Priešdėliniai ir priesaginiai darybiniai vertiniai lietuviškoje politechnikos terminijoje

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Angelė KAULAKIENĖ PRIEŠDĖLINIAI IR PRIESAGINIAI DARYBINIAI VERTINIAI LIETUVIŠKOJE POLITECHNIKOS TERMINIJOJE 1. Įvadinės pastabos Vienas svarbiausių bet kurios mokslo srities terminologijos klausimų — naujų terminų daryba. Ją paprastai veikia du faktoriai: vidinis ir išorinis. Vidinis faktorius — bendroji savosios kalbos leksika. Ji yra pagrindinis naujų terminų darybos šaltinis. Išorinis faktorius — kitų kalbų terminija, kurios poveikis pasireiškia skoliniais ir vertiniais1. Vertinių problema, apskritai paėmus, nėra labai sena. Kalbininkai į šią sąvoką atkreipė dėmesį tik XIX a. antroje pusėje. Dėl vertinių vis dar esama prieštaringiausių nuomonių: nesutariama dėl jų išskyrimo kriterijų, apibrėžimo, klasifikacijos ir kt. Vertinių kilmė irgi aiškinama dvejopai. Vieni kalbininkai (L. Bulachovskis, S. Buličius, B. Unbegaunas ir kt.) vertinių darybą yra aiškinę kaip vienos kalbos vidinių formų perdavimą kitai, o kiti (A. Tomsonas, V. Poržežinskis, D. Ušakovas, G. Vinokuras) — ją yra nagrinėję morfologinės struktūros aspektu. Antrasis aspektas yra labiau paplitęs. Kai kurie kalbininkai vertinį traktuoja kaip skolinį ir pačią vertinių darybą nagrinėja kaip dalinę skolinio problemą [Mulina R., 1955, 135; Ponomarenko L., 1962, 92; Ivanovas V., 1973, 12; Sergejeva L., 1975, 156—160]. Tačiau pastaruoju metu vertinius linkstama laikyti atskirais leksiniais vienetais, nepriklausančiais skoliniams [Hegaj M., 1964, 299; Šanskis N., 1955, 28; Jefremovas L., 1960, 16—26; Laua A., 1969, 147—150; Osnovy, 1974, 79—86]. Be abejo, visi panašūs prieštaravimai yra atsispindėję ir vertinių klasifikacijoje. Pavyzdžiui, vokiečių kalbotyros literatūroje vertinių rūšys yra vadintos tokiais terminais: Bedeutungslehnwörter (semantiniai skoliniai), Bildungslehnwörter (darybiniai skoliniai) [Flekenšteinas K., 1966, 152], Lehnbildungen [Flekenšteinas K., 1966, 154] (darybiniai vertiniai). Ši grupė skirstoma dar smulkiau: 1) Lehnübersetzungen (tikslieji darybiniai vertiniai); 2) Lehnschöpfungen (dariniai, savarankiškai perduodantys svetimo žodžio turinį); 3) Lehnübertragungen (darybiniai vertiniai, laisvai perteikiantys savo modelį). Atskirą grupę sudaro Lehnprägungen. Jai priklauso semantiniai ir frazeologiniai vertiniai. Anglų kalbotyroje vertiniai klasifikuojami kiek kitaip: loanwords (skoliniai), loanblends (pusiau vertiniai), loanshifts [Flekenšteinas K., 1966, 157]. Šiai grupei priklauso darybiniai ir semantiniai vertiniai. Prancūzų kalbinėje literatūroje pateikta jau gana detali vertinių klasifikacija [Flekenšteinas K., 1966, 152]: 1) emprunt semantique (semantiniai skoliniai); 2) emprunt du traduction (verstiniai žodžiai: tikslūs verstiniai žodžiai, netikslūs verstiniai žodžiai, ne visai tikslūs verstiniai žodžiai, pusiau vertiniai); 3) frazeologizmų vertimai. Ši klasifikacija ir yra dabartinės vertinių klasifikacijos pamatas. Semantiniai ir darybiniai vertiniai dabartinėje kalbotyroje vadinami bendresniu terminu — leksiniai vertiniai. Leksiniu požiūriu toks vertinių skyrimas priimtinas, 1 Mūsų kalboje labiau linkstama vietoje termino kalkė vartoti lietuvišką žodį vertinys. Vertinio terminas mūsų kalbotyros literatūroje atsirado maždaug XX a. antrame dešimtmetyje. Pirmą kartą šį terminą pavartojo Vydūnas 1914 m., o po 1930 m. jį įtvirtino P. Skardžius, A. Salys ir kiti kalbininkai. 143 tačiau vertinių klasifikacijoje tiksliningiau išskirti šias vertinių grupes ir analizuoti jas atskirai. Semantinis vertinys — nauja kalboje vartojamo žodžio reikšmė, kuri yra kilusi iš kitos kalbos, pvz.: nuovargis ir (metaltų) nuovargis (plg. rus. усталость, pranc. fatigue, vok. Ermüdung); senėjimas ir (metalo) senėjimas (plg. rus. старение, angl. age-ing, vok. Alterung) ir pan. Labiau paplitę ir daug įvairesni yra darbiniai vertiniai, pvz.: bangoraštis (plg. rus. волнограф, vok. Wellenschreiber); pokalbė (plg. rus. подбязык, angl. sub-language); smūgmatis (plg. rus. толчкомер, angl. bumpometer) ir pan. Paprastai kiekvienas darbinis vertinys turi savo šaltinį2 (pavyzdžiui, pagal kurį jis yra sudarytas). Toks darbinis vertinys gali turėti tiesioginį atitikmenį kurioje nors kalboje, pvz.: priešįtampis (plg. vok. Vorspannung) arba būti atėjęs per kitas kalbas — tarpininkes (dažniausiai per rusų kalbą), pvz.: nešėjas (fizika) ←носитель← vok. Träger // angl. carrier ir pan. Todėl vertinį, tiesiogiai sudarytą pagal kurios nors kalbos pavyzdį, galima vadinti tiesioginiu vertiniu, o atėjusį į lietuvių kalbą per kalbas tarpininkes — netiesioginiu vertiniu. Verčiant vartojami savi darybos formantai, savos darybinės priemonės. Todėl tokių vertinių daryba yra dvilypė. Jai būdinga neatsiejama vertimo ir darybos vienybė, pagrįsta šaltinio motyvacija. Šią motyvaciją geriausiai išryškina darybos analizė. Dėl to vertinius naudinga apžvelgti darybos analizės aspektu. Mūsų nuomone, tokia apžvalga tikslinga todėl, kad ji išryškina: 1) vertinio santykį su šaltiniu ir 2) vertinio santykį su pagrindiniu savosios kalbos žodžiu. Darbiniai vertiniai sudaro didžiausią leksinių vertinių pogrupį. Kalbotyros literatūroje šių vertinių pavadinimas dar įvairuoja: kartais jie vadinami morfologiniais vertiniais [Mulina R., 1955, 133; Lyberis A., 1958, 104]. Dažnai darbinis vertinys traktuojamas kaip pamorfemė žodžio kopija [Šanskis N., 1972, 306]. Pastaruoju metu darbinį vertinį siūloma vadinti struktūriniu-semantiniu vertiniu, nes toks vertinys kopijuoja šaltinio struktūrą ir perima jo semantiką3. Darbinis vertinys — žodis, sudarytas iš savų darybos formantų, pagrįstas šaltinio motyvacija ir atgaminantis šaltinio reikšmę. Paprastai darbinis vertinys turi dabartinę šaltinio reikšmę, nors kartais jis gali atkurti ir etimologinę jo reikšmę. Pastarąją vertinys atkuria tik tokiu atveju, kai iš šaltinio motyvacijos nematyti, kodėl toks žodžio turinys turi tokią išraišką, pavyzdžiui, gr. geometria, plg. rus. земле мерие. Darbinio vertinio sąvoka kartais be reikalo esti praplečiama: jis suprantamas ne tik kaip žodis, bet ir kaip žodžių junginys, nukopijuotas iš sudurtinio šaltinio. Tokiais atvejais teigiama, jog šaltinis yra sudurtinis žodis, todėl pagal jį sudarytas vertinys turi būti darbinis. Tai nėra teisinga nuomonė. Paprastai vertiniai skirstomi į darbinius ne pagal šaltinį, bet pagal pačio vertinio sudarymo būdą. Todėl žodžių junginys negali būti darbiniu vertiniu. Tokios nuomonės laikomasi ir šiame straipsnyje. 2 Kai kurie kalbininkai tokiai sąvokai nusakyti vartoja terminą источник калькирования (Dondukovas U. — Ž. Š., 1972, 105). Kiti — язык-источник [Ivanovas V., 1973, 11; Šanskis N., 1955, 32; Bulachovskis L., 1953, 127]. Dar kiti kalbininkai vartoja terminus прототип ar иноязычный оригинал [Deribas V., 1972, 84; Roitenbergas F., 1953, 15; Jefremovas L., 1960, 21]. Dabartiniu metu L. Jefremovas siūlo vartoti terminą калькируемый объект [Osnovy, 1974, 61–64]. Lietuvių kalbotyroje šiai sąvokai nusakyti pradėtas vartoti terminas kalba-šaltinis [Keinys S., 1974, 41]. Mūsų nuomone, tiksliausiai šią sąvoką išreiškia terminas vertinio šaltinis. 3 Tokios nuomonės laikosi B. Tatarincevas (1974, 7), vadindamas vertinį semantine ar struktūrine-semantine kitos kalbos žodžio kopija. E. Šaachmedovas (1974) išskiria du pagrindinius vertinių darybos būdus — struktūrinį ir semantinį. Struktūrinių ir struktūrinių-semantinių vertinių terminus vartoja V. Jarceva (1969, 21) ir V. Ivanovas (1973, 105). 144 Darybinių vertinių klasifikacija 1 lentelė Santykis su šaltiniu Santykis su pagrindiniu žodžiu tikslieji vertiniai netikslieji vertiniai adekvatėji vertiniai neadekvatėji vertiniai tiesioginiai vertiniai netiesioginiai vertiniai (semantikos atžvilgiu) (darybos atžvilgiu) (kilmės atžvilgiu) Priešdėliniai vertiniai priešdėlinis tikslusis 1 priešdėlinis netikslusis 2 priešdėlinis adekvatusis 3 priešdėlinis neadekvatusis 4 priešdėlinis tiesioginis 5 priešdėlinis netiesioginis 6 Priesaginiai vertiniai priesaginis tikslusis 7 priesaginis netikslusis 8 priesaginis adekvatusis 9 priesaginis neadekvatusis 10 priesaginis tiesioginis 11 priesaginis netiesioginis 12 Galūniniai vertiniai galūninis tikslusis 13 galūninis netikslusis 14 galūninis adekvatusis 15 galūninis neadekvatusis 16 galūninis tiesioginis 17 galūninis netiesioginis 18 Sudurtiniai vertiniai sudurtinis tikslusis 19 sudurtinis netikslusis 20 sudurtinis adekvatusis 21 sudurtinis neadekvatusis 22 sudurtinis tiesioginis 23 sudurtinis netiesioginis 24 Kai kurie kalbininkai darybinius vertinius skirsto tik į tiksliuosius, netiksliuosius ir pusiau vertinius. Paprastai tokį skirstymą apsprendžia vertinio santykis su šaltiniu. Kiti kalbininkai darybinius vertinius skirsto pagal darybos formantus (darybos afiksus). Toks skirstymas išryškėja iš vertinio santykio su pagrindiniu savosios kalbos žodžiu. Matyt, tikslinga imti abu klasifikacinius požymius: vertinio santykį su šaltiniu ir vertinio santykį su pagrindiniu žodžiu. Šito reikalauja ir pati darybinių vertinių dvily prieš prigimtis. Tokia analizė išryškina detalesnę darybinių vertinių klasifikaciją. Vertinius pagal santykį su pagrindiniu žodžiu galima skirstyti į priešdėlinius, priesaginius, galūninius ir sudurtinius, o pagal santykį su šaltiniu — į tiksliuosius ir netiksliuosius (semantikos atžvilgiu), į tiesioginius ir netiesioginius (kilmės atžvilgiu), į adekvačius ir neadekvačius (darybos atžvilgiu) ir pan. (žr. 1 lentelę). Be abejo, tokia klasifikacija lemia lietuvių kalbos darybos polinkiai bei kitų kalbų analogija. Tačiau, mūsų nuomone, darybinių vertinių klasifikacija turi remtis dviem pagrindiniais klasifikaciniais požymiais: vertinio santykiu su šaltiniu ir vertinio santykiu su pagrindiniu žodžiu. Šiame straipsnyje aptariami priešdėliniai ir priesaginiai darybiniai vertiniai. Analizuojami šių vertinių santykiai su šaltiniu ir pagrindiniu savosios kalbos žodžiu. Iš tokios analizės išryškėja vertinių motyvacija ir pati vertinių daryba. Medžiaga imama iš įvairių spausdintų šaltinių: terminų žodynų, mokslinių ir mokslo populiarinimo žurnalų, aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų vadovėlių ir kt. Tokia įvairiarūšė medžiaga padeda geriau nustatyti atitikimus priešdėlinių ir priesaginių darybinių vertinių darybos polinkius bei išryškinti jų vertinimo kriterijus. 10. Užs. Nr. 1554 145 2. Priešdėlinių vertinių apžvalga Svarbi ypatybė, skirianti priešdėlių vedinius nuo priesagų vedinių, yra ta, kad priešdėliai daugeliu atvejų nepakeičia pagrindinio žodžio gramatinio statuso, t. y. jo priklausymo kuriai nors kalbos daliai. Kai kurie kalbininkai šią jų ypatybę vadina klasifikacinės reikšmės neturėjimu ir laiko svarbiu šios rūšies vedinių skiriamuoju bruožu [Levk ovskaja K., 1960, 86]. Ši ypatybė leidžia gretinti priešdėlių vedinius su sudurtiniais žodžiais. Be to, priešdėlis, kaip žodžių darybos formantas, vedinyje išlieka fonetiškai, morfologiškai ir semantiškai savarankiškesnis, negu priesaga. Tačiau produktyvumu priešdėlių vediniai vis dėlto toli atsilieka nuo kitų vedinių. S. Kein-io duomenimis, „Rusų–lietuvių kalbų politechniniame žodyne“ (V., 1959) ir „Rusų–lietuvių–anglų kalbų skaičiavimo technikos terminų žodyne“ (V., 1971) daugiau kaip trys ketvirtadaliai pateiktų darinių (iš viso per 4300) yra priesagų vediniai (apie 3400). Terminų su priešdėliais daroma tik apie 2% [Keinys S., 1975a, 15]. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ nurodoma, kad literatūrinės kalbos daiktavardžių daryboje yra vartojami šie priešdėliai: ant-, apy- (ap-, api-), at- (ata-, ato-), be-, į-, iš-, ne-, nuo-, pa-, per-, po-, pra-, prie-, prieš-, pro-, są- (sam-, san-), už- (užu-, užuo-) [Gramatika, 1965, 423]. Pagal produktyvumą V. Urbutis šiuos priešdėlius išdėsto taip: pa-, už- (užu-, užuo-), ant-, prie-, ne-, į-, apy- (ap-, api-), po-, be-, prieš-, at- (ata-, ato-), iš-, per-, pro-, nuo-, pra-, są- (sam-, san-) [Urbutis V., 1971, 30]. Be to, minėtoje gramatikoje pateikiama ir 19 ryškesnių tarptautinių priešdėlių: a-, anti-, ark(i)-, dis-, eks-, for-, infra-, ko(n)-, kontr(a)-, meta-, peri-, pro-, proto-, re-, sub-, super-, trans-, ultra-, vice-. Dabartinėje mūsų politechnikos terminijos terminijoje dažniau daromi tik su šiais priešdėliais: a) lietuviškais ant-, at(o)-, ne-, pa-, po-, prieš-, virš-; b) tarptautiniais anti-, infra-, pro-, sub-, super-, ultra- ir t. t. Daiktavardžiai su tarptautiniais priešdėliais paprastai išlaiko nepakeistą pagrindinio daiktavardžio galūnę. Be to, dalis tokių vertinių daroma iš darybiškai sudėtingų priesaginių vedinių, pvz.: postisvalymas (skaičiavimo technika), antisutapimas (fizika), superlaidininkas (fizika) ir pan. Prie šių vedinių grėtinami dar su įvairiais kitais prefiksoidais sudaryti vertiniai, pvz.: milikiurvalandė (fizika), stopmygtukas (skaičiavimo technika), televaldymas (automатика), servodaugintuvas (skaičiavimo technika) ir pan. Visus tokius vedinius su tarptautiniais priešdėliais ir prefiksoidais laikysime pusiau vertiniais ir šiame straipsnyje jų neaptarsime. Be to, prie pusiau vertinių pritampa ir vediniai, padaryti iš lietuviško priešdėlio ir tarptautinio žodžio, pvz.: paprogramė (skaičiavimo technika) — rus. подпрограмма || angl. subprogram(me). Tokie vertiniai dabar darosi vis dažnesni, ir jie retkarčiais esti koreguojami dar vienu priešdėliu (pvz., subpaprogramė). Politechnikos terminijoje šalia priešdėlinių vertinių — tikrųjų šios srities terminų — yra ir tokių vedinių, kurie sudaryti ne kaip šios srities terminai, bet perimti jau gatavi įvardyti specialioms įvairių technikos šakų sąvokoms, pvz.: pogrupis (skaičiavimo technika) ir pan. Tokie vertiniai taip pat neįeina į mūsų apžvalgos objektą. Toliau aptarsime lietuviškus politechnikos terminijoje vartojamus vertinius pagal atskirus priešdėlius. Priešdėlių ant-, virš-4 vertiniai. Su priešdėliu ant- sudaryti vertiniai politechnikos terminijoje dažniausiai nurodo pagrindiniu žodžiu įvardijamo terminologinio designato perviršį. Tam pačiam reikalui kartais pavartojamas ir priešdėlis virš- (plg. antįtampis ir viršįtampis). Abu vertinių priešdėliai atitinka rusiškus priešdėlius над-, сверх-, vok. über-, angl. super-, over-. Priešdėlių ant- ir virš- vartosena šiuo atveju dar nėra kaip reikiant sunorminta, dažnesni yra priešdėlio ant- vertiniai, pvz.: antsrovis (fizika)←rus. сверхток, angl. supercurrent, antslėgis (fizika)←rus. сверхдавление, angl. superpressure ir pan. 4 Šiuo atveju prielinksnis virš pereina į priešdėlių grupę. Su juo sudaryti vertiniai laikomi priešdėlio virš- vertiniais. 146 Priešdėlio prieš- vertiniai. Šiais priešdėliais dažniausiai verčiama: rusiškas priešdėlis против-, vokiški gegen-, vor-, angliškas counter- (ir tarptautinis kontra-). Vertiniai dažniausiai nurodo pagrindiniu žodžiu įvardijamo terminologinio designato tam tikrą priešpriešą, pvz.: priešslėgis (fizika)←rus. противодавление, vok. Gegendruck ir pan. Vertiniai tokiu atveju daromi iš priesagų bei galūnių vedinių, pvz.: priešspręstinis (fizika)←rus. предусилитель, priešįtampis (fizika)←vok. Vorspannung ir pan. Priešdėlių po-, pa- vertiniai. Šiais priešdėliais dažniausiai verčiama: rusiškas priešdėlis под-, angliškas (ir tarptautinis) sub-, vokiškas unter-. Vertiniai dažniausiai nurodo pagrindiniu žodžiu įvardijamo terminologinio designato smulkesnį vienetą, pvz.: pokalbė (kibernetika)←rus. подъязык, angl. sublanguage, posritė (skaičiavimo technika)←rus. подобласть, angl. subregion, poerdvis (fizika)←rus. подпространство, angl. subspace, vok. Unterraum ir pan. Priešdėlio ne- vertiniai. Šiuo priešdėliu paprastai verčiama: rusiškas priešdėlis не-, angliški non-, un-, vokiškas nicht-, un-. Vertiniai paprastai nurodo pagrindiniu žodžiu įvardijamo terminologinio designato neigtinę priešpriešą, pvz.: neladininkas (fizika)←rus. непроводник, vok. Nichtleiter ir pan. Priešdėlinių vertinių negausumas lietuviškoje politechnikos terminijoje neleidžia daryti platesnių apibendrinamųjų išvadų. Iš to, kas mūsų pasakyta apie priešdėlinius vertinius, galima konstatuoti tik du dalykus: 1) priešdėliniai vertiniai lietuviškoje politechnikos terminijoje paprastai kuriami tuo atveju, kai išvestinis terminologinis designatas išreiškiamas per pagrindinį designatą ir su pastaruoju esti susijęs tam tikrais klasifikaciniais ryšiais; 2) dabartinėje lietuviškoje politechnikos terminijoje priešdėliniai vertiniai vis dažniau daromi iš įvairių priesagų vedinių. 3. Priesaginių vertinių apžvalga Visus politechnikos terminijoje vartojamus priesaginius darybinius vertinius galima skirstyti į dvi grupes. Pirmajai grupei priklauso tokie vertiniai, kurie pagal santykį su šaltiniu ir pagrindiniu žodžiu laikytini realiaisiais (tikraisiais) vertiniais. Paprastai tokių vertinių jau pats pagrindinis žodis esti vertinys. Antrajai grupei skirtini tokie priesaginiai darybiniai vertiniai, kurie tik pagal santykį su šaltiniu laikytini vertiniais. Pagal santykį su pagrindiniu savosios kalbos žodžiu tokie vertiniai esti reliatyvūs, nes jų pagrindinis žodis savas, lietuviškas. Todėl griežtai atskirti vertinį ir vedinį šiuo atveju neįmanoma. Galima tiktai nurodyti vienos ar kitos kalbos poveikį, dėl kurio atsiranda panašių neologizmų. Pirmajai grupei priklauso daugelis politechnikos terminijoje vartojamų vertinių su priesaga -imas. Rusų kalboje šią priesagą atitinka priesaga -ение, vokiečių -ung, anglų -ing. Priesagos -imas vertiniais pavadinamas pats veiksmas, vyksmas, būsena. Šios rūšies vertiniai yra sudaryti iš priešdėlinių veiksmažodžių. Tokie vertiniai pagal santykį su šaltiniu yra adekvatūs (darybos atžvilgiu) ir dažniausiai tikslūs (semantikos atžvilgiu). Todėl juos lengva atskirti iš kitų tokio pat tipo lietuviškų vedinių. Be to, šių vertinių pagrindinis žodis pats esti vertinys. Šių priesagos -imas vertinių motyvacija nustatoma dvigubais ryšiais, iš kurių išryškėja motyvuojančiojo ir motyvuojamojo struktūrinė ir semantinė sąsaja, pvz., apvandeninti → apvandeninimas (technika) plg. rus. обводнение, vok. Bewässerung; įanglinti → įanglinimas (technika) plg. rus. науглероживание, vok. Durchkohlung; nuanglinti→nuanglinimas (technika) plg. rus. обезуглероживание, vok. Kohlenstoffentziehung; nuriebalinti→nuriebalinimas (technika) plg. rus. обезжиривание, vok. Entfettung; nuvandeninti→nuvandeninimas (skaičiavimo technika) plg. rus. обезводисвание, vok. Entwässerung. Kartais pagal vieną šaltinį sudaromi du lietuviški priesagos -imas vertiniai ir lygia- 10* 147 greičiai vartojami politechnikos terminijoje, pvz., inulinti→inulinimas (technika) ir įžeminti→įžeminimas (technika) plg. rus. заземление, angl. earthing. Antroji grupė kiek įvairesnė. Jai priklauso tokie priesaginiai vertiniai. Priesagos -tuvas vertiniai. Rusų kalboje šią priesagą atitinka priesagos -тель, -ник, -чик, vokiečių -er, anglų -er, -or. Priesagos -tuvas vertiniais pavadinami įvairūs įrankiai, prietaisai, mechanizmai. Tai iš esmės sutampa su literatūrinės ir liaudies kalbos priesagos -tuvas vedinių darybos polinkiais. Tik literatūrinėje kalboje vartojami tokie vediniai darybiškai dažniausiai esti susiję su nepriešdėliniais veiksmažodžiais, o vertiniai — su priešdėliniais. Priešdėliniai veiksmažodžiai, matyt, dažniau pasirenkami dėl kitų kalbų terminijos įtakos. Tokie priesagos -tuvas vertiniai kilmės požiūriu (pagal santykį su šaltiniu) laikytini vertiniais, o struktūros požiūriu (pagal santykį su pagrindiniu žodžiu) — vediniais. Todėl panašūs vertiniai vadintini reliatyviaisiais, pvz., atskirti→atskirtuvas (šiluminė technika) plg. rus. отделитель, angl. separator; iškrauti→iškrautuvą (technika) plg. rus. разгружатель, vok. Auslader, angl. discharger; nuimti→nuimtuvas (skaičiavimo technika) plg. rus. съемник, vok. Abnehmer; numesti→numestuvas (technika) plg. rus. сбрасыватель, angl. kicker; pašildyti→pašildytuvas (technika) plg. rus. подогреватель, angl. heater; perkaitinti→perkaitintuvas (šiluminė technika) plg. rus. перегреватель, vok. Überhitzer; pertraukti→pertrauk tuvas (technika) plg. rus. прерыватель, angl. interrupter; praplauti→praplaut uvas (technika) plg. rus. промыватель, vok. Wäscher, angl. washer; priimti→priimtuvas (fizika) plg. rus. приемник, vok. Empfänger ir pan. Be to, daugelis šių vertinių politechnikos terminijoje vartojami greta nepriešdėlinių priesagos -tuvas vedinių. Tokia vartosena parodo, kad priešdėliniai variantai yra atsiradę dėl kitų kalbų įtakos, todėl jie laikytini vertiniais, pvz., skirtuvas ir atskirtuvas (šiluminė technika) plg. rus. отделитель, angl. separator; imtuvas ir priimtuvas (fizika) plg. rus. приемник, vok. Empfänger; kreiptuvas ir nukreiptuvas (technika) plg. rus. отклонитель, angl. deflector; šildytuvas ir pašildytuvas (technika) plg. rus. подогреватель, angl. heater; plautuvas ir praplautuvas (technika) plg. rus. промыватель, vok. Wäscher, angl. washer ir t. t. Šių vertinių motyvacija nustatoma dvigubais ryšiais (semantine ir struktūrine vertinio — šaltinio ir vertinio — pagrindinio žodžio sąsaja). Kartais natūralus vertinio santykis su pagrindiniu žodžiu pažeidžiamas. Tuomet priešdėliniai priesagos -tuvas vertiniai esti netaisyklingi ir nekūrybiški, pvz., nukreiptuvas (technika) plg. rus. отклонитель, angl. deflector; pašildytuvas (technika) plg. rus. подогреватель, angl. heater ir kt. Priesagos -iklis vertiniai. Šios priesagos vertiniais politechnikos terminijoje pavadinami: a) paprastesni prietaisai ar jų dalys ir b) įvairios cheminės medžiagos. Didelė dalis prietaisus pavadinančių priesagos -iklis (rus. -тель, angl. -er, -or, vok. -er) vertinių sudaryta iš priešdėlinių veiksmažodžių. Panašiai kaip ir priesagos -tuvas vertinių daryboje šio tipo vertiniams priešdėliniai veiksmažodžiai pasirenkami dėl kitų kalbų analogijos. Todėl pagal santykį su šaltiniu jie laikytini vertiniais, o pagal santykį su pagrindiniu žodžiu gali būti vediniai. Griežtai atskirti tokių vertinių taip pat neįmanoma. Galima konstatuoti tik tą faktą, kad lietuvių literatūrinėje kalboje įprastesni yra nepriešdėliniai šios priesagos vediniai. Priešdėliniai priesagos -iklis terminologiniai naujadarai politechnikos terminijoje yra atsiradę dėl kitų kalbų įtakos. Dalis jų laikytini vertiniais, nes jie darybiškai ir semantiškai adekvatūs su savo šaltiniu, pvz., atskyriklis (technika) plg. rus. отделитель, angl. separator; numetiklis (šiluminė technika) plg. rus. сбрасыватель, angl. kicker; nustumiklis (technika) plg. rus. отталкиватель, angl. repeler; perjungiklis (technika) plg. rus. переключатель, vok. Umschalter; sujungiklis (technika) plg. rus. соединитель, angl. connecter; perkroviklis (technika) plg. rus. перегружатель, angl. shifter; 148 praploviklis (technika) plg. rus. промыватель, vok. Wäscher, angl. washer; išstūmiklis (technika) plg. rus. вытеснитель, vok. Verdränger. Keletas priesagos -iklis vertinių politechnikos terminijoje eina įvairių cheminių medžiagų pavadinimais. Tokie vertiniai susiję su priešdėliniais veiksmažodžiais, pvz., nuspalviklis (technika) plg. rus. окраситель; praskiediklis (chemija) plg. rus. разбавитель ir pan., nors kartais priešdėliniai veiksmažodžiai pasirenkami be reikalo (praskiediklis plg. rus. разбавитель). Dabartinėje politechnikos terminijoje gana daug vartojama ir nepriešdėlinių priesagos -iklis terminologinių naujadarų, reiškiančių cheminių medžiagų pavadinimus. Šie neologizmai taip pat laikytini vertiniais, nes sudaryti pagal kitų kalbų analogiją, pvz., aušiklis (fizika) plg. rus. охладитель; ėsdiklis (technika) plg. rus. травитель, vok. Ätzer; jungiklis (technika) plg. rus. соединитель, vok. Verbindungsmittel; kietiklis (technika) plg. rus. отвердитель, angl. hardener; liesiklis (technika) plg. rus. отощитель; lėtiklis (technika) plg. rus. замедлитель, vok. Verzögerer; minkštiklis (technika) plg. rus. мягчитель, angl. softener. Priesagos -iklis vertiniai lietuviškoje politechnikos terminijoje sudaromi iš priešdėlinių veiksmažodžių. Šie vertiniai reliatyvūs, nes pagrindinis žodis esti savas, lietuviškas. Toks darbo pobūdis būdingas ir priesagos -tuvas vertiniams. Todėl labai griežtai skirti priesagų -tuvas ir -iklis vertinių neįmanoma. Galima daryti prielaidą, kad dažniausiai šių priesagų vertiniai susiję su priešdėliniais veiksmažodžiais. Darybinė priesagų -tuvas ir -iklis vertinių motyvacija išryškėja iš struktūrinės ir semantinės vertinio — šaltinio ir vertinio — pagrindinio žodžio sąsajos. Pastaruoju metu politechnikos terminijoje labai dažnai priesagų -tuvas ir -iklis vertiniai vartojami sudėtiniuose pilnutiniuose terminuose⁵, kaip stiprintuvas-išlygin-tuvas (technika) plg. rus. усилитель-выпрямитель, angl. amplifier-rectifier; perjun-giklis-skyriklis (technika) plg. rus. переключатель-отделитель, angl. switch-separator; pertrauk-tuvas-skirstytuvas (technika) plg. rus. прерыватель-распределитель, angl. interrupter-distributor, vok. Unterbrecher-Verteiler ir pan. Tokia sudėtinių pilnutinių terminų vartosena — pateisinama. Juose brūkšneliu jungiami du lygiareikšmiai, vienodai tarp savęs santykiaujantys daiktavardžiai, kurių vienas esti vertinys. Tačiau apskritai tokie sudėtingų mašinų pavadinimai nėra patogūs. Tokiais atvejais siūloma įvardyti tik specifinę funkciją (bendresnė bus ir taip suprantama). Kitais atvejais tokius sudėtinius pilnutinius terminus vertėtų pakeisti derinamaisiais junginiais — sudėtiniais terminais [Balašaitis A., 1977, 20]. Rusų kalbos priesaga -тель, anglų -er, -or, vokiečių -er lietuvių kalboje atitinka dar priesagas -ėjas, -tojas. Su šiomis priesagomis rusų, dažnai anglų ir vokiečių kalbose sudaryti daiktavardžiai įvardija ir veikėjus, ir daiktus. Apskritai pagal reikšmę rusų k. priesagą -тель dabartiniu metu reikėtų laikyti abstrakčia, mažiausiai turinčią konkrečių reikšmių, priskiriančių ją prie tam tikros, griežtai apribotos semantinės žodžių grupės. Daug tikslesnė priesagos -тель senoji gramatinė reikšmė, atitinkanti lietuviškas priesagas -ėjas, -tojas. Todėl su priesagos -тель vartosena susijęs semantinis dvilypumas. Pirma, ir toliau sudaromi su priesaga -тель rusų k. daiktavardžiai, turį veikėjo (žmogaus) reikšmę. Antra vertus, vis daugiau, ypač specialioje technikos terminijos vartosenoje, atsiranda su ta priesaga žodžių, reiškiančių daiktus, priemones ar net abstrakčius komponentus [Sorokinas J., 1965, 229]. Be abejo, toks šios priesagos semantinis dvilypumas turėjo įtakos lietuvių kalboje vartojamiems atitinkamiems šios priesagos vertiniams. Todėl dėl tokios analogijos su rusų, kartais anglų ir vokiečių kalbomis lietuviškoje politechnikos terminijoje atsiranda dvejopa šios priesagos vertinių vartosena: a) taisyklinga, b) netaisyklinga. 5 Rusų lingvistinėje literatūroje panašūs terminai vadinami „сложносоставные термины“ arba „двухосновные сложения“ [Andrejevas N., 1963, 119–134]. 149 Lietuvių kalboje šios priesagos skiriamos. Veikėjų ar veiksmažodines ypatybes turėtojų pavadinimams nusakyti vartojamos priesagos -ėjas, -tojas plg. rus. -тель, angl. -er, -or, vok. -er, o įvairių prietaisų, mechanizmų ar jų dalių pavadinimai sudaromi su priesagomis -tuvas, -iklis plg. rus. taip pat -тель, angl. -er, -or, vok. -er, pvz., angl. finder plg. liet. 1. ieškiklis. 2. ieškotojas; rus. держатель, angl. holder, vok. Halter plg. liet. 1. laikiklis. 2. laikytojas; rus. носитель, angl. carrier, vok. Träger plg. liet. 1. nešėjas. 2. nešiklis ir pan. Lietuviškoje politechnikos terminijoje su šiomis priesagomis sudaryti vertiniai yra artimesni veiksmažodines ypatybes turėtojų pavadinimams. Tokiais vertiniais dažniausiai pavadinami ne patys asmenys, pvz., vartotojas plg. rus. потребитель, sukėlėjas plg. rus. возбудитель. Nagrinėjamas optimizacijos uždavinys, kai turima vartotojų, kurių kiekvienas sudarytas iš k_i (i = 1, … n) resursą vartojančių elementų. Deguonis laikomas neginčijamu katilo metalo korozijos sukėlėju. Šiais vertiniais negyviems objektams perkeltinė prasmė suteikiamas veikėjo, greičiau veiksmažodines ypatybes turėtojo pavadinimas plg. dar gamykla gamintoja rus. завод-производитель, gamykla teršėja rus. завод-загрязнитель, gamykla tiekėja rus. завод-поставщик ir pan. Tik loginiu atžvilgiu tokie terminai, kaip gamykla gamintoja, gamykla tiekėja nesuprantami, nes kiekviena gamykla ką nors gamina ir tiekia. Apskritai tokia priesagų -ėjas, -tojas vertinių vartosena politechnikos terminijoje yra pateisinama, nes semantinė ir struktūrinė sąsaja vertinio — šaltinio ir vertinio — pagrindinio žodžio nepažeista. Vertinys darybiškai motyvuotas ir perima darybinę šaltinio motyvaciją. Kartais dėl semantinio priesagos -тель dvilyпumo lietuviškoje politechnikos terminijoje verčiama ir gana daug vartojama netaisyklingų vertinių. Jų esti trejopų. Vienų vertinių netaisyklingumas susijęs su pagrindiniu žodžiu, kuris netinkamai parinktas. Tokiais atvejais pažeidžiama vertinio ir pagrindinio žodžio semantinė sąsaja. Toks darybiškai adekvatus savo šaltiniui priesaginis darybinis vertinys semantiniu atžvilgiu yra netikslus ir netaisyklingas, pvz., nešėjas plg. rus. носитель, angl. carrier, vok. Träger || izotopo nešėjas⁶, rus. носитель изотопа, angl. izotopic carrier, vok. Isotopenträger || krūvio nešėjas, rus. носитель заряда, angl. charge carrier, vok. Ladungsträger || šalutinis nešėjas, rus. неосновной носитель, angl. minority carrier, vok. Minoritätsträger (fizika). Kitų vertinių, vartojamų politechnikos terminijoje, netaisyklingumas susijęs su pačios priesagos netaisyklinga vartosena, pvz., atsakotojas (technika) plg. rus. ответитель, angl. coupler; перjungėjas (technika) plg. rus. переключатель, angl. reverser, vok. Umschalter; žadintojas (technika) plg. rus. возбудитель, angl. exciter; nutrūukėjas (technika) plg. rus. прерыватель, angl. interrupter ir pan. Dar kitais priesagų -ėjas, -tojas vertiniais netaisyklingai pavadinamos medžiagos, pvz., šilpnodintojas (technika) plg. rus. воспламенитель; gaivintojas (technika) plg. rus. восстановитель; atšaldytojas (technika) plg. rus. охладитель ir pan. Daugiausia tokių netaisyklingų priesaginių darybinių vertinių esti specialiųjų vidurinių mokyklų vadovėliuose ir moksliniuose žurnaluose. Šių vertinių motyvacija yra nepagrįsta. Neaiški ir darybinė bei semantinė vertinio ir pagrindinio žodžio sąsaja. Todėl tokie akli vertiniai neatitinka lietuvių kalbos žodžių darybos normų. Terminologijoje panašiems prietaisams ar medžiagoms pavadinti vartotinos kitos priesagos, kurias galima specializuoti [Keinys S., 1975b, 7–53]. Priesagų -ėjas, -tojas vertiniai, vartojami lietuviškoje politechnikos terminijoje, yra artimesni veiksmažodines ypatybes turėtojų pavadinimams. Dėl rusų k. priesagos -тель bei kitose kalbose vartojamų analogiškų priesagų semantinio dvilyпumo 6 Šie sudėtiniai terminai nelaikomi darybiniais vertiniais. Tačiau jų komponentas — nešėjas — yra darybinis vertinys, todėl analizuojama šio vertinio semantika. 150 sudaroma nemaža netaisyklingų vertinių. Vieniems parenkamas netinkamas pagrindinis veiksmažodis. Tokių vertinių esti terminių žodynuose. Kitų vertinių netaisyklingumas susijęs su pačios priesagos netaisyklinga vartosena. Šios rūšies vertinių dažniausiai esti specialiųjų vidurinių mokyklų vadovėliuose. Priesagos -umas vertiniai. Rusų kalboje šią priesagą atitinka priesaga -ость, anglų -bility, vokiečių -keit. Priesagos -umas vertiniai pavadina apibendrintą, atsietą, iš pagrindinio žodžio reikšmės išplaukiančią ypatybę, savybę arba būseną. Tokie vertiniai dažniausiai yra išverčiami iš rusų k. neveikiamosios rūšies esamojo l. dalyvių, pvz., apdirba→apdirbamas→apdirbamumas (technika) plg. rus. обрабатывает→обрабатываемый→обрабатываемость, vok. Bearbeitbarkeit; pasikartoja → pasikartojamas→pasikartojamumas (skaičiavimo technika) plg. rus. повторяется→повторяемый→повторяемость; atstato→atstatomas→atstatomumas (skaičiavimo technika) plg. rus. восстанавливает→восстанавливаемый→восстанавливаемость, angl. restorability; įgeria→įgeriamas→įgeriamumas (technika) plg. rus. впитывает→впитываемый→впитываемость; neperverčia→neperverčiamas (šiluminė technika) plg. rus. непереворачивает→непереворачиваемый→непереворачиваемость, vok. Unkenterbarkeit; suspaudžia→suspaudžiamas→suspaudžiamumas (technika) plg. rus. сжимает→сжимаемый→сжимаемость, angl. compressibility ir t. t. Šie vertiniai esti darybiškai adekvatūs ir semantiškai tikslūs. Politechnikos terminyje vartojama keletas šios priesagos vertinių, kurie semantiškai tikslūs, tačiau darybiškai nėra adekvatūs, nes lietuvių kalbos darybos polinkiai su vertinio šaltinio (šiuo atveju rusų kalbos) darybos polinkiais nesutampa, pvz., užsidegamumas (technika) plg rus. самовозгораемость; atsistatamumas (skaičiavimo technika) plg. rus. самовосстанавливаемость, angl. self-restorability ir pan. Priesagos -imas vertiniai dažniausiai daromi iš neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių. Pagrindinis šių vertinių žodis esti priešdėlinis. Tokie vertiniai su savo šaltiniu yra adekvatūs ir tikslūs, tik kartais per daug griozdiški. Apskritai imant, priesagų -umas vedinių darymas lietuvių kalboje iš dalyvių nėra įprastas. Tačiau tokie dalyviniai šios priesagos vediniai yra išplitę ir toliau plinta terminologijoje. Jų plitimą galima paaiškinti kitų kalbų, ypač rusų kalbos, įtaka. Todėl politechnikos terminyje greta naujadarų vartojami ir šios priesagos relatyvūs darybiniai vertiniai, sudaryti iš vardažodžių. Tokie vertiniai vadintini vardažodiniais. Politechnikos terminyje vartojami ir veiksmažodiniai vertiniai (sudaryti iš veiksmažodžių). Vadinasi, visus priesaginius darybinius vertinius galima skirstyti į realiuosius ir relatyviuosius, veiksmažodinius ir vardažodinius. Veiksmažodiniai priesaginiai darybiniai vertiniai esti 5 tipų su priesagomis -imas (veiksmų pavadinimai), -tuvas (įrankių pavadinimai), -iklis (įrankių pavadinimai), ~ėjas (veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai), -tojas (veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai). Vardažodiniai priesaginiai darybiniai vertiniai vartojami tik su priesaga -umas (ypatybių pavadinimai). Veiksmažodinių ir vardažodinių priesaginių darybinių vertinių darybinė motyvacija išryškėja iš dviejų ryšių: struktūrinės ir semantinės vertinio – šaltinio ir vertinio – pagrindinio žodžio sąsajos. Literatūra Balašaitis A. Žemės ūkio specialistų kalbos rūpesčiai. – Kalbos kultūra. V., 1977, sąs. 33. Keinys S. Kurie-ne-kurie terminų darybos bruožai. – Kalbotyra. V., 1974, t. 25 (1). Keinys S. Lietuviškų technikos terminų darybos apžvalga. – Kalbų dėstymas. K., 1975 a. Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba. – Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1975 b, t. 16. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. 1. Laua A. Latviešu leksikoloģija. Rīgā, 1969. Lyberis A. ir Ulvydas K. Lietuvių literatūrinės kalbos leksikos praturtėjimas tarybinės santvarkos metais. – Kn.: Literatūra ir kalba. V., 1958, t. 3. 151 Андреев Н. Д. и Замбржицкий В. Л. Именное словообразование в спортивной терминологии. — В кн.: Развитие современного русского языка. М., 1963. Булаховский Л. А. Введение в языкознание. М., 1953. Т. 2. Дерибас В. М. О заимствовании и калькировании производных слов в русском языке. Этимологические исследования по русскому языку. — М.: Изд-во МГУ, 1972. Вып. 7. Дондуков У.-Ж. Ш. Калькирование в бурятском литературном языке. — В кн.: Стилистика и лексикология бурятского языка. Улан-Удэ, 1972. Ефремов Л. П. Калькирование и его отличие от заимствования. — Изв. АН КазССР. Сер. филологии и искусствоведения, 1960, вып. I. Иванов В. В. Терминология и заимствования в современном китайском языке. — М., 1973. Левковская К. А. Именное словообразование в современной немецкой общественно-политической терминологии. — М., 1960. Мулина Р. К. Вопросу о русских и интернациональных заимствованиях путем калькирования в казахском языке. — Ученые записки Казахского госуниверситета. Язык и литература. Алма-Ата, 1955. Т. 19. Основы теории лексического калькирования. (Учебное пособие). — Алма-Ата, 1974. Пономаренко Л. О. Про так зване семантичне калькування. — Вісник Київського університету. Сер. філології та журналістики. Київ, 1962, т. 5, вип. 1. Ройтенберг Ф. Е. О русских заимствованиях во французском языке в советскую эпоху. — Иностранные языки в школе, 1953, № 4. Сергеева Л. И. О некоторых особенностях заимствования немецким языком космической лексики из русского языка. Исследования по германской и романской филологии. — Киев, 1976. Сорокин Ю. С. Развитие словарного состава русского литературного языка в 30—90-е годы XIX в. — М.—Л., 1965. Татаринцев В. И. Русские и лексические заимствования в современном тувинском языке. — Кызыл, 1974. Урбутіс Г. Словообразование имен существительных в современном литовском языке. Автореф. докт. дис. — Вильнюс, 1971. Флекенштейн К. О некоторых теоретических проблемах калькирования. Этимологические исследования по русскому языку. — М.: Изд-во МГУ, 1966, вып. 5. Хегай М. А. К понятию кальки. — Ученые записки Ташкентского гос. пед. ин-та, Ташкент, 1964, т. 45, вып. 3. Шаахмедов Э. Ш. Вопросы калькирования с русского на узбекский язык. АН УзССР, 1974. Шанский Н. М. Деривация слов и фразеологических оборотов. — В кн.: Русское и славянское языкознание. К 70-летию чл.-кор. АН СССР Р. И. Аванесова. М., 1972. Шанский Н. М. Лексические и фразеологические кальки в русском языке. — Русский язык в школе, 1955, № 2. Ярцева В. Н. Структурно-семантические кальки в условиях двуязычия. — В кн.: Тезисы научн. конф., посвященной проблеме двуязычия и многоязычия. М., 1969. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas ПРЕФИКСАЛЬНЫЕ И СУФФИКСАЛЬНЫЕ СЛОВООБРАЗОВАТЕЛЬНЫЕ КАЛЬКИ В ЛИТОВСКОЙ ПОЛИТЕХНИЧЕСКОЙ ТЕРМИНОЛОГИИ Резюме В статье анализируются словообразовательные кальки по двум аспектам: по отношению к своему источнику (объекту) и к исходному слову литовского языка. По отношению к своему источнику словообразовательные кальки делятся на точные и неточные (по семантике), адекватные и неадекватные (по словообразованию), косвенные и непосредственные (по происхождению). По отношению к исходному слову литовского языка словообразовательные кальки разделяются на префиксальные, суффиксальные, флективные и сложные. Префиксальные словообразовательные кальки в литовской политехнической терминологии употребляются с такими префиксами: ant-, virš- (ср. рус. над-, сверх-, нем. über-, англ. super-, over-), prieš- (ср. рус. против-, нем. gegen-, vor-, англ. counter-), pa- (ср. рус. под-, нем. unter-, англ. sub-), ne- (ср. рус. не-, нем. nicht-, un-, англ. non-, un-). Префиксальные словообразовательные кальки в политехнической терминологии воспроизводятся лишь тогда, когда производный терминологический десигнат выражается через исходный и тесно связан с последним определенными классификационными связями. Префиксальные словообразовательные кальки в современной литовской политехнической терминологии все чаще воспроизводятся от суффиксальных новообразований. 152 Суффиксальные словообразовательные кальки по отношению к исходному слову литовского языка делятся на реальные и релятивные. Реальные суффиксальные словообразовательные кальки чаще всего воспроизводятся суффиксом -imas (ср. рус. -ение, нем. -ung, англ. -ing). Группа релятивных суффиксальных словообразовательных калек более разновидна. К ней относятся кальки с такими суффиксами: -tivas (ср. рус. -тело, -ник, -чик, нем. -er, англ. -er, -or), -iklis (ср. рус. -тель, нем. -er, англ. -er, -or), -tojas, -ėjas (ср. рус. -тель, нем. -er, англ. -er, -or), -umas (ср. рус. -ость, нем. -keit, англ. -bility). На основе деривации выделены следующие группы суффиксальных словообразовательных калек: 1) отглагольные и 2) отыменные. Отглагольные суффиксальные словообразовательные кальки воспроизводятся в основном от префиксальных глаголов. Мотивация отглагольных и отыменных суффиксальных словообразовательных калек установлена двумя связями (структурной и семантической). Отымённые суффиксальные словообразовательные кальки все чаще воспроизводятся от префиксальных образований.