Daugpilio apylinkių lietuvių šnektos fonetika

IŠ LIETUVIŲ KALBOTYROS ISTORIJOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XX (1980) E. GRINAVECKIENĖ DAUGPILIO APYLINKIŲ LIETUVIŲ ŠNEKTOS FONETIKA 1. ĮVADAS a) 1977 m. dialektologinėje ekspedicijoje, vykdytoje Baltarusijos TSR MA J. Ko- laso Kalbotyros instituto kartu su Latvijos TSR MA Kalbos ir literatūros institu- tu ir Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutu, buvo tiriamos Lat- vijos TSR Daugpilio (lat. Daugavpils), Kraslavos (lat. Kraslava), Ludzos (lat. Ludza), Rezeknés (lat. Rézekne) rajonų baltarusių šnektos. Mūsų uždavinys buvo su- rinkti Daugpilio rajono pietinės dalies — kairiojo Dauguvos (lat. Daugava) kranto baltarusių šnektoje vartojamus lituanizmus. Daugiausia mūsų buvo dirbta Skrūda- lienos (lat. Skrudaliena)! apylinkėse (18 km nuo Daugpilio į pietų rytus), ypač Ragū- liškių (lat. Raguliški) ir gretimuose kaimuose. Tų vietų baltarusių šnektoj užrašėme nemaža lietuviškos kilmės žodžių, vietų vardų, pavardžių, lietuviškų posakių nuo- trupų?*. Daugpilio (vietos liet. taria Daūgpilis, Daugpilys, Daiigavpilis, Daiiguvpilis) priemiestyje Gryvojé (lat. Griva, dabar kairiojo Dauguvos kranto Daugpilio dalis) sužinojome, kad čia dar visai neseniai gyventa keleto vietinių žmonių, mokėjusių lietuviškai". Gretimoje Kalkūnų (lat. Kalkiine; senesni dažniau taria Kalku.ne.*) * Tai, be abejo, lietuviškos kilmės vietovardis. Būga K. (Rinktiniai raštai. V., 1961, t. 3, p. 565) visai pamatuotai jį laiko kilusiu iš liet. Skrudėlynė (plg. liet. dial. skrudélyné *skruzdėlynas"). * Iš lietuviškos kilmės šių vietų vardų visų pirma minėtini kaimų pavadinimai su priesaga -ituki, pvz., Bdluimki, CYpsuui, Périmki, Enimki, Bécepuki, Kipaiuki, Pymaniwxi, Jlsiardniummxi, Mi- Kaniwki, aipsaniuwki ir kt. K. Būgos (Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 565—566) ir J. Safa- revičiaus (Safarewicz J. Litewskie nazwy miejscowe na -iszki. — Onomastica, 1956, Nr. 2, p. 15) nuomone, kur paplitę vietovardžiai su priesaga -iški, ten — istorinės lietuvių gyventos vietos. Gausu čia ir kitų lietuviškos kilmės topo- ir antroponimijos elementų, pvz., balų ir miškų vardai — Illj1a- nari, Upstaiuri, Kimcet ir kt., kai kurios senųjų vietinių žmonių pavardės — CepsYus, Max3iika, Kapauon, Jlsmkyn ir kt. Ragūliškių kaime užrašytos taip pat keturių lietuviškų posakių nuot- Tupos, pvz., sake. pasūke. || varna $dka, tilvikis paplikis nimaka || pėlupe. dėšeru. "nulupo dešrą) || visi šaka, visi krūta, be.larūsti bii.lbes skita || Tų posakių reikšmę juos pasakę asmenys jau nelabai mo- kėjo paaiškinti. Jie tik sakė, kad taip kalbėję jų seneliai ir tėvai, ypač kai norėjo, kad vaikai nesu- prastų kokių slaptesnių dalykų. Čia gyvai vartojami ir kai kurių lietuviškų frazeologizmų verti- niai, pvz., Gaadra ix (plg. liet. bala jū); Ka6 Ta cxicaa (plg. liet. kad tu surūgtum) ir kt. Pastebėta taip pat, kad latviškai užkalbinti šių vietų gyventojai (kalbino latvių kalbininkė filol. m. kand. B. Reidzanė) savo latvių kalboje vartojo nemaža lietuvių kalbai būdingų žodžių, jų formų, vertinių, pvz., es no pieciem būnu (plg. lat. Ik esmu, liet. bani) majūs; bėrni atiet (plg. lat. 1k atnūk, liet. ateina) un palidz; vilciens atiet (plg. lat. Ik. piendk, liet. ateina) uz staciju ap četriem ir kt. Vienas vietinis 75-erių metų Gryvos gyventojas Janas Jadzėvičius dabar jau buvo nusikėlęs gyventi į gretimą Kūpčiškių apyl. (6 km į pietus nuo Gryvės). Su mumis jis kalbėjo gana gerai lietuviškai. Pateikiame jo pasakotą autobiografinę nuotrupą: „Aš gimi. Gri.voj || man' septynia.sdėšimt pinki métai || tėvas le.tūvis ir močia le.tūvis || mécia gimi. Žvi.rbliški., tėvas — Gri.vdj || su Maska.liūnu iš Kal'kūnu. kap sūstenkam, tai vis le.tūviškai“ || Kiti senieji vietiniai Gryvės lietuviai jau išmirė. * Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 567, išn. 2, nurodo, kad lietuviškai reikėtų vadinti Kdlkuoné. 223 apylinkėje (7 km nuo Gryvės į pietus) lietuviškai namie kalba ir save lietuviais laiko nemaža senųjų vietinių gyventoju®. Keletas senųjų vietinių lietuvių gyvena ir Mėdumo (lat. Medumi; senieji dažniau taria Mėdinas, dar plg. ten esančio ežero vardą Mėdi- nas)? bei Smiltinés (lat. Smiltene) apylinkėse. Dėl to ekspedicijos 'metu buvo tiriama ir mūsų lankytų Daugpilio apylinkių lietuvių, čia vadinamų bendru vardu daugu- vieši, šnekta. Tų tyrinėjimų pamatu ir atsirado šis straipsnis. b) Remiantis K.. Būgos ir A.. Bylenšteino duomenimis, Daūgpilio apylinkėse kairia- jame Dauguvos krante lietuvių gyvenama nuo seno". Šių vietų lietuvių šnekta, galima sakyti, iki šiol netyrinėta. Tačiau šiek tiek žinių, ypač apie jos fonetiką, yra paskelbęs K. Būga. Jis 1911 m. kartu su E. Volteriu yra kiek tyrinėjęs Rezeknės rajono Ciskodo (lat. Tiskūdi) parapijos lietuvių šnektą ir tuos tyrinėjimus paskelbęs. Juose kai kurie Ciskodo šnektos duomenys jo lyginami su Gryvds, Kalkūnų ir Laukesds apylinkių lietuvių šnektos duomenimis®. Mūsų tyrinėjimas tik patvirtina ir iš dalies papildo K. Būgos paskelbtus kalbinius duomenis, praplečia žinias ir pateikia naujų faktų apie šių vietų lietuvių šnektos fonetiką. c) Tarminiai šios šnektos pavyzdžiai su nežymiomis iSimtimis® straipsnyje patei- kiami įprastiniais Ik rašmenimis. Snektoje vartojami trejopo ilgumo balsiai — ilgi, trumpi ir pusilgiai, 5 Čia lietuviškai kalba Maskoliūnas Augūstas (83 m.), Maskoliūnienė Jūlija (81 m.), Kergalvys (sa- ko ir Kiergalvys, Kėragalvis, Kergelis, Kiergelis) Povilas (81 m.), Kergalvienė Monika (76 m.), Katkėvičius Antanas (67 m.), KatkéviCiené (apie 65 m.), Igliška Benediktas (apie 60 m.), Igliskie- nė Apolionija (apie 55 m.), abu ju mokyklinio amžiaus vaikai, Gravel¥ys (apie (80 m.), Graveliené (apie 78 m.), Lapkauskiené (apie 80 m.), Ple¢kénas (apie 75 m.), Jonénas (sako ir Janina) Ana (apie 80 m.) ir kt. Jie visi gerai moka ir latvių literatūrinę kalbą bei rusiškai, Mūsų lietuviškai buvo apklausinéti tik Kergalvys, Kergalviené, Katkevičius, Maskolitniené, IgliSkiené. Minėtina, kad Kalkūnai priklauso Laukesds (lat. Laucesa) kataliky]parapijai, kurios bažnyčioj, žmonių pasakoji- mu, kas trečias sekmadienis iki 1977 metų buvo giedama lietuviškai. Kalkūnų kaimo kapinaitėse radome gausiai lietuviškų paminklų užrašų, pvz., Cia Ilsys Ona Laureniene Mire 1958 || Laurenas Antanas || Barčys Antanas || Cia ilsys Barcis Antalukas ir Julitia || Barčyene Julja || Cia Ilsis Gra- weliania Jieva || Gravelis Ignatas || Rozalia Isadiene || Būga K. (Rinktiniai raštai. t. 3, p. 567) šaltinių forma Meddum atstato į Medina. Čia lietuviškai kalba vietiniai gyventojai: Masčnas Stas¥s (74 m.), Smilginšs, Liskinys Mikelis (69 m.), Petrauskie- nė, Bainasėvičienė ir kt. Gretimoje Smiltynės apyl. (6 km nuo Medumo į šiaurės vakarus) mūsų buvo apklausinėta vietos lietuvė Vėrdanienė (taria Vierdaniene.) Anėlė (70 m.) ir jos brolis Liskin¥ys Pranas (57 m.). Palyginimui apklausinėti ir du Igliškių mokyklinio amžiaus vaikai. Žr. Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 563—568, taip pat p. 99—100; žr. dar Bielenstein A. Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. St. Petersburg, 1882, S. 5—10, 172, 390. Žinoma, tai turėtų būti patikrinta naujausių -kalbos mokslo, archeologijos ir etnografijos tyrinėjimų duomenimis. 8 Žr. Būga K. Rinktiniai raštai. t. 3, p. 570—572; dar žr. ten pat, p. 88, 96, 97. Mums ypač reikš- minga ir aktuali K. Būgos čia (p. 571) pasakyta mintis, kad ,,Ciskodo lietūvininkų šnekta bevéik niekuo nesiskiria nuo Gryvos, Kalkuonės (Kalkuhnen) ir Laukesds apylinkės šnektos*““,"pateikian- ti pačių pirmųjų apibendrintų duomenų ir apie mūsų tiriamą Daugpilio apylinkių lietuvių šnektą. Platus nejtemptas balsis e tarpinis tarp eir a žymimas «e; silpnai labializuotas nejtemptas 0 rašomas 2; posukietinto / suužpakalėjęs ė žymimas ¢; vidurinės eilės balsis i, atsiradęs iš ¢ po kieto /, žymimas bt; priebalsio minkštumas žymimas kableliu, rašomu tokį priebalsį Žyminčios raidės dešiniajame šone aukštai; pavyzdžių variantai skiriami statmenu brūkšniu; tarminio sakinio gale dedamos dvi lygiagretės; tarp pavyzdžių skyrybos ženklai — kablelis ir taškas kablelis — kaip Ik. 224 ai Kadangi priegaidės čia, atrodo, skiriamos aiškiai, kirčiuoto balsio ilgumą visų pirma rodo jį žyminti raidė (pvz., ė, €, y, į, ū, ų) ir atitinkamos priegaidės ženklas (pvz., ųža.las “azuolas’, būva. "buvo', skiėda "skiedra'), tik kirčiuoto tvirtapradžio i,u+1,m,n, r dvigarsio pirmojo sando pusilgumį (kaip ir kiekvieno ilgojo nekirčiuo- to balsio pusilgumį) rodo taškas, dedamas jį reiškiančios raidės dešiniajame šone žemai (pvz., ki.lpa, bi.rtai, gi.vi.nte.). Nekirčiuoto balsio ilgumą, išskyrus ė, y, į, ū, ų (jie taip ir rašomi), rodo brūkšnys, rašomas virš jį reiškiančios raidės (pvz., kny- gėlbi "knygelę"). Neaiškių tarminių pavyzdžių reikšmė aiškinama kabutėse (pvz., uš- aukla.t* "ažauginti"'). II. PRIEBALSIAI 1. Senųjų *dj, *#j junginių tarimas Daugpilio apylinkių lietuvių šnekta priklauso rytų dzūkams. Tą jos ypatybę pir- masis yra pastebėjęs bei konstatavęs K. Būga!?. Nors kalbiniu atžvilgiu šnekta maž- daug vienalytė, tačiau tam tikrų tarties skirtumų ir svyravimų čia pasitaiko. Labiau jie ryškūs tik iš pačių seniausių šnektos atstovų ir jaunimo kalbos". Taigi ir dzūka- vimas Cia nėra visai nuoseklus. Nuoseklesnis ir ryškesnis jis senosios kartos lūpose ir senesniuose, šnektai labiau įprastuose žodžiuose, pvz., kniūpscia, meldzias, glūdzia.s "lygios, tiesios’, pū.nciu., pū.ncia.te. || Jaunimo kalboje, ypač naujesniuose žodžiuose, jo dažniausiai ir visai nėra, pvz., dviračia., trupučiūku., va.ke.čiais, pamečiau || Ir senimo kalboje pasitaiko, kad ta pati forma to paties kalbėtojo lygiagrečiai gali būti pasakoma dzūkuojant ir dzūkavimo atsisakius, pvz., cia.nai | čia.nai; plaūciai, kičciai | mėdžiai; jaunūciam | mažiūčiam, mažiūčiai; staciaii, arciaū | skaiciaii: atavercia, suldidzia | paldidia, pripučia || Apskritai imant, kiek dėsningesnis dzūka- vimas mūsų konstatuotas prieš supriešakintą a, ypač tariamosios nuosakos vns. I a. formose, pvz., matycia, na.récia, negailécia; išvercia, nuplaudzia ‘nuplauna’; trecia; duficia. "danties", žodzia.; saldzia.s, gdrdzia.s; dzia.véna. “dZiovino’; dzia.vi.ntas, bet tik griricia "gryčia", grifi¢ia.s || Daug retesnis *tj, *dj > c, dz prieš suprieSakéjusius ai, au, 0, uo, pvz., kve.ciai, dziauigias, dudziau, pradzios, pacidj, kve.ciuds, bet va.ke.- čiai, apsivedfiau "vedžiau', pakrasciuds, plg. dar paukščiukūs, visciokus vistelius’, ticidjas “tyCiojasi’, suvaikščia.jit “suvaik$Ciokite’. Rečiausiai dzūkuojama prieš su- priešakėjusį u, pvz., paciūs, peciūs, girdziū, sudziūvus, kve.ciū, bet tik ma.čiūte., mer- gyčiu., baldgūdžiu. "baltarusių", pėrinčiu. "praėjusių', prieža.džiu., švifičiu., miniciu., vėrdunčiu., skaičius, grėčium "greta'. Sutrumpéjusioje bendraties galūnėje dzūkavi- mas vos bepastebimas, pvz., nuskūse', nėšč' ( < nešė dėl progresyvios š asimiliacijos), bet tik gi.vi.nt" "gyventi", pridzia.vi.nt’, ge.dét’, paldist’, taip pat ir nusirūminte. "nusira- minti’, aite. “eiti’ ir kt. Dabar jau beveik visai nebedzūkuojama prieš kiekvieną šnek- tos i, y, ie, in, pvz., gard, paspaudi, dpkas "tuščias", gaidys, motina, de.dūtis "senelis", sėdi, ažudi.rpt', ū.ntis "antis, antys', gimdysena (plg. lat. dzemdėšana) "gimdymas; paršiavimasis', vidutinis, šimtine.s "arai', stotis, netyras (plg. lat. netirs) "nešvarus', nepatiūka, atlaidit "paleiskite', pridigs "pridygs', artie ‘arti’, dičvas, netiésa, diela.s © Žr. Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 571. " Tarties skirtumai išryškinami nagrinėjant kiekvieną fonetinę šnektos ypatybę atskirai. 225 “vidurių kirmėlės, askaridės; tokia vaikų liga’, diéna, nors vis dėlto pasitaikė išgirsti ir ci.nsta “tinsta’, cikras šalia dažnesnio tikras (pavyzdys su c užfiksuotas ir magneto- fono juostoje Nr. VIII“, saugomoje Lietuvių kalbos ir literatūros institute). Tačiau kad ir šiuo atveju seniau čia dzūkavimas bus buvęs visai désningas'®, gerai rodo visų pirma šių vietų ežero vardas Skirscinys (kai kas taria ir Skirscinis) < Skirstinys (galimas daiktas, ir Skrūdalienos apylinkių kaimo vardas ĮI3ipBaniniki), tokie šnek- toje vartojami žodžiai, kaip išči.nsta, viščiėna, arkliarūgščis "arklinė rūgštynė' (< išcinsta, višciena, arkliarūgšcis dėl progresyvinės § asimiliacijos) bei čia turimi hi- pernormalizmai va.ke.cys (< va.ke.cjs) "vokietis', tūkstunčis (< tūkstuncys) "tūks- tanCiai’. Dzūkavimo niveliacijai, ypač prieš balsį i, daugiausia įtakos greičiausia bus turėjusi Čia visų gerai mokama latvių literatūrinė kalba, kuriai panašus fonetinis reiš- kinys nebūdingas". Kartu pastebėtina, kad tv, dv virtimo cv, dzv atvejų šnektoje visai nekonstatuota, pvz., pusdvi.likis “pusdvyliktas’, tviftus "tvirti". Labai retai pasi- taiko, kad vietoj tarmiškojo c ar norminio ¢ tariamas ir minkštas f, pvz., retiaii ] reciail | rečiaū (dž.), statiaū | staciaū | staciaii (dž.). Tai, galimas daiktas, greičiau- sia to paties kamieno kitų formų analogija. Antra vertus, gal tai galėtų būti ir koks netipiškas hipernormalizmas. Garsažodinės kilmės ir svetimžodžių č šnektoje paprastai išsaugomas, pvz., din. lha, čiupūlis "kas Ciupinéjasi’; pėtni.čia "penktadienis', punčiūka.s "kojinės", vėrčiukas "ilgabranktis', teli¢ia.s, skle.njéia.s "stiklinės", či.stacielas (plg. br. wubictanen) “ugniažolė', nors pėcius (šalia dažnesnio ir įprastesnio pėčius). 2. Kitų priebalsių junginių su j/ tarimas Priebalsių junginių j šnektoje paprastai yra išnykęs, suminkštindamas prieš save priebalsį, tik žodžio pradžios bj, pj visada sveiki, pvz., bjaūrūs, spjaut'; bū.lbiu., kal- tybiu.; laibiaū, patepiau, iškepiau; keliū, negaliū, apipilia, nėmi.lia “nemyli’; žėmiu., '* K. Būga, teigdamas, kad Ciskodo šnekta beveik nesiskirianti nuo Daugpilio lietuvių šnektos, nurodo, kad čia dzūkuojama tik pagal vieną ypatybę: cid, svėcias, marcids, bet marti, tikras (Bū- ga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 571). Tą K. Būgos mintį kartoja ir Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966, p. 139. Mūsų pateiktieji Daugpilio lietuvių šnektos dzūkavimo atvejai patikslina šį teiginį ir leidžia tvirtinti, kad čia, kaip ir didžiojoje rytų dzūkų šnektų dalyje Lietuvoje, iš seno buvo dzūkuojama pagal abi ypatybes, tik antroji jų jau ir K. Būgos tyrinėjimo metu, matyt, bus buvusi visai neryški, niveliavusis, o pastaruoju laiku tėra išlikę tik kai kurių jos reliktų. '* Pažymėtina, kad tiriamosios lietuvių šnektos plote mums nepasitaikė rasti vietinių gyventojų, mokančių latvių aukštaičių (lat. augšzemnieku) šnektą (pagal latvių kalbos tarmių suskirstymą šios vietos priklauso latvių aukštaičių tarmei). Iš senųjų vietinių gyventojų niekas neprisimena ir iš prosenelių nėra girdėję, kad kada čia būtų buvę kalbama latvių aukštaičių šnekta. Prieš karą ofi- cialioji šio krašto žmonių kalba buvo latvių literatūrinė. Ja buvo mokoma mokyklose, todėl visi vietiniai gyventojai (ir nebaltai) tik ją (o ne latvių šnektą) gerai yra išmokę ir, reikalui esant, var- toja. Kad latvių vietine šnekta kalbančių čia iš tikro nėra, matyti iš latvių dialektologų darbų. Sakysim, kartografuojant latvių šnektų fonetikos, gramatikos ir leksikos ypatybes, Laukesos (punkto Nr. 456), Demenės (p. Nr. 460), Skrudalienos (p. 457) ir gretimų punktų duomenų vietoje žemėlapiuose tėra dažniausiai tuščios dėmės (žr. Py azure M. K. Jlarsiuckas Jtnanekroj1orhsi (Ponernka H Mopdojnorus). Asroped. auc. Ha COHCKAHME yuenoji creneHn JoKTOpa OH10.10- rHueckHux Hayk. Pura, 1969. Kaprsr Ne 4,6—9, 13—16, 23, 26, 32, 33; Jlaymane B. 3, Jlekcnueckuii MatepHas AHAJIEKTOJOTHYECKOTO AaT.Jaca JaThICKOro A3BIKA, OTpaXKAIONULHIL JaTBILLCKO-PY CCKO-0e/10PY CCKO-TI0/IbCKHE KOHTAKTbI. — B Ki.: KOHTAKTBI JaThiICKOrO H13bIKA, Pura, 1977. Kapta Ne 1, 8, 10, 11, 16. 226 latviaūm; šiufidie "Šiandien', gelaZinia.; kirviū, turiū, keturia.s; mirsiū, nuskifidusiu, unksti.vosias "ankstyvąsias', pirmasiai "pirmasis'; apsigrįšiū; grįžiam ‘greZiam’, žiu.rėk, nuvažiūosim || Pasitaiko atvejų, kad ir žodžio galūnėje junginiai bj, pj tariami sveiki, pvz., kvėpja "kvepi', šlapja “Slapia’, griehja "griebia", grėbja ‘grébia’. Pastaruoju metu Snektoje pastebima tendencija prieš iSkritusj j kietinti kamienga- lio v, kaip ir kai kuriose Lietuvos pasienio bei gretimose latvių kalbos šnektose'*, pvz., préte.vai “protéviai’, le.tuvij "lietuvių', su le.tuvū “su lietuviu'. Formos su kie- tu kamiengalio y ryškesnės jaunimo ar lietuvių kalbą kiek primiršusių žmonių lūpose, o šnektos senimas taip paprastai netaria. Pastebėtina, kad po j ar suminkštintų priebalsių einantis balsis a bei dvibalsis ai priešakinamas šnektoje neišvirsta į e(ei), pvz., sėjai, grėbja, grįžiam || 3. Priebalsio / tarimas Snektoje / prieš e, e, é ir ei paprastai kietinamas. Balsis ė (jis būna tik kirčiuotas) visose žodžio pozicijose po sukietėjusio / išvirsta liezuvio vidurio &, pvz. : plėšia, pléniu., guléte., vabuoléliai “vabaléliai’, paslėgia, tilék “tylék’, glėbi., mi.lėja., našlė, ža.lėj, pu.s- Iés, Za.lém || Tais atvejais, kai dėl latvių lk įtakos kirtis iš kirčiuoto /£ atitraukiamas į žodžio pirmąjį skiemenį, likęs be kirčio /č nevirsta į la ir netrumpėja, pvz., gailécia "gailėčiau', Tai rodo, kad latviškas kirčio atkėlimas į žodžio pradžią visai naujas šnek- tos reiškinys. Į & kirčiuotas šnektos ė išvirsta ir stovėdamas po /ir kito priebalsio, pvz., papilvė, gelbėk, kalbék. Kiekvienas šnektos e (ir dvibalsyje ei) po sukietėjusio / išvirsta a, pvz., ldsa, vaf- las “varles’, pu.slūla.s "pūslelės', ku.lalis “kulelis’; išldidžiau "išleidau", paldide. “palei- do’; kėlai “kol’, atlaidit® atleiskite, paleiskite’; avėla. “avis’, kipėla. “milžtuvėlė", kiela. “kielė', pirmade.la., vafla.s, kakéla.s “speneliai’, skiedéla.s “skiedrelés’, vadéla.s “va- dzios’, sipo.kla.s “supuoklés’, kifme.la.s, vaisla.s "veislės", agla.m, ka.jéla.m, bré- la.nas “brolénas’. Užrašyta atvejų, kur / prieš e, é nekietinamas, pvz.: Iėpšai "lepšės, tokie grybai', klėvas?!*, gėle.s “gélés’, klepsėt, plepėjimas “puskéjimas’ (: kėše.s ple- pėjimas), Plečkėnas (pavardė). Nesukietintas / ir prieš šaknies sveiką dvigarsį en, em žodžiuose lefida, lenkam, lenkais, leūiktas, iš lefigva., suglemba, plefitas bei prieš in < en žodžiuose linta ‘lenta’, lintėla.s, Linkijoj, nesiliūkia, liūk "lenk, gink, saugok', lingviaū“*. Prieš e ir kitą priebalsį / kartais kietas, pvz., kulndliai "kulneliai', 14 Pig, Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija). V., 1970, p. 27; Ancitis K. Aknistes izloksne. Riga, 1977, p. 123. 15 Plg, ir visų kitų rytų aukštaičių šnektų, kietinančių / prieš e, forma klėvas, kilusią greičiausiai iš kliavas (žr. Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 90; Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija, p. 160), taip pat lat. kĮavs 'klevas". 16 Skrūdalienos baltarusių šnektoje, kaip aukščiau minėta, mūsų užrašyti lietuviškos kilmės tikri- niai vardai — pavardė JlumkyH ir vietovardis Jismronimki, be abejo, yra lietuviškų tarmiškų formų Linkiinas (< Lenkiinas), Lintdpiskiai (< Lentopiškiai) slaviški perdirbiniai. Kad lietuviš- ki žodžiai ir vardai slavėdami turi tendenciją kietinti šaknies /, matyti ir iš kitų baltarusių šnektose vartojamų lituanizmų. Štai Švenčionių apyl. upelis ir prie jo jau Baltarusijos TSR Pastovių raj. esantis miestelis lietuviškai švenčioniškių vadinami Lidtupis (Ik Ledtupis), t. y. su minkštu /. O jau paties Lentupio apyl. baltarusiai ir oficialūs dokumentai (žemėlapiai, vietų vardų žodynai bei są- 227 kalnaliūkas "kalnelis", bet balsvėsne.s || Sukietintas / yra ir prieš žodžio galo -i< *-én, *_3n. Po šio I čia visada tariamas vidurinės eilės balsis 54, pvz., kni.gelėr, kiaūlėi; gals: "gale"; žolei. "Žolę", vinčlor.; prisalet.s "nušalęs", nejišbūlot.s, užpūoloi. "užpuolę", prižėlu. || Žodžio kamiene / minkštumas prieš šnektos in < en ir sveiką en (jo atvejus žr. p.233) ir jo kietumas toje šnektoje prieš žodžo galo -i(< *-én, *-&n) rodo, kad / kietėjimo ir en> in eiga abiem atvejais skyrėsi. Žodžio kamiene dvigarsio en pirmasis sandas čia, kaip ir daugelyje kitų rytų aukštaičių gretimų šnektų dėl ąsimiliuojamosios antrojo sando, priebalsio m, įtakos gana sparčiai siaurėjo"". Dėl to, taip siaurėdamas, šis en dar prieš / kietinimo pradžią išvirto į in. Atėjus / kietinimo laikui, prieš šį in (< en) sąlygų kietėti / jau nebebuvo, ir jis šioje šnektoje išliko minkštas. Žodžio gale *-len raida iš esmės kitokia. Čia šiaip ar taip jau turėjo būti prasidėjusi galūnių (ypač akū- tinių) redukcija ir senųjų tautosilabinių dvigarsių nykimas. Todėl galūninio dvigarsio en pirmasis sandas (balsis e), daug mažiau veikiamas dėl galūnių redukcijos susilpnė- jusios antrojo sando (priebalsio 7) asimiliacijos, siaurėjo daug lėčiau negu kamiene. Su tokiu apsiaurėjusiu, bet į i dar neišvirtusiu pirmuoju sandu (balsiu e) dvigarsis en čia ir bus pasitikęs / kietėjimą!?. Tuo būdu toks dvigarsis (en) dar tebeturėjo sąlygas, leidusias prieš save esančiam / kietéti. Pats to kietėjimo paveiktas en išvirto į en, ku- rio e, vis labiau nykstančio n silpniau tebeveikiamas, palaipsniui toliau siauréjo, iš- virsdamas ne aukštutiniu i, o vidurinės eilės balsiu sz. Antra vertus, galūnės -/5t galbūt galėtų būti ir tų pačių žodžių kitų formų analogi- jos rezultatas: pagal Za.lé, sdula. ir žėlor., sauloi. || Veiksmažodžių būtojo kartinio laiko III a. kamiengalis -/a. (< */ė, Ik lė) šnektoje greičiausiai analogiškai yra paveikęs vns. I ir II a. kamiengalius bei atitinkamai iš- vertęs į -lau, -lai, pvz., acikėlau "atsikėliau', papuolau "pakliuvau"', papiiolai "pakliu- vai’. Kita vertus, tai galėtų būti ir latvių lk būtojo laiko é-kam. veiksmažodžių morfo- logijos įtaka, plg. lat. veda "vedė", vedu “vedZiau’, vedi "vedei', dar plg. mūsų tiriamo- sios šnektos formą pėrvedau (< *pervedjau) "išverčiau' (dėl semantikos plg. rus. nepeBOAHTH "išversti'), atsiradusią greičiausia lat. Ik morfologijos įtakoje. Svetimžodžių / prieš e, ė šnektoje nekietinamas, pvz., davlėnija “spaudimas’, ka- Iėda.s "kalėdos', kazlėnas "toks grybas', klebonas, klėvas (plg. br. xaey) "tvartas', pakalėnija "karta', palėkas ‘lenkas’, plėmai "dėmės", skle.njcia.s "stiklinės", sklėpas rašai ir pan.) upelį vadina JIstarynka, JIgmTyn, miestelį — Jlčiuryni, t. y. su kietu /. Taigi / kie- tumas šiuo, kaip ir Jlsiuky, Jlsmroniumi atveju, yra neabejotinas lietuviško žodžio slavėjimo rezultatas. Kad tik dėl slavėjimo lietuviško žodžio / gali būti kietai tariamas prieš kiekvieną in, gerai rodo Lazūnų lietuvių šnektos mūsų užrašyti atvejai, pvz., išlėis'c'" "išlįsti", išlšizdzinėj "išlisdavo", išlotūdo "išlindo". Pačios lietuvių kalbos faktais tokio šių Įžodžių / kietinimo nieku būdu nepaaiš- kinsi. Tai, be abejo, tik baltarusių adstrato rezultatas. 17 Žr. Kazlauskas J. Baltų kalbų pakitimų santykinės chronologijos nustatymo galimybės ir ri- bos. — Baltistica. I priedas, 1972, p. 84; Zinkevičius Z. Dėl lietuvių kalbos tautosilabinių -an junginių pirmojo dėmens siaurėjimo. — Ten pat, p. 227—228; Grinaveckis V. Dėl *-dn atitikmenų liet. *-4 kam. vardažodžių ir įvardžių galūnėse kilmės. — LKK, 1978, t. 18, p. 127, 135. 18 Plg, Morkūnas K. Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika. — LKK, 1960, t. 3, p. 43. 228 “rūsys', tūpele.s (plg. lat. tupeles) "bateliai', vaspalėnija "uždegimas'. Vadinasi, šios svetimybės šnektoje paplitusios palyginti neseniai. Kietą / pasitaikė išgirsti ir žodžiuose: Suvalkija. j "Suvalkijoje", alksnis, žvilgsnis??. Šnektoje tam tikrais atvejais skirtingai nuo lk / pasitaiko nesukietintas: a) Liepiamosios nuosakos formų (su formantu K ir be jo) vns. II a. kamiengalyje, pvz., jiskal’k | jiska.l’ "iškulk', sumdl’k | sumal’, pi.l’k [pi.l’; b) Žodžio galiinéje atskiruose tarnybiniuose žodžiuose, pvz., atgal’, dėl' (plg. lat. dėl), gdl’ (ir gal), kade.l’ (plg. lat. kade]) “kodél’, tegul’, vél’; c) Atskiruose žodžiuose prieš kita kietą priebalsį ar ju grupę, pvz., Zal'sva.s “žalsvos', Kal'kūnai “Kalkūnai' | Kalku.ne. “Kalkiiné’; d) Svetimžodžiuose, pvz., bdl’ka “sija', bū.l'ba.s "bulvės", butel’kds "buteliuose", kastrū.l'ka.n “puoduke’, kul’kds "kulkos", va.si.l'ka.s “rugiagélés’. Pastaruoju atveju minkštas / į šnektą bus atėjęs kartu su pačiu skoliniu. 4. Kitų priebalsių kietinimas ir minkštinimas Šnektos jaunesnių žmonių tartyje pastebima tendencija prieš i, ie, e, ia atskirais atvejais kietinti r, s, š, v, Zir afrikatas c, ¢, nors daugelyje kitų žodžių tie patys prie- balsiai analogiškoje pozicijoje tariami minkštai. Mūsų pastebėti šie žodžiai su kietai tariamais priebalsiais: cérui “carui’, dukré “dukté’, duiikča. "stogo", grabėstai (grebés- tai, sn.), inžomiėrus "inžinierius", kėšor. "košę", Iėpšai "lepšės', mašti.nka.s "mašinėlės", Papušė "vietos pavadinimas prie Kalkūnų', paséta, pasisés, pre (greta pri) "prie", rožė ‘roze’, réze., sėkla, sūserbis (séseris, sn.) "seserys", sėja, vaisla.s "veislės", varvit’ "varyti', žoina., Sauré "Šiaurė", Soifero. "Šiferio', bet atdveže., ūžeru., jiše.jaū "išėjau", maišėlis, na.rėcia, nūmuše., reikia, rūdame.se.s, senūtve., šeimyna, šeši, šešias, šve.- sėsne., unsispyre. 'įsispyrė', užėja. 'užėjo', vefSiai, viéSiakelia. 'vieškelio', žėme. ir kt. Toks priebalsių kietinimas daugeliu atveju greičiausiai naujas, šnektoje vos bepradedantis įsigalėti fonetinis reiškinys, sukeltas, be abejo, gretimų kontaktuo- jančių šnektų — latvių, baltarusių, rusy®*® — fonetikos įtakos. Tačiau žodžiuose krakenai "krekenos', skrūgžde.s "kregždės', ménasi. “"mėnesį', priragėjau "prisižiūrė- jau', rdgis "atrodo", sūnas, sanéliai “seneliai’, sūnis "senis', sanpste. "senatvė', susani "pasensta' priebalsiai, kaip ir gretimose lietuvių šnektose Lietuvoje, matyt, iš seno kietinami visų šnektos atstovų. Senesnių žmonių Įtartyje čia pastebimas ir ne visai "nuoseklus kai kurių žodžio galo priebalsių tarimas minkštai: 1) Antrinės galūnės priebalsis dažniausiai minkštas, pvz., ain’ “eik’, jim' (šalia pajim) "imk", nėš' "nešk', pame.gėn' “pamégink’; mdn’, kasdičn', pa.piét’; * Latvijos valstybinio P. Stučkos universiteto prof. dr. M. Rudzytés tvirtinimu, ir latvių kalboje, o ypač jų aukštaičių šnektoje, šiuo atveju tautosilabinis / ištariamas daug kiečiau negu kitose po- zicijose. * Analogiškoje pozicijoje šie priebalsiai kietai tariami ir visose kontaktuojančiose — slavų ir latvių aukštaičių — šnektose. 229 2) Senesnių žmonių kalboje f minkštas esamojo laiko padalyvių galūnėje, pvz.: sakunt’, Zinunt’ (šalia gi.vénunt, dabojunt, nj., dž.); 3) Snektai naujuose žodžiuose kartais minkštai tariamas ir šaknies ž, pvz., Zeizdu. “žaizdą', žeidžia "Žaidžia". 5. Priebalsio pridėjimas (įterpimas), iškritimas (nukritimas), išnykimas Žodžio pradžioje prieš i, ie beveik dėsningai pridedamas j, pvz., jifgi “irgi’, jiskuta, jilsta, jimtū, ji.lgas, jišimi, jiena, jieska. ja. "ieškojo", tačiau vietovardžiuose tokio pri- dėjimo nėra (: Ilgis “ežero vardas’). Greičiausia dėl analogijos j pridedamas ir suprie- veiksmėjusio senojo vietininko namé galūnėje: namėj, plg. ailioj "eilėje". Pastebėta, kad j pridedamas ir gretimos baltarusių šnektos kai kurių žodžių pra- džioje prieš i, pvz., iiHABIKaM (< iH/lbiKaM) “kalakutams’. Paprastai j įterpiamas ir tarp dviejų balsių skiemenų sandūroje, pvz., pasiji.lga. “pasiilgo’, pasijims, pdjilsis "poilsis', aZuje.me. “uzémé’, nujimt’, neprisijima, nejiš- gyda.ma, nejiseisi "neišsiversi'. Tarp u ir e pasitaiko įspraustas v, pvz., nuvéja.m "nuėjome", suveinam “sueiname’. Žodžio pradžioje pasitaiko s pridėjimo, pvz., skragZde.s “kregidés’, stvére.s “tvé- rési’. Kai kurie svetimZodZiai, prasidedantys balsiu a, tariami trejopai: su pridétiniu g, h ar ir be jo, pvz., arbétu. (sn., dž.) [garbotu. | harbétu. (nj., rt.), armosku. | gar- mosku. | harmosku. “akordeong’. Biitojo kartinio laiko vns. I a. formoje veiksmažodžių šaknies ir priesagos -éj- Snektoje yra linkęs iškristi, nors rečiau pasitaiko ir pilnosios formos, pvz., nedidu "“nedėjau', pradidu "pradėjau", padidu "padėjau', negaldu "negalėjau", nena.rdu "neno- rėjau', neragidu "nemačiau', ravidu | ravéjau, ma.kidu | ma.kéjau, mi.ldu | mi.ltjau, praguldu | pragulėjau || Formos mi.ldu, guldu ir kt. rodo, kad -ėj- iškritimas yra paly- ginti nesenas, jau po junginio lė šioje šnektoje sukietėjimo, panašiai kaip ir kai kuriose kitose paribinėse lietuvių kalbos šnektose*?!. Kitų šio laiko asmenų formos tokios pat, kaip Ik, pvz.: ma.kėjai, ma.kėja., ma.kėja.m, ma.kėja.t || Vyriškosios giminės daiktavardžių vns. vietininko formų j paprastai nukrinta su visu skiemeniu, pvz., Daūgavpili. “Daugpilyje’, undeny "vandenyje", pavakary | Duslusis priebalsis morfemų sandūroje prieš skardųjį, kaip ir kitur lietuvių šnek- tose, dėl regresyvinės asimiliacijos visada suskardėja (pvz., trizdešimt), skardusis prieš duslųjį — suduslėja (pvz., di.rpk). Priebalsiai š, ž atsidūrę prieš s, š, šnektoje išnyksta (pvz., asikrecia < ažsikrecia "užsikrečia', isivede. < išsivede., išauke. "iš- kvietė"). 6. Įvairūs priebalsių pakitimai Priebalsis n prieš b, p visada išvirtęs m, pvz., um burékais, um pūse.s, um pičtu., um pecii || # Plg, Grinaveckienė E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės. — Lietuvos TSR Moks- lų Akademijos darbai. A serija, 2(9), 1960, p. 177. 230 Greičiausiai dėl latvių kalbos įtakos priebalsis § kai kuriuose žodžiuose kartais yra išvirtęs s, pvz., svarū "švaru', svariai “Svariai’, is kur "iš kur’, latviskai “latviskai’, le.tūviskai | le.tūviškai, iseina | išeina, as | aš || Priebalsis 4 šnektoje retas ir pasitaiko paprastai jaunimo kalboje, plg. harmosku. atvejį. Šiaip vietoj jo dažniau turimas g, pvz., gichtaru. "hektarą", o kartais A visai nu- metamas, pvz., araūs (< vok. heraus) ‘lauk’. Pasitaiko, kad šnektos svetimžodžiuose vietoj žodžio pradžios j, r kartais taria- mas priebalsis /, pvz., lubiléiny (< 106inéiinbl, priebalsių regresyvinė asimiliacija) “jubiliejinis’, ladu.ga (< panyra) "vaivorykštė". III. BALSIAI IR DVIGARSIAI 1. Trumpieji balsiai a) Senieji trumpieji žodžio kamieno kirčiuoti a, e šnektoje paprastai ilgi, pvz., namas, nėša. Skirtingai nuo Ik šnektos a, e yra pusilgiai (mūsų ausiai, jie mažai ski- riasi nuo ilgųjų) veiksmažodžių priešdėliuose, dviskiemenių veiksmažodžių bendra- tyje bei iš jos padarytose laikų formose, įvardžiuose mano, tavo, savo, aukštesniojo laipsnio būdvardžių formose, pvz., kdste., kėzdamas, nėšte., istépt’, nėneša, atinese., mūna., tūva., sdva., gardésnis, vi.rėsni.sai || Pasitaiko, kad veiksmažodžiuose kirčiuo- tas a, e kartais tariamas trumpai, pvz., nėšaukia, nėmi.li, suprask, nupėšk. Latviškuo- se vietovardžiuose ir kai kuriuose pavieniuose žodžiuose dėl latvių kalbos įtakos bei skoliniuose iš slavų kalbų kirčiuoti a, e gali būti tariami trumpai, pvz., Kaplava, Kréve- ni, Médinas (vietų pavadinimai), balunde.s "balandos"; zapalénija. Pastebėta taip pat, kad kirčiuotas atviro skiemens e jaunesnių šnektos atstovų tariamas kiek paplatin- tas, su nežymiu a atspalviu, pvz., kėpe.m, lintėla.s, o senesnieji šnektos atstovai kirčiuotą e prieš skiemenį su w ar supriešakintu a kiek pasiaurina, taria su nežymiu ie atspalviu, pvz., mičtu. "metų", apidja. < apėja. ‘apéjo’. Teko girdėti, kad vietoj kirčiuoto e tariamas dvibalsis ei, pvz., ske.déila.s (< skiedėlės) "skiedrelės". Žodžio pradžios e ir ei visada išvirsta a, ai, pvz., dsu. ‘esq’, dst "esti", aina "eina", ailiėj “eiléje’. b) Senieji kirčiuoti žodžio kamieno i, u paprastai ilginami iki pusilgių, pvz., ni- mire. (rt. ir miomire., plg. lat. nomira), būvus, ūšlipe.m “uZlipome’, iškepe., apinešta, išlupe., ažūterše., ažūgine. "'užgynė"'. Atskirais retais atvejais kirčiuoti žodžio kamieno i,u (greičiausiai dėl latvių įtakos) neilginami, pvz., nesigirdi, tūpele.s “bateliai’, nū- guru. (plg. lat. muguru) "'nugarą' ir kt. Svetimžodžių w kartais tariamas ilgai, pvz., sūtka.s (< cyTku) “paros’. c) Šnektoje pasitaikantis svetimžodžių kirčiuotas žodžio kamieno 0 paprastai trumpas, pvz., kipiatokas "virintas vanduo', domikas "rėminis avilys', burdovas "tamsiai raudonas’, Zivatnavodstva "gyvuliai" (pvz.: karvyte., avéla. — ir visa mdna. Zivatnavodstva), tvoragas "varškė', bacionai "gandrai', nors senesniuose skoliniuose jis tariamas ilgai (Sampijonai). Nekirčiuotas toks o išvirtęs trumpu a, pvz., nereka- mendiūjas || 231 2. Ilgieji balsiai Senieji nekirčiuoti ilgieji *4, *é, *i, *ū šnektos žodžio kamiene ir galūnėje daž- niausiai yra sutrumpėję iki pusilgių, pvz., ža.lč, rūša.t, me.lvniu., ža.li.nai, mūte.m, ma.kėja., se.jimu., pla.kštūte.s "plokštelės', dabartėlia.s "dabar", bliu.dėlin, valgi.mas, krikšti.te., gdudi.te., su.nai, mi.lėjau || Kirčiuoti pagrindiniu (ir šalutiniu atitraukti- niu) kirčiu senieji 7, # išlikę sveiki, o a, é išvirtę ilgaisiais o, ė, pvz., ZdleL., stvėre.s, praplove., kokis “koks’, žėlė:, rėkiū; perkūnija, nejisgyda.ma, gydi.te., šaknyte.s, dūmai, knyga, sūnūs. Tačiau pastebėta, kad senesni šnektos atstovai ir geriau lietu- viškai kalbantys dažnai ir kirčiuotus a, é yra išlaikę plačius, pvz., ėda “éda’, žiemūs ‘Ziemos’, sėja ‘séja’, na.rėjau "norėjau", tėvas "tėvas", duktė "duktė', gėda "gėda". Tai greičiausiai iš senovės paveldėti gyvi žadininkų šnektos reliktai, siejantys ją su Cis- kodo apyl. lietuvių Snekta®® ir palaikomi latvių kalbos įtakos, plg. lat. ūda “oda’, ėst “valgyti’. Jaunesnių šnektos atstovų kalboje nekirčiuotą senąjį a, č, i, ū linkstama trumpinti iki trumpojo, pvz., kuréna, nerukiaū, rukyte., apiniai “apyniai’, rušiū "rū- Siw’, kruvén, valgimas, gyditajis, virésnisai, tilék, silos “jégos’, rūkijimas "rūkymas". VardazodZiy dgs. vard. ir veiksmažodžių būsimojo laiko III a. galūnėse senieji a, é, i, ū visada trumpi: Zisis "Žąsys", aiisis "ausys", ūkis “akys’, [tūkstuntis "tūkstančiai'; gé- rus ‘geri’, teisi.ngus "teisingi', baltus "balti"; nestavés, nusibas, susanės, pavedzids “pa- vedžios', pridigs, pridaZis, surūgs || Naujų šnektos žodžių gale dėl lk įtakos vietoj įprastinio pusilgio g. (< *@) retais atvejais tariamas pusilgis o, pvz., šsrfero. "šiferio". 3. Dvigarsiai a) Nekirčiuoti šnektos ie, uo dažniausiai yra išvirtę pusilgiais e, a, pvz., ve.na.likis "vienuoliktas', Va.ke.tija.j, le.tūviskai "lietuviškai', ašta.niū, ge.dodava., ųža.las, ta- čiau senimo kalboje neretai jie tariami visai sveiki ie, uo, pvz.: Išjuoka.s "išjuokimas', puodiikas, diedūtis "varnalėša', pievds "į pievas’, pietais "pietumis', Juozūkas, kvie- ciuds, skiedėla.s “skiedrelés’, žiemūs, vartuos, juodieji, métuos, pėrvažiuoji, u.žuolį, vabuolai "vabalai', lietaiis || Greta to kirčiuotame ir nekirčiuotame žodžio gale vie- toj uo gana dažnai girdimas ir silpnai labializuotas neįtemptas o (rašomas 2), pvz., akėpoa.s "apkasuose', Kalkūno.s | Kdlkiino.s “Kalkiinuose’, itis "šituose', pabėge.- lia.s "pabėgėliuose', plent3s “plentuose’, und3 "vanduo", rud3 "ruduo", akm3 "akmuo", š3 "šuo'. Kiek rečiau toks 2 pasitaiko vietoje uo ir žodžio šaknyje, pvz., Jga “uoga’, 2.gaute. "uogauti", 2.dai “uodai’®, Greičiausiai dėl Ik ar gretimų kitų lietuvių šnektų įtakos nekirčiuoti ie, uo sveiki tariami naujai į šnektą atėjusiuose žodžiuose, pvz., rafikšluostis, stūlatiese. "staltiesė" ; tiesiog, sliekai. Vietoj kirčiuoto uo tariamas ilgas ū šnektai naujame žodyje griidis "gruodis" (greičiausiai pagal lenkų grudzien "t. p.'). Kirčiuoti šalutiniu atitrauktiniu kirčiu ie, uo šnektoje taip pat visada sveiki, pvz., netisi, viédri "kibire', skiėda "skiedra'; Judzū, juokū || ** Plg. Ciskodo lietuvių SnektosVidbas 'lobas*', krdsnis "krosnis" (Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 571). * Kartais toks 2 pasitaiko tariamas ir kirčiuotos galūnės -au vietoje, pvz.: nežind "nežinau". 232 Žodžio galūnėje senieji tvirtapradžiai ie, uo paprastai išvirtę trumpaisiais i, u (pvz., aisi; aini; guliū), Liepiamosios nuosakos be formanto k vns. II a. galūnėje toks trumpasis i yra visai nukritęs, pvz., ain’ “eik’, pame.gėn' “pamégink’. Sveikas ie tariamas suprieveiksmėjusiame senajame vietininke artie ‘arti’. Šalia bendraties su minkšta priesaga -t’ (: ait’) senesnių žmonių tartyje plačiai pa- plitusi forma su priesaga -te. (: aite., néste.), fonetiškai kilusia greičiausiai iš -tie®. b) Žodžio kamieno kirčiuoti ir nekirčiuoti dvigarsiai am, an, em, en šnektoje, kaip ir gretimose rytų aukštaičių šnektose Lietuvoje, paprastai yra išvirtę um, un, im, in, pvz., bumbyte., kumpas ‘kampas’, tumsūmas, ušpurnpi.s “iSpampes’, aplunkyte.“ balundė "balanda', būlunde.s “balandos’, brū.ngi, dabėjunt, duiigtis, duritis "dantys", gi.vénunt, kū.nda, kuntrybe., lungai, luiikas, nusguiida. "nusigando", pū.nciu. "pančių", pusunitra., ruūika, skunduonis (plg. skandinti) ‘skenduolis’, šiufide. "šiandien", tūks- tuntis "tūkstančiai', tū.nkiai, tū.nkus "tankus', dé.ndeni. "vandenį', wiksti, untična, u.ntis, untrj, vėrdunčiu. "verdančių'; dinigta "dengta", gi.vi.nte., lifik "lenk, saugok’, Linkijoj "Lenkijoje", lintėla.s, lintij, nesilinkia, nuskiūida., nuskiūidusiu., pi.mpe., pink- tūdieni., taip pat ir unsispyre. < antsispyre. "įsispyrė', pifiktas, §viiitas, ti.msta, ži.n- tas || Tačiau pasitaiko, kad šnektai naujuose žodžiuose, taip pat antriniai dvigar- siai am, an, em, en tariami sveiki, pvz., sdnde.lis, rafikdarbiu., raiikšluostis, balaiidis: man’, tamsta, némne.s (< nemunės) "tokie grybai', sénmerge., sénpane., vėžam, ve.- nam, ka.žnaii (sl.) "kiekviename", jaundmsiam ‘jaunajam’, latviūm, aZeraii, lenkdm, pame.gėn' "pamėgink'; dmžius, paskambink, iš lefigva. || Šnektoje užfiksuota atvejų, kai atskiruose žodžiuose šių dvigarsių virtimas yra fakultatyvus, pvz., brū.ngus, bet branginam, lifik "lenk, saugok’, bet sūlenktas, Linki- jėj, bet lénkiskai, lėnkas, und3, ū.ndeni, bet vandeiis, piūiktas, bet peūiki, dzia.vi.nt’ ir dzia.vént’, diūgta, bet padeiigt’. Greta to pastebėta, kad dėl pastangų kalbėti Ik kartais į en atstatomas ir ne iš en kilęs in, pvz., mdn' pateiika toks duiigtis; susitenki “susitinki’. Į un šnektoje paprastai virsta ir veiksmažodžių šaknų intarpinis an, pvz., nesu- pruūita, nesupruritū, prufitu "suprantu" (bet pasakoma ir neprafitū), atsiruiida. In- tarpinis veiksmažodžių šaknų en, em čia dažniausiai išlieka sveikas, pvz., uštefika, patėnkitas "patenkintas", isitenki, nesuglemba, atūskrenda (nors greta sakoma skruii- da< skraiida< skrefida). Nevirsta į in ir veiksmažodžių šaknų en, atsiradęs dėl bal- sių kaitos, pvz., reiikam, susirenka, leiida, nejišlenda. Pasitaiko, kad priešdėlio sdn- dvigarsis -dn- yra išvirtęs į uo, pvz., sioma.ne. “sa- moné’, supratimas, nuovoka' (: saneliūte. jau be sioma.ne.s: čia pasūke., čia nežt- na.; būva. pri visai sūoma.nei ir mire.). Nors latvių lk kontaktai su tiriamąja šnekta tiek praeityje, tiek ir dabar geri, bet, kaip fonetika rodo, jos samana "sąmonė", samaz- gas ‘pamazgos’ ir kt. negalėjo turėti įtakos šnektos siūoma.ne.s susiformavimui. Lat- vių šnektų (su jomis tiriamoji šnekta, kaip anksčiau minėta, nėra turėjusi ir neturi *i Pastebėtina taip pat, kad retais atvejais šnektoje turima ir bendraties forma su priesaga -fei, pvz., lygintei "lyginti", važiūotei ‘vaZiuoti’, kalbétei "kalbėti", rašytei "rašyti". Sunku patikėti, kad šis priesagos -tfei būtų koks reliktas senojo *-rei; plg. dar kitų rytų aukštaičių šnektų bendratis nėštei "nešti", pi.ltei "pilti". Tai greičiausiai naujai pridėta postpozicinė dalelytė (plg. taip pat rytų aukš- taičių šnektų bégrienai "bėgti"); dar žr. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1971, t. 2, p. 398—399, 233 tiesioginių ryšių) retos (ir ne visai aiškios kilmės) formos suémazgas “Spūlicht", sud- vara “das Querholz auf der Egge’, sudvardis “der Namensvetter", suovista "Kindsbinde' ir kt.2% taip pat vargu ar bus galėjusios turėti įtakos tiriamosios šnektos suoma.ne. uo atsirasti iš dn. Tiriamosios šnektos s:loma.ne. atvejis galbūt galėtų būti aiškinamas kaip savarankiškas dvigarsio an raidos toje šnektoje padarinys, atsiradęs, galimas daiktas, tuo pačiu keliu, kaip ir kitų rytų aukštaičių šnektų wo išsirutuliojęs iš *.an formose gerioju ~ gerėja, gerūosius ~ gerdsias ar Lazūnų vuožuolas iš *dnZuolas®®. Iš antros pusės, o gal šis suo- — tai senojo priešdėlio suo- < *sé reliktas ?*" Svetimžodžių am, an, em, en šnektoje paprastai nepakitę, pvz., dnglas, apendi- citas, beiikis "suolas', centimetru., cimefitas, fundameiitas, grantas (< lat. grants) “svyras’, kamdndava.ja., kamandujii, nerekamendijas, peficija, refidu. "nuomą", strumefitas "instrumentas", studeiite., Sampijonai, valnidnka.s "grybai vilnutés’, vantro- bu. "žarnų; viduriy’, venzlai "rankinis bagažas, neSmené’. Mūsų pastebėta, kad an yra išvirtęs un svetimzodyje puncidka.s “kojinés’. Tai rodytų, kad pastarasis skolinys $nektoje atsiradęs palyginti gana seniai. c) Senieji tvirtagaliai dvigarsiai an, en, in, un, atliepiantys Ik ą, ¢, į, ų, Čia yra iš- virtę u, i, kurie kirčiuoti ilgi, nekirčiuoti — dažniausiai pusilgiai, pvz., 4ža.las “azuo- las’, žūsis “Zasys’, ku.sneliūkas "kąsnelis; trupučiukas', nuzgista "nusigąsta", tru.šų "trąšų", neaZusila "neužšąla", apsigrįžiam "apsigręžiame"', skįsta "skęsta", tavįs "tavęs", tį "ten', asu. ‘esa’, išėji. "išėję", būvi.s, dari.s "daręs", žiėmu. “"Žiemą', močiu. "motiną", nepažįstu, bėgunti., vyru. "vyrų', nesumintų || Pastebėta, kad jaunesnieji šnektos at- stovai nekirčiuotus žodžio galo šios kilmės w, i dažniausiai trumpina, pvz., sudugis “suaugęs', dūris "daręs', ldidis ‘leides’, numiris "numiręs'. Sudurtiniuose žodžiuose retkarčiais pasitaiko, kad senojo tvirtagalio an refleksas dvejopas — pusilgis w ir pusilgis a (Ik įtaka!), pvz., vienu.kart, kita.kart, ufitra.kart. Atskirais atvejais toks se- nasis dvigarsis en čia išvirsta ir in, pvz., nuskirista "nuskęsta" (šalia skįsta). Priešdėlių senasis in paprastai išvirtęs į i, pvz., įkiše. "įkišo", i.kūs “jkas’, nors ir jis retais atvejais išlieka: insidaužiau "susimušiau' (gal dėl unsispyre. “įsispyrė' analogijos?). Būsimojo laiko III a. formoje šnektos u, i (< an, en, in, un) visada trumpi, pvz., i.kūs ‘ikas’, nuzgūs "nusigąs', sugriš "sugrįš', nuskis "nuskęs', pasiūs "pasiųs". d) Žodžio galo senieji akūtiniai *-dn, *-én vardažodžių ir įvardžių vns. jn. ir vt. yra išvirtę u, i, pvz., kadū, tadū, močiu "motina", griūčių "gryčia'; kdrvi "karve", žemi ‘7eme’; aferi "ežere', miški "miške", gals “gale’, veZimi "vežime", karštumi "karštyje", sciuri (plg. lat. stūris) “kampe’. Vietininkų galūnių *-én prieš j ir 5 yra visai nukritęs, pvz., žėme.j, paežerėj, kariūomine.j, bažnyčia.j, katarėj "kurioje', Va.ke.tl.ja.j, Ri.gdj 25 Žr, Mūlenbachs K. Latviešu valodas vardnica. Redišėjis, papildinūjis, turpinūjis J. Endze- lins. Riga, 1927—1929, t. 3, p. 1138—1139; Endzelins J. Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 685—687. 2 Plg, Grinaveckis V. Dėl *-dn atitikmenų liet. *-ū kam. vardažodžių ir įvardžių galūnėse kilmės, p. 132—135. 27 Plg, Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wėrterbuch. Heidelberg— Gėttingen, 1962, S, 935—936 ir ten nurodytą literatūrą. 234 ‘Rygoje’, ma.kjkla.j, ža.lėj, pacidj, pirmėj, ailidj, tokia.j, forma.j, balėj, liga.nija.j ‘ligoninéje’; bul’bds ‘bulvése’, dideliuds, rugiuds, dvejuds, kve.ciuds “kvie€iuose’, miskuds, pabaliuds, paduskds (sl.) “pagalvése’, plaukuds || Atvejus, kai su *-én nukrin- ta ir prieSeinantis j, Zr. p. 230. IvardZiuotiniy formu I démens galūnėje *-dn, kaip ir gretimose. rytų aukštaičių Snektose, prieš j yra išvirtęs wo, prieš s — 0%, pvz., su pirmioju dikteri; su seniioju ku- meler; unksti.vosias bū.l'bas pasa.dina.m; pirmésias gas valga.m || Senasis akiitinis kai kurių įvardžių vns. jn. ir dgs. gal. formų kirčiuotas *-dn $nek- toje yra davęs net trejopa refleksa — 140, -ii ir -ū, pvz., moma (bičių motina) tios bitis kamdndava.ja; lepSés vérda su skūrū, jūos nélupa; žarnas jiskuta, pripucia ir jūos atavercia (= išverčia); némunes (kelmucius, tokius grybus) ne rduna, a jūos nupjauna; vista pėri kokiūs tris savdites, kai pa. jū padeda pinkidlika šešiolika kiaušiniu. || Pateiktasis įvardžio formos refleksas -ū vietoj *-dn, mūsų nuomone, savo kilme įr forma visiškai pritampa prie gretimų rytų aukštaičių šnektų (Zarasų ir jų apylin- kių) tokių formų, kaip įvardžiuotiniai būdvardžiai baltūju ~ baltdja, geriisias ~ gerdsias®. Refleksas -ū galėjo, mūsų nuomone, atsirasti tik iš -i40 greičiausiai dėl žodžio galo redukcijos, susijusios su dalies kirčio spūdžio atitraukimu į priešeinantį ilgą skiemenį (plg. jūos, tios ir kėkiūs). Kur tokių sąlygų žodžio galo -i0 trumpėti nebuvo, jis ir išliko sveikas (jiios, tios). Skirtingų *-dn refleksų buvimas įvardžių galūnėse, be abejo, aiškintinas skirtin- ga an pozicija tose įvardžių formose. Kur įvardžio forma vienskiemenė ir po jo an daugiau nebuvo jokio kito garso, antrasis an sandas (priebalsis r) bus nykęs visų lė- čiausiai ir ilginęs bei siaurinęs į w išvirtusį pirmąjį sanda ilgiausiai. e) Tvirtapradžio dvigarsio er pirmasis sandas šnektos priešdėlyje per- visais at- vejais yra susiaurėjęs ir tariamas kaip ė, pvz., pėršalot.s "peršalęs', pėrnešt', pėrsukta, pėrtrauki.s, pėrvardina "duoda kitą pavadinima’, pėrinčiu. métu. "praėjusių metų", pėrvede.m, pérkalbi “perkalba’, pérdave., pėreite., pérverte. "išvertė', pérpjauna, pér- važiuoja, pérgi.venimu. “pergyvenima’. Toks pat ér (greičiausiai dėl p ir f pozicinio pa- našumo šnektoje) tariamas ir svetimžodyje férma.s "fermos'. Siauras ir tvirtagalio dvigarsio er pirmasis sandas žodžių cė'itras, nevėftas, vėrsim. Tvirtapradžio er siauré- jimo atvejai būdingi ir gretimoms lietuvių šnektoms Lietuvoje®. Pastebėta, kad pirmasis dvigarsio er (ypač nekirčiuoto) sandas dėl didelio siaurė- jimo čia neretai išvirtęs ie, 0 pats dvigarsis sutrigarsėjęs, pvz., Kiergalvys "Kergalvys' (pavardė), Kiergelis "Kergelis' (pavardė), miergdičių. "mergaičių', Vierdaniene. „Verdanienė' (pavardė). Siaurojo ilgojo č virtimas ie atskirais atvejais yra pažįstamas ir gretimai Aknystės latvių $nektai®. ** Plg. Grinaveckis V. Dėl *-dn atitikmenų liet. *ū kam. vardažodžių ir įvardžių galūnėse kilmės, p. 132—135, ** Plg. Grinaveckis V. Dėl *-dn atitikmenų liet. *ū kam. vardažodžių ir įvardžių galūnėse kilmės p. 126—127 ir ten minimą literatūrą. % Plg, Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija), p. 320. ši Žr, Ancitis K. Aknistes izloksne, p. 66—67. 235 4. Balsių praleidimo atvejai a) Susidūrus skirtingų morfemų balsiams ar dvibalsiams, vienas jų gali būti pra- leidžiamas, pvz., (antrasis) nepsimoka < neapsimoka; netsišauke. < neatsišauke., netvaikysi < neatvaikysi "nenuvaikysi'; (pirmasis) nejiseisi < neišsieisi "neišsiversi', priseina < prisieina “tenka’, pasilks < pasiilgs, bet sudugi.s “suauges’. Kai sandūroje pasitaiko du tie patys balsiai, arba kai pirmojoje morfemoje yra a, u, antrojoje — i, abu tie balsiai išlieka, o į jų tarpą įspraudžiamas j (žr. p. 230). b) Morfemų sandūroje paprastai gali būti praleidžiamas ir nekirčiuotos sangrąžos dalelytės balsis -i, pvz., paskalbėte. "pasikalbėti', pasklausytum "pasiklausytum", pazdiodat "pasiduodate', bet unsispyre.; insidaužiau || IV. KIRTIS IR PRIEGAIDĖS a) Šnektos kirčiavimo sistema nėra visai stabili ir daugeliu atvejų gana nau- joviška. Pačių senųjų šnektos atstovų tartyje paprastai beveik dėsningai išlai- koma lk kirčio vieta, pvz., tvirta, runka, varlas, dungčiū, nepruntū, primirštū, unksti, kartūs, bjauri, pinkiūs, pinkias, kalbū, minkšta, girdžiū, žiūriū, jauni. Tačiau žodžių su trumpa kirčiuota galūne priešeinančio ilgo skiemens ė, 0, ie, uo niekada ne- pakitę, pvz., dievū, skieda "skiedra', moma "mama", miestūs, tvoriu®®, nėra, žmogūs, teliokūs, kietūs, ramunėliūs ‘ramunéles’, kruopas, viedri "kibire'. Be to, tokiuose prieškirtiniuose ilguose skiemenyse paprastai gana aiškiai girdimas antrasis — šalu- tinis atitrauktinis kirtis, arba susidaro įspūdis, kad kirtis lyg ir padalijamas abiem skie- menims, pvz., netiėsi, blynus, žiūriū, toli, žmona, gūšta, liėkū (plg. lat. lieku) “dedu'", tyli, nebėda*?. Šie pavyzdžiai rodytų, kad kirtį čia pradėta atitraukti dar prieš nekir- čiuotų ilgųjų trumpėjimą ir vienbalséjima. Tačiau šalutinis atitrauktinis kirtis, apskri- tai imant, ne visada aiškus ir stiprus. Stipresnis balso spūdis kartais tenka galiniam skiemeniui (ypač būsimojo laiko vns, I ir II a. galūnėse — mnirsiū, aisi). Nežiūrint to, šnektoje, ypač jaunesniųjų tartyje, kartais pastebimas dalinis kirčio atitraukimas, visaikirčio spūdžio nepaliekant galiniam trumpam skiemeniui, pvz., viščidkus, agurkus, grabéstus, griūičia, mirtis, širdis, pirštus, vaįkus. Kad šnektos kirtis kartais tikrai nėra stabilus, be kita ko rodo ir atvejai, kai tvirtapradės šaknies pastovaus kirčiavimo žo- džiai sporadiškai kirtį nukelia į trumpą galūnę, pvz., žiedū "žiedu", žiedūs, "Žiedus", melžiū "mėlžiu" ir kt.** Taip yra greičiausiai dėl to, kad šnektoje jau pradeda reikštis dalinis kirčio atitraukimas, kad jos kirčiavimo sistema tolydžio vis labiau darosi iš- klibinama tiek gretimų lietuvių šnektų, tiek latvių Ik bei kitų kalbų kirčiavimo įtakos. Be kita ko, šnektoje pastebėta ir sporadiško kirčio atitraukimo iš trumpos galūnės į ** Būgos K. aprašytoje Ciskodo lietuvių šnektoje šio reiškinio nekonstatuota, Iš ten jo užrašytas pavyzdys tvara (žr. Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, p. 571). ** Panašus kirčiavimas anksčiau konstatuotas gretimose lietuvių šnektose Lietuvoje ir Baltarusijos TSR, žr. Grinaveckienė E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės, p. 175—176 ir ten nurodytus kitus šaltinius, ** Plg, Grinaveckis V. Nauji duomenys apie vakarų dzūkų tarmės kirčiavimą. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, t. 4(41), (1972), p. 182—185. 236 trumpą priešeinantį skiemenį, pvz., mažiūcius "mažučiūs', galines "galinės', muses ‘muses’, neti.rumus (plg. lat. netirumi "išmatos') "nešvarumūs, mėšlus', vidutinius *vidutiniūs; viduriniūs, iš viduriy’, kurziūku “skilandZiu’. Tačiau tokie atvejai paly- ginti reti. Dėl latvių kalbos įtakos šnektos kirčiavimo sistemoje yra pastebima nauja tenden- cija kirčiuoti pirmąjį žodžio skiemenį (tiksliau — žodžio šaknį), pvz., mėzgima. knyga "mezgimo knyga’, gailėjau, giminė "giminė", įdomu, mėšlais, balandis, lapus, rūgitas ‘raugintas’, nusiraminte. "nusiraminti', mékina ‘moko’, réZytes ‘roZytes’, sliekai || Tačiau toks kirčio atitraukimas nėra dėsningas ir reguliarus. Jj turintys Zo- džiai, kaip iš daugumo pavyzdžių matyti, kartu išlaiko ir pirminiam (lietuviškam) kirčiavimui būdingą kirčiuoto skiemens ilgumą. Nors latviškas kirčiavimas čia dar gana retas, bet vis dėlto šnektoje dažnėja paralelių formų (daugiausia naujesnių Zo- džių), lygiagrečiai kirčiuojamų dvejopai — pagal lietuviškos ir latviškos kirčiavimo sistemos dėsnius, pvz., baltai | baltai (prieveiksmis), ma.kykliu. | mokykliu. “mokyk- lų', Va.ke.tija.j | Voke.tija.j, pa.rūojas | paruojas (pastarasis pavyzdys rodo itin ne- seną latvišką kirčiavimą, atsiradusį šnektoje jau po nekirčiuoto @ sutrumpėjimo, plg. lat. paroties) "poruojasi', isima.kinaū | isimokinau "išsimokiau", nereikia | nė- reikia, visa akis | visa akis, te.vai | tėvai || Svetimos kilmės žodžiai pakliuvo į šnektą su savo kirčiu, ir taip dažniausiai jie yra kirčiūojami, pvz., akopus “apkasus’, du klūsus “dvi klases’, rasérna celičga “vežimas su spyruoklémis’, vantrobus “Zarnas’, sotkas "arus", Zivatnavodstva “gyvuliai’. Tai irgi rodo, kad svetimZodZiai šnektą užplūdo palyginti neseniai. Tačiau šnektos skolinio punčiakas "kojines" kirčiavimas rodo, kad žodis paskolintas seniai ir yra paklusęs lietuviškam kirčiavimui. b) Šnektoje priegaidės skiriamos palyginti visai aiškiai. Tvirtagalių dvigarsių antrasis sandas čia labai ryškus, o pirmasis dažniausiai sutamsintas, kiek redukuo- tas. Ypač tas sutamsinimas akivaizdus dvibalsyje au, kurio pirmasis sandas tariamas net su nežymiu o atspalviu, pvz., šdūkiam, ddiig, pašdūks. Kartais net susidaro įspū- dis, kad tvirtagalis atviro žodžio galo au tariamas lyg ir su tam tikru nukirtimu, pvz., rukiai "rūkiau", sakdu || Panašiai ir su tvirtagaliu dvibalsiu ai. Jo pirmasis sandas dėl redukcijos labai panašus į « (ypač tai ryšku žodžio gale), pvz., sakai | sakai, laukai | laukai || Atvirame ir uždarame žodžio gale kirčiuotas >< uo ir au, mūsų ausiai atrodo, šnektoje tariamas su gana aiškia kirstine priegaide, pvz., §3 "šuo", Sits "ši- tuos’, plentis "plentuose'; nežind "nežinau". TvirtapradZiy i, u + I, m, n, r dvigarsių pirmasis sandas paprastai yra pailgintas iki pusilgio, pvz., šit.lni. "šulinį", ki.lpa, ši.rdi., čiū.lba, kū.rke.s “kalakutés’, susi.lda., pati.nsta || Dvigarsiai, kilę iš tvirtapradžių a, e-+m, n savo ilgumu, mūsų ausiai atro- do, yra sutapę su šnektos senaisiais tvirtapradžiais i, u + m, n, pvz., bri.ngi, kū.nda, pi.mpe. || Pasitaiko, kad tvirtagalis -i/- šnektoje išvirtęs į -iul-, kaip ir kai kuriose kitose rytų aukštaičių šnektose, pvz.: šiulta "šilta". Vidurinę priegaidę turi šnektos kirčiuoti pusilgiai i, w ir priešdėlių, dviskiemeniu bendračių bei iš jų padarytų laikų, aukštesniojo laipsnio formų ir įvardžių mano, tavo, 237 savo a, e, pvz., stipra. "stipraus', i.pi.nimas ‘ipinas’, nūmeta, le.tūviskai; pameta, kas- te., gerésnis, mana. || ** V. IŠVADOS 1. Latvijos TSR Daugpilio rajono lietuvių šnekta savo fonetinėmis (ir kitomis) ypatybėmis yra glaudžiai susijusi su visu lietuvių kalbos tarmių arealu ir yra jo tęsi- nys. 2. Šnekta priklauso rytų dzūkams žalininkams, bet turi ir žadininkams būdingų ypatybių. 3. Sutapdama su Lietuvos rytų dzūkų šnekta, ji turi ir nemaža tik jai būdingų fonetinių ypatybių (nenuoseklus dzūkavimas pagal abi ypatybes, nenuoseklus kai kurių priebalsių kietinimas, dvibalsio wo tam tikrais atvejais virtimas 2, kirstinės prie- gaidės apraiškos, kirčio spūdžio dalies atitraukimas iš trumpos galūnės į ilgą priešei- nantį skiemenį, latviško kirčiavimo apraiškos ir kt.). Ji taip pat turi ypatybių, nesuta- patinančių ją su K. Būgos 1911 m. ištirta Ciskodo lietuvių šnekta (Latvijos TSR Rezeknės raj.), ir mūsų pateikiamieji tiriamosios šnektos faktai kiek patikslina K. Bū- gos lyginamuosius jos duomenis. 4. Šnektoje jaučiama palygintistipri lietuvių ir latvių Ik ir ją supančių slavų kalbų (baltarusių, lenkų, rusų) šnektų įtaka. 5. Šnekta yra aiškiai nykstanti. 6. Ateityje reikėtų detaliau ištyrinėti visą šnektos sistemą, nes jau ir čia skelbiami jos duomenys savo naujumu, mūsų nuomone, yra aktualūs ir svarbūs istorinei ir da- bartinei lietuvių dialektologijai, fonetikai, leksikografijai, lietuviy—latviy ir baltų be slavų kalbų kontaktams. 3. TPUHABELLKEHE GOHETHKA JIKHTOBCKOTO rOBOPA OKPECTHOCTEH JIAVTABIUJICA (JlarsCCP) Pe310Me HsojinpoBannbkili JHTOBCKHI roBop JIieBoOepexss51 p. JlayraBsi ([layrasnuic- ckuit p-H JlarsCCP) B nnajekTrojiornueckoh skeneguunn 1977 r. HecJIe/10BaJiCA HAMH, MOXKHO CKasaTh, BrIepBbIe. OJHAKO HEKOTOpOe cpaBHeHHe ero JĮKHAJIEKTHbIX JIaHHBIX NPHBOAMJIOCH H JHTOBCKHM sidbikoBesiom K. Byroii, koropeii B 1911 r. Ha TeppHTOpHH JlarBHH OGc/1e/10BAJI H3OJIHpOBAHHbIK JHTOBCKHIT TOBOP OKPECTHO- creii Iluckojia (Hbime Pesekneckuit p-H). Ha ocroBe HOBeHIUMX AMAJEKTHBIX AAHHBIX B CTATbe YCTAHOBJIEHO, YTO cBOef ddoHerTHuecKOH CHCTEeMOH HCC/IelyeMblil TOBOP TeCHO CBfI3aH C apeasioM JIHTOBCKHX nnanektoB JIutoBekoii CCP un sBasiercsi ero mpojo/ukenneM. [oop npuHaje- KUT JMaJeKTy TaK HasblBaeMblX BOCTOYHBIX JI3YKOB-JKaJHHHHKOB, HO Hapsily C 3THM B HEM OTMEVAIOTCA H HEeKOTOpble OCOGEHHOCTH, XapaKTepHble AJ TaK Hasbl- BaeMOro KaJHHHHKCKOTO ToBOpa. 25 Autorė iš visos širdies dėkoja Latvijos valstybinio P. Stu¢kos universiteto prof. dr. M. Rudzytei, maloniai sutikusiai perskaityti šį straipsnį ir padariusiai vertingų pastabų. 238 T'oBop HMeerT HeMajJIO 0cOGEHHOCTEH, IIpHCYLIHX TOJIbKO eMy OjKHoMy. K umc- Jy TAKHX OTHOCHM: a) He COBCeM 3aKOHOMepHoe ,,JA3yKaHbe'' — NpoH3HOLIeHHe addpukar c, dz nepejį HCKOHHO TMepejįHHMH TJIACHbIMH, H TIepejį TIJIAaCHBIMH, [pPOABHHYTHIMH Briepe; O) He COBCeM 3aKOHOMEPHOE OTBEpJIeHHE HEKOTOPBIX COTIJIACHBIX; B) npespauleHHe AMQTOHIa wo B ONpejleJIeHHbIX CJIy4asIX B MOHO(TOHT 2; T) cJe- Jbl yceueHHOH HHTOHALHH; JĮ) YACTHYHYIO OTTSKKY CHJIbl yJapeHHsi C KpaTKoro OKOHUAHHSA Ha JIOJITHII NpeAnoc/eJ HHH CJIOT; e) 2JIeMeHTbi YAapeHHs JIATbILIC- KOTO sI3blKa; JK) Olpeje/ieHHble OTJAHYHA ero (GOHETHKH OT (DOHETHKH JIHTOBCKOTO roBopa Lluckoza. Ha KoHKpeTHbIX npuMepax aBTOPOM CTATbH TaKXKe YCTaHOBJIEHO, YTO B FOBOpe NPOSABJIAETCA CHJIbHOE B3aHMOJIEHCTBHE S3BIKOBBIX CHCTeM KaK JIHTOBCKOIO H JIATHILICKOTO JINTEPATYPHLIX SI3bIKOB, TaK H OKPYZKaIOLIUX ero JHaJeKTOB CJIABAH- CKHX SI3bIKOB — OeJIODpYCCKOTO, pyCCKOTO, MoJbCKOTO. YCTaHOBJIEHO TaK¥Ke, UTO HCCJIEjĮVEMbIKH JHTOBCKHH TOBOP OTHOCHTCS K HCUe- 3al0LIHM,