Lingvistinis ir socialinis kodifikacijos santykis su norma

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Pranas KNIŪKŠTA LINGVISTINIS IR SOCIALINIS KODIFIKACIJOS SANTYKIS SU NORMA Kalbos norma yra viena svarbiausių kalbos praktikos problemų ir sudedamųjų dalių. Normos supratimas formavosi ir kito kartu su literatūrinės kalbos ir kalbos kultūros teorija ir yra su ja abipusiškai susijęs. Iš teorinės kalbos kultūros koncepcijos kyla požiūris į normą, o normos supratimas savo ruožtu daro poveikį visai Įkalbos kultūros teorijai ir praktikai. Kalbos normos terminas vartojamas dviem reikšmėmis. Kasdieninėje kalboje ir kalbos praktikos literatūroje normomis vadinamos suformuluotos, paprastai ir raštu užfiksuotos taisyklės, nurodymai ir pavyzdžiai, kurių reikia laikytis, ar konkretūs kalbos faktai, kuriuos leidžiama vartoti. Taip suprantama norma Yra sąmoningai apdorotas ir reguliuojamas kalbos reiškinys, turintis subjektyvų socialinį pobūdį. Teorinėje literatūroje normos terminas vartojamas platesne reikšme, būtent — realieji kalboje įsigalėję dėsniai ir reiškiniai, „reguliariai vartojamos gramatinės ir leksinės priemonės“ [['aBpanek B., 1967, 339]. Nuo Prahos lingvistinio būrelio laikų imta skirti realiąją kalbos vart6sena, kūrią vadiname norma, ir vartosenos fiksavima, aprobavima bei reguliavimą, kurį imta vadinti kodifikacija. Į taip suprantamą normą neįeina tie subjektyvieji socialiniai momentai, kuriuos matėme pirmuoju atveju. Jie paliekami kodifikacijai. Kalbos normą čekų kalbininkai laikė ir tyrinėjo kaip sociolingvistinį reiškinį. Toks požiūris visuotinai įsigalėjęs ir tarybiniame kalbos moksle. Lingvistinis ir socialinis požiūris į normą kyla iš atitinkamo — struktūrinio ir funkcinio — požiūrio į kalbą: lingvistinis iš to, kad, Prahos lingvistinio būrelio Tezių žodžiais, „kalba yra raiškos priemonių sistema“, struktūrinis — kad toji sistema „padeda pasiekti tam tikrą tikslą“ [Te3ncki, 1967, 17]. Normos socialinį pobūdį tiesiogiai rodo tai, kad ji yra bendra ta kalba kalbančiam kolektyvui, kad ji kinta kartu su socialinėmis sąlygomis, pagaliau tai, kad ji turi nuo kalbos sistemos nukrypstančių elementų. Normos supratimui svarbus ir kitas čekų kalbininkų principas — aiškiai skirti vartoseną nuo literatūrinės kalbos. Tą principą taikydami lietuvių kalbai, mes skiriame liaudies šnekamosios kalbos ir literatūrinės kalbos normas. Jų socialiniai ir lingvistiniai pagrindai yra kiek skirtingi. Liaudies kalbos norma visiškai remiasi vartosena. Vartosena yra ir literatūrinės kalbos normų pagrindas, bet jas taip pat veikia kalbos teorija ir kalbinės bei kitokios visuomenės pastangos. Prie jų priklauso kodifikacija, pastangos tą kodifikaciją realizuoti, kurias galima vadinti normalizacija [HuxoBuu B. A., 1970, 13], ir įvairios išorinės priežastys, lemiančios atskirų normų likimą. Literatūrinės kalbos normos labiau suvokiamos jos vartotojų, labiau privalomos, stabilesnės už šnekamosios kalbos normas, nes tik stabilias normas turinti literatūrinė kalba tegali atlikti savo funkcijas — būti, pirma, visos visuomenės ir, antra, tiksli ir patikima bendravimo priemonė. Norint sėkmingai dirbti literatūrinės kalbos normalizacijos ir kalbos kultūros darbą, reikia suvokti, kaip ir iš ko susidaro literatūrinės kalbos normų mechaniz85 mas, kas ir dėl kokių priežasčių čia ateina iš vartosenos, ką nulemia ar gali nulemti lingvistinės ar kitokios visuomenės pastangos. Išsami lietuvių kalbos kultūros teorija dar nesukurta, tačiau jos bendrieji principai jau baigiami suformuluoti. Jie dėstyti P. Joniko (1937, 529—544), J. Palionio (1961, 5—21), K. Ulvydo (1965, 3—8; 1967, 36—67), A. Pupkio (1970, 65—67; 1972,5—11; 1977,23—29), A. Girdenio (1970, 65—67; 1977, 23 — 29), A. Piro¢kino (1970, 5—11), V. Labučio (1970, 12—18; 1972, 12-16), A. Paulauskienės (1972, 16 — 26) ir kitų kalbininkų straipsniuose. Tie principai ir apskritai mūsų kalbos kultūros teorija kuriama daugiausia remiantis Prahos lingvistinio būrelio idėjomis ir tarybinių rusų kalbininkų teoriniais veikalais. Visuotinai pripažįstami du dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos šaltiniai: gyvoji liaudies kalba (tarmės) ir pati literatūrinės kalbos vartosena, nors dėl jų santykio esama skirtingų nuomonių. Nėra abejonės, kad literatūrinės kalbos vartosenos, kalbininkų mintis, absoliutizuoti raštų kalbos reikšmės. Mūsų literatūrinė kalba yra daug artimiau susijusi su liaudies kalba ir savo fondus dar gausiai tebepildo iš jos. Tos normos, kurios literatūrinei kalbai paimamos ir kodifikuojamos iš vartosenos, čia ateina su socialinėmis ir kalbinėmis priežastimis, leidusiomis joms atsirasti ir prigyti. Kalbos normalizacijai svarbiau ne jų atsiradimo priežastys, o tai, kurie reiškiniai ir dėl ko virsta ar gali virsti literatūrinės kalbos norma, o kuriems keliai į ją užtverti. Lietuvių kalbininkų kelti įvairūs kriterijai, kuriais kodifikacijos požiūriu vertinami egzistuojantys ar sukuriami kalbos reiškiniai. Dažniausiai nurodomi tradiciniai grynumo, taisyklingumo ir aiškumo kriterijai. Dar minimas tikslumas, logiškumas, estetiškumas, vartojimo dažnumas, tipiškumas. Lingvistiniai iš jų yra taisyklingumas ir tipiškumas, socialiniai — vartojimo dažnumas ir estetiškumas. Grynumas — aiškiai mišrus, kitus irgi sunku priskirti kuriai grupei. Pastaruoju metu vis dažniau minimi ir pabrėžiami tikslingumo ir sistemingumo kriterijai. Tikslingumo kriterijus reiškia kalbos reiškinių vertinimą pagal tai, kaip jie atlieka savo tikslus ir funkcijas. Pagal jį, jei kalbos reiškinys savo uždavinį atlieka, jis geras, neatlieka — negeras. Tikslingumo kriterijus kyla iš kalbos socialinės prigimties ir kalbos normas vertina tik iš išorės. Jis nieko nepasako apie normų vidines ypatybes, juo negalime patikrinti esamų, o juo labiau atsirandančių kalbos reiškinių lingvistinės vertės, dėl to jo negalime laikyti ,,vieninteliu realiu literatūrinės kalbos kodifikacijos pagrindu“ [[upasuuc A., Tlynkuc A., 1977, 23]. Greta jo reikia ir kitokių — kalbinių kriterijų. Vienas pačių kalbiškiausių ir yra sistemingumo kriterijus. Jis gana artimas taisyklingumui, tik taisyklingumas labiau suprantamas kaip sutikimas su atskirais kalbos dėsniais ar kodifikuotomis taisyklėmis, o sistemingumas — kaip sutikimas su kalbos sistema. Kalbos sistemingumas yra toks svarbus ir būtinas dalykas, kad kai kieno jis iš viso laikomas ne kriterijum, o ,,kalbos ir jos normos egzistavimo prielaida, conditio sine qua non“ [Girdenis A., Pupkis A., 1970, 67]. Tačiau sistemingumo negalima išbraukti iš kriterijų būrio. Toks pat conditio sine gua non yra ir tikslingumas, tik tikslingumas yra socialinė, o sistemingumas — lingvistinė kalbos ir jos normų egzistavimo prielaida. Natūralūs kalbos reiškiniai atitinka jas abi, todėl literatūrinės kalbos normas tegalime įvertinti tik kryžmiškai peržvelgę tikslingumo ir sistemingumo požiūriu. Visi kiti kriterijai derinami su jais arba pasitelkiami tada, kai šių nepakanka. Nuo jų abiejų, o ne nuo vieno tikslingumo, atsietai negalima vaisingai taikyti net tokio svarbaus kriterijaus, kaip grynumas. Tie kitakalbės kilmės reiškiniai, kurie dubliuoja savos kalbos žodžius ar konstrūkcijas, atsijojami pagal grynumo ir tikslingumo kriterijų. Tačiau svarbiausias svetimybių vertės matas vis dėlto yra sistemingumas (taisyklingumas). Besąlygiškai atmestini tie svetimi reiškiniai, kurie nepritampa 86 prie mūsų kalbos sistemos ir ardo ją. Tokios dažniausiai yra sintaksės ir žodžių darybos svetimybės, turinčios puikiausių lietuviškų atitikmenų, pvz.: jis grįžo pirmo birželio (= .birZelio pirmą); tris dienas išbuvo ant biuletenio (= turėjo biuletenį); kibirkščių gaudytojas (= gaudytuvas); atremontavo (= suremontavo) traktorių. Negalima pateisinti ir tokių sistemą ardančių svetimybių, kurioms savų pakaitų sunkiau rasti. Tokiais atvejais reikia daugiau išradingumo. Atsiriboję nuo vertinio originalo, rašytojinę spaudą sėkmingai pakeitėme literatūrine spauda, nes rašytojų spauda tam reikalui netiko. Tačiau, teisindamiesi, kad ,,néra kuo pakeisti“, toleruojame su lietuvių kalbos žodžių daryba nesiderinantį veiksmažodį priešpastatyti. O juk, įveikę inerciją, galėtume jį pakeisti arba priešpriešinti, arba supriešinti. Tų vertinių ar skolinių, kurių darybinė struktūra ar vidinė forma dera prie lietuvių kalbos sistemos ir kurių reikia tikslingumo požiūriu, negalime pasmerkti vien todėl, kad jie svetimos kilmės. Savikritika, varstotas ar blynas turi visas lietuviškų žodžių teises. Į lietuvių kalbos normas pagaliau įsipiršo ir tarka. Imame suprasti, kad teks įsileisti ir papkę, bet, nepaisydami tikslingumo, tase vis dėlto tebenorime vadinti krepšiu, liustrą šviestuvu, faršą malta mėsa. Ir iš viso nemaža skolinių kodifikuotojai atmeta ne dėl nereikalingumo ar netikimo lietuvių kalbai, o iš tradicijos, dėl tautinės savigarbos ir kitų subjektyvių priežasčių. Tokia savigarba kalbininkui, be abejo, reikalinga, bet jos negalima daryti kodifikacijos principu. Keldami į pirmą vietą tikslingumo ir sistemingumo kriterijus; vis dėlto pagal juos kalbos reiškinių negalima surikiuoti į ištisines eiles. Pavyzdžiui, atrodo, netikslinga tai pačiai realijai turėti kelis raiškos būdus, bet sinonimiški, net paralelūs reiškiniai, išskyrus terminiją, nėra yda. Beprasmiška svarstyti, kurį iš variantų — kiškį ar zuikį, mešką ar lokį — palikti literatūrinėje kalboje, kurį vyti iš jos. Perteklinius reiškinius kalba stengiasi reguliuoti pati — arba juos diferencijuoja, arba pasirenka vieną kurį, ir nereikia dirbtinai užbėgti jai už akių. i ' Normos variantai yra natūralus kalbos, taip pat ir literatūrinės, reiškinys. Be ju negalėtume diferencijuoti funkcinių stilių, kuriuos teoriškai dabar visi pripažįsta, bet praktiškai ne vienas vengia arba net taiso informacinius ir oficialiojo stiliaus pasakymus: išėjimas į miestą tuneliu, atidarė susirinkimą, užtikrinti dalyvavimą. Variantai anaiptol negriauna kalbos normų, tik daro jas paslankesnes, leidžia pamažu pereiti nuo vienos prie kitos. Normos kitimas per variantus padeda išlaikyti paslankų (dinamišką) stabilumą, panaikina prieštaravimą tarp normos pastovumo ir jos raidos [Mertesuye B., 1967, 381; Emnnuka A., 1967, 553; Cksopuos JI. H., 1970, 68]. Nepaslanki, variantų nepripazjstanti kodifikacija dažnai ardo stabilumą. Tai akivaizdžiai rodo priesagos -inis būdvardžių kirčiavimas. Per tris dešimtmečius išėjusiuose trijuose norminamuosiuose lietuvių kalbos žodynuose buvo keičiamos ar tikslinamos šių būdvardžių kirčiavimo taisyklės ir, derinantis prie jų, atskirų būdvardžių kirčiavimas. Pavyzdžiui, RŽ „kirčiavo veislinis, dujinis, arbatinis, DŽ ir DZ, — veislinis, dujinis, arbatinis; RZ ir DZ kirčiavo visūomeninis, santykinis, DZ, — visuomeninis, santykinis; RZ — būdvardinis, sintaksinis, DZ — būdvardinis, sintaksinis, DZ, vėl būdvardinis, sintaksinis. DZ, yra pakeitęs apie 150 DZ būdvardžių kirčiavimą. Tai, kas viename žodyne laikoma norma, kitame tampa klaida. To neatsitiktų, jeigu nebūtų bijomasi pripažinti kalboje realiai egzistuojančius normos variantus. Norma būtų ne tik paslankesnė, bet ir stabilesnél. Normų stabilumą ardo ir perdėtas noras jas sutalpinti į suschemintą sistemą, tvarkyti, Mathesiaus žodžiais tariant, pagal „ištisinio reguliarumo principą“ [Maresuyc, 1967, 384]. Ištisinės taisyklės vaisingiau taikomos kodifikuojant ar kuriant naujus reiškinius. Pavyzdžiui, žodžių darybai reikia specializuotų priesagų ir tipiškų 1 Tiesa, DZ, atsirado apie dešimtį šių būdvardžių kirčiavimo variantų, bet daug daugiau jų turi net vienodžiau kirčiuojamos formos, pavyzdžiui, priesagos -ingas būdvardžiai. Be variantų čia pateikiami net dvejopai kirčiuojamų daiktavardžių vediniai su -inis: proginis (:préga 1, proga 4), irklinis (:irklas 1, 3), rūšinis (: rūšis 1, rūšis 4); audrinis (:audra 4, dudra 1), vapsvyinis (: vapsva 2, 4). 87 darybos modelių, nors ir Čia prireikia iš vartosenos periferijos paimtų žodžių šaknų, netipiškų priesagų ir papildomų vidinių žodžių darybos priemonių. Tuo labiau į schemiškas taisykles atsargiai tegalima sprausti kalboje prigijusius iš esmės sistemai neprieštaraujančius žodžius. į Ilgą laiką vartojome daiktavardžius darbovietė, darbotvarkė. Bet štai kažkas sumanė jungiamąjį balsį o, kuris nesutampa su pirmojo dėmens kamiengaliu, pakeisti „taisyklingesniu“ a. Atsirado darbavietė ir darbatvarkė. Tie, kas balsiu o nepatenkinti, bet supranta žodžių pavidalo kaitaliojimo žalą, vartoja junginius darbų tvarka, darbo vieta. Užkliudę įsigalėjusius variantus su o, pažeidėme ne tik stabilumą, bet ir tikslingumo principą: toms pačioms sąvokoms pavadinti atsirado po tris variantus. Be to, suplakamos dvi skirtingos sąvokos: darbo vieta ,,vieta, kur dirbama“ ir darbovietė „įstaiga, kurioje dirbama“. Viso to nebūtų, jeigu būtume palikę ramybėje jungiamąjį balsį, nes jis nebūtinai turi sutapti su kamiengaliu, plg.: darbams — darbymetis, kojoms — kojugalis, kraštams — kraštotyra. Istisinio reguliarumo šalininkai klaida linkę laikyti būdvardžius dvišakas, keturkampas, nes, girdi, sudurtinių žodžių galūnė turinti būti -is. Jie į literatūrinę kalbą nenori įsileisti daiktavardžio skaitliukai, nes joje nėra žodžio skaitlius. Atsirado net „ištaisytas“ to žodžio variantas skaičiukai. Bet argi literatūrinei kalbai reikalingo termino negalima daryti iš tarmės žodžio? Juk nepuolame smerkti antplūdžio todėl, kad literatūrinės kalbos veiksmažodis yra ne antplūsti, o užplūsti. Pagaliau argi negalima iš tarmės paimti ten sudarytus ir vartojamus žodžius ir juos suprasti kaip neišvestinius. Visais minėtais ir daugeliu kitų atvejų, taisant tariamuosius netaisyklingumus, nepaisoma tikslingumo ir realiosios vartosenos. Ypač nerimą kelia tai, kad klaidomis apšaukiami tarmių žodžiai, netelpantys į gramatikų sukurtas taisykles. Tą nerimą A. Jonaitytė yranusakiusi taip:,,Skaitant kai kurių kalbininkų straipsnius ar klausantis jų kalbų, kartais irgi susidaro įspūdis, kad tarmės — tai vos ne pati didžiausioji mūsų kalbos bėda ir kad visos kalbos negerovės daugiausia atsiranda dėl jų“ (1969, 2). Prie tos problemos galima priskirti ir daiktavardžio metai vartojimą su skaitvardžiais. Literatūrinėje kalboje metus, kaip ir kitus daugiskaitinius daiktavardžius, reikalaujama vartoti tik su dauginiais skaitvardžiais. Spaudoje dabar taip ir daroma, bet neredaguotuose raštuose, šnekamojoje netarminėje kalboje ir tarmėse su šiuo žodžiu daugiausia vartojami paprastieji skaitvardžiai. „Lietuvių kalbos žodyne“ (1970, 90—100) prie metų pateikta vienuolika sakinių su skaitvardžiais nuo vieno iki devynių: vienas su skaitvardžiu vieni, trys su treji, kiti septyni su paprastaisiais skaitvardžiais frys (2x), šeši (2x), septyni. aštuoni, devyni. „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijoje“ (1970) pavyko rasti 110 kartų su kiekiniais skaitvardžiais nuo vieno iki devynių pavartotą žodį metai. Čia jis dažniausiai irgi eina su paprastaisiais, o ne dauginiais skaitvardžiais. Metų vartoseną chrestomatijoje rodo 89 p. pateikta lentelė. ; Ir Žodyno, ir Chrestomatijos duomenys rodo, kad visoje Lietuvoje paplitę pasakymai dveji, treji metai, nors greta vartojami ir du, trys metai. Nuo keturių iki devynių su daiktavardžiu metai beveik visa Lietuva vartoja paprastuosius kiekinius skaitvardžius. (Dauginius skaitvardžius, ir tai su priesaga -eli, su metais nuosekliai vartoja tik nedidelis šiaurės rytų Lietuvos kampelis — Ignalinos ir Švenčioniū apylinkės.) Šių skaitvardžių vartosena su metais nuo ištisinio reguliarumo nukrypsta dviem atžvilgiais. Pirma, paprastuosius kiekinius skaitvardžius vartoja ne tik tos tarmės, kurios astronominiam laiko tarpui („rog“) pavadinti turi vienaskaitos formą metas, ir antra — greta dveji, treji dažnai sakoma keturi, penki... devyni metai. Chrestomatijoje yra sakinių, net iš pačios rytų Lietuvos, kur greta dauginio skaitvardžio dveji kitas skaitvardis — paprastasis: Račiūkuose dvejų mėtų vaikėlį traūkė, o penkiū mėtų paskui račiukūs eina (283) (Mančiušėnai, Širvintų raj.); Kéturis metus piemenėlė buvaū, dvejūs metus krutéjau už merigą (355) (Sutai, Švenčionių 88 Skaitvardis Žem. | Vak. | Vid. Ryt. Dz. | Ne liet. | Iš viso į vienas — 2 = = = = 2 vieni — 3 — 3 1 i 9 du 6 || = || 2 = 10 | dveji |--3 | 1 6 1 1 13 3 trys 4 3 = gi, — — 10 treji =- = — 2 2 — 4 , | keturi TA ee 6 1 | 4 9 ketveri — = = = | i = = | | ; | | | k penki | 4 = pate | sand penkeri — — | — mia D | || | 6 | | 6 šeši || | — 2 1 = | 4 šešeri == = L „2. - | -— | „| septyni ad tai 5 9 i Reg (E septyneri = - — — 2 =p 2 | 8 aštuoni || — 2 3 — | = 6 | aštuoneri — — = J || | || | 2 9 devyni = 3 1 2 = - | 6 | "devyneri - | = TT = = EEL cm į || | = : | : paprastyju 21 10 9 | 30 6 — 76 Iš viso als dauginiu 3 4 1 | 11 12 3 34 Na || | mų. | — raj.). Matyt, reikšmės turi žodžio ilgumas ir artikuliacijos patogumas: vienas dalykas tarti dveji, treji, kitas — septyneri, devyneri, o juo labiau devyniasdešimt devyneri metai. Tas nepatogumas faktiškai susidaro tik su metais. Su kitais daugiskaitiniais daiktavardžiais, pavyzdžiui, pirštinės, žirklės, lubos, durys, kailiniai, marškiniai, dažniausiai vartojami skaitvardžiai vieni, dveji, treji, o metų kiekius minime dažnai ir įvairių įvairiausius. Dažnas tų skaitvardžių poreikis ir ilga jų forma verčia su metais vartoti patogesnius variantus. Vartoseną veikia ir įvairios kitos priežastys, kurios, susipindamos ir viena kitą papildydamos, kuria gyvąją kalbą. Ar, sistemingumo sumetimais nepaisydami vartosenos, negriauname pasitikėjimo gyvąja kalba, ar nekertame natūraliosios kalbos šaknų? 89 Galima vienaip ir kitaip atsakyti į anuos klausimus, bet, be abejo, nesusipratimas skaitvardžiui vieni prikergti kitų dauginių skaitvardžių priesagą -eri. Vieni ir taip yra dauginis skaitvardis. Vieno daugiskaitos forma tereikalinga tik vartoti su daugiskaitiniais daiktavardžiais, nes daugiau nei vienam daiktui nusakyti yra kiti skaitvardžiai: du, trys, keturi... Tarp vienas ir vieni yra toks pat santykis, kaip tarp du ir dveji, plg.: viena pirštinė — vienos pirštinės (viena pora) ir dvi pirštinės — dvejos pirštinės (dvi poros). Žodžio vieneri nevartoja nė viena tarmė nei su metais, nei su kitais daugiskaitiniais daiktavardžiais. Sakoma: Penki tvartai, vienos durys; Vienus langus išėmė, antri liko. Tik po to, kai pradėjome painiotis su septyniais ir septyneriais metais, sugalvojome ir vienus metus pakeisti vieneriais. O tada jau atsirado ir vieneri rūmai, vienerios staklės, net kiekvieneri metai. Iki visiško „,taisyklingumo“ betrūksta, kad dvejus, trejus pakeistume dvejeriais, trejeriais. Į perdėtą grynumą ir ištisinį reguliarumą nukrypsta net vienas kitas tų kalbininkų, kurių teoriniuose straipsniuose dėstomos gana nuosaikios mintys. Teorija su praktika ne visai sutampa, matyt, todėl, kad praktinės rekomendacijos, taisymai ir jų principai remiasi ilgoka tradicija, o teorinės mintys daugiausia imamos iš kitų tautų kalbininkų veikalų. Tuos du dalykus mums ne visada tepavyksta suderinti. Ne visada jie pakankamai tesusiejami ir su mūsų dabartine situacija. Juk ne visa, kas tinka kitoms kalboms, pritaikoma lietuvių kalbai, ir ne viskas, kas buvo diegta į lietuvių kalbos praktiką, yra prigiję ir tinka mūsų dienoms. Nereikia turėti iliuzijų, kad bus patenkinti visi dabartinių kalbininkų norai ir priimti visi jų siūlymai. Kalbininkų dirbamas kalbos kultūros bei normalizacijos darbas bus tuo paveikesnis, kuo geriau jis tenkins visuomenės kalbinius poreikius ir kuo labiau kalbos praktikai paisys lingvistinių ir socialinių sąlygų, būdingų dabartinei lietuvių literatūrinei kalbai. Literatūra DŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1954. DŽ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972. Girdenis A., Pupkis A. Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija. — Kultūros barai, 1970, Nr. 1. Jonaitytė A. Literatūrinė kalba ir tarmės. — Kalbos kultūra ir tarmės (Kalbos sekcijos sąsiuvinis Nr. 13). V., 1969. Jonikas P. Mūsų bendrinės rašomosios kalbos kultūros problemos. — Židinys, 1937, Nr. 12. Labutis V. Dėl požiūrio į kalbos klaidas ir taisymus. — Kalbos kultūros teorija ir praktika (Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinis Nr. 18). V., 1970. Labutis V. Leksikos ir žodžių darybos norminimo principai. — Mūsų kalba, 1972, Nr. 8. Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. V., 1970. Lietuvių kalbos žodynas. V., 1970, t. 8. Palionis J. Apie literatūrinės kalbos norminimo pagrindus bei kriterijus. — Kn.: Dabartinė lietuvių kalba. V., 1961. Paulauskienė A. Gramatikos reiškinių norminimo problemos. — Mūsų kalba, 1978, Nr. 8. Piročkinas A. J. Jablonskio kalbos norminimo pagrindai ir principai. — Kalbos kultūros teorija ir praktika (Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinis Nr. 18). V., 1970. Pupkis A. „Kalbos praktikos vadovo“ sudarymo principai. — Mūsų kalba, 1972, Nr. 8. RŽ — Lietuvių kalbos rašybos žodynas. K., 1948. LUlvydas K. Dėl kalbos kultūros sąvokos. — Kalbos kultūra. V., 1965, sąs. 9. Ulvydas K. Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos leksikos normalizacijos klausimai. — Kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1967. T'aspanek B. 3ajnaun sureparypuoro s13biKa H ero KyjIbTypa. — B Ku.: TpaxcekHit JIHHTBHCTHyeckHH KpyxoK. M., 1967. Fupasuuc A., NMynkuc A. Bonpochl Kojudįdukaunu JHTOBCKOTO si3bika. — Mūsų kalba, 1977, Nr. 5. Enpanuka A. O npaxckoii Teopus JinTepaTypHOro si3bika. — B ku. : [Ipamckuii HH BHCTHYECKHMIT Kpymok. M., 1967. Mikoniai B. A. Hopma n ee Kojudėduranusi. — B Ku.: Akryanbubie MpočieMbi KyJbTYpPbl PeuH. 3:211970; 90 \ \IMHTBHCTHYE CK OF MU COUMAJIbHOE COOTHOWEHHS KOJH®HKALMH H HOPMbI | 7 Maresnyc B. O neo6xojnumMocTH cra6HjbHocTH JuTepaTypHoro sabIiKa. — B ku.: Ilpaxckuit JIHHTBHCTHUECKHH KpyxoK. M., 1967. Cksopuos JI. H. Hopwva. Jlureparypusiū s3bik. Kyabrypa peur. — B ku.: AkryaJibubie npo6JeMbI KYJIbTYDpkI peur. M., 1970. Tes3ncbhi npaxcKOoro JHHTBHCTHYECKOTO KpyxKa. — B Ki.: Tlpamckuit JUHTBHCTHUECKHH KpYKOK. M., 1967. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas r ’ / ra Pe31o Me / Hopmsa —“Q/iHa 13 OCHOBHBIX TIPOG.IEM H COCTABHBIX uacTeli KyJIbTYpBI peur. Tepmun „HopMa““ yrnorpeb.asercs BYX 3HAUYEHHSIX: BO-TIEPBBIX, HOpMAa — COPMY. IHPOBaHHBIE H 3aQUKCHPOBaHHble NpaBHJia H YKa3aHHs JHTEPATYPHOTO A3bIKA, BO-BTOPBIX, — ITO peasibHOe OOIIeNPHHATOE ynoTpedOjieHHe S3bIKOBRIX CPeACTB (BTOpOe 3HaueHHe HOPMbl CBOHCTBEHHO JIHTEPATYPHOMY S3BIKY H pasroBopHOil peur). COBETCKOE, B TOM UHCJIE H JHTOBCKOE, 53bIKO3HAHHe MDHAEPIKHBACTCS mueHns [1pakcKOro JiHHTBHCTHUeCKOTO KPYIKKaA: HOPMA SIBJISIETCSI JIHHTBHCTHUECKHM H COUHAJIbHIM siBjenneM. HMeioTCS OTOpHIE pa3j1HUHs5 MEXKAY JIHHTBHCTHUECKHMH H COLHAJbHBIMH OCHOBaMH HOPMBI JIMTEPATYPHOW H pasroBopHoil peur. [leppas mojisepraercsi BO3JEHCTBHIO HE TOKO OGBEKTHBHBIX, HO, B 3HAYHTEJbHOIl Mepe, H CyOBEeKTHBHBIX COIHAJbHBIX (AKTOPOB. O6uenpu3Hansl Ba HCTOYHHKA HOPM JHTOBCKOTO THTEPATYPHOrO $i3bIKa: HApOJHAast peub H ynorpebseHHe B CaMOM JHTepaTypHOM #A3bike. OnpeessioTcsi pa3Hbleé KPHTEPHH HOpMAJIH3auHH JIHTEpaTypHOTO SI3bIKA — TPaBHJIBHOCTb, UHCTOTA, TOYHOCTb, JIOTHYHOCTb H Ap. B mnocJejlHee BpeMsi Ha TMepBblil IJIaH BbIABHTAIOTCH KPHTEPHH 11€1€C000pa3HOCTH H CHCTEMHOCTH. IlepBbili H3 HEX SBJSETCA BHEIIHHM, CONHAJIBHLIM, BTOpOH — BHYTPEHHHM, A3BIKOBHIM. [TpiwveHAS Ba 3TH KPHUTEPHS COBMECTHO, MOXHO Ole HOPMY JIUTEpaTypHOro sisbika. Bee apyrue KPHTEPHH, B TOM YHCJE H KpHTepHH YHCTOTHI a, ABJSIOTCS BTOPOCTENEHHBIMH H BCIIOMOraTeabHBIMH. JIHIIb KpHTEpHH ue iecoo6pasHo “HCTEMHOCTH MpPEJOCTaB IAT BO3MOXKHOCTH Oanako npn KoauuKauuu JuTepa KaK O/H, Tak H Apyroi i pi COOGpaKEHHAM 11€/18Co00Pa3HOCTH HeNONYCTHMO HCK.TIOyeHHe M3 JHTePaTypPHOTrO SI3blKa CHHOHHMHUYECKHX (opM BhipaXeHHs. BapHaHTHOCTb — HeH3OexKHOE CBOHCTBO Ji TEpaTypHOH HOpAibl. BapnaHThi crnoco6CTBYIOT CTHAHCTHYECKOH AuddepernuaIMM SI3BIKOBBIX CPEACTB H VCTPAASIOT NIPOTHBOPEYHS MEXKAY CTaOH.IbHOCTbIO H Pa3BHTHEM HOPMbI. Ha npumepe naMeKHeHHH aKHNeHTVAIIHH HMeH IpH.JIaraTeJIbHbIX ¢ CYOGOHKCOM -inis BHAHO, UTO HMEHHO OTCYTCTBHE BapHaHTOB/HapyllaeT CTAOH.IbHOCTb HOPMBI. N He csenyer a6cojudrH3HpoBaTb H NpHHOHTI NpsMOJiHHefiHON pery spHOCTH H HCNPaBIATH CJI0Ba, KOTOPBIE OTOLWIH OT KHHXKHOH CXeMbl, HanpuMep: darbovietė (ua darbūvietė), keturkampas (na keturkampis), skaitliukai (na skaiéinkai). Takue nenpaBjienusi 4acTo Hap YHIAKT CTaOHJIbHOCTb HOPMBI HJIH TIpHBAuT uesecoobpasHocTH. COMHHTEIbHA TEHJCHUHSA CYHTATb OLIH KoTOpHe yrnoTped siiores Bo Beeil JInTse, HanpuMep: septyni, devyni métai. Ho, nec ercst ohopMjieHHe UH CIN TE IbHOTO vieni (no npumepy ketv-eri, septyn-eri) ČUIOMONIBIO +erį. Y Vepemuas paGota KyjibTYpbiI peuH H HOpMAjIH3aLHA JK TEpaTypHOTO SI3bIKA BO3MOMKHBI R COBPEMEHHOro si3blKa. sa t “ “ Lietuvos TSR Mokslų Akademijos JHOJEHHH COBOKYTIHOCTH JIHHTBHCTHUECKHX H COHLHAIbHLIX-Y r) TEDHLIX, AJA “X AN Ee ———