K. Būga – etimologas

IŠ LIETUVIŲ KALBOTYROS ISTORIJOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XX (1980) A. SABALIAUSKAS K. BŪGA — ETIMOLOGAS Simonui Daukantui žodis pyragas atrodė kilęs iš žodžių pūrai "Žieminiai kviečiai" ir rūgas (mat Žmonės iš ragų gerdavo, kvietine duona užkąsdami), kalėdas jis siejo su žodžiu kdlti (kadangi, metams baigiantis, šeimininkas į trobos siją kala vinį), Liepoja jam buvo kilusi iš veiksmažodžio lipti (iš jūros į šią vietą lengva išlipti)?. Mikalojui Akelaičiui sūris, siaūras, svifnas buvo giminingi žodžiai. Bendros kilmės jam atrodė ir vaga, anga, langas. Vienon grupėn jis siejo žodžius pjduti, piemuo, pieva®. ,,Gamtos padedamas, padariau atradimus, iki šiol nežinomus lingvistams. Jeigu dievas duos, paskelbsiu juos pasauliui ir nurodysiu taisykles, pagal kurias mokant vieną kalbą, galima pažinti visas gyvąsias ir mirusias“, — rašė viename laiške šis XIX a. vidurio mūsų kultūros veikéjas®. Tokia mūsų etimologijos „,proistorė“. Tiesą sakant, ji maža kuo skiriasi nuo lat- vių, lenkų, rusų, vokiečių ir daugelio kitų tautų raštijoje užfiksuotų pirmųjų žodžių kilmės aiškinimų. Lietuvių kalbos žodžių kilmę mėgino aiškinti ir tokie mūsų rašytojai, kultūros ar mokslo veikėjai, kaip Jonas Basanavičius, Vincas Pietaris, Antanas Šmulkštys (Paparonis). Tačiau ir jie, neturėdami specialaus lingvistinio išsilavinimo, nedaug ką daugiau galėjo pasiekti už anuos anksčiau minėtus, vaizdingu K. Būgos terminu tariant, ,,namų darbo etimologus“. Pirmieji žymesni lietuvių kalbos tyrinėtojai lietuviai taip pat daugiausia buvo sa- vamoksliai arba gana riboto specialaus lingvistinio išsilavinimo žmonės. Jie gana dažnai domėjosi ir etimologijos problemomis. Kazanės universiteto auklėtinis, vėliau šio paties universiteto klasikinės filologijos profesorius Andrius Morkus Ugianskis (1816—1870) rengė didžiulį lietuvių kalbos žodyną, kuriame turėję būti ir etimologinių pastaby?. Charkovo universitete klasikinės filologijos specialybę baigęs Jonas Juška (1815— 1886), savo buvusio profesoriaus Izmailo Sreznevskio paskatintas, mėgino rašyti „Lietuvių kalbos šaknų žodyną“ (,,/IutoBckuit KopHecJioB“). Kaip matyti iš J. Juš- kos laiškų ir minėtam rusų mokslininkui nusiųstų bandomųjų žodyno straipsnių, tai ! Daukantas S. Raštai. V., 1976, t. 1, p. 421, 471, 547; Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. 1, p. 199 (toliau: Būga). 2? Akielewicz M. Gramatyka języka litewskiego. Glosowania. Poznan, 1890, p. 48, 57, 65; Kruopas J. M. Akelaitis leksikografas. — LKK, 1970, t. 12, p. 167—168. 3 Janulaitis A. Mikalojus Akelaitis. V., 1969, p. 65. * Drotvinas V. Andrius Morkus Ugianskis. — Literatūra ir menas, 1970.X.10, p. 13; Drotvi- nas V. A. Ugianskio 100-sioms mirties metinėms. — Kalbotyra, 1971, t. 23(1), p. 110—112. 37 turėjęs būti lyginamasis lietuvių, latvių ir senovės prūsų kalbų žodynas su slavų kalbų atitikmenimis. I. Sreznevskio archyve neseniai surastas ir J. Juškos sudarytas lie- tuvių—sanskrito kalbų atitikmenų žodynėlis (,,CJ10Bapb JIHTOBCKO-CAHCKpHTCKHX coorBercTBHH““)?. Jokių A. Ugianskio žodyno rankraščių nėra išlikę, todėl apie jo etimologinių pa- stabų vertę sunku ką nors pasakyti. Tačiau vargu jos galėjo išsiskirti iš kitų to lai- kotarpio lietuvių kalbininkų šios srities bandymų. Minėti J. Juškos rankraščiai taip pat yra tik lietuvių kalbotyros istorikui įdomūs, šiaip rimtesnės mokslinės vertės ne- turintys mėginimai. Didelių laimėjimų atskirose lietuvių kalbotyros srityse pasiekė Fridrichas Kuršai- tis ir Antanas Baranauskas. Tačiau etimologija jie beveik nesidomėjo: juos labiau do- mino kiti lietuvių kalbos dalykai, be to, galimas daiktas, jie jautė, jog šiai kalbotyros sričiai nebuvo pakankamai pasiruošę. Etimologijos problemomis šiek tiek domėjosi ir savamokslis kalbininkas Jonas Spudulis. Pirmasis mūsų kalbininkas, kuriam etimologijos dalykai ypač rūpėjo, buvo Kazi- mieras Jaunius. K. Jaunius taip pat iš dalies buvo savamokslis kalbininkas, tačiau sa- vo lingvistiniu išsilavinimu jis buvo pralenkęs visus ankstesniuosius mūsų kalbinin- kus. Be graikų ir lotynų kalbų, kurias jis labai gerai mokėjo, K. Jaunius pirmasis iš lietuvių kalbininkų buvo gerai susipažinęs su pagrindine ano meto indoeuropeistikos kalba — sanskritu, hebrajų kalba, savarankiškai mokęsis suomių kalbos, nuodugniai išstudijavęs latvių, senovės prūsų kalbas. Tačiau, antra vertus, K. Jaunius, mokęsis religinio profilio mokyklose, negalėjo gauti sistemingų teorinių lingvistikos pagrindų, kurie jau buvo dėstomi tada geriausiuose Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose. Šios išsilavinimo spragos Jaunius, nors ir labai talentingas autodidaktas, užpildyti nepajėgė. Jis kūrė faktine medžiaga nepagrįstus garsų kitimo dėsnius, semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius mėgino išvesti iš vienos pagrindi- nės formos. Etimologijos problemomis K. Jaunius sudomino ir savo jaunąjį mokinį Kazimie- rą Būgą. K. Jauniaus etimologizavimo principai gerai atsispindėjo ir pirmajame stam- besniame K. Būgos darbe ,,Aistiškuose studijuose“ (Peterburgas, 1908), parašytame 1905 m. Kaip matyti iš pateiktų šaltinių, atitinkamo literatūros sąrašo, knygos auto- rius ir, be abejo, jo mokytojas K. Jaunius buvo susipažinę su svarbiausia ano meto indoeuropiečių kalbų etimologijos problemas liečiančia literatūra. Tačiau tyrinėdami lietuvių kalbos žodžių kilmę, jie iš anos literatūros ėmė tik atskirus, izoliuotus faktus, visai nekreipdami dėmesio į ten naudojamą tyrinėjimo metodiką, fonetikos dėsnius, kurie tada jau daugiau ar mažiau buvo nustatyti ir kurių buvo laikomasietimologijos darbuose. Susidaryti aiškesniam vaizdui apie K. Jauniaus ir ankstesniąsias K. Būgos etimologijas pateiksime keletą pavyzdžių, paimtų iš ,,AistiSku studijų“ (rašyba pras- tinama). * Benenukton I'. K. Marepuajiki K nctopuu auryaunctiku u3 apxusa H. H. Cpesnesckoro. — LKK, 1975, t. 16, p. 203—224. 38 Liet. arklys < *arv(a)-k(a)lij-: skr. drva ‘greitakojis (Renner)'**, s. pr. arwaykis “jaunas arklys' (p. 51). Liet. gurbas ‘tvartas’ < *gu-rabd- : gu- 'jautis, bulius, karvė (Bo¥c) + raba- "stogas, namas (tectum)' : gr. ėpogėg ‘dengias (deckend)' (p. 52). Liet. lopšys, lopišys < (š)lop-išys < *slop-išys : got. slėps "miegas (Schlaf)’ (p. 52). Liet. marti < (di)marti < *dam-arty ‘| namus atéjusi’: gr. Š8ėp-ap(x) ‘Seiminin- kė (Hausfrau)’ (p. 52-53). Liet. brikas "dviem sédyném veZimas’ < *dvi-br-ikd iš *dvibra-s = gr. Stogo ‘vezimas (Wagen)’ (p. 55). Liet. meleta “picus viridis’ < *mélé-ta “tartas, pasakytas (linguata)’ : lat. méle= "liežuvis (lingua)’ < *mélem < *mélam < nom. *mėlū < mala : molatą > mola ta ‘picus viridis’ (p. 65). Liet. tarnas < tar(u)nai < *teruna-s = oset. thiryn "berniukas (Knabe) : skr. taruna-s "jaunas, švelnus (jung, zart)', gr. repdbvne “silpnas, sunaikintas (schwach aufgerieben)', lot. fener "švelnus, minkštas (zart, weich)' (p. 72)". Liet. kipšas < *kap(ro)-šo- : lot. caper ‘ozys’ (p. 102). Liet. kiškis < *kaskys: *gasgos "pilkas (grau)' = lot. cas-cu-s “senoviškas (altersgrau)’ : lot. canus "pilkas, pelenų spalvos, žilas, senas (grau, aschgrau)' < *cas-no-s, anglosaksų hasu "pilkai rudas (graubraun)' (p. 102). Štai kaip vaizdingai „išaiškinama“ ir šiandien daug ginčų tebekeliama Ukmergės miesto kilmė. U(r)k-mergė < *Urk(a)-mergė (dviejų r disimiliacija) = Vilka-mergė, sen. liet. Wilke-merge 1384 m. Scriptores rer. prus. II 694: vilka- iš virka (: disimiliacija r—r>Il—r)=urka- ‘pylimas’, lat. virdze “krūva (Haufe)', lat. Virkus—muiža-+-mer- gė "apylinkė (Grenzgebiet, Bezirk)’, s. vok. aukšt. marka "riba, pasienis (Grenze, Grenzgebiet)', got. marka ‘riba (Grenze)', kimrų bro “apylinkė, kraštas (Bezirk, Land, Gegend)', lot. margo "kraštas, briauna (Rand)'; Vilka-mergė — “miestas, sa- vo sienose turįs pylimą v. pilį' (p. 178). Kaip žinome, K. Būga savo ,,Aistiskus studijus“ griežtai sukritikavo, pavadin- damas ,,nevykusiu, kiaurai klaidingu raštu“. 1909 m. pabaigoje K. Būga savo lėšomis išleido ,,Aistisky studijų“ autokritiką, kurioje paneigė K. Jauniaus sukurtus garsų raidos dėsnius ir nurodė, kad jo darbas ;,MOXKeT TMOCJIYXKHTb JIHINb MATEpHAJIOM JIS COBEPpINEeHHO JPYTHX BbIBOJIOB““Š. Nepaisant griežtos autokritikos, K. Būgos „,Aistiški studijai“ pateko į lingvisti- nę literatūrą, jų santrumpą randame dažnai ir dabartiniuose žymiausiuose baltis- tikos veikaluose. Išliekamąją šios knygos vertę sudaro ne tik faktinė medžiaga, bet ir atskirais atvejais įdomūs pastebėjimai ir lyginimai. $ Skliausteliuose nurodomi reikšmių aiškinimai, pateikiami K. Būgos. * Tokiai liet. tafnas etimologijai ir dabar pritaria daugelis tyrinėtojų, tačiau čia pateikiamus lietu- viško žodžio fonetinius pakitimus jokiais dėsniais paaiškinti negalima. * Plačiau plg. Zinkevičius Z., Kabelka J. Kazimieras Būga. — Kn.: Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. 1, p. 31. 39 . Antai Suomijos kalbininkas V. Kiparskis 1958 m. Maskvoje IV Tarptautiniame slavistų suvažiavime skaitytame labai įdomiame pranešime apie suomių ir slavų kalbų leksinių santykių chronologiją rašė: „OrnocHnrejibHo 3THX Tpex cos (ies, kimalainen, hirsi.—A. S.) KamnumMa 3aHuMaeT He COBCEM SCHVIO MO3HIMIO: CpaB- HeHHe hirsi ~ 2epdb OH OTKJIOHSIET TOJIbKO M3-3a OTCYTCTBHS JID YTHX OJMHAKOBO JpeBHHX 3aHMCTBOBaHHii... M3BecTHO, oHaKo, uTO hirsi, Kak ykasaa eme B 1920 (turi būti 1908. — A.S.) roay JuroBckuii yuenniii Byra (Aistiski studijai I 29 x 189) H Kak HejįaBHO NOJĮTBED/IKJIH HeKOTODbIe JPYTHE yUEHbIE, JIETKO MOXKET ObITb 00bsiCHeHO H3 OaJTHHCKHX S3bIKOB, TJ HMEeTCSH JIKT. žašdis 'OGHeceHHbiH 3a00- poM H3 >xKepjiel VyuacTOK IOJisi, BbITOH JŲJIS Jowajleil’ H JIATbILI. Žurds "KO3JIbI HJIH 3a60p H3 CYyKOBATbIX KepJeil’, H rie MOTJIO ObITb TaKxe *žirdis B MpHOJIH3HTeJIbHO TOM Ke 3HaueHHH““*. 1911 m., vadinasi, dar nebaigęs universiteto, K. Būga išspausdina didoka straips- nį „Baltica“, kuriame, be įvairių istorinės fonetikos dalykų, pateikiamos ir kelios dešimtys lietuvių, latvių ir senovės prūsų kalbų žodžių etimologijų??. Studijų metais K. Būga parašė dar du stambius, daugiausia etimologijos problemoms skirtus straips- nius — „,Slavų-baltų etimologijos“? ir ,,Lituanica‘“2. Šių straipsnių jau nei iš tolo negalima lyginti su ,,Aistiskais studijais“. Tai darbai rimto mokslininko, ne tik puikiai pažįstančio be galo gausią faktinę baltų kalbų medžiagą, įvairią etimologinę literatūrą, bet ir gerai sugebančio naudotis tikslia ty- rinėjimo metodika. Tiesa, ir šiuose straipsniuose dar vienur kitur, atrodo, galima įžiū- rėti šiokius tokius K. Jauniaus įtakos pėdsakus, bet tai gal ir paties K. Būgos, šiaip jau etimologui labai reikalinga, drąsa. Pavyzdžiui, norėdamas susieti artimos reikšmės žodžius, jis kartais per daug drąsiai operuoja įvairiais fonetiniais pakitimais. Plg.: „kuilys, kuilio = niu. kuilis ‘der Eber’: kūkis "GoposB', kūkė ‘cBunbs’ Akiele- wicz Glosownia 114, kūkut voc. "nopocėnox' Jlycarsi: kiaū-lė "cBunbs' u3 keu-, np. skew-re Voc. 865 "Sau" : ati. cūka ‘cBuHbS U3 *k'ū-ka ¢ ,,Markum“ k us kiau-< keu-“ (Būga, I, 296—297). Arba štai be jokių išlygų siejami lietuvių kalbos žodžiai: kwi-nas, kui-ké, ku-m-élé, kū-žis, kužiūkas (p. 297). Liet. pūika "gėlė', kaip savas žodis, siejamas su lat. puke “gėlė', liet. pokštė (F. Neselmano žodyno žodis, turėtų būti puokštė. — A. S.), skr. pūš-pa- "gėlė" (p. 300). Liet. kafstas, kaip savos kilmės žodis, siejamas su lat. škifsts “dėžė, karstas’, skr. kartd- "duobė, urvas, skylė (Grube, Loch)’, kuri, K. Būgos nuo- mone, atitiktų pralietuvišką formą *kaftas "lovys, gelda (Kopbirro)', iš kurios būtų kilusi suom. kartta "gelda, lovys (der Trog)' : liet. pra-kartas "gelda, lovys; ėdžios' * Kunmapckuit B. O xpoHojnornH CJaBsHO-OHHCKHX JIieKCHUeCKHX oTHowenuii. — Scando- Slavica, 1958, t. 4, p. 128. 10 Byra K. K. Baltica. — POB, 1911, 65, c. 302—326; 1911, 66, c. 218—255; atskiru leidiniu — Bapumrasa, 1911; Būga, t 1, p. 273—3292. Uu Byra K. K. Craeqano-Gantniickue sTuMojoruu. — POB, 1912, 67, c. 232—250; Būga, t. I, p. 323—338. '* Byra K. K. Lituanica. — HaBecrus Ornejenus pycckoro siasika H cA0BecHocTH Huneparop- cKoil akagemuu Hayk, 1912, 17(1), c. 1 — 49; atskiru leidiniu — CI16., 1912; Būga, t. 1, p. 339-383. 40 (Būga, I, 308). Skolinį iš baltarusių kalbos aršūs K. Būga, kaip savą žodį, sieja su gr. žoyomas "einu", skr. pėčhdti "pataikau, pasiekiu (trifft, erreicht)’ (Būga, I, 355). Dalies panašių etimologijų vėliau atsisakė pats K. Būga. Nemaža dalis šiuose straipsniuose paskelbtų K. Būgos etimologijų išlaikė laiko bandymus ir šiandien jos pateikiamos etimologinėje literatūroje kaip įtikimi siejimai, ypač tai liečia baltų ir slavų kalbų medžiagą. Iš tokių etimologijų, pavyzdžiui, galima paminėti: Liet. aukšlė "tokia zuvis’: rus. yx.1ex (Būga, I, 274). Šią etimologiją Būga lietė ir vėlesniuose darbuose (Būga, I, 490; II, 643). Ji kaip nekelianti jokių abejonių pateko į pagrindinius baltų ir slavų kalbų etimologijos veikalus (Trautmann, 18; Fraenkel, 26; Machek, 668; dacwmep, IV, 156). Liet. būrys "lietaus ar sniego šorys, šiaip kokio oro banga' A. Briuknerio, E. Ber- nekerio buvo laikomas skoliniu iš slavų kalbų (plg. rus. 6yps ‘audra’ ir kt.). K. Būga pakankamai argumentuotai įrodė, jog liet. lietaūs būrys yra neatskiriamas nuo žmonių (paūkščių, aviį) būrys, o iš pasakymo lietaiis būrys atsiradusi ir naujoji būrjs reiks- mė (Būga, I, 306). Liet. glusnus "klusnus, paklusnus' K. Būga siejo su slav. rayxs "kurčias" (plg. rus. eayxotl), dėl semantikos palygindamas žemaičių klūsas ‘apykurtis’: liet. klausyti (Būga, I, 306 — 307). Ši K. Būgos etimologija pateikiama R. Trautmano (Traut- mann, 91), M. Fasmerio žodynuose (Dacwmep, I, 417). Liet. godoti "mąstyti, svajoti', kurį E. Bernekeris laikė slavizmu, K. Būga įrodė esant savu žodžiu (Būga, I, 307). Dėl tokios šio žodžio kilmės neabejoja ir vėlesnieji etimologai (Fraenkel, 159—160; ®acwmep, I, 381). Bene pirmą kartą etimologinėje literatūroje K. Būga plačiau aptarė liet. /0pa ‘letena’ su slavų lapa (plg. rus. nana) santykį (Būga, I, 312—313; plg. t. p. Fraenkel, 339—340; Trautmann, 160; Pacmep, II, 458). Labai gražiai K. Būga išaiškina liet. umėdė kilmę, pirmąjį šio grybo pavadinimo komponentą susiedamas su liet. ūmas "žalias, drėgnas, nedZiovintas’, amis, antrąjį — su liet. ėsti, semantinę paralelę nurodydamas rus. co:poeicra "ūmėdė" (Būga, I, 382— 383; plg. t. p. Fraenkel, 1162; ®acmep III, 819). Liet. žiūunos K. Būga bene pirmasis susiejo su bulg. >xyxa "lūpa, burna’ (Būga, I, 383; plg. t. p. Trautmann, 372; Fraenkel, 1302—1303; Oacmvep, II, 39—40). Labai plačiai ir įtikinančiai nagrinėjama liet. Z/ugtas ‘pamerkti skalbti drabužiai, skalbiniai; kubilas skalbiniams’ kilmė (: liet. ž/ūgti, žlūginti, žlūgsoti "būti šlapiam", žliūgė "toks gvazdikinių šeimos augalas' ir kt.). Būga čia taip pat atkreipė dėmesį, kad baltar. scayxkmo "kubilas skalbiniams; daug geriantis ir valgantis (MHOTO IbI0- Mi H OOxOopa)', lenk. žfukto "kubilas skalbiniams’ yra skoliniai iš lietuvių kalbos (Būga, I,320—321; plg. t. p. Fraenkel, 1318; ®acmep, II, 58). Gausia faktine, tiek lingvistine, tiek ir istorine, medžiaga pasižymi straipsnis apie liet. taūras — slavų mypo (Būga, I, 375—378). Įdomus K. Būgos mėginimas išaiškinti liet. 'aivas kilmę. Jis šį žodį mėgino sieti su liet. /ovys, ludtas (Būga, I, 309—311). Tiesa, liet. laivas kilmė ir dabar nėra galu- tinai išaiškinta (galimas daiktas, kad tai skolinys iš Pabaltijo finų kalbų), tačiau liet. laivas ir lovys ryšys tiek dėl reikšmės, tiek ir dėl fonetikos yra gana įmanomas. 41 , Dar studijų metais K. Būga parašė labai vertingą darbą apie lietuvių asmens var- dus**, kuriame taip pat dažnai liečiamos etimologijos problemos. Svarbus K. Būgos etimologinis darbas buvo 1913—1916 m. žurnale ,,Pycckuii dbuzojiornueckHh BecTHHK“ paskelbta studija ,,Slavy—balty etimologijos““**. Šioje studijoje K. Būga pateikia bendrų baltų ir slavų kalboms žodžių etimologijas (iš viso 325). Dalis šių etimologijų yra tam tikri E. Bernekerio ,,Slavy kalbų etimolo- ginio žodyno“ (,,Slavisches etymologisches Wėrterbuch“. Heidelberg, 1908—1913) papildymai ir pataisymai. Iš įdomesnių čia skelbiamų K. Būgos etimologijų galima būtų paminėti: Slavų kalbų žodžiui duda (plg. rus. dial. dyda "dūda' ir kt.) K. Būga nurodė tiks- lų lietuvišką atitikmenį *dauda, plg. mažybinę formą daudytė ‘dudelé’ : liet. dudénti “belsti, nesmarkiai griausti, kalbėti' (Būga, I, 327, 437; plg. t. p. Fraenkel, 84; Traut- mann, 46—47; ®acwmep, I, 550). Liet. dailė “‘menas’, dailūs K. Būga susiejo su slav. délo (rus. deao “reikalas, daly- kas, įmonė)" ir kt.). Ši etimologija daug ginčų kelia ir dabar. Slavistai jai nepritaria (plg. Būga, I, 436—437; Oacmep, I, 496—497; Stawski, I, 190; Trautmann, 48). Pastaruoju metu šią K. Būgos etimologiją atgaivino B. Jėgeris!*. Šiame darbe keliama mintis apie liet. pičtūs giminystę su slav. piro (plg. rus. nup ‘puota’ ir kt.), piti (plg. rus. numo "gerti' ir kt.). Tai irgi labai ginčytina, tačiau įmano- ma etimologija (Būga, I, 473; Fraenkel, 587 — 588). Slavų raze (plg. rus. pas ‘kartas’ ir kt.) K. Būga nurodė tikslų lietuvišką atitikmenį ruožas (Būga, I, 476; plg. t. p. Trautmann, 245; ®acwmep, III, 432—433). Plačiai aptariama liet. slaugyti, slav. sluga (plg. rus. cayra "tarnas" ir kt.), slav. služiti (plg. rus. cAygkcumo "tarnauti" ir kt.) santykis (Būga, I, 484; plg t.p. Trautmann, 268; Oacnmep, III, 676). Į šių žodžių santykį K. Būga buvo atkreipęs dėmesį jau ir ankstesniame savo darbe (Būga, I, 316—317). Slavų stryjo (plg. lenk. stryj “dėdė (tėvo brolis)’ ir kt.)senuosiuose raštuose K. Būga surado tikslų atitikmenį liet. strūjus "senelis' (Būga, I, 486; plg. t. p. Trautmann, 290; dacwmep, III, 780; Tpyčaues, 79—81). Aiškinama liet. talka kilmė (: telkti), nurodoma šio žodžio atitikmenys slavų kal- bose (Būga, I, 488; plg. t. p. Fraenkel, 1053—1954; Trautmann, 322; ®acwmep, IV, 73). Kalbėdamas apie liet. vénteris "toks tinklas žuvims gaudyti’ santykį su atitinkamais šios šaknies slavų kalbų pavadinimais(rus. samepe, lenk. wiegcierz ir kt.), K. Būga bene pirmasis kelia mintį, kad slaviškieji žodžiai gali būti skoliniai iš baltų kalbų (Būga, I, 491; plg. t. p. Fraenkel, 1223—1224; dacwmep, I, 292, 376). Didelė dalis šioje studijoje keliamų K. Būgos minčių rado atgarsį vėlesnėje eti- mologinėje literatūroje, ypač dažnai ja remiamasi E. Frenkelio, R. Trautmano, 13 Būga K. Apie lietuvių asmens vardus. — Lietuvių tauta, 1911, t. 2, p. 1—50; atskiru leidiniu — Vilnius, 1911; Būga, t. I, p. 201 — 269. Uu Byra K. K. Caasano-6aaruiickue stumosorun. — POB, 1912, 67, c. 232—950; 1913, 70, c. 100—108, 248—256; 1914, 71, c. 50—60, 464—471; 1914, 72, c. 187—202; 1915, 73, c. 335—343; 1916, 75, c. 141 —156; Būga, t. 1, p. 323—338, 433 —495. 15 Jėgers B. Verkannte Bedeutungsverwandtschaften baltischer Worter. — KZ, 1966, B. 80, p. 81—87. 42 M. Fasmerio žodynuose. Net ir nesutikdami su K. Būgos etimologijomis, vėlesnieji tyrinėtojai dažnai pasinaudojo vertinga faktine lietuvių kalbos medžiaga, kuri, kaip pats K. Būga laiške žurnalo ,,Pycckuii ¢uionornueckuii BecTHHK“ redakcijai nurodė, daugiausia buvo surinkta „,iš gyvosios šnekamosios kalbos“ (Būga, I, 433). Ypač daug etimologijos problemų K. Būga nagrinėjo savo veikale ,,Kalba ir se- novė“ (K., 1922). Šiame veikale paskelbti tokie žinomi jo straipsniai, kaip ,,Visuse- nieji lietuvių santykiai su germanais“, ,,Marios ir jūrės““, visa serija straipsnių ,„Mūsų žodžių giminaičiai“ ir kt. Iš įdomesnių K. Būgos etimologijų, išspausdintų ,,Kalboje ir senovėje“ norisi nurodyti: Liet. kūdikis : lat. kūdit ‘jaudrinti, raginti’, plg. semantinę paralelę vaikas : véi- kus "greitas', vikrūs, veikti, vykti (Būga, II, 43; Fraenkel, 304, 1214). Liet. rambus '"trage, t. y. kuriam reikia botagu sukirsti (pyOHyTb)', rémbéti, rūmbėti "gauti rumby, rOKpbiBaTbCS1 pyOuamu, 3axkHBATb', rimbas ‘botago pynė, kuria sukerta (pyOnT) arkliui", lat. rumba ‘stebulé, t. y. medžio nuokarta (06py6ok)’, slav. rąbiti ir kt. (Būga, II, 111; Fraenkel, 696). Liet. gatvė, lat. gatva, kurių pirminė reikšmė buvusi “varykla, užtvara galvijams ginti ganyklon' šaltiniu laikoma gotų arba šiaurės germanų gatwė. Jeigu liet. gatvė būtų savas žodis, „,tai jis šiandie būtų tariamas *gadvė“ (Būga, II, 136—139; Fraen- kel, 139—140). Liet. 6ras ‘Luft, das Freie’, K. Būgos nuomone, pirminė reikšmė buvusi “arimas’, “ariamas laukas’, tokiu būdu šis žodis sietinas su veiksmažodžiu drti (Būga, II, 256— 257; Fraenkel, 17, 518). Šią mintį K. Būga iš dalies jau buvo kėlęs ir ,,AistiSkuose studijuose“ (plg. p. 97, 207). Liet. našlė : lot. nex “uzmusimas’, necare “uzmusti’, nocėre "kenkti', skr. našati "gaišta, žūsta', av. nasu- ‘lavonas’, gr. vėxvc, vexpgo6z "lavonas, velionis' (Būga, II, 299; Fraenkel, 486). Įdomu, jog tokią etimologiją vėliau buvo paskelbęs ir amerikie- čių kalbininkas F. R. Prevedenas. Kaip šios etimologijos autorius jis nurodomas ir K. D. Bako indoeuropiečių kalbų sinonimų žodyne (Buck C. D. A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indoeuropean Languages. Chicago, 1949). Žy- musis tarybinis etimologas O. Trubačiovas šiuo klausimu rašė: „CTIpaBeJUIHBOCTb TpefyeT yKasaTh, 4TO Ha CAMOM jįejie aTa HHTepecHafi; ITHMOJIOTHS BNepBblIe Čbijia npejįpioxeHa K. Byron, yMepinuųs B 1924 r. B rieuartoM Buje aTa JTHMOJIOTHSA ¢urypupoBana B ĮltocTaTOUHO H3BecTHOM Tpyjie K. Byru (turima galvoje „Kalba ir senovė“. — A. S.) (Tpybaues, 114). Liet. spaiiguolė: liet. spafigas "kam akys apžiro, Zabalas’ ir kiti speng- "švitėti, Ze- rėti' šaknies žodžiai (Būga, II, 310; Fraenkel, 860). Apskritai reikia pasakyti, kad K. Būga etimologijos problemas liečia vos ne kiek- viename savo straipsnyje, ypač daug vertingos medžiagos etimologiniam lietuvių kalbos žodynui galima rasti jo studijoje ,,Priesagos -ūnas ir dvibalsio uo kilmė“ (Būga, II, 331 —376) ir po mirties paskelbtame darbe apie lietuvių ir latvių kalbų me. totoniją — ,,Die Metatonie im Litauischen und Lettischen“ (Būga, II, 386— 483). Daug etimologinių pastabų esama ir išleistuose ,,Lietuvių kalbos žodyno“ są- siuviniuose (Būga, III, 9—480). 43 Didžiulis Būgos etimologinis darbas buvo paskelbtas praėjus trisdešimt penke- riems metams po autoriaus mirties — tai pastabos ir papildymai A. Preobraženskio rusų kalbos etimologiniam žodynui — ,,3ameuanusi Hu ĮĮONOJIHEHHA K BTHMOJIOTH- UecKOMY cJioBapio pycckoro sisbika A. Ilpeo6paxenckoro“ (Būga, II, 499—688), Šį nebaigtą darbą sudaro 413 tokių pastabų bei papildymų, kurie kartais keletą ar net keliolika kartų didesni už paties A. Preobraženskio žodyno straipsnius. Šiame darbe K. Būga nurodo daug įdomių baltų ir slavų kalbų leksinių atitikme- nų, nauja faktine medžiaga papildo ankstesniąsias savo etimologijas, nurodo A. Preo- braženskio žodyne esančius baltų kalbų netikslumus, pateikia ir visai naujų lietuvių kalbos žodžių etimologijų. Labai gaila, kad tokia puiki K. Būgos studija buvo pa- skelbta taip vėlai ir ja negalėjo pasinaudoti M. Fasmeris, rašydamas savo rusų kalbos etimologinį žodyną. Kaip labai svarbų K. Būgos nuopelną baltų kalbų etimologijai reikėtų paminėti jo darbą prie R. Trautmano ,,Baltyu—slavy kalbų žodyno“ (,,Baltisch-Slavisches Worterbuch®. Gėttingen, 1923). Daugiau negu prieš pusę šimtmečio išleistas vokie- čių kalbininko veikalas neprarado savo aktualumo ir šiandien. Įvairiomis progomis prie jo grįžta baltų ir slavų kalbų senųjų santykių tyrinėtojai (plg. Chr. S. Stango, A. Nepokupno, J. Safarevičiaus, F. Slavskio ir kt. darbus). Turbūt kalbos mokslo istorijoje rasime ne tiek daug pavyzdžių, kai mokslininkas padeda savo kolegai taip, kaip K. Būga talkino R. Trautmanui. Kaip žinome, K. Bū- ga ištisai skaitė šio veikalo korektiiras ir savo pastabas, surašęs į atskiras popieriaus skiauteles, siuntė autoriui. Todėl R. Trautmano žodyne, be daugybės K. Būgos veikalų nuorodų, nemaža rasime ir santrumpų B. ar Būga, žyminčių korektūrines mūsų kalbininko pastabas. Būdamas sąžiningas mokslininkas, R. Trautmanas savo žodyną dedikavo „,K. Bt= gai, įžymiajam savo gimtosios lietuvių kalbos žinovui“, o pratarmėje taip apibūdino K. Būgos pagalbą: ,,Pirmiausia aš turiu būti dėkingas K. Būgai, kuriam aš, norėda- mas tikrą padėką išreikšti, knygą dedikavau: su nepaprastu rūpestingumu jis kartu skaitė varginančias korektūras, remdamasis savo didžiuliu išmanymu, kur buvo rei- kalinga, taisė baltiškus žodžius ir su retu liberališkumu man teikė medžiagos iš savo neišsemiamų rinkinių“ (p. VII). Kadangi dėl leidėjo priešinimosi R. Trautmanas ne į visas pastabas galėjo atsi- žvelgti, K. Būga buvo sumanęs parašyti tam tikrą šio žodyno papildymą ir paskelbti jį periodiniame leidinyje ,,Tauta ir žodis“ (plg. Būga, III, 779—781). K. Būgos, kaip etimologo, talentas ypač gražiai atsiskleidė jo onomastikos dar- buose, tačiau čia jau atskiro straipsnio tema. Svarbiausio savo etimologijos darbo K. Būgai, deja, neteko įvykdyti: po jo mir- ties liko keliolika metų kaupta apie dvidešimties tūkstančių kortelių lietuvių kalbos etimologinio žodyno kartoteka. Tai išrašai iš pagrindinių ano meto etimologijos vei- kalų, įvairių lingvistinių tyrinėjimų, kurie vienu ar kitu atžvilgiu gali būti susiję su lietuviškų žodžių kilme, faktine lietuvių, latvių kalbų tarmių, senųjų baltų kalbų pa- minklų medžiaga, dažnai su atitinkamomis autoriaus pastabomis. K. Būga nebuvo kalbininkas, kuriam labai rūpėtų kalbos mokslo teorija, tyri- nėjimo metodika, niekur jis nesuformulavo savo lingvistinių pažiūrų. Taigi K. Būga 44 nebuvo panašus į savo didįjį mokytoją Janą Bodueną de Kurtenė. K. Būga buvo ty- rinėtojas praktikas. Jam artimiausia buvo jaunagramatikių tyrinėjimo metodika. Šiuo atžvilgiu K. Būgos darbai mums ypač primena jo žymiųjų bičiulių Janio Endze- lyno, Makso Fasmerio darbus. Niekur K. Būga specialiai neaptarė ir savo etimologinių tyrinėjimų metodikos. Tiesa, kartais prabėgomis jis paliesdavo ir šiuos klausimus. ,,Lietuvis, įsigeidęs su- sekti bet kurio žodžio kilmę, neprivalo tuojau, tik ką išsitraukęs iš žodyno kokį žo- deli, be jokio ryšio su kitais, nudausioti į tolimąją indų, graikų ir (šiandie tai labai madoje) net į armenų žemę. Pirma visa ko etimologijojamajam žodžiui ieškome iš- aiškinimo lietuvių kalbos žodyne. Apsidirbę su savosios kalbos žodynu, nukankame pas savo kalbos brolius latvius ir prūsus. Iš ten vykstame į slavėnų žemę. Ir tiktai čia apsidirbę, gauname téis¢ Zvilgteréti ir į sanskrito, graikų, lotynų, germanų, keltų ir kitų giminių kalbų žodynus“, — rašė K. Būga H. Hirto „Indoeuropiečių gramati- kos“ (““Indogermanische Grammatik““. Heidelberg, 1921, T. 2) recenzijoje (Būga, II, 260). Skaitant K. Būgos etimologinius darbus, pirmiausia į akis krinta nepaprastas fak- tinės medžiagos iš gyvosios kalbos ir senųjų raštų gausumas. Tiesa, lietuvių kalbos senųjų raštų medžiaga plačiai operavo ir kiti etimologai (pavyzdžiui, E. Frenkelis). Tačiau gyvosios kalbos, tarmių faktais jam negali prilygti nė vienas. Nagrinėdamas atskirų žodžių kilmę, K. Būga didelį dėmesį kreipė ir į pačių realijų istoriją, plg. liet. taiiras (Būga, I, 375—378), liet. kafsstas (Būga, II, 192—195) aiškinimus. Šiuo at- žvilgiu jo darbai kartais primena ,,ZodZiu ir daiktų“ (““ Wėrter und Sachen“) krypties etimologų tyrinėjimus. Tarybinė lietuvių kalbotyra per pastaruosius dešimtmečius įvairiuose lietuvių kalbos mokslo baruose pasiekė daug gražių laimėjimų, pasiekta jų ir etimologijoje. Tačiau Kazimieras Būga ir šiandien, praėjus nuo jo mirties daugiau negu pusei šimt- mečio, -lieka žymiausias lietuvių etimologas. Galima džiaugtis, jog pavyzdingai išleidus K. Būgos ,,Rinktinius raštus“ (sudarė Z. Zinkevičius), mūsų didžiojo kalbininko etimologiniai tyrinėjimai pasidarė priei- nami plačiam specialistų ratui. Reikia manyti, jog jie drauge su E. Frenkelio ,,Lietu- vių kalbos etimologiniu žodynu“ (““Litauisches etymologisches Worterbuch®), aka- deminiu ,,Lietuviy kalbos žodynu“ sudarys tvirtą pagrindą būsimam lietuvių kalbos etimologiniam žodynui, kokius pastaruoju metu leidžia mūsų kaimynų tautos (len- kai, baltarusiai, ukrainiečiai). Literatūros sutrumpinimzi Būga — Būga K. Rinktiniai raštai. V,, 1958—1961, t. 1—3. Fraenkel — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch. Heidelberg — Gottingen, 1955 — 1966. KZ — Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogerma- nischen Sprachen. Berlin, 1852. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1957. Machek — Machek V. Etymologicky slovnik jazyka českėho. Praha, 1968. Stawski — Stawski F. Stownik etymologiczny jezyka polskiego. Krakow, 1952—1969, t. 1-3. 45 Trautmann — Trautmann R. Baltisch-Slavisches Worterbuch. Gottingen, 1923. P®B — Pycckuit puaosornueckuit BecTHHK. Bapmaga, 1879— 1918. Tpybaues — Tpy6aues O. Heropus ciaaBiHCKHX TEDpMHHOB POJACTBA H HEKOTOPHIX JIpeB- HEhHIuNHX TEDMHHOB obuiecTBeHHoro crposi. M., 1959. Oacvuep — Oacusep M. Drunojornueckuli cioBapb pycckoro sa3biKa. TlepeBojį c Hemel koro H gonojiHeHusa O. H. Tpyčauesa. M., 1964—1973, 1. 1 —4. A. CABAJISIY CKAC K. BYTA — 3TUMOJIOT Pe3iome BeytatoniuAecsi HCC/Iej1OBATEJIb JIKTOBCKOTO s3bika K. Byra riepBbIM H3 JIHTOB- CKHX $I3bIKOBEJIOB Haya/l H3YyuaTb IpoOO/IEMbI STHMOJIOTHH, TMO/Ib3Y51Cb CTPOTHM HAVUHbIM MeTOJIOM. B panHHx aTHMOJIOTHUECKHX HCCJIejOBaHH5xX K. Byru ele 3aMeTHO B/IHSIHHE onGouHoi MeTOjiHKH ero yuHTejis K. Slykioca, Ho y»xe B 1911 r. on ny6ankyer HeCKOJIbKO padoT, KOTOpbIie XapaKTepH3YIOT aBTOpa Kak MPEeBOCXOAHOTO CrieniHa- nuera. BornpocamMu stumosiorun K. Byra 3anumaijicsi B npouecce Beeii coeit Hayu- HohH jest Te/IbHocTH. MHorhe HaxojįkH K. Byrn BotmmtjiH B 3THMOJIOTHUeCKHEe CJIOBADpH D. Openkens, P. Tpayrmana, M. ®acmepa, O. Caasckoro, B. Maxeka n ap. K. Byra namMepeBajics HariKCATb JTHMOJIOTHUeCKHHĖ CJIOBADpb JIHTOBCKOTO S13bI- Ka. [las sToro on coGpan Goabllylo KapTOTEKŲ, HO HayaTyio paGoTy npeppa.ia CKOPOIIOCTHKHAs CMepTb (B 1924 r.).