Socialinių faktorių įtaka tarminei leksikai

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Vytautas VITKAUSKAS SOCIALINIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA TARMINEI LEKSIKAI Tradicinės lietuvių tarmės ir šnektos susiformavo ir egzistavo kaimo bendruomenėse, kurioms tai buvo vos ne vienintelė bendravimo priemonė ir su išoriniu pasauliu, ir savo viduje. Tam tikrų dėsnių veikiamos, mūsų tarmės ir šnektos kito, šlifavo savo fonetinę ir morfologinę sandarą, savo poreikiams nuolat keisdamos ir papildydamos susiformavusį žodyno fondą. Leksikos kitimo klausimai iš pagrindų skiriasi nuo morfologijos ir fonetikos keitimosi, kitėjimo. Bet kurios kalbos, tarmės žodynas yra glaudžiai susijęs su gyvenimu, įvairiomis realijomis, ir šitas gyvenimas labai keičia leksiką, tą vadinamąjį judriausią kalbos elementą. | Lietuvių tarmės, visos šnektos šiuo metu išgyvena vieną iš svarbiausių savo istorijos etapų. Nematytais ligi šiol tempais vystantis Lietuvos ekonomikai, kultūrai, labai pakito mūsų kaimo padėtis. Gyventojų migracija, miestų didėjimas (jaunimas keliasi į miestus), visuotinis mokymasis varo tarmes iš gyvenimo, ir jos iš tradicijos egzistuoja senųjų kaimo gyventojų tarpe, nepaisant kur jie gyventų. Aplinka keičia ir jų šnektą, blukina svarbius tarmių bruožus. Susidarė dabar tokia ekonominė, kultūrinė padėtis, kad faktiškai nebėra tokio socialinio sluoksnio, kuris perimtų šnektas ir tarmes kaip sistemas, jomis tvirtai visur kalbėtų. Vaikaičiai iš senelių šiek tiek šnektos bruožų pramoksta, bet mokykla su visu veržliu jos gyvenimu paveikia jaunimą, gana gerai įdiegia jiems bendrinės kalbos normas. Jaunesni kaimų, miestelių gyventojai ima kalbėti nauju, sakyčiau, dialektu, kuriam būdingas tam tikras bendrinės kalbos ir vietinės šnektos dėsnių derinimas?. Tarmių, šnektų leksikos padėtis yra dar sudėtingesnė. Žodyno fondas čia susideda iš bendrų visai tautai žodžių ir dialektizmų, tik tai tarmei, šnektai ar tarmės daliai būdingų žodžių [@umun O. II., 1965, 5]. Apskritai, įsigalint viešajame gyvenime literatūrinei kalbai, o šnektai pasidarius tik namų kalba, specialieji tarmių žodžiai pradedami pasyviai vartoti. Tie tarmės leksiką charakterizuojantys dialektizmai [Punun O. II., 1961, 15], pasidarius nevienalytei kaimo gyventojų sudėčiai (kai kur vietinių, senųjų to ar kito kaimo gyventojų darosi net mažumaž), nebetenka komunikatyviosios reikšmės, nes nėra suprantami iš toliau atvykusiems žmonėms. Pvz., Šiaulių r. Ūrkuvėnų k. buvo toks atsitikimas: agronomė aiškina kolūkietei, kad k/uone (t. y. daržinėje) reikia laikyti vežimą šieno, o pašnekovė atvirai sako: a min galvud nébgerd: | ši'na aš sduguoju | ne un khirna laikau — kluonas jai pievelė prie tvarto, kieme. Tokių nesusiSnekéjimy yra daug, šnektos autoritetas aiškiai yra ,,sušlubavęs“ — tarmiškai kalbantys nori nenori, bet turi imti derintis prie bendrinės kalbos vartotojų, kolūkio vadovų, specialistų, mechanizatorių. Gyventojų maišymasis, bendrinės kalbos veržimasis per įvairiausias komunikacijos priemones, mokyklas, kultūros įstaigas yra tie veiksniai, dėl kurių $nektds, net dar gerai išlaikiusios fonetinę ir morfologinę sistemą, leksika gyvuoja tarsi šalia * Pirmą kartą lietuvių dialektologijoje tai yra iškelta Grinaveckio V, (1974, 129—139). Kuršėnų m. kaip tik buvo vienas iš V. Grinaveckio tyrinėjimo objektų. 2 Pavyzdžiui, Šiaulių r. Akminaičių k. 1975 m. iš 12 sodybų tik 5 gyveno vietiniai žmonės, o kitose jau nusipirkę iš kitų vietų. Dabar vienkiemių dar yra apmažėję. 111 bendrinės kalbos leksikos [Onjinn O. II., 1965, 5]. Ypač tai matyti klausinėjant šnektų atstovus konkrečių žodžių — daiktų pavadinimų, būdvardžių. Pasakę tarmišką žodį, šnektų atstovai tuoj pat imasi jį aiškinti, manydami jo nesuprasiant. Tokių atvejų, šių eilučių autoriui tiriant žemaičių šnektas, teko patirti ypač daug. Štai, nykstant Kuršėnų apylinkėse būdvardžiui smagūs reikšme „Sunkus“, išgirsta sakant: diel parduosa lina“ sunkesni | smagesni Krš (DūnŽ336). Vadinasi, kalbėtojo galvoje dar nėra išblukęs senasis žodis, juo norima pasakyti tam tikrą mintį, bet nebesitikima, kad pašnekovas vieną pavartotą semantinį dialektizmą supras, įterpia ir bendrinės kalbos žodį. Plg. dar tas prė:kšos | pale:stp-us kėik mé.rgi i'r abdé'rbes Jdr (Lelėnų k.); primeld-va | privepé zuoje visa'p Krš (DūnŽ 436); raviejuom nuvi'n | be sustūojima | nupliešiem sava Krš (DūnŽ 226); pašė'ndžas tiokes | bla‘kas Gudekle Pvn (DūnŽ 247): pėliejė“ | peliesd: oncė.ded Viekšnėūliai (Din Z 252); puri | kvi'- čū' nabsie pi" mū'sa Sv; piles nūor Orndėrns | sausa" ¢'ntes nala:ki'si Jdr; tieva: torieje pileva | ėšimtėnę eserašė'n Pvn; line lin | išpi"s upūka" | iStvinc | nepd-reisma Krš ir daugybė kitų. Toks paralelizmas kalboje dažniausiai yra nepatogus, todėl tarmės atstovai, įsitikinę, kad jo pašnekovas ko nors gali nesuprasti, ima vengti vartoti svetimų žmonių akivaizdoje charakteringų, tik kokiai šnektai ar tarmei būdingų žodžių. Visai dar neseniai apie Pavandenę, Viekšnaliūs, Upyną (Telšių r.), Vidsodį buvo dažnai vartojamas dialektizmas peréné „pirtis“, kurį, kaip kultūros terminą, išstūmė pirtis. Tik įvairios patarlės, šmaikštūs pasakymai išlaikė seniau vartotą žodį perenė: ka'ršta ka perénie (Upyna), li'p saki“s | vi‘rii'n a perė“ne sū'dege | a pate mé.re Pvn (DūnŽ 254). Tas pats yra ir su žodžiu lielé „gerklė“, dabar kartais pasakomu frazeologizme liele paléisti „šaukti“: Zend būobas | biskieli kas | palé-id li-le Pvn (plg. DūnžŽ 175) ir t. t. Su tokiais dalykais susiduria kiekvienas lietuvių dialektologas?® [Jonaitytė A., 1967, 183—184], tai yra pagrindinė dialektizmų nykimo sąlyga ir eiga: pradėjus vengti kokio žodžio pašnekesiuose su nepažįstamais, pradedama aiškių dialektizmų nebevartoti ar vis rečiau vartoti ir kalbantis su senais to paties kaimo gyventojais. Galop, bendrinei kalbai vis daugiau įeinant į didelės dalies kaimo žmonių buitį, dialektizmas nebeperimamas jaunosios kartos ir faktiškai pasitraukia iš vartosenos. Taip, pvz., Kuršėnų apylinkėse yra atsitikę su žodžiais mėdė „miškas“, ašvienis „darbinis arklys“, reja „jauja“, vafstas „,vasarojus“ ir kt., kurie aktyviau buvo vartojami (ir tai tik kai kuriuose kaimuose) iki šio šimtmečio dvidešimtųjų metų. Vėliau, kaip kultūriniai terminai — per mokyklas, valsčių ir apskričių valdininkus, pramonininkus, keliaujančius amatininkus, samdinius įsigalėjo žodžiai miškas || giré, jauja, vasardjus, kurie galbūt čia, pakraštinėje žemaičių šnektoje, anksčiau yra buvę kaip sinonimai (arklys buvo tikriausiai nuo seno vartojamas), bet, būdami ir bendrinėje kalboje, pradėti visuotinai vartoti. Toks procesas gali apimti ir didesnį šnektų plotą, pvz., mėdė tik pasyviai prisimenama Ūžvenčio, Pavandenės, Viekšnūlių apylinkėse, net apie Tryškius, nors, kaip žinome iš Žemaitės, Lazdynų Pelėdos raštų, šio šimtmečio pradžioje buvo gana aktyviai ten vartojamas, egzistavo net pareigų pavadinimas (vartotas, aišku, šnekamojoje kalboje) mėdininks „,medininkas“ || mé-deni.nks, greitai po 1920 m. užmirštas, nes bendrinės kalbos norma tvirtai nusistovėjo girininkas®. Kartais imama vengti semantinių dialektizmų, kai bendrinės kalbos tie patys žodžiai yra dažnai vartojami ir turi kone priešingą reikšmę: gerbti „valyti, tvarkyti“: gerb vai.ka Krš — jau ir vyresnieji pasako: nėgerb vi'resnit'ju Jjauni‘je: Krš; kamštis „į drobę įdėtas saldimas vaikui čiulpti“ — dabar dažnai sakomas butele kamštis Krš, tarmiškosios reikšmės jaunimui net nebežinant. Po 1920 m. sparčiai ėmė nykti žodžio viršininkas reikšmė „skerdžius“, nes bendrinės kalbos vif§ininkas reiškė ką kita — „vadovaujantis įstaigai asmuo“. 3 Panašiai Baltarusijos TSR lietuvių šnektose įsigali baltarusių kalbos žodžiai, kaip dažniausiai girdimi, oficialūs daiktų, reiškinių pavadinimai (žr. Vidugiris A., 1974, 123—124). 4 Medės arealą žr. Lietuvių kalbos atlasas. 1977, t. 1. 113 žem. (Komentarai, p. 191 —192) (žr. dar Vitkauskas V., 1977, p. 58). 112 Leksikos reikalus šitaip „tvarkant“ visuomeniniam gyvenimui, paprastai yra sunku susekti tuos dėsningumus, pagal kuriuos keičiasi šnektų žodyno fondas, dėl kurių tam tikri žodžiai išnyksta, esti primirštami, nueina į pasyviąją vartoseną. Gyvenimas yra taip patvarkęs, kad tarmių leksikos nemaža dalis gyvuoja tarsi prisiminimuose ir tik tarpais, prireikus ką tiksliau apibūdinti, norint gyviau, netikėčiau apibrėžti senosios kartos žmonių lyg iš tolimų pasąmonės srautų yra išplukdomi retai vartojami (mokamai pasisavinti iš savo tėvų, protėvių, paveldėti iš senų senovės) tam tikri žodžiai, dariniai. Kartais vienas kitas žodis lietuvių leksikografijoje yra nužymėtas tik punktyru, iš kokios tik atskiros šnektos pateiktas, o ėmus klausinėti ir toliau, nuo kokio žodžio žinomo arealo išgirstama kuo tikriausia, tapati forma. Pavyzdžiui, A. Nepokupnui (1976, 185) jo nagrinėtas žodis goštauta pagal LKŽ yra tik vakarų aukštaičių (panemunėmis), rytiečių ir dzūkų šnektų nuosavybė, ir iš to daromos tam tikros išvados. Bet 1976—1977 m. vasaromis visai atsitiktinai paklausus kuršėniškes moteris vienos gėlytės vardo, išgirsta šitaip sakant: guoštauta' rauduona: ži"d | daii.k smūlkis ži'dėlu; daržūkuo gūoštautas įsti'puses. Kitiems dialektologams (pvz., A. Jonaitytei) šį žodį užrašius ir kitur®, padėtis iš pagrindų keičiasi — goštauta(s) yra daug kur Lietuvoje vartojamas, tik kiek pasyvokai, todėl iš šnekamosios kalbos rečiau užrašomas. Tokių ir panašių netikėtumų, formų, kirčių „naujybių“ išgirstama kas metai ir kaskart vis prisilietus prie bet kurios šnektos ir šnektelės. Tai yra rimta mūsų kalbotyros problema, nes pajudinti pasyvųjį mūsų šnektų ir tarmių žodyną galima tik po ilgesnių stebėjimų. Ir į galvą nebūtų atėję anksčiau, kad apie Kuršėnus esama žodžių: švinė [Būga K., 1908, 174]: ta švini „,skundikė“ tig žmuonis iied, šatryti ,,godžiai valgyti“, séksté „ilga kartis“ : tuokes šė"kštes iské ltas, Siulénti ,,auginti, penéti*: prasulé-nusi jaū. paršūka, šlaptryda ,,skųstis mėgstantis žmogus“: tioks Slaptri-da | biėduo i biėduėo, šlioparnis „mevaleika“: §luéparnis | apsilé-idusi, šnarva „kas visur lenda“: tuoks šnaiva | kad biéda, tapnoti , kraipyti, linguoti“ : i#-dega nulė'idis (paukstis) / tik tapniio tapmio snapėli, taškūs, -i ,,i8laidus®: taškė bruolieni | nieka netūr, tratūs, -i: uoi trati buoba | pipiru mėlni'če, tūlas „būrys“: tila: tuoki" Zmuénir, žiubulys ,.zybsintis daiktas“: tuck ir: žubulūku prisaksti-ta i sukniki, Ziurkslynas „,šiukšlių primétyta vieta“: tudki" Zurksli-n@ un skardže pri kurSienu, Zlabena ,,verksnys“: Zla-bena | ma uk sau | neifesk mun niérvu, įsibd'isėti: isibd-isieji* and'm ti" darba ir t. t. Nemaža dalis tarmių leksikos, veikiama bendrinės kalbos, pakitusių gyvenimo sąlygų, nyksta, visai nebevartojama, retkarčiais pasakoma senukų, bet visiškai neperimama jaunosios kartos®. Labai sunku čia susekti kokius dėsnius, kaip pavyzdžiui, fonetikoje ir morfologijoje. Leksika, kaip geriausiai atspindinti gyvenimą savo keitimusi, kelia net mįslių. Sakysim, dabar nelengva paaiškinti, kodėl rytų varniškiuose, kaip ir daug kur žemaičiuose, traukiasi iš vartosenos tokie žodžiai kaip apėnt „vėl“, atmata „dirvonuojanti žemė“, atskala „atsarga“, aukštkaupais „apsčiai“, blakstas „kirtis, smūgis“, déinauti ,,merginti*, diginiūoti „taisytis, rengtis“, dreižti „tinginiauti“, dūlbis „tinginys“, dumblivoties „miaukstytis“, kdrdyti „kliudyti“, krėištis „didžiuotis“, maigus „norįs miego“, mązyti „kankinti, varginti“, preikšas „meilužis“ [ Vitkauskas V., 1972a, 438; 1972b, 82, 13išn.J]ir t. t. Ar čia kokie vidiniai šnektų leksi kos vystymosi procesai, ar bendrinės kalbos tam tikras poveikis, šiandien beveik neįmanoma pasakyti. Kadangi šnektų leksika tik dabar pradedama nagrinėti, imama rodyti žodžių geografija, tai neturime ir kokios nors išsamesnės tarmių leksikos nagrinėjimo istorijos, 5 Ji yra užraši usi šį žodį Akmėnės ir Šakynos apylinkėse. Rastas dialektologų medžiagos fonduose gdstauto užrašas ir prie Kelmės (Kušleikių k.). $ Kad ir kitos e šnektose nyksta dialektizmai, jau minima mūsų kalbinéje literatūroje (žr. Grinaveckienė E., 19 67, 165—170; Vidugiris A., 1970, 255 ir kt.). 8. Užs. Nr. 1554 113 neturime paliudytų pastabų, kaip ir kada pradėjo nykti tam tikri dialektizmai. Pagaliau labai pagreitėjęs šnektų sistemų irimas dabar jau sunkiai leidžia susekti kokį žodžių nykimo dėsningumą, nustatyti, kokie žodžiai pamirštami ir dėl ko. Čia daug ką padėtų išspręsti specialūs sisteminiai tarminiai Žodynai. Jie leidžia įsigilinti į šnektų sistemą, geriau suvokti leksikos diferenciaciją. Toks smulkus leksikos išnagrinėjimas parodo šnektų žodyno sudėtį, stilistinį žodžių vartojimą ir konkretaus gyvavimo ypatumus. Geras šitoks pavyzdys mums būtų lenkų dialektologo M. Kucatos (1957) parengtas išsamusis tarminis žodynas su specialiomis leksikos grupėmis (pagal vokiečių, švedų ir kitų tautų kalbininkų darbus). Panašiu M. Kucatos principu parengti žodynai padėtų pažvelgti į lietuvių tarminę leksiką išsamiai ir nuodugniai, nustatyti, kokie būtent dialektizmai traukiasi iš apyvartos. M. Kucatos tarminės leksikos grupavimas su smulkiais pogrupiais (przyroda — praca — žycie fizyczne czlowieka—žycie umystowe i pszychiczne—žycie spoleczne) [Kucala M., 1957, 340] turi daug bendrų bruožų su R. Halligo ir W.von Wartburgo universaliojo ideografinio žodyno schema (cituojama pagal I lpununurbi, 1976, 340) ir, vadinasi, be jokių abejonių gali padėti suvokti įvairių kalbų bet kokios šnektos, taigi ir mūsų tarmių žodyno ypatumus ir esmę, gal net leistų pamatyti dialektizmų nykimo ypatumus. Tam reikalingi dideli parengiamieji darbai, bent jau bendrinės kalbos ideografinis žodynas, pagal kurį būtų galima skirstyti ir tarmės leksiką į tam tikras grupes. Abėcėliniai žodynai tik pateikia leksinės medžiagos visumą ar dalį. Dialektizmus (leksinius, darybinius, akcentuacinius) iš vartosenos paprastai varo du tokie faktoriai: 1) iš bendrinės kalbos ateinantys ir didelį autoritetą turintys jau visos tautos vartojami terminai; 2) išnykstančios realijos, įvairūs gyvenimo reiskiniai. Tai yra aksiomos, žinomos visiems ir visų tautų kalbininkams, akivaizdžiai įsitikinamos tyrinėjant bet kokią šnektą ar tarmę. Tarminės leksikos priklausymas nuo bendrinės kalbos yra didžiulis, todėl geriau išsilaiko dialektizmai tose šnektose, kurių visa kalbinė sistema labai skiriasi nuo bk ir išsilaiko tradicinė apskritai (šiaurės žemaičiai kretingiškiai, vakariniai varniškiai, rytų aukštaičių panevėžiečių šnektos). Tai rodo ir „Lietuvių kalbos atlaso“ I tomo medžiaga, kur aiškiai matyti, kad įvairūs leksiniai dialektizmai (kūlis, pūrai, pylė, cprulis ir kt.) (plg. Vitkauskas V., 1966, 155—168) gerai išlikę vakarų Zemaičiuose. Apskritai išsilaiko neblogai tų reiškinių, daiktų, būsenų pavadinimai, kurių bendrinė kalba arba neturi, arba jie būdingi tradicinei buities aplinkai — įvairūs valgiai: patarmūsas ,,mirkalas®, putra „,kukulienė“ kastinys, spirgūtis ,,spirgintos kanapės“, šližikai „toks kūčių valgis“ (nors šaūtas „lapienė“ jau beveik visai užmirštas žodis DūnŽ 366; iš vartosenos traukiasi meisa „mėsa“, kiaiišis „kiaušinis“ — šis pastarasis žodis nyksta ir dėl kitų sumetimų: kai mašinoje į turgų važiuojanti senutė sušuko nespd-usketies | tra'uketies | kaū.šūs sutraiski'ste, kilo dideli juokai — tokia senutė kitą kartą bijos taip sakyti ir noromis nenoromis stversis bendrinės kalbos žodžio, nors dar daugelis vartoja formas kiaušynė „kiaušinienė“, kiauspirkis „Kiaušinių pirkėjas“, kiaušininkas „taip pat“, kiaūšgeris, -ė „kas geria kiaušinius“, plg. DūnZ 134). Tebėra gyvi ligų pavadinimai: blusinės | blusiniai „tymai“, kruopas „difteritas“, diegliai „tokia arklių liga“, gerstėklis ,,gargimas krūtinėje“, landuonis | landuéné ,,aptaka (Panaritium)“, liepélé „toks pūlinys apie naga“, pdrauga „votis“, sintis „astma“, pūtminys „tinimas“, slogos „sloga“, sliogtis „slogutis“, vilkis „katarakta“ (bet yra ir nykstančių ar net išnykusių: žibinkščiai „tokia vaikų liga, kiaulytės“, kūdugas „traukuliai“, kaškis ,niezai®) ir kt. Bendrinės kalbos pavadinimai dažnai šnektų atstovams yra nesuprantami, medicina, kulinarija tuos dalykus visai kitaip vadina, todėl įtaka yra menkesnė, nors yra ir kitimo atvejų. Žinoma, šiuo atveju kartais lemia šnektoje egzistuojančių sinonimų eilės tas žodis, kuris iš esmės sutampa su bendrine kalba. Pvz., nuo seno tose šnektose buvo sakoma kaskis, su.skis ir ni*Zas, žibiūkšte: | Zibi'nksté: ir kaulikes | kaulė.kes. Šios sinonimų eilės formos, paremtos bendrinės kalbos žodžių niėžas ir kiaulytes, dabar įsigalėjo visuotinai, o kitos vartojamos tik senosios kartos ar dažniau pasitai114 ko palyginimuose: prisikabina ka'p kaskis Krš, nanusekrati-u kap nu so.ske Pvn ir pan. Emus nagrinéti ryty varniškių (šiaurės rytų žemaičių diinininky) šnektų leksiką pagal R. Halligo ir W. von Wartbugo universaliąją leksikos schemą, čia norima pažvelgti tik į kelis tokius poskyrius: „Visatos“ dalį „Dangaus ir dangaus kūnai“ su šakomis ,,Dangus ir dangaus kūnai“ ir ,,Oras ir vėjai“ bei „Žmogaus“ poskyrius „Kūno dalys“ ir ,,Žmogaus (gyvenimo) apibūdinimas apskritai“ (iš skyriaus „Žmogus kaip gyva būtybė“). Nors „dangus ir dangaus kūnų“ temos dialektizmai nėra labai įvairūs, bet jie gana gerai išsilaikę tradicinėje šnektoje: sietinis „,sietynas“, grigo rūtai „grįžulo ratai“, aūšros žvaizdė „aušrinė“, žvaizdės „Žvaigždės“. Jaunoji karta jų nebeperima, vartoja daugiau bendrinės kalbos formas, nors mėnulio fazių vardus pilnija „,pilnatis“, tarpijos „laikas tarp seno ir jauno mėnulio“, dėlčius „delčia“ vartoja bemaž visi. Gana svyruoja atmosferos reiškinių vardai-dialektizmai. Vieni vartojami daugumos (dudra, brėkšma, „,prietema“, brėkšti „temti“, drabna „šlapdriba“, graustinis ,,perkūnas“, piėtvėjis „pietų vėjas“, pašvaistė, vésulas „viesulas“, žaibas | Zéibas ,,zaibas®), kiti pradeda įvairuoti (gydra ir pagada, oraryksté ir vaivorykštė | vaivorykštė), treti pamažu pamirštami (duja, ,,smulkus lietus“, dujéti ,,smulkiai lyti“, gaidryties „„giedrytis“, apyžlėja, žlėja ,,prietema*). Gana gerai laikosi įvairūs dialektizmai, priklausantys pagal šią leksikos klasifikaciją poskyriui ,,Zmogaus kūno dalys“. Nors čia medicinos darbuotojai ypač gali paveikti šnektą pagal dabartinę išaugusią medicinos apsaugą, bet savitas žmogaus kūno dalių įvardijimas neišeina iš apyvartos. Pavyzdžiui, kaip jau dažnai medikų yra sakomi pavadinimai Zarna, skraiidis, smilkinys, bet savi žodžiai grobas, pilviūkas, plonimas | plényma tvirtai išlieka, kartais tik pasakoma skrandis, smilkyps (?) ir kaip kaimo žmonėms naujas organas akloji ždrna (pakeistas kirčiavimas). Tvirtai,net jaunesniųjų yra vartojami žodžiai bulé ,,viena užpakalio pusė“, čiūrnis „riešas“, dugnėolis ,,storoji žarna“, mominé „,momuo“, nugafkaulis „stuburas“, smūgenės | smagenys „smegenys“, kulkštinas „kojos kaulelis“, krduklas „šonkaulis“, stdibulas „rankos kaulas“, udstai „ūsai“, išlaikomas kitas kirčiavimas: gerklė, gerklę, subiné. pakeistas kamienas: dėlna „,delnas“, nosė „nosis“, kūlšė „kulšis““". Ypač populiarūs, net miestelių ir miestų interdialekto atstovų vartojami vaizdingi, humoristiški galvos, burnos, akių, gerklės, kaulų, lūpų pavadinimai: kramė „galva“, mūrzė, putrūlakė, rūkė „burna, veidas“, veizolai „akys“, gamarinė „gerklė“, vėpšlos, zabtai, žioplos „vietos apie lūpas“, piitkaulis, pyskaulis „stambieji kaulai“, stibynas, stibynkaulis „blauzdos kaulai“. Šiek tiek „aplyginamos“ fonetinės ypatybės: ginsla keičiama gysla, ninkštis (apie Pavandenę) — nykščiu (1), skinsgrobis — skysgrobiū, pasirenkamas bendrinės kalbos kamienas: ausė — ausis ir kt. Gerai išlaikoma didesnė dalis žmogų apibūdinančių, ypač vaizdingųjų dialektizmy. Jų daug dar vartoja net interdialekto (Kuršėnai, UZventis) atstovai: baddvisa „skurdžius“, bėbis, -ė „kvailys“, blérbyné „plepys“, cipyné , kas cypauja, krizena“, érgla „juokdarys“, gagris „storžievis“, gargūras „kas landus“, girmakšlys, -ė ,,pagyrūnas“, gribišas, -ė, krūčas, -ė „,vagilis“, išpėpa, ištiža nevykėlis“, knėpšė „netikusi moteris“, lėderga, lėrva ,begédis, nevala“, mautūvas ,kas daug valgo“, lutis, -ė „Kas trumpų kojų“, miegriigtis, -ė ,,miegalius®, mūgulis, šūtulis „Kas nerimtai elgiasi“, paližokas, -ė ,,palaižūnas“, smūrglaiža, snarglaéda „,vaikėzas“, snopa „žioplys“, stypla „labai išaugęs žmogus“, stumtūvas, šliaužtūkas | šliauštūvas , kas dirba visus darbus“, šatrija ,,pašėlusi moteris“, šavalka „valkata“, škrūbalas ,,sudzilives senas žmogus“, tepérna „kas iš lėto kalba“, terliūzas „dručkis“, ūžmiršoklis, -ė , kas viską užmiršta“, vébra „žioplys“, žlebėrna , kas nenoromis valgo“ ir daug kitų. Noras kal7 Svyravęs šio žodžio kamienas jau K. Donelaičio laikais (žr. Donelaitis K., 1977, 174; plg. Kabelka J., 1964, 120). Apie i-kam. perėjimą į ė-kamieną žr. Zinkevičius Z., 1966, 224—225. 8% 115 bėti vaizdingai, įgeliančiai, matyt, neleidžia užmiršti šių leksinių dialektizmų, nors vienas kitas jau retai vartojamas, pvz., luibis, -ė „žioplys“, pludungis, -ė ,,paleistuvis, palaidūnas“, keičiama fonetika: malūgis, -ė — melagis. Panaši padėtis yra daugelyje kitų semantinių grupių. Nors kai kur senieji dialektizmai ir laikosi, bet bendrinės kalbos poveikis yra didelis: nemaža sinonimų išeina iš vartosenos, žodžių daryba, nedėsninga fonetika pakeičiama bendrinės kalbos atitikmenimis. Ypač labai greitai nyksta senųjų tikėjimų žodžiai (gabija „Šventoji ugnis“, indėvė „piktoji dvasia ir kt.), buvusių amatų, įvairių įrankių, daiktų pavadinimai, žinomi dabar tik pačių senųjų ar jau ir visai nebevartojami. Taigi dialektizmų egzistavimas priklauso nuo daugelio faktorių: kultūros kilimo, bendrinės kalbos įsigalėjimo įvairiose gyvenimo srityse, vidinių šnektos ar tarmės procesų ar poreikių. Ypač svarbi ir mokslui būtinai suregistruotina pasyvioji tarminė leksika, kuri, sparčiai nykdama su išmirštančia senąja mūsų kaimo karta, dar išlieka ekspresyviai, perkeltinėmis reikšmėmis pavartota. Štai, pavyzdžiui, šiose aprašomosiose šnektose išnyko žemaitiškasis veiksmažodis kditéti „rūpėti“, bet imta daiktavardiškai vartoti viena jo forma sustabarėjusiame pasakyme kas ne kaitė „bepigu“ (kas ne kd-iti vi'na" buoba gi'vė'nti Krš DūnŽ 1188). Nutrūkus ryšiams su buvusiu veiksmažodžiu, atsiranda visai nesuprantamų formų: kas ne kaitra | ka muoti'na vai.kūs privė'iz DūnŽ 118. Žodis dobstė „,suplyšęs, išdundėjęs drabužis“ dabar nyksta, o štai atsiranda dažnesnis vaizdingas pasakymas duopsti sėnis „,visiškas paliegėlis“. Net bažnyčia yra atsisakiusi įvedybų apeigų ir termino, o pirmą kartą kur atėjusis lengvai pasako: pė'rma ka'rta | če mg.na i‘vedi-bas Pvn, če muna i*vedi-bas | vėsk par uii.tra psi Krš. Rodos, bruZo niekas nebemusa, faktiškai nebėra tokio žaidimo ir frazeologizmo, o štai kaip apie paleistuvavima užeina kalba, dažnai sakoma musa brūža su bledi-nums i nėgražė“ susirga Krš (Urkuvėnų k.), ddr vé'pslas pi'ninū'tas | puo krirmus brūža mus Krš (Akminaičių k.). Ripkos irgi niekas nebemuša, bet palyginima niiosi ka'p ripkas keini“s ,,uzZknebusi* galima dar išgirsti. Kai kurie žodžiai tik ir išlieka palyginimuose, priežodžiuose: nelika nieka ne spa-ga „nė trupučio“ (o L. Ivinskiui tai buvo bendrinis daiktavardis, reiškęs „,Ilašą“), do kū'p vi‘nc | kū"p saula-bruolé: Pvn (DūnŽ 315) ir kt. Seniau sakydavo lietuviškus žodžius mefgvaikis „nesantuokinis vaikas“, kalinys „kalėjimas“, skdrda, mišlius | mišinys „tokie javai“, dviliūikės , antklodés antvalkis“, o dabar dažniausiai benkartas, turma (dažnai keičiama kalėjimu), bléka, miešūnas, čikėlas. Čia ir bendrinė kalba nieko nepadaro. Dialektizmų funkcionavimas, nykimas dabartinėse šnektose neturi ryškesnių dėsnių. Čia daug lemia visuomeninis ir kultūrinis tautos gyvenimas, pačios šnektos sistema (kontaktuojančių su artimesnėmis bendrinei kalbai šnektomis mažesnės skirtybės nyksta dargi greičiau), pagaliau kalbančiųjų tarmiškai poreikiai (ekspresinė leksika išlieka ilgiau). Viena tik aišku, į tarminę leksiką dabar turi būti atkreiptos visų mūsų, kalbininkų, akys, ji turi būti sparčiais tempais užrašinėjama. Literatūra Būga K. Aistiški studijai. Peterburgas, 1908. Donelaitis K. Raštai. V., 1977. Grinaveckienė E. Lietuvių literatūrinės kalbos ir tarmių sąveika. — Kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1967. Grinaveckis V. Žemaičių miestų interdialektų fonetinės ypatybės. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1974, t. 1 (46). Jonaitytė A. Tarmių sąveikos ir niveliacijos reiškiniai šiaurės vakarų aukštaičių šnektose. — Kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1967. Kabelka J. Kristijono Donelaičio raštų leksika. V., 1964. Kucala M. Porėwnawezy stownik trzech wsi Mažtopolskich. Wroclaw, 1957. 9 Paulausko J. (1977, 117) padaryta veiksmažodžio forma: kas ne kaitėja, bet tai jau išvertimas į bendrinę kalba, o ne transponavimas: kaitéja šnektoje skambėtų *kd.itie. 116 Paulauskas J. Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas, K., 1977. Vidugiris A. Dainavos šalies žmonių tarmė. — Kn.: Merkinė. V., 1970. Vidugiris A. Gervėčių tarmės leksiniai dialektizmai. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1974, t. 1(41). Vitkauskas y. Apie kai kurių Zemaitiskiy žodžių vartojimą. — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., ite Fe Vitkauskas V. Pastabos dėl Žemaitės raštų kalbos. — Kn.: Žemaitė. V., 1972. Vilkauskas V. Šnektų grupės žodyno sudarymo principai. — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1972 t. 13. Vitkauskas V. Žodyno turtai žemėlapiuose (rec.) — Kultūros barai. V., 1977, Nr. 12. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Henokynnsiū A. II. Basrro-cjnaBaHcKHne s3bIKOBBIE CBS3H. — Kues, 1976. Mpuruuns OnKHcaHHS s3eikos MHpa. M., 1976. Ounun O. II. Ilpoekr „CjioBaps pycckHx HAPOAHBIX roBopoB“. — M. —JI., 1961. Ounun O. Il. C.10Baps pyccKHX HApoOjIHLIX roBopoB. JI., 1965, ų. 1. , Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas BJIHS1HHE COLIMAJIbHBIX GAKTOPOB HA ĮHMAJIEKTHYPO JIEKCHKY Pe3t0omMe B Hacrosmee BpeMs JiuTOBCKHe. HapogHbie FOBODpbI ObiCTpO HUBEJAHPYIOTCH. Y CKOpEHHBIMH TEMOAMH H3 YNOTDpeOJIEHHA BLIXOAAT JEKCHYECKHE, CEeMAHTHUECKHe H ApyrHe AHaJIeKTH3MSI. OcHoOBHBIE npHuHHbI 3TOTO MPONECCa: a) HAT/ILIB B TOBODBbI CJIOB /IHTEpaTypHOTro0 s3bIKa; 6) oTMHpanne peajiuū, sBJIieunHė. Kak rioka3biBaeT JieKCcHueCKHil MaTepHa)Ji JKeMai TCKHX roBopos (OkpecTHocrH Kypuwenait, Ykesiutuc, ITaBanusue, Bujcoauc), OTHOCHTEJIbHO XOpOWIO COXpaHSIOTCH B STHX TOBOpaX HA3BAHHA CNEUH(HYECKAX NPEAMETOB, SIBJIEHHII, IKCIPECCHBHAS JEKCHKA, YACTO ynoTrpedjisteMas1 Rake NpeicTaBHTe. 1sIMH HHTepAHaJeKTa (r. Kypurekau, r. Yxkssuric).