K. Būga – etimologas

IŠ LIETUVIŲ KALBOTYROS ISTORIJOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XX (1980) A. SABALIAUSKAS K. BŪGA – ETIMOLOGAS Simonui Daukantui žodis pyrāgas atrodė kilęs iš žodžių pūrai ‘žieminiai kviečiai’ ir rāgas (mat žmonės iš ragų gerdavo, kvietine duona užkąsdami), kalėdās jis siejo su žodžiu kálti (kadangi, metams baigiantis, šeimininkas į trobos siją kala vinį), Liepōja jam buvo kilusi iš veiksmažodžio līpti (iš jūros į šią vietą lengva išlipti)1. Mikalojui Akelaičiui sūris, siauras, svīrnas buvo giminingi žodžiai. Bendros kilmės jam atrodė ir vagā, angā, lāngas. Vienon grupėn jis siejo žodžius pjáuti, piemuo, píeva2. „Gamtos padedamas, padariau atradimus, iki šiol nežinomus lingvistams. Jeigu dievas duos, paskelbsiu juos pasauliui ir nurodysiu taisykles, pagal kurias mokant vieną kalbą, galima pažinti visas gyvąsias ir mirusias“, — rašė viename laiške šis XIX a. vidurio mūsų kultūros veikėjas3. Tokia mūsų etimologijos „proistorė“. Tiesą sakant, ji maža kuo skiriasi nuo latvių, lenkų, rusų, vokiečių ir daugelio kitų tautų raštijoje užfiksuotų pirmųjų žodžių kilmės aiškinimų. Lietuvių kalbos žodžių kilmę mėgino aiškinti ir tokie mūsų rašytojai, kultūros ar mokslo veikėjai, kaip Jonas Basanavičius, Vincas Pietaris, Antanas Šmulkštys (Paparonis). Tačiau ir jie, neturėdami specialaus lingvistinio išsilavinimo, nedaug ką daugiau galėjo pasiekti už anuos anksčiau minėtus, vaizdingu K. Būgos terminu tariant, „namų darbo etimologus“. Pirmieji žymesni lietuvių kalbos tyrinėtojai lietuviai taip pat daugiausia buvo savamoksliai arba gana riboto specialaus lingvistinio išsilavinimo žmonės. Jie gana dažnai domėjosi ir etimologijos problemomis. Kazanės universiteto auklėtinis, vėliau šio paties universiteto klasikinės filologijos profesorius Andrius Morkus Ugianskis (1816—1870) rengė didžiulį lietuvių kalbos žodyną, kuriame turėję būti ir etimologinių pastabų4. Charkovo universitete klasikinės filologijos specialybę baigęs Jonas Juška (1815—1886), savo buvusio profesoriaus Izmailo Sreznevskio paskatintas, mėgino rašyti „Lietuvių kalbos šaknų žodyną“ („Литовский корнеслов“). Kaip matyti iš J. Juškos laiškų ir minėtam rusų mokslininkui nusiųstų bandomųjų žodyno straipsnių, tai 1 Daukantas S. Raštai. V., 1976, t. 1, p. 421, 471, 547; Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. 1, p. 199 (toliau: Būga). 2 Akielewicz M. Gramatyka języka litewskiego. Głosowania. Poznań, 1890, p. 48, 57, 65; Kruopas J. M. Akelaitis leksikografas. – LKK, 1970, t. 12, p. 167–168. 3 Janulaitis A. Mikalojus Akelaitis. V., 1969, p. 65. 4 Drotvinas V. Andrius Morkus Ugianskis. – Literatūra ir menas, 1970.X.10, p. 13; Drotvinas V. A. Ugianskio 100-sioms mirties metinėms. – Kalbotyra, 1971, t. 23(1), p. 110–112. 37 turėjęs būti lyginamasis lietuvių, latvių ir senovės prūsų kalbų žodynas su slavų kalbų atitikmenimis. I. Sreznevskio archyve neseniai surastas ir J. Juškos sudarytas lietuvių—sanskrito kalbų atitikmenų žodynėlis („Словарь литовско-санскритских соответствий“)5. Jokių A. Ugianskio žodyno rankraščių nėra išlikę, todėl apie jo etimologinių pastabų vertę sunku ką nors pasakyti. Tačiau vargu jos galėjo išsiskirti iš kitų to laikotarpio lietuvių kalbininkų šios srities bandymų. Minėti J. Juškos rankraščiai taip pat yra tik lietuvių kalbotyros istorikui įdomūs, šiaip rimtesnės mokslinės vertės neturintys mėginimai. Didelių laimėjimų atskirose lietuvių kalbotyros srityse pasiekė Fridrichas Kuršaitis ir Antanas Baranauskas. Tačiau etimologija jie beveik nesidomėjo: juos labiau domino kiti lietuvių kalbos dalykai, be to, galimas daiktas, jie jautė, jog šiai kalbotyros sričiai nebuvo pakankamai pasiruošę. Etimologijos problemomis šiek tiek domėjosi ir savamokslis kalbininkas Jonas Spudulis. Pirmasis mūsų kalbininkas, kuriam etimologijos dalykai ypač rūpėjo, buvo Kazimieras Jaunius. K. Jaunius taip pat iš dalies buvo savamokslis kalbininkas, tačiau savo lingvistiniu išsilavinimu jis buvo pralenkęs visus ankstesniuosius mūsų kalbininkus. Be graikų ir lotynų kalbų, kurias jis labai gerai mokėjo, K. Jaunius pirmasis iš lietuvių kalbininkų buvo gerai susipažinęs su pagrindine ano meto indoeuropeistikos kalba — sanskritu, hebrajų kalba, savarankiškai mokėsi suomių kalbos, nuodugniai išstudijavęs latvių, senovės prūsų kalbas. Tačiau, antra vertus, K. Jaunius, mokęsis religinio profilio mokyklose, negalėjo gauti sistemingų teorinių lingvistikos pagrindų, kurie jau buvo dėstomi tada geriausiuose Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose. Šios išsilavinimo spragos Jaunius, nors ir labai talentingas autodidaktas, užpildyti nepajėgė. Jis kūrė faktine medžiaga nepagrįstus garsų kitimo dėsnius, semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius mėgino išvesti iš vienos pagrindinės formos. Etimologijos problemomis K. Jaunius sudomino ir savo jaunąjį mokinį Kazimierą Būgą. K. Jauniaus etimologizavimo principai gerai atsispindėjo ir pirmajame stambesniame K. Būgos darbe „Aistiškuose studijuose“ (Peterburgas, 1908), parašytame 1905 m. Kaip matyti iš pateiktų šaltinių, atitinkamo literatūros sąrašo, knygos autorius ir, be abejo, jo mokytojas K. Jaunius buvo susipažinę su svarbiausia ano meto indoeuropiečių kalbų etimologijos problemas liečiančia literatūra. Tačiau tyrinėdami lietuvių kalbos žodžių kilmę, jie iš anos literatūros ėmė tik atskirus, izoliuotus faktus, visai nekreipdami dėmesio į ten naudojamą tyrinėjimo metodiką, fonetikos dėsnius, kurie tada jau daugiau ar mažiau buvo nustatyti ir kurių buvo laikomasi etimologijos darbuose. Susidaryti aiškesniam vaizdui apie K. Jauniaus ir ankstesniąsias K. Būgos etimologijas pateiksime keletą pavyzdžių, paimtų iš „Aistiškų studijų“ (rašyba prastinama). 5 Венедиктов Г. К. Материалы к истории литуанистики из архива И. И. Срезневского. — ЛКК, 1975, т. 16, р. 203—224. 38 Liet. arklys < *arv(a)-k(a)lij- : skr. árvā ‘greitakojis (Renner)’⁶, s. pr. arwaykis ‘jaunas arklys’ (p. 51). Liet. gurbas ‘tvirtas’ < *gu-rabā- : gu- ‘jautis, bulius, karvė (βοῦς)’ + raba- ‘stogas, namas (tectum)’ : gr. ὀροφός ‘dengias (deckend)’ (p. 52). Liet. lopšys, lopišys < (š)lop-išys < *slop-išys : got. slēps ‘miegas (Schlaf)’ (p. 52). Liet. marti < (di)marti < *dam-arty ‘į namus atėjusi’: gr. δάμ-αρ(τ) ‘šeimininkė (Hausfrau)’ (p. 52–53). Liet. brikas ‘dviem sėdynėm vežimas’ < *dvi-br-ikā iš *dvibra-s = gr. δίφρο ‘vežimas (Wagen)’ (p. 55). Liet. meleta ‘picus viridis’ < *mélē-ta ‘tartas, pasakytas (linguata)’: lat. mēle-liežuvis (lingua) < *mēlēm < *mēlām < nom. *mēlā < mālā : molata > mola ta ‘picus viridis’ (p. 65). Liet. tarnas < tar(u)nai < *teruna-s = oset. thūryn ‘berniukas (Knabe)’ : skr. taruna-s ‘jaunas, švelnus (jung, zart)’, gr. τερίωνης ‘silpnas, sunaikintas (schwach aufgerieben)’, lot. tener ‘švelnus, minkštas (zart, weich)’ (p. 72)⁷. Liet. kipšas < *kap(ro)-šō- : lot. caper ‘ožys’ (p. 102). Liet. kiškis < *kaškys: *qasqos ‘pilkas (grau)’ = lot. cas-cu-s ‘senoviškas (altersgrau)’: lot. cānus ‘pilkas, pelenų spalvos, žilas, senas (grau, aschgrau)’ < *cas-no-s, anglosaksų hasu ‘pilkai rudas (graubraun)’ (p. 102). Štai kaip vaizdingai „išaiškinama“ ir šiandien daug ginčų tebekeliama Ukmergės miesto kilmė. U(r)k-mergė < *Urk(a)-mergė (dviejų r disimiliacija) = Vilka-mergė, sen. liet. Wilke-merge 1384 m. Scriptores rer. prus. II 694: vilka- iš virka (: disimiliacija r–r > l–r) = urka- ‘pylimas’, lat. virdze ‘krūva (Haufe)’, lat. Virkus–muiža+-mer-gė ‘apylinkė (Grenzgebiet, Bezirk)’, s. vok. aukšt. marka ‘riba, pasienis (Grenze, Grenzgebiet)’, got. marka ‘riba (Grenze)’, kimrų bro ‘apylinkė, kraštas (Bezirk, Land, Gegend)’, lot. margo ‘kraštas, briauna (Rand)’; Vilka-mergė — ‘miestas, savo sienose turįs pylimą v. pilį’ (p. 178). Kaip žinome, K. Būga savo „Aistiškus studijus“ griežtai sukritikavo, pavadindamas „nevykusiu, kiaurai klaidingu raštu“. 1909 m. pabaigoje K. Būga savo lėšomis išleido „Aistiškų studijų“ autokritiką, kurioje paneigė K. Jauniaus sukurtus garsų raidos dėsnius ir nurodė, kad jo darbas „может послужить лишь материалом для совершенно других выводов“⁸. Nepaisant griežtos autokritikos, K. Būgos „Aistiški studijai“ pateko į lingvistinę literatūrą, jų santrumpą randame dažnai ir dabartiniuose žymiausiuose baltistikos veikaluose. Išliekamąją šios knygos vertę sudaro ne tik faktinė medžiaga, bet ir atskirais atvejais įdomūs pastebėjimai ir lyginimai. 6 Skliausteliuose nurodomi reikšmių aiškinimai, pateikiami K. Būgos. 7 Tokiai liet. tarnas etimologijai ir dabar pritaria daugelis tyrinėtojų, tačiau čia pateikiamus lietuviško žodžio fonetinius pakitimus jokiais dėsniais paaiškinti negalima. 8 Plačiau plg. Zinkevičius Z., Kabelka J. Kazimieras Būga. – Kn.: Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. 1, p. 31. 39 Antai Suomijos kalbininkas V. Kiparskis 1958 m. Maskvoje IV Tarptautiniame slavistų suvažiavime skaitytame labai įdomiame pranešime apie suomių ir slavų kalbų leksinių santykių chronologiją rašė: „Относительно этих трех слов (ies, kimalainen, hirsi.—A. S.) Калима занимает не совсем ясную позицию: сравнение hirsi ~ жердь он отклоняет только из-за отсутствия других одинаково древних заимствований… Известно, однако, что hirsi, как указал еще в 1920 (turi būti 1908. — A.S.) году литовский ученый Буга (Aistiški studijai I 29 и 189) и как недавно подтвердили некоторые другие ученые, легко может быть объяснено из балтийских языков, где имеется лит. žardis ’обнесенный забором из жердей участок поля, выгон для лошадей’ и латыш. žurds ’козлы или забор из суковатых жердей’, и где могло быть также *žirdis в приблизительно том же значении“⁹. 1911 m., vadinasi, dar nebaigęs universiteto, K. Būga išspausdina didoką straipsnį „Baltica“, kuriame, be įvairių istorinės fonetikos dalykų, pateikiamos ir kelios dešimtys lietuvių, latvių ir senovės prūsų kalbų žodžių etimologijų¹⁰. Studijų metais K. Būga parašė dar du stambius, daugiausia etimologijos problemoms skirtus straipsnius — „Slavų-baltų etimologijos“¹¹ ir „Lituanica“¹². Šių straipsnių jau neiš tolo negalima lyginti su „Aistiškais studijais“. Tai darbai rimto mokslininko, ne tik puikiai pažįstančio be galo gausią faktinę baltų kalbų medžiagą, įvairią etimologinę literatūrą, bet ir gerai sugebančio naudotis tikslia tyrinėjimo metodika. Tiesa, ir šiuose straipsniuose dar vienur kitur, atrodo, galima įžiūrėti šiokius tokius K. Jauniaus įtakos pėdsakus, bet tai gal ir paties K. Būgos, šiaip jau etimologui labai reikalinga, drąsa. Pavyzdžiui, norėdamas susieti artimos reikšmės žodžius, jis kartais per daug drąsiai operuoja įvairiais fonetiniais pakitimais. Plg.: „kuilỹs, kūilio = лтш. kūilis ‘der Eber’: kūkis ‘боров’, kũkė ‘свинья’ Akielewicz Głosownia 114, kĩkut’ voc. ‘поросёнок’ Дусяты: kiaũ-lė ‘свинья’ из keu-пр. skew-re Voc. 865 ‘Sau’: лтш. cūka ‘свинья’ из *k’ū-kā с „мягким“ k из kiau-< keu-“ (Būga, I, 296—297). Arba štai be jokių išlygų siejami lietuvių kalbos žodžiai: kui-nas, kui-kė, ku-m-ėlė, kū-žis, kužiukas (p. 297). Liet. pūka ‘gėlė’, kaip savas žodis, siejamas su lat. puķe ‘gėlė’, liet. pokštė (F. Neselmano žodyno žodis, turėtų būti puokštė — A. S.), skr. pūš-pa- ‘gėlė’ (p. 300). Liet. karštas, kaip savos kilmės žodis, siejamas su lat. šķirsts ‘dėžė, karstas’, skr. kartā- ‘duobė, urvas, skylė (Grube, Loch)’, kuri, K. Būgos nuomone, atitiktų pralietuvišką formą *kartas ‘lovys, gelda (корыто)’, iš kurios būtų kilusi suom. kartta ‘gelda, lovys (der Trog)’: liet. pra-kartas ‘gelda, lovys; ėdžios’ 9 Кипарский В. О хронологии славяно-финских лексических отношений. — Scando-Slavica, 1958, т. 4, р. 128. 10 Буга К. К. Baltica. — РФВ, 1911, 65, с. 302—326; 1911, 66, с. 218—255; atskiru leidiniu — Варшава, 1911; Būga, t 1, p. 273—322. 11 Буга К. К. Славяно-балтийские этимологии. — РФВ, 1912, 67, с. 232—250; Būga, t. 1, p. 323—338. 12 Буга К. К. Lituanica. — Известия Отделения русского языка и словесности Императорской академии наук, 1912, 17 (1), с. 1—49; atskiru leidiniu — СПб., 1912; Būga, t. 1, p. 339—383. 40 (Būga, I, 308). Skolinį iš baltarusių kalbos aršūs K. Būga, kaip savą žodį, sieja su gr. ἔρχομαι ‘einu’, sk. rèčhāti ‘pataikau, pasiekiu (trifft, erreicht)’ (Būga, I, 355). Dalies panašių etimologijų vėliau atsisakė pats K. Būga. Nemažą dalį šiuose straipsniuose paskelbtų K. Būgos etimologijų išlaikė laiko bandymus ir šiandien jos pateikiamos etimologinėje literatūroje kaip įtikimi siejimai, ypač tai liečia baltų ir slavų kalbų medžiagą. Iš tokių etimologijų, pavyzdžiui, galima paminėti: Liet. aukšlė ‘tokia žuvis’; rus. уклея (Būga, I, 274). Šią etimologiją Būga lietė ir vėlesniuose darbuose (Būga, I, 490; II, 643). Ji kaip nekelanti jokių abejonių pateko į pagrindinius baltų ir slavų kalbų etimologijos veikalus (Trautmann, 18; Fraenkel, 26; Machek, 668; Фасмер, IV, 156). Liet. būrýs ‘liet uas ar sniego šorys, šiaip kokio oro banga’ A. Briuknerio, E. Bernekerio buvo laikomas skoliniu iš slavų kalbų (plg. rus. буря ‘audra’ ir kt.). K. Būga pakankamai argumentuotai įrodė, jog liet. lietaũs būrýs yra neatskiriamas nuo žmonių (pauǩščių, avių) būrýs, o iš pasakymo lietaũs būrýs atsiradusi ir naujoji būrýs reikšmė (Būga, I, 306). Liet. glusnùs ‘klusnus, paklusnus’ K. Būga siejo su slav. глухъ ‘kurčias’ (plg. rus. глухой), dėl semantikos palygindamas žemaičių klūsas ‘apykurtis’: liet. klausýti (Būga, I, 306 – 307). Ši K. Būgos etimologija pateikiama R. Trautmano (Trautmann, 91), M. Fasmerio žodynuose (Фасмер, I, 417). Liet. godóti ‘mąstyti, svajoti’, kurį E. Bernekeris laikė slavizmu, K. Būga įrodė esant savu žodžiu (Būga, I, 307). Dėl tokios šio žodžio kilmės neabejoja ir vėlesnieji etimologai (Fraenkel, 159 – 160; Фасмер, I, 381). Bene pirmą kartą etimologinėje literatūroje K. Būga plačiau aptarė liet. lópa ‘letena’ su slavų лапа (plg. rus. лапа) santykį (Būga, I, 312 – 313; plg. t. p. Fraenkel, 339 – 340; Trautmann, 160; Фасмер, II, 458). Labai gražiai K. Būga išaiškina liet. umedė kilmę, pirmąjį šio grybo pavadinimo komponentą susiedamas su liet. ūmas ‘žalias, drėgnas, nedžiovintas’, ūmùs, antrąjį – su liet. ėsti, semantinę paralelę nurodydamas rus. сыроежка ‘umedė’ (Būga, I, 382 – 383; plg. t. p. Fraenkel, 1162; Фасмер III, 819). Liet. žiáunos K. Būga bene pirmasis susiejo su bulg. ჟуна ‘lūpa, burna’ (Būga, I, 383; plg. t. p. Trautmann, 372; Fraenkel, 1302 – 1303; Фасмер, II, 39 – 40). Labai plačiai ir įtikinančiai nagrinėjama liet. žlùgtas ‘pamerkti skalbti drabužiai, skalbiniai; kubilas skalbiniams’ kilmė (: liet. žlùgti, žlūginti, žlūgsóti ‘būti šlapiam’, žliūgė ‘toks gvazdikinių šeimos augalas’ ir kt.). Būga čia taip pat atkreipė dėmesį, kad baltar. жлукто ‘kubilas skalbiniams; daug geriantis ir valgantis (много пьющий и обжора)’, lenk. żłukto ‘kubilas skalbiniams’ yra skoliniai iš lietuvių kalbos (Būga, I, 320 – 321; plg. t. p. Fraenkel, 1318; Фасмер, II, 58). Gausia faktine, tiek lingvistine, tiek ir istorine, medžiaga pasižymi straipsnis apie liet. taūras – slavų туро́ (Būga, I, 375 – 378). Įdomus K. Būgos mėginimas išaiškinti liet. laĩvas kilmę. Jis šį žodį mėgino sieti su liet. lovýs, luõtas (Būga, I, 309 – 311). Tiesa, liet. laĩvas kilmė ir dabar nėra galutinai išaiškinta (galimas daiktas, kad tai skolinys iš Pabaltijo finų kalbų), tačiau liet. laĩvas ir lovýs ryšys tiek dėl reikšmės, tiek ir dėl fonetikos yra gana įmanomas. 41 Dar studijų metais K. Būga parašė labai vertingą darbą apie lietuvių asmens vardus¹³, kuriame taip pat dažnai liečiamos etimologijos problemos. Svarbus K. Būgos etimologinis darbas buvo 1913—1916 m. žurnale „Русский филологический вестник“ paskelbta studija „Slavų—baltų etimologijos“¹⁴. Šioje studijoje K. Būga pateikia bendrų baltų ir slavų kalboms žodžių etimologijas (iš viso 325). Dalis šių etimologijų yra tam tikri E. Bernekerio „Slavų kalbų etimologinio žodyno“ („Slavisches etymologisches Wörterbuch“. Heidelberg, 1908—1913) papildymai ir pataisymai. Iš įdomesnių čia skelbiamų K. Būgos etimologijų galima būtų paminėti: Slavų kalbų žodžiui duda (plg. rus. dial. dyda ‘dūda’ ir kt.) K. Būga nurodė tikslų lietuvišką atitikmenį *dauda, plg. mažybinę formą daudýtė ‘dūdelė’ : liet. dudénti ‘belsti, nesmarkiai griausti, kalbėti’ (Būga, I, 327, 437; plg. t. p. Fraenkel, 84; Trautmann, 46—47; Фасмер, I, 550). Liet. dailė ‘menas’, dailùs K. Būga susiejo su slav. dělo (rus. дело ‘reikalas, dalykas, įmonė’ ir kt.). Ši etimologija daug ginčų kelia ir dabar. Slavistai jai neprit aria (plg. Būga, I, 436—437; Фасмер, I, 496—497; Sławski, I, 190; Trautmann, 48). Pastaruoju metu šią K. Būgos etimologiją atgaivino B. Jėgeris¹⁵. Šiame darbe keliama mintis apie liet. piētūs giminystę su slav. pirō (plg. rus. пуп ‘puota’ ir kt.), piti (plg. rus. numь ‘gerti’ ir kt.). Tai irgi labai ginčytina, tačiau įmanoma etimologija (Būga, I, 473; Fraenkel, 587—588). Slavų razь (plg. rus. раз ‘kartas’ ir kt.) K. Būga nurodė tikslų lietuvišką atitikmenį rūožas (Būga, I, 476; plg. t. p. Trautmann, 245; Фасмер, III, 432—433). Plačiai aptariama liet. slaugýti, slav. sluga (plg. rus. слуга ‘tarnas’ ir kt.), slav. slu žiti (plg. rus. служить ‘tarnauti’ ir kt.) santykis (Būga, I, 484; plg t. p. Trautmann, 268; Фасмер, III, 676). Į šių žodžių santykį K. Būga buvo atkreipęs dėmesį jau ir ankstesniame savo darbe (Būga, I, 316—317). Slavų stryjb (plg. lenk. stryj ‘dėdė (tėvo brolis)’ ir kt.) senuosiuose raštuose K. Būga surado tikslų atitikmenį liet. strùjus ‘senelis’ (Būga, I, 486; plg. t. p. Trautmann, 290; Фасмер, III, 780; Трубачев, 79—81). Aiškinama liet. talkà kilmė (: telkti), nurodoma šio žodžio atitikmenys slavų kalbose (Būga, I, 488; plg. t. p. Fraenkel, 1053—1954; Trautmann, 322; Фасмер, IV, 73). Kalbėdamas apie liet. vénteris ‘toks tinklas žuvims gaudyti’ santykį su atitinkamais šios šaknies slavų kalbų pavadinimais (rus. вятерь, lenk. wiecierz ir kt.), K. Būga bene pirmasis kelia mintį, kad slaviškieji žodžiai gali būti skoliniai iš baltų kalbų (Būga, I, 491; plg. t. p. Fraenkel, 1223—1224; Фасмер, I, 292, 376). Didelė dalis šioje studijoje keliamų K. Būgos minčių rado atgarsį vėlesnėje etimologinėje literatūroje, ypač dažnai ja remiamasi E. Frenkelio, R. Trautmano, 13 Būga K. Apie lietuvių asmens vardus. — Lietuvių tauta, 1911, t. 2, p. 1—50; atskiru leidiniu — Vilnius, 1911; Būga, t. I, p. 201—269. 14 Буга К. К. Славяно-балтийские этимологии. — РФВ, 1912, 67, с. 232—250; 1913, 70, с. 100—108, 248—256; 1914, 71, с. 50—60, 464—471; 1914, 72, с. 187—202; 1915, 73, с. 335—343; 1916, 75, с. 141—156; Būga, t. I, p. 323—338, 433—495. 15 Jēgers B. Verwandte Bedeutungsverwandtschaften baltischer Wörter. — KZ, 1966, B. 80, p. 81—87. 42 M. Fasmerio žodynuose. Net ir nesutikdami su K. Būgos etimologijomis, vėlesnieji tyrinėtojai dažnai pasinaudojo vertinga faktine lietuvių kalbos medžiaga, kuri, kaip pats K. Būga laiške žurnalo „Русский филологический вестник“ redakcijai nurodė, daugiausia buvo surinkta „iš gyvosios šnekamosios kalbos“ (Būga, I, 433). Ypač daug etimologijos problemų K. Būga nagrinėjo savo veikale „Kalba ir senovė“ (K., 1922). Šiame veikale paskelbti tokie žinomi jo straipsniai, kaip „Visuomeniniai lietuvių santykiai su germanais“, „Marios ir jūrės“, visa serija straipsnių „Mūsų žodžių giminaičiai“ ir kt. Iš įdomesnių K. Būgos etimologijų, išspausdintų „Kalboje ir senovėje“ norisi nurodyti: Liet. kūdikis : lat. kūdīt ‘jaudrinti, raginti’, plg. semantinę paralelę vaikas : veikus ‘greitas’, vikrūs, veikti, vykti (Būga, II, 43; Fraenkel, 304, 1214). Liet. rambùs ‘träge, t. y. kuriam reikia botagu sukirsti (рубнуть)’, rėmbėti, rùmbėti ‘gauti rumbų, покрываться рубцами, заживать’, rìmbas ‘botago pynė, kuria sukerta (рубить) arkliui’, lat. rùmba ‘stebulė, t. y. medžio nuokarta (обрубок)’, slav. rąbiti ir kt. (Būga, II, 111; Fraenkel, 696). Liet. gãtvė, lat. gatva, kurių pirminė reikšmė buvusi ‘varykla, užtvara galvijams ginti ganyklon’ šaltiniu laikoma gotų arba šiaurės germanų gatwō. Jeigu liet. gãtvė būtų savas žodis, tai jis šiandien būtų tariamas *gadve“ (Būga, II, 136—139; Fraenkel, 139—140). Liet. õras ‘Luft, das Freie’, K. Būgos nuomone, pirminė reikšmė buvusi ‘arimas’, ‘ariamasis laukas’, tokiu būdu šis žodis sietinas su veiksmažodžiu árti (Būga, II, 256—257; Fraenkel, 17, 518). Šią mintį K. Būga iš dalies jau buvo kėlęs ir „Aistiškuose studijuose“ (plg. p. 97, 207). Liet. našlė : lot. nex ‘užmušimas’, necare ‘užmušti’, nocēre ‘kenkti’, skr. našati ‘gaista, žūsta’, av. nasu- ‘lavonas’, gr. νέκυς, νεκρός ‘lavonas, velionis’ (Būga, II, 299; Fraenkel, 486). Įdomu, jog tokią etimologiją vėliau buvo paskelbęs ir amerikiečių kalbininkas F. R. Prevedenas. Kaip šios etimologijos autorius jis nurodomas ir K. D. Bako indoeuropiečių kalbų sinonimų žodyne (Buck C. D. A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indoeuropean Languages. Chicago, 1949). Žymus tarybinis etimologas O. Trubačiovas šiuo klausimu rašė: „справедливость требует указать, что на самом деле эта интересная этимология впервые была предложена К. Бугой, умершим в 1924 г. В печатном виде эта этимология фигурировала в достаточно известном труде К. Буги (turima galvoje „Kalba ir senovė“. — A. S.) (Трубачев, 114). Liet. spãnguolė: liet. spãngas ‘kam akys apžiro, žabalas’ ir kiti speng- ‘švitėti, žėrėti’ šaknies žodžiai (Būga, II, 310; Fraenkel, 860). Apskritai reikia pasakyti, kad K. Būga etimologijos problemas liečia vos ne kiekviename savo straipsnyje, ypač daug vertingos medžiagos etimologiniam lietuvių kalbos žodynui galima rasti jo studijoje „Priesagos -ūnas ir dvibalsio uo kilmė“ (Būga, II, 331—376) ir po mirties paskelbtame darbe apie lietuvių ir latvių kalbų metatoniją — „Die Metatonie im Litauischen und Lettischen“ (Būga, II, 386—483). Daug etimologinių pastabų esama ir išleistuose „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuviniuose (Būga, III, 9—480). 43 Didžiulis Būgos etimologinis darbas buvo paskelbtas praėjus trisdešimt penkeriems metams po autoriaus mirties — tai pastabos ir papildymai A. Preobraženskio rusų kalbos etimologiniam žodynui — „Замечания и дополнения к этимологическому словарю русского языка А. Преображенского“ (Būga, II, 499—688). Šį nebaigtą darbą sudaro 413 tokių pastabų bei papildymų, kurie kartais keletą ar net keliolika kartų didesni už paties A. Preobraženskio žodyno straipsnius. Šiame darbe K. Būga nurodo daug įdomių baltų ir slavų kalbų leksinių atitikmenų, nauja faktinė medžiaga papildo ankstesniąsias savo etimologijas, nurodo A. Preobraženskio žodyne esančius baltų kalbų netikslumus, pateikia ir visai naujų lietuvių kalbos žodžių etimologijų. Labai gaila, kad tokia puiki K. Būgos studija buvo paskelbta taip vėlai ir ja negalėjo pasinaudoti M. Fasmeris, rašydamas savo rusų kalbos etimologinį žodyną. Kaip labai svarbų K. Būgos nuopelną baltų kalbų etimologijai reikėtų paminėti jo darbą prie R. Trautmano „Baltų—slavų kalbų žodyno“ („Baltisch-Slavisches Wörterbuch“. Göttingen, 1923). Daugiau negu prieš pusę šimtmečio išleistas vokiečių kalbininko veikalas neprarado savo aktualumo ir šiandien. Įvairiomis progomis prie jo grįžta baltų ir slavų kalbų senųjų santykių tyrinėtojai (plg. Chr. S. Stango, A. Nepokupno, J. Safarevičiaus, F. Slavskio ir kt. darbus). Turbūt kalbos mokslo istorijoje rasime ne tiek daug pavyzdžių, kai mokslininkas padeda savo kolegai taip, kaip K. Būga talkino R. Trautmanui. Kaip žinome, K. Būga ištisai skaitė šio veikalo korektūras ir savo pastabas, surašęs į atskiras popieriaus skiauteles, siuntė autoriui. Todėl R. Trautmano žodyne, be daugybės K. Būgos veikalų nuorodų, nemaža rasime ir santrumpų B. ar Būga, žyminčių korektūrines mūsų kalbininko pastabas. Būdamas sąžiningas mokslininkas, R. Trautmanas savo žodyną dedikavo „K. Būgai, išžymiajam savo gimtosios lietuvių kalbos žinovui“, o pratarmėje taip apibūdino K. Būgos pagalbą: „Pirmiausia aš turiu būti dėkingas K. Būgai, kuriam aš, norėdamas tikrą padėką išreikšti, knygą dedikavau: su nepaprastu rūpestingumu jis kartu skaitė varginančias korektūras, remdamasis savo didžiuliu išmanymu, kur buvo reikalinga, taisė baltiškus žodžius ir su retu liberal iškumu man teikė medžiagos iš savo neišsemiamų rinkinių“ (p. VII). Kadangi dėl leidėjo priešinimosi R. Trautmanas ne į visas pastabas galėjo atsižvelgti, K. Būga buvo sumanęs parašyti tam tikrą šio žodyno papildymą ir paskelbti jį periodiniame leidinyje „Tauta ir žodis“ (plg. Būga, III, 779—781). K. Būgos, kaip etimologo, talentas ypač gražiai atsiskleidė jo onomastikos darbuose, tačiau čia jau atskiro straipsnio tema. Svarbiausio savo etimologijos darbo K. Būgai, deja, neteko įvykdyti: po jo mirties liko keliolika metų kaupiama apie dvidešimties tūkstančių kortelių lietuvių kalbos etimologinio žodyno kartoteka. Tai išrašai iš pagrindinių ano meto etimologijos veikalų, įvairių lingvistinių tyrinėjimų, kurie vienu ar kitu atžvilgiu gali būti susiję su lietuviškų žodžių kilme, faktine lietuvių, latvių kalbų tarmių, senųjų baltų kalbų paminklų medžiaga, dažnai su atitinkamomis autoriaus pastabomis. K. Būga nebuvo kalbininkas, kuriam labai rūpėtų kalbos mokslo teorija, tyrinėjimo metodika, niekur jis nesuformulavo savo lingvistinių pažiūrų. Taigi K. Būga 44 nebuvo panašus į savo didįjį mokytoją Janą Boduena de Kurtenė. K. Būga buvo tyrinėtojas praktikas. Jam artimiausia buvo jaunagramatikių tyrinėjimo metodika. Šiuo atžvilgiu K. Būgos darbai mums ypač primena jo žymių bičiulių Janio Endzelyno, Makso Fasmerio darbus. Niekur K. Būga specialiai neaptarė ir savo etimologinių tyrinėjimų metodikos. Tiesa, kartais prabėgomis jis paliesdavo ir šiuos klausimus. „Lietuvis, įsigėdęs sekti bet kurio žodžio kilmę, privalo tuojau, tik ką išsitraukęs iš žodyno kokį žodelį, be jokio ryšio su kitais, nudausoti į tolimąją indų, graikų ir (šiandie tai labai madoje) net į armenų žemę. Pirma visa ko etimologijojamam žodžiui ieškome išaiškinimo lietuvių kalbos žodyne. Apsidirbę su savosios kalbos žodynu, nukankame pas savo kalbos brolius latvius ir prūsus. Iš ten vykstame į slavėnų žemę. Ir tiktai čia apsidirbę, gauname teisę žvilgterėti ir į sanskrito, graikų, lotynų, germanų, keltų ir kitų giminių kalbų žodynus“, — rašė K. Būga H. Hirto „Indoeuropiečių gramatikos“ (“Indogermanische Grammatik“. Heidelberg, 1921, T. 2) recenzijoje (Būga, II, 260). Skaitant K. Būgos etimologinius darbus, pirmiausia į akis krinta nepaprastas faktinės medžiagos iš gyvosios kalbos ir senųjų raštų gausumas. Tiesa, lietuvių kalbos senųjų raštų medžiaga plačiai operavo ir kiti etimologai (pavyzdžiui, E. Frenkelis). Tačiau gyvosios kalbos, tarmių faktais jam negali prilygti nė vienas. Nagrinėdamas atskirų žodžių kilmę, K. Būga didelį dėmesį kreipė ir į pačių realijų istoriją, plg. liet. taūras (Būga, I, 375—378), liet. karštas (Būga, II, 192—195) aiškinimus. Šiuo atžvilgiu jo darbai kartais primena „Žodžių ir daiktų“ (“Wörter und Sachen“) krypties etimologų tyrinėjimus. Tarybinė lietuvių kalbotyra per pastaruosius dešimtmečius įvairiuose lietuvių kalbos mokslo baruose pasiekė daug gražių laimėjimų, pasiekta jų ir etimologijoje. Tačiau Kazimieras Būga ir šiandien, praėjus nuo jo mirties daugiau negu pusei šimtmečio, lieka žymiausias lietuvių etimologas. Galima džiaugtis, jog pavyzdingai išleidus K. Būgos „Rinktinius raštus“ (sudarė Z. Zinkevičius), mūsų didžiojo kalbininko etimologiniai tyrinėjimai pasidarė prieinami plačiam specialistų ratui. Reikia manyti, jog jie drauge su E. Frenkelio „Lietuvių kalbos etimologiniu žodynu“ (“Litauisches etymologisches Wörterbuch“), akademiniu „Lietuvių kalbos žodynu“ sudarys tvirtą pagrindą būsimam lietuvių kalbos etimologiniam žodynui, kokius pastaruoju metu leidžia mūsų kaimynų tautos (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai). Literatūros sutrumpinimai: Būga — Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958—1961, t. 1—3. Fraenkel — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg — Göttingen, 1955—1966. K Z — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen. Berlin, 1852. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1957. Machek — Machek V. Etymologický slovník jazyka českého. Praha, 1968. Sławski — Sławski F. Słownik etymologiczny języka polskiego. Kraków, 1952—1969, t. 1—3. 45 Trautmann — Trautmann R. Baltisch-Slavisches Wörterbuch. Göttingen, 1923. РФБ — Русский филологический вестник. Варшава, 1879—1918. Трубачев — Трубачев О. История славянских терминов родства и некоторых древнейших терминов общественного строя. М., 1959. Фасмер — Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачева. М., 1964—1973, т. 1—4. А. САБАЛЯЎСКАС К. БУГА — ЭТИМОЛОГ Р е з ю м е Выдающийся исследователь литовского языка К. Буга первым из литовских языковедов начал изучать проблемы этимологии, пользуясь строгим научным методом. В ранних этимологических исследованиях К. Буги еще заметно влияние ошибочной методики его учителя К. Яунюса, но уже в 1911 г. он публикует несколько работ, которые характеризуют автора как превосходного специалиста. Вопросами этимологии К. Буга занимался в процессе всей своей научной деятельности. Многие находки К. Буги вошли в этимологические словари Э. Френкеля, Р. Траутмана, М. Фасмера, Ф. Славского, В. Махека и др. К. Буга намеревался написать этимологический словарь литовского языка. Для этого он собрал большую картотеку, но начатую работу прервала скоропостижная смерть (в 1924 г.).