Socialinių faktorių įtaka tarminei leksikai

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Vytautas VITKAUSKAS SOCIALINIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA TAR MINEI LEKSIKAI Tradicinės lietuvių tarmės ir šnektos susiformavo ir egzistavo kaimo bendruomenėse, kurioms tai buvo vos ne vienintelė bendravimo priemonė ir su išoriniu pasauliu, ir savo viduje. Tam tikrų desnių veikiamos, mūsų tarmės ir šnektos kito, šlifavo savo fonetinę ir morfologinę sandarą, savo poreikiams nuolat keisdamos ir papildydamos susiformavusį žodyno fondą. Leksikos kitimo klausimai iš pagrindų skiriasi nuo morfologijos ir fonetikos keitimosi, kitėjimo. Bet kurios kalbos, tarmės žodynas yra glaudžiai susijęs su gyvenimu, įvairiomis realijomis, ir šitas gyvenimas labai keičia leksiką, tą vadinamąjį judriausią kalbos elementą. Lietuvių tarmės, visos šnektos šiuo metu išgyvena vieną iš svarbiausių savo istorijos etapų. Nematytas ligi šiol tempais vystantis Lietuvos ekonomikai, kultūrai, labai pakito mūsų kaimo padėtis. Gyventojų migracija, miestų didėjimas (jaunimas keliasi į miestus), visuotinis mokymasis varo tarmes iš gyvenimo, ir jos iš tradicijos egzistuoja senųjų kaimo gyventojų tarpe, nepaisant kur jie gyventų. Aplinka keičia ir jų šnektą, blukina svarbius tarmių bruožus. Susidarė dabar tokia ekonominė, kultūrinė padėtis, kad faktiškai nebėra tokio socialinio sluoksnio, kuris perimtų šnektas ir tarmes kaip sistemas, jomis tvirtai visur kalbėtų. Vaikaičiai iš senelių šiek tiek šnektos bruožų pramoksta, bet mokykla su visu veržliu jos gyvenimu paveikia jaunimą, gana gerai įdiegia jiems bendrinės kalbos normas. Jaunesni kaimų, miestelių gyventojai ima kalbėti nauju, sakyčiau, dialektu, kuriam būdingas tam tikras bendrinės kalbos ir vietinės šnektos dėsnių derinimas1. Tarmių, šnektų leksikos padėtis yra dar sudėtingesnė. Žodyno fondas čia susideda iš bendrų visai tautai žodžių ir dialektizmų, tik tai tarmei, šnektai ar tarmės daliai būdingų žodžių [Филин Ф. П., 1965, 5]. Apskritai, įsigalint viešajame gyvenime literatūrinei kalbai, o šnektai pasidarius tik namų kalba, specialieji tarmių žodžiai pradedami pasyviai vartoti. Tie tarmės leksiką charakterizuojantys dialektizmai [Филин Ф. П., 1961, 15], pasidarius nevienalytei kaimo gyventojų sudėčiai (kai kur vietinių, senųjų to ar kito kaimo gyventojų darosi net mažuma2), nebetenka komunikatyviosios reikšmės, nes nėra suprantami iš toliau atvykusiems žmonėms. Pvz., Šiaulių r. Urkuvėnų k. buvo toks atsitikimas: agronomė aiškina kolūkietei, kad kluone (t. y. daržinėje) reikia laikyti vežimą šieno, o pašnekovė atvirai sako: a mùn gaivuo nèbgerà’ | šīna aš sáuguoju | ne un klùna laikâu — kluonas jai pievelė prie tvarto, kieme. Tokių nesusisnekėjimų yra daug, šnektos autoritetas aiškiai yra „sušlubavęs“ — tarmiškai kalbantys nori nenori, bet turi imti derintis prie bendrinės kalbos vartotojų, kolūkio vadovų, specialistų, mechanizatorių. Gyventojų maišymasis, bendrinės kalbos veržimasis per įvairiausias komunikacijos priemones, mokyklas, kultūros įstaigas yra tie veiksniai, dėl kurių šnektos, net dar gerai išlaikiusios fonetinę ir morfologinę sistemą, leksika gyvuoja tarsi šalia 1 Pirmą kartą lietuvių dialektologijoje tai yra iškelta Grinaveckio V. (1974, 129—139). Kuršėnų m. kaip tik buvo vienas iš V. Grinaveckio tyrinėjimo objektų. 2 Pavyzdžiui, Šiaulių r. Akminaičių k. 1975 m. iš 12 sodybų tik 5 gyveno vietiniai žmonės, o kitose jau nusipirkę iš kitų vietų. Dabar vienkiemių dar yra apmažėję. 111 bendrinės kalbos leksikos [Филин Ф. П., 1965, 5]. Ypač tai matyti klausinėjant šnektų atstovus konkrečių žodžių — daiktų pavadinimų, būdvardžių. Pasakę tarmišką žodį, šnektų atstovai tuoj pat imasi jį aiškinti, manydami jo nesuprasiant. Tokių atvejų, šių eilučių autoriui tiriant žemaičių šnektas, teko patirti ypač daug. Štai, nykstant Kuršėnų apylinkėse būdvardžiui smagūs reikšme „sunkus“, išgirsta sakant: diel parduosa liną sunkesnį | smagesnį Krš (DūnŽ 336). Vadinasi, kalbėtojo galvoje dar nėra išblukęs senasis žodis, juo norima pasakyti tam tikrą mintį, bet nesitikima, kad pašnekovas vieną pavartotą semantinį dialektizmą supras, įterpia ir bendrinės kalbos žodį. Plg. dar tas prė:kọs | pale:stə̂us kẽik mē.rgū: îr abđė:rbęs Jdr (Lėlenų k.); primel̃a va | privepẽzuoje višā p Krš (DūnŽ 436); ravėjom nuvīn | be sustojima | nuplėšiem šava Krš (DūnŽ 226); pašōndzas tūokęs | blā:kas ā:udeklę Pvn (DūnŽ 247); pėlėšėja: onćē.ded Vieks̆naliai (Dūn Ž 252); pū'rū | kvī-cū: nabsie pi'mūsa Šv; pi'les niuor ōndē.ns | sāusā: ō:ntes nala:kki:si Jdr; tieva tariejē pi'leva | ešimtēne ešerāše'n Pvn; lī'n e lī'n | išpis upika: ištyinc nepārēisma Krš ir daugybė kitų. Toks paralelizmas kalboje dažniausiai yra nepatogus, todėl tarmės atstovai, įsitikinę, kad jo pašnekovas ko nors gali nesuprasti, ima vengti vartoti svetimų žmonių akivaizdoje charakteringų, tik kokiai šnektai ar tarmei būdingų žodžių. Visai dar neseniai apie Pāvandėnę, Vieks̆nalius, Upyną (Telšių r.), Vidsodį buvo dažnai vartojamas dialektizmas perėnė „pirtis“, kuri, kaip kultūros terminą, išstūmė pirtis. Tik įvairios patarlės, šmaikštūs pasakymai išlaikė seniau vartotą žodį perenė: kā:rštā kā: perēnė (Upyna), lūp sakīs | vė'rūn a perēnė sū'dege | a patē mē.re Pvn (DūnŽ 254). Tas pats yra ir su žodžiu lielė „gerklė“, dabar kartais pasakomu frazeologizme lėlė palēisti „šaukti“: žēnā buobas | biškieli kas | palēid lī:le Pvn (plg. DūnŽ 175) ir t. t. Su tokiais dalykais susiduria kiekvienas lietuvių dialektologas³ [Jonaitvtė A., 1967, 183—184], tai yra pagrindinė dialektizmų nykimo sąlyga ir eiga: pradėjus vengti kokio žodžio pašnekesiuose su nepažįstamais, pradedama aiškių dialektizmų nebevartoti ar vis rečiau vartoti ir kalbantis su savais to paties kaimo gyventojais. Galop, bendrinei kalbai vis daugiau įeinant į didelės dalies kaimo žmonių buitį, dialektizmas nebeperimamas jaunosios kartos ir faktiškai pasitraukia iš vartosenos. Taip, pvz., Kuršėnų apylinkėse yra atsitikę su žodžiais mėdė „miškas“, ašvienis „darbinis arklys“, rejā „jauja“, varstas „vasarojus“ ir kt., kurie aktyviau buvo vartojami (ir tai tik kai kuriuose kaimuose) iki šio šimtmečio dvidešimtųjų metų. Vėliau, kaip kultūriniai terminai — per mokyklas, valsčių ir apskričių valdininkus, pramonininkus, keliaujančius amatininkus, samdinius įsigalėjo žodžiai miškas | girė, jāuja, vasarōjus, kurie galbūt čia, pakraštinėje žemaičių šnektoje, anksčiau yra buvę kaip sinonimai (arklys buvo tikriausiai nuo seno vartojamas), bet, būdami ir bendrinėje kalboje, pradėti visuotinai vartoti. Toks procesas gali apimti ir didesnį šnektų plotą, pvz., mėdė tik pasyviai prisimenama Užvenčio, Pāvandėnės, Vieks̆nalių apylinkėse, net apie Tryškius, nors, kaip žinome iš Žemaitės, Lazdynų Pelėdos raštų, šio šimtmečio pradžioje buvo gana aktyviai ten vartojamas, egzistavo net pareigų pavadinimas (vartotas, aišku, šnekamojoje kalboje) mēdininks „medininkas“ // mē'dēni.nks, greitai po 1920 m. užmirštas, nes bendrinės kalbos norma tvirtai nusistovėjo giriniṅkas⁴. Kartais imama vengti semantinių dialektizmų, kai bendrinės kalbos tie patys žodžiai yra dažnai vartojami ir turi kone priešingą reikšmę: gerbti „valyti, tvarkyti“: gerb vaikā Krš — jau ir vyresnieji pasako: nėger vi'rešnū ju jaunī'je Krš; kamštis „į drobę įdėtas saldimas vaikui čiulpti“ — dabar dažnai sakomas būtele kamštis Krš, tarmiškosios reikšmės jaunimui net nebežinant. Po 1920 m. sparčiai ėmė nykti žodžio viršininkas reikšmė „skerdžius“, nes bendrinės kalbos viršininkas reiškė ką kita — „vadovaujantis įstaigai asmuo“. 3 Panašiai Baltarusijos TSR lietuvių šnektose įsigali baltarusių kalbos žodžiai, kaip dažniausiai girdimi, oficialūs daiktų, reiškinių pavadinimai (žr. Vidugiris A., 1974, 123—124). 4 Medės arealą žr. Lietuvių kalbos atlasas. 1977, t. 1. 113 žem. (Komentarai, p. 191—192) (žr. dar Vitkauskas V., 1977, p. 58). 112 Leksikos reikalus šitaip „tvarkant“ visuomeniniam gyvenimui, paprastai yra sunku susieti tuos dėsningumus, pagal kuriuos keičiasi šnektų žodyno fondas, dėl kurių tam tikri žodžiai išnyksta, esti primirštami, nueina į pasyviąją vartoseną. Gyvenimas yra taip patvarkęs, kad tarmių leksikos nemaža dalis gyvuoja tarsi prisiminimuose ir tik tarpais, prireikus ką tiksliau apibūdinti, norint gyviau, netikėčiau apibrėžti senosios kartos žmonių lyg iš tolimų pasąmonės srautų yra išplukdomi retai vartojami (mokamai pasisavinti iš savo tėvų, protėvių, paveldėti iš senų senovės) tam tikri žodžiai, dariniai. Kartais vienas kitas žodis lietuvių leksikografijoje yra nužymėtas tik punktyru, iš kokios tik atskiros šnektos pateiktas, o ėmus klausinėti ir toliau, nuo kokio žodžio žinomo arealo išgirstama kuo tikriausia, tapati forma. Pavyzdžiui, A. Nepokupniui (1976, 185) jo nagrinėtas žodis goštauta pagal LKŽ yra tik vakarų aukštaičių (panemunėmis), rytiečių ir dzūkų šnektų nuosavybė, ir iš to daromos tam tikros išvados. Bet 1976—1977 m. vasaromis visai atsitiktinai paklausus kuršėniškes moteris vienos gėlytės vardo, išgirsta šitaip sakant: guoštauta· rauduoņa· ži·d | dau.k smułkų· ži·dėlių; daržūkuo guoštautas įsti· pusės. Kitiems dialektologams (pvz., A. Jonait ytei) šį žodį užrašius ir kitur, padėtis iš pagrindų keičiasi — goštauta(s) yra daug kur Lietuvoje vartojamas, tik kiek pasyvesnis, todėl iš šnekamosios kalbos rečiau užrašomas. Tokių ir panašių netikėtumų, formų, kirčių „nauj ybių“ išgirstama kas metai ir kaskart vis prisilietus prie bet kurios šnektos ir šnektelės. Tai yra rimta mūsų kalbotyros problema, nes pajudinti pasyvųjį mūsų šnektų ir tarmių žodyną galima tik po ilgesnių stebėjimų. Ir į galvą nebūtų atėję anksčiau, kad apie Kuršėnus esama žodžių: švinė [Būga K., 1908, 174]: ta švinė „skundikė“ tig žmonės įied, šāryti „goždžiai valgyti“, šėkštė „ilga kartis“: tūokes šė·kštės iškė·ltas, šilūenti „auginti, penėti“: prašulė·nusi jau, paršūka, šlaptrydą skystis mėgstanti žąmogus“: tūoks šlaptrī·dā biėdū į biėdū, šliōparnis „nevaleika“: šluōparnis | apsilė·idusi, šnarva „kas visur lenda“: tūoks šnarva | kad biėda, tapnoti „kraipyti, linguoti“: ū·dega nulė·idis (paukštis) | tik tapnūo tapnūo snapėli, taškūs, -i „išlaidus“: taškė briūolieni | nieka netūr, tratūs, -i: uoį traũ bioba | pipirų melni·če, tūlas „būrys“: tū·la tuokį žmuonių, žiu-bulys „žybsintis daiktas“: tuokų žubulūku prisakstīta į suknikį, žiurkšlynas „šiukšlių primėtyta vieta“: tuokį žurkšlinā· un skardže pri kuršėnų, žlábena „verksnys“: žlā·bena mā·uk sā·u | neįešk mūn niervų, isibā·isėti: isibā·isiejį ana·m tī· darbā ir t. t. Nemaža dalis tarmių leksikos, veikiama bendrinės kalbos, pakitusių gyvenimo sąlygų, nyksta, visai nebevartojama, retkarčiais pasakoma senukų, bet visiškai neperimama jaunosios kartos6. Labai sunku čia susieti kokius dėsnius, kaip pavyzdžiui, fonetikoje ir morfologijoje. Leksika, kaip geriausiai atspindinti gyvenimą savo keitimusi, kelia net mįslių. Sakysim, dabar nelengva paaiškinti, kodėl rytų varniškiuose, kaip ir daug kur Žemaičiuose, traukiasi iš vartosenos tokie žodžiai kaip apėnt „vėl“, atmatā „dirvonuojanti žemė“, atskalā „atsarga“, aukštkaupais „apščiai“, blākštas „kirtis, smūgis“, dēinauti „merginti“, diginiūoti „taisy tis, rengtis“, drežti „tinginiauti“, dūlbis „tinginys“, dumblūoties „niaukstytis“, kārdyti „kliudyti“, krēistis „didžiuotis“, maigūs „noris miego“, mazīyti „kankinti, varginti“, preikšas „meilužis“ [Vitkauskas V., 1972a, 438; 1972b, 82, 13 išn.] ir t. t. Ar čia kokie vidiniai šnektų leksikos vystymosi procesai, ar bendrinės kalbos tam tikras poveikis, šiandien beveik neįmanoma pasakyti. Kadangi šnektų leksika tik dabar pradedama nagrinėti, imama rodyti žodžių geografija, tai neturime ir kokios nors išsamesnės tarmių leksikos nagrinėjimo istorijos, 5 Ji yra užraš iusi šį žodį Akmenės ir Šakynos apylinkėse. Rastas dialektologų medžiagos fonduose goštauto užrašas ir prie Kelmės (Kuslėkių k.). 6 Kad ir kitose šnektose nyksta dialektizmai, jau minima mūsų kalbinėje literatūroje (žr. Grinaveckienė E., 1967, 165—170; Vidugiris A., 1970, 255 ir kt.). 8. Užs. Nr. 1554 113 neturime paliudytų pastabų, kaip ir kada pradėjo nykti tam tikri dialektizmai. Pagaliau labai pagreitėjęs šnektų sistemų irimas dabar jau sunkiai leidžia sussekti kokį žodžių nykimo dėsningumą, nustatyti, kokie žodžiai pamirštami ir dėl ko. Čia daug ką padėtų išspręsti specialūs sisteminiai terminiai žodynai. Jie leidžia įsigilinti į šnektų sistemą, geriau suvokti leksikos diferenciaciją. Toks smulkus leksikos išnagrinėjimas parodo šnektų žodyno sudėtį, stilistinį žodžių vartojimą ir konkretaus gyvavimo ypatumus. Geras šitoks pavyzdys mums būtų lenkų dialektologo M. Kucalos (1957) parengtas išsamusis terminis žodynas su specialiomis leksikos grupėmis (pagal vokiečių, švedų ir kitų tautų kalbininkų darbus). Panašių M. Kucalos principu parengti žodynai padėtų pažvelgti į lietuvių tarminę leksiką išsamiai ir nuodugniai, nustatyti, kokie būtent dialektizmai traukiasi iš apyvartos. M. Kucalos tarminės leksikos grupavimas su smulkiais pogrupiais (przyroda — praca — życie fizyczne człowieka — życie umysłowe i psychiczne — życie społeczne) [Kucała M., 1957, 340] turi daug bendrų bruožų su R. Halligo ir W.von Wartburgo universaliojo ideografinio žodyno schema (cituojama pagal Принципы, 1976, 340) ir, vadinasi, be jokių abejonių gali padėti suvokti įvairių kalbų bet kokios šnektos, taigi ir mūsų tarmių žodyno ypatumus ir esmę, gal net leistų pamatyti dialektizmų nykimo ypatumus. Tam reikalingi dideli parengiamieji darbai, bent jau bendrinės kalbos ideografinis žodynas, pagal kurį būtų galima skirstyti ir tarmės leksiką į tam tikras grupes. Abėcėliniai žodynai tik pateikia leksinės medžiagos visumą ar dalį. Dialektizmus (leksinius, darbinius, akcentuacinius) iš vartosenos paprastai varo du tokie faktoriai: 1) iš bendrinės kalbos ateinantys ir didelį autoritetą turintys jau visos tautos vartojami terminai; 2) išnykstančios realijos, įvairūs gyvenimo reiškiniai. Tai yra aksiomos, žinomos visiems ir visų tautų kalbininkams, akivaizdžiai įsitikinamos tyrinėjant bet kokią šnektą ar tarmę. Tarminės leksikos priklausymas nuo bendrinės kalbos yra didžiulis, todėl geriau išsilaiko dialektizmai tose šnektose, kurių visa kalbinė sistema labai skiriasi nuo bk ir išsilaiko tradicinė apskritai (šiaurės žemaičiai kretingiškiai, vakariniai varniškiai, rytų aukštaičių panevėžiečių šnektos). Tai rodo ir „Lietuvių kalbos atlaso“ I tomo medžiaga, kur aiškiai matyti, kad įvairūs leksiniai dialektizmai kūlis, pūrā, pvlē, črulis ir kt.) (plg. Vitkauskas V., 1966, 155—168) gerai išlikę vakarų Žemaičiuose. Apskritai išsilaiko neblogai tų reiškinių, daiktų, būsenų pavadinimai, kurių bendrinė kalba arba neturi, arba jie būdingi tradicinei buities aplinkai — įvairūs valgiai: patarmāsas „mirkalas“, putrā „kukulienė“ kastinys, spirgutis „spirgintos kanapės“, šližikai „toks kūčių valgis“ (nors šautas „lapienė“ jau beveik visai užmirštas žodis DūnŽ 366; iš vartosenos traukiasi meisa „mėsa“, kiaūšis „kiaušinis“ — šis pastarasis žodis nyksta ir dėl kitų sumetimų: kai mašinoje į turgų važiuojanti senutė susuko nespā’usketes | trā’uketes | kaūšus su-trā’iški-ste, kilo dideli juokai — tokia senutė kitą kartą bijos taip sakyti ir noromis nenoromis stversis bendrinės kalbos žodžio, nors dar daugelis vartoja formas kiaušynė „kiaušinienė“, kiaušpir kis „kiaušinių pirkėjas“, kiaušininkas „taip pat“, kiauš-geris, -ė „kas geria kiaušinius“, plg. DūnŽ 134). Tebera gyvi ligų pavadinimai: blusinės | blusiniai „tymai“, krūopas „difteritas“, diegliai „tokia arklių liga“, gerstėklis „gargimas krūtinėje“, landuonīs | landuonė „aptaka (Panaritium)“, liepėlė „toks pūlinys apie nagą“, pārauga „votis“, sintis „astma“, pūtminys „tinimas“, slōgos „sloga“, slūogtis „slogutis“, vilkis „katarakta“ (bet yra ir nykstančių ar net išnykusių: žibinkščiai „tokia vaikų liga, kiaulytės“, kādugas „traukuliai“, kaškis „niežai“) ir kt. Bendrinės kalbos pavadinimai dažnai šnektų atstovams yra nesuprantami, medicina, kulinarija tuos dalykus visai kitaip vadina, todėl įtaka yra menkesnė, nors yra ir kitimo atvejų. Žinoma, šiuo atveju kartais lemia šnektoje egzistuojančių sinonimų eilės tas žodis, kuris iš esmės sutampa su bendrine kalba. Pvz., nuo seno tose šnektose buvo sakoma kaškis, šū.skis ir ni’žas, žibinkštė | žib’iŋkštė· ir kaulkes | kaulė.kes. Šios sinonimų eilės formos, paremtos bendrinės kalbos žodžių niežas ir kiaulytės, dabar įsigalėjo visuotinai, o kitos vartojamos tik senosios kartos ar dažniau pasitai- 114 ko palyginimuose: prisikabina kap kažkis Krš, nanų sekretà’u kãp nu šọ.skę Pvn ir pan. Ėmus nagrinėti rytų varniškių (šiaurės rytų žemaičių dūnininkų) šnektų leksiką pagal R. Halligo ir W. von Wartbogo universaliąją leksikos schemą, čia norima pažvelgti tik į kelis tokius poskyrius: „Visatos“ dalį „Dangaus ir dangaus kūnai“ su šakomis „Dangus ir dangaus kūnai“ ir „Oras ir vėjai“ bei „Žmogaus“ poskyrius „Kūno dalys“ ir „Žmogaus (gyvenimo) apibūdinimas apskritai“ (iš skyriaus „Žmogus kaip gyva būtybė“). Nors „dangaus ir dangaus kūnų“ temos dialektizmai nėra labai įvairūs, bet jie gana gerai išsilaikę tradicinėje šnektoje: sietnis „sietynas“, grigo ratai „grįžulo ratai“, aušros žvaizdė „aušrinė“, žvaizdės „žvaigždės“. Jaunoji karta jų nebeperima, vartoja daugiau bendrinės kalbos formas, nors mėnulio fazių vardus pilnijà „pilnatis“, tárpijos „laikas tarp seno ir jauno mėnulio“, dėlčius „delčia“ vartoja bemaž visi. Gana svyruoja atmosferos reiškinių vardai-dialektizmai. Vieni vartojami daugumos (áudra, brėkšma, brėkšti, drabna, graustinis, pėtvėjis, pašvīstė, vėšulas, žáibas / žėibas), kiti pradeda įvairuoti (gydrė ir pagadà, orarykštė ir vaiorykštė / vaiorykštė), treti pamažu pamirštami (dujà „smulkus lietus“, dujòti „smulkiai lyti“, gaidryties „giedrytis“, apyžlėja, žlėja „pritema“). Gana gerai laikosi įvairūs dialektizmai, priklausantys pagal šią leksikos klasifikaciją poskyriui „Žmogaus kūno dalys“. Nors čia medicinos darbuotojai ypač gali paveikti šnektą pagal dabartinę išaugusią medicinos apsaugą, bet savitas žmogaus kūno dalių įvardijimas neišeina iš apyvartos. Pavyzdžiui, kaip jau dažnai medikų yra sakomi pavadinimai žarnù, skraũdis, smilkinys, bet savi žodžiai gròbas, pilvūkas, plónimas / plónyma tvirtai išlieka, kartais tik pasakoma skrañdis, smilkýs (?) ir kaip kaimo žmonėms naujas organas aklōji žarna (pakeistas kirčiavimas). Tvirtai, net jaunesniųjų yra vartojami žodžiai bùlė „viena užpakalio pusė“, čiùrnis „riešas“, dugnõlis „storoji žarna“, mómūnė „momuo“, nugárkaulis „stuburas“, smágenės / smágenys „smegenys“, kulkštinas „kojos kaulelis“, kráuklas „šonkaulis“, stáibulas „rankos kaulas“, uõstai „ūsai“, išlaikomas kitas kirčiavimas: gerklė, gerklę, subinė, pakeistas kamienas: dėlna „delnas“, nósė „nosis“, kùlšė „kulšis“. Ypač populiarūs, net miestelių ir miestų interdialekto atstovų vartojami vaizdingi, humoristiški galvos, burnos, akių, gerklės, kaulų, lūpų pavadinimai: krámė, mùržė, putrálakė, rùkė, veizolai, gamarinė, vėpšlos, žábtai, žióplos, piñkaulis, pyškaulis, stibýnas, stibýnkaulis „blauzdos kaulai“. Šiek tiek „aplyginamos“ fonetinės ypatybės: giñsla keičiama gysla, niñkštis (apie Pãvandenę) — nykščiu (1), skingsrōbis — skygrobiù, pasirenkamas bendrinės kalbos kamienas: ausė — ausis ir kt. Gerai išlaikoma didesnė dalis žmogų apibūdinančių, ypač vaizdingųjų dialektizmų. Jų daug dar vartoja net interdialekto (Kuršėnai, Užventis) atstovai: badvìšà „skurdžius“, bėbis, -ė „kvailys“, blérbynė „plepys“, cỹpynė „kas cypauja, krizena“, érgla „juokdarys“, gàgris „storžievis“, gargãras „kas landus“, girmakšlỹs, -ė „pagyrūnas“, gribìšas, -ė, krùčas, -ė „vagilis“, išpėpa, ištìža „nevykėlis“, knėpšė „netikusi moteris“, lėderga, lėrva „begėdis, nevala“, mautùvas „kas daug valgo“, lùtis, -ė „kas trumpų kojų“, miegrágtis, -ė „miegalius“, mùgulis, šùtulis „kas nerimtai elgiasi“, paližókas, -ė „palaižūnas“, smùrglažė, snarglėda „vaikėzas“, snópa „žioplys“, stýpla „labai išaugęs žmogus“, stumtùvas, šliaužtùkas / šliaužtùvas „kas dirba visus darbus“, šatrijà „pašėlusi moteris“, šaválka „valkata“, škrãbalas „sudžiūvęs senas žmogus“, tepėrna „kas iš lėto kalba“, terliūzas „dručkis“, užmiršoklis, -ė „kas viską užmiršta“, vėbra „žioplys“, žlebérna „kas nenoromis valgo“ ir daug kitų. Noras kal- 7 Svyruavęs šio žodžio kamienas jau K. Donelaičio laikais (žr. Donelaitis K., 1977, 174; plg. Kabelka J., 1964, 120). Apie i-kam. perėjimą į ē-kamieną žr. Zinkevičius Z., 1966, 224—225. 8* 115 bėti vaizdingai, įgeliančiai, matyt, neleidžia užmiršti šių leksinių dialektizmų, nors vienas kitas jau retai vartojamas, pvz., lūbis, -ė „žioplys“, pludungis, -ė „paleistuvis, palaidūnas“, keičiama fonetika: malāgis, -ė – melāgis. Panaši padėtis yra daugelyje kitų semantinių grupių. Nors kai kur senieji dialektizmai ir laikosi, bet bendrinės kalbos poveikis yra didelis: nemaža sinonimų išeina iš vartosenos, žodžių daryba, nedėsninga fonetika pakeičiama bendrinės kalbos atitikmenimis. Ypač labai greitai nyksta senųjų tikėjimų žodžiai (gabija „šventoji ugnis“, indėvė „piktoji dvasia ir kt.), buvusių amatų, įvairių įrankių, daiktų pavadinimai, žinomi dabar tik pačių senųjų ar jau ir visai nebevartojami. Taigi dialektizmų egzistavimas priklauso nuo daugelio faktorių: kultūros kilimo, bendrinės kalbos įsigalėjimo įvairiose gyvenimo srityse, vidinių šnektos ar tarmės procesų ar poreikių. Ypač svarbi ir mokslui būtinai suregistruotina pasyvioji tarminė leksika, kuri, sparčiai nykdama su išmirštančia senąja mūsų kaimo karta, dar išlieka ekspresyviai, perkeltinėmis reikšmėmis pavartota. Štai, pavyzdžiui, šiose aprašomosiose šnektose išnyko žemaitiškasis veiksmažodis kaitėti „rūpeti“, bet imta daiktavardiškai vartoti viena jo forma sustabarėjusiame pasakyme kas ne kaitė „bepigu“ (kas ne kāiti vi'nā buoba: gi'vėnti Krš DūnŽ 118⁸). Nutrukus ryšiams su buvusiu veiksmažodžiu, atsiranda visai nesuprantamų formų: kas ne kāitra | ka miotin'na vai.kùs prīvė'iz DūnŽ 118. Žodis dóbstė „suplyšęs, išdumdęs drabužis“ dabar nyksta, o štai atsiranda dažnesnis vaizdingas pasakymas diopštį senį „visiškas paliegėlis“. Net bažnyčia yra atsisakiusi įvedybų apeigų ir termino, o pirmą kartą kur atėjusi lengvai pasako: pė'rma kārta | če mõ.na į'vedi'bas Pvn, če mūna į'vedi'bas | vešk par u.t.ra pūsi Krš. Rodos, brūžo niekas nebemūša, faktiškai nebėra tokio žaidimo ir frazeologizmo, o štai kaip apie paleistuvavimą užėina kalba, dažnai sakoma mūša brūža su blėdi'nums į negražė' susi'ga Krš (Urkuvėnų k.), dār vė'plšas pi'ni'utas | puo krū'mus brūža mūš Krš (Akminaičių k.). Ripkos irgi niekas nebemūša, bet palyginimą nūosi kā'p ripkas keini's „užknebusi“ galima dar išgirsti. Kai kurie žodžiai tik ir išlieka palyginimuose, priežodžiuose: nelīka nieka ne spā'ga „ne trupučio“ (o L. Ivinskui tai buvo bendrinis daiktavardis, reiškęs „lašą“), dọ kā'p vī'ne | kā'p saulā' brūolė' Pvn (DūnŽ 315) ir kt. Seniau sakydavo lietuviškus žodžius mergvaikis „nesantuokinis vaikas“, kalinys „kalėjimas“, skārda, mišlius | mišīnys „tokie javai“, dvilinikės „antklodės antvalkis“, o dabar dažniausiai beikartas, turmā (dažnai keičiama kalėjimu), blēka, miešānas, cikōlas. Čia ir bendrinė kalba nieko nepadaro. Dialektizmų funkcionavimas, nykimas dabartinėse šnektose neturi ryškesnių dėsnių. Čia daug lemia visuomeninis ir kultūrinis tautos gyvenimas, pačios šnektos sistema (kontaktuojačių su artimesnėmis bendrinei kalbai šnektomis mažesnės skirtybės nyksta dar greičiau), pagaliau kalbančiųjų tarmiškai poreikiai (ekspresinė leksika išlieka ilgiau). Viena tik aišku, į tarminę leksiką dabar turi būti atkreiptos visų mūsų, kalbininkų, akys, ji turi būti sparčiais tempais užrašinėjama. Literatūra Būga K. Aistiški studijai. Peterburgas, 1908. Donelaitis K. Raštai. V., 1977. Grinaveckienė E. Lietuvių literatūrinės kalbos ir tarmių sąveika. — Kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1967. Grinaveckis V. Žemaičių miestų interdialektų fonetinės ypatybės. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1974, t. 1 (46). Jonaitienė A. Tarmių sąveikos ir niveliacijos reiškiniai šiaurės vakarų aukštaičių šnektose. — Kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1967. Kabelka J. Kristijono Donelaičio raštų leksika. V., 1964. Kučala M. Porównawczy słownik trzech wsi Małopolskich. Wrocław, 1957. ⁹ Paulausko J. (1977, 117) padaryta veiksmažodžio forma: kas ne kaitėja, bet tai jau išvertimas į bendrinę kalbą, o ne transponavimas: kaitėja šnektoje skambėtų *kā.atie. 116 Paulauskas J. Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas. K., 1977. Vidugiris A. Dainavos šalies žmonių tarmė. — Kn.: Merkinė. V., 1970. Vidugiris A. Gervėčių tarmės leksiniai dialektizmai. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1974, t. 1(41). Vitkauskas V. Apie kai kurių žemaitiškių žodžių vartojimą. — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1966, t. 7. Vitkauskas V. Pastabos dėl Žemaitės raštų kalbos. — Kn.: Žemaitė. V., 1972. Vitkauskas V. Šnektų grupės žodyno sudarymo principai. — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1972, t. 13. Vitkauskas V. Žodyno turtai žemėlapiuose (rec.) — Kultūros barai. V., 1977, Nr. 12. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Непокупный А. П. Балто-славянские языковые связи. — Киев, 1976. Принципы описания языков мира. М., 1976. Филин Ф. П. Проект „Словаря русских народных говоров“. — М.—Л., 1961. Филин Ф. П. Словарь русских народных говоров. Л., 1965, ч. 1. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas ВЛИЯНИЕ СОЦИАЛЬНЫХ ФАКТОРОВ НА ДИАЛЕКТНУЮ ЛЕКСИКУ Резюме В настоящее время литовские народные говоры быстро нивелируются. Ускоренными темпами из употребления выходят лексические, семантические и другие диалектизмы. Основные причины этого процесса: а) наплыв в говоры слов литературного языка; б) отмирание реалий, явлений. Как показывает лексический материал жемайтских говоров (окрестности Куршенай, Ужвянтис, Павандяне, Видсодис), относительно хорошо сохраняются в этих говорах названия специфических предметов, явлений, экспрессивная лексика, часто употребляемая даже представителями интердиалекта (г. Куршенай, г. Ужвянтис).