A. Mejė apie „Aistiškus studijus“

J. KARACIEJUS A. MEJĖ APIE ,,AISTISKUS STUDIJUS“ 1908 m. išėjusi iš spaudos K. Būgos ,,Aistiškų studijų“ pirmoji dalis, kurioje' au- torius išdėstė pagrindinius savo mokytojo K. Jauniaus teiginius, susilaukė ne tik vie- nos giriamosios, pasirašytos kriptonimu N (žr. ,,Draugija®, 1908, Nr. 17, p. 83—85), bet ir dviejų palyginti neigiamų recenzijų: J. Endzelyno (išspausdinta leidinyje ,,Anzei- ger der Finnisch-ugrischen Forschungen“, Helsingfors—Leipzig, IX, H. 1, p. 28—32; ši recenzija K. Būgai turėjo lemiamą reikšmę, atsisakant nuo K. Jauniaus moky- mo) ir vieno žymiausio prancūzų kalbininko A. Mejė (žr. ““Bulletin de la Sociėtė linguistique de Paris“, LVII, p. CLXXIII—CLXXIV). Tai rodo, kad A. Mejė jau tada sekė ir skaitė palyginti negausią lietuvišką lingvistinę literatūrą. Dabar sunku pasakyti, kokį poveikį K. Būgai — apsisprendžiant nespausdinti ant- rosios ,,Aistiškų studijų“ dalies ir ryžtantis parašyti bei paskelbti pirmosios dalies autokritiką — turėjo A. Mejė recenzija, bet jos turinį K. Būga, be abejo, žinojo. LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne yra A. Mejė recenzijos atspaudas (Signatūra F 2— 770) su Paryžiaus lingvistų draugijos antspaudu. Nors A. Mejė recenzija, kaip jau minėjome, nėra teigiama, bet žinodami, kaip visą gyvenimą K. Būga brangino mokslo tiesą (plg. ,,„Aistiškų studijų“ autokritiką ir dar jo J. Endze- lynui 1911 m. sausio 14 d. rašytą laišką, kuriame K. Būga dėkoja latvių kalbininkui už vieno savo straipsnio kritiką — K. Būga RR, t. 3, p. 837), manome, kad griežtas didžiojo prancūzų kalbininko ,,Aistiškų studijų“ vertinimas nė kiek nemenkina K. Bū- gos nuopelnų kalbos mokslui. Kadangi prancūzų kalba rašyta recenzija lietuvių skaitytojui mažiau žinoma ir Lietuvoje, galima sakyti, yra bibliografinė retenybė, spausdiname jos lietuvišką vertimą (vertė J. Karaciejus). | Kazimiero Būgos Aistiški studijai, I-oji dalis. (Kasimir Buga, Aistische Studien. Beitridge zur vergleichenden Grammatik der preussischen, lettischen und litauischen Sprache. I“* Theil). Pétersbourg, 1908, in-8°; XVI—216 p. (prix: 3 roubles). Išskyrus paralelinj pavadinimą ir paralelinj turinį vokiečių kalba, visa knyga pa- rašyta lietuviškai. Autorius — velionio Jauniaus, kurio atminimui darbas dedikuotas, mokinys. Jis nėra linkęs laikytis tradicinių terminų ir, pasiskolinęs tautos pavadini- mą, vartotą Tacito ir Ptolomėjo, nesvyruodamas ryžtasi vadinti indoeuropietiškas baltų tautas — prūsus, lietuvius, latvius — aisčiais; taigi jis, vengdamas dviprasmy- bės, ima vartoti pavadinimą, kurio niekas nesupras. Jis [autorius] cituoja gana pla- čią bibliografiją, bet joje nėra F. de Saussureo vardo. Ši pirmoji dalis po keleto bendrų pastabų apie baltų kalbas turi baltų vokalizmo studiją, aiškia, bet netikslia antrašte Ablautas. Autorius puikiai moka lietuvių kalbą 50 ir jo darbas galėtų būti labai naudingas. Bet jis nenori paklusti jokiam fonetiniam reguliarumui ir jo mokymas skleis jo tėvynainiams savotiškas klaidas. Knygoje yra daugybė etimologijų, bet dauguma [jų] — aiškiai klaidingos ir forma, ir prasme; apie tai turėsime supratimą, jei žinosime, kad B[ūga] nesvyruodamas sugretina liet. krui- mas „,buisson“ (su #, u ilgu) su gr. rpduvų, s. sl. kriima „,poupe“ (p. 188). Jis teigia, kad Į sen. prūsų [žodyje] gelatynan yra virtęs [junginiu] ela, o lietuvių k. [žodyje] geltas [junginiu] el, jam atrodo, kad s. sl. žlitu egzistavimas be jokios abejonės yra pakankamas jo tvirtinimo įrodymas, o tai čia yra tik du pavyzdžiai iš daugelio */ at- vejų, priimti B[ūgos] su šios galios įrodymais arba dar menkesniais. Tarp jau iškeltų sugretinimų, labiausiai abejojami yra tie, kuriuos jis [Būga] panaudoja labai noromis; y, ir x pasiskirstymas žodyje yax)x6c padaro gana neįtikėtinu sugretinimą yodxés su s.sl. žėlėza, liet. geležis, gelžis ir s. prūsų gelso ,,fer*; patikimiausia yra [tai], kad sla- vų pavadinimas iš vienos pusės, baltų — iš kitos, kurių forma žymiai skiriasi, buvo pasiskolinti iš kokios nors nežinomos kalbos, kaip slavų sidabro pavadinimas sireb- ro, kuriam baltų ir germanų [kalbose] sutinkame apytikrius nesutrumpintus atitik- menis slavų k[albų] formai, p. 16, p. 129 ir kitur, B[ūga] mėgina sujungti yahxéc ir geležis; Bezzenbergeris, kuris nesiryžta atsisakyti [tokio] sugretinimo, visai neseniai pavadino jį ,,unmodern“ (K. Z., XLII, p. 387). Ir iš tiesų nėra jokio pagrindo ieškoti indoeuropietiško pavadinimo metalui, kurio tautos, kalbėjusios indoeuropiečių pro- kalbe, aiškiai nežinojo. Duodamas trumpą lietuvių dialektologijos apžvalgą B[ūga] būtų atlikęs didelę paslaugą. Reikia apgailestauti, kad jis labiau buvo pamėgęs rašyti lietuviškai lygina- mosios gramatikos veikalą, neturėdamas žinių apie griežtą metodą, kuris yra pri- valomas. A. Meillet