento ar kito matavimo prietaiso dalmenyse“ MZ, STZ. Priešdėlio variantą ata- turi dar terminas atatranka FZ, SZ. Daugiau kaip pusė (apie trys penktadaliai) vedinių daryboje remiasi pirminiais veiksmažodžiais, pvz.: apklausa EŽ, STŽ, TŽ (:apklausti, apklausia, apklausė), ištuoka TŽ (:ištuokti | išsituokti, -ia, -ė), parama EZ (: paremti, -ia, rėmė), seka GZ, STŽ (: sekti, -a, -ė), svyla BŽ (: svilti, svyla, svilo), veika TŽ (: veikti, -ia, -ė) ir kt. Dauguma likusių vedinių yra padaryta iš mišrinių veiksmažodžių, pvz.: apytaka 168 BZ, EZ, GZ, MZ (:aptekėti, apteka, aptekėjo), apžiūra EZ, STZ, TZ (: apžiūrėti, ap- žiūri, apžiūrėjo), paslaugos EZ (: paslaugyti, paslaugo, -é), pažiūra EZ (: paZiiréti, pa- žiūri, pažiūrėjo), peržiūra STZ (: peržiūrėti, peržiūri, peržiūrėjo), prietaka MZ (: pri- tekėti, priteka, pritekéjo), rida EZ, STZ (:riedéti, rieda, riedėjo), sklaida STZ, SZ (: sklaidyti, sklaido, sklaidé), tvarka EZ (:tvarkyti, tvarko, -ė) ir kt. Tačiau palyginti nereti yra ir antrinių veiksmažodžių vediniai, kurių darybos priesagos paprastai į pamatinį kamieną neįeina, pvz.: apsauga EZ, MZ, STZ, TZ (: apsaug-oti, -oja, -ojo), mankšta SZ (: mankšt-inti(s), -ina(si), -ino(si), panauda TŽ (: panaud-oti, -oja, -ojo), pernuoma TŽ (:pernuom-oti, -oja, -ojo), pramankšta SŽ (:pramankst- | prasimankšt- inti, -ina, -ino), pravaikšta EZ, TZ (:pravaikšč-ioti, -ioja, -iojo) ir kt. Vedinių pamatinis kamienas dažniausiai sutampa su asmenuojamųjų formu bū- tojo kartinio laiko kamienu. Tai rodo dalis pirminių veiksmažodžių vedinių, o da- rinių, kurių nebūtų galima sieti su minėta lytimi, toje grupėje nėra. Pvz.: apkrova MŽ, STŽ (: apkrovė, apkrauti, apkrauna), blyška BŽ (: blyško, blykšti, blykšta), branda BZ, MZ (:brendo, bręsti, bręsta), éja TŽ (:éjo, eiti, eina), gramzda MZ, SZ (:grimzdo, grimzti, grimzta), kvota TŽ (:kvotė, kvosti, kvočia), nuoplova MŽ (:nuplo- vė, nuplauti, nuplauna), paklaida EŽ, MŽ, STŽ (:paklydo, paklysti, paklysta), prievar- ta EŽ, STŽ, TŽ (:privertė, priversti, priverčia). Maždaug du penktadaliai vedinių turi pasikeitusius šaknies balsius, pvz.: apžval- ga EŽ, STŽ (:apžvelgė), atranka BŽ, EŽ, FŽ, GŽ, LŽ, STŽ (:atrinko), įrąža STŽ (:įręžė), įvaisa BŽ (:įveisė), ištampa GŽ (:ištempė), kaita BŽ, EŽ, STŽ, SŽ (:keitė), nuotaika LZ (:nuteikė | nusiteikė), nuotvanka MZ (:nutvenkė), pagalba EZ (:pagelbėjo), paraiška EŽ, STŽ, SŽ, TŽ (:pareiškė), parama EŽ (:parėmė), pastanga STŽ (:pasi- stengė), patvanka GZ, MZ (:patvenkė), pažaida TZ (:pažeidė), pažanga EZ (:pažengė), persvara EŽ, SŽ (:persvėrė), pražanga SŽ (:prasižengė), priesaika SŽ, TŽ (:prisie- kė), prievarta EZ, STZ, TZ (:privertė), rida EZ, STZ (:riedėjo), sąnara STZ (:sunėrė), sąsaja GZ, MZ, STZ (:susiejo), tvanka MZ (:tvenké), vada TZ (:vedé), varža ChZ, FZ, STZ (:verZé) ir kt. Kai kurių terminų iSraiSkai įtakos gali būti dare kitų kalbų atitinkami terminai, o vienas kitas terminas yra neabejotinas vertinys. Tai visų pirma tokie terminai, kurių individualioji reikšmė, neretai ir forma gražiai sutinka su kitos kalbos termino reikš- me ir forma, o reikšmės atžvilgiu negali būti susieti su lietuvišku pamatiniu veiksma- žodžiu, pvz.: ataskaita — oruėt STZ, TZ, jvaisa — vok. Inzucht BZ, pravaikšta — nporyn EZ, TŽ, prielaida — npeanoceiika EZ, npennockijika, Npejinoj10x6HHE, nonymenne TŽ, sąveika — B3aumMojeticTane FZ, LZ, STZ. -is (-ys) Galūnė -is (-ys) sudaro antrąjį darumo atžvilgiu veiksmų pavadinimų vedybos tipą — su ja padaryta netoli dviejų penktadalių visų nagrinėjamų su galūnėmis iš- vestų šio būrio vedinių. Beveik visi šio tipo vediniai yra padaryti su galūne -is ir tik keletas — su jos variantu -ys, pvz.: atlydys GŽ (meteorologija), paprotys TŽ. Naujų terminų su galūne -ys, rodos, nelinkstama daryti. Na, o galūnė -is yra gana aktyvi terminų darybos priemonė. Veiksmų pavadinimų darybos būryje (nagrinėjamų pavyzdžių tarpe) galūnės -is (-ys) tipas darumu atsilieka tik nuo priesaginio -imas | -ymas ir galūninio -a tipo. Galūnės -is vediniai pavadina įvairius veiksmus, vyksmus ar būsenas, kurie daž- nokai vyksta ribotą laiką, kartais pavadinamas tik atskiras ištisinio veiksmo aktas, pavyzdžiui, yris ,,rpe6ok* SZ žymi vieną yrimosi veiksmo momentą, vieną pasistū- mimą irklais ar irklu, fechtavimo terminas kirtis »YAap*™ žymi vieną pataikyma prie- Sininkui. Tokią trumpo, netgi staigaus veiksmo pavadinimo reikšmę turi ir kai kurie kiti šios galūnės vediniai, pvz.: poelgis ,,noctynok* SZ, postūmis „npojiBHxkKa“ 169 GZ, „capur“ MZ, STZ, posūkis ,,noBopor* FZ, STZ, SZ, siūbis „kau“ SZ (gim- nastika), trinkis ,,tonmuok* GZ. Tačiau didžioji vedinių dalis turi bendresne reikšmę, juos neretai galima suvokti kaip tam tikros rezultatinės būsenos, kylančios iš pama- tiniu veiksmažodžiu žymimo veiksmo, pavadinimus, pvz.: atodrėkis „oTTenenb“ GZ, atoslūgis ,,vandens atslūgimas jūroje“ MZ, GZ, FZ, įšylis ,narpeBanne“ GZ, nuoplūdis ,,nubégimas, nuplūdimas, nutekėjimas“ MZ, nuotakis ,,1. vandens kiekis, pratekantis upe (ar kanalu) per tam tikrą laikotarpį (parą, mėnesį, metus); 2. van- dens nutekėjimas paviršiumi ar podirviu traukos jėgos poveikyje“ MZ, nuovargis „ycerajiocTb (nopojibi)“ GZ, „ycrasnocrb“ STZ, „yrowMjJieHHe“ SZ, polaidis „sniego, pašalo paleidimas pavasarį“ MZ, GZ, prieaugis ,,augalo organų priaugimas-padidėji- mas per laiko vienetą“ BZ, ,,npupocr“ EZ, STZ, sambrėškis ,,cymMeprn“ GZ, skry- dis ,,nonét* SZ, slėgis ,,nasaenune” GZ, STZ, slūgis ,,vandens horizonto pazemeéji- mas slenksčių ar kitų įrenginių poveikyje“ MZ, taris ,,066M* ChZ, FZ, „apimtis; kūno užimta erdvės dalis“ MZ, ūgis „pocr“ STZ, uždžiūvis „grūdų susitraukimas, nepilnas užsipildymas maisto medžiagomis sausvėjų poveikyje“ BŽ ir kt. Dalis vedinių darybiškai remiasi sangrąžiniais veiksmažodžiais, pvz.: poelgis SŽ (:pasielgti), sąlytis STZ (:susiliesti), užmojis STZ (:užsimoti). Kai kurių vedinių mo- tyvacija gali būti dvejopa (sangrąžiniu ir nesangrąžiniu veiksmažodžiu), pvz.: atilsis (sinonimas kompensacinis laisvalaikis) EŽ (:atilsėti, atsiilsėti), iškrūvis (sinonimas išsikrovimas) GŽ (:išsikrauti, iškrauti), poilsis SŽ, TŽ (:pailsėti, pasiilsėti), poslinkis EŽ, FŽ, GŽ, MŽ, STŽ (:paslinkti, pasislinkti), postūmis GŽ, MŽ, STŽ (:pastumti, pasistumti) ir kt. Maždaug trys ketvirtadaliai nagrinėjamų terminų su galūne -is (-ys) yra išvesti iš priešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: apybėgis (elektrono) FŽ, atskyris SŽ, atodir- biai EŽ, atogrįžis GŽ, atotrūkis EŽ, atoveikis FŽ, įdirbis EŽ, išlydis STŽ, nuokrypis GZ, STZ, nuosprūdis GZ, MZ, nuostūmis FZ, GZ, nuotėkis EZ, GZ, MZ, STZ, pagrei- tis GZ, STZ, pertritkis EZ, pokrypis SZ, polinkis GZ, MZ, STZ, poveikis EZ, LZ, STZ, sqsédis ChZ, sqslégis GZ, santykis EZ, LZ, STZ, TZ, užmojis STZ ir kt. Šio tipo nagrinėjami terminai itin dažnai padaryti iš priešdėlį pa- turinčių veiksmazo- džių (beveik trečdalis priešdėlėtų pavyzdžių), dažnoki taip pat priešdėlius są- (sam-, san-), nuo-, at- (ato-) turintys vediniai. Kartkartėm terminologijoje priešdėlio varian- tai yra vienintelė žodžio skyrimo priemonė, pvz.: pastūmis ,„mnojnBur“ GZ ir postū- mis „npoiBHxKa“ GZ, „caBur“ MZ, STZ. Keletas terminų turi priešdėlį ant-, pvz.: antplūdis (jūros) GŽ, antslinkis (ledyno) GŽ ir antsprūdis GŽ, iš kurių, LKŽ I duomenimis, tik antplūdis vartojamas tarmėse ir kiek plačiau raštuose, o antslinkis bei antsprūdis gali būti ir terminologijos naujadarai!!. Tad pastarieji žodžiai negalė- tų būti laikomi galūnės -is vediniais (literatūrinės kalbos sistemos požiūriu), nes priešdėlio ant- literatūrinės kalbos veiksmažodžiai neturi. Jie gali būti mišrios ve- dybos — iš veiksmažodžių slinkti ir sprūsti išvesti kartu su priešdėliu ant- ir galūne -is, nors toks darybos būdas dabartinei kalbai, galima sakyti, visai nebūdingas. Ki- ta vertus, tam tikros įtakos jų sandarai galėjo turėti ir atitinkami kitų kalbų terminai, plg. antslinkis — nacrynaunue. Kai kurie priešdėlį są- | san- turintys vediniai yra gave papildomą iš pamatinio veiksmažodžio nekylantį bendro, rečiau tarpusavio veiksmo reikšmės atspalvį, pvz.: sąlytis — KOHTaKT — angl. osculation STZ, sąryšiai — B3aHMOCBA3H EZ, sąsėdis „tirpios medžiagos nusėdimas, nusėdant netirpiai medžia- gai“ — conpsxėHHOe ocaxjenue, coocaxaenne ChZ, sąskambis — co3Byune LZ, santirpis „metirpios medžiagos tirpimas, tirpstant tirpiai medžiagai“ — conps- xė€HHOe pactBopenne ChZ. Tą reikšmės atspalvį vediniai galėjo gauti kartais iš ana- logijos su tokiais žodžiais, kurie jį yra gavę iš pamatinių veiksmažodžių, plg. sandėris i LKZI tomo pirmajame leidime jų nėra, o antrajame leidime pateikti tik iš tarybinių laikų rašomo- sios kalbos, žr. p. 175, 176. 170 EŽ, TŽ, santoris TŽ. Kita vertus, tam tikrą įtaką gali turėti ir atitinkami kitų kalbų, didžiąja dalimi rusų kalbos, terminai. Tačiau ar pirmaip, ar antraip manytume, vis tiek tokie žodžiai yra netaisyklingi. Jų priešdėliai turi nebūdingą lietuvių kalbai reikš- mę, dėl kurios dar šio šimtmečio pradžioje J. Jablonskis yra atmetęs sandarbininką, santautietį, sąredaktorių, sanveiksmą, taisydamas ir siūlydamas jų vietoje bendra- darbį, bendratautį („jei būtinai reikėtų“), draugredaktorių, susidraugavimą (bendru darbu, draugės darbu) [Jablonskis J., 1959, 56, 143, 323—324]. 1904 m. paskelbtame straipsnyje ,,Kalbos dalykai (Rašomosios kalbos kritikai)“ jis rašė apie žodžius san- darbininkas, -kauti, -kystė, -kavimas, santautietis: ,,Visi šitie žodžiai be nebus iš oro, ne iš žmonių kalbos žinojimo, pagauti <...>. Samprotauju, jog sandarbininkas iš vokiečių žodžio Mitarbeiter arba rūsų coTpyAHHKB, ne iš gyvosios kalbos pavyz- džių tegalėjo kilti mūsų literatūroje <...>. Šnekamojoje kalboje turime žodžius: sandora, sąmonė, sankalba, sąnašos, sąspara, sąšlavos, santarvė, sąmėžinis... (prie suderėti, sumanyti-susimanyti, sukalbėti, sunešti, suspirti, sušluoti, sutarti, sumėžti...); visi tokie žodžiai, žinoma, neduoda dar tiesos žodžiui ,,san-darbininkas“ pasidirb- dinti“ [Jablonskis J., 1959, 56]. Ir nors čia nagrinėjami terminai sąryšiai (-is), sąsė- ais, sąskambis, santirpis yra kitokios darybos, juos sieja su J. Jablonskio taisytai- siais netaisyklinga priešdėlio są- | san- vartosena. Tad jei dėl įsigalėjimo (paplitimo) ir būtų toliau vartojami šie terminai, naujų šitaip daryti nevertėtų. Vertiniai yra ir terminai polėkis — nojiėrT LŽ poreikis — notpeSuocts EZ ir pošvytis — nocnecBeuenue FZ, — angl. afterglow, persistance STZ (sinonimas liekamasis švytėjimas). Pastarojo priešdėlis po- turi visai nebūdingą tokios rūšies lie- tuviy kalbos dariniams reikšmę ir aiškiai siejasi su rusų /:10C/Ae, anglų after ir jų lietuvių kalbos atitikmeniu po, paskui. Trys ketvirtadaliai šio tipo vedinių yra padaryti iš pirminių ir apie penktadalis — iš mišrinių veiksmažodžių, pvz.: atilsis EZ (:at(si)ilséti, -ilsi, -ilsėjo), posėdis TZ (:pasėdėti, -sėdi, -sėdėjo), požiūris EŽ, STŽ (:pažiūrėti, -žiūri, -žiūrėjo), stovis ChŽ, STŽ (:stovėti, stovi, stovėjo), trikdis STŽ (:trikdyti, trikdo, trikdė), tūris ChŽ, FŽ, MZ (:turéti, turi, turėjo). 135 antrinių veiksmažodžių padarytų vedinių yra nedaug. Veiksmažodžių darybos priesagos į pamatinį vedinių kamieną nepereina, pvz.: atly- gis TŽ (:atlyg-inti, -ina, -ino), pagreitis GŽ, STŽ (:pagreit-ėti, -ėja, -ėjo), siūbis SŽ (:siūb-uoti, -uoja, -avo). Kaip ir anksčiau nagrinėtais atvejais, vediniai turi pamatinių veiksmažodžių asmenuojamųjų formų būtojo kartinio laiko kamieną, pvz.: atodavis STŽ (:atidavė, -duoti, -duoda), yris SZ (tyrė, irti, iria), kirtis LZ, SZ (:kirto, kirsti, kerta), nuoplūdis MŽ (:nuplūdo, -plūsti, -plūsta), nuosprūdis GŽ, MŽ (:nusprūdo, -sprūsti, -sprūsta), poémis TZ (:paėmė, -imti, -ima), postūmis GZ, MZ, STZ (:pastūmė, -stumti, -stumia), sambrėškis GZ (:subrėško, -brėkšti, -brėkšta), sprūdis GZ, MZ (:sprūdo, spristi, sprūsta), stūmis GŽ (:stūmė, stumti, stumia). Kadangi vedinių, kurie nesisietų su šia forma, nėra, galima sakyti, kad terminai su galūne -is (-ys) daromi iš asmenuojamųjų formų būtojo kartinio laiko. Truputį daugiau negu ketvirtadalis vedinių turi šaknies balsių kaitą, pvz.: būvis ChZ, FZ, STZ (:buvo), įšylis GZ (:įšilo), išjūdis GZ (:išjudino, išjudėjo), polaidis GZ, MZ (:paleido), posūkis FZ, STZ, SZ (:pasuko, pasisuko), sąlytis STZ (:susilie- tė), santykis EZ, LZ, STZ, TZ (:sutiko), santoris TZ (:sutaré, susitarė), skrydis SZ (:skrido), spudis GZ (:spaudé), srivis GZ (:sruvo), trinkis GZ (:trenké), ūgis STZ (:augo). Pasitaiko iš to paties veiksmažodžio išvestų terminų, turinčių skirtingą Sak- nies balsių kaitą, pvz.: nuotakis MZ ir nuotėkis EZ, GZ, MZ, STZ, sandėris EZ, TZ ir sandoris EZ. Kadangi terminų žodynuose (MZ ir EZ) šie vediniai yra pateikiami ta pačia reikšme ir, vadinasi, skirtingi šaknies balsiai neturi jokios semantinės funk- cijos, tokie darybiniai variantai terminologijai neteiktini. Priimtinesni yra labiau įsi- galėję literatūrinėje kalboje vediniai nuotėkis ir sandėris. 171 Kitos galūnės Vartojama po keletą veiksmų pavadinimų, išvestų su galūnėmis -as ir -ė. Šių galūnių vediniai, kaip yra pastebėjęs V. Urbutis (1961, 50, 52), neretai turi apkonkre- tėjusią reikšmę, yra linkę leksikalizuotis ir, be to, naujų šių tipų vedinių beveik ne- bepasitaiko [Urbutis V., 1965, 305]. Tie bruožai būdingi ir negausiems terminologi- joje vartojamiems vediniams. Nagrinėjamų pavyzdžių dauguma yra padaryta iš priešdėlinių mišrinių veiksma- žodžių, pvz.: aprašas LŽ; išmonė LŽ, nuomonė STŽ, TŽ, pergalė STŽ, SŽ, prievolė EŽ, TŽ, sąmonė STŽ. Keletas vedinių vartojama ir iš nepriešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: mainai EZ, GZ, skundas SZ, TZ; terpė ChZ, MZ. Dalies vedinių yra pasikeitę šaknies balsiai. Matyt, neverta į žodynus dėti netaisyklingybių, vieningai neteikiamų literatūrinei kalbai žodžių (pavyzdžiui, tai pasakytina apie į K. Daukšo „Chemijos žodyną“ patekusį terminą sąstatas, kad ir su nuoroda — „Žr. sudėtis“). Įrankių pavadinimai Su galūnėmis išvesti įrankių pavadinimai, kaip ir priesaginiai šio būrio vediniai, pavadina įvairias veiksmo atlikimo priemones. Galūnių vedinių pavadinamosios priemonės paprastai būna nesudėtingos. Įrankių pavadinimų, išvestų su galūnėmis, terminų žodynuose nedaug tėra — priesagų vedinių, einančių įrankių pavadinimais, yra beveik penkis kartus daugiau. Vediniy skaičiumi šis galūnių vedinių būrys smar- kiai atsilieka ir nuo galūnių darybos veiksmų pavadinimų. Netoli pusės visų nagrinėjamų vedinių yra išvesti su galūne -a, o trečdalis visų šio būrio vedinių — su galūne -as. Galūnių -ė ir -is (-ys) tipai terminologijoje menkai tepaplitę. -a Galūnės -a vediniai pavadina įvairius nesudėtingus prietaisus, jų dalis bei šiaip kokias paprastas veiksmo atlikimo priemones, pvz.: apdanga „oGimmBka“ STZ, at- rama „konstrukcija, kuri ką remia arba į kurią kas remiasi“ MŽ, FŽ, STŽ, SŽ, mova „cilindrinės arba prizminės formos detalė arba mazgas mašinų bei įrenginių dalims sujungti“ MZ, STZ, pačiūžos „,KoOKsku“ SZ, pasaga „mnonkoBa“ SZ, pavara „mechanizmas sukimosi judėjimui ar energijai perduoti, transmisija“ MŽ, STŽ, SŽ, pertvara ,,1. dėžutės skyrių sienelė, kilusi iš vaislapėlio pakraščio, augančio dėžutės vidurio link ir suaugančio su gretimų vaislapėlių pakraščiais; 2. skiriamoji sienelė, branduoliams pasidalijus, pertverianti motininės ląstelės ertmę į dvi dalis; 3. skersi- nės sienelės, padalijančios pailgą ląstelę, pvz., libriformo, į keletą dalių“ BŽ, trąšos „dirbtiniais ir natūraliais būdais gaunamos medžiagos, turinčios savo sudėtyje visą kompleksą ar tik paskiras augalų mitybai reikalingas medžiagas. Tai plačiai naudo- jama agrotechnikoje priemonė augalų derliui pakelti“ BŽ ir kt. Dažniausiai šio tipo vediniai remiasi priešdėliniais veiksmažodžiais — tokių yra kiek daugiau, negu trys ketvirtadaliai visų vedinių. Daugiausia pamatinių veiks- mažodžių turi priešdėlius pa- ir ap-, kurių ir vediniuose vartojamas tas pats variantas, pvz.: apvara STZ, apvija STZ, pakaba BZ, STZ, pavarža SZ. Beveik visi vediniai yra padaryti iš galininkinių veiksmažodžių, Išimtį sudaro tik keletas vedinių, pvz.: pačiūžos SŽ, pakopos BŽ, pakopa EŽ. Reti vediniai ir iš mišri- nių bei antrinių veiksmažodžių (maždaug devintadalis), pvz.: pavara MŽ, STŽ, SŽ (:pavaryti, -varo, -varė). Kaip ir kitais atvejais, veiksmažodžių darybos priesagos į pamatinį kamieną nepatenka, pvz.: apkaba STŽ (:apkab-inti, -kab-ina, -kab-ino), pakaba BZ, STZ (:pakab-inti, -kab-ina, -kab-ino). 172 Darybos pamatu imamas asmenuojamųjų formų būtasis kartinis laikas. Tai aki- vaizdžiai rodo tokie vediniai, kaip apmova GŽ, STŽ (:apmovė, -mauti, -mauna), ap- vija STZ (:apvijo, -veja, -vyti), mova MŽ, STŽ (:movė, mauti, mauna), o vedinių, ku- rių nebūtų galima susieti su šia forma, nėra. Dauguma (bemaž trys ketvirtadaliai) nagrinėjamų -a galūnės įrankių pavadi- nimų turi šaknies balsių kaitą, pvz.: atitvara STŽ (:atitvėrė), atspara STŽ, SŽ (:at- spyrė), danga ChZ, GZ, MZ, STZ, SZ (:dengė), padanga SZ (:padengé), prievarža SZ (:priveré), trinka GZ (:trenké), užsklanda STZ (:uZsklendé) ir kt. -as Ir galūnės -as vediniai pavadina įvairias nesudėtingas veiksmo atlikimo priemones, neretai mašinų ar ko kito uždangalus, pvz.: apgaubas „audeklinis aparato apdanga- las“ ChŽ, GZ, aplankas „o6ėprkKa; nanka“ STZ, čiaupas „užtvara vamzdyje, skirta skysčiams arba dujoms nustatytoje vamzdžio vietoje išleisti, praleisti, sulaikyti“ MZ, FZ, įspaudas ,,xneitmo” TŽ, jungas ,,apmo* STZ, laidai „iš vamzdinių ir plau- šinių hifų sudaryta grybienos sistema, tarnaujanti maisto medžiagų transportui“ BZ, sankabas „meBbė“ SZ, spaudas „knenmMo“ TŽ, užpildas „primaišomoji inerti- nė Mrgiis p ChZ, ,,medziaga, skirta tarpui užpildyti“ MZ, užvožas ,,uzmova, ant- galis“ MZ. Daugiau kaip du trečdaliai vedinių remiasi prieSdéliniais veiksmaZodziais, pvz.: apkaustai SZ, aptaisas STZ, įtvaras STZ, pervadas STZ ir kiti. Terminas antspaudas STZ, TZ, be abejo, yra sudarytas pagal analogiją su atitinkamais Zemaitiskais žo- džiais, nors literatūrinės kalbos žodžių darybos sistemoje, atsiribojant nuo tarmių, jį tektų laikyti mišrios (su priešdėliu ir galūne) darybos žodžiu. Daryboje remiamasi galininkiniais veiksmažodžiais. Nors didesnė vedinių dalis yra padaryta iš pirminių veiksmažodžių, tačiau geras trečdalis yra išvestas iš mišri- nių ir antrinių (rečiau) veiksmažodžių, pvz.: apkaustai SŽ (:apkaustyti, -kausto, -kaustė), aptaisas STŽ (:aptaisyti, -taiso, -taisė), užpildas MŽ (:užpildyti, -pildo, -pildė). Antrinių veiksmažodžių priesagos į vedinius nepereina, pvz.: jaukas SZ (:jauk-inti, -ina, -ino), sankabas sŽ (:sukab-inti, -ina, -ino). Netoli trečdalio vedinių daryboje pasinaudota šaknies balsių kaita, pvz.: aplan- kas STZ (:aplenkė, -lenkti, -lenkia), atšvaitas FZ (:atšvietė, -šviesti, -šviečia), įtvaras STZ (:įtvėrė, -tverti, -tveria), laidas, -ai BZ, STZ (:leido, leisti, leidžia) ir kt. Kitos galūnės Galūnių -ė ir -is (-ys) vedinių turimų pavyzdžių tarpe tėra nedaug. Tačiau, turint galvoje, kad ir apskritai galūnių darybos įrankių pavadinimų nagrinėjamuose terminų žodynuose pateikta negausiai'?, galima pasakyti, kad -ė ir -is(-ys) galūnių vediniai sudaro palyginti nemažą dalį — netoli ketvirtadalio — visų nagrinėjamųjų galūninių terminų. Šių tipų terminai paprastai pavadina įvairius nesudėtingus įnagius ar paprastes- nės sandaros prietaisus, pvz.: jungė ,,kuokelio dulkinės vidurinė dalis, jungianti dvi pusdulkines“ BŽ, „vandentiekio ar kanalizacijos vamzdžių galuose žiedo pavidalo detalė vamzdžiams sujungti varžtais“ MZ, kūlė „medinis įrankis kalti; medinis plak- tukas, medinis kūjis“ MŽ, sklendė „įtaisas (armatūra) vamzdyne vamzdžio angai uždaryti ir atidaryti“ MZ, STZ, smeigė „umuJibka“ STZ; kibis, -iai ,,isikabinimui naudojami stambesni vaisių priedai uzlenktais galais“ BZ, pavadis „moBon“ SZ, 2 Negausu įrankių pavadinimais einančių galūnių vedinių ir apskritai dabartinėje kalboje, žr. Urbu- tis M Datrtinés lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. — Kalbotyra. V., 1961, t. 3, p. 38, 44. 173 spyrys „nonkoc“ SZ, stabdys „mechanizmas, skiriamas mašinos greičiui sumazin- ti arba jai sustabdyti“ MŽ, STŽ, SŽ, uždoris „įrengimas angoms uždaryti hidrotech- niniuose įrenginiuose“ MŽ ir kt. Dauguma abiejų tipų vedinių remiasi nepriešdėliniais veiksmažodžiais. Iš priešdė- linių veiksmažodžių padarytas tik penktadalis nagrinėjamų vedinių. Vediniai daromi visų pirma iš galininkinių ir dažniausiai pirminių veiksmažodžių. Trečdalis vedinių turi šaknies balsių kaitą. Vietų pavadinimai Su galūnėmis padarytų vietų pavadinimų terminologijoje negausu. Tai, be abejo, pareina nuo nedidelio šios darybos vedinių paplitimo ir apskritai dabartinėje kalboje, kaip tai yra pastebėjęs V. Urbutis (1965, 396). Visi terminų žodynuose pateiktieji galūnių darybos vietų pavadinimai yra išvesti iš veiksmažodžių. Tai irgi atitinka bendruosius šio būrio vedinių darybos polinkius, nes daugiausia veiksmažodiniai yra ir apskritai dabartinės kalbos galūniniai vietų pavadinimai [Yp6yruc B., 1971, 27—28]. Su priesagomis išvestų šio būrio terminų yra beveik tris kartus daugiau, tačiau dauguma priesaginių vietų pavadinimų yra padaryta iš vardažodžių. Veiks- mazodiniai vietų pavadinimai dažnesni su galūnėmis. Galūnių vediniai vietas pavadina pagal jose atliekamą veiksmą arba ten vykstantį procesą, pvz.: ištaka „upės tėkmės pradžia“ MZ, perėja ,,vieta žmonėms ar gyvuliams pereiti per kanalus“ MZ, pervalkas „tarp dviejų vandens kelių sausumos vieta, per kurią pervelkami laivai“ MZ, SZ, sąsiauris ,,siaura vandens juosta, jungianti dides- nius vandens telkinius“ MZ, GZ, užlaja ,,vandens užliejama pieva“ MZ ir kt. Dau- giausia yra vedinių, pavadinančių įvairias žemės paviršiaus vietas. Dariausias čia — galūnės -a tipas. Su šia galūne padaryta netoli trijų ketvirtada- lių visų nagrinėjamų pavyzdžių. Galūnių -as ir -is tipai yra menkesnio darumo. Galūnė -a yra dariausias nagrinėjamų veiksmažodinių vietų pavadinimų darybos afiksas — net dariausio priesaginio -ykla tipo vedinių terminų žodynuose pateikta gerokai mažiau. Vediniai paprastai pavadina vietas, kuriose arba per kurias vyksta pamatinių veiksmažodžių žymimas veiksmas, pvz.: kamša ,,1. žabais ar virbais išklotas kelias per klampyną pervažiuoti; 2. iš žabų ir grunto padarytas pylimas, užtvanka“ MŽ, pakloja „klojimo aikštelė iš karjero išimtoms durpėms džiovinti“ MŽ, pervaža „vieta pervažiuoti per geležinkelius, kanalus ir pan.“ MZ, pralaida „anga, skylė, vamzdis pro kelią, pylimą, užtvanką vandeniui praleisti“ MZ, protirpa „vieta, kur nutirpęs sniegas arba ledas“ MŽ, GŽ, priebėga, -os „vietos, kuriose išliko senųjų gadynių augalai, pvz., tretinio periodo augalų augimvietės ledynmečių laikotarpiais“ BŽ, prieplauka „nmpuuan“ SZ, santaka „upių susiliejimo vieta“ MZ, sąsmauka „siauras žemės ruožas tarp vandenų, jungiantis didesnes sausumos dalis“ MŽ, GŽ. Dalis terminų, kurie gali būti suvokiami kaip vietų pavadinimai, drauge turi kartais di- desnį, kartais mažesnį veiksmo rezultato pavadinimo reikšmės atspalvį, pvz.: įlanka „3aJiuB“ GZ, nuovala (nuvalytoji atodanga) „,pacuncrka“ GZ, prakarta „mpocek“ GZ, praplova „pylimo praplauta vieta“ MZ, užlaja ,,vandens užliejama pieva“ MZ, užuolanka „vingis, netiesus kelias“ MŽ, SŽ. Beveik visi nagrinėjami terminai yra priešdėlinių veiksmažodžių vediniai. Dažnes- ni priešdėliai yra pra- | pro-, per-, prie-, pa-. Dauguma vedinių darybiškai remiasi pirminiais veiksmažodžiais, ir tik ketvirta- dalis nagrinėjamų pavyzdžių yra išvestas iš mišrinių (a) arba antrinių (b) veiksmažo- 174 džių (antriniais veiksmažodžiais remiamasi retai), pvz.: a) nuovala GŽ (:nuvalyti, -valo, -valė), užtūra SŽ (:užtūrėti, -tūri, -tūrėjo). Mišrinių veiksmažodžių vedinių skaičių padidina vediniai iš veiksmažodžio tekėti, teka, tekėjo su įvairiais priešdėliais (ištaka MZ, prataka, -os GZ, prieteka GZ, santaka MZ); b) patalpa EZ (:patalpinti, -ina, -ino), pervaža MŽ (:pervažiuoti, -iuoja, -iavo). Penktadalis vedinių yra padarytas iš negalininkinių veiksmažodžių. Tai daugiau- sia savaiminio veiksmo ar vyksmo vietą žymintys terminai, pvz.: ištaka MŽ, prata- ka, -os GZ, protirpa GZ, MZ, santaka MZ ir kt. Pasitaiko vedinių, kurių darybos pa- matas gali biti dvejopai suvokiamas, pvz.: jlanka GZ (:ilenkti ir ilinkti). Dalis vedinių aiškiai rodo, kad darybos pamatu imamas asmenuojamuju form būtasis kartinis laikas, pvz.: perėja GŽ, MŽ, SŽ (:perėjo, -eiti, -eina), praplova M (:praplovė, -plauti, -plauna). Nesusiejamų su šia forma vedinių nėra. Didesnės pusės nagrinėjamų vedinių daryboje dalyvauja šaknies balsių kaita, pvz. : atitvara GZ (:atitvėrė, -tverti, -tveria), kamša MZ (:kimšo, kimšti, kemša), pervalka GŽ (:pervilko, -vilkti, -velka), pergrąža GŽ (:pergręžė, -gręžti, -gręžia), prakarta GŽ (:prakirto, -kirsti, -kerta), pralaida MZ (:praleido, -leisti, -leidžia), praraja SZ (:pra- rijo, -ryti, -ryja), santaka MZ (:sutekéjo, -tekėti, -teka), užlaja MZ (užliejo, -lieti, -lieja) ir kt. Šaknies balsių kaita vediniuose nėra reguliari. Pasitaiko netgi tą pačią šaknį turinčių vedinių, kurie vienais atvejais turi skirtingą nuo pamatinio veiksma- žodžio šaknies balsį, o kitais — tą patį, plg.: -tak- ir -tek- vediniuose ištaka MŽ, prataka, -os GZ, santaka MZ ir prieteka GZ. Nors iš esmės visi vediniai savo daryba aiškiai yra susiję su veiksmažodžiais, vis dėlto terminas nuolaida „nuolaidi vieta, pakalnė“ MZ nesunkiai gali būti susietas ir su būdvardžiu nuolaidus, kaip tai patvirtina ir žodyne pateiktas termino reikšmės apibū- dinimas. Tai būtų vienintelis vardažodinis galūnių darybos vietos pavadinimas na- grinėjamų pavyzdžių tarpe. Dalis terminų savo sandara, ne vienu atveju ir daryba yra gana artimi atitin- kamiems rusiškiems terminams, pvz.: ištaka — uctok MZ, patalpa — noMemenne EZ, perėja — nepexon MZ, pervaža — nepee3jįų MZ, pragrąža — nporouuna GZ, prakarta — npocex GZ, pralaida — nponyck MZ, praplova „npoMouma“ MZ, prataka — nporok GZ, protirpa — nporasuna GZ, MZ, prieteka — nputok GZ. Galimas daiktas, kad ne vienu tokiu atveju kitos kalbos termino ne tik reikšmė, bet ir forma bus turėjusi įtakos lietuviškojo termino darybai. Tačiau nė vienas minėtas terminas neprasilenkia su nagrinėjamo tipo vedinių darybos polinkiais, visi jie lengvai gali būti motyvuoti tiek formos, tiek ir reikšmės atžvilgiu atitinkamais lietuviškais veiksmažodžiais. Dėl to laikyti juos ne vediniais, o vertiniais nėra pamato. Kitos galūnės Su galūnėmis -as ir -is yra padaryta truputį daugiau negu ketvirtadalis visų nagri- nėjamųjų veiksmažodinių vietų pavadinimų. Tačiau pačių vedinių yra nedaug, to- dėl šie du tipai turimos medžiagos atžvilgiu yra nedarūs. Nedarūs tų galūnių tipai yra ir apskritai dabartinėje lietuvių kalboje!®. Taigi menkas galūnių -as ir -is vedinių, tu- rinčių vietos reikšmę, išplitimas terminologijoje yra apspręstas platesnių lietuvių kalbos žodžių darybos polinkių. O pačioje terminologijoje suaktyvinti šiuos vietų pavadinimų darybos tipus kol kas nėra poreikio. Šių tipų neaktyvumą rodo ir tai, kad nemaža nagrinėjamų terminų dalis yra sutermininti liaudies kalbos žodžiai. Tačiau, sprendžiant iš LKZ sutelktų duomenų, kai kurie vediniai (pvz. : nuotakas MZ, 13 V. Urbutis nurodo, kad tik vienas kitas galūnės -is vedinys gali būti priskirtas prie veiksmažodi- nių vietų pavadinimų, o galūnės -as šio būrio vedinių tėra visai nedaug. Žr. Urbutis V. Dabar- tinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. — Ten pat, p. 44, 52. 175 pratakas MZ, sąsiauris GZ, MZ ir kt.) gali būti ir tam tyčia terminologijos reikalams adaryti. p Pasitaiko atvejų, kad skirtingose terminologijos srityse tam pačiam reikalui varto- jami skirtingai iš to paties veiksmažodžio išvesti terminai. Pavyzdžiui, rusų terminą BOJIOK atitinka pervalkas MZ, SZ ir pervalka GZ, taip pat nporok lietuviškieji atitik- menys yra pratakas MZ ir prataka GZ. Jei iš tiesų šie terminai neturi jokių reikšmės niuansų, būtinų geomorfologijos, fizinės geografijos ir melioracijos terminologijai, tokių darybos gretybių vartojimas būtų nepateisinamas. Vediniai pavadina natūralias ar dirbtines žemės paviršiaus vietas, dažniausiai vienaip ar kitaip susijusias su vandenimis, pvz. : atabradas ,,orvmenn* SZ, atlajas (kran- to ruožas atoslūgio metu) GZ, nuotakas „nutekamasis griovys ar vamzdis“ MZ, pervalkas „tarp dviejų vandens kelių sausumos vieta, per kurią pervelkami laivai“ MZ, SZ, pratakas „kanalas, griovys, požeminė vandentėkmė, kurie jungia du vandens telkinius“ MZ; protėkis „skylė, pro kurią teka kur nors vanduo“ MZ, užtakis ..1. dėl vagos pasikeitimų susidariusia pertvara atsiribojusi nuo srovės upės dalis, kurios aklasis galas nukreiptas prieš srovę; 2. dirbtinai atskirta upės dalis laivams stovėti“ MŽ, SŽ. Kai kurie vediniai gali būti laikomi ir veiksmo rezultato pavadinimais. Beveik visi nagrinėjamų tipų vediniai yra padaryti iš prieSdéliniy veiksmažodžių (išimtis guolis GŽ). Daugiau kaip du trečdaliai vedinių remiasi mišriniais veiksmažo- džiais (beveik visi jie turi šaknį -fek-) ir maždaug trys ketvirtadaliai — negalininki- niais veiksmažodžiais. Beveik visi vediniai turi šaknies balsių kaitą, pvz.: atabradas SZ (:atbrido, -bristi, -brenda), guolis GZ (:guléjo, gulėti, guli), pervalkas MZ, SZ (:pervilko, -vilkti, velka) ir visi vediniai iš priešdėlinių veiksmažodžių, turinčių šak- nį -tek- (nuotakas MZ, pratakas MZ, protėkis MZ, užtakis MZ, SZ ir kt.). Terminų žodynuose pateikti net trys galūnės -is vedinių iš veiksmažodžio užtekėti variantai, turintys arba skirtingus priešdėlio variantus, pvz.: užtakis ,,1. 3aBoab; 2. 3aTOH“ MZ, „,3aBoJib, 3aTon“ SZ ir užutakis „Gyxra“ SZ, arba skirtingą šaknies balsių kai- tą, pvz.: užutakis „Gyxra“ SZ ir užutėkis „3amnuB“ GZ. Iš veiksmažodžio pratekėti yra išvesti du skirtingų tipų melioracijos terminai, kurie skiriasi ir priešdėlio variantu, ir šaknies balsių kaita, pvz.: pratakas ,,npotok* ir protėkis „,Teub“. Veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai Dabartinėje kalboje yra vartojama gana daug su galūnėmis padarytų veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų. Tiesa, tikrieji veikėjų pavadinimai yra retoki. Mat, dažniausiai galūnių vediniai yra menkinamosios reikšmės ir eina veiksmažodinės ypatybės turėtojų (paprastai asmenų) pavadinimais. Terminologi- joje tokios rūšies dariniai, galima sakyti, iš viso nevartojami. Tad vartojamų vedinių skaičiumi šis būrys yra negausiausias — terminų žodynuose rasta tik apie pora dešim- čių pavyzdžių. Didesnė jų dalis yra įvairių gyvių (ne asmenų), augalų ar kokių nors daiktų pavadinimai ir tik vienas kitas pavadina asmenis. Turima medžiaga rodo, kad terminologijos reikalams žymiai dažniau vartojami priesaginiai veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai. Tuose pačiuose terminų žodynuose jų yra 13 kartų daugiau, negu su galūnėmis išvestų terminų. Vedinių, kurie gali būti laikomi veikėjų pavadinimais, tėra vienas sporto žaidimų terminas saugas „mnojiy3alunTHuK“ SZ. Kiti šio būrio vediniai yra veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, pvz.: lipai „sužeidimo atveju vyšniose ir slyvose su- sidarančios lipnios medžiagos, tarnaujančios žaizdų apsaugai nuo parazitų; kai ku- riuose augaluose, pvz., Astragalus gummifer Labill. ir kt., lipai susidaro ir normalio- mis sąlygomis ir ten jie kaupiasi atitinkamuose kanaluose“ BZ, pliduras „Gyhū“ SZ; blizgis „blizgantis mineralas“ ChZ, GZ, styrys „ponaka“ GZ, žiorys ,,visuma dante- lių pavidalo išaugų, ratu apsupančių samanų sporinės angą“ BZ; blizgė „Gnecna“ 176 SZ, gaudė „naBo3nas Mymka“ SZ, plūdė ,,nonnasok* SZ, smalkės „anglies monoksi- das“ ChZ, spingsé ,,macasnan Jiauna“ SZ: skenda „skystis su pakibusiomis medžia- gos dalelėmis (emulsija ar suspensija)“ ChZ ir kt. VeiksmaZodinés ypatybės turėtojo pavadinimu gal gali būti laikomas ir lūžtančių bangų pavadinimas guoZos GZ, ta- čiau šis žemaitiškas žodis į terminų Zodyng pateko su nesuliteratūrintu garsynu — DZ 223 ir LKZ III 487 yra goža. Nagrinėjamieji terminai yra išvesti iš nepriešdėlinių pirminių arba mišrinių veiks- mąažodžių. Saknies balsių kaita jų daryboje yra reta. Vardažodžių vediniai Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai Terminų žodynuose pateiktieji vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai daž- niausiai žymi įvairius daiktus ar šiaip negyvus dalykus. Vediniai paprastai daromi iš būdvardžių arba daiktavardžių. Būdvardiniai vediniai daiktus pavadina pagal jų bū- dinga ar labiausiai į akis krintančią ypatybę, pvz.: bergždas „nenaudingoji uoliena“ ChZ, GZ (sinonimas bergždžioji uoliena, rusų nycras nopona), juodžiai ,,redukavimu gauti smulkūs metalai; vartojami pigmentu suodžiai; smulkus koksas“ ChZ, plikė „1) kilpinio audinio (frotés) yda; audinio vieta be kilpučių; 2) dirbtinio kailio, pū- kinio arba šiauštinio audinio yda; audinio vieta be pūko“ ATZ, ,,nuplaukintoji oda“ ChZ. Daiktavardiniai vediniai pavadina dalykus, kurie vienaip ar kitaip yra susiję (tas santykiavimas gana įvairus) su pamatinių daiktavardžių žymimais dalykais, pvz.: grūdė „kanapės (Cannabis sativa) moteriškasis augalas“ BŽ, dumbliai „grupė žemesniųjų augalų, turinčių savo ląstelėse chlorofilo ir sugebančių savarankiškai sintetinti organines medžiagas; šios savybės išskiria dumblius iš kitų žemesniųjų au- galų (bakterijų, grybų) tarpo“ BŽ, vėjų pavadinimai pietys GŽ, rytys GŽ, šiaurys GŽ, vakaris GŽ. Dabartinės kalbos galūninių vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų didelė dalis eina asmenų arba kitokių gyvų būtybių pavadinimais. Terminų žodynuose tokios reikšmės vedinių pateikta tik keletas, pvz.: dainius „neBen“ LŽ, skurdžius (sinonimai beturtis, pauperis) ,,Gennsk, naynep“ EZ. Profesinių asmenų pavadinimų terminų žodynuose visai nepateikta. Vienintelis šios rūšies vedinių darybos tipas su galūne -ius nebėra aktyvus dabartinėje kalboje. Jam priklausantys vediniai yra se- niau sudaryti ir plačiai vartoti įvairių amatininkų bei smulkių prekiautojų pavadi- nimai. ,,Naujų profesijų žmones vadinti tokio tipo dariniais ryškesnio polinkio (bent literatūrinėje kalboje) nėra, todėl jų skaičius ne gausėja, o mažėja. Tai vienas iš dau- gelio pavyzdžių, akivaizdžiai rodančių, kaip žmonių buities, jų socialinio bei ekono- minio gyvenimo pakitimai nulemia ir žodžių darybos raidą“ [Urbutis V., 1961, 55]. Su šiuo visai teisingu V. Urbučio pastebėjimu negalima nesutikti. Galūnių darybos asmenų pavadinimų neišplitimas dabartinėje mokslo ir technikos terminologijoje bus bene svarbiausia priežastis, dėl kurios ir apskritai šio būrio vediniai palyginti negausiai vartojami terminologijos reikalams. Šios reikšmės priesagų vedinių termi- nų žodynuose pateikta beveik aštuonis kartus daugiau. Kiek gausiau terminologijoje atstovaujami galūnių -ė ir -is(-ys) vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybos tipai — jiems priklauso daugiau kaip du trečdaliai visų nagrinėjamų pavyzdžių. ė Visi su šia galūne padaryti terminai yra negyvų dalykų pavadinimai. Dauguma jų yra išvesti iš kokybinių būdvardžių ir žymi daiktus pagal jų išorinę ypatybę, pvz.: glaudės „penry3bi“ SZ, ilgė „umna“ (sinonimai šyna, bendralaidis) STZ, klampė 177 „yrkKa“ SZ, kryžmė „nepekpecrok“ SZ (šaškių lentoje), plikė ,,1) kilpinio audinio (frotės) yda; audinio vieta be kilpučių; 2) dirbtinio kailio, pūkinio arba šiauštinio audinio yda; audinio vieta be pūko“ ATZ, „nuplaukintoji oda“ ChZ, plokštė ,,niu- Ta“ GZ, STZ, „naacruna“ STZ, skaidrė ,,perSvieCiamas popierius brėžiniams, pie- šiniams kopijuoti“ MZ, smailė „nuk“ GZ ir kt. Ta ypatybė neretai (pavyzdžiui, geo- metrinių linijų pavadinimuose) yra esminė, pvz.: kreivė „,kreivoji linija“ MZ, EZ, FZ, STZ, SZ, tiesė STZ. Tačiau, kita vertus, daikto skiriamoji, įvardijimo pamatu imama ypatybė ne visada yra pagrindinė, esminė. Termino vykumas tokiais atve- jais nemaža dalimi pareina nuo to, ar jo motyvacija nesukelia kokių papildomų, gal net nepageidautinų reikšmės atspalvių. Motyvacijos aiškumas, tikslumas gali padėti arba trukdyti terminui prigyti. Štai jau ne mažiau kaip keturi dešimtmečiai kalbininkai diegia į literatūrinę vartoseną trusikų pakaitalą glaudės. Per tą laiką daug naujadarų tvirtai įaugo į kalbą, o glaudės vis nepritampa, nors tai ir trumpas, sklandus žodis. Ar tik nebus čia kaltas darybos nejprastumas, motyvacijos nediferencijuotumas ? Kaip rodo pateiktieji pavyzdžiai, vediniai remiasi paprastos sandaros, dažniausiai turinčiais darybiškai neskaidomą kamieną būdvardžiais. Iš daiktavardžių išvestų šio būrio galūnės -ė vedinių terminų žodynuose pateikta vos keletas, pvz.: grūdė „kanapės (Cannabis sativa) moteriškasis augalas“ BZ, pleis- kané „vyriškasis kanapės augalas“ BZ. Cia gal minétinas ir rumbé ,,rpusa®, „rTpsna“ -is (-ys) Galūnės -is (-ys) tipas dabartinėje kalboje yra pats darusis ir beveik prilygsta dariausiems priesaginiams -ininkas, -ė bei -inė tipams [Urbutis V., 1965, 364]. Nagri- nėjamų su šia galūne išvestų terminų yra palyginti nedaug. Priesagų vediniai termino- logijoje žymiai labiau išplitę, pavyzdžiui, priesagos -ininkas, -ė vedinių tuose pat šal- tiniuose pateikta beveik 10 kartų daugiau. Dalis vedinių terminologijoje vartojama daugiskaitos forma, pvz.: dumbliai ,,grupé žemesniųjų augalų, turinčių savo ląstelėse chlorofilo ir sugebančių savarankiškai sintetinti organines medžiagas <... >“ BZ, GZ, juodžiai „redukavimu gauti smulkūs metalai; vartojami pigmentu suodžiai; smulkus koksas“ ChŽ, pieniai SŽ, tirščiai ChŽ. Nagrinėjami terminai darybiškai santykiauja su būdvardžiais ir daiktavardžiais. Beveik pusė jų yra padaryti su galūnės variantu -ys. Vediniai, tūrintys būdvardinius pamatinius kamienus (jų yra truputis daugiau negu pusė nagrinėjamų šio tipo pavyzdžių), pavadina įvairius negyvus dalykus pagal pamatiniu būdvardžiu žymimą ypatybę, pvz.: plynis „nenensien“ GZ, skystis ,,u1- KOCcTb“ ChZ, FZ, GZ; dygys „odos pasikeitimo keliu susidaręs dyglys, pvz., erškė- čio“ BZ, siaurys „siauras ir ilgas kyšulys, ragas“ GZ. Visų vedinių pamatiniai būdvar- džiai yra kokybiniai ir turi darybiškai nesudėtingą kamieną. Daiktavardiniais vediniais taip pat dažniausiai pavadinami įvairūs negyvi dalykai, pavyzdžiui, ryškesnę grupę sudaro vėjo rūšių pavadinimai, pateikti GŽ: vakaris, pietys, rytys, šiaurys. Nagrinėjamų pavyzdžių tarpe tik vienas vedinys kairys SŽ pa- vadina vardažodinės ypatybės turėtoją asmenį. Pamatiniai daiktavardžiai ryškiai iš- siskiriančių darybos afiksų neturi. Kitos galūnės Keletas likusių galūnių bent kiek aktyvesnių terminų darybos tipų nesudaro (na- grinėjamuose Žodynuose su jomis išvestų terminų pateikta tik po keletą). -a. Šios galūnės vediniai darybiškai remiasi daiktavardžiais ir būdvardžiais, kurie turi neskaidomą kamieną, pvz.: jaura „,„balkšvos spalvos dirvožemis, iš kurio išplauti kalcio, magnio, kalio bei natrio, geležies, mangano ir aliuminio junginiai, kitaip ta- 178 riant, molio elementai <...>“ MŽ (plg. jaurus „klampus“ DŽ 266), sluoksna „iš plaušelių sudarytas purus, minkštas, nesukrus storo lyno pavidalo verpimo pusga- nies, gaunamas iš karšimo mašinos, klostytuvés, temptuvés arba Sukuotuvés <...>“ ATZ. -as. Terminai bangas ,,BonHa Joxjas“ GZ ir bergZdas „nenaudingoji uoliena“ ChŽ, GŽ darybiškai galbūt sietini su būdvardžiais bangus „smarkus, didelis (apie lietų)“ DZ 71 ir bergždžias „tuščias“ DZ 78. -is(ies). Šios galūnės vediniais gal gali būti laikomi terminai rūgštis „junginys, atskeliantis vandenilio jonus“ BZ, ChZ, GZ, MZ ir rūdys ,,1) linų pluošto yda; rudi taškai ir ilgesnės rudos plaušelių atkarpos, atsiradę nuo lininės svylarūdės; 2) audi- nio yda; sunkiai pašalinamos rudos dėmės, atsiradusios audiniui siekus rūdijantį metalą arba ant audinio patekus vandeniui su geležies rūdimis“ ATŽ, nors šiaip tai, be abejo, yra terminologijon paimti seni kalbos žodžiai, kurių daryba dabar jau ge- rokai apsitrynusi. -ius. Keletas terminologijoje vartojamų šios galūnės vedinių yra išvesti iš dary- biškai neskaidomą kamieną turinčių daiktavardžių, pvz.: dainius ,,nesen” LZ, sék- lius „Gap“ GZ, skurdžius „Genmaxk, naynep“ EZ. Galūnės -a, -as, -is(-ies) priklauso prie pačių nedariųjų dabartinės lietuvių kalbos vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybos afiksų. Kiek daugiau vartojama tik galūnės -ius vedinių, tačiau naujadarų ir su ja nebelinkstama daryti. Taigi menkas šių tipų vedinių paplitimas terminologijoje yra apspręstas vidinių kalbos žodžių da- rybos polinkių ir šiuo atveju visai nuo jų pareina. Ypatybių pavadinimai Ypatybių pavadinimai — tai dažniausiai iš būdvardžių arba jiems artimų žodžių išvesti abstrakčios reikšmės daiktavardžiai, pvz.: gylis „,vertikalinis atstumas nuo žemės, vandens ar kito paviršiaus“ MZ, STZ, greitis „atlikto kelio santykis su laiku, per kurį tas kelias atliktas; netolyginio judėjimo atveju šis santykis imamas laiko mo- mentui“ MŽ, ChŽ, EŽ, FŽ, GZ STZ, SZ, tankis „kūno tūrio vieneto (1 cm®) masė“ MZ, FZ, GZ, STZ, SZ; darna „cornacne“ GZ, svarba STZ ir kt. Pažymėtina, kad šio būrio vediniai terminologijoje nėra labai paplitę — nagrinéjamuose žodynuose jų iš viso pateikta tik apie pora dešimčių. Naujų terminų su galūnėmis daroma, atrodo, labai retai. Pagrindinė ypatybių pavadinimų darybos priemonė dabartinėje termino- logijoje taip pat, kaip ir apskritai dabartinėje lietuvių kalboje, yra priesagos. Pavyz- džiui, su priesagomis išvestų ypatybių pavadinimų tuose pat terminų žodynuose pa- teikta 28 kartus daugiau, negu tos reikšmės galūnių vedinių. Netoli dviejų trečdalių galūnių darybos ypatybių pavadinimų yra galūnės -is vediniai. Iš kitų galūnių dar būtų minėtina -a. -is Beveik visi su galūne -is padaryti ypatybių pavadinimai remiasi kokybiniais būd- vardžiais. Nagrinėjamų pavyzdžių pamatiniai būdvardžiai yra dviskiemeniai, pvz.: aukštis GZ, MZ, STZ, SZ, greitis ChZ, EZ, FZ, GZ, MZ, STZ, SZ, ilgis EZ, FZ, STZ, lygis FZ, GZ, MZ, sotis STZ, storis GZ, MZ, STZ, sadris GZ, MZ, šaltis GZ, tankis FZ, GZ, MZ, STZ, SZ, tolis SZ. Trečdalio vedinių daryboje dalyvauja šaknies balsių kaita, pvz.: dydis EZ, FZ, STZ, gylis MZ, STZ, grožis LŽ, plotis FZ, GZ, STZ, skonis GZ. Iš kitų kalbos dalių žodžių padaryti ypatybių pavadinimai yra reti ne tik termino- logijoje, bet ir apskritai dabartinėje lietuvių kalboje. Naujų šios grupės žodžių, ma- tyt, visai nesudaroma. Turimų pavyzdžių tarpe ketvirtis EŽ darybiškai yra susijęs su 179 kelintiniu skaitvardžiu ketvirtas, o kiekis EŽ, FŽ, STŽ gali būti padarytas iš prie- veiksmio kiek arba įvardžio kieka, kiekas (literatūrinėje kalboje šis įvardis, rodos, visai nevartojamas, tačiau ir pats kiekis, be abejo, nėra specialiai kaip terminas da- rytas. Tai suterminintas senas kalbos žodis. Tad jis ir gali būti atsiradęs iš to tarmėse žinomo įvardžio). Galūnės -is tipo vediniai reikšme yra labai artimi gryniesiems ypatybių pavadini- mams, išvestiems su priesaga -umas. Netgi terminų žodynuose abiejų šių tipų vediniai neretai pateikiami kaip sinonimai, pvz.: aukštis, aukštumas GŽ, 7. didumas, dydis „3nauenne““ STZ, gilumas, gylis MZ, STZ, greitis, greitumas GZ, plotis, platumas GZ, sūdris, siidrumas GZ, MZ, tankis, tankumas GZ, STZ. Kitos galūnės Galūnių -a, -as ir -ė vedinių nagrinėjamuose terminų žodynuose pateikta visai mažai. Kiek daugiau vartojama tik terminų, išvestų su galūne -a. -a. Galūnės -a vediniai paprastai remiasi kokybiniais būdvardžiais, pvz.: darna GŽ, gausa EŽ, skuba EŽ, STŽ, svarba STŽ, talpa EŽ, GŽ, MŽ, vėsa GŽ. Vediniai skuba ir talpa gali būti suvokiami ir kaip veiksmų pavadinimai (iš veiksmažodžių sku- bėti, tilpti), nors tai, kad šalia jų kai kuriuose terminų žodynuose pateikiami sinoni- mai su priesaga -umas, rodos, patikimesnį daro darybinį siejimą su atitinkamais būd- vardžiais. Sinonimų taip pat turi terminai svarba STŽ (svarbumas) ir vėsa GŽ (vėsu- ma). -as. Su galūne -as išvestu ypatybės pavadinimu gali būti laikomas nebent plotas „atskira paviršiaus dalis arba jos apimtis; skirta kuriam nors tikslui vieta“ MZ, FZ. -é. Siam tipui priklauso budvardinis ypatybės pavadinimas vertė TŽ ir galbūt garbanė „bulvių liga, kurios sukėlėjas yra bulvių virusas 3, vienas arba drauge su ki- tais virusais (bulvių virusu 1, bulvių virusu 7). Pasireiškia lapų garbanotumu ir gels- vu dėmėtumu“ BZ, jeigu darybiškai jis susijęs su garbana, o ne garbanoti. Išvados į. Terminų vedyba su galūnėmis yra vienas pagrindinių lietuviškų vienažodžių terminų daiktavardžių darybos būdų. Dėl savo struktūros paprastumo galūnių vedi- niai yra labai patogūs terminologijai, tad ir vartojami joje palyginti gausiai, nors priesagų vedinių terminų yra žymiai daugiau. Teisės, geologijos ir fizinės geografijos, fizikos, sporto, melioracijos, chemijos, tekstilės, literatūros, botanikos, ekonomikos bei skaičiavimo technikos terminų žodynuose lietuviškų priesagų vedinių pateikta per šešis kartus daugiau, negu galūnių vedinių. Darybos atžvilgiu būdami artimi, prie- sagų ir galūnių vediniai sudaro didžiausią lietuviškųjų terminų dalį bei toliau akty- viai papildo lietuviškąją terminiją. Galūninis darybos būdas terminologijoje galėtų būti netgi platėliau taikomas. 2. Terminai su galūnėmis yra vedami iš veiksmažodžių ir vardažodžių. 2.1. Nagrinėjamų pavyzdžių tarpe per devynis dešimtadalius sudaro iš veiksma- žodžių su galūnėmis padaryti terminai. Jų skiriami šie darybos būriai: veiksmo re- zultato pavadinimai, veiksmų pavadinimai, įrankių pavadinimai, vietų pavadinimai ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai. Netoli pusės visų vedinių yra veiks- mo rezultato pavadinimai, kurių netgi su priesagomis tepadaryta mažiau, negu su galūnėmis. Daugiau negu trečdalis visų veiksmažodinių vedinių yra veiksmų pavadi- nimai. Likusieji šios grupės būriai vedinių skaičiumi nedideli. 2.2. Iš vardažodžių (daugiausia iš būdvardžių, retokai iš daiktavardžių ir visai retai iš įvardžių, skaitvardžių) sudaryti terminai yra dviejų darybos būrių — varda- 180 žodinės ypatybės turėtojų pavadinimai ir ypatybių pavadinimai. Terminologijoje vardažodiniai galūnių vediniai vartojami palyginti negausiai. 3. Didžiausiu darumu pasižymi galūnė -a — jos vediniai sudaro 55,4%, visų nagri- nėjamų pavyzdžių. Itin gausu veiksmaZodiniy šios galūnės vedinių. 22,49, visų ve- diniy yra išvesti su galūne -is(-ys) (didesnė pusė — veiksmų pavadinimai), o 14,5% — su galūne -as (trys penktadaliai jų yra veiksmo rezultato pavadinimai). Galūnės -ė vedinių nagrinėjamų terminų tarpe yra 6,5%,, o galūnės -ius, -is(-ies) ir -uo yra, ga- lima sakyti, visai nedarios dabartinėje terminologijoje. Galūnių -a, -is(-ys), -as, -ė tipai yra visuose nagrinėjamuose vedinių būriuose, nors jų aktyvumas ne visur vie- nodas. 4. Veiksmažodinių galūnių vedinių darybai būdingi šie buožai: 4.1. Veiksmažodiniai galūnių vediniai dažniausiai daromi iš priešdėlinių veiks- mažodžių (truputį daugiau negu keturi penktadaliai nagrinėjamų veiksmažodinių pavyzdžių). Daugiau kaip du trečdaliai vedinių daryboje remiasi pirminiais, netoli ketvirtadalio — mišriniais veiksmažodžiais. Vediniai iš antrinių veiksmažodžių yra palyginti retoki (7,5945 nagrinėjamų veiksmažodinių pavyzdžių). Daryboje visai ne- dalyvauja iš tarptautinių žodžių išvesti antriniai veiksmažodžiai. Dėl to hibridinių darinių, gana paplitusių kai kuriuose priesaginiuose tipuose, čia nėra. 4.2. Kiek daugiau negu trečdalis vedinių turi darybos metu pakitusius šaknies balsius. Taigi šaknies balsių kaita veiksmažodiniuose galūnių vediniuose nėra regu- liari, galima netgi pastebėti tam tikrą polinkį naujadarus dažniau daryti be šaknies balsių kaitos. Šaknies balsių kaitos vaidmuo dažnų dažniausiai yra formalus, ir tik retkarčiais iš to paties veiksmažodžio su šaknies balsio kaita ir be jos išvestiems ter- minams (vedinių variantams) suteikiama skirtinga terminologinė reikšmė. 4.3. Iš priešdėlinių veiksmažodžių padaryti galūnių vediniai dažnokai turi paki- tusį priešdėlio variantą (daugiau negu trečdalis tokių pavyzdžių). Nagrinėjamuose pavyzdžiuose pasitaikė tokie priešdėlio varianto kaitaliojimosi atvejai: 1) apy-:ap-, apy-: api-, 2) ato-: ati-, ato-: at-, ata-: at-, ata-: ati-, 3) in-:į-, 4) nuo-: nu-, 5) po-: pa-, 6) prie-: pri-, 7) pro-: pra-, 8) sq-: su-, sam-: su-, san-: su-, 9) užuo-: už-, užu-: uz-. Reguliariausiai kaitaliojasi nuo-: nu-, prie-: pri- ir sq- | sam- | san-: su-. Kiti priešdėlio varianto pasikeitimo vediniuose atvejai yra retoki, dažniausiai išlieka veiks- mažodžio priešdėlio variantas (labiau svyruoja po-: pa- kaitaliojimasis, itin būdingas veiksmų pavadinimams, vedamiems su galūne -is, bet kitais atvejais beveik ištisai vediniai išlaiko pamatinio veiksmažodžio priešdėlį pa- nepakitusį). Vienu kitu atve- ju to paties veiksmažodžio vediniai su skirtingais priešdėlio variantais yra savaran- kiškai terminuojami, t. y. vartojami kaip skirtingi terminai. 4.4. Dalis vedinių remiasi sangrąžiniais veiksmažodžiais. Kadangi patys galūnių vediniai niekuomet neturi sangrąžos dalelės, ne vienu atveju tokie terminai gali būti dvejopai motyvuoti — sangrąžiniu ir paprastuoju veiksmažodžiu, nes vedinys gali būti abejaip suvokiamas. 4.5. Tik maža vedinių dalis yra išvesta su galūnių variantais -ia ir -ys (pagrindi- niai, būdingi didžiausiai vedinių daliai šių galūnių variantai yra -a ir -is (vn. K. -io). Taip pat palyginti nedaug galūnių vedinių terminologijoje vartojama kaip daugiskai- tiniai žodžiai. 5. Vardažodinių galūnių vedinių darybai būdingi šie bruožai: 5.1. Dauguma vedinių (beveik keturi penktadaliai nagrinėjamų terminų) yra iš- vesti iš būdvardžių (santykiniai būdvardžiai darybos pamatu neimami). Pamatiniai žodžiai paprastai turi darybiškai nesudėtingą kamieną. 5.2. Dalies būdvardinių vedinių (ypatybių pavadinimų) darybos metu yra pasikei- tę šaknies balsiai (tai visų pirma liečia galūnės -is vedinių dalį). Tačiau šaknies balsių kaita yra nereguliari (ir -is galūnės vedinių dviem trečdaliams ji nebūdinga). 5.3. Galūnių -a ir -is variantai -ia ir -ys vediniuose yra reti. Palyginti retai tevar- tojami ir daugiskaitiniai galūnių vediniai iš vardažodžių. 13. Užs. Nr. 1554 181 5.4. Nemaža galūnių darybos vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų dalis pavadina asmenis su menkinamuoju reikšmės atspalviu. Tokie vediniai terminologi- jai nebūdingi (darbo šaltinius sudariusiuose terminų žodynuose jų nepateikta nė vieno). Naujiems profesiniams asmenų pavadinimams daryti dabartinėje terminolo- gijoje, galima sakyti, visai nevartojama galūnė -ius, su kuria anksčiau buvo sudaryta ir vartojama (visų pirma liaudies kalboje) nemaža įvairių tos rūšies asmenų (pavyz- džiui, amatininkų) pavadinimų. 6. Kai kurie galūnių darybos terminai (kiek dažniau abstraktai) žodynuose pa- teikiami kaip sinonimai su iš to paties pamatinio žodžio išvestais priesagų vediniais, pavyzdžiui, veiksmų pavadinimai su galūnėmis -a, -is ir priesaga -imas | -ymas, ypa- tybių pavadinimai, padaryti su galūnėmis -is, -a ir priesaga -umas. Tokių tipų vedi- niai neretai sudaro darybinius sinonimus literatūrinėje ir liaudies šnekamojoje kalboje, taigi čia įžvelgtina didesnės sistemos (dabartinės kalbos) įtaka mažesniajai, tiksliau jos pasistemiui (terminologijai). Tačiau tokia terminų sinonimija rodo nepakankamą darybos tipų specializavimą. 7. Galūninė terminų daryba visais savo polinkiais iš esmės nesiskiria nuo žodžių darybos su galūnėmis dabartinėje kalboje. Kol kas nėra pakankamai aiškiai išryškė- jusių kokių tik terminologijai būdingų darybos naujovių. 8. Beveik visi su galūnėmis išvesti terminai yra taisyklingi dariniai. Nedidelis būrelis veiksmažodinių vedinių, turinčių priešdėlį ant-, gali būti atsiradęs dėl tarmių (žemaičių) atitinkamų darinių įtakos (dalis jų, matyt, yra sutermininti tarmės žodžiai). Tokių vedinių kiek yra ir bendrajame literatūrinės kalbos žodyne, tad ir šiuo atžvil- giu terminologija savičiau nesiskiria nuo apskritai dabartinės literatūrinės kalbos leksikos. Raidiškų vertinių, kurių negalima suvokti kaip reguliarių darinių, galūnių vedinių tarpe yra mažai (patys tokie vertiniai darybos būdu dažnai skiriasi nuo ati- tinkamų kitos kalbos, galimo lietuviškųjų terminų šaltinio, terminų). Sutrumpinimai ATŽ — Jurevičius A., Čižas A. Aiškinamasis tekstilės terminų žodynas. V., 1962, t. 1. BŽ — Botanikos terminų žodynas. Sudarė Botanikos žodyno komisija. Redagavo prof. dr. J. Dagys (vyr. redaktorius), biol. m. k. A. Lekavičius ir j. m. b. V. Mali- šauskienė. V., 1965. ChŽ — Daukšas K. Chemijos žodynas. V., 1960. DŽ — Dahbartinės lietuvių kalbos žodynas. II papildytas leidimas. Redakcinė kolegija: J. Kruopas (atsak. redaktorius), A. Lyberis, D. Lukšys, J. Paulauskas, J. Senkus, K. Ulvydas. V., 1972. EŽ — Rusiškai lietuviškas ekonomikos terminų žodynas. Redakcinė kolegija: Lie- tuvos TSR MA akademikas K. Meškauskas (atsak. red.), A. Poviliūnas, V. Puronas, A. Skupeika. V., 1966. FŽ — Fizikos terminų žodynas. Redaktorius Lietuvos TSR MA akad. P. Brazdžiūnas, — V., 1958. GŽ — Gudelis V. Geologijos ir fizinės geografijos terminų žodynas. V., 1956. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1941—1976, t. I—X. LZ — Literatūros terminų žodynas. Sudarė J. Petronis, V. Vanagas, A. Zalato- rius. V., 1962. MŽ — Čeičys J. Melioracijos terminų žodynas. V., 1960. STZ — Kairys V., Kaminskas A., Kudirka Z., Kundrotiené R., LipSicas M., Mačernius A., Norkus J., Riaubiinas J., Stanaitis J., Stulpinas B., Šliavas A. Rusų — lietuvių — anglų kalbų skaičiavimo technikos terminų žodynas. V., 1971. SZ — Sportinių terminų žodynas. Redakcinė kolegija: Z. Gobikas, V. Kazlauskas, TSRS nusipelnęs sporto meistras J. Lagunavičius, ped. m. kand. P. Nor- mantas, biol. m. kand. V. Petkus, P. Rimša, V. Steponaitis (atsak. sudarytojas). V., 1959. TŽ — Teisinių terminų žodynas. Sudarė A."Žiurlys. Redakcinė kolegija: Lietuvos TSR MA narys koresp. J. Bulavas, prof. K. Jablonskis (atsak. redaktorius), Lie- tuvos TSR MA tikrasis narys J. Žiugžda, A. Žiurlys. V., 1954. 182 Literatūra Jablonskis J. Rinktiniai raštai. V., 1959, t. 2. Keinys S. Lietuviškų vienažodžių terminų darybos tipai. Kand. disert., mašinraštis. VVU rankrašty- nas. V., 1968. Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba. — Kn.: Lietuvių terminologija. V., 1975. Lietuvių kalbos žodynas. V., 1941, t. 1. Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ; antras leidimas). V., 1968, t. 1. Terminologijos darbas (Pagrindai ir metodai). V., 1973. Urbutis V. Dabartinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. — Kalbotyra. V., 1961, t. 3. Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. 1. Jlorre JĮ. C. OcnoBkt NOCTPOCHHS HAyUHO-TEXHHYECKOIl TepMHHOjIOrHH. — B ku. : Bonpocst Teopun H Metoaukn. M., 1961. Jlorre JĮ. C. Kparkne dopmir HayuHo-TexHuuecknx TepMHHOB. — M., 197]. Yp6yruc B. CaoBooGpazoBanne HMeH CYIIECTBHTEIbHBIX B COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM $3bIKe, Asroped. JokT. auc.— Buasnioe, 1971. Lietuvos TSR Moksly Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas GJIEKTHBHOE OBPA3O0OBAHHE TEPMHHOB Pe3iomMe B paG6ore uccaenyercs 06pa30BaHHe JHTOBCKHX OJIHOCJIOBHLIX TEPMHHOB CVILECTBHTEJIbHLIX ‘DAKTHBHBIM CMOCOGOM CJIOBOOGpa30BaHHS HA OCHOBE MaTepHajia, coOpaHHOro H3 TEDMHHOJIOTH- YeCKHX cuioBapeii (H3jlaHHbIX B 1954 —1971 rr. B Coserckoii Jlutee) no ¢usnueckoit, xumuuec- KO, re0JIorHueckoit H (H3HKO-reorpadhuueckof, GoraHHueckoli, MeEJIKOpATHBHONK, TEKCTHJIbHOR, Bbl9HCIHTEJIbHO-TeXHHUeCKOK, IOPHIHYECKOl, JIKTEepaTVČpOBejtueCKOH, SKOHOMHUeCKON H CINOpTHB- HOH TepMHHOIOrHH. OKOHYaHHS B TAKHX JepHBatax, Kak atkarpa „orpe3ok“ (:atkirpo „OTpe3aJi“), nuosprendis „NnpuroBop“ (: nusprendė „npuroBopuA“), skaidrė „kanbka“ (: skaidrus) u T.n., na- PANY CO CBOHCTBEHHOH MM CJIOBOH3MEHHTEAbHONH (YHKUHENl, HMEIOT TaKxe CJ10BOOGpa3oBaTe.ib- HYI0 (yHKIHIO. Pek THBHBI CNIOCOG CJI0B006pa30BaHHA ABJSETCS OJHHM H3 OCHOBHAIX CPeJACTB NONOJIHEHHS JIHTOBCKOH TEPMHHOJIOTHH, NPHUeM (JICKTHBHBE JePHBATH BCerjja 00.1a1alo0T BaXHBIM AIS Tep- MHHA KauecTBOM — KpaTtkocTbio. O6beKT HccaefoBaunst cocrasasier 801 TepMHH, Gojiee 909% KOTOpbIX TIpOH3BejĮeHO OT rJIarojIiOB. I lo CcBoeMy AePHBALHOHHOMY 3HAYEHHIO H OOpMAJIbHLIM OCO- ‘GeHHOCTSIM 06pa30BaHHS jIeKTHBHbIE AEpHBATH OueHb ČJIKH3KH K CYOOHKCAJILHLIM, NO3TOMYy HX Kaaccudukauus anasornuna. Beinenenst caenyiompue ACPHBAUHOHHBIE KJACCH HCCJEAYEeMBIX GaekTHBHBIX 06pazoBakuii: a) OTr.1arOJIbHbIC, 0603HaYaloUHe pe3yjibTaT AefCTBHA, AelCTBHS, OpyJust AEHCTBHSI, MECTO, HOCHTe.jeil I.JaroJbHOTro NpH3HaKa; 6) OTbiMeHHbIe, OČGO3HaualOnIHE HOCHTeJIell HMEHHOTO TNPH3HAKA H HMEHHOI NNpu3HaK. Bee TepmuHbl BHYTPH Ha3BAHHbIX K.JaCCOB pacnpejejieHbi H HCCAAYIOTCA NO THINaM obpa- 30BAHHA. HauGoibias npoayKTHBHOCTh CBONCTBEHHA OKOHYAHHIO -a (55,4% Bcex mHccaeayemsix ne- PHBATOB), MeHee NPOAYKTHBHB OKOHUAHHA -is (-ys), -as, -é. Orraaroabusie JepHBaTH yame BCErO NPOH3BOAATCA OT NpPeHKCAIbHBIX TJIATOJIOB, A OTHIMEHHBIE — OT KaYeCTBEHHBIX HMeH npH- JlaraTejbHuiX. Ilo OCHOBHBIM CBOHM AepPHBAIHOHHBIM OCOGEHHOCTHAM (ek THBHOE 06pa30BaHHe TEPMHHOB He “OTJHUAETCH OT COOTBETCTBYIOWEro crocoGa CJIOBO0Gpa30BAHHA B COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM JIH- TEpaTypHOM si3bike. PreK THBHBIL CINIOCOG B TEpMHH006pa30BaHHH MOKET GblTh HCIIOIb30BaH ummpe. 13%