Daugpilio apylinkių lietuvių šnektos fonetika

IŠ LIETUVIŲ KALBOTYROS ISTORIJOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XX (1980) E. GRINAVECKIENĖ DAUGPILIO APYLINKIŲ LIETUVIŲ ŠNEKTOS FONETIKA I. ĮVADAS a) 1977 m. dialektologinėje ekspedicijoje, vykdytoje Baltarusijos TSR MA J. Kolaso Kalbotyros instituto kartu su Latvijos TSR MA Kalbos ir literatūros institutu ir Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutu, buvo tiriamos Latvijos TSR Daugpilio (lat. Daugavpils), Kraslavos (lat. Krāslava), Ludzos (lat. Ludza), Rezeknės (lat. Rēzekne) rajonų baltarusių šnektos. Mūsų uždavinys buvo surinkti Daugpilio rajono pietinės dalies — kairiojo Dauguvos (lat. Daugava) kranto baltarusių šnektoje vartojamus lituanizmus. Daugiausia mūsų buvo dirbta Skrūdalienos (lat. Skrudaliena1) apylinkėse (18 km nuo Daugpilio į pietų rytus), ypač Raguliškių (lat. Raguliški) ir Gretimuose kaimuose. Tų vietų baltarusių šnektoj užrašėme nemaža lietuviškos kilmės žodžių, vietų vardų, pavardžių, lietuviškų posakių nuotrupų2. Daugpilio (vietos liet. taria Daũgpilis, Daugpilỹs, Daũgavpilis, Daũguvpilis) priemiestyje Gryvojė (lat. Grīva, dabar kairiojo Dauguvos kranto Daugpilio dalis) sužinojome, kad čia dar visai neseniai gyventa keleto vietinių žmonių, mokėjusių lietuviškai3. Gretimoje Kalkūnų (lat. Kalkūne; senesni dažniau taria Kálkune.4) 1 Tai, be abejo, lietuviškos kilmės vietovardis. Būga K. (Rinktiniai raštai. V., 1961, t. 3, p. 565) visai pamatuotai jį laiko kilusiu iš liet. Skrudėlynė (plg. liet. dial. skrudėlynė ‘skruzdėlynas’). 2 Iš lietuviškos kilmės šių vietų vardų visų pirma minėtini kaimų pavadinimai su priesaga -iški, pvz., Бойцушки, Сӯрышки, По̄ришки, Ёнишки, Басерушки, Кирлишки, Руманишки, Лынто̄пишки, Микалишки, Дзирванишки ir kt. K. Būgos (Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 565–566) ir J. Safarevičiaus (Safarewicz J. Litewskie nazwy miejscowe na -iszki. – Onomastica, 1956, Nr. 2, p. 15) nuomone, kur paplitę vietovardžiai su priesaga -iški, ten — istorinės lietuvių gyventos vietos. Gausu čia ir kitų lietuviškos kilmės topo- ir antroponimijos elementų, pvz., balų ir miškų vardai — Шлапаки, Грьнишки, Кимсы ir kt., kai kurios senųjų vietinių žmonių pavardės — Сервуц, Мажейка, Каралён, Лынку́н ir kt. Raguliškių kaime užrašytos taip pat keturių lietuviškų posakių nuotrupos, pvz., šakė, pasakė. || vėrna šáka, tilvikis paplikis nimáka || pelupe. dėseru. ‘nulupo dešrą’ || visi šáka, visi krūta, be.larūst bū.lbes skūta || Tų posakių reikšmę juos pasakę asmenys jau nelabai mokėjo paaiškinti. Jie tik sakė, kad taip kalbėję jų seneliai ir tėvai, ypač kai norėjo, kad vaikai nesuprastų kokių slaptesnių dalykų. Čia gyvai vartojami ir kai kurių lietuviškų frazeologizmų vertiniai, pvz., баю́та іх (plg. liet. balà jų); каб ты скісла (plg. liet. kad tu surūgtum) ir kt. Pastebėta taip pat, kad latviškai užkalbinti šių vietų gyventojai (kalbino latvių kalbininkė filol. m. kand. B. Reidzānė) savo latvių kalboje vartojo nemaža lietuvių kalbai būdingų žodžių, jų formų, vertinių, pvz., es no pieciem būnu (plg. lat. 1k esmu, liet. būnu) mājās; bērni atiet (plg. lat. 1k. atnāk, liet. ateina) un palidz; vilciens atier (plg. lat. 1k. pienāk, liet. ateina) uz staciju ap četriem ir kt. 3 Vienas vietinis 75-erių metų Gryvos gyventojas Jānas Jadzēvičius dabar jau buvo nusikėlęs gyventi į gretimą Kūpčiškių apyl. (6 km į pietus nuo Gryvos). Su mumis jis kalbėjo gana gerai lietuviškai. Pateikiame jo pasakotą autobiografinę nuotrupą: „Aš gimí. Grī.vōj || man’ septynia.sedžimt piņki mētei || tēvs le.tūvis ir mǒčia le.tūvis || mǒčia gimí. Zvi.rbliški., tēvs — Grī.vōj || su Maska.lātu iš Kal’kūnu, kap sūstenkam, tai vis le.tūviškai“ || Kiti senieji vietiniai Gryvos lietuviai jau išmirė. 4 Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 567, išn. 2, nurodo, kad lietuviškai reikėtų vadinti Kálkumone. 223 apylinkėje (7 km nuo Gryvės į pietus) lietuviškai namie kalba ir save lietuviais laiko nemaža senųjų vietinių gyventojų5. Keletas senųjų vietinių lietuvių gyvena ir Mėdumo (lat. Medumi; senieji dažniau taria Mėdinas, dar plg. ten esančio ežero vardą Mėdinas6 bei Smiltynės (lat. Smiltene) apylinkėse. Dėl to ekspedicijos metu buvo tiriama ir mūsų lankytų Daugpilio apylinkių lietuvių, čia vadinamų bendru vardu daugupieši, šnekta. Tų tyrinėjimų pamatu ir atsirado šis straipsnis. b) Remiantis K. Būgos ir A. Bylenšteino duomenimis, Daugpilio apylinkėse kairiajame Dauguvos krante lietuvių gyvenama nuo seno7. Šių vietų lietuvių šnekta, galima sakyti, iki šiol netyrinėta. Tačiau šiek tiek žinių, ypač apie jos fonetiką, yra paskelbęs K. Būga. Jis 1911 m. kartu su E. Volteriu yra kiek tyrinėjęs Rėzeknės rajono Ciskodo (lat. Tiskādi) parapijos lietuvių šnektą ir tuos tyrinėjimus paskelbęs. Juose kai kurie Ciskodo šnektos duomenys jo lyginami su Gryvės, Kalkūnų ir Laukesos apylinkių lietuvių šnektos duomenimis8. Mūsų tyrinėjimas tik patvirtina ir iš dalies papildo K. Būgos paskelbtus kalbinius duomenis, praplečia žinias ir pateikia naujų faktų apie šių vietų lietuvių šnektos fonetiką. c) Tarminiai šios šnektos pavyzdžiai su nežymiomis išimtimis9 straipsnyje pateikiami įprastiniais lk rašmenimis. Šnektoje vartojami trejopo ilgumo balsiai — ilgi, trumpi ir pusilgiai. 5 Čia lietuviškai kalba Maskoliūnas Augustas (83 m.), Maskoliūnienė Jūlija (81 m.), Kergalvys (sako ir Kiergalvys, Kėragalvis, Kėrgelis, Kiergelis) Povilas (81 m.), Kergalvienė Monika (76 m.), Katkevičius Antanas (67 m.), Katkevičienė (apie 65 m.), Igliškà Benediktas (apie 60 m.), Igliškienė Apolionija (apie 55 m.), abu jų mokyklinio amžiaus vaikai, Gravelỹs (apie 80 m.), Gravelienė (apie 78 m.), Lapkauskienė (apie 80 m.), Plečkėnas (apie 75 m.), Jonėnas (sako ir Jānina) Ana (apie 80 m.) ir kt. Jie visi gerai moka ir latvių literatūrinę kalbą bei rusiškai. Mūsų lietuviškai buvo apklausinėti tik Kergalvys, Kergalvienė, Katkevičius, Maskoliūnienė, Igliškienė. Minėtina, kad Kalkūnai priklauso Laukesos (lat. Laucēsa) katalikų parapijai, kurios bažnyčioj, žmonių pasakojimu, trečią sekmadienį iki 1977 metų buvo giedama lietuviškai. Kalkūnų kaimo kapinaitėse radome gausiai lietuviškų paminklų užrašų, pvz., Cia Ilsys Ona Lauriene Mire 1958 || Laurenas Antanas || Barėys Antanas || Cia ilsys Barcis Antaluk as ir Julitia || Barėyene Julja || Cia Ilsis Grawelania Jieva || Gravelis Ignatas || Rozalia Isadiene || 6 Būga K. (Rinktiniai raštai. t. 3, p. 567) šaltinių formą Meddum atstato į Mediną. Čia lietuviškai kalba vietiniai gyventojai: Masėnas Stasys (74 m.), Smilginys, Liskinys Mikelis (69 m.), Petrauskienė, Baimasovičienė ir kt. Gretimoje Smiltynės apyl. (6 km nuo Medumo į šiaurės vakarus) mūsų buvo apklausinėta vietos lietuvė Verdanienė (taria Vierdaniene). Anelė (70 m.) ir jos brolis Liskinys Pranas (57 m.). Palyginimui apklausinėti ir du Igliškių mokyklinio amžiaus vaikai. 7 Žr. Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 563—568, taip pat p. 99—100; žr. dar Bielenstein A. Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. St. Petersburg, 1882, S. 5—10, 172, 390. Žinoma, tai turėtų būti patikrinta naujausių kalbos mokslo, archeologijos ir etnografijos tyrinėjimų duomenimis. 8 Žr. Būga K. Rinktiniai raštai. t. 3, p. 570—572; dar žr. ten pat, p. 88, 96, 97. Mums ypač reikšminga ir aktuali K. Būgos čia (p. 571) pasakyta mintis, kad „Ciskodo lietuviininkų šnekta beveik niekuo nesiskiria nuo Gryvės, Kálkunės (Kalkuhen) ir Laukesos apylinkės šnektos“; pateikanti pačių pirmųjų apibendrintų duomenų ir apie mūsų tiriamą Daugpilio apylinkių lietuvių šnektą. 9 Platus neįtemptas balsis e tarpinis tarp e ir a žymimas æ; silpnai labializuotas neįtemptas o rašomas ɔ; po sukietinto l suužpakalėjęs e žymimas ę; vidurinės eilės balsis i, atsiradęs iš e po kieto l, žymimas ь; priebalsio minkštumas žymimas kabeliu, rašomu tokiu priebalsį žyminčios raidės dešiniajame šone aukštai; pavyzdžių variantai skiriami statmenu brūkšniu; tarminio sakinio gale dedamos dvi lygiagretės; tarp pavyzdžių skyrybos ženklai — kabelis ir taškas kabelis — kaip lk. 224 Kadangi priegaidės čia, atrodo, skiriamos aiškiai, kirčiuoto balsio ilgumą visų pirma rodo jį žyminti raidė (pvz., e, ė, ę, y, i, ū, ų) ir atitinkamos priegaidės ženklas (pvz., ų́ža.las ‘ąžuolas’, bū́va. ‘buvo’, skiẽda ‘skiedra’), tik kirčiuoto tvirtapradžio i, u+l, m, n, r dvigarsio pirmojo sando pusilgumį (kaip ir kiekvieno ilgojo nekirčiuoto balsio pusilgumį) rodo taškas, dedamas jį reiškiančios raidės dešiniajame šone žemai (pvz., kí.lpa, bū.rtai, gi.vì.nte.). Nekirčiuoto balsio ilgumą, išskyrus ē, y, ī, ū, ų (jie taip ir rašomi), rodo brūkšnys, rašomas virš jį reiškiančios raidės (pvz., kny-gėlė ‘knygelė’). Neaiškių tarminių pavyzdžių reikšmė aiškinama kabutėse (pvz., už-aukl.a.t ‘užauginti’). II. PRIEBALSAI 1. Senųjų *dj, *tj junginių tarimas Daugpilio apylinkių lietuvių šnekta priklauso rytų dzūkams. Tą jos ypatybę pirmasis yra pastebėjęs bei konstatavęs K. Būga10. Nors kalbiniu atžvilgiu šnekta maždaug vienalytė, tačiau tam tikrų tarties skirtumų ir svyravimų čia pasitaiko. Labiau jie ryškūs tik iš pačių seniausių šnektos atstovų ir jaunimo kalbos11. Taigi ir dzūkavimas čia nėra visai nuoseklus. Nuoseklesnis ir ryškesnis jis senosios kartos lūpose ir senesniuose, šnektai labiau įprastuose žodžiuose, pvz., kniūpsčia, meldžias, glūdžia.s ‘lygios, tiesios’, pū.nciu., pū.ncia.te. || Jaunimo kalboje, ypač naujesniuose žodžiuose, jo dažniausiai ir visai nėra, pvz., dviračia., trupučiūku., va.ke.čiais, pamečiau || Ir senimo kalboje pasitaiko, kad ta pati forma to paties kalbėtojo lygiagrečiai gali būti pasakoma dzūkuojant ir dzūkavimo atsisakius, pvz., čia.nai / čia.nai; plačiai, kiečiai / medžiai; jaunučiam / mažūčiam, mažūčiai; stačiau, arčiau / skaičiau; atáverčia, šaláldžia / paláldžia, pripučia || Apskritai imant, kiek dėsningesnis dzūkavimas mūsų konstatuotas prieš supriešakintą a, ypač tariamosios nuosakos vns. I a. formose, pvz., matýcia, na.rėcia, negalėcia; išvercia, nupláudžia ‘nuplauna’; trečia; duńcia ‘danties’, žódzia.; šalaldžia.s, gárdzia.s; dzia.vėna ‘džiovino’; dzia.vi.ntas, bet tik grińčia ‘gryčia’, grińčia.s || Daug retesnis *tj, *dj > c, dz prieš supriešakėjusius ai, au, o, uo, pvz., kve.čiai, džiaugias, áudžiau, pradžios, pačioj, kve.ciuõs, bet va.ke.-čiai, apsivedžiau ‘vedžiau’, pakraščiūos, plg. dar paukščiukus, viščiõkus ‘vištelius’, tičiojas ‘tyčiojasi’, suvaiškė.jit ‘suvaišėkiote’. Rečiausiai dzūkuojama prieš supriešakėjusį u, pvz., paciùs, peciùs, girdžiu, sudžiùvus, kve.cių, bet ma.čiùte., mergyčiu., baldagudžiu ‘baltarusų’, perinciau ‘praėjusį’, prieža.dziu., švińčiu., minučiù., vėrdunčiu., skaičius, grečiam ‘greta’. Sutrumpėjusioje bendraties galūnėje dzūkavimas vos bepastebimas, pvz., nuskūsic, nėšč (< nešč dėl progresyvios š asimiliacijos), bet tik gi.vi.nt ‘gyventi’, pridižia.vi.nt’, ge.dót’, palaist’, nusirámninte ‘nusiraminti’, aite ‘eiti’ ir kt. Dabar jau beveik visai nebedzūkuojama prieš kiekvieną šnektos i, y, ie, in, pvz., gaŕdi, paspáudi, dýkas ‘tuščias’, gaidýs, mótina, de.dùtis ‘senelis’, sėdi, ažudì.rpt’, ù.ntis ‘antis, anty s’, gimdyšena (plg. lat. dzemdēšana) ‘gimdymas; paršiavimasis’, vidutinis, šimtinė.s ‘arai’, stótis, netýras (plg. lat. netīrs) ‘nešvarus’, nepatińka, atlaidit ‘paleiskite’, pridig s ‘pridygs’, artie ‘arti’, dievàs, netiešà, diela.s 10 Žr. Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 571. 11 Tarties skirtumai išryškinami nagrinėjant kiekvieną fonetinę šnektos ypatybę atskirai. 225 ‘vidurių kirmėlės, askaridės; tokia vaikų liga’, dieną, nors vis dėlto pasitaikė išgirsti ir cį.nsta ‘tinsta’, cikras šalia dažnesnio tikras (pavyzdys su c užfiksuotas ir magnetofono juostoje Nr. VIII¹, saugomoje Lietuvių kalbos ir literatūros institute). Tačiau kad ir šiuo atveju seniau čia džūzavimas bus buvęs visai dėsningas12, gerai rodo visų pirma šių vietų ežero vardas Skirscinys (kai kas taria ir Skirščinis) < Skirstinys (galimas daiktas, ir Skrūdalienos apylinkių kaimo vardas Džipaniūnkai), tokie šnektoje vartojami žodžiai, kaip išči.nsta, viščiena, arkliarūgščis ‘arklinė rūgštynė’ (< iščinšta, viščiena, arkliarūgščis dėl progresyvinės š asimiliacijos) bei čia turimi hipernormalizmai va.ke.ečys (< va.ke.ečys) ‘vokietis’, tūkstuncis (< tūkstuncys) ‘tūkstančiai’. Džūkavimo nivelacijai, ypač prieš balsį i, daugiausia įtakos greičiausia bus turėjusi čia visų gerai mokama latvių literatūrinė kalba, kuriai panašus fonetinis reiškinys nebūdingas13. Kartu pastebėtina, kad tv, dv virtimo cv, dzv atvejų šnektoje visai nekonstatuota, pvz., pusdvi.likis ‘pusdvy­liktas’, tvirtus ‘tvirti’. Labai retai pasitaiko, kad vietoj tarmiškojo c ar norminio č tariamas ir minkštas t, pvz., retiau / rečiau / rečiau (dz.), stadiau / stadiau / stadiau (dz.). Tai, galimas daiktas, greičiausia to paties kamieno kitų formų analogija. Antra vertus, gal tai galėtų būti ir koks netipiškas hipernormalizmas. Garšažodinės kilmės ir svetimžodžių č šnektoje paprastai išsaugomas, pvz., čiū.lba, čiupūlis ‘kas čiupinėjas’; pėtmį.čia ‘penktadienis’; punčiaka.s ‘kojinės’, vorčiukas ‘ilga­branktis’, telvčia.s, skle.mčia.s, či.staciėlas (plg. br. чытачел) ‘ugniažolė’, nors pėčius (šalia dažnesnio ir įprastesnio pėčius). 2. Kitų priebalsių junginių su j tarimas Priebalsių junginių j šnektoje paprastai yra išnykęs, suminkštindamas prieš save priebalsį, tik žodžio pradžios bj, pj visada sveiki, pvz., bjaurūs, spjaut’; bu.lbū., kaltybin.; laibiau, patepiau, iškepiau; kelių, negaliu, apipilia, nemi.lia ‘nemylį’; žėmiu.. 12 K. Būga, teigdamas, kad Ciskodo šnekta beveik nesiskirianti nuo Daugpilio lietuvių šnektos, nurodo, kad čia džūkuojama tik pagal vieną ypatybę: čia, svečias, marčios, bet marti, tikras (Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 571). Tą K. Būgos mintį kartoja ir Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966, p. 139. Mūsų pateiktieji Daugpilio lietuvių šnektos džūkavimo atvejai patikslina šį teiginį ir leidžia tvirtinti, kad čia, kaip ir didžiojoje rytų dzūkų šnektų dalyje Lietuvoje, iš seno buvo dzūkuojama pagal abi ypatybes, tik antroji jų jau ir K. Būgos tyrinėjimo metu, matyt, bus buvusi visai neryški, niveliavusis, o pastaruoju laiku tėra išlikę tik kai kurių jos reliktų. 13 Pažymėtina, kad tiriamosios lietuvių šnektos plote mums nepasitaikė rasti vietinių gyventojų, mokančių latvių aukštaičių (lat. augšzemnieku) šnektą (pagal latvių kalbos tarmių suskirstymą šios vietos priklauso latvių aukštaičių tarmei). Iš senųjų vietinių gyventojų niekas neprisimena ir iš prosenelių nėra girdėję, kad kada čia būtų buvę kalbama latvių aukštaičių šnekta. Prieš karą oficialioji šio krašto žmonių kalba buvo latvių literatūrinė. Ja buvo mokoma mokyklose, todėl visi vietiniai gyventojai (ir ne baltai) tik ją (o ne latvių šnektą) gerai yra išmokę ir, reikalui esant, vartoja. Kad latvių vietinė šnekta kalbančių čia iš tikro nėra, matyti iš latvių dialektologų darbų. Sakysim, kartografuojant latvių šnektų fonetikos, gramatikos ir leksikos ypatybes, Laukesos (punkto Nr. 456), Demenės (p. Nr. 460), Skrūdalienos (p. 457) ir gretimų punktų duomenų vietoje žemėlapiuose tėra dažniausiai tuščios dėmės (žr. Рудзите М. К. Латышская диалектология (Фонетика и морфология). Автореф. дис. на соискание ученой степени доктора филологических наук. Рига, 1969. Карты № 4,6–9, 13–16, 23, 26, 32, 33; Лаумане Б. Э. Лексический материал диалектологического атласа латышского языка, отражающий латышско-русско-белорусско-польские контакты. — В кн.: Контакты латышского языка. Рига, 1977. Карты № 1, 8, 10, 11, 16. 226 latviām; šiūndie ‘šiandien’, gelažnia.; kirviù, turiù, kētūria.s; miršiu, nuskindusiu, unksti.vōsias ‘ankstyvasias’, pirmasiai ‘pirmasis’; apsigrīšiu; grīžiam ‘gręžiam’, žiu.rėk, nuvažiuosim || Pasitaiko atvejų, kad ir žodžio galūnėje junginiai bj, pj tariami sveiki, pvz., kvėpja ‘kvėpi’, šlapja ‘šlapia’, griebja ‘griebia’, grėbja ‘grėbia’. Pastaruoju metu šnektoje pastebima tendencija prieš iškritusį l kietinti kamiengalio v, kaip ir kai kuriose Lietuvos pasienio bei gretimose latvių kalbos šnektose14, pvz., prōte.vai ‘protėviai’, le.tuvų ‘lietuvių’, su le.tuvų ‘su lietuvių’. Formos su kietu kamiengalio v ryškesnės jaunimo ar lietuvių kalbą kiek primiršusių žmonių lūpose, o šnektos senimas taip paprastai netaria. Pastebėtina, kad po j ar suminkštintų priebalsių einantis balsis a bei dvibalsis ai priešakinamas šnektoje neišvirsta į e(ei), pvz., sėjai, grėbja, grīžiam || 3. Priebalsio l tarimas Šnektoje l prieš e, ė ir ei paprastai kietinamas. Balsis ė (jis būna tik kirčiuotas) visose žodžio pozicijose po sukietėjusio l išvirsta liežuvio vidurio e, pvz.: plėšia, plėniu., gulėte., vabuolėliai ‘vabalėliai’, paslėgia, tilėk ‘tylėk’, glėbi., mi.lėja., našlė, ža.lėj, pu.s-lės, ža.lėm || Tais atvejais, kai dėl latvių lk įtakos kirtis iš kirčiuoto lė atitraukiamas į žodžio pirmąjį skiemenį, likęs be kirčio lė nevirsta į la ir netrumpėja, pvz., gailėčia ‘gailėčiau’. Tai rodo, kad latviškas kirčio atkėlimas į žodžio pradžią visai naujas šnektos reiškinys. Į e kirčiuotas šnektos ė išvirsta ir stovėdamas po l ir kito priebalsio, pvz., papilvė, gelbėk, kalbėk. Kiekvienas šnektos e (ir dvibalsyje ei) po sukietėjusio l išvirsta a, pvz., laša, vaŕ-lās ‘varles’, pu.slāla.s ‘pušelės’, ku.lālis ‘kūlelis’; išlaidžiau ‘išleidau’, palaide. ‘palei-do’, kōlai ‘kol’, atlaidit ‘atleiskite, paleiskite’; avēla. ‘avis’, kipēla. ‘milžtuvėlė’, kīela. ‘kielė’, pirmāde.la., vā́rla.s, kakēla.s ‘speneliai’, skidēla.s ‘skiedrelės’, vadēla.s ‘va-džios’, sūpo.kla.s ‘sūpuoklės’, kīrme.la.s, vaisla.s ‘veislės’, āgla.m, ka.iēla.m, brō-la.nas ‘brolėnas’. Užrašyta atvejų, kur l prieš e, ė nekietinamas, pvz.: lēpšai ‘lepšės’, tokie grybai, klēvas15, gēle.s ‘gėlės’, klepšēt, plepējimas ‘puskėjimas’ (: kōše.s plepējimas), Plečkēnas (pavardė). N sukietintas l ir prieš šaknies sveiką dvigarsį en, em žodžiuose lēnda, lenkām, lenkās, lenktas, iš lēnga., suglēmba, plēntas bei prieš in < en žodžiuose lintā ‘lenta’, lintēla.s, Linkijōj, nesilūnka, lińk ‘lenk, gink, saugok’, lingviā16. Prieš e ir kitą priebalsį l kartais kietas, pvz., kulnāliai ‘kulneliai’, 14 Plg. Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija). V., 1970, p. 27; Ancītis K. Aknīstes izloksne. Rīgā, 1977, p. 123. 15 Plg. ir visų kitų rytų aukštaičių šnektų, kietinančių l prieš e, formą klēvas, kilusią greičiausiai iš kliavas (žr. Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 90; Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija, p. 160), taip pat lat. klavs ‘klevas’. 16 Skrūdalenos baltarusų šnektoje, kaip aukščiau minėta, mūsų užrašyti lietuviškos kilmės tikriniai vardai – pavardė Dunķūn ir vietovardis Lyntōpiški, be abejo, yra lietuviškų tarmiškų formų Linkūnas (< Lenkūnas), Lintōpiškiai (< Lentōpiškiai) slav iški perdirbiniai. Kad lietuviški žodžiai ir vardai slavėdami turi tendenciją kietinti šaknies l, matyti ir iš kitų baltarusių šnektose vartojamų lituanizmų. Štai Švenčionių apyl. upelis ir prie jo jau Baltarusijos TSR Pastovių raj. esantis miestelis lietuviškai švenčioniškių vadinami Lintūpis (Ik Leītupis), t. y. su minkštu l. O jau paties Lentupio apyl. baltarusiai ir oficialūs dokumentai (žemėlapiai, vietų vardų žodynai bei są- 227 kalnaliūkas ‘kalnelis’, bet balsvėne.s || Sukietintas l yra ir prieš žodžio galo -i < *-ēn, *-ēn. Po šio l čia visada tariamas vidurinės eilės balsis bl, pvz., kni.gebli, kiaūbli; galbi ‘gale’; žōbl. ‘žolę’, vinēbl.; prišābl.s ‘nušalęs’, nejišbāl.s, užpūolbl. ‘užpuolė’, prižēbl. || Žodžio kamiene l minkštumas prieš šnektos in < en ir sveiką en (jo atvejus žr. p.233) ir jo kietumas toje šnektoje prieš žodžio galo -i (< *-ēn, *-ēn) rodo, kad l kietėjimo ir en > in eiga abiem atvejais skyrėsi. Žodžio kamiene dvigarsio en pirmasis sandas čia, kaip ir daugelyje kitų rytų aukštaičių gretimų šnektų dėl asimiliuojamosios antrojo sando, priebalsio n, įtakos gana sparčiai siaurėjo¹⁷. Dėl to, taip siaurėdamas, šis en dar prieš l kietinimo pradžią išvirto į in. Atėjus l kietinimo laikui, prieš šį in (< en) sąlygų kietėti l jau nebuvo, ir jis šioje šnektoje išliko minkštas. Žodžio gale *-len raida iš esmės kitokia. Čia šiaip ar taip jau turėjo būti prasidėjusi galūnių (ypač akūtinių) redukcija ir senųjų tautosilabinių dvigarsių nykimas. Todėl galūninio dvigarsio en pirmasis sandas (balsis e), daug mažiau veikiamas dėl galūnių redukcijos susilpnėjusios antrojo sando (priebalsio n) asimiliacijos, siaurėjo daug lėčiau negu kamiene. Su tokiu apsiaurėjusiu, bet i dar neišvirtusiu pirmuoju sandu (balsiu ę) dvigarsis en čia ir bus pasitikęs l kietėjimą¹⁸. Tuo būdu toks dvigarsis (en) dar tebeturėjo sąlygas, leidusias prieš save esančiam l kietėti. Pats to kietėjimo paveiktas en išvirto į en, kurio ę, vis labiau nykstančio n silpniau teveikiamas, palaipsniui toliau siaurėjo, išvirsdamas ne aukštutiniu i, o vidurinės eilės balsiu bl. Antra vertus, galūnės -lbl galbūt galėtų būti ir tų pačių žodžių kitų formų analogijos rezultatas: pagal ža.lė, šaūla. ir žōbl., šālbl. || Veiksmažodžių būtojo kartinio laiko III a. kamiengalis -la. (< *lē, lk lē) šnektoje greičiausiai analogiškai yra paveikęs vns. I ir II a. kamiengalius bei atitinkamai išvertęs į -lau, -lai, pvz., acikėlau ‘atsikėliau’, papūolau ‘pakliuvau’, papūolai ‘pakliuvai’. Kita vertus, tai galėtų būti ir latvių lk būtojo laiko ē-kam. veiksmažodžių morfologijos įtaka, plg. lat. veda ‘vedė’, vedu ‘vedžiau’, vedi ‘vedei’, dar plg. mūsų tiriamosios šnektos formą pērvedau (< *pervedjau) ‘išverčiau’ (dėl semantikos plg. rus. переводить ‘išversti’), atsiradusią greičiausiai lat. lk morfologijos įtakoje. Svetimžodžių l prieš e, ē šnektoje nekietinamas, pvz., davlėnija ‘spaudimas’, kalēda.s ‘kalėdos’, kazlēnas ‘toks grybas’, klebōnas, klēvas (plg. br. хлеў) ‘tvartas’, pakalēnija ‘karta’, palēkas ‘lenkas’, plēmai ‘dėmės’, skle.nyčia.s ‘stiklinės’, sklēpas rašai ir pan.) upelį vadina Лынтупка, Лынтуп, miestelį — Лынтупы, t. y. su kietu l. Taigi l kietumas šiuo, kaip ir Лынкӯн, Лынтонішки atveju, yra neabejotinas lietuviško žodžio slavėjimo rezultatas. Kad tik dėl slavėjimo lietuviško žodžio l gali būti kietai tariamas prieš kiekvieną in, gerai rodo Lazūnų lietuvių šnektos mūsų užrašyti atvejai, pvz., išblīs’c’ ‘išlisti’, išblēzdinē ‘išlisdavo’, išblindo ‘išlindo’. Pačios lietuvių kalbos faktais tokio šių žodžių l kietinimo nieku būdu nepaaškinsim. Tai, be abejo, tik baltarusių adstrato rezultatas. 17 Žr. Kazlauskas J. Baltų kalbų pakitimų santykinės chronologijos nustatymo galimybės ir ribos. — Baltistica. I priedas, 1972, p. 84; Zinkevičius Z. Dėl lietuvių kalbos tautosilabinių -an junginių pirmojo dėmens siaurėjimo. — Ten pat, p. 227—228; Grinaveckis V. Dėl *-ān atitikmenų liet. *-ā kam. vardazodžių ir įvardžių galūnėse kilmės. — LKK, 1978, t. 18, p. 127, 135. 18 Plg. Morkūnas K. Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika. — LKK, 1960, t. 3, p. 43. 228 ‘rūsys’, tūpele.s (plg. lat. tupeles) ‘bateliai’, vaspalėnija ‘uždegimas’. Vadinasi, šios svetimybės šnektoje paplitusios palyginti neseniai. Kietą l pasitaikė išgirsti ir žodžiuose: Suvalkija.j ‘Suvalkijoje’, alksnis, žvilgsnis19. Šnektoje tam tikrais atvejais skirtingai nuo lk l pasitaiko nesukietintas: a) Liepiamosios nuosakos formų (su formantu k ir be jo) vns. II a. kamiengalyje, pvz., jiškū.l’k | jiškū.l’ | sumal’k | sumal’, pi.l’k | pi.l’; b) Žodžio galūnėje atskiruose tarnybiniuose žodžiuose, pvz., atgal’, dėl’ (plg. lat. dēl), gāl’ (ir gál), kāde.l’ (plg. lat. kādē) ‘kodėl’, tegul’, vēl’; c) Atskiruose žodžiuose prieš kitą kietą priebalsį ar jų grupę, pvz., žal’sva.s ‘žalsvos’, Kal’kūnai ‘Kalkūnai’ / Kālku.ne. ‘Kalkūnė’; d) Svetimžodžiuose, pvz., bāl’ka ‘sija’, bū.l’ba.s ‘bulvės’, butel’kōs ‘buteliuose’, kastrū.l’ka.n ‘puoduke’, kul’kōs ‘kulkos’, va.si.l’ka.s ‘rugiagėlės’. Pastaruoju atveju minkštas l į šnektą bus atėjęs kartu su pačiu skoliniu. 4. Kitu priebalsių kietinimas ir minkštinimas Šnektos jaunesnių žmonių tartyje pastebima tendencija prieš i, ie, e, ia atskirais atvejais kietinti r, s, š, v, ž ir afrikatas c, č, nors daugelyje kitų žodžių tie patys priebalsiai analogiškoje pozicijoje tariami minkštai. Mūsų pastebėti šie žodžiai su kietai tariamais priebalsiais: čėrui ‘carui’, dukrė ‘duktė’, duńčka. ‘stogo’, grabėstai (grebėstai, sn.), inžbniėrius ‘inžinierius’, kōšbl. ‘košę’, lēpšai ‘lepšės’, mašb.ln.ka.s ‘mašinėlės’, Papūšė ‘vietos pavadinimas prie Kalkūnų’, pasėta, pasisės, pre (greta pri) ‘prie’, rōžbl ‘rožę’, rōže., sėkla, sāsėrbs (sėseris, sn.) ‘seserys’, sėja, vaisla.s ‘veislės’, varbīt’ ‘varyti’, žbina., šaurē ‘šiaurė’, šblfero. ‘šiferio’, bet atāveže., āžeru., jiše.jau ‘išėjau’, maišelis, na.rėcia, nūmuše., reikia, rūdame.se.s, senātve., šeimyna, šeši, šešias, šve.sėsne., umsispūre. ‘įsispyrė’, užėjo. ‘užėjo’, veršiai, viešiakelia. ‘vieškelio’, žėme. ir kt. Toks priebalsių kietinimas daugeliu atveju greičiausiai naujas, šnektoje vos bepradedantis įsigalėti fonetinis reiškinys, sukeltas, be abejo, gretimų kontaktuojančių šnektų – latvių, baltarusių, rusų20 – fonetikos įtakos. Tačiau žodžiuose krakenai ‘krekenos’, skraģžde.s ‘kregždės’, mėnasi. ‘mėnesį’, priragėjau ‘prižiūrėjau’, rāgis ‘atrodo’, sānas, sanēliai ‘seneliai’, sānis ‘senis’, sanyšte. ‘senatvė’, sūsani ‘pasensta’ priebalsiai, kaip ir gretimose lietuvių šnektose Lietuvoje, matyt, iš seno kietinami visų šnektos atstovų. Senesnių žmonių tartyje čia pastebimas ir ne visai nuoseklus kai kurių žodžio galo priebalsių tarimas minkštai: 1) Antrinės galūnės priebalsis dažniausiai minkštas, pvz., aĩn’ ‘eik’, jīm’ (šalia pajīm) ‘imk’, nėš’ ‘nešk’, pame.gén’ ‘pamėgink’; mān’, kasdiēn’, pa.piēt’; 9 Latvijos valstybinio P. Stučkos universiteto prof. dr. M. Rudzytės tvirtinimu, ir latvių kalboje, o ypač jų aukštaičių šnektoje, šiuo atveju tautosilabinis l ištariamas daug kiečiau negu kitose pozicijose. 20 Analogiškoje pozicijoje šie priebalsiai kietai tariami ir visose kontaktuojančiose – slavų ir latvių aukštaičių – šnektose. 229 2) Senesnių žmonių kalboje t minkštas esamojo laiko padalyvių galūnėje, pvz.: šakunt’, žinunt’ (šalia gi.vėnumt, dabojunt, nj., dž.); 3) Šnektai naujuose žodžiuose kartais minkštai tariamas ir šaknies ž, pvz., žeizdu. ‘žaizdą’, žeidžia ‘žaidžia’. 5. Priebalsio pridėjimas (įterpimas), iškritimas (nukritimas), išnykimas Žodžio pradžioje prieš j, ie beveik dėsningai pridedamas j, pvz., jįrgi ‘irgi’, iškuta, jįlsta, jįmtų, jį.lgas, jįšimi, jiena, jįeška. ja. ‘ješkojo’, tačiau vietovardžiuose tokio pridėjimo nėra (: Ilgis ‘ežero vardas’). Greičiausia dėl analogijos j pridedamas ir supriešveiksmėjusio senojo vietininko namõ galūnėje: namój, plg. ailiój ‘eilėje’. Pastebėta, kad j pridedamas ir gretimos baltarusių šnektos kai kurių žodžių pradžioje prieš i, pvz., įindbikám (< индбикам) ‘kalakutams’. Paprastai j įterpiamas ir tarp dviejų balsių skiemenų sandūroje, pvz., pasijį.lga. ‘pasilgo’, pasijįnš, pajįlsis ‘poilsis’, ažuje.me. ‘užėmė’, mujįnt’, neprisijima, nejiš-gýda.ma, nejįsėsi ‘neišsiversi’. Tarp u ir e pasitaiko išpraustas v, pvz., nuvėja.m ‘nuėjome’, suvėinam ‘sueiname’. Žodžio pradžioje pasitaiko s pridėjimo, pvz., skragždė.s ‘kregždės’, stvėre.s ‘tverėsi’. Kai kurie svetimžodžiai, prasidedantys balsiu a, tariami trejopai: su pridėtiniu g, h ar ir be jo, pvz., arbótu. (sn., dž.) /garbótu. / harbótu. (nj., rt.), armóšku. / garmóšku. / harmóšku. ‘akordeoną’. Būtojo kartinio laiko vns. I a. formoje veiksmažodžių šaknies ir priesagos -ėj- šnektoje yra linkęs iškristi, nors rečiau pasitaiko ir pilnosios formos, pvz., nediau ‘nedėjau’, pradiau ‘pradėjau’, padiau ‘padėjau’, negaláu ‘negalėjau’, nena.ráu ‘nenorėjau’, neragiáu ‘nemačiau’, raviáu / ravėjau, ma.kiáu / ma.kėjau, mi.láu / mi.lėjau, praguláu / pragulėjau || Formos mi.láu, guláu ir kt. rodo, kad -ėj- iškritimas yra palyginti nesenas, jau po junginio lė šioje šnektoje sukietėjimo, panašiai kaip ir kai kuriose kitose paribinėse lietuvių kalbos šnektose²¹. Kitų šio laiko asmenų formos tokios pat, kaip 1k, pvz.: ma.kėjai, ma.kėja., ma.kėja.m, ma.kėja.t || Vyriškosios giminės daiktavardžių vns. vietininko formų j paprastai nukrinta su visu skiemeniu, pvz., Daugavpili. ‘Daugpilyje’, undený ‘vandenyje’, pavakary || Duslusis priebalsis morfemų sandūroje prieš skardųjį, kaip ir kitur lietuvių šnektose, dėl regresyvinės asimiliacijos visada suskardėja (pvz., trizdešimt), skardusis prieš duslųjį – suduslėja (pvz., dį.rpk). Priebalsiai š, ž atsidūrę prieš s, š, šnektoje išnyksta (pvz., asįkrečia < ažįkrečia ‘užsikrečia’, išivede. < išsivede.., išáuke. ‘iškvietė’). 6. Įvairūs priebalsių pakitimai Priebalsis n prieš b, p visada išvirtęs m, pvz., um burókais, um púse.s, um piėtu., um pečiū || 21 Plg. Grinaveckienė E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės. – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 2(9), 1960, p. 177. 230 Grečiausiai dėl latvių kalbos įtakos priebalsis š kai kuriuose žodžiuose kartais yra išvirtęs s, pvz., svarù ‘švaru’, svariai ‘švariai’, iš kur ‘iš kur’, latviškai ‘latviškai’, le.tuviškai | le.tùviškai, išeina | išeina, as | aš || Priebalsis h šnektoje retas ir pasitaiko paprastai jaunimo kalboje, plg. harmošku. atvejį. Šiaip vietoj jo dažniau turimas g, pvz., gichtāru. ‘hektarą’, o kartais h visai numetamas, pvz., arauš (< vok. heraus) ‘lauk’. Pasitaiko, kad šnektos svetimžodžiuose vietoj žodžio pradžios j, r kartais tariamas priebalsis l, pvz., lubilėiny (< юбилейны, priebalsių regresyvinė asimiliacija) ‘jubilejinis’, lādu.ga (< радуга) ‘vaivorykštė’. III. BALSAI IR DVIGARSIAl 1. Trumpieji balsiai a) Senieji trumpieji žodžio kamieno kirčiuoti a, e šnektoje paprastai ilgi, pvz., nāmas, nėṡa. Skirtingai nuo lk šnektos a, e yra pusilgiai (mūsų ausiai, jie mažai skiriasi nuo ilgųjų) veiksmažodžių priešdėliuose, dviskiemenių veiksmažodžių bendratyje bei iš jos padarytose laiku formose, įvardžiuose mano, tavo, savo, aukštesniojo laipsnio būdvardžių formose, pvz., kãste., kãzdamas, nẽšte., ištept’, nẽneša, atãneše., mánā., tãva., sãva., gardẽsnis, vi.rẽsni.sai || Pasitaiko, kad veiksmažodžiuose kirčiuotas a, e kartais tariamas trumpai, pvz., nẽšaukia, nẽmi.li, suprãšk, nupẽšk. Latviškuose vietovardžiuose ir kai kuriuose pavieniuose žodžiuose dėl latvių kalbos įtakos bei skoliniuose iš slavų kalbų kirčiuoti a, e gali būti tariami trumpai, pvz., Kãplava, Krẽveņi, Mẽdinas (vietų pavadinimai), bãlunde.s ‘balandos’; zapalẽnija. Pastebėta taip pat, kad kirčiuotas atviro skiemens e jaunesnių šnektos atstovų tariamas kiek paplatin-tas, su nežymiu a atspalviu, pvz., kãpe.m, lintẽla.s, o senesnieji šnektos atstovai kirčiuotą e prieš skiemenį su u ar suprešakintu a kiek pasiaurina, taria su nežymiu ie atspalviu, pvz., miẽtu. ‘metų’, apẽja. < apẽja. ‘apėjo’. Teko girdėti, kad vietoj kirčiuoto e tariamas dvibalsis ei, pvz., ske.deila.s (< skiedelės) ‘skiedrelės’. Žodžio pradžios e ir ei visada išvirsta a, ai, pvz., ãsu. ‘esą’, ãst ‘esti’, ãina ‘eina’, ailiój ‘eilėje’. b) Senieji kirčiuoti žodžio kamieno i, u paprastai ilginami iki pusilgių, pvz., nù-mire. (rt. ir nùomire., plg. lat. nomira), būvus, ùšlipe.m ‘užlipome’, iškepe., apinẽšta, išlupe., ažiùterše., ažiùgine. ‘užgynė’. Atskirais retais atvejais kirčiuoti žodžio kamieno i, u (greičiausiai dėl latvių įtakos) neilginami, pvz., nesigirdi, tùpele.s ‘bateliai’, nù-guru. (plg. lat. muguru) ‘nugarą’ ir kt. Svetimžodžių u kartais tariamas ilgai, pvz., sùtka.s (< суткú) ‘paros’. c) Šnektoje pasitaikantis svetimžodžių kirčiuotas žodžio kamieno o paprastai trumpas, pvz., kìpiatòkas ‘virintas vanduo’, dòmikas ‘rėminis avilys’, burdòvas ‘tamsiai raudonas’, živatnavòdstva ‘gyvuliai’ (pvz.: karvytė., avẽla. — ir visā māna. živatnavòdstva), tvòragas ‘varškė’, baciònaì ‘gandrai’, nors senesniuose skoliniuose jis tariamas ilgai (šampijōnai). Nekirčiuotas toks o išvirtęs trumpu a, pvz., nerekomendùjas || 231 2. Ilgieji balsiai Senieji nekirčiuoti ilgieji *ā, *ē, *ī, *ū šnektos žodžio kamiene ir galūnėje dažniausiai yra sutrumpėję iki pusilgių, pvz., ža.lė, raša.t, me.lyniu., ža.li.nai, māte.m, ma.kēja., se.jimu., pla.kštīte.s ‘plokštelės’, dabartēlia.s ‘dabar’, bliu.dēlin, vālgi.mas, kriūkšti.te., gāudi.te., su.nai, mi.lėjau || Kirčiuoti pagrindiniu (ir šalutiniu atitrauktiniu) kirčiu senieji ī, ū išlikę sveiki, o ā, ē išvirtę ilgaisiais o, ē, pvz., žōbl., švēre.s, praplōve., kokis ‘koks’, žōbli, rēkū; perkūnija, nejīsgyda.ma, gīdī.te., šaknīte.s, dūmai, knyga, sūnus. Tačiau pastebėta, kad senesni šnektos atstovai ir geriau lietuviškai kalbantys dažnai ir kirčiuotus ā, ē yra išlaikę plačius, pvz., ēda ‘ėda’, žiemās ‘žiemos’, sēja ‘sėja’, na.rējau ‘norėjau’, tēvas ‘tėvas’, duktē ‘duktė’, gēda ‘gėda’. Tai greičiausiai iš senovės paveldėti gyvi žadininkų šnektos reliktai, siejantys ją su Ciskodo apyl. lietuvių šnekta²² ir palaikomi latvių kalbos įtakos, plg. lat. āda ‘oda’, ēst ‘valgyti’. Jaunesnių šnektos atstovų kalboje nekirčiuotą senąjį ā, ē, ī, ū linkstama trumpinti iki trumpojo, pvz., kurēna, nerūkiau, rūkyte., apiniai ‘apyniai’, rūsių ‘rūšių’, kruvōn, vālgimas, gydītajis, virēšnīsi, tilēk, silōs ‘jėgos’, rūkiijimas ‘rūkymas’. Vardažodžių dgs. vard. ir veiksmažodžių būsimojo laiko III a. galūnėse senieji ā, ē, ī, ū visada trumpi: žūšis ‘žąsys’, ausis ‘ausys’, akis ‘akys’, tūūkstantis ‘tūkstančiai’; gē-rus ‘geri’, teisi.ngus ‘teisingi’, bāltus ‘balti’; nestavēs, nusibās, susanēs, pаведzīs ‘pavėzdžios’, pridigs, pridažīs, surūgs || Naujų šnektos žodžių gale dėl lk įtakos vietoj įprastinio pusilgio a. (< *ā) retais atvejais tariamas pusilgis o, pvz., šībfero. ‘šiferio’. 3. Dvibalsiai a) Nekirčiuoti šnektos ie, uo dažniausiai yra išvirtę pusilgiais e, a, pvz., ve.na.likis ‘vienuoliktas’, Va.ke.tija.i, le.tūviškai ‘lietuviškai’, ašta.niū, ge.dōdava., ūža.las, tačiau senimo kalboje neretai jie tariami visai sveiki ie, uo, pvz.: išjuoka.s ‘išjuokimas’, puodūkas, diedūtis ‘varnalėša’, pievōs ‘į pievas’, pietais ‘pietumis’, Juozūkas, kviečiūos, skiedēla.s ‘skiedrelės’, žiemās, vartūos, juodējī, mētuos, pērvāžuoji, n.žūolū, vabuolai ‘vabalai’, lietāus || Greta to kirčiuotame ir nekirčiuotame žodžio gale vietoj uo gana dažnai girdimas ir silpnai labializuotas neįtemptas o (rašomas ǝ), pvz., akōp.s ‘apkasuoše’, Kalkūn.s | Kâlkūn.s ‘Kalkūnuose’, šītūs ‘šituose’, pabēge.-lio.s ‘pabėgėliuose’, plentōs ‘plentuose’, undō ‘vanduo’, rudō ‘ruduo’, akmō ‘akmuo’, šū ‘šuo’. Kiek rečiau toks ǝ pasitaiko vietoje uo ir žodžio šaknyje, pvz., ǝga ‘uoga’, ǝ.gauti ‘uogauti’, ǝ.dai ‘uodai’²³. Greičiausiai dėl lk ar gretimų kitų lietuvių šnektų įtakos nekirčiuoti ie, uo sveiki tariami naujai į šnektą atėjusiuose žodžiuose, pvz., rankšluostis, stāltiese. ‘staltiesė’; tiesiōg, sliekai. Vietoj kirčiuoto uo tariamas ilgas ū šnektai naujame žodyje grūdīs ‘gruodis’ (greičiausiai pagal lenkų grudzień ‘t. p.’). Kirčiuoti šalutiniu atitrauktiniu kirčiu ie, uo šnektoje taip pat visada sveiki, pvz., netiēsi, viēdri ‘kibirė’, skiedā ‘skiedra’; Juōžū, juōkū || 22 Plg. Ciskodo lietuvių šnektos lobas ‘lobas’, krōsnis ‘krosnis’ (Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 571). 23 Kartais toks ǝ pasitaiko tariamas ir kirčiuotos galūnės -au vietoje, pvz.: nežinǝ ‘nežinau’. 232 Žodžio galūnėje senieji tvirtapradžiai ie, uo paprastai išvirtę trumpaisiais i, u (pvz., aiši; aini; guliū). Liepiamosios nuosakos be formato k vns. II a. galūnėje toks trumpasis i yra visai nukritęs, pvz., ai’n ’eik’, pame.gén’ ’pamėgink’. Sveikas ie tariamas suprieveiksmėjusiame senajame vietininke artiė ’arti’. Šalia bendraties su minkšta priesaga -t’ (: ait’) senesnių žmonių tartyje plačiai paplitusi forma su priesaga -te. (: aite., nėšte.), fonetiškai kilusia greičiausiai iš -tie²⁴. b) Žodžio kamieno kirčiuoti ir nekirčiuoti dvigarsiai am, an, em, en šnektoje, kaip ir gretimose rytų aukštaičių šnektose Lietuvoje, paprastai yra išvirtę um, un, im, in, pvz., bumbytė., kuṃpas ’kampas’, tumšumas, užšūmpi.s ’išpampęs’, aplunkytė.‘ balundė ’balanda’, bālunde.s ’balandos’, brū.ngi, dabójunt, duṇgtis, duṇtis ’dantys’, gi.vėnunt, kū.nda, kuntrybė., lungai, luṅkas, nusguṇda. ’nusigando’, pū.nciu. ’pančių’, pusūntra., ruṅkā, skanduōnis (plg. skandinti) ’skenduolis’, šiūnde. ’šiandien’, tūks-tuntis ’tūkstančiai’, tū.nkiai, tū.nkus ’tankus’, ū.ndeni. ’vandenį’, ūṅksti, untienà, ū.ntis, untrū, vėrdunčiu. ’verdantčių’; diṅgta ’dengta’, gi.vī.nte., liṅk ’lenk, saugok’, Linkijoj ’Lenkijoje’, lintėlą.s, lintū, nesilinkja, nuskīnda., nuskīndusiu., pī.mpe., pink-tādieni., taip pat ir umsispyrė. < antsispyrė. ’įsispyrė’, pīñktas, švīntas, tī.msta, ži.n-tas || Tačiau pasitaiko, kad šnektai naujuose žodžiuose, taip pat antriniai dvigarsiai am, an, em, en tariami sveiki, pvz., sánde.lis, raṅkdarbiu., raṅkšluostis, balañdis; mañ’, támsta, némne.s (< nemunės) ’tokie grybai’, sénmerge., sénpane., vėžam, ve.-nam, ka.žnai (sl.) ’kiekviename’, jaunámsiam ’jaunajam’, latviám, ažerañ, lenkám, pame.gén’ ’pamėgink’; āmžius, paskañbink, iš leṅgva. Šnektoje užfiksuota atvejų, kai atskiruose žodžiuose šių dvigarsių virtimas yra fakultatyvus, pvz., brū.ngus, bet brángiam, liṅk ’lenk, saugok’, bet sūlenktas, Linkijoj, bet lénkiškai, léṅkas, unds, ū.ndeni, bet vandeńis, pīñktas, bet peṅki, dzia.vī.nt’ ir dzia.vėnt’, diṅgta, bet padeṅgt’. Greta to pastebėta, kad dėl pastangų kalbėti lūk kartais į en atstatomas ir ne iš en kilęs in, pvz., mán’ pateṅka toks duṅgtis; susitenki ’susitinki’. Į un šnektoje paprastai virsta ir veiksmažodžių šaknų intarpinis an, pvz., nesu-prūta, nesuprūntū, prūntū ’suprantu’ (bet pasakoma ir neprantū), atsirūnda. Intarpinis veiksmažodžių šaknų en, em čia dažniausiai išlieka sveikas, pvz., užsteṅka, pateṅkitas ’patenkintas’, išteṅki, nesugleñmba, atāskreṅda (nors greta sakoma skruṅ-da < skrañda < skreñda). Nevirsta į in ir veiksmažodžių šaknų en, atsiradęs dėl balsių kaitos, pvz., reṅkam, susirenka, leṅda, neišleṅda. Pasitaiko, kad priešdėlio sán- dvigarsis -án- yra išvirtęs į uo, pvz., sūoma.ne. ’sąmonė’, supratimas, nuovoka’ (: saneliūtė. jau be sūoma.ne.s: čia pasākė., čia nežī-na.; būva, pri visai sūoma.nei ir mire.). Nors latvių lūk kontaktai su tiriamąja šnekta tiek praeityje, tiek ir dabar geri, bet, kaip fonetika rodo, jos samana ’sąmonė’, samaz-gas ’pamagzos’ ir kt. negalėjo turėti įtakos šnektos sūoma.ne.s susiformavimui. Latvių šnektų (su jomis tiriamoji šnekta, kaip anksčiau minėta, nėra turėjusi ir neturi ²⁴ Pastebėtina taip pat, kad retais atvejais šnektoje turima ir bendraties forma su priesaga -tei, pvz., lygintei ’lyginti’, važiuotei ’važiuoti’, kalbėtei ’kalbėti’, rašytei ’rašyti’. Sunku patikėti, kad šis priesagos -tei būtų koks reliktas senojo *-tei; plg. dar kitų rytų aukštaičių šnektų bendratis nėstei ’nešti’, pl.hei ’pilti’. Tai greičiausiai naujai pridėta postpozicinė dalelytė (plg. taip pat rytų aukštaičių šnektų bėgtienai ’bėgti’); dar žr. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1971, t. 2, p. 398—399. 233 tiesioginių ryšių) retos (ir ne visai aiškios kilmės) formos suõmazgas ‘Spülicht’, suõvara ‘das Querholz auf der Egge’, suõvardis ‘der Namensvetter’, suõvista ‘Kindsbinde’ ir kt.²⁵ taip pat vargu ar bus galėjusios turėti įtakos tiriamosios šnektos suõma.ne.uo atsirasti iš án. Tiriamosios šnektos suõma.ne. atvejis galbūt galėtų būti aiškinamas kaip savarankiškas dvigarsio an raidos toje šnektoje padarinys, atsiradęs, galimas daiktas, tuo pačiu keliu, kaip ir kitų rytų aukštaičių šnektų uo išsirutuliojęs iš *-ān formose gerõju ~ gerąja, gerõsius ~ gerąsias ar Lazūnų vuõžuolas iš *ānžuolas²⁶. Iš antros pusės, o gal šis suo- — tai senojo priešdėlio suo- < *sō reliktas?²⁷ Svetimžodžių am, an, em, en šnektoje paprastai nepakite, pvz., ánglas, apendi-citas, beñkis ‘suolas’, centimetrų., cimeñtas, fundameñtas, grántas (< lat. grants) ‘žvyras’, kamándava.ja., kamandujù, nerekamendijas, penicija, reñdu. ‘nuomą’, strumeñtas ‘instrumentas’, studeñte., šampijōnai, valniánka.s ‘grybai vilnutės’, vantrò-bu. ‘žarnų; vidurių’, venzlai ‘rankinis bagažas, nešmenė’. Mūsų pastebėta, kad an yra išvirtęs um svetimžodyje punčiáka.s ‘kojinės’. Tai rodytų, kad pastarasis skolinys šnektoje atsiradęs palyginti gana seniai. c) Senieji tvirtagaliai dvigarsiai an, en, in, un, atliepiantys lk ą, ę, į, ų, čia yra išvirtę u, i, kurie kirčiuoti ilgi, nekirčiuoti — dažniausiai pusilgiai, pvz., úža.las ‘ąžuolas’, žùsis ‘žąsys’, ku.snelíukas ‘kasnelis; trupučiukas’, nuzgąsta ‘nusigąsta’, tru.sù ‘trašu’, neaužšùla ‘neužšąla’, apsigrįžtam ‘apsigręžiame’, skįsta ‘skęsta’, tavįs ‘tavęs’, tį ‘ten’, ãsu. ‘esą’, išėjì. išėję, bùvis, dãris ‘daręs’, žiẽmu. ‘žiemą’, mộčiu. ‘motiną’, nepažįstù, bẽganti., vỹru. ‘vyrų’, nesumintù || Pastebėta, kad jaunesnieji šnektos atstovai nekirčiuotus žodžio galo šios kilmės u, i dažniausiai trumpina, pvz., smáugis ‘suaugęs’, dãris ‘daręs’, láidis ‘leidęs’, numirìs ‘numiręs’. Sudurtiniuose žodžiuose retkarčiais pasitaiko, kad senojo tvirtagalio an refleksas dvejopas — pusilgis u ir pusilgis a (Lk įtaka!), pvz., viẽnu.kart, kita.kart, ùntra.kart. Atskirais atvejais toks senasis dvigarsis en čia išvirsta ir in, pvz., nuskìnsta ‘nuskęsta’ (šalia skįsta). Priešdėlių senasis in paprastai išvirtęs į i, pvz., įkišė. ‘įkišo’, i.kùs ‘įkąs’, nors ir jis retais atvejais išlieka: insidaužiau ‘susimušiau’ (gal dėl unsispyrė. ‘įsispyrė’ analogijos?). Būsimojo laiko III a. formose šnektos u, i (< an, en, in, un) visada trumpi, pvz., i.kùs ‘įkąs’, nuzgùs ‘nusigąs’, sugrìs ‘sugrįš’, nuskìs ‘nuskęs’, pasìus ‘pasius’. d) Žodžio galo senieji akūtiniai *-ān, *-ēn vardąžodžių ir įvardžių vns. in. ir vt. yra išvirtę u, i, pvz., kadù, tadù, mộčiu ‘motina’, griñčiu ‘gryčia’, kãrvi ‘karvė’, žẽmi ‘žemę’, ãžeri ‘ežere’, miški ‘miške’, galì ‘gale’, vežìmi ‘vežime’, karštùmi ‘karštyje’, sciuri (plg. lat. stūris) ‘kampe’. Vietininkų galūnių *-ēn prieš j ir s yra visai nukritęs, pvz., žẽme.j, paežerėj, karioñmine.j, bažnyčia.j, kataroj ‘kurioje’, Va.ke.ti.ja.j, Ri.goj 25 Žr. Mūlenbachs K. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīgā, 1927—1929, t. 3, p. 1138—1139; Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīgā, 1951, p. 685—687. 26 Plg. Grinaveckis V. Dėl *-ān atitikmenų liet. *-ā kam. vardąžodžių ir įvardžių galūnėse kilmės, p. 132—135. 27 Plg. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg—Göttingen, 1962, S. 935—936 ir ten nurodytą literatūrą. 234 ‘Rygoje’, ma.kýkla.j, ža.lėj, paciōj, pirmōj, ailōj, tōkia.j, forma.j, balōj, liga.nija.j ‘ligoninėje’; bul’bōs ‘bulvėse’, dideliuōs, rugiuōs, dvejuōs, kve.ciuōs ‘kviečiuose’, miškuōs, pabaliuōs, paduškōs (sl.) ‘pagalvėse’, plaukuōs || Atvejus, kai su *-ėn nukrinta ir prieš einantis j, žr. p. 230. Įvardžiuotinių formų I dmens galūnėje *-ān, kaip ir gretimose rytų aukštaičių šnektose, prieš j yra išvirtęs uo, prieš s – o²⁸, pvz., su pirmuoju dukteriu; su senóju kumelbi; unksi.vōsias bū.l’bas pasad.dina.m; pirmōsias ōgas vālga.m || Senasis akūtinis kai kurių įvardžių vns. įn. ir dgs. gal. formų kirčiuotas *-ān šnektoje yra davęs net trejopą refleksą — ūo, -ū ir -ù, pvz., mōma (bičių motina) tuos bitis kamandava.ja; lepšės vērda su skūru, juos nėlupa; žarnas jįskuta, pripucia ir juos atvercia (= išverčia); nėmumes (kelmučius, tokius grybus) ne rāuma, a juos nupjauna; višta pėri kókius tris savaites, kai pa. jū pãdeda pinčiolika šešiolika kiaušinių. || Pateiktasis įvardžio formos refleksas -ū vietoj *-ān, mūsų nuomone, savo kilme ir forma visiškai pritampa prie gretimų rytų aukštaičių šnektų (Zarasų ir jų apylinkių) tokių formų, kaip įvardžiuotiniai būdvardžiai baltūju ~ baltūja, gerūsias ~ gerūsias29. Refleksas -ū galėjo, mūsų nuomone, atsirasti tik iš -ūo greičiausiai dėl žodžio galo redukcijos, susijusios su dalies kirčio spūdžio atitraukimu į prieš einantį ilgą skiemenį (plg. jūos, tūos ir kókius). Kur tokių sąlygų žodžio galo -ūo trumpėti nebuvo, jis ir išliko sveikas (jūos, tūos). Skirtingų *-ān refleksų buvimas įvardžių galūnėse, be abejo, aiškintinas skirtinga an pozicija tose įvardžių formose. Kur įvardžio forma vienskiemė ir po jo an daugiau nebuvo jokio kito garso, an sandas (priebalsis n) bus nykęs visų lėčiausiai ir ilginęs bei siaurinęs į u išvirtusį pirmąjį sandą ilgiausiai. e) Tvirtapradžio dvigarsio er pirmasis sandas šnektos priešdėlyje per- visais atvejais yra susiaurėjęs ir tariamas kaip ē, pvz., pēršalb.s ‘peršalęs’, pērnėst, pēršiukta, pērtrauki.s, pērvardina ‘duoda kitą pavadinimą’, pērinčiu. mētu ‘praėjusių metų’, pērvede.m, pērkalbi ‘perkalba’, pērdave., pēreite., pērverte. ‘išvertė’, pērpjauna, pērvažiuoja, pērgi.venimu ‘pergyvenimą’. Toks pat ē (greičiausiai dėl p ir f pozicinio panašumo šnektoje) tariamas ir svetimžodyje fērma.s ‘fermos’. Siauras ir tvirtagalio dvigarsio er pirmasis sandas žodžių cēntras, nevėtas, vēršim. Tvirtapradžio er siaurėjimo atvejai būdingi ir gretimoms lietuvių šnektoms Lietuvoje³⁰. Pastebėta, kad pirmasis dvigarsio er (ypač nekirčiuoto) sandas dėl didelio siaurėjimo čia neretai išvirtęs ie, o pats dvigarsis sutrigarsėjęs, pvz., Kiergalvỹs ‘Kergalvys’ (pavardė), Kiērgėlis ‘Kergelis’ (pavardė), miergaičių ‘mergaičių’, Vierdāniene ‘Verdanienė’ (pavardė). Siaurojo ilgojo ē virtimas ie atskirais atvejais yra pažįstamas ir gretimai Aknystės latvių šnektai³¹. 28 Plg. Grinaveckis V. Dėl *-ān atitikmenų liet. *ā kam. vardžodžių ir įvardžių galūnėse kilmės, p. 132–135. 29 Plg. Grinaveckis V. Dėl *-ān atitikmenų liet. *ā kam. vardžodžių ir įvardžių galūnėse kilmės, p. 126–127 ir ten minimą literatūrą. 30 Plg. Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija), p. 320. 31 Žr. Ancītis K. Aknystės izlokšne, p. 66–67. 235 4. Balsių praleidimo atvejai a) Susidūrus skirtingų morfemų balsiams ar dvibalsiams, vienas jų gali būti praleidžiamas, pvz., (antrasis) nepsimoka < neapsimoka; net išs aukė. < neatsišaukė., netvaikysi < neatvaikysi ‘nenuvaikysi’; (pirmasis) neįeisi < neišs ieisi ‘neišsiversi’, priseina < prisieina ‘tenka’, pasilks < pasilgs, bet suáugi.s ‘suaugęs’. Kai sandūroje pasitaiko du tie patys balsiai, arba kai pirmojoje morfemoje yra a, u, antrojoje — i, abu tie balsiai išlieka, o į jų tarpą įspraudžiamas j (žr. p. 230). b) Morfemų sandūroje paprastai gali būti praleidžiamas ir nekirčiuotos sangrąžos dalelytės balsis -i, pvz., paskalbėte. ‘pasikalbėti’, pasklausytum ‘pasiklausytum’, pazdúodat ‘pasiduodate’, bet unsispyre.: insidaužiau || IV. KIRTIS IR PRIEGAIDĖS a) Šnektos kirčiavimo sistema nėra visai stabili ir daugeliu atvejų gana naujoviška. Pačių senųjų šnektos atstovų tartyje paprastai beveik dėsningai išlaikoma Ik kirčio vieta, pvz., tvirtà, rankà, varlàs, dangčių, neprunti, primirštu, umkšti, kartùs, bjaurì, pinkčiùs, pinkčiàs, kalbù, minkšti, girdžiu, žiūriu, jauni. Tačiau žodžių su trumpa kirčiuota galūne prieš einančio ilgo skiemens ē, o, ō, tu niekada nepakitę, pvz., dievi, skiedà ‘skiedra’, momà ‘mama’, miestùs, tvorù32, nėra, žmogùs, teliokùs, kietùs, ramunėlius ‘ramunėlės’, kruopàs, viedrì ‘kibirė’. Be to, tokiuose prieškirčiniuose ilguose skiemenyse paprastai gana aiškiai girdimas antrasis — šalutinis atitrauktinis kirtis, arba susidaro įspūdis, kad kirtis lyg ir padalijamas abiem skiemenims, pvz., netiėsi, blýnūs, žiūriu, tõli, žmõna, gūšta, liēkū (plg. lat. lieku) ‘dedu’, tyli, nebedà33. Šie pavyzdžiai rodytų, kad kirtį čia pradėta atitraukti dar prieš nekirčiuotų ilgųjų trumpėjimą ir vienbalsėjimą. Tačiau šalutinis atitrauktinis kirtis, apskritai imant, ne visada aiškus ir stiprus. Stipresnis balso spūdis kartais tenka galiniam skiemeniui (ypač būsimojo laiko vns. I ir II a. galūnėse — mirsiù, aisi). Nežiūrint to, šnektoje, ypač jaunesniųjų tartyje, kartais pastebimas dalinis kirčio atitraukimas, visai kirčio spūdžio nepaliekant galiniam trumpam skiemeniui, pvz., viščiõkus, agurkùs, grabėstùs, grinčia, mirtìs, širdis, pirštùs, vaikùs. Kad šnektos kirtis kartais tikrai nėra stabilus, be kita ko rodo ir atvejai, kai tvirtapradės šaknies pastovaus kirčiavimo žodžiai sporadiškai kirtį nukelia į trumpą galūnę, pvz., žiedù ‘žiedu’, žiedùs, ‘žiedus’, melžiù ‘melžiu’34. Taip yra greičiausiai dėl to, kad šnektoje jau pradeda reikštis dalinis kirčio atitraukimas, kad jos kirčiavimo sistema tolydžio vis labiau darosi išklibinama tiek gretimų lietuvių šnektų, tiek latvių Ik bei kitų kalbų kirčiavimo įtakos. Be kita ko, šnektoje pastebėta ir sporadiško kirčio atitraukimo iš trumpos galūnės į 32 Būgos K. aprašytoje Ciskodo lietuvių šnektoje šio reiškinio nekonstatuota. Iš ten jo užrašytas pavyzdys tvārà (žr. Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 571). 33 Panašus kirčiavimas anksčiau konstatuotas gretimose lietuvių šnektose Lietuvoje ir Baltarusijos TSR, žr. Grinaveckienė E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės, p. 175—176 ir ten nurodytus kitus šaltinius. 34 Plg. Grinaveckis V. Nauji duomenys apie vakarų dzūkų tarmės kirčiavimą. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, t. 4(41), (1972), p. 182—185. 236 trumpą priešeinantį skiemenį, pvz., mažiūčius ‘mažučiūs’, galines ‘galinės’, muses ‘musės’, neti.rūmus (plg. lat. netīrumi ‘išmatos’) ‘nešvarumus, mėšlus’, vidutinius ‘vidutinius; vidurinius, iš vidurių’, kurziūkų ‘skilandžių’. Tačiau tokie atvejai palyginti reti. Dėl latvių kalbos įtakos šnektos kirčiavimo sistemoje yra pastebima nauja tendencija kirčiuoti pirmąjį žodžio skiemenį (tiksliau — žodžio šaknį), pvz., mėzgima knyga ‘mezgimo knyga’, gailėjau, giminė, įdoma, mėšlais, balandis, lāpus, rūgitas, nusiramintė, mūkina, rožytes, sliekai || Tačiau toks kirčio atitraukimas nėra dėsningas ir reguliarus. Jį turintys žodžiai, kaip iš daugumo pavyzdžių matyti, kartu išlaiko ir pirminiam (lietuviškam) kirčiavimui būdingą kirčiuoto skiemens ilgumą. Nors latviškas kirčiavimas čia dar gana retas, bet vis dėlto šnektoje dažnėja paralelių formų (daugiausia naujesnių žodžių), lygiagrečiai kirčiuojamų dvejopai — pagal lietuviškos ir latviškos kirčiavimo sistemos dėsnius, pvz., baltai | baltai (prieveiksmis), ma.kýkliu. | mȯkykliu. mokyklų, Va.ke.tija.j | Vōke.tija.j, pa.rūojas | pārūojas (pastarasis pavyzdys rodo itin neseną latvišką kirčiavimą, atsiradusį šnektoje jau po nekirčiuoto ā sutrumpėjimo, plg. lat. pāroties) ‘poruojasi’, isima.kinau | isīmōkinau ‘išsimokiau’, nereikia | nė-reikia, visā akis | visā akis, te.vaī | tēvai || Svetimos kilmės žodžiai pakliuvo į šnektą su savo kirčiu, ir taip dažniausiai jie yra kirčiuojami, pvz., akōpus ‘apkasus’, du klasus ‘dvi klases’, rasōrna celiega ‘vežimas su spyruoklėmis’, vantrōbus ‘žarnas’, sōtkas ‘arus’, živatnavōdstva ‘gyvuliai’. Tai irgi rodo, kad svetimžodžiai šnektą užplūdo palyginti neseniai. Tačiau šnektos skolinio punčiākas ‘kojines’ kirčiavimas rodo, kad žodis paskolintas seniai ir yra paklūstęs lietuviškam kirčiavimui. b) Šnektoje priegaidės skiriamos palyginti visai aiškiai. Tvirtagalių dvigarsių antrasis sandas čia labai ryškus, o pirmasis dažniausiai sutamsintas, kiek redukuotas. Ypač tas sutamsinimas akivaizdus dvibalsyje au, kurio pirmasis sandas tariamas net su nežymiu o atspalviu, pvz., šāukiam, dāūg, pašāūks. Kartais net susidaro įspūdis, kad tvirtagalis atviro žodžio galo au tariamas lyg ir su tam tikru nukritimu, pvz., rukiāū ‘rukiau’, sakāū || Panašiai ir su tvirtagaliu dvibalsiu ai. Jo pirmasis sandas dėl redukcijos labai panašus į a (ypač tai ryšku žodžio gale), pvz., sakāi | sakai, laukāi | laukāi || Atvirame ir uždarame žodžio gale kirčiuotas ɔ < uo ir au, mūsų ausiai atrodo, šnektoje tariamas su gana aiškia kirstine priegaide, pvz., šš ‘šuo’, šītš ‘šituos’, plentōs ‘plentuose’; nežinō ‘nežinau’. Tvirtapradžių i, u + l, m, n, r dvigarsių pirmasis sandas paprastai yra pailgintas iki pusilgio, pvz., šū.lni. ‘šulinį’, ki.lpa, ši.rdi., čū.lba, kū.rke.s ‘kalakutės’, suši.lda., pati.nsta || Dvigarsiai, kilę iš tvirtapradžių a, e + m, n savo ilgumu, mūsų ausiai atrodo, yra sutapę su šnektos senaisiais tvirtapradžiais i, u + m, n, pvz., brū.ngi, kū.nda, pī.mpe. || Pasitaiko, kad tvirtagalis -il- šnektoje išvirtęs į -iul-, kaip ir kai kuriose kitose rytų aukštaičių šnektose, pvz.: šiulta ‘šilťa’. Vidurinę priegaidę turi šnektos kirčiuoti pusilgiai i, u ir priesdėlių, dviskiemenių bendracių bei iš jų padarytų laikų, aukštesniojo laipsnio formų ir įvardžių mano, tavo, 237 savo a, e, pvz., stipra. ‘stipraus’, i.pi.nimas ‘ipinas’, númeta, le.túviskai; pãmeta, kás-te., gerẽsnis, mãna. V. IŠVADOS 1. Latvijos TSR Daugpilio rajono lietuvių šnekta savo fonetinėmis (ir kitomis) ypatybėmis yra glaudžiai susijusi su visu lietuvių kalbos tarmių arealu ir yra jo tęsinys. 2. Šnekta priklauso rytų dzūkams žalininkams, bet turi ir žadininkams būdingų ypatybių. 3. Sutapdama su Lietuvos rytų dzūkų šnekta, ji turi ir nemaža tik jai būdingų fonetinių ypatybių (nenuoseklus dzūkavimas pagal abi ypatybes, nenuoseklus kai kurių priebalsių kietinimas, dvibalsio uo tam tikrais atvejais virtimas o, kirstinės priegaidės apraiškos, kirčio spūdžio dalies atitraukimas iš trumpos galūnės į ilgą priešęinančią skiemenį, latviško kirčiavimo apraiškos ir kt.). Ji taip pat turi ypatybių, nesutapatinančių ją su K. Būgos 1911 m. ištirta Ciskodo lietuvių šnekta (Latvijos TSR Rėzeknės raj.), ir mūsų pateikiamieji tiriamosios šnektos faktai kiek patikslina K. Būgos lyginamuosius jos duomenis. 4. Šnektoje jaučiama palyginti stipri lietuvių ir latvių lk ir ją supančių slavų kalbų (baltarusių, lenkų, rusų) šnektų įtaka. 5. Šnekta yra aiškiai nykstanti. 6. Ateityje reikėtų detaliau ištyrinėti visą šnektos sistemą, nes jau ir čia skelbiami jos duomenys savo naujumu, mūsų nuomone, yra aktualūs ir svarbūs istorinei ir dabartinei lietuvių dialektologijai, fonetikai, leksikografijai, lietuvių—latvių ir baltų bei slavų kalbų kontaktams. Э. ПРИНАБЕЦКЕНЕ ФОНЕТИКА ЛИТОВСКОГО ГОВОРА ОКРЕСТНОСТЕЙ ДАУГАВПИЛСА (ЛатвССР) Резюме Изолированный литовский говор левобережья р. Даугавы (Даугавпилсский р-н ЛатвССР) в диалектологической экспедиции 1977 г. исследовался нами, можно сказать, впервые. Однако некоторое сравнение его диалектных данных приводилось и литовским языковедом К. Бугой, который в 1911 г. на территории Латвии обследовал изолированный литовский говор окрестностей Цискода (ныне Резекненский р-н). На основе новейших диалектных данных в статье установлено, что своей фонетической системой исследуемый говор тесно связан с ареалом литовских диалектов Литовской ССР и является его продолжением. Говор принадлежит диалекту так называемых восточных дзуков-жалининников, но наряду с этим в нем отмечаются и некоторые особенности, характерные для так называемого жадининского говора. 35 Авторе̇ iš visos širdies dėkoja Latvijos valstybinio P. Stu<č>kos universiteto prof. dr. M. Rudzytei, maloniai sutikusiai perskaityti šį straipsnį ir padariusiai vertingų pastabų. 238 Говор имеет немало особенностей, присущих только ему одному. К числу таких относим: а) не совсем закономерное „дзукание“ – произношение аффрикат с, dz перед исконно передними гласными, и перед гласными, продвинутыми вперед; б) не совсем закономерное отвердение некоторых согласных; в) превращение дифтонга uo в определенных случаях в монофтонг ə; г) следы усеченной интонации; д) частичную оттяжку силы ударения с краткого окончания на долгий предпоследний слог; е) элементы ударения латышского языка; ж) определенные отличия его фонетики от фонетики литовского говора Цискода. На конкретных примерах автором статьи также установлено, что в говоре проявляется сильное взаимодействие языковых систем как литовского и латышского литературных языков, так и окружающих его диалектов славянских языков – белорусского, русского, польского. Установлено также, что исследуемый литовский говор относится к исчезающим.